Dvidešimt aštuntasis (254) neeilinis posėdis
1998 m. lapkričio 12 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS, Seimo Pirmininko pavaduotojai F.PALUBINSKAS ir A.VIDŽIŪNAS

Seimo diskusija “Viešasis administravimas ir valstybės regioninė politika”

PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Gerbiamieji kolegos, pradedame šios dienos popietinį posėdį. Registruojamės, ypač kai kviečia laisvosios savivaldos proteguotojai. Su malonumu skelbiu registraciją. Registruojamės, gerbiamieji kolegos.

Gerbiamieji, šiandien ilgai lauktoji Seimo diskusija dėl viešojo administravimo ir valstybės regioninės politikos reikalų. Valdymo reformų ir savivaldybių komitetas yra plačiai svarstęs šituos dalykus. Jums, frakcijoms, kolegoms, buvo išdalyta komiteto matoma pirmųjų kalbėtojų seka. O būtent dešimt minučių L.Sabutis – Valdymo reformų ir savivaldybių komiteto pirmininkas, paskui pora Vyriausybės vyrų, kurie tiesiogiai atsakingi už tam tikras sritis. Viešasis administravimas būtų mūsų kolegos ir ministro K.Skrebio rankose, o valstybės regioninės politikos pranešimas – pono V.Katkevičiaus, valdymo reformų ir savivaldybių reikalų viceministro. Dėl to esame sutarę Seniūnų sueigoje, o po to – bendroji diskusija, kurioje daugiausia dalyvauja Seimo nariai. Seniūnų sueigoje taip pat buvo sutarta, kad niekas neprieštaraus dėl to, kad mūsų diskusijoje dalyvautų Vyriausybės ir Prezidentūros atstovai, turiu galvoje teisingumo viceministras ponas G.Švedas, Prezidentūros referentas ponas A.Astrauskas. Galėsime atskirai tartis dėl pono B.Ropės – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidento. (Balsai salėje) Iš karto sutinkama. Man labai miela, kad paskui nekiltų kitokių diskusijų, ypač perdėm politinių.

Gerbiamieji kolegos, kol kas mūsų užsiregistravo tiktai 30. Aš įsivaizduoju, kad tai tikrai neatspindi problemos rimtumo. Kviečiu į tribūną Valdymo reformų ir savivaldybių komiteto pirmininką L.Sabutį, kad jis padarytų įžanginį pranešimą. Prašom.

L.SABUTIS. Gerbiamieji kolegos, išties diskusijos tema buvo paskelbta iš anksto ir tiktai tenka priminti, kad tai yra viešojo administravimo ir valstybės regioninės politikos sampratos dalykai. Mes norėtume galbūt pasamprotauti, ar turime dėl tų dviejų dalykų neaiškumų ir ar turime neįveikiamų kliūčių, nes tai yra tam tikra prasme ne tik viešojo valstybinio gyvenimo dalykai, bet susiję ir su piliečių interesų tenkinimu arba jų interesų skatinimu.

Dažnai apibūdindami viešąjį administravimą kai kada mes patys dvejojam ir neskiriam nuo valstybinio administravimo, o apibūdindami teritoriją kaip apskritį tai pavadiname regionu. Ir atvirkščiai – kai kas linkęs regioną supaprastinti iki apskrities administravimo. Tai nėra tas pats, todėl sutarkime, kada ir kaip tai vadinti, nes nuo to priklauso, kas kokias funkcijas vykdo. Manau, kad geriau būtų mums susitarti, kaip ateityje ir kiek turėtų būti apskričių. Tai jau yra patvirtinta įstatymu ir nutarimais, tačiau dėl regionų yra įvairių niuansų. Norėtųsi taip pat, kad mes pabrėžtume, jog šiandien diskusiją pradedame ne tuščioje vietoje. Turime armiją valdininkų ir nemažą pulką politikų, galų gale mes turime valstybės tarnybą ir jie jau gali ir privalo padėti plėtoti viešuosius administravimo reikalus regionuose, kad kuo daugiau vietose būtų savarankiškumo, tvarkingumo, iniciatyvos ir veiklos. Bet ar mes šiandien turime bent vieną valstybėje daugmaž visus viešuosius interesus koordinuojantį centrą? Ar turime reikalingus teisės aktus? Ar sugebame panaudoti Europos institucijų paramą? Ir apskritai pabandykim nors kartą paieškoti, kas iš valstybės institucijų arba pareigūnų garantuoja, kad mano, kaip piliečio, interesai bus apginti be korupcinių užuominų, be vilkinimo ir garantuotai. Ir ar visa tai gali padaryti koks nors vienas vienetas, ar čia turi veikti sistema? Jeigu sistema, tai kokia ji dabar yra, ko trūksta ir kokia ji turėtų būti? Nuo to galiausiai priklauso ir mūsų ateitis. Kokias sudėtines dalis mes, Seimas, Vyriausybė, per mums skirtą laiką galėtume pagaminti ir įmontuoti į šią sistemą? Anot Europos Parlamento Pirmininko Gil Robleso, tai nulems vien Lietuvos ryžtas ir sugebėjimas imtis būtinų pastangų padaryti aukų. Mes naudingai esame aptarę ir manau, kad čia aukų gal nereikėtų, esame ir įvertinę ne vieną problemą, ne vieną siūlymą, kai ką darome vykdydami susitarimus. Bet pasiklausę mūsų Lietuvos piliečių vertinimų dėl Europos laiko, dėl to, būti ar nebūti Europos Sąjungos nare, dėl verslo plėtojimo, dėl merų ir kitų rinkimų, neišgirstame tiek paniekos ir priekaištų, kiek pasakoma dėl valdininkijos administravimo beviltiškumo, dėl kai kurių teisėsaugos pareigūnų išsigimimo ir dėl blogosios administracijos sugebėjimo daugintis ir prisitaikyti prie laiko mados.

Taigi tiek trumpai įžangai. Sutarkime diskutuodami taupyti laiką, kaip vieną iš svarbiausių tarnybos dalykiškumo elementų. Pripažinkime, kad šioje salėje diskusijos temos žinovai yra visi, todėl norinčių kalbėti bus nemažai. Nekartokime, jeigu sutinkame su kalbėjusiojo teiginiais.

Apie ką norėtųsi išgirsti? Surašėme savo klausimus prieš diskusiją. Diskusija susideda tartum iš dviejų dalių, kurios tarpusavyje yra aiškiai susijusios. Turime bendrą problemą. Turime pasakyti ir išgirsti, kam pritariame, o kam ne, ką siūlysime ateičiai atidėti. Tarp kitų dalykų turbūt norima žinoti, kodėl neteikiami Seimui parengtų įstatymų projektai, kurie, atrodo, yra gavę labai palankų įvertinimą, kodėl valstybės kai kurioms institucijoms nesiseka įsukti svarbesnės viešojo administravimo reformos, suderinti įstatymų galimybių su vietos valdžios teisėtais reikalavimais, kodėl nėra gerų vykdytojų, gerų organizatorių. Beje, jau buvo paminėta, kad diskusijoje norėtų dalyvauti visi tie, kurie suinteresuoti mūsų viešojo administravimo reikalais. Aš tiesiog galėčiau tik palinkėti geros kloties šioje diskusijoje ir bendro sutarimo.

PIRMININKAS. Dėkoju komiteto pirmininkui. Gerbiamieji kolegos, kviečiu į tribūną valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministrą, Seimo narį K.Skrebį.

K.SKREBYS. Pone posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Tarp svarbiausių Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos veiklos uždavinių ir toliau lieka viešojo valdymo ir vidinių institucijų administravimo nuolatinis tobulinimas. Siekiamas rezultatas – patikimas ir efektyvus valdymas ir administravimas Vyriausybės veiklos prioritetų ir strateginių tikslų atžvilgiu. Net ir tuo atveju, jeigu būtume pakviesti deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje, patikimo ir efektyvaus valdymo siekis tebebūtų aktualus. Kodėl? Todėl, kad patikimas ir efektyvus valdymas – tai visų pirma nekorumpuoti ir besąlygiškai paklusnūs įstatymams pareigūnai ir valstybės tarnautojai; antra, skaidrus sprendimų rengimo ir priėmimo procesas; trečia, profesionali valstybės tarnyba ir, žinoma, nesudėtingas ir ekonomiškas valdymo aparatas. Būtent toks valdymas reikalingas mums patiems, jeigu norime toliau plėtoti demokratiją ir kurti teisinę valstybę, plėtoti ekonomiką ir, svarbiausia, užtikrinti be gilių krizių ir socialinių konfliktų kasdienį žmonių gyvenimą.

Patikimo ir efektyvaus valdymo kūrimo stabdžiai. Pabandysiu trumpai įvardyti, su kokiomis problemomis yra susiduriama. Patikimai ir efektyviai valdymo sistemai kurti reikia laiko. Juk valdymo reformos eigoje prie naujos politinės, ekonominės situacijos derinamos ne tik valdymo organizacinės struktūros bei jų veiklą reglamentuojančios taisyklės. Būtinai turi būti pasiektas valdymo sistemoje dirbančiųjų žmonių elgesio, jų pažiūrų į savo valstybę, darbą, save ir kitus žmones lūžis. O kaip žinome, žmogaus sąmonė turbūt yra pats inertiškiausias dalykas. Tik jų vertybių ir asmeninių nuostatų teigiami pokyčiai leis padidinti valdymo institucijų administracinius gebėjimus. Tai vienas iš konkrečių Europos Komisijos reikalavimų.

Kitas aspektas – teigiamas požiūris į valdymą ir į jo reformą padės susiformuoti platesniam valdymo reformas remiančiam judėjimui, bus lengviau įveikti iškylančius sunkumus ir galimą pasipriešinimą reformai. Nors mokslas dar nepateikė universalaus visuomeninių pokyčių valdymo modelio, tačiau išaiškino jų sėkmę lemiančias sąlygas. Tai politinė valia, atsakomybė už pokyčių įgyvendinimą visuose sistemos lygiuose, specialios institucijos, užtikrinančios numatytų tikslų įgyvendinimo koordinavimą, patikimi sistemos tikslų įgyvendinimo atžvilgiu ir profesionalūs darbuotojai.

Pažvelgus į valdymo reformą pro išvardytų sąlygų prizmę tampa aišku, kodėl valdymo reforma nevyksta taip, kaip norėtume. Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad nepaisant 1995 metais parengtos valdymo tobulinimo koncepcijos, kas, beje, pažymėta ir 1997 metų Europos Komisijos nuomonėje, pati reforma vyko šiek tiek lėtokai. Viena iš priežasčių, manau, buvo neapgalvoti, neparemti pasekmių analize politiniai sprendimai. Tą rodo blaškymasis reorganizuojant centrines valdymo institucijas, ministerijas ir departamentus 1995–1996 metais. Kita priežastis, kuri egzistuoja ir dabar, – tai reformą remiančios politinės institucijos organų nebuvimas.

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija rengia ir teikia Vyriausybei su valdymo reforma susijusius konceptualius dokumentus, tačiau mes visada susiduriame su sunkumais juos įgyvendinant. Kai nėra aukščiausiojo lygio valdymo reformą remiančių organų, sunku eliminuoti interesų nesuderinamumą, kuris neretai atiranda tarp ministerijos, kuri siūlo valdymo tobulinimo projektus, ir institucijų, kurios juos turi įgyvendinti. Taip ministerija praranda savo aktyvų vaidmenį įgyvendinant valdymo reformą. Naujausias pavyzdys – sunkumai sprendžiant kontroliuojamų institucijų reorganizavimo klausimus.

Vadinasi, norėdami paspartinti reformą, turime sukurti aukščiausio lygio instituciją, kuri koncentruotai išreikštų valstybės valdžios ir valdymo institucijų nuomonę konkrečiais valdymo tobulinimo klausimais ir savo sprendimais gebėtų pašalinti reformą stabdančius veiksnius. Kad tokia institucija būtina, rodo kad ir Latvijos pavyzdys. Ten veikia valdymo reformą koordinuojanti vyriausybinė institucija, kurios sprendimai valdymo reformų srityje privalomi ministerijoms.

Siekiant paspartinti valdymo reformą būtina peržiūrėti atsakomybės už jos įgyvendinimą paskirstymo principą. Pats laikas pereiti į racionalų centralizavimo ir decentralizavimo derinimą. Centralizuotai nustatomi valdymo reformos prioritetai, Vyriausybės politika ir strateginiai uždaviniai. Valdymo institucijos įgyvendina šiuos uždavinius atsižvelgdamos į savo poreikius ir gebėjimus. Taip pasiektume, kad atsakomybė už valdymo reformos įgyvendinimą būtų tolygiai padalyta visiems valdymo institucijų vadovams, pirmiausia ministrams. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija viena atsakytų už valdymo reformos priemonių koordinavimą ir piliečių įtraukimą į šį procesą, kitaip tariant, už socialinį dialogą rengiant konceptualius dokumentus ir juos įgyvendinant. Tokį centralizavimo ir decentralizavimo derinimą naudojo daugelis pereinančių į rinkos santykius valstybių, tai pat ir Europos Sąjungos valstybės. Tai leidžia geriau pritaikyti reformos ritmą prie konkrečių institucijų poreikių, ypač jeigu iškyla reikalas keisti įstatymus, darbuotojų kvalifikaciją ir mentalitetą. Žinoma, esminė sąlyga valdymo reformai įgyvendinti yra profesionali valstybės tarnyba, grindžiama atsakomybe ir viešumu. Taigi išaiškėja lemtinga priklausomybė: valdymo reformos sėkmė priklauso nuo žmonių išteklių valdymo, o efektyvus žmonių išteklių valdymas lemia valdymo institucijos administracinius gebėjimus. Į tai buvo atsižvelgta rengiant 1997–2000 metų valdymo tobulinimo strategines kryptis.

Leiskite supažindinti su svarbiausiais jų teiginiais. Strategijoje įvertinti įvykę iki 1997 metų valdymo sistemos pokyčiai ir suformuluoti šie valdymo organizavimo trūkumai: organizuojant Ministro Pirmininko ir Vyriausybės aparato veiklą; organizuojant centrinių institucijų vidinį administravimą, tarp to nuolatinio dėmesio stoka veiklos kokybei ir efektyvumui; nepakankama orientacija į politinių sprendimų, pirmiausia į įstatymų ir kitų teisinių aktų projektų, rengimą ir jų įgyvendinimo kontrolę; neaiški, neapibrėžta funkciniu požiūriu apskričių administracijų vieta ir vaidmuo valdymo sistemoje; horizontalios veiksmų koordinacijos stoka visuose valdymo lygiuose; valdymo reformos įgyvendinimo mechanizmo netobulumas, neefektyvus žmonių išteklių valdymas. Atsižvelgiant į tai numatytos valdymo tobulinimo kryptys, apimančios visus viešojo valdymo sistemos lygius ir institucijas, t.y. Vyriausybės aparatą, ministerijas, jų reguliuojamas institucijas, Vyriausybės įstaigas, dekoncentruotas struktūras, vietos savivaldos institucijas ir valstybės tarnybą, kaip pamatinę visuomeninių santykių valdant valstybę formą. O tai valdymo sistemos ir struktūros tobulinimas, Vyriausybės kanceliarijos struktūros tobulinimas, ministerijų vidinio administravimo tobulinimas, dekoncentruotų ir decentralizuotų struktūrų valdymo tobulinimas, savivaldos stiprinimas, teritorinės administracinės reformos tolesnis vykdymas, profesionalios valstybės tarnybos kūrimas, žmonių išteklių valdymo tobulinimas bei viešojo valdymo demokratizavimas.

Norėčiau tarti kelis žodžius apie viešojo valdymo reformos strategijos įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, kas padaryta, ir į tai, kas dar turėtų būti atlikta, atskirai išskirčiau šias sritis: reglamentavimo veiklą; įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų projektų rengimą; organizacinius pertvarkymus; organizacinių struktūrų tobulinimą; centrinio valdymo, teritorijų valdymo ir vietos savivaldos lygį; priemones, susijusias su valdymo institucijų vidinio administravimo gerinimu patikslinant darbuotojų pareiginius vaidmenis, funkcijas ir atsakomybę, stiprinant administracijų veiklos efektyvumo kontrolę; priemones, susijusias su piliečių ir valdymo institucijų santykių reguliavimu siekiant socialinio dialogo, rengiant ir įgyvendinant valdymo sprendimus; priemones, susijusias su valstybės tarnautojų mokymu.

Kokie yra reglamentavimo srities laimėjimai? Visų pirma norėčiau paminėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo naują redakciją, kuri buvo ryškus žingsnis į priekį tiek tobulinant administravimą, tiek atskiriant valstybės tarnautojų politinį ir karjeros lygį, taip pat priimtą Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą.

Norėčiau pakalbėti ir apie parengtą Viešojo administravimo įstatymo projektą, kuris yra pateiktas Vyriausybei. Projektas yra išdalytas ir Seimo nariams. Paminėsiu svarbiausius, kaip man atrodo, valdymo tobulinimo požiūriu teiginius. Šio įstatymo projektas reguliuoja santykius, kuriuose dalyvauja piliečiai ir viešojo administravimo institucijos. Projekte nustatyti viešojo administravimo principai. Jais viešojo administravimo subjektai vadovausis tuo atveju, jeigu praktikoje iškilęs atvejis nebus reglamentuotas įstatymu. Specialus projekto skirsnis skirtas administraciniam reguliavimui. Jame numatyta, kad dėl administracinių sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais, turi būti konsultuojamasi su visuomenės interesams atstovaujančiomis organizacijomis ir piliečiais, nustatyta atsakomybė už sprendimo teisėtumą, numatytos pagrindinės administracinės procedūros sprendimui priimti, taip pat numatyta privaloma priimtų sprendimų įgyvendinimo kontrolė. Skirsnyje “Vidinis administravimas” pagrindinis dėmesys skiriamas vidinio administravimo kontrolei. Institucijoms suteikiama teisė pasirinkti kontrolės formą – vidinį ar išorinį auditą, atliekamą viešojo administravimo institucijų ar nepriklausomų auditorių, pateikta viešosios paslaugos samprata, nustatyti viešųjų paslaugų administravimo principai, apibrėžti viešųjų paslaugų reguliavimo nacionaliniu ir teritoriniu lygiu subjektai, viešųjų paslaugų teikėjai bei jų atsakomybė, pateikta administracinės procedūros samprata, apibrėžtos šalys ir formalus pagrindas pradėti administracinę procedūrą, reglamentuota pati administracinio sprendimo priėmimo procedūra, nustatytos sprendimo objektyvumą užtikrinančios sąlygos, klaidų ištaisymo procedūros. Taigi šiuo įstatymu užpildomas iki šiol tebeegzistuojantis valdymo proceso ir administracinių procedūrų reglamentavimo vakuumas. Šio įstatymo tąsa galima laikyti parengtą Žmonių aptarnavimo valstybės ir savivaldybių institucijose įstatymo projektą. Šio projekto paskirtis – nustatyti visiems privalomas interesantų priėmimo ir aptarnavimo normas ir principus siekiant užtikrinti valdymo viešumą ir socialinį dialogą, rengiant sprendimus. Šio įstatymo pagrindu turėtų būti organizuojama interesantų aptarnavimo tvarka atskirose viešojo valdymo institucijose.

Jau beveik metai kaip yra parengtas Valstybės tarnybos įstatymo projektas. Jo esminis tikslas – sukurti veiksmingos valstybės tarnybos veiklos principus, reglamentuoti valstybės tarnautojo statusą bei valstybės tarnybos valdymą. Esmė: valstybės tarnyba grindžiama teisėtumo, karjeros, politinio neutralumo, lygiateisiškumo ir skaidrumo principais. Pagal šį projektą valstybės tarnautojai skirstomi: į karjeros, politinio ar asmeninio pasitikėjimo, įstaigų vadovų ir pakaitinių valstybės tarnautojų grupes; į tris (“A”, “B”, “C”) lygius, atsižvelgiant į einamoms pareigoms minimalų būtiną išsilavinimą; į 30 kategorijų. Priėmimas į valstybės tarnybą vyks konkurso būdu. Projekte apibrėžiamos valstybės tarnautojo teisės, pareigos, karjeros plėtros galimybės, tarnybinio atlyginimo nustatymo principai, darbo ir socialinių garantijų sistema, atsakomybė ir paskatinimai, valstybės tarnautojo statuso praradimo atvejai, teisė į kvalifikacijos tobulinimą ir jos įgyvendinimo sąlygos. Įvertinant šio įstatymo įgyvendinimo ypatybes, numatytas 3-5 metų pereinamasis į naują valstybės tarnybą laikotarpis.

Dabar norėčiau tarti keletą žodžių apie organizacinius pertvarkymus, būtent apie valdymo institucijų kūrimą ir plėtrą. Pagal naują Vyriausybės įstatymo redakciją pertvarkyti Ministro Pirmininko ir Vyriausybės aparatai. Tikslas – sustiprinti įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo funkciją, taip pat geriau koordinuoti ir kontroliuoti ministerijų veiklą, rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus bei juos įgyvendinant. Kaip žinoma, modifikuota Vyriausybės aparato struktūra ir funkcijos, atskiriant pareigūnus, priimančius politinius sprendimus, Ministro Pirmininko aparatą ir valstybės tarnautojus, kurie rengia politiką ir kuria teisines ekonomines sąlygas Vyriausybės programai įgyvendinti, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojus. Rezultatas: geriau identifikuota darbuotojų politinė ir administracinė atsakomybė, sudarytos prielaidos užtikrinti Vyriausybės programos įgyvendinimo politinę kontrolę. Likviduotos centrinio valdymo institucijos arba reorganizuotos ministerijos bei poministerinės struktūros, susiaurėjus arba išnykus jų valdymo sričiai dėl vykdomo privatizavimo ir kitų objektyvių ekonomikos raidos priežasčių. Rezultatas: bendras ministerijų skaičius sumažintas nuo 17 iki 14, vadovaujantis ekonominio ir organizacinio efektyvumo kriterijais, sujungtos kai kurios poministerinės struktūros. Institucionalizuota atsakomybė už integraciją į Europos Sąjungą, įsteigtas Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, koordinuojantis integracijos į Europos Sąjungą procesą, taip pat Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teikiantis išvadas dėl rengiamų teisės aktų suderinamumo su Europos teisės aktais ir standartais. Ministerijose įsteigti padaliniai, atsakingi už integraciją į Europos Sąjungą, konkrečiai už nacionalinės AQUIS priėmimo programos įgyvendinimą.

Pačios reformos valdymo tobulinimas. Veikia vyriausybinė komisija, kuri analizuoja rengiamus įstatymus ir kitus teisės aktus ir išreiškia nuomonę dėl jų suderinamumo su valdymo reformos įgyvendinimo strategija. Artimiausiu metu bus pateiktas Vyriausybei Viešojo valdymo reformos tarybos įsteigimo projektas ir tarybos nuostatai. Tikslas: sustiprinti politinį vadovavimą, užtikrinti ministerijų, Vyriausybės įstaigų, apskričių administracijų ir vietos savivaldos institucijų veiksmų koordinavimą, įgyvendinant valdymo reformą. Mūsų nuomone, tarybą turėtų sudaryti 9 ar 11 narių, kuriuos skirtų ir atšauktų Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. Tarybai vadovautų Ministras Pirmininkas arba jo įgaliotas Vyriausybės narys. Tarp svarbiausių tokios tarybos uždavinių mes numatėme šiuos: nustatyti valdymo reformos prioritetus, prireikus pareikalauti įvertinti politines, ekonomines ir socialines siūlomų valdymo tobulinimo projektų pasekmes, koreguoti valdymo reformos eigą. Tarybos vaidmenį įgyvendinant valdymo reformą parodo jos teisės. Pavyzdžiui, tik valdymo reformos taryba galės tvirtinti, koreguoti arba pakeisti valdymo reformos įgyvendinimo strategiją. Ji turės teisę teikti siūlymus Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei dėl reikalingų teisės aktų, susijusių su valdymo reforma, rengimo. Taryba galės siūlyti Vyriausybei sudaryti ekspertų ir konsultacines grupes su valdymo reformos įgyvendinimu susijusioms problemoms spręsti. Ji turės teisę pavesti ministerijoms ir kitoms valdymo institucijoms išnagrinėti ir pareikšti savo nuomonę apie pateiktus valdymo tobulinimo projektus, taip pat pareikalauti iš valdymo institucijų atsiskaityti už svarbių valdymo tobulinimo priemonių įgyvendinimą.

Valdymo institucijų vidinio administravimo tobulinimas. Vykdant valdymo institucijų administracinį gebėjimą svarbu tobulinti jų vidinį administravimą. Prioritetiškai orientuojamasi į vidinį audito sistemų kūrimą. Tai būtų struktūros, įvertinančios institucijų vadovavimo kokybę, valdymo santykius, kitus svarbius institucijų veiklos aspektus. Tai, mano nuomone, būtų unikalus ir galingas įrankis, padedantis institucijų vadovams kontroliuoti savo organizaciją. Siekiant pagerinti vidinį administravimą, labai reikalingi tokie dalykai, kaip administravimo kokybės ir efektyvumo vertinimo kriterijai bei pati vertinimo metodika. Jais pasinaudodami, galėtume kaskart įvertinti padarytų organizacinių pertvarkymų įtaką institucijos veiklos rezultatams ir numatyti priemones jiems pagerinti. Tai metodologinio apsirūpinimo problema, gana svarbi rengiant, ginant ir derinant konkrečius valdymo tobulinimo projektus. Jai išspręsti mes manome pasinaudoti pagal Jungtinių Tautų programą teikiama pagalba Lietuvos valdymo reformai. Parengti projektų metmenys ir finansinio poreikio apskaičiavimas. Kalbant apie valdymo institucijų vidinio administravimo tobulinimą, būtina paminėti ir kitą svarbų – Kanados pagalbos Lietuvos valdymo reformai projektą, į kurį įtrauktos dar trys – Finansų, Ūkio ir Teisingumo ministerijos. Tikslas: įdiegti Lietuvoje veiksmingą prioritetų nustatymo sistemą, kuri padėtų Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei sėkmingai pasirinkti veiklos prioritetus, panaudojant turimus finansinius ir žmonių išteklius. Priemonės: patariamųjų organų, galbūt tarybų ar komitetų, kaip prioritetų nustatymo struktūrų, įsteigimas, pradedant Vyriausybės patariamuoju organu, komitetu ar kitaip pavadintos struktūros sukūrimu.

Biudžeto planavimo tobulinimas siekiant susieti prioritetus ir politinius sprendimus su biudžeto galimybėmis. Prioritetų nustatymo proceso patobulinimas. Šių priemonių įgyvendinimas padės Vyriausybei ir ministerijoms išskirti svarbiausius, pirmiausia spręstinus klausimus, išsiaiškinti jų sprendimo kryptis ir tikėtinas išlaidas ir visa tai susieti su biudžeto galimybėmis. Kitaip tariant, Vyriausybė ir ministrai galės įvertinti pasirinktus prioritetus, jų įgyvendinimo priemones biudžeto kontekste. Pasikeitus ekonominėms ir biudžeto vykdymo sąlygoms per metus, bus lengviau pakoreguoti prioritetus ir numatytas įgyvendinti priemones. Kadangi, kaip minėjau, administraciniai gebėjimai yra integruotas visų valdymo institucijoje dirbančių žmonių profesionalumo pasireiškimo rezultatas, atskirai norėčiau aptarti valdininkų mokymo klausimus.

