Antrasis (keturiasdešimt trečiasis, iškilmingasis) posėdis
1997 m. kovo 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS

PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji kolegos, prašau užimti vietas. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai ir kiti susirinkusieji, iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dienai paminėti, skelbiu pradėtą.

Tokią dieną sugiedokime Lietuvos himną. (Giedamas himnas)

Į Seimo iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai. Posėdyje dalyvauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarhai bei jų atstovai, diplomatinių misijų atstovai, aukšti užsienio svečiai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, Pasaulio Lietuvių bendruomenės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados lietuvių bendruomenių ir kiti išeivijos atstovai, žymūs mokslo, meno, kultūros ir sporto veikėjai, Sausio 13-osios ir žuvusių sienos gynėjų artimieji, brolijos bei draugijos pirmininkai kiti garbingi svečiai.

Gerbiami susirinkusieji, tarp mūsų nebėra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, Nepriklausomybėas akto signatarų B.Nedzinskienės, Č.Kudabos, J.Minkevičiaus, V.Šadreikos. Šiandieną Seimo nariai aplankė šių signatarų kapus, padėjo vainikus. Išėjusiųjų atminimą pagerbkime tylos minute. (Tylos minutė)

Mums labai maloni dovana buvo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choro dalyvavimas. Seimo nariai pastebėjo jiems dovanojamą knygą “Signatarai” apie vasario 16-osios veikėjus. Mūsų laikų valstybės atkūrimo signatarai maloniai kviečiami atsiimti šią knygą čia pat, salėje, posėdžiui pasibaigus.

Toliau posėdžiui pirmininkaus Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Kubilius.

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.Landsbergis.

Seimo pirmininko V.Landsbergio kalba

V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbiamieji kolegos, visi susirinkusieji.

Lietuva kaskart labiau suvokia save didelio laisvo pasaulio dalimi. Jau pamatome save kitaip – ir dažniau būtent kitų akimis. Tai lietuviška mokslinė ir politinė mintis, mūsų menas – jie dažnai pastebimi ir vertinami kaip savitas aukštas įnašas į tautų kūrybą; tai mūsų asocijuota narystė Europos Sąjungoje, tikras vienminčių šeimos pojūtis; tai mūsų gydytojai, kurie jau 1991-aisiais iškart vyko į karo nusiaubtą Kuveitą, ir Lietuvos kariai, kartu su pareigos broliais iš NATO ir kitų šalių budintys šiandien Balkanuose, kad ten nebesitęstų beprotiški vaikų žudymai ir moterų prievartavimai; kita vertus, tai mūsų atsigaunanti lengvoji pramonė ir pervežimų paslaugos, jau dabar gebantys kelti susirūpinimą tarptautinėse rinkose, nes atėjo ir įsiveržė lietuviai; ne bet kas ir Lietuvos trispalvė visų žemynų aukščiausiose viršūnėse, ir olimpinis auksas, ir trečioji vieta krepšinyje – kiek daug pasaulio valstybių galėtų to pavydėti ir jau įsidėmėjo Lietuvos vardą. Bendraudami su šiuo visu vėl atsivėrusiu pasauliu, matome jį platų, įvairų, dinamišką, ir štai tose dinamiškose Europos, netgi Azijos permainose nuo 1990 metų Lietuvos vardas įrašytas su Kovo 11-osios data.

Minime dieną, kada kažkas įvyko ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tą svarbųjį "kažką" padarė žmonės, nutarę nelaukti nė vienos dienos ilgiau. Todėl ir kovo vienuoliktoji, o ne dvyliktoji, ne balandžio trisdešimt pirmoji, kurios išvis nėra, todėl jos nė nebūtų. Vėliau apskritai būtų buvę kitaip. Tačiau buvo Kovo 11-oji, ir buvo taip.

Kartais kas nors pasako: nepervertinkite savo išsiveržimo, nes tą padaryti leido daug palankių sąlygų. Politiniai naivuoliai Vakaruose dar taria: leido Gorbačiovas. Laisvės kova negalėjo atseit pavykti Budapešte, Prahoje, Gdanske ir Varšuvoje, nes vis dar buvę per anksti. Pavyko jums Lietuvoje, Vilniuje, nes jau buvo atėjęs laikas.

Nesiginčysime. Nepervertiname vien tik Lietuvos ir Sąjūdžio pastangų. Daugybė žmonių nelaisvose šalyse laukė, reikalavo permainų, kad galėtų laisviau gyventi, norėjo net visiškos laisvės, ir tautos troško laisvės. Priverstinis tautų kalėjimas braškėjo ir skeldėjo nuo moralinio ir ūkinio bankroto. Masiniai sąjūdžiai, platūs frontai akumuliavo naują politinę jėgą, istorijos virsmą. Kur nors turėjo prasidėti; ne veltui įtūžę iš baimės diktatoriai jau šlakstė krauju Tbilisio aikštę, Baku gatves.

Ir vis dėlto prasidėjo Lietuvoje – ne visai atsitiktinai, galbūt visai neatsitiktinai. Istorinė analizė kada nors nustatys priežastis. Toks mat principinis buvo Lietuvos pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai ir dvasios kolonizavimui. Toks buvo Lietuvos Atgimimo politinis intelektas, kurį Sąjūdis sutelkė išlaisvinimo darbui; tokie buvo šio krašto žmonės rinkėjai, kurie įpareigodavo būsimus deputatus ir tikėjo, kad žodis bus ištesėtas. Nepriklausomybė dabar! – reikėjo ryžtis ir žengti, ir tą žingsnį padarėme anksčiausiai galimą 1990 metų dieną, pačią mums naudingiausią ir tinkamiausią. Jau buvo išrinkti 133 Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, pakankamas skaičius, kad parlamento sesija prasidėtų teisėtai ir spręstų teisėtai, pirmąsyk po ilgų dešimtmečių turėdama tikrą demokratinį rinkėjų mandatą, reikšdama suverenią Tautos galią.

Ne dėl skambaus žodžio deklaravome Tautos įteiktą suprema potestas, bet suvokėme išties gilų skirtumą tarp išrinktų bei įgaliotų atstovų ir užgrobusių tarybinę valdžią, per kompartiją pačius save tiesiog paskirdavusių valdytojų. Paradoksalu, bet ir didysis varžovas, su kuriuo netrukus reikėjo susiremti, kai kurias reformas pradėjęs kaimyninės šalies vadovas vadinamųjų liaudies deputatų suvažiavime neturėjo netgi rinkėjų mandato, buvo tik antireformiškai deleguotas milijonus nužudžiusios "partijos".

Nuosekliai ir greitai atėjome į Kovo 11-ąją. Lėtesniu žingsniu gal būtume geriau pasirengę, o gal kaip tik būtume pradėję klimpti savo ydose. Į stiklo kalną reikėjo skrydžio. Ir štai viršūnė, pakili valanda, įvykdyta pareiga tautai, sau, laisvės kankiniams. Ir aiškėja, kad visa tai tik įžanga, tik įvadas į naująjį, tikrą istorijos skirsnį, tikros užduoties apsiėmimas.

Po septynerių metų lengviau apibendrinti aną užduotį, kurios ėmėmės.

Statyti valstybę, įrodyti valstybę kaip lygtį, apginti valstybę kaip laisvę! Ne kiekvienam liberalizmo teoretikui tai buvo įkandama, bet daugybei žmonių nereikėjo nieko aiškinti ir jie nepamirš. Tie, kurie buvo gimę ir jau bent dešimties metų. Tokia buvo tiesa, kuri darė laisvus. O kita vertus – užduotis, kuri tebėra ligi šiol, nepabaigtas mūsų visų kūrinys.

Prisiminkime, kokie atkuriamos valstybės atributai labiausiai pykdė Kremlių, ir suvoksime, kad jie atspindėjo pačią santykių esmę. Ne vėliava, ne himnas, ne pavadinimai. Tai buvo suverenios šalies piliečių ir teisėtvarkos nepavaldumas kitai valstybei; sava kariuomenė ir policija; valstybės sienos. Dėl šių dalykų Kremliaus ultimatumai įgydavo konkretų turinį.

Be teisės imti Lietuvos rekrūtus SSRS kariuomenė darėsi vėl akivaizdžiai svetima, užsienio, primestinė; jau po dviejų dienų, kovo 13-ąją pasiūlėme derybas dėl jos išvedimo, o kovo 14-ąją nutraukėme SSRS karinių komisariatų veiklą.

Po 1991 m. sausio žudynių ir Europos Parlamentas pripažino ją esant svetima, įsibrovėlių kariuomene. Dar po metų Rusija sutiko vadinti ją išvedama kariuomene. Galų gale, praėjus vos trejiems ir pusei metų po Kovo 11-osios, Rusijos kariuomenė buvo taikingai išvesta, anksčiau negu iš Vokietijos ir Lenkijos.

O vis dėlto girdėdavome atvirai sakomų neokolonijinių nuostatų: "išeinant pasilikti". Žinome, kad ir yra tos pasilikusios karinės ir kitokios sovietijos įvairiausiais pavidalais, netgi dvasiniais – pavyzdžiui, neapykantos kariuomenė komunizmo sužalotose širdyse. Užduotis išsivaduoti tebėra nebaigta.

Užsienio valstybei nepavaldi teisėtvarka – ir čia gynėmės, turime, o vis dėlto radosi požymių, ar nepasidarė ji pernelyg pavaldi vidinei nusikaltėlių "valstybei". Nepriklausomybės kova dabar tęsiasi čia, kuri Lietuva nugalės – teisinė valstybė ar nusikaltėlių ir korupcininkų klanai. Nesusvyruokime ir laimėsime.

Kūrėme savo pasiryžėlių kariuomenę ir dar jos nesukūrėme. Šitame bare buvom iš pradžių pristigę valstybės tęstinumo pojūčio, taip gerai padėjusio tarptautiniuose reikaluose; pristigome ir laiko teisiškai, valstybiškai įvertinti miško brolių – laisvės kovotojų kariuomenę. Po ketverių pastarųjų metų moralinės duobės dabar tai jau padaryta: ginkluotos rezistencijos dalyviai yra tikrieji Lietuvos kariai-savanoriai, ir jų vyriausiasis vadas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas yra Lietuvos kariuomenės generolas, žuvęs nuo priešo rankos.

Tačiau Lietuvos Kariuomenės atkūrimo aktas vėlavo, jį priėmėm tik prieš pat Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pabaigą 1992 m. lapkričio 19 d. Po to vėlavo noras iš tiesų turėti savo kariuomenę, vėlavo ir Nacionalinio saugumo koncepcija, kurią priėmėm tik naujajame, aštuntame Seime. Todėl aštuntoji Kovo 11-oji teįkvepia mus galų gale turėti vakarietišką, drausmingą ir aprūpintą, NATO sąjungininkės vertą kariuomenę.

Sienos. Tai buvo gyvybinis išlikimo ir pripažinimo, pripažinimo ir išlikimo klausimas, nors kai kam ligi šiol knieti jį išplauti. Tiktai neabejodami dėl savo sienų galime reikalauti, kad kiti jas gerbtų. Buvo Kovo 11-oji, ir jau 1990 m. kovo 15 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pavedė Vidaus reikalų ministerijai "įsteigti valstybinės sienos kontrolės postus". Keliom dienom vėliau, kovo 20 d., Aukščiausioji Taryba priėmė dar lakoniškesnį nutarimą "Dėl Lietuvos valstybinės sienos ženklinimo". Jis buvo pirmiausiai politinis, šiek tiek iššaukiamai parodantis, kad ir tarp Lietuvos ir SSRS yra valstybės siena. Potvarkis Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriui pasirūpinti sienos ženklinimo gairėmis, be abejo, tapo tuoj pat žinomas tolesnėse sostinėse; jis ir trikdė, pykdė, ir politiškai bei psichologiškai rengė kontrolės postų atsiradimą.

Taip atgimstanti Lietuvos valstybė vėl pradėjo matyti savo teritoriją.

Prisimintina "Europos kelio" masinė akcija ties Lazdijais 1990 metų Juodojo kaspino dieną. Sąjūdis reikalavo, kad okupuojanti jėga netrukdytų pereiti Lietuvos sieną vieniems pas kitus, – be jokių vizų! Ir sovietų pareigūnai trumpam nusileido.

Dubliuojanti Lietuvos kontrolė ties siena su Lenkija ir Klaipėdoje buvo sovietams dar pakenčiama, tačiau kontrolės postai rytuose kėlė imperijos bei kriminalinių veikėjų įniršį. Daužymai, deginimai, kuriuos vyrai turėdavo atlaikyti stoiškai ištvermingai, negaudami ginklų arba leidimo juos naudoti, greit ryškino pasauliui sovietų valstybinį terorizmą ir faktą, kad Lietuva turi sienas, tuo būdu artino mūsų pergalę. Deja, už pergalę sienų kare Lietuvai vėlgi teko užmokėti aštuonių pareigūnų gyvybėmis. Ir Vokietijos, ir Rusijos atstovai Antakalnio kapinėse pasmerkė tokius kruvinus kovos prieš Lietuvą būdus, o aš tada pasakiau prie karstų verkiančioms moterims: toliau taip nebus. Reikėjo sudaryti OMON teroristams pilietinio nepakantumo, jų atmetimo ir išmetimo atmosferą. Tai buvo padaryta, ir žlugus jų šeimininkų sąmokslui Maskvoje, pirmuoju skubiai išvedamu sovietų daliniu tapo OMON.

O kas toliau? Sekė, deja, penkerių metų žlugdymas ir ištižimas, net ligi šiol nieko rimto neįrengiant pasienio tarnyboms ir netgi provizorinėmis gairėmis neįstengus bent sau pasižymėti, kur ta mūsų siena.

Dar blogiau, kad ji pasirodė pelninga ir gerokai supūdė Lietuvos tarnybas. Gal ir tai iš pradžių buvo vadinama "depolitizacija". Nesutikę pūti, ypač pirmieji savanoriai, atėję ginti savo valstybės, o ne kišenės, buvo atleidinėjami; užtat įsitvirtino nemaža "išvedamų", bet pasilikusių. Šiandien pati Kovo 11-oji ateina prie mūsų sienos į rytus ir klausia: kur mano valstybė? Nejau šitas apsileidimas, šita dvasinė degradacija – tai Lietuva?

Nepabaigtas statinys, kai kur bemaž nė nestatomas. Tikriausiai iš tokio kiauro “kolchozo” buvo lengviau tempti ir nešti. Kitaip nepaaiškinsi guvių pastangų dar nors kiek, dar nors metelius nustumti, pavilkinti sienos įrengimą. Kad tai būsima Europos Sąjungos siena, Vakaruose jau beveik išaiškinom, jau galim gauti ir paramos, tik mūsų valia per septynerius metus apiblėso ir išsibarstė. Laikas keisti stilių ir požiūrį, seniai buvo laikas.

Ar žinote, ar visi mes žinome, kokie buvo paskutiniai Stasio Lozoraičio žodžiai, kai Daniela Lozoraitienė laikė jį už silpstančios rankos? "Saugokite sienas..." Ir išėjo, nieko daugiau nebepasakė. Nejau nesugebėtume vykdyti to testamento? Turime sugebėti ir būtinai vykdysime.

Daugely kitų sričių Lietuva yra pažengusi į priekį, Kovo 11-oji jau duoda vaisių. Tačiau neapleidžia suvokimas, kad vis dar tik pradžia. Beje, tą mums ir primena pasikartojančios perspėjimų salvės, gerai girdimos grėsmės.

Kai tada vadavomės, išgirsdavom atkalbinėjimų: apsiraminkit, neskubėkit, svarbiau, kad M.Gorbačiovui sektųsi. Sakydavom, kad turim teisę dar būti, nusimesti netgi reformuotas grandines, ir to galų gale nepaneigdavo.

Kai dabar norime visai išsivaduoti, t.y. pabaigti išsivaduoti net iš grėsmių, kad mus vėl prispaus ir pažemins, – tai kartais vėl girdim patarimų nusileisti, nesiveržti link saugaus būvio; mat, ne visi nori, kad būtume saugūs. Teisė pasirinkti sąjungininkus, teisė gyventi saugiai? – galbūt ji yra kur nors tolumoj, bet apskritai šiame pasaulyje, kur tiek daug veidmainiaujama apie žmonių teises, didelių valstybių "teisės" tiesiog didesnės negu mažesnių.

Tikriausiai toks pasaulis blogai baigs, bet mums iš to būtų nedidelė paguoda. Turime atsiraitoti rankoves ir dirbti, kad padėtume sau ir kitiems pirmiausia kai ko nepamiršti. Paklausite, ko? Tai Kovo 11-osios dvasia, tikėjimas, kad gyvenimas gali ir turi būti grindžiamas principais, nes tik tada jis yra gyvenimas. Ką vadinam gyvenimu, tai ne tik prabūtas laikas. Dėl idėjos, dėl kitų žmonių, kurie sudaro Tėvynę, galima kitaip ir gyventi, ir mirti.

M. K. Čiurlionis kartą sakė, kad šitoje žemėje, kur tiek daug menkų ir mažų dalykų, vis dėlto būna didingų ir stebuklingų.

Mums apie tai primena neblėstančios atmintyje Kovo 11-osios dienos ir Sausio 13-osios naktys. Taip, išties žemėje būna ir didelių dalykų. Kai žmoniškumas laimi, pasaulis pašvarėja. Kai atsiveria dