AIŠKINAMASIS RAŠTAS

dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 10 straipsnio papildymo ir

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio papildymo

įstatymų projektų

            Teisingumas suponuoja teismo proceso viešumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principas (117 str.), kurį realizuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 10 straipsnis ir Baudžiamojo proceso kodekso 16 straipsnis. Šiuose straipsniuose yra nustatyta, kad visuose teismuose bylos yra nagrinėjamos viešai, išskyrus tam tikras bylas (BPK 16 str. 2d.) bei tuos atvejus, kada tai prieštarauja valstybinės paslapties saugojimo interesams (BPK 16 str 1 d.), kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, taip pat, jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį (CPK 10 str. 1d.) ir kitais atvejais.

            Viešumo principas apima ne tik teisminio nagrinėjimo viešumą, bet ir bylos medžiagos viešumą bei jos viešą prieinamumą. Tačiau šiuo metu Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksuose viešumo principas yra įgyvendintas tiktai siaurają prasme, nes yra įtvirtintas tik teisminio nagrinėjimo viešumas, kuris reiškia, kad bet kuris asmuo turi teisę būti teismo salėje teismo posėdžio metu. Nei Civilinio proceso, nei Baudžiamojo proceso kodeksai neįgyvendina viešumo principo plačiąja prasme – po teismo posėdžio, teismo raštinėje nedalyvaujantiems byloje asmenims (ir asmenims, kurie nėra proceso dalyviai) nėra leidžiama nei susipažinti su bylos medžiaga, nei padaryti jos (ar jos dalių) nuorašų.

Norint sukurti teisinę valstybę yra būtina bylos nagrinėjimo viešumo principą įtvirtinti ir plačiąja prasme kaip visuomenės teisę, be kurios teisingumas išvis nėra įmanomas.

Šiuo metu viešumo principas yra pažeidžiamas dėl įstatymo spragų ir susidariusio įpročio, o šio principo pažeidinėjimas yra sovietinės teisinės sistemos liekana. Be to, nei Vakarų Europoje, nei Šiaurės Amerikoje nėra valstybės, kurioje bylos medžiaga nebūtų viešai prieinama. Jeigu varžymų susipažinti su rašytine bylos medžiaga klausimas būtų iškeltas Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre, tai valstybei grėstų realus pavojus pralaimėti tokią bylą, kadangi dabartinė situacija nesiderina su priimta praktika ir žmogaus teisių supratimu Vakarų Europoje.

Šiuo metu nusistovėjusi tvarka varžo ir teisinę sistemą. Tai, kad piliečiai praktiškai negali susipažinti su rašytine bylos medžiaga, sudaro bei įtvirtina teismų neviešumo (slaptumo) įvaizdį.

Viena vertus, dėl to mažėja pasitikėjimas teismais, nes asmenys, praktiškai neturėdami galimybės susipažinti su bylos medžiaga, negali patikrinti teismų sprendimų bei nutarčių teisėtumo, pagrįstumo bei įsitikinti teisėjų ir teismų nepriklausomumu. Žmonių tarpe neišvengiamai kyla įtarimas, kurio niekas negali paneigti, kad bylų rašytinės medžiagos neprieinamumu, jos faktiniu slaptumu, pasinaudoja suinteresuoti asmenys. Dėl to taip pat beveik neįmanoma įtikinamai paneigti teismų savivalės, netgi piktnaudžiavimo ar korupcijos.

Antra vertus, kadangi teismų praktika Lietuvoje, daugiau nei kitose valstybėse, yra grindžiama rašytiniais įrodymais, egzistuoja svaresnis pagrindas įtarti, kad vienoje ar kitoje byloje rašytinė medžiaga buvo keičiama, nes kartais užtenka nuslėpti ar suklastoti kad ir vieną bylos dokumentą, kad būtų galima pakeisti bylos sprendimą (nuosprendį).

Vargu ar valstybė šiandien suinteresuota slopinti piliečių iniciatyvą įsitikinti teismų teisingumu. Priešingai, nepriklausomos valstybės valdžiai turi rūpėti pilietinio aktyvumo skatinimas.

Tai, kad piliečiai negali susipažinti su rašytine bylų medžiaga, ne tik sudaro įvaizdį, kad teismai vyksta slapčia, bet faktiškai ir padaro juos slaptus kai kuriais labai svarbiais atžvilgiais. Tai iš tikrųjų atidaro duris korupcijai arba skatina baimę teisėjų tarpe. Kol teismų medžiagos nėra viešos, lengviau yra padaryti spaudimą teisėjui ir reikalauti, kad jis sunaikintų tam tikrą dokumentą bei nuslėptų kokį nors įrodymą. Rašytinės bylos medžiagos viešumas apsaugotų teisėjus nuo tokio spaudimo.

