Trisdešimt aštuntasis (201) iškilmingas posėdis,
skirtas Lietuvos didžiosios tremties 50-mečio sukakties
ir Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovoms paminėti
1998 m. gegužės 22 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS

PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji Seimo nariai ir visi dalyvaujantys, iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos didžiosios tremties 50-mečio ir Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovoms paminėti, skelbiu pradėtą.

Į Seimo iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Prezidentas A.Brazauskas. Posėdyje dalyvauja Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, diplomatinių misijų atstovai, užsienio svečiai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas, tautinių mažumų bendrijų atstovai, pasipriešinimo dalyvių ir tremtinių, politinių kalinių visuomeninių organizacijų vadovai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, partizanai, Sausio 13-ąją žuvusiųjų giminės, Sausio 13-osios brolijos bei draugijos atstovai ir kiti garbingi svečiai.

J.E. Respublikos Prezidento V.Adamkaus kalba

Kalbės Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V.Adamkus.

V.ADAMKUS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai, kai nelieka žmogaus, išblėsta ir jo gyvenimą lydėjusių įvykių svarba. Sunaikinus tautos istorinę atmintį, pasikėsinama į pačios tautos gyvavimo pamatą. Ne veltui totalitarinės valstybės visų pirma nukreipia savo smurto įrankius prieš šviesiausius ir kūrybiškiausius pavergtos tautos žmones.

Šiandien sukanka 50 metų vienam didžiausių XX a. represinio smurto proveržių Lietuvos gyventojų atžvilgiu. 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos išvežta per 40 tūkst. jos piliečių. Už ką, kodėl – dar ir šiandien neretai sunku rasti pagrįstą atsakymą. Nors okupacinės valdžios struktūros paaiškinimo ir neieškojo. Pasaulio visuomenė, gydanti Antrojo pasaulinio karo žaizdas, apie šiuos prie Baltijos vykdomus nusikaltimus žmonijai iš esmės nieko nežinojo. Šiandien atskleidžiami vis nauji istorijos faktai šiurpina kiekvieną dorą pasaulio pilietį.

Lietuvių tautai taikytų represijų pasekmes skaudžiai jaučiame ir stovėdami ant XXI a. slenksčio. Tai ne tik prarasta lietuvių tautos karta, ne vien prarastos ar neišnaudotos žmonių gyvenimo galimybės. Tremtys sudavė skaudų smūgį mūsų tautos rezistenciniam pajėgumui. Jos išdraskė mūsų tautos šviesuomenės žiedą, užkirto kelią normaliam ir prasmingam mūsų tautos kultūriniam, ekonominiam ir politiniam augimui. Tai, ką prarado lietuvių tauta, šiandien dar nėra iki galo įvertinta. Ir vargu ar kada bus įvertinta.

Sovietinės represijos tiesiogiai palietė kiekvieną iš mūsų. Ir tarp Prezidento, ir paprasto Lietuvos žmogaus giminių yra Sibiro gulaguose gyvybę palikusių artimųjų. Tai tik byloja, kokia globali Lietuvos mastu buvo Didžioji tremtis ir visas trėmimo procesas. Tai tik parodo, kad represijų padarytų žaizdų gydymas turi būti visos mūsų tautos, visos mūsų valstybės rūpestis.

Tarp svarbiausių šiandienos uždavinių paminėčiau kuo didesnio dėmesio genocidui įvertinti skyrimą. Suprantu, kad istorinių faktų tyrimas reikalauja kruopščios ir atsakingos analizės. Tačiau laikas šiuo atveju nėra mūsų sąjungininkas. Mes dar turime unikalią galimybę kalbėti apie genocidą lūpomis tų, kurie tiesiogiai su juo susidūrė. Privalome kuo prasmingiau tai išnaudoti.

Šiandien daugumos nuo represijų nukentėjusių asmenų teisės yra atkurtos. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitokio pobūdžio reabilitaciją, kuri, manyčiau, yra ne mažiau svarbi. Didelę dalį tautiečių likimas nubloškė į Sibiro gilumą. Šiandien nemažai jų nori grįžti į Tėvynę. Būtent jų socialine reabilitacija turėtume pasirūpinti pirmiausia. Turiu omenyje kuo palankesnių sąlygų jų integracijai į Lietuvos visuomenę sudarymą. Be materialinių dalykų, svarbu palaikyti palankią visuomenės nuomonę grįžtančiųjų atžvilgiu. Šiuo atveju galima kalbėti ne tik apie buvusius tremtinius, bet apie visą išeiviją. Kiekvienas iš mūsų čia galime nemažai nuveikti.

Esu įsitikinęs, kad valstybė pagal išgales turi rūpintis visais nuo represijų nukentėjusiais asmenimis. Juk juose mes matome skaudžiausias mūsų istorijos akimirkas, jie yra gyvi tautos istorijos liudytojai. Tautos atmintis tai turi išsaugoti.

Aš esu didžiai dėkingas visoms tremtinių ir rezistentų organizacijoms, kurios savo aktyvia veikla neleidžia mums pamiršti mano minėtų problemų. Jos yra šaunus pilietinio aktyvumo pavyzdys, kuris, manau, turėtų įkvėpti jaunimą ir kitus visuomenės sluoksnius ginti savo teises per politinį ir pilietinį dalyvavimą. Tai būtų reikšmingas žingsnis į brandžios pilietinės visuomenės kūrimą.

Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, ponios ir ponai, Didžioji tremtis byloja ne tik skaudų istorinį faktą. Represijų mastai parodo, koks stiprus buvo lietuvių tautos pasipriešinimas, kurį okupantas tikėjosi užgniaužti tik teroru. Šis pasipriešinimas suteikė vilties prievarta nuo Tėvynės atskirtiems tautiečiams. Tai turėtų suteikti vilties ir mums. Išsaugoję meilę Lietuvai, tremtiniai ir rezistentai įrodė, kad dvasia stiprios tautos palaužti negalima. Manau, tai gera pamoka, nubrėžianti gaires šiandienos valstybės prioritetams. Šeima, mokykla, visuomenė turi ugdyti Lietuvos pilietį, kuris ne tik žinotų savo konstitucines teises, bet ir aiškiai suvoktų savo pareigą Tėvynei. Tik tokiu būdu galėsime drąsiai žengti per XXI amžių. Nebijodami, kad didžiosios šio besibaigiančio XX amžiaus tragedijos vėlei pasikartos. Ačiū jums visiems. (Plojimai)

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus A.Tylos kalba

PIRMININKAS. Dabar kalbės Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Tyla.

A.TYLA. Jūsų Ekscelencija ponas Prezidente, Seimo Pirmininke, Seimo nariai, Lietuvos partizanai, pasipriešinimo dalyviai, tremtiniai, užsienio svečiai, ponai ir ponios! Šiandien mes minime prieš pusę šimto metų Sovietų sąjungos valdžios okupuotoje Lietuvoje įvykdytą nusikaltimą prieš Lietuvos gyventojus. Stalino vadovaujama Vyriausybė 1948 m. vasario 21 d. priėmė nutarimą vienu metu ištremti iš Lietuvos 12 tūkst. šeimų. Sovietų sąjungoje buvo įprasta juodus darbus, nukreiptus prieš gyventojus, daryti naktį. Šia praktika buvo pasinaudota ir 1948 metų gegužės 22 dieną. 12 valandą nakties miestuose ir 4 valandą ryto kaimuose represinės grupės, sudarytos iš sovietų kareivių, represinių struktūrų atstovų ir vietinio aktyvo, pagal iš anksto sudarytus sąrašus suėmė 11345 šeimas. Kūdikius, vaikus, paauglius, suaugusius, senelius, gimdyves moteris išvarė iš nuosavų namų, sukimšo į gyvulinius vagonus ir ešelonais ištrėmė iš Lietuvos už kelių tūkstančių kilometrų, į Sibiro šiaurines sritis, atšiauriausias klimato vietas ir priverstinai apgyvendino vadinamosiose specialiosiose gyvenvietėse. Ištrėmė į vietas, kur niekada lietuviai negyveno. Ištremta buvo 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tarp jų beveik 11 tūkst. vaikų iki 15 metų. Tai buvo pats didžiausias masinis lietuvių trėmimas sovietmečiu.

Tremtinių nekilnojamasis ir beveik visas kitas turtas buvo konfiskuotas ir išdalytas kolaborantams ir kolūkiams.

Iki šiol Baltijos šalių: Lietuvos, Latvijos ir Estijos, vyresniosios kartos žmonės su siaubu prisimena sovietinės okupacijos trėmimo laikus. Tada niekas nežinojo, kokia rytdiena jo laukia. Žmonės, kurie nesitikėjo išvengti represijų, turėjo iš anksto pasiruošę maisto, džiūvėsių, susikrovę drabužius, būtiniausius daiktus, kad netikėtai naktį enkavėdistų užklupti nesutriktų ir neatsidurtų ešelone be kasdienių daiktų, maisto. Kiti, kurie stengėsi nepasiduoti okupantų savivalei, nemiegodavo namuose, slapstėsi ištisomis šeimomis. Trėmimo metu šeimos nariai stengdavosi pabėgti. Lietuvos komunistų vadovas A.Sniečkus po 1948 metų trėmimo rašte į Maskvą A.Ždanovui apgailestavo, kad nuo trėmimo pasislėpė 1200 šeimų ir nemažai ištremtųjų šeimų narių. Trėmimo metu buvo nukauti ir sužeisti 6 bandę pabėgti tremiamieji. Tarp nukautųjų buvo ir 12 metų berniukas.

