Penktasis (168) posėdis
1998 m. kovo 12 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo pirmasis pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS

PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Gerbiamieji Seimo nariai, kviečiu pradėti kovo 12 d. popietinį posėdį. Negirdžiu siūlymo registruotis, todėl pats siūlau. Registruojamės, kolegos.

Vyriausybės pusvalandis. Aplinkos apsaugos ministras I.Lazdinis

Tiek, kiek užsiregistravo, tiek užsiregistravo. Kolegos, pirmasis klausimas kaip paprastai – susitikimas su ministru. Šiandien mes bendraujame su aplinkos apsaugos ministru ponu I.Lazdiniu. Kviečiu, ministre, į tribūną. Pusė valandos klausimams ir jūsų veiklos analizei.

I.LAZDINIS. (Negirdėti, kalba ne per mikrofoną)… privalo užtikrinti sveiką aplinką Lietuvos gyventojams. Tai yra mūsų pagrindinis tikslas. Remiantis Lietuvos dabartinės padėties analize, galima pasakyti, kad aplinkos apsauga yra neatsiejama sėkmingos visuomenės raidos ir valstybingumo įtvirtinimo dalis. Nuo aplinkos būklės priklauso žmonių sveikata ir gerovė, valstybės ekonominė ir socialinė pažanga. Gamtos ištekliai turi būti naudojami nepažeidžiant gamtinės aplinkos. Taigi aplinkos apsaugos reikalams būtina suteikti prioritetą prieš vartotojišką požiūrį į gamtą.

Dar jums priminsiu, kas, be abejo, yra žinoma, kad pagrindinis aplinkos apsaugos dokumentas Lietuvoje šiuo metu yra Aplinkos apsaugos strategija, kuri yra patvirtinta Seime jau prieš pusantrų metų. Ji nustato daugiau nei 40 tikslų: vandens, oro ir dirvožemio apsaugos, atliekų tvarkymo, biologinės įvairovės apsaugos ir kitose srityse, įtvirtina aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo principus. Remiantis šios strategijos tikslais yra patvirtinta ir šios Vyriausybės veiklos programa. Besikeičianti ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje ir visoje Europoje, nauja aplinkosaugos metodologija, susijusi su konkurencija ir rinkos mechanizmu bei nuosavybės formų kitimu, aplinkos apsaugos darbo patirtis ir naujos žinios sudaro prielaidas naujoms aplinkos apsaugos politikos kryptims ir prioritetams formuoti. Tradiciniai prioritetai, susiję su aplinkos kokybės reguliavimu, vandentvarka ir atliekų tvarkymu, įgyvendinami intensyviai kuriant teisinį pagrindą, jo įtvirtinimo mechanizmą ir didinant valstybės kontrolės efektyvumą. Šiais metais Seime buvo svarstoma 15 įstatymų projektų, tarp jų ir labai svarbių, reguliuojančių atskiras sritis, tai Vandens apsaugos, Atliekų tvarkymo, Monitoringo įstatymai. Seimui bus pateiktas Cheminių medžiagų įstatymas, pradėti rengti valstybinių atliekų tvarkymo fondo, Gaminių mokesčių įstatymai.

Antroji prioritetų grupė apima tarptautinius įsipareigojimus, kurie tiesiogiai susiję su pirmąja. Tai visų pirma integravimasis į Europos Sąjungą. Derinant Lietuvos aplinkos apsaugos teisę, teko pataisyti aplinkos apsaugos politiką, institucinę struktūrą, darbo organizavimą. Europos Komisijos komisarės (…) nuomone (beje, jos vizito mes laukiame sekmadienį, vizitas truks tris dienas, ir tai rodo tam tikrą mūsų šalies indėlį harmonizuojant mūsų Aplinkos apsaugos įstatymus su Europos normatyviniais aktais), komisarės nuomone, Europos Sąjungos teisės aktai, kuriems įgyvendinti reikės daugiausia laiko ir sąnaudų,yra susiję su visuomenės infrastruktūra: vandens – tai nuotekų surinkimas ir valymas, aprūpinimas geriamuoju vandeniu, energetikos ir atliekų sektoriais. Tai parodė Europos Sąjungos šalių – narių patirtis.

Europos Sąjungos studijos duomenimis Lietuvai reikės investuoti apie 2,38 mlrd. ekiu į vandens, oro, atliekų tvarkymą. Palygindamas galiu pasakyti, kad Latvijoje reikės 1,71 mlrd., Estijoje – pusantro mlrd. Reikalavimams aplinkos apsaugos srityje įgyvendinti asocijuotos šalys – narės turi skirti investicijoms apie 3% bendrojo vidutinio produkto. Lietuvoje išlaidos aplinkos apsaugai sudarė tik 1,86 % bendrojo vidutinio produkto. Vien vandentvarkos srityje reikėtų apie 3,1%. Iš biudžeto investicijoms yra skiriama apie 100 mln. Lt. Tiek pat gaunama iš tarptautinės pagalbos ir kreditų. Investicijos aplinkos apsaugai per artimiausius 10 metų turėtų išaugti 2-3 kartus. Dalis jų turėtų būti padengta iš biudžeto, įvairių fondų, tarptautinės pagalbos, valstybės garantuotų paskolų bei privataus sektoriaus. Aplinkos apsaugos ministerija įsteigė Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą, kuris artimiausioje ateityje galės teikti įvairią finansinę paramą daugiausia lengvatinių paskolų forma šalies įmonių, įstaigų, organizacijų bei kitų institucijų aplinkos investiciniams projektams. Be užsienio, pavyzdžiui, Europos Sąjungos dotacijų, kurios sudarys 2,1 mln. ekiu, numatomos ir nuolatinės vietinės įplaukos į šį fondą – dalis surinktų mokesčių už aplinkos teršimą. Aplinkos apsaugos finansavimo duomenų analizė rodo, kad pagrindinės investicijos aplinkos apsaugai buvo skiriamas vandens valymo įrenginių statybai. Šiai sričiai nepriklausomybės metais vien iš valstybės biudžeto skirta apie 400 mln. Lt. Panašią sumą sudarė tarptautinės subsidijos bei banko kreditai. Nepakankamai valomos miestų nuotekos ir šiuo metu tebelieka didžiausias rūpestis.

Nauji šiuolaikiniai aplinkosaugos reikalavimai gali ir turėtų būti įgyvendinami kartu su ekonominiais pokyčiais ir plėtra privačiame ir visuomeniniame ūkio sektoriuose. Vienas pagrindinių šiuolaikinių aplinkosaugos prioritetų yra taršos prevencija pramonėje ir kitose ūkio šakose. Pramonės srityje tai susiję su mažaatliekėmis, mažiau teršiančiomis technologijomis, gamtos bei energetinių išteklių taupymu ir aplinkai nepavojingos produkcijos gamyba. Parengtas ir šiuo metu Seime svarstomas Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo projektas. Įstatymo tikslas – skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą diegiant naujas, mažiau taršias technologijas, taupyti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti.

Noriu kartu ir padėkoti, pasidžiaugti, kad, svarstant mūsų įstatymų projektus, mes visada randame pritarimą ir tariamės, ir gauname gerų patarimų iš Gamtos komiteto, taip pat iš Biudžeto ir finansų komiteto. Kartu, aš manau, mes parengsime įstatymus, kurie tikrai padės mums sutvarkyti šitas problemas.

Pagrindinės Lietuvos aplinkosaugos politikos nuostatos santykiuose su pramone yra taršos prevencija diegiant švaresnes technologijas, su rinkos ekonomika susijusių aplinkos apsaugos reikalavimų įtvirtinimas, didinantis gamintojų ir vartotojų atsakomybę, aplinkos apsaugos veiksmai įvedant aplinkos apsaugos nuostatas į visus pagrindinius ūkio sektorius. Šios nuostatos sudaro pagrindą formuoti švaresnių technologijų programą Lietuvai iki 2000-jų metų, kuri visų pirma apims perspektyvias pramonės šakas – tai maisto, chemijos, statybinių medžiagų, tekstilės ir odos biotechnologijas, energetiką bei transportą.

Pagrindiniai Lietuvos švaresnių technologijų programos bruožai yra šie: glaudus ministerijų – Ūkio, Žemės ūkio ir Aplinkos apsaugos – bei jų specialiųjų institucijų bendradarbiavimas, ne tiesioginis Vakarų technologijų taikymas, o jų pritaikymas Lietuvos technikai ir ekonomikai, maksimalus Lietuvoje pagamintų aplinkai nepavojingų medžiagų ir įrangos panaudojimas, reguliavimo sistemos tobulinimas, orientuojantis į rinkos ekonomiką ir suderinant pagrindines teisines aplinkosaugos priemones. Aišku, kad pramonė turi suderinti produkcijos didinimo (daugiau produkcijos investicijų vienetui) ir geresnės aplinkos rezultatus, t.y. interesus, mažiau taršos produkcijos vienetui. Vakaruose aplinkos apsaugos kaštai sudaro tik 1-2% pagamintos produkcijos vertės, tačiau Vakarai šiuo metu artėja prie ribos, kai investicijų aplinkosauginė nauda mažėja, o sumažinti paskutinius 10% emisijos yra ypač brangu. Lietuvoje pasenusių gamybos technologijų modernizavimas turėtų duoti didesnį aplinkosauginį efektą, negu šiuo metu gali pasiekti Europos Sąjungos šalys narės. Mes turime pramonės augimą ir stiprinimą derinti su aplinkos kokybės derinimu. Mūsų šalyje gamyba sunaudoja labai daug energijos, energijos sąnaudos produkcijos vienetui kai kada net 5 kartus didesnės už vidutines sąnaudas Europos Sąjungoje. Tai sukelia labai didelę tradicinių oro teršalų: sieros, azoto dulkių ir anglies dvideginio, ypač skatinančio globalinį atšilimą ir klimato kaitą, emisiją. Ateityje viena iš svarbiausių pastangų tolygiai plėtoti pramonę – vis didesnė aplinkosaugos politikos integracija ir radikalumas, t.y. vis daugiau dėmesio turės būti skiriama taršos prevencijai ir technologiniams procesams, o ne valymui. Viena Vyriausybė negali efektyviai reguliuoti pramonės plėtros. Jau ir Lietuvoje aplinkosaugininkai ir pramonininkai pradeda suprasti, kad reikia papildomos nuostatos, kuri suteiktų pramonei daugiau lankstumo, efektyvumo, atsakomybės realiai gerinant aplinką. Todėl ketvirtoji sritis, kuriai reikės daug kaštų ir laiko, nesusijusi nė su viena specifine aplinkosaugos dalimi, bet apimanti jas visas, – tai tinkama administracinė sistema aplinkosaugos teisei įdiegti, kontroliuoti ir įtvirtinti. Aplinkosaugos institucijų ir pramonės bendradarbiavimo aplinkosaugos valdymo srityje turime žengti svarbų žingsnį plėtodami Vyriausybės ir pramonės bendradarbiavimą. Tolygi pramonės plėtra iškels naujų reikalavimų aplinkosaugos valdymui įmonėse. Naujo požiūrio kertinis akmuo yra aplinkosaugos politikos integravimas į bendrą įmonės gamybos ir finansų politiką.

Trumpai norėčiau kalbėti apie Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą, kuris jau yra priimtas, tačiau jo įgyvendinimui reikia ir numatoma parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įvertinimo ekspertų atestatų išdavimo tvarkos, kuri jau yra parengta. Taip pat reikia poveikio aplinkai išsamaus vertinimo programos rengimo nuostatų, ekspertizės programos rengimo nuostatų, teritorijų planavimo dokumentų, sprendimų poveikio aplinkai pirminio vertinimo metodinių nurodymų. Šiuo tikslu buvo organizuota tarptautinė konferencija dėl poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniu kontekstu, kurioje dalyvavo kaimyninės šalys: Lenkija, Latvija, Estija, Rusija, išskyrus Baltarusiją. Šiuo metu jau parengti dvišalių susitarimų projektai su Latvija ir Lenkija. Kitais metais numatyta pradėti rengti tokias sutartis su Rusija ir Baltarusija. Dvišalės sutartys padės geriau organizuoti bendradarbiavimą pasienio rajonuose ir operatyviau pasikeisti informacija.

Kalbant apie aplinkosaugos prioritetus negalima pamiršti gamtinių aplinkos išteklių, toli gražu ne tokių jau mažų. Kalbama apie beveik 11% šalies ploto sudarančias saugomas teritorijas. Jos yra didelis įnašas į viso Europos kontinento ekosistemą. Lietuvos Respublikos Seimui jau pateiktas Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas, kuriame konkretizuotas valstybinių parkų valdymas, jų pavaldumas, padarytos kai kurios pataisos, kaip tik vyksta jų derinimas. Yra atlikta trijų gyvūnijos apsaugą bei globą, taip pat retųjų rūšių apsaugą reglamentuojančių įstatymų projektų galutinė aprobacija, parengti teisės aktų projektai, kuriuos galima priimti patvirtinus šiuos įstatymus. Kartu su Žemės ir miškų ūkio ministerija parengtas Miškų įstatymo pakeitimo projektas, ministerijos teikimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiais metais savo nutarimais patvirtino kai kurių saugomų teritorijų, regioninių parkų, zonų ribas, taip pat planavimo schemas, privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus. Parengti nauji draustinių ir saugomų kraštovaizdžių objektų nuostatai.

Galėčiau pasakyti, ką mes esame padarę. Jau suformuotos Aplinkos apsaugos ministerijos reguliavimo srityje esančių 14 regioninių parkų administracijos, parengti ir patvirtinti šių parkų direkcijų ir tarnybų nuostatai. Viena iš tokių naujovių, kurią mes sėkmingai diegiame mūsų ministerijoje, tai Vyriausybės nutarimu Aplinkos apsaugos ministerijai buvo perduotos valstybinės miško išteklių naudojimo kontrolės funkcijos ir Valstybinės miškų inspekcijos regioniniai padaliniai. Tuo tikslu buvo įkurta Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, kuri savo struktūroje turi Miškų kontrolės skyrių. Į šią inspekciją perėjo buvę ministerijos padaliniai – tai Kontrolės organizavimo operatyvinis skyrius. Galima pasakyti, kad šita reorganizacija davė tam tikrų rezultatų: yra patikrinta miškų būklė, jų naudojimas, atkūrimas, apsauga visuose rezervatuose, išaiškinta nemaža trūkumų, nubausti darbuotojai, kurie buvo kalti dėl šio aplaidumo, ir aš manau, kad ateityje mes šiuos darbus taip pat sėkmingai vykdysim.

Jei leisite, dar keletą žodžių pasakysiu, kaip mes stengiamės organizuoti visuomenės švietimą. Kartu su Švietimo ministerija šiais metais parengėme (ir jau patvirtinta) Lietuvos Respublikos visuomenės aplinkosauginio švietimo strategiją ir veiksmų programą. Vieni mes iš tikrųjų nieko negalėsime padaryti, tam reikia pasitelkti visą visuomenę, pradedant moksleiviais ir baigiant visais šalies piliečiais.

Aš nenoriu jūsų ilgai gaišinti, bet noriu pasakyti, kad taip pat mes ruošiamės glaudesniems ryšiams aplinkos tvarkymo srityje su apskritimis, su savivaldybėmis. Tam apskrityse kuriamos tam tikros tarnybos, ieškome glaudesnių ryšių su savivaldybėmis, kurios užsiima tiesioginiu aplinkos tvarkymu. Taigi manau, kad šis mūsų darbas ateityje duos dar geresnių rezultatų. Aš daugiau negaišinsiu, jeigu norėsite ko paklausti, prašom. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Pone ministre, jūsų nori paklausti 14 Seimo narių. Apgailestauju, bet visi tikrai nespėsim. Pirmasis klausia Seimo narys J.Senkevičius. Prašė žodžio iš anksto. Prašom.

J.SENKEVIČIUS. Pone ministre, mano klausimas labai konkretus. Vilniaus rajone, Mostiškių kaime, yra pesticidų sandėlis, per 40 tonų. Iš jų apie 30 tonų yra neatpažinti arba netinkami naudoti pesticidai, kuriuos reikia sunaikinti. Kada numatoma tą padaryti?

I.LAZDINIS. Ačiū už klausimą. Ši problema yra ne vien tik Vilniaus rajono, bet visos Lietuvos. Galiu pasakyti, kad pesticidų tvarkymo, identifikavimo ir likvidavimo darbai yra atliekami. Konkrečiai kiekviename rajone kada bus… kadangi tuos darbus vykdo ne mūsų ministerija, mūsų ministerija tik koordinuoja. Mes gavome jūsų paklausimą, ir aš savo tarnybas įpareigojau išsiaiškinti konkrečiai tą atvejį. Aš galiu pasakyti, kad yra tvarkomi pesticidai, jie yra identifikuojami, ir mes numatom jau kitais metais ieškoti pinigų, kad galėtume nupirkti mobilią įrangą pesticidams deginti. Ta įranga po to bus panaudota įvairioms kitoms pavojingoms atliekoms, kurias bus galima deginti. Tačiau noriu pasakyti, kad visų pesticidų mes jokiu būdu negalime deginti. Mes juos pirmiausia norime sutvarkyti, nustatyti, kas jie tokie, dalį jų nemokamai atiduodam ūkininkams, kad jie panaudotų, jei dar nepasibaigę jų panaudojimo terminai. Ūkininkai mielai naudoja, tai yra daroma. Dėl jūsų konkretaus klausimo mes išsiaiškinsim ir atsakysim.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Bogušis.

V.BOGUŠIS. Ačiū už leidimą paklausti. Gerbiamasis ministre, jums gerai žinomas yra Čepkelių nacionalinis parkas, atsiprašau, rezervatas. Aš jį geriau vadinsiu gudų šalimi, kaip ten žmonės vadina.

Ten yra toks kaimelis, Katros kaimelis, jo yra labai probleminis susisiekimas, aš drąsiai pasakysiu, su Lietuva. Dabar perskaičiau “Lietuvos ryte”, kad ruošiamasi daryti žvyrkelį per gudų šalies patį kemsyną. Kaip gamtos apsaugos požiūriu, ar tai nepakenks? Aš suprantu, kad žmonėms reikia ryšio, aš suprantu, kad žmonėms reikės važinėti, bet vis dėlto per patį mūsų nuostabiausią pelkyną yra parengtas kelio projektas?

I.LAZDINIS. Taip, ta problema, galiu sakyti, sprendžiama pavėluotai. Šitą klausimą turėjo spręsti nežinau kas, bet, ko gero, turėjo spręsti Užsienio reikalų ministerija, tardamasi su Baltarusija, nes į tą kaimą, jūs turbūt irgi puikiai žinote, dar anais laikais buvo nutiestas labai geras kelias – žvyrkelis ir susisiekimas buvo puikus. Tik reikėjo geranoriškai tartis. Aš nemanau, kad negalima buvo susitarti. Dabar, kai jau yra nustatytos sienos, pasirodė, kad tas kelias, kuris yra nutiestas, liko Baltarusijos pusėje. Norėdami spręsti tą problemą dabar, mes, aišku, su skaudama širdimi, kadangi tai yra griežto režimo gamtinis rezervatas, pritariame, kad per jį neturi būti tiesiamas joks kelias. Bet kadangi kito kelio nėra, yra problema ta, kad kaimo gyventojai, jūs žinote, visi yra Lietuvos piliečiai ir jie jokiu būdu nenori niekur… Buvo tokių minčių jiems nupirkti ar pastatyti namą ir iškelti juos į Varėną. Jūs įsivaizduojate, koks kiltų tarptautinis skandalas? Sakytų, kad ištremia vietinius gyventojus į kitą vietą. Dabar yra parengtas nutarimo projektas, nes mūsų ministerija negali ir nesiima spręsti, ar leisti tiesti kelią. Tai turbūt bus svarstoma Vyriausybėje. Aš informavau ir naujojo Lietuvos Prezidento tarnybą. Nežinau, ar bus sureaguota, ar nebus į tą problemą, bet ją spręsti reikia. Mūsų požiūriu, to nebūtų galima daryti, bet ten nėra taip, kaip jūs sakote, per pačią širdį. Ne per pačią širdį, o kampu – gal 100, gal 150, bet, be abejo, kažkokia žala tikrai rezervatui bus padaryta.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Zabukas.

V.ZABUKAS. Gerbiamasis ministre, jūs jau minėjote, kad keičiant technologijas, jas tobulinant turi pasikeisti pažiūra ir į aplinkos apsaugą. Aš turiu omeny konkretų dalyką – Klaipėdos uostą, kai jis yra rekonstruojamas, pritaikomas kitiems tikslams ir dažnai, aišku, yra panaudojamas įvairiems kroviniams, tarp jų pavojingoms cheminėms medžiagoms, naftai, pervežti. Vadinasi, šiuo atveju turi būti sustiprinta aplinkos apsaugos sistema šiame regione. Aš norėčiau paklausti, kokių priemonių imamasi ir kas aplinkos apsaugos sistemoje bus keičiama? Gana konkretus klausimas. Uosto akvatorijoje iš vieno laivo yra išsiliejusi nafta. Ar šiuo metu yra nustatytas kaltininkas, kokios bus sankcijos, ar mūsų aptartas ir priimtas Jūrų aplinkos apsaugos įstatymas leis taikyti griežtesnes sankcijas kaltininkui? Ačiū.

