Trečiasis (166), iškilmingas posėdis,
skirtas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dienai paminėti
1998 m. kovo 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Pirmininko pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS

PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Prašom sėstis, užsiimti savo vietas.

Sveikinu visus, kurie mane girdi tokią saulėtą Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dieną. Pradedame iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dienai paminėti.

Į Seimo iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Prezidentas A.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai. Mums ypač malonu matyti aukštus užsienio svečius: Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidentę ponią L.Fischer ir Norvegijos karalystės užsienio reikalų ministrą poną K.Vollebeaką. (Plojimai)

Posėdyje dalyvauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas, tautinių mažumų bendrijų atstovai, Seimo kontrolieriai, Sausio 13-ąją žuvusiųjų giminės, Sausio 13-osios brolijos bei draugijos nariai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir partizanai, nacionalinių kultūros ir meno, mokslo premijų laureatai, įžymūs mokslo, meno, kultūros ir sporto veikėjai, kiti garbingi svečiai.

Tarp mūsų nebėra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, pasirašiusių Nepriklausomybės atkūrimo Aktą, B.Nedzinskienės, Č.Kudabos, J.Minkevičiaus, V.Šadreikos, G.Ramono. Šiandien grupė Seimo narių ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų aplankė šių signatarų kapus. Prisiminkime ir mus apleidusius kolegas, ką tik čia dirbusius kartu su mumis šio Seimo narius Z.Pocių, R.L.Rajecką, R.Sikorskį, taip pat buvusio Seimo narius: J.Bulavą, A.Būdvytį, J.Bastį, T.Lideikį, V.Liutiką. Su ypatingai didele pagarba minime visus žuvusius Vilniuje ir pasienyje už Kovo 11-osios idėją. Pagerbkime visų jų atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

Žodį tars Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas ponas V.Adamkus.

J.E. Respublikos Prezidento V.Adamkaus kalba

V.ADAMKUS. Pone Pirmininke, pone Prezidente, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo ir Vyriausybės nariai, brangūs tėvynainiai!

Šiandien pirmą kartą kreipiuosi į jus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną jau kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas. Negaliu nesijaudinti, kreipdamasis į jus salėje, kurioje prieš aštuonerius metus demokratiškai išrinkti tautos atstovai paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą, savo parašais liudydami amžiną tautos laisvės siekį.

Tą vėlų Kovo 11-osios vakarą atgavome ne tik valstybę, atgavome patys save, todėl kiekvienam Lietuvos piliečiui ši diena – ne tik asmeninis išgyvenimas, bet ir bendros istorijos dalis. Manau, šį mus vienijantį bendrumą jaučiame ir šiandieną čia, šioje salėje.

Prisimenu, su kokiu nerimu ir viltimi laukdavome žinių iš Lietuvos. Jas ambasadoriui Vašingtone S.Lozoraičiui pranešdavo V.Landsbergis ir kiti Sąjūdžio vadovai. Su kokiu džiaugsmu kovo 11-ąją pranešiau Čikagos jaunimo centre susirinkusiems lietuviams: “Broliai ir seserys! Lietuva paskelbė pasauliui, kad mūsų kraštas vėl laisvas ir nepriklausomas”.

Kovo 11-oji tai yra diena, įrodžiusi pasauliui, kad tauta, tiek kartų niekinta ir išduota, niekada neišsižadėjo ir neišsižadės savo laisvės. Iškentusi Vorkutą ir Štuthofą, išbarstyta po užjūrius, narsiai kovojusi prieš okupantus tauta išsaugojo laisvės siekį. Vykdydami tautos valią Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai atvertė naują mūsų valstybės istorijos puslapį. Valstybės, kurios sienos saugo Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, valstybės, už kurios nepriklausomybę referendume pasisakė dauguma Lietuvos piliečių – lietuvių, lenkų, rusų, baltgudžių, žydų

Lietuvos nepriklausomybę apgynė žmonės, nepabūgę plikomis rankomis stoti prieš tankus. Ją gynė kiekvienas pasauliui skelbiamas tiesos žodis, viso pasaulio demokratinės visuomenės parama. Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės kūrimas tęsiamas ir šiandien. Mes privalome ir galime daug nuveikti, kad laisvoje Tėvynėje būtų įvertintas kiekvienas žmogus, kad nebūtų atstumta nė viena darbo ieškanti ranka. Esu įsipareigojęs padaryti viską, ką galiu, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė taptų lygiateisė Europos ir tarpatlantinės bendruomenės nare.

Kreipiuosi šiandien ir į jus, gerbiamieji Nepriklausomybės Akto signatarai. Vėl kviečiu jus į talką Tėvynei, nes esu tikras, kad žmogų labiausiai puošia ne vardas, o dorai atliekamas darbas. Tegul šventės diena suteikia mums visiems naujų jėgų eiti ilgu ir sunkiu laisvės keliu. Lietuva jau įveikė sunkiausią kelio atkarpą. Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie sunkiai dirbo per tuos aštuonerius metus, stiprindami savo valstybę ir tikėdami jos ateitimi. Todėl drąsiai sakau, jau niekad nesuklupsime, jau niekad nepalūšime, nes stipresnysis išties ranką silpnesniajam. Tokie buvome Baltijos kelyje, tokie turime ir išlikti. Labai ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Jo Ekscelencijai. Gerbiamieji kolegos, noriu pažymėti mūsų parlamentui vieną ypatingai malonią aplinkybę. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidentė ponia L.Fischer maloniai priėmė mano pasiūlymą pritaikyti jos oficialų vizitą prie mums brangios Nepriklausomybės atkūrimo datos. Su dėkingumu ir pagarba kviečiu ponią Prezidentę tarti žodį Lietuvos Seime.

(Plojimai)

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidentės L.Fischer kalba

L.FISCHER. Pone Prezidente, gerbiamasis Pone Pirmininke, Jūsų Ekscelencijos, ponai ir ponios, kolegos. Man didelė garbė dalyvauti šiame iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame pažymėti aštuntąsias 1990 m. kovo 11 d. metines. Šios dienos įvykis yra vienas svarbiausių šiame amžiuje Lietuvai, šaliai, turinčiai senas tradicijas ir šlovingą valstybės istoriją nuo XIII a. iki XV a. Kovo 11-oji liudija nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos atgimimą. Lietuvos žmonių didvyriškumas, ryžtas ir didžiulis laisvės troškimas nulėmė tai, kad jūsų šaliai antrą kartą šiame šimtmetyje pavyko atkurti valstybę, nepaisant daugybės iškilusių kliūčių. Man nepaprastai malonu būti čia, tarp daugelio asmenybių, kurios atliko istorinį vaidmenį kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos vardu nuoširdžiai jus sveikinu.

Mūsų Asamblėja visuomet reiškė solidarumą su Baltijos respublikomis, o nuo šeštojo dešimtmečio pradėjo kelti klausimą dėl jų padėties. Nors žinome, kad 1990 m. pavasarį, kovo 11 d., lietuvių tauta ir jos atstovai nebenorėjo delsti nė dienos ilgiau, kad būtų paskelbta valstybės nepriklausomybė, tai buvo pasiekta ne per vieną naktį. 1980-1981 m. “Solidarumo” vulkanas prasiveržė Lenkijoje ir padalintasis Europos žemėlapis pradėjo keisti spalvas. Su susidomėjimu ir drąsindami stebėjome galingą išsilaisvinimo ir pertvarkymo judėjimą Sąjūdis, kuris 1988 m. ėmė vadovauti tautos renesansui. Sąjūdžiui padarius įtaką 1988-1990 m. Aukščiausioji Taryba Vilniuje priėmė keletą reikšmingų aktų, prieštaraujančių tuometinei Sovietų Sąjungos valiai. Kita vertus, ji nustatė, kad Lietuvos įstatymai yra viršesni už sovietinius. Mes supratome, kad lemiamas postūmis Lietuvos kovoje dėl nepriklausomybės atgavimo buvo 1990 m. vasario rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kai Sąjūdis gavo 96 mandatus iš 141. Naujieji deputatai susirinko kovo 10 d. ir jau kitą dieną paskelbė užsienio vyriausybės okupacijos pabaigą ir valstybės naujos eros pradžią.

Mūsų džiaugsmui, Kovo 11-osios deklaraciją parėmė visos politinės jėgos ir ji tapo teisiniu pagrindu Lietuvos valstybei atkurti. Tačiau, kaip žinome, tik po kruvinojo 1991 m. sausio bei Sovietų Sąjungos sostinėje pralaimėjusio pučo 1991 m. rugpjūčio 18-21 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta tarptautiniu mastu. 1991 m. rugsėjo 17 d. ji tapo Jungtinių Tautų nare.

Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva galėjo įsitraukti į Vidurio ir Rytų Europos išsilaisvinimo procesą ir sugrįžti į laisvų Europos tautų šeimą, kuriai ji visuomet priklausė. Kaip parodė pastarieji metai, Lietuva sėkmingiausiai žengia integracijos į Europą keliu. Jau 1991 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos parlamentui buvo suteiktas specialaus svečio statusas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Tai suteikė puikias galimybes Lietuvos parlamentarams anksti pradėti bendradarbiauti su Europos parlamentais. Kadangi Lietuvai itin svarbu išsaugoti ir tausoti nacionalines kultūras, jau 1992 m. gegužės mėnesį ji pasirašė Europos kultūros konvenciją ir ėmė aktyviai bendradarbiauti su atitinkamomis Europos Tarybos struktūromis. Vėliau Lietuva ratifikavo kitas Europos Tarybos konvencijas. Todėl nenuostabu, kad Parlamentinė Asamblėja, pateikdama savo nuomonę apie Lietuvos paraišką tapti Europos Tarybos nare, pripažino, kad jūsų šalis yra pajėgi įvykdyti įsipareigojimus Europai.

1993 m. gegužės mėnesį tapusi pilnateise Europos Tarybos nare Lietuva įnešė reikšmingą indėlį kuriant laisvesnę, tolerantiškesnę ir tiesiog europietišką visuomenę, besiremiančią bendromis vertybėmis. Labiausiai Lietuvą domina šios mūsų organizacijos veiklos sritys: kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, teisinis bendradarbiavimas, Europos socialinės sanglaudos stiprinimas, Europos kultūros paveldo puoselėjimas, didesnis Europos Tarybos socialinės plėtros fondo galimybių išnaudojimas.