Nuo pat tremties pradžios tremiamieji buvo laikomi nusikaltėliais. Jie su daiktais buvo suvaromi į gyvulinius vagonus po kelias šeimas, kartu moterys, vyrai, vaikai, sveiki ir ligoniai. Durys buvo uždaromos iš lauko. Prie vagone susispaudusių žmonių grindyse buvo išpjautos atviros skylės gamtos reikalams. Žmogaus orumas trėmimų vykdytojams buvo nesuvokiama vertybė. Kelių tūkstančių kilometrų tremtinių kelionė iki specialių vietovių tapdavo kankinimo ir pažeminimo kelione. N.Lelkaitė savo atsiminimuose taip aprašė tremtinių vagoną: “Aplinkui duso žmonės be oro, be vandens, be gulto, mirė vaikai ir seneliai, moterys gimdė, raudojo atskirtos nuo savo vyrų, ir vis tame pačiame vagone, tame pačiame kelyje”.

1948 metų gegužės 22 dienos trėmimas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis Sovietų Sąjungos įvykdytas lietuvių masinis trėmimas. Tai buvo tik stambiausias masiškas trėmimas. Minėdami 50-metį nuo tų metų lietuvių tremties mes solidarizuojamės su visomis tremties aukomis, prisimename visus, kurie ištvėrė okupantų jiems sukurtas negandas ir sugrįžo į Tėvynę, ir tais, kurie amžiams atgulė tremties vietose, taip ir neišvydę išsvajotosios Lietuvos laukų ir namų. Prisimindami tremtį kartu norime parodyti ir Sovietų Sąjungos nusikalstamą veiklą, terorizuojant okupuotos Lietuvos piliečius.

Pagal dabar jau pasmerktą Molotovo-Ribentropo slaptą sandėrį Sovietų Sąjunga Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis: Latviją ir Estiją, okupavo 1940 metų birželio viduryje. Sovietų Sąjunga tikėjosi, kad ji čia esanti teisėta šeimininkė, ir pradėjo iš karto vykdyti genocido programą. Sovietų Sąjungos vyriausybė dar iki Baltijos šalių okupavimo turėjo gerą patirtį, kaip naikinti savo valstybės viduje nepatinkančius jai pavienius žmones, ištisas šeimas, socialinius sluoksnius ar grupes.

Okupuotas Baltijos valstybes Sovietų Sąjunga pavertė bandymų poligonu, siekdama sunaikinti savo buvusias kaimynines valstybes ir jų pilietinę visuomenę. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų sovietinė valdžia smurtu, teroru ir klasta griebėsi naikinti Lietuvos valstybę bei jos atramą: sąmoningus piliečius, valstybės institucijas, susikūrusias visuomenines organizacijas, inteligentiją, verslininkus, ūkininkus. Lietuvių tauta nepasidavė okupaciniam režimui, siekė atkurti savo valstybę, dėl jos įvairiomis formomis kovojo. Prasidėjo represinės akcijos areštuojant žymiausius valstybės politikos, verslo bei visuomenės veikėjus. Taip buvo pirmosios sovietinės okupacijos metais, tas pats tęsėsi ir pokario metais, kai sugrįžo vėl sovietinė valdžia. Visi Lietuvos kalėjimai buvo prigrūsti areštuotų ar sulaikytų dorų Lietuvos žmonių.

Be areštų okupacinė sovietų valdžia plačiausiai panaudojo visų gyventojų sluoksnių šeimų pavienį ir ypač pavojingą nedidelei lietuvių tautai masinį šeimų trėmimą. Buvo sukurta Lietuvos gyventojų vadinamojo “antisovietinio elemento” ir kitokiais sovietinių represinių institucijų sukurtais koduotais vardais pavadinto gyventojų registravimo pagal kategorijas sistema, rengiamos jų bylos ir ištrėmimas.

Pradedant 1941 metų birželio 14 diena masiniai didesni ar mažesni trėmimai iš Lietuvos į Sibirą ir Šiaurę vyko pamečiui: 1945, 1946, 1947, 1948, 1949, 1950, 1951, 1952 metais, ir dar pavieniai po to. Masiškiausi šeimų trėmimai, kai į gyvulinius vagonus buvo sukemšama po keliasdešimt tūkstančių lietuvių ar Lietuvoje nuo seno gyvenančių kitataučių, vyko 1941, 1948, 1951 metais. Pastarieji trys trėmimai turėjo represinių institucijų sukurtus kodinius pavadinimus: “Pavasaris” , “Bangų mūša” ir “Ruduo”. “Ruduo” savotiškai simbolizavo lietuvių tautos rudenį.

Iš viso iš Lietuvos su šeimomis buvo ištremta apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šios šeimos, jeigu nesinaudotume įprastu sovietinių represinių ir administracinių struktūrų žargonu, iš tikrųjų buvo kaltinamos už saugomas Lietuvos valstybės piliečio politines nuostatas, už siekimą atkurti Lietuvos valstybę, paramą to siekiantiems kovotojams, už plačią arba platesnę, negu leido sovietiniai įstatymai, ūkinę veiklą. Tai buvo bendras kaltinimas tiek pirmojo – 1941 m., tiek ir pokario masinių trėmimų metu.

Tačiau kalbant apie lietuvių šeimų tremtį, negalima užmiršti, kad okupantai beveik visus politinius kaltinius, partizanus, įtakingus Lietuvos Respublikos veikėjus, slaptų organizacijų dalyvius, pasipriešinimo dalyvius taip pat ištremdavo į Sibire bei Šiaurėje buvusius konclagerius. Politinių kalinių buvo ištremta apie 150 tūkstančių. Taigi Sovietų Sąjungos okupacinė valdžia per pirmąjį pokario laikotarpį ištrėmė apie trečdalį, daugiau kaip ketvirtadalį, apie trečdalį milijono Lietuvos gyventojų.

Šitokia nusikalstama veikla pagrindiniams Lietuvos gyventojams sovietinei valdžiai buvo naudinga keliais atžvilgiais. Pirmiausia ji slopino pasipriešinimą okupaciniam režimui, teikė pigią darbo jėgą į tuščius regionus, sudarė galimybes atkelti į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis sau ištikimus gyventojus iš Sovietų Sąjungos ir taip sustiprinti savo politinį įsitvirtinimą. Vien 1946–1950 m. į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos atvyko ir apsigyveno ketvirtadalis milijono žmonių. Tai buvo sudėtinė Lietuvos sovietizavimo ir kolonizavimo užmačių dalis. Lietuvoje daug kas tada kartojo Maskvos į Lietuvą 1944 m. atsiųsto emisaro M.Suslovo esą pasakytus žodžius: “Bus Lietuva, bet be lietuvių”.

Lietuvių šeimų ir politinių kalinių trėmimai vyko Maskvos nurodymu pritariant, o kartais ir inicijuojant kolaborantinei vietos administracijai ir pačiam Komunistų partijos vadovui A.Sniečkui.

1941 m. birželio 14 d. ir kitiems trėmimams iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos direktyvas parengė Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas ir liaudies komisarų taryba, o pačiam trėmimui vadovavo valstybės saugumo ir vidaus reikalų komisaro pavaduotojai: Ivanas Serovas ir Viktoras Abakumovas bei Piotras Gladkovas, Davydas Bykovas. Ir pokario trėmimus aprobuodavo Sovietų Sąjungos vyriausybė, jiems vadovavo iš Maskvos atsiųsti arba iš ten neišvykę aukšti ir atsakingi represinių institucijų : NKVD, NKGB, MGB, MVD, pareigūnai – generolai, pulkininkai ir žemesnio rango pareigūnai: L.Berija, B.Kobulovas, S.Kruglovas, A.Apolonovas, S.Ogolcovas, J.Jedunovas, D.Jefimovas, P.Kondakovas, I.Tkačenko. Nusikalstamą darbą uoliai dirba ir Antanas Sniečkus, Juozas Bartašiūnas, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Alfonsas Gailevičius, Kazys Preikšas. Lietuvių tautos trėmimus vykdė sovietinės represinės struktūros: kariuomenė, milicija, skrebai, administraciniai ir partiniai darbuotojai. Iš pradžių trėmimai buvo terminuoti – 10, 20 metų, o nuo 1949 m. buvo tremiama amžinam laikui. Tremties vietose tremtiniai atsidurdavo sunkiai pakeliamose sąlygose. Ypač tai juto 1941 m. tremtiniai, atsidūrę prie Laptevų jūros, prie ledjūrio. Pagal sovietinę statistiką, 1942 m. buvo užregistruota 25 tūkstančiai tremtinių iš trijų Baltijos valstybių. 1952 m. jų užregistruota tiktai 14 tūkstančių, arba 57%. Vien 1945–1950 m. mirė daugiau kaip 4 tūkstančiai Lietuvos tremtinių. Pagal sovietinę statistiką, pokario metais iš Lietuvos ištremta 118 tūkstančių Lietuvos gyventojų. 1953 m. jų bebuvo 98 tūkstančiai. Taigi per tuos 8 metus, neskaitant ir ten buvusių gimimų, mirė 20 tūkstančių, arba 20%, tremtinių.

