Keturioliktasis (penkiasdešimt penktasis) posėdis
1997 m. balandžio 22 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Labas rytas, gerbiamieji Seimo nariai, prašom visus sėsti į savo darbo vietas. Pradedame balandžio 22 d. rytinį plenarinį posėdį.

Seimo narės Danutės Aleksiūnienės priesaika

Gerbiamieji Seimo nariai, šiek tiek vėliau aptarsime mūsų darbotvarkę, kuri buvo aptarta ir Seniūnų sueigoje, o dabar pradedame nuo iškilmingos procedūros. Ką tik – prieš pusę valandos Vyriausioji rinkimų komisija, jos pirmininkas įteikė naujai Seimo narei Danutei Aleksiūnienei Seimo nario pažymėjimą. Taigi dabar iškilminga procedūra – Seimo nario priesaika. Kviečiu į tribūną Konstitucinio Teismo pirmininką poną J.Žilį ir kviečiu ponią D.Aleksiūnienę prieiti prie priesaikos vietos. Konstitucinio Teismo pirmininkas pradžioje paaiškins, kaip turi būti priimama priesaika, o Seimo narius kviečiu pagerbti priesaikos procedūrą atsistojant.

J.ŽILYS. Gerbiamieji, pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą Seimo narys prisiekia stovėdamas priešais priimantį priesaiką asmenį. Baigęs skaityti priesaikos tekstą, Seimo narys pasirašo vardinį priesaikos lapą. Priesaikos tekstas netaisomas ir nekeičiamas, galima išbraukti tik paskutinį sakinį. Šios nuostatos nesilaikymas, kaip ir atsisakymas pasirašyti vardinį priesaikos lapą arba pasirašymas su išlyga, reiškia, kad Seimo narys neprisiekė. Tokiais atvejais pagal Konstituciją Seimo narys netenka Seimo nario įgaliojimų. O dabar kviečiu Seimo narę.

D.ALEKSIŪNIENĖ. Aš, Danutė Aleksiūnienė, prisiekiu būti ištikima Lietuvos Respublikai. Prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą. Prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!

J.ŽILYS. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimo narė D.Aleksiūnienė įgijo visus Seimo narės įgaliojimus. (Plojimai)

PIRMININKAS. Sveikiname naują Seimo narę, sveikiname Centro sąjungą, papildžiusią savo gretas. Dėkojame Konstitucinio Teismo pirmininkui ir tęsiame mūsų darbą toliau.

1997 m. balandžio 22 d. (antradienio) darbotvarkė

Gerbiamieji Seimo nariai, mūsų darbotvarkė yra šiek tiek pasikeitusi. Visų pirma iš darbotvarkės išbraukti Operatyvinės veiklos įstatymas ir jį lydintys Baudžiamojo proceso ir Baudžiamojo kodekso pataisų įstatymai, dar reikia juos šiek tiek suderinti. Taip pat yra perkeltas Valstybės gynimo tarybos įstatymo projekto svarstymas. Šiandien papildomai į darbotvarkę įtrauktas ratifikavimas tarptautinių sutarčių, kurių reikia norint, kad įsigalėtų bevizis režimas su Skandinavijos šalimis. Taip pat yra ir dar sutarčių. Aš tikiuosi, kad mums pavyks iki vakaro suderinti mūsų pozicijas. Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetas svarstė preliminariai, pareiškė dėl šių sutarčių skeptišką nuomonę, bet aš manau, kad mes tuos dalykus iki vakaro išsiaiškinsim. Jeigu, gerbiamieji Seimo nariai, neprieštaraujat šios dienos darbotvarkei (jai yra pritarusi Seniūnų sueiga, kelis kartus svarstė), mes galėtume toliau dirbti. Jeigu niekas neprieštarauja, dėkoju už pritarimą.

Šiandien taip pat turim atlikti dar vieną procedūrą – turim padėkoti iki šiol dirbusiai balsų skaičiavimo komisijai ir paskirti naują balsų skaičiavimo komisiją. Pagal Seimo statutą iš eilės balsų skaičiavimo komisijoje turėtų šį mėnesį dirbti šie penki Seimo nariai: J.Dringelis, J.Dunauskaitė, K.Glaveckas, P.Gylys ir K.Kuzminskas. Jeigu niekas neprieštarauja, prašom balsų skaičiavimo komisiją pradėti įsikurti savo naujose vietose.

Dabar, gerbiamieji Seimo nariai, pirmasis darbotvarkės klausimas – Vyriausybės informacija ir diskusija. Diskusija tais klausimais, kuriuos pateiks Ministras Pirmininkas G.Vagnorius. Aš manau, kad Ministras Pirmininkas sutiks atsakyti ir į klausimus. Kviečiu Ministrą Pirmininką į tribūną.

G.VAGNORIUS. Pone posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pastaruoju metu daug diskutuojama dėl įmonių bankrotų, taip pat socialinės saugos klausimais. Vyriausybė laiko savo pareiga pateikti kai kurių paaiškinimų ir svarbiausia informuoti apie priimtus sprendimus, kurie, deja, neretai yra traktuojami priešingai, matyt, dėl to, jog trūksta informacijos.

Šalies ūkio pertvarką Vyriausybė vykdo ir vykdys vadovaudamasi tik šalies ūkio interesais, siekdama naujų darbo vietų ir didesnių pajamų. Ką ginti? Darbuotojų ar darbdavių intesesus? Vyriausybei toks klausimas nekyla. Vyriausybė turi aiškų apsisprendimą – ginti Lietuvos piliečių interesus. Šiandien mes turim konstatuoti, jog menkiausiai yra ginamos darbuotojų teisės. Dėl to ir visi Vyriausybės sprendimai, padaryti per pastarąsias savaites, – socialinės saugos įstatymai, bankroto projektai yra nukreipti ginti darbuotojų interesus. Ir turiu pasakyti, kad mane pribloškė, netgi pasakyčiau tokį žodį – pribloškė kai kurių profsąjungos atstovų protestai prieš Vyriausybės veiksmus tuo metu, kai Vyriausybė padarė keletą dešimčių socialinių įstatymų projektų pataisymų, kuriais kaip tik pradedami ginti darbuotojų interesai. Aš tikiuosi, kad tai yra vien dėl to, kad trūksta informacijos apie priimtus sprendimus ir pateiktus įstatymo projektus. Todėl jums leidus aš ir norėčiau trumpai pakomentuoti. Vyriausybė per pastarąsias dvi savaites priėmė beveik dvi dešimtis įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektų socialiniais klausimais. Vienaip ar kitaip jie yra susiję su darbuotojų interesų gynimu. Šitie įstatymų projektai yra pateikiami Seimui ir šiandien, ir rytoj, ir artimiausiomis dienomis. Visas paketas bus oficialiai pristatytas. Vienas iš įstatymo paketų tai yra įstatymas dėl įmonių bankroto. Pirmiausia turiu pasakyti, kad Vyriausybė balandžio 9 d. posėdyje nepritarė tam projektui, kuris buvo parengtas praeitais metais ir dar praeitais metais buvo pateiktas senajam Seimui. Tokiam projektui Vyriausybė nepritarė. Vyriausybė iš esmės pataisė šitą projektą ir pataisė ta kryptimi, kad iš tikro darbuotojų interesams būtų atstovaujama vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, taip pat vadovaujantis Lietuvos Konstitucijos normomis. Ką pirmiausia mes norim pasiekti? Mes pirmiausia norim pasiekti, kad darbuotojų interesai bankroto atveju būtų visiškai užtikrinti. Ir šiuo atveju reikėtų labai aiškiai pasakyti, jog darbuotojų interesai, taip pat žemdirbio interesai bankroto atveju bus ginami pirmiausia. Tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, darbdavio įsiskolinimai darbuotojams bus tenkinami iš banko indėlininkų lėšų. Taip nebus. Tai yra bankų indėlininkų lėšos nebus naudojamos darbuotojų skoloms padengti. Darbdavio skolos darbuotojui turi būti dengiamos iš įmonės turto, iš jo turto. Jeigu tokio turto nepakanka darbuotojų interesams tenkinti, tuo atveju, jeigu to turto nepakanka, bus naudojamas specialus fondas bankrutuojančių įmonių darbuotojų reikalavimams tenkinti. Tai yra tuo atveju, jeigu jau iš tikro bus taip nugyventa įmonė, jog neužteks turto net atsiskaityti su darbuotojais, bus imami pinigai ne iš banko indėlių, kaip kai kas reikalauja, bet bus imami iš specialaus fondo, skirto tiems ekstremaliems išimtiniams atvejams, – patenkinti darbuotojų reikalavimus. Tokį sprendimą Vyriausybė praeitame posėdyje yra priėmusi, yra priėmusi sprendimą įsteigti tokį fondą. Toks fondas pradės veikti nuo gegužės 15 d., o šio fondo lėšos bus kaupiamos iš privatizavimo įplaukų. Mes tikimės, jog artimiausiu metu Vyriausybė turės galimybę parduoti kai kurių jau privatizuotų įmonių likutines akcijas, ir tas fondas, mes tikimės, jau gegužės mėnesį turės konkrečius milijonus litų. Tačiau tai nereiškia, kad visais bankroto atvejais to fondo lėšos bus naudojamos, – taip nebus. Pirmiausia mes norim padaryti pakeitimus įstatymuose taip, kad nesusidarytų tokia situacija, – įmonė bankrutuoja taip, kad turto neužtenka net atlyginimus išmokėti. Šiuo metu taip yra, bet šiuo metu taip yra dėl dviejų priežasčių. Viena priežastis: apie bankrotą, apie įmonės nuostolingą veiklą mes sužinom tik tada, kai įmonė jau yra pravalgyta, kai nuostoliai jau viršija įmonės kapitalą. Antra priežastis, kodėl taip yra, – iki šiol buvo galima faktiškai nebaudžiamai laikyti darbuotojus, samdyti darbuotojus ir mėnesiais, o kartais ir ištisus metus nemokėti jiems atlyginimo. Nuo tos dienos, kai tik Seimas priims mūsų pateiktą įstatymų paketą, nuo tos dienos tokios savivalės nebus. Tai yra nebebus leidžiama turėti darbuotojų jiems nemokant arba vilkinant mokėti atlyginimus. Dėl to yra pateikti įstatymų pataisymai, jog, pavyzdžiui, įmonininkas, kuris vilkina mokėti atlyginimą arba moka mažesnį atlyginimą, bus baudžiamas nuo 20 iki 100 tūkstančių litų bauda. Taip pat bus baudžiama už tai, jeigu darbuotojas bus priimamas į darbą, bet formaliai jam bus mokama mažesnė alga arba jis bus verčiamas dirbti visą dieną, o dokumentuose bus rodoma, jog jis dirba pusę dienos. Tai bus laikoma taip pat darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimu ir už tai bus taip pat baudžiama. Mes neabejojame, kad priėmus pateiktas Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, nuo tos dienos iš tikro nebus jokios galimybės laikyti darbuotojų ir nemokėti jiems atlyginimų.

Ir kitas paketas pataisų, kurios neleistų prisigyventi iki to, jog įmonės turto neužtenka net atsiskaityti su darbuotojais, – tai yra Akcinių bendrovių įstatymo pataisos, kurios numato, jog atsiradus nuostoliams turi būti perskaičiuojamas įstatinis kapitalas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog susidarius nuostoliams reikės sukviesti akcininkų susirinkimą, reikės informuoti akcininkus, reikės atsiskaityti akcininkams ir su akcininkų žinia perskaičiuoti įstatinį kapitalą. Tai yra bus pateikiama informacija apie įmonės veiklą ir nebus tokios situacijos, kad nuostoliai netikėtai tampa didesni už įmonės turtą ir tie nuostoliai tampa tokie dideli, jog neužtenka ne tik kitų kreditorių, bet ir darbuotojų reikalavimams patenkinti. Beje, ir šitoje srityje yra taisomas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kuris numatys griežtą valdybos, taip pat įmonės administracijos vadovų atsakomybę už vilkinimą sušaukti akcininkų susirinkimą arba priimti reikalingus sprendimus. Bankroto įstatyme, kaip minėjau, yra numatyta pirmumo teisė atsiskaityti su žemdirbiais, taip pat numatyta labai svarbi naujovė, kad darbuotojų interesus gins ne vien tik patys darbuotojai, bet ir darbo inspekcija. Šiandien mes susiduriam su tokiais faktais, jog darbuotojai dėl įstatymo nesupratimo ar iš baimės, kad darbdavys gali už tai juos kaip nors nubausti, tiesiog bijo atstovauti savo interesams ir dažnai būna taip, kad jie yra beteisiai žmonės. Dėl to yra numatyta, jog Valstybinė darbo inspekcija atstovaus darbuotojams ne tik bankroto procedūrose, bet taip pat Darbo inspekcija jau Vyriausybės priimtais sprendimais yra įpareigota kontroliuoti, kaip darbdaviai atsiskaito su darbuotojais, ar nėra ne tik darbo santykių, bet ir darbo užmokesčio reikalavimų pažeidimų. Dabar yra gana plačiai atliekami patikrinimai, ir aš tikiuosi, artimiausiu metu socialinės apsaugos ministrė galės pateikti pažymą dėl to, kiek įmonių yra patikrinta. Pirmieji patikrinimai parodė, kad kas antroje įmonėje yra šiurkščių pažeidimų, ir šiuo metu yra taikomos baudos. Bet rimtesnį poveikį mes pamatysim, kai Seimas pritars Administracinių teisės pažeidimų kodeksui, o Darbo inspekcija galės bausti daug didesnėmis baudomis įskaitant mano paminėtas sumas – nuo 50 iki 100 tūkstančių litų už darbo užmokesčio tvarkos mokėjimo pažeidimus.

Kaip minėjau, daug piktnaudžiavimų yra pastebėta įmonėse, kai darbuotojai verčiami eiti ilgalaikių nemokamų atsostogų. Tai yra neteisinga. Todėl siūloma padaryti įstatymų pataisymus. Tikimės, kad Seimas pritars nuostatai, jog suteikiamų nemokamų atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 30 kalendorinių dienų iš eilės per kalendorinius metus, o bendra trukmė – ne ilgesnė kaip du mėnesiai per kalendorinius metus. Tačiau yra nustatoma tokia išlyga, jog ypatingais atvejais, kai iš tikro pačiam darbuotojui yra naudinga, kai yra matoma, jog nėra piktnaudžiaujama, gavus Valstybinės darbo inspekcijos pritarimą, leidimą, bus galima suteikti darbuotojams ilgesnes nemokamas atostogas. Tai yra mes norim nustatyti tokią tvarką, kad tuo nebūtų piktnaudžiaujama, kad nemokamomis ilgalaikėmis atostogomis žmonės faktiškai nebūtų laikomi be atlyginimo.

Kita svarbi mūsų parengtų ir Seimui teikiamų įstatymų paketo dalis – tai yra nelegalaus darbo mažinimas. Pirmiausia mes turim pažymėti, jog toks nelegalus darbas yra nenaudingas patiems žmonėms, nes jie praranda teisę į bet kokias socialines garantijas, pagaliau niekas negali kontroliuoti, ar toks darbdavys, nelegalus darbdavys, tinkamai atsiskaito su darbuotojais. Taip pat toks nelegalus darbas tai yra taip pat vengimas vykdyti valstybės nustatytas mokestines prievoles, dėl ko iš tikro kenčia tie, kurie priversti mokėti mokesčius už save, taip pat ir už tuos, kurie dėl nelegalių santykių gali išvengti mokestinių prievolių. O tada iš karto atsiliepia ir socialinėms programoms, nes mūsų socialiniai fondai taip pat dėl to nedidėja. Norėdami spręsti nurodytą problemą, teikiame Lietuvos Respublikos Seimui Darbo sutarties įstatymo pataisą. Siūlysim pritarti nuostatai, kad Lietuvos Respublikoje draudžiami bet kokie nelegalūs darbo santykiai. Tokiais santykiais turėtų būti laikomi santykiai, atsirandantys dirbant tam tikros kvalifikacijos darbą arba einant tam tikras pareigas įmonėje, ar fiziniams asmenims nesudarius su darbdaviu darbo sutarties. Vadinasi, visais atvejais darbo santykiai turės būti įforminami.

Kad nurodyto įstatymo pataisos veiktų, siūlome papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą naujais straipsniais apie nelegalių darbo santykių organizavimą. Siūlomos tokios bausmės: pirmą kartą nusižengus už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį būtų išskaičiuojama 10 tūkst. Lt bauda, o tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda, turėtų būti baudžiami dvigubai didesne bauda, t.y. 20 tūkst. Lt už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Beje, grįždamas trumpai prie Įmonių bankroto įstatymo dar norėčiau pridurti, jog yra numatyta neleisti prisidengus bankroto procedūromis, sakykim, atleisti darbuotojus iš darbo. Mūsų pateikto įstatymo projekto redakcijoje yra numatyta, jog bankroto atveju bus leidžiama tiek sumažinti darbuotojų skaičių, kiek bus patvirtinta pagal įmonės pertvarkymo arba įmonės reorganizavimo planą. Mums nepriimtina, kad prisidengus bankroto procedūromis visiems būtų išduodami nedarbingumo lapeliai.

Norėčiau pakalbėti dar apie vieną problemą, kuri iš esmės pastaraisiais metais buvo menkai sprendžiama. Šiuo metu mes turim konstatuoti, jog 300-400 tūkst. žmonių faktiškai dirba, bet turi galimybę išvengti valstybinių socialinio draudimo mokesčių mokėjimo, arba tie asmenys moka daug mažesnius mokesčius negu kiti darbuotojai. Vienas iš tokių būdų, kaip papildyti „Sodros” biudžetą, o kartu ir padidinti išmokas pensininkams, yra, kaip minėjau, įplaukos, gautos sustabdžius nelegalius darbo santykius. Artimiausiu metu, tikriausiai kitą savaitę, Vyriausybė priims galutinį sprendimą dėl valstybinių socialinio draudimo mokesčių tvarkos pakeitimų, kurie pirmiausia bus susiję su tais 300-400 tūkst. žmonių, šiuo metu iš esmės vengiančių mokėti valstybinius socialinio draudimo mokesčius arba mokančių simbolinę sumą. Tai pirmiausia bus susiję su ta dalimi verslininkų, kurie, dirbdami individualiose įmonėse, faktiškai iki dabar beveik nemokėjo valstybinių socialinio draudimo mokesčių.

Mūsų nuostata šiuo atveju yra tokia: bet koks darbdavys, nesvarbu, kur jis dirbtų – ar didelėje akcinėje bendrovėje, ar mažesnėje įmonėje, privalo mokėti „Sodros” mokesčius kaip ir visi piliečiai. Jeigu darbdavys pajėgus sumokėti už save „Sodrai” tik 50 Lt, o daugiau nepajėgus, jis turi pagalvoti, ar jam nereikėtų keisti savo darbo ir pradėti dirbti tokį darbą, kuris leistų jam daugiau uždirbti. Mes matom, kad iš tų 300-400 tūkst., kurie nemoka arba moka mažiau mokesčių „Sodrai”, didesnė dalis yra tų, kurie gauna kur kas didesnes pajamas negu vidutiniškai uždirba šalies piliečiai. Tai yra tie asmenys, kurie pajėgūs mokėti „Sodrai” mokesčius, ir jie bus verčiami tai daryti.

Taip pat yra numatoma geriau koordinuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei Valstybinės darbo inspekcijos veiksmus. Kaip minėjau, Valstybinė darbo inspekcija gauna daugiau įgaliojimų, taip pat ir daugiau pareigų kontroliuoti. Valstybinė mokesčių inspekcija padės Valstybinio socialinio draudimo fondui išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokas į „Sodros” biudžetą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo inspektoriai taip pat prisidės prie geresnio mokesčių išieškojimo.

Vyriausybė taip pat priėmė sprendimus, kuriais ministerijos, vyriausybinės įstaigos, joms pavaldžios institucijos įgaliojamos laiku atsiskaityti su „Sodros” biudžetu. Yra duotas nurodymas iki liepos 1 d. visiškai likviduoti minėtų institucijų ir joms pavaldžių įmonių, įstaigų ir organizacijų įsiskolinimą Valstybiniam socialinio draudimo fondui. Taip pat yra numatyta atsakomybė už finansinės drausmės pažeidimus.