Be to, 1997 m. spalio mėnesį per antrąjį Europos Tarybos viršūnių susitikimą tuometinis Lietuvos Prezidentas ponas A.Brazauskas skyrė ypatingą dėmesį kaimyninių šalių santykių stiprinimui ir bendradarbiavimo abipus sienos plėtrai. Lietuva šiuo atžvilgiu yra itin daug nuveikusi ir dažnai ji pateikiama kaip pavyzdys kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims. Mes ypač vertiname reikšmingas jūsų pastangas plečiant bendradarbiavimą su Lenkija. Pats ryškiausias to pavyzdys yra praėjusiais metais įsteigta Lietuvos ir Lenkijos seimų narių asamblėja.

Praėjusiais metais baigėsi Lietuvos įsipareigojimų ir prievolių Europos Tarybai monitoringas. Tai dar vienas įrodymas, kad demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir tautinėms mažumoms principai Lietuvoje jau įsišaknijo.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja aktyviai remia kitas Lietuvoje vykstančias reformas. Ypač svarbi jungtinė Europos Komisijos ir Europos Tarybos programa, skirta savivaldybių ir teisinės sistemos reformai trijose Baltijos šalyse remti.

Žinome, kad svarbiausias Lietuvos užsienio politikos prioritetas yra šalies integracija į Europos Sąjungą. 1998 metų vasario 1 d. įsigaliojusi Europos sutartis tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos yra gyvybiškai svarbus žingsnis šiame integravimosi procese. Jūsų šalis yra akivaizdžiai įrodžiusi savo apsisprendimą įveikti išbandymus, laukiančius kelyje į Europos Sąjungą.

Daugelis Europos Komisijos nurodytų ekonominių ir socialinių problemų sprendžiamos. Lietuvos makroekonominiai rodikliai geresni negu kai kurių Vidurio Europos šalių. 1997 metais bendrasis vidaus produktas padidėjo 6%, o infliacija – 8,4%. Paskutinėje metinėje kalboje Seime buvęs Prezidentas ponas A.Brazauskas teisingai pažymėjo, kad 1997 m. gruodžio mėnesį Liuksemburge Europos Tarybos priimtas sprendimas nepradėti derybų dėl narystės Europos Sąjungoje su Lietuva 1998 m. kovo 31 d. neturi sukelti didelio nusivylimo. Lietuva drauge su visomis šalimis kandidatėmis dalyvaus rytdienos Europos Sąjungos Europos konferencijoje Londone.

Esu įsitikinusi, kad pačiu artimiausiu metu jūsų šalis pasieks pažangos tose srityse, kurioms, kaip teigiama Europos Komisijos nuomonėje dėl Lietuvos paraiškos narystei Europos Sąjungoje, reikia papildomų pastangų. Tai valstybės tarnybos administravimas, kova su organizuotu nusikalstamumu, žemės ūkio ir energetikos sektoriai, privatizacija. Šiuo atžvilgiu labai svarbi Europos Sąjungos stojimo partnerystės programa bei Lietuvos nacionalinė Europos Sąjungos “acquis” pritaikymo programa.

Europos Taryba jums padeda patenkinti ir Europos Sąjungos reikalavimus, ypač teisės ir socialinėje srityse. Pastebime, kad Europos Sąjunga vis daugiau dėmesio skiria Europos Tarybos ekspertų išvadoms ir praktinei patirčiai analizuojant paraiškas dėl narystės, o mes to ilgai siekėme. Kitaip tariant, Europos Sąjunga vis labiau išnaudoja giminiškos organizacijos, kokia yra Europos Taryba, vertę.

Linkiu Lietuvai visokeriopos sėkmės siekiant, kad ji 1998 metų pabaigoje po naujos Europos Sąjungos Komisijos peržiūros būtų įtraukta į antrąją derybų dėl narystės Europos Sąjungoje bangą. (Plojimai)

Baigdama noriu padėkoti Lietuvos valdžiai už galimybę dalyvauti iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame 1990 metų kovo 11-ajai pažymėti. Po šio istorinio įvykio šiame dešimtmetyje jūsų šalyje jau įvyko stebėtinai daug pokyčių. Lietuva yra labiausiai vertinama regioninio, Europos ir tarptautinio bendradarbiavimo partnerė. Linkiu jūsų šaliai viso ko geriausio vykdant tolesnes reformas, o kartu ir sutvirtinant tai, kas jau pasiekta. Linkiu jums geriausios sėkmės. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame poniai Prezidentei L.Fischer. Dabar kalbės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, o šiandien Seimo narys ir krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius. Toliau posėdžiui pirmininkauja Seimo Pirmininko pavaduotojas A.Vidžiūnas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato – Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataro, Seimo nario krašto apsaugos ministro Č.V.Stankevičiaus kalba

Č.V.STANKEVIČIUS. Pone Respublikos Prezidente, Pone Seimo Pirmininke, 1990 metų Atkuriamojo Seimo ir šiandieninio Lietuvos Respublikos Seimo nariai, garbingi Lietuvos laisvės gynėjai ir visi šio posėdžio dalyviai! Kiekvienais metais Kovo 11-ąją pažvelgiame vis iš didesnio istorinio atstumo į lemtinguosius 1990-uosius ir Lietuvos nueitą kelią. Tų metų įvykius suvokiame kaip dviejų nesutaikomų politinių procesų – imperijos persitvarkymo ir lietuvių tautos išsilaisvinimo – atomazgą. Niekas tada iš anksto negalėjo pasakyti, kaip išsispręs imperijos ir pavergtos tautos tikslų priešprieša. Skirtingų tikslų siekiančios jėgos prie bręstančios politinės atomazgos artėjo ieškodamos jų tikslus atitinkančio įvykių scenarijaus. Imperija siekė žūtbūt sutrukdyti galutinį Lietuvos išsivadavimą ir išsaugoti sau šansą primesti jau naujos priklausomybės pančius. Pacituosiu 1994 metų Kovo 11-ąją Seimo nario A.Saudargo iš šios tribūnos pasakytus žodžius: “Ne dažnai susimąstome, kad Kovo 11-osios galėjo ir nebūti. Noriu pasakyti, kad Kovo 11-osios sprendimai galėjo būti kitokie, galėjo būti priimti vėliau ar net atšaukti”. Citatos pabaiga.

Iš tikrųjų galėjo būti visaip. Niekas nebuvo apdraustas nei nuo tiesioginių imperijos pinklių, nei nuo lietuviškų klystkelių, netrūko ir padedančių klaidinti.

Vieną iš pavojingų galimybių atspindi tuo metu paskutiniąsias savo dienas gyvavusios sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų vasario 7 dieną priimtas nutarimas. Šiame dokumente vadinamojo Liaudies Seimo 1940 metais sukurti nutarimai dėl Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą visai pagrįstai skelbiami kaip neteisėti ir negaliojantys, Lietuvos juridiškai nesaistantys, tačiau taip pat numatyta (cituoju) “pasiūlyti Sovietų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo”. Nepriklausomybė paverčiama derybų objektu, o Maskvai sudaromos sąlygos spręsti jos atkūrimo klausimą. Tokios derybos jau teisėtai būtų nuvedusios Lietuvą į vadinamąją atnaujintą SSSR. Nemanau, kad reikėtų priekaištauti tiems, kurie šiam sovietiniam dokumentui tuo metu pritarė ir net iki šių dienų didžiuojasi juo. Panašaus pobūdžio spąstus tuo laikotarpiu tikrai buvo sunku įžvelgti, tačiau dabar akivaizdu, kokia buvo tikroji tokio dokumento prasmė. Tokį pavojų labai aiškiai suprato mūsų pirmtakai – Lietuvos Vyriausybės nariai ir diplomatai, kurie 1920 metais, apibrėždami santykius su ta pačia Rusijos imperija, tvirtai vadovavosi nuostata, kad nepriklausomybė negali būti derybų objektas. Kovo 11-osios dokumentai tarsi kertinį akmenį vėl įtvirtino šį fundamentalų principą, kurį Sovietų Sąjungos vadovybė, kai kam pritariant Vakaruose, mėgino paneigti.

Kitas Kovo 11-osios dokumentų įtvirtintas fundamentalus principas ir valstybės pamatų kertinis akmuo – tai valstybės tęstinumas. Šiuose principuose slypi Kovo -11-sios atomazgos alfa ir omega. Kovo 11-osis Aktas ir kiti dokumentai, be išlygų įtvirtinę nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir tęstinumą, niekais pavertė visas spekuliacijas apie tariamai buvusį Lietuvos SSR valstybingumą ir kažkokį lietuviškos okupacinės administracijos legalumą. Šie dokumentai tapo tvirta teisine atrama vėliau prasidėjusiose derybose su Rusija reglamentuojant santykius tarp dviejų valstybių ir atsisakant suteikti legalų statusą išprašomai iš Lietuvos okupacinei kariuomenei.

Po Kovo 11-ąją priimtų sprendimų tam tikros jėgos Lietuvoje su įniršiu šaukė apie “istorinę klaidą”, kurią paskui dar ilgai ir įvairiais būdais mėgino taisyti. Ir dėl Kovo 11-osios idėjų įgyvendinimo, ir dėl sovietinės ar kitokios Lietuvos tęstinumo kova vyksta iki šiol. Žinoma, dabar jau niekas nedrįsta tiesiogiai užsipulti Kovo 11-osios sprendimų, tačiau tų sprendimų rengimui ir įgyvendinimui labai įžvalgiai vadovavęs žmogus iki šiol tebėra aršiai užpuldinėjamas, šmeižiamas ir užgauliojamas.