Po masinių trėmimų Sibire ir Šiaurėje atsidūrė Lietuvos inteligentijos, ūkininkų, verslininkų elitas, moksleiviai, studentai, dėstytojai. Jų įgytas profesionalumas, taip reikalingas savoje šalyje, tremtyje buvo paniekintas. Jie, kaip pigi vergų darbo jėga, buvo paversti miškų kirtėjais ir medienos apdorotojais, šachtininkais, kelių tiesėjais, kolūkių darbininkais. Tai vyko tuo metu, kai laisvosios Europos šalys pagal Maršalo planą pradėjo spartų savo šalių pokario atkuriamąjį darbą. Tuo tarpu šimtai tūkstančių lietuvių turėjo darbuotis ne savo šalies gerovei, bet menkai apmokamu darbu ramstyti svyruojančią komunistinę imperiją.

Tremtiniai bandė bėgti, bet pabėgę iš tremties ir sugrįžę į Lietuvą buvo persekiojami ir sugauti per kalėjimus buvo išsiunčiami atgal į tremties vietas. Tokių žmonių likimus labai gražiai ir vaizdžiai aprašė gydytoja Dalia Grinkevičiūtė.

Kai po Stalino mirties ištremtieji pradėjo grįžti į savo Tėvynę, kolaborantinė vietos partinė ir administracinė valdžia paprašė Maskvos leidimo, kad ne visi tremtiniai ir kaliniai galėtų grįžti į Lietuvą ir nedrumstų jiems sovietinio gyvenimo ramybės. Šis kolaborantų poelgis pasiliko mūsų istorijoje kaip pats juodžiausias Lietuvos kolaborantų tautinio kanibalizmo poelgis. Išvargę tremtį ir konclagerių režimą, kas liko gyvas, kaip paukščiai skubėjo į savo lizdus, tačiau ir vėl čia sutiko sovietinius durtuvus ir buvo priversti apsistoti arba Lietuvos kaimynystėje – Karaliaučiaus srityje, Latvijoje, Baltarusijoje, arba dar toliau – Moldavijoje, Ukrainoje ir t.t.

Šiandien galime tik pasidžiaugti, kad sovietiniams okupantams jokios represijos nepadėjo palaužti lietuvių tautos siekimo nusimesti jungą ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir jie, okupantai, mūsų neįveikė. Todėl mes turime ypač branginti laisvę ir saugoti mūsų valstybę, kad ji mus apsaugotų nuo tokių represijų košmaro, kokį mūsų šalis išgyveno sovietinės valdžios nusikaltimų, padarytų Lietuvoje, metu.

1990 m. atkurtosios Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme “Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą”, pripažindama Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo įstatus, patvirtino, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas (pabrėžiu), jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius. Šiuos nusikaltimus padariusiems senatis netaikoma ir jie turi būti patraukti atsakomybėn. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės D.Kuodytės kalba

PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė ponia D.Kuodytė.

D.KUODYTĖ. Jūsų ekscelencijos, ponai ir ponios! Šiuo iškilmingu Seimo posėdžiu pradedame renginių, skirtų paminėti 1948 metų didžiosios tremties 50-ąsias ir ginkluoto pasipriešinimo 54-ąsias metines, ciklą. Turime progą dar kartą kalbėti apie naujausią Lietuvos, tautos bei valstybės, istoriją ir apmąstyti ją. Tai iš tiesų prasminga, nes nutolome nuo tų įvykių mažiau, nei galime suvokti sukdamiesi kasdienybės verpete.

Savo pranešime apžvelgsiu keletą ginkluoto pasipriešinimo istorijos aspektų. Tai yra šio proceso vieta XX a. Lietuvos istorijoje; priežastys, lėmusios būtent tokios formos tautinės valios raišką; karinės bei politinės minties raida bei reikšmė ir tuometinei, ir šių dienų Lietuvai. Vertindami ir bandydami nustatyti vieno ar kito proceso ar įvykio vietą apibrėžtame istorijos vyksmo tarpsnyje, ieškome kriterijų, kuriais remdamiesi nustatome jų ribas. Tokiais universaliais kriterijais pasirinkus tautos bei valstybės formavimosi ir sklaidos formas galime apsibrėžti vardiklį XX a. Lietuvos istorijos tarpsniams atskirti. Tai būtų XIX a. pabaiga – 1953 metai.

Pirmą siūlomą periodą apibūdinčiau kaip tautinio identiteto formavimosi, brandos bei raiškos laikotarpį, kuris savo ruožtu galėtų būti skirstomas į XIX a. pabaigą–1918 m. vasario 16-ąją – tai “Aušros”, “Varpo” idėjų sklaida, tautiškumo idėjos formavimasis.

1918 m. vasario 16-oji–1940 m. birželio 15-oji – tai tautinių idėjų transformavimasis į valstybinės raiškos formą. 1940 m. birželio 15-osios–1953 metų laikotarpį nusako tautinės valios pasireiškimas veikiant išorinėms sąlygoms, netekus galimybės ją pareikšt per valstybę. Būtent tos išorinės sąlygos – trys okupacijos skiria šį aptariamąjį laikotarpį atitinkamai dar į tris periodus. Ir paskutiniu laikotarpiu laikyčiau 1953–1991 metų laikotarpį, kuris bene sunkiausiai apibūdinamas keliais žodžiais, kuriam, matyt, taip pat galime priskirti tam tikras pasipriešinimo formas. Tačiau būdingesniu požymiu laikyčiau totalinį individo prisitaikymą, o per jį ir visuomeninio stuburo laužymą.

Žinoma, bet koks tokio pobūdžio skirstymas, periodizavimas, neišskiriant ir pateiktojo, yra gana subjektyvus ir sąlyginis veiksmas, kuris yra įdomus jau vien tuo, kad jame atsispindi ne tik faktų, reiškinių, istoriografijos bei tyrėjo santykis, tačiau ir pastarojo gyvenamojo laikotarpio konjunktūra. Neabejotinai viena svarbiausių neigiama prasme datų XX a. Lietuvos istorijoje – 1940 m. birželio 15-oji – pirmosios sovietų įvykdytos okupacijos bei aneksijos pradžia. Iki 1941 m. birželio Lietuva pajuto pirmąsias represijas, išgyveno tremties siaubus, pagaliau galėjo matyti, kaip naikinama viskas, kas buvo svarbu Lietuvos valstybės piliečiui.

Ne veltui, kad ir ne visai teisingai 1940 m. liepos 9 d. “Vilniaus balsas” rašė: “Mes turime savo Liaudies vyriausybę, kuri trumpu laiku atliko milžinišką uždavinį. Per 20 dienų sugriovė tai, kas per 20 metų buvo padaryta liaudžiai išnaudoti ir skriausti.” Tai, kad Lietuva, kaip valstybė, nepareiškė savo požiūrio į okupaciją, bent simboliškai nepasipriešino, kaip tik tapo vienu iš stimulų kurti pogrindines organizacijas bei pasipriešinimą organizuoti iš apačios. Kitaip tariant, ėmė reikštis tautinė valia bei apsisprendimas per individų apsisprendimą. Tad jau pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu galime pastebėti bene visas galimas pasipriešinimo formas – nuo pasyvaus pasipriešinimo, t.y. valdžios sprendimų bei veiksmų boikoto: tai ir Liaudies Seimo rinkimų boikotas, ir rugpjūčio 14–15 dienomis vykęs Lietuvos mokytojų suvažiavimas, kurio metu vietoj Internacionalo mokytojai giedojo Lietuvos himną, raudonųjų gurguolių boikotas, draustų švenčių viešas paminėjimas ir kita, iki aktyvių pogrindžio organizacijų – 1940 m. spalio mėnesį įkurta organizacija, pasivadinusi Lietuvių aktyvistų frontu, kurios iniciatyva 1941 m. birželio mėn. su karo pradžia įvyko ginkluotas sukilimas ir kaip jo rezultatas buvo paskelbta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė.

1941–1944 metais nacių okupacijos laikotarpiu būdinga pogrindinių organizacijų gausa, tam tikros pasipriešinimo kultūros kristalizacija, krypčių bei formų paieška. Iki rugpjūčio mėnesio, dar egzistuojant Laikinajai Vyriausybei, o ir vėliau Lietuvių aktyvistų frontas bei pavieniai asmenys rašė okupacinei valdžiai memorandumus protestuodami prieš pastarosios veiksmus Lietuvos gyventojų, taip pat ir žydų atžvilgiu. Paprastai po to sekė represijos. Į lagerius pateko fronto įgaliotinis L.Prapuolenis, taip pat Aleksa, Krupavičius, iš Kauno ištremtas K.Grinius.

Jau 1941 m. įsikūrė ir pradėjo veikti pogrindinės organizacijos – Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos laisvės armija, Lietuvių nacionalistų partija, Lietuvių vienybės sąjūdis, pogrindyje taip pat veikė ir kai kurios tradicinės partijos. Pogrindyje buvo leidžiama rezistencinė spauda. Štai tik keletas jos pavadinimų: “Nepriklausoma Lietuva”, “Į laisvę”, “Laisvės kovotojas”, “Atžalynas”, “Trimitas”, “Kova”, “Lietuvos Judas” ir kiti. Svarbiausia pogrindžio užduotis buvo boikotuoti okupacinės valdžios ketinimus įtraukti lietuvius į jiems svetimos politikos ir karo sūkurius. Svarbiausias tikslas – atkurti Lietuvos valstybę. Pogrindžio organizacijos buvo sudarytos labai įvairiais principais, ir jų gausa reiškė pogrindžio visuotinumą, taip pat ir įtaką visuomenei.

1943 m. pabaigoje įkurtas VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), turėjęs iš esmės apibendrinti rezistencinę patirtį, suformuluoti vėlesnės veiklos formas ir kryptis, juo labiau kad gana plačiai buvo diskutuojama apie antrąją sovietų okupaciją bei veikiančių organizacijų ir visos tautos laikyseną jos atžvilgiu. Deja, iki 1944 m. balandžio-gegužės mėn. gyvavusi organizacija šios užduoties neįvykdė. Tuomet praūžusi areštų banga palietė visas organizacijas, ypač jų vadovybes, t.y. buvo areštuoti ir į lagerius išgabenti asmenys, galėję ir turėję vadovauti rezistencijai besikeičiant okupantams. Tad antrąją sovietų okupaciją Lietuva pasitiko be bendros pasipriešinimo vadovybės, be suformuluotos kovos, strategijos ir taktikos, pagaliau be bendros nuostatos, ar apskritai reikia priešintis. Tačiau tai vargu ar galėjo iš esmės paveikti objektyviai susiklosčiusią tautos dalies nuostatą ginti savo prigimtinę teisę būti laisviems.

Siekis atgauti valstybingumą diktavo sąlygas, kitaip sakant, buvo suvokiama, kad net tarptautinio konflikto tarp sovietų ir didžiųjų pasaulio valstybių atveju nepareiškus aktyvios pozicijos vargu ar pavyks pasiekti savo tikslų. Būtent tokią aktyvią poziciją ginkluoto pasipriešinimo forma skelbė vienintelė dar nacių okupacijos sąlygomis įsikūrusi organizacija Lietuvos laisvės armija. Svarbu tai, kad LLA nariams įsakymo tvarka buvo uždrausta palikti Lietuvos teritoriją.

Organizacijos vadovybė, kurios daugumą sudarė Lietuvos kariuomenės karininkai, jau 1944 m. pradžioje parengė ginkluoto partizaninio pasipriešinimo struktūros planus, t.y. teritoriniu principu buvo išskirtos penkios apygardos. Taip pat norminiuose dokumentuose fiksavo veiklos principus bei tikslus. Kitaip tariant, parengė teorinę ginkluoto pasipriešinimo taktikos bei strategijos bazę.

Be abejo, teorija nuo praktikos paprastai skiriasi. Taip pat ir šiuo atveju, kai okupacijos specifika, represinių struktūrų veiklos ypatumai koregavo ir vertė lanksčiai keisti kovos taktiką. Jau vien per Lietuvos teritoriją persiritęs frontas išblaškė žmones, suardė ryšių sistemą, kuri buvo bet kurios struktūros ar organizacijos pagrindas per visą pasipriešinimo laiką.

Vis dėlto 1944 m. vasarą laikome ginkluoto pasipriešinimo pradžia ne tik atsižvelgdami į okupanto pasikeitimą, tačiau ir į LLA aktyvios veiklos pradžią. Iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, galime išskirti ginkluoto pasipriešinimo priežastis ir ištakas. Apibendrindami istorinę patirtį apie juos galime kalbėti dviem aspektais. Kodėl apskritai vyko pasipriešinimas okupacijoms ir kodėl būtent ginkluotas pasipriešinimas pokario metu? Jeigu pamatine vertybe laikysime save tauta, suvokusia visuomenę, besireiškiančią per valstybės formas, o valstybę – pagrindine ir svarbiausia jos pilnaverčio egzistavimo sąlyga, suvoksime, kad priešinimasis okupacijoms ir brutaliai valstybės griovimo politikai – objektyvus ir bet kokiose tarptautinės teisės normose teigiamai vertinamas reiškinys. Nagrinėjant tokiomis kategorijomis vargu ar išlaiko kritiką argumentai apie pasipriešinimo veiksmo beprasmiškumą, beviltiškumą, išprovokuotas represijas ir panašiai.

Į antrą iškelto klausimo dalį galime atsakyti tik įvertinę antrosios sovietų okupacijos specifiką. Nors ir labai patraukli buvo nacių okupacijos metu naudota pogrindinio veikimo taktika, po karo ji vargu ar galėjo būti taikoma. Praktika parodė, kad visos pogrindinės legaliai gyvenančių asmenų organizacijos ir centrai gyvavo trumpai, jų veikimas buvo iki minimumo apribotas. Tai ir Lietuvos tautinė taryba, ir Lietuvos išlaisvinimo taryba, ir pagaliau bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio istorija, kai į kuriamą krašto rezistencinę vadovybę buvo infiltruotas KGB agentas Markulis (“Erelis”) ir taip kilo pavojus tūkstančiams žmonių. Jeigu nacių politika okupuotų valstybių atžvilgiu buvo bent kiek lankstesnė, tai sovietų naudota totalaus griovimo bei naikinimo taktika, kuriant visaapimantį agentūros, su kurios pagalba galima kontroliuoti absoliučiai visas gyvenimo sritis, tinklą, stumte stūmė vakarykščius pogrindininkus į nelegalią padėtį, kur bent laikinai ir bent iš dalies pavyko išvengti represijų bei provokacijų.

Kita vertus, šalia idealistinių nuostatų suponuotų priežasčių galime išskirti ir įsitikinimą, kad sovietų okupacija negali trukti ilgai. Bent jau pirmaisiais pokario metais apie 90% pasipriešinimo struktūroms vadovavusių kariškių suvokė, jog partizaninio karo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo karinio įsikišimo, šiuo atveju nuo didžiųjų valstybių konflikto su Sovietų Sąjunga. Atsižvelgiant į tai buvo modeliuojamos veiklos formos ir pirmose ginkluoto pasipriešinimo Lietuvos laisvės armijos dokumentuose. Vėliau, 1946 m., kuriant vyriausiosios partizanų vadovybės, bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio dokumentus, šios nuostatos prarado aktualumą ir nebuvo akcentuojamos. Įsigalint okupaciniam režimui, keičiantis ir tobulėjant jo represinio aparato veiklai, keitėsi ir partizanų kovos taktika bei metodai.

Svarbu tai, kad tikslas – Lietuvos nepriklausomybė išliko pagrindiniu imperatyvu, net jau nesiejant to su konkrečiu laiku bei savo asmeniniu likimu. Atsižvelgiant į kovos intensyvumą, formų kaitą, struktūrų bei vyriausiosios vadovybės formavimosi peripetijas, ginkluoto partizanų karo istorijoje išskiriami trys etapai. 1944 m.–1947 m. sausis – tai gausiausias intensyviausių kovų, kai kada net primenančių (…) karą, laikotarpis. Vien 1944–1945 m. Lietuvos miškuose galėjo būti apie 30 tūkst. partizanų, iš jų 10 tūkst. žuvo. Palyginkime. Latvijoje per visą partizanų karo laikotarpį žuvo 2420 kovotojų, o Lietuvoje per visą laikotarpį 20 tūkstančių. Pagal 1945 m. statistiką, Lietuvos miškuose kasdien žūdavo 27 kovotojai. Kalbant apie skaičius reikia pasakyti, kad jie nėra labai tikslūs, pačių partizanų dokumentuose beveik nerandame statistikos, o MGB suvestinės – labai kritiškai vertintinas šaltinis.

Ir vis dėlto tokius didelius nuostolius nulėmė partizanų būrių gausumas – iki 100 ir daugiau asmenų, kuriuos buvo galima be vargo susekti “šukuojant” miškus ar tiesiog padedant šnipams. Tai nulėmė partizanų būrių mažėjimą, didesnę konspiraciją, kitaip sakant, suponavo bunkerių kultūrą Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu susiformavo tam tikra pasipriešinimo pajėgų centralizacijos bei struktūrinio susiskirstymo teorinė bazė, tai yra rinktinė, apygarda, sritis, kai trys rinktinės sudaro apygardą, trys apygardos – sritį, kurios pagrindu susiformavo pagrindinės partizanų apygardos bei jų štabai ir štabų struktūra.