Kartu esame parengę Lietuvos Respublikos įstatymo dėl vienkartinio atleidimo nuo delspinigių ir baudų, apskaičiuotų, bet nesumokėtų Valstybinio socialinio draudimo fondui, projektą. Esame parengę tokią lyg ir vienkartinę amnestiją tiems, kurie gali mokėti einamuosius mokesčius, bet turi iš praeities delspinigių ir baudų už nesumokėtus mokesčius „Sodrai”. Norėčiau labai aiškiai pasakyti, kad tai vienkartinis aktas, kuris jokiu būdu nereiškia, jog ateity bus atleidžiama nuo baudų arba delspinigių.

Kodėl mes ryžomės daryti šį sprendimą? Pirmiausia dėl to, mūsų manymu, jog susidarė daug įsiskolinimų „Sodros” biudžetui, susikaupė daug delspinigių ir baudų už apskaičiuotas, bet nesumokėtas Valstybinio socialinio draudimo fondui lėšas. Didžia dalimi dėl jos institucijų neveiklumo kalta ir pati valstybė. Jeigu įstatymai veikia teisingai, jeigu pakankamai efektyviai dirba valstybinės institucijos, negali būti to, kad masiškai nebūtų mokami mokesčiai arba būtų dideli įsiskolinimai „Sodrai” ir dėl to būtų apskaičiuojami dideli delspinigiai ir baudos. Esant normaliai tvarkai (o aš tikiu, kad tokia tvarka Lietuvoje bus) visi įmonininkai laiku turi mokėti mokesčius, o jeigu negali sumokėti, turi paprasčiausiai bankrutuoti. Negali būti taip, kad yra darbuotojų, kuriems metus nemokami atlyginimai, negali būti taip, kad įmonė metų metais nemokėtų mokesčių ir toliau gyvuotų. Ji turi atsiskaityti su darbuotojais, sumokėti mokesčius, o jeigu šito ji nepajėgia padaryti, įmonei turi būti paskelbtas bankrotas. Bankrotas paskelbiamas ne tam, kad likviduotų įmonę arba kad sumažintų darbuotojų skaičių, o tam, kad pakeistų nevykusį darbdavį.

Deja, mes turim nemažai pavyzdžių, kai net ir geros įmonės sunkiai verčiasi dėl to, kad darbdaviai nesugeba tinkamai jų valdyti. Tokios bankroto procedūros, jeigu jos nepavėluotos, jeigu iškeliamos dar visiškai „nepravalgius” įmonės, pirmiausia yra būdas pakeisti netinkamą darbdavį, netinkamą savininką.

Kadangi šiuo metu yra susikaupusios didžiulės sumos delspinigių ir baudų, o tai liudija apie nepakankamai efektyvų valstybinių institucijų darbą ir nepakankamai efektyvius įstatymus bei jų vykdymo kontrolę, mes, iš dalies pripažindami pačių valstybės institucijų kaltę, priimam sprendimą dėl vienkartinio atleidimo nuo baudų ir delspinigų. Tačiau tai nereiškia, kad visi bus automatiškai, mechaniškai atleidžiami. Yra nustatytos sąlygos, ir pirmiausia nebus atleidžiami tie, kurie piktybiškai nemokėjo mokesčių, taip pat nebus atleidžiami tie, kurie nevykdo mokestinių reikalavimų dabar.

Mano minėtame Vyriausybės posėdyje taip pat buvo pritarta įstatymų projektams, kurie numato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimus. Juose numatoma siūlyti suteikti teisę savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie iki šiol yra draudžiami tik bazinei pensijai gauti, papildomai draustis ligos ir motinystės pašalpoms, o asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės ar tarnybos pagrindu savanoriškai draustis didesnei pensijai gauti.

Kartu siūlom nustatyti lankstesnę sankcijų, taikomų laiku nemokantiems įmokų draudėjams, tvarką. Draudėjai, kurie dėl neteisingo įstatymų supratimo ar skaičiavimo klaidų laiku nesumokėjo visų įmokų, bus be sudėtingų procedūrų atleidžiami nuo delspinigių ir baudų mokėjimo. Tačiau ši lengvata nebus taikoma draudėjams, kurie padarė piktybinius įstatymo pažeidimus. Yra parengtos įstatymo pataisos, kurios aiškiai nustato, kokie pažeidimai yra laikomi piktybiniais.

Rūpindamiesi socialinio draudimo sistemos tobulinimu, be kita ko, artimiausiu metu Seimui pateiksime kitus Vyriausybės priimtus sprendimus. Pirmiausia tai sprendimai, kurie nustatys naują tvarką, kaip bus skaičiuojamos ir mokamos pensijos tiems pensininkams, kurie išeis į pensiją nuo 1999 m. Tiems, kurie nuo 1999 m. sausio 1 d. išeis į pensiją, pensijos bus skaičiuojamos pagal faktines įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, sumokėtas nuo 1994 m. sausio 1 d. Ne už kelerius metus pasirinktinai, ne už penkerius metus pasirinktinai, bet pensijos bus pradedamos skaičiuoti pagal faktinius mokėjimus nuo 1994 m. Tie koeficientai, vidurkiai bus skaičiuojami už visus metus be jokio pasirinkimo pradedant 1994 m. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie gaus pusę ar trečdalį pensijos. Tik skaičiavimo bazė yra nuo 1994 m. Kad nebūtų tokių tendencijų, jog, sakykim, užtenka padirbėti keletą metų, keletą metų gauti didesnį atlyginimą ir jau yra garantuota pakankamai gera pensija. Artimiausiu metu Vyriausybė tokį sprendimą priims, iš principo jam jau yra pritarta ir tokias įstatymo pataisas greitai numatom pateikti ir Seimui. Tai leis paskatinti ne tik darbdavius, bet ir darbuotojus reikalauti iš darbdavių neslėpti darbo užmokesčio ir kitokių pajamų, kadangi tai iš tikro bus nenaudinga.

Tokia pataisa mes norim ne tik drausminti administracinėmis nuobaudomis, ne tik baudžiamąja atsakomybe, bet ir pasiekti, kad visi gyventų pagal įstatymus ir visi vienodai mokėtų tiek mokesčius, tiek valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Rengiame Pensijų įstatymo pataisas, nustatančias, kad vienam asmeniui tuo pačiu metu nebūtų mokama daugiau kaip dviejų ar trijų pensijų. Iš tikrųjų yra teisingi Lietuvos žmonių nusiskundimai, kai mums priekaištaujama, jog Lietuvoje yra asmenų, kurie gauna 4-5 pensijas, ir tai yra neteisinga.

Iki šių metų birželio 15 d. bus parengtas Pensijų fondo įstatymo projektas. Tuo tikslu Vyriausybė sudarė specialią darbo grupę visiems gautiems pasiūlymams apibendrinti ir galutiniam Pensijų fondo įstatymo projektui parengti.

Čia aš kalbėjau tik apie pagrindinius Vyriausybės sprendimus, kurie priimti pastarosiomis savaitėmis. Norėčiau Seimą patikinti, jog socialinės politikos srityje Vyriausybė griežtai laikysis Seime patvirtintos Vyriausybės programos ir pagal Vyriausybės programą parengtų konkrečių priemonių. Neturėtų niekam kilti abejonių, jog Vyriausybė nuo šitų nuostatų nukryps.

Informacijai pateiksiu keletą skaičių, kurie liudys, jog, nežiūrint kai kurių nepopuliarių, bet būtinų priimtų sprendimų, socialinė būklė iš tikro nepablogėjo. Aš nenoriu kalbėti apie kokį nors stabilizavimą, aš nenoriu kalbėti apie kokį nors pagerėjimą, tik noriu pasakyti, kad ir tie nepopuliarūs sprendimai dėl mokesčių privilegijų panaikinimo, kai kurių akcizų padidinimo jokiu būdu nepablogina bendros socialinės būklės. Noriu pabrėžti, kad bet kokių privilegijų panaikinimas pirmiausia yra naudingas daugumai šalies piliečių, naudingas tiems, kurie gauna vidutines arba mažesnes negu vidutines pajamas. Kai yra privilegijos, jomis naudojasi ir turtingi asmenys. Kai mes naikinam privilegijas, kai pagaliau naikinam ir tas lengvatines kainas, mes turim galimybę visas tas lėšas atiduoti tiems asmenims, kurie gauna vidutines arba mažesnes negu vidutines pajamas.

Aš pateiksiu kai kuriuos skaičius, kurie paliudys, kad tokie sprendimai socialinės būklės kol kas dar negerina, bet ir neblogina. Per pirmuosius tris šių metų mėnesius infliacija sudarė 3,5%. Beje, turėčiau pasakyti, kad jeigu skaičiuotume pastarųjų mėnesių infliaciją ir perskaičiuotume į metinį rodiklį, tai dabar metinė infliacija yra 8,1%. Todėl kalbos apie kokį nors infliacijos išsukimą yra niekuo nepagrįstos. Tai yra pastarųjų mėnesių infliacija, perskaičiuota į metinius rodiklius, sudaro 8,1%. Tai yra netgi mažiau negu praeitais metais, kai ji buvo 13%.

Kaip minėjau, kainos išaugo 3,5%, o vidutinė pensija padidėjo 8,6% ir kovo mėnesį sudarė 231 Lt. Aišku, tai yra menka, labiau negu menka pensija – 231 Lt. Už 231 Lt žmogus negali normaliai išgyventi. Dėl to mes neturim jokių abejonių, kad tokia pensija yra per maža, ir mes darysim viską, kad ją galėtume padidinti. Dėl to, kaip šiandien minėjau, mes taikom tas priemones, kurios padidins „Sodros” įplaukas ir leis padidinti pensijas. Tačiau pensijos padidėjo 8,6%, t.y. daugiau, negu padidėjo kainos. Nors, kaip minėjau, pensijos yra aiškiai per mažos.

Bazinė pensija padidėjo 10% ir nuo vasario 1 d. yra 121 Lt. Draudžiamosios pajamos padidėjo 9,2%. Nuo vasario 1 d. yra 608 Lt. Minimali mėnesinė alga nuo gegužės 1 d. sudarys 400 Lt ir, palyginus su 1996 m. gruodžio mėnesiu, bus padidėjusi 33%. Bazinė mėnesinė alga nuo kovo 1 d. sudaro 95 Lt ir per praėjusį šių metų laikotarpį yra padidėjusi 5,5%. Minimalus gyvenimo lygis nuo vasario 1 d. yra 110 Lt, o metų pradžioje buvo 100 Lt. Padidėjo 10%. Valstybės remiamos pajamos nuo šių metų vasario 1 d. sudaro 120 Lt, t.y. padidėjo beveik 10%. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis kovo mėnesį šalies ūkyje buvo 696 Lt, valstybiniame sektoriuje – 727 Lt, privačiame sektoriuje – 648 Lt, bet tikriausiai realus šiek tiek didesnis, nes, kaip minėjau, yra kai kurių negerų tendencijų, kurias, mes tikimės, šiek tiek ištaisysim.

Baigdamas norėčiau dar kartą akcentuoti, jog Vyriausybė visais įstatymų pataisymais, įskaitant Bankroto įstatymą, Darbo sutarties įstatymą, Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, Akcinių bendrovių įstatymą, sieks užtikrinti darbuotojų interesus. Todėl neturėtų būti jokių priekaištų. Dar kartą norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju visos profsąjungos, įskaitant ir kairesnes, ir dešinesnes, turėtų remti šituos Vyriausybės sprendimus, kadangi pirmiausia jie yra naudingi darbuotojams. Iš tikro kartais sunku suprasti priekaištus Vyriausybės sprendimams arba Seimo svarstomiems įstatymams, kuriuose numatoma ginti darbuotojų interesus. Jeigu yra abejojama, ar tokie sprendimai reikalingi, aš manyčiau, kad tokias abejones mes turim priskirti prie grynai politinio pobūdžio kalbų.

Norėčiau paklausti, ar blogai, jog Vyriausybė ar Seimas nustatys administracinę atsakomybę 50-100 tūkst. Lt darbdaviams už tai, kad jie vengia mokėti atlyginimus arba pažeidžia mokėjimo tvarką? Ar blogai, kad Vyriausybė sugriežtins žemės ūkio perdirbimo kombinatų savininkų ir administratorių atsakomybę už vengimą atsiskaityti su žemdirbiais? Ar blogai, jog darbo inspekcijoms suteikta teisė ginti darbuotojų interesus, jog darbo inspekcijos įpareigotos tikrinti, ar darbdaviai laikosi įstatymų ir ar nepažeidžiama darbo užmokesčio mokėjimo tvarka? Tai jau dabar daroma nelaukiant įstatymų pakeitimų. Ar blogai, jog Vyriausybė priėmė sprendimą įsteigti specialų fondą darbuotojų reikalavimams užtikrinti tais atvejais, kai iš tikro bankrutuojančios įmonės turto neužtenka? Manyčiau, kad ir į šiuos klausimus mes galime atsakyti teigiamai. Taip, šitai reikia daryti, šito reikalauja Europos Sąjungos direktyvos, šito reikalauja elementari logika, ir aš tikiuosi, kad šitiems sprendimams, kurie nieko bendro neturi su politika, o yra elementariausias būdas, kaip užtikrinti darbuotojų socialines teises, aš manau, turėtų pritarti visos frakcijos – ir dešiniosios, ir kairiosios. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamasis premjere, jūsų nori paklausti daug Seimo narių. Jeigu jūs sutiktumėte dar atsakyti į kelis klausimus (yra užsirašiusių Seimo narių), tai aš manau, kad tai būtų naudinga, ir aš turėsiu klausimus skirstyti tarp skirtingų frakcijų proporcingai frakcijų dydžiui. Tačiau visų pirma klaus tie Seimo nariai, kurie užsirašė iš anksto. Taigi G.Šileikis. Prašom. G.Šileikis. Ruošiasi S.Kaktys.

G.ŠILEIKIS. Gerbiamasis Ministre Pirmininke, jūsų nuomone, ar galimi neigiami reiškiniai ir pasekmės padidinus akcizą tabakui, alkoholiui ir degalams?

G.VAGNORIUS. Mane yra šiek tiek nustebinę kai kurie pasakymai, kad padidinus akcizą alkoholiui nukentės verslininkai. Tai aš į šią klausimo dalį norėčiau atsakyti: taip, nukentės tie verslininkai, kurie pernelyg dažnai vartoja šį produktą. Alkoholio akcizo padidinimas jokios žalos šalies ūkiui neatneša. Ir kaip minėjau, patinka, nepatinka, bet būkim nusiteikę, jog kitais metais alkoholio akcizas taip pat dar bus didinamas ne dėl ekonominių, bet grynai dėl socialinių priežasčių. Skaičiavimai rodo, taip pat ir mūsų pirminiai duomenys liudija, kad dėl benzino akcizo padidinimo daugiau kaip 1% kainos nepadidės. Tai yra mūsų priimti sprendimai dėl minimalios algos padidinimo, taip pat sprendimai dėl bazinės algos, bazinės pensijos visiškai kompensuos šiuos socialinius nuostolius. Jokios žalos ekonomikai dėl šių akcizų padidinimo nebus.

PIRMININKAS. S.Kaktys.

S.KAKTYS. Gerbiamasis premjere, keistų interpretacijų tarp politikų susilaukė Įmonių bankroto įstatymas. Šis įstatymas, manau, paspartins dviprasmiškos padėties likvidavimą. Kas turi bankrutuoti, turi bankrutuoti greičiau, kad nebūtų plaunamas įmonių turtas, imami beprasmiai kreditai, o kas turi teisę išgyventi, tam reikia visomis galimomis priemonėmis padėti. Noriu sulaukti jūsų vertinimo dėl dviejų aplinkybių. Kai kurios įmonės neturi turto, nes yra palankiomis sąlygomis užstačiusios bankams, pavyzdžiui, LAIB, ir nenori dėl abipusio sutarimo šių kreditų grąžinti. Antra. Kai kurios įmonės manipuliuoja, dangstosi esama joje valstybės kapitalo dalimi. Kai kas įsigudrina padaryti vienu iš įmonės savininkų net „Sodrą”. Tokiu būdu plaunamas turtas, pinigai, o valstybei deleguojama atsakomybė. Ačiū.

G.VAGNORIUS. Taip, aš su jumis turiu sutikti, jog buvo negerų tradicijų, kai buvo leidžiama nekontroliuojant išplauti ne tik valstybės pinigus, ne tik mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir didelę dalį akcininkų turto, kitų akcininkų turtą, taip pat ir darbuotojų uždirbtas pajamas. Taip buvo dėl to, kad Akcinių bendrovių įstatyme nebuvo nustatyta tvarka, kaip turi būti informuojami akcininkai, kaip turi būti perskaičiuojamas įstatinis kapitalas tuo atveju, kai atsiranda nuostolių. Nebuvo jokios administracijos atsakomybės už vengimą sušaukti akcininkų susirinkimą arba vengimą priimti būtinus sprendimus. Taip pat nebuvo, kaip minėjau, Administracinių teisės pažeidimų kodekse rimtos atsakomybės už vengimą mokėti atlyginimus. Faktiškai buvo galimybė pirmiausia daryti nuostolius, kurie viršija visą turimą turtą. Dėl to buvo galimybė mėnesiais nemokėti atlyginimų, o tai reiškia svetimų pinigų pasisavinimą. Su Seimo pagalba tikimės šitai sustabdyti, priėmę šiuos įstatymus. Tačiau mes negalime grįžti į praeitį, t.y. ten, kur yra padaryta tų neteisybių, ten, kur jau yra tie pinigai išplukdyti. Atgaline data mes mažai ką galime pakeisti. Todėl ir yra priimtas tas sprendimas įkurti specialų fondą, kad, kaip minėjau, ten, kur dėl valstybės kaltės yra neteisybė, iš dalies privatizavimo įplaukų mes nors truputį tą neteisybę galėtume pataisyti. Bet dar blogiau būtų, jeigu, pavyzdžiui, tą neteisybę dėl kai kurių nesąžiningų darbdavių įsiskolinimo mes ištaisytume bankų indėlininkų sąskaita. Aš nekalbu, kad visi darbdaviai, iš tikrųjų tik nedidelė dalis darbdavių yra tokių. Bet būtų dar didesnė neteisybė, jeigu, pavyzdžiui, darbdavių skolas darbuotojams mes įpareigotume padengti iš bankų lėšų. Bankų lėšos – tai indėlininkų lėšos. Vadinasi, atimsim iš banko pinigus, tada išeis į gatves indėlininkai ir reikės indėlininkams kompensuoti. Todėl mes ir nustatom, kad jeigu praeityje yra padaryta neteisybė, dėl kurios valstybė pati kalta, mes naudosim šio fondo lėšas, o ateityje, mes manom, fondo lėšos daugiau bus naudojamos tik kaip kreditiniai ištekliai tol, kol neįvyksta bankrotas, kol pagal bankroto procedūras nėra, sakykim, pakeičiamas savininkas arba neparduodama atitinkama dalis turto, tai tas specialus fondas darbuotojų reikalavimams tenkinti bus naudojamas kaip kredito ištekliai, bus laikinai paskolinti, o po to pinigai susigrąžinami per bankroto procedūras. Šiuo atveju mes turime išskirti tuos faktus, kurie ateina iš praeities, ir kita tvarka tuos dalykus spręsti. O dėl ateities, kaip minėjau, šiek tiek bus kitokia tvarka. Bet, pavyzdžiui, baldų įmonė, Jiesios gamykla, tai šiuo atveju yra konkretūs atvejai, kurie, matyt, bus sprendžiami skirtinga tvarka. O dėl jūsų paminėto LAIB, tai jūs jaučiate, kad iš jo nėra ko išieškoti, nes ten viskas ištampyta beveik iki nulio.

PIRMININKAS. K.Prunskienė. Ruošiasi B.Visokavičienė.