I.LAZDINIS. Pirmiausia atsakysiu į pirmąją jūsų klausimo dalį. Aš noriu pasakyti tiek, kad mes, aplinkos apsaugos darbuotojai, ir taip jau esame kaltinami, jog mes esame vienas didžiausių stabdžių. Aš nemanau, kad mes turėtume paisyti tų kaltinimų. Todėl uosto plėtra ir bet kurie veiksmai Klaipėdos uoste bus vykdomi tik laikantis Lietuvoje galiojančių aplinkos apsaugos reikalavimų. Jeigu dėl to konkretaus kaltininko, tai yra atliekami laboratoriniai tyrimai. Pagal tai bus nustatytas konkretus kaltininkas ir bus pritaikytos šiuo metu galiojančios baudos.

V.ZABUKAS. Atsiprašau, ar…

PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, aš labai atsiprašau, gal paskui dar suteiksiu žodį, bet dabar nespėjam. Seimo narys J.Valatka.

J.VALATKA. Gerbiamais ministre, jūs kalbėjote apie naujas technologijas pramonėje, tačiau yra tokių pavyzdžių, kai naujos technologijos sukelia gana didelių problemų. Aš turiu omeny maisto produktų įpakavimą. Sakykim, pieno pilstymas į plastmasinę tarą, na, turbūt mus apvers šitų butelių kalnais. Aš galėčiau pateikti ir daugiau pavyzdžių dėl plastmasinio įpakavimo. Čia gamtos apsaugai sukels problemų. Sakykite, ar yra kas nors konkrečiai daroma, kad tas poveikis būtų minimizuotas?

I.LAZDINIS. Taip, konkrečiai daroma. Pasakyti, kad toje vietoje jau yra statoma ar pastatyta kažkokia perdirbimo įmonė, negaliu, bet yra daromi žygiai. Atvažiuoja ir užsienio verslininkai, kurie norėtų pas mus statyti, ieškom sąlygų, vedam derybas su savivaldybėm, nes tai yra savivaldybių reikalas ir mes tik tarpininkaujam. Tai yra didžiulė problema. Jeigu mes jos nespręsim, tai ateityje užsiversime galutinai. Bet tam yra ruošiamasi ir daroma… Nenorėkim, kad per vienerius metus mes viską padarytume.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Šimėnas.

J.ŠIMĖNAS. Mano klausimas yra susijęs su miškų ateitimi. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas įgaliojo Lietuvos piliečiams iš buvusio savininko vienos miškonaudos suformuoti keletą arba net keliolika smulkių miškonaudos plotelių. Šiandien kai kurie žmonės, būdami sunkioje socialinėje padėtyje, tuos miškų plotelius parduoda iškirsti. Verslininkai, nusipirkę tuos miškų plotelius, iškerta, o tam savininkui lieka teisė atkurti mišką jo buvusiam ir esamam nuosavybės plote. Mano klausimas labai konkretus. Ar jūs nepritartumėte tai idėjai, kad miško plotai būtų parduodami ne tik kaip stačia mediena (stačias medis), bet būtų parduodamas visas plotas su visa atsakomybe naujam savininkui, nusipirkusiam mišką? Jeigu verslininkas perka mišką, medieną, tai perka ir žemę. Vadinasi, yra atsakingas už tai, kad ten būtų atsodintas miškas.

I.LAZDINIS. Aš manau, kad tai idėjai būtų galima pritarti, tačiau tai ateities reikalas. Kai Lietuvoje bus sutvarkyti žemės pirkimo ir pardavimo reikalai, taip pat bus sutvarkyti ir miško. Nemanau, kad nebūtų galima parduoti miško. Jeigu tai yra privati ar mano, ar jūsų nuosavybė, mes turime teisę parduoti. Tačiau aš pasakyčiau, kad jūs ne visai tiksliai pasakėte tai, kad savininkui lieka tik teisė atsodinti mišką. Ne teisė, jo pareiga atkurti. Jis privalo per dvejus metus atsodinti mišką tame plote. Jis, parduodamas mišką, visada turi žinoti ir jam yra primenama, kad tegul jis susiskaičiuoja ir pasilieka pinigų miškui atsodinti. Tą turi padaryti. Jeigu to nepadarytų, tai laukia didžiulės baudos. Yra bandoma neatželdinti, be abejo, tokių dalykų yra, bet kol kas Lietuvoje nėra sistemos ir, aš manau, gal mums pavyks išvengti...

PIRMININKAS. Seimo narys A.Salamakinas. Ruošiasi K.Trapikas.

A.SALAMAKINAS. Gerbiamasis ministre, maždaug prieš trejus metus Lietuva pradėjo naudoti naują kurą – oremulsioną, jeigu tiksliai pasakysiu. Tada buvo kilęs skandalas, nežinau, su kuo tai buvo susiję, ar kad ne tie atvežė, ar dar. Dabar viskas aprimo ir viskas gerai. Norėčiau sužinoti iš jūsų, kaip ten yra, ar jis kūrenamas, ar ne?

I.LAZDINIS. Taip, kūrenamas. Tas skandalas iš tikrųjų… Aš jau praeitą kartą jums buvau užsiminęs, bet jums aiškiai nepasakiau, ar tai gerai, ar blogai, nes negalėjau to pasakyti. Dabar aš galiu pasakyti, kad yra vykdomi tyrimai. Juo kūrenama Elektrėnų elektrinė ir kartu jis yra tiriamas. Yra pastatyti filtrai. Mes su Seimo nariu A.Grumadu lankėmės Elektrėnuose ir įsitikinome, kad ten nėra mirtino pavojaus. Oremulsiją perkant atrodė, kad ji kainuoja pigiau, tačiau filtrų pastatymas, įrengimas iš karto pakelė savikainą. Vadinasi, neaišku, ar ateityje mes jį galėsim naudoti kaip labai pigų kurą. O emisijos į atmosferą, aš manau, yra nustatytos normos ir jų niekas negalės viršyti, ar jis kūrentų mazutą ar oremulsiją.

Taigi čia didelio skandalo nėra, aš nematau didelės tragedijos, kad tai buvo padaryta. Tai reikėjo padaryti, kad mes įsitikintume, ar tai gerai, ar negerai.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Trapikas. Ruošiasi J.Dringelis.

K.TRAPIKAS. Jūsų vadovaujamos ministerijos pareigūnai išduoda leidimus žvejoti, sugauti vertingas žuvis ir išduoda tam kvotas. Ar nemanote sugriežtinti šią politiką, nes daugelis tų, gavusių leidimus, slepia po jais brakonieriavimą ir pasipelnymą?

I.LAZDINIS. Leidimus, gal šiek tiek aš patikslinsiu, išduoda Žemės ir miškų ūkio ministerija, bet yra tokia kolizija, kaip visada Lietuvoje. Pasirodo, yra mūsų ministerijoje Žuvų išteklių departamentas. Mes tiktai nustatom limitus, kiek galima sugauti tos žuvies. O leidimus išduoda Žemės ir miškų ūkio ministerijoje esantis Žuvų ūkio departamentas. Tačiau tai nereiškia, kad mes neturim teisės kontroliuoti. Mes, be abejo, kontroliuojam. Tam mes ir esam.

Na, o sugriežtinti. Aš manau, kad kontrolė per griežta niekada nebūna. Jeigu yra oficialiai išduoti leidimai ir jeigu yra nustatoma, kad piktnaudžiaujama, tai tam yra numatytos baudos, net ir atimant tuos leidimus, ir taikant didžiules baudas.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Dringelis. Ruošiasi A.Vaižmužis.

J.DRINGELIS. Gerbiamasis ministre, labai šlamštinami priemiestiniai miškai. Netgi nelabai didelių miestų miškai užšlamštinami kelių kilometrų spinduliu, o jau didelių tai ir dar daugiau. Ar jūsų ministerija turi kokių nors galimybių geriau koordinuoti tų priežiūros struktūrų veiklą, kad šioje srityje padėtis pagerėtų? Ačiū.

I.LAZDINIS. Tam tikrus svertus mes turim, nes mes vis dėlto esam kontroliuojanti institucija. Tačiau čia vėl kartais susiduriam su kai kurių savivaldybių nerangumu arba, sakykim taip, nenoru tvarkyti, nes aplinkos tvarkymas, taip pat ir miškų, yra savivaldybių funkcija. Bet, žinot, mes visi norim kontroliuoti, o konkrečiai tvarkyti nebelieka norinčių. Darom viską, kad to nebūtų. Galų gale vis dėlto yra būdų, net ir iki baudų. Galim mes ir tai daryti. Bet vien baudom visą laiką nebūsi… Ieškom būdų. Štai ir dabar ne per seniausiai buvo iškilęs klausimas dėl Raigardo slėnio teršimo. Ten yra didžiulė problema su pasieniu, su muitine. Mašinos laukia parom, ir yra taip užteršta, kad net nuo kelio neįmanoma nueiti. Kas turi tvarkyti? Savivaldybė neturi tam lėšų. Kelininkai sutvarko tiktai savo ruože. Tai dabar mes su ministru A.Žvaliausku sutarėm, kad pradžiai jie skirs pinigų iš kelių fondo, kad būtų įrengtos minimalios sąlygos, sakykim, pastatyti tualetai. O paskui jau priežiūros turės imtis savivaldybės, organizuoti ar ten galų gale kokia akcinė bendrovė, kuri ims tam tikrą mokestį už naudojimąsi tais patogumais ir kartu bus tvarkoma. Kažkas panašaus turėtų būti daroma visur, kur yra teršiama. O apskritai teršimas, galima sakyti taip, yra mūsų kultūros, visos šalies kultūros požymis.

PIRMININKAS. Klausia A.Vaižmužis. Ruošiasi J.Beinortas.

A.VAIŽMUŽIS. Gerbiamasis ministre, malonu, kad vis daugiau dėmesio skiriama gamtosaugos klausimams. Tai mūsų sveikata. Deja, mes patys save nuodijame teršdami gamtą. Ne vieną dešimtmetį esu medžiotojas, daug išvaikščiota miškais, krūmais, laukais ir drąsiai galiu teigti, pritardamas ponui J.Dringeliui, kad ypač prie miestų tiesiog baisiai užteršti miškai. Neseniai lankiausi prie Naujosios Vilnios, tiesiog išsigandau: vien pravėžės, vien sąvartynai. Jūs jau atsakėt.

Aš tada dar kitą klausimą. Atstovauju Biržų ir Kupiškio rajonams. Biržų miesto valymo įrenginiai, jei juos taip galima pavadinti, tokie, neduok Dieve, jei vėjas rytys, tai visi Klausučių gyvenvietės žmonės pakvimpa ir nuodijasi. Net važiuodamas uždarytais langais mašinoje, kvapą junti didžiulį. Kokią paramą numatote skirti Biržų miestui, kad galėtų įsirengti šiuolaikinius valymo įrenginius? Ačiū.

I.LAZDINIS. Taip, ta problema jau yra žinoma turbūt ne vien iš to krašto, iš Biržų krašto. Jūs, be abejo, skaitėt ne per seniausiai spaudoje. Ten juk konfliktas jau vos ne tarptautiniu mastu yra kilęs su japonais. Dabar mūsų sekretorius turi rašyti pasiaiškinimą, nes japonai yra labai įsižeidę. Iš tikrųjų ten dveji metai ar jau treti, ko gero, vyksta derybos. Japonai žada neva skirti kreditus, tačiau niekaip nepabaigia studijų. Viena studija jau yra atlikta, dabar jie aiškina, kad reikia dar kitos studijos. Ir po tos studijos dar jie tikrai nepažada, kad jie iš tikrųjų duos kreditus valymo įrenginiams statyti. Biržų savivaldybė jau yra susiradusi kitus, kurie duoda kreditus ir pastato. Tačiau dabar japonai tiesiog, na, kaip čia pasakius, spaudžia mus, kad jeigu mes atsisakom jų pagalbos, tai tada kils tarptautinis skandalas. Čia jau nebe vien mūsų ministerija, čia jau yra įtraukta Užsienio reikalų ministerija. Kaip išsisuks, aš nežinau.

Mes žinom. Biržai, tas pats ir su Skuodu buvo, yra problemų su valymo įrenginiais. Ką mes galim pasiūlyti? Galim pasiūlyti savivaldybėms tiktai imti kreditus ir statytis. Tačiau čia vėl, jie yra susiję, aš suprantu. Dveji, treji metai jau yra tempiama, dar dvejus metus užtemps. Per tą laiką jie tikrai pasistatytų. Bet čia jau yra, taip sakant, kreditorių noras vykdyti studijas, nes už studijas jie pasiima pinigus, padeda ant stalo tokias bylas ir išvažiuoja.

PIRMININKAS. Paskutinis klausimas – Seimo nario J.Beinorto.

J.BEINORTAS. Pone ministre, aš negarantuoju, kad jūs galėsit atsakyti. Bet mane vis dėlto domina tokio svarbaus valstybės turto, nacionalinio turto kaip miškas iškirtimas. Gal jūs galėtumėt pasakyti. Štai 1997 metai. Mes žinom, kiek apytikriai to miško gali priaugti, bet mano klausimas maždaug toks. Kiek tūkstančiais ar šimtais tūkstančių kietmetrių medienos 1997 metais vis dėlto buvo iškirsta? Ir koks galėtų būti santykis su mūsų statistiniu miško metiniu priaugimu?

I.LAZDINIS. Aš dabar tiksliai jums skaičiaus nepasakysiu, bet jeigu jums tai įdomu, aš labai greitai galiu sužinoti, kai tuoj pat parvažiuosiu į ministeriją. Tačiau iš tikrųjų jūs teisus, kad vis dėlto formaliai Lietuvoje miško yra iškertama mažiau negu jo priauga. Tai yra faktas, be tų atvejų, kur yra savavališkai iškertama. Bet vėl, jeigu imtume visos šalies mastu, tai tikrai nėra dideli skaičiai. Gal tiktai taip atrodo, susidaro toks įspūdis, kad kertama. Bet miškas yra kertamas pagal patvirtintus miškotvarkos projektus, jie yra daromi kas dešimt metų kiekvienoje urėdijoje. Privatūs savininkai taip pat be to projekto negali kirsti. Yra kontroliuojama. Sakau, gali būti vienas kitas atvejis, kai pažeidimai daromi. O dėl skaičių aš jums tiksliai pasakysiu.

PIRMININKAS. Pone ministre, jūsų paklausė dešimt Seimo narių. Keturi nespėjo. Todėl reiškiu apgailestavimą. Dėkoju. Ir sėkmės darbuose…

I.LAZDINIS. Ačiū.

PIRMININKAS. …savo kuruojamos srities.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1004(4) (priėmimas)

Kolegos, antrasis popietės klausimas – Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1004, jau ketvirtasis variantas. Turime priėmimo procedūrą. Kviečiu į tribūną Ryšių ir informatikos viceministrą poną V.Butrimą.

V.BUTRIMAS. Gerbiamieji Seimo nariai, atsižvelgdami į Seimo Juridinio skyriaus išvadą ir į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pastabas, teikiame pataisytą Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Noriu paminėti, kad teikiamo įstatymo projekto tikslas – garantuoti ne tik žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių bei su tuo susijusių asmens duomenų apsaugą Lietuvos Respublikoje, bet ir laisvą duomenų judėjimą. Galiojančio Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo taikymas praktiškai yra labai apsunkintas. Prašome jūsų pritarimo. Ačiū.

PIRMININKAS. Šiam, ketvirtajam, variantui rašytinių pastabų nėra gauta. Pone ministre, dėl 1 straipsnio tikriausiai nėra jokių siūlymų ir dėl kitų, ar ne?

V.BUTRIMAS. Nėra.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, prašom kalbėti dėl 1 straipsnio.

Kolegos, prašom kalbėti dėl 1 straipsnio. 1 straipsnis yra priimamas. 2 straipsnis. Taip pat bendruoju sutarimu priimamas. 3 straipsnis. Priimamas. 4 straipsnis. Priimamas. 5 straipsnis. Priimamas. Kolegos, būkite dėmesingi, 6 straipsnis. Taip pat priimamas. 7 straipsnis. Ir jis priimamas bendru sutarimu. 8 straipsnis. Nėra norinčių diskutuoti. Priimamas ir 8 straipsnis. Ir 9 straipsnis. Priimamas.

Dėkoju, pone viceministre. Kolegos Seimo nariai, prašyčiau kalbėti dėl viso įstatymo projekto. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimai bei papildymai reikalingi. Įstatymo projekte patikslintos nuostatos dėl ypatingų asmens duomenų tvarkymo, duomenų valdytojo, duomenų naudojimo, informacinės sistemos nuostatų, asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, reikalavimų tvarkyti ypatingus asmens duomenis, asmens duomenų kaupimo ir saugojimo duomenų įrašuose, asmens duomenų paslapties išsaugojimo ir asmens duomenų teikimo. Padaryti pakeitimai bei papildymai leis geriau tvarkytis renkant, kaupiant, dorojant, saugant, naudojant ir teikiant duomenis apie fizinius asmenis.

Pritariu įstatymo projektui ir kviečiu balsuoti teigiamai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Kolegos, prašom registruotis. Džiaugiuosi, kad balsų skaičiavimo komisijoje ne viena Danguolė. Kolegos, registruojamės ir balsuosime, ar priimam Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Registruojamės.

Iš viso užsiregistravo 65 kolegos. Kas už tai, kad šis įstatymas būtų priimtas, prašom balsuoti.

BALSŲ SKAIČIUOTOJA. Už – 47.

PIRMININKAS. Už – 48. Kas prieš?

BALSŲ SKAIČIUOTOJA. Prieš nėra.

PIRMININKAS. Kas susilaikė?

BALSŲ SKAIČIUOTOJA. Susilaikiusiųjų nėra.

PIRMININKAS. Kolegos, niekas neprieštaravo, niekas nesusilaikė, 48 balsavo už, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas yra priimtas.

Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo projektas Nr.P-849(4) (priėmimas)

2-3a ir 3b klausimai. Matau karštas diskusijas su viceministre V.Blinkevičiūte. Vis dėlto aš turiu pradėti Vaikų globos įstatymo projekto Nr.P-849(4) priėmimo procedūrą. Ponia viceministre, aš kviečiu jus į tribūną.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, šiandien teikiamas priimti Lietuvos Respublikos vaikų globos įstatymo projektas iš tiesų buvo labai nuoširdžiai ir įdėmiai apsvarstytas daugelyje komitetų – būtent Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitete, taip pat Šeimos ir vaiko reikalų komisijoje.

Iš esmės kai kurios pastabos, kurių turėjo Seimo nariai, jau svarstymo metu buvo įvertinos ir šiuo metu yra parengtas įstatymo projekto ketvirtasis variantas. Paskutinį kartą taisant buvo atsižvelgta į Seimo kalbininkų pataisas ir mes iš tiesų esame labai dėkingi, kad iki įstatymo priėmimo buvo sugebėta pataisyti stilių ar vieną kitą klaidą. Tačiau esminių pataisų šiame projekto variante nėra. Šiandien yra labai svarbu įstatymą priimti kaip galima greičiau, nes tas įstatymas pradės galioti, jeigu Seimas taip nuspręs, š.m. liepos 1 d. Tai bus žingsnis į visiškai naują vaiko globos pradžią, į vaiko globos sistemos kūrimą. Įstatyme yra įtvirtinta vaiko globos samprata, globos steigimo bei pasibaigimo pagrindai, tos globos organizavimo tvarka, rūšys bei formos. Tai iš esmės yra nauji dalykai, nes praktiškai mes esame nuėję šiek tiek toliau, tačiau teisiniai dalykai šiuo atveju nesutvarkyti. Mes įtvirtinam laikinąją globą, kuri iš esmės jau yra, tačiau įstatymuose nebuvo įtvirtinta, ir įtvirtinam nuolatinę globą. Taip pat yra apibrėžiamos ir trys globos formos – tai globa šeimoje, globa šeimynoje ir globa institucijoje. Yra nustatyti globos atsiradimo pagrindai, yra tam tikri reikalavimai globėjams, taip pat apibrėžtos globėjų teisės ir pareigos. Iš tiesų tai būtų labai svarbus dalykas.

Aš nežinau, ar pagal procedūrą dabar galėčiau, bet dar mes šiandien ryte gavome Seimo Juridinio skyriaus išvadas, nors vieną kartą jau buvo labai daug tų išvadų pateikta. Į kai kurias iš jų mes atsižvelgėme, kitas, man atrodo, argumentuotai stengėmės paaiškinti, kodėl nevisiškai sutinkame, kad būtų atsižvelgta šiame įstatyme ir padaryti pataisymai. Jeigu būtų leista, aš galėčiau pakomentuoti kiekvieną Seimo Juridinio skyriaus teikiamą pataisą. Taip pat gerbiamojo Seimo nario S.Kakčio pateiktą pataisą aš irgi galėčiau pakomentuoti, kodėl turi būti vienaip ar kitaip.

PIRMININKAS. Gal tada dėl Juridinio skyriaus bendrų pastabų iš pradžių, o paskui pastraipsniui, ir prieisime prie Seimo nario S.Kakčio pataisos.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Gerai. Dėl Seimo Juridinio skyriaus pastabų, antrųjų pastabų. Seimo Juridinio skyriaus 1 punktas teigia, kad šiuo metu globos santykius reguliuoja Santuokos ir šeimos bei Civilinis kodeksai, ir jeigu nuo liepos 1 d. pradės galioti šis įstatymas, tai būtina suderinti ir tų kitų įstatymų normas. Šitą mes žinome, ne kartą apie tai esu sakiusi ir iš šios Seimo tribūnos, kad kuomet bus priimtas įstatymas, darbo grupė pasirengusi toliau tęsti darbą ir visas reikalingas įstatymų pataisas, tarp jų ir šių minimų, pateikti iki liepos 1 d. patvirtinti jas Seimui.