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos iniciatyva 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių valdymo institucijos valdininkų kvalifikacijai kelti privalo skirti tiek lėšų, kad jos sudarytų ne mažiau kaip 3% joms patvirtintų asignavimų darbo užmokesčio. Ministerija surinko informaciją apie tai, kaip valstybės ir savivaldybių valdymo institucijos vykdo minėtą įstatymo nuostatą. Pasirodė, kad kai kurios institucijos šių lėšų visai nenumatė, kai kurios numatė gerokai mažiau, motyvuodamos tuo, kad jų biudžetuose ir taip stinga lėšų, nepaisant to, kad buvo įstatyme reikalavimas. Atlikta analizė parodė, kad įstatymas vykdomas nepatenkinamai. Nepaisant to, kad pagal valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų metų pradžioje pateiktus duomenis valdininkų kvalifikacijai kelti buvo numatyta skirti per 8 mln. Lt, arba vidutiniškai 2,5% 1998 metų darbo užmokesčio fondo, duomenys apie faktišką lėšų skyrimą per tris šių metų ketvirčius rodo, kad tam tikslui buvo panaudota tik 0,5% Darbo užmokesčio fondo. Nerealu, kad iki metų pabaigos padėtis daug pagerėtų. Priežastis, kad valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo finansavimo mechanizmas realiai neveikia, mūsų nuomone, yra ta, kad 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Biudžetinės sandaros įstatymas yra tarpusavyje nesuderinti. Biudžeto asignavimai valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo reikmėms Biudžetinės sandaros įstatyme yra nenumatyti, todėl, sudarant konkretų biudžetą, tai atskira eilute nefiksuojama ir lėšos faktiškai neskiriamos. Atitinkamai nepakeitus Biudžetinės sandaros įstatymo, numatant biudžeto asignavimus ir valstybės tarnautojams mokyti, ir jų kvalifikacijai tobulinti, reikia laukti, kad ir 1999 metais, ir ateityje valstybės tarnautojų mokymas ir kvalifikacijos tobulinimas bus nepakankamas.

Siekiant geriau pasirengti vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo projekte numatytą valstybės tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija parodė iniciatyvą įsteigti Lietuvos viešojo administravimo institutą. Vyriausybė šiai iniciatyva pritarė ir planuoja 1999 metų valstybės biudžete šiam tikslui skirti atitinkamą sumą.

Lietuvos viešojo administravimo institutas atliks šias pagrindines funkcijas. Visų pirma įvadinis valstybės tarnautojų mokymas. Tai yra asmenų, tik ką įstojusių į valstybės tarnybą, mokymas ir įgūdžių formavimas jų stažavimosi laikotarpiu. Įvadinis mokymas bus sudarytas iš mokymo pagal bendrąsias programas, kurių turinys vienodas visiems to paties lygio valstybės tarnautojams, ir pagal specialiąsias programas, kurių turinį nulemia konkrečių pareigybių ypatumai. Tęstinis kvalifikacinis tobulinimas. Tai yra asmenų, jau dirbančių valstybės tarnyboje, specialių profesinių žinių gilinimas ir įgūdžių formavimas, įskaitant podiplomines studijas viešojo administravimo srityje. Aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimas, susijęs su specialiais reikalavimais vadybos ir kitose srityse, keliamais siekiantiems konkurso būdu užimti šių kategorijų pareigybes. Valstybės tarnautojų mokymas pasirengimo Europos Sąjungos narystės srityje. Šis darbas bus atliekamas įgyvendinant valstybės tarnautojų pasirengimo narystei Europos Sąjungoje mokymo strategiją. Tai yra mokymo organizacinis ir analitinis darbas. Šis darbas susijęs su valstybės tarnybos plėtros tendencijų analize ir prognoze, valstybės tarnautojų mokymu, valstybės politikos prioriteto nustatymu ir teikimu valstybei, valstybės tarnautojų mokymo metinių planų, atitinkančių nustatytus prioritetus, rengimo organizavimu ir sudarymu bei mokymui skirtų finansinių išteklių poreikio prognozavimu. Mokymo metodinis ir konsultacinis darbas. Jis susijęs su mokymo programų sudarymu, tobulinimu ir sertifikavimu, dėstytojų bei mokymo centrų akreditavimu ir konsultavimu.

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaujant su Suomijos Viešojo administravimo institutu, parengė valstybės tarnautojų parengimo narystei į Europos Sąjungą mokymo strategiją, kuri patvirtinta vyriausybinės Europos integracijos komisijos posėdyje. Strategijoje numatytos valstybės tarnautojų, kurie bus apmokomi dalykų, susijusių su integracija į Europą, tikslinės grupės. Tai ES derybininkai, valstybės tarnautojai, tiesiogiai įtraukti į Lietuvos ir ES derybų procesą ir dalyvausiantys jame keletą metų. Šią grupę turėtų sudaryti 80–90 valstybės tarnautojų, aukšto rango ministerijų, departamentų ir kitų valstybės institucijų, atliekančių svarbų vaidmenį integracijos į ES procese, pareigūnai ir viceministrai. Šią grupę sudaro apie 100 pareigūnų. Europos integracijos padalinių, departamentų skyrių vadovai ir nariai. Šią grupę sudarytų apie 160 asmenų. Aukšto rango apskričių, savivaldybių tarnautojai (jų yra apie 150), teisėjai, kiti teisininkai – apie 600 asmenų. Ministerijų specialistai. Pirmojoje mokymo stadijoje šią grupę sudarytų 300–310 valstybės tarnautojų. Integracijos į Europą dalykų dėstytojai (jų poreikis šiuo metu nėra tiksliai žinomas). Kiti valstybės tarnautojai. Tai didžiausia grupė, kuriai priklauso visi valstybės tarnautojai. Jie turi turėti žinių pagrindus apie Europos Sąjungą. Nustatytas Europos Sąjungos mokymo programų turinys. Numatyti strategijos įgyvendinimo metmenys, t.y. mokymo struktūra ir metodai, Europos Sąjungos dalykų dėstytojai, mokymo turinys kiekvienai tikslinei grupei, mokymo strategijos administravimas, finansavimas, strategijos įgyvendinimo grafikas ir mokymo programų vertinimas.

Numatyti tokie galimi finansavimo šaltiniai: Lietuvos valstybės biudžetas, Europos Sąjungos finansavimas, ypač PHARE programa, dvišalių donorų programos, kiti daugiašaliai donorai. Vyriausybinė Europos integracijos komisija Europos Komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedė sudaryti koordinacinę komisiją iš Europos komiteto, Užsienio reikalų ministerijos bei Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos atstovų. Tokia komisija sudaryta, ji atsakinga už strategijos įgyvendinimą, koordinavimą pirmojoje intensyvaus mokymo stadijoje. Vienas iš pirmųjų koordinacinės komisijos uždavinių yra parengti dabartinę mokymo apie ES būklę Lietuvoje apibendrinančią suvestinę.

Norėčiau pasakyti keletą tezių ir apie valdininkų registrą. Neatskiriama profesionalios valstybės tarnybos kūrimo dalis yra valdininkų, arba, ateityje priėmus naują įstatymą, valstybės tarnautojų, registras. 1998 m. balandžio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr.448 patvirtinti valdininkų registro nuostatai. Vadovaujanti valdininkų registro tvarkymui įstaiga yra Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija. Valdininkų registre kaupiami nuostatuose nustatyti duomenys apie valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pareigybes ir valdininkus, iš jų duomenys apie valdininkų kvalifikacijos tobulinimą šiose srityse: vadyba, teisinės žinios, kompiuterinės sistemos, užsienio kalba, integracijos į Europą problemos, specialios profesinės žinios ir kitos sritys. Duomenų kaupimo apie valdininkų kvalifikacijos tobulinimą padėtis registre yra bloga. Valstybės ir savivaldybių institucijos beveik neteikia informacijos apie kvalifikacijos tobulinimą, todėl pateikti apibendrintus duomenis apie valdininkų mokymą integracijos į Europą srityje šiuo metu iš esmės nėra galimybės. Atsakomybė už duomenų neteikimą valdininkų registrui tenka institucijų vadovams ir personalo padalinių vadovams. Padėtis neatidėliotinai yra taisytina. Priėmus Valstybės tarnybos įstatymą atsiras finansiniai svertai priversti personalo padalinių vadovus tinkamai atlikti savo pareigas. 1998 m. lapkričio mėnesį, valdininkų registro duomenimis, valstybės valdymo ir savivaldybių institucijose dirba apie 18 tūkst. valdininkų. Iš jų apie 11 tūkst., 56,6%, – centrinio valdymo institucijose, 2,5 tūkst. – apskrityse ir apie 5,5 tūkst. – savivaldybėse. Atlikta išsami registro duomenų analizė. Ateityje numatoma kai kuriuos apibendrintus registro duomenis skelbti viešai.

Baigdamas norėčiau šiek tiek apibendrinti. Apibendrindamas Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos veiklos reglamentuojant viešojo valdymo rezultatus, drįstu pasakyti, kad tai yra nemažas indėlis įgyvendinant valdymo reformą. Trūkumai nulemti jau mano išvardytų priežasčių, tačiau yra ir subjektyvių. Neigiamos įtakos valdymo reformai turi ir tai, kad vyrauja išankstinė nuostata, jog valdymo reforma turi vykti nedidinant valdymo išlaidų. Vidurio Europos, Europos Sąjungos valstybių patirties šiuo klausimu analizė parodė, kad valdymo išlaidos visur didėja pradiniame valdymo reformos etape. Tada buvo kuriamas tų šalių politinius ir ekonominius pokyčius atitinkantis viešojo administravimo aparatas. Toliau, modernizuojant valdymą, pavyzdžiui, išsivysčiusiose šalyse valdymo išlaidos santykinai mažėja. Bendra situacija tokia: nė viena išsivysčiusi valstybė jau nebeafišuoja beatodairiško valdymo personalo mažinimo uždavinių. Akcentuojamas valdymo sistemos stabilumas, gebėjimas prognozuoti ir adaptuotis prie visuomenės raidos sąlygų ir reikalavimų. Į valdymo išlaidų mažinimą nežiūrima kaip į izoliuotą sprendimą, kuriuo siekiama pagerinti situaciją valstybės biudžete. Tai yra idėja fiks. Valdymo išlaidų didinimas, jeigu jis lemiamas objektyvios valstybės raidos, laikomas pateisinamu reiškiniu. Mažinimas vykdomas tik vadovaujantis aiškiai suformuluotais valdymo efektyvumo didinimo uždaviniais. Valdymo išlaidų mažinimas atliekamas tik įsitikinus, ar nuo to nenukentės bendri teisėti visuomenės interesai.

Baigdamas pasakysiu. Didelėms teritorijoms ir gyventojų bendrijoms valdyti žmonija nieko geresnio neišrado už valstybę su jos valdymo institucijomis ir biurokratija, įgyvendinančia jos funkcijas. Turime siekti paprastesnio, mažiau darbo ir lėšų reikalaujančio valdymo. Tam ir vykdoma valdymo reforma, tačiau nepamirštant svarbiausio – valstybė turi tarnauti žmonėms. Taip parašyta mūsų Konstitucijoje. Vadinasi, atlikti visas jai visuomenės priskirtas funkcijas.

PIRMININKAS. Ačiū, ministre. Ačiū už jūsų išsamų pranešimą. Dabar kviečiu perskaityti pranešimą poną V.Katkevičių – valdymo reformų ir savivaldybių reikalų viceministrą, kuris kalbės apie valstybės regioninę politiką.

V.KATKEVIČIUS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Prieš kalbėdamas apie Lietuvos regioninės politikos problemas, aš norėčiau šiek tiek supažindinti su Europos regionine politika. Nes kartais regionai yra sutapatinami su apskritimis, sutapatinamos jų funkcijos, o kai kurie mano, kad regionai yra dar viena valdymo grandis, atsirandanti Lietuvoje, kurios, aišku, nenumato mūsų Konstitucija. Kodėl būtina vykdyti regionų plėtojimo ir suartėjimo politiką? Dėl ekonominių ir socialinių skirtumų Europos Sąjungos regionai turi nevienodas plėtojimosi galimybes. Šio dešimtmečio pradžioje dešimties turtingiausių Europos Sąjungos regionų bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo daugiau kaip 3,5 karto didesnis už bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui dešimtyje vargingiausių Europos Sąjungos regionų. Nedarbo lygis dešimtyje vargingiausių regionų buvo beveik 7 kartus didesnis už nedarbo lygį dešimtyje turtingiausių regionų. Lyginant atskiras Europos Sąjungos šalis, jaunimo, gavusio išsilavinimą ir profesinį parengimą, santykis skiriasi 2 kartus, bazinės infrastruktūros plėtojimo lygis – 3 kartus, subsidijų ir dotacijų, skiriamų moksliniams tyrimams ir naujoms technologijoms, – net 7 kartus. Patirtis parodė, kad greitai sumažinti šiuos skirtumus nelengva, nes atsilikimo priežastys yra įvairios ir plačiai paplitusios.

Laisvoji rinka pati savaime negarantuoja subalansuotos plėtros, laisvoji konkurencija dažnai dar labiau pablogina vargingiausių regionų pozicijas. Vidinių sienų panaikinimas ir vieninga rinka padidino riziką, kad daugiausia iš to laimės labiausiai išsivystę regionai, patraukliausi kapitalo ir žmonių ištekliams pritraukti. Viešieji fondai turi būti naudojami kartu su privačiomis investicijomis, kad būtų galima stimuliuoti ekonominę veiklą labiausiai atsilikusiuose regionuose.

Tai visų pirma yra Europos šalių narių rūpestis įgyvendinti savo regioninę politiką ir paprastai šiems tikslams jos skiria didelę dalį savo finansinių išteklių. Tačiau kartais dėl problemų masto ir ekonominės tarpusavio priklausomybės vien nacionalinių vyriausybių ir regionų pastangų nepakanka. Uždavinys, kurį iškėlė Europos Sąjunga, tai priemonių, kurias įgyvendina šalys narės, papildymas bei parama dėl harmoningos integracijos į Europą. Dėl to bus laimingesni ne tik vargingiausi regionai, bet ir visa Europos Sąjunga. Ekonominei ir monetarinei sąjungai pasiekti taip pat reikalingas ekonominis ir socialinis suartėjimas bei ekonominių rodiklių konvergencija ir stabilumas.

Europoje yra viena didžiausių pasaulio rinkų jos pagamintoms prekėms. Europos Sąjungos įvairios verslo organizacijos parduota daugelį savo produktų pačioje Europoje. Todėl gamintojai suinteresuoti, kad visos Europos šalys būtų sveikos, rafinuotos, kad vis didėtų geros kokybės produktų poreikis. Dideli darbo užmokesčio, eksploatavimo išlaidų ir kiti skirtumai vieningoje rinkoje iškraipo konkurencingumą, iškelia rinkos vaidmenį ir pasmerkia silpnesnius regionus tapti produktų, pagamintų labiau pasiturinčiose šalyse, surinkimo linijomis.

Europos Sąjunga disponuoja finansiniais instrumentais, kurie vadinami struktūriniais fondais. Jie padeda spręsti ilgalaikes socialines ir ekonomines problemas. Europos Sąjunga glaudžiai dirbdama su šalimis narėmis bei regioninėmis valdžios institucijomis naudoja šiuos fondus norėdama paskatinti plėtrą ir sumažinti skirtumus tarp regionų ir socialinių grupių. Yra keturi fondai. Pirmas – Europos regionų plėtros fondas. Šio fondo paramą gali gauti mažiausiai išsivystę regionai, kuriuose bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui mažesnis nei 75% Europos Sąjungos vidurkio. Parama skiriama investicijoms, gamybai ir paslaugoms plėtoti, infrastruktūrai plėsti, smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Antras – Europos socialinis fondas. Jo parama skiriama profesiniam mokymui, perkvalifikavimui ir kvalifikacijos kėlimui remti bei įdarbinimui gerinti. Trečias fondas – Europos žemės ūkio reguliavimo ir garantijų fondas. Jis remia struktūrinius žemės ūkio pertvarkymus ir kaimiškų vietovių plėtrą. Ir ketvirtas finansinis instrumentas skirtas žuvininkystei reguliuoti. Jis remia pertvarkymus, padedančius prisitaikyti prie rinkos pokyčių žuvininkystės sektoriuje. Struktūrinių fondų biudžetas 1994–1999 m. numatytas 154,5 mlrd. ekiu, o tai sudaro apie trečdalį viso Europos Sąjungos biudžeto.

Tam tikri regionai yra atsilikę dėl įvairių priežasčių, sakykim, dėl istorinių aplinkybių, blogos geografinės padėties, pramonės nuosmukio, rinkos konjunktūros, tačiau visi jie susiduria su panašiomis problemomis: menkai išplėtota fizine infrastruktūra, žemos kvalifikacijos darbo jėga bei menku mokslinių tyrimų ir naujų technologijų plėtojimu, vietinės finansų rinkos nepaisymu mažų įmonių poreikių kreditams. Europos Sąjunga apibrėžia ekonominės ir socialinės plėtros prioritetus naudodama šešis rodiklius:

1. Parama skiriama Europos Sąjungos regionams, kurių išsivystymo lygis atsilieka, kaip jau minėjau, daugiau kaip 75% vidurkio.

2. Parama skiriama regionų, rimtai paveiktų pramoninio nuosmukio, ekonominei konversijai, tai visų pirma regionams, kuriuose nedarbo lygis bei užimtumo pramonėje lygis yra didesni negu Europos Sąjungos vidurkis ir kur užimtumas pramonėje patyrė struktūrinių nuosmukių.

3. Parama skiriama ilgalaikiam nedarbui įveikti, jaunimui integruoti į darbo rinką bei integruoti tuos, kurie buvo išstumti iš darbo rinkos, dėmesys skiriamas užimtumui gerinti ir mokymui.

4. Parama skiriama darbininkams adaptuotis prie pokyčių pramonėje ir gamybos sistemose, remiant priemones, padedančias išvengti nedarbo.

5a. Parama skiriama agrarinio ir žuvininkystės sektorių struktūrų adaptacijai dėl bendros agrarinės politikos reformos. Paramos tikslas – padėti šiems sektoriams modernizuotis ir prisitaikyti prie ekonominės situacijos.

5b. Parama neišsivysčiusioms kaimiškosioms vietovėms, kurios taip pat dar atitinka du iš šių požymių: didelį užimtumo žemės ūkyje lygį, žemą pajamų iš žemės ūkio lygį ir didelę migraciją iš tų vietovių.

6. Parama regionams su ypač mažu gyventojų tankumu, mažiau kaip aštuoni žmonės 1km². Lemiamų priemonių tikslas – skatinti žmonės likti tose atskirose vietovėse. Gaila, kad aš turiu labai nedidelį žemėlapį, jūs galėtumėte pamatyti, kaip Europos regionai atrodo pagal gaunamos paramos tikslus, tuos mano šešis išvardytus.

Trumpai norėčiau dar pasakyti, kokie yra struktūriniai fondai 2000-2006m. Savo programiniame dokumente “Agenda 2000” Europos Komisija išdėstė principus dėl Europos Sąjungos politikų reformos, prisijungimo procesų ir finansinių metmenų 2000–2006m. laikotarpiui. Detalios Komisijos nuostatos ir principai dėl struktūrinių fondų bei regioninės politikos aprobuoti 1998 m. kovo 18 d. Priimti nuostatai reguliuoja: žemės ūkio reguliavimą, struktūrinius fondus ir suartėjimo fondą, prisijungimo instrumentus ir finansavimą mano minėtam laikotarpiui. Iš viso struktūrinei politikai tam mano minėtam laikotarpiui numatyta 275 mlrd. ekiu, kas sudarys apie 0,46% bendrojo vidaus produkto. Lėšos paskirstytos taip: struktūriniams fondams – 210 mlrd. ekiu, suartėjimo fondui – 20 mlrd. ekiu, šalims kandidatėms – 45 mlrd. ekiu, iš jų prisijungimo programai – 7 mlrd. ekiu. Siekdama labiau sukoncentruoti išteklius ir dėl struktūrinės politikos aiškumo, komisija sumažino tikslų, apibūdinančių rodiklius, skaičių nuo 7 iki 3. Pirmas. Tikslas. Tai visos regioninės politikos prioritetinis tikslas – remti atsiliekančius rajonus. Antras. Remti socialinę ir ekonominę konversiją bei restruktūrizaciją. Trečias. Remti mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo bei darbo rinkos politikų ir sistemų adaptaciją bei harmonizavimą. Vidurio ir Rytų Europos šalyse vidinių skirtumų mažinimas bus dalis bendrojo tikslo – sumažinti skirtumą tarp visos šalies plėtros lygio ir Europos Sąjungos vidurkio. Kalbėdami apie struktūrinę politiką galime išskirti tris lygmenis: transnacionalinį, kuriame galioja bendra Sąjungos politika ir kuriame yra taikomi bendrijos instrumentai; nacionalinį, kuriame bendrijos parama remiasi labiausiai išplėtotomis šalies politikomis ir instrumentais; regioninį, vietinį, kuriame yra siekiama mažinti augančius vidinius šalies skirtumus.

Yra dvi pagrindinės problemos, kurias kiekvienai šaliai kandidatei reikės išspręsti. Viena yra kiekybinė – garantuoti, kad pakankami nacionaliniai paramos fondai bus mobilizuoti tam, kad atitiktų galimos struktūrinių fondų paramos dalį. Kita yra kokybinė – pagerinti finansų vadybos metodologiją, plėtojant procedūros bei priežiūros sistemas, analogiškai egzistuojančias šalyse narėse, taip pat įdiegti konkrečius instrumentus regioninei politikai vykdyti. Šalių kandidačių integravimasis į bendrijos struktūrinę politiką apima tris stadijas. Iki 2000 m. – techninė pagalba. Bus tęsiamas finansinis ir techninis bendradarbiavimas, pradėtas 1989 m., tai PHARE programa. PHARE programa dabar pertvarkoma atsižvelgiant į būsimą prisijungimą. Numatomi du pagrindiniai veiksmų šalyse kandidatėse prioritetai. Institucijų ir struktūrų kūrimas bei plėtojimas, apie 30% programos lėšų, ir investicijos, susijusios su bendrijos ACQUIS adaptavimu, 70% lėšų. Toliau. Nuo 2000 metų iki prisijungimo vadinamoji sustiprinto prisijungimo programa, prisijungimo struktūrinė parama, kurią numato Komisija, rems įvairius projektus šalyse kandidatėse, kad jų atsakingos valdžios institucijos ir kiti socialiniai bei ekonominiai partneriai perimtų bendrijos struktūrinės politikos instrumentus ir metodus. Paramą teiks trys finansiniai instrumentai: pertvarkyta PHARE programa, nauja speciali prisijungimo paramos žemės ūkio ir kaimiškų vietovių plėtrai veiksmų programa, pas mus sutrumpintai vadinama SAPARD, ir naujas instrumentas struktūriniam prisijungimui, tai programa, pas mus vadinama ISPA. Aišku, po prisijungimo šalys pradės įgyvendinti visiškos apimties struktūrinių fondų ir suartėjimo fondų politiką pagal bendrąsias Europos Sąjungos taisykles. Tai aš tokią trumpą įžangą apie struktūrinių prisijungimo ir kitų fondų padėtį, kokie jie yra. Manau, kad iš to paaiškėjo, kodėl mes pradėjome kalbėti apie regioninę politiką Lietuvoje.

Dabar aš norėčiau trumpai peržvelgti, kas yra padaryta, kurioje vietoje mes esame. Pagrindiniais teritoriniais dariniais, kuriuose bus vykdoma valstybinė socialinės ekonomikos plėtros regioninė politika laikytini aukštesnieji administraciniai teritoriniai vienetai – apskritys, kurių dabar yra 10. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad reikėtų skirti pagal atliekamas funkcijas apskritis ir regionus. Regionų įvardijimas, kaip ką tik minėjau, tai yra jų parengimas pasinaudoti jau dabar galimais ir ateityje, po stojimo, būsimais fondais. Valstybinė regioninė socialinės ekonomikos plėtros politika kai kuriais atvejais vykdytina ir teritoriniuose dariniuose, susidedančiuose iš kelių bendras administracines ribas turinčių apskričių ar kelių bendras administracines ribas turinčių savivaldybių, identifikavus specifines šių regionų problemas ir sąlygas. Bet aš noriu pasakyti, kai mes kalbėjome Briuselyje, tai mums buvo pasakyta, kad jeigu jūs kada nors gausite paramą, tai gausite tik pagal pirmąjį tikslą, per daug mažas mūsų bendrasis vidaus produktas.

Svarbiausi uždaviniai ir regioninės politikos įgyvendinimo principai. Siekiant įgyvendinti regioninės politikos tikslus būtina vykdyti šiuos svarbiausius uždavinius.

Pirma. Skatinti regionų ir vietos bendruomenių iniciatyvą regioninės plėtros srityje, derinti ją su nacionaliniais tikslais. Noriu pasakyti, kad regioniniai plėtros centrai arba agentūros, kaip kas juos vadina, jau yra įsikūrusios Klaipėdoje, Marijampolėje ir dar šiais metais įsikurs Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje bei Kaune. Šitų centrų, kurie jau dabar yra įsikūrę, ir būsimųjų, kurie dar įsikurs, tikslas būtų vienas – rengti, įvertinti ir įgyvendinti regioninės plėtros programas ir naudotis tarptautiniais regioninio bendradarbiavimo privalumais bei remti koordinuotą pasienio regionų plėtrą pagal Europos Sąjungos regioninės politikos nuostatas, sudaryti palankias socialines ekonomines plėtros sąlygas visuose šalies regionuose, remti verslo restruktūrizavimą, mažinti nedarbą. Valstybės ir vietos valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų veiklos regioninės plėtros srityje pagrindai, institucinė sistema, visapusiškos regioninės plėtros ir jos įgyvendinimo uždaviniai bei sąlygos bus nustatyti priėmus Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą bei su juo susijusius teisės aktus, kurie reglamentuos: pirma, regioninės plėtros institucijų steigimą ir jų funkcijas, valstybės institucijų funkcijas regioninės plėtros srityje, regioninės plėtros programų koordinavimo ir derinimo tvarką, statistinių rodiklių sistemos, kurios reikia regioninėms programoms pagrįsti bei rezultatams įvertinti, sukūrimą, regioninės plėtros dokumentų skelbimo tvarką.

Svarbiausios regioninės plėtros institucijos bus šios: Nacionalinė regionų plėtros taryba, kuri nustatys regioninės politikos tikslus, aprobuos nacionalinį plėtros planą, regionų plėtros programas ir teiks Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jų įgyvendinimo. Ši taryba gali būti sudaryta iš valstybės tarnautojų, pramonės, verslo, žemės ūkio, visuomeninių organizacijų atstovų, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų ir t.t., taip pat regionų plėtros institucija, kuri koordinuos regioninės plėtros programų bei nacionalinio plėtros plano rengimą. Toliau. Nacionaliniu lygmeniu vienai iš ministerijų turi būti pavesta koordinuoti kitų ministerijų ir valstybės institucijų ūkio šakose bei socialinėje srityje įgyvendinamą politiką. Regioniniu lygmeniu numatoma tokia institucinė institucijų struktūra – Regionų plėtros taryba, kuri koordinuos regionų plėtros planą bei programų rengimą ir juos aprobuos. Ši taryba bus sudaroma proporcingu atstovavimo principu iš savivaldybių politikų, pagal gautas vietas savivaldybių rinkimuose. Bet yra ir tokių balsų, aš girdėjau, kad ši taryba galėtų būti sudaroma iš rajonų merų. Aš manau, kad prie to klausimo grįšime ir diskutuosime tada, kai aptarinėsime parengtus įstatymus.

Regioninės plėtros programų finansavimas. Regioninės plėtros programoms įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka gali būti naudojamos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybinių fondų: Kelių fondo, Gamtos apsaugos fondo, Kaimo rėmimo ir kitų fondų, lėšos, savivaldybių biudžetų ir savivaldybės specializuotų fondų lėšos, komercinių bankų, tarptautinių finansinių organizacijų teikiamos paskolos bei subsidijos, privataus kapitalo investicijos, Europos Sąjungos paramos bei struktūrinių fondų skiriamos lėšos. Na ir, be abejo, dabartiniu laikotarpiu, tai lėšos iš ISPA ir SAPARD programų.