K.D.PRUNSKIENĖ. Labai ačiū. Gerbiamasis premjere, aš turėčiau du konkrečius klausimus. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad daugelį jūsų išsakytų nuostatų dėl bankroto aš palaikau, tačiau kai jūs kalbate apie nevykusius įmonininkus, tai ar neatrodo, kad vertėtų Vyriausybei ir Lietuvos bankui užsiimti aktyvia kreditų ir palūkanų politika ir sutramdyti komercinių bankų apetitus, praktiškai išsunkiant iš verslo įmonių lėšas, kurių tokiu atveju, be abejo, stinga mokesčiams mokėti, darbo užmokesčiui, „Sodrai” ir panašiai. Tai vienas klausimas. Antras klausimas dėl referendumo, kurį ketina organizuoti socialdemokratai. Ar jūs nemanot, kad vis dėlto reikėtų žengti žingsnį kompromiso link, lygiai taip pat kaip jūs skatinate mus palaikyti tas socialines priemones, kurias valstybė siūlo ir kurios yra racionalios. Ir jeigu tas žingsnis būtų žengtas, gal iš tikrųjų būtų rastas sutarimas, patenkinantis visus, ir nereikėtų nei socialdemokratams, nei kitiems beprasmiškai eikvoti jėgų referendumui, kurio, žinoma, sėkmė ir bent rinkėjų atėjimas yra labai abejotinas. Aš manau, kad tai būtų naudinga ir Vyriausybės autoritetui. Ačiū.

G.VAGNORIUS. Ačiū už labai dalykiškus klausimus. Taip, aš su jumis sutinku, kad reikia tramdyti ir fiktyvius kreditorius, ir nevykusius įmonininkus. Dar kartą noriu pabrėžti, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog mes taip vertiname visus įmonininkus ir darbdavius. Dauguma iš tikro šiuo metu dirba pagal taisykles ir dirbtinai neišplukdo svetimų lėšų. Bet šiuo atveju mes turime ir ateityje turėsim, kaip ir visos valstybės, nevykusių įmonininkų. Dėl to yra priimtas sprendimas ir artimiausiu metu bus pateiktas Seimui įstatymo projektas, kuris numatys galimybę diskvalifikuoti bankininkus ir įmonininkus tuo atveju, jeigu jie padarys šiurkščių pažeidimų. Tokie įstatymai veikia beveik visose išsivysčiusiose valstybėse. Mes tų valstybių pavyzdžiu pradedam rengti ir artimiausiu metu pateiksim įstatymo projektą, kuris suteiks teisę teisėsaugos institucijoms priimti sprendimą ne tik dėl nušalinimo nuo pareigų tokių „nevykusių įmonininkų”, kurie dažnai dėl savanaudiškų tikslų daro tuos pažeidimus, ne tik nušalinti, bet ir tam tikram laikui arba visiškai diskvalifikuoti juos taip, kad jie negalėtų užimti analogiškų pareigų. Mes norėsime papildyti ir darbo įstatymus, ir valdininkų įstatymus, kurie sudarytų galimybę ilgesniam laikui arba visam laikui diskvalifikuoti taip pat ir valdininkus, kurie padaro šiurkščių tarnybinių nusikaltimų, t.y. ateina laikas, kad mes savo valstybėje turim įsivesti tvarką, ir tai jokiu būdu nereikš privačios iniciatyvos pažeidimų.

Dėl fiktyvių kreditorių. Taip, iš tikrųjų yra daug kreditų, kurie negrįžta. Tai nėra tikra to žodžio prasme kreditai, paprasčiausiai tie kreditai buvo tik priedanga, kaip pasisavinti iš bankų, t.y. indėlininkų arba kitų žmonių, pinigus. Taip pat piktnaudžiavimų buvo per palūkanų normą. Visiškai su jumis sutinku, bet jūs pastebėjote, kad ir naujieji Generalinės prokuratūros vadovai, taip pat ir Vyriausybė šiuo metu šiems klausimams skiria ypač didelį dėmesį. Tai yra daugiau ne ekonominiai, o teisiniai klausimai. Mes esam padarę pataisų taip pat ir Baudžiamajame kodekse. Jos susijusios su finansiniais nusižengimais, t.y. mes padarėm pataisų įstatymuose, o mūsų teisėsaugos institucijos labai rimtai pradėjo kovoti su tokiais pažeidimais, ir mes tikimės atitinkamų rezultatų. Beje, ir patys bankai padarė labai rimtas išvadas.

Dėl privatizavimo. Iš tikrųjų nematau jokio pagrindo rengti privatizavimo klausimu referendumo. Nors mes netrukdysim, jeigu toks bandymas bus daromas. Tačiau man sunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui, socialdemokratai neparėmė dar 1994 m. rengto teisingumo referendumo, kur buvo siūloma sustabdyti neteisingą privatizavimą, t.y. sustabdyti „prichvatizavimą”. Nuo 1996 m. gruodžio mėn. jau „prichvatizavimas” nebeįmanomas, kadangi naujasis Seimas vienu iš pirmųjų įstatymų priėmė Privatizavimo įstatymo pataisas, kurios užkirto kelią, aplenkiant privatizavimo tarnybas, aplenkiant viešus konkursus, t.y. tuo populiariu „prichvatizavimo” būdu manipuliuojant kapitalo didinimu arba pelno dalybomis, faktiškai pusvelčiui pasisavinti įmones. „Prichvatizavimo” pavojaus nėra, nes įstatymus mes jau pakeitėme. Toliau tik lieka klausimas: ką privatizuoti ir ko neprivatizuoti? Pirmiausia mes norime pasakyti, kad strateginių, gyvybiškai svarbių objektų mes nesiūlom privatizuoti. Jeigu kas prisimintų 1995 m. visų partijų, išskyrus vienos, tuo metu valdančiosios partijos, pasirašytą memorandumą dėl to, kas neturėtų būti privatizuojama, tai pamatytų, kad mes nė vieno objekto, dėl kurio buvome vieningai sutarę, nė vieno to objekto: nei dujotiekio, nei naftotiekio, nei elektros perdavimo linijų, nei krantinių, nei aerodromų takų, nei atominės elektrinės nesiūlom privatizuoti, mes susitarimo nelaužom. Mes neatmetam galimybės diskutuoti ir dėl kai kurių kitų objektų. Jeigu iš tikrųjų būtų rimtų argumentų, jeigu būtų noro iš esmės padiskutuoti dėl kai kurių objektų (reikia juos ar nereikia privatizuoti), be abejo, mes esam pasiruošę. Mes norėtume, kad tokie sprendimai būtų priimami konsenso būdu, kad tokie sprendimai nebūtų tuščios politikos objektas. Ir šiuo atveju aš turiu pasakyti, kad dažnai vartojamas argumentas, kad atseit valstybė, privatizavus šias įmones, prarastų didelius pelnus arba dideles įplaukas į biudžetą, yra visiškai nepagrįstas, mes gerai žinome, kad nei praeitais, nei užpraeitais metais biudžetas faktiškai negavo nė lito iš tų įmonių, nors tos įmonės dirbo ir pelningai. Kitaip tariant, ir šitas argumentas, kad, pavyzdžiui, biudžeto įplaukos sumažėtų privatizavus, yra netinkamas, tuo labiau kad mes tas lėšas numatom panaudoti ekonominėms ir socialinėms programoms. Visas dėmesys turėtų būti skiriamas šiuo metu, kad tas privatizavimas būtų maksimaliai viešas, maksimaliai teisingas. O kaip minėjau, jeigu būtų pageidavimų Vyriausybei, o aš neabejoju, kad ir valdančioji koalicija yra pasirengusi rimtoms, argumentuotoms diskusijoms. Ačiū jums už klausimą.

PIRMININKAS. Ir jeigu dar du klausimai. B.Visokavičienė ir S.Burbienė.

B.T.VISOKAVIČIENĖ. Gerbiamasis premjere, iš visų Vyriausybės pateiktų dabar paskutinių dokumentų, iš viso paketo aiškėja, kad Vyriausybė ėmėsi ginti dirbančiųjų interesus, ir galbūt profesinės sąjungos galėtų pasimokyti, kaip tai reikia daryti. Tos profesinės sąjungos, kurios iki šiol nesuprato, organizavo mitingus, iš tikrųjų tiktai klaidino žmones ir dirgino juos. Taip pat pateiktas naujasis Bankroto įstatymas iš tikrųjų labai drausmins darbdavius ir didins dirbančiųjų atsakomybę. Ar jūs negalėtumėte pasakyti, kokia numatoma atsakomybė už verslo planų nesilaikymą? Pavyzdžiui, kai darbdaviai užstato turtą ir ima paskolas, o po to jas panaudoja ne pagal paskirtį, žinoma, turi būti atsakingi patys darbdaviai, kurie priima tokį sprendimą. Tai būtų labai įdomu, kokia jų atsakomybė ateityje numatoma?

G.VAGNORIUS. Pirmiausia Lietuvos bankas turės sugriežtinti reikalavimus kredito operacijoms ir Lietuvos bankas turės sugriežtinti bankų priežiūrą. Šito mes reikalaujam, ir kai kuriuos reikalavimus Vyriausybė Lietuvos bankui perdavė paskutiniu metu. Kai mes gavom informacijos iš Lietuvos banko apie kai kuriuos duomenis iš komercinių bankų, švelniai tariant, buvo gauta paviršutinė informacija, neteisinga informacija. Mes reikalausim, kad Lietuvos bankas nuo statistinės kontrolės pereitų prie konkrečios dalykinės kontrolės, prireikus daugiau dėmesio skirtų ir Lietuvos banko inspekcijų atliekamiems patikrinimams. Vyriausybė, kaip minėjau, yra parengusi kai kurių Baudžiamojo kodekso straipsnių pataisas, kurios liečia atsakomybę už finansinės drausmės pažeidimus, kurios padėtų užkirsti kelią finansiniams piktnaudžiavimams. Bet jeigu sakytume iš esmės, ką greičiausiai, ką svarbiausia reikia daryti, tai pirmiausia: griežčiau taikyti dabar galiojančius įstatymus, kurių yra Baudžiamajame kodekse, Administracinių teisės pažeidimų kodekse ir kituose įstatymuose. Deja, į finansinius pažeidimus, į bankinius nusikaltimus iki šiol buvo žiūrima, švelniai tariant, pro pirštus. Todėl mes ir turim panašią situaciją, o iš tikrųjų net ir dabartinių įstatymų pakanka, kad būtų nubaustas ne tiktai valstybės pareigūnas, kuris neteisėtai padėjo gauti valstybės kredito garantiją, bet ir privačių įmonių arba banko atsakingi darbuotojai, kurie, pavyzdžiui, gautus kreditus panaudojo ne pagal paskirtį, t.y. daugiau dėmesio mes turime skirti įstatymų taikymui, įstatymų kontrolei ir mes džiaugiamės, jog iš tikrųjų teisėsaugos institucijos pastaruoju metu labai suaktyvino savo darbą. Aš tikiuosi, kad artimiausiu metu mes iš teisėsaugos institucijų gausime atsakymus dėl Kauno holdingo kompanijos, dėl kitų grupuočių veiksmų ir padarytos žalos ne tik valstybei, bet pirmiausia piliečiams.

PIRMININKAS. Ir S.Burbienė.

S.BURBIENĖ. Aš norėčiau porą klausimų. Manau, atsakymai bus neilgi. Pirmas klausimas būtų kolegai A.Kubiliui, kaip posėdžio pirmininkui. Darbotvarkėje įrašyta: Vyriausybės informacija ir diskusija. Man atrodo, kai buvo pradėta šita informacijų tradicija, buvo taip, kad pasisako frakcijų atstovai, tuo tarpu šiandien yra visai kita procedūra. Labai norėčiau žinoti, kaip bus ateityje, – ar tokia, kaip šiandien, ar tokia, kaip buvo iš pradžių. Klausimas premjerui būtų toks. Jūs kalbėjote apie fondus tiems bankrutavusių įmonių darbuotojams, kuriems šiuo metu nėra iš ko mokėti atlyginimų, tačiau, kiek aš žinau, kitose šalyse tokie fondai yra formuojami visų pirma darbdavių. Tuo tarpu jūs siūlote tam naudoti privatizacijos lėšas, tačiau privatizacijos lėšos yra siūlomos naudoti ir gyventojų santaupoms atkurti. Sakykite, kaip jūs suderinsite šituos du dalykus ir kaip toliau tas fondas galės veikti?

G.VAGNORIUS. Ačiū. Mes tikrai darysime taip, kaip daroma visose valstybėse. Darbdavių skolos, įskaitant skolas darbuotojams, pirmiausia darbuotojams, bus dengiamos iš darbdavio turto. Ir jokio čia prieštaravimo nėra, t.y. darbdavio turtas, įskaitant ir tą, kuris yra toje įmonėje, įskaitant ir jo turimas akcijas kitose įmonėse, bus naudojamas darbuotojų reikalavimams patenkinti. Šitas specialus fondas bus naudojamas tik tuo atveju, kai darbdavio turto, laikomo ir šitoje įmonėje, taip pat laikomo ir kitose įmonėse, nepakanka. Be abejo, jeigu to turto nebepakanka – turi būti kitas šaltinis. Kaip minėjau, tas šaltinis bus ne bankų indėlininkų, ne kitų žmonių pinigai, o bus specialus fondas, kuris bus naudojamas tais atvejais, kai darbdavio turtas tampa mažesnis už darbuotojų reikalavimams patenkinti reikalingą turtą dėl pačių valstybės institucijų kaltės. Kito kelio nėra ir, beje, jeigu mes atidžiau pažiūrėtume, kaip tai daroma kitose valstybėse, pamatytume, kad niekada niekas neleidžia su darbuotojais atsiskaityti indėlininkų pinigais, o turi būti naudojamas darbdavio turtas, jeigu darbdavio turto neužtenka – specialūs fondai.

PIRMININKAS. Ačiū premjerui. Tikrai visą valandą premjeras kalbėjo ir atsakinėjo į klausimus, o dėl to, kokią mes tvarką taikysime, tai priklauso nuo mūsų pačių susitarimo, kaip mes susitarsime per seniūnų sueigas. Šiandien niekas nenorėjo kalbėti frakcijų vardu dėl Ministro Pirmininko pateiktos informacijos. Deja, niekas neužsirašė iš anksto, aš negalėjau... (Balsai salėje) Aš atsiprašau, galbūt suklydome. Man Sekretoriatas pranešė, kad niekas neužsirašė. Tokiu atveju aš atsiprašau. Gerbiamieji Seimo nariai, tuo šitą darbotvarkės klausimą baigiame. Mes dėkojame Ministrui Pirmininkui už išsamią informaciją ir išsamius atsakymus į klausimus. Aš tikiuosi, kad mes rasime laiko aptarti Ministro Pirmininko pateiktą informaciją kitais atvejais, kituose mūsų posėdžiuose. F.Palubinskas dėl vedimo tvarkos. Prašom.

F.PALUBINSKAS. Keletas „mažųjų brolių” frakcijos, t.y. Krikščionių demokratų frakcijos, narių norėjo paklausti. Ateityje norėtume, kad ir bent vienam iš mūsų leistumėte kalbėti. Ačiū.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, jūs visi žinote Statuto procedūrą. Visų pirma teisę paklausti gauna tie Seimo nariai, kurie užsirašę iš anksto. Šita tvarka galioja ir konservatoriams, ir krikščionims demokratams, ir centristams, ir LDDP atstovams, todėl S.Burbienė galėjo paklausti anksčiau negu A.Salamakinas. Šiuo atveju, deja, mes vadovaujamės tokia susiklosčiusia procedūra.

Gerbiamieji Seimo nariai, mes salėje turime svečių. 1-2 darbotvarkės klausimą mes svarstysime šiek tiek vėliau, o dabar kviečiu toliau pirmininkauti Seimo Pirmininką V.Landsbergį.

PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji kolegos, mes turime labai garbingų ir brangių svečių. Lietuvoje ir pirmiausia mūsų Seime vieši Italijos Respublikos Senato Pirmininkas ponas N.Mancino ir jo vadovaujama Italijos Senato delegacija. Pasveikinkime. (Plojimai) Mes ką tik turėjome labai naudingą susitikimą ir dabar ponas Senato Pirmininkas pasidalys savo mintimis su mumis. Aš kviečiu jį į tribūną. Senjore prezedente, prego.

N.MANCINO. Pone Pirmininke, Lietuvos parlamento nariai! Man ir Italijos Respublikos Senatui, kuriam aš atstovauju, didelė garbė būti pakviestam čia pasveikinti jus mano apsilankymo jūsų šalyje proga. Žinoma, negaliu neatkreipti dėmesio į šio precedento neturinčio įvykio reikšmę mūsų abiejų šalių santykiams.

Savo buvimu čia pirmiausia noriu išreikšti pagarbą šios kilnios daugiaamžės istorijos žemės, grįžusios į demokratijos ir nepriklausomybės kelią, – Lietuvos – parlamentui, visuomenės branduoliui. Jūsų kvietimas patvirtina taip pat puikius santykius tarp Italijos ir Lietuvos. Į jūsų šalį mes žvelgiame su ypatingu palankumu už šiuo sudėtingu amžiumi parodytą drąsą – du kartus atkovojant suverenitetą ir nepriklausomybę po svetimos šalies viešpatavimo dešimtmečių. Jūsų šalis visada mokėjo aukštai iškelti savo tikėjimo simbolius netgi prieš svetimšalių okupacijos viską griaunančią prievartą. Ji vis ryžtingiau mokėjo iškelti tuos simbolius kiekvieną kartą, kai jie būdavo nuversti. Bendros ir stiprios religinės tradicijos, jungiančios mūsų abi tautas yra draugystės ryšys, kuris nuolat stiprins mūsų šalių santykius. Mano kelionė į Lietuvą po ką tik įvykusios viešnagės Lenkijoje kaip tik patvirtina bendrų krikščioniškų šaknų pripažinimą, tos šaknys, kaip popiežius K.Voityla nuolat kartoja, yra mūsų žemyno kultūrinės vienybės pagrindinis bruožas. Tarp šitų šaknų yra ir senosios Europos parlamentinių institucijų tradicijos šaknys. Atskirų piliečių teisės ir tautų nepriklausomybė parlamentuose visada įkūnydavo ne vien aukščiausios laisvės simbolius, bet taip pat ir pačias konkrečiausias ir veiksmingiausias vertybių stiprinimo bei saugojimo būstines, vertybių, sudarančių kolektyvinio sambūvio pagrindą.

Dėl šių priežasčių parlamento vaidmuo konstitucinėje santvarkoje yra ir privalo visada būti pagrindinė. Italijoje mes dabar atliekame mūsų šalies Konstitucijos atnaujinimą bei institucijų reformą siekdami sustiprinti vykdomosios valdžios stabilumą, geriau apibrėžti santykius tarp Vyriausybės ir Parlamento, sustiprinti valstybės valdžių pusiausvyrą, išplėsti piliečių juridines garantijas. Vykdomosios valdžios stiprinimas ir autoriteto didinimas silpninant parlamentines teises bei funkcijas būtų rimtų iškrypimų šaltinis. Kiekvienoje sistemoje, kurioje siekiame išvengti vienos valdžios viršijimo kitos atžvilgiu, būtina atlikti paralelinį procesą ir žinoti, kad vyriausybė ir parlamentas yra skirtingos valdžios, bet bendradarbiaujančios dėl vienos valstybės bendrų interesų. Mano buvimas Vilniuje, be to, yra ir mūsų abiejų šalių stiprių ryšių akivaizdus įrodymas.

Po mano apsilankymo, kaip jau žinoma, šių metų gegužės 20 – 21 dienomis Vilniuje lankysis Italijos Respublikos Prezidentas Oscaras Luigis Scalfaro. Būtina taip pat čia ypač sustiprėjusių ryšių proga paminėti jūsų užsienio reikalų ministro kelionę į Romą gegužės 6-7 dienomis. Pastarųjų metų įvykiai sustiprino parlamentinio bendradarbiavimo reikšmę. Tai leido užmegzti ir plėsti asmeninius ir politinius ryšius, ypač naudingus tarptautiniams santykiams. Todėl man buvo labai malonu sužinoti, jog jūsų parlamentas neseniai, pavasario pradžioje, sudarė parlamentinę ryšių su Italija grupę. Šią grupę sudaro 40 Seimo narių. Džiaugdamasis tokia iniciatyva, tikiuosi, kad mūsų parlamentai sėkmingai plėtos visas naudingo bendradarbiavimo galimybes. Romoje taip pat apžvelgsime analogiškos grupės sudarymą, kad netrukus pradėtume bendrą veiklą.

