Dešimtasis (163) posėdis
1998 m. kovo 3 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS

Vyriausybės pusvalandis. Krašto apsaugos ministras Č.V.Stankevičius

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, pradedame popietinį posėdį. Pirmasis popietės klausimas – Vyriausybės pusvalandis. Šiandien, gerbiamieji kolegos, su jumis bendraus Seimo narys ir krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius. Prašom, pone ministre. Aš prašyčiau neprašyti įjungti kompiuterio, nes ir taip pakankamai daug yra užsirašiusių klausti, ir aš perspėju, kad ne visi spės tai padaryti, nes ministro laikas yra suplanuotas – 35 min. ilgiausiai. Prašom, pone ministre.

Č.V.STANKEVIČIUS. Dėkoju, pone pirmininke, dėkoju Seimui, kad skiria dėmesio krašto apsaugos reikalams. Noriu pasakyti, kad iš anksto raštu klausimų nebuvau gavęs, tad negalėjau iš anksto parengti atsakymų. Pamėginsiu atsakyti pagal tą informaciją, kurią turiu. Pradžioje, jums leidus, aš norėčiau keletą žodžių trumpai pasakyti apie šių metų krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetus, tiksliau sakant, apie vieną svarbiausią prioritetą – kaip pagerinti kareivių tarnybos sąlygas.

Iš tikrųjų krašto apsaugos finansavimas praeito Seimo kadencijos metu buvo labai blogas. Tad susikaupusios problemos, apleista materialinė kariuomenės bazė, pirmiausia kareivinės, natūraliai verčia mus padaryti reikšmingus pagerinimus dabar, kai šis Seimas pradėjo rimtai finansuoti krašto apsaugos sistemą. Ką mums pavyko padaryti pernai? Pernai kapitalinių įdėjimų ir lėšų remontui buvo labai nedaug ir žymių pasikeitimų neįvyko, tačiau vis dėlto kai kurios kareivinės ir valgyklos buvo įrengtos ir suremontuotos. Daug kas buvo padaryta pačių dalinių pastangomis ir iniciatyva. Tačiau šiemet laukia dideli darbai.

Aprūpinimo srityje pernai padėtis pagerėjo. Aš negalėčiau dar šiandien sakyti, kad pernai visi kariuomenės poreikiai aprūpinant apranga buvo patenkinti, tačiau tvirtai galiu teigti, kad patenkinta beveik 90%, o 1994, 1995 metais aprūpinama apranga buvo daugiausia 40%. Šiemet bus užbaigtas visos kariuomenės aktyviosios dalies aprūpinimas apranga, taip pat bus sukaupta pakankamai aprangos ir avalynės tiems atsargos kariams, kurie turės būti šaukiami į apmokymus ir rengiami kaip rezervas. Kareivinėse dar yra išlikęs iš praeities paveldėtas vaizdas, paveldėtos sąlygos ir, kaip jau sakiau, mūsų prioritetas yra jas pakeisti šiemet. Pirmiausia šiemet mes planuojame (tam turime lėšų Seimo dėka) aprūpinti kareivines baldais: lovomis, spintelėmis, spintomis. Rengiame tipinius sprendimus, kaip sudaryti vienodas sąlygas visose kareivinėse, kai tuos baldus įsigysime. Čia aš galiu pasidžiaugti, kad Lietuvos pramonės įmonės dalyvauja konkursuose ir daugeliu atvejų pateikia kokybės reikalavimus atitinkančią produkciją. Daugiausia kariuomenę aprūpiname Lietuvos pramonės produkcija. Tiesa, ne visa jinai patvari. Su Ūkio ministerija mūsų atstovai turėjo specialų susitikimą šiuo klausimu. Mes informuosime Ūkio ministeriją apie mūsų ilgalaikius avalynės, aprangos ir kitus poreikius, – to, ką gali pagaminti Lietuvos pramonė, kad ji tinkamai pasirūpintų įranga, medžiagomis, dalyvautų konkursuose ir laimėtų prieš užsienio konkurentus. Būtų džiugu, jeigu patvarią, gerą avalynę gamintų Lietuvos įmonės ir nukonkuruotų kitų šalių tiekėjus, kurie dalyvauja konkursuose.

Svarbiausias dalykas yra kareivinių remontas. Kareivinių remontui mes skirsime šiemet daug lėšų ir beveik visuose daliniuose remonto darbai vyks. Pirmiausia mes norime sutvarkyti kareivių higienos patalpas: prausyklas, dušus, kad kareiviai turėtų tinkamas sąlygas nusiprausti, išsidžiovinti rūbus. Norėčiau išvardinti sąrašą rekonstrukcijų, kokiuose batalionuose tokios rekonstrukcijos bus daromos. Rekonstrukcijos bus vykdomos Panevėžio bataliono kareivinėse, kur reikia rekonstruoti prausyklas, džiovyklas ir dušus. Tas pats bus daroma “Geležinio Vilko” štabe Vilniuje, taip pat Savanoriškųjų pajėgų štabo kareivinėse, Atskiro komendantinio bataliono, Puskarininkių mokyklos, Arsenalo, Jėgerių bataliono, Jūrų pajėgų flotilės kareivinėse. Mes orientuojamės ne į pigų remontą, ne į trumpą laiką tinkamus eksploatacijai sanitarinius mazgus, prausyklas ir dušus, bet į šiuolaikinę įrangą. Siekiame, kad tų investicijų dėka įrengti sanitariniai prietaisai būtų patvarūs ir tarnautų ilgą laiką. Jūs turite daugiau klausimų, ir nenoriu trukdyti laiko, todėl daugiau apie remontą ir rekonstrukcijas nekalbėsiu.

Norėčiau pakalbėti apie pagrindines mūsų investicijas, skirtas Rūklos mokymo centrui. Šiemet ten panaudosime didelę dalį mums skirtų resursų, sukoncentruosime juos ir numatome, jeigu statybininkai įvykdys mūsų užsakymus, įrengti naujokų mokymo centrą. Tie darbai apima keturių kareivinių pastatų įrengimą. Dabar ten stovi tik jų “griaučiai”. Reikia rekonstruoti jas, mokymo korpusą, štabą, bendrabutį, klubą, valgyklą, įrengti šildymo, sanitarines sistemas ir t.t. Tam reikės per 20 milijonų Lt, tačiau rezultatas būtų labai reikšmingas, nes pastačius šitą centrą mes galėtume į jį surinkti 1200 naujokų pradiniam, pagrindiniam apmokymui. Naujokai čia gautų vienodą pagrindinį karinį mokymą, apsiprastų su karo tarnyba, sustiprėtų ir į batalionus po pirmojo apmokymo ciklo, pagrindinio apmokymo, ateitų subrendę kareiviai, lygūs tiems kareiviams, kurie ten anksčiau pašaukti tarnauja.

Norėčiau paminėti tai, kad siekdamas humanizuoti kareivių tarnybos sąlygas pernai buvau išleidęs įsakymą patikrinti visas areštines, kuriose laikomi prasižengę kariai. Kariuomenės vadas tokį patikrinimą surengė ir po patikrinimo išleido savo įsakymą, kuriuo uždraudė naudoti Alytaus, Rūklos, Marijampolės, Klaipėdos septintojo dragūnų bataliono areštines, nes jos neatitinka higienos normų. Tai tik viena detalė.

Galbūt svarbiausias dalykas yra tai, kad reikia pagerinti karių ugdymą ir mokymą kariuomenėje, o ne tik jų buities ir tarnybos sąlygas. Žinoma, reikia turėti omenyje tai, kad iš visuomenės ateina daug neaukšto išsilavinimo jaunuolių, turinčių socialinių problemų, ir tiktai gal ketvirtadalis iš jų yra baigę vidurines mokyklas. Taigi šaukimo ir karinės prievolės atlikimas priklauso ne tik nuo kariuomenės ir karinių vadų pastangų, bet ir nuo to, kaip visuomenė supranta šitą konstitucinę pareigą. Būtų gerai, kad padėtis pasikeistų, kad visi socialiniai sluoksniai siųstų savo sūnus į karinę tarnybą taip, kaip numato Konstitucija. Žinoma, mes turime atsižvelgti į tas aplinkybes, dėl kurių kai kurie jaunuoliai netarnauja, pavyzdžiui, mokosi aukštosiose mokyklose. Šiemet mes esame sutarę su aukštųjų mokyklų rektoriais ir sulaukėm jų supratimo bei paramos pradėti atsargos karininkų rengimo kursus. Juos savanoriškumo pagrindais studijuojantis jaunimas galės lankyti ir baigdamas studijas galės gauti atsargos karininkų arba puskarininkių laipsnius. Tokiu būdu jų karo tarnyba būtų užskaityta kaip atlikta. Galėčiau daugiau pateikti jums informacijos, tačiau kadangi yra skirtas tik pusvalandis, aš būčiau linkęs atsakyti į jūsų konkrečius klausimus. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju, pone ministre. Gerbiamieji kolegos, 23 minutės klausimams ir atsakymams. Seimo narys R.Zuoza. Ruošiasi G.Kirkilas.