Gerbiamieji Seimo nariai, dabar jums yra išdalyta programa su įgyvendinimo priemonėmis. Aš nežinau, ar jums skaityti, ar jūs ją turite? Nėra laiko. Tai man reikia baigti. Taip? (Balsai salėje) Aš norėjau tik pakomentuoti tas priemones, jūs jas turite.

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija kartu su kitomis ministerijomis parengė pirmaeilių priemonių sąrašą, kurios sustiprintų pasirengimą administruoti Europos Sąjungos stojimo paramos programas nuo 2000 metų. Daugelis pirmaeilių darbų, programoje numatytų priemonių bus įgyvendinama pagal PHARE specialią pasirengimo programą. 2.1, 2.2 ir 2.3 priemonėmis yra siekiama pasirengti į Europos Sąjungą stojimo paramos programas administruoti, įgyvendinti stojimo partnerystės vidutinės trukmės prioriteto struktūras bei atsižvelgti į Europos Komisijos pastabą, jos nuomonę apie Lietuvą, kad Lietuvos pažanga, kuriant finansinį pagrindą Europos Sąjungos paramos programas administruoti yra aiškiai ribota ir reikia sukurti finansines priemones, kurių pagalba būtų galima administruoti atskiras Europos Sąjungos paramos programos dalis. 1.3 priemonės pagalba yra siekiama atsižvelgti į Europos Komisijos pastabą, jos nuomonę apie Lietuvą, kad Lietuvos pastangos rengiant nacionalinį planą yra skirtos tik erdviniam planavimui bei užtikrinti produktyvų ir efektyvų nacionalinio plėtros plano rengimą, kuris bus kaip Lietuvos struktūrinės politikos pagrindas. 1.1 priemonė yra skiriama suformuoti teisinį pagrindą Lietuvos struktūrinei politikai įgyvendinti, o 2.1, 2.3, 3.2 priemonėmis yra siekiama suformuoti teisinį pagrindą Europos Sąjungos paramos programas administruoti. Minėtų priemonių įvykdymas leis įgyvendinti vidutinio laikotarpio stojimo partnerystės prioritetus regioninės politikos srityje, kuria numato teisinio pagrindo suformavimą.

Tačiau pasiruošimas administruoti Europos Sąjungos stojimo paramos programas neleis visiškai pasiruošti Europos Sąjungos narystės paramos programas administruoti bei įgyvendinti stojimo partnerystėje numatytus Lietuvos įsipareigojimus regioninės politikos srityje. Todėl būtina pradėti atskirą pasiruošimo Europos Sąjungos narystės paramos programas administruoti procesą. Siekdama nukreipti Lietuvos pasiruošimą administruoti Europos Sąjungos narystės paramos programas reikalinga kryptimi, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija įtraukė į svarbiausių darbų programą du bendro pobūdžio uždavinius, kurių įvykdymas paspartintų Lietuvos pasiruošimą administruoti Europos Sąjungos narystės paramos programas.

5.1 priemonė. Taip pat yra siekiama pasiruošti Europos Sąjungos stojimo paramos programas nuo 2000-ųjų metų administruoti, kurios numato papildomą finansavimą iš Lietuvos pusės. Pagal stojimo partnerystę bei SAPARD ir ISPA reglamentų projektus Lietuva turės užtikrinti trijų Europos Sąjungos stojimo paramos priemonių koordinavimą nacionaliniu lygiu. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, stojimo parama, numatyta pagal SAPARD ir ISPA programas, negalės būti papildomai finansuojama iš PHARE programos lėšų. 5.1 priemonės įvykdymas skatins suformavimą integruotos struktūrinės politikos, kuri yra vienas iš stojimo partnerystės vidutinės trukmės prioritetų struktūrinės politikos srityje, Lietuvos pasiruošimą taikyti Europos Sąjungos paramos principus bei atsižvelgti į Europos Sąjungos paramą, planuojant nacionalinį biudžetą. Efektyvus 5.1 priemonės įgyvendinimas padidintų Lietuvos galimybes absorbuoti Europos Sąjungos paramos programų lėšas ateityje. Taip pat 5.1 priemone yra atsižvelgiama į Europos Komisijos pastabą jos nuomonėje apie Lietuvą, kad Lietuvos išlaidos regioninei politikai, kurios galėtų būti naudojamos Europos Sąjungos paramos programas papildomai finansuoti, negali būti nustatytos.

Tačiau svarbiausių darbų programoje numatytų priemonių įvykdymas nėra pakankamas, norint pasiruošti Europos Sąjungos narystės paramos programas administruoti. Todėl taip pat reikia paruošti bendrą paruošimo administruoti atskiras Europos Sąjungos narystės paramos programas planą, kuris numatytų detalius veiksmus ir atsakingas institucijas bei veiksmų įgyvendinimo poreikius. Jų paruošimą reglamentuoja Vyriausybės nutarimo projekto “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų įgyvendinimo priemonių” 3, 4 ir 5 punktai. Tai ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Ačiū, viceministre, už jūsų išsamų pranešimą. Gerbiamieji kolegos, tuo įžanginiai pranešimai yra baigti. Pradedame diskusiją. Diskusijoje pirmaisiais pakviesčiau kalbėti Vyriausybės, Prezidentūros, kitų valstybės institucijų atstovus, kurie dalyvauja šiandien mūsų šioje diskusijoje. Taigi pirmąjį kviečiu poną G.Švedą, teisingumo viceministrą.

G.ŠVEDAS. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai! Tikrai pasistengsiu neatimti tiek daug laiko, kiek pagrindiniai pranešėjai. O mano kalbos šioje diskusijoje tema būtų administraciniai teismai. Mano supratimu, valstybės valdymo ir ypač valstybės tarnybos reforma būtų neišbaigta, jeigu mes nekalbėtume kartu ir apie valdymo institucijų, ir valstybės tarnautojų bei pareigūnų teisminės kontrolės mechanizmo sukūrimą.

Dabartinė situacija – tiek įstatyminė, tiek ir gyvenimo realijos – rodo gana keistą padėtį, kai Konstitucija numato bet kurio žmogaus teisę apskųsti bet kokį valdžios ar pareigūno sprendimą teismui, tačiau jeigu mes pasižiūrėtume į mūsų teismų statistiką, pamatytume, kad šia teise pasinaudojama labai retai.

Kokios priežastys nulemia tokią situaciją? Visų pirma, be abejonės, tai, kad procesiniai įstatymai vis dėlto nenustato aiškaus mechanizmo, kaip žmogus tai gali padaryti. Ir dėl šios priežasties iš tikrųjų mūsų valdymo institucijos, pareigūnai ir ypač tai liestų žemiausios grandies institucijas – savivaldybes, savivaldybių pareigūnus, iš esmės teismine prasme yra nekontroliuojami. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Vyriausybė pateikė jums administracinės teisenos įstatymo projektą ir su juo susijusius įstatymus, kuriais būtent ir siūloma įkurti valstybės tarnybos teisminės kontrolės mechanizmą. Antra labai svarbi priežastis yra ta, kad tokios sistemos sukūrimas leistų žmogui paprasčiau apsiginti nuo valdžios sprendimų. Reikia pažymėti, kad Lietuva, 1995 metais ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, jau įsipareigojo sukurti tokią sistemą, kurioje bet kokie žmogaus ir valdžios ginčai būtų sprendžiami teisme. Deja, dabartiniu metu mes tokios sistemos dar neturime. Trečias, ne mažiau svarbus aspektas, yra tai, kad Europos valstybės tokias sistemas turi jau seniai ir jos savo veiklos efektyvumą įrodė. Tai, beje, yra pažymėta ir Europos Komisijos išvadose apie Lietuvos pažangą stojant į Europos Sąjungą.

Ką Vyriausybė siūlo jums? Vyriausybė siūlo jums tokią administracinę institucijų teisminės kontrolės sistemą. Pirma pakopa būtų administraciniai ginčų sprendimo organai. Šitą mes siūlome atsižvelgdami į gyvenimo realijas, nes kad ir kaip būtų keista, Lietuvos piliečiai daugiau nori pasinaudoti būtent neteisminėmis ginčo sprendimo mechanizmo priemonėmis. Toliau siūloma trijų pakopų teismų sistema. Tai būtų apygardos teismai, tai būtų aukštesnysis teismas ir tai būtų Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius. Kodėl yra siūloma savarankiška teismų sistema? Visų pirma savarankiškos teismų sistemos sukūrimas atsiremia į Konstitucijos reikalavimus. Perkeldami šią problemą į bendrųjų teismų sistemą, mes susidurtume su konstitucingumo klausimu, nes 111 straipsnio antroji dalis kalba būtent apie specializuotą administracinių teismų sistemą. Antra. Savarankiška sistema yra gerokai efektyvesnė. Ir pagrindiniai aspektai būtų tokie, kad šiuose teismuose procesas būtų daug greitesnis, daug kvalifikuotesnis, nes čia būtų atrenkami teisėjai, turintys specialių valdymo ir valstybės tarnybos žinių. Trečias momentas – tai, kad žmogus, laimėjęs ginčą prieš valstybės instituciją, iš karto gautų ir žalos atlyginimo sprendimą. Be to, tokia sistema yra gerokai ekonomiškesnė.

Kodėl yra siūloma trijų grandžių sistema, o ne dviejų ar keturių? Esmė yra ta, kad pagal mūsų administracinį teritorinį suskirstymą žemiausios grandies – apygardų administraciniai teismai kontroliuotų apskričių institucijas bei pareigūnus, Vilniaus aukštesnysis teismas – centrinių institucijų, na, o skundus dėl šių teismų sprendimų nagrinėtų Apeliacinis teismas. Tokia sistema yra labai gera ir ta prasme, kad ji leidžia atitolinti politikus nuo teisminės valdžios vykdomos kontrolės, nes jeigu tokius ginčus nagrinėtų apylinkių teismai, be abejonės, sulauktume didelių spaudimų tiek iš savivaldybių, tiek iš ministerijų, tiek ir iš kitų valdymo institucijų. Ginčų komisijos, kaip jau minėjau, būtų pirminė ir išankstinė ginčo nagrinėjimo stadija. Pagal siūlomus projektus numatyta tiktai viena instancija, po to žmogus gali rinktis, ar eiti į tolesnes grandis, ar pasirinkti teismą. Kaip jau minėjau, ginčų komisijų pasirinkimas atsiremia į labai paprastą dalyką – gyvenimo realijas ir kitą dalyką – tai, kad šiose komisijose ginčų sprendimo mechanizmas būtų kur kas paprastesnis. Tai tiek apie administracines valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmų kontrolės mechanizmo priemones. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu poną A.Astrauską – Prezidento referentą. Ruošiasi kalbėti ponas B.Ropė – Savivaldybių asociacijos viceprezidentas.

A.ASTRAUSKAS. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai, šios įdomios diskusijos dalyviai! Aš atstovauju Lietuvos Respublikos Prezidentūrai ir norėčiau pasakyti tam tikrus mūsų samprotavimus, mintis bei vertinimus.

Dabar egzistuojančias viešojo administravimo, apimančio tiek valstybės valdymą, tiek vietos savivaldą, problemas, Prezidentūros nuomone, būtų galima spręsti taip: atsisakant visuomenės iniciatyvą ir savarankiškumą varžančio valstybinio reguliavimo ir mažinant tą reguliavimą vykdančių valdžios institucijų skaičių; nustatant optimalų ministerijų ir ministerijų struktūrų skaičių, kai šios struktūros darniai veikia ir funkcionuoja; tobulinant atsakomybės tarp atskirų valdymo lygių paskirstymą vadovaujantis subsiderumo principu ir galimybe privatizuoti viešojo sektoriaus paslaugas; decentralizuojant valstybės valdžią bei skatinant procesus, teikiančius kuo daugiau savarankiškumo ir savivaldos regionams bei vietos bendruomenėms; sukuriant sąlygas, užtikrinančias, kad konstruktyviai ir suinteresuotai būtų sprendžiami tarpvalstybinės valdžios institucijų ir savivaldybių klausimai bei būtų įvertinama savivaldybių nuomonė valstybinei valdžiai priimant sprendimus; sukuriant profesionalią, modernią, nepriklausomą, efektyviai ir patikimai dirbančią valstybės tarnybą; realiai įgyvendinant konstitucinę nuostatą, kad valstybės institucijos turi tarnauti piliečiams; sudarant piliečiams sąlygas kuo aktyviau dalyvauti formuojant valdžios institucijas bei sprendžiant valstybės ir bendruomenės reikalus; užtikrinant informacijos apie valstybės institucijas, jų veiklą, priimamus sprendimus prieinamumą; sukuriant valdymo sistemą, kuri būtų pajėgi efektyviai bendradarbiauti su Europos Sąjungos politinėmis ir administracinėmis struktūromis.

Nuolatinis viešojo administravimo sistemos bei jos pertvarkos analizavimas dalykiniuose Respublikos Prezidento pokalbiuose su atsakingais valdžios atstovais bei susitikimuose su rinkėjais išsakytų problemų ir pasiūlymų joms spręsti kritinis įvertinimas patvirtina jau minėtų būdų viešojo administravimo problemoms Lietuvoje spręsti pasirinkimo pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešojo administravimo tobulinimo strategija, kuri pateikta aštuntosios Vyriausybės 1997–2000 m. veiklos programoje, kuri atspindi siekius dekoncentruoti ir decentralizuoti valstybės valdžią, aiškiai apriboti ministerijų, apskričių ir savivaldybių kompetenciją valdymo srityje, mažinti ministerijų skaičių ir perduoti dalį ministerijų funkcijų apskritims, plėtoti vietos savivaldą, dalį apskričių funkcijų perduoti savivaldybėms, stiprinti Lietuvos savivaldybių asociaciją ir kt., mūsų vertinama labai palankiai.

Respublikos Prezidentas šių metų spalio mėnesį susitiko su Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos vadovybe ir aptarė principines viešojo administravimo tobulinimo nuostatas. Buvo konstatuota, kad esminių prieštaravimų tarp Vyriausybės ir Prezidento nuostatų dėl viešojo administravimo tobulinimo nėra. Vis dėlto Respublikos Prezidentas norėtų būti labiau garantuotas, kad Vyriausybės įsipareigojimai šioje srityje bus realiai ir laiku atlikti, kad vykdomi darbai nesiskirs nuo deklaruotų nuostatų, kad tarp valstybinės valdžios ir vietos savivaldybių įsivyraus dalykiški ir partneriški santykiai.

Šių metų birželio mėnesį susitikimo su savivaldybių merais metu Respublikos Prezidentui buvo pasakytas savivaldybių požiūris į apskritis. Prezidentūra santūriai vertina pernelyg neigiamą savivaldybių požiūrį į apskritis, nors kartu mato tuose vertinimuose ir daug tiesos. Savivaldybių nuostatos apskričių atžvilgiu ir pasipriešinimas perduodant dalį ministerijų funkcijų apskritims demonstruoja pasirinkto apskrities valdymo modelio įgyvendinimo ir funkcionavimo Lietuvoje sunkumus, leidžia daryti prielaidą, kad jis nėra optimalus. Lietuvai tinkamo modelio paieška turi būti vykdoma ir ateityje darant kruopščią atranką iš kitose Lietuvai pagal dydį ir valdžios sandarą artimose šalyse funkcionuojančių modelių.

Respublikos Prezidentas dar neapsisprendęs dėl to, koks valdymo modelis apskrityse būtų tinkamiausias Lietuvai, tačiau principinės nuostatos būtų šios: valdymo regionuose demokratizavimas, vienvaldiškumo principo pakeitimas kolegialių sprendimų priėmimu svarbiausiais apskrities raidos klausimais, aiškus funkcijų tarp apskričių ir savivaldybių padalijimas vadovaujantis subsiderumo ir dalies funkcijų, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto valdymo ir kt., delegavimu savivaldybėms.

Įvertindamas didelius ir turinčius tendenciją ir ateityje didėti mokestinių pajėgumų atskiruose Lietuvos regionuose ir savivaldybėse skirtumus, sukeliančius problemų formuojant savivaldybių biudžetus, kapitalo investicijų tendenciją koncentruotis iš esmės dideliuose miestuose su jau geriau išplėtota infrastruktūra, užslėptą nedarbą kaimiškose vietovėse, didėjančius gyvenimo lygio skirtumus atskiruose šalies regionuose, matydamas nepakankamai gerai mobilizuojamus vietinių, materialinių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių rezervus, įvertindamas atsiveriančias galimybes gauti didesnę paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų paramos fondų, Respublikos Prezidentas pritarė Vyriausybės pasiūlymams sukurti regioninės politikos mechanizmą.

Vis dėlto norėtume atkreipti dėmesį į tokias mūsų principines nuostatas šioje srityje. Valstybės regioninės, ekonominės, socialinės plėtros politika neturi ir negali apsiriboti vien tik paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gavimu ir panaudojimu. Lietuvos valstybė privalo formuoti ir vykdyti regioninę ekonominę politiką neatsižvelgdama į tai, ar bus gauta ir kokio dydžio bus gauta parama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Regioninis plėtros mechanizmas neturi būti pernelyg suvalstybintas ir subiurokratintas. Strateginis planavimas ir regioninis programavimas neturi peraugti į direktyvinį planavimą ir iškreipti rinkos santykius, o atvirkščiai – turi būti orientuotas į vietos išteklių geresnį panaudojimą, palankios verslui aplinkos formavimą, infrastruktūros plėtrą. Jame derama vieta turi būti užtikrinta vietinei iniciatyvai ir savarankiškumui, vietos verslininkų visuomenės nuomonei ir interesams.

Prezidentūra pritaria Vyriausybės iniciatyvai tobulinti įvairius viešojo administravimo sistemos elementus bendradarbiaujant su kitų šalių ekspertais ir konsultantais, pavyzdžiui, vykdant Lietuvos ir Kanados bendrą projektą, kuriuo siekiama įdiegti strateginio planavimo metodą, tobulinti sprendimų priėmimo procedūras Vyriausybės kanceliarijoje ir trijose ministerijose. Vis dėlto, mūsų nuomone, pertvarką šioje srityje būtina grįsti aiškia valstybės valdymo sistemos ateities vizija, ilgalaike viešojo administravimo sistemos tobulinimo strategija, sudarančia prielaidas tęstinumui, perimamumui net ir besikeičiant aukščiausiajai politinei valdžiai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasi Astrauskai. Kviečiu poną B.Ropę – Savivaldybių asociacijos viceprezidentą.

B.ROPĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji Vyriausybės nariai! Aš dėkoju už galimybę pasakyti Savivaldybių asociacijos nuomonę svarstomu klausimu. Aš norėčiau savo kalbą pradėti nuo Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio, kuriame yra parašyta, kad “įstatymų ir kitų teisės aktų projektai, susiję su savivaldybių veikla, rengimo ir svarstymo stadijose institucijų nustatyta tvarka derinami su Lietuvos savivaldybių asociacija”. Kodėl aš tai perskaičiau? Aš manau, kad šis parengtas dokumentas – rezoliucija irgi yra teisės aktas, kuris liečia savivaldybių veiklą, todėl manau, mes nors pagal Savivaldos įstatymą tikrai turim teisę pasakyti savo nuomonę.

Siekiant narystės Europos Sąjungoje viena iš Europos Komisijos pastabų mūsų šaliai buvo būtinumas Lietuvos valstybės viešąjį administravimą sutvarkyti pagal atitinkamus europinius standartus. Tai ne tik mūsų tarptautinis įsipareigojimas, bet, Europarlamento vadovo žodžiais tariant, tai daugiau turėtų būti ir mūsų pačių siekis gyventi, tvarkytis, kurtis pagal europinį gyvensenos modelį. Lietuvos savivaldybių asociacija iš tiesų mato didžiulį poreikį pertvarkyti ne tik teisinę bazę šioje srityje, bet mato būtinumą civilizuotai sureguliuoti centrinės ir vietos valdžių tarpusavio santykius. Savivaldybės, kaip žinome, yra savarankiškos, jos yra autonomiškos, kadangi yra rinktos gyventojų. Todėl mes negalime būti nei prieš, nei už centrinę valdžią, jeigu centrinė valdžia gerina mūsų situaciją, mes privalome palaikyti centrinę valdžią, bet jeigu blogina, žinoma, mes privalome priešintis.

Š.m. spalio 30 d. įvykusiame Savivaldybių asociacijos suvažiavime Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Kubilius pasiūlė savivaldybininkams, ginantiems savivaldos interesus, nepamiršti ir valstybinio požiūrio. Džiugu, jog mūsų suvažiavime priimtas nutarimas dėl geresnio viešojo administravimo sutvarkymo ir yra mūsų siūlymas sutvarkyti esmines viešojo administravimo sritis. Juk siekiant įtvirtinti valstybės valdžių autoritetą, įvaizdį tiek viduje, tiek už šalies ribų pirmiausiai būtina moderniai sureguliuoti centrinės valdžios ir savivaldybių tarpusavio santykius. Nenorėtume tikėti, kad tarpusavio derybų procedūrų nebuvimą lemia kai kurių įvykusio suvažiavimo prelegentų nuomonė dėl to, kad centrinė valdžia vis dar nepasitiki savivalda. O juk pagal europinį supratimą vietinės demokratijos plėtojimas – tai šiuolaikiškų procesų šalyje barometras.

Norėčiau paminėti pagrindinius momentus, ką, mūsų manymu, svarbu padaryti ne tik plėtojant savivaldą, bet ir apskritai stiprinant viešojo administravimo reikšmę valstybės prasme. Visų pirma manytume, kad yra negerai, jog kai kurios valdymo funkcijos nėra aiškiai apibrėžtos ir jos yra paskirstytos tarp centrinių valdymo institucijų ir savivaldybių. Tai, pavyzdžiui, švietimo, statybų priežiūros, ne žemės ūkio paskirties žemės valdymo disponavimo, nekilnojamo turto grąžinimo ir kitose srityse. Tai, žinoma, nėra gerai, kada gyventojas, nuėjęs į instituciją, negali gauti sprendimo. Kai jis turi vaikščioti per kelias institucijas ir kiekvienu atveju, žinoma, išeina tam tikros priešpriešos. Mes taip pat manome, kad turi būti aiškiai apibrėžtas valstybės deleguotų funkcijų savivaldybėms sąrašas. Šiandien pagal Savivaldos įstatymą yra tiktai keturios funkcijos, kai yra aiškiai pasakyta, ką valstybė deleguoja savivaldybėms. Bet toliau yra pasakyta, kad gali būti įstatymais deleguotos ir kitos funkcijos. Ir mes šiandien, ypač vykdydami derybas su centrine valdžia, na, tokias derybas, kokios šiandien yra, aišku, mes įsivaizduojame jas truputį kitokias, mes vis dėlto niekaip negalim prieiti prie tokio vardiklio, kadangi pagal įstatymus lėšos, skirtos valstybės deleguotoms funkcijoms, turi būti skirtos iš valstybės biudžeto. To šiandien dar nėra. Sakykim, mokytojų atlyginimų mokėjimas, kurį nustato Vyriausybė. Savivaldai valstybės deleguota funkcija, ar ne? Vieni aiškina vienaip, kiti aiškina kitaip. Todėl mes labai norėtume, kad funkcijų delegavimas, tai, ką valstybė deleguoja vadovybei, turėtų būti atskiru dokumentu surašyta ir nuolat papildoma, arba didinama, arba mažinama.

Žinoma, aš dar norėčiau kelias mintis pasakyti dėl to įstatymo straipsnio, kurį pasakiau dėl dokumentų derinimo. Taip, iš esmės toks straipsnis yra. Manau, kad labai geras, mes juo labai daug kur remiamės (kadangi aš dar atstovauju savivaldybėms ir Europos Tarybos kongrese), mes giriamės, kad turime tokį įstatymą, bet iš tiesų mes dar nepasiekėme, kad būtų nustatyta tvarka, ypač rengimo stadijoje. Mes šiandien turime Vyriausybės nustatytą tvarką, kokia tvarka derinami teisės aktai svarstymo stadijoje. Bet tai vėl ne visi, tiktai Vyriausybės nutarimai. O įstatymų projektai vėlgi dažnai būna, jog pereina pro mus, todėl, manome, juos, pritaikius gyvenime, kartais reikia kaip nevisiškai veikiančius tobulinti ir keisti.

Aš dar noriu pasakyti kelias mintis dėl vadinamosios vietinės valdžios iniciatyvos kuriant tarptautinius regionus – Euroregionus. Kiek aš žinau, yra sukurti du tokie regionai. Tai yra Baltijos šalių regionas ir yra sukurtas Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos Euroregionas, yra sukurta Euroregiono taryba. Į tą tarybą įeina trys savivaldybės iš Lietuvos, t.y. Ignalinos, Švenčionių, Utenos, trys savivaldybės iš Latvijos – Daugpilio, Jelgavos ir Kraslavos ir keturi Baltarusijos rajonai. Įvyko jau trys posėdžiai. Gruodžio mėnesį posėdis bus Lietuvoje, Ignalinoje. Yra sukurta taryba, priimti nuostatai ir mes, žinoma, manome, kad mes turėtume toje srityje dirbti toliau. Viena vertus, padėdami baltarusiams aiškinant europinius reikalus ir, žinoma, kita vertus, gaunant finansavimą Europos šitam regionui sutvarkyti.

Ačiū už dėmesį. Ir dar norėčiau dėl rezoliucijos projekto pasakyti vieną savo pasiūlymą. Kur yra siūlymas: “tuo tikslu antrą punktą”, aš manyčiau, kad redakcija galėtų būti kitokia. Galėtų būti tokia: “Aiškiai teisės aktais apibrėžti valstybės ir vietos savivaldos funkcijas, vietos savivaldos institucijų kompetenciją, teisiniais ir ekonominiais svertais skatinti savivaldybių savarankiškumą”. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis B.Rope.

Gerbiamieji kolegos, dabar pagal mūsų darbotvarkę yra numatyta pertrauka iki 17 val. Taigi pertrauka iki 17 val.

Pertrauka

PIRMININKAS (F.PALUBINSKAS). Gerbiamosios ir gerbiamieji Seimo nariai! Pertrauka baigėsi. Prašome sėstis. Tęsime posėdį toliau. Aišku, registracija yra labai geras dalykas ir mes būtinai tą padarysime. Bet yra viena problema – mes turime labai ribotą laiką, per kurį turime suspėti aptarnauti daug norinčių kalbėti. Yra daug užsiregistravusių, o laiko mažai. Todėl aš manau, padarysim taip. Pirmiausia leisim kalbėti tiems, kurie kalbės frakcijos vardu. Todėl iš karto prašysiu kalbėti tuos, kurie kalbės frakcijų vardu.

Pirmiausia mes norime paklausti didžiausios frakcijos – Konservatorių frakcijos. Kiek suprantu, tai bus Seimo narys S.Kaktys. (Balsai salėje) Susitarė, kad tai bus Seimo narys J.Dringelis. Krikščionių demokratų partijos atstovas – V.Bogušis. Centro frakcijos – K.Šavinis, Socialdemokratų… Aš pastebiu, kad jau LDDP atsako už socialdemokratus. Mes visuomet esame už partijų vienybę. Kas kalbės Socialdemokratų frakcijos vardu? Nėra. LDDP? P.Papovas. Taip. Pirmoji užsirašė ir prašė Seimo narė V.Stasiūnaitė. Prašom.

Gerbiamosios ir gerbiamieji Seimo nariai, prieš prasidedant kalbai, aš norėčiau dabar paprašyti jūsų pasinaudoti galimybe užsiregistruoti. Prašom registruotis. Taip pat prašom užregistruoti Seimo narę V.Stasiūnaitę. Aš manau, kad yra dviejų frakcijų artimas bendravimas. Iš tikrųjų tai yra gera dvasia. Prašom registruotis, paskutinė galimybė. Prašom.