Tokiu būdu atsirado prielaidos kurtis centrinei vadovybei, kuri pradiniame etape įgavo bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio pavidalą. Nors Tauro apygardos, esančios Suvalkijoje, iniciatyva patyrė nesėkmę dėl MBG agentūros poveikio, reikia įvertinti tai, kad buvo užmegzti ryšiai su visos Lietuvos partizanų vadais, o tuomet tai turėjo ypač didelę reikšmę. 1947 m. sausio mėn. buvo įkurtas BDPS prezidiumas kaip kokybiškai nauja vyriausiosios vadovybės forma. Tuomet iš esmės buvo atmesta legaliai gyvenančių pogrindininkų vadovavimo galimybė, kalbama tik apie atstovaujamąją funkciją. Ir tai užbaigia šį laikotarpį.

Antruoju laikotarpiu laikytinas tarpsnis nuo 1947 m. sausio mėn. iki 1948 m. lapkričio mėn. Tai galutinio struktūrų susiformavimo etapai, kai veikė trys: Jūros, Nemuno bei Kalnų, sritys, nusistovėjo veikimo taktika labiau akcentuojant konspiraciją bei propagandos reikšmę. Įvairiu laiku Lietuvos pogrindžio buvo leidžiama apie 50 pavadinimų laikraščių. Miškuose liko tik visiškai apsisprendę žmonės, jų skaičius svyravo apie 4 tūkst.

1948 m. lapkritis–1953 m. pavasaris – paskutinis ir, drįsčiau teigti, paradoksaliausias laikotarpis. Turiu galvoje galutinį vyriausiosios vadovybės susiformavimą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įkūrimą 1949 m. vasario mėn., karinių ir politinių dokumentų, kurie apibendrino visą pasipriešinimo patirtį ir juridiškai įformino judėjimą, sukūrimą. Tuo pat metu jėgos silpo, veikla tapo epizodiška. Tai nulėmė agentų smogikų veikla, išdavytės, net panaudojant suimtus partizanų vadus bei eilinius kovotojus, dėl kolektyvizacijos, trėmimų nusilpusi rėmimo bazė ir pan. Pavyzdžiui, pagal MGB duomenis 1949 m. 8% partizanų žuvo panaudojant agentų duomenis, 6% remiantis per tardymus išgautais duomenimis ir 14% remiantis kitais duomenimis.

1953 m. pavasaris pasirinktas ginkluoto pasipriešinimo pabaigai santykinai apibrėžti. Gegužės mėn. buvo suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis (“Vytautas”), taip pat buvo sunaikinti visų trijų sričių štabai. Tuomet Lietuvoje dar buvo apie 200 partizanų. Paskutinis 1963 m. nuteistas ir sušaudytas Prisikėlimo apygardos štabo narys P.Prūsaitis (“Lapė”). Paskutiniai 1965 m. žuvę partizanai A.Kraujelis (“Siaubūnas”) ir P.Končius (“Adomas”). Laisvės kovotojai partizanai buvo sunaikinti. Iš 50 tūkst. dalyvavusių kovoje 20 tūkst. žuvo, apie 2 tūkst. suimti, nuteisti, sušaudyti. Tokią kainą Lietuva sumokėjo už tai, kad 1945 m. kovo mėn. JAV sekretorius paskelbė pareiškimą apie tai, kad JAV tebelaiko Estiją, Latviją ir Lietuvą nepriklausomomis valstybėmis; už tai, kad 1949 m., JAV Atstovų rūmuose komentuojant įvykius Lietuvoje, Ilinojaus atstovas M.Gorskis pareiškė, jog lietuvių tauta trokšta laisvės ir ji tam turi teisę; už tai, kad buvo paneigtas mitas apie džiaugsmingą lietuvių tautos įsijungimą į Sovietų Sąjungą; pagaliau už dabartinę tautinę Lietuvos sudėtį ir su tuo susijusias problemas.

Nesuvokti ir neįvertinti jų aukos paprasčiausiai neturime teisės. Esame tik jų tęsinys. Ačiū. (Plojimai)

Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko A.Rasiulio kalba

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininką poną A.Rasiulį.

A.RASIULIS. Gerbiamasis Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji svečiai, mielieji tautiečiai! Lietuviai tremtinių dalią patyrė dar kryžiuočių laikais. Lietuvą okupavę Rusijos imperatoriai trėmė ne tik pavienes nepaklusnias šeimas, bet ir ištisus valstiečių kaimus. Carizmo imperinius užmojus paveldėjęs stalinizmas panaudojo ir ištobulino šimtametį Romanovų dinastijos patyrimą deportuoti kitataučius, kitatikius, kitaminčius.

XX amžiaus vidurio Lietuvos gyventojų deportacijos savo mastais ir žiaurumu toli pralenkė visus ankstesnius trėmimus juos kartu paėmus. Pagal ištremtų žmonių skaičių po karo didžiausios buvo 1948 metų gegužės, 1949 metų kovo, 1951 metų spalio mėnesio deportacijos. Visos jos buvo įvykdytos remiantis stalininės TSRS Ministrų Tarybos nutarimais. Juose buvo nurodyta, kiek ir kokios kategorijos gyventojų reikia ištremti. Vyriausybės nutarimus realizuoti buvo pavesta TSRS Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų ministerijoms. Šioms represinėms žinyboms priklausė vidaus pasienio ir konvojavimo kariuomenė, milicija, naikinamieji būriai, operatyviniai darbuotojai, t.y. tos pajėgos, kurios vykdydavo trėmimus. Be to, trėmimų išvakarėse į Lietuvą buvo perkeliami papildomi kariniai daliniai iš RTFSR, Baltarusijos TSR, iš Kaliningrado srities. TSRS MGB vadovybė yra komandiravusi į Lietuvą beveik 2,5 tūkst. operatyvinių saugumo darbuotojų iš visos Sąjungos. Tremtinių – banditų, buožių, nacionalistų, buožių šeimų – įskaitines bylas sudarydavo Lietuvos TSR MGB apskričių skyriai, o jas tvirtindavo Lietuvos TSR valstybės saugumo ministras. Patvirtintos bylos grįždavo į MGB apskričių skyrius. Ten būdavo sudaromi tremtinių šeimų sąrašai. Kadangi Sąjungos valdžia buvo nustačiusi tremtinų normą, būdavo sudaromi du sąrašai: pagrindinis ir rezervinis.

Didžiausias Lietuvos istorijoje gyventojų trėmimas buvo 1948 metų gegužės mėnesį. Jis rėmėsi 1948 m. vasario 21 d. TSRS Ministrų Tarybos nutarimu Nr.417-160 VS “Dėl 12 tūkstančių šeimų banditų ir nacionalistų, esančių nelegalioje padėtyje, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų, taip pat banditų pagalbininkų, buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos specialiai apgyvendinti”. Šio visiškai slapto Vyriausybės nutarimo pradžioje sakoma: “Priimti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pasiūlymą iškeldinti iš Lietuvos TSR teritorijos specialiai apgyvendinti 12 tūkstančių banditų ir nacionalistų šeimų”. Iš nurodytų 12 tūkstančių šeimų pusė turėjo būti išvežta į Krasnojarsko kraštą, o kita pusė – į Jakutijos ATSR. Tremtinius buvo nuspręsta įdarbinti TSRS miško pramonės ministerijai priklausančiose miško ruošimo įmonėse.

Trėmimai miestuose prasidėjo 1948 metų gegužės 22 dieną, šeštadienį, 00 valandų, o kaimuose 4 valandą ryto. Buvo tremiama iš visų apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų.

Kiek gi žmonių buvo išvežta 1948 metų gegužės mėnesį? Nuomonės šiuo klausimu iki šiol labai skyrėsi. Kiek šaltinių, tiek ir nuomonių. Ir ne mūsų tikslas dabar čia šiandien aiškintis, kokie skaičiai yra teisingi. Išanalizavęs vieno šaltinio, kuriame aprašyta gyvenvietė, kurioje buvo apgyvendinta mūsų šeima, duomenis, aš iš karto pastebėjau didelių netikslumų. Pavyzdžiui, ten parašyta, kad vidurinę mokyklą, kurią lietuviai pastatė 1955 metais, nuo 1955 iki 1975 metų baigė 14 lietuvaičių. Šitas skaičius, be abejo, neteisingas, nes tik iš vienos mūsų šeimos per nurodytą laikotarpį vidurinę mokyklą baigė 4 žmonės. Aišku, kad vidurines mokyklas statė tik didelėse gyvenvietėse, o aplink mažose gyvenvietėse vidurinių mokyklų nebuvo. Tame rajone, kuriame buvo pastatyta nurodyta mokykla, tik iš 1948 metų trėmimo buvo apgyvendinta beveik 800 lietuvių, o dar buvo 1949 ir 1951 metų trėmimai. Nuvažiavęs į tą gyvenvietę 1995 metais aš gavau duomenis apie lietuvius mokinius, kurie mokėsi ir baigė vidurinę mokyklą. Iš 151 lietuvių tautybės mokinio nurodytą mokyklą baigė 34 mokiniai ir tik 6 mokiniai po 1975 metų. Į Krasnojarsko kraštą 1948 metų gegužės mėnesį ištremti lietuviai buvo apgyvendinti Hakasijoje: Taštipo, Ordžonikidzės, Už Abakano rajonuose – maždaug 2,5 tūkst. žmonių, Manos rajone – maždaug 3,5 žmonių, Balachtos rajone – 1600 žmonių, Beriozovkos rajone – 1100 žmonių, Partizansko rajone – 2000 žmonių, Nižnij Ingašo rajone – 2300 žmonių, Kazačinsko rajone – 1500 žmonių, Kežmos rajone – 1000 žmonių, Jeniseisko rajone – 1100 žmonių, Irmakovskajos rajone – 400 žmonių, Motygino rajone – 300 žmonių, Turuchansko rajone – maždaug 200 žmonių, Igarkos mieste – 4500 žmonių, Liesasibirsko mieste – 1500 žmonių. Susumavus išeina, kad į Krasnojarsko kraštą buvo ištremta 23500 žmonių. Pateikti skaičiai nepretenduoja į kategorišką tikslumą, bet jie ir neišeina iš ribų duomenų, kuriuos pateikė Lietuvos TSR MGB, TSRS MGB. Tačiau mažesnis ar didesnis deportacijos mastas jokiu būdu jos nepateisina ir nesumažina sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimo. Ačiū. (Plojimai)