R.ZUOZA. Gerbiamasis ministre, norėčiau paklausti dėl karo dalykų ir švietimo santykių. Pirmiausia koks jūsų vadovaujamos ministerijos požiūris į Karo akademijos likimą, kadangi kitų šalių praktika rodo, kad karo mokymo įstaigos, turinčios aukštųjų mokyklų statusą, užsiimančios karo tarnybos ir karinio rengimo reikalais, yra tiesiogiai pavaldžios karinėms žinyboms, tačiau nemilitarinės studijos čia tvarkomos pagal tose šalyse galiojančius aukštąjį mokslą reglamentuojančius įstatymus? Koks jūsų požiūris į Karo akademijos likimą? Ir apskritai koks jūsų ministerijos požiūris į švietimo militarizavimą? Tai vertinama kaip karinis patriotinis ar kažkoks kitoks auklėjimas? Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Dėkoju už klausimą. Iš dalies į jūsų klausimą atsakoma naujai pateiktame Krašto organizavimo ir tarnybos įstatyme. Jame yra pabrėžta, kad Lietuvos karo akademija yra aukštoji karinė mokykla. Kaip jau jūs paminėjote savo klausimą formuluodamas, mūsų požiūris iš tikrųjų yra būtent toks, kad karinė aukštoji mokykla yra krašto apsaugos sistemos sudėtinė dalis, ir karinių dalykų mokymas bei rengimas turi būti koordinuojamas pagal kariuomenės poreikius ir kariuomenės reikalavimus. Kai dėl civilinių arba bendrųjų disciplinų, tai mes orientuojamės į tai, kad joms turi galioti visi bendri toms disciplinoms keliami reikalavimai ir nustatyti pagrindai. Mes norime, kad Akademija šiek tiek pasikeistų, nebūtų uždara, turėtų visas reikalingas civilinių disciplinų katedras. Mes orientuojamės į integraciją su kitomis aukštosiomis mokyklomis dėl to, kad būtų galima garantuoti aukštą šitų bendrųjų disciplinų dėstymo ir kursantų žinių lygį. Mes turėsime parengti akademijos statutą, taip pat palaipsniui įgyvendinti reikalingus pertvarkymus, kad ši mokykla veiktų panašiais pagrindais, kaip veikia kitose Vakarų šalyse. Akademija bus reikalinga. Lietuvai reikia dar daug leitenantų, ir šitos mokyklos svarba yra neabejotina.

PIRMININKAS. Seimo narys G.Kirkilas. Ruošiasi J.Listavičius.

G.KIRKILAS. Ačiū, pone pirmininke. Gerbiamasis ministre, jūs dažnai kalbėdamas vis pabrėžiat, kad ankstesnė valdžia labai mažai skyrė krašto apsaugai ir dabar priskiriat turbūt sau didelį nuopelną, kad yra didinamas krašto apsaugos biudžetas. Aš visiškai tam neprieštarauju, bet manau, kad mes, kaip politikai, turim suprasti, kad jeigu mes kažkur didinam, tai kažkur sumažėja. Kaip vakar paaiškėjo iš spaudos, Lietuva mažiausiai skiria lėšų tarp visų Rytų ir Vidurio Europos valstybių švietimui.

Tačiau mane domina kitas klausimas. Neseniai mes, trijų Baltijos valstybių Nacionalinio saugumo komitetai, tardamiesi ir diskutuodami apie nacionalinio saugumo problemas, sužinojome, kad štai tiktai Lietuvoje ir Latvijoje yra labai didelių problemų pakviesti jaunuolius į būtinąją karo tarnybą. Pavyzdžiui, estai ne tiktai pakviečia tiek, kiek reikia, bet dar yra apie tūkstantį kasmet ir per daug. Ką jūs manote kaip ministras? Ką reikėtų daryti be kareivinių remonto, kad mūsų kariuomenė, kad mūsų karo tarnyba jaunimui būtų patraukli, kad jie matytų tenai savo veiklos prasmę? Tada, aišku, tikrai ateitų ir labiau išsilavinę, ir visokie kitokie. Kokių dar reikėtų imtis priemonių, kad būtent šita tarnyba iš tikrųjų būtų jaunimui patraukli, aš manau, ir naudinga, kad tos tarnybos laikas jam būtų naudingas ir toliau jo gyvenime? Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Ačiū už klausimą. Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu toli nuo minties, jog kaltinčiau valdžią dėl to, kad buvo nepakankamas finansavimas. Aš tiesiog konstatuoju, kad anas Seimas (aš neanalizuoju priežasčių) skyrė mažiau lėšų. Visiškai ne mano ir ne Vyriausybės nuopelnas, o tiktai Seimo, kad šiemet lėšų yra skirta. Jokiu būdu to neprisiskiriu nei sau, nei kam nors iš Vyriausybės. Tai yra nauja Seimo nuostata ir Lietuvos mokesčių mokėtojų indėlis į tai, kad jų tarnaujantys kariuomenėje vaikai galėtų turėti geresnes sąlygas.

Jūs iškėlėt labai svarbų klausimą dėl karinės prievolės vykdymo. Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog šaukimas į kariuomenę nėra kariuomenės reikalas. Kariuomenės reikalas yra mokyti jaunuolius karinių dalykų, parengti gynybai. Tai yra visos visuomenės ir visos valstybės reikalas, ir pirmiausia visų civilinės valdžios ir visų kitų institucijų. Turiu omenyje ne tik valstybines institucijas, bet taip pat ir visuomenės institucijas. Taigi požiūris į karinę tarnybą, karinės tarnybos atlikimo atitinkama motyvacija turi būti, nuo to labai daug kas priklauso. Kai mus inspektuoja Vakarų šalių specialistai, tarp jų ir karinės tarnybos organizavimo specialistai, jie ypač pabrėžia motyvacijos svarbą. Motyvacija neatsiranda kariuomenėje. Ji atsiranda iki kariuomenės visuomenėje. Atsiranda mokykloje, atsiranda šeimoje, atsiranda spaudoje, televizijoje ir mūsų bendram supratime. To mes negalime užtikrinti, bet mes ir privalome garantuoti normalias ir geras tarnybos sąlygas. Ta pareiga iš tikrųjų priklauso mums.

Antra, ką mes turime padaryti, ir ne tik Krašto apsaugos ministerija, – turime pagerinti šaukimo organizavimą plačiąja prasme. Šaukimo procesas yra nesklandus. Aš čia turiu sąrašą tų trūkumų, kurie yra šiuo metu. Aš atsakysiu, ką mes darome. Švedijai padedant pagal bendrą projektą mes pradedame įgyvendinti centralizuoto šaukimo ir medicininės kontrolės sistemą. Tai bus trijų Lietuvos apygardų sistema su šaukimo ir medicininės kontrolės centrais apygardose. Numatomi apygardų centrai: Kaunas, Vilnius ir Klaipėda. Kauną aš paminėjau pirmiausia, nes tas centras bus įrengtas Kaune. Šis projektas šiemet nebus baigtas. Jis bus baigtas kitais metais, šiemet tik viena jo dalis. Yra skirtos investicijos šaukimo centro statybai Kaune – 3,5 mln. Lt, jeigu aš gerai atsimenu. Numatyta perorganizuoti medicininę kontrolę, perduoti ją krašto apsaugos sistemai, panaudoti mūsų sveikatos įstaigų, konkrečiai karo ligoninės, personalą.

Medicininė kontrolė ir organizavimas šiuo metu yra savivaldybių ir kitų vietinės civilinės valdžios institucijų atsakomybė, kurią jos vis dėlto nelabai, atrodo, jaučia. Mes numatome ir siūlysime ateityje, turbūt nuo kitų metų, atskirti šaukimą nuo karinių institucijų, t.y. padarysime, kad Savanoriškoji krašto tarnyba neužsiimtų karių šaukimu. Civilius specialistus, dirbančius šitose savanorių struktūrose, kurie užsiima naujokų šaukimo reikalais, mes surinksime į Šaukimo departamentą ir, kaip sakiau, turėsime apygardinius šaukimo centrus ir medicinines etatines šaukimo komisijas. Tačiau to nebus galima įgyvendinti šiemet ir dar mažų mažiausiai iki kitų metų vidurio. Tačiau reikia pagerinti padėtį dabar. Problema buvo iškilusi (aš matau, man jau mirksi signalas, kad reikia baigti)… Norėčiau pasakyti, kad šiandien aš pasirašiau projekto lydraštį ir Vyriausybės nutarimo projektą, kuris yra suderintas su visomis ministerijomis, kad būtų iš Vyriausybės rezervo skirta 484 tūkst. Lt šauktinių sveikatos patikrinimo komisijų gydytojams, įskaitant ir psichologus, kurie daugeliu atvejų nebūdavo į tas komisijas kviečiami, darbo apmokėjimui. Tai toks būtų mano atsakymas, bet toje vietoje aš jau turiu sustoti. Ar yra daugiau klausimų?