Nepriklausomybės atkūrimo siekį – Kovo 11-osios sprendimą tauta puoselėjo per visą okupacijos laikotarpį, jį įrodė ginkluotų kovų ir kitokio pasipriešinimo žygdarbiais, sudėdama didžiules gyvybės ir kančių aukas. Nepriklausomybės atkūrimo sprendimą priėmė pati tauta, kuri vėliau jį ne kartą patvirtino, o 1991 metų sausyje drąsiai apgynė. Tautos išrinktos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai, balsuodami už Kovo 11-osios dokumentus, vykdė aiškiai išreikštą tautos valią ir jiems patikėtą garbingą pareigą. Iš istorinio atstumo išryškėjo ypatinga svarba to fakto, kad prieš Kovo 11-osios Aktą nebalsavo niekas. Gerai prisimenu, kaip šios datos išvakarėse Sąjūdžio atstovų susitikime su grupe kitų išrinktų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narių pastarieji sakė: “Mes nepritariame jūsų parengtiems dokumentams, tačiau balsuosime už”. Jie balsavo už taip pat vykdydami tautos valią.

Kovo 11-osios Aktas atlaikė visus išbandymus. Išsisukome iš klastingai primesto moratoriumo spąstų ir nepadarėme kitų nepataisomų klaidų, todėl drąsiai galime pripažinti visas tas, kurių negalėjome išvengti eidami į Kovo 11-osios atomazgą ir vingiuotame kelyje po jos. Kovo 11-osios slenkstį peržengėme su paveldėtomis iš praeities struktūromis, sovietmečio tradicijomis ir nomenklatūrinių grupuočių interesais, pažeista morale ir išniekintom vertybėm. Dar iki Kovo 11-osios persitvarkiusios šešėlinės ir kitokios struktūros pirmosios suskubo pasinaudoti laisve ir demokratija. Kovo 11-oji išsprendė tik politinę teisinę Lietuvos okupacijos bylą, tačiau nesustabdė praktiško LSSR liekanų tęstinumo, įvairiausiais pavidalais pasireiškusio iki pastarųjų metų, todėl nebuvo įgyvendintas teisingumas, kuris yra ne tik valstybės pamatas, bet ir būtinoji visuomeninės taikos sąlyga.

Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva paveldėjo sužlugusį sovietinį ūkį ir sunkias socialines problemas, kurių naštą jaučia iki šiol. Visuomenei teko patirti būtinų reformų sunkumus. Juos dar padidino po 1992 metų rinkimų įsisukusi nestabdoma ūkinių ir finansinių machinacijų karuselė. Valstybei ir piliečiams buvo padaryta milžiniška žala. Tačiau per tuos metus subrendo pilietinė visuomenė. Per 1996 metų Seimo rinkimus ji nusprendė galutinai atsisveikinti su praeitimi ir grįžti į Kovo 11-ąją pasirinktą Vakarų demokratinės raidos kelią. Šį pasirinkimą patvirtino ir neseniai įvykę Prezidento rinkimai.

Dar daug sunkumų teks įveikti, tačiau Lietuva tikrai atsigaus. Sunkiausi laikai jau praeityje. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Kalbės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas –

Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, šiandien Seimo Pirmininko pavaduotojas R.Ozolas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato – Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataro, Seimo Pirmininko pavaduotojo R.Ozolo kalba

R.OZOLAS. Ekscelencija Prezidente! Gerbiamasis Seimo Pirmininke! Aukštieji svečiai! Gerbiamieji kolegos!

Nežinau, ar tokius nepakilius dalykus tinka sakyti šventės dieną. Žinau tik, kad nepasakęs neturėčiau teisės į šventę. Ir apskritai: negi šventės diena – tik nedirbti?

Nėra abejonės, Kovo 11-oji yra žymi mūsų istorijos data. Tačiau tą istoriją, naujausiųjų laikų Lietuvos valstybės istoriją, pradeda Vasario 16-oji, ir būtent tai lemia jos vietą mūsų istorijos vertybių hierarchijoje. Tąsyk, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos valstybė buvo atkurta po daugiau kaip 500 metų tolydžio vis baisesnės vasalinės koegzistencijos ir egzistencijos. 1990 m. kovo 11 d. valstybė buvo atkurta po 50 metų aiškios okupacijos, tiesa, jau irgi beveik privedusios mus prie žūties – nutautėjimo – slenksčio. Per vieną amžių – du išsivadavimai gelbėjantis nuo visos tautos mirties. Tai tikrai nemaža. Ir abiem atvejais reikšminga. Tik jeigu Vasario 16-oji tautą neabejotinai pakėlė ateičiai (šitai sakau ne idealizuodamas pirmosios Respublikos gyvenimą, o apibūdindamas dokumentų liudijamą žmonių savijautą), tai ar laikui einant mes tikrai galėsime pasakyti tokią esant ir antrąją – Kovo 11-osios – Respubliką? Patvirtinti tai kartais mums labai sunkiai vyksta.

Ne vienas dažnai klausiam savęs: kodėl šitaip? Iš kur tas kartkartėmis į širdį besismelkiantis nerimas dėl ateities? Nebetikime savo idėjomis ir tikslais sukurti nepriklausomą demokratinę piliečių bendriją? Šitaip tikrai nepasakysi. Tikim. Ne vienas netgi labai. Nors kartais kur kas geriau būtų daugiau žinojimo, kad tikrai darom, o ne tikėjimo, kad sukursim. Tačiau tokios savijautos ne per daugiausia visame pasaulyje, su komunizmo įveikinėjimu baigiančiame įveikti spekuliatyvinių idėjų gydomosios galios iliuziją, bet besiblaškančiame tarp bado įveikimo, socializuoto kapitalizmo ir globalinės centralizuotos karinės priežiūros idėjų, tarsi tai galėtų kaip nors kompensuoti viltingas didžiųjų religijų klestėjimo dienas, vis negailestingiau mutuojančias į įvairių fundamentalizmų ir tuo pat metu sektų, sektelių veikimą! Ar tuo ir pasiteisins rezignuojantieji? Jų tikrai neturėtų pateisinti tebetikintieji. Ir apskritai kaltę suversti pasauliui, likimui ar dar kam nors yra ir neteisinga, ir neprotinga.

Pasitikėjimą vienas kitu ir tikėjimą aukštaisiais nepriklausomybės tikslais labiau negu metafizinių postulatų infliacija pasaulyje silpnina mūsų laisvės pirmeivių ir jų palydovų sąskaitos bankuose ir turtas, įgytas anaiptol ne (arba ne tiek) restitucijos dėka, nekreipiant rimtesnio dėmesio į realias kitų žmonių pragyvenimo, nekalbant apie gerovės, galimybes. Jeigu kas nors sakytų, kad tai yra priešiškumas turtui, o toks priešiškumas yra socialistinės praeities recidyvas, reikėtų priminti, kad turto švarumo ir visų žmonių socialinės gynybos nuostatas pripažįsta visas pasaulis ir pripažins, be abejo, ir ateityje. Šia nelaikina pasaulio patirtimi tikrai galime pasiremti.

Didžią sumaištį kelia idėjų ir daiktų pasaulių pokomunistinė sumaištis. Tačiau didžiausias netikrumas, kurį nešiojamės savyje. Jis kyla iš to, kad esame einantys iš vienos epochos į kitą ir netapatūs nė vienai iš jų. Netapatūs ir patys sau. Mes dar negalim pasakyti: štai aš, aš esu toks, man skirta gyventi šitame Žemės kampe, ir aš, šitoks, šitaip čia noriu gyventi. Noriu gyventi santarvėje su savimi ir su kitais, siekdamas tiesos ir gėrio, klysdamas ir prašydamas atleidimo, kuris suteiktų ramybę, trokšdamas meilės ir laimės. Gal nebetrokštam? Tai kodėl dar su “pampersais” pradedame kopti į žvaigždes – nesvarbu kokias? Arba planuoti, kokiu marmuru geriau už kaimyną iškloti būstą? Ar kokioj saloj prestižiškiau pailsėti? Tebūnie ir tai. Bet tai šiandien užvaldė visuomenės protą, užvaldė taip, kad vagiami netgi Draučiai.

Nuo tiesos, kuri gyvena kiekvieno iš mūsų dvasios rimtyje, Lietuvoje bėgama ne tik po vieną. Nuo savęs savyje bėga ir daug kas kartu. Nesipriešindami nusikaltėliams, norime įveikti nusikalstamumą, pavesdami tai padaryti kokiems nors judėjimams arba tarnyboms. Neužsiimdami gamyba ir prekyba visame pasaulyje, norime turėti kupiną iždą. Nenorėdami tarnauti savo pačių kariuomenėje, norime būti saugūs. Taip, mes įstosime į Europos Sąjungą ir į NATO taip pat, bet tik tuo atveju, jeigu tai nebus pabėgimo nuo savęs pačių, kaip laisvų ir atsakingų žmonių, būdas. Buvom savimi atgimimo dienomis. Negi tokie nebūsime dabar, kasdienybėje?

Jei nori būti mūsų pasaulio tiesa, laisvė negali būti beribė, o atsakomybė nekonkreti. Mūsų jos, dar tebesuprantamos šitaip, tikrovėje vėl dažnai tapdamos internacionalizmu ir Baudžiamuoju kodeksu. Ir netaps niekuo kitu,kol jų nepabandys subendravardiklinti amžiniausioji žmonijos išmintis – meilė.

Meilė visada reiškė ir reikš pasirinkimą. Mylėti visus reiškė ir reikš nemylėti nieko. Nebent save. Mylėti pasaulį – tai dorai nemylėti nei Jungtinių Valstijų, nei Prancūzijos, nei Norvegijos ar Ukrainos, nei Lietuvos.

Aš netikiu, kad mes Lietuvos nemylim, kad dar blogiau – nenorim jos mylėti, nors kartais tokios mintys tikrai kyla.

Tai gal laikas pasakyti aiškiai ir tiesiai: mes mylim tave, Lietuva. Ir daug kuo negražią, ir daug kur negerą, bet mano pasirinktą. Ir tebūnie tai visų negerų pradmenų bent jau manyje paneigimas. Aš myliu tave, mano šalie!

Beje, šventę – taigi ir šitą – galima laikyti ir visų joje dalyvaujančių viešu prisipažinimu. Nes būtent prisipažinimas yra šventė kiekvienam žmogui, kiek aš tai žinau, kiek atsimenu. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Seimo narys P.Gylys.