V.STASIŪNAITĖ. Dėkui. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamasis posėdžio pirmininke, tikrai džiugu, kad tokia svarbi problema, kaip regionų išvystymo ir regionų plėtros programa, problemos ir su tuo susiję darbai, kuriuos reikia atlikti, jau yra svarstomi Seime. Pamenu, kadencijos pradžioje aš klausiau ministro, ar Savivaldybių ministerija galvoja apie regioninės plėtros programas, apie regionų plėtojimą. Sakė – ne, ir tokie klausimai kol kas nebus sprendžiami. Tačiau laikas eina ir gyvenimas koreguoja mūsų sprendimus. Malonu, kad ministerija pradėjo daryti tam tikrus veiksmus ta linkme, kuria reikia. Tačiau iš to, kas yra padaryta, dar sunkiai galima prognozuoti, kur mes plėtosimės, ar šitos programos ir kuriamos sistemos palies regioną, t.y., konkrečiau kalbėkime, palies kiekvieną žmogų, ar matysis mieste, miestelyje, kaime ir kaimelyje, kaip funkcionuoja regioninė programa, kiek yra iš jos naudos ir ar jinai padeda žmonėms išspręsti socialinius klausimus, ypač tokius kaip, sakykim, ekonominės socialinės plėtros persiskirstymas į visiškai kitus miestus, miestelius dėl mūsų ekonominės situacijos.

Kita svarbi kryptis – Europos Sąjunga ir santykiai su Europos Sąjunga.Vienas iš tokių reikalavimų dėl regionų plėtros buvo ir Europos Sąjungos Komisijos išvadose, kad dar praėjusiais metais ta veikla buvo prilyginta nuliui. Norėtųsi, kad šita veikla, kuri prasidėjo, neliktų vien tik gimstanti popieriuose ir jinai įgautų realų pavidalą, kad tai įvyktų kuo greičiau. Parengti ir Vyriausybėje liepos mėnesį patvirtinti metmenys yra tikrai geri, ir jeigu juos įgyvendintume, tai mūsų visas ekonominis socialinis gyvenimas galėtų greitai pasikeisti ir keistis į gerąją pusę. Tačiau kiti projektai teigia ką kita. Tai daugiau orientacija į Europos Sąjungos fondus, į tų fondų (…), kas jais operuos ir kaip juos dalysime. Šiandieną mes turėtume akcentuoti (ir manau, kad ateityje ir Europos Sąjunga tai tikrai įvertintų kaip gerai atliktą darbą) Lietuvoje savo regionų plėtrą ir agentūrų steigimą bei sistemą, kaip jinai siejasi su valstybės valdžios institucijomis, su jų priimamais sprendimais, su įvairiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Tai yra visas mūsų gyvenimas ir to gyvenimo valdymas yra tam, kad kiekvienam žmogui būtų geriau gyventi. Todėl visos rengiamos programos, įstatymai, tarkime, kaip pavyzdys, Investicijų įstatymas arba įmonių įstatymai, arba mokesčių administravimo įstatymai, juose jau šiandien turi būti numatyti atskiri regionai, kuriems būtų galima lokaliai taikyti tam tikras lengvatas, kurie regionai, miestai ar miesteliai yra mirštantys. Mes turime matyti visą Lietuvą ant žemės, kaip kokius mes miestus plėtosime, kurie plės gamybą, kurie teiks paslaugas, o šiandien matyti, kad tai Vilnius ir Klaipėda. Kiti miestai krenta žemyn, aš jau nekalbu apie mažus miestus ir miestelius.

Jeigu šiandien nebūtų žiūrima į atskirų rajonų plėtrą per konkrečius žmones, aš turiu omenyje, kas kur yra Seimo narys, kokios partijos narys, o būtų žiūrima bendruoju principu pagal jų nedarbo lygį, pagal jų pagrindinių buvusių arba galimų įmonių, investicijų kūrimą, būtų galima turėti visiškai kitokią ekonominę socialinę plėtrą. Tai yra ne subjektyvus, o objektyvus pagal sistemą parengtas požiūris į rajonų plėtojimą.

Šiandien būtų galima be tokios sudėtingos, kaip pranešėjai pateikė, veiksmų programos ir tiek reikalingų atlikti ateityje darbų sukurti labai daug įstatymų, būtų galima daryti realius pirmus žingsnius iš to, kas yra. Yra savivaldybės, yra apskritys ir visiškai galima visai nesudėtingais organizaciniais dalykais kurti ir iš žmonių imti idėjas, iniciatyvas, tiesiog organizuoti idėjų bankus ir bandyti juos realizuoti. Miestai plėtojasi labai nevienodai. Tačiau jeigu mes žiūrėsime į regionus kaip apskritis, tai per visą Lietuvą tam tikra prasme jų plėtra pasiskirsto tolygiai, galbūt Klaipėda žengia į priekį, atsveria viena ūkio šaka kitą šaką ir plėtra yra tolygi. Todėl reikėtų žiūrėti į konkrečias vietoves, tiesiog į konkrečias gyvenvietes, atkreipiant dėmesį ir parengiant (jau šiandien pasinaudojant savivaldybėmis ir apskritimis) konkrečias programas, kaip mato vieno miesto ar miestelio plėtrą. Tai nėra sudėtinga. Labai svarbu statistika. Šiandien jinai nepakankama, kad nustatytume lygį, kokia yra šių rajonų plėtra. Aš manau, kad pradėtas darbas yra geras, tik kad jis nenueitų vien Europos Sąjungos ir jų fondų panaudojimo linkme. Linkiu sėkmės. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau kalba Seimo narys J.Dringelis.

J.DRINGELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, malonūs kolegos, svečiai, jau nereikia įrodinėti, kad vienas svarbiausių regioninės plėtros tikslų yra padėti kai kuriems šalies kraštams įveikti ekonominį, kultūrinį ir kitokį atsilikimą. Tačiau ar galime kam nors padėti įveikti tą nelemtąjį atsilikimą, jeigu patys nepateisinamai atsiliekame? Formuodami regioninę politiką iki šiol neturime regioninės plėtros įstatymo, tik Vyriausybės ketinimus parengti jo projektą. Žinoma, ypač turime rūpintis ne dėl ten gyvenančių žmonių kaltės atsilikusiais Rytų Lietuvos ir Dzūkijos regionais. Neužmirškime, kad dar Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo laikais tada veikusios Regioninių problemų komisijos pasiūlymu Rytų Lietuvos rajonams buvo pradėta skirti 1,3 kartų biudžeto lėšų daugiau negu vidutiniškai kitiems šalies rajonams. Gaila, kad kai kurių rajonų savivaldybės tuos priedus naudojo ne pagal paskirtį. Todėl ši tvarka dar 1992 metais buvo pakeista ir imta finansuoti specialią krašto plėtros programą. Tikėjomės, kad šios programos finansavimas kasmet gerės, tačiau jis vis blogėjo. Ir ateinančių 1999 metų biudžeto projekte truputį – per 4 mln. Lt – numatyta skirti šiai programai finansuoti, tačiau tik Vilniaus apskričiai. O juk Rytų Lietuvai priskirti Utenos apskrities Visagino miestas, Ignalinos, Molėtų bei Zarasų rajonai, didžioji dalis Alytaus apskrities Varėnos rajono. Vadinasi, ir ateinančiais metais šio regiono plėtros programą vykdysime tik iš dalies. Privalome ieškoti galimybių įvykdyti bent jau tai, ką planavome. Kalbėdami apie Rytų Lietuvos ir Dzūkijos regionus, įpratome pabrėžti tik jų atsilikimą. Privalome matyti jų savitumą ir gamtos turtus, kurių neturi kiti Lietuvos regionai bei dauguma tankiai apgyvendintų Vakarų Europos šalių. Europa Rytuose ieško to, ką prarado namuose. Dar 1993 m. pavasarį tarptautinėje aplinkos apsaugos ministrų konferencijoje, įvykusioje Liucernoje, iškelta žaliųjų Europos plaučių idėja, t.y. rečiau gyvenamų, tačiau miškingų ir ežeringų Baltijos bei aplinkinių šalių gamtos turtų išsaugojimo, puoselėjimo ir panaudojimo žmonių poilsiui idėja. Plėtodami savąją Europos plaučių dalį, t.y. Šiaurės Rytų Lenkijos regioną, turtingą miškais ir ežerais, kaimynai jį jau pavertė tikru turizmo ir poilsio kraštu, teikiančiu vidaus ir užsienio turistams, poilsiautojams įvairių paslaugų, o vietos gyventojams – užsiėmimų ir pajamų. Tad turime visai šalia iš ko pasimokyti. Geras galimybes tam turi Dzūkijos regionas, bendraujantis su kaimyniniu Lenkijos Suvalkų regionu. Rytų aukštaičiai plėtoja ryšius su gretimais Baltarusijos ir Latvijos regionais, apie kuriuos čia labai vaizdingai papasakojo ponas B.Ropė, kaip tik to regiono atstovas. Tai gera pradžia.

Jeigu esame kuo nors įdomūs pasauliui, tai tik savo savitumu, kuriuo turtingi visi mūsų regionai. To savitumo išsaugojimas, puoselėjimas ir turtinimas turi tapti mūsų regioninės politikos pamatu. Keista, kad iki šiol nesiryžtame atkurti Regioninių problemų komisijos, veikusios Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo laikais ir panaikintos praeito šaukimo Seimo daugumos balsais. Ši komisija prisidėtų prie regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo. Dar pernai esu užregistravęs tos komisijos atkūrimo nutarimo projektą. Tada jam nepritarė Vyriausybė. Atrodo, kad Vyriausybės požiūris keičiasi, tad siūlau vėl imtis šio nutarimo. Manau, kad ši komisija prisidės prie to, todėl siūlau grįžti prie šių problemų svarstymo.

Reikėtų pasidžiaugti, kad Vyriausybė pradeda rūpintis regioninės politikos teisinės bazės kūrimu. Tačiau apie tai tenka kalbėti be ryškesnių pavyzdžių, nes mums pateiktame Vyriausybės nutarimo projekte tėra tik ketinimų ir įvairių pavedimų ministerijoms, rengiant šios srities teisinius aktus, sąrašas. Kadangi minėtų dokumentų projektus numatoma parengti tik kitąmet, tai matome, kad reglamentuoti savo regioninės politikos neskubame, nors Europa mus ir ragina. Manau, kad dėl savo nerangumo galime prarasti dalį tarptautinių organizacijų paramos, skirtos šiam darbui. Ar taip ilgai trypčiodami vietoje nepavėluosime į kitą mūsų taip laukiamą Europos traukinį? Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau kalbės Seimo narys K.Šavinis.

K.ŠAVINIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji svečiai ir Seimo nariai, išklausęs ministro ir viceministro gana teoriškų pranešimų, aš drįsčiau pakalbėti viena kita pakankamai praktiška tema. Pirmiausia dėl viešojo administravimo. Per trumpą diskusijos laiką neįmanoma išsamiau apžvelgti valstybės viešojo administravimo būklės, todėl apsistosiu tik prie kai kurių dalykų. Pirma. Šiandien mūsų valstybėje nėra valstybės valdymo modelio, nėra programos, kurioje būtų prognozuojama, kokias funkcijas toliau vykdys ministerijos, kokios funkcijos bus decentralizuojamos ir kokios funkcijos išnyks dėl besikeičiančio gyvenimo sąlygų. Tiktai turint tokią analizę galima apsispręsti dėl racionalaus ministerijų skaičiaus, numatyti jų reorganizavimą. Todėl besikeičiant politinėms jėgoms vadovaujamasi populistiniu principu – mažinti ministerijų skaičių, sudaryti įvaizdį, kad mažinamas valdininkų skaičius. Dėl šių priežasčių sukuriamos kai kurios pernelyg didelės ir nepatogios valdyti ministerijos, valstybės funkcijos nuolat perduodamos iš vienų ministerijų kitom, o kai kurios funkcijos be pagrindo panaikinamos, bet po kurio laiko vėl tenka jas atkurti. Toks dažnas ministerijų reorganizavimas trikdo jų veiklą, valstybė patiria nuostolių, atsiranda skaudžių socialinių pasekmių.

Antra. Labai ryškus kompetencijos nepasidalijimas grandyje ministerija-apskritis-savivaldybė. Pirmosios dvi institucijos dažnai dubliuoja funkcijas, valdymo decentralizacija nevyksta, nes kiekviena iš jų stengiasi įrodyti savo veiklos reikalingumą, o savivaldybėms, jeigu ir paliekamos jų kompetencijai būdingos funkcijos, tai jų kontrolės, koordinavimo, derinimo funkcijas pasilieka kitos institucijos. Pavyzdžiui, šilumos, karšto, o dabar ir šalto vandens kainų nustatymas paliekamas Valstybinei kainų komisijai, nors paslaugas teikia pačioms savivaldybėms priklausančios įmonės. Net už ekonominę autobusų parko veiklą atsakingas savivaldybes siūloma palikti be teisės derinti važiavimo tarifus ir maršrutus, ją perduoda apskritims. Žinoma, savivaldybėms paliekama labai svarbi funkcija – kitų institucijų nustatytų kainų nuostolius padengti iš savo biudžeto. Jokios logikos.

Trečia. Apie kokį racionalų administracinį darbą galima kalbėti, jeigu Vyriausybės nutarimu patvirtintoje apskrities viršininko administracijoje numatyti 8 departamentai ir 29 jiems priklausantys skyriai? Ministerijų funkcijų beveik neperduoda, o surinktos tik funkcijos, susijusios su savivaldybių veiklos koordinavimu, kontroliavimu?

Ketvirta. Dėl šiandieninių vis labiau siaurinamų savivaldos teisių savivaldybėje kompetentingiems, veikliems ir doriems žmonėms dirbti nesinori. Todėl gyventojų politinis aktyvumas, jų dalyvavimas savivaldybės taryboje tampa beprasmis. Tai jau politinė klaida.

Penkta. Dėl kompetencijų tarp apskričių bei savivaldybių dubliavimo pirmiausia nukenčia gyventojai, pagrįstai skųsdamiesi biurokratizmu ir valdininkų nenoru jiems padėti. Mano požiūris į valdininkus daug palankesnis negu dabar suformuota visuomenės opinija. Jie dažniau negali negu nenori gyventojams padėti. Juridinė painiava, atsirandanti dėl netinkamo funkcijų tarp apskričių ir savivaldybių paskirstymo, neleidžia savivaldybėms supaprastinti gyventojams teikiamų paslaugų suteikimo tvarkos, dėl ko gyventojai priversti ieškoti teisinės išeities. O ją surasti, kai nesuformuota administracinės teisės sistema, labai sunku. Tokia situacija dažnai siūlo korupciją. Noriu pabrėžti, kad viešojo administravimo srityje Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija padariusi labai nedaug. Pateikdama vos vieną kitą įstatymų projektus dirba nebendraudama su tokio pat pavadinimo Seimo komitetu, daugiau linkusi centralizuoti valdžią, negu leisti savivaldybei atlikti jai būdingas funkcijas. Tikiuosi, jog administravimo srityje sulauksime profesionaliai parengtų įstatymų, garantuojančių laisvesnę savivaldybių kaip demokratiškiausios institucijos veiklą, o valstybės institucijoms paliekančių valstybinės, ekonominės, socialinės, techninės plėtros politikos funkciją.

Dėl regioninės politikos. Galima pasveikinti Vyriausybę, priėmusią gerą nutarimą dėl regioninės plėtros politikos metmenų. Bet šis nutarimas – tai tik vienas mažas žingsnis, ir tikiuosi, kad dėl jo vykdymo netrukus gausime Regioninės plėtros įstatymą. Labai nemėgstu ieškoti kaltų, bet šiandien mums aiškiai pasakyta, jog dėl įstojimo į Europos Sąjungą viena iš rimčiausių kliūčių – regioninės politikos stoka, dėl to pirmiausiai kalta Valdymo reformų ir savivaldybių ministerija ir, žinoma, Vyriausybė. Jeigu šis trūkumas būtų tik dėl įstojimo į Europos Sąjungą, tai tik pusė bėdos. Pirmiausia regioninės politikos reikia mums patiems.

Teisinėje bazėje dėl regioninės politikos norėčiau matyti kompaktiškas institucijas, kurios yra siūlomos, pasirengusias profesionaliai koordinuoti Vyriausybės parengtą regioninės plėtros programą, sumaniai panaudojant šiems tikslams skirtus finansinius resursus.

Pirma. Iš savo ir kitų patirties manyčiau, kad būtina atkreipti ypatingą dėmesį į tarptautinių finansavimo organizacijų teikiamų paskolų bei subsidijų panaudojimą. Iki šiol į tokių lėšų panaudojimą dažnai žiūrima neatsakingai, rengiami betiksliai seminarai, kuriuose vyrauja visiškai neprofesionalūs pokalbiai, važinėjimai į komandiruotes, iš kurių neparsivežama kiek nors rimtesnės naudos ar patyrimo. Neišnaudojama užsienio ekspertų patirtis mums reikalingų problemų sprendimui. Dažnai nesistengiama ir jiems padėti orientuotis mūsų gyvenimo aplinkybėse, kad savo patirtį galėtų pritaikyti mūsų konkrečioms ekonominėms, socialinėms sąlygoms. Todėl skiriamos pagalbai lėšos iš tarptautinių institucijų panaudojamos neefektyviai. Matyt, kad visada nebus išnaudotos galimybės kuo efektyviau panaudoti kapitalo investicijas siekiant jų atsiperkamumo ir efektyvumo. Investicijų panaudojimo tikslas – subalansuoti valstybės ekonominį, socialinį potencialą visos šalies regionuose. Manyčiau, kad nepakanka regioninio subalansavimo siekti tik ekonominėje ir socialinėje srityse, bet ir kitose gyvenimo srityse – švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, gamtos apsaugos ir kitose. Panašių principų reikėtų laikytis net ir krašto apsaugos srityje. Matyt, kad daugiau pastabų šiandien pateikti nereikia, nes regioninės plėtros politikos darbas, galima sakyti, net nepradėtas. Dabar tik konstatuoju, kad regioninėje politikoje dar niekas nepadaryta, ir apgailestauju, kad patys aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai dėl to jaučiasi pernelyg ramiai. Tai rodo jų atsakomybės jausmo stoką. O šiandien dėl vėluojančios regioninės politikos turime rezultatą – netolygią netgi didžiųjų miestų ekonominę plėtrą, nedarbą, prarastą gamybinį ir intelektualinį potencialą, kuriam atgaivinti prireiks labai daug lėšų. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės Seimo narys P.Papovas. Norėčiau kalbėtojams priminti, kad laikytųsi susitarimo ir sutilptų į 7 minutes. Ačiū.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Vyriausybės atstovai, svečiai, kolegos! Jau buvo perskaityti du gana fundamentalūs pranešimai, nemažai kalbų, todėl ir nesinorėtų kartoti. Tačiau, man atrodo, mūsų diskusija yra teorinio pobūdžio. Man atrodo, mes siekėme, kad politikai pasakytų, kokia kryptimi turi vykti valdymo reforma, kokia kryptimi turi vykti regioninė politika ir savivaldos plėtra. Atsakymų, man atrodo, nelabai buvo.

Aš norėčiau pabandyti turbūt schematiškai paieškoti tų atsakymų ir atkreipti dėmesį į pagrindinius tikslus ir pirmaeilius uždavinius. Pagrindinis reformų tikslas, mano nuomone, man atrodo ir teoriniu požiūriu, vis dėlto yra optimatizuoti, racionalizuoti, efektyvinti valdymą, stiprinti valdymo patikimumą ir stabilumą, didinti atsakomybę bei ieškoti priemonių, kad būtų mažinamos valdymo išlaidos. Tai, ką kalbėjo gerbiamasis ministras K.Skrebys, aš sutinku su visomis nuostatomis, bet mūsų šaliai turėti tokią biurokratiją kaip Kanadai, man atrodo, tada reikia sugrįžti į Vytauto Didžiojo laikus ir keisti teritorijas. Mūsų valdymas turėtų būti optimalus, nes ir galimybės, biudžetinės lėšos yra nedidelės. Biurokratijos kūrimo kitose šalyse nevaržo biudžetas. Iš esmės yra biudžetinių lėšų perteklius. Todėl ta biurokratija yra nemaža. Žinoma, optimalaus valdininkų skaičiaus valstybėje reikia, būtinas, kad galėtume teikti gyventojams paslaugas, kaip čia buvo pasakyta, tarnauti žmonėms.

Įgyvendinant tą pagrindinį tikslą, man atrodo, ir toliau būtina dekoncentruoti ir decentralizuoti valdymą. Gerbiamasis ministras sakė, kad yra priimtas Vyriausybės įstatymas. Jis iš tikrųjų yra pozityvus, nes sutvarkyta Vyriausybės organizacinė struktūra ir atsakomybė. Tačiau šiuo įstatymu yra koncentruota premjero valdžia. Premjero, kanclerio valdžia yra koncentruota labiau negu buvo. Dekoncentracijos uždavinys Vyriausybės įstatyme vis dėlto nepasiektas. Aš noriu pasakyti pavyzdžiais. Premjeras skiria viceministrą. Ką, ministras negali pasirinkti viceministro? Premjeras skiria politinio departamento vadovą. Man atrodo, ministras yra kolegialus kaip ir premjeras asmuo Vyriausybėje.

Vis dėlto siekiant tolesnių valdymo reformų reikia atskirti valstybinio valdymo struktūras nuo ūkinio valdymo struktūrų, o tai nėra sutvarkyta. Politikos ir strategijos formavimo – nuo politikos ir strategijos įgyvendinimo priežiūros ir inspektavimo struktūrų. Pavyzdžių galima pasakyti ir gerų, ir nelabai gerų. Paimkime Susisiekimo ministeriją. Man atrodo, kad čia yra atskirtos politinės ministerijos funkcijos nuo ūkinių funkcijų, nes ūkines funkcijas atlieka arba direkcija, arba Lietuvos avialinijos, arba geležinkelis. Paimkime Aplinkos apsaugos ministeriją. Čia jau ir neaišku, nes tarpinė grandis prie Aplinkos apsaugos ministerijos yra Miškų ir saugomų teritorijų departamentas, kurio viena koja yra lyg ir ministerijoje, departamentas formuoja politiką, o kita koja įgyvendinama politika arba net kišamasi į ūkinę urėdijų ar Generalinės urėdijos veiklą. Apskritai noriu pasakyti, kad reikia spręsti departamentų prie Vyriausybės statusą, ar jie turi, ar neturi būti. Mano manymu, jų neturi būti. Turi būti departamentai ministerijos sudėtyje ir jie turi vykdyti politikos formavimą, nes jau… (Aš irgi kalbu frakcijos vardu.)

Toliau dėl Vyriausybės įstaigų. Taip pat Konstitucijoje yra aiškiai pasakyta, kad valdymo sritims atstovauja ministrai, ir tik ministrai turi visoms, kiek yra valdymo sričių, atstovauti. Tuo tarpu yra sričių, kurioms atstovauja departamentai, kitos įstaigos prie ministerijų, ir neįeina į ministro kompetenciją.

Ir paskutinis klausimas – regioninė politika. Na, mes čia daug sureikšminam, žinoma, todėl sureikšminam, kad jos nėra, bet iš tikrųjų tai nėra toks sudėtingas klausimas. Kai kalbama, kad vietos savivaldos biudžetas formuojamas, tai čia lyg ne valstybės interesai. Valstybės biudžetas yra valstybės interesai. Vietos valdžios interesai nėra valstybės interesai. Turi būti valstybinė arba nacionalinė politika regioniniu požiūriu, o ne apskritai kiekviena ministerija, kiekvienas asignavimų valdytojas turi savo biudžetus ir štai mokyklą ar ligoninę stato toje pačioje savivaldybėje ar regione. Turi būti regioninė politika, ji turi būti planuojama iš apačios, o ne iš viršaus, kaip yra dabartiniu metu. Kadangi man jau signalizuojama ilgai ir nuobodžiai, ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau kalba Seimo narys V.Bogušis.

V.BOGUŠIS. Gerbiamieji kolegos, šiandien iškyla dvi dimensijos – regioninė politika ir viešasis administravimas. Bet aš norėčiau truputį padaryti ekskursą ir pasidalyti tam tikromis mintimis, kurias išsakė vienas iš prelegentų. Aš sutinku, kad vienas iš pirmųjų regioninės politikos kūrėjų, naudojęs įvairius būdus, įvairias priemones, buvo karalius Mindaugas, bet pradėjęs diegti viešąjį administravimą naujuose regionuose buvo kunigaikščio Daumanto nužudytas, o šis turėjo pabėgti į Rusijos europinę dalį ir ortodoksų bažnyčios buvo paskelbtas šventuoju. Čia ponui P.Papovui.

O šiaip rimtai kalbant apie regioninę politiką, apie regioninę plėtrą, mums pirmiausia reikėtų susitarti dėl pačių sąvokų, dėl pačios lingvistikos ir dėl paties interpretavimo. Išties, gerbiamieji kolegos, iškyla labai daug problemų. Jeigu mes kalbėdavome apie regionus, tai tikriausiai taip tradiciškai susiformavę – tai Žemaitijos regionas, Dzūkijos, Aukštaitijos ir t.t. O dabar mes kalbam apie kuriamąjį Nemuno regioną, Baltijos regioną, Baltijos-Juodosios jūros regioną, bet kartu gali būti ir apskričių regionai. Taigi susitarkim, kas yra tie mikroregionai, tai kalbant apie Ladruvą, susitarkim, kas yra makroregionai, tai gal tie regionai, kurie tarp Baltijos jūros ir Juodosios jūros, ar dar kažkokie. Mums reikėtų tai išsamiai išsiaiškinti, susitarti dėl sąvokų, dėl pačių metodų ir tada mums bus kur kas aiškiau. Bet aš pasiryžęs pakalbėti daugiau apie viešąjį valdymą, apie viešąjį administravimą, stengsiuosi nesikartoti. Todėl bandysiu savo kalbą konkretizuoti ir daugelio lapukų teks atsisakyti, ką padarysi.

Taigi, gerbiamieji kolegos, nors jau seniai mūsų komitetas formulavo panašias idėjas, jog reikėtų susėsti, padiskutuoti ir nuspręsti, ko mes norime, bet kaip visada po Europos Komisijos išvadų supratome, jog viena iš prioritetinių dimensijų – viešasis administravimas ir valstybės sektorius, susidedantis iš centrinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijų. Aišku, rengiant įvairias programas, įstatymus, teisinius aktus, reikia pripažinti, kad šioje srityje nuveikta gana nemažai. Reikia pripažinti, jog Vyriausybė tam tikrą savo misiją atliko. Bet, gerbiamieji kolegos, šiandien čia buvo formuluojama nuostabi regionų ir viešojo administravimo vizija, perspektyva, bet, mano galva, nepadarius išsamios šių dienų analizės, bus problemiška žiūrėti į ateitį, juo labiau realizuoti tam tikrus norminius aktus. Aš sutinku su jumis, kad mes daugelį aktų parengsim pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Mes juos sunorminsim, palyginsim, tačiau jų realizavimas ir pats įgyvendinimas tikrai sukels daug problemų. Žinau, čia ir ministras kalbėjo, ir viceministras kalbėjo – bus institucijos, bus institutai, bus mokymai ir taip toliau.