Dėl 2 punkto. Šiuo įstatymu bus reguliuojami vaikų globos santykiai, ir siūlo vartoti sąvoką “vaiko globa”, aš suprantu kaip vienaskaitos formą turbūt. Jeigu jūs atkreipsite dėmesį, mes pataisėme, visame įstatyme yra vartojama sąvoka “vaiko globa”, ir būtent siūlomas dabar pataisytas įstatymo pavadinimas – “Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas”.

PIRMININKAS. Nenoriu komentuoti, bet labai abejočiau dėl šito pasiūlymo. Tyliu.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. 3 punktas. Projekto 2 straipsnio pirmojoje dalyje rašoma, kad vaikas – tai asmuo, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Šiuo atveju Juridinis skyrius komentuoja, kad vaiku bus galima pripažinti ir asmenis, kurie yra vyresni kaip 18 metų. Toks apibrėžimas, sako, nevisiškai atitinka Vaiko teisių konvencijos 1 straipsnyje pateiktą sąvoką. Noriu pasakyti, kad įgyvendinant Vaiko teisių konvenciją, kurią ratifikavo mūsų Seimas, yra parengtas Vaiko teisių pagrindų įstatymas. Iš šito Vaiko teisių pagrindų įstatymo yra paimta sąvoka ir mūsų projekto 2 straipsnio pirmojoje dalyje. Ta sąvoka “jeigu įstatymai nenumato kitaip” yra, mūsų darbo grupės manymu, gera sąvoka, nes išties kai kuriais atvejais vaikas, kuriam yra įsteigta nustatyta tvarka globa, gauna, sakykim, vaiko globos pašalpas ir kai yra vyresnis kaip 18 metų, tačiau jis dar tebesimoko bendrojo lavinimo mokykloje, kol baigs tą mokyklą. Tačiau kitu atveju jis kaip vaikas gali būti netraktuojamas, nors jam nėra 18 metų, kai jis sukuria šeimą būdamas 17 ar 16 metų.

Projekto 4 punktas. Seimo Juridinio skyriaus siūlymu, projekto 2 straipsnio antrosios dalies 2 punkto redakcija taisytina, ją būtų galima ištaisyti taip: “kurio tėvai, artimieji giminaičiai nežinomi, ar rastas vaikas”. Na, mes čia su tuo sutiktume, galima tą žodį “nenustatyti” ir išbraukti, galbūt taip iš tiesų vartotojams būtų aiškiau, ir mes tam pasirengę, jeigu Seimo nariai pritars 2 straipsnio antrosios dalies 2 punkte išbraukti žodį “nenustatyti”.

5 punktas. Projekto 2 straipsnio antrosios dalies 3 punkte rašoma, kad likęs be tėvų globos vaikas yra tas, kuris įstatymų tvarka yra atskirtas nuo šeimos. Šią sąvoką Juridinis skyrius siūlo tikslinti, nes palikus tokią redakciją – “likusių be tėvų globos vaikų” bus galima taikyti ir už nusikaltimo padarymą sulaikytam vaikui, kuris taip pat yra įstatymų tvarka atskirtas. Na, vis dėlto mes manom, kad tokiu atveju, jeigu vaikas padarė nusikaltimą ir yra tam tikroje auklėjimo kolonijoje ar kažkokioje įstaigoje, jis lygiai taip pat įstatymų tvarka laikomas atskirtu nuo tėvų. Šiuo atveju reikėtų, kad toje įstaigoje (ar pataisos darbų kolonija, ar kažkaip kitaip jinai vadinsis) būtų aptarti irgi su šiuo įstatymu susiję klausimai, kad jam būtų sudarytos normalios ir auklėjimo, ir jo vystymo sąlygos. Tai bus detaliau aptarta Vaiko globos organizavimo nuostatuose.

Projekto 2 straipsnio antrosios dalies 4 punktą būtina paredaguoti, nes jame neįvardyta, nuo kada vaikas, kurio tėvai žinomi arba ieškomi, laikomas likusiu be tėvų globos: ar nuo tėvų paieškos paskelbimo, ar nuo kito momento, ir siūloma pataisyti šį punktą išdėstant, kad esantys be tėvų, artimųjų giminaičių priežiūros, nors jie ir žinomi. Šiuo atveju mes nenorėtume sutikti su šita siūloma pataisa, nes iš tikrųjų tokiu atveju vaikas vis tiek neliks gatvėje, neliks be priežiūros. Tuomet galioja kiti to paties straipsnio punktai, pavyzdžiui, 7 arba 8: kai dėl kitų tam tikrų priežasčių vaikas yra neprižiūrimas, mes jį galime paimti ir jau pradėti forminti, tvarkyti dokumentus dėl laikinosios globos. Įstatyme yra nustatyta, kad bet kuriuo atveju laikinoji globa turi būti įforminta per penkias dienas nuo dokumentų gavimo dienos. Vadinasi, taip iš karto vis tiek nieko nepadarysi, jeigu vaiką rasi gatvėje, tą pačią dieną globos jam niekaip nepaskirsi, bet tai reiškia, kad jis yra paimamas ir jam yra forminami dokumentai.

Projekto 2 straipsnio (…) dalyje galima būtų pasiūlyti pasvarstyti, ar nereikia vaiko artimaisiais giminaičiais laikyti ir įbrolių bei įseserių. Tai mes apsvarstėm. Mes vis dėlto manom, kad to nereikėtų, kadangi dabar naujai rengiamame Šeimos kodekse yra numatoma, jog tiktai pirmosios linijos, arba tiesiosios linijos, giminaičiai ir iš antrosios linijos tik broliai ir seserys. Įbroliai ir įseserės nėra numatomi, todėl manom, kad nebūtų tikslinga tų giminaičių, artimųjų giminaičių grupę plėsti.

Projekto 2 straipsnyje reikėtų palikti, kaip siūlo Juridinis skyrius, “globotinio” sąvoką… reikėtų pateikti… Mes manome, kad “globotinio” sąvokos atskirai nereikia pateikti, kadangi to paties 2 straipsnio antrojoje dalyje mes apibrėžiam, kokiais atvejais vaikas, likęs be tėvų globos, yra laikomas likusiu be tėvų globos, nes “globotinio” sąvoka yra kur kas platesnė, ne taip, kaip vaiko, likusio be tėvų globos.

9 straipsnyje siūlo diskutuoti dėl įstatymo projekto II skyriaus nuostatų, kuriuose kalbama apie laikinąją globą. Pirmiausia projekte neaiškiai deklaruojamas skirtumas tarp laikinos vaiko globos ir nuolatinės vaiko globos, vienodai apibrėžiamos sampratos, steigimo pagrindai, vienodi globėjų parinkimo kriterijai. Na, žodžiu, lieka neaiški vaiko padėtis nuo to momento, kai jis jau lieka be tėvų globos. Mes vis dėlto manom, kad tokio didelio skirtumo tarp laikinosios globos ir tarp nuolatinės globos ir negali būti. Kiekvienos iš šitų globos rūšių tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą, jeigu tam yra galimybė. Tačiau jeigu pažiūrėsim į laikinąją globą, kokiais atvejais ji yra steigiama, kiekvienu atveju jinai yra ribojama tam tikrom sąlygom, kai dar yra galimybė grąžinti vaiką jo tikriesiems tėvams. Tuo tarpu daugeliu nuolatinės globos atvejų to jau nėra ir mes manome, kad įstatyme tai yra pakankamai detaliai apibrėžta ir išvardyta. Be to, skiriasi ir pačios globos skyrimo tvarka. Mes siūlome, kad laikinąją globą skirtų savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybos teikimu apskrities viršininko administracija, o nuolatinės globos atveju vėlgi tos pačios vaikų teisių apsaugos tarnybos teikimu spręstų teismas.

Dėl 10 punkto. Neaiškiai suformuluotas 8 straipsnio 2 punktas. Gal čia norėta nustatyti, kad laikinoji globa bus steigiama iki bus nustatyti vaiko tėvai ar artimieji, bet ne ilgiau kaip trim mėnesiams. Taip, man atrodo, kad tai aišku, bet jeigu tai nėra aišku, mes galbūt, jeigu Seimas pritars, tą formuluotę patvarkysim taip, kad jinai būtų aiškesnė. Bet iš principo yra taip, jog jeigu per tris mėnesius neatsiranda tėvai. Aš atsiprašau…

PIRMININKAS. Aš matau ryžtingai nusiteikusį kanclerį. Jis gali duoti pastabų dėl vedimo tvarkos.

J.RAZMA. Taip, jeigu toliau mes tęsim, mes čia demonstruosim nepagarbą Seimui, t.y. sau, kai du valdininkai – Juridinis skyrius ir atitinkamos ministerijos viceministrė – iš esmės tarpusavyje aiškinasi tam tikras pastabas. Aš manau, kad tai galima buvo išsiaiškinti ir prieš ateinant į posėdį, gal tų pastabų būtų kur kas mažiau. O kadangi dabar laikas, skirtas šitam klausimui, kaip tik ir baigėsi, siūlau priėmimo procedūrą šiandien šiuo momentu ir užbaigti.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Nežinau, ką pasakyti.

PIRMININKAS. Ponia viceministre, prašom dar kelis žodžius. Mes galim 15 minučių pratęsti. Žiūrėsim, kaip ten, gal spėsim daugelį straipsnių priimti.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Gerai, aš toliau netęsiu. Iš tikrųjų mes su Seimo Juridiniu skyriumi diskutavom ir stengėmės paaiškinti. Mums atrodė, kad pakankamai suprantama, kad visos tos nuostatos, kurios čia yra išdėstytos, yra normaliai suredaguotos, taip, kaip turi būti. Tada aš galbūt toliau dėl Seimo Juridinio skyriaus išvadų netęsiu, bet tada, jeigu galima, dėl Seimo nario S.Kakčio pastabos.

PIRMININKAS. 1 straipsnis. Ponia viceministre, 1 straipsnis. Pastabų ir siūlymų nėra, ar ne?

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Gerai. Taip.

PIRMININKAS. 1 straipsnis. Nėra? Pastabų nėra. Gerbiamieji kolegos, ar būtų norinčių kalbėti dėl motyvų dėl 1 straipsnio? Nėra norinčių kalbėti. Seimo narys J.Beinortas dėl vedimo tvarkos.

J.BEINORTAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, šis įstatymas iš tikrųjų svarstytinas kartu su tuo dokumentu, kuris dar tik yra pakeliui į Seimą, t.y. su Santuokos ir šeimos kodeksu, ir daugelis vertinimų, kuriuos dabar teikia mūsų, Seimo, Juridinis skyrius, išplaukia iš dabar galiojančių įstatymų, tuo tarpu ponia viceministrė, matyt, atstovaudama ir ministerijos nuomonei, jau turi viziją apie kažkokį būsimą dokumentą. Taigi aš manau, kad iš tikrųjų šiandien mes priimsim tokį pusfabrikatį, kuris bus kritikuojamas ir iki liepos 1 d. vis tiek neveiks. Tai gal geriau šiandien nepriiminėkim to dokumento, o iš tikrųjų duokime tam pačiam Juridiniam skyriui pamatyti tą dokumentą, kuris yra pranešėjos pasąmonėje, t.y. Šeimos ir santuokos kodeksą. O jeigu šiandien priimsime, tai priimsime tam, kad galėtume po poros mėnesių jį vėl taisyti. Ir duodame darbo grupei dar keliasdešimt tūkstančių uždirbti.

PIRMININKAS. Aš matau, kad jau plėtojasi diskusija dėl to, ką mes darom toliau. Taigi paskutinioji kalbėtoja šiuo klausimu – V.Aleknaitė.

V.ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ. Noriu pasakyti šiuo atveju ne kaip Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė, bet kaip asmuo, tam tikru požiūriu susijęs su naujojo Šeimos kodekso rengimo grupe, kuriai irgi turiu garbės vadovauti, kad mes į šį įstatymą žiūrime kaip į būsimojo Šeimos kodekso dalį. Mūsų visiškai negąsdina ta perspektyva, kad, įtraukdami šį įstatymą į būsimąjį kodeksą, mes kai ką suderinsime. Aš tikiuosi, ne Seimo salėje, bet darbo tvarka. O kuo ilgiau mes nepriimsime šio įstatymo, tuo kyla didesnis pavojus, kad užsitęs poįstatyminių aktų rengimas ir Vyriausybė negalės nuo liepos 1 d. įgyvendinti savo planų, būtent negalės padidinti tų išmokų, kurios numatomos šiuo įstatymu asmenims, globojantiems vaikus. Todėl aš manau, kad nereikėtų karščiuotis ir priiminėti įstatymo pastraipsniui, kaip siūlė Seimo vicepirmininkas.

PIRMININKAS. Karščiavimasis yra tas, kad jau baigėsi šio įstatymo priėmimo laikas, ir tie, kurie siūlo nutraukti šiandien priėmimo procedūrą, yra, žinoma, teisūs. Bet dar teisesni tie, kurie mano, jog vis dėlto su Juridinio skyriaus išvadomis, kurios teikiamos galutiniam įstatymo projektui, vis dėlto reikėjo tiksliau pasiderinti, kad jų nebūtų. Maloniausia, kai įstatymas ateina iki priėmimo ir tiktai du teigiami sakiniai Juridinio skyriaus yra išvadoje.

Gerbiamieji kolegos, ar reikėtų balsuoti dėl to, kad mes dabar nutraukiame priėmimo procedūrą, o antradienį, jeigu bus suderintos nuostatos su Juridiniu skyriumi ir nebus šitiek diskusijų, mes galime per 20 minučių šį įstatymą priimti, juo labiau kad dar yra Seimo nario S.Kakčio pataisų, kurios taip pat atsirado paskutiniam variantui, ir jie tiktai degamai buvo susėdę tribūnoje kalbėtis? Ponia viceministre, prašyčiau nelaikyti tai nepagarba jūsų atliktam darbui.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Nežinau, aš to nelaikau, aš už tai, kad kiekvienas įstatymas būtų kuo aiškesnis, kad jį taikant nebūtų klaidų.

PIRMININKAS. Aš nuoširdžiai dėkoju dėl šito susitarimo. Vaikai bus apsaugoti, visos moterys antradienį bus patenkintos, nes Juridinis skyrius bus pateikęs tokias išvadas, kurios bus tiktai teigiamos. Ačiū, gerbiamieji kolegos, darome priėmimo pertrauką.

Kartu paliekame ir jį lydintį Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo 4, 5, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr.P-850(2). Tai mūsų antradienio arba kitos savaitės darbų kryptis.

Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio ir 14 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1058 (pateikimas)

2-4 klausimas – Valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio ir 14 straipsnio antrosios dalies pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1058, pateikimas. Kviečiu į tribūną viceministrę V.Blinkevičiūtę.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke ir gerbiamieji Seimo nariai, norėčiau pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą Valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo bei 14 straipsnio antrosios dalies pakeitimo įstatymo projektą. Šio įstatymo projekto tikslas yra padidinti valstybines pensijas, kurios yra mokamos iš valstybės iždo 1991 m. sausio 11-13 d. vykdytos agresijos metu nukentėjusiems asmenims, invalidams ir taip pat tų buvusių įvykių metu žuvusiųjų šeimų nariams: motinoms, tėvams, našlaičiams vaikams ir našlėms. Siūlome, jog 12 straipsnyje būtų padidintos pensijos dvigubai tiems sausio 13 d. nukentėjusiems, kurie yra I grupės invalidai, būtų mokamos keturių valstybinių pensijų bazių dydžio pensijos. Noriu pasakyti, kad šiuo metu yra tik du I grupės sausio 13 d. invalidai, o valstybinių pensijų bazė šiuo metu yra 132 Lt. Pripažintiems II grupės invalidams siūlome trijų valstybinių pensijų bazių dydžio pensiją, o III grupės – dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio išmoką. Taip pat siūlome, jog nuo šių įvykių nukentėjusių arba žuvusių asmenų motinoms, kurioms yra 50 metų arba pripažintos invalidėmis, taip pat tėvams, kurie yra senatvės pensininkų amžiaus arba pripažinti invalidais, būtų mokama keturių valstybinių pensijų bazių dydžio nukentėjusių asmenų valstybinė pensija. Iki šiol šiems asmenims buvo dviejų bazinių pensijų dydžio valstybinė pensija.

14 straipsnio antrojoje dalyje siūlome pakeitimą, jog našlių ir našlaičių pensijos būtų taip pat padidintos, t.y. kiekvienam iš šių asmenų būtų mokama ne dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio našlės ar našlaičio pensija, o keturių. Tokie pataisymai yra padaryti atsižvelgiant į tai, kad tie asmenys iš tikrųjų yra pakankamai nusipelnę valstybei, ir tos išmokos, kurias jie gaudavo, ne visada užtikrino jų normalias gyvenimo sąlygas, atsižvelgiant į tą indėlį, kurį įdėjo jų artimieji, jų vaikai ar jų vyrai.

Noriu pateikti papildomą informaciją, kad dabar yra 177 asmenys, kurie gauna nukentėjusių asmenų valstybines pensijas, t.y. 2 I grupės invalidai, 33 II grupės invalidai, 76 III grupės invalidai bei 66 žuvusiųjų asmenų šeimos – motinos, tėvai, našlaičiai vaikai ir našlės. Tokią pataisą įstatyme mes siūlytume įvesti nuo 1998 m. liepos 1 d. Tam papildomai reikėtų 250 tūkst. Lt. Ačiū.

PIRMININKAS. Ponia viceministre, jums trys klausimai. Seimo narė R.Dovydėnienė.

R.DOVYDĖNIENĖ. Gerbiamoji viceministre, aš norėjau paklausti dėl jūsų pačių aiškinamajame rašte pateiktos formuluotės, kad šio įstatymo pakeitimas gali turėti neigiamų pasekmių ir kad tai gali supriešinti ar tiesiog sukelti nepasitenkinimą dalies asmenų, kurie gauna nedidelę valstybinę socialinio draudimo pensiją. Be abejo, aš visiškai pritariu, kad žmonėms, nukentėjusiems sausio 13 d., būtina padidinti išmokas. Mano klausimas yra toks. Ar nereikėtų pirmiausia parengti jūsų minimą valstybinių pensijų diferenciavimo koncepciją, kad būtų truputį aiškiau, kurios kategorijos kiek galės tos pensijos gauti? Nes kuo toliau, tuo dažniau atsiranda grupės asmenų, kuriems išmokos labai skiriasi nuo kitų. Žodžiu, mes diferencijuojame visuomenę ir tuos, kurie yra nukentėję dėl vienokių ar kitokių ir labai svarbių priežasčių. Būtent dėl koncepcijos parengimo. Ar ne geriau parengus šią koncepciją, pasižiūrėjus galimybes atitinkamai didinti, kelti arba vienodinti pensijas?

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Į šitą klausimą aš galėčiau atsakyti taip. Iš tikrųjų sausio 13 d. nukentėję asmenys ir šiuo atveju yra visai kito lygio negu kitų nukentėjusių asmenų kategorijos. Jeigu mes ir parengsime tai, kas parašyta aiškinamajame rašte, o tai Vyriausybė mums yra pavedusi padaryti, matyt, Vyriausybė svarstydama apgalvojo tokius dalykus ir tai, kad tai netrukdys rengiant bendrąją koncepciją dėl tam tikros padėties įtvirtinimo sausio 13 d. nukentėjusiems asmenims.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamoji viceministre, noriu paklausti. Iš daugelio pasipriešinimo okupacijoms ir agresijoms žuvusių artimųjų ir nukentėjusiųjų išskirdami (ir jau ne pirmą kartą) tik jų dalį, ar nežeidžiam ir nežeminam pasipriešinimo okupacijoms žuvusiųjų artimųjų bei nukentėjusių ir ar tuo netęsiam ankstesnės Lietuvai žalingo žmonių skirstymo į gerus ir geresnius praktikos? Ačiū.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Aš norėčiau pasakyti, kad per šituos septynerius metus yra nemaža dalis įvairių kategorijų asmenų, kuriems Vyriausybė, t.y. kaip politinis momentas, suteikia vienokias ar kitokias socialines garantijas. Šiuo atveju yra Vyriausybės ir Seimo pasirinkimas, kokios socialinės grupės vis dėlto vertos didesnės valstybės paramos, kurios daugiau ar mažiau yra nukentėjusios. Manau, kad sausio 13 d. nukentėję asmenys iš tikrųjų yra tie, kuriems reikia ypatingos, išskirtinės paramos.

PIRMININKAS. Seimo narė D.Aleksiūnienė.

D.ALEKSIŪNIENĖ. Gerbiamoji viceministre, aš taip pat manyčiau, kad reikėtų peržiūrėti daugelio asmenų, gaunančių socialines išmokas iš valstybės biudžeto… Ypač jaučiasi nuskriausti tremties invalidai (iš jų gauname daug nusiskundimų), taip pat labai skaudu žinoti ir matyti, kaip vaikai, likę našlaičiai, dar belankantys vidurinę mokyklą, gauna tik 25% savo mirusios motinos, sakykim, ar invalidumo pašalpos arba socialinio draudimo pašalpos. Aš žinau atvejį, kai mergaitė dvyliktokė turi gyventi iš 60 Lt. Ar nereikėtų lygiagrečiai peržiūrėti ir kitų kategorijų gaunamas pašalpas, nes pragyventi tiems žmonėms iš tikrųjų sunku?