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius. Ruošiasi V.Bogušis.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis ministre, noriu paklausti, kaip numatomas toliau spręsti nepagrįstai apkaltintų pasikėsinimu į Baltarusijos Respublikos vadovą SKAT karių teisinis klausimas? Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Aš turbūt negalėčiau atsakyti į šį klausimą taip, kaip jį suformulavote. Aš noriu pasakyti, kad po šio įvykio, atrodo, antrąją dieną, kai mes susipažinome su tuo įvykiu detaliau, ministerijos vadovybė (aš, pasitaręs kartu su viceministrais) padarė pareiškimą, kuriame apgailestavo, kad kariai, ir ypač jų šeimos, turėjo patirti kai kurių išgyvenimų. Mes raginom, kad jie laikytųsi rimties ir paklustų įstatymui ir teisėsaugos institucijoms. Džiaugiuosi, kad jie taip ir elgėsi. Taip jie elgėsi. Tad mūsų apgailestavimas, mano apgailestavimas ir mano kolegų, tada buvo pareikštas. Tačiau aš negalėjau spręsti apie bylos eigą ir apie kaltinimų pagrįstumą, kaip ir dabar negaliu spręsti, nes neturiu informacijos. Aš galiu pasidžiaugti, kad karininkai ir kiti kariai nebuvo apkaltinti padarę nusikaltimą. Neturiu informacijos, todėl manau, kad kitos institucijos kokiu nors būdu pareikš savo nuostatas tų karininkų, jų šeimų ir kariuomenės atžvilgiu.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Bogušis. Ruošiasi K.Šavinis.

V.BOGUŠIS. Gerbiamasis ministre, jūs jau minėjote apie susidariusias bėdas dėl šauktinių, ir dabar bus šaukiami pavasarį į kariuomenę, ir jūs išdėstėte, kokie projektai yra rengiami. Ten viskas gerai. Bet mano klausimas būtų kitokio pobūdžio. Prašom pasakyti, kada bus parengta įstatyminė bazė ir kada bus pradėtas alternatyvios tarnybos, t.y. civilinės tarnybos, įgyvendinimas? Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Ačiū už klausimą. Apskritai alternatyvios tarnybos pagrindinės normos yra dabar veikiančiame Karo prievolės įstatyme. Buvau sudaręs darbo grupes, jos rengė vieną, antrą ir trečią variantą, tačiau tos grupės pripažino, kad nepasisekė parengti tokio įstatymo. Apskritai aš tiesiog nežinau atvejų, kada … Matyt, manęs informacija nepasiekė, aš nežinau atvejų ir nemanau, kad jų yra daug, kai dėl įsitikinimų žmonės negali tarnauti kariuomenėje, kai jų įsitikinimai neleidžia tarnauti su ginklu rankoje. Aš nemanau, kad jų yra daug. Dažnesniais atvejais ši tarnyba suprantama kaip alternatyva, kuri gali būti pasirinkta apskritai dėl kitų motyvų. Tai būtų klaidingas supratimas. Paprašiau Vyriausybės pagalbos, ir Vyriausybės kanceliarija organizuoja darbo grupę, kuri pamėgins parengti detalesnį įstatymą. Šiaip jau teisiniai pagrindai tokiai tarnybai yra, greičiau trūksta organizacinės sistemos, kaip ją įgyvendinti. Reikia spręsti aprūpinimo klausimus, tam tikros priežiūros. Aš kalbėjau su sveikatos ministru apie galimybę atlikti tokią tarnybą ligoninėse, ir jis sakė, jog jis paremtų šį siūlymą ir tokia tarnyba galėtų būti atlikta. Bet reikia pripažinti, kad praktinė reikalo pusė dar nėra sutvarkyta.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Šavinis. Ruošiasi A.Sysas.

K.ŠAVINIS. Pone ministre, aš vis dėlto norėčiau sugrįžti prie to klausimo, kurį kėlė ponas J.Listavičius. Dėl to incidento sukėlę didelį triukšmą Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai neprofesionaliai organizavo operatyvinį darbą. Prie jų lengvabūdiškai prisidėjo ir Valstybės saugumo departamentas. Didžiausią skriaudą patyrė apkaltintieji savanoriai. Mačiau, kad labai nemaloniai pasijutote ir jūs, gerbiamasis ministre. Ir vis dėlto dabar jau išvados padarytos, kad jie nekalti, visiškai atsisakyta visų kaltinimų. Ar neketinate jūs kreiptis į Seimo komisiją Operatyvinės veiklos įstatymo priežiūrai įgyvendinti arba į teismą dėl moralinės žalos atlyginimo?

Č.V.STANKEVIČIUS. Jeigu aš gerai žinau įstatymų nuostatas, tai moralinė žala gali būti atlyginta privataus ieškinio pagrindu. Ir aš žinau apie tų karininkų padarytus pareiškimus, kad jie ketina tai padaryti. Ministras, man atrodo, negali atstovauti jiems tokiuose ieškiniuose. Na, aš negaliu čia komentuoti kitų institucijų veiklos, tiesiog aš to negaliu daryti čia, stovėdamas tribūnoje. Tai būtų neatsakinga. Reikia susipažinti su medžiaga, su informacija ir spręsti. Ne mano kompetencija nagrinėti kitų institucijų veiksmų pagrįstumą.

PIRMININKAS. A.Sysas. Ruošiasi R.Rastauskienė.

A.SYSAS. Gerbiamasis ministre, jūs jau beveik atsakėte į tą klausimą, kurį aš norėjau paklausti dėl alternatyvios tarnybos. Aš manau, kad galbūt būtų mažiau tų atsitikimų, kurie vyksta mūsų kariuomenėje, kai vienas ar kitas jaunuolis prieš save panaudoja smurtą. Todėl aš pakartosiu tą klausimą, į kurį jūs neatsakėte, – mano kolegos R.Zuozos. Dėl aukštųjų ir vidurinių mokyklų militarizavimo.

Č.V.STANKEVIČIUS. Iš tikrųjų aš to neatsakiau, nes aš atmetu tokį teiginį. Kas tai yra mokyklų militarizavimas? Niekas ministerijoje tokių ketinimų neturi. Aš negaliu atsakyti dėl militarizavimo, dėl dalyko, kurio nėra. Mes nesiūlome jokio mokyklų militarizavimo. Mes nesiūlome, tai yra grynos insinuacijos, kai kalbama, kad bus atkurtos sovietinės karinės katedros ir pan. Tai yra prasimanymai, ir aš juos iš šios tribūnos galiu paneigti. Aš jau sakiau, ką mes siūlome. Mes siūlome mūsų sistemoje savanoriškus karininkų kursus. Tai yra visiškai skirtingi dalykai.

Dėl alternatyvios tarnybos. Jūs susiejote tą tarnybą su tam tikrais įvykiais kariuomenėje. Aš manau, kad tokio ryšio nėra. Ne tie motyvai, ne alternatyvios tarnybos nebuvimas sukelia kai kuriuos reiškinius – vengimą tarnauti kariuomenėje, – jokiu būdu. Aš nežinau atvejų, kad kas nors būtų vengęs tarnauti dėl to, jog dėl sąžinės motyvų jis negali imti ginklo. Is tiesiog nebūtų verčiamas eiti su ginklu. Man tokie atvejai yra nežinomi.

Ką dar noriu pasakyti, kai kalbame apie šauktinius? Aš noriu pasakyti, kad daugiau kareivių tarnauja vidaus reikalų sistemoje, t.y. tarnauja policijoje, o ne kariuomenėje. Tą reikėtų Seimui ir visai Lietuvai žinoti. Pasinaudodamas jūsų klausimu noriu pasakyti, kad, pavyzdžiui, per praėjusį rudeninį šaukimą 1293 jaunuoliai buvo pašaukti į Krašto apsaugos ministerijos sistemą, t.y. iš tikrųjų tarnauti į kariuomenę, bet daugiau – 1361 buvo pašauktas į policiją. Mūsų medicinos komisija pertikrina, esant nusiskundimams arba tam tikriems įtarimams dėl sveikatos, pertikrina tuos šauktinius, kurie buvo pašaukti medicininių šaukimo komisijų, ir suranda, kad nemažas procentas jų netinka karinei tarnybai. Pavyzdžiui, rudeninio šaukimo metu 252 jaunuoliai šaukimo medicininių komisijų buvo pripažinti dėl sveikatos tinkami ir pasiųsti į kariuomenę; buvo pakartotinai patikrinti mūsų sistemos karinės medicinos ekspertizės komisijos ir pripažinti netinkami. Tai sudaro 16%. Tai rodo, kad šaukimo medikų komisijos savo pareigas atlieka nelabai rūpestingai ir nelabai atsakingai.

PIRMININKAS. Seimo narė R.Rastauskienė.

R.RASTAUSKIENĖ. Mano klausimas turėjo būti apie šaukiamojo amžiaus jaunuolių sveikatos patikrinimą, apie reformas, bet ministras į tai atsakė ir aš atsisakau klausti.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Kašėta. Ruošiasi J.Matekonienė.

A.KAŠĖTA. Gerbiamasis ministre, NATO aljansui priklausančios šalys, spręsdamos priėmimo į NATO klausimus, vis dėlto traktuoja tris Baltijos šalis kaip nedalomą regioną. Kokie ateityje numatomi žingsniai be to, kad jau yra bendras batalionas “Baltbatas”, kad būtų sustiprintas šitų trijų šalių bendradarbiavimas karinėje srityje?