Norėčiau dar kartą patvirtinti savo pasitenkinimą jūsų parlamentinių institucijų nueitu keliu. Seimo politinė sudėtis – lietuvių tautos valios išraiška yra tikra ir teigiama garantija demokratiniam procesui konsoliduoti ir Lietuvai integruoti į Europos tikrovę. Tikimės, jog procesas, kurio kelią pasirinko Lietuvos gyventojai dar 1989 metais, dar anksčiau, negu griuvo Berlyno siena, greitai bus baigtas jūsų šalies įstojimu pilnateise nare į Europos Sąjungą. Šiuo klausimu Italijos Senatas prieš kelias dienas ratifikavo skubos tvarka asociacijos sutartį tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos, šitaip išreikšdamas jūsų Vyriausybės teisėtų siekių pripažinimą. Žinau, jog dar trūksta kitų šalių ratifikacijos, kad būtų nueitas visas kelias, bet esame tikri, jog nuėjus šį kelią asociacija bus tik pirmasis kelio etapas, vedantis į svarbiausiąjį ir baigiamąjį kelią, kad Lietuva taptų tikrąja, pilnateise Europos Sąjungos nare.

Esu įsitikinęs, kad globalizacijos eroje Europa, jeigu norės apginti savo kultūrinę tapatybę ir savo ekonominį konkurencingumą, net išsaugodama pliuralizmą ir įvairovę, kurie sudaro sąjungos turtus, privalės būti politiškai vieninga dalyvaujant visoms Centrinės Europos bei Baltijos šalims. Todėl noriu pasveikinti jus su dideliu ir efektyviu darbu, kurį atlieka Seimas pritaikydamas Lietuvos įstatymus prie Europos Sąjungos įstatymų. Europos bendrijos, dabar tapusios Europos Sąjunga, normų pritaikymas buvo sudėtingas ir lėtas darbas, kartais keblus, šį darbą Italijos parlamentas atliko per pastaruosius keturis dešimtmečius.

Rezultatas patenkinamas. Tai Europos piliečių disciplinuota gyvenimo norma, Europos mastu kodifikuotas veiksmų būdas. Šiuose rėmuose mūsų šalis pripažįsta tas pačias normas tiek Europos šiaurėje, tiek Europos pietuose.

Lietuvos parlamentui, kuris taip efektyviai per kelis įstatyminės veiklos metus sukoncentravo mūsų 40 metų darbo rezultatus, nuoširdžiausi Italijos parlamento ir mano asmeniniai linkėjimai. Sėkmės darbe!

Baigdamas norėčiau asmeniškai pasveikinti Seimo Pirmininką V.Landsbergį. Jo nuolatinis dėmesys kultūrai, jo stiprūs tarpparlamentiniai kontaktai, užmegzti būnant Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Lietuvos delegacijos nariu, jo reputacija bei tarptautiniai pripažinimai, jo indėlis į Lietuvos nepriklausomybės procesą išryškina jo asmenybę, sustiprina Seimo politinį bei institucinį prestižą. Italijoje visi prisimena tas dramatiškas 1990 m. kovo mėn. dienas, kai jis drąsiai paskelbė savo šalies nepriklausomybę. Pastarieji politiniai įvykiai po ketverių pereinamojo laikotarpio metų įrodo, kaip Lietuva sugebėjo įveikti tą pavojų, kurį išgyvena šalys, staigiai pereinančios iš totalitarinio režimo į laisvės sistemą. Kai kuriais atvejais istorijos švytuoklė gali pernelyg stipriai pasukti priešingon pusėn, tarsi prigimtinės kompensacijos įstatymo dėka atkovotos laisvės euforija gali atnešti su savim anarchijos, laukinio kapitalizmo formą. Reikia vengti, kad piliečiai ilgėtųsi ankstesnio saugaus gyvenimo bei naujo laisvės laikotarpio be saugaus gyvenimo. Saugus gyvenimas kuriamas ir stiprinamas.

Ši švytuoklė Lietuvoje, regis, dabar yra pusiausvira, atitinka visus demokratijos reikalavimus visų jūsų politinių jėgų atsakomybės jausmo dėka. Tikiuosi, jog jūsų pavyzdys galės būti naudingas kitoms Centrinės bei Rytų Europos šalims, kad ir jos galėtų sustiprinti tas demokratijos, laisvės ir teisingumo vertybes, kurias Europos Sąjungos šalys gali džiaugtis pasiekusios keliais dešimtmečiais anksčiau. Tokiu būdu visi kartu Vakaruose ir Rytuose galėsime kurti politinį žemyną trečiajam tūkstantmečiui, žemyną – stiprų savo istorija, savo tradicijomis, savo kultūra, vieningą savo teisingumu, klestėjimu, taikos idealais. Dėkoju, kad išklausėte mane, ir dar kartą – sėkmės darbe.

PIRMININKAS. Dėkojame ponui Pirmininkui N.Mancino. Linkime visokeriopos sėkmės Italijos Senatui ir Italijos Respublikai. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 102 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-371 (svarstymas)

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Gerbiamieji Seimo nariai, tęsiame darbą toliau. Mes esam praleidę 1-2 darbotvarkės klausimą, t.y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 102 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Registracijos Nr.P-371. Svarstymo stadija. Pagrindinis komitetas – Biudžeto ir finansų komitetas yra apsvarstęs ir pritaręs šiam projektui. Norinčių dalyvauti diskusijoje kol kas nėra. Ar norėtų Vyriausybės atstovai, ponas R.Survila tarti žodį? Nenori? Tai tuo diskusiją galime baigti. Papildomas komitetas – Teisės ir teisėtvarkos komitetas kol kas nėra apsvarstęs, bet aš tikiuosi, kad iki priėmimo apsvarstys. J.Listavičius dėl balsavimo motyvų, ar galim pritarti po svarstymo.

J.LISTAVIČIUS. Taip, gerbiamieji Seimo nariai, kaip jau čia minėjo posėdžio pirmininkas, Biudžeto ir finansų komitete klausimas buvo svarstytas. Atleisti nuo žyminio mokesčio Turto banką, kaip ir Lietuvos banką, yra prasmė ir tai bus naudinga tiek Lietuvos biudžetui, tiek nepelno organizacijai – Turto bankui. Todėl aš pritariu įstatymo projektui po svarstymo ir kviečiu visus pritarti. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar galim bendru sutarimu? Ponas V.Einoris nori. Prašom. V.Einoris. Pritariat, taip? Ar galim bendru sutarimu pritarti ir paskirti priėmimą kitą savaitę? Ar ponia E.Kunevičienė dar nori kalbėti? Ne. Gerai. Ačiū. Taigi be balsavimo pritariam po svarstymo ir priėmimas tokiu atveju vyks kitą savaitę.

Lietuvos Respublikos Seimo kreipimosi į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos parlamentus bei valstybių ir vyriausybių vadovus projektas Nr.P-403 (pateikimas)

Dabar 1-4 darbotvarkės klausimas – Lietuvos Respublikos Seimo kreipimosi į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos parlamentus bei valstybių ir vyriausybių vadovus projektas. Registracijos Nr.P-403(2). Pateikimo stadija. Pranešėjai – M.Laurinkus ir A.Saudargas. Kuris pradės? M.Laurinkus pradeda. Tada prašom.

M.LAURINKUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, balandžio 4 d. jūsų dėmesiui buvo pateikti du dokumentai, kurių vienas vadinasi „Dėl Lietuvos saugumo perspektyvų”, o kitas – Seimo kreipimasis į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos parlamentus bei valstybių ir vyriausybių vadovus. Nuomonę apie šiuos dokumentus buvo paprašyta išreikšti Užsienio reikalų komiteto ir Nacionalinio saugumo komiteto. Posėdžiaudami abu komitetai nusprendė, kad reikia surengti platesnio pobūdžio diskusiją apie mūsų poziciją integruojantis į Europos saugumo ir ekonomines struktūras. Kadangi vienas iš svarbiausių šiuo metu klausimų yra integracija į NATO struktūrą, buvo nuspręsta surengti dar vieną plačią diskusiją abiejų jau minėtų komitetų, pasikviečiant ir Lietuvos Respublikos Prezidentą, taip pat, savaime suprantama, atstovus iš Užsienio reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos. Šita diskusija įvyko prieš savaitę. Šios diskusijos metu buvo aptartos esminės mūsų nuostatos ir iškeltos abejonės, samprotavimai analizuojant visą mūsų kontekstą ir visą mūsų nuostatos raidą integruojantis į NATO. Šita nuostata suformuota, galbūt patikslinta, nes ji buvo jau anksčiau formuojama ir nuolatos pristatinėjama mūsų atstovų įvairiose tarptautinėse konferencijose ir organizacijose, patikslinus šitą nuostatą buvo nuspręsta kreiptis į Seimą, į Seimo vadovybę surengti panašią diskusiją, o kitais žodžiais tariant, pratęsti ją būtent Seimo plenariniame posėdyje. Tai ir yra numatyta šį ketvirtadienį ir įtraukta jau į darbotvarkę. Be šitos diskusijos, kuri vyks ketvirtadienį, bus pratęsta Seimo plenariniame posėdyje ketvirtadienį, yra pasiūlytas dokumentas, kuris vadinasi Lietuvos Respublikos Seimo kreipimasis į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos parlamentus bei valstybių ir vyriausybių vadovus. Jį būtų galima priimti Seime ketvirtadienį, būtent kaip po diskusijos patvirtinantį mūsų nuostatas ir mūsų poziciją artėjant Madrido susitikimui. Šį dokumentą tikslinga priimti dar ir dėl kitos priežasties. Būtent artėja Baltijos Asamblėjos sesija, kuri įvyks balandžio 25-27 dienomis, ir šios sesijos metu Baltijos Asamblėjos Prezidiumo sprendimu bus priimtas bendras trijų Baltijos valstybių politinis dokumentas dėl Baltijos valstybių integracijos į NATO. Todėl šis pateikiamas kreipimasis yra mūsų parlamento, mūsų Seimo pozicija ir kreipimasis į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos parlamentus bei valstybių ir vyriausybių vadovus, kurį, aš siūlyčiau, protokoliniu nutarimu galėtume rekomenduoti ir siūlyti Baltijos Asamblėjos rezoliucijai dėl Baltijos valstybių narystės NATO. Rezoliucija Baltijos Asamblėjos sesijos metu bus derinama Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Koks bus šis tekstas, priklausys nuo šių trijų valstybių atstovų suderinto varianto Baltijos Asamblėjoje. Tačiau bet kuriuo atveju mes turėsime savo variantą, būtent Lietuvos Respublikos Seimo kreipimąsi į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos parlamentus bei valstybių ir vyriausybių vadovus. Jis ir bus išplatintas kaip Seimo politinis dokumentas. Toks būtų mūsų siūlymas. Šiuo metu aš norėčiau pristatyti šį dokumentą, o ketvirtadienį mes galėtume kartu su diskusija, kuri tęsis apie valandą laiko, jį priimti ir dar kartą patvirtinti savo nuostatą. O kartu rekomenduoti ją Baltijos Asamblėjos sesijai kaip mūsų poziciją.

PIRMININKAS. Ačiū, pone Laurinkau, jūs taip įtikinamai pateikėt ir užsienio politikos srityje yra toks bendras konsensas, kad niekas nenori jūsų paklausti. Aš bijau, kad gali ir diskusija ketvirtadienį neįvykti, nes… J.Beinortas atsiliepė į… Prašom. J.Beinortas.

J.BEINORTAS. Aš visiškai ne dėl baimės, kad neįvyks diskusija. Tiesiog norėjau paklausti. Šita mūsų rezoliucija, tiksliau, tendencija dėl priėmimo tokios rezoliucijos, manau, kad buvo derinta su Baltijos Asamblėjos Prezidiumo kitais nariais, ar tai bus jiems naujiena, ką mes jiems nuvešime.

M.LAURINKUS. Ne. Praėjusį penktadienį aš dalyvavau Rygoje Baltijos Asamblėjos Prezidiumo susirinkime, kurio metu jau pateikiau šitą projektą. Galiu iš karto pasakyti, kad šitas projektas yra pasirinktas kaip atrama, būtent kaip atrama, kaip pagrindas būsimai Baltijos Asamblėjos rezoliucijai.

PIRMININKAS. R.Ozolas.

R.OZOLAS. Ar jums neatrodytų, kad formuluotę apie bent vieną Baltijos valstybę galima būtų šiek tiek sušvelninti Baltijos vienybės nuostatos išsaugojimo prasme ir pasakyti: „pakviesti Baltijos valstybes arba bent vieną iš jų į NATO”.

M.LAURINKUS. Aš manau, kad dėl šito bus galima diskutuoti ir Baltijos Asamblėjos sesijos metu, bet galiu pasakyti iš anksto, kad preliminariu sutarimu vis dėlto šita pozicija bent Baltijos Asamblėjos Prezidiumo lygiu yra remiama. Kokių kils kitų pasiūlymų sesijos metu, aš nežinau. Gali būti įvairių, bet kol kas ji yra remiama. Beje, aš pamiršau paminėti, kad svarstant tą patį projektą, kuris yra prieš jūsų akis, Baltijos Asamblėjos Prezidiume dar buvo pasiūlyta (pritariant šioms esminėms nuostatoms ir pozicijai, kurios čia išdėstytos) įrašyti dar vieną papildomą punktą, primenantį trijų Baltijos valstybių bendradarbiavimą. Tai yra Estijos pasiūlymas, kuriam, beje, aš pritarčiau, ir jis į ketvirtadienio projektą bus įrašytas.

PIRMININKAS. Jūs atsakėte į visus klausimus. Klausimai baigėsi. Dėkojam pranešėjui. Ar yra norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų, ar galime bendru sutarimu pritarti po pateikimo? Ir ketvirtadienį rytinio posėdžio darbotvarkėje yra numatyta maždaug valandos diskusija, kurios metu aptartume ir platesnius, ir bendresnius užsienio ir gynybos politikos klausimus, o kartu aptartume ir šį kreipimosi projektą, kurį planuotume ketvirtadienį ir priimti, jeigu nebūtų dėl jo esminių pastabų. Galim pritarti po pateikimo bendru sutarimu? Ačiū. Ar reikia skirti Užsienio reikalų komitetą ir Nacionalinio saugumo komitetą pagrindiniais, ar jie tai darys savaime? Pirmininkas M.Laurinkus linksi, kad jie komitete tikrai svarstys. Taigi skiriame Užsienio reikalų komitetą, kartu prašome Nacionalinio saugumo komiteto dar kartą peržiūrėti šio kreipimosi formuluotes, kad ketvirtadienį tikrai turėtume suderintą tekstą. Tuo šį darbotvarkės klausimą baigiame. Dabar pertrauka iki 12 val.

Pertrauka

Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo projektas Nr.P-310(3) (svarstymas)

PIRMININKAS. 1-5 darbotvarkės klausimas – Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas. Pagrindinis komitetas – Biudžeto ir finansų komitetas – svarstė ir pateikė patobulintą variantą. Pradedame dėl šio įstatymo projekto diskusiją, svarstymo procedūrą. Registracijos Nr.310(3). Užsirašė kalbėti 10 Seimo narių. Pirmiausia kviečiu kalbėti ponią E.Kunevičienę komiteto vardu.

E.KUNEVIČIENĖ. Biudžeto ir finansų komitete Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo projektą mes svarstėme bent tris kartus. Porą kartų buvom grąžinę Vyriausybei tobulinti. Vyriausybė į kai kuriuos mūsų pasiūlymus atsižvelgė, tačiau ne į visus, todėl paskutiniame posėdyje Biudžeto ir finansų komitetas pritarė, kad būtų pateiktas trečiasis variantas. Kuo skiriasi nuo Vyriausybės pateikto varianto? Vyriausybės pateiktame variante santaupos suplakamos su visokiomis kompensacijomis, kurios buvo išmokėtos politiniams kaliniams ir tremtiniams už grąžintą turtą, už laiką kalėjime, pensijoms. 6000 Lt riba pritaikyta visiems, nesvarbu, kas tą indėlį susidarė. Taip faktiškai pažeidžiami interesai tų žmonių, kuriems buvo išmokėtos kompensacijos jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po 1990 m. O santaupas, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai, jie irgi turėjo indėlių sąskaitose. Jeigu apribojama bendrai 6000 tūkst. Lt, tai tuo atveju jiems sudaromos nevienodos sąlygos, nes jeigu jie turėjo santaupų iki 6000 Lt, kad būtų galima atkurti, arba 6000 rublių, kadangi 1:1, tai apie jokias kompensacijas jau nebegalima kalbėti. Jeigu mes pažiūrėsime į savo praeitį, tai aš abejoju, ar daugelis politinių kalinių ir tremtinių galėjo neturėti santaupų. Kodėl? Todėl, kad jiems gauti talonus, kuriuos dalijo nomenklatūra arba jos organizuotos profsąjungos, būdavo labai nelengva. Jie negalėjo taip lengvai gauti nei butų, kaip gaudavo nomenklatūra, nei talonų mašinoms nusipirkti. Jūs žinote, kad viskas buvo už talonus. Ir jų santaupos, kaip ir daugelio kitų Lietuvos žmonių, darbininkų, būdavo priverstinės, nes nebuvo galimybės už jas ką nors nusipirkti, nes viskas buvo dalijama už talonus. Todėl apribojus tas santaupas tik 6000 tūkst. Lt arba rublių jiems liks, kaip ir visiems kitiems, ta skriauda, nes beveik visi žmonės turėjo daugiau kaip 6000 rublių, beveik milijonas žmonių, bet kompensacijos tada visiškai panaikinamos. Todėl mes Biudžeto ir finansų komitete sutartinai pritarėme, kad reikia atskirti santaupas, kurioms mes priskiriam indėlius rubliais, taip pat draudimą, kai buvo įformintas gyvybės draudimas, kuris dėl infliacijos buvo prarastas, jis irgi kaip santaupos, kurias kaupdavo draudimo sąskaitose, valstybės obligacijas, kurias žmonės pirko 1982 m., nes tai irgi santaupos. Visa tai mes padalijome į dvi dalis. Į pirmąją dalį įrašėm tai, ką galima priskirti santaupoms, o antrojoje dalyje parašėm „kitos piniginės lėšos” arba politinių kalinių ir tremtinių visos kompensacijos, taip pat žmonių įnešti pinigai už parduotus gyvulius, kadangi jie neturėjo galimybės ką nors nusipirkti – tai mes išskyrėme į antrąją dalį. Mes pasiūlėme, kad tos antrosios dalies kompensavimas būtų toks: pirmiausia politiniams kaliniams ir tremtiniams, nes jiems ir taip nedaug buvo sumokėta. Už darbą lageriuose jiems buvo užmokėta tik 50 rub. per mėnesį. Ir dabar, jeigu būtų nusavinta ir šita suma, gal būtų per žiauru. Mes pasiūlėm, kad jiems visiems būtų atkurtos tos lėšos 1:1, jeigu jos buvo mokėtos neindeksuotos, o jeigu po to buvo mokėtos jau indeksuotos, tai atsižvelgti į indeksavimo sumas, koks buvo koeficientas. Palikom, kaip buvo pasiūlyta Vyriausybės, kad santaupos už parduotus gyvulius – 1:20 (mes tam pritarėm). Taigi jūsų įstatymo projekto pagrindą faktiškai sudaro Vyriausybės projektas, bet padaryti tokie pakeitimai. Tie du momentai patys svarbiausi.