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Aš sutinku, kad tikrai yra labai daug žmonių, kuriems pragyventi vienu ar kitu atveju iš tiesų yra nelengva, tačiau aš noriu pasakyti, kad mūsų Vyriausybė dėl paramos vaikams ir pernai, ir šiais metais yra labai daug padariusi. Šiuo atveju labai norėjom, kad kaip galima greičiau būtų priimtas ir Vaikų globos įstatymas, nes tai irgi tam tikra parama našlaičiams, nes numatoma padidinti vaiko globos pašalpą. Kita vertus, vaikams yra skirtas maitinimas ir jūsų minima mergaitė mokykloje turėtų gauti nemokamus pietus ir pusryčius. Be to, turėtų įsijungti ir visos kitos socialinės paramos sistemos, turiu omeny, kad galima ją paremti daiktais, rūbais ir t.t. Bet aš noriu pasakyti, kad palaipsniui yra didinamos visos socialinės išmokos. Jūs minėjote socialinio draudimo pensijas. Žinoma, mes esam parengę projektą, Vyriausybė tam projektui yra pritarusi, jog visoms toms pensijoms, valstybinio socialinio draudimo pensijoms, kurios yra mokamos, ir mokamos seniai, ypač tiems asmenims, kurie turi darbo stažą arba socialinio draudimo stažą iki nepriklausomybės atkūrimo, būtų daug didesnė to stažo įtaka. Aš tikiuosi, kad jeigu šiais metais tas įstatymas bus priimtas, tai atitinkamai padidės ir tos pensijos. O visos socialinės išmokos, jeigu jūs turite omeny pašalpas ir kompensacijas, kiekvienu atveju yra indeksuojamos keičiantis kainų indeksui bei atsižvelgiant į infliacijos koeficientą.

PIRMININKAS. Ponia viceministre, dėkoju už įstatymo projekto pateikimą. Kolegos, ar pritariame jam? Seimo narys J.Listavičius norėtų prieštarauti. Labai atsiprašau.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, pateiktame įstatymo projekte iš pasipriešinimo okupantams ir agresoriams žuvusių artimųjų ir nukentėjusių išskiriami tik per agresiją žuvusių artimieji ir nukentėję. Čia ne vien lėšų reikmės, o moralinio principo, istorijos supratimo, laisvės kovos bei indėlio į ją pripažinimo klausimai. Minėtam išskyrimui pateisinti nei anksčiau, nei dabar jokių argumentų nebuvo ir nėra. Deja, anksčiau daugumai Seimo narių kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę prieš okupantus iš viso nebuvo. Jie juos kitaip vadino. Dabar padėtis kita. Atsirado ordinų laisvės kovotojams apdovanoti, vasario 26 d. atsirado genocido aukoms paminklas prie KGB rūmų, yra ir kitų gerų permainų. Todėl tęsti Lietuvos žmonių skirstymą ir neprisiminti kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, su okupantais yra tiesiog neleistina. Jei yra lėšų, tai pensijas, socialinę paramą ir garantijas reikėtų skirti visiems laisvės kovose žuvusiųjų artimiesiems ar nukentėjusiems arba ieškoti visiems priimtinų atrankos principų. Jei kol kas lėšų nėra, tai reikėtų susilaikyti – neskirstyti, nežeminti ir nekiršinti žmonių, jie to tikrai nenusipelnę. Privalome prisiminti visus laisvės kovotojus – tai mūsų pareiga. Juo labiau kad dauguma jų patys savęs ir savo artimųjų priminti jau negali. Nepritariu pateiktam įstatymo projektui, jį reikėtų patikslinti ir papildyti atsižvelgiant į visų laisvės kovose žuvusiųjų nuopelnus Tėvynei bei kitus veiksnius. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, jūsų motyvai yra girdimi. Ar galėtumėm bendru sutarimu šį jautrų įstatymo projektą palaikyti po pateikimo, o tada derinti jūsų išsakytas abejones? (Balsai salėje) Aš tiesiog matau, kad jis pasakė viską, bet jis neprieštarauja pateikimui. (Balsai salėje) Taigi bendru sutarimu po pateikimo... (Balsai salėje) Reikalaujama balsuoti?

Gerbiamieji kolegos, prašom registruotis. Registruojamės. Užsiregistravę balsuosime, ar pritariame po pateikimo Valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio ir 14 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektui. Aš jus, kolegos, kviečiu parodyti savo poziciją kitoj vietoj, o ne balsuojant pareikšti savo nepritarimą šiam įstatymo projektui. Prašyčiau nelaikyti tai mano spaudimu.

Užsiregistravo 66 kolegos. Kas būtų už tai, kad po pateikimo pritartume šiam įstatymo projektui, balsuoja už, kas prieš, tas – prieš. Iš viso balsavo 49: už pritarimą po pateikimo – 31, prieš – 7, susilaikė 11. Įstatymo projektui po pateikimo pritarta. Pagrindinis komitetas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Biudžeto ir finansų komitetas yra kaip papildomas komitetas. Argumentų, kad tai nėra sisteminis dalykas, girdėta daug. Ačiū. Ponia viceministrė atkreips dėmesį į juos.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo projektas Nr.P-694(3) (svarstymas)

Penktasis popietės klausimas, kolegos. Turizmo įstatymo projektas Nr.P-694(3). Svarstymas.

Keturi kolegos pareiškė norą dalyvauti diskusijoje. Kviečiu į tribūną Seimo narį P.Papovą.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Kalbėti apie šio įstatymo aktualumą turbūt nereikia, tenka tik apgailestauti, kad labai ilgai užsitęsė šio įstatymo svarstymas. Noriu pasakyti, kad iš esmės įstatymas, mano požiūriu, yra parengtas gana kompetentingai. Labai didelių pastabų aš neturiu, tačiau noriu akcentuoti vienintelį dalyką, ką akcentuoja ir Juridinis skyrius dėl 21 straipsnio 3 dalies. Apskritai noriu pasakyti, kad turizmo valdymas, kuris yra išdėstytas 6 skirsnyje, na, jis yra neaiškus. Manau, kad tai ne įstatymo rengėjų problema, o mūsų, politikų, Seimo problema, nes mes kartu su Vyriausybe nenusprendžiam, kokių institucijų padedami toliau valdysim šalį. Ar mūsų šalis bus departamentinė Respublika, ar vis dėlto Respublika su konstitucinėm ministerijom, kur ir ministrai atsakys už valdymo sritis? Štai didžiausia problema. Aš manyčiau, kad jei yra apsispręsta, kad turizmo valdymo funkciją šalyje atliks Vyriausybė, tai galima paminėti, ir būtina paminėti, kad vietos valdžią vykdo vietos savivaldybės, o visą kitą – Vyriausybei pavaldžios institucijos, sakykim, ir Turizmo departamentas, ir Švietimo ministerija, ir apskritis. Man atrodo, kad nereikia jokių nuorodų įstatyme daryti, nes Vyriausybė valdydama nustatys, kokios institucijos atliks tam tikras funkcijas, pavestas Vyriausybei, t.y. kam deleguos Vyriausybės funkcijas, kokios institucijos turės teisę ir privalės tai padaryti. O įstatymo leidėjui – Vyriausybei nustatinėti, kokios jos institucijos ir kokias pareigas turi atlikti, manau, yra netikslinga, nes mes dirbtume už Vyriausybę lyg ir ja nepasitikėdami. Dabartinis modelis tas, kiek aš suprantu, nors 3 punktas nėra aiškus, kad Turizmo departamentas yra prie Vyriausybės. Ar gerai, ar blogai, dar kartą kartoju, tai būtų mūsų, politikų, apsisprendimas. Jei žiūrėtume į valstybės valdymą konceptualiai, tai noriu pasakyti, kad vis dėlto, kai yra už kažkokią valdymo sritį atsakingas ministras… Juo labiau kad turizmas yra tarptautinė sritis, mūsų šaliai labai reikalinga šiuo požiūriu ir verslo požiūriu sritis, tai atstovauti Vyriausybei, be abejo, pagal mūsų Konstituciją ir pagal visus Vyriausybės įstatymus gali tik ministras. Ministras gali ir yra atskaitingas ir atsakingas ir Seimui, ir Prezidentui. Aš manau, nors mes jungiam vieną ministeriją prie kitos ir t.t., kad prie kokios nors ministerijos arba kokios nors ministerijos pavadinime atsirastų žodžiai “turizmo ir turizmo ministerija”, tai tarptautiniu mastu būtų neblogai. Bet tai diskusijų klausimas. Didžiai apgailestauju, kad valdymo srityje dėl to neturime reikiamos koncepcijos. Tai reiktų greitu laiku padaryti. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Seimo narį, Seimo kanclerį J.Razmą.

J.RAZMA. Gerbiamieji kolegos! Užsirašiau kalbėti šiuo klausimu todėl, kad buvau Seimo valdybos sudarytos specialios darbo grupės šito įstatymo projektui nagrinėti pirmininkas. Mūsų grupė atidžiai svarstė šitą projektą ir galėtų jį pažymėti kaip vieną iš kokybiškiausių Seimui pateiktų konceptualių projektų. Žinoma, mes radome smulkių pataisų, pastabų, kurios kažkuriam variante buvo pažymėtos išryškintu šriftu, tačiau labai nedaug pasiūlėm naujo ar iš principo. Su mūsų siūlymu Vyriausybė sutiko, kad nereikia kurti specialaus garantijų fondo silpnoms turizmo verslą organizuojančioms įmonėms, nes tikrai būtume įsivėlę į šito fondo veiklos reglamentavimą. Tą garantijų problemą, atrodo, visiškai išsprendžia dabar likęs banko ar draudimo įmonės garantas.

Toliau, mes laikėm, kad būtina 11 straipsnyje pažymėti, jog savivaldybių ir apskričių turizmo informacijos centrų veikla gali būti dotuojama, nes tiesiogiai iš savo veiklos šitos institucijos ne visada pajėgs užsidirbti. Nors jų veikla duoda įplaukų, žinoma, tačiau kitoms sritims, o ne tiesiogiai joms.

Taip pat mes nemažai ginčijomės dėl turizmo valstybinio valdymo institucijų. Dėl to dar kartą kalbėjo kolega P.Papovas. Man atrodo, kad gal nėra taip blogai, kai dabar yra priimta darbo grupės siūlymu gana lanksti 21 straipsnio formuluotė, kuri palieka Vyriausybei nustatyti Turizmo departamento vietą ir jo atstovavimą Vyriausybei. Taigi Vyriausybei atitenka ta atsakomybė suteikti šitam departamentui žemesnį statusą paliekant jį kurioj nors ministerijoj ar tiesiog prie Vyriausybės. Aš manau, kad Vyriausybė pajėgs nesunkiai šią problemą deramai išspręsti.

Taip pat mes manėm, kad būtina pažymėti, jog saugomose teritorijose skatintina turizmo organizavimo veikla, ir atitinkama pataisa taip pat yra pateikta. Todėl aš tikiuosi, kad mes pritarsim šitam projektui, gal truputį dar ir pasiginčiję dėl kai kurių straipsnių, nes iš tikrųjų jis parengtas apibendrinus daugelio šalių turizmo įstatymus ir, mano supratimu, yra labai kokybiškas.

PIRMININKAS. Kviečiu į tribūną Seimo narį J.Beinortą.

J.BEINORTAS. Gerbiamieji kolegos, Turizmo įstatymas iš tikrųjų sukelia prieštaringą vertinimą. Aš neabejoju, kad jis parengtas kokybiškai kaip turizmo verslo įstatymas. Bet jeigu jau rašome antraštėje, kad tai yra Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, tai aš iš tikrųjų turiu dėl jo pastabų ir norėčiau savo negausiems kolegoms vis dėlto kai ką ta tema pasakyti.

Pradėsiu iš kito galo. Aš pradėsiu nuo 24 straipsnio, kuriame rašoma apie Švietimo ministerijos kompetenciją turizmo srityje. Ten manoma, kad Švietimo ir mokslo ministerija galėtų planuoti ugdyti vaikų ir jaunimo turizmo įgūdžius, koordinuoti vaikų ir jaunimo darbo ir poilsio stovyklų veiklą. Tada kyla klausimas, į kokį turizmą mes orientuosim dar besimokantį jaunimą? Ar į turizmą, kur viską reikia apmokėti, pradedant nuo gido licencijos, nuo mokamos stovyklos, nuo galiausiai bet kurios išvykos? Iš tikrųjų, ar šiandien mes galvojame, iš kur atsiranda pats turizmo poreikis? Mano nuomone, mūsų turizmo poreikis labai ryškiai buvo matyti visą pokarį, nes tai buvo kultūros poreikis. Tokį poreikį, manau, augantys, besimokantys žmonės turi išlikusį ir dabar. Todėl neturėtume rašyti sterilių įstatymų, skirtų pinigingiems užsienio klajūnams, su galimybe jiems parodyti viską nuo Nidos iki Adutiškio, bet turėtume galvoti apie tai, kad turime užauginti savo jauną žmogų, kuriam būtų nesvetimas savo krašto pažinimas, kuriam būtų gal net išugdytas poreikis matyti, saugoti, puoselėti ir tą kultūrą skleisti. Todėl aš, perskaitęs antraštę “Turizmo įstatymas”, maniau, kad šiame įstatyme rasim vietos ir tai saviveiklinei arba savaveiksmei turizmo rūšiai, kuri prasideda nuo mokinukų išvykų, nuo jų kelionių, nuo jų suvokimo, kas tai yra kultūros paminklas, nuo jų pagarbos gamtos paminklui. Tačiau šiame įstatyme viso šito nėra. Nemanau, kad šitas įstatymas taptų blogesnis, jeigu mes viena arba dviem dalimis aptartume saviveiklinio turizmo vietą, pažintinio turizmo vietą ir santykį su komerciniu turizmu. Štai 27 straipsnyje rašoma, kad turizmo kultūros ištekliams priskiriami gamtos ir kultūros paminklai, saugomos teritorijos, kurių vertybės leidžia juos naudoti, cituoju, “pažintinio, kultūrinio ir kitokio turizmo tikslais”. Tai štai, jeigu jau mes iš tikrųjų suprantam, kad mūsų turizmo objektas yra kultūros paminklas, tai prie to kultūros paminklo turime pirmiausia įpratinti ateiti mūsų žmogų.

Kitas dalykas, šiame įstatyme kalbama apie keletą dalykų, kur faktiškai iš šito įstatymo turėtų kilti kitų įstatymų pataisos. Antai 4 straipsnyje rašoma, kad valstybė, plėtodama turizmą, nustato palankias sąlygas vizų išdavimui, pasienio postų, muitų, veiklos sąlygas. Faktiškai, jeigu mes numatome tam tikras lengvatas, tai tada reikėtų prie šito įstatymo teikti ir pataisą tiek Pasienio kirtimo tvarkos įstatymo, tiek Muitų tvarkos įstatymo. Panašiai yra ir su kaimo turizmo subjektais. Kas gi dabar yra kaimo turizmo subjektai? Pagal šį įstatymą, tai yra patentų turėtojai, kuriems vis dėlto taikomos tų patentų nuolaidos, tiksliau, kurį laiką taikomos. Aš manau, kad tada turėtų būti ir mūsų mokesčių įstatymuose tai aptarta.

Tačiau aš nuoširdžiai, kolegos, kreipiuosi į įstatymo rengėjus, kad mes dar kartą kartu su Švietimo ir Kultūros ministerijomis, kartu su dar gyvais pokario 6-7 dešimtmečio turistais kraštotyrininkais, kurių dauguma iš tikrųjų dabar yra visuomeniniai kultūros paminklotvarkos arba paminklosaugos darbuotojai arba net etatiniai darbuotojai, turėtume šitame įstatyme rasti vietą saviveikliniam, savarankiškam turizmui, rasti paramą jam, nes tie pinigai, kurie čia ateis, taip, jie gali ateiti į biudžetą, tačiau jų dalis gali tiesiai ateiti į mokyklą, gali tiesiai ateiti į savivaldybę, gali tiesiai ateiti į tuos klubus, kuriuos mes bandome reanimuoti ar išlaikyti Lietuvoje.

Kas Lietuvą skyrė nuo daugelio sąjunginių respublikų, kai mes buvome dar okupuoti? O būtent skyrė du dalykai: mūsų, lietuvių, labai didelis poreikis pažinti kultūrą ne tik savo krašto, bet ir pažinti kultūrą visų šalių, į kurias mes galėjom važiuoti. Kita vertus, mes Lietuvoje turėjome tokią didelę sportinio turizmo patirtį, kad mums šiandien visiškai nieko nereikštų pirmauti Europoje tiek kalnų, tiek vandens turizmo kelionėse ir varžybose. Jeigu nerasim vietos šiame įstatyme būtent šitai turizmo ir pažinimo rūšiai, mes tada turime susitarti, kokiame kitame įstatyme mes bandysime suteikti mūsų jaunimui ir mūsų žmonėms tos kultūros per keliones, per turizmą būdą. Aš vis dėlto manyčiau, kad turime rasti šiame įstatyme. Dėkui.

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Seimo narį J.Šimėną.

J.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai, kurie dar esate salėje, mano kalba labai siejasi su kolegos J.Beinorto kalba, nes aš taip pat, skaitydamas įstatymo projektą, jame numatytus tikslus, negaliu visiškai suderinti su įstatymo pavadinimu ir jo visa paskirtimi. Cituoju. 1 straipsnis – “Įstatymo tikslas”. “Turizmo įstatymas nustato turizmo verslo organizavimo principus ir prioritetus. Reikalavimus turizmo paslaugų teikimui nustato šį verslą kontroliuojančių valstybės ir vietos savivaldos institucijų kompetencija, turizmo išteklių naudojimo sąlygos”. Tai yra tikslas. Tačiau pats įstatymas pavadintas Turizmo įstatymu. Ši sąvoka, mano suvokimu, kur kas platesnė, apimanti ne tik turizmo verslą, bet ir žygeivystę bei kitą savarankišką, visuomeniniais pagrindais vykstantį turizmą. Turizmo įstatymo projektas nenumato turizmo organizavimo visuomeniniais pagrindais. Nesant to, gali atsirasti noras interpretuoti Turizmo įstatymą kaip draudimą keliauti savarankiškai, t.y. visuomeniniais pagrindais, dar daugiau – uždrausti žygeivystę, kas, sakykime, tam tikra prasme buvo daroma sovietiniu periodu.

Aš jums norėčiau ta proga paskaityti 28 straipsnio šeštąją dalį: “Privačiose žemėvaldose keliauti ir stovyklauti galima tik savininko nurodytose vietose ir (ar) pagal teisės aktus, reglamentuojančius keliavimą, stovyklavimą, objektų lankymą ar poilsiavimą”. Dėl antrosios dalies aš nesiginčiju. Aišku, žygeiviai, turistai ir keliautojai turi laikytis teisės aktų, to kartoti visiškai nereikia. Tačiau sakykite, gerbiamieji, jeigu aš arba kuris nors iš jūsų nutaria plaukti valtele, sakykim, Žeimenos upe, išlipę į krantą turime suderinti su savininku, kuris galbūt gyvena Šiauliuose, o galbūt ir Klaipėdoje, ir t.t. Eidamas per mišką turi žinoti, per kieno tu valdas eini. O kaip man žinoti, kieno tos valdos? Tai gal tada skatinkim užtverti visus miškus hektarais, ir tada norėdami keliauti turim šituos dalykus suderinti. Dar daugiau. Turėčiau pasakyti, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymas nedraudžia keliauti ar grybauti privačiuose miškuose. Todėl ši įstatymo nuostata labai kategoriškai kertasi su kelionės, pažinimo ir keliavimo principu.

Turizmo įstatymo projektas nenumato turizmo rūšių ir prioritetų. Čia nėra išskirstyta, kas tai yra dviračių turizmas, slidžių turizmas ar kitos turizmo rūšys ir kam vis dėlto suteikti prioritetą. Čia kalbama apie verslą. Ir šiai įstatymo daliai, kuri reglamentuoja turizmo verslą, aš didelių pastabų neturiu, nors yra apie ką ir ten pakalbėti.

Turizmo įstatymo projektas nenumato turizmo kaip priemonės ugdyti asmenybę, savo šalies patriotą, kaip priemonės žmonių, o ypač jaunimo, sveikatingumui bei sportui, kaip priemonės skatinti pažinti kultūros ir gamtos vertybes, kraštovaizdį, įdomius žmones, jų darbus. Jūs puikiai žinote, jog prieš keletą metų (prisimenant sovietmetį) į Orvydų sodybą nebuvo galima eiti, nes ten buvo “negerai”, ne tokius jausmus skatino jaunimui. Šiandien mes turime pasakyti, kad mes kaip tik skatinkime ten nuvykti žmones ir pamatyti, ką sukuria žmogus. Turbūt kiekvienam tam tikras asociacijas sukelia ir Intos darbai Mosėdyje, ir t.t. Aš prisimenu žygeivystės laikus kaip tam tikrą rezistencijos formą, kai mes keliaudami su įvairiais klubais lankydavome pilkapius, piliakalnius, galų gale Rasų šventės pradžia Kernavėje – taip pat didelis žygeivių nuopelnas. (Matau, jau dega lemputė.) Aš manau, kad šiame įstatyme turėtų būti vietos ir žygeivystei.