“Algimanto” partizanų apygardos vado J.Kadžionio kalba

PIRMININKAS. Kalba “Algimanto” partizanų apygardos vadas J.Kadžionis. (Plojimai)

J.KADŽIONIS. Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, garbūs bažnyčios atstovai, partizanai, partizanės ir kiti laisvės kovotojai, kurie dalyvaujate čia ir kurie stebite šį renginį per televiziją, garbūs svečiai, ponai ir ponios!

Visų laisvės kovotojų vardu dėkoju dangui už šią šventą valandą. Sveikinu jus visus ir meldžiu Dievą Šventosios Dvasios šviesos ir valios ryžto vedant Lietuvą į naują rytojų.

Kalbėsiu tiesiai ir atvirai, kaip diktuoja tikinčiojo sąžinė ir partizano garbė. Tikrai savo kalboje nieko nenoriu įžeisti, niekam nekeršiju, bet kalbėsiu tiesą, o tiesa turi nuginkluoti visus.

Mūsų, Lietuvos partizanų, liko nedaug. Didžioji dalis žuvo kovos ir kančios kelyje už Lietuvos laisvę.

Visų mūsų vieta buvo ant gatvių ir turgaviečių grindinio. Dievas paliko mus, kad perduotume laisvės kovos fakelą naujajai kartai.

Jūs, broliai ir sesės, tęskite šią šventą kovą iki visiškos pergalės, bet įspėjame, kad jūsų kova bus labai sunki. Okupacija mums visiems buvo nelaimė. Ir tiems, kurie buvome žudomi, ir tiems, kurie mus žudė. Vieni buvo naikinami fiziškai, kiti dvasiškai. Ir šiandien Lietuvoje turime tai, ką turime.

50 metų mums ir mūsų vaikams buvo kalbama, kad jokio Dievo ir jokio velnio nėra, kad žmogus kilęs iš beždžionės. Nepriklausoma Lietuva buvo visaip šmeižiama, drabstoma purvais, ir šiandien mūsų Tėvynė Lietuva tikrai serga, ją reikia gydyti ir reikia bendromis pastangomis galvoti, kaip kiekvieno žmogaus širdyje prikelti Lietuvą.

Tai sunkus ir ilgas procesas, bet, brangieji, visų mūsų pareiga šitai padaryti. Mes tikėjome, kad atgavę laisvę pradėsime kurti naują Lietuvą, pagrįstą tiesa, teisingumu, dora ir meile, o tautos priešai pasitrauks iš mūsų kelio.

Deja, mūsų viltys sudužo, atsitrenkusios į dabarties tikrovę. Per Sąjūdį buvo išrinkti 104 delegatai į Seimą ir tuojau pusė nuėjo į kairę. Dar vėliau priešlaikiniai rinkimai ir vėl raudona Seimo dauguma ir Prezidentas, ir jokios kalbos apie partizanų kovas ir auką, jokio įvertinimo. Ir iki šios dienos daug partizanų kaulų tebėra balose ir raistuose neperlaidoti. Tik spėjo išvogti bankus, išgrobstyti ir išsidalinti Lietuvos žmonių turtą.

Atsipeikėję neobolševikai pradėjo naują žygį pavergti Lietuvą. Stengiamasi diskredituoti laisvės kovą, auginamas ir brandinamas priešiškumas partizanams. Tytuvėnų skrebas, su sovietiniais medaliais ant krūtinės, tyčiojasi iš laisvės kovotojų, lytiniai iškrypėliai demonstruoja vyro su vyru santuoką Arkikatedroje. Vytautas Kernagis organizuoja paleistuvystės kursus Vilniuje. Ir visa tai rodoma per valstybinę televiziją. Mokyklose prieš tėvų valią vyksta dvylikamečių vaikų tvirkinimas, pridengtas seksualinio švietimo skraiste. Tokie “mokytojai” turi būti griežtai baudžiami pagal dabartinius mūsų šalies įstatymus.

Lietuvos priešai, skandindami narkomanijos, girtuoklystės ir paleistuvystės liūne mūsų jaunimą, naudoja televiziją ir kitas masinės informacijos priemones, nes viskas tebėra jų rankose. Griaudami moralę ir ekonomiką, šmeiždami iškiliausius Lietuvai nusipelniusius žmones, klaidindami ir supriešindami tautą siūlo dar ir bolševikinę santarvę. Pirmiausia reikia atkurti teisę ir teisingumą, o tada kalbėti apie santarvę.

Šita nauja dvasinė ir finansinė okupacija yra kur kas pavojingesnė už tankus ir OMON. Ji veržiasi keliais frontais. Viskas daroma, kad tik Lietuvoje būtų nuolatinė baimės įtampa, reketas, sprogdinimai, plėšimai, prievartavimai, žudymai. Iš tiesų Lietuvoje vyksta nepaskelbtas karas.

Tas pats daroma ir per spaudą, kuri daugiausia yra ne Lietuvos draugų rankose. Žmonės šmeižiami ir niekas jų negina. Valstybė neapsaugo savo piliečių. Esant tokiai padėčiai, bręsta nepasitikėjimas valdžia ir valdančiąja koalicija. Visose organizacijose ir partijose infiltruoti patarėjai, prasibrovę į valdžios aparatą, sabotuoja ir trukdo gerus valdžios sumanymus, blokuoja valstybės vairą, iki šiol neleisdami funkcionuoti nepriklausomos Lietuvos saugumo institucijai, o valstybė, kurčia, akla ir be rankų, į jokią Europą tikrai nenueis. Jos kelias tik į aklavietę, o visa tai atsitiko todėl, kad nebuvo priimtas Desovietizavimo įstatymas.

Sunku suprasti, kodėl valdžios žmonės, turėdami galimybę ir tautos įgaliojimą, negina Lietuvos žmonių nuo neobolševikų užmačių. Komunistai skiriami ambasadoriais į įvairias valstybes. Prezidento patarėjo N.Germano paskyrimas Suomijoje ambasadoriumi buvo be precedento įvykis, nereikalaujantis jokių komentarų. Kai kurie paskutiniai įvykiai Lietuvoje tiesiog suglumino žmones – kataliko akademiko Zigmo Zinkevičiaus atleidimas iš švietimo ir mokslo ministro pareigų, NKVD generolams skiriamos premijos, per daug didelės algos teisėjams, milicijos karininkų apdovanojimas Vyčio kryžiais, o kolūkio pirmininkų – Gedimino ordinais.

Tai ar reikia stebėtis, kad net neišklausius partizanų nuomonės yra skiriamas naujas Valstybės saugumo departamento direktorius, o mes tikrai turėjome ką pasiūlyti, nes čia turime ilgametę patirtį. Būtų liūdna, jeigu ir toliau Lietuvos saugumas vaikytųsi kontrabandininkus, o priešų agentūra laisvai dirbtų savo darbą ir miestai griaudėtų nuo sprogimų. Šis paskyrimas partizanams buvo tikrai netikėtas, bet vis tiek mes tikime Jo Ekscelencijos gera valia ir tuo, kad neklystančių nėra, o bet kokios klaidos ištaisymas yra įmanomas ir garbingas darbas Tėvynės labui. Turime vilties, kad naujasis Prezidentas išves Lietuvą, kaip buvo žadėjęs, iš komunizmo raisto.

Dabar reikia nedelsiant priimti liustracijos įstatymą, kad “Šatrija” ir kitaip KGB pakrikštyti prarastų viltį tapti Lietuvos prezidentais. Girdėjome, toks įstatymas yra parengtas, tik Seime nesutariama, kas jį turi pateikti. Neryžtingumas, baimė ir asmeniniai išskaičiavimai gali privesti prie to, kad Lietuvos gelbėjimo projektai atsidurs istorijos šiukšlyne.

Gyvųjų ir žuvusiųjų laisvės kovotojų vardu kviečiu jus, broliai ir seserys, gelbėti Lietuvą, sustabdyti “šliaužiančią revoliuciją”. Priešingu atveju laisvės kovotojų kaulai ir istorija pasakys jums baisų žodį, kad neturėjote patriotizmo ir Lietuvos meilės, kad visa veikla buvo tik skambūs žodžiai, o Dievas primins, kad nemylėjote savo artimo, neatlikote jums patikėtos pareigos.