Tačiau didžiausia neviešumo yda yra ši – sunku suvokti, kas yra teisė, ką iš tikrųjų reiškia teisės normos bei kokia yra įstatymų reikšmė. Įstatymas numato, kad teismai, taikydami įstatymus, turi vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, kurių, tačiau, toliau nedetalizuoja (CPK 11 str.).

Pagal teisės teoriją, teismas, garantuodamas teisingumą visuomenei, turi matyti šią konkrečią visuomenę, jos ir teismų sprendimų visumą. Taip pat ir visuomenė turi turėti galimybę žinoti, kaip teismai sprendžia bylas, kad galėtų įsitikinti jų teisingumu ir vadovautis juo tarpusavio santykiuose. Visuomenė ir teismai turi veikti ir paveikti vienas kitą. Slaptumas, atskiriantis visuomenę nuo teismų ir teismus nuo visuomenės, apsunkina kelią teisingumui ir vadovavimuisi teisingumo idėja visuomenėje.

Negalėjimas susipažinti su rašytine bylos medžiaga taip pat apsunkina advokatų darbą tų, kurie nebuvo šalių atstovais (ar kaltinamųjų gynėjais) konkrečiose bylose, tačiau jiems su šių bylų medžiaga reikia susipažinti norint apginti atstovaujamųjų (ar ginamųjų) teises ar teisėtus interesus.

Dėl nurodytų priežasčių yra būtina įstatymiškai įtvirtinti nedalyvaujančių civilinėje byloje asmenų bei asmenų, kurie nėra proceso dalyviais baudžiamojoje byloje, teisę susipažinti su rašytine bylos medžiaga.

Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų papildymo įstatymų projektai numato, kad ir dalyvaujantys byloje asmenys bei proceso dalyviai, taip pat ir nedalyvaujantys, byloje asmenys bei asmenys, kurie nėra proceso dalyviais, turi teisę susipažinti su rašytine bylos medžiaga ir daryti jos ar jos dalių nuorašus. Nedalyvaujnatys byloje asmenys ir asmenys, kurie nėra proceso dalyviai tai gali padaryti jau esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nuosprendžiui). Šios teisės įtvirtinimas nepažeidžia dalyvaujančių byloje ar proceso dalyvių asmenų privataus gyvenimo, nuosavybės slaptumo, asmens teisių, nes įstatymų papildymo projektų antra dalis nustato, kad teismas motyvuota nutartimi gali nutarti, kad visa bylos rašytinė medžiaga ar jos dalis yra viešai neprieinama. Projektas jokiu būdu nesusiaurina dalyvaujančių bylose asmenų ir proceso dalyvių teisių, nes iš esmės jis jų neliečia.

Civilinio proceso kodekso 10 straipsnio ir Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio papildymo įstatymų siūlomais projektais yra siekiama detalizuoti Konstitucijos 117 straipsnyje įtvirtintą teisminio bylos nagrinėjimo viešumo principą ir tuo užpildyti Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų spragas bei įstatymiškai įtvirtinti nedalyvaujančių byloje asmenų bei asmenų, kurie nėra proceso dalyviai, teisę susipažinti su viešame teismo posėdyje nagrinėta rašytine bylos medžiaga, kas be jokios abejonės, padidins visuomenės pasitikėjimą teismais bei užkirs kelią korupcijai.

            Neigiamų įstatymo projekto pasėkmių nenumatoma.

Tiems, kurie teigtų, kad tai apsunkins teismų darbą, galima atsakyti, kad jeigu taip ir būtų, tai neišvengiama, norint įtvirtinti teisinę valstybę. Juk kiekviena žmogaus teisė, kuri įtvirtinama įstatymu, “apsunkina” valdžios veiklą – tokia yra įstatymų paskirtis.

Visa tai, ko galima bijoti ar ką galima teigti, pasisakant prieš viešumo teisės garantavimą plačiąja prasme (apie bylos rašytinės medžiagos viešumą), galima teigti ir apie jos garantavimą siaurąja prasme (apie teisminio nagrinėjimo viešumą). Tokie teiginiai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Seimo Pirmininkas                                                                              Vytautas Landsbergis