Dar keletas minčių apie konkrečius straipsnius. Manau, kad 2 straipsnyje, jeigu būtų kalbama ne vien apie turizmo verslo įstatymą, bet apie platesnį Turizmo įstatymą, kaip dabar parašyta pavadinime, turėtų būti įvardinta, kas yra žygis. Mano supratimu, žygis – tai maršruto įveikimas aktyviu keliavimo būdu – pėsčiomis, dviračiais, slidėmis, irklinėmis plaukiojimo priemonėmis ir kitomis. Tai turėtų būti numatyta.

Aš nekomentuosiu Juridinio skyriaus išvadų, su kuriomis visomis sutinku. Aš manau, kad silpnas yra 23 straipsnis, aprašantis Turizmo tarybą. Čia parašyta, kad prie Valstybinio turizmo departamento sudaroma nuolat veikianti Turizmo taryba. Tai iš esmės visuomeninė organizacija, kuri tarnauja Valstybinei turizmo departamento institucijai. Gal taip ir gerai, bet aš manau, kad Turizmo taryba turėtų turėti stipresnius įgaliojimus. 4 straipsnio antrąją ir trečiąją dalis siūlyčiau priskirti Valstybinio turizmo departamento reglamentuojamai sričiai, o ne prisiimti valstybei, nes čia labai konkretūs veiksmai. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju kalbėjusiems diskusijoje. Žiūriu į ministrą K.Skrebį ir kviečiu jį tarti galutinių pastabų po svarstymo.

K.SKREBYS. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai. Aš kažkokių ypatingų pastabų po svarstymo neturėčiau, tik norėčiau pasakyti, jog mes artimiausiomis dienomis sutvarkysime projektą atsižvelgdami į Juridinio skyriaus išvadas ir priimti pateiksime įstatymo projektą, kuriame bus atsižvelgta į Juridinio skyriaus pastabas. Todėl siūlyčiau pritarti įstatymo projektui po svarstymo.

PIRMININKAS. Kolegos, visa tai, kas buvo svarstoma, rodo, kad galima tikėtis teigiamo sprendimo. Ar būtų dar norinčių kalbėti dėl motyvų? Seimo narys V.Bogušis.

V.BOGUŠIS. Gerbiamieji kolegos, iš tiesų įdomių idėjų šiandien buvo pasakyta iš tribūnos ir per priėmimą. Aš tikiuosi, kad bus pataisų, tačiau norėčiau pabrėžti, kad mes laikomės tos nuostatos, jog turizmas Lietuvos Respublikai yra prioritetinė ūkio šaka ir juo labiau jį reikia plėtoti kaip turistinės industrijos šaką. Šiame įstatyme kaip tik yra bandoma atsižvelgti į Europos valstybių standartus, jis harmonizuojamas pagal tokią bendrą turizmo sistemą. Aš siūlyčiau po svarstymo pritarti šitam įstatymui. Ačiū.

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkoju. Galėčiau leisti kalbėti daugiau tik norintiems prieštarauti. Gerbiamieji kolegos... (Balsai salėje) Kolegos, tiesiog nelabai turime laiko. J.Šimėnas.

J.ŠIMĖNAS. Aš niekaip nebūčiau prieštaravęs, jeigu ministras K.Skrebys nors vieną žodį būtų pasakęs, jog girdėjo ir diskusiją. Galbūt į ką nors būtų galima atsižvelgti. O jis pasakė, kad atsižvelgs tik į Juridinio skyriaus išvadas, o tai, ką mes šiandien keturi kalbėjom, tai galėjom ir nekalbėti.

PIRMININKAS. Ministras turi susidėti visus siūlymus ant stalo, gerai sugromuliuoti ir pateikti jau gerą produktą. Dėl to jis, matyt, nepasakė. Bet jis taip mano, aš tiesiog matau. Kolegos, ar galėtume bendru sutarimu pritarti po svarstymo? Po svarstymo bendru sutarimu pritariame Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo projektui.

Lietuvos Respublikos Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo įstatymo projektas Nr.P-989 (svarstymas)

Kolegos, Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo įstatymo projektas. Pagal savo patvirtintą darbotvarkę mes jau turėtume eiti trupučiuką pailsėti. Aš žinau, kad yra nemažai norinčių kalbėti. Taigi penki kolegos norėtų kalbėti. Noriu tartis su jumis, ar dabar kalbame, ar darome pertrauką? Dabar. Taigi kviečiu kalbėti Seimo narį V.Bogušį. Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo įstatymo projektas Nr.P-989, svarstymas.

V.BOGUŠIS. Gerbiamieji kolegos, jūs puikiai žinote, kad Lietuva pasirašė Europos savivaldos chartiją 1996 m. lapkričio 27 d. Strasbūre. Be abejo, jos ratifikavimas yra būtinas. Tai bus teigiamas žingsnis demokratijos plėtojimo link, nes vietos savivaldos organai yra vienas iš svarbiausių demokratijos fundamentų mūsų valstybėje.

Tačiau aš norėčiau pastebėti, kad Europos savivaldos chartija mums suteikia ir nepaprastai didelius įsipareigojimus. Pagal Europos savivaldos chartiją decentralizavimas, kurio valstybiniai veiksmai ir atsakomybė perduodami apskritims, regionams arba vietos valstybiniams subjektams, – tai decentralizavimas, apie kurį daugiausia ir kalba Europos savivaldos chartija, tai veiksmų ir atsakomybės perdavimas vietos savivaldai. Bet vėlgi reikės atitinkamų įstatymų. Pagaliau pagal šiuos dabar galiojančius įstatymus mes iki šiol daugelio funkcijų negalime atiduoti savivaldai. Aišku, dabar, tarkime, šitame kontekste, kai vyksta ministerijų restruktūrizavimas, jeigu mes pagaliau prieitume prie to modelio, kai valstybinės institucijos, juo labiau ministerijos, užsiima tik strateginiu valdymu, bet ne ūkinėm funkcijom, šitą veiksmą mes galėtume atlikti pagal Europos savivaldos chartiją. Mums labai svarbu, kad savivaldos plėtojimas, siekiant priartinti prie Europos savivaldos chartijos numatytų decentralizavimo standartų, pagerintų dabartinį valstybinį teritorinį suskirstymą arba tokį, kaip dabar madinga sakyti, regioninį bendradarbiavimą, teisinių garantijų užtikrinimą piliečiams, peticijos teisę arba dėl su ja susijusių Vyriausybės sprendimų neatitikimo kreiptis į teisines institucijas dėl savo vietinių savivaldos teisių apgynimo.

Taip pat mums labai svarbus antrasis etapas – teritorinės administracinės sistemos įgyvendinimas. Mes daug apie tai kalbam. Dabar jau konkrečiai norėčiau kalbėti apie vieną pagrindinių Savivaldos chartijos straipsnių, 5 straipsnį, kuris skamba taip: “Savivaldybių teritorinės ribos negali būti keičiamos iš anksto nesusitarus su visomis vietos bendruomenėmis ir nesurengus referendumo, kur to nedraudžia įstatymas”. Būtų viskas gerai, bet šis 5 straipsnis yra imperatyvinio pobūdžio, jis patenka pagal chartijos 12 straipsnį į privalomųjų straipsnių normą. Todėl aš manyčiau, kad nebaigus antro administracinio suskirstymo etapo mums iškils daug ir didelių problemų. Puikiai žinome, gerbiamieji kolegos, mes kiekvieną savo įstatymą bandome pritaikyti prie Europos Sąjungos, Europos Tarybos išleistų norminių aktų. Ir puikiai žinome, kad prie Europos Tarybos dirba Vietinių valdžių kongresas, tiesiogiai palaikantis ryšį su ministrų kabinetu pabrėžiu, garantuojantis tinkamą politinį priežiūrinį laikymąsi ir Europos savivaldos chartijos vykdymo kontrolę. O tai reiškia, jeigu mes pasirašome ir nedarome išlygos 5 straipsniui, galės kreiptis į ministrų komitetą, galės kreiptis į šitą priežiūros instituciją, dar daugiau, galės kreiptis į teismus. Todėl aš manyčiau, kad dėl 5 straipsnio iki antrojo etapo – administracinio teritorinio suskirstymo mes galime daryti išlygą. Ir atvirkščiai – aš nepritarčiau dėl 9 straipsnio 3 paragrafo teikiamai išlygai, dėl kurios pas mus taip sakoma: “Lietuvos Respublika nelaiko savęs susaistyta šios chartijos 9 straipsnio 3 paragrafo nuostata; jos vietos mokesčių dydį gali nustatyti vietos valdymo organai tais atvejais, kai tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymams. Mes dabar, pradėję ratifikavimo procesą (ir tai vyksta tik svarstymas), per tą laiką galime pakeisti mokesčių administravimo įstatymus. Išties vienas iš pagrindinių savivaldos dalykų yra mokesčiai. Jei mes ją ratifikuojam, jei mes norim kurti savivaldos savivaldą, tai atsiprašau, gerbiamieji kolegos, ir mokesčius atiduokim tai savivaldai, kuriai jie priklauso.

Taigi baigdamas aš norėčiau pasakyti, jog manau, kad atsiras ir daugiau tokių Seimo narių, kurie prašys… kad nekiltų tarptautinių skandalų dėl teritorinio administracinio suskirstymo, mes teiksime pataisą, prašydami daryti išlygą dėl 5 chartijos straipsnio ir atvirkščiai – panaikint išlygą dėl 9 straipsnio 3 paragrafo. Ačiū.

PIRMININKAS. Kalbės Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, Vyriausybė buvo įsipareigojusi ratifikuoti Seime kartu su mumis šią chartiją praėjusių metų pabaigoje. Truputį vėluojam, žinoma. Mano požiūriu, nėra teisinių ar kokių nors juridinių keblumų, kad nebūtų galima ratifikuoti visų Vietos savivaldos chartijos straipsnių. Žinoma, kai kuriuos straipsnius, be abejo… kai kuriuos mūsų įstatymus, be abejo, reikės tobulinti, arba tikslinti, tačiau ten, kur yra galimybė, vietos savivaldos principą pagal chartijos 2 straipsnį turi nustatyti Konstitucija arba įstatymai. Štai šią sąlygą – vietos savivaldos principus visiškai įvykdo mūsų teisės aktai, taip pat kai kurias vietos savivaldos funkcijas nustato netgi mūsų, Lietuvos Respublikos, Konstitucija. Taip pat yra priimtas Vietos savivaldos įstatymas ir kai kurie įstatymai.

Norėčiau pasakyti, kad pagal 3 straipsnio nuostatą reikėtų mums tikslinti, jog vietos savivaldą vykdo teritorinio administracinio vieneto bendruomenė, kad į partinius tarybos narių sąrašus būtų traukiami tik to teritorinio vieneto arba tos savivaldybės gyventojai. Šito dabar nėra, nes savivaldą vykdo ne to teritorinio vieneto bendruomenės gyventojai.

Toliau 3 straipsnio antrąją dalį turbūt reikėtų suredaguoti, vertimas, man atrodo, nelabai vykęs. Turėtų būti: “negalima riboti galimybės piliečiams rinktis į susirinkimus, rengti referendumus”. Čia yra išversta “neturi įtakoti”. Tai kaip čia įtakoti? Riboti neturėtume teisės.

Taip pat yra neaiški 4 straipsnio antrosios dalies redakcija. Čia sakoma, kad visišką laisvę vykdyti savo veiklą turėtų turėti vietos valdžia tais klausimais, kurie jiems, sakykim, nedeleguoti, bet jie nepriskirti ir valstybinei valdžiai. Laisvai galėtų. Tuo tarpu čia suredaguota ne visai taip.

Na, dėl 5 straipsnio aš norėčiau truputį oponuoti gerbiamajam V.Bogušiui. Aš manau, kad visiškai įgyvendinamas šis straipsnis, nes čia yra nuostata tik pasitarti su savivaldybės gyventojais. Pasitarti. Žinoma, reikalingas mechanizmas, kaip apklausą įvykdyti, bet tai nėra privaloma. Apklausa bus įvykdyta, gyventojai pasakys “ne” ir įstatymo leidėjas jau negalės teritorijų keisti. Taip nėra, bet pasitarti, aš manau, demokratinėje valstybėje su gyventojais, tuo labiau dėl jų teritorijos ribų, be abejo, reikia. Čia, manau, neturėtų būti neaiškumų.

Toliau 8 straipsnis dėl vietinių valdžios institucijų veiklos administracinės priežiūros. Yra nuostata, iš tikrųjų vėlgi tikrai normali nuostata, kuri turi būti vykdoma pagal mūsų Konstitucijos reikalavimus. Vėlgi noriu pasakyti, kad reikalingas Vyriausybės atstovo (ar kitaip jį kas nors sugalvotų vadinti) įstatymas. Dabar jo nebeliko.

Toliau 9 straipsnio antrosios dalies vėlgi redakcija, vertimas: “vietos valdžios funkcijų finansiniai ištekliai turi būti proporcingi Konstitucijos ir įstatymų numatytiems įsipareigojimams”. Na, turbūt numatytiems įgaliojimams, o ne įsipareigojimams. Aš matau, pirmininke, baigiu. Na, ir turbūt paskutinis – tai 9 straipsnio 8 punktas, pagal kurį reikalingi įstatymai – tai skolinimosi arba vietos valdžios institucijų dalyvavimo šalies kapitalo rinkoje. Aš siūlyčiau pritarti po svarstymo ir ruoštis chartiją ratifikuoti.

PIRMININKAS. Kalbės Seimo narys J.Razma.

J.RAZMA. Aš negirdėjau prieštaraujančių balsų dėl šios chartijos ratifikavimo. Taigi šiandien turbūt mes ir galim diskutuoti tik dėl pateiktos išlygos ar dėl kitų galimų išlygų. Aš asmeniškai manau, kad nėra jokių problemų priimti šitą chartijos ratifikavimą be jokių išlygų. Dabar siūloma išlyga dėl 9 straipsnio 3 paragrafo. Mes atidžiai perskaitykim šį straipsnį, kas čia parašyta: “Vietinės valdžios institucija bent dalį finansinių išteklių gauna iš vietos mokesčių ir rinkliavų, kurių dydį nustato jos pačios, vadovaudamosi įstatymais”. Tai šiek tiek neatitinka mūsų dabartinės situacijos, nes jos pačios nelabai gali, bet iš tikrųjų vis tiek pasakyta, kad viską lemia įstatymai. Taigi kiek šiandien tie įstatymai leidžia, tiek jos ir gali. Nėra pasakyta čia, kad jos gali visiškai savarankiškai, be įstatymų, nustatinėti. Taigi šito punkto ratifikavimas taip pat reikštų aiškią mūsų nuostatą, kad mes ateityje tikrai žadam savivaldybėms suteikti didesnį savarankiškumą. Gal tikrai kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, ras būdų mažinti mokesčius. Kodėl mes įsivaizduojam, kad tik didinimas galimas? Gal jos palengvins verslininkams tą naštą ir kodėl gi to neleisti?

Nepritarčiau 5 straipsnio išlygos įvedimui, nes ten numatytas pasitarimas su bendruomene tikrai yra labai reikalingas, ir aš neįsivaizduoju, kaip mes tai galim paneigti. Taigi aš manau, kad ir Vyriausybė dar galėtų pasvarstyti, ar tikrai reikalinga ta teikiama išlyga, ar čia nebuvo skubotai atsižvelgta į finansų ministro nuogąstavimus. Man atrodo, kad tie nuogąstavimai yra nepakankamai pagrįsti.

PIRMININKAS. Kalbės Seimo narys A.Grumadas.

A.GRUMADAS. Gerbiamieji kolegos, teikiama ratifikuoti Vietos savivaldos chartija, mano įsitikinimu, yra vienas iš tų pamatinių dokumentų, kurie užtikrina demokratiją ir bendruomenės teises pačiai spręsti visas savo problemas. Todėl prieš ratifikuojant tokį dokumentą, kurį ratifikuoti, be abejo, yra būtina, mums reikia vis dėlto labai įdėmiai pasižiūrėti į tą situaciją, kuri šiandien mūsų krašte yra. Ar išties mūsų savivalda visiškai atitinka europinius standartus, tos Europos Sąjungos, kurios nariai mes norime būti, ar mums dar iki šiol kažko trūksta?

Įdėmiai susipažinęs su šiuo gana negriežtu tekstu, kuriame yra tiktai bendrosios normos, aš negalėčiau teigti, kad šiandien mes Lietuvoje visiškai tenkiname tas sąlygas, kurios yra. Kaip vieną iš pavyzdžių norėčiau paminėti 3 straipsnio pirmąjį paragrafą, kuriame yra aiškiai pasakyta, kad vietos savivalda (aš tiktai dalį to punkto paskaitysiu) “turi teisę valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį”. Šiuo metu Lietuvos savivaldybės, nors ir keista, vienos iš pagrindinių šitų funkcijų neatlieka. Žemėtvarka, kaip visi žinote, yra perduota apskričiai, t.y. valstybinio valdymo institucijai, tuo tarpu savo teritorija negali nei disponuoti, nei kaip nors reguliuoti pati savivaldybė. Todėl šito punkto normai – 3 straipsnio pirmajam paragrafui, aš manyčiau, šiandieninė mūsų teisinė bazė vis dėlto nusižengia. Yra ir kitų, smulkesnių, nelabai į akis krintančių detalių, kurios, man atrodo, turėtų būti taisytinos, nes niekam ne paslaptis: savivalda šiandien Lietuvoje nėra stipri. Mūsų kraštas yra centralizuotos valdžios kraštas, kur pagrindiniai svertai yra sukaupti Vyriausybės ir jos institucijų rankose. Norėčiau plačiau kalbėti dėl 9 straipsnio trečiojo paragrafo, apie kurį jau buvo nemažai kalbėta, ir norėčiau pritarti prieš mane kalbėjusiems, ir ypač kolegai V.Bogušiui, kad išlyga, kurią mes darom, iš esmės ir ateityje leis užkirsti kelią savivaldybėms turėti savas pajamas. Kiekvienas savarankiškumas yra vertas tiktai tiek, kiek tu esi ekonomiškai galingas ir kiek pats gali turėti įtakos savo veiklai ir savo bendruomenės gyvenimui. Dabar galiojantys mokesčių įstatymai draudžia savivaldybei bet kokias laisves. Reikia… Mokesčių įvedimą reglamentuoja tik teisiniai aktai. Savivaldai šiandien bus pateiktas projektas… netgi rinkliavos (yra galimybė jas rinkti) varžomos ir kiekvieną dieną tų suvaržymų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Todėl manyčiau ir siūlyčiau, kad 9 straipsnio trečiasis paragrafas gali būti kaip išlyga, nurodanti labai konkretų terminą, kurį laiką mes šitą išlygą taikytume, t.y. ar tai metus, ar tai dvejus metus. Įstatymų projektų rengėjai turėtų patys apskaičiuoti, kiek reikia laiko priderinti mūsų teisinę mokestinę bazę prie Europos standartų.

Ir vėlgi noriu nesutikti su ponu J.Razma, o pritarčiau ponui V.Bogušiui dėl 5 straipsnio. Čia aš vis dėlto vėlgi matau didelį pavojų. Administracinė teritorinė reforma kol kas yra tik prasidėjusi, ir iš esmės mes dar turime, jeigu atsižvelgtume į mūsų projektus ir planus, atlikti labai daug darbų. Savivaldybių turėtų labai padaugėti – iki šimto. Vadinasi, atsiras gana sudėtingų problemų sprendžiant, kokią teritoriją reikės priskirti kuriam savivaldos vienetui. Jeigu dėl kiekvieno iš jų skelbsime vietinius referendumus, man atrodo, mes užtruksime su šia reforma dar ne vieną dešimtmetį. Ir todėl, norėdami palengvinti tai, mes turėtume taip pat įrašyti kaip išlygą 5 straipsnį, nurodydami labai griežtą ir aiškų terminą, kad visi ne tik mūsų krašte, bet ir visoje Europoje žinotų, kad tai galioja iki konkrečios datos. Todėl aš vis dėlto siūlyčiau palikti dvi išlygas, bet reglamentuoti jų laiką. Dėkui.

PIRMININKAS. Ir paskutinis kalbėtojas diskusijose – Seimo narys S.Kaktys.