Mes, partizanai, kovojome ne dėl privilegijų ir ordinų, bet vardan tos Lietuvos. Todėl jūsų ryžtas gelbėti Lietuvą dabar, kol dar ne vėlu, mums, likusiems gyviesiems, būtų aukščiausias atlyginimas, o žuvusiems tautos didvyriams – gražiausias paminklas.

Jo Ekscelencija yra minėjęs, kad yra priimtas partizanų statusas. Taip, tai tiesa ir už šitą priėmimą esame labai dėkingi gerbiamajam Seimo Pirmininkui, kad tai buvo padaryta skubos tvarka.

Naudodamasis proga iš šios garbingos tribūnos norėčiau pasakyti, kad įstatymas priimtas, bet pripažinimas vyksta labai lėtai. Tiesiog vežimas yra įstrigęs. Nuo to įstatymo priėmimo dienos jau yra mirę 70 partizanų, o pripažintų savanoriais esame tik 50. Aš manyčiau, kad reikėtų pagalvoti, ką padaryti, kad neskaudintume likusių gyvų, kad nors prieš mirtį jie galėtų pasidžiaugti.

Baigdamas šią iškilmingą valandą noriu priminti, kad ši diena man yra ypatinga. Palygindamas galėčiau pasakyti taip: jaučiuosi lyg iš pragaro patekęs į dangų. 1953 m. gegužės 22 d. aš ir amžinos atminties mano žmona Malvina, taip pat partizanė, Judo pabučiavimu buvome išduoti, smogikų surišti, laukėme lemtingų mirties šūvių.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad po 45 metų, taip pat gegužės 22-ąją, kalbėsiu iš nepriklausomos Lietuvos Seimo tribūnos Lietuvos partizanų vardu ir kad turėsiu žinią, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus apdovanoja mane Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu? Taip, tai nuostabus sutapimas, o gal Dievo malonės ženklas. Dieve, globok mūsų Tėvynę Lietuvą ir vesk ją dorybių keliais! Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, Lietuvos partizanai nepaprastai brangiai savo krauju sumokėjo už viską, ką jie nori pasakyti. Girdėkime jų balsą.

Vidurinės mokyklos internato “Lietuvių namai” direktoriaus A.Rudžio kalba

Dabar kviečiu kalbėti vidurinės mokyklos internato “Lietuvių namai” direktorių A.Rudį.

A.RUDYS. Gerbiamasis Jūsų Ekscelencija pone Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, garbūs Seimo ir Vyriausybės nariai, garbingos ponios ir ponai! Šiandien man malonu iš šios garbingos tribūnos pristatyti mūsų vidurinę mokyklą, nes mes manome, kad dar yra daug mokinių, moksleivių, kurie galėtų atvykti čia, į Lietuvą, mokytis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metų pavasarį Vilniaus specializuota internatinė mokykla gavo pranešimą iš Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos, jog mokykla uždaroma, o jos patalpos perduodamos trečiajai internatinei mokyklai. Šios mokyklos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė kreipėsi į Lietuvos kultūros ir švietimo ministeriją siūlydama įsteigti mokyklą, kurioje galėtų mokytis vaikai iš lietuvių šeimų, gyvenančių ne Lietuvoje. Kreipimasis rado atgarsį.

Tuometinio Lietuvos kultūros ir švietimo ministro pono D.Kuolio 1990 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr.163 nuo 1990 m. liepos 1 d. buvusios specializuotos mokyklos patalpose buvo įkurta vidurinė mokykla “Lietuvių namai”. Tačiau dėl užsitęsusio remonto darbą mokykla pradėjo tik spalio 1 dieną.

Kiekviena pradžia sunki. Pradėjus bet kokį naują darbą, iškyla begalė problemų. Buvo jų ir naujai įsteigtai mokyklai. Į “Lietuvių namų” mokyklą pradėti naujus mokslo metus atvyko 63 moksleiviai. Tai daugiausia tremtinių anūkai ir proanūkiai, atvykę iš Tomsko, Novosibirsko, Krasnojarsko, Vorkutos, Igarkos, Intos, Uchtos, Vidurinės Azijos, Altajaus krašto, Kazachstano, Šiaurės Kaukazo, Ukrainos, Moldovos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos regionų.

Nuo 1990 m. spalio mėn. mokykloje mokėsi arba mokosi moksleiviai iš 21 valstybės. Daugiausia jų iš Rusijos, iš ten, kur prieš 50 metų buvo tremiami lietuviai. Yra ir dėl kitų priežasčių iš Lietuvos išvykusių šeimų moksleivių. Atvykusių vaikų istorijos įvairios, kaip ir vardai, pavardės, veideliai, tačiau mūsų mokykloje jų niekas neskirsto. Vaikai kaip vaikai, nesvarbu, ar tamsesnio gymio, ar akelės siauresnės, nes mokyklos tikslas – kaip galima greičiau vaikus išmokyti lietuvių kalbos, supažindinti juos su Lietuva, jos dvasia, kultūra. Šiandien mokykloje mokosi 210 moksleivių.

Mūsų mokykla skiriasi nuo kitų Lietuvos mokyklų jau ir tuo, kad į ją atvyksta vaikai, nemokėdami kalbėti lietuviškai. Todėl pedagogams, be abejo, čia nelengva dirbti, nelengva ir vaikams. Tenka dirbti atskirai su kiekvienu vaiku, dirbti taip, kad vaikas neprarastų vilties, kad mokslas jam neapkarstų ir netaptų atgrasus.

Mokykla jau išleido šešias abiturientų laidas. Brandos atestatai buvo įteikti 72 sėkmingai mokyklą baigusiems moksleiviams. Daugelis jų mokosi Lietuvos aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose. Mokykla kuria savo tradicijas.

Suprantama, vaikai ne vien mokslu gyvi. Būdami nuo ryto iki vakaro užsiėmę, lengviau išgyvena namų ilgesį. Į popamokinę veiklą stengiamasi pakviesti kiek galima daugiau moksleivių. Iškilmingai švenčiamos valstybinės šventės, visa mokykla kartu susėda prie Šv. Kūčių stalo, mokykloje nuolat organizuojamos mokinių darbų parodos, sportinės varžybos. Gera klausytis mokinių ansamblio dainų, stebėti smagiai scenoje besisukančių šokėjų poras. Mokyklos šokėjai jau dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje, Respublikinėje moksleivių dainų šventėje. Šią vasarą net du jaunuolių šokių kolektyvai dalyvaus Pasaulio lietuvių dainų šventėje.

Mes dalyvaujame sostinės moksleivių skaitovų ir dramos būrelių renginiuose, keliaujame po Lietuvą, susitinkame Pelesoje, Rygoje, Hiutenfelde su savo vienmečiais lietuvių mokyklose, atvyksta svečių iš kitų mokyklų ir pas mus, iš Lietuvos kaimų.

Savo aktų salėje ne kartą plojome garsiems solistams, dainininkams, dailininkams, politikams, Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarams, Seimui ir Vyriausybės nariams. Mokykla turi savo atributiką, vėliavą, emblemą, ženkliuką.

Suprantama, kad organizuojant mokinių ugdymą, popamokinę veiklą mums labai sunku būtų išsiversti be rėmėjų ir globėjų paramos. Mums padėjo tautos fondas, tremtinių grįžimo fondas, kurio pirmininkas – Seimo narys ponas V.Cinauskas, Seimo Pirmininko pono V.Landsbergio fondas, Maltos ordinas, Kanados ambasada, Kanados lietuvių bendruomenė, Turkijos ambasada, akcinė bendrovė “Montuotojas” ir kai kurie kiti.

Negaliu nepasidžiaugti darbščiu ir kūrybingu pedagogų kolektyvu. Kai mokyklos įkūrimo dienos proga mokykloje rengiamas kasmetinis mokinių rašinių konkursas, daugelis dalyvaujančių svečių stebisi, ar iš tikrųjų rašinių autoriai tik šioje mokykloje išmoko tarti pirmąjį lietuvišką žodį. Štai ištrauka iš 8 klasės mokinio Vlado Griniaus rašinio: “Tėvyne, anksčiau buvau lyg paukštis be sparnų, lyg vilkas be laisvės, lyg žuvis be marių, lyg gėlė be saulės. Nežinojau, ką reiškia geltona, žalia ir raudona spalva vėliavoje. Tik jaučiau: tu šauki mane…

Iš tėvo dažnai girdėjau, kad ten, kur šniokščia Baltijos jūra plačioji, kur čiurlena Vilnelė sraunioji, kur Gedimino pilis garbioji, yra šalis Lietuva.

Tėvyne, vieną šaltą sausio naktelę aš, dar nedidelis tavo daigelis, per televiziją mačiau: grėsmė pakibo ties tavo laisve ir nepriklausomybe. Mačiau ir tai, kaip nuo dvasingos dainos ir maldos atšoka supliuškusios automatų kulkos, linksta šarvuočių plienas. Žmonės ištvėrė, nes jie mylėjo tave…

Tėvyne, dabar aš tavo glėbyje. Žinau, ką reiškia vėliavos geltona, žalia, raudona spalvos. Esu lyg paukštis, lekiantis į saulę...”