Seimo nario P.Gylio kalba

P.GYLYS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Algirdai Brazauskai, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Nepriklausomybės Akto signatarai, garbūs svečiai, ponios ir ponai! Ir mano kalboje vyraus istorinė tema. Istoriniai, juolab politikų, apmąstymai neturėtų būti savitiksliai. Jie reikalingi tam, kad nebūtų kartojamos praeities klaidos, kad geriau suprastume, kodėl esame kaip tik tokie dabar, kuo galime tapti ateityje, kad nuolat gyvas būtų atsakomybės istorijai jausmas. Šiandien, praėjus aštuoneriems metams po Nepriklausomybės Akto paskelbimo, galima būtų tikėtis aktyvesnių, visapusiškesnių diskusijų atgimimo tema. Deja, plačiajai visuomenei nėra žinomi istorikų bei politikos mokslų atstovų darbai, kalbos, skirtos to periodo analizei. Tai, kad mes, politikai, angažuoti žmonės, esam pagrindiniai naujausių laikų istorijos vertintojai, nėra mūsų visuomenės brandumo požymis. Tačiau pastaruoju metu gerėjanti psichologinė atmosfera šalyje nuteikia optimistiškai. Atrodo, baigiasi, nors kartais vėl pasirodo tariamai nuodėmingų sielų medžioklės sezonas. Tai, kas vyko 1990 metų kovo vidury, buvo užprogramuota mūsų garbingoje ir kartu tragiškoje istorijoje. Išlaisvinimas galėjo įvykti, kadangi buvo Mindaugas ir Vytautas, Mažvydas ir Daukantas, Kudirka ir Basanavičius, nes mūsų tauta išlaikė savastį, gimtąją kalbą per labai nepalankų Lietuvai kelių šimtų metų laikotarpį. Išlaisvinimas turėjo įvykti, nes įvyko pavergimas. Jei nebūtų buvę 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1940 m. birželio 15 d., tų pačių metų liepos 21 d. ir rugpjūčio 3 d., nebūtų reikėję ir Atgimimo. Viskas būtų vykę savaime. Išsilaisvinimas įvyko, nes tuo metu tam subrendo palankios vidinės ir išorinės sąlygos. Viena svarbiausių sąlygų buvo tarybinės sistemos vidinių prieštaravimų peraugimas į atvirą konfliktą. Konfliktą tarp išaugusio žmonių išsilavinimo, kūrybiškumo lygio ir autoritarinės politinės sistemos. Žmonių sielose kaupėsi vis turtingesnis ir galingesnis dvasinis laisvės potencialas. Pastarasis, peraugęs tam tikrą kritinę masę, virto atviros kovos už žmogaus ir tautų laisvę varikliu. Tai, ką anksčiau manė ir darė tik nedidelės idealistų, rezistentų, disidentų grupės, ilgainiui tapo daugumos žmonių mąstymo, vėliau kalbėjimo ir, galų gale, veikimo būdu. Tai nuolat stiprėjančiai daugumai priklausė įvairių likimų, įvairių socialinių grupių atstovai. Šalia disidento, nepartinio kūrybinio darbuotojo ten buvo ir dinamiškųjų komunistų dalis. Ir visi jie veikė išvien, bent jau pradiniame išsivadavimo etape. Pirmasis, didysis Sąjūdis ir buvo demokratinio sinergetinio efekto apraiška. Pasakysiu vadovėlinę tiesą: Sąjūdis turėjo natūraliai susiskaldyti, susiskaidyti į politines grupes ir partijas. Tačiau sunku būtų nuneigti ir kitą tiesą: dėl politinių ambicijų, dažnai intrigų, dėl kai kurių Sąjūdžio žmonių revoliucingumo, taip pat dėl destruktyvių išorės jėgų, apie kurias iki šiol neišmokom kalbėti racionaliai, įtakos tikrasis Sąjūdis susiskaldė per anksti. Jis turėjo gyventi iki visiško nepriklausomybės atkūrimo, bent jau iki tarptautinio valstybės pripažinimo.

Gerbiamasis Pirmininke, didelė mūsų visuomenės dalis ir šiandien mano, jog mūsų pakraipos žmonės atgimimo procese vaidino (…) besipriešinančios laisvei, demokratijai jėgos vaidmenį. Šiandien tos gaidelės nuskambėjo taip pat.

Kaipgi buvo iš tikrųjų? Išvardysiu tik keletą to laikotarpio faktų. 1989 metų liepa. Vieno iš tuometinių CK sekretoriaus kabinete susirenka būrys inteligentų, priklausiusių Komunistų partijai. Priimamas sprendimas – ruoštis Lietuvos komunistų partijos atskyrimui nuo TSKP. Visi supranta, kad LKP atsiskyrimas nuo TSKP ruošia dirvą Lietuvos valstybingumui atkurti. Tų pačių metų ruduo. Entuziastingas pasiruošimas LKP XX suvažiavimui. Sąjūdis remia ir daro įtaką, netgi kontroliuoja procesą. 1989 metų gruodžio 19-23 dienos. Įvyksta LKP XX suvažiavimas. Suvažiavimas priima nutarimą, kuriame sakoma (cituoju): “Svarbiausias LKP tikslas – nepriklausoma, demokratinė Lietuvos valstybė”. Citatos pabaiga. Suvažiavime buvo palaikyta vieningo fronto idėja. Įgyvendinant šią idėją keturi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos nariai išrenkami į savarankiškos LKP CK biurą. Dabar įvairiose partijose yra daugelis buvusios savarankiškos LKP CK narių. Gruodžio 25-26 d. Maskvoje vyksta TSKP CK plenumas, skirtas Lietuvos komunistų atsiskyrimo faktui apsvarstyti. Buvo abejonių, ar bus leista į Lietuvą grįžti laisviems ten nuvykusiems savarankiškos LKP vadovams. Vilniuje, Katedros aikštėje, sušaukiamas masinis mitingas suvažiavimo sprendimams paremti. Kitų metų, 1990 metų, sausio 11 d. į Lietuvą atvyksta Michailas Gorbačiovas. Susitikimuose su inteligentija ir su savarankiškos LKP aktyvu į klausimą, ar noras atsiskirti nuo TSKP ir TSRS yra tikras, jis gauna netikėtai aiškų, tiesų atsakymą – taip. Vasario 7 d. Lietuvos dar TSR Aukščiausioji Taryba, jos daugumą sudaro savarankiškos LKP nariai, nutaria: Lietuvos liaudies Seimo 1940 metų liepos 21 dienos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi Lietuvos liaudies valios, yra neteisėta ir negaliojanti. TSRS 1940 metų rugpjūčio 3 dienos įstatymas “Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS”, grindžiamas minėtina deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto. Ta pati taryba labai operatyviai priima dėl Lietuvos banko įsteigimo, dėl savarankiškos prokuratūros, teismų, dėl Konstitucijos 6 straipsnio, t.y. dėl vienpartinės sistemos, panaikinimo.

Vasario 24-oji diena – rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Laisvi, demokratiški rinkimai, kur savarankiška LKP dalyvauja tik kaip viena iš politinių jėgų.

Kovo 11-oji diena. Priimamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas. Visi Aukščiausiosios Tarybos posėdyje dalyvavę deputatai, savarankiškos LKP nariai, balsavo už šį Aktą. Taigi toks buvo mūsų ėjimas į Nepriklausomybę mūsų akimis. Jis buvo grindžiamas patriotiškumo ir demokratijos principais. Ateityje mūsų laukė nauji išbandymai, tiek opozicijoje, tiek valdžioje 1992 – 1996 metais.

Manau, kad ir po istorinio Kovo 11-osios Akto mes įstengėm, gal ir ne idealiai – darydami klaidų, atlikti atsvaros dominuojančiai politinei jėgai funkciją, o vėliau – ir valstybės valdymo funkciją. Kovo 11-oji labai svarbi, brangi kiekvienam iš mūsų data, tačiau ji, kaip ir kažkada Vasario 16-oji, nebuvo proceso pabaiga. Lietuva dar iki galo nekontroliavo savo teritorijos, neaiškios tebebuvo tarptautinio pripažinimo perspektyvos. Ateityje dar laukė ekonominė blokada, Sausio 13-oji, karinis pučas. Todėl žmonės tą Kovo 11-ąją ne tik džiūgavo, bet ir nerimavo.

Šią Kovo 11-ąją mes galime nuoširdžiai pasidžiaugti – pagrindinės mus tykojusios kliūtys įveiktos, Lietuva pasaulyje žinoma kaip civilizuotai laisvę atkovojusi ir sparčiai modernėjanti šalis. Ačiū už dėmesį.(Plojimai)

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatę, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarę – Seimo narę R.Rastauskienę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatės – Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarės, Seimo narės R.Rastauskienės kalba

R.RASTAUSKIENĖ. Jūsų Ekscelencija pone Prezidente, ponai pirmininkai, kolegos signatarai, Seimo nariai ir visi brangūs šio posėdžio svečiai!

Atmintin yra įstrigęs vienas garsaus Lietuvos agronomo P.Vasinausko pasakojimas iš 1918-ųjų. Tą pavasarį jis buvo Pasvalio pradinės mokyklos mokinukas. Vieną kovo rytą pro mokyklos langą vaikai pamatė juodai apsirėdžiusį vyrą. Pradinukų mokytoja, pamačiusi vyriškį, išbėgo jo pasitikti. Vaikai suklusę laukė, kol kiek pasikalbėję prieangyje mokytoja ir nepažįstamasis įeis į klasę. Jiems įėjus, mokytoja linksmai pasakė: “Čia – J.Vileišis. Jis iš Vilniaus, turi gerų naujienų!” Tada svečias, neslėpdamas džiaugsmo, tarė: “Vaikai, Vasario 16-ąją Vilniuje Lietuva paskelbta Nepriklausoma valstybe. Bėkit visi namo ir praneškit apie tai tėvams, namiškiams, kaimynams.” Vaikai gal ir nesuprasdami kodėl, bet laimingi parbėgo namo.