S.KAKTYS. Gerbiamieji kolegos, kaip nuosekliai ginantis vietos savivaldos teises džiaugiuosi šios chartijos ratifikavimo projekto svarstymu. Nepasakysiu nieko naujo, tačiau tiek kiekvienas vadybininkas, tiek valstybė yra stiprūs tada, kai jie kuo daugiau teisių deleguoja žemesniam lygmeniui. Kalbu tai todėl, kad labai jau stiprios tendencijos bet kieno valdžiai esant riboti vietinę valdžią. Šis konfliktas yra nepabaigiamas, manau. Tikiu, kad, priėmus Vietos savivaldos chartiją, atsiras galimybių vietos savivaldai ginti savo teises civilizuotu būdu. Atsiras prielaida ne tik kalbėti apie savivaldos teises arba savivaldybių teisinę priežiūrą, bet ir įkurti administracinį teismą, kuris įstatymo galia gins piliečių ir vietos bendruomenių interesus, o tam tikrais atvejais užtikrins ir valstybės interesų apsaugą. Iki administracinių teismų institucijos sukūrimo bus problema, manau, realizuoti chartijos 11 straipsnį dėl vietos savivaldos teisinės apsaugos galimybės naudotis šiai apsaugai teisminėmis priemonėmis. Šiandien tiesiog trūksta mechanizmų, kaip savivaldai apginti savo teises. Vietos savivalda stipri, jeigu ji turi aiškiai įstatymuose įvardytas funkcijas, užduotis ir teises šioms prievolėms vykdyti. Turi teisę disponuoti žeme ir turi teisę turėti aiškiai apibrėžtą nuosavybę bei teisę ja disponuoti. Dėl pirmosios dalies, dėl aiškiai įstatymuose įvardytų funkcijų, užduočių ir teisių, manau, ir šiandien dar tebesitęsianti polemika yra tarp apskrities ir savivaldos. Apskrities institucijai yra norima priskirti šiek tiek daugiau ir atimti tai, kas yra prigimtinė teisė, kas yra savarankiška teisė, ką vietos savivalda turėtų daryti. O turėtų vykti ginčas dėl delegavimo funkcijų žemesniu lygiu, konkrečiai – apskritims. Yra kėsinamasi į savivaldybių teises. Ir šiandieną kalbėjome apie Vaikų globos įstatymą. Tas įstatymas nurodo, kaip ir koks mechanizmas arba precedentas dažnai kuriamas, o mes čia turime gan tuščiai ginčytis. Sakykime, savivaldybės institucijos turi savarankiškumo teisę kurti įvairias įstaigas, įmones ir naudoti tam savo nuožiūra biudžeto lėšas, kurti įvairius fondus, pavyzdžiui, globai ir rūpybai skirti lėšas. Tiesiog kai kurios savivaldybės kuria savo komitetus globos ir rūpybos funkcijom analizuoti, socialinėm funkcijom garantuoti. Jos labai daug dėmesio skiria šitai sričiai, tuo tarpu tokia funkcija kaip vaikų teisių apsauga yra perkeliama į apskrities lygį. Tai tikrai nesolidu. Tokie ketinimai kaip švietimo įstatymo įstaigų įvairūs pavaldumai tai tiesiog padaro chaosą. Manau, kad Vietos savivaldos chartija yra labai reikalinga ir tuos ginčus dėl atskirų straipsnių, dėl nuostatų galiojimo reikėtų greičiau įvertinti, kas ir kaip galiotų. Siūlau šitą Vietos savivaldos chartijos ratifikavimo įstatymą greičiau priimti.

PIRMININKAS. Pone ministre, ar jūs nežadate nieko sakyti diskusijų pabaigoj? Tada kalbėsimės per priėmimą.

Gerbiamieji kolegos, ar būtų norinčių kalbėti dėl motyvų? Ar pritariame po svarstymo šiam ratifikuojamam įstatymo projektui? R.Dagys.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau, kad mes, išklausę šias kalbas ir pastabas dėl tos chartijos, gana rimtai šį klausimą svarstytume, nes chartijos yra tam tikras tarptautinis įsipareigojimas. Jo vykdymą ir prižiūri, kaip mes tai darom. Mes turėtume atsakingai pasverti, ar visus punktus mes galime ratifikuoti, kad nepapultume tarp tų valstybių, kurios traktuojamos, kad jos į savo tarptautinius įsipareigojimus, kurie iš esmės turi viršenybę prieš savus įstatymus, žiūri labai atlaidžiai. Man atrodo, pritardamas šiam svarstymui, kuris šiuo metu įvyko, žinoma reikėtų greičiau užbaigti šitą procedūrą, bet vis dėlto siūlyčiau dar kartą susirinkti, sakykim, kad ir Užsienio reikalų komitete, kuriame taip pat bus svarstoma šita chartija, visiems savivaldybių komitetų atstovams ir dar kartą peržiūrėti, ar mes visus tuos įsipareigojimus galime įvykdyti. Geriau įsipareigokime mažiau, bet garantuotai, negu paskui turėtume problemų aiškindamiesi, kad vieno ar kito punkto nuostatų negalime įvykdyti. Siūlau pritarti ir dar pasvarstyti juos kartu ir komitete.

PIRMININKAS. Kolega Smetona, aš labai atsiprašau jūsų, kad komiteto vardu nepakviečiau kalbėti. Gal, kolegos, sutiktumėte, kad kolega galėtų kalbėti ilgiau, pasakyti komiteto nuomonę ir galėtų kartu pakalbėti dėl motyvų? Čia mano kaltė.

R.SMETONA. Dėkoju. Man užteks ir trumpiau. Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritaria, kad reikia ratifikuoti šią chartiją, bet dauguma komiteto narių mano, kad pateikta išlyga yra reikalinga. Komitetas pateikė ir savo tos išlygos redakciją. Mes manome, kad ji yra šiek tiek tikslesnė, šiek tiek korektiškesnė ir aiškesnė. Aš prašyčiau atkreipti dėmesį į komiteto pateiktą išlygos tekstą, pabrėžiu: “tais atvejais, kai chartijos nuostata prieštarauja įstatymams, tais atvejais nesaistome mes su jos išlyga”. Čia yra esminis dalykas – tais atvejais, kai prieštarauja įstatymams. Aš manau, tikrai tokia išlyga yra būtina, nes ir kolega R.Dagys sakė, kad tarptautinė teisė virš nacionalinės ir kad savivaldos norai būtinai sukels konfliktą dėl įstatymo teikiamų galimybių, todėl mes neturime savęs stumti į keblią padėtį. Asmeniškai noriu pasakyti, jog pritariu pono V.Bogušio siūlymui daryti 5 straipsnio išlygą. Ačiū.

PIRMININKAS. Kolegos, ar galėtume manyti, kad pritariam po svarstymo bendru sutarimu? Galėtume manyti, bendru sutarimu po svarstymo pritariam Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo įstatymo projektui Nr. P-989. Priimti planuojama antradienį. Reikėtų suderinti visas išlygas ir formuluotes. Kolegos, kitą savaitę.

Gerbiamieji kolegos, mes vėluojam gerokai – pusę valandos. Aš prašyčiau sutikti padaryti 10 min. pertrauką. (Balsai salėje) Jausdamas asmeninį prielankumą kolegai V.Andriukaičiui, kviečiu registruotis. (Balsai salėje) Registruojamės, kolegos, ir 10 min. pertrauka. Pradedame 20 min. po 17 val.

Pertrauka

Lietuvos Respublikos vietinių rinkliavų įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1067 (pateikimas)

PIRMININKAS. Maloniai kviečiu registruotis. Kviečiu į tribūną Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministrą, Seimo narį K.Skrebį. Jis pateiks Vietinių rinkliavų įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo projektą Nr.P-1067.

K.SKREBYS. Gerbiamieji Seimo nariai, jūsų dėmesiui yra pateikiamas Lietuvos Respublikos vietinių rinkliavų įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo projektas. Lietuvos Respublikos vietinių rinkliavų įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo projektas yra parengtas siekiant patikslinti Vietinių rinkliavų įstatymą. Šiuo metu kai kurios savivaldybės, vadovaudamosi Vietinių rinkliavų įstatymu, steigia saugomas teritorijas ir už važiavimą per šias teritorijas valstybinės reikšmės keliais renka vietines rinkliavas. Dėl to išeina, kad mokesčiai renkami tik už važiavimą valstybiniu keliu, kas kategoriškai prieštarauja Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 19 straipsniui. Mokestis pagal šį įstatymą taip pat gali būti imamas tik už važiavimą keliais, kurie yra nutiesti koncesijos pagrindais. Važiavimas privačiais keliais gali būti apmokestinamas tik gavus savivaldybės leidimą. Kaip tik todėl mes siūlome papildyti Vietinių rinkliavų įstatymo 3 straipsnio 4 punktą tokiu paaiškinimu, kad už važiavimą per valstybės ir savivaldybių saugomas teritorijas valstybinės reikšmės keliu, naudojimąsi jų statiniais, stovėjimo ir poilsio aikštelėmis, terminalais bei pasienio kontrolės punktais vietinė rinkliava nebūtų imama. Tokiu būdu būtų užkirsta galimybė rinkti mokesčius faktiškai tik už važiavimą keliu, o tokių rinkliavų panaikinimas iš tikrųjų turėtų pagerinti Lietuvos, kaip tranzitinės valstybės, įvaizdį ir nekelti vežėjui nepasitenkinimo. Nes dabar iš tikrųjų mes susiduriame su daugelio transporto organizacijų, kitų vežėjų protestais dėl šitų neteisėtų rinkliavų egzistavimo. Tai pat tokiu būdu kiti įstatymai būtų suderinti su galiojančiais Kelių įstatymo nuostatais.

PIRMININKAS. Dėkojam, ministre. Pirmasis P.Papovo klausimas.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis ministre, jūs ką tik pasakėte, kad štai, priėmus šią pataisą, būtų suderinta su kitais įstatymais ir Kelių įstatymo 19 straipsniu. Bet čia jūs pabrėžėt, kad valstybinės reikšmės keliai, o Kelių įstatyme bendrai pasakyta, kad keliais, bet juk yra ir vietiniai keliai. Ar visus kelius?.. Ar derinsis tuomet, kai bus išskirti tik valstybinės reikšmės keliai? Tai vienas klausimas. Antras klausimas. Nėra motyvo, gal jo ir nėra dėl tarptautinių susitarimų su kitom šalim, kad kelių mokesčiai neimami. Ar yra tokie susitarimai, ar jie nereikšmingi?

K.SKREBYS. Matot, didžiausias interesas yra rinkti mokesčius už važiavimą valstybiniais keliais, nes pagrindinis tranzitas, ypač per sieną, jais ir vyksta. Vietiniai keliai prie tarptautinių perėjimo punktų neprieina ir mokesčių rinkimas netenka prasmės, ir jo niekas nedaro. Antra vertus, yra tarptautiniai susitarimai ir Lietuvos Respublika turi pasirašiusi nemažai tarptautinių susitarimų su tom šalim, kurios neima mokesčių iš mūsų vežėjų už naudojimąsi jų keliais, lygiai taip pat mes, kaip valstybė, negalime imti už naudojimąsi savo valstybės keliais, bet noriu pabrėžti, kad tai nėra tų susitarimų klausimas, nes ten kalbama apie mokesčius už naudojimąsi visos valstybės keliais. O čia Vietinių rinkliavų įstatymą kai kurios savivaldybės dirbtinai pritempia ir bando imti mokestį už pervažiavimą per pasienio teritoriją. Tai nėra tas pats klausimas, bet, aišku, tas kelia didelį vežėjų nepasitenkinimą.

PIRMININKAS. R.Kupčinskas.

R.KUPČINSKAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėčiau, kad jūs pakomentuotumėt. Jei šalia valstybinės reikšmės kelių savivaldybė, t.y. vietinė valdžia, įrengia automobilių stovėjimo aikštelę arba, tarkim, privatus asmuo įrengia tą stovėjimo aikštelę, tai tokiu būdu už stovėjimą galima rinkti mokesčius?

K.SKREBYS. Be jokios abejonės, kaip ir mieste ar dar kur nors. Tai bus mokestis už naudojimąsi ta aikštele parą ar valandą. Jei bus saugojimo aikštelė, tai, be jokios abejonės, bus mokestis už suteiktą paslaugą. Ne už važiavimą keliu, bet už naudojimąsi aikštelės paslaugomis. Taip galima elgtis ir tą savivaldybės galėtų daryti – steigti pasienio teritorijoje ar dar kur nors mokamas automobilių stovėjimo aikšteles, teikti jose paslaugas ir imti už tai mokestį. Tai būtų normalus dalykas.

PIRMININKAS. Tai visi klausimai, pone ministre. Gerbiamieji kolegos, ar pritariam įstatymo projektui po pateikimo? Pritariame bendru sutarimu po pateikimo Vietinių rinkliavų įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo projektui. Siūlome du pagrindinius komitetus – Valdymo reformų ir savivaldybių bei Biudžeto ir finansų. Gerbiamasis ministre, gerai, kad jūsų judesio nematė komiteto pirmininkė.

Lietuvos Respublikos dimisijos karių laipsnių suteikimo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams-kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams įstatymo projektas Nr.P-1064 (pateikimas)

Aštuntasis klausimas – Lietuvos Respublikos dimisijos karių laipsnių suteikimo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams įstatymo projektas Nr.P-1064, pateikimas. Kviečiu į tribūną krašto apsaugos ministrą Seimo narį Č.Stankevičių.

Č.V.STANKEVIČIUS. Dėkoju, pone pirmininke. Vyriausybės įgaliotas teikiu neilgo įstatymo projektą, kuriuo norima sureguliuoti dalykus, atsitikusius dėl forsmažorinių aplinkybių. Konkrečiai kalbant, šis įstatymas numato reglamentuoti karių, kurie kovojo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) kovotojų gretose, tačiau dėl nuo jų ar nuo jų vadų nepriklausančių aplinkybių jiems nebuvo suteikti atitinkantys jų pareigas laipsniai. Taip pat yra dar kitos kategorijos dimisijos karių, kurie buvo baigę karo mokyklas iki okupacijos, iki Lietuvos kariuomenės likvidavimo, turėjo karinį išsilavinimą, tačiau jiems laipsniai nebuvo suteikti. Kalbant apskritai, dimisijos kariams laipsniai neturi būti keliami. Pagal krašto apsaugos tarnybos principus, kuriais grindžiame krašto apsaugos tarnybą reglamentuojančius įstatymus, nenumatome, kad būtų keliami dimisijos karių laipsniai, kaip tai nėra daroma ir kitose kariuomenėse. Šitas įstatymas yra specialiam atvejui taikomas įstatymas. Jis yra reikalingas, kad būtų atkurtas teisingumas šitų karių atžvilgiu, kurie dabar jau yra garbaus amžiaus.

PIRMININKAS. Pone ministre, jūsų paklausti nori tik Seimo narys J.Listavičius. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis ministre, nors aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio įstatymo projekto įgyvendinimas papildomų lėšų ar materialinių sąnaudų nepareikalaus, noriu paklausti, ar nebūtų teisinga, jei suteikus aukštesnių karių laipsnius kariams savanoriams būtų atitinkamai peržiūrėtos pensijos? Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Šis įstatymas yra tik dėl laipsnių ir nemini pensijų klausimo, nes rezistencijos kovų dalyviams pensijas reglamentuoja kiti įstatymai. Kalbama apie suteikimą laipsnių, atitinkančių jų užimtas pareigas arba nesuteiktų dėl nuo Lietuvos Respublikos ir nuo tų žmonių nepriklausančių aplinkybių. Aš pensijų klausimu nieko negalėčiau pasakyti. Tai yra ne šio įstatymo objektas.

PIRMININKAS. Ačiū, ministre, už pateikimą. Mes apsisprendžiame, kolegos, ar pritariame po pateikimo šiam įstatymo projektui. Nematau prieštaraujančių. Bendru sutarimu po pateikimo pritariam įstatymo projektui Nr.P-1064. Pagrindinis komitetas – Nacionalinio saugumo komitetas. Tikiuosi, nebus kokių nors problemų jam keliaujant per Seimo struktūras.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51³, 61, 62, 64, 72, 242, 243, 244, 245, 246³, 247, 259¹, 263 ir 320 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-863(3) (svarstymas)

Devintasis popietės klausimas – Administracinių teisės pažeidimų kodekso kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-863(3), svarstymas. Šio projekto iniciatoriams atstovauja Žemės ir miškų ūkio viceministras ponas A.Brukas. Kolegos, ar yra norinčių kalbėti diskusijoje? Turiu apgailestauti, nėra norinčių kalbėti. Pone viceministre, ar jūs norėtumėte kalbėti? (Kalba ne į mikrofoną, negirdėti) Dėkoju. Prašyti priimti reikės dar kitą savaitę. Dabar, kolegos, apsisprendžiam, ar pritariam po svarstymo? Pritariam bendru sutarimu po svarstymo. Pritariam įstatymo projektui Nr. P-863(3). Pritariam po svarstymo. Priėmimas kitą savaitę.

Savaitės (nuo 1998 03 16) bei 1990 m. kovo 17 d. (antradienio) darbotvarkių projektai

Dešimtasis klausimas, kolegos. Gerbiamieji kolegos, ar jūs nesutiktumėte, jeigu mes dabar pasitvirtintume kitos savaitės ir ateinančio antradienio darbotvarkę? Pone kancleri, jeigu jums nebūtų sunku žengti į tribūną.

J.RAZMA. Jums pateikiama antradienio ir kitos savaitės darbotvarkė. Mes stengiamės įrašyti tuos klausimus, kuriuos jau bus galima priimti. Žinoma, tęsim kitus klausimus, kurie yra svarstymo stadijos, jie įtraukiami į dienotvarkę. Ko nors ypatinga negalėčiau pažymėti. Matyt, Vyriausybės pusvalandžiai gal taps įdomesni, nes nuo kitos savaitės Lietuvos televizija pradeda juos tiesiogiai transliuoti. Aš manau, kad ypač opozicija norės reikštis suprasdama, kad juos tauta gali ne tik girdėti, bet ir matyti.

Taigi laukiu pastabų.

PIRMININKAS. Seimo narys R.Zuoza norėtų paklausti ir pasiūlyti.

R.ZUOZA. Paklausti ir kartu priminti, kad šiandien mes nebaigėme Vaikų globos įstatymo. Aš taip suprantu, kad jis lieka antradieniui. Ar bus kaip nors kitaip?

J.RAZMA. Aš manau, kad Vaikų globos įstatymą į savaitės darbų programą reikėtų įtraukti. Jis jau turėtų būti čia. Aš atidžiau pažiūrėsiu.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, yra, 9 numeriu darbotvarkėje yra įrašytas.

J.RAZMA. Taip. Į antradienį nesiūlyčiau įtraukti, nes gali nespėti suredaguoti teksto ir jo atspausdinti.

PIRMININKAS. Ž.Jackūnas norėjo klausti. Prašom spausti mygtuką.

Ž.J.JACKŪNAS. Aš norėjau pritarti kolegos J.Razmos siūlymui, kad Vaikų globos įstatymas būtų svarstomas ketvirtadienį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Ir M.Pronckus, spėjęs paspausti.

M.PRONCKUS. Čia dėl diskusijos aš noriu paklausti, ar mes ką nors daugiau gausim, be šito lapelio, kuris yra mums pateiktas, kokios nors informacinės medžiagos? Aš čia Europos klausimais. Ar nieko daugiau nenumatoma pateikti informacijai?

J.RAZMA. Aš įsivaizduoju, kad jūs turit gauti visą gan nemažos apimties programą. Man atrodo, kad ir dabar Sekretoriatas tai gali pateikti. Man atrodo, kad yra tokia medžiaga.

PIRMININKAS. Komitetai, frakcijos….

J.RAZMA. Europos komitetas svarstė, galbūt Seimo nariai ne visi yra gavę, bet nėra problemos.

PIRMININKAS. Kolegos, nėra norinčių kalbėti. Taigi bendru sutarimu pritariame kitos savaitės ir ateinančio antradienio darbotvarkei, kuri dar gali keistis atsižvelgiant į Seniūnų sueigos norus ir svarbias aplinkybes. Kolegos, prašyčiau sutikti dabar skaityti savo susiplanuotus pareiškimus. Mes 7 min. lenkiame grafiką, ir pranešėjo, galėsiančio pateikti 10 ir 11 klausimus, dar nematau tribūnoje.

Gerbiamieji kolegos, kol kas nėra ir norinčių pareikšti nuomonių. Aš labai atsiprašau dėl to, kad mes nemanėm, jog 6 min. bus labai svarbios, manėm, kad jis spės atvažiuoti. Aš prašyčiau 6 min. pabūti čia, neišsiskirstyti, darom darbinę pertrauką. Kas labai norit keikti, prašom keikti posėdžio pirmininką.

Seimo nario pareiškimas

Mes turime 5 min. laiko. Seimo narių pareiškimai. Gerbiamieji kolegos, į tribūną kviečiu Seimo narį R.Smetoną.

R.SMETONA. Dėkoju. Gal kiek neįprasta tema, bet vis dėlto pareiškimas.

Naudojuosi gera proga pasveikinti visus kad ir su praėjusia, bet svarbia ir brangia mums visiems švente – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Ir oficialaus minėjimo Seime metu, ir kituose renginiuose girdėjome daug gražių, prasmingų žodžių apie Tėvynę, laisvę, santarvę. Tai labai gerai! Nei žodžių, nei darbų, skirtų šioms neįkainojamoms vertybėms, niekada nebus per daug. Svarbu, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Tai pasiekti ne taip lengva, bet kartais, atrodo, specialiai daroma atvirkščiai. Tik vienas pavyzdys.

Veidmainiškai atrodo kalbos apie santarvę, istorinę atmintį, žmonių, prisidėjusių prie Nepriklausomybės atkūrimo, deramą įvertinimą, kai tarp iškilmingo minėjimo dalyvių nematome, pavyzdžiui, A.Terlecko. Turbūt niekas nepaneigs, kad jis pats save įrašė į Lietuvos istoriją, kad jo ilgametė disidentinė veikla be kompromisų gerokai pasitarnavo 1990 m. kovo 11-osios gimimui. Bet mes nematėme jo čia, tarp kitų garbingų svečių, nes jis nebuvo pakviestas. Gal minėjimo rengėjams nepatinka pono A.Terlecko dabartinė veikla ir vertinimai, jo straipsniai ar kalbos, nors keista – juk jis buvo vienas iš karščiausių profesoriaus V.Landsbergio rėmėjų Respublikos Prezidento rinkimų metu. Bet sutikime – elgiamasi neteisingai ir negarbingai. Norėčiau, kad bent jau sąžinės graužimą jaustų šio pažeminimo vykdytojai. Dėkoju.

Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo projektas Nr.P-1063 (pateikimas)

PIRMININKAS. Gerbiamieji, 10 ir 11 popietės klausimai susiję. Taigi 10 – Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinų, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo projektas P-1063. Pateikimas. Tribūnoje – Žemės ir miškų ūkio ministerijos departamento direktorius ponas A.Raudonius. Kartoju, pateikimas.

A.RAUDONIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, šiandien yra pateikiamas Kompensacijų už išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas. Šis įstatymas yra parengtas vyriausybinės komisijos, aprobuotas Vyriausybės posėdyje, suderintas su visomis suinteresuotomis ministerijomis – Teisingumo ministerija, Finansų, kitomis. Ir yra gautos Juridinio skyriaus išvados. Su kai kuriomis išvadomis iš karto reikia sutikti, nes jos yra pagrįstos. Na, o, pavyzdžiui, dėl išvadų trečiojo, ketvirtojo, penktojo punktų galima diskutuoti, galima jas priimti, galima ir nepriimti, bet jos yra diskutuotinos.

Šitas įstatymas yra svarbus tuo, kad jį priėmus Vyriausybė galės parengti reikalingas išlikusiojo nekilnojamojo turto įvertinimo, vertės nustatymo metodikas – tai miško, vandenų, žemės, pastatų bei ūkinės komercinės paskirties pastatų ir kito turto. Šiuo įstatymu nustatyti bendri principai, nustatyti lėšų kompensavimo šaltiniai, taip pat nustatyti terminai. Manau, kad tokiam įstatymui pritarus ir vėliau jį priėmus būtų galima greičiau parengti reikalingus Vyriausybės nutarimus, poįstatyminius aktus ir šiais metais 45 mln. kompensacijų, kurios yra skirtos, biudžete patvirtintos, būtų galima išmokėti pagal naujai nustatytą Vyriausybės tvarką.

Taip pat šiuo įstatymu yra sureguliuotos ir lengvatos politiniams kaliniams, tremtiniams ir kitiems valstybei nusipelniusiems asmenims, numatytos nuomininkų garantijos. Manau, kad Seimo pavedimas parengti tokį įstatymo projektą yra įvykdytas, ir prašau pritarti po pateikimo. Dabar esu pasiruošęs atsakyti į klausimus.

PIRMININKAS. Pone departamento direktoriau, jūsų nori paklausti 11 Seimo narių. Seimo narys M.Pronckus.

M.PRONCKUS. Gerbiamasis prelegente, šiame įstatymo projekte nėra kažin kas labai naujo. Todėl kyla toks klausimas, kodėl tiek ilgai šitas įstatymėlis buvo rengiamas? Praleisti Vyriausybės nustatyti terminai, ir tik dabar, jau praėjus daugiau kaip metams, jis pateikiamas. Jau vien tik dėl šio įstatymo nebuvimo labai daug kur trukdėsi žemės grąžinimo reikalai, kadangi žmonės nežinojo, kaip jiems apsispręsti – ar imti žemę, ar gauti kompensaciją. Tai kaip suprasti tą delsimą, tuo labiau kad nieko naujo jūs nepateikiat?

A.RAUDONIUS. Nemanyčiau, kad buvo trukdoma grąžinti žemę. Šitas įstatymas jokios įtakos žemės grąžinimui, bent natūra, neturėjo. O pirmojoje stadijoje mes žemę grąžinom natūra, ir kam ji buvo neatmatuota, buvo net Vyriausybės nutarimu įpareigojama iki gruodžio 31 d. atmatuoti, suteikti nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Šio įstatymo pagrindinis tikslas – tai kompensacijų už valstybės išperkamą žemę rūšys, jos čia sureguliuotos, todėl kompensacijos, kaip čia bus apsispręsta, manau, per 5-8 metus bus išmokėtos. Galiu paminėti, kad bent kompensacijos pinigais buvo mokamos ir pernai, ir šiems metams yra nustatytos sumos, žmonės dėl to visiškai nenukentėjo. O dėl valstybės akcijų, tai čia gal šiek tiek… Kokie pastatai bus priskirti, koks bus valstybės turtas priskirtas už turėtą turtą, tai paaiškės po šito įstatymo priėmimo, bet aš nemanau, kad čia galėjo būti kokių nors sutrukdymų. Kad ilgai buvo užlaikytas… tai jis buvo bent porą kartų Vyriausybės posėdyje svarstomas, buvo derinamas ministerijose. Suprantama, čia vis dėlto yra dideli valstybės pinigai ir ne taip lengva buvo jį suderinti. Jis buvo parengtas laiku, bent jau mūsų komisija yra parengusi net rugsėjo mėnesį, jo derinimas užtruko, bet aš nemanyčiau, kad jis turėjo didelės įtakos neigiamai reformos eigai. Tikrai neturėjo, nes natūra žemė buvo grąžinama be jokių kliūčių. Taip galėčiau atsakyti.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Lapė.

V.LAPĖ. Gerbiamasis direktoriau, aiškiai matyti, kad jūs derindami sužinojote daugelio Vyriausybės vyrų nuomonę. Man kyla klausimas. Išlikusio nekilnojamojo turto teisių atstatymo įstatymas priimtas 1991 metais. Visi Lietuvos piliečiai girdėjo ir tikėjo, kad per tą laikotarpį jiems bus arba sugrąžinta žemė, arba įvairiais būdais išpirkta. Ir nė vienas neskaičiavo kitaip, kaip 15 metų nuo to įstatymo išleidimo dienos. Tačiau mes šiandien matome, jog šitame projekte yra pasakyta, kad nuo teisių atkūrimo, įteisinimo, nuo tos dienos, kai bus parengti dokumentai ir priimtas apskrities sprendimas, nuo tos dienos 15 metų. Kaip jūs manote, ar nėra kalta valdžia ir ar nereikėtų kažkaip kitaip daryti? Juk ne dėl žmogaus kaltės šiandien negrąžinta žemė. Praėjo 8 metai. Ar nereikėtų dar kartą Vyriausybei šituos dalykus peržiūrėti?

A.RAUDONIUS. Aš supratau klausimą. Aš asmeniškai taip pat manau, kad čia taisytina norma, bent jau asmeniškai taip manau, tačiau Vyriausybė nusprendė, kad terminas toks. Bet jūsų valia spręsti dėl šio įstatymo, jūs nuspręsite. Žinoma, būtų kur kas humaniškiau ir teisingiau, kad šitas terminas, kuris buvo deklaruotas, jog jeigu nuo 1993 m. atsiskaitysime už visas kompensacijas, taip ir turėtų būti. Beje, tam yra rengiamasi. Dar aš čia Seimo nariui ponui M.Pronckui atsakydamas nepaminėjau vienos iš priežasčių, kodėl šitas įstatymas buvo užlaikytas. Jūs žinote, kad kartu yra parengtas ir Vyriausybėje jau kitą trečiadienį galutinai bus apsispręsta ir priimtas įstatymo projektas – tai valstybės skolos už kompensacijas už žemę įstatymas. Ten numatyta apie 200 mln. Lt sumokėti savininkams, kurie turėjo gauti kompensacijas, o jų negavo per pastaruosius septynerius reformų metus. Čia irgi buvo viena iš priežasčių – mums reikėjo vieną su kitu derinti. Dabar jau nuostatos aiškios ir anas įstatymas taip pat greitu laiku pasieks Seimą, jau galutinai bus sudėti taškai ir kompensacijų klausimas bus baigtas. Aš gerbiamojo pirmininko susirūpinimą suprantu. Man irgi taip pat kelia susirūpinimą…

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius.

A.RAUDONIUS. …šitas terminas, bet jūs svarstysite.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, 2 straipsnyje akcentuojamas lygiavertiškumo principas. Noriu paklausti, kokius dar darbus reikia atlikti, kad šį principą būtų galima be trukdymų įgyvendinti? Ačiū.

A.RAUDONIUS. Lygiavertiškumo principas ypač būtinas vietoje vieno turto grąžinant kitą turtą. Pavyzdžiui, vietoje žemės mišką ir t.t., kad nebūtų taip, jog, pavyzdžiui, žemės hektaras tolygus miško hektarui. Ir kiti atvejai galimi. Aš manau, čia tai būtina, tiesiog galima svarstyti, bet, mano giliu įsitikinimu, šitos nuostatos reikia.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Velikonis.

V.VELIKONIS. Gerbiamasis prelegente, šiam įstatymo projektui pritariu. Tepadeda Vyriausybei visos gerosios mūsų žemės galybės! Juk beveik kiekviename įstatymo straipsnyje bei punkte yra pasakyta, jog vykdo šį tikrai brangų įstatymą Vyriausybė, Vyriausybė ir dar kartą Vyriausybė. Noriu pasiūlyti 9 straipsnio 7 punkte pakeisti: prailginti gyvenamųjų namų patuštinimo (gražus žodis) terminą, kai nuomininkui sumokėta kompensacija arba (…) suteiktas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Vietoje šešių mėnesių siūlyčiau vienerius metus, o vietoje vienerių metų siūlyčiau minimu dvejus ar trejus metus, nes pastatyti namą per vienerius metus po sklypo gavimo gali tik labai turtingas žmogus. Visi turtingi žmonės turbūt jau turi ir namus, ir butus. Ačiū.

A.RAUDONIUS. Čia, žinoma, yra svarstymo objektas. Galbūt terminus dar galima ir svarstyti, bet buvo apsispręsta dėl tų terminų. Aš Vyriausybės neįgaliotas sutikti juos trumpinti arba ne, bet čia, matyt, diskusijų… svarstymo metu bus galima diskutuoti ir, ko gero… Ypač vienerių metų terminą, be abejo, galbūt ir galima šiek tiek pailginti, nes per metus namą pastatyti iš tikrųjų, ko gero, neįmanoma.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Sėjūnas.

A.SĖJŪNAS. Gerbiamasis pranešėjau, miesto žemė dabar iš esmės yra negrąžinama, reikalai yra labai blogi ir beveik stovi vietoje. Sakykite, kompensacija pinigais, sakysim, už miesto žemę per 15 metų. Kaip numatoma tą kompensaciją? Tolygiai? Kokiais dydžiais? Kaip bus išmokama kompensacija? Vienas dalykas.

Antras dalykas. Dabar yra dalis žmonių gavę miesto žemę, sakysim, 20 arų, ir tie mokesčiai yra labai dideli. Jie turi mokėti maždaug iki 1500 litų. Dalis žmonių netgi atsisako mieste savo sugrąžintos žemės, o kitos dalies valstybė negrąžina. Iš esmės kažkaip reikėtų atsižvelgti į šitą dalyką ir būtent jiems kompensuoti. Aš šitą klausimą jau kėliau labai seniai, buvo priimta Seimo rezoliucija, prašymas. Deja, atrodo, iki šio laiko neatsižvelgta. Ar jūs nemanote, kad šitame kompensacijos įstatyme turėtų tas dalykas būti aptartas labai aiškiai, nes kita jo turto dalimi disponuoja valstybė ir niekaip neatlygina?

A.RAUDONIUS. Taip. Gal pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies – dėl mokesčių už miesto žemę. Iš tikrųjų mes taip pat gauname prašymų ir pareiškimų. Aš, žinoma, jeigu tai būtų mano valia, taip pat sutikčiau atleisti. Žinoma, tai keistokai atrodo, nes tie mokesčiai yra didžiuliai.

Toliau. Jūs pirmojoje klausimo dalyje klausėte, per kiek metų išmokama. Bet už miesto žemę pinigai yra nenumatyti. Už miesto žemę kaip kompensaciją galima gauti iki 20 arų, kai kur iki 30 arų sklypą namui statyti, o toliau akcijomis, kitu turtu, bet ne pinigais. Taigi aš manau, kad yra svarstytinas tas atleidimo nuo mokesčių klausimas ir būtent šiame įstatyme būtų galima tokią nuostatą numatyti. Čia apsisprendimo…

PIRMININKAS. Seimo narys A.Sysas.

A.SYSAS. Gerbiamasis direktoriau, 6 straipsnyje yra kalbama apie turto šaltinius. Ten išvardyta beveik viskas, kas yra mūsų valstybėje. Galbūt reikėtų sutrumpinti arba aiškiai apibrėžti, nes kai mes parašome, kad visas valstybės turtas, visokie fondai ir dar visokie kitokie fondai, kurie gali atsirasti, tai greičiausiai mes nerasime tų pinigų. Todėl mano klausimas būtų toks: kiek maksimaliai lėšų reikėtų visoms kompensacijoms? Ar buvo koks nors skaičiavimas?

A.RAUDONIUS. Tokio konkretaus, aiškaus skaičiavimo būti ir negali, kol piliečiai nėra pareiškę savo valios, bet apytikriai tai sudaro daugiau kaip milijardą. Už žemę tiksliai galiu pasakyti – apie milijardą, dar plius už pastatus, už ūkines, komercines irgi prisidėtų.

Gal 1,5 mlrd., jeigu įvertintume pinigais. Kadangi piliečiai ima kitokiu ekvivalentiniu turtu, todėl čia yra šaltiniuose nurodytas… gal pažiūrėjus atrodo, kad visas turtas, bet jį reikia nurodyti, nes įstatyme yra galimybių ekvivalentine verte gauti ir kitokį turtą. Pavyzdžiui, už namą gauti kitą turtą, kaip numato įstatymas. Todėl šaltiniuose yra numatyta. Aišku, piniginė kompensacija, aš manau, apie 95% reikalingų lėšų vis dėlto bus iš biudžeto. Žinoma, mano požiūriu, paties įstatymo laiku buvo galima priimti du straipsnius, Vyriausybė toliau būtų parengusi tvarką ir tuo užsibaigtų. Galbūt nereikėtų ir to įstatymo. Bet toks buvo pavedimas, ir dabar mes jį priiminėjame.

PIRMININKAS. Seimo narys P.Gražulis.

P.GRAŽULIS. Gerbiamasis pranešėjau, mes visi žinome situaciją, kad miestuose apskritai žemės grąžinimas nevyksta. Paskaitęs 3 straipsnio antrąją dalį aš manau, kad žemės grąžinimas nesuaktyvės, nes šita dalis ne skatina grąžinti, bet skatina valdininkijai, miesto savivaldybėms išmokėti pinigus, o paskui dešimteriopai brangiau parduoti. Pagal šį įstatymą, jeigu tuo metu, kai aš turėjau žemę, miestas nebuvo išsiplėtęs, tai man grąžins tik priemiesčio kaina. Kaip žinome, priemiesčio žemė ir miesto žemė skiriasi maždaug 10 kartų. Mano manymu, čia sudaromos valdininkijai didelės galimybės lobti. Kaip jūs pakomentuotumėte?

Paskui, kur yra nustatomos eilės… Tai būtų 8 straipsnyje pirmas, kad pagal sprendimų dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo aktą… Tais atvejais, kai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (…) tą pačią dieną priimti, sudaroma speciali eilė. Ar nereikėtų, kad ne nuo nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo datos, bet nuo paraiškos padavimo datos. Nes pareigūnai gali vienus sprendimus nagrinėti, kitų nenagrinėti, nepriimti sprendimo, o priimti savo grupės žmonėms, pažįstamiems, daugiau įtakingiems. Kaip jūs pakomentuotumėte?

A.RAUDONIUS. Taip. Pradėsiu nuo antrojo. Aš manau, kad jūsų antrasis klausimas iš tikrųjų yra diskutuotinas. Ko gero, galbūt racionalu galvoti, jog nuo pareiškimo padavimo. Kuo pilietis kaltas, jeigu padavė laiku, prieš kelerius metus, o pareigūnai vilkino, ne dėl jo kaltės tas laikas užsitęsė. Tai čia yra diskutuotina.

Dėl 3 straipsnio antrosios dalies niekuo negaliu padėti. Taip yra numatyta įstatyme. Šita nuostata yra išplaukianti iš įstatymo. Taip jau nustatyta įstatyme. Vienas įstatymas kitam įstatymui negali prieštarauti. Tai čia dėl to taip jau yra.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Šavinis.

K.ŠAVINIS. Gerbiamasis direktoriau, aš puikiai žinau jūsų darbštumą ir žinau, kiek prie to įstatymo dirbote. Vis dėlto šiandien atsivertęs tą įstatymą nustebęs žiūriu, kad jo įrašyta bent devyniose vietose, kur Vyriausybė dar nustatys tvarką įvairiems to klausimo sprendimo būdams. Galima tikėtis, kad tai užtruks dar gana ilgai, nes turėtų pasirodyti dar ne vienas Vyriausybės nutarimas, jis turėtų būti derinamas su visomis ministerijomis. Šiandien jūs, būdamas Vyriausybės atstovas teikti šį klausimą, manau, turėtumėt atkreipti Vyriausybės dėmesį į tai. O konkretūs klausimai yra du.

Vis dėlto, man atrodo, nepateisinamas 7 straipsnio ketvirtas punktas dėl kompensacijos už žemę. Tiems, kurie gaus tik po 15 metų, priskaičiuojama tik 2% palūkanų. Tai tiems paskutiniesiems, kurie gaus ne tik po 15 metų, bet ir pačią mažiausią sumą, visai nebus įvertinta infliacija.

Antras klausimas. Gyvenamųjų namų grąžinimas, ir čia yra 9 straipsnio ketvirtas punktas. Man atrodo, kad (…) tą įstatymą daro tiesiog visai kitokios prigimties, nes tai jau turto negrąžinimo įstatymas, nes tuo atveju, jei nuomininkui suteikiamas geresnis butas, o tikrai į blogesnį vargu ar kas eis, jis bus priverstas mokėti grynais pinigais. Aš suprantu, kad tai bus didžiausias stabdys, ir čia mes niekur iš tos vietos nepajudėsime.

A.RAUDONIUS. Taip. Ačiū už klausimus. Čia, suprantu, trys klausimai. Man taip pat atrodo, kad nereikėtų 8-9 tvarkų. Jau mes čia, Seime, kalbėjome. Tą visą galima sujungti į vieną nutarimą, galbūt į du nutarimus, ir tai padarysime. Tiktai tiek, kad modeliuojant tą įstatymą buvo sunku taip pateikti, bet galima dviejuose nutarimuose visiškai tas tvarkas aptarti. Aš nemanau, kad jos yra sudėtingos. Noriu jus informuoti, kad šitos tvarkos yra rengiamos. Dėkui už jūsų pastabą, kad mes ne tinginiai ir dirbame, tikrai daug dirbame, bet kartais fiziškai nesuspėjame. Mes jau kai kurias tvarkas rengiame avansu. Todėl čia nereikia nuogąstauti, kad užsitęs tvarkų parengimas ir priėmimas. Aš manau, kad jos bus greitai parengtos ir žmonės galės kompensacijas gauti numatytu laiku.

Dėl 7 straipsnio ir dėl metinių 2% palūkanų, kaip jūs čia minėjote, tai, žinoma, svarstytinas klausimas, nes turto vertė, aišku, kuo tolyn, tuo labiau keisis. Aš nežinau, kaip čia bus apsispręsta. Pagrindinis principas vis dėlto, kada įsipareigos šiuo atveju Seimas, nes jūsų valia, jūsų teisė nustatyti, vis dėlto per kiek metų galutinai su savininkais yra ketinama atsiskaityti už jų turėtą turtą. Aš nemanau, kad reikės 15 metų. Jus taip pat agituočiau priimti brandesnį sprendimą. Jeigu jau praėjo septyneri metai, tai daugiausia reikėtų orientuotis į 8 metus, kad iš viso nesusidarytų daugiau negu 15 metų. Priėmus tokią nuostatą atitinkamai reikėtų ir kai kuriuos šio įstatymo straipsnius koreguoti, taip pat ir jūsų minėtą įstatymą.

Dėl 9 straipsnio aš negaliu su jumis sutikti. Čia taip pat yra paimta iš Išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo įstatymo. Todėl šitas straipsnis atitinka įstatymą ir jo keisti aš nematau galimybių.

PIRMININKAS. Kolegos, laikas klausti baigėsi. Gal sutiktų paklausti P.Papovas, o V.Vilimas ir A.Vaižmužis kalbėti dėl motyvų?

Petras Papovas klausia.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš noriu jūsų paklausti dėl 9 straipsnio trečiosios dalies, kurioje sakoma, kad nuomininkams neatlygintinai suteikiami butai ta verte, kuri turi atitikti dabar nuomojamų patalpų vertę. Bet jūs suprantate, kiek dabar statomi namai arba butai kainuoja ir po penkiolikos metų kiek kainuos? Tai ta turėto nuomojamo buto vertė bus labai menka. Tuo tarpu pagal Butų privatizavimo įstatymą mes visi už čekius pirkome butus, o likusią dalį reikės mokėti pinigais. Tai čia yra visiškai neadekvatu, lyginant su mumis ir tais būsimais bei esamais nuomininkais.