Trečiasis klausimas, dėl kurio mes nesutarėme iš pradžių Biudžeto ir finansų komitete, bet paskui palikom spręsti Seimui, komitete atskirai dėl jo nebalsavom, yra tas, kad būtų leista santaupų atkūrimo fondui pasiskolinti iki 300 mln.Lt užstatant turtą ar pagal sutartis (aš išsiaiškinau, kad ten bus sutartys). Mūsų frakcija tam Vyriausybės sprendimui, tikiuosi, pritars. Kviečiu ir kitas frakcijas pritarti todėl, kad pardavus objektus pinigai iš karto nebus gaunami. Jie dažnai bus parduodami išsimokėtinai, bus keli terminai, kad tas fondas galėtų pasiskolinti ir mokėti žmonėms – sutartys užstatant, kai liko apmokėti iki tam tikros datos. Aš tai jau aiškinausi, todėl mes, Seimas, svarstysime ir turėsim balsuoti, kad paliktume Vyriausybės variantą.

Dar vienas svarbus mūsų skirtumas nuo to, ką pateikė Vyriausybė, – mes pasiūlėme, kad nuo atkuriamųjų sąskaitų, kurios bus atidaromos Taupomajame banke, likučių būtų skaičiuojamos palūkanos. Mes pasiūlėm skaičiuoti 5% palūkanų ir mokėti iš tų dividendų, kuriuos gaus santaupų atkūrimo fondas už neprivatizuotą valstybės turtą, kuriuo disponuoja daugelis įmonių. Akcijas ir turtą. Gaudami tas pajamas, kad atiduotų indėlininkų atkuriamosioms sąskaitoms. Vyriausybės to sprendimo nebuvo, palūkanos buvo visai nenumatytos. Aš labai prašyčiau Seimo narius pritarti tokiam pasiūlymui, kad būtų nustatytos palūkanos 5% nuo likučio, o jau kai bus kompensuota, už kiek procentų žmonės pasidės, – tai jų reikalas. Bet iki jie negali pasiimti tų pinigų, reikia, kad jiems būtų skaičiuojami 5% palūkanų. Dabar paklausite, kodėl 5% – kaip terminuotų indėlių. Jeigu mes nustatytume konkrečius terminus, per kiek laiko grąžinsim, būtų galima nustatyti ir 2% (kaip einamųjų sąskaitų), bet kadangi įstatyme nenumatytas terminas, per kiek – ar per tris, ar per keturis mėnesius, neaišku, kaip privatizuosim turtą, todėl mes ir siūlom 5%. Yra ir ekonominė prasmė. Tas turtas, kuriuo naudojasi nemokamai, jis niekada nebūna efektyviai panaudojamas. Kita vertus, kam skubėti privatizuoti, jeigu juo galima disponuoti nemokamai? Ko geriau reikia? Tada ir konkuruoti gali laisvai, o čia tie, kurie disponuoja tuo turtu, turės mokėti, nes reikės, kad fondas turėtų lėšų mokėti indėlius.

Tokie mūsų svarbiausi momentai. Prašyčiau visus Seimo narius pritarti Biudžeto ir finansų komiteto pateiktam 3-iajam variantui.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu K.Glavecką. Kalbės Centro frakcijos vardu.

K.GLAVECKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Svarstomas įstatymas iš tikro reikalauja labai rimto dėmesio. Tas dėmesys yra ypač svarbus makroekonomikos požiūriu, nes jis susijęs su ilgalaike Lietuvos perspektyva, su visomis investicijomis, galų gale su tomis reformomis, kurios yra pradėtos krašte. Makroekonomikos požiūriu svarstomo įstatymo projektas turi esminių trūkumų, kurie gali padaryti neigiamą įtaką ekonominiam augimui ir gyventojų interesų realizavimui bei augimui perspektyvoje. Nepaisant ekonominio romantizmo, kuris, šiaip ar taip, atsiranda iš paties įstatymo svarstymo ir kuris gana patrauklus visiems žmonėms, negalima nepaminėti bent septynių svarbių momentų, kurie toliau gali daryti įtaką visai Lietuvos ekonomikos reformai ir ekonomikos augimui krašte.

Pirmasis aspektas yra susijęs su tuo, kad valstybė, nors ir perėjusi į rinkos ekonomiką, dar nesuprato, kad ji neturi dengti privačių sovietiniais laikais padarytų nuostolių kitaip, kaip ekonomikos augimo sąskaita, t.y. plėsdama investicijas, plėsdama rinkas, sudarydama galimybę daugiau žmonėms uždirbti ir per tą visą mechanizmą kompensuodama tai, kas buvo padaryta sovietiniais laikais.

Antra. Esant labai mažoms viešosioms ir privačioms investicijoms krašte, kurių dydis iš principo, palyginus su kitais vidurio Europos kraštais arba sėkmingai besivystančiomis rinkomis, yra apie 10 kartų mažesnis, natūralu, kad toks iš privatizavimo gautų lėšų nukreipimas kompensavimui, o ne ekonomikos augimui ar ekonomikos reformoms ekonomiškai nepateisinamas žiūrint į ilgalaikę perspektyvą.

Trečia. Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko skaičiavimais, tam, kad Lietuvos ekonomikos augimas artimiausius penkerius metus būtų 7%, į kraštą reikia investuoti ne mažiau kaip 3,5 mlrd. dolerių arba, skaičiuojant per metus, beveik 3 mlrd. litų. Natūralu, kad tuos pinigus bus galima sutelkti ne tiktai pritraukiant užsienio investicijas, bet ir tas lėšas, kurios gali atsirasti Lietuvoje (ir kurios atsiras) dėl tolesnės ūkio restruktūrizacijos, apie kurią aš vėliau kalbėsiu.

Ketvirta. Nė vienoje Europos valstybėje, kuri vykdė reformas (Čekijoje, Vengrijoje ir kitose bei pas artimiausius mūsų kaimynus), toks kompensavimo mechanizmas nebuvo svarstomas parlamente ir nėra priimtas įstatymu, nėra įsipareigojimų.

Penkta. Stabilaus, neatidėliotino finansavimo stoka yra pavojinga Lietuvos ekonomikos stabilumui. Kai tik prasidės indėlių atkūrimo programa ir bus atidarytos taupomosios sąskaitos, išaugs visuomenės spaudimas gauti kompensaciją grynais pinigais – tuo niekas neabejoja. Vyriausybė tada gali turėti rinktis alternatyvą: arba skolintis, arba spausdinti litus. Pasirinkus skolinimą, vidaus bei užsienio skola labai padidės ir šalis gaus ribotas tarptautines paskolas. Jeigu Vyriausybė pasirinks pinigų spausdinimą, ji gali sukelti hiperinfliaciją, kuri dar labiau pakenks neturtingiesiems. Tikriausiai tokių tikslių duomenų nėra, bet tikriausiai neturtingųjų dalis iš nukentėjusių sovietų laikais yra ne tokia didelė, o kompensacijos, net ir maksimalios – 6 tūkst. litų, žmogui iš esmės nepagerins gyvenimo. Todėl kompensacijos bus naudingos tiems, kuriems mažiausiai yra reikalingos, ir labai sumažės lėšų, kurios gali būti skirtos rinkai reformuoti ir ekonomikai augti.

Septinta. Pasaulio praktika rodo, kad lėšos iš privatizavimo (Čilės pavyzdys ir kitų kraštų) kur kas efektyviau yra nukreipiamos ir pasiekiama rezultatų, jeigu jos yra skiriamas reformoms, ypač pensijų sistemos reformai. Mes žinome, kad vienas mūsų didžiausių dabartinės ekonomikos stabdžių ir bus per artimiausius penkerius metus, – tai dabartinė pensijų sistema, tie didžiuliai įsipareigojimai, kurių esmė ta, kad jauni žmonės turi dabartiniu metu uždirbinėti pinigus senesniems žmonėms dėl to, kad viskas, kas prieš tai buvo, rinkų ir mechanizmų prasme yra sugriuvę. Todėl kur kas tikslingiau būtų tų pinigų didžiąją dalį nukreipti ne kokioms nors programoms apskritai finansuoti ir biudžeto išlaidoms dengti, bet labai aiškiems tikslams – kurti naują šiuolaikinę pensijų fondų draudimo sistemą, kuri kaip tik įgalintų, viena vertus, sumažinti valstybės įsipareigojimus pagyvenusiems žmonėms, duotų šansą jauniems žmonėms ir pritrauktų naujų investuotojų, kurie galėtų investuoti ir plėsti kapitalo rinkas, gamybos rinkas ir visus kitus elementus.

Remdamasi šitais argumentais, Centro sąjunga siūlo padaryti svarstymo pertrauką ir iš esmės inventorizuoti tą įstatymo dalį, kuri yra susijusi su sankaupų fondo panaudojimo kryptimis. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu A.Stasiškį – Tremtinių, politinių kalinių ir rezistentų reikalų komisijos vardu.

A.N.STASIŠKIS. Gerbiamieji kolegos, prieš pradėdamas kalbėti apie konkrečius dalykus, norėčiau porą žodžių iš principo. O principinis dalykas, mano supratimu, yra esminis demokratijos principas – kad vyriausybių įsipareigojimai turi tęstinumą ir kad viena vyriausybė taip pat prisiima atsakomybę už kitos vyriausybės duotus pažadus. Manau, kad piliečiai privalėtų šitą principą įsidėmėti. Ir kai antrosios Lietuvos Vyriausybės buvo duotas įsipareigojimas kompensuoti nuvertėjusius indėlius įvedant nacionalinę valiutą, ir kai praeitos kadencijos Seimo daugumos Vyriausybė sulaužė šitą principą, ir kai skatinama grupinio gobšumo apiplėšė Lietuvos daugumą gyventojų – visa tai reikia įsidėmėti.

Dar vienas momentas. Mūsų Prezidentas savo rinkimų pažaduose ir rašė, ir kalbėjo apie indėlių kompensavimą. Beje, paskui jis nesugebėjo vykdyti savo pažadų ir tarnavo savo partijos grupiniams interesams. Laimė, kad… O jeigu Prezidentas būtų buvęs tvirtas ir principingas, prieš keletą metų galėjo būti atkurtos visos indėlių sumos. Deja, šiandien turto nebeliko.

Taigi gerai, kad nors Prezidento kadencija ilgesnė už Seimo ir pasikeitus Seimo politinei sudėčiai įmanoma atkurti tam tikra prasme ir Prezidento garbę, o tai būtų ir nuėjęs į istoriją kaip tuščių pažadų puodas.

Dabar aš kalbėsiu apie tų okupacijos aukų interesus. Dažnai galima išgirsti apie ekonomijų tikslingumą, apie įvairias ekonomines ir finansines teorijas, kur reikia dėti pinigus, kur nereikia dėti. Labai gaila, kad vis skaičiuojami svetimi pinigai, dar blogiau – prievarta atimtas svetimas turtas tokiu būdu skaičiuojamas. Jeigu tie skaičiuotojai būtų nuoseklūs, galėtų paskaičiuoti, kur dingo svetimų žmonių turtas, kokia valdžia, kokia partija, kokie ideologai jį pragėrė ir sunaikino ir kodėl dabar tie žmonės turi būti dar antrą kartą apiplėšti, galų gale atimta ta simbolinė kompensacija. Aš labai patarčiau tiems teoretikams atsisėsti metams į Lukiškes, aš nesiūlau Vorkutos šachtų, tik Lukiškių gražioje kameroje pasėdėti kartu su „gaidžiais”, gal su „ožiais”. Tokiu būdu galėtų smarkiai pralobti, per mėnesį užsidirbtų 50 Lt, dar daugiau suprastų gyvenimą ir po to galėtų naudingai investuoti savo užsidirbtas lėšas. (Balsas salėje) Taigi apie tą patį, pone Romualdai.

Jeigu tremtinys už savo pavyzdingą turtą, ūkį gavo 4-5 tūkst. ir dabar skaičiuojama, kad jam kompensuoti yra nuostolis Lietuvos ekonomikai, jeigu kalinys 50 rublių gavo už darbą Vorkutos šachtoje ar Taišeto taigoje ir dabar tai yra nuostolinga valstybei, tai atleiskite, politikai, apie ką jūs kalbate? Kai iškilo šitas įstatymo projektas, mūsų komisija gavo labai daug laiškų, atėjo daug interesantų – senukų, buvusių tremtinių, politkalinių. Taip pat ir kiti komisijos nariai gavo daug laiškų su tais pačiais prašymais, kad tos varganos sumelės, kurias jie gavo už kalėjimo laiką, už sunaikintus namus, būtų atkurtos nežiūrint į visa kita. Aš galiu tik pasidžiaugti, kad Biudžeto ir finansų komitetas parodė supratimą, kiek aš žinau, gana vieningą supratimą nežiūrint visokių teorinių išvedžiojimų. Jie tam pritarė. Todėl dabar įstatymo projekto trečiajame variante yra į tai atsižvelgta, manyčiau, visiškai pakankamai ir teisingai. Aš turiu tik keletą tokių smulkių pastabėlių, pasiūlymų arba tiesiog klaustukų.

Visų pirma 2 straipsnio antrosios dalies antrame punkte yra data – 1981 metų birželio 1 diena. Man iš tikrųjų šita data yra nesuprantama, nes, kiek aš žinau, ir po šitos datos Tarybų Sąjungoje, Sovietų sąjungoje politiniai kaliniai egzistavo ir kalėjo, jie už tai taip pat turėtų gauti kompensaciją. Tai galų gale visų disidentų laikotarpis.

Antra. Daugelį kompensacijų – tiek už prarastą turtą, tiek ir už išmokas už kalėjimo laiką, o ypač už perskaičiuotų pensijų priemokas – žmonės gavo ne iš karto, netiesiogiai pervedant į jų indėlių sąskaitas Taupomajame banke arba tuometinėse taupomosiose kasose. Jie gaudavo tiesiog asmeniškai pašto perlaidas ir iš pašto pasiimdavo pinigus, ir dar blogiau – jie gaudavo tas sumas ne iš karto, kaip mokesčių inspekcijos aiškindavo, kiek turi pinigų, tiek perveda, ir kai kurie (aš turiu pateiktus dokumentus) tas išmokas gaudavo per 8, 10, 12 kartus. Po to tie žmonės, vieni turbūt sunaudoję tuos pinigus, kiti po kelių dienų ar po savaitės kitos nunešė ir padėjo taupomojoje kasoje į savo sąskaitą. Todėl, manyčiau, 2 straipsnio antrosios dalies antras punktas turėtų būti papildytas tokia fraze: „taip pat išmokos, pervestos pašto perlaidomis ir po gavimo įneštos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas”. Be abejo, čia iškils problema, per kiek laiko įneštos – kitą dieną, po 5 dienų, po mėnesio? Įstatymo projekte yra norma – 5 dienos, bet aš manyčiau, kad šiuo atveju turėtų būti surastas kažkoks kitoks kriterijus, suprantama, finansinių dalykų turėtų būti griežta tvarka, griežtos taisyklės ir griežti terminai, bet būtų labai nesuprantama, jeigu žmogus, kuris gavęs tą pašto perlaidą po dviejų dienų nubėgo ir padėjo, kitas nunešė po dviejų savaičių ir jis prarado visas savo santaupas. Manau, kad tokių dalykų mes neturėtume daryti.

Aš manau, kad čia pagrindas turėtų būti mokesčių inspekcijoje tos pašto perlaidų siuntimo šaknelės, jeigu atitinka sumos, atitinka datos. Aišku, po metų padėta suma yra kitas dalykas, nes žmogus pasinaudojo tais pinigais, bet jeigu jis įnešė po dviejų savaičių ar po trijų savaičių, tai iš tikrųjų tas pat ar po dviejų dienų. Todėl aš labai kviečiu prie šitos problemos sugrįžti ir surasti priimtiną sprendimą, kad tokiu būdu tiesiog neatimtume paskutinių litų iš tų senukų.

PIRMININKAS. Laikas.

A.N.STASIŠKIS. Baigiu. Ir dar vienas momentas. To paties straipsnio trečiosios dalies pabaigoje yra: „...jeigu valstybiniuose bankuose pagal galiojusius teisės aktus nebuvo perskaičiuoti į litus, neatkuriami”. Man nelabai suprantama, ką tai reiškia. Aš pats asmeniškai pažįstu ne vieną žmogų, kuris po to, kai įvedant litus jo kompensacija už kalėjimo laiką nuvertėjo ir 50 rublių už Vorkutos mėnesį pavirto 50 centų, sodriai, lageriškai nusikeikė žinomos partijos adresu, padėjo tą knygutę į stalčių ir pasakė: „Tegul mano anūkai prisimins šitos valdžios laiką.” Ta knygutė pas jį ir guli, jis niekur nėjo, nieko nedarė ir niekur neieškojo tų 50 centų. Aš bijau, kad tai nebūtų suprasta, jog toks žmogus praranda savo teisę į tuos vargingus rublius.

Baigdamas aš norėčiau pasakyti, kad turbūt komiteto pateiktame įstatymo trečiajame variante yra vis dėlto padaryta viena spraga, palyginus su antruoju variantu, kurį teikia Vyriausybė, – tai dėl tų šaltinių. Čia nenumatyta teisė skolintis šitų kompensuotų santaupų atkūrimui. Manau, kad šita nuostata turėtų būti perkelta arba, kitaip sakant, trečiasis variantas papildytas šita nuostata.

Paskutinė pastabėlė dėl 3 straipsnio trečiosios dalies, kur kalbama apie eiliškumą. Viskas yra teisingai, bet manyčiau, kad čia reikėtų vartoti tokius terminus, kurie jau dabar yra vartojami pagal priimtus įstatymus. Pasipriešinimo dalyvių teisinio statuso įstatyme yra du įteisinti pavadinimai – tai kario savanorio statusas ir laisvės kovų dalyvis. Turbūt greitai priimsime įstatymą dėl represuotų ir nukentėjusių asmenų teisinio statuso. Man atrodo, kad greta čia išvardytų tradicinių politinio kalinio ir tremtinio pavadinimų reikėtų vartoti tuos žodžius, kurie įeis ir į mūsų teisinę sistemą. Taigi aš siūlau pritarti trečiajam variantui papildant jį ta nuostata dėl teisės skolintis iš antrojo varianto ir atsižvelgiant į tai, ką aš prašiau papildyti.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji Seimo nariai, aš raginčiau neviršyti laiko, nes kiti nespės pakalbėti. Dabar kviečiu A.Butkevičių. Ir kol ateis A.Butkevičius, A.Salamakinas – dėl vedimo tvarkos.

A.SALAMAKINAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, galima suprasti iš prieš tai kalbėjusio oratoriaus, kad jis siūlo kolegoms Seimo nariams pasėdėti Lukiškėse, tačiau…

PIRMININKAS. Jūs kalbate dėl vedimo tvarkos ar dėl ko? Prašome dėl vedimo tvarkos.

A.SALAMAKINAS. Jūs, kaip posėdžio pirmininkas, turite reaguoti, kad taip įžeidinėjamas Jo Ekscelencija Prezidentas. Prašyčiau nutraukti tokių oratorių kalbas ir neleisti įžeidinėti Prezidento.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš suprantu, kad jūs nenorite atsisėsti į Lukiškes, tai labai stengsimės, kad nesėstumėte. Ponas A.Butkevičius nenori kalbėti, tai kviečiu V.Stasiūnaitę. Irgi nenori? Tai tada iš socialdemokratų – V.Andriukaitis. Prašau.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji Seimo nariai, kadangi yra tik 5 minutės, todėl turėtume kalbėti labai trumpai, kad spėtume. Norėčiau pradėti nuo 1993 metų birželio ir liepos mėnesių, kuomet Lietuvoje buvo svarstomas lito įvedimas. Socialdemokratai tuomet pateikė Lietuvos Seimui Santaupų dalinio atstatymo įstatymą, kuriame buvo numatyta kompensuoti lito įvedimo metu santaupas iki 5 tūkst. santykiu 1:1, o toliau perdalijant tą kompensavimą – kuo daugiau, tuo mažiau. Norėčiau priminti poniai E.Kunevičienei jos tuometinę kalbą ir labai norėčiau, kad šiandien ponia E.Kunevičienė paskaitytų stenogramas ir suprastų, ką ji tada pasakė. Ji tada pasakė: jūs – bolševikai, jūs norite atimti, o mes, kai ateisime į valdžią, kompensuosime santaupas visiems ir visas. Dabar cituoju: „Tuo tarpu šiandien jums neužtenka drąsos pasakyti, kad jūs tegalėsite kompensuoti tik iki 6 tūkst.” Tai pirma.