P.Vasinauskas sakė, kad jam visam gyvenimui įstrigo keistas įspūdis, kai jis naujieną apie Nepriklausomybės paskelbimą iškilmingai pranešė namiškiams – niekas net nenusišypsojo, kaip paprastai liepė sėsti užvalgyti ir visi grįžo prie savo darbų. Kaimas, sakė P.Vasinauskas, buvo karo ir nepriteklių išvargintas ir gerokai pavargęs…

Šiandien esame pakankamai stiprūs pasakyti, kad ir 1990-ųjų kovo 11-ąją daugelis mūsų, signatarų, po kelių savaičių įtempto darbo grįžę į savo miestus ir miestelius, matėme panašių nuotaikų, kurias pastebėjo P.Vasinauskas ir tada, 1918-aisiais. Net ir griežtesnių. Bet aštuoneri metai nugludino kampus ir beveik visuotinai pripažįstama, kad Kovo 11-ąją, kaip ir Vasario 16-ąją, padaryta buvo gerai, kad Nepriklausomybė paskelbta laiku. Ginčas tarp visiškos nepriklausomybės ir lėtesnių permainų šalininkų šiandien, aš tvirtinu, visiškai pasibaigė. Kaip supratau iš prieš mane kalbėjusio P.Gylio, dar yra svarbus klausimas, kas svarbesnis buvo, kas svarbiau ką nors padarė. Aš manau, kad visi svarbūs buvom. Istorikai, o ne politikai, sudėlios istoriją tokią, kokia ji buvo, į savo vietas.

Lietuvoje akivaizdžiai matomi gerėjančio gyvenimo ženklai: į aukštąsias mokyklas gausiai besiveržiantis jaunimas, ant kojų besistojanti visuomenės dalis, kuri vėl grįžo į teatrus, geresnio skonio kavines, kuri aplanko vieną kitą užsienio šalį. Ir čia pat – mažiausiai pajamų gaunanti visuomenės dalis, kuriai, anot anglų istoriko A.Lieven, “gausėjantys vakarietiško stiliaus ženklai tėra tik žiaurus įžeidimas”. Beje, knygos “Pabaltijo revoliucija” autorius čia pat priduria, kad “toks apmaudas yra politiškai pavojingas”.

Turime pripažinti, kad užsienio šalių stebėtojai paskutiniųjų metų svarbius pokyčius Lietuvoje vertina daug geriau, negu mes patys. Beje, pastaruoju metu pasirodė ne viena publikacija apie lietuvių ir kitų baltijiečių charakterius. Užsienyje, turiu galvoje. Neturėtume moti ranka į kartais labai skaudžias charakteristikas. Jas matome ir patys. Dar retai sutiksite Lietuvoje žmogų, kuris, turėdamas savo gražius namus, automobilį, gerą darbą, sveiką šeimą, į klausimą “Kaip gyveni?” atsakytų “Gerai!” Tai vis dar nemadinga, gal nuo 1991-ųjų pabaigos. Tai tam tikra, turbūt laikina, dvasinė visuomenės būsena. Ją yra apibūdinęs politikos apžvalgininkas K.Girnius. “Pesimizmas ir cinizmas pakeitė Sąjūdžio euforiją”, – sakė jis neseniai vienoje iš radijo laidų. Nemažai vilčių, kad tas neišvengiamas pesimizmo ir cinizmo periodas eina į pabaigą, bent jau turime bandyti jį trumpinti.

Kokia politikų atsakomybė, žinant ir suvokiant, kad nemaža visuomenės dalis yra apimta gilaus pesimizmo? Ar ji, ta atsakomybė, yra įmanoma, esant neišvengiamai politinei konkurencijai?

1990-aisiais tik formavosi pagrindinis valstybės valdymo instrumentas demokratijos sąlygomis – politinių partijų institucijos. Nors Nepriklausomybė Lietuvoje buvo atkurta būtent politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, kas labai reta pasaulio tautų istorijose, pilnose karų ir prievartos. Šiandien išryškėjo parlamentinių partijų kategorija: politinės dešinės, centro, kairės sąvokos. Jau galime įžiūrėti požiūrio į ekonominę valstybės raidą skirtumus partijų programose. Tiesa, Lietuvos balsuojanti visuomenė dar nėra įsisąmoninusi, kad kol kas pasaulis nesurado tinkamesnio būdo demokratiškai tvarkyti valstybę, kaip per partijas. Praėję Prezidento rinkimai tai patvirtino – daugiausiai balsų gavo kandidatai, tiesiogine naryste nesusiję nė su viena iš partijų.

Nemanau, kad tuo reikėtų džiaugtis. Turėsime labai gerai apmąstyti, kaip stiprinti partines institucijas, kad vienai partijai valdžioje keičiant kitą ateitų pasiruošę valstybiniam darbui žmonės.

Į jokius įstatymus nesurašysi politikų, ir ypač partijų lyderių, atsakomybės ribų. Nuo pat atgimimo pradžios ir ne tik mūsų valstybėje tebesitęsiantis gan nemalonus KGB šleifas tą aiškiai įrodo. Noriu priminti, kad 1990-ųjų kovo 27-ąją, praėjus vos porai savaičių po Nepriklausomybės paskelbimo, priimdami kreipimąsi į Lietuvos žmones, sakėme (trumpa citata iš ilgo kreipimosi): “Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba santarvės, rimties Lietuvoje vardan (…) pareiškia, kad ankstesnis bendradarbiavimas su TSRS valstybės saugumo komiteto organais jų nei juridiškai, nei morališkai nesaisto. Šiai tarnybai duoti pasižadėjimai ar kokie kitokie įsipareigojimai skelbiami nuo šiol netekę galios. (…) Užtikriname, jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS valstybės saugumo komitetu, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų.” Gaila, kad tai liko tik kreipimasis, neįgavo griežtesnio įstatyminio kūno.

Daugumai žmonių pasirodžiusios naujos KGB bangelės yra gerokai įgrisę dalykai. Jaunoji karta apskritai linkusi gyventi ateičiai. Nesu tikra, ar šantažo, šmeižto galimybes sumažintų koks nors desovietizacijos įstatymas – jis pavėluotas.

Minint Kovo 11-ąją reikėtų pagalvoti būtent apie politikų atsakomybę šiuo klausimu. Manau, kad atėjo laikas apie santarvę ne kalbėti, o ją įgyvendinti, ja matuoti kiekvieną savo žingsnį. Parlamentinių partijų lyderiai turi susėsti ir aiškiai patvirtinti, jog nuo šiol bus laikomasi kovo 27-osios kreipimosi dvasios.

Šiandien dažnai girdimi atsidūsėjmai: “Ne tokios Lietuvos tikėjomės”. Gana daug panašių klausimų būta ir prieškario Lietuvoje.

Šiandien sulaukčiau daug pritarimo, jeigu pati pradėčiau verkti į taktą, iš tiesų daug kas ir beveik kiekvienoje srityje yra ne taip, kaip norėtųsi ir galėtų būti, bet ar mūsų ašaros ir vaitojimai visada vietoje. Naujausias pavyzdys – įvykiai Vidaus reikalų ministerijoje, kai bene pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo sistema pati pradeda apsivalyti – Specialiųjų tyrimų tarnyba atskleidė aukšto rango pasų klastotoją. Tačiau sulaukėme keistos reakcijos: “Matot, kokie jie visi!” Lyg geriau būtų neieškoti, neatskleisti, nežinodami ramiau gyventume ir nesipiktintume. Man šis įvykis – viena ryškiausių prošvaisčių, viltis, kad randama jėgų vaduotis iš netvarkos. Net ir tai, kad šiandien galime išeiti į gatves ir drąsiai pasakyti, jog mums nepatinka, sakykim, mokesčio už vietinius telefono pokalbius įvedimas, yra Kovo 11-osios laimėjimas. Nenorėčiau tikėti, kad to nesupranta užsienio valstybių investuotojai, kurių valstybėse visuomenė labai jautriai reaguoja į kiekvieną centą, paimamą tiesiogiai iš jų piniginės. Kita vertus, valdžios žmonės turi stengtis, kad aiškinimasis vyktų ne gatvėse post factum, o gerokai anksčiau iki sprendimo priėmimo ramesnėje aplinkoje. Glumina ir buvusios valdančios partijos lyderio figūra demonstruojančios kolonos priekyje, nes būtent šios partijos vadovai puikiai prisimena bankų griuvimo laikus 1995 metais, kai išvesti į gatves dešimtis tūkstančių žmonių buvo kelių minučių reikalas. Reikėjo daug tuometinės opozicijos pastangų, kad to neįvyktų. Neseni Rygos įvykiai perspėja, kad tokių pastangų tikrai reikia ir dabar.

Po Kovo 11-osios yra pasiekta keletas neabejotinų politinės santarvės laimėjimų, visų pirma istorinis pagrindinių politinių partijų pasirašytas susitarimas dėl Lietuvos siekio įstoti į vakarietiškas tarptautines saugumo struktūras ir visų parlamentinių politinių partijų programose įrašytos nuostatos siekti Europos Sąjungos narystės. Tai didelis mūsų laimėjimas. Kad tai nėra vien popieriai, rodo šiandiena – dėl narystės Europos Sąjungoje jau likęs klausimas “kada?”, o ir dėl įstojimo į NATO darome labai svarbius žingsnius. Beje, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, priimtas visų parlamentinių partijų sutarimu, yra vienas ryškesnių įvykių po Kovo 11-osios.