Mes daug kalbam apie valstybės decentralizaciją, dekoncentraciją, funkcijų pasidalijimą ir atidalijimą, dviejų valstybės valdžių – tai centrinio aparato ir apskričių bei savivaldybių funkcijų perpasidalijimą. Mes visi kalbam, kad decentralizacija mūsų valstybėje įvyko. Ko gero, taip. Bet, gerbiamieji kolegos, aš nedideliu pavyzdžiui norėčiau apibrėžti, kas yra decentralizacija. Decentralizacija yra visuomeniniais pagrindais visų veiksmų perdavimas vietos ir regionų valdžių organams. Ar mes tą padarėm? Man kyla klausimas. Decentralizacija nėra tas pat, kas dekoncentracija. Be abejo, mes apie tai visi kalbame. Kalbėdamas apie decentralizaciją, aš noriu padaryti tokį nedidelį ekskursą ir palyginimą su Danijos valstybe. Modeliai panašūs. Mūsų gyventojų beveik 4 mln., jų gyventojų beveik 5 mln., mūsų apskričių yra 10, o jų – 14. Jų nacionalinio biudžeto dalis, skiriama savivaldybei, yra 60%. Tai, ko gero, valstybėje iš tiesų vyksta decentralizacijos procesai. Tuo tarpu mūsų valstybėje nacionalinio biudžeto savivaldybėms skiriama 31,7%. Jeigu paprašo 37,1%, tai savivaldybininkai yra vos ne Lietuvos priešai. Taigi, gerbiamieji kolegos, mano galva, funkcijų nepasidalijimas arba, kitaip tariant… Beje, yra norminiai aktai, yra mūsų priimti įstatymai, kad ūkines funkcijas reikia perduoti apskritims, apskritys pagal savo kompetenciją ir kas yra numatyta vietos savivaldos chartijoj, atiduoda savivaldybėm. Atleiskit, gerbiamieji kolegos, visi apie tai kalbėjote. Bet tai nėra padaryta. Atvirkščiai. Jeigu decentralizuojama ministerija ir tikrai dalis funkcijų yra atiduodama į apskritį, tai aš nepasakysiu, kad apskritis yra dekoncentruojama. Ne. Apskrityje visos funkcijos sukoncentruojamos ir savivaldybių tikrai mes turim 56. Bet dėl savivaldos aš taip subtiliai linkęs suabejoti. Bet, žinoma, tuos santykius tarp apskrities ir savivaldybės leisčiau apibrėžti tokiu terminu, kur krikščionys demokratai tiktai įsitikinę, kad yra pažeidžiamas elementarus subsidarumo principas. (Aš matau, man mirksi.)

Norėčiau baigti tokiu geru leitmotyvu, daug ko nespėjau pasakyti, bet aš tikiu, kaip ir daugelis tikisi, jog pagaliau šita mūsų diskusija kažką subrandins, yra parengta palyginti nebloga rezoliucija, gal mes kažką ir įgyvendinsim. Bet tik viena baigdamas noriu pasakyti. Gerbiamieji kolegos, kol mes nepritrauksim vietos gyventojų prie savivaldos, arba, kitaip tariant, neatiduosim valstybės deleguotų funkcijų, pagrįstų finansiniais ekonominiais rodikliais, tol mes nieko ir nepasieksime. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau kalba Seimo narė K.Prunskienė. Tai bus paskutinė kalba frakcijų vardu.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Norėčiau pradėti taip pat nuo ekskurso, bet ne į tokią tolimą istoriją, o į mūsų nepriklausomybės pradžią.

Tuo metu, kai mums likimas lėmė, istorija lėmė atkurti valstybę ir mūsų ūkinę sistemą, kitas gyvenimo sritis atskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos, tai buvo labai svarbūs pokyčiai. Kai mums reikėjo planinę ekonomiką keisti rinkos ekonomika, kai mums teko bendru valstybės mastu formuoti naują valstybės valdymo sistemą, naujas struktūras, viešojo administravimo ir teritorinio administracinio padalijimo klausimai šiek tiek buvo nustumti į antrą planą. Nors mes tada ir pradėjome diskutuoti apie tai, tačiau aš pasakysiu, kad tai buvo visiškai objektyvu. Aš ir šiandien tvirtinčiau, kad mes 1990 metais tikrai niekaip negalėjome forsuoti, ypač jeigu kalbėtume apie apskričių kūrimą, apie naują teritorinį administracinį pjūvį, nes jeigu mes išjudiname vienu metu visas gyvenimo sritis, tai, atleiskite, reformos gali peraugti į chaosą. Šito mes pirmaisiais metais stengėmės išvengti.

Vienas iš reikšmingų žingsnių, žinoma, buvo apskričių formavimas. Aišku, tas žingsnis anksčiau ar vėliau buvo reikalingas, tik galbūt jis atsirado dar neparengus daugybės kitų dalykų, neišsiaiškinus iki galo ir funkcijų pasiskirstymo, ir čia nuskambėjusių kitų klausimų. Iš tikrųjų jau 1990 metais, kai prasidėjo bent jau funkcijų (taip pat dėl turto valdymo) tarp Vyriausybės struktūrų ir savivaldybių paskirstymas, buvo įvairiausio pobūdžio nesusipratimų, kurių, žinoma, didelė dalis kilo ir dėl mūsų nepatyrimo. Pavyzdžiui, savivaldybių pretenzijos perimti visų įmonių turtą, duoti joms užsakymus, realizuoti dalį jų produkcijos užsakymų pagrindu ir gerai gyventi, nes tuo laiku buvo deficitas. Aš, žinoma, nenorėčiau pateikti daugiau pavyzdžių, jų yra apstu. Deja, stebint apskričių kūrimąsi ir kai kurias korektyvas, kurios vyko pastaraisiais metais, man vis dėlto atrodo, kad vienas iš svarbiausių motyvų kuriant apskritis buvo vyriausybių interesas turėti tam tikrą pailgintą ranką į vietinę savivaldą, nes ir vienų, ir kitų vyriausybių laikotarpiu savivaldybių politinė sudėtis, partinė vadovų priklausomybė toli gražu neatitiko daugumos valstybės mastų, Vyriausybę suformavusios daugumos. Natūralu, kad yra tam tikra tendencija didinti apskričių vaidmenį, nes jos yra ne renkamos, skiriamos, ir tai iš esmės, dar kartą pabrėžiu, yra kaip ir Vyriausybės ranka, artėjanti prie savivaldos. Jeigu pasižiūrėtume pagal piliečio interesus, aš tikrai pritarčiau ir pono K.Šavinio, ir kitų kalboms, kad pilietis daugeliu atvejų tikrai nukenčia. Kad suprastume piliečių pasipiktinimą dėl daugelio biurokratinių kliūčių, kurias jie čia sutinka, užtenka bent vieną kartą mums patiems atsidurti interesanto vaidmenyje ir pavaikščioti į savivaldybes ir į apskritį. Šia prasme racionalus funkcijų pasiskirstymas tarp šių lygių, tarp visų valdymo lygių ir pjūvių, žinoma, yra nepaprastai svarbus.

Jeigu kalbėtume apie regionus, man iš tikrųjų truputį apmaudu ir net savotiškai nepatogu, kad iš šios tribūnos kalbėję savivaldybių vadovai, sakyčiau tiesiai, nesupranta netgi pačios sąvokos esmės. Juk suprantama, kai pasaulio lygiu (ar tai Jungtinės Tautos, ar kitos pasaulinės institucijos) kalbama apie regionus, tai regionu tampa Europa, Azija, Australija – kontinentai. Jeigu kalbama Europoje, tai Europa savo ruožtu vėlgi Vakarų, Vidurio, Rytų Europa, Baltijos regionas turi kelias versijas. Čia mums nėra ko ginčytis, tuo labiau atradinėti kokias nors amerikas. Tai turi būti mums seniai aiškūs dalykai. Bet Lietuva, kaip valstybė, kaip ir kiekviena kita, turi savo regionus. Aš perskaičiau tą projektą, regioninės politikos metmenų projektą, ir iš karto pasakysiu, kad ministro, viceministro kalbos daug strategiškesnės ir brandesnės negu čia parašytas tekstas. Galbūt dėl to, kad čia parašyta aparato. Manau, kad reikia labai rimtai sėsti diskutuoti dėl tų metmenų, nes jeigu tokie tekstai per Internetą išeina svetur, iš tikrųjų nedaro garbės mūsų supratimui, mūsų kompetencijai, nes tas supratimas, kad regionas – tai teritorinis vienetas, kuris geografiniu požiūriu yra skiriamas nuo kitų vienetų tam tikru funkciniu pagrindu (kažkodėl tik funkciniu)… ir daugelio kitų dalykų yra labai supaprastina interpretacija. Manau, kad iš tikrųjų nuo tų sampratų mums reikia pereiti prie konkrečių regionų formavimo. Niekaip nepadėčiau lygybės, kaip čia yra, tarp apskrities ir regiono. Nesuformavome mes apskričių regionų pagrindu, tikrai nesuformavome. Ir ar būtinai apskritis turi būti lygi regionui? Ar mes turėsime tiek regionų, kiek apskričių? Kodėl? Aš pateikčiau daug pavyzdžių, kad taip net negalėtų būti. Taigi problema labai aktuali. Aš kviesčiau tuos, kurie domisi ir turi teorinį ir praktinį įdirbį, padirbėti prie šio klausimo. Labai ačiū.

Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos “Dėl diskusijos “Viešas administravimas ir valstybės regioninė politika” projektas Nr.P-1439 (pateikimas)

PIRMININKAS. Ačiū. Laikas, skirtas kalboms, baigtas. Dabar eisime prie rezoliucijos, kurią prašyčiau pateikti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų komiteto pirmininką, Seimo narį L.Sabutį.

L.SABUTIS. Gerbiamieji kolegos, išties mes jaučiamės turbūt prasmingai praleidę tas valandas. Išgirdome ne tik, sakyčiau, kaip tikėjausi ir iš pradžių prašiau nekartoti… nuosekliai papildėme naujomis mintimis vieni kitus. Aš atidžiai klausiau kalbų tiek iki pertraukos, tiek dabar. Be abejo, tai dar kartą patvirtino tiesą, jog reikia žinoti, ką mąsto mūsų kolegos, kaip įsivaizduoja, sakysime, tas sampratas ir kartu kaip siūlo jas realizuoti. Sunkoka, prisipažinsiu iš karto, buvo rašant projektą ką nors tiksliai suformuluoti, tačiau dėl projekto yra keli pasiūlymai. Mes komitete dar nesame jų visiškai įvertinę. Todėl aš manau, kad sutiksite, jog šiandien tai būtų kaip diskusijos galbūt tęsinys ir baigtis, jeigu mes, priėmę jūsų pasiūlymus ir kalbas, komitete dar ją patobulinsime. Jeigu atsirastų norinčių papildyti, tai galima padaryti ir betarpiškai dalyvaujant mūsų pasitarimuose. Man atrodo, kad kitą savaitę reikėtų parengti ir teikti Seimui priimti.

Yra tokių pasiūlymų, kurie išties galbūt yra prasmingi ir galėtų atsispindėti rezoliucijoje. Galbūt reikėtų kalbėti apie dar vieną punktą dėl administracinių teismų bei piliečių ginčų struktūros, galbūt reikėtų vis dėlto plačiau pasakyti, kokia yra mūsų nuostata (iš kalbų ir pranešimų) dėl pačios regioninės sampratos ir perspektyvų, galbūt reikėtų pasiūlyti Vyriausybei peržiūrėti savo metmenis ir greičiau parengti bei pateikti tą programą? Be abejo, yra tokių, sakyčiau, vertinimų, kurie yra racionalūs tiek Vyriausybei, tiek Seimui, tiek toms institucijoms, kurios teorine prasme grindžia mūsų, sakysime, šios dienos svarstomą klausimą. Noriu pailiustruoti, jog visuomenės dėmesys, piliečio dėmesys yra labai reikšmingas. Bet mes turime ne vieną pranešimą, mokslo institucijų kvietimą dalyvauti dėl viešojo administravimo… Štai yra Vilniaus universiteto kvietimas dalyvauti, yra Viešojo administravimo lavinimo asociacijos konferencija, kur mes turime kalbėti ir sukonkretinti savo mintis. Esame atlikę studiją, paieškokite bibliotekoje, “Viešojo administravimo reforma Lietuvoje”, “Šiuolaikinės valstybės tarnybos pagrindai” ir t.t. Todėl man atrodo, kad ta dalis, kuri buvo skirta viešajam administravimui kaip sampratai ir regioninės politikos bendrosioms kryptims, mums šiandien pasisekė. Jeigu mes kai kuriuos konkrečius punktus perkelsim į rezoliuciją ir bus kaip programa realizuojant tuos pasiūlymus, man atrodo, kad tai būtų veiksminga darbo dalis. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Šeši Seimo nariai norėjo jūsų paklausti. Klausėjus labai prašyčiau klausti trumpai. Ačiū. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, rezoliucijos paskutinėje nuostatoje, pirmojoje eilutėje, nurodyta: “Nedelsiant pradėti įstatymu pagrįstą apskričių ir savivaldybių finansavimo reformą”. Noriu paklausti, ar nereikėtų konkretizuoti šią nuostatos dalį, kad būtų aišku, ko norima ir ko bus siekiama? Ačiū.

L.SABUTIS. Taip, tai būtų nesunku padaryti, jeigu mes turėtume, sakysime, jau realų įsivaizdavimą. Šiandien mes tik galim konstatuoti, kad dėl savivaldybių finansavimo, ir čia yra būtent pabrėžiami ilgalaikiai, stabilūs pajamų formavimo šaltiniai, taip pat konkretūs kriterijai. Mes norėtume, kad tai būtų susiję ir su apskričių kokia nors finansavimo, sakysime, gal metodika, gal normomis ir t.t. Šiandien to visiškai nėra. Šiandien 1999 metų biudžete 381 mln. skiriamas iš valstybės biudžeto apskrities ūkiui ir valdymui. Be abejo, tai turi įtaką ir turėtų padėti savivaldybėms gyventi. Tada mes turime tarpusavyje suderinti tuos dalykus. Dėl pačių savivaldybių finansavimo metodikos taip pat yra netikslumų. Ir apskritai yra pasižadėta, ir Vyriausybės programoje mes tai matėme ir sakėme, jog bus parengtas biudžeto pagrindų įstatymas arba tiesiog savivaldybių finansų įstatymas. Taip jis tada vadinosi. To, deja, iki šiol nėra. Štai kas turėta omeny.

PIRMININKAS. Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis pirmininke, šios sesijos programoje yra platesnė diskusijos tema negu šiandien buvo pateikta. Ar tai reiškia, kad priėmimas – tai diskusija baigta? Juk nepalietėme administracinės teritorinės reformos problemų, didžiųjų miestų ir rajonų merų rinkimų ir apskritai Vietos savivaldos tobulinimo įstatymo. Ačiū.

L.SABUTIS. Ačiū, kad jūs priminėte. Aš turiu progą taip pat priminti, kas buvo rašyta Seimo nariams išdalytoje mūsų informacijoje dėl diskusijos turinio. Ten mes įrašėme tokį sakinį, kad norime priminti, jog apie Lietuvos teritorinį administracinį suskirstymą, naujų savivaldybių kūrimą bei tarybų merų rinkimus kalbėsime kitoje diskusijoje. Tai yra raštu pateikta ir dėl to mes susitarėme. Man atrodo, kad šiandien buvo prasminga diskusija, kylanti būtent iš to, kas yra programoje, tai yra viena bendroji dalis. Nors kai kas pažymėjo, kad buvo daugiau teorinių samprotavimų, be šito niekur nepajudėsi. O be to, mes išklausėm, beveik dvi valandas dirbom, kalbėjo premjeras apie labai konkrečius praktinius dalykus. Taigi mūsų tartum yra tęsinys šių darbų vertinimo. Man atrodo, kad tokią diskusiją galima ir reikėtų organizuoti, galbūt nebeatimant Seimo laiko, Seimo rūmų kurioje nors salėje tą diskusiją galima būtų pratęsti.

PIRMININKAS. Seimo narys S.Kaktys.

S.KAKTYS. Gerbiamasis pirmininke, jūs jau iš dalies minėjote, bet aš dar konkrečiai norėčiau patikslinti. Ar jūs manote, kad du dalykus reikėtų nurodyti rezoliucijoje, t.y. savivaldybių teisių užtikrinimo mechanizmus, konkrečiai jų realizavimą per administracinės teisenos dalykus ir vietos savivaldos chartijos priėmimą, pastaroji iš tikrųjų iškrito ir visiškai neminima?..

L.SABUTIS. Vietos savivaldos chartija yra pateikta Seimui. Lieka tik apsispręsti balsuojant. Man atrodo, čia mes jau turėsim kaip privalomą teisinį aktą. O antra vertus, dėl pačių savivaldybių, kiek tai yra susiję su administravimu. Jeigu jūs atidžiai sugebėjot įvertinti mūsų iš kompiuterio paimtą įstatymo projektą, parengtą darbo grupės dėl viešojo administravimo, jūs pastebėjot, kad ten yra vis dėlto labai aiškiai nustatyta, kas yra viešasis administravimas, kas yra valstybės administravimas ir kas yra savivaldybių administravimas. Tai yra pačiame įstatyme ir aš nenoriu daugiau detalizuoti. Pasiskaitykite, ten yra iš esmės atsakyta į daugelį klausimų, kurių mes nepasakėm, bet kur rastume atsakymą, priimdami tuos įstatymus. Todėl mes savo rezoliucijoje skatiname, kad jau nebebūtų atidėliojama, kas yra parengta, kas yra sunokę, priimti sprendimus, tačiau priimam sprendimus, nes po jų priėmimo dar reikės daug darbų atlikti, kad iš tikrųjų mes įsuktume tas apskričių, regionų, ministerijų ir savivaldybių tarpusavio suderinimo galimybes, ir galiausiai kad tai būtų teigiamas rezultatas žmonėms.

PIRMININKAS. Atsiprašau Seimo narį S.Kaktį, kad išjungiau mikrofoną greičiau, negu jis spėjo paklausti.

S.KAKTYS. Iš tikro aš dėl žmogaus ir piliečio interesų gynybos klausimo dar… Žmogaus savijautos problematika vis dėlto iškrito, ji turėtų čia būti, nes tai yra antrasis aspektas. Administravimo dalykai neturi aplenkti tos problematikos.

L.SABUTIS. Taip, tai yra viena iš sudėtinių dalių. Dar kartą priminsiu, jog yra parengtas kitas įstatymas, bet vėl neregistruojamas ir nerodomas, tai yra Valstybės tarnybos. Labai didelės apimties įstatymas, apie kurį jūs, beje, taip pat žinote, ir ten būtent yra visos pareigybės. O apie kitą dalį, kur galima ir reikia spręsti ginčus, kalbėjo viceministras G.Švedas, nenorėčiau kartoti. Taigi informacijos pakanka šiuo metu.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėčiau padėkoti jums už šios diskusijos organizavimą, kuri buvo vertinga ypač vienu esminiu aspektu. Man atrodo, kad diskusija labai gerai parodė, jog Seimo sunki padėtis dėl to, kad jis nėra pasiruošęs kol kas diskutuoti šiais klausimais. Ir paprasčiausiai dėl to, jog mes labai dažnai kalbame apie visiškai skirtingus dalykus. Kalbėdami apie regioninę politiką, kalbam apie…

L.SABUTIS. Savivaldybes.

A.KUBILIUS. … savivaldybes, apie Žemaitijos ir Aukštaitijos plėtrą ir kitus panašius dalykus. Apie viešąjį administravimą apskritai savo diskusijose nekalbėjom, ir be ministro labai išsamaus pranešimo daugiau nelabai ką ir girdėjome. Mano siūlymas būtų. Gerbiamasis pranešėjau, aš tikiuosi, jog būtų labai gerai, jeigu mes galėtume grįžti, gal ir ne Seimo salėje, bet jūsų komiteto iniciatyva prie labai specialių diskusijų kur nors Seimo rūmuose. Aš tikiuosi, kad jūs, kaip Europos reikalų komiteto narys, pateiksite Seimui specialų raportą apie regioninę politiką, nes iš tikrųjų aš galėčiau konstatuoti net neklausdamas, kad mes artėjam prie reformos, kuri, mano įsitikinimu, bus penkis kartus sudėtingesnė negu žemės reforma ir kitos reformos, kurias mes jau vykdėm.

L.SABUTIS. Tai jūs dalį darbo krūvio, be abejo, irgi prisiimat turbūt dėl tos dalies, apie kurią kalbėjot. Nes išties norėtų Reformų komitetas bendradarbiauti su Europos komitetu. Galim surengti bendrą mūsų dviejų komitetų ir ypač tų valdymo institucijų, kurios, įsitikinom, turi tam tikras dalis įvairių tų programų, bet visų dar niekaip negalim mes surinkti, posėdį. Tai yra ne tik mūsų komitetas, bet ir Europos komitetas, kiek tai yra susiję su finansais, o ypač su ta finansų dalimi, kurią pirmiausia reikia skirti iš mūsų nacionalinio biudžeto, jog įsuktume iš kitur ateinančių finansų panaudojimą. Tai yra nelengvas dalykas. Ir aš prisidėdamas prie jūsų, be abejo, noriu padėkoti tiems, kurie ruošėsi, padėjo. Tačiau diskutuojant, teikiant kokius nors siūlymus, ypač raštu, norėtųsi geresnio bendradarbiavimo. Be abejo, aš suprantu, kad mes visi užimti, daugiau linkę patarti, bet taip jau yra. Dar kartą pabrėžiu, jog interesų suderinimas turi būti kieno nors vienose rankose. Pritariu pranešėjo… Mes prieš dvejus metus siūlėme, kad turi būti tokia grupė, centro grupė, ne partine prasme, bet valstybės prasme, kuri koordinuotų, dirbtų ir teiktų tuos projektus net galbūt atskiriems Seimo komitetams ir apskritai po to siūlytų Seimui. Sutinku, kad jūsų siūlymas yra geras.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Raškinis.

A.J.RAŠKINIS. Dėkoju, posėdžio pirmininke, aš atsisakau savo žodžio, nes mano klausimą paklausė.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Skrebys.

K.SKREBYS. Ačiū, aš paspaudžiau per klaidą.

PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, ačiū. Jūs atsakėte į visus klausimus.

L.SABUTIS. Dėkoju už dėmesį ir, tikiuosi, kad mes dėl tos dalies, dėl kurios mes šiandien diskutavome, Seimui rezoliuciją teiksime, o jeigu bus pasiūlymų dėl klausimų, susijusių su šita rezoliucija, aš manau, kad bus galima diskutuoti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, ar mes galime priimti šią rezoliuciją? (Balsai salėje) Tada sutarkime, kad tai buvo pateikimas. Ar galime bendru sutarimu pritarti pateikimui? Ačiū.

Dabar užsiregistruosime. Kol vyksta registracija, Seimo narys R.Čiupaila norėtų kalbėti.

R.ČIUPAILA. Kadangi mes bendru sutarimu pritarėm šiai rezoliucijai, tai aš noriu pasakyti repliką po balsavimo. Atsižvelgiant į tai, ką pasakė L.Sabutis, kad apie teritorinį administracinį suskirstymą, naujų savivaldybių kūrimą bei apie tarybų ir merų rinkimus kalbėsime kitoje diskusijoje, aš norėčiau pasakyti, kad organizatoriai turbūt truputėlį persistengė, nors diskusija buvo labai vertinga, manau, organizatoriai persistengė pasirinkdami tiek daug temų. Reikėtų pripažinti, kad šių temų užtektų bent keturioms diskusijoms. Kita vertus, aš nežinau, kaip mano kolegos Seimo nariai mano, tačiau aš manyčiau, kad pagrindiniai pranešimai buvo pernelyg ilgi ir akademiški. Trečia, prašyčiau atleisti už humorą, tačiau pusės valandos pertrauka diskusijų metu taip pat nepridėjo laiko mūsų diskusijų dalyviams. Kad esu teisus rodo toks dalykas – Seimo diskusijoje dalyvavo tik penki Seimo nariai, kalbėję savo frakcijų vardu, kiti Seimo nariai tokios galimybės neturėjo. Todėl aš prašyčiau ateityje organizatorius atsižvelgti į visas tas pastabas ir bandyti organizuoti darbą truputėlį konstruktyviau. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū už pastabas. Aš norėčiau pasakyti, kad diskusijoje dalyvavo šeši Seimo nariai. (Balsai salėje) Aš turiu užsirašęs, kad dalyvavo šie Seimo nariai: V.Stasiūnaitė, R.Dringelis, K.Šavinis, P.Papovas, V.Bogušis ir K.Prunskienė. Šeši Seimo nariai. Čia tik dėl… (Balsai salėje) Jūs taip pat dalyvavote, taip.

Gerbiamieji Seimo, nariai šitą rezoliuciją, be abejo, reikės dar redaguoti. Ar galime sutikti, kad tai padarytų pateikėjai, komitetas? (Balsai salėje) Gerai. Klausimas išspręstas.

Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo projektas Nr.P-1317(2). Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1318 (svarstymas)

Kitas klausimas – Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo projektas Nr.P-1317(2). Pranešėjas – viceministras A.Bartulis. Kadangi yra svarstymo stadija, tai frakcijos vardu kalbės Seimo narė J.Matekonienė.

J.MATEKONIENĖ. Kiekviena partija, kiekvienas kandidatas į Seimą kalbėjo, kad visokeriopai rems smulkų ir vidutinį verslą. Gal visi manė, kad tai yra labai paprastas ir visiems suprantamas klausimas, tačiau mūsų Seimui jau antri metai, o šis klausimas neišspręstas ir, duok Dieve, kad tai nebūtų tas akmenukas, dėl kurio apvirsta vežimas. Realiai išspręsti šį klausimą vis dėlto turime mes, šitie žmonės, kurie patekome į Seimą.

Pirmiausia man pačiai sukėlė nuostabą tai, kad buvo patvirtinta smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programa, o tik dabar įstatymas. Niekaip negaliu suprasti, kaip galima realizuoti programą, jeigu nėra subjektų, jeigu nežinom, kas yra smulkus ir kas yra vidutinis verslas. Per šį laikotarpį, kai veikė programa, kai ji buvo finansuojama, tikrai patikėkite, kad pinigai pateko ne į smulkų ir ne į vidutinį verslą, o jais pasinaudojo tie žmonės, kurie visuomet moka pasiimti tuos pinigus. Šiandieniniame įstatyme mes jau pradedame… Kalbėkim apie įstatymą. Jeigu mes sudėsime visus tuos donorų pinigus, PHARE programą, jeigu mes sudėsime biudžeto pinigus, dar kartą pakartosiu, nes aš turiu dokumentus, sunaudota daugiau nei 2 mln. Lt. Šiandien mes turime įstatymą, kuris telpa į du puslapius. Visuomet trumpai pasakytos mintys yra genialios, deja, apie šitą įstatymą to pasakyti tikrai negalima. Diskutuojam ir komitete, ir pakomitečiuose, ir kiekviename susitikime su verslininkais jau apie subjektus, ką vadinsim smulkiu, ką vadinsim vidutiniu verslu. Pateiktame įstatyme mes randame smulkų verslą, šeimyninę įmonę, vidutinį verslą. Dabar, sakykim, įrašėm mes šeimyninę įmonę, yra apibrėžimas. Pasižiūrėkim, koks jis. Mano klausimas dabar bus toks: jeigu iškils teisminis ginčas dėl šeimos įmonės, tai kuo vadovausis teismai, ar šituo įstatymu, nustatančiu, kas yra šeima, ar Civiliniu kodeksu? Nes vienur apibrėžta vienaip, kitur – kitaip.

Kaip valdomas ir reguliuojamas verslas? Tai priklauso Ūkio ministerijai, bet tai tikrai yra pavainikis. Nėra nė vieno valdininko, kuris būtų atsakingas už šitą problemą. Daug teisių, daug lėšų buvo suteikta Smulkaus ir vidutinio verslo agentūrai. Deja, šiuo metu šiai agentūrai vadovauja jau laikina direktorė, o direktorius, kuris turėtų atsiskaityti už šitą dalyką, yra užjūryje, dirba kitur. Pačios ministerijos Pramonės departamentui taip pat vadovavo žmogus, kuris dabar dirba jau privačiame versle. Ar mes šiandien galime pareikalauti iš žmogaus, kuris dirba du mėnesius, kad jis atsakytų už tą problemą? Tikrai negalime pareikalauti. Paprastai mes savo komitete ir visur matome poną A.Bartulį. Tikrai negalima iš šito žmogaus reikalauti, kad vieną dieną jis mums pateiktų Bankroto įstatymą, kitą dieną – kitą įstatymą, ir pasakyti, kad jis turi parengti ir visa tai, kas susiję su smulkiu ir vidutiniu verslu. Tai yra žmogus, kuris dirba turbūt, kiek teko susipažinti, Ūkio ministerijoje daugiausiai.