A.RAUDONIUS. Supratau. Tai gal čia irgi minėto klausimo tąsa ir taip pat susiję su tuo terminu, per kiek mes apsispręsime grąžinti. Aš manau, jeigu jau iš šitos pusės tokie siūlymai, tai dešinė pusė tik pritars, ir jūs priimsite sprendimą dėl trumpesnio laiko, o mes greitai pataisysime ir padarysime, kad iš tikrųjų kuo greičiau, aiškiau būtų atsiskaityta su žmonėmis ir nereikėtų laukti 15 metų. Bet neužmirškime, man iš tikrųjų tenka su tais žmonėmis susitikti, dažniausiai tas įstatymas paliečia žmones senukus, kurie ir socialiai remtini, ir gauna mažas pensijas, ir gauti papildomi pinigai už buvusį išlikusį nekilnojamąjį turtą jiems taip pat būtų didžiulė parama prie pensijų ir t.t. Todėl aš manau, kad jeigu taip bus apsispręsta, o aš tuo neabejoju, mes pakoreguosime, kaip jūs siūlote.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Vilimas.

V.VILIMAS. Gerbiamasis pranešėjau, kompensacijų klausimas yra vienas iš svarbiausių sprendžiant žemės reformos klausimus. Kai kur priemiestinėse zonose, pavyzdžiui, nustatant mokslo įstaigoms priskiriamus žemės plotus, iškyla daug problemų dėl kompensacijų dydžio ir išmokėjimo terminų. Žmonės ten yra gerai organizuoti ir su jais galima susikalbėti, jeigu būtų tam tikra manevrų laisvė dėl kompensacijų. Šiuo atveju tenka manyti tik apie šių žemės plotų mažinimą arba eiti į labai rimtus konfliktus. Ar jūsų įstatyme dėl to nieko nenumatoma, kad tokiu atveju kažką būtų galima daryti? Juk, pavyzdžiui, dėl VIA Baltica kelio tai bus net atskiras įstatymas priimtas, kad žmonėms būtų galima greitai grąžinti žemę.

A.RAUDONIUS. Supratau klausimą. Čia, aišku, klausimas susijęs su Kauno universiteto ir Veterinarijos akademijos turimomis žemėmis. Žinoma, pritaikius, kaip jūs čia siūlote, manevrų laisvę šiems dviems institutams, tokios manevrų laisvės panorėtų kiti, mažesni, ir t.t. Aš manyčiau, kad tokiu atveju čia būtų išskirtinumas, o visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs. Tiesiog aš nežinau. Tai nelabai derintųsi ir su Konstitucijos kai kuriomis nuostatomis, jeigu būtent prie Kauno esančiai žemei taikytume išimtį ir padarytume, kad jiems anksčiau būtų išmokėtos tos kompensacijas, o kitiems – vėliau. Aš suprantu, kad tai būtų kitų piliečių sąskaita. Man atrodo, kad ta nuostata nelabai priimtina.

PIRMININKAS. Paskutinis klausia Seimo narys A.Vaižmužis.

A.VAIŽMUŽIS. Gerbiamasis pranešėjau, aš ne tiek klausimą, kiek prašymą. 1998 m. biudžete numatyti 45 mln. Lt už valstybės išperkamą žemę. Tai neblogai, bet kai deklaruojame, kad žemės reformą atliksime per trejus – ketverius metus, tai reikėtų ir kompensacijai už valstybės išperkamą žemę kasmet rasti bent iki 200 mln. Ar yra vilties? Apie tai teigiamai ne kartą atsiliepė ir ponia E.Kunevičienė, kad ieškos būdų ir jie bus surasti. Ačiū.

A.RAUDONIUS. Taip, aš manau, kad yra vilties ir Seimo jau padaryti viltingi žingsniai. Tai jau mano minėtas Valstybės skolos įstatymas, kuriuo valstybė prisiima per 200 mln., tiksliai negaliu pasakyti, tą jūs priimsite, bet toks projektas rengiamas. Tai todėl atsiskaičius už praeitas kompensacijas… Dabar dar galbūt, kai apsispręsim, kad per 15 metų mes grąžiname visas skolas – tiek pinigines, tiek kitokias, bus galima nesunkiai išvesti, kiek kiekvienais metais konkrečiai reikia lėšų biudžete planuoti kompensacijoms išmokėti.

PIRMININKAS. Tai buvo visi gausūs klausimai, pone direktoriau. Ačiū. Dar reikės padirbėti su kolegomis Seimo nariais. O mes, gerbiamieji, apsisprendžiame, ar pritariame po pateikimo. Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Aš užsirašiau kalbėti dėl pritarimo po pateikimo. Žinoma, šis įstatymas reikalingas, bet manau, kad jį reikia tobulinti. Apgailestauju, kad pranešėjas vis dėlto nesuprato mano klausimo. Aš ne apie kompensacijas kalbėjau, bet apie gyvenamųjų butų suteikimo nuomininkams vertę, kuri atitinka dabartinę turimo grąžinto buto vertę. Tos vertės labai skirtingos, nes dabar statomi namai turi didžiulę vertę. Tai bus nevienodi tie gyventojai, tie nuomininkai. Mes pirkom už čekius ir maža verte, o dabar jie turės neatlygintinai, tai yra gaus maža verte, o visą kitą dalį trigubai ar keturgubai turės daugiau sumokėti. Tai štai koks buvo mano klausimas. Aš manau, kad čia tą nuostatą – 9 straipsnio trečiąją dalį tikrai reikia peržiūrėti. O šiaip, žinoma, reikalingas tas įstatymas ir jį reikia svarstyti.

PIRMININKAS. Taigi bendru sutarimu po pateikimo pritariame Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo projektui P-1063. Pagrindinis komitetas – Kaimo reikalų komitetas, papildomi – Teisės ir teisėtvarkos bei Biudžeto ir finansų komitetai. Dėkoju, kolegos.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1071 (pateikimas)

Likęs paskutinis šios dienos klausimas, taip pat pateikiamas departamento direktoriaus A.Raudonius, Nr.P-1071 – Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Dar sykį kartoju – pateikimas. Kolegos, prašyčiau registruotis klausti.

A.RAUDONIUS. Man labai malonu pateikti vieną iš paskutiniųjų Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo projektų. Mūsų vyriausybinei komisijai pavesti įstatymo projektai jau visi yra parengti, šitas pristatomas paskutinis. Tai yra, noriu pažymėti, solidus įstatymas, daug prie jo padirbėta. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad jis vėl… Jeigu būtų klausimų, noriu iš anksto pasakyti, kad tiek žemės reformai, tiek išlikusio nekilnojamo turto grąžinimui šitas įstatymas ypatingos įtakos neturi, jis labiau reguliuoja poreforminius ir reformos žemės santykius. Tokį pavedimą turėjome, todėl šiandien šitą įstatymą man tiesiog malonu pateikti. Šitas įstatymas taip pat aprobuotas Vyriausybės net praeitų metų lapkričio 26 d. posėdyje. Kaip matote, po aprobavimo dar buvo gerokai ilgai taisomas. Daug prie šio įstatymo rengimo prisidėjo Teisingumo ministerija. Nekuklu pasakyti, bet ir mūsų, Žemės ir miškų ūkio ministerijos, specialistai. Manau, kad šitas įstatymas iš tikrųjų yra neblogas, bent jau mes, darbo grupė, esame juo patenkinti. Gerų atsiliepimų gavome iš kitų dėl šio įstatymo. Iš tų, kurie su juo susipažino. Tai rodo, sakykim, ir tai, kad Seimo Juridinis skyrius pateikė pastabų, bet nedaug. Kai kurios iš tikrųjų priimtinos, bet, pavyzdžiui, antrasis, ketvirtasis, septintasis, dvyliktasis ir penkioliktasis punktai yra svarstytini, galima pasielgti ir taip, ir taip. Čia galima diskutuoti. Aš taupydamas laiką kalbu ir dėl kiekvieno punkto neinformuoju. Na, o visi kiti punktai yra priimtini.

Šiuo įstatymu, manau, mums pavyko labiau patikslinti žemės srityje vartojamas kai kurias sąvokas, jos tapo aiškesnės. Taip pat šį įstatymą reikėjo keisti, nes po jo priėmimo buvo priimta daug kitų įstatymų, kurie prieštaravo šitam. Todėl reikėjo taisyti atskirus straipsnius, tai ir buvo padaryta. Taip pat priimant šį įstatymą buvo atsižvelgta ir į Konstitucijos 47 straipsnio antrosios dalies nuostatas. Tai aš tiek trumpai pristatydamas galiu pasakyti. Toliau galbūt bus klausimų, nes čia pateikti jį pastraipsniui… Šitas įstatymas dabar ilgesnis bent 5 straipsniais. Straipsniai yra išsamesni, jeigu mes lyginsime su buvusiu įstatymu, be to, sakyčiau, ko gero, jie gavosi konkretesni.

PIRMININKAS. Jie tiesiog tokie išėjo.

A.RAUDONIUS. Pateikiu tokius, kokie išėjo, ir prašyčiau pritarimo, kad laukčiau klausimų, pastabų, į kurias galėtume atsižvelgti, patobulinti, priimti ir duoti visuomenei, kad galėtų naudotis šituo įstatymu.

PIRMININKAS. Klausimų ir pastabų prašyti nereikia, jų čia visą laiką gausite, pone pateikėjau. M.Pronckus klausia pirmasis.

M.PRONCKUS. Visiškai galima sutikti, kad Žemės įstatymas reikalingas daugiau poreforminiam laikotarpiui. Mano klausimas būtų dėl 30 straipsnio antrosios dalies. Antrosios dalyje paskutinėse trijose eilutėse taip rašoma: “Siūlymą žemę pripažinti bešeimininkiu turtu galima teikti, jeigu nustatoma, kad žemė dvejus metus iš eilės nenaudojama, už ją nemokamas žemės mokestis ir šios žemės savininkas nežinomas”. Mano klausimas būtų toks, ar čia visos trys sąlygos kartu paimtos turi būti, kad taptų bešeimininkiu, ar kiekviena sąlyga atskirai daro žemę bešeimininkę? Čia man kyla toks neaiškumas, matyt, tas neaiškumas kyla ir įstatymo skaitytojams.

A.RAUDONIUS. Visos trys sąlygos atskirai. Jeigu nustatoma, jog dvejus metus iš eilės nenaudojama, toliau kablelis, už ją nemokamas žemės mokestis ir šios žemės savininkas nežinomas, dingęs, prapuolęs be žinios. Visos trys sąlygos yra. Dvejų metų terminas yra nemažas ir mes negalime… Žemė yra toks objektas, neeilinis valstybės turtas ir jei dvejus metus niekas jos nedirba ar nežinomas jo savininkas, valstybė turi teisę imtis priemonių. Čia viena iš priemonių ir numatyta.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius. Kolegos, prašom būti konspektiškesni.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, 15 straipsnyje nurodyta žemės valstybinės kainos nustatymo metodika. Noriu paklausti, kokius darbus reikėtų atlikti, kad ta nurodyta metodika būtų galima naudotis? Ačiū.

A.RAUDONIUS. Nesupratau klausimo. Kokius darbus?

J.LISTAVIČIUS. Metodiką tai turime, bet metodiką reikia įdiegti ir reikia kokius nors darbus… Ar mes galime ja šiandien visiškai naudotis, ar mes žinome žemės vertinimą, kuris reikalingas tai kainai nustatyti? Ačiū.

A.RAUDONIUS. Šita tvarka ir bus nustatyta. Vyriausybė taip pat įpareigota parengti metodiką. Jau anksčiau svarstytame įstatyme yra įpareigojimai, ta metodika bus aiški ir po to bus galima nustatyti.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Lapė.

V.LAPĖ. Gerbiamasis direktoriau, jūs turbūt jaučiate ir kolegos čia, salėje, jaučia, kad šiandien daug kas gal ir spekuliuoja tuo, kai kalba, jog negali prasidėti reforma dėl to, kad trūksta įstatymų ir kitų teisinių dokumentų. Jūs pats ir kolega M.Pronckus kaip tik pripažino, kad šitas įstatymas neturės įtakos žemės reformai ir žemės grąžinimui, o pati reforma, kurios mes vis dėlto, man atrodo, dar nepradėjome, pareikalaus labai daug tokių dalykų arba tokios patirties, kuri gali padaryti Vyriausybės nutarimų ir netgi įstatymų pataisas. Aš nenoriu vardyti, yra labai daug tokių neaiškių dalykų. Ar jums neatrodo, kad nereikėtų skubėti su šituo įstatymu ir palaukti, kol įsibėgėsime su reforma, matysime, kur yra trūkumų, kur perteklius ir tada… Šis įstatymas vis dėlto turėtų būti pagrindinis, ašinis įstatymas, reglamentuojantis visus reikalus, susijusius su žeme. Gal reikėtų neskubėti? Kaip jūs manote?

A.RAUDONIUS. Kadangi mes parengėme ir komisija taip mano, juo labiau kad dar laukia daugybė įvairių Vyriausybės nutarimų, konstitucinio įstatymo įgyvendinimo tvarkos nustatymo dokumentus taip pat reikia parengti, taip pat reikia rūpintis reformos techniniais dalykais, ne tik įstatymine baze, nes įstatyminių aktų yra pakankamai, aš vis dėlto būčiau tos nuomonės, kad jį reikėtų priimti. Jeigu reikės pataisyti, kai vėliau paaiškės, kai kurias nuostatas, bus galima sugrįžti ir pakoreguoti kai kuriuos straipsnius. Aš nemanau, kad čia daug ką reikėtų taisyti, nes, kaip jau buvo minėta, šitas įstatymas kuo mažiausiai yra susijęs su žemės reforma, o juo labiau su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Sėjūnas.

A.SĖJŪNAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėjau paklausti dėl 25 straipsnio, dėl žemės, į kurią nuosavybės teisė valstybei pereina pagal įstatymus. Pirmame punkte yra parašyta, kad valstybei nuosavybės teise pereina ta žemė, kurios plotas buvo didesnis už nustatytą maksimalų plotą, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Ar tai reiškia, kad visiems bus grąžinama po 20 arų mieste?

A.RAUDONIUS. 25 straipsnio pirmas?

A.SĖJŪNAS. 25 straipsnis. Būtent tik į tą plotą, kuris buvo didesnis už nustatytą maksimalų plotą.

A.RAUDONIUS. Buvo didesnis… Kadangi pagal Išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo įstatymą galima grąžinti ne daugiau kaip 150 ha žemės, tai yra numatyta įstatyme, jeigu bus grąžinta, tarkim, 160 ha…

A.SĖJŪNAS. Aš kalbu apie miesto žemę.

A.RAUDONIUS. Miesto žemę?

PIRMININKAS. Seimo narys V.Einoris. Aš labai atsiprašau.

A.RAUDONIUS. Noriu pasakyti, kad aš labai silpnai jus girdžiu šitoje tribūnoje. Klauskite aiškiau į mikrofoną, nes man čia sunku girdėti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, aš siūlau paskui pasigauti pranešėją tarpduryje ir gerokai išpurtyti. Aš žiūriu, kad mums sunkiai sekasi tartis. V.Einoris. Prašom aiškiai klausti į mikrofoną.

V.EINORIS. Gerbiamasis direktoriau, noriu pasakyti, kad mes nuo pat reformos pradžios esame padarę didžiulę klaidą, kuri dabar sunkiai bus ištaisoma, nes įstatymais neuždraudėme draskyti buvusį iki karo ūkį. Todėl dabar taip ir išėjo, kad net nesiekia 8 ha vidutinis ūkis, o prieš karą vidutinis ūkis buvo arti 14 ha. Latvijoje ir Estijoje šito neleido, todėl Estijoje vidutinis ūkis dabar formuojasi per 20 ha, o Latvijoje irgi netoli 20. Manau, kad šitame įstatyme būtina rasti kur parašyti, kad negalima atsiimti žemės, kad pirmiausia pretendentai, anūkai negalėtų 10 ha penkiese pasidalinti po 1,5-2 ha ir suskaldyti ūkį. Reikia čia būtinai rasti būdą užkirsti kelią. Tegul apsisprendžia pretendentai, kuris iš jų valdys ūkį, jie turi susitarti, kaip tarpusavyje atsiskaityti ir panašiai.

A.RAUDONIUS. Klausimas aiškus, tačiau jis yra ne šito įstatymo dalykas. Tą reikėjo sureguliuoti Išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo įstatyme, šitame jau nebeišeina to daryti.

O dėl suskaldymo aš galėčiau pasakyti, kad pagrindinė klaida, tai buvo pažymėta ir mums lankantis Briuselyje, buvo padaryta ne ta, kad savininkams grąžiname smulkesnius, suskaldytus ūkius, aš manau, čia mes teisingai darome, bet pagrindinė klaida buvo ta, kad mes leidome įteisinti, išsipirkti asmeninio ūkio žemę. Mums Briuselyje pasakė, kad jums dar reikės antrą reformą daryti. Man atrodo, čia pagrindinė klaida, dėl jos dabar mes turime daug vargo ir su šita reforma. Reikia laužyti galvas, nes buvo padaryta iš tikrųjų neišmintingai, mano požiūriu.

PIRMININKAS. Seimo narys R.Kupčinskas.

R.KUPČINSKAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėjau jūsų paklausti dėl žemės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Jeigu žemės savininkas, tarkim, patiria kokią nors skriaudą dėl neteisėto arba neteisingai priimto savivaldybės arba apskrities sprendimo, tai iš esmės ginčą dėl žemės arba konfliktą pagal 62 straipsnį nagrinėtų tiktai teismų institucija. Mano manymu, neteisingą sprendimą galėtų atšaukti ir tą sprendimą priimanti institucija. Ar taip gali būti?

A.RAUDONIUS. Taip, supratau, bet teismas turi nustatyti padarytų nuostolių dydį, įvertinti žalą, o institucijai tai padaryti yra sunkiau. Todėl teismas turi tai padaryti, nors klausimas iš tikrųjų… Jeigu mes nustatytume, kad apskrities viršininkas gali atšaukti, taip, jis gali. Atšaukti, be abejo, galėtų, bet dėl nuostolių įvertinimo jis negali nuspręsti. Čia teismas turi nustatyti. Paprastai savininkas sakys, kad buvo didesni nuostoliai padaryti, o institucija, kuri padarė tuos nuostolius, kuri teisme bus atsakovas, sakys, kad mažesni. Iš karto – ginčas, ir tą ginčą gali išspręsti tik teismas.

R.KUPČINSKAS. Bet jeigu neprašo atlyginti nuostolių, tai tada …

A.RAUDONIUS. Jei nuostolių atlyginti neprašo, tai tada nėra ir ginčo.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Šimėnas.

J.ŠIMĖNAS. Mes dažnai girdime politinę spekuliaciją dėl miškų naudojimo, dėl smulkių miškų naudojimo, kuri dažnai turi ir realų pagrindą. Aš šiandien jau klausiau aplinkos apsaugos ministro, o dabar noriu jūsų paklausti svarstant Žemės įstatymo pataisas, ar nebūtų tikslinga numatyti, jog miško žemė turėtų būti parduodama kartu su mišku. Tai yra neatskiriamas dalykas – augantis medis ir žemė. Šiandieninė situacija, kai galima nusipirkti medį, jį nupjauti, o visa kita palikti savininko atsakomybei, sudaro sąlygas piktnaudžiauti žmonių nežinojimu. Kartais kaimo žmonės nežino, kad jiems vis tiek reikės atsodinti mišką, nors jie pardavė kitam savininkui.

Naudodamasis proga dar norėčiau priminti, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos didelės baudos, pakartotinės baudos, jeigu žmogus, savininkas, neatsodina miško. Todėl aš nenorėčiau gąsdinti žmonių baudomis, o tiesiog siūlyti šiame įstatyme tą nuostatą, kad miškas būtų parduodamas tik su žeme.

A.RAUDONIUS. Na, aš manau, kad čia galima svarstyti, siūlymas racionalus. Iš tikrųjų galbūt būtų daugiau tvarkos tose vietose.

PIRMININKAS. Paskutinis klausia Seimo narys V.Vilimas.

V.VILIMAS. Toks yra klausimas. Gerbiamasis pranešėjau, žemės apskaitos klausimas. Kalbu apie miestų žemę, visišką jos inventorizaciją. Kaip žinome, tam tikra miestų žemės dalis yra nacionalizuota, o ši žemė kaip tik nėra tinkamai inventorizuota. Dėl to miestuose galima spekuliacija žeme. Kai mes paklausiame, kaip spręsti šitą problemą, kodėl nėra tokių duomenų, paprastai aiškinama, kad reikalingos didžiulės lėšos šitai operacijai atlikti. Ar nebuvo galima įstatymu sunorminti, kad tai būtų tikrai padaryta?

A.RAUDONIUS. Aš manau, kad iš tikrųjų būtų galima, ko gero, būtų naudinga ir vietinei valdžiai žinoti, kad tokia inventorizacija būtų. Bet čia gal per registrą? Aš neapsvarstęs kalbu. Žemė bus suregistruota, gal per registrą mes turėsime jos inventorizaciją? Ta prasme jau klausimas yra išspręstas. Kad žemė turi būti inventorizuota, tai, be abejo, sutinku. Galima pasvarstyti, jeigu kur yra spragų, tai jas reikia užpildyti.

PIRMININKAS. Dėkoju, pone direktoriau. Gerbiamieji kolegos, ar dar būtų norinčių kalbėti dėl motyvų, ar pritariame po pateikimo šiam įstatymo projektui? Popietė susijusi su darna. Taigi bendruoju sutarimu po pateikimo pritariame Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr.P-1071. Pagrindinis komitetas – Kaimo reikalų komitetas, papildomas – Teisės ir teisėtvarkos komitetas, pravers juridinis žvilgsnis.

Gerbiamieji kolegos, mūsų posėdis laimingai pasiekė pabaigą. Aš skelbiu jį baigtą.