Kai mokinių ansamblis scenoje uždainuoja buvusio tremtinio J.Matačiūno sukurtą mokyklos himną (muzika V.Žeimio) “Mes kaip paukščiai į Lietuvą grįžtam, mums Aukščiausias nurodo takus…”, salėje abejingų nelieka.

Norėčiau pakviesti šiandien 14 val. į Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmus, kur mūsų moksleiviai deklamuos, dainuos ir šoks. Ačiū jums. (Plojimai)

PIRMININKAS. Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Kubilius.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko V.Landsbergio kalba

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.Landsbergis.

V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, garbingasis Seime, Ministre Pirmininke, Ekscelencijos ministrai ir ambasadoriai, Lietuvos laisvės kovotojai ir tremtiniai, malonūs svečiai!

Šiandien lenkiame galvas sovietų trėmimo aukoms, minime žmonių kančias ir netektis. Kartu tai tinkamas metas, nors dabar, jeigu ne anksčiau, duoti nusikaltimui vardą.

Antroji sovietų okupacija reiškė karinę svetimos valstybės valdžią. Ne tik 1948 m., bet ir penkeriais metais vėliau, netrukus po Stalino mirties, vietiniai administratoriai su siaubu galvojo, kas bus, jeigu L.Berija išves okupantų kariuomenę. Štai kodėl tą valdžią pirmiausia dera suvokti kaip sovietų karinę valdžią. O visą vadinamąjį pokarį Lietuvą okupuojant valstybė buvo atsakinga už padėtį, įvykius, žinoma, pirmiausia už savo nežmonišką politiką.

Masiniai trėmimai buvo besitęsiantis nuo 1941 m. birželio pasikartojantis karo nusikaltimas. Mes dar stokojame tokio aiškaus teisinio įvertinimo. Jis turėtų būti daromas tarptautinės teisės požiūriu būtent toks. Okupuojanti kariuomenė negali nesmerkiama naikinti civilių gyventojų, deginti sodybų ir kaimų, vežti dešimtis tūkstančių piliečių prieš jų valią iš jų šalies į kitą – okupuojančią valstybę, kad ten, atšiauriose tolybėse, daugelis tremtinių kuo greičiau išmirtų, o likusieji vis vien jau niekada negrįžtų į Tėvynę. Tokia politika ir tokie veiksmai okupuotos šalies civilių gyventojų atžvilgiu – be abejo, karo nusikaltimas. Kas jį darė, tie yra kariniai nusikaltėliai. Mūsų uždavinys – pasiekti, kad šis vertinimas būtų aiškus, nuoseklus ir tarptautinis. Mūsų uždavinys – pirmiausia patiems vartoti tikslų teisinį valstybinį žodyną, jokiu būdu ne suklastotą sovietinį.

Bet pagalvokime, ar kiltų kokia nors vertinimo problema, jeigu Vokietija, okupavusi Prancūziją per Antrąjį pasaulinį karą, Pasipriešinimo sąjūdžio slopinimo pretekstu būtų trėmusi dešimtis ir šimtus tūkstančių prancūzų valstiečių į tolimas teritorijas, į vergų darbo ir bado bei išsekimo mirties stovyklas? Ar toks nusikaltimas vis dar neturėtų vardo? Ar kas nors šių dienų Prancūzijoje ramiai dėstytų, atseit nereikėjo priešintis?

1991 m. liepos 29 d. sutartyje Rusija pripažino Lietuvos aneksiją kaip neteisėtumą, kurio pasekmės turi būti panaikintos. Tačiau pasaulyje dar daug kam tektų aiškinti, kad prieš 50 metų totalitarinė Stalino vyriausybė trėmė netgi ne savo piliečius, o užgrobtos, okupuotos valstybės piliečius, tuo būdu vykdydama nusikalstamą, iš esmės genocidinę programą, kurios tikslą trumpai nusakė vienas okupuojančios valstybės vadų: Lietuva be lietuvių!

Kolaborantų vaidmuo irgi turi būti matomas, įvertintas, tačiau jis jau antrinis – po SSRS tarptautinio nusikaltimo įvertinimo. Tada vietinių bolševikų ir stribų veiklą teisingiau matysime, kaip ano didžiojo nusikaltimo dalį su savo charakteristika.

Kolaborantų vietą ir pagrindinę tarpvalstybinio nusikaltimo autorystę gerai parodė tuometinės Maskvos atsakymas į M.Gedvilo ir kitų veikėjų prašymą leisti pasiimti lėšas už tremtinių turtą. Okupuojančios valstybės finansų ministras V.Papovas atsako jų paskirtos vietinės administracijos vadovui tokiais žodžiais: “Lėšos, gautos už realizuotus gyvulius ir arklius, priklausiusius nurodytiems (tai yra tremtinių) ūkiams, negali būti įskaitytos į Lietuvos SSR respublikinį ir vietinius biudžetus”. Jos “turi būti įskaitytos į sąjunginio biudžeto pajamas, nes minėtos priemonės vykdomos pagal SSR Sąjungos vyriausybės sprendimą”.

Tikra tiesa, 1948 m. didysis trėmimas buvo vykdomas pagal SSRS Ministrų Tarybos nutarimą ir SSRS Valstybės saugumo ministerijos įsakymą. Baudėjų ataskaitose rašoma, kad mėginančius pabėgti tremtinius nušaudavo. Tai karo padėtis, kurią primetė okupantas – svetima valstybė; tačiau už civilių žmonių žudymą atsakingi ir tiesioginiai žudikai. Komunistinėje Vokietijoje irgi nušaudavo bėgančius į laisvę, bet dabar ten teismai jau įvyko.

Sunkiai atsakingi ir Lietuvos vadovaujantys kolaborantai, kad ir ką jie būtų po to kalbėję. Prieš 35 metus girdėjau tokį nepamirštamą kalbėjimą. Draugas G.Zimanas, aplankęs vadinamąją kūrybinio jaunimo stovyklą, išdėstė požiūrį ir prisiėmė kolektyvinę atsakomybę: “Tą operaciją reikėjo padaryti; mes lanceto neturėjome ir padarėme ją kirviu!”

Taip negailestingai reiškiama komunizmo ideologija mažai kuo skiriasi nuo nacių “galutinio sprendimo” ir panašių dalykų. Tąsyk ji apvainikavo kūrybinio jaunimo įspūdžius, kuriais iš savo stribavimo prisiminimų vakarais prie laužo dalydavosi vienas rašytojas. Be kita ko, jis pasakojo apie tai, kaip Kauno Šančių ar Panemunės nepilnamečius komjaunuolius rusų sovietų karininkai rašydavo į “liaudies gynėjus”, čia pat išduodami suklastoto amžiaus dokumentus. Tegul išsižudo…

Komunizmo istorija dar neparašyta, tik Lietuvos tremtiniai pamažu kantriai užpildo vieną skaudų būsimos pasaulio knygos puslapį.

O valstybininkams pridera net ir karo tragedijas išdėstyti valstybių santykių plotmėje. Šiandien įregistravau Lietuvos Seimo pareiškimo projektą. Pagal visas procedūras jį galėtume priimti artimiausiuose posėdžiuose, bet projektą leiskite perskaityti jau dabar.

“Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl masinių trėmimų iš Lietuvos į SSSR paskelbimo karo nusikaltimais: Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas okupuotos Lietuvos gyventojų didžiosios tremties 50-metį, nustato ir nutaria pareikšti:

masinės represijos, kurias okupuotos Lietuvos gyventojų atžvilgiu vykdė SSRS vyriausybė, ištremdama iš Tėvynės daugybę šeimų su moterimis, vaikais ir seneliais, yra ypač sunkus karo nusikaltimas su kryptingai užsibrėžto genocido požymiais. Tokiems nusikaltimams senaties nėra. Lietuvos Respublikos Seimas tikisi, jog valstybė, pasiskelbusi SSRS paveldėtoja, neabejotinai ras moralinių jėgų pripažinti šią tarptautinę nuostatą ir neriboti savo teisinio bendradarbiavimo su Lietuvos Respublika persekiojant karo nusikaltėlius, taip pat suteiks grįžimo paramą tremtiniams ir jų palikuonims pagal Rusijos Federacijos priėmimo į Europos Tarybą dokumentą.”

Tikėdamasis Seimo pritarimo, kai galėsime atlikti visas šio dokumento priėmimo procedūras, dabar dėkoju mane girdėjusiems už Jūsų malonų dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji šio posėdžio dalyviai, gerbiamieji Seimo nariai, dabar posėdis artėja į pabaigą ir turiu pranešti, kad Seimo narių, partizanų, politinių kalinių ir tremtinių delegacija padės vainikus prie paminklo tremties aukoms Naujojoje Vilnioje, taip pat prie Aukų muziejaus paminklo, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Taip pat informacija tiems, kurie vyks į konferenciją: autobusai stovi prie Seimo rūmų nuo Neries upės pusės. Ačiū visiems posėdžio dalyviams. Posėdį skelbiu baigtą.