Tvarkos Ūkio ministerijoje nėra. “Williams” yra svarbu, privatizavimas svarbu, tačiau smulkus verslas šiandien Respublikos ekonomikai yra ypač svarbus, nes už mūsų Seimo sienų jau ne kartą rinkosi minios žmonių, kurie kaip tik yra šito smulkaus ir vidutinio verslo atstovai. Įstatyme kaip tik numatytas smulkaus verslo skatinimas ir rėmimas per programas ir pinigų dalijimą. Tai tikrai yra netikslinga. Aš labai gerai prisimenu tuos laikus, kai buvo remiami bedarbiai. Kai buvo programa ir kai buvo pinigai sudėti į LITIMPEKS banką, visi jie pradingo, visi jie buvo išdalyti ir jie jokio efekto nedavė. Ką tik mes turėjome diskusiją apie savivaldą, tai yra tikrai labai svarbi problema, bet ne menkesnė problema yra smulkus ir vidutinis verslas. Aš labai prašyčiau jūsų visų surengti Seime diskusiją šiuo svarbiu klausimu ir tiktai tada išdiskutavę mes galėtume rengti naują įstatymą. O įstatymo rengimas dėl eilinio paukščiuko… Nei mes patys jausim kokį nors pasitenkinimą, nei bus patenkinti tie, kas jo laukia. Ačiū.

PIRMININKAS. Toliau kalba Seimo narė K.Prunskienė Ekonomikos komiteto vardu.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, Ekonomikos komitetas ne kartą svarstė šį įstatymą ir priėmė sprendimą pritarti projektui su išlyga 2 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose vietoje žodžių “bendrosios pajamos” įrašyti žodžius “naujai sukurta pridėtinė vertė (įmonės bendrosios pajamos arba įplaukos minus pirkimo arba kitų įmonių paslaugų apmokėjimo suma)”.Šį pasiūlymą pateikiau aš ir kartu norėčiau pakomentuoti įstatymą apskritai ir būtent mūsų šią siūlomą išlygą. Įstatymas nuėjo tikrai ilgą kelią ir iki šiol sukelia nemažai diskusijų. Ką tik kalbėjusi mūsų kolegė J.Matekonienė išdėstė daug savo abejonių ir kritikos šio įstatymo atžvilgiu. Dalis kritikos yra tikrai pelnyta. Tačiau, žinoma, mes tame įstatyme tikrai negalime surasti visko, visų skatinimo ir paramos formų konkretikos, kuri atsiranda ar yra, arba bus kituose įstatymuose. Šis įstatymas, be kita ko, pirmiausia apibrėžia verslo subjektus. Tai darant pirmą kartą tikrai mums iškyla nemažai abejonių ir įvairių nuomonių. Taip, svarbu padaryti, ne vien tiktai dėl skatinimo, bet ir dėl analizės, dėl statistikos, kaip mes grupuojame savo įmones, šito tikrai reikia.

Svarstydami projektą pirmą ir antrą kartą Ekonomikos komitete mes daugiausia dėmesio skyrėm subjektų grupavimui pagal dydį ir skatinimo bei paramos formoms. Mūsų išlyga susijusi su pirmuoju klausimu, suprantant, kad būtent to antrojo mes vis tiek išsamiai šiame įstatyme neišplėtosim ir neišspręsim. Klasifikuojant įmones pagal dydį į smulkią, vidutinę, o kas virš to, aišku, yra stambi įmonė, yra taikomi du kriterijai. Vienas – tai darbuotojų skaičius, tai neabejotinai svarbus ir svarbiausias kriterijus. Jisai taikomas ir kitose valstybėse. Turbūt reikėtų sutikti, kad ir ta skalė iki 10 žmonių yra smulki įmonė, nuo 10 iki 50 darbuotojų yra vidutinė įmonė ir, aišku, kas daugiau to, yra stambi įmonė. Tačiau, kai dar prie to prijungiamas ir kitas kriterijus, šalia šito kriterijaus dar reikia atitikti ir tam tikrą didumą pagal rezultatą, pagal pajamas, tai čia mes tikrai nesutariam. Pirmame ir antrame Vyriausybės variante yra vartojamos bendrosios pajamos arba bendrosios įplaukos, kurios pirmiausia priklauso nuo šakos specifikos, nuo technologijų, nuo daugelio kitų dalykų, bet kur kas mažiau išreiškia įmonės dydį. Juk iš tikrųjų keturių ar penkių žmonių įmonė, jeigu jinai užsiima komercija, brangiom prekėm arba tarpininkavimu, arba kokia kita veikla, gali turėti bendras pajamas labai dideles, tačiau tas skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainų gali būti visai nereikšmingas. Jie, beje, svyruoja gana nežymiai. Aš panagrinėjau, kaip atrodo pridėtinė vertė, t.y. nauja sukurta vertė be materialinių sąnaudų ir joms prilygintų. Pavyzdžiui, grupėje iki 10 žmonių, vienas žmogus vidutiniškai sukuria apie 19,5 tūkst. litų per metus naujos vertės. Kitoje grupėje – nuo 10 iki 19–22 tūkst. Lt, ir jeigu šoktelsime toliau, pavyzdžiui, nuo 250 iki 500 – taip pat 22 tūkst. Lt, o skirtumas dydžio labai didelis. Vadinasi, labai panašus dydis tenka vienam žmogui naujos sukurtos vertės. Bet jeigu mes nagrinėsim pagal bendrąsias pajamas, tai čia vienoje grupėje mažų ir didesnių įmonių gali būti milžiniški skirtumai, priklausantys, dar kartą pabrėžiu, nuo šakos specifikos, nuo veiklos specifikos. Todėl šitas kriterijus tikrai netinkamas, mes, atrodo, su ministerija artėjam prie sutarimo. Arba čia reikėtų pritaikyti pridėtinės vertės, o tai įmonės lygmeniu atitiktų bendrąjį pelną atimant iš bendrųjų pajamų materialines sąnaudas ir kitų įmonių paslaugas – pirktas prekes, paslaugas, arba reikėtų rašyti žodelį “arba”, nors būtų ne toks logiškas dalykas. Pagaliau mūsų laikais, kol kas, kol labai didelė įvairovė ir labai daug atsitiktinių dalykų lemia įmonės bendrųjų pajamų dydį, atsisakant jo užtektų palikti vienintelį kriterijų – darbuotojų skaičių, nes mano pailiustruoti skaičiai rodo, kad grynųjų pinigų, bendrojo pelno arba pridėtinės vertės, sąvokos analogiškos, dydis vienam žmogui menkai priklauso nuo įmonės dydžio. Jis visur maždaug svyruoja tarp 20–30 tūkst. Lt per metus ir netgi per 500 žmonių įmonių grupėje jis tesudaro tik 30,1 tūkst., t.y. vos ½ karto daugiau nei įmonėse iki 10 žmonių. Mes drąsiai galime apsiriboti vienu kriterijumi tam kartui ir galbūt po kokių dešimties metų, kai procesai ekonomikoje pasitvarkys, mes įvesime kitą kriterijų.

Suprasdama, kad tas įstatymas nėra tobulas, aš manau, kad vis tiek verslo įmonės laukia nors tokio įstatymo, kuriame būtų aiški jų priklausomybė vienai ar kitai grupei, kuriame būtų aišku, kokios paramos formos egzistuoja, gal jos ne visos suformuotos, gal ne visų ir reikia. Nes, mano įsitikinimu, svarbiausia yra suformuoti bendras palankias sąlygas verslui ir turbūt daug mažesnį vaidmenį turėtų atlikti įvairios išimtys ir lengvatos, apie kurias taip argumentuotai kalbėjo ponia J.Matekonienė. Todėl siūlau po svarstymo pritarti šiam įstatymo projektui. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Biudžeto ir finansų komiteto vardu kalbės Seimo narys A.Bartkus.

A.BARTKUS. Gerbiamieji kolegos, Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas iš tikrųjų yra seniai lauktas. Be abejo, jis leis geriau pasinaudoti valstybės teikiamomis garantijomis ir galimybėmis plėtoti smulkų ir vidutinį verslą. Šia tema tikrai yra labai plačiai kalbama, be to, tai yra numatyta ir Vyriausybės programoje. Įstatymu numatyta skatinti tik privataus kapitalo pagrindu sukurtas įmones, jų plėtrą ir, svarbiausia, naujų darbo vietų kūrimą. Įstatyme yra nurodytos verslo skatinimo formos bei valstybės paramos įgyvendinimas.

Kai kas nuogąstauja, kad įstatymas yra pernelyg paprastas. Bet įstatymas yra svarbus ne savo apimtimi, o savo turiniu. Valstybės paramos įgyvendinimas gali būti vykdomas ir vyksta pagal taisykles, kuriose yra numatyti kriterijai, kas gali pasinaudoti šia parama. Valstybė sudaro visiems norintiems vienodas sąlygas. Jomis gali pasinaudoti visi, kurie nori plėtoti verslą, plėtoti smulkų ar vidutinį verslą, kurti naujas darbo vietas. Kai kas gali priekaištauti, kad stambioji pramonė liks nevienodose sąlygose, bet yra būdų dirbti kartu su stambiąja pramone. Yra įvairių būdų kuo nors užsiimti ir kurti verslą, kurti darbo vietas. Juos reikia šiek tiek pastūmėti, kad verslininkai taptų aktyvesni. Sutinku su ta nuomone, kad ateityje galbūt tuos kriterijus bus galima ir peržiūrėti, ir priderinti, derinant su Europos Sąjungos rekomendacijomis. Žinoma, šitas įstatymas yra naudingas ir tiems, kurie patys nenori arba nesugeba sukurti darbo vietų. Jis padės tiems, kurie kurs patys sau arba kitiems.

Galima priminti ir pasidžiaugti, kad šito įstatymo projektui pritarė Nacionalinė verslininkų konfederacija, tokia garsi verslininkų konfederacija. Ji sveikina Seimą ir Vyriausybę, kad mes ryžomės svarstyti šį verslui reikalingą įstatymą. Tai buvo suderinta ir svarstyta su daugeliu kitų institucijų. Ir mūsų Biudžeto ir finansų komitete jis buvo svarstytas, buvo išsakytos kai kurios pastabos ir buvo nutarta pritarti po svarstymo. Aš siūlau ir Seimui pritarti šiam įstatymui po svarstymo. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau savo vardu kalbės Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, smulkaus ir vidutinio verslo klausimai aktualūs ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vieniems svarbu klausimą spręsti iš esmės ir sulaukti konkrečios valstybės ar kitų institucijų paramos, kitiems daugiau papolitikuoti ir kaltinti visus kitus, tik ne save, dėl verslo nesėkmės. Pateiktas įstatymo projektas tikslintinas pavadinimo aspektu ir nemaža dalimi turinio nuostatų. Jį dar reikėtų redaguoti, keisti bei papildyti. Orientuojantis į 1 straipsnio turinį, įstatymo projektas galėtų vadintis ne Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo projektu, o Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo paramos įstatymo projektu, arba atitinkamai reikėtų tikslinti 1 straipsnį – paskirtis. Šis pavadinimas geriau atitiktų įstatymo projekto turinį.

2 straipsnio antrajame punkte tikslinga atsisakyti žodžių “šeimos įmonė” ir palikti “individuali įmonė”, nes pirmuoju atveju iškils neaiškumų, kai įmonėje dirbs ne šeimos nariai, o gyvenantys kartu su šeima – seneliai, broliai, seserys bei kiti. Manau, tikslintinas 3 straipsnio pavadinimas. Vietoje žodžio “skatinimas” taip pat gal reikėtų orientuotis į “rėmimą”. 3 straipsnio pirmame ir antrame punktuose turėtų būti kalbama apie smulkų ir vidutinį verslą bei jo rėmimo programas, kurias finansuos valstybė, apskritys ar savivaldybės, nesiorientuojant į priklausomumą, nes ne valstybės smulkus verslas, ne apskričių smulkus verslas. Todėl 3 straipsnio pirmas punktas galėtų būti toks: “Parama smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikiama rengiant ir įgyvendinant valstybės apskričių ar savivaldybių remiamas smulkaus ir vidutinio verslo programas”. Taip pat galėtų būti tikslinamas ir 3 straipsnio antras punktas ir jis galėtų skambėti taip: “Smulkaus ir vidutinio verslo programų rengimas ir vykdymas gali būti finansuojamas iš valstybės ar savivaldybių biudžetų smulkiam ir vidutiniam verslui remti lėšų programų pagrindu”. Manau, kad neturėtų būti nei skatinimo, nei rėmimo fondų, sudaromų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Turėtų būti remiamos iš tam tikrų biudžetų smulkaus ir vidutinio verslo programos.

Atitinkamai patikslinus 3 straipsnio trečią punktą, reikėtų visiškai atsisakyti 3 straipsnio ketvirto punkto, nes Privatizavimo fondo naudojimo tvarka yra nustatyta, o kaip minėjau, fondai neturėtų būti sudaromi iš biudžetų. Tikslintinas ir 3 straipsnio penktas punktas. Projektus ir programas turėtų ne tik rengti, bet ir įgyvendinti tekste minimi verslininkai ar jų organizacijos, o valstybė ar savivaldybės iš savo biudžeto finansuoti, remti smulkaus ir vidutinio verslo programas. Vargu ar galima pritarti 4 straipsnio pirmo punkto antrajai daliai, tai yra mokesčių lengvatomis įstatyme nustatyta tvarka. Manau, kad čia geriau galėtų tikti valstybės ar savivaldybių biudžetų finansavimu. Blogiausiu atveju – tai mokesčių mažesni tarifai įstatymo nustatyta tvarka.

4 straipsnio antras ir trečias punktai. Patikslinus 4.1 punkto antrąją dalį, matyt, tikslinga būtų jų atsisakyti, juo labiau kad jokių fondų šiuo metu iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nereikėtų sudarinėti, nes jau į tai orientuojamasi. Jeigu būtų paliktas 4 straipsnio ketvirtas punktas, tai reikėtų konkrečiau apibrėžti lengvatines sąlygas, kas yra tos lengvatinės sąlygos. Tas pats, kas yra tos lengvatinės sąlygos, ir 4 straipsnio septintame punkte. Manau, kad reikėtų apsidrausti, taikant pagreitintą amortizaciją (4 straipsnis vienuoliktas punktas), kad neatsitiktų taip, jog neliks nei turto, nei verslo, nei verslininkų, o tik skolos valstybei. Vietoje 5 straipsnio antro punkto antro papunkčio būtų galima įrašyti: “kiekvienais metais remia, finansuodama smulkaus ir vidutinio verslo programas”. Be to, pats 5 straipsnio antras punktas turėtų būti skirtas ne tik Vyriausybei, bet ir savivaldybėms, nes ten minimi biudžetai. Taip pat kad įstatymo projektas arba įstatymas galėtų įsigalioti nuo sausio 1 dienos, nes iki tos dienos yra tvirtinami biudžetai.

Taigi padarius paminėtus pakeitimus bei papildymus, įstatymo projektui būtų galima pritarti po svarstymo. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau savo vardu kalbės Seimo narys A.Šimėnas.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, šiuo metu egzistuoja akivaizdi problema. Ūkinės veiklos sąlygos visiems ūkio subjektams yra bendros, ir nepriklauso, didelė ar maža įmonė, jai taikomi tie patys mokesčių, apskaitos, veiklos kontrolės, sankcijas reglamentuojantys įstatymai, taip pat ir tie patys kokios nors paramos įstatymai. Tai labai neparanku smulkiam ir vidutiniam verslui, o kartu ir ūkio raidai, nes, pavyzdžiui, ką reiškia tų pačių sankcijų taikymas stambiai ir mažai įmonei, apie ką mes jau kalbėjome šiek tiek anksčiau, kai buvo teikiamos Sankcijų koregavimo įstatymo projekto pataisos.

Smulkiam ir vidutiniam verslui tų pačių įstatymų taikymas, tų pačių nuostatų taikymas reikalauja santykinai daugiau išlaidų įmonės valdymui organizuoti. Sąlygos yra pernelyg griežtos, nes susidūrus akis į akį su kontrolės institucijomis, ji atsiduria labai nepavydėtinoje padėtyje, nes kontrolės institucija gali taikyti bet kokią sankciją – ir labai didelę, ir labai mažą, tai yra jos teisė. Jos nėra suskirstytos, kad mažai įmonei negalima taikyti labai didelių sankcijų, nes tai gresia jai bankrotu. Labai svarbu, kad skirtingo lygio subjektams būtų suformuotos adekvačios ūkinės veiklos sąlygos, todėl aš kalbu ne tik apie kokias lengvatas smulkiam ir vidutiniam verslui, bet kalbu apie ūkinės veiklos sąlygas. Turi būti tam tikra jų specifika. Šiuo metu viltys dėl smulkaus ar vidutinio verslo siejamos su Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymu, siejamos su tuo, kad priėmus tą įstatymą bus sukurti fondai, kuriais bus galima naudotis. Iš esmės tokios viltys. Jos siejamos su tuo, kad priėmus tą įstatymą iš karto keičiasi daugybė ūkinės veiklos sąlygų. Iš tiesų būtų geriausia, kad kartu su tuo įstatymu būtų ir visas paketas lydinčių įstatymų, kurie reglamentuotų naujas ūkinės veiklos sąlygas. Tačiau sutikime, kad toks problemos sprendimas “arba viskas, arba nieko” nėra perspektyvus todėl, kad ūkinę veiklą reglamentuoja labai daug įstatymų. Reikės milžiniško darbo visiems tiems pakeitimams parengti, priimti. Didžiulis darbas laukia. Matyt, darbą reikia pradėti bent jau nuo pradžių. Reikia iš pradžių apibrėžti, kas yra smulkus ir vidutinis verslas, taip, kad kiekviena įmonė aiškiai žinotų, kokiai įmonių rūšiai ji priklauso. Tai ir yra esminis šio įstatymo momentas. Kitas žingsnis – tai įstatymų, reglamentuojančių ūkinės veiklos sąlygas, pakeitimai ir pataisymai, skirti specifiškai smulkiam ir vidutiniam verslui.

Vadovaujantis tokia logika, mūsų nagrinėjamo įstatymo 3 ir 4 straipsniai nėra itin labai svarbūs, nes nieko blogo, jeigu jie yra, tačiau tokie, kokie jie yra… iš esmės niekas nesikeičia. Čia yra įvardijami potencialiai geri dalykai, kurie lauktų priėmus tą įstatymo projektą. Dabar koks esminis, mano nuomone, šio projekto trūkumas. Trūkumas yra tas, kad įstatymas nereglamentuoja smulkaus ir vidutinio verslo statuso įsigijimo ir jo netekimo tvarkos ir sąlygų. Apie tai reikia pagalvoti ir, matyt, mes bandysim pateikti kokias nors įstatymo pataisas, nes manom, kad čia iš tiesų yra tam tikra įstatymo spraga. Baigdamas noriu pasakyti, kad siūlau pritarti po svarstymo tam teikiamam įstatymo projektui, neatidėliojant jį priimti, atverti kelią ir įteisinti iš tiesų naujas adekvačias ūkinės veiklos sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Toliau galėtų kalbėti Seimo narė V.Stasiūnaitė, bet jos nematau. Iš Vokietijos grįžo Seimo narys R.Didžiokas specialiai kalbėti šiuo klausimu, tačiau nespėjo užsiregistruoti. Ar sutiktumėt, kad vietoj V.Stasiūnaitės galėtų kalbėti R.Didžiokas? Atrodo, dauguma sutinka. Bendru sutarimu su tam tikrom išimtim. Prašom Seimo narį R.Didžioką.

R.DIDŽIOKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, aš iš tikro dėkoju jums, kad leidote man kalbėti. Aš tikrai skubėjau ir labai norėjau dalyvauti diskusijoje. Ačiū visiems, kurie jau kalbėjote.

Aš, kalbėdamas apie Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo projektą, noriu gerbiamiesiems kolegoms akcentuoti du dalykus. Pirmiausia tai, kad šis įstatymas iš tikrųjų išsprendžia mums labai svarbų ir aktualų dalyką – apibrėžia smulkaus ir vidutinio verslo subjektus. Antra, aš norėčiau pakalbėti apie tai, koks galimas šio įstatymo taikymo efektyvumas. Taigi antruoju įstatymo straipsniu yra apibrėžiami smulkaus ir vidutinio verslo subjektai. Akivaizdu tai, kad, atrodytų, labai lakoniškos šio įstatymo atskirų punktų formuluotės, tačiau jos yra tiek mūsų, Seimo narių, tiek smulkaus ir vidutinio verslo subjektams atstovaujančių asmenų priimamos nevienareikšmiai. Didžiausias diskusijas iki šiol kelia smulkios ir vidutinės įmonės apibrėžimas ir apibūdinimas tiek dėl vidutinių sąrašinių metinių darbuotojų skaičiaus, tiek dėl įmonės bendrųjų pajamų dydžio.

Aišku, mes galim ir toliau daug diskutuoti ir laužyti ietis, sakydami, kad vienas ar kitas skaičius galėtų būti didesnis ar mažesnis, tačiau aš manau, kad įstatymo projekte pateikiami dydžiai, kiek man žinoma, daug kartų derinti tiek su vykdomosios valdžios atstovais, tiek su projekto autoriais, šiandien gali būti racionalūs ir juos reikėtų priimti. Taip pat manau, kad skaičiai keisis. Juos koreguos šio įstatymo taikymas. Nenorėčiau, kad mes šiandien galėtume sakyti, jog šiandien priimtą skaičių 10 mes galėsim patvirtinti ir sakyti, kad jis toks pat bus po metų. Gyvenimas tikriausiai pakoreguos.

Dabar dėl įstatymo taikymo. Yra priekaištų, kad įstatymo projektas labai abstraktus ir dėl to galima prognozuoti, kad jo veikimas bus neefektyvus. Aš nenorėčiau tam pritarti dėl šių priežasčių. Iš tikrųjų įstatymas, turiu galvoje jo trečią ir ketvirtą straipsnius, numato valstybės paramos formas smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, tačiau įstatyme pasigendama tos paramos įgyvendinimo tvarkos. Aš manau, kad projekto autoriai sąmoningai pasirinko tokią įstatymo struktūrą, nurodydami tiktai paramos formas, o jų įgyvendinimo tvarką palikdami parengti Vyriausybei.

Gerbiamieji kolegos, šiandien man žinoma, kad visoms įstatyme numatytoms paramos formoms yra parengti atitinkami Vyriausybės nutarimai arba kiti norminiai aktai. Dauguma iš jų jau yra įteisinti, t.y. jie yra priimti. Tokia situacija, manau, leidžia šiandien tvirtinti, kad įstatymo, jeigu Seimas jį priims, įgyvendinimą būtų galima pradėti jau nuo 1999 metų sausio 1 dienos. Aš noriu dar kartą grįžti prie to, nuo ko pradėjau. Aš tikrai įsitikinęs, kad šiandien tiek mums, įstatymų leidėjams, tiek vykdomajai valdžiai, tiek smulkaus ir vidutinio verslo sektoriui labai svarbu, kad tas įstatymas būtų priimtas.

Gerbiamieji kolegos, 1998 metais smulkaus ir vidutinio verslo nacionalinei plėtros programai Vyriausybė skyrė 18 mln. litų. Aš pasitikslinau ir turiu duomenų, kad dar 2 mln. 367 tūkst. Lt buvo numatyti 26 savivaldybių biudžetuose. Daug tai ar mažai? Aš manau, šiandien akivaizdu, kad nė vieno mūsų netenkina tokie skaičiai. Tačiau mūsų visų iš tikrųjų laukia milžiniškas, labai didelis darbas tiek kitais metais vykdant nacionalinę plėtros programą, tiek rengiant naujus norminius aktus, kurie leistų įgyvendinti mūsų dabar svarstomą įstatymą. Todėl aš kviečiu jus visus pritarti įstatymo projektui po svarstymo, pagal galimybes pateikti, jūsų nuomone, reikalingas pataisas. Siūlau artimiausioje ateityje šį įstatymą priimti. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Norėčiau paklausti viceministro A.Bartulio, ar būtinai norėtumėt kalbėti? Būtinai? Prašom.

A.BARTULIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, aš labai dėkoju už tokią konstruktyvią ir dalykišką diskusiją. Ypač atkreipiu dėmesį į Ekonomikos komiteto siūlymus peržiūrėti antrąjį vertinimo kriterijų kaip ekonominį rodiklį. Jis galėtų būti kaip vertinimo kriterijus. Pritariam tai iškeltai problemai, kad bendrosios pajamos tikrai nėra tas pats geriausias rodiklis. Tai galėtų būti, kaip ir gerbiamoji Seimo narė K.Prunskienė minėjo, kad galėtų būti pridėtinės vertės rodiklis, kuris būtų makrolygyje ir galėtų būti panaudojamas statistiniams įmonių įvertinimams ir lyginimui su kitomis valstybėmis. Aišku, analogiškas rodiklis mikrolygyje įmonių lygiu kaip bendrasis pelnas galėtų būti taikomas paramos formoms. Tačiau neatmetame (mes diskutavome ir su Statistikos departamentu), kaip siūlė ponia K.Prunskienė, kad galėtų būti vienas rodiklis, kuris iš esmės Europos Sąjungoje ir eurostate naudojamas apibūdinant įmones, palyginant jų veiklą. Todėl aš manau, kad šitas pasiūlymas yra svarstytinas, bet jis yra realizuojamas nesunkiai, ir visi kiti jūsų pateikti pasiūlymai tikrai yra nesunkiai realizuojami. Kai kurie yra redakcinio pobūdžio. Manau, kad mes iki priėmimo procedūros, išanalizavę jūsų pasiūlymus... Iš esmės galima pritarti ir dar įstatymą pakoreguoti. Todėl Vyriausybės vardu siūlau pritarti šiam projektui po svarstymo.

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Ačiū. Gerbiamasis viceministre, gerbiamieji kolegos, ar galime bendru sutarimu pritarti po svarstymo šiam įstatymo projektui? (Balsai salėje) Balsuojam. Taigi, gerbiamieji kolegos, prašom registruotis ir tada kalbėsime dėl balsavimo motyvų. Dabar registruojamės. Registracija vyksta.

Užsiregistravo 40 Seimo narių.

Ar būtų norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų, ar galime balsuodami išreikšti savo nuomonę? V.Einoris nori tarti žodį ir pritarti įstatymo projektui. Prašom.

V.EINORIS. Aš, matyt, jeigu sugebėsiu, tai kitą kartą pateiksiu dar pataisą. Bet man keista, kai įvardijama vidutinė įmonė iki 50 darbuotojų. Vadinasi, jeigu dirba 51 darbuotojas, tai įmonė jau yra didelė. Kaip tai suprasti? Ką mes kuriam, liliputus?

PIRMININKAS. Ačiū. Tai buvo labiau klausimas. Gerbiamieji kolegos, dabar prašome pasiruošti balsuoti. Ar galime vienu balsavimu balsuoti dėl abiejų įstatymų? Galim. Taigi balsuojam dėl Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo ir Įmonių įstatymo 12 straipsnio papildymo įstatymo projektų, ar pritariam jiems po svarstymo. Kas pritaria, prašom balsuoti už. Po balsavimo – Seimo narių pareiškimai. Balsavimas vyksta, prašom balsuoti.

Už – 29, prieš – nėra, susilaikė 8. Taigi po svarstymo įstatymų projektams yra pritarta.

Seimo narių pareiškimai

Dabar, gerbiamieji kolegos, kitas mūsų darbotvarkės klausimas – Seimo narių pareiškimai. Yra trys Seimo nariai, kurie nori perskaityti pareiškimus. Ketvirtasis – Seimo narys Č.Juršėnas, kuriam suteikiama išimtinė teisė perskaityti pareiškimą. R.Rastauskienė.