Č.V.STANKEVIČIUS. Greta “Baltbato” yra parengtas naujas projektas – Baltijos eskadros projektas, kuris vadinsis “Baltron”. Kaip tik šiandien ant mano stalo atsirado trijų valstybių jau suderintas sutarties projektas, kurį reikia toliau nagrinėti, derinti su ministerijomis. Vadinasi, šita eskadra bus įkurta, bus šalys donorės, pagalbos teikėjos, kurios rūpinsis, teiks pagalbą tai eskadrai. Laivyno bendradarbiavimas yra naujas projektas, jis yra realus, apie jį jau kitais metais galėsime kalbėti kaip apie realų.

Dėl Baltijos bataliono. Jums jau turbūt yra žinoma, aš tik priminsiu, kad paskutiniojo ministrų susitikimo metu buvo pasirašyti tarpvalstybiniai susitarimai šį batalioną išplėsti iki pėstininkų bataliono, turint omenyje, kad visi tokiam batalionui keliami reikalavimai, įskaitant logistiką, t.y. aprūpinimo sistemą ir paramos sistemą, bus patenkinti. O nuolatinis Baltijos valstybių bendradarbiavimas vyksta reguliariai. Nuolat bendradarbiauja ir mūsų karinė vadovybė, reguliariai susitinka ministrai, reguliariai sprendžiami klausimai. Iš bendrų projektų taip pat nuolat kyla bendro sprendimo reikalaujantys klausimai. Taigi mūsų bendradarbiavimas yra glaudus ir vyksta reguliariu pagrindu.

Naujas dalykas, naujas mūsų bendradarbiavimo žingsnis bus šiemet. Mes planuojame surengti šių metų pavasarį bendras trijų šalių pėstininkų batalionų pratybas. Pernai tokios pratybos vyko Panevėžio rajone, ir jose dalyvavo tik Lietuvos vienetai, o šiemet mes esame pakvietę latvius ir estus. Įvyks pirmosios trijų valstybių pėstininkų vienetų pratybos Lietuvoje. Kaip tik šiandien mūsų ministerijoje vyksta planavimo konferencija.

PIRMININKAS. Seimo narė J.Matekonienė. Ruošiasi paskutinioji klausėja – I.Šiaulienė.

J.MATEKONIENĖ. Gerbiamasis ministre, manęs Jonavos medikai prašė paklausti tokį klausimą. Artėjant šaukimams medikams reikia į tas komisijas skirti septynis specialistus, kad apžiūrėtų šauktinius. Deja, jie pasiteiravo ligonių kasose ir sužinojo, kad nenumatytas finansavimas. Taigi šitas darbas turės būti atliekamas veltui. Žinant labai skurdžius medikų atlyginimus, jie šitokiu darbu yra visiškai nepatenkinti. Ar negalima dar dabar pasirūpinti, kad vis dėlto šitas darbas būtų apmokamas? Tik tada bus galima reikalauti, kad ir tie vaikai būtų teisingai ir gerai apžiūrėti. Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Šis klausimas daug kam svarbus, todėl aš dar pakartosiu tai, apie ką buvau užsiminęs. Dėl tam tikrų finansavimo šaltinių neapibrėžtumų ar iš ligonių kasų, ar iš kitų lėšų reikia mokėti. Aš jau sakiau, kad šiandien Vyriausybei išsiunčiau pasirašyti projektą, kuriuo bus paskirta beveik pusė milijono, apie 400… kiek čia… (Balsas salėje) 484 tūkst. litų visoms Lietuvos medicininėms šaukimo komisijoms apmokėti. Bus užmokėta tiems specialistams, kurie bus kviečiami į komisiją, bus skaičiuojamas atlyginimas ir psichologams, kurie irgi turėtų dalyvauti komisijoje. Tačiau problema, man atrodo, yra platesnė. Kalbėdamas Seime aš norėčiau kreiptis į Seimą. Aš manau, kad tai nėra tik kareivių sveikatos problema. Tai yra visuomenės sveikatos problema. Man atrodo, būtų gerai, jeigu Seimo komitetai – Sveikatos apsaugos, Socialinių reikalų ir galbūt Nacionalinio saugumo – nuspręstų išnagrinėti klausimą apie jaunosios kartos sveikatą. Reiškinys, atrodo, yra platesnis ir reikalauja išsamesnės analizės negu kad jis iškyla sprendžiant šaukimo į kariuomenę klausimus. Reikia aiškintis, ar tik šita karta, kuri šiemet ar praėjusiais metais atėjo, yra nesveika, ar auga ištisa generacija, ir kiek metų mes patirsime tokius reiškinius, kad tiek daug žmonių yra netinkami kariuomenei. Jeigu jie netinkami kariuomenei, iškils socialinė problema, nes jie ir daugeliui kitų veiklos sričių, atrodo, yra netinkami. Reikia šalinti priežastis. Man atrodo, kad svarbu šalinti priežastis.

PIRMININKAS. Seimo narė I.Šiaulienė.

I.ŠIAULIENĖ. Ačiū. Gerbiamasis ministre, sakykite, ką jūs galvojate apie mūsų kariuomenės pertvarkymą į profesionaliąją, nes visa tai, ką jūs minėjote apie esamą kariuomenės situaciją, naujų centrų steigimą, visas problemas – sveikatos ir t.t. ir tai, kiek kainuoja, mūsų visuomenei turbūt brangiau nekainuotų profesionali kariuomenė ir ji būtų efektyvesnė? Ar ministerija yra atlikusi tokius skaičiavimus? Antra. Ar ketinate taikyti nors per pirmąjį etapą, pavyzdžiui, čekų, kurie jau įsteigė vieną profesionalios paskirties diviziją, patirtį? Apskritai ką ministerija galvoja šiuo klausimu ir kokius projektus pasirengusi pateikti?

Č.V.STANKEVIČIUS. Geras klausimas. Aš noriu pasakyti, kad man rūpi, kaip šiek tiek priešingą tendenciją sužadinti, tai yra … aš susirasiu skaičių. Šiuo metu krašto apsaugos sistemoje iš viso tarnauja apie 9600 žmonių. Tarp jų yra 6100 profesinės tarnybos karininkų ir puskarininkių, seržantų ir eilinių, t.y. profesinės tarnybos karių yra 6100, privalomos tarnybos karių yra tik 2600. Lietuvos kariuomenės dydis neatitinka to, koks turėtų būti pagal Konstituciją, nes nevykdoma visuotinė karinė prievolė. Dėl profesionalios tarnybos (mes norime šitą terminą pakeisti į profesinės tarnybos), t.y. tų karių, kurių tarnyba yra profesiniu pagrindu organizuota kaip profesija, kaip pragyvenimo šaltinis, kaip gyvenimo tikslas. Jų yra du kartus daugiau negu tų, kurie atlieka karinę prievolę. Tiesa, čia reikėtų prisiminti, kad kita dalis atlieka tarnybą policijoje. O Konstitucijoje prievolė policijoje nėra numatyta. Nenormalu, kad realiai Lietuvoje yra dvi kariuomenės, arba ta tarnyba nėra tarnyba kariuomenėje. Aš manyčiau, kad tai reikėtų išgyvendinti, ir Lietuva turi turėti vieną kariuomenę, kurioje būtų atliekama vienodai organizuota tarnyba.

Kitaip pažiūrėjus į šią problemą, aš pareikščiau tokią savo nuomonę. Visa kariuomenė turi būti profesionali, t.y. tiek ir tie, kurie tarnauja reguliariose pajėgose, turi būti profesiškai parengti, tiek ir tie, kurie sudaro rezervą. Trumpiau tariant, kiekvienas apmokomas žmogus profesiniu požiūriu turi būti visiškai parengtas, nes tai apsaugo jo gyvybę, tai užtikrina įdėtų lėšų efektyvumą. Mažiausiai apsimoka laikyti kareivį tiktai po stogu, jį aprengti ir valgydinti. Jį reikia apmokyti gynybos.

Viena iš tų priemonių ir yra mano minėtas mokymo centro steigimas ir kitos priemonės karinei tarnybai pagerinti. Lietuvos gynybos koncepcija yra parengta visuotinės gynybos pagrindu. NATO šalių ekspertai, įskaitant ir neseniai buvusią specialią įvertinimo komisiją, pabrėžia privalomos karinės tarnybos kaip apmokymo svarbą. Lietuva niekada, atrodo, negalės turėti tokios reguliarios samdomos kariuomenės, kuri galėtų ją apginti. Tiktai gerai parengti ir apmokyti rezervai sukuria Lietuvos gynybinį pajėgumą. Todėl aš manau, kad reikalinga ir tas, ir tas. Tačiau, kaip matote, vyrauja profesinės tarnybos pagrindu tarnaujantis personalas.

Tai irgi suprantama. Branduolys tų, kurie moko šauktinius ir atsarginius, turi būti sutelktas profesinės tarnybos pagrindu. Taip pat turi būti ir karių, kurie vykdo tarptautines misijas. Ir tuo keliu mes einame. Pavyzdžiui, Alytaus batalione mes šįmet priimam daugiau į profesinę tarnybą ir eilinių karių, sudarome sutartis dėl to, kad jie galėtų atlikti tarptautines misijas. Lygiai tas pat pasakytina apie “Baltbatą”, tas pat pasakytina apie laivyną.