Demokratijos įsitvirtinimas Lietuvoje įvyko. Tris kartus demokratiškai, be didelių sukrėtimų pasikeitė parlamento sudėtis, įvyko dveji Prezidento rinkimai. Pralaimėjimą rinkimuose patyrusi visuomenės dalis tai priima jau ne kaip pasaulio pabaigą. Nedideli santarvės aktai vyksta mūsų akyse, tik gal ne visus juos pastebime. Prezidento A.Brazausko paskutinė oficiali kalba parlamente buvo kitokia nei galėjome tikėtis 1988 metais. Tai, be abejo, irgi Kovo 11-osios pasekmė. O jam pacitavus Šventąjį Raštą, oponentai jau nepyko už šventvagystę, priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Tai yra ženklai, kad augame gana sparčiai. Turėsime trejų metų galimybę ūgtelėti dar daugiau. Manau, kad reikės visų politikų, visų Lietuvos autoritetų didelio įžvalgumo, kad laisvos rinkos, privačios iniciatyvos ekonomikoje įsigalėjimas būtų mažiau skausmingas. Belieka tikėtis, kad darbai, kuriuos be didesnių klaidų tiesiog privalome atlikti, nebus primityviai politizuojami. Būtų gerai, kad ir kova dėl naujų lyderių kairiojoje mūsų politinėje spektro pusėje nekainuotų pernelyg brangiai. Juk būtent iš tos visuomenės pusės daugiausia išgirstame – “tada buvo geriau” arba “kas man ta nepriklausomybė”. Kad su kiekvienu Kovo 11-osios minėjimu taip mąstančių žmonių būtų mažiau, kiekvieno mūsų – ir dešinėje, ir centre, ir kairėje esančiųjų – rūpestis.

Tvirtai tikiu, kad švenčiant 80-ąsias Kovo 11-osios metines daugelis nustebs sužinoję, kad kažkada, 1990 metais, buvo abejojančių ar nusivylusių. Kovo 11-oji visų mūsų – ir sunkiai kentėjusių Sibiro tremtyje, tiesusių kelius į Sąjūdį pokario miškuose, tęsusių Lietuvos laisvės bylą užjūriuose ir net abejojusių Lietuvos sėkme – šventė. Belieka palinkėti, kad mūsų kalendoriuje daugiau niekada neatsirastų naujų nepriklausomybės atkūrimo datų, o signatarai, susirinkę į šios dienos posėdį, būtų paskutiniai Lietuvos istorijoje. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji posėdžio dalyviai, kiek apgailestaudamas turiu pasakyti, kad Norvegijos Karalystės užsienio reikalų ministras ponas K.Volebekas ir visa delegacija jau turi išvykti. Viso Seimo vardu norėčiau pasidžiaugti, kad jūs, pone užsienio reikalų ministre, radote galimybę pabūti mūsų šventiniame posėdyje. (Plojimai)

Kalbės Seimo narys R.Dagys.

Seimo nario R.Dagio kalba

R.J.DAGYS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Algirdai Brazauskai, Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, Kovo 11-osios Akto signatarai, parlamentarai, garbingi svečiai. Visų pirma norėčiau padėkoti visiems Lietuvos žmonėms, nepaisant jų įsitikinimų ir simpatijų, kurie savo sutelktumu ir ryžtu sudarė sąlygas prieš aštuonerius metus priimti Kovo 11-osios aktą. Dėkoju šioje salėje esantiems signatarams už jų parodytą išmintį svarbiausiu Lietuvai momentu. Jūsų dėka šalis Lietuva mini savo nepriklausomybės atkūrimo aštuntuosius metus. Mūsų valstybei tai labai trumpas laiko tarpas, turint omenyje 50 metų trukusią žiaurią sovietinę okupaciją. Ji iš mūsų tautos buvo atėmusi ne tik laisvę ir savarankiškumą, bet ir bandė kardinaliai keisti jos mąstyseną, diegti į jos sąmonę visiškai svetimą ideologiją. Tas laikotarpis nepraėjo be pėdsakų. Visi mes be išimties savo poelgiuose ir vertinimuose galime pastebėti buvusio politinio ideologinio auklėjimo recidyvų.

Žvelgdami į aštuonerių metų nueitą kelią, tikrai galime pasidžiaugti, kad Lietuvą pasaulis pripažįsta kaip savarankišką, nepriklausomą valstybę, sėkmingai reformuojančią savo ekonomiką ir, Europos Tarybos nuomone, gerai sprendžiančią nacionalinių mažumų ir žmogaus teisių klausimus. Jeigu nesulėtinsime tempų, neabejoju, kad tapsime Europos Sąjungos ir NATO nare. Aišku, žmonėms tikrai nėra lengva, valdininkai dar netapo tarnautojais, kelia nerimą būsimieji komunaliniai mokesčiai, telefono tarifai, būsimas monopolinių objektų privatizavimas, piktina nesutvarkyta sveikatos apsaugos sistema. Žmogus vis mažiau saugus tiek savo būste, tiek gatvėje.

Daug ką reikia nuveikti. Kad tai geriau padarytume, ne pro šalį būtų prisiminti istorijos pamokas. 1926 metais, taip pat praėjus aštuoneriems metams nuo Valstybės atkūrimo deklaracijos, demokratinė šalies raida buvo sustabdyta ir atvertos durys autoritariniam režimui. Ši karti tėvų ir senelių klaida tarsi įspėjimas mums jos nepakartoti. Paskaitykime tų metų Seimo posėdžių stenogramas, pamatysime, kad ir tada idilijos nebuvo per daug. Skaitydami nustebsime pamatę, kad to meto politiko kalbėjimo būdas ir aistros kartais yra panašios į mūsų amžininkų balsus. Taigi galime savęs paklausti, ar dabar jau mokame susitarti ir, svarbiausia, laikytis pasiektų susitarimų.

Aš esu optimistas ir esu įsitikinęs, kad kas nors panašaus į 1926 metų įvykius negali pasikartoti dabar, tačiau pamąstyti verta, tuo labiau kad per šį trumpą aštuonerių metų laikotarpį jau suspėjome pridaryti ir savų nemalonių klaidų. Prisiminkime, su kokiu entuziazmu tauta pradėjo atgimimą, vieningai stojo į Baltijos kelią, pakilo sveikinti Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo Akto, susitelkę gynė Lietuvos laisvę tragiškąją Sausio 13-ąją. Ir prisiminkime, kaip greitai, vos ne per vienerius metus, visi susvetimėjo, susipyko, susiskaldė. Galima tik apgailestauti, kad šitokio elgesio pavyzdį visuomenei parodė politikai. Kiek laiko sugaišta tuštiems ginčams ir aiškinimuisi, kas labiau myli Tėvynę, vienas kito gąsdinimui perversmais, tikrų ir tariamų KGB agentų paieškai.

Iš dalies tai mūsų valstybės veltui prarastas laikas, nes nebuvo spėta sukurti daugelio svarbių gyvenimo sričių reformos įstatymų: nepradėta sveikatos apsaugos reforma, neapgalvotai sugriautas žemės ūkis ir t.t. Šalies demokratinė raida pergyveno krizę, kadangi politinės jėgos prarado sugebėjimą susitarti. Tokios tad būtų jau mūsų pačių nesmagios pamokos. Jos rodo, kad demokratija reikalauja nuolatinio kruopštaus darbo ją kuriant, išlaikant ir plečiant.

Ką dėl jos įtvirtinimo mes visi dabar galėtume padaryti? Susimąstyti verta, nes Seimas dar nėra populiarus visuomenėje, o tai trukdo vykdyti sudėtingas reformas. Neseniai pasibaigusi Prezidento rinkimų kampanija parodė, kad žmonės skeptiškai vertina partijų atstovus. Prisiminkime, kad kone iš dviejų dešimčių įvairių organizuotų referendumų šalies piliečiai palaikė tik tris. Aišku, pirmiausia reikėtų paklausti paties savęs, ko man trūksta, kad sugebėčiau derinti savo, visuomenės, valstybės interesus, sugebėčiau siekti kompromisų ir tapčiau demokratišku.

Ką gi mums reikėtų nuveikti Seime? Natūralu ir sveikintina, kad žmonės aktyviai sako savo nuomonę mitinguose, reaguodami į kokių nors sprendimų pasekmes. Tai laisvo žmogaus teisė. Tačiau parlamentui reikia sukurti tokius mechanizmus, kurie leistų žmonėms daryti įtaką patiems sprendimams. Dalyvavimo būdų čia yra įvairiausių: tai ir referendumai, tai ir visuomenės atstovų siuntimas į visų lygių įvairias komisijas, tai ir skatinimas žmones burtis į klubus, draugijas, sąjungas, asociacijas, atstovaujančias ir ginančias žmonių profesinius, socialinius, ekonominius bei kitokius interesus. Visi suprantame, kad skirtingus požiūrius ir poreikius turi darbdavys, samdomas darbuotojas, smulkus verslininkas ar žemdirbys. Kiekvienas turi rasti tokią instituciją, kurioje būtų galima pareikšti nuomonę, ginti savo teises, užtikrinti savo įtaką valdžios priimamiems sprendimams ir įstatymams. Kiekvienas įstatymas bus veiksmingas tik tada, kai jis turės visuomenės pasitikėjimą ir, svarbiausia, norą jį vykdyti.

Antras labai svarbus demokratijos įtvirtinimo veiksnys yra mūsų, politikų, sugebėjimas sudaryti ilgalaikius perspektyvius susitarimus, svarbius valstybės tolesnei ekonominei, socialinei, kultūrinei plėtrai. Mums, politikams, nebūtina mylėtis, nebūtina siekti perauklėti vienas kitą ar atvesti į savo tikėjimą, nebūtina diskutuoti dėl diskutavimo, o svarbu diskusiją baigti racionaliu sprendimu, patenkinančiu visuomenės daugumą ir atsižvelgiančiu į mažumos poreikius. Baigti tokiu ilgalaikiu susitarimu, kurį vykdys visi pareigūnai ir valdininkai, nepaisydami politinės konjunktūros ar valdančiosios politinės jėgos keitimosi.

Puikus skirtingų politinių jėgų susitarimo pavyzdys galėtų būti Seimo priimta Nacionalinio saugumo koncepcija. Po jos patvirtinimo politinės partijos tuo klausimu nustojo kaupti politinį kapitalą ir vaizduoti esančios didesnės Lietuvos patriotės nei kitos. Socialdemokratų nuomone, panašių susitarimų reikėtų siekti švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos institucijos reformų, energetikos sistemos, privatizacijos, žemės ūkio ir kitais svarbiais valstybės pertvarkos klausimais. Siekti konsenso – sudėtingas ir ilgas kelias. Tačiau mes jį privalome nueiti, jeigu nenorime įbristi į demokratinės, atviros, pilietinės visuomenės kūrimo krizę. Tikiu, kad naujai išrinktas Prezidentas V.Adamkus, turintis didžiulį darbo patyrimą demokratijos sąlygomis, šiuos mūsų žingsnius parems ir paskatins.