R.RASTAUSKIENĖ. “Gerbiamieji kolegos, šių metų lapkričio 11 d. “Kauno dienoje” išspausdintas Arūno Nesavo vardu pasirašytas straipsnis “Vienakė Temidė”. Šį straipsnį vertinu kaip provokacinį, labai šiurkščiai kurstantį tautinę nesantaiką ir antisemitizmą Lietuvoje. Abejoju, ar straipsnis yra atsitiktinis. Kitą savaitę į Lietuvą atvyksta Amerikos senatorių grupė bei žinomas politologas Z.Bžezinskis , artėja labais svarbūs Europos Sąjungos ir NATO viršūnių susitikimai. Labai įdomus sutapimas, kad visai neseniai didelė antisemitizmo banga buvo sukelta Rusijoje po Dūmos deputato Makašovo antisemitinių išpuolių.

Mes, Seimo nariai, taip pat ir politinių partijų lyderiai esame atsakingi už tautinę santarvę Lietuvoje ir turime labai griežtai pasipriešinti bet kokiems bandymams nublokšti mus į nedemokratinių visuomenių tarpą. Tautinės nesantaikos kurstymas yra draudžiamas Lietuvos įstatymų. Dar praėjusios kadencijos Seimas yra priėmęs pareiškimą “Dėl rasizmo, ksenofobijos, antisemitizmo ir netolerancijos apraiškų”. Jame sakoma, kad Seimas “pasižada netoleruoti antisemitizmo bet kokia pasireiškimo forma, taip pat visuomenės informavimo priemonėse”.

Kreipiuosi į visus kolegas Seimo narius, politinių partijų lyderius, kad remdamiesi minėtu Seimo pareiškimu, sena Lietuvos tradicija gražiai sugyventi tarpusavyje įvairioms tautoms, šiuolaikinės Europos tautų tarpusavio tolerancijos politika neleistume platinti tautinės neapykantos mūsų šalyje. Kita vertus, mūsų teisėsaugos institucijų trypčiojimas vietoje ir nesugebėjimas išaiškinti bei nubausti Lietuvių tautos genocido vykdytojų sudaro gerą terpę visokiems “nesavams” ir antisemitinėms nuotaikoms plisti. Mano žiniomis, po Arūno Nesavo slapyvardžiu slepiasi konkretus žmogus, o jo straipsniai nukreipti prieš Lietuvos valstybės siekius įsijungti į tarptautines saugumo struktūras, šmeižtai prieš konkrečius asmenis “Kauno dienoje” spausdinami reguliariai. Todėl šiandien įteikiau pareiškimą Valstybės saugumo departamento direktoriui M.Laurinkui, prašydama ištirti šią publikaciją, išaiškinti asmenis, organizavusius šią provokaciją, ir garantuoti, kad panašiems dalykams būtų užkirsta bet kokia galimybė pasikartoti. Seimo Pirmininkas V.Landsbergis dėl šios publikacijos šiandieną kreipėsi į generalinį prokurorą. R.Rastauskienė – Nacionalinio saugumo komiteto narė.”

PIRMININKAS. Kviečiu S.Kaktį.

S.KAKTYS. Gerbiamieji kolegos, norėčiau pagarsinti temą, kuri jau šiek tiek yra skambėjusi ir yra aptarta platesniame kontekste, bet šiandien jūsų dėmesiui galbūt pateikiama pirmą kartą. Tai visuomenės savijautos problema.

“Mūsų nuomone, šiandien Lietuvoje susidarė disproporcija tarp ūkinės ekonominės situacijos ir visuomenėje vyraujančių nuotaikų, bendro požiūrio į šalies gyvenimą ir ateities perspektyvas. Vis labiau matome nediferencijuotai negatyvią nuostatą gyvenimo atžvilgiu. Visuomenėje labai aukštas bejėgiškumo, nevilties, depresiškumo lygis. Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos savižudybių rodiklis tapo aukščiausiu pasaulyje. Socialinio mokslo yra įrodyta, kad savižudybių rodiklis yra patikimas šalies gyvenimo kokybės indikatorius. Jis priklauso ne tik nuo socialinės ekonominės ir politinės situacijos, bet liudija ir apie žmonių vertybinę orientaciją, visuomenėje vyraujančias nuotaikas, psichinę bei somatinę sveikatą, atsparumą stresui bei socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos prevencinį ir reabilitacinį pajėgumą.

Objektyvios priežastys – politiniai ir ekonominiai visuomenės pokyčiai spartesni nei psichologiniai. Po nepriklausomybės atkūrimo pradėtos radikalios socialinės ir ekonominės reformos pareikalavo iš žmonių labai greito persiorientavimo, perėjimo prie kitokio gyvenimo ir mąstymo būdo. Tai susiję su dideliais stresais. Juos amortizuojančios socialinės bei psichologinės paramos, sveikatos apsaugos ir kitų struktūrų nebuvo. Per labai trumpą laiką jų nebuvo įmanoma sukurti dėl menkų materialinių resursų, patyrimo bei žinių stokos ir kitų objektyvių priežasčių.

Antra – visuomenės dezintegracija. Sovietinė sistema naikino visokias žmonių bendrumo formas – Bažnyčią, partijas, įvairias organizacijas, kaimo bendruomenę, priverstinai palaikydama tik sistemą remiančias organizacijas. Totalitarizmo palikimas, bejėgiškumo, pasyvumo ir nevilties nuotaikos, kurios labai lėtai keičiasi, ypač būdingos Lietuvos kaimui.

Subjektyvios priežastys. Žmonių psichologinė savijauta visuomenėje nuolatos buvo ignoruojama, taip yra ir dabar. Vykdant sveikatos apsaugos reformą, užuot skyrus ypatingą dėmesį visuomenės dvasinei ir psichinei sveikatai, nes radikalių reformų metu žmonės patiria labai daug psichologinių sunkumų, buvo aišku, kad savižudybių, depresijų, girtavimo tikrai daugės, įvyko priešingai. Situacija tapo net blogesnė negu prieš reformos pradžią. Dabar psichoterapinei ir psichiatrinei pagalbai skiriamos lėšos ir įkainiai, palyginti su somatine medicina, yra apgailėtinai maži, o klinikos psichologų konsultacijos iš viso neapmokamos. Taigi gydymo įstaigos nesuinteresuotos įdarbinti psichologų. Yra atotrūkis tarp įstatymų leidybos ir jų įgyvendinimo. Iniciatyvos kurti efektyvias ir gyvybiškai būtinas struktūras atsimuša į tarpžinybines kliūtis ir visų lygių valdžios institucijų nenorą restruktūrizuoti tarnybas bei keisti finansavimo prioritetus, ydingai interpretuojant jau priimtus teisės aktus. Labai dažnai visų lygių valdininkų arogancija gniuždo žmonių pasitikėjimą ir iniciatyvą, atstumia ekspertus, mokslininkus ir kitus specialistus.

Pasiūlymai. Nėra lengva greitai ir paprastai pakeisti susidariusią padėtį, tai pareikalaus kompleksinių priemonių bei daugelio žmonių įvairiuose valdžios ir visuomenės sluoksniuose geranoriškumo, pastangų. Visas svarbias pastangas šioje srityje būtų galima skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias.

Bendrosios priemonės. Jos apimtų požiūrių ir nuostatų keitimą, aukštesniųjų vertybių propagavimą bei jų laikymąsi ir pan. Per pastaruosius dvejus metus mūsų valstybėje priimti teisiniai aktai yra palankūs piliečių bendruomeniškumui reikštis, tačiau sovietmečiu susiformavusios tradicijos trukdo žmogui patikėti savo sugebėjimu būti savarankišku bei naudingu. Šiomis bendrosiomis priemonėmis turėtų būti siekiama: 1. Vadovautis bei propaguoti krikščioniškąsias ir humanistines vertybes. 2. Stiprinti žmonių bendruomenes, ypač savivaldos lygmeniu. 3. Išgyvendinti valdininkijos aroganciją bei bandymus riboti privačią iniciatyvą.

Konkrečios priemonės. Jos apima įvarius žingsnius dėl konkrečių gyvenimo sričių, tai, kas gerina žmonių psichologinę savijautą, didina jų saugumo jausmą, mažina depresiją ir įvairaus pobūdžio socialinės patologijos plitimą. Galima paminėti, kai kurias. 1. Per valstybines programas remti įmonių konkrečias pastangas rūpintis darbuotojų psichosocialine gerove, jų psichologiniu paruošimu išleidžiant į pensiją. 2. Įgyvendinti visas būtinas priemones, stabdančias girtavimo plitimą. 3. Parengti savižudybių prevencijos strategiją. 4. Gerinti pagalbą dėl psichinės sveikatos šalyje. 5. Baigti švietimo reformą, suderinti vidurinių ir aukštųjų mokyklų programas bei reikalavimus sustabdyti egzaminų pragaro karštligę mokyklose”.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu J.Karosą.

J.KAROSAS. Gerbiamieji kolegos, aš noriu paskelbti LDDP frakcijos pareiškimą dėl beprocenčio kredito “Lietuvos aido” dienraščiui.

“Šiandien žiniasklaida pranešė, kad (…) į kontrabandos istoriją įsivėlusi Vokietijos bendrovė NIMTECH, 1995 m. “Lietuvos aido” dienraščiui suteikė 800 tūkst. JAV dolerių beprocentį kreditą. Kaip pranešama žiniasklaidoje, tuometiniam minėto dienraščio redaktoriui S.Šalteniui investicijas iš Vokietijos pasiūlė partijos kolega V.Žiemelis. Kadangi vėliau, Vidaus reikalų ministerijai vadovaujant V.Žiemeliui, kaip informuoja žiniasklaida, dingo daug svarbių su NIMTECH firmos veikla susijusių dokumentų, siųstų iš Vokietijos Kylio miesto Muitinės paieškos tarnybos Lietuvos Vidaus reikalų ministerijai, galima manyti, jog tokiu būdu kai kurie konservatoriai mėgino atsidėkoti už beprocentį kreditą, iki šiol negrąžintą “Lietuvos aidui” davusiai firmai. Taigi galima įtarti, kad čia yra korupcija.

LDDP frakcija mano, kad anksčiau paminėta konservatorių ideologiją atstovaujančio “Lietuvos aido” istorija turi būti atidžiai ištirta teisinių institucijų. Apie tyrimo rezultatus būtina informuoti visuomenę”. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiu Č.Juršėną.

Č.JURŠĖNAS. Dėkoju, gerbiamasis pirmininke, mielieji kolegos. Frakcijos pareiškimas.

“Ministras Pirmininkas šiandien pateikė Seimui informaciją – ataskaitą apie Vyriausybės programos vykdymą per dvejus metus. Ataskaitoje daug pasigyrimo, kas padaryta daugiau negu numatyta programoje ir kas programoje buvo žadėta. Tačiau diplomatiškai daug kas nutylima, kas realiai nebuvo padaryta.

Ateidami į valdžią ir šiek tiek vėliau konservatoriai pasižadėjo nuo 1997 m. liepos mėn. sumažinti pridėtinės vertės mokesčio tarifą nuo 18% iki 15%, išplėtus apmokestinimo bazę. Deja, apmokestinimo bazė buvo išplėsta, mokestis maisto produktams padidintas iki 18%, o tarifas liko tas pats, nors baigėsi antrieji konservatorių buvimo valdžioje metai. Apie tai ataskaitoje – nė žodžio. Nekalbama ir apie didėjančius įmonių tarpusavio įsiskolinimus bei didėjantį užsienio prekybos deficitą. Teigiama, kad teisėtvarkos darbuotojų atlyginimai buvo padidinti “apie du kartus”. Nors praėjusių metų birželio 24 d. Vyriausybės nutarimu jiems buvo padidinti atlyginimai ir nusistatyti priedai už ištarnautą laiką didesni, negu buvo anksčiau, o tik birželio 30 d. priimamas kitas nutarimas, leidžiantis atlyginimus padidinti 2,5 karto. Tai kur kas geresnis negu dvigubas padidėjimas. Ar pagerėjo kriminogeninė situacija šalyje po tokių sprendimų? Deja, ne. Lėčiau, negu buvo žadėta, didėjo pensijos, nors darbo užmokesčio vidurkis augo gerokai sparčiau. Tuo liūdniau pensininkams. Nebuvo žadėto privatizavimo viešumo, nevykdomas valstybės biudžeto pajamų planas. Apie tai irgi nutylima pateiktam Seimui dokumente.

Frakcijos seniūnas”.

Vyriausybės programos vykdymo ataskaitą, kaip ir žadėta, nagrinėsim per Seimo diskusiją, tada pateiksim platesnę analizę ir apie pliusus, ir apie minusus, ir apie tai, kas padaryta, ir, svarbiausia, apie tai, kas nepadaryta arba blogai padaryta. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, pareiškimai baigti.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1413(2) (pateikimas)

Dabar toliau tęsiame mūsų darbą. Yra siūloma trumpam rezervinį trečią klausimą paimti. Tai yra Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymo projekto pateikimas, registracijos Nr.P-1413(2). Pranešėjas – Seimo Pirmininko pavaduotojas F.Palubinskas. Prašom.

Teisinga pastaba, girdžiu iš salės. Gerbiamieji kolegos, aš tikrai siūlau pratęsti posėdį dar mažiausiai viena valanda, bet baigsim anksčiau. Prašom. F.Palubinskas.

F.PALUBINSKAS. Gerbiamosios ir gerbiamieji Seimo nariai, kodėl reikia remti smulkaus ir vidutinio verslo investicijas? Protingiausias firmų elgesys dėl savo veiklos, ypač ūkio sunkumų laikotarpiu, turi būti taupymas ir investicijos. Tuo tarpu dėl galiojančių įstatymų netobulumo įmonės, ypač smulkios, yra tiesiog skatinamos ne investuoti, bet kuo greičiau gautą pelną išleisti, kad firmos pelnas netaptų apmokestinamu pelnu. Šitokį elgesį skatinanti valstybės politika yra neprotinga. Priešingai, ekonomiškai besivystančios valstybės politika turėtų skatinti firmas ne bet kokia kaina pelną išleisti, bet taupyti ir investuoti.

Teikiamos įstatymo pataisos esmė ir yra suteikti smulkioms ir vidutinėms įmonėms svarbią galimybę – dalį pelno skirti investicijoms savo verslo plėtrai bei naujoms darbo vietoms kurti. Jau šiuo metu, per atsiskaitomąjį laikotarpį, įmonių pelnas, panaudotas investicijoms, yra apmokestinamas nuliniu tarifu. Tačiau smulkios ir vidutinės bendrovės dažnai per atsiskaitomąjį laikotarpį nesukaupia pakankamai pelno kapitalinėms investicijoms. Kaupti investicinį kapitalą ilgesnį laikotarpį nei trunka atsiskaitomasis laikotarpis smulkioms ir vidutinėms įmonėms neapsimoka, kadangi jei jos minėto pelno neinvestuoja, privalo mokėti už jį mokesčius. Situacija pagerėtų, jeigu smulkių ir vidutinių įmonių pelnas, skirtas investicijoms, kurį įmonės kauptų per ilgesnį laikotarpį nei metai specialiosiose kaupiamosiose sąskaitose, taip pat būtų neapmokestinamas. Tam reikia papildyti Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnį mano teikiama nuostata, kad nuliniu tarifu taip pat būtų apmokestinamas pelnas, įneštas į juridinio asmens investicijų kaupiamąją sąskaitą.

Piktnaudžiavimo šia nuostata padės išvengti kita teikiama pataisa, pagal kurią lėšos, paimtos iš juridinio asmens ateities investicijų kaupiamosios sąskaitos ir nepanaudotos investicijoms, šio įstatymo numatyta tvarka bus apmokestinamos taikant 29% tarifą. Nors teikiamoms pataisoms gautas principinis ekspertų pritarimas, tačiau teikiamas projektas bus tobulinamas. Pagelbėti žadėjo Teisės departamentas, konsultuosimės su finansų viceministre V.Latviene, Mokesčių inspekcijos vadove ponia N.Pitrėniene.

Tikiuosi paramos iš komiteto, kuris bus pagrindinis šiam klausimui svarstyti.

Be abejo, dauguma čia esančių, pritariate, jog reikia remti smulkų ir vidutinį verslą. Tačiau kasdieniuose ūkio politikos sprendimuose dažnai yra daroma priešingai. Nors nemaža ekonomistų bei apžvalgininkų šiandien laisvosios rinkos idėją laiko vos ne vaistu nuo visų mus ištikusių bėdų. Antai vieno didžiausio Lietuvos dienraščio vedamajame teigiama, esą laisvosios rinkos principais besivadovaujanti valstybė neturėtų remti nei smulkiųjų, nei stambiųjų verslininkų. Valstybė tiesiog privalo sukurti normalias verslo sąlygas. Tačiau matome, kad ligšiolinės vien tik normalios verslo sąlygos atnešė Lietuvai tik saujelę efektyviai dirbančių įmonių ir gausybę pašalpų prašančių gyventojų. Jei norime siekti ne vien atskirų firmų ekonominio efektyvumo, bet ir visuomenės gerovės, vien tik laisvosios rinkos principų negana. Valstybė turi remti smulkų ir vidutinį verslą jam steigiantis, plėtojantis ir klestint. Nes taip ne tik skatinamas ekonomikos augimas bei naujų darbo vietų kūrimas. Remdami smulkų ir vidutinį verslą kursime nemažą turtingesnį bei gausesnį vidutinį pasiturinčių žmonių sluoksnį.

Teikiama pataisa apimtų nemažą įmonių dalį. Jei būtų apsispręsta įmones skirstyti į smulkias, vidutines ir stambias, remiantis Europos Sąjungos direktyvomis, per 85% Lietuvos uždarųjų akcinių bendrovių ir akcinių bendrovių būtų priskiriamos smulkioms ir vidutinėms. Tik aiški pozicija ir aktyvi smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo politika sudarys Lietuvos žmonėms geresnes sąlygas kurti sau geresnę ateitį.

Todėl raginčiau po pateikimo pritarti teikiamoms įstatymo pataisoms. Ačiū.

PIRMININKAS. Vienas Seimo narys nori paklausti. J.Listavičius. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, jūsų 4 punkte ir siūlyme yra nurodyta, kad “lėšos, nepanaudotos investicijoms šio įstatymo nustatyta tvarka, apmokestinamos taikant 29% tarifą”.

Noriu paklausti. Koks galėtų būti naudojamas kontrolės variantas paminėtos nuostatos įgyvendinimui kontroliuoti? Ačiū.

F.PALUBINSKAS. Reikėtų padaryti ir kai kurių pakeitimų Banko įstatyme. Iš tikrųjų, kai šios lėšos būtų paimtos iš sąskaitos, bankai turėtų pranešti Mokesčių inspekcijai, kad tai buvo atlikta, ir tuomet smulkus ar vidutinis verslas turėtų atsiskaityti su Mokesčių inspekcija. Jeigu tos lėšos nebūtų išleistos, kaip įstatyme numatyta, tai tuomet, aišku, turėtų mokėti mokestį.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pranešėjau. Jūs atsakėte į tą vienintelį klausimą. Prieš nori kalbėti J.Listavičius. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, teoriškai iš tikrųjų labai gražu, bet pagalvokime, kaip tai praktiškai atrodys. Įsivaizduokite, ką jau čia minėjo, kad bankui bus pateikti dokumentai, ir gana gražūs dokumentai. Tačiau tuos pinigus paėmus, jie bus visiškai kitur panaudoti. Tai jūs įsivaizduojate, kokia darbų apimtis galėtų būti. Ir konkrečiai nepatikrinus vietoj kiekvienos šitos operacijos, nieko daugiau nebus galima padaryti. Todėl ir reikėtų spręsti, ar šiandien yra galimybė administruoti štai šitą nuostatą. Tai pirmiausia, žinoma, po pateikimo gal ir reikia pritarti, bet toliau, aš manau, iš šitų gražių žodžių mūsų sąlygomis dar bus nemažas muilo burbulas. Svarstant ir diskutuojant, žinoma, pasižiūrėsime, bet šiuo atveju administruoti šitą nuostatą iš esmės nėra galimybių. Mes žinome, kokios operacijos ir kiek milijonų kur plaukia, ir vis tiek nesugebame kontroliuoti. Kai išplėsime kontrolę tiktai gamybos vietose… Tai čia turėtume spręsti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ir J.Beinortas nori pritarti. Prašom.

J.BEINORTAS. Aš manau, kad abejonės arba kolegos baiminimasis galbūt šiek tiek perdėtas. Tas tiesa. Kiekvienai žinybai reikia atlikti tam tikrą darbą, kaip ir šiuo atveju teks atlikti tam tikrą kontrolės funkciją. Sakykim, bankai duoda kreditus statyboms, gyvenamiesiems namams pirkti ir jie sugeba kontroliuoti ir tą vietą, kur įdėti pinigai, ir kaip tie pinigai grįžta. Mes savo praktikoje iš esmės tiktai lepiname vykdomąsias struktūras, kad jos negalės to padaryti, negalės ano padaryti, kaip jau atsitiko. Pajamų deklaravimo negalės įvykdyti, negalės nustatyti, kur tie pinigai nuėjo. Tai yra bejėgiškumas. Mes turėtume siekti, kad to nebūtų. Aš manau, kad reikia tą klausimą svarstyti, nuo kada jis galėtų įsigalioti ir įsikomponuoti į mūsų visą sistemą. Čia jau galėtų paaiškėti svarstymo metu. Aš siūlau pritarti po pateikimo.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, ar galime bendru sutarimu pritarti po pateikimo, pradėti svarstymo procedūrą ir svarstymo metu apsispręsime? (Balsai salėje) Galime. Pagrindinis komitetas – Biudžeto ir finansų komitetas, taip? Ekonomikos komitetas – papildomas, taip? Gerai. Taigi baigėme šį darbotvarkės klausimą.

Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.P-1308(2) (svarstymas)

Dabar darbotvarkės 2-3 klausimas – Užsieniečių teisinės padėties įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.P-1308(2). Svarstymo stadija. Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė patobulintam antrajam variantui. Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetas pritarė šiam įstatymo projektui.

Pradedame diskusiją. Diskusijoje užsirašė kalbėti du Seimo nariai. J.Beinortas. Prašom.

J.BEINORTAS. Gerbiamasis pirmininke ir gerbiamieji kolegos, šis įstatymas ne toks didelis, žinoma, tik šiek tiek pavėluotas. Gal mes dabar nesiaiškinkime, dėl ko jis pavėluotas, o bandykime pažiūrėti, ar po to, kai mes jį priimsime, jis iš esmės pakeis situaciją. Jis apima palyginti nedidelį skaičių Lietuvoje esančių žmonių. Tačiau praktika rodo, kad šitos situacijos nesprendimas pirmiausia mūsų Vidaus reikalų ministerijos sistemoje tęsiasi jau keleri metai.

Aš norėčiau atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kaip praktiškai tai man atrodo. Norėčiau tikėtis, kad galbūt iki priėmimo dar būtų galima rasti arba kitą variantą, arba apginti poziciją.

Štai 3 straipsnyje kalbama apie užsieniečių, apsigyvenusių Lietuvoje iki 1993 m. liepos 1 d., teisę gauti leidimą apsigyventi Lietuvoje. Šio straipsnio trečiojoje dalyje kalbama, kad užsieniečiui gali būti neleista pasinaudoti teise gauti leidimą, jeigu jis užsiima veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką, arba jeigu jis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, arba jeigu jis meluoja siekdamas tokią teisę gauti.

Pirmiausia apie užsiėmimą ta veikla. Kiekvienas užsiėmimas vienaip ar kitaip turi būti konstatuotas. Aš drįsčiau manyti, kad šiame įstatyme nekonkrečiai pasakyta, kokiu būdu šis užsiėmimas fiksuojamas. Ar jis fiksuojamas operatyvinių tarnybų, turinčių teisę tą atlikti, pranešimais? Ar tas užsiėmimas fiksuojamas teismo išvada? Ar tas užsiėmimas grindžiamas kaimyno kokiu nors skundu? Mano nuomone, įstatymas turi būti visiškai aiškus. Turi būti pakankama, jeigu teismine tvarka ar neapskundžiama tvarka konstatuotas faktas, kad žmogus veikia prieš Lietuvos Respubliką, vadinasi, jo teisė nuolat gyventi Lietuvoje turėtų iš karto išnykti.

Antra. Žiūrėkite, užsieniečiui gali būti neleista, jeigu jis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą. Sunkūs nusikaltimai jau mūsų pačių, ir piliečių, ir gyventojų, žinoma, kokios kategorijos ir kaip jie traktuojami. O čia tiktai gali būti neleidžiama jam toliau gyventi Lietuvoje, nors jis Lietuvoje dar neturi tokių teisių gyventi, jeigu jis padarė tyčia ir dar sunkų. Mano nuomone, bet kurio tyčinio, bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymas atima tam pretendentui teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Šitą teisę jis gali gauti tik tuomet, jeigu jo šeimos nariai ar kiti giminaičiai apeliuoja į mūsų institucijas ir prašo pakeisti teismo būdu tos teisės praradimo netaikyti. Trečias atvejis, kai melagingos žinios ir t.t. Aš manau, čia yra paprasčiau, tačiau visada galima traktuoti ir taip, ir taip.

Dabar dėl 6 straipsnio. Štai žiūrėkite. Iš tiesų aš sveikinu Vidaus reikalų ministeriją, kad ji ryžosi padaryti tam tikrą amnestiją. Kitaip tariant, duodame tris mėnesius. Jeigu per tris mėnesius visi šitie nelegalai (aš pasakysiu, ką aš turiu omeny, sakydamas nelegalai) atėjo, užsiregistravo ir pateikė dokumentus, tada mes jiems suteiksime teisę toliau gyventi. Štai kokių yra situacijų. Žmogus 1991–1993 m. buvo išvažiavęs, tarkim, verslo reikalais arba pagal sutartį dirbti statybininku Rusijoje arba Sibire. Tuo metu jis čia neturėjo fiksuoto registravimo. Jis grįžta ir jam pagal viską reikia gauti dokumentą, pareiškimą iš ten, kur jis buvo, kad jis čia nori grįžti. Jo šeimos nariai turi išsiųsti jam, ten esančiam, kvietimą, kad jį čia kviečia sugrįžti. Paskui reikia patvirtinti, kad tas plotas, kuriame gyvena jį kviečiantieji, bus pakankamas pagal norminius reikalavimus jam čia apsigyventi. Dažniausiai tai būna, kad vyras grįžta iš statybos darbų, jam pagal šitą popierių niekaip neišeina, jis negali pristatyti šitų visų dokumentų, kad jį Vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnyba užregistruotų kaip turintį teisę. Todėl aš, pavyzdžiui, manau taip. Mes čia turime… Dar vieną minutę, jeigu galima, pirmininke.

Mes čia turime dvi kategorijas. Viena, asmenys, kurie migravo darbo tikslais. Tarp jų yra ir lietuvių, ir rusų, ir čigonų. Antroji kategorija tai yra kariškiai, kuriuos Sovietų Sąjunga demobilizavo iš armijos, kai jie 1993 m. išvedė savo dalinius. Štai tie demobilizuotieji iš tikrųjų tuo metu neturėjo teisės čia pasilikti. Jie buvo karinėje dalyje ir jų gyvenamasis adresas ne tas.

Aš siūlau 6 straipsnį perfrazuoti kitaip. Jeigu mes kalbame apie amnestiją šitiems asmenims, tai nereikalaukime iš jų pateikti visų reikiamų dokumentų buvimo vietai nustatyti. Pagal tą faktą, kad jis prisistatė, kad jis parašė paaiškinimą, kokiu būdu jis čia dabar yra, Vidaus reikalų ministerija turėtų teisę priimti sprendimą. Aš asmeniškai sugaišau du mėnesius, kol vienam čigonėliui iš Oršos gavau patvirtinimą, kad jis ten negyvena ir kad jis nėra Baltarusijos pilietis. Tai kaip jis pristatys, jeigu jis iš esmės negali nei ten nuvažiuoti, nei gauti tų duomenų. Aš siūlyčiau pasižiūrėti. Jeigu jau duodame amnestiją tiems, kurie pas mus nelegalioje situacijoje yra mums visiems suprantami, pripažįstami žmonės (apie tai, beje, ir televizijoje buvo), tai leiskime Vidaus reikalų ministerijai vieną kartą išspręsti šitą klausimą, o nelegalams pritaikyti griežtesnes sankcijas. Dėkui už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Ir kviečiu P.Papovą.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų antrasis variantas yra gerokai patobulintas, atsižvelgta į pastabas, tačiau aš taip pat, kaip kolega J.Beinortas, turiu kai kurių abejonių dėl kai kurių straipsnių. Aš tikrai pritariu jo iškeltoms problemoms. Manau, dar jas iki priėmimo galima paanalizuoti ir autoriai galėtų pateikti. Bet aš dar papildomai turiu abejonę dėl to paties 3 straipsnio trečiosios dalies 4 punkto. Tas punktas buvo priimtas Aukščiausiojoje Taryboje dėl pilietybės gavimo, o ne dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, kad tie žmonės (ten turbūt, kiek aš pamenu, kariškiai), kurie tuo metu gyveno Lietuvoje, neturėjo teisės gauti pilietybės. Čia, be abejo, yra skirtingi dalykai negu nuolatinė gyvenamoji vieta.

Taip pat turiu abejonių ir dėl 6 straipsnio, apie kurį čia kalbėjo, nes iš tikrųjų yra problemų dėl atvykusių gyventi į Lietuvą (iš esmės turbūt iki šiol nėra nė vieno, išprašyto iš Lietuvos), dar blogesnė yra situacija, kai jie gyvena... Manau, kad tą problemą, kuri buvo iškelta, reikėtų išnagrinėti ir apsispręsti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū.

P.PAPOVAS. O šiaip siūlau pritarti po svarstymo.

PIRMININKAS. Ar norėtų baigiamąjį žodį diskusijoje tarti viceministras E.Sakalauskas? Prašom.

E.SAKALAUSKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, šiandien pateiktas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kuris buvo du kartus svarstytas Teisės ir teisėtvarkos komitete bei Žmogaus teisių ir tautybių reikalų komitete. Pateikiant pirmą kartą Seimo posėdyje šį projektą, darbo grupė daugiau ar mažiau atsižvelgė į visus pasiūlymus, suderino su Juridiniu skyriumi. Svarstant Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo atsižvelgta ir suderintas 3 straipsnio punktas, kartu ir 6 punktas. Darbo grupės atstovas pateikė nuomonę dėl dokumentų padavimo ir legalizavimo. 6 straipsnio paskutiniame punkte sakoma, jog tolesnio buvimo teisėtumas yra nagrinėjamas ir apima visus neteisėtai esančius užsieniečius, pažeidusius įvažiavimo ir buvimo tvarką. Siūlau pritarti šiam projektui. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis viceministre. Taigi baigėme svarstymo procedūrą. Ar galime bendru sutarimu pritarti po svarstymo ir rengtis priimti? Kas norės, pateiks pataisas. Taigi bendru sutarimu pritariame po svarstymo šiam įstatymo projektui.

Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1036(3) (svarstymas)

2-4 darbotvarkės klausimas – Gyvulių veislininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr.P-1036(3). Svarstymo stadija. Kaimo reikalų komitetas svarstė antrąjį variantą ir pritarė su išlyga, kad būtų pateiktas trečiasis variantas. Trečiasis variantas yra pateiktas. Ekonomikos komitetas svarstė trečiąjį variantą ir pritarė šiam projektui. Taigi pradedame svarstymo procedūrą. Du Seimo nariai yra užsirašę kalbėti. V.Lapė – pirmasis.

V.LAPĖ. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, šitas projektas nuėjo gana ilgą kelią nuo pateikimo. Jį po pateikimo buvo bandyta sukti gerokai kita linkme negu buvo pateiktas, todėl jo evoliucija vyko ilgai. Aš manau, jis evoliucionavo į labai gerą pusę ir šiuo metu jis beveik atitinka visus tuos reikalavimus, kurie yra iškilę gyvulių veislininkystėje. Vis dėlto aš dar norėčiau suabejoti viena vieta, t.y. ministerijos įgaliotos institucijos, dvi yra čia minimos: gyvulių produktyvumo kontrolės ir veislinės vertės nustatymo institucijos. Kaip jos gali būti ministerijos įgaliotos, man iki šiol dar vis dėlto neaišku ir kyla tokių abejonių dėl teisinės pusės. Manau, kad vis dėlto turėtų būti arba ministerijos struktūroje šitos įmonės, arba tos įmonės turi ateiti kokiu nors keliu – konkurso ar kokiu nors kitu keliu, kad jos įgytų tą teisę. O jeigu ne, tai aš nežinau, galbūt dar reikia mūsų departamento teisininkų pasiteirauti, gal ir rengėjai pasakys. Šiaip didelių pretenzijų daugiau neturime, komitetas, kaip sakė pirmininkas, pritarė. Aš siūlau pritarti po svarstymo.

PIRMININKAS. Kviečiu K.Trapiką.

K.TRAPIKAS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Ekonomikos komitetas svarstė šį specifinį įstatymo projektą ir teigia, kad trejus metus rengtas projektas atitinka ne tik Europos Sąjungos reikalavimus, bet ir šio meto diktuojamas sąlygas veislininkystės politikai. Ekonomikos komitetas, minėdamas įstatymo specifiškumą, daugiau kreipė dėmesį į veislininkystės sistemoje dalyvaujančių institucijų valdymą ir antrajam projekto variantui pateikė pastabą, kad būtų išsamiau reglamentuojamas Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos kontrolės bei atsakomybės mechanizmas. Malonu, kad į šią pastabą įstatymo rengėjai atsižvelgė. Taip pat manome, kad reikėtų 15 straipsnyje padaryti mažą redakcinę pataisą – išvardyti gyvulių veislininkystės sistemoje dalyvaujančių subjektų eiliškumą vertikalės prasme, iš apačios į viršų, vietoje šio įstatymo ketvirtosios dalies… pakelti aukščiau ir įrašyti po veislinių gyvulių augintojų. Manome, kad šis įstatymas efektyviai veiks, todėl Ekonomikos komitetas pritarė po svarstymo šiam įstatymo projektui.

PIRMININKAS. Ačiū. Taigi, gerbiamieji kolegos, turbūt galime bendru sutarimu pritarti po svarstymo šiam įstatymo projektui. Niekas neprieštaravo.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24, 213, 237, 238, 239 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Statuto papildymo 41 skirsniu” projektas Nr.P-1390(3) (svarstymas)

Lieka dar du rezerviniai klausimai – pirmasis ir antrasis. Pirmasis yra Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24, 213, 237, 238, 239 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Statuto papildymo 41 skirsniu“ projektas, kurio registracijos Nr.P-1390(3). Svarstymo stadija. Pradedame svarstymo stadiją. Vienas Seimo narys užsirašė kalbėti – J.Bernatonis. Prašom.

J.BERNATONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos Seimo nariai! Mano manymu, kai svarstome Statuto pataisas, turbūt reikėtų ypatingą dėmesį skirti tam, kad bent jau svarstydami šį dokumentą laikytumės Seimo statuto. Taigi visų pirma turėjo būti pagrindinio komiteto pranešimas. Atrodo, papildomų komitetų nebuvo. Deja, tokio pranešimo nėra. To klausimo šiandien nekelčiau, jeigu būtų išsami komiteto išvada. Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje suformuluota taip: “Nuspręsta pritarti įstatymo projektui atsižvelgiant į pastabas, išsakytas Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžio metu”. Aš nežinau, kodėl Seimas neinformuojamas, kokios pastabos buvo išsakytos. Būtų įdomu ir man asmeniškai tai sužinoti, tačiau kadangi tai nuo mūsų kažkodėl yra slepiama, aš pabandysiu atspėti, kokios tos pastabos galėjo būti.

Visų pirma tai, kad šis projektas yra svarstomas atsietai nuo to didelio, bendro Seimo statuto projekto, kelia tam tikrų abejonių, ar pataisos nėra taikomos kokiam nors konkrečiam atvejui. Mano manymu, jau šis Seimas susidūrė su panašiom problemom, kai įstatymai buvo taikomi konkrečiam asmeniui, konkrečiam atvejui. Po to, kai būdavo kitas atvejis ar kai Konstitucinis Teismas nuspręsdavo, jog tai neatitinka Konstitucijos nuostatų, vėl tekdavo keisti, taisyti. Tuos faktus jūs patys puikiai žinote. Taupydamas laiką aš apie tai nekalbėsiu, kalbėsiu konkrečiai apie šį projektą, kas man kelia tam tikrų abejonių ir, aš manau, Teisės ir teisėtvarkos komitete tokios pastabos buvo išsakytos. Visų pirma tas konkretus atvejis jau prasidėjo. Tuomet Statuto normos buvo kitos, Seimas tuomet galėjo priimti du sprendimus. Dabar, naikindamas Seimo nario imunitetą, pagal 24 straipsnio pataisą, Seimas gali pasirinkti tik vieną iš tų galimų sprendimų. Aš nežinau, ar iš tiesų bus gerai, jeigu tokiu atveju, kai generalinis prokuroras kreipsis į Seimą dėl leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Seimo narį, Seimas nuspręs, kad jis pasirenka antrąjį variantą, t.y. apkaltos procesą. Mano manymu, tai būtų tam tikras trukdymas šiuo atveju tirti galbūt ir padarytą nusikaltimą.

Taip pat tam tikrų abejonių man kelia tai, jog iki minimumo supaprastinama apkaltos procedūra tuo atveju, kai Seimo narys įvykdė nusikaltimą. Aš dar kartą noriu pabrėžti, nors man jau teko kalbėti apie tai ne vieną sykį, jog nereikėtų visiškai suplakti teisinės ir politinės atsakomybės. Jeigu mūsų Konstitucijoje būtų numatyta, kad Seimo narys, įvykdęs nusikaltimą, praranda mandatą, tuomet būtų galima suprasti tą procedūrą ir tuos siūlymus, kad apkaltą galima vykdyti tik tuomet, kai yra priimtas teismo nuosprendis, tuomet būtų labai paprasta tvarka išspręsti klausimą dėl apskaitos, kaip ir skiriant kokios nors tarpparlamentinių ryšių grupės vadovą. Mano manymu, Konstitucijos raidė ir dvasia diktuoja ką kita – kad be teisinės Seimo nario atsakomybės yra ir politinė atsakomybė, todėl apkaltos procesas taikomas nepaisant to, nebūtinai susiejant su tuo, įvykdė nusikaltimą Seimo narys ar tik įtariamas tokį nusikaltimą įvykdęs. Tai pakankamas pagrindas pradėti parengiamuosius veiksmus pagal šiuo metu galiojantį Statutą.

Dar norėčiau tiems rengėjams, kurie galvoja būtent apie konkretų atvejį, akcentuoti vieną dalyką. Čia yra pasiūlymas, kad tokiu atveju Seimo Pirmininkas pateiktų nutarimo projektą dėl apkaltos. Gerbiamieji, nekompromituokime Seimo. Jau ir taip, kai nuvažiuoji į susitikimus su rinkėjais, išgirsti kaltinimus, neva Seimo Pirmininkas susidorojo su vienu Seimo nariu dėl politinių motyvų. Taigi neverskime Seimo Pirmininko dar teikti mums tokius projektus.

Ir dar vieną dalyką norėčiau pasakyti, pasiūlyti rengėjams. Jeigu mes vis dėlto paskaitysime Konstituciją, susipažinsime su demokratinių valstybių praktika, turbūt suprasime, kad mandato panaikinimas nėra toks dažnas ir toks paprastas dalykas. Mano manymu, jeigu mes norime, kad apkaltos procesas vyktų demokratiškai, bent jau suteikime teisę tam Seimo nariui atvykti į Seimą ir pasakyti savo tiesą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Kviečiu baigiamąjį žodį tarti Seimo kanclerį J.Razmą.

J.RAZMA. Gerbiamieji kolegos, aš iš prieš tai kalbėjusio J.Bernatonio tikėjausi išgirsti kritišką žodį savo atžvilgiu, nes jis buvo vienas iš dabar galiojančio Statuto ir tos dalies, kuri susijusi su apkalta, autorių, tikėjausi, kad jis padėkos, jog mes imamės taisyti ten likusias dviprasmybes, neaiškumus, ir pats prisidės, kad tai būtų kuo tiksliau padaryta. Tačiau taip neįvyko. Aš pirmiausia atsakysiu į tas neva užmaskuotas Teisėtvarkos komiteto pastabas. Kokios jos buvo, nesunkiai visi galėtų nustatyti, jeigu palygintų antrąjį šio projekto variantą ir trečiąjį. Paskutiniame variante į tas pastabas yra atsižvelgta. Jos daugiausiai buvo susijusios su tuo dalyku, kad yra skirtumas dėl imuniteto atėmimo iš Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo, Apeliacinio teismo teisėjų ir apygardos bei apylinkės teismų teisėjų. Tas momentas buvo likęs nepakankamai tiksliai užrašytas. Ir dar buvo keletas iš esmės redakcinio pobūdžio patikslinimų. Mes tikrai netaikom to Statuto kokiam nors vienam konkrečiam atvejui. Jis rengiamas toks, kad būtų tinkamas absoliučiai bet kokiems įmanomiems atvejams. Aš tikiuosi, kad mes nesusidursim su tokia situacija, kuri buvo neseniai, kai vieni Seimo nariai labiau nori remtis viena dabar galiojančio Statuto dalimi ar straipsniu, kiti cituoja kitą. Kartais tenka remtis bendrais teisės principais, kad bandytume įrodyti savo tiesas. Aš manau, kad šitas Statuto pataisas reikia padaryti nelaukiant, kol bus priimta nauja Statuto redakcija, nes išties negali prognozuoti, kada gali tekti pritaikyti apkaltos procesą. Mes matom, kad ir teisėjai, darantys nusikaltimą, pakliūva. Gali būti ir kitokių atvejų. Taigi turim, aš manau, aptikę netikslumus ir dviprasmybes, susitvarkyti, nepradėdami ta proga ypač politikuoti ir daryti platesnių apibendrinimų. Dėl kai kurių redakcinio pobūdžio detalių, žinoma, galima svarstyti. Jeigu gerbiamajam J.Bernatoniui nepatinka, kad nutarimo projektą pateiktų Seimo Pirmininkas, jis gali siūlyti kokius nors kitus variantus, gali siūlyti Seimo kanclerį, aš neprieštarauju, jeigu man bus tokia prievolė. Bet čia jau yra galimybė rengti pataisas Seimo nariams ir mes dėl jų apsispręstume. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis kancleri. Gerbiamieji kolegos, ar galime be balsavimo motyvų balsuoti dėl?.. Ar būtų norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų? Nėra. Taigi apsispręsim balsuodami. Registruojamės. Kadangi nuomonės diskusijos metu išsiskyrė, tai apsispręsim balsuodami. Prašom registruotis. Balsuosim dėl ką tik svarstytų Seimo statuto pataisų, ar pritariam po svarstymo.

Užsiregistravo 20 Seimo narių. Gerbiamieji Seimo nariai, kas už tai, kad po svarstymo būtų pritarta mūsų ką tik svarstytoms Statuto pataisoms, spaudžia mygtuką “už”, kas mano kitaip, balsuoja prieš arba susilaiko. Vyksta balsavimas.

Už balsavo 16, prieš – nė vienas, susilaikė 4. Taigi po svarstymo yra pritarta.

Gerbiamieji kolegos, liko du mūsų darbotvarkės klausimai. Aš jau minėjau, kad rezervinio ketvirtojo klausimo mes nesvarstom. Taigi rezervinis antrasis klausimas ir darbotvarkė, savaitės ir ateinančio antradienio. Toliau pirmininkaus A.Vidžiūnas.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo “Dėl verslo ir socialinės tarybos nuostatų patvirtinimo” projektas Nr.P-1385(2) (pateikimas)

PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Su džiaugsmu suteikiu žodį savo kolegai A.Kubiliui, jis pateikia ilgai brandintą Seimo nutarimo “Dėl Verslo ir socialinės tarybos nuostatų patvirtinimo” projektą Nr.P-1385(2). Prašom, kolega.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų šita idėja dėl tokios tarybos įsteigimo pakankamai seniai buvo rutuliojama ir diskutuojama. Apie ją mes pradėjom kalbėti dar praeitų metų pabaigoje, kalbėdami apie Seimo darbo reformas. Ir dabar pateikiam tokių nuostatų vieną iš projektų. Pagrindinė idėja, kodėl mes manome, kad tokia Verslo ir socialinė taryba yra reikalinga, buvo išdėstyta mūsų įvairiuose dokumentuose. Tačiau labai trumpai būtų galima pasakyti, kad tokios Verslo ir socialinės tarybos tikslas iš tikrųjų būtų garantuoti visuomeninių verslo ir socialinių organizacijų dalyvavimą sprendžiant Seime šalies ekonomines socialines problemas. Iš tikrųjų man atrodo, kad mums kartais pritrūksta tokio institucijų analizuoto verslo ir socialinių organizacijų žodžio. Mes kartais girdime, kad rengiant įstatymo projektą Vyriausybėje arba kitose institucijose buvo konsultuojamasi su tam tikrom verslo organizacijomis, tačiau dažniausiai mūsų tų verslo organizacijų nuomonė nepasiekia, ir todėl aš manau, kad iš tikrųjų būtų gerai tokią tarybą įsteigti. Ji būtų analogiška veikiančioms analogiškoms institucijoms prie kitų šalių parlamentų. Galiu paminėti Olandijos, Prancūzijos pavyzdžius. O jos principiniai nuostatai iš tikrųjų yra nukopijuoti nuo mūsų neseniai patvirtintų Sveikatos tarybos nuostatų. Šiek tiek supaprastinta. Čia yra kur kas mažiau įgaliojimų, bet pati juridinė technika yra panaši į tą minėtą dokumentą. Teisės departamentas čia yra pateikęs mums pastabų, mes bandėme į jas atsižvelgti ir pateikėme antrąjį variantą. Aš siūlau pritarti po pateikimo ir toliau diskutuoti dėl sudėties, dėl kitų įvairių šios tarybos veiklos nuostatų.

PIRMININKAS. Du Seimo nariai norėtų paklausti. J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, norėčiau paklausti, ar iš steigiamos tarybos kaip ir iš didelio debesio bus bent mažas lietus žinant, kur gulbė, vėžys ir lydeka nutempė vežimą? O čia vežimą temps aštuonių institucijų atstovai. Ačiū.

A.KUBILIUS. Aš nežinau, kiek bendravimas su visuomenės organizacijomis gali būti išmatuotas tokiais pragmatiškais matais, kiek vežimas nuvažiavo ir į kurią pusę jis nuvažiavo. Turbūt pats bendravimas, galimybės pasakyti savo nuomonę ir Seimui išklausyti tą nuomonę turi ne tiktai tiesiogiai pragmatiškai išmatuojamą prasmę, bet iš tikrųjų lemia, aš drįsčiau pasakyti, ir demokratijos plėtrą Lietuvoje, ir iš tikrųjų garantuotų tai, kad mes čia, Seime, šitoje belangėje erdvėje, girdėtume visuomenės nuomonę. Aš manau, kad tai yra svarbus mūsų darbo elementas ir tam reikia turėti tam tikrus instrumentus.

PIRMININKAS. Seimo narė R.Dovydėnienė.

R.DOVYDĖNIENĖ. Gerbiamasis pranešėjau, mintis dėl Verslo ir socialinės tarybos gal iš tikrųjų yra ir įdomi. Bet ar jums nekyla minčių, kad yra sudaryta daug trišalių, dvišalių komisijų ir tarybų, kuriose irgi yra atstovaujama būtent tiems socialiniams partneriams, kurie numatyti ir jūsų projekte: ir darbdavių atstovai, ir profesinių sąjungų atstovai, Vyriausybės atstovai, į jų priimamus sprendimus, rekomendacijas irgi galėtų būti atsižvelgta. Ar reikia čia dubliuoti kuriant tokią tarybą?

Kitas klausimas. Tos tarybos siūlomi nariai šiandien nevisiškai atitinka egzistuojančių profesinių sąjungų, nacionalinių centrų arba konfederacijų... Aš įsivaizduoju, kad tai galima tikslinti. Bet mintis ta, ar nebus dubliuojamos esančios trišalės tarybos, dvišalės komisijos ir komitetai?

A.KUBILIUS. Aš turiu pasakyti, kad, Seimo požiūriu, tikrai nebus dubliuojama, prie Seimo arba dalyvaujant Seimui nė vienos tokios komisijos bent aš nežinau. O tai, kad yra įvairių tų, kaip jūs minėjote, dvišalių ir trišalių tarybų, tai yra labai gerai, bet dažniausiai jų vienu iš partnerių yra Vyriausybė. Aš turiu pasakyti, kad manęs asmeniškai tikrai nepasiekė tiek informacijos, kiek aš norėčiau gauti, kas yra tose tarybose diskutuojama ir kokie yra priimami sprendimai. Galbūt tai galima būtų išspręsti ir paprastais technologiniais sprendimais, bet šiuo atveju, aš manau, kad Seimui, kaip savarankiškai institucijai, yra naudinga bei tikslinga turėti ir savo bendravimo būtent su šitom visuomenės organizacijom instrumentą. O dėl sudėties, aš tikrai neturiu jokių išankstinių nusistatymų, kaip ir kokios organizacijos čia turėtų būti. Yra siūlymų koridoriuose – palikti tik verslo, sakysim, ar tik socialinę atskirti. Dėl tų dalykų gali būti diskutuojama.

PIRMININKAS. Visi klausimai, kolega. Gerbiamieji, ar pritariame? J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Aš noriu pasakyti, kad mūsų komitete buvo tam tikra patirtis daug siauresniu aspektu. Ten buvo norėta patobulinti mokesčius ir mes žinome kuo baigėsi, todėl čia, kai, galima sakyti, gydytojai gydys nuo visų ligų ir jie, kaip sakoma, vaikščios skersai išilgai koridoriais ir Seimui patarinės, na, yra devyni amatai. Bet gal padiskutuokim dėl to, pažiūrėsime, kuo baigsis. Bet patirtį mes šiokią tokią turime. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys S.R.Petrikas.

S.R.PETRIKIS. Gerbiamieji kolegos, aš manyčiau, kad tokios tarybos sukūrimas iš tikrųjų mums padėtų turėti ryšį su visuomene, būtent su tais žmonėmis, kuriems mūsų įstatymai yra taikomi. Dažnai kabinetuose priimti įstatymai turi trūkumų. Čia būtų kaip toks pasitikrinimas tam tikras, kad mes neturėtume prarasti ryšio su visuomene, kad nereikėtų eiti į mitingus, priėmus kokius nors įstatymus, kad mes su tomis organizacijomis galėtume padiskutuoti ir jiems pateikti argumentus. Dažnai būna mitingai dėl to, kad žmonės kažko nesuprato. Tai būtent, aš manyčiau, yra tikslinga turėti tokią tarybą.

PIRMININKAS. Tai kalbos dėl motyvų. Kolegos, reikėtų balsuoti ar galėtume pritarti po pateikimo? Po pateikimo pritariame Seimo nutarimo “Dėl Verslo ir socialinės tarybos nuostatų patvirtinimo” projektui Nr.P13895(2). Pagrindinis komitetas – Ekonomikos komitetas. Papildomas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas.

Savaitės (nuo 1998 11 16) bei 1998 m. lapkričio 17 d. (antradienio) darbotvarkių projektai

Kolegos, kitos savaitės ir ateinančio antradienio darbotvarkė. Prašom, pone.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, kitą savaitę pagrindiniai dalykai yra biudžetiniai. Mes siūlome, Seniūnų sueigoje buvo pritarta, kad kitą savaitę darytume pirmą svarstymą ir šių metų biudžeto pataisų, ir kitų metų biudžeto projekto, taip pat svarstytume ir 1997 m. valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Tai būtų pagrindiniai klausimai, užimsiantys turbūt didžiąją dalį posėdžių darbo laiko. Taip pat ketvirtadienį yra numatyta opozicinė LDDP frakcijos darbotvarkė, kurios esminis momentas turbūt yra diskusijos aukštojo mokslo klausimais tąsa.

Kalbėdamas apie savaitės darbotvarkę, turiu pasakyti, kad Seniūnų sueiga, nors dauguma balsų pritarė, kad būtų įtrauktas antrasis klausimas, t.y. Seimo statuto, kurį neseniai svarstėme, tos dalies, kurią pateikė kancleris J.Razma, priėmimas, tačiau kadangi prieštaravo daugiau negu trečdalis Seimo narių, tai mes turėtume apsispręsti balsuodami, ar pritariame visai darbotvarkei su įtrauktu antruoju klausimu, t.y. su Seimo statuto priėmimu. Tai tiek dėl savaitės.

Antradienį yra numatyta daug einamųjų įstatymų priėmimų ir 1998 m. valstybės biudžeto pataisų bei 1998 m. valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos. Yra ir Seimo statuto pakeitimai. Aš tikiuosi, kad ketvirtąją, penktąją dalį mes galėtume priimti.

PIRMININKAS. Kolegos, klausimai ir siūlymai dėl savaitės ir dėl antradienio. J.Razma.

J.RAZMA. Aš, žinoma, apgailestauju, kad neprisiminiau Seniūnų sueigoje, tačiau man atrodo, būtų tikslinga į kitos savaitės darbotvarkę įrašyti Seimo kontrolierių įstatymo naują redakciją. Mums būtų gerai šitą įstatymą priimti iki kadencijos pabaigos, nes mums jau nelabai daug laiko liko. Į antradienio darbotvarkę prašyčiau įrašyti.

A.KUBILIUS. Gerai. Galime tam pritarti.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Bernatonis.

J.BERNATONIS. Aš norėčiau pateikti tokį pasiūlymą. Kadangi kolega J.Razma sakė, kad tas projektas neskiriamas konkrečiam atvejui, ir girdžiu, kad Seniūnų sueigoje buvo prieštaravimų, gal negrūskime jo į kitą savaitę, palaukime, kol visi gražiai sutars?..

PIRMININKAS. Kontrolieriai…

J.BERNATONIS. Ne, aš turiu omenyje dėl apkaltos proceso.

PIRMININKAS. Niekada nesakyk niekada, kolega kancleri. Ar nekomentuosite nieko?

A.KUBILIUS. Ne, aš tik siūlau apsispręsti taip, kaip numatyta procedūroje, ir balsuoti dėl savaitės darbotvarkės. Jeigu bus nepritarta savaitės darbotvarkei su įtrauktu antruoju klausimu, tada spręstume, ar pritariame be antrojo klausimo.

PIRMININKAS. Kolega J.Bernatonis šypsosi, vadinasi, pasiektas politinis sutarimas.

J.BERNATONIS. Reikia balsuoti. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, ar negalėtume šio klausimo palikti Seniūnų sueigai, o tada tą dieną spręsti? Juo labiau kad šiandien mes jau… Ar reikėtų dabar balsuoti, kolega Juozai Bernatoni. (Balsai salėje)

J.BERNATONIS. Šiuo metu jūsų dauguma, tai gal geriau dabar balsuokime.

PIRMININKAS. Įdomiau būna tada, kai mūsų mažuma, gerbiamasis kolega. Gerbiamieji kolegos, dėl savaitės darbotvarkės. Pirma registruojamės, o tada balsuosime dėl savaitės darbotvarkės, ir gal užteks kol kas. Gal galėtume balsuoti kartu ir dėl antradienio preliminarios darbotvarkės? Kažkodėl galva nevalingai krypsta į kairę.

Gerbiamieji, užsiregistravo 22 Seimo nariai, kas būtų už tai, kad patvirtintume ateinančios savaitės ir ateinančio antradienio darbotvarkes, kviečiu balsuoti. Kviečiu balsuoti teigiamai.

Už – 20, niekas neprieštaravo, bet 2 susilaikė. Kolegos, ateinančios savaitės ir antradienio darbotvarkės yra patvirtintos. Gerbiamieji, šios dienos posėdis, kai kurių Seimo Pirmininko pavaduotojų pratęstas beveik valandą, baigiamas.