Dabar antra. Noriu pasakyti, kad šis įstatymo projektas yra politinis užsakymas totaliniam strateginių objektų privatizavimui pridengti. Siūlant santaupas kompensuoti iki lito įvedimo momento esminis skirtumas buvo, jog tuomet nereikėjo kalbėti apie strateginių objektų privatizavimą. Valstybė turėjo nors ir sunkų, nors ir ekonomiškai skausmingą, tačiau vienintelį šansą įgyvendinti savo politinį pasižadėjimą – tai būtent kompensuoti tokiu būdu. Dabar mes kompensuojame papjaudami paskutinę karvę, t.y. savo strateginius objektus. Norėčiau pacituoti 4 straipsnio pačią sunkiausią, mano nuomone, ir pačią kebliausią vietą: „Fondo atkūrimui perduodamas visas privatizuotinas valstybės turtas. Ne mažiau kaip du trečdaliai lėšų, gautų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka pardavus valstybės turtą, turi būti pervedamos į santaupų atkūrimo sąskaitas. Iki vieno trečdalio lėšų, gautų privatizavus valstybės turtą, skiriama šalies ekonomikos programoms finansuoti.” Šitas variantas yra pats sunkiausias variantas šiame naujame įstatymo projekte. Noriu tik paminėti, kad tie pažadai kompensuoti didesnes santaupų sumas yra tušti pažadai. Jie neįgyvendinami. Kita vertus, tam, ką kalbėjo profesorius K.Glaveckas, galima šimtu procentų pritarti.

Trečias dalykas. Akivaizdu ir tai, kad 1996 m. spalio 30 d. Seimui priėmus įstatymą dėl gyventojų santaupų kompensavimo įstatymo ir nustačius santaupų kompensavimo šaltinius 9 straipsnyje, toks įstatymo variantas yra kompromisinis. Jame nustatoma, kad ne tokios didelės pinigų už strateginių objektų privatizavimą sumos perduodamos į santaupų atstatymo fondą. Kita vertus, ten paliekama ir galimybė nustatyti koeficientus Seimui, atsižvelgiant į fondo turto fondo turėtų santaupų dydį. Tuomet mes matytume realų pinigų kiekį ir realų santaupų kompensavimo mechanizmą pagal tai, kiek gaunama lėšų. Tuo tarpu štai čia jau iš anksto nustatomi tie koeficientai, kurie vargu ar yra realūs.

Kitas dalykas, kuris yra labai svarbus. Ypač svarbu tai, kad mes nesugebėsime toliau investuoti į darbo vietas ir į gamybą. Šitaip panaudodami santaupas mes iš tikro padėsime žengti dar vieną rimtą žingsnį tiems, kurie investuos į valstybę. Jeigu aš šiandien esu stambus investuotojas, tai iš tikrųjų džiaugsiuosi, kad valstybė, gavusi investuojamus pinigus, kuo greičiau atiduos santaupas gyventojams, nes aš iš gyventojų jas susirinksiu labai greitai ir šiuo atveju nušausiu du zuikius – privatizuosiu strateginį objektą ir atsiimsiu pinigus padidėjus kainoms, padidėjus paslaugų kainoms, padidėjus infrastruktūros paslaugų kainoms ir per įvairias prekybos ir kitas institucijas. Taigi šiuo atveju vėl pinigai labai lengvai atiteks tiems, kas pigiai įsigys objektus ir kas susigrąžins tuos pinigus atgal.

Manau, kad šis įstatymo projektas yra grynai politinio pobūdžio. Ekonomine prasme iš tikrųjų reikėtų pritarti, kad būtų daroma pertrauka, kad būtų rimtas ekonominis pagrindimas ir pirmiausia atsakyta į klausimą, ar už strateginius objektus gaunamus pinigus mes taip lengvai iššvaistysime. Tektų priminti labai gerą Juozapo išmintį apie septynias riebias karves ir septynias... Tuomet Juozapui užteko proto pasakyti: atidėkite nuo kiekvienos riebios karvės tam laikotarpiui, kad visa tauta galėtų išplaukti. Tuo tarpu mes šiandieną galime papjauti paskutinę riebią karvę, išdalyti ją labai greitai, o po to, kai ateis badmetis, iš tikrųjų neturtingieji dar daugiau spaus Seimą ir nepamatys savo vilčių išsipildymo.

Taigi siūlau tikrai daryti šio įstatymo pertrauką, perskaičiuoti visą ekonominę jo dalį, dar kartą apmąstyti santaupų suformavimo šaltinius ir jų panaudojimo tikslus. Socialdemokratams yra visiškai akivaizdu, mes buvome už santaupų dalinio kompensavimo būtinumą, pateikėm projektą ir manėm, kad ekonomiškai tikslingiausia buvo tai padaryti lito įvedimo metu. Deja, nei Respublikos Prezidentas, nei tuometinė didelė dalis konservatorių nepritarė mūsų pasiūlymui. Dabar ekonominiai variantai yra daug sunkesni. Todėl siūlome daryti svarstymo pertrauką ir toliau labai rimtai ekonomiškai pagrįsti šio įstatymo įgyvendinimo būdus.

PIRMININKAS. Kviečiu J.Karosą. Ruošiasi K.Trapikas.

J.KAROSAS. Gerbiamieji kolegos, tiek šito įstatymo pristatymas, tiek dabartinis svarstymas, diskusija rodo, kad įstatymas iš esmės yra susijęs su dviem problemom arba turi dvi dalis. Pirmoji dalis – tai yra, kaip čia sakoma, socialinio teisingumo atkūriamas, arba parama tiems žmonėms, kurie iš tiesų labai sunkiai buvo sutaupę tam tikrą dalį, dažniausiai nedidelę dalį pinigų, ir tie pinigai praktiškai nuplaukė. Manau, kad nė vienas iš mūsų arba retas iš mūsų prieštaraus šitokiai idėjai, kad tiems žmonėms reikia kažkaip kompensuoti. Ir būtent buvęs Seimas, kaip čia buvo minėta, tam tikras pastangas rodė, tegul ir nepakankamas, bet aš manau, kad tas įstatymas, kuris buvo priimtas 1996 m., iš tiesų yra kompromisinis ir pakankamai savo turiniu realus. Todėl aš galėčiau pasidžiaugti, kad dabartinis Seimas (tai yra vienas iš nedaugelio atvejų) tęsia buvusiojo Seimo tradiciją, ieškodamas kelių, kaip išspręsti šitą skaudžią, labai aktualią žmonėms problemą. Tai yra pirmoji šito svarstymo pusė arba pirmoji įstatymo pusė, dėl kurios pačios idėjos niekas nesiginčija.

Kitaip atrodo antroji šitos problemos pusė arba antroji šito įstatymo dalis, kai mes pradedame kalbėti apie lėšų šaltinius, iš kurių būtų galima nepakenkiant valstybei ekonomiškai kompensuoti, atkurti gyventojų santaupas. Ta problema buvo aktuali ir priimant aname Seime kelis nutarimus bei įstatymą, ji, kaip matome, aktuali ir šiandien. Aš turiu atvirai pasakyti – šita įstatymo pusė yra silpna. Kitaip tariant, šaltinių klausimas čia yra sprendžiamas nepakankamai įtikinamai. Kaip jau buvo minėta, pagrindinis šaltinis gyventojų santaupoms atkurti yra būsimas privatizuojamas valstybės turtas. Antras iš tokių šaltinių, be kita ko, kuris minimas ir jis yra pakankamai rimtas arba pakankamai solidus, – atgauti tuos indėlius arba tuos pinigus, kurie prapuolė Tarybų Sąjungos taupomajame banke. Bet man atrodo, kad abu šitie šaltiniai, jeigu jais remiamas gyventojų indėlių atkūrimas, yra nenušauto elnio ragų dalijimas. Ir būtent šitokia koncepcija, metaforiškai sakant, remiamas yra tas labai geros, labai kilnios idėjos įgyvendinimas. Dėl to pakankamai rimtai galima abejoti, kiek šita idėja bus faktiškai įgyvendinta, t.y. kiek ji reali, ir būtent tai kelia abejonių įstatymu, kuris siūlomas ir dėl kurio reikalingumo, sakykim, arba būdų ieškojimo niekas neabejoja. Ir todėl aš manau, kad yra visiškai pamatuotas socialdemokratų pasiūlymas daryti šio įstatymo svarstymo pertrauką ir ieškoti tokių būdų, kurie būtų realūs ir kurie iš tiesų nepaverstų labai gero, reikalingo dalyko propagandine idėja. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš supratau, kad jūs pasiūlysit realius būdus. Aš manau, kad visas Seimas jų lauks. Dabar K.Trapikas. Ruošiasi A.Švitra.

K.TRAPIKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, Liberalių reformų frakcija, sprendžiant iš jos pavadinimo, neturėtų pritarti šiam pateiktam Santaupų atkūrimo projektui, kadangi jis, deja, prieštarauja laisvos rinkos dėsniams, apie kuriuos labai gražiai paaiškino profesorius K.Glaveckas. Tačiau praeitą savaitę pakalbėjusi su rinkėjais, taip pat teisybės atkūrimo bei valstybės institucijų pagarbos vardan frakcija pritaria šiam įstatymui su šiomis išlygomis. Pirmiausia siūlo išbraukti 3 straipsnio aštuntąją dalį, kuri numato priskaičiuoti 5% palūkanas už realiai neegzistuojančius indėlius. Taip dar padidina santaupų kompensavimo naštą, kraunamą kompensacijų negaunantiems gyventojams. Palūkanos yra pinigų skolinimo kaina. Kadangi šiuo atveju jokie realūs pinigai nėra bankui skolinami, nėra ekonominių šaltinių palūkanoms atsirasti. Vadovaujantis įstatymo logika turėtų būti priskaičiuotos palūkanos už visus sumokėtus nuo 1991 m. vasario 26 d. Taigi indėlininkas turi laukti kompensacijos tol, kol atsiras realių pinigų jai išmokėti. Antra Liberalių reformų frakcijos siūloma pataisa yra ta, kad būtų naudojama pusė lėšų, o ne du trečdaliai, santaupoms atkurti, o pusė lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, būtų panaudojama pensijų sistemai reformuoti. Šios lėšos galėtų būti pervestos į Finansų ministerijos pensijų ir reformų sąskaitą ir naudojamos Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų nustatyta tvarka. Aišku, galbūt nėra eiliškumo. Pirmiausia turi būti priimti įstatymai, tada numatyta finansavimo tvarka. Tačiau mes žinome, kad yra kuriami įvairūs pensijų įstatymai, tačiau tie įstatymai neturės realios naudos arba bus labai neefektyviai pritaikomi, jeigu nebus numatytas lėšų šaltinis. Priimdami šį pasiūlymą, mes numatytume gerą ir sėkmingą pensijų reformos įvykdymą. Mes žinome, kad dabartinė pensijų reforma yra bankrutuojanti. Kai darbininkui reikia išlaikyti didesnį pensininkų skaičių, ji tikrai yra neteisinga dirbančiųjų atžvilgiu ir jai gresia bankrotas. Geriausias būdas būtų galbūt pritaikyti (…) variantą… finansuoti ir laipsniškai privatizuoti dabartinę valstybinę pensijų sistemą. Pinigai, atskaičiuoti iš dirbančiojo užmokesčio, eitų į jo paties individualią pensinę sąskaitą. Taip susikurtų pensijų fondai ir jie būtų panaudoti investicijoms.

Šiandien darant reformą, be abejo, reikia mažinti socialinio draudimo įmokos tarifą. Taip tikrai nebus garantijos sumokėti esamas pensijas pensininkams. Todėl mes ir siūlome dalį tų pinigų, gautų iš privatizavimo lėšų, panaudoti mokėti socialinio draudimo pensiją, kartu garantuoti ir esamas pensijas pagal esamų kainų lygį.

Gerbiamieji Seimo nariai, pradžioje sakiau, kad įstatymo teisybės vardan reikia priimti šį Santaupų atkūrimo įstatymą. Tačiau teisingumo vardan, visų Lietuvos gyventojų teisingumo vardan reikėtų priimti šias mūsų siūlomas pataisas. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu A.Švitrą. Ruošiasi J.Listavičius.

A.ŠVITRA. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Reikia pasidžiaugti, kad Vyriausybė ryžtasi bent iš dalies kompensuoti rublines santaupas, taip parodydama nuostatą vykdyti rinkimų pažadus. Sakau – iš dalies. Nes tuometinio rublio perkamoji galia buvo 4-5 kartus didesnė už dabartinio lito. Ir santaupos grąžinamos ne visos, o tik iki 6 tūkst. Lt. Rublinių santaupų dalinis grąžinimas – tai ne vien rinkimų pažadų vykdymas. Tai bandymas atkurti teisybę, sugrąžinti skolas žmonėms, kurie atsiliepė į 1990-1992 m. Vyriausybės prašymus neatsiimti indėlių iš bankų, nes jų labai reikia jaunai valstybei, gyvenančiai blokados sąlygomis. Be to, tada buvo ribojamas ir indėlių atsiėmimas. Tik „apsukrieji” ir neturėję jokio pasitikėjimo jaunos valstybės Vyriausybe sugebėjo savo indėlius atsiimti. Tai nebuvo paprasti žmonės, padėję į banką po kelis tūkstančius rublių senatvės ar negalės atvejui. Dabar, kai valstybė iš biudžeto grąžina indėlius ar bent dalį jų, išvogtų iš komercinių bankų, būtų visai nesuprantamas rublinių santaupų negrąžinimas. Bet nepatenkintų dėl to yra. Tai ir kai kurios politinės partijos, norinčios „racionaliau” panaudoti pinigus, tai ir „nepriklausomi”ekonomistai, o gal iš tiesų priklausomi nuo šešėlinio kapitalo. Jie šiame veiksme mato gardaus kąsnio, į kurį jau taikėsi, atėmimą. Todėl ir rodo nepasitenkinimą. Seimo nariai svarstyti gavo įstatymo projekto 2 ir 3 variantus. Antrasis, teikiamas Vyriausybės, iš esmės nesiskiria nuo pirmojo. Jo trūkumai yra nurodyti Biudžeto ir finansų komiteto 1997 m. balandžio 7 d. protokole Nr.26. Komiteto siūlymo esmė yra atskirti santaupas nuo valstybės kompensavimo sumų. Pilnesnė teisybė atkuriama įstatymo trečiajame variante, kurį teikia Seimo narė E.Kunevičienė Biudžeto ir finansų komiteto vardu. Trečiajam variantui siūlau pritarti po svarstymo ir teikti priimti. Ir dar pasakysiu kelis žodžius apie ekonominį tikslingumą. Na, kažin ar jau toks blogas variantas, kai padidės piliečių perkamoji galia, kai jie tas savo kuklias santaupas galės pasidėti į banką arba pagaliau pirkdami skatins plėtoti, gaminti tai, kas turi paklausą. O ne, sakysim, kaip kas siūlo, sukurti kažkokį valstybinį monstrą, įmonę, kuri kažkaip prisiirs iki bankroto, o paskui nežinosim, ką su ja daryti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Ir J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimas yra valstybės įsipareigojimų ir teisingumo atkūrimo vykdymas. Tam buvo nueitas nemažas kelias ir čia buvo apie tai kalbama. Tačiau visgi nerasta išeities iš tų savo siūlymų. Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo trečiajame projekte atsižvelgta į gyventojų pastabas bei siūlymus. Buvo atskirtos atkuriamos Lietuvos Respublikos gyventojų santaupos nuo kitų lėšų, t.y. nuo kompensacijų, grąžintino turto vertės atlyginimo, išmokų už parduotą žemės ūkio gyvulininkystės produkciją. Ir kitos atkuriamos lėšos nebuvo ribotos tam tikru dydžiu. Ir, kaip jau buvo minėta, jeigu jos buvo įneštos į indėlių sąskaitas iki 1992 m. gegužės 1 d., jos bus kompensuojamos 1 litas už 1 turėtą rublį ar taloną ir vėliau bus atsižvelgta į indeksavimą. Santaupos atkuriamos 1 litas – 1 rublis arba talonas, bet ne daugiau kaip 6 tūkst. Lt vienam gyventojui, atsižvelgiant į santaupų indėlių dydžius iki tam tikrų datų. Tai 1991 m. vasario 26 d., 1992 m. gegužės 1 d., 1993 m. birželio 24 d. Įstatymo projekte yra nuostata, kad jeigu santaupas laikė visa šeima vienoje sąskaitoje, taip pat bus galima atitinkamai jas kompensuoti, orientuojantis į 1991 m. Vyriausybės nutarimą ir kitas to meto žinybų nuostatas.

Vienas iš pagrindinių klausimų atkuriant santaupas ar kitas lėšas yra lėšų šaltiniai santaupoms atkurti. Ir čia apie juos buvo gana nemažai kalbėta. Buvo prisiminta, kad šiandien trūksta investicijoms, kad finansavimo stoka, kad šitomis nusavintomis santaupomis galima būtų pataisyti reikalus, – atseit mes geri, bet tiktai ne savo pinigais tą su malonumu padarysim. Buvo minimos net ir kitos valstybės pamirštant, kad jos nebuvo okupuotos. O gal buvo okupuotos? O gal jos taip pat naudojosi rubliais? Buvo minimas santaupų kompensavimas, atsiprašau, kaip iš Mėnulio iškritus, pamiršus visą „prichvatizavimą”, pamiršus visa kita, kas buvo apie tai kalbėta ir daroma, ir kas vis dėlto nesustabdė tų, kurie norėjo pasišildyti rankas. Šito šiandien neprisimenama. Keliama tiktai mintis – idėja reali, o kaip ją įgyvendinti? Taigi buvo laiko ir ekonominiams pagrindimams, buvo laiko ir ieškojimams – ketveri metai. Ir kažkodėl šiandien tie, kurie pradeda dainuoti vieną ir tą pačią giesmę, pamiršo, o kur jie tada buvo, kai nebuvo turtas „prichvatizuotas”, kai iš tikrųjų galima buvo ne santykiu 2,3 – santaupoms ir 1,3 – investicijoms, o atbulai padaryti – 1,3 – santaupoms, o 2,3 – investicijoms. Kažkodėl tada tų dainų ir tų idėjų, ir tų siūlymų kažkodėl nebuvo. Šiandien pamirštama. Kažkodėl pamirštama, o kaip su bankų indėliais, o kaip su valstybės skolomis, ir kiek iš tų lėšų taip pat skirta investicijoms, taip pat kažkodėl pamiršta. Štai kaip gražiai galima pasireklamuoti net ir šiuo momentu, kai iš tikrųjų veidas nelabai gražiai atrodo. Prisiminta, kad ir santaupos kažkur kitur atsidūrusios. Tačiau, vienu žodžiu, kaip tada tie, sakykim, kad ir strateginiai objektai, kaip jie tada išdygo? Ar čia nėra tos santaupos panaudotos? Šito taip pat neprisimenama. Teigiama, kad lyg ir kažkas jas suvalgė, čia buvo tokia infliacija. Bandoma įtikinti save, žinoma, kitus gal ir ne visai pavyksta.

Taigi sumuojant viską, kas čia pasakyta, vis dėlto reikėtų, matyt, atkreipti dėmesį į tai, kad valstybės turto privatizavimo ir santaupų atkūrimo programa yra reali, ją reikėtų įgyvendinti. Mes visiškai galėtume išsaugoti, sakykim, vieną kitą gal ir strateginį objektą, jeigu tai nebūtų „prichvatizuota” ir būtų atsižvelgta į teisingumo atkūrimą.

Baigdamas norėčiau pritarti, čia buvo jau ir minėta, kad kalbant apie šaltinius iš tikrųjų iš ankstesnio projekto reikėtų atsižvelgti į 4 straipsnio 2 punktą ir trečiąjį įstatymo projektą papildyti, t.y. leisti Vyriausybei keisti privatizuotiną turtą, pasirašant paskolos sutartį ar sutartis, bet ne už didesnę sumą kaip 300 mln. Lt. O kalbant apie atkurtų santaupų panaudojimą čia taip pat reikia manyti, kaip ir kiti galvoja, kad jos visos bus pravalgytos, aš manau, kad jomis bus galima pasinaudoti ir papildant apyvartines lėšas bei tam tikrą dalį skiriant investicijoms. Todėl pritariu įstatymo projektui po svarstymo su 4 straipsnio 2 punkto papildymu. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Taigi baigėme svarstymo procedūrą. Kviečiu į tribūną ministrą poną A.Šemetą tarti baigiamąjį žodį diskusijoje. Ir tada apsispręsime, kaip elgsimės po svarstymo. Taigi ministras A.Šemeta.

A.G.ŠEMETA. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, jums turbūt taip pat yra išdalytas ir Vyriausybės antrasis projektas, kuris buvo pateiktas. Iš principo Vyriausybė pritaria tiems pasiūlymams, kurie buvo suformuluoti Biudžeto ir finansų komitete, t.y. atskirti atkuriamas santaupas nuo kompensacijų dalies. Ir taip pat tam principui, kad būtų neribojamos sumos tos dalies, kur yra taikomas kompensacijų mechanizmas. Tačiau yra tam tikrų neatitikimų jau techninėje dalyje, kaip tą procedūrą įvykdyti. Ir jeigu šiandien būtų priimamas sprendimas pritarti, tada galbūt reikėtų nustatyti 2 straipsnio antrajai daliai, kad Vyriausybės nustatyta tvarka būtų taikomas pats atkūrimo mechanizmas.

Principiniai dalykai, kurie skiriasi Vyriausybės pateiktame projekte nuo šio trečiojo projekto – Biudžeto ir finansų komiteto pateikto projekto. Mes prašytume į tai atsižvelgti, mes siūlome, kad nebūtų atskirai išskiriamos lėšos, įneštos į balansines investicines sąskaitų dalis, kadangi šios sumos, kurios buvo įneštos į balansinę investicinių sąskaitų dalį, buvo atkurtos indeksuojant investicinių sąskaitų nebalansinę dalį, ir gyventojai galėjo panaudoti jiems išduotus investicinius čekius privatizavimo procese. O priėmus tokį mechanizmą, tai, be abejo, pareikalautų kur kas daugiau lėšų.

Taip pat yra klausimas dėl palūkanų. Siūlymas nustatyti 5% palūkanas, mūsų manymu, yra sunkiai įgyvendinamas, kadangi tai pareikalaus papildomai 150 mln. Lt per metus. Ir todėl mes prašome Seimo, kad palūkanos nebūtų mokamos už atidarytas atkuriamąsias sąskaitas. Taip pat yra problemiškas klausimas dėl sutuoktinių sąskaitų išskaidymo. Mūsų nuomone, jeigu tos sutuoktinių vienoje sąskaitoje laikomos lėšos ankstesnių kompensacijų metu jau buvo išskaidytos, tai kiekviena iš jų atskirai bus atkuriama. O siūlytume, kad naujų išskaidymų nebūtų daroma, kad po įstatymo priėmimo dienos neskaidytume sukauptų santaupų.

Čia jau buvo kalbėta, kad nėra galimybės laikinai skolintis lėšų, kol bus sukauptos atitinkamos lėšos santaupų atkūrimo fonde. Todėl siūlytume, kad vis dėlto tai galutinėje projekto redakcijoje būtų įrašyta. Ir dar vienas momentas – šioje redakcijoje siūloma, kad ne daugiau kaip du trečdaliai lėšų būtų skiriama santaupoms atkurti. Mes vis dėlto siūlytume, kad liktų Vyriausybės norma, t.y. ne mažiau kaip du trečdaliai lėšų.

Tokie turbūt būtų mūsų pasiūlymai. Galbūt čia būtų galima padaryti techninę pertrauką ir suderinti Vyriausybės variantą su komiteto pateiktu variantu.

PIRMININKAS. Ačiū, ministre. Aš, jeigu gerai supratau komiteto pirmininkės ponios E.Kunevičienės repliką iš salės, tai komiteto pirmininkė mano, kad iki priėmimo su Vyriausybe bus suderintos šitos pozicijos.

Ačiū, ministre. Viskas. Baigiame.

Taigi, gerbiamieji Seimo nariai, dabar mums reikia apsispręsti, ar pritariame po svarstymo. Dabar kalbėsime dėl balsavimo motyvų. Vienas – už, vienas – prieš. Iš anksto užsirašė B.Visokavičienė. Prašom.

B.T.VISOKAVIČIENĖ. Aš palaikau įstatymo projektą ir norėčiau šiek tiek pakomentuoti opozicijos interpretacijas. Man labai keista, kad Socialdemokratų frakcijos vardu kalbantis ponas V.Andriukaitis dar kartą pademonstravo, jog socialdemokratai, ko gero, iki šiol taip ir nesuprato nei rinkos ekonomikos, nei laisvosios rinkos principų. Juk siūlymas 1993 m. kompensuoti santaupas litų įvedimo metu reiškia ne ką kita, o litų vertės prilyginimą rubliams. Tai rodo tiktai nostalgiją buvusiai rublių vertei ir ne ką nors kita.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad iš tiesų tokių santaupų atkūrimo šaltinis yra privatizavimo fondai. Tuo labiau kad už tas santaupas ir buvo sukurti privatizuojami objektai. Mes juk siūlėme labai realų santaupų atkūrimo mechanizmą dar 1994 m. referendume. Jis buvo visiškai realus ir subalansuotas. Skirtumas tik tas, kad 1994 m. buvo likę daugiau privatizuotino turto negu dabar. Todėl aš siūlau balsuoti už šį įstatymo projektą.

PIRMININKAS. Ačiū. Ir turbūt E.Bičkauskas dėl Centro frakcijos siūlymo daryti pertrauką. Mes dėl to apsispręsime. Prašom. Galite dar sykį. E.Bičkauskas.

E.BIČKAUSKAS. Būtent dėl to, dėl vedimo tvarkos. Pirmiausia gal apsispręskime dėl pertraukos (man atrodo, tai bus kur kas logiškiau), o paskui kalbėkime dėl pritarimo ar nepritarimo po svarstymo. Tai sako paprasčiausia logika. Ačiū. (Balsas iš salės)

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, buvo įvairių pasiūlymų. Buvo pasiūlymų pritarti po svarstymo, buvo pasiūlymų daryti pertrauką. Dabar kalbama dėl balsavimo motyvų. Ponia B.Visokavičienė pasakė, kad ji siūlo pritarti po svarstymo. Ponas A.Salamakinas gali išreikšti kokią nors kitokią nuomonę.

A.SALAMAKINAS. Be abejonės.

PIRMININKAS. Prašom. A.Salamakinas.

A.SALAMAKINAS. Gerbiamieji kolegos, aš galvočiau, kad problema išties yra daug rimtesnė. Prieš tai kalbėjusieji sakė, kad čia viskas įmanoma, ir iš kažkur mes paimsime 5 mlrd. Atvirai pasakius, turbūt nė vienas šioje salėje sėdintis nežino, kiek tų milijardų reikės. Todėl priėmus tokį įstatymą ar neatsitiks didesnė nelaimė valstybei negu privatizavimas už investicinius čekius? Aš, mielieji ponai, noriu priminti, kad kai LDDP atėjo į valdžią, jūs sakėte, galėjo grąžinti indėlius. Neužmirškite, kad mes turėjome įvykdyti buvusios Vyriausybės įsipareigojimą ir dar už 6 mlrd. investicinių čekių vykdyti privatizavimą. Atlikę šitą privatizavimą, dabar galvojame dar toliau, kaip sakė kolega V.Andriukaitis, išparduoti visus strateginius objektus ir grąžinti indėlius. Galbūt tie ponai, kurie taip lengvai kalba apie tą reikalą, prisimins, kodėl šios problemos nėra Latvijoje ir Estijoje. Nekalbėkime apie kitas valstybes. Kalbėkime apie artimas. Ar tai ne buvusios ir dabar valdžioje esančios Vyriausybės kaltė, kad ta problema atsirado? Kaltinti kitus yra lengviausia, tačiau spręsti yra kur kas sunkiau.

Aš galvočiau, kad turime atidėti tą klausimą ir dar geriau apsvarstyti, tuo labiau kad tuos indėlius galvojama pradėti grąžinti tik po Prezidento rinkimų, ir tai yra, aišku, politinis užsakymas. Svarstykime rudenį ir kol kas neforsuokime, nes tai tikrai yra labai rimta problema. Baisu, kad neatsitiktų nelaimė valstybėje.

PIRMININKAS. Jūs nesutariate su ponu J.Karosu. Gal jūs galėtumėte išsiaiškinti? Ponas J.Karosas siūlė pritarti, paieškoti dar daugiau šaltinių, ne tik dalyti tą briedį, kaip jis sakė. M.Briedis yra salėje ir sveikas. Siūlymas yra dalyti ir pagaunamą karosą. Aš manau, kad laiko tiems, kurie norėjo, iš tikrųjų buvo daug. Projektas buvo pateiktas kovo pradžioje.

Taigi, gerbiamieji Seimo nariai, procedūrinis siūlymas buvo daryti pertrauką tam, kad būtų galimybė dar kartą apsvarstyti. Jeigu aš gerai suprantu Centro sąjungos siūlymą, t.y. siūlymas svarstyti, na, vadinkime, politiniu lygiu, kadangi ekonominius ir finansinius dalykus svarstė komitetai. Politiniu lygiu mes galime svarstyti ir nedarydami pertraukos, kad ir rytoj po Seniūnų sueigos. Aš kviečiu tą dalyką daryti ir svarstyti visus šito įstatymo politinius niuansus, nes, kiek aš suprantu, Biudžeto ir finansų komitetas finansinius klausimus yra sprendęs. Dabar klausimas jau yra dėl politinio apsisprendimo. Šiuo atveju buvo pateiktas siūlymas daryti formalią pertrauką. Jeigu dauguma Seimo narių pritars siūlymui daryti pertrauką, ji bus daroma, bet jeigu ir nebus daroma pertrauka, aš siūlau politines diskusijas tęsti taip, kaip yra numatyta. Seimo seniūnų sueiga yra derinimo vieta, kur turi būti derinamos politinės nuostatos.

Taigi dabar buvo siūlymas daryti pertrauką. Prašom apsispręsti. Iš pradžių registruojamės. Vyksta registracija. Jeigu nebus daroma formali pertrauka, mes vis tiek turėsime pakankamai laiko tęsti politines diskusijas dėl šio įstatymo, nes ir Biudžeto ir finansų komitetas dar derins su Vyriausybe nuostatas, dėl kurių vyko diskusija. Užsiregistravo 95 Seimo nariai.

Taigi dabar balsuojame dėl Centro sąjungos pasiūlymo daryti įstatymo svarstymo pertrauką. Kas už tai, kad būtų daroma pertrauka, spaus mygtuką „už”. Vyksta balsavimas. Iš viso balsavo 84 Seimo nariai. Už pertrauką – 32, prieš – 51, susilaikė 1. Taigi formali pertrauka nėra daroma.

Aš kviečiu dar sykį rytoj 9.45 val. suinteresuotus frakcijų atstovus ateiti į Seniūnų sueigą ir ten mes galėsime iš tikrųjų rimtai diskutuoti dėl tų klausimų, kurie kyla priimant šitą įstatymą. Jeigu matysime, kad iš tikrųjų yra kokių nors didesnių problemų, galėsime prašyti Seimą dar neskubėti priimti ši įstatymą.

Dabar, gerbiamieji Seimo nariai, turime apsispręsti, ar pritariame šiam įstatymui po svarstymo. Prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad po svarstymo įstatymui būtų pritarta, prašom balsuoti. Iš viso balsavo 83 Seimo nariai. 59 – už, prieš – 10, 14 susilaikė. Taigi po svarstymo įstatymui yra pritarta.

J.Karosas. Replika.

J.KAROSAS. Aš norėčiau prašyti gerbiamojo pirmininko atsisakyti mokyklinio įpročio daryti humorą iš pavardžių. Tai pirmasis prašymas.

Antra. Atidžiau klausyti, kas buvo siūloma. Aš kalbėdamas pritariau gerbiamojo V.Andriukaičio pasiūlymui. Jūs tą dalyką komentavote kitaip. Aš pasakiau, kodėl aš tokiam dalykui pritariu ir kodėl siūlau pertrauką.

PIRMININKAS. J.Karoso, M.Briedžio, V.Lapės ir kitų panašių pavardžių daugiau neminėsiu. Pripažįstu kaltę. M.Briedis prašo dažniau jį minėti. Gerai.

Ir ponas J.Valatka.

J.VALATKA. Gerbiamieji Seimo nariai, aš norėčiau reaguoti į ponios B.Visokavičienės kalbą Socialdemokratų siūlymo atžvilgiu. Nereikia didelių ekonominių išvedžiojimų. Tais metais, kai buvo keičiami pinigai, kai buvo įvedamas litas, įvyko piniginių lėšų perskirstymas, ir jis įvyko dėl kai kurių grupių interesų. Mes prieštaravome tam. Jeigu šito nebesuprantate, tai dovanokite.

PIRMININKAS. Taigi, gerbiamieji Seimo nariai, baigiame replikas. Tie, kurie iš pradžių stovėjo, gavo teisę replikuoti.

Toliau tęsiame darbą. Dabar, kad būtų šiek tiek nusiraminta po šio įstatymo priėmimo, turiu paskelbti du pareiškimus. Tai visų pirma Seimo nario J.Sinkevičiaus pareiškimas Lietuvos Respublikos Seimo Nepriklausomos frakcijos seniūnei K.Prunskienei: „Prašau priimti mane į Seimo Nepriklausomą frakciją. Dėl darbo komitete esu padavęs pareiškimą Užsienio reikalų komitetui.” Frakcijos vadovai sutinka priimti.

Taip pat Seimo narės D.Aleksiūnienės šios dienos pareiškimas Seimo Pirmininkui V.Landsbergiui. „Prašau mane įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo Centro sąjungos frakcijos sudėtį 15-ąja šios frakcijos nare. Taip pat prašau leisti dirbti Socialinių reikalų ir darbo komitete. Seimo narė D.Aleksiūnienė.” Centro sąjungos frakcija neprieštarauja. Aš prašau Seimo kanclerį paimti šituos pareiškimus. Dėl frakcijų, man atrodo, pagal Seimo statutą nėra jokių problemų. Dėl komitetų prašau išsiaiškinti, ar yra tokių galimybių, ir suderinti su frakcijomis ir norinčiais būti šituose komitetuose.

LR akcinės bendrovės Lietuvos akcinio inovacinio banko prievolių banko kreditoriams įvykdymo bei jo turto perėmimo įstatymo projektas Nr.P-332 ir LRV vertybinių popierių emisijos bankams restruktūrizuoti įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas(svarstymas) Nr.P-333

Dabar, gerbiamieji Seimo nariai, tęsiame 1-6a ir 1-6b darbotvarkės klausimus – Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės Lietuvos akcinio inovacinio banko prievolių banko kreditoriams įvykdymo bei jo turto perėmimo įstatymo projektą Nr.P-332(2) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių emisijos bankams restruktūrizuoti įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr.P-333. Biudžeto ir finansų komitetas svarstė ir balandžio 17 d. pritarė su išlyga. Kviečiu komiteto pirmininkę E.Kunevičienę pasakyti komiteto poziciją dėl šių įstatymų projektų.

E.KUNEVIČIENĖ. Biudžeto ir finansų komitetui teko labai sunki našta. Teko spręsti, kaip užkrauti didelę naštą valstybei, Vyriausybei dėl to, kad nuo 1995 m. gruodžio 25 d., kai buvo priimtas sutartinis visų politinių jėgų ir Prezidento sprendimas sanuoti, atgaivinti Lietuvos akcinį inovacinį banką, daugiau kaip pusantrų metų nieko nebuvo daroma. Ar galima buvo padaryti? Tikiuosi, taip. Ir yra pavyzdys – „Litimpeks” bankas. Kai jam leido atsigauti, jis, atrodo, ir atsigavo, o šitam bankui niekas neleido atsigauti, nors buvo priimti įsipareigojimai jį sanuoti ir atgaivinti. Dabar Lietuvos akcinis inovacinis bankas jau nebegali pretenduoti į atgaivinimą, kadangi jis jau beveik nebekvėpuoja. O kai sustoja širdis ir žmogus nebekvėpuoja, jau atgaivinti, sako, nelabai galima. Taip atsitiko ir su šiuo banku, nors buvo visų politinių jėgų ir Prezidento sprendimas garantuoti indėlininkams ir prarandantiems tame banke savo santaupas fondams, bendrijoms tų lėšų išsaugojimą.

Biudžeto ir finansų komitetas skaudančia širdimi negalėjo nepritarti Vyriausybės pateiktam įstatymui. Mes pritarėme, kad reikia nustatyti indėlių atkūrimo tvarką iš turimų lėšų, kiek dabar yra piniginių lėšų. Mes faktiškai tris kartus buvome grąžinę Vyriausybei projektą ir iš Lietuvos banko vis reikalavome informacijos, ir su ta informacija buvo problemų. Mums nebuvo pateikta informacija antrą kartą, kai pareikalavome, kiek ten indėlių paversta akcijomis, kurios nebuvo parduotos ir kurias vis tiek reikia paversti indėliais. Todėl komitetas buvo suklaidintas. Iš turimų lėšų atrodė, kad galima kompensuoti net iki 12 tūkst., bet kai pateikė informaciją, kad reikia grąžinti 65 mln. Lt indėlių, kurie buvo įforminti akcijomis, tai jau nebeliko galimybės apie tai kalbėti ir tenka pritarti Vyriausybės variantui, kad šiais metais bus grąžinta iki 4 tūkst., kitais metais iki likusių 4 tūkst. Iš viso iki 8 tūkst. O visa kita – vertybiniais popieriais atitinkamai per dvejus metus, penkerius metus ir iki dešimties metų juridiniams asmenims.

Biudžeto ir finansų komitetas pasiūlė Vyriausybei taip pat kaip ir indėlininkams kompensuoti iš žmonių surinktas lėšas, esančias juridinių asmenų sąskaitose arba fondų sąskaitose, labdaros fondų arba užsienio valstybių fondų sąskaitose, arba butų ūkio bendrijų, anksčiau buvusių kooperatyvų, sąskaitose. Vyriausybė su tuo sutiko. Biudžeto ir finansų komitetas sutartinai pritarė tam įstatymo projektui, kadangi nematome kitos galimybės.

Viena, ką mes siūlytume priimti, kas nebuvo priimta Biudžeto ir finansų komiteto, tai yra apsispręsti dėl to, kad vertybiniai popieriai dalyvautų antrinėje rinkoje, antrinėje apyvartoje. Vyriausybė šitam nepritarė. Aš prašyčiau Seimą apsispręsti. Asmeniškai aš pritariu Vyriausybės variantui.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu į tribūną Seimo narį A.Plokšto kalbėti LDDP frakcijos vardu.

A.PLOKŠTO. Gerbiamieji! Reikia iš pradžių pasakyti, kad tas įstatymas nėra geras visų pirma dėl to, kad jis išskiria vieno bankrutavusio banko indėlininkus iš visų kitų. Kaip mes matome papildomame variante, dar yra ir daugiabučių namų savininkų bendrijos, ir statybos ir eksploatavimo bendrijos, ir religinės bendruomenės, visuomeninės organizacijos. Kyla pagrįstas kitų bendrijų, visuomeninių organizacijų, religinių bendruomenių, kurios turėjo savo pinigų kituose bankuose, klausimas – kodėl kompensuojama tiktai tiems, kurie pinigus laikė LAIB?