Trečias žingsnis demokratijos stiprinimo keliu būtų žengtas, jei mes atsisakytume tuščio, bevaisio politikavimo ir tuščių pažadų. Šiuo metu, mano nuomone, Lietuvos žmonėms kaip oras reikalinga ramybė, reikalingas pasitikėjimas savo valstybe, jos institucijomis. Gyvenimas sunkus, ne visi lengvai prisitaiko prie naujos visuomeninės sistemos. Todėl mūsų, politikų, pareiga – stiprinti žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, suteikti jiems tvirtas garantijas, kad mūsų neištiks jokie politiniai sukrėtimai, kad jų gyvenimas nebus išmuštas iš vėžių dėl kokio nors mūsų netikėto “naktinio” sprendimo, kad žmonės galės planuoti ir kurti savo ateitį.

Tokia politika, suprantama, reikalauja didesnio pasiruošimo ir rimto darbo. Išplūsti savo kolegą didelio proto nereikia. Norint parengti savo įstatymo projektą, įtikinti savo teisumu politinius oponentus, reikia begalės pastangų, kurių visuomenė netgi nepamatys. Tai sunku, bet tai yra būtina, jeigu mes norime rodyti išminties ir demokratinio veikimo pavyzdį Lietuvos piliečiams.

Išminties! To norėčiau pirmiausia palinkėti sau, savo kolegoms ir visiems Lietuvos piliečiams šios brangios mums datos – Kovo 11-osios proga. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas ir pirmininkas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.Landsbergis. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato ir Pirmininko – Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko V.Landsbergio kalba

V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija pone Respublikos Prezidente, Ekscelencijos ir kiti garbingi svečiai, mieli kolegos Seimo nariai!

Kovo 11-oji – tai kalno viršūnė su dviem šlaitais. Vienu šlaitu mes įkopėme, kad iškeltume Nepriklausomybės vėliavą, skaistų ženklą savo žmonėms ir pasauliui: matykite ir supraskite, vėl yra Lietuvos valstybė! Kitu šlaitu, apsidairę nuo Kovo 11-osios viršūnės, tebeeiname į neištirtus XXI amžiaus horizontus. Einame savo pačių pasirinktuoju keliu, kuris vadinasi laisva šalis laisvų tautų bendrijoje. Šis kelias – tai kasdieninė ir ištisinė nelengva mokykla. Joje gauname įvairių pažymių – ir geresnių, ir prastesnių, bet kaskart vis daugiau išmokstame. O mokyklos duris mums atvėrė būtent Kovo 11-oji. Nepamirškime, jog tai įvyko čia, šitoje posėdžių salėje.

Dabar aš noriu daugiau prisiminti ir pasvarstyti apie tą stiklinį šlaitą, kuriuo įkopėme į Kovo 11-osios viršūnę. Jį apibūdino trys pirmieji ir pagrindiniai Lietuvos Sąjūdžio žodžiai: viešumas, demokratija, suverenitetas. Juos išsyk pavartojo 1988 m. birželį iniciatyvinė grupė, o netrukus ir Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas rezoliucijoje apie tikrus rinkimus: čia Sąjūdis (cituoju) “kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra viešumo, demokratijos ir suvereniteto šalininkai”. Žodžiai buvo tie patys kaip Maskvoje, bet Lietuvoje gaudavo kitą turinį.

Viešumas iškilo kaip dangaus šaukianti problema, kai net apie Černobylio katastrofos keliamą debesų radiacijos pavojų nebuvo skelbta viešai nei Maskvoje, nei Vilniuje. Artėjančiam Lietuvos išsivadavimui pasirodė svarbūs kai kurie specifiniai viešumo aspektai: Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų paskelbimas, išreikalautas pripažinimas ir pasmerkimas; SSRS įstatymų projektų kritinis viešas svarstymas, renkant net milijonus parašų “prieš”, ir lietuviškų alternatyvių projektų kūrimas bei skelbimas reikalaujant, kad juos priimtų nors toks pseudoparlamentas, koks tuo metu buvo; galų gale ištyrimas ir paskelbimas, kas iš aukštųjų pareigūnų įsakė mušti badautojus, demonstrantus ir panašiai.

Viešumas ir demokratizacija buvo sovietų pertvarkos šūkiai, paskelbti pirmiausia Maskvoje. Ten tikėtasi, kad dozuota “demokratija” leistų išjudinti šiek tiek reformų, tačiau liks ribojama, manipuliuojama. Lietuvoje reikalai pajudėjo labai sparčiai. Manipuliavimo bandymai žlugdavo. Gatvėse, mitinguose vienas senas šūkis pasirodė naujai, sąmojingai transformuotas: “Liaudies planai – partijos planai”, pastatęs dalykus į savo vietą. Nejučiom už to sąmojaus kas nors būtų įžvelgęs netgi fundamentalų konstitucinį teiginį, kad ir suverenitetas priklauso liaudžiai arba tautai. Valdžia turėjo tapti nebe valdytoja ir persekiotoja, o žmonių valdžia, jiems tarnaujanti, jų lūkesčius reiškianti ir pačių piliečių pasirenkama. “Sąjūdis teigia, kad jokia politinė organizacija neturi teisės uzurpuoti Respublikoje politinės valdžios”, pasakyta Sąjūdžio programoje 1988 m. spalį. Kartu ir velnias pavadintas vardu – esamoji komunistų valdžia iš tikrųjų yra uzurpatoriai, neišrinkti laisvuose rinkimuose, neturintys Tautos mandato. Atstovai ar ne atstovai – šis klausimas iškeltas 1988 m. birželio 24-osios mitinge Katedros aikštėje, o atsakymą davė lapkričio 18 d. įvykiai Aukščiausiojoje Taryboje.

Tikrais atstovais reikėjo tapti per tikrus rinkimus, kuriuose dalyvautų konkuruojančios idėjos, konkuruojančios programos, taigi skirtingos, tikros partijos! Tokia galimybė atsirado, kai Sąjūdis pasiskelbė esąs opozicija. Tik taip buvo galima eiti į atstovaujamąją demokratiją ir didžiųjų sprendimų mandatą, kurį savo atstovams suteikia Tauta – suverenas. Aiškų, nukreipiantį žodį šiuo klausimu jau Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime tarė Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai (perskaitė Tėvas V.Aliulis): “Valstybinę bei visuomeninę santvarką turi lemti patys Respublikos piliečiai per savo tikrai laisvai išrinktus atstovus arba referendumus. Atmetame bet kokį kišimąsi iš šalies ir totalitarizmą.”

Po keturių mėnesių ir Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 16 d. deklaracijoje reiškė tautos ryžtą “gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato”.

Demokratijos samprata, ryškinusi valdžios teisėtumą ar neteisėtumą, išsyk jau teikė valstybinius teisinius vertinimus.

“Pokario metų kovas Lietuvoje laikome atsaku į neteisėtus TSRS stalinistų veiksmus”, skelbiama 1988 m. spalio 23 d. Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje.

“Stalinizmą, kaip politinę sistemą… laikyti genocidu, nusikaltimu žmonijai ir lietuvių tautai”, išlaisvinti politinius kalinius iš kalėjimų (tarp jų tebebuvo dabartinis arkivyskupas S.Tamkevičius, būsimieji Kovo 11-osios signatarai G.Iešmantas. B.Gajauskas, kiti asmenys), grąžinti tikintiesiems ”Vilniaus Katedrą, Kauno Prisikėlimo bažnyčią ir kitas bažnyčias”, “sugrąžinti valstiečiams individualius ūkius”, netgi “teisti kaip karo nusikaltėlius” stalinizmo nusikaltimų Lietuvoje organizatorius ir vykdytojus – tokie buvo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo reikalavimai, dokumentai. Jie tada reiškė teisinės valstybės ir dar nesulaukto tarptautinio teisingumo viziją. “Stalinizmas” tebuvo priedangos žodis sovietiniam komunizmui ar bolševikų totalitarizmui, žlungančiai Sovietų Sąjungai ir jos okupaciniam režimui Lietuvoje pasmerkti.

Suvereniteto sąvokai, jos politinei reikšmei ir anuometinei turinio evoliucijai būtų galima skirti ištisas studijas. Ji turėtų apimti žmonių, kaip valstybės piliečių, visuomenines teises ir galias, pirmiausia tautos teisę turėti savo Tėvynę – valstybę, teisę į laisvę ir apsisprendimą, teisę turėti savo įstatymus ir gyventi pagal savo įstatymus savo žemėje. Be to, “Lietuvos TSR suverenitetas turi pasireikšti Lietuvos TSR teise savarankiškai valdyti, tvarkyti ir naudoti visą jos teritorijoje bei teritoriniuose vandenyse esančią gamtinės kilmės ir sukurtą nuosavybę, taip pat Lietuvos TSR priklausančius finansinius išteklius ir vertybes” (Steigiamojo suvažiavimo rezoliucija Nr.2).

Ši koncepcija plito po sovietines respublikas ir veikė kaip dinamitas, pajėgus išsprogdinti visą kolonijinę sistemą. Visos SSRS kolonijos panoro naudotis savo žemės turtais ir daugelis jų po dvejų metų, kaip ir Kovo 11-osios Lietuva, jau atsisakinėjo mokėti “centrui” mokesčius, boikotavo sovietinę karinę tarnybą. Iš pradžių M.Gorbačiovas mėgino ieškoti kompromiso ir klaidinti, įrašęs į SSSR Aukščiausiosios Tarybos dekretą dėl Estijos kelis žodžius apie respublikų “suverenias teises SSR Sąjungoje”; dar kurį laiką jis šaipėsi iš “suverenitetų parado”, kol ta pašaipa užstrigo gerklėje, kai B.Jelcinas, ramiai žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, pasakė: “Prieš 40 minučių Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba balsavimu priėmė suvereniteto deklaraciją”. Buvau tos scenos liudininkas ir niekada nepamiršiu nei vaizdo, veidų išraiškos, nei reikšmės. Rusijos žemės turtai – tai Rusijos pinigai; Rusija pradėjo kalbėti apie savo kariuomenę; Sovietų Sąjunga darėsi biurokratine konstrukcija be realaus pamato. Pakeliui į tai jau buvo nušvitusi Lietuvos Kovo 11-oji, o jos pradžia – paprastoje 1988 m. tezėje: “Sąjūdis laiko neteisėtais Ribbentropo- Molotovo 1939 m. paktus su papildomais protokolais ir visus jų padarinius Lietuvos suverenitetui” (Sąjūdžio programa).