Taigi aš manau, kad šauktinių skaičius turėtų didėti, nes negali būti vieniems Konstitucijos nustatyta pareiga privaloma, kitiems neprivaloma. Tam tikras kontingentas, visi sveikieji, turėtų vienokiu ar kitokiu būdu būti apmokyti ginti Tėvynę. Karinė prievolė nėra reguliarios kariuomenės kaupimo priemonė. Tai yra tik gynybos mokymo priemonė. Dalį tų, kurie tarnauja, mes kviečiame vėliau į profesinę tarnybą. Tie, kurie jau išmoko valdyti ginklą, turi reikiamas moralines ir dalykines savybes, papildo profesinės tarnybos karių gretas.

Dar prie to pridurčiau. Vienas iš svarbių uždavinių – išugdyti puskarininkių korpusą. Puskarininkiai kariuomenėje yra labai svarbi grandis. Tai tie žmonės, kuriais remiasi visa kariuomenė. Lietuvoje šito korpuso, atitinkančio vakarietiškus standartus, nebuvo, ir tiktai Kauno puskarininkių mokykla, kuriai vadovauja pulkininkas Vizbaras, dabar yra ta aukštoji mokykla, kuri Lietuvai jau parengia šitos grandies karo specialistus.

Aš manau, kad Lietuvoje ir toliau išliks mirši sistema, kur kariai tarnauja ir profesinės samdos pagrindu, ir atliekantys privalomąją tarnybą.

PIRMININKAS. Pone ministre, jūs plačiai atsakėt į devynių savo kolegų klausimus. Aš dėkoju, kad radote pusę valandos laiko pasišnekėti apie savo srities reikalus. Ačiū.

Č.V.STANKEVIČIUS. Aš noriu padėkoti Seimui ir kiekvienam Seimo nariui už tai, kad skyrė dėmesio krašto apsaugos problemoms, ypač už tokius gerus klausimus, į kuriuos laikas neleido detaliau atsakyti, arba mano turima informacija, arba mano žinoma informacija gal ne visus patenkino. Dėkoju už klausimus.

PIRMININKAS. Dėkoju, pone ministre. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau dar jūsų paprašyti dėmesio dėl vieno mūsų priešpietės dalyko. Mes tada pritarėme po pateikimo Visuomeninių organizacijų kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui ir paskyrėm pagrindinį komitetą – Teisės ir teisėtvarkos komitetą ir Žmogaus bei piliečio teisių ir tautybių reikalų komitetą. Iš pokalbio su Žmogaus bei piliečio teisių ir tautybių reikalų komiteto pirmininku supratau, kad jis jau susiplanavęs daug darbų, kad galėtų svarstyti šį įstatymo projektą. Ar jūs nesutiktumėte, kad tas komitetas, E.Zingerio komitetas, būtų taip pat pagrindinis šalia Teisės ir teisėtvarkos komiteto svarstant šį įstatymo projektą? Dėkoju, gerbiamieji kolegos, negirdžiu prieštaravimų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 92 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1061 (pateikimas) (Vyriausybė siūlo svarstyti skubos tvarka)

Gerbiamieji, keturioliktasis šios dienos klausimas – Baudžiamojo proceso kodekso 92 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1061. Pateikimas. Aš kviečiu į tribūną finansų viceministrą poną R.Survilą. O jus, gerbiamieji kolegos, kviečiu registruotis. Registracija prasidėjo. Tuojau – keturioliktasis šios dienos klausimas.

R.SURVILA. Gerbiamieji Seimo nariai, pateikdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio papildymo įstatymo projektą norėčiau pabrėžti, kad šiame įstatymo projekte yra numatytos pataisos, kurios leistų išvengti ilgalaikio ir brangiai kainuojančio kai kurių daiktinių įrodymų saugojimo, nes išsprendus baudžiamąją bylą juos tektų sunaikinti arba perduoti tam tikroms organizacijoms.

Šios problemos sprendimas yra aktualus etilo alkoholio kontrabandos bylose, kadangi spirito kontrabanda dažnai vyksta stambiu mastu, o bylų tyrimas užtrunka pakankamai ilgai. Dabar galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta galimybė sunaikinti kaip daiktinius įrodymus paimtą turtą, kol byla dar nėra iki galo išspręsta ar nutraukta.

Todėl siūlomos įstatymo pataisos, kad byloje esantys daiktiniai įrodymai, alkoholio produktai, išskyrus alų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra tuojau sunaikinami, o kiti daiktiniai įrodymai, kuriuos pardavinėti Lietuvos Respublikoje draudžiama, jeigu jie gali greitai sugesti ar prarasti vertę, arba jeigu jų saugojimas, priežiūra ir laikymas yra susijęs su tikrai per didelėmis išlaidomis, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sunaikinami arba perduodami tam tikroms organizacijoms. Prireikus savininkui būtų atlyginama parduotų arba perduotų, arba sunaikintų daiktinių įrodymų vertė.

Taip pat yra numatyta galimybė, kad pareigūnas, baudžiamojoje byloje priimantis sprendimą parduoti arba perduoti, arba sunaikinti daiktinius įrodymus, privalo užtikrinti, kad tais atvejais, kai įmanoma, būtų paimami ir iki šio straipsnio nustatytų terminų pasibaigimo būtų laikomi tokių daiktinių įrodymų pavyzdžiai.

Dėl šio įstatymo projekto neigiamų pasekmių ir padarinių nenumatoma. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį įstatymo projektą siūlo svarstyti skubos tvarka.

PIRMININKAS. Pone viceministre, jūsų nori paklausti keturi Seimo nariai. Seimo narys A.Stasiulevičius.

A.H.STASIULEVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, aiškinamajame rašte parašyta, kad praktikoje beveik nepasitaiko atvejų, kad bylos daiktiniais įrodymais būtų paimami kitokie nei draudžiami realizuoti Lietuvos Respublikoje alkoholio produktai. Skaitant toliau patį įstatymo tekstą, mano supratimu, susidaro tam tikras prieštaravimas, nes parašyta, kad prireikus savininkui atlyginama parduotų, perduotų arba sunaikintų daiktinių įrodymų vertė. Kitaip sakant, ar tai nebus legalus draudžiamų alkoholio produktų realizavimas? Ačiū.

R.SURVILA. Aš paprašyčiau, kad Mokesčių inspekcijos specialistas atsakytų į šį klausimą.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, norėčiau paklausti, ar nėra prieštaravimų, kai nurodoma, kad alkoholio produktai tuojau pat sunaikinami, o daiktiniai įrodymai, kuriuos Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti, perduodami tam tikroms organizacijoms ar sunaikinami. Man atrodo, kad alkoholio produktai ne tik galėtų būti be išlygų naikinami, bet ir perduodami organizacijoms. Šiuo metu išeina atvirkščiai. Ačiū.

R.SURVILA. Yra techninė šito klausimo pusė tikriausiai dėl pačių alkoholio produktų. Atsakys specialistas iš Mokesčių inspekcijos. Jeigu galima, patikslinkite šią pastabą.

MOKESČIŲ INSPEKCIJOS ATSTOVAS. Norėčiau pasakyti šituo klausimu, kad alkoholio produktų specifika yra ta, kad yra labai sunku kontroliuoti jų panaudojimą. Antras dalykas yra tas, kad nėra įstatyme nustatytos metodikos, iš kokios kilmės žaliavų, techninės ar maistinės, tas etilo alkoholis yra pagamintas. Todėl ir negalima garantuoti jo kokybinių rodiklių. Juo labiau kad paprastai alkoholio produktai beveik visada yra sulaikomi be kilmės dokumentų ir ekspertiniais metodais atrenkami tik bandiniai. Nėra galimybės patikrinti visos partijos kokybės. Todėl manome, kad netikslinga alkoholio produktus perduoti organizacijoms.

R.SURVILA. Yra ir dar viena techninė pusė, būtent kad etilo spirito perdirbimas kartais brangiau kainuoja nei jo paties pagaminimas.

PIRMININKAS. Kolegos Seimo nariai, gerbiamieji svečiai, aš noriu priminti, kad reikšminis šio įstatymo žodis oficialiai yra kirčiuojamas alkoholis. Seimo narė S.Burbienė.

S.BURBIENĖ. Gerbiamasis pranešėjau, aš turėčiau du klausimus. Pirmas klausimas, ką reiškia “tuojau”, ką reiškia tas terminas? Antras klausimas – paskutiniame sakinyje yra pasakoma, kad tais atvejais, kai įmanoma, paimami daiktinių įrodymų pavyzdžiai, vadinasi, yra tokių atvejų, kai neįmanoma paimti pavyzdžių. Kaip tada galima naikinti visus daiktinius įrodymus, jeigu negalima paimti pavyzdžių?

R.SURVILA. Ar galėtumėte patikslinti pirmą klausimą?

S.BURBIENĖ. Ką reiškia žodis “tuojau”?

R.SURVILA. Reiškia, kad iš karto…

S.BURBIENĖ. Kada iš karto?

R.SURVILA. Užfiksavus pažeidimą.

MOKESČIŲ INSPEKCIJOS ATSTOVAS. Iš karto po baudžiamosios bylos iškėlimo.

R.SURVILA. Kad nereikėtų laikyti ir skirti papildomų išlaidų saugojimui.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Čepas.

V.ČEPAS. Gerbiamasis viceministre, man iš viso neaišku, kodėl tą alkoholį reikėtų sunaikinti tuoj pat.

R.SURVILA. Ne, mes…

V.ČEPAS. Palaukite, aš dar nepaklausiau. Jei tai yra normalus ratifikuotas spiritas, gal jį būtų galima panaudoti valstybės reikmėms, ta prasme medicinoje, pramonėje ar dar kur nors. Dabar sulaikomas kontrabandinis spiritas, ir jūs išleidžiate įstatymą, kad jis tuoj pat turi būti sunaikinamas, sudeginamas šiuo atveju. Bet ar tai yra protinga?

R.SURVILA. Taip. Šitos problemos techninius aspektus dėl nustatymo specialistas iš Mokesčių inspekcijos jau paaiškino, kad yra… ypač kai tai susiję su kontrabanda, nustatyti tą koncentraciją, ar tai yra vienos rūšies spiritas, ar techninis, ar tinkamas vartoti, kaip jūs sakote. Kita vertus, yra teisminė pusė, kol nėra nustatyta…

PIRMININKAS. V.Čepui šitie naikinimo klausimai neaiškūs. Pone viceministre, jūs atsakėte į visus klausimus. Mums reikia apsispręsti, ar pritariame jūsų pateiktam įstatymo projektui po pateikimo. Kolegos, Seimo narys E.Bičkauskas. Argumentai prieš.

E.BIČKAUSKAS. Na, aš ne visai prieš, aš prieš skubos tvarką. Ką tik išgirdau, kad nėra galimybės patikrinti visą partiją. Mielasis kolega, tai kaip tokiu atveju siųsim bylą į teismą? Juk teisme siunčiant bylą nori nenori reikia rašyti kaltinamojoje išvadoje apie visą partiją. Tai kaip tada kalbėti apie įrodymus? Todėl labai norėčiau, kad būtų ir Baudžiamojo proceso, ir Baudžiamojo kodekso, ir praktikų išvados dėl šio konkretaus straipsnio. Aš manau, kad po pateikimo reikėtų pritarti, bet jokiu būdu nedaryti skubos tvarkos, o iš tikrųjų atidžiai panagrinėti šį projektą.

PIRMININKAS. Skubos tvarka bus, nes mes rinksimės tik kovo 10 dieną. Tai ta skuba yra sąlyginis dalykas. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, iš tikrųjų čia yra dvejonių ir klausimų, tačiau aš siūlyčiau po pateikimo pritarti. O paskui komitetuose ir posėdžių metu išsiaiškinsime ir, matyt, reikės pataisyti ir priimti. Aš kviečiu pritarti po pateikimo. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Kolegos, ar būtų reikalaujančių balsuoti? Bendruoju sutarimu po pateikimo pritariame Baudžiamojo proceso kodekso 92 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr.P-1061. Skiriame pagrindinį komitetą Teisės ir teisėtvarkos komitetą su visomis jo grupėmis ir papildomąjį komitetą – Biudžeto ir finansų komitetą. O dėl skubos, kadangi šiandien baigiasi neeilinė sesija, šis siūlymas tik ir lieka siūlymu komitetams svarstyti kiek galima greičiau.

Seimo narių pareiškimai

Kolegos, Seimo narių pareiškimai. Šeši Seimo nariai neeilinės sesijos pabaigoje norėtų pareikšti ypač svarbių dalykų. Pirmasis Seimo narys A. Vaižmužis.

A.VAIŽMUŽIS.Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pareiškimas dėl žemės reformos eigos. Šį pareiškimą prašė perskaityti Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojai, kartu keletą sakinių ir nuo savęs pridėsiu.

“1990 metais pradėta žemės reforma paskutiniu metu pradeda vis labiau strigti. Pagrindinės nesėkmių priežastys gali būti tokios: pirmiausia – tai organizacinės, teisinės, normatyvinės ir metodinės medžiagos, reglamentuojančios žemės reformą, trūkumas. 1997 metų rugsėjo 15 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1009 Žemės ir miškų ūkio ministerijai pavesta parengti ir pateikti teisės aktų projektus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektus, kurių reikia Žemės reformos įstatymui įgyvendinti. Tam tikslui Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė šiai ministerijai 25 tūkst. Lt ir tiek pat lėšų buvo skirta iš apskričiai skirtų žemės reformai lėšų. Tačiau iki šiol tėra parengti tik trys teisės aktai iš 33 numatytų parengti. 1997 metais priimti nauji įstatymai: Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, visiškai nesusiję su iki šiol galiojusiais įstatymais. Neišliko žemės reformos tęstinumo. Priėmus šiuos įstatymus ir įsigaliojus 1997 m. rugsėjo 25 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr.1057, per 100 tūkst. dabar ūkininkaujančių asmenų beveik 1 mln. žemės plote neturi garantijos, kad jie nebus nuvaryti nuo žemės, kuri jiems buvo teisiškai pamatuota žemės reformos pradžioje 1992 metais.

Iki 1998 metų pradžios žemės reformos darbus iš esmės vykdė ir vykdo juridiniai asmenys: valstybės įmonė Valstybinis žemėtvarkos institutas, Valstybinis miškotvarkos institutas bei “Hidroprojektai” ir labai nedaug fizinių asmenų. Vien tik Valstybinis žemėtvarkos institutas per visus žemės reformos vykdymo metus atliko darbų už 28,4 mln. Lt. 1998 metų pradžioje septyniose apskrityse neįvykusių konkursų žemės reformos darbams atlikti analizė parodė, kad privatūs matininkai nesiveržia į šią veiklos sritį, nors kai kurie dabartiniai politikai bei valstybės valdymo institucijų atstovai teigia, kad žemės reformą gali ir turi vykdyti tik fiziniai asmenys.

Konkursuose dalyvavo 528 juridinių asmenų atstovai ir tik 108 fiziniai asmenys. Kyla klausimas kodėl. Pirma. Žemės reformos darbai nėra ta veiklos sritis, kur galima greitai neinvestavus į šią veiklą lėšų lengvai gauti didelį pelną. Antra. Šiuo metu Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos vykdoma žemės reformos darbų kainų politika nepritraukia, bet atstumia privatų verslininką. Noras diktuoti sąlygas apskričių administracijoms nustatant kainas, neatsižvelgiant į labai skirtingas žemės reformos darbų vykdymo sąlygas greta esančiose kadastrinėse vietovėse, atskiruose Lietuvos Respublikos regionuose nedaro patrauklios šios veiklos srities privatiems matininkams. Apie kokį patrauklumą galima kalbėti, kai patvirtintos tokios nepagrįstai mažos žemės reformų darbų vykdymo kainos. Privatus matininkas, sumokėjęs visus privalomus mokesčius ir padengęs visas kitas išlaidas, negauna nė tūkstančio litų per mėnesį. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo, Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos vadovų vykdoma politika bet kokiomis priemonėmis bloginti Valstybinio žemėtvarkos instituto žemės reformą, ją vykdančių institucijų darbuotojų darbo sąlygas nepagrįstai atimant kompiuterinę ir programinę įrangą, noras priversti juridinių asmenų darbuotojus išeiti iš instituto, iš “Hidroprojekto” dirbti privačiais matininkais gali labai pakenkti žemės reformai. Valstybinis žemėtvarkos institutas vykdo žemės reformos darbus 26-iuose iš 44 Lietuvos Respublikos rajonų. Tai sudaro apie 60% visų žemės reformos darbų. Galimybė į žemės reformos darbų vykdymą pritraukti pakankamą skaičių privačių matininkų yra labai abejotina. Totalinis jau veikiančių ir didelę darbo patirtį turinčių struktūrų griovimas beveik sustabdys žemės reformą, o kartu sužlugdys ir Lietuvos Respublikos Seimo, ir Vyriausybės nuostatą užbaigti šį darbą per trejus metus, sukels nemažos painiavos valstybės socialinėje programoje. Tai gali tapti dar didesniu visuomenės supriešinimu bei valstybės politinio nestabilumo priežastimi”.

Ta pačia proga nuo savęs noriu pridurti, kad žemės reforma iš esmės nevyksta. Susitikdamas su rinkėjais nieko konkrečiai negaliu atsakyti dėl žemės reformos eigos perspektyvų. Kaip niekad supriešinti kaimo ir miesto žmonės, stinga poįstatyminių aktų, reformos datos nukeliamos vis tolyn ir tolyn. Tai blogai. Sustabdėme žemės reformą nepasirengę naujai. Yra labai daug abejonių, ar šį pavasarį ji vyks, ar ji bus priimtina daugeliui Lietuvos žmonių, ar bus teisiška. Jeigu tokiais tempais reformuosime žemės ūkį, tai Europos Sąjungą matysime tik po kelių dešimtmečių. Šiuo metu rajonų žemėtvarkininkai gali natūra grąžinti laisvą žemę, bet tai daug kas jau yra padarę, įforminę kompensacijas pinigais už valstybės išperkamą žemę. Tai beveik ir viskas. Tik dabar apskritys sudarė komisiją 2-3 ha pagrįstumui nustatyti. Tai labai gerai, bet tą reikėjo atlikti vasarą arba rudenį. Verkiant reikia nors laikino dokumento, kad rajonų žemėtvarkininkų, o gal ir kitų žmonių jėgomis būtų sudaromos žemės nuomos sutartys, kurios buvo nutrauktos lapkričio mėnesį. To, manau, laiku neatliks rajonų matininkai ir žemė dirvonuos. Būtina peržiūrėti ir darbo įkainius.

Ir baigdamas primenu, kad Valstybinis žemėtvarkos institutas kartu su jums perskaitytu pareiškimu išsiuntė didelį pluoštą dokumentų Lietuvos Respublikos Prezidentui ponui V.Adamkui, Seimo Pirmininkui ponui V.Landsbergiui, Ministrui Pirmininkui ponui G.Vagnoriui ir Seimo kontrolierių įstaigai. Ačiū”.

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Seimo narį S.Kaktį.

S.KAKTYS. Gerbiamieji kolegos, norėčiau perskaityti pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo.

“Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–2000 metų veiklos programoje numatyta daug priemonių skatinti verslą ir investicijas, plėtoti pramonės ir energetikos sektorių. Citata: “Pramonės gamybai skatinti, gamybiniams pajėgumams panaudoti bus sudaromos konkrečios pagal Vakarų valstybių pavyzdžius parengtos verslo rėmimo ir darbo vietų kūrimo, eksporto skatinimo programos”. 1997 metais priimtas naujas Įmonių bankroto įstatymas, nuo praeitų metų liepos 1 d. įkurtas bankrutuojančių įmonių fondas. Šių metų kovo 1 d. inicijuota bankroto procedūra, pradėtas reorganizavimas ar sanavimas iš viso 257 įmonėms. Iš jų 34 šis procesas jau įvykdytas.

Šiose įmonėse dirba ne viena dešimtis tūkstančių darbuotojų, dažnai ne mėnesiais, o metais negaunantys darbo užmokesčio. Teisė į darbą realizuota Konstitucijos 48 straipsniu. O teisė gauti teisėtą apmokėjimą už darbą ir socialines paslaugas? Neišmokėtas darbo užmokestis šiuo metu sudaro 49 mln. Lt. O kiek dar yra įmonių, kurios turi ilgalaikių savo veiklos sunkumų, o perspektyvaus sprendimo nemato? Šioms įmonėms galėtų padėti vadinamoji “Įmonių gaivinimo programa”. Šios programos sudėtine dalimi yra siūlomos Akcinių bendrovių įstatymo pataisos. Ypač reikšmingi siūlomi 13 straipsnio antrosios dalies pakeitimai. Cituoju: “Bendrovė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę siūlyti už įsiskolinimus valstybės, savivaldybės ar valstybinio socialinio draudimo biudžetams atsiskaityti savo turtu”. Tai prieštaringas siūlymas, tačiau taip ieškoma išeities iš 1995–1996 metais susidariusios padėties, kai nebuvo vykdomos bankroto procedūros.

Šie pakeitimai sulaukė daugumos politinių partijų pritarimo, todėl nesprendimas, atidėliojimas, “skandinimas” derinant pozicijas, bandymas visas akcinių bendrovių problemas išspręsti kartu yra žalinga pozicija, diskredituojanti Vyriausybės programos vykdymą. Šis lūkuriavimas varo į neviltį tiek darbdavius, tiek darbuotojus, eilinį žmogų paverčia beteisiu išnaudojamu įrankiu. Todėl siūlome greičiau priimti šio įstatymo pataisas, “Ūkio gaivinimo programos” vykdymą aptarti Seime.

Artėja Kovo 11-osios minėjimas. Politikams, kalbėsiantiems Seime, reikalingos tezės. Dalis mūsų valstybės bendrapiliečių nepatiria bendrumo džiaugsmo, jų vilties erdvės, anot V.Havelo, horizontas baigiasi ties alkano vaiko žvilgsniu, griūvančio būsto sienom ar šiukšlyno ribom. Tai – ne alkoholikai, ne narkomanai, ne vagys, o tiesiog mūsų valstybės piliečiai. Iš tiesų “gerumas, savimi susižavėjęs, virsta akmeniu.”

Lietuvos Respublikos Seimo nariai S.Kaktys, V.Dudėnas, S.R.Petrikis ir R.Didžiokas”.

PIRMININKAS. Į tribūną kviečiu Seimo narį M.Končių.

M.KONČIUS. Gerbiamieji kolegos, perskaitysiu pareiškimą trijų Seimo narių vardu: savo – M.Končiaus, V.Stasiūnaitės ir K.Šavinio.

“Vakar Seimo Nacionalinio saugumo komitetas rekomendavo Vyriausybei perimti Šiaulių oro uosto valdymą. Svarstymo metu kai kurie komiteto nariai bei ministrai teigė, kad savivaldybė su šiuo objektu nesusitvarko, kad planai dėl oro uosto esą nepagrįsti, kad šiuo metu oro uostas neužsidirbo net savo išlaikymui. Visa tai aprašyta šios dienos “Lietuvos ryto” straipsnyje “Zoknių vizijai skirti milijonai – ekonominė avantiūra”.

Šiaulių miesto savivaldybė perėmė savo globon sovietų paliktą Zoknių karinės aviacijos bazės teritoriją ir apsaugojo ją nuo suniokojimo. Savivaldybė ėmėsi atsakomybės ir tapo Zoknių oro uosto steigėja, nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai valstybės subjektas. Savivaldybė inicijavo ir išplėtojo laisvosios ekonominės zonos steigimo toje teritorijoje idėją, pagal kurią oro uosto ir LEZ (toliau sakysiu LEZ – laisvoji ekonominė zona) veikla yra neatsiejamai susijusi. Tik jų abiejų veikla kartu yra ekonomiškai prasminga. Savivaldybės specialistai parengė visus LEZ įstatymus ir poįstatyminius aktus, tačiau LEZ steigimas Vyriausybės buvo vilkinamas ir normaliai LEZ negali pradėti veikti dar ir dabar.

Savivaldybė, pasitikėdama Vyriausybės garantijomis, parengė Šiaulių oro uosto plėtros projektą, ieškojo ir surado investitorius. Savivaldybės oro uosto administracijai prižiūrint minimaliomis ir taupiai naudojamomis lėšomis oro uostas buvo rekonstruotas, atidarytas ir veikia. LEZ kūrimo strategai ir vykdytojai yra parengę zonos plėtotės investicijų bei reklamos planus, turi ryšius su potencialiais investuotojais. Savivaldybė savo lėšomis jau yra pradėjusios vykdyti ypač didelės apimties inžinerinės infrastruktūros plėtros darbus, susiejant oro uosto ir LEZ teritoriją su miestu. Savivaldybė visa tai vykdė atstovaudama miesto gyventojams, kurie gyvena mieste su sužlugusia pramone ir vis didėjančiu nedarbu, rūpindamasi miesto ir regiono infrastruktūros plėtote ir perspektyva. Ir visa tai vadinama avantiūra. Tai kas yra avantiūros autoriai? Tie, kurie dirba, ar tie, kurie trukdo? Kodėl iki šiol negali pradėti dirbti LEZ, kodėl valstybė nesprendžia lėšų už juos garantuota paskola grąžinimo klausimo? Kodėl neskiriama lėšų pagrindiniam takui pagerinti, kodėl šio klausimo svarstymas komitete vyksta nedalyvaujant oro uosto steigėjui – Šiaulių miesto savivaldybei? Kodėl įtemptas, sąžiningas ir nuoširdus savivaldybės darbas išsaugant ir gausinant nacionalinį turtą laikomas avantiūra?

Turime vilties ir tikime, kad klausimas dėl Šiaulių oro uosto ir laisvosios ekonominės zonos veikimo bus išspręstas atsakingai, atsižvelgiant į savivaldybės gyventojų ir valstybės interesus.”

PIRMININKAS. Seimo narė R.Hofertienė.

R.HOFERTIENĖ. Gerbiamieji kolegos, pareiškimas.

“Prašome į pavasario sesijos darbų planą įrašyti rezoliucijos dėl padėties Tibete projektą. Prašome minėtos rezoliucijos pateikimą įrašyti į kovo 10 d. darbotvarkę, nes kovo 10 d. minima Tibeto nacionalinio sukilimo diena.

Parlamentinės ryšių su Tibetu grupės vardu grupės pirmininkė R.Hofertienė”.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Velikonis.

V.VELIKONIS. Gerbiamieji, šios mano mintys gimė iš klausimo, skirto Krašto apsaugos ministrui Č.Stankevičiui per šios dienos Vyriausybės pusvalandį. Kadangi pritrūko laiko paklausti, leiskite pateikti dabar, nes ši problema labai svarbi kaimui artėjant sėjai.

Lietuvos kaime gyvena beveik trečdalis Respublikos gyventojų, tačiau šaukiamojo amžiaus jaunuolių, palyginti su tokio amžiaus visais jaunuoliais, kaime gyvena daug mažiau negu trečdalis. Tuo tarpu spaudos duomenimis, kariuomenėje tarnauja jaunuolių, pašauktų į karinę tarnybą iš kaimo, daugiau negu 50% visų tarnaujančių. Susidaro įspūdis, jog kaimo vaikinai patenka į kariuomenę būdami ir netinkamos tarnauti sveikatos. Čia problemų labai daug ir, gerbiamasis ministre, jūs žinote.

Į Lietuvos žemdirbių sąjungą ir į kitas kreipėsi ūkininkai su įvairiais klausimais. Vienas iš jų yra toks. Yra ūkininkų ūkių, kuriuose šaukiamojo amžiaus jaunuolis yra vienintelis darbingas žmogus, ir jo išėjimas į armiją žlugdo sunkiai kuriamą ūkį. Pažįstu jaunuolį, kuris vienas valdo 22 ha ūkį, ir jam išėjus į armiją žemė taps nevaisinga, o jis liks pakirptais sparnais. Manant, jog duona irgi ginklas, noriu sužinoti, ar nėra lengvatų jauniems ūkininkams? Gal čia, pone ministre, reikalinga Seimo įstatyminė parama?

Laukiu jūsų atsakymo. Su pagarba – Lietuvos žemdirbių sąjungos pirmininkas V.Velikonis.

Taip pat man pavesta perskaityti septynių Seimo narių pareiškimą Lietuvos radijo ir televizijos generaliniam direktoriui A.Ilginiui dėl Lietuvos televizijos laidos “Labas rytas”.

“Kreipiamės į jus prašydami pasirūpinti, kad LTV laidoje “Labas rytas” būtų laikomasi demokratijos bei visuomenės teisės gauti visapusišką informaciją principų. Šioje laidoje pastaruoju metu nesilaikant paritetų apžvelgiamas tik vienas šalies kaimui skirtas leidinys “Valstiečių laikraštis”, leidžiamas du kartus per savaitę. Tuo tarpu kitas nacionalinis laikraštis “Ūkininko patarėjas”, išeinantis tris kartus per savaitę, laidoje “Labas rytas” eliminuojamas.

Pagarbiai Seimo nariai: V.Velikonis, M.Pronckus, V.Andriukaitis, V.Einoris, A.Vaižmužis, R.Smetona, A.Sysas, R.Karbauskis”. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiu savo pareiškimą skaityti Seimo narį ir ministrą V.Knašį.

V.P.KNAŠYS. Aukštasis Seime, į šią tribūną atėjau ne vien kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys, laikinai einantis žemės ir miškų ūkio ministro pareigas, bet ir kaip Raseinių rinkiminėje apygardoje išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo narys. Atvedė nerimas dėl Lietuvos kaimo ateities, dėl vieningo požiūrio stokos į kaimo problemų sprendimą netgi tarp valdančiosios koalicijos politikų.

Pradėdamas ministro kadenciją siekiau įgyvendinti žemės ūkio veiklos ir kaimo plėtros strategiją, padėti įteisinti žemdirbių savivaldą, ypač teritorinę, sukurti valstybės paramos žemdirbiui mechanizmą. Mes buvome prieš latifundinių ūkių kūrimą kaime, taip pat monopolijų įsiviešpatavimą perdirbimo pramonėje, tvirtai atsisakėme pasirinktinių ūkio subjektų šalpos valstybės lėšomis, iš viršaus primetamų reorganizacijų, populistinių sprendimų manipuliuojant sudėtinga socialine situacija kaime.

Viena iš svarbiausių šios politikos įgyvendinimo priemonių – kaimo rėmimo fondas. Jo skaidrus antikorupcinis naudojimo mechanizmas suteikė sprendžiamąją galią ne ministerijos ar kitos centrinės institucijos valdininkams, bet patiems žemdirbių atstovams vietose. Kaimo rėmimo fondą, kaip ekonominių taisyklių sąvadą, iš esmės gerai įvertino ir dauguma žemdirbių, taip pat tarptautiniai specialistai, įskaitant Europos Sąjungos komisijos žemės ūkio komisarą F.Fišlerį ir kitus. Sukurti ar kuriami kaimo rėmimo fondo pagalbininkai – Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, Žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra, Žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo agentūra ir kiti palydovai. 1997 m. sulaukta pagerėjimo žemės ūkyje. Nesakau, kad vien dėl agrarinės politikos poslinkių. Daugelis ūkinių rodiklių pasiekti geriausi per pastaruosius šešerius metus, o kai kurie pasiekti geriausi iš viso. Padidėjo žemdirbių pajamos, po kelerių metų pertraukos žemės ūkio ir maisto produktų pardavėme užsieniui daugiau negu pirkome. Vienuolikai pieno perdirbimo įmonių suteikta teisė parduoti savo produkciją Europos Sąjungos šalyse. Padidėjus eksportui iš esmės išspręsta gyvulių supirkimo problema. Visą praėjusį laikotarpį ministerija siekė atviro dialogo tiek su žemdirbiais, tiek ir su politikais, žiniasklaida.

Dirbdami šiame labai sudėtingame Lietuvos ūkio bare nebuvome apdrausti ir nuo klaidų. Jas taisyti, taip pat sudėtingas problemas spręsti visada padėdavo Vyriausybė. Tačiau kai kurie Seimo politikai per visą mūsų darbo ministerijoje laikotarpį taip ir nenorėjo pamatyti Žemės ir miškų ūkio ministerijos veikloje racionalaus grūdo. Jie mūsų formuojamą principinę kaimo plėtros politiką bandė pakeisti pasirinktų atskirų įmonių, ūkininkavimo formų ar net atskirų asmenų rėmimu. Daugiausia nesutarimų kildavo dėl šių politikų bandymo advokatauti atskiriems ūkio subjektams, smulkmeniško kišimosi į ministerijos kompetenciją, net jos kolegialių organų veiklą. Darbui trukdė ir dažnas šių politikų pozicijų kaitaliojimas principiniais klausimais, gerokai klaidinęs žiniasklaidą, o per ją ir žemdirbius. Grupelės politikų, netgi skirtingų politinių orientacijų aktyvumą ir bandymus inicijuoti naujas reorganizacijas tiek Žemės ir miškų ūkio ministerijoje, tiek ir visame žemės ūkyje sukėlė artėjantys galimi pertvarkymai Vyriausybėje. Kai kurioje spaudoje pagausėjo straipsnių, kuriuose, deja, paviršutiniškai, nemotyvuotai, netgi iškraipius faktus puolama visa ministerijos formuota ir vykdoma agrarinė politika, taip pat jai atstovaujantys ministerijos pareigūnai.

Pabandykime išsiaiškinti, kam naudinga tokia dėl ambicijų, nepagrįstų priekaištų ir netgi neteisybės atsiradusi kritika nesiūlant pozityvių sprendimų, prieštaraujant elementariai ekonominei logikai? Gal dabartinė ministerijos politika, skatinanti žemdirbių kooperacijos kūrimąsi iš apačios yra rakštis kai kuriems politikams, per vėlai suvokusiems kooperacijos reikšmę, todėl dabar bet kokiomis priemonėmis besistengiantiems pavyti nuvažiavusį traukinį ir dėl to siūlantiems nerealius sprendimus kooperacijos srityje? Ar mūsų vykdoma ūkininko šeimos ūkio rėmimo politika netampa kliūtimi latifundinio ūkio rėmėjams, taip pat asmenims, besirengiantiems pigiai supirkti žemės ūkio paskirties žemę bei pasidalinti likusį žemdirbių turtą? Ar nepakantumas kaimo rėmimo fondui, jo totalinė kritika nėra komandinės ekonomikos reliktas bei paslėptas noras šios paskirties lėšas vėl dalinti pasirinktiems ūkio subjektams, įskaitant perdirbimo pramonės įmones? Mums neramu ir dėl to, kad antiagrarinių lobistų pastangomis gali būtų ruošiama dirva paramos kaimui ir žemės ūkiui revizijai, pagaliau paties Lietuvos kaimo reikšmės sumenkinimui. Jeigu laikas nepatvirtins šių mano abejonių, tai grupelės ambicingų politikų pastangos revizuoti Žemės ir miškų ūkio ministerijos formuojamą ir vykdomą agrarinę politiką nebus skaudžios Lietuvos žemės ūkiui, tačiau jeigu į mano abejones tikėtinas ir kitoks atsakymas, žemės ūkio ir kaimo lauktų nauji nelengvi išbandymai.”

Aš, taupydamas laiką, perskaičiau ne visą tekstą, jis išdalintas jums. Labai ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Prašom palikti tekstą Sekretoriatui. Dėkoju.

Gerbiamieji kolegos, šiuo posėdžiu mes baigiame neeilinę sesiją, kuri prasidėjo vasario 16 dieną. Kviečiu ją baigti, kaip įprasta, mūsų valstybės himnu.

(Giedamas Lietuvos valstybės himnas)

Ačiū. Posėdis ir neeilinė sesija baigiama.