Kita vertus, aišku, šitą įstatymą reikia priimti visų pirma todėl, kad 1995 m. gruodžio mėn. buvo priimtas visų politinių jėgų sprendimas. Tai nėra kažkokios vienos valdančiosios ar kitos partijos sprendimas. Visi nutarė, kad tas bankas bus gelbstimas ir kad lėšos nebus prarastos. Dabar reikia užbaigti šitą procedūrą, nes kaip, ponai, žinote, bankai yra pasitikėjimo institucija. Kai yra pasitikėjimas bankų sistema, tai ir bankai gyvena. Kiekvieną banką galima sužlugdyti dirbtinai arba kitu būdu sukėlus paniką tarp klientų.

Ir tada, 1995 m. gruodį, tikrai buvo sunku apsispręsti, ką mes darome – ar gelbstime vieną banką, ar gelbstime visą sistemą. Dabar, aišku, jau lengviau ir, ko gero, tada buvo padaryta klaida. Tačiau padarėme tokį sprendimą, ir dabar jį reikia iki galo įgyvendinti.

Tikrai teisingas pastebėjimas, kad pusantrų metų jokių žingsnių nedarymas pablogino situaciją, nes faktas yra tas, kad bankų sistemoje, kaip jau sakiau, svarbiausia yra pasitikėjimas. Net ryžtingi Vyriausybės žingsniai uždarant banką būtų geresnis sprendimas negu pusantrų metų nei veikimo, nei neveikimo, o projektų tada buvo visokiausių ir buvo galima juos bandyti įgyvendinti. Šiuo metu, aišku, pats laikas baigti šią istoriją, todėl mes esame už šito įstatymo priėmimą aiškiai pasakant, kad ten yra silpnų vietų. Viena iš tokių silpnų vietų yra faktas, kad indėliai valiuta bus konvertuojami į litus įstatymo priėmimo dieną, o atiduodami tiktai 1999 m. Vadinasi, tie žmonės, kurie turi santaupų doleriais, kentės nuo litų infliacijos ir galų gale gaus vis tiek ne tiek, kiek turėtų. Kaip žinome, infliacija visada veikia į vieną pusę.

Kita vertus, aišku, nėra kitos išeities, nes jeigu mes išleidžiame vertybinius popierius, tai turime išleisti litais. Negalime išleisti doleriais ir reikia priimti tam tikrą santykį. Bet čia yra šito įstatymo akivaizdi silpna vieta.

Antras dalykas – kas likviduos Akcinį inovacinį banką? Viskas perduodama į Vyriausybės rankas. Dar neteko matyti, kad Vyriausybė būtų geras administratorius. Kol kas matome, kad jeigu reikia kažką parduoti ir tai daro Vyriausybė arba Vyriausybės žmogus, retai pavykdavo tai parduoti už tikrą kainą. Šiuo atveju LAIB likvidatorius bus, man atrodo, viena iš geriausių profesijų, nes mes žinome, kaip norima padaryti, ir žinome, kaip išeina. Paprastai išeina taip, kad pinigų iš to yra kur kas mažiau, negu buvo galima gauti. O jeigu pradedi klausinėti, gauni atsakymą, kad rinkoje tiek pasiūlė.

Dar viena silpna vieta – šiame įstatyme visiškai neišnaudojamas Turto bankas. Aš, kaip jau sakiau, buvau prieš šito banko įkūrimą, kadangi jis yra pats brangiausias ir neefektyviausias metodas sanuoti ir gelbėti bankus. Dabar jis yra, tai kodėl jis nėra panaudojamas likviduojant LAIB? Kodėl struktūra, kuri būtent tam yra skirta, kurioje žmonės kaupia patirtį ir organizuoja savo darbą, yra visiškai aplenkiama?

Na, ir paskutinis klausimas – tai antrinių obligacijų apyvarta. Man nepavyko išgirsti argumentuoto atsakymo, kodėl negalima paleisti vertybinių popierių į antrinę apyvartą. Argumentas, kad jie neturi visų parametrų, yra naivokas. Jeigu pas mus vyksta taip, kaip neseniai buvo su Taupomojo banko akcijų išpirkimu, kai stovėjo eilės ir telefonu kažkas pirkdavo, tai ten atseit tvarka. O čia paprastos akcijos, kurias būtų galima iš karto paleisti, bet neturime kažkokių parametrų. Man tai atrodo nelabai rimtai. Ir kita vertus, tie patys žmonės, kurių indėliai bus konvertuoti iš dolerių į litus, turėtų turėti šansą ir patys pagalvoti, kas jiems geriau dabar. O gal geriau dabar parduoti, negu laukti, kol infliacija viską „suvalgys” net už nelabai didelius pinigus.

Todėl baigdamas noriu pasakyti, kad mes pritariame šito įstatymo priėmimui. Jau seniai laikas baigti šitą istoriją. Aš tikiuosi, kad daugiau panašių įstatymų mes tikrai nepriiminėsime. Ačiū.

PIRMININKAS. K.Glaveckas. Nebus? Nebus K.Glavecko. Taigi kviečiu V.Andriukaitį.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji Seimo nariai, prieš mane kalbėjęs kolega A.Plokšto tikrai iškėlė daug klausimų. Iš tikrųjų reikia pasakyti, kad toks žingsnis dėl LAIB tuo metu buvo padarytas, remiantis labai nepalankiomis aplinkybėmis. Ir tada, ir dabar vis tiek lieka labai atviras klausimas. LAIB situacija štai tokia, o kuo kalti kitų 13 bankų indėlininkai, kurie sudaro apie 70% indėlininkų ir kurie pateko į tą bankų griūtį? Kodėl būtent tie kiti patenka į keblią padėtį ir dar nežinia, kaip jie galės atgauti tuos 4 tūkst. litų draudimo? Kuo tie kiti kalti ir kuo jie blogesni už LAIB indėlininkus? Bet tai yra bendra problema, apie kurią reikia mąstyti.

Kita vertus, tiek daug išsakyta kalbų apie tai, kad štai to banko vadovybė per metus nieko nepadarė ir pan., ir t.t. Ir vėlgi sprendimas toks maždaug „apvalus”. Na, ką padarysi. Nepadarė, t.y. duomenys ne tokie ir t.t. Tai kyla klausimas, ar iš tikrųjų tarp LAIB vadovybės ir laikinojo administratoriaus R.Visokavičiaus bei Seimo nėra ryšio, jeigu mes taip lengvai aplenkiame arba nutylime tą problemą?

Dar vienas rimtas klausimas. Kiek LAIB yra buvusių įtakingų žmonių, kurie iš tikrųjų laikė ten indėlius? Ar ne nuo to priklauso tolesni įvairūs variantai? Akivaizdu, kad mes iš tikrųjų svarstome labai blogą problemą. Kita vertus, nėra abejonės, kad šiuo atveju toks sprendimas yra padiktuotas tos logikos, kuri anksčiau buvo. Žinoma, tenka galvoti, ar verta pritarti būtent dabar, kai per 1,5 metų LAIB vadovybė, deja, nedaug ką padarė. Todėl aš asmeniškai labai skeptiškai žiūriu į tokį sprendimo būdą.

PIRMININKAS. Dabar kviečiu J.Listavičių.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, banko ar įstaigų prievolių jų kreditoriams vykdymas Lietuvos Respublikai yra gana aktuali problema. Praktikoje čia galima išskirti 3 skirtingas kreditorių grupes. Viena iš jų – Lietuvos Respublikos gyventojai skolino pinigus net gerai nežinodami skolinančios įstaigos statuso. Iš tokių turime investicinę Kauno holdingo kompaniją ir į ją panašias įstaigas. Jos skolinosi iš gyventojų už palūkanas pagal sutartis, nepriklausė nei bankams, nei kredito įstaigoms, neturėjo licencijų. Tokių lėšų išieškojimas galimas tik teismine tvarka. Asmenys, skolinę pinigus tokioms įstaigoms, negali būti prilyginti asmenims, kurie savo piniginius indėlius padėjo į komercinius bankus ar kredito įstaigas, turėjusias Lietuvos banko licencijas verstis kreditine veikla.

Asmenys, padėję pinigus į komercinius bankus ar kredito įstaigas, iš kurių buvo išgrobstytos lėšos ir kurių indėliai buvo draudžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iki 4 tūkst. litų, gaus per tam tikrą laiką nustatyto dydžio kompensaciją. Tam ir 1997 m. valstybiniame biudžete jau yra numatyta gyventojų indėlių kompensavimo bankrutuojančiuose bankuose fondui 38 mln. litų.

Specifinei bankų kreditorių grupei reikia priskirti LAIB indėlininkus. Iš anksčiau sukauptų LAIB duomenų buvo matyti, kad Lietuvos Respublikos atsakingi darbuotojai dirbtinai sudarė ne tik LAIB, bet ir „Litimpeks” bankui tokias sąlygas, kad jie taptų nemokūs. O anksčiau reikėjo nedaug – tik 95 mln. litų Vyriausybės garantijų.

Kaip neatsakingai buvo elgiamasi su LAIB ir „Litimpeks” banku, rodo ir toks faktas, kad paskelbus jiems 1995 m. gruodžio 19-21 d. moratoriumus Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos bankas neturėjo jokio priemonių plano, kaip iš dirbtinės bankų krizės išeiti. Buvo padaryta milžiniška žala Lietuvos ekonomikai, žmonėms ir finansų sistemai. O kaip praverstų šie pinigai ką tik svarstytam įstatymui , t.y. santaupoms kompensuoti. Nors 1995 m. gruodžio 29 d. ir 1996 m. birželio 18 d. įstatymais valstybė savo turtu garantavo LAIB indėlių apsaugą, o nuo 1996 m. lapkričio 1 d. ir visišką disponavimą jais, bet praktiškai nieko nebuvo padaryta.

Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės LAIB prievolių banko kreditoriams įvykdymo bei jo turto perėmimo įstatymo projektas numato sąlygas ir tvarką, kaip bus atsiskaitoma su LAIB kreditoriais, kaip tenkinami kreditorių reikalavimai pagal LAIB turto vertę ir išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius valstybės biudžeto lėšų sąskaita.

Numatoma iki 1997 m. gruodžio 31 d. išmokėti fiziniams asmenims ne daugiau kaip 4 tūkst. litų, o per 1998 m. – likusią neišmokėtą sumą. Per trejus metus iš fizinių asmenų išperkami Vyriausybės vertybiniai popieriai, o iš juridinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinių asmens teisių, – ne mažiau kaip po penkerių metų nuo Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo proporcingai per penkerius metus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleidžia iki 400 mln. litų valstybės biudžeto sąskaita 10 metų trukmės vieno lito nominalios vertės Vyriausybės vertybinius popierius ir nurodo, kaip jie bus panaudojami. Jais nebus disponuojama antrinėje apyvartoje, tai buvo numatyta dar steigiant Turto banką ir priimant sprendimą išleisti 1 mlrd. litų vertės Vyriausybės vertybinių popierių bankrutuojantiems bankams restruktūrizuoti ir indėliams kompensuoti. Taigi sprendimą padarė dar anksčiau. Visam milijardui mes negalime dabar jau 400 mln. priimti – kito sprendimo iš to paties sprendimo. Vadinasi, jeigu taip, mums reikėtų grįžti prie ano sprendimo ir keisti tų Vyriausybės milijardo vertės vertybinių popierių naudojimą. O anksčiau, jūs žinote, buvo dar 300 mln. Taigi aš pritariu šiam įstatymo projektui po svarstymo. Iš tikrųjų per daug mums kainavo šitos klaidos. Aš sakyčiau, čia ne klaidos, čia nusikaltimai ir prie jų turėtų būti dar sugrįžta. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ir A.Patackas.

A.V.PATACKAS. Dažnai galima išgirsti argumentą, kad visi indėlininkai yra vienodi, todėl ir Lietuvos akcinio inovacinio banko indėlininkai taip pat turėtų pakliūti į tą pačią kategoriją kaip ir kiti. Yra tam tikros tiesos, aišku, visi šie žmonės yra nuskriausti. Tačiau Akcinio inovacinio banko indėlininkų atvejis yra kitoks. Šis atvejis turi labai stiprų politinį kontekstą. Šiuo atveju iki šiol dar neaišku, kuo ir kaip valstybė, t.y. tuometinė valdžia, tuometinė Vyriausybė, o konkrečiai labiausiai tuometinis Ministras Pirmininkas prisidėjo ir kiek inicijavo šito banko sužlugdymą. Šis įvykis iki šiol yra neaiškus. Todėl aš norėčiau atkreipti dėmesį į bylą, iškeltą A.Šleževičiui, kuri šiuo metu yra delsiama ir pateikiama tam tikra keista argumentacija. Pavyzdžiui, gal ne visi žinome ir atkreipėme dėmesį, kad toje byloje jau nebekaltinama didelėmis palūkanomis. Prokurorai nutarė, kad šiomis palūkanomis buvo išreikštas (yra net ir terminas pateiktas) bendras palankumas. Tai yra bankas, kuris stengiasi įgyti Vyriausybės vadovo bendrą palankumą, yra tarsi nekaltas, ir netgi banko statute surandamas straipsnis, pagal kurį beveik galima išteisinti. Šiuo metu jis yra kaltinamas, kiek žinau, ne tokiais svarbiais dalykais. Akivaizdi korupcija, kai Vyriausybės vadovą akivaizdžiai buvo stengiamasi papirkti, pavaizduojama taip, lyg nieko ypatingo neįvyko. Todėl, kol ši byla nebus išspręsta, kol nebus padėtas taškas, jokiu būdu mes negalime sakyti, kad bankų byla yra baigta. Jos reikšmė yra ne tik juridinė, jos reikšmė yra politinė ir moralinė. Jeigu mes neužbaigsime Akcinio inovacinio banko bylos, neatsiskaitysime su indėlininkais, valstybė liks ir toliau kalta. Valstybė liks toks pat sukčius, kaip ir tie, kurie nusmukdė kitus privačius bankus.

PIRMININKAS. Taigi visos diskusijos baigėsi. Visi, norėję kalbėti, pasisakė. Dabar kviečiu ministrą tarti baigiamąjį žodį šioje diskusijoje, šioje stadijoje, ir spręsime, ką toliau daryti.

A.G.ŠEMETA. Gerbiamieji Seimo nariai, šioje įstatymo projekto redakcijoje yra atsižvelgta praktiškai į visas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pastabas ir į daugelį Seimo Juridinio skyriaus pastabų. Galbūt vienintelis klausimas, kuris buvo paliktas diskusijai, – tai antrinė vertybinių popierių apyvarta. Na, Vyriausybės nuomone, siūlome, kad būtų palikta taip, kaip įstatymo tekste numatyta, t.y. kad antrinė apyvarta būtų draudžiama. Viena iš pagrindinių priežasčių yra būtent ta, kad į viešąją vertybinių popierių apyvartą pagal visuotinai priimtas taisykles gali pakliūti vertybiniai popieriai, kurių žinomas pajamingumas ateityje, kurių pajamingumą ateityje galima prognozuoti. Jeigu jūs atkreiptumėte dėmesį į įstatymo projekto 6 straipsnį, pamatytumėte, kad įstatymo projekte yra numatyta galimybė atsiskaityti su indėlininkais valstybės turtu. Tačiau tai yra numatoma, jeigu susiklostytų tam tikros aplinkybės. Taigi dėl šios priežasties indėlininkams suteikiamų vertybinių popierių šiuo metu neįmanoma įvertinti. Tokiu atveju viešoji apyvarta faktiškai klaidintų tiek potencialius investuotojus, tiek tuos, kurie turi indėlių sąskaitas, nes nebūtų galima nustatyti, ko verti tie vertybiniai popieriai antrinėje apyvartoje. Todėl mes siūlome, kad įstatyme vis dėlto būtų palikta taip, kaip yra, t.y. kad antrinė apyvarta būtų draudžiama.

Taip pat buvo keliamas klausimas dėl galimybės panaudoti Turto banką, likviduojant Akcinį inovacinį banką. Įstatymo projekte ir numatyta, kad likvidavimas bus vykdomas Vyriausybės nustatyta tvarka, ir tikriausiai Turto bankas taip pat bus panaudotas įgyvendinant likvidavimo procedūrą. Atsižvelgdamas į tai prašau Seimo pritarti po svarstymo. Jeigu būtų galimybė, prašau priimti šį įstatymą šiandien, nes atsirado papildomų aplinkybių dėl Akcinio inovacinio banko (yra keli juridiniai asmenys). Banko kreditoriai yra pateikę teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo Akciniam inovaciniam bankui. Jeigu teisme būtų priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą, tai labai smarkiai susijauktų visas teisinis mechanizmas tarp tų garantijų, kurios buvo suteiktos 1995 m. gruodžio 29 d. įstatymu, dabar teikiamu įstatymu, ir bankroto bylos pagal Bankroto įstatymą. Šis įstatymas numato, kad jį priėmus bankroto byla negali būti keliama, o visas kompensavimo mechanizmas taikomas būtent pagal šį įstatymą.

PIRMININKAS. Ačiū, ministre. Jūsų paskutiniai žodžiai mums sukelia, aišku, šiek tiek problemų. Gerbiamieji Seimo nariai, pirmiausia aš siūlyčiau išspręsti tai, ką mums lengviau būtų išspręsti. Registruojamės. Apsispręsime, ar pritariame po svarstymo.

Užsiregistravo 70 Seimo narių. Ar yra norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų, ar pritariame po svarstymo? Pritariame bendru sutarimu, taip? Ačiū. Taigi pritariame po svarstymo.

Dabar, gerbiamieji Seimo nariai, kaip jūs girdėjote, ministras tokiu ramiu balsu paaiškino kai kurias naujas aplinkybes, kurios mus verčia apsispręsti, ar reikia šiandien pradėti šito įstatymo priėmimą. Tai formaliai aš neturiu teisės pasiūlyti taikyti ypatingą skubą. Bet aš norėčiau pasiūlyti vis dėlto tokį sprendimo būdą, kuris galbūt leistų mums visiems rasti geresnį sutarimą. Jeigu ponia E.Kunevičienė, komiteto pirmininkė, sutiktų dar sušaukti į komiteto posėdį trumpai pasitarti... Sakysim, dabar mes baigiame posėdį ir galime sutarti, kad jūs šaukiate posėdį 14.30 val. arba 14.45 val. pasitarti, ar galime priiminėti šiandien įstatymą. Komitetas sako, kad galime. Tai ar frakcijos galėtų per pietų pertrauką pasitarti ir apsispręsti, ar būtų prieštaraujama tam? Ponas A.Salamakinas. Prašom.

A.SALAMAKINAS. Gerbiamieji kolegos, viskas priklauso nuo pataisų – ar jas teiksime, ar ne. Demokratinė darbo partija pataisų tikrai neteiks, tai turbūt ir kitos frakcijos neteiks. Taigi, mano manymu, galima priiminėti.

PIRMININKAS. Aš sakyčiau taip: prašau frakcijas per pietų pertrauką dar pasitarti ir tada po pietų pertraukos mes apsispręsime, kaip darome. Tada ministrui pranešime apie mūsų sprendimą, kada pradedame priėmimą. Taigi, pone ministre, būkite pasirengę, mes jums paskambinsime į ministeriją ir pasakysime, kaip mes darome.

Dabar, gerbiamieji Seimo nariai, siūlyčiau posėdį baigti, bet prieš tai dar viena informacija. Jūs visi gavote Ūkio skyriaus išplatintą informaciją, kurioje sakoma, kad Lietuvos informacijos institutas siūlo užsisakyti šio instituto parengtų leidinių ir duomenų bazių. Susidomėjusius šiuo pasiūlymu prašome užpildyti pridedamą užsakymo formą nurodant pageidaujamus leidinius ir duomenų bazes. Jūs visi gavote tokį lapą ir šiandien yra paskutinė diena, kai jūs turite savo atsakymus pateikti Ūkio skyriaus Paslaugų grupei į II rūmų 124 kabinetą. Iki 12 val. tai jau reikėjo padaryti, bet aš manau, jeigu iki antros valandos padarysite, tai dar nebus labai didelė nuodėmė. Bet tuos, kas mano tai padaryti, prašom padaryti. O dabar pertrauka. Vakarinį posėdį pradėsime 15 val.