Prasidėjus visokiems painiojimams ir LKP atkakliai propaguojant tariamą “suverenitetą TSRS sudėtyje”, Sąjūdžio Seimas 1989 m. pavasarį išaiškino: “Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje”. Juolab tuomet atmesti “dalinis”, “didesnis” suverenitetas, “kultūrinis, ekonominis, politinis ir net ekologinis” suverenitetai. Cituoju: “Valstybinis suverenitetas… yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių”.

1990 m. sausio mėnesį, jau po M.Gorbačiovo vizito Vilniuje ir prieš pat rinkimus į mūsų Aukščiausiąją Tarybą, kuriai buvo lemta tapti Atkuriamuoju Seimu, Sąjūdžio Seimas sudėjo visus taškus: ”Tik nepriklausomybės paskelbimas garantuoja visų kitų problemų sprendimą, o ne atvirkščiai. Todėl Sąjūdžio Seimas teigia, kad nepriklausomybės atkūrimas yra pirmaeilis uždavinys”.

Kremliuje 1989-1990 m. buvo skubiai kuriama naujos Sovietų Sąjungos koncepcija ir sutartis, kuri Lietuvos vadovybės visai negąsdino. Ne vien todėl, kad ypatingame trijų parlamentų posėdyje Vilniuje, vėl šioje salėje, 1990 m. gruodžio 1 d. buvom iš anksto pasakę, jog Lietuva, Latvija ir Estija nesirašys Sąjungos sutarties. Tačiau kaip suvereni valstybė, kurios parlamentas, einant Kovo 11-osios aktu, “pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą”, būtume galėję svarstyti bet kurį kitos valstybės pasiūlymą… ir jo ramiai atsisakyti, be konflikto likdami kita valstybe.

Kita valstybė – štai paprasta samprata, kurią reikėjo ryškinti bei įtvirtinti netgi laikinai dangstantis “Lietuvos TSR” formule.

Tikrovė kai kam rodėsi patvirtinanti Kremliaus perspėjimus, kad esamų ryšių pakeisti arba (kaip sakydavo) “nutraukti” – neįmanoma.

“Negyvensite!” “Niekas jums to neleis”, pareikšdavo Lietuvos ir kitiems Baltijos politikams TSKP CK Prezidiumas (po “Baltijos kelio”), tai koks M.Gorbačiovas arba A.Lukjanovas, tai savi “realistiškieji” kompartiečiai. Vis dėlto kitos valstybės samprata irgi sparčiai skynėsi kelią. Jai padėjo ne vien “tautų teisės”, bet ir žmogaus teisių klausimai. “Teisė grįžti iš tremties į Tėvynę”, apie kurią Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime kalbėjo akademikas A.Buračas, jau žymėjo dvi skirtingas dimensijas – savo šalį, Tėvynę, ir svetimą imperijos žemę, tremties buveinę, kaip sename Maironio eilėraštyje: “Už Uralo, žemės galo, ne po savo šalį”.

Juridiniai, politiniai, emociniai argumentai susijungdavo ypač jautriu Lietuvos rekrūtų klausimu. “Sąjūdis teigia, kad nė vienas Lietuvos TSR pilietis negali būti išvežtas už Lietuvos ribų prieš savo valią”, sakoma 1988 metų Sąjūdžio programoje. Toliau buvo siūloma keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir Baudžiamąjį kodeksą, pirmuoju atveju (cituoju) “vienareikšmiškai numatant nacionalinių karinių formuočių atkūrimą” (IV Seimo sesija, 1989 pavasaris), o antruoju – naikinant baudžiamąją atsakomybę dėl atsisakymo tarnauti Sovietų armijoje. Jau ėjo 1989 m. pabaiga, kai Sąjūdžio Seimo Taryba paskelbė patį šaukimą į Sovietų armiją esant neteisėtą. Lietuvos įstatymų viršenybė prieš SSRS įstatymus, Lietuvos-SSRS santykių nustatymas tik dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis, savas pilietybės įstatymas (“kaip viena iš svarbiausių imigracijos į Respubliką ribojimų priemonė”), visa tai pusantrų metų kaitino Lietuvos politinę temperatūrą, kol visuomenėje subrendo neišvengiama išvada: gyventi tik pagal savo įstatymus. “Tik nepriklausomybės paskelbimas”, anot Sąjūdžio Seimo, turėjo atverti kelią; o Sovietų Sąjungos ir SSKP generalinis sekretorius tą drėgną 1990 metų sausio mėnesį vis dar nieko nesuprasdamas piktinosi, kodėl vilniečiai Katedros aikštėje nori jį pasveikinti kaip draugiškos kaimyninės valstybės vadovą!

Viena pažymėtinų akimirkų šiame išsilaisvinimo kelyje buvo Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas, priimtas Sąjūdžio Seimo Tarybos išplėstiniame posėdyje 1988 metų lapkričio 20 dieną. “Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės”. Po nepilnų 16 mėnesių Kovo 11-osios aktų sprendimu tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės, liko Lietuvoje galiojantys, o kiti – ne. Taip valstybinis dorovinis vertinimas virto valstybės teisės aktu. Svetima konstitucija ir kitos šalies įstatymai liko nelyginant už Lietuvos ribų.

Dar viena pažymėtina akimirka – tai stoka išvados, kurios taip ir nepadarėme iki šiol. Ženevos 1949 m. konvencija, draudžianti imti okupuotos šalies gyventojus į svetimos okupuojančios valstybės kariuomenę, buvo vienas argumentų, teisiškai ginant anuomet mūsų jaunuolius.

Juolab žmonių trėmimai vyko ne į “tolimus šalies rajonus”, bet į svetimą okupavusią valstybę. Jie turi būti vertinami dar blogiau negu sovietinio totalitarinio režimo atitinkami nusikaltimai savo piliečiams. Masinis okupuotos šalies gyventojų išvežimas į kitą valstybę vergų darbui ir mirčiai šalčio kamerose – tai dar ligi šiol neįvardintas ypač sunkus nusikaltimas žmonijai, primenąs nebent Čingischano laikus. Tik abipusiškai nuoširdžiai pasmerkę nežmonišką doktriną ir nusikalstamą režimą, galėsime atleisti kažkuriems kaltininkams. 1991 m. liepos 29 d. sutartyje su Rusija, dokumento preambulėje, jau įbesta tokio susitaikymo gairė. O pirmajame sutarties straipsnyje – visiškas Lietuvos nepriklausomybės ir valstybinio suvereniteto pripažinimas pagal Kovo 11-osios aktus!

Ieškojimas tiesos ir atrandama vidinė laisvė vedė mus iš Atgimimo į Kovo 11-ąją. Iš individo kelio – į laisvę, į tautos ir valstybės kelią. “Nėra laisvės be doros”, dar Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime skelbė Algirdas Patackas. O Sąjūdžio Seimo deputatai Kaune prie Laisvės paminklo prisiekė: “Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva”. Tai buvo vos prieš devynerius metus, kai nutarėme gyventi kitaip. “Apsidairykime šiandien nuo Kovo 11-osois viršūnės ir tegul netolima praeitis dar ošia, čiurlena kaip šaltinis, iš kurio galime pasisemti stiprybės. Nes “vargas tautoms, kurių istorija nutyla arba sako netiesą”. Čia J.Marcinkevičiaus žodžiai Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime. Sąjūdis kvietė atsiminti, žinoti ir eiti pirmyn. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji, dar žodžio prašo jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus.

V.ADAMKUS. Gerbiamieji šios dienos minėjimo dalyviai, šis minėjimas ir čia išsakytos mintys dar kartą grąžino mus į tas kupinas ryžto ir pasiaukojimo dienas. Tų dienų dvasia testiprina mūsų žingsnius tiesiant kelius į rytdieną, į ateitį.

Jausdamas visą atsakomybę istorijai, šios simbolinės Kovo 11-osios dienos proga įvertindamas tuos istorinius įvykius ir asmenis, tomis neužmirštamomis dienomis tautos priekyje stovėjusį ir jai vadovavusį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką ir dabartinį Lietuvos Seimo Pirmininką – profesorių V.Landsbergį apdovanoju Vytauto Didžiojo Pirmojo laipsnio ordinu. Prašyčiau perskaityti dekretą.(Plojimai)

A.MEŠKAUSKAS. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas.

“Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, proga už nuopelnus Lietuvos valstybei Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinu apdovanoju V.Landsbergį – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką. Respublikos Prezidentas V.Adamkus”.(Plojimai)

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas.

“Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, proga už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu apdovanoju B.Brazdžionį – poetą. Respublikos Prezidentas V.Adamkus”.(Plojimai)

V.LANDSBERGIS. Pone Prezidente, priimdamas aukštą Tėvynės apdovanojimą pasijutau pernelyg išskirtas, tačiau viliuosi, kad šis jūsų sprendimas, už kurį nuoširdžiai dėkoju, atvers kelią didesnei grupei bendražygių, valstybės atkūrėjų, kurie ne mažiau už mane dirbo, tikėjo ir liko ištikimi laisvos, teisingos, garbingos Lietuvos idealui. Kreipiuosi dabar į daugelį žmonių, į tūkstančių tūkstančius Lietuvoje, į visus, kurie troško Lietuvai laisvės ir dirbo, aukojosi, balsavo už Sąjūdį ir nepriklausomybę, gynė atkurtą valstybę pavojaus laikotarpiais: ką padarėme – padarėme kartu. Jaučiuosi visų jūsų atstovas, priėmiau apdovanojimą ir jūsų vardu. Dabar vėl pirmininkaudamas posėdžiui dėkoju visiems už dalyvavimą ir skelbiu šio iškilmingo posėdžio pabaigą, tačiau Kovo 11-oji nepasibaigė. (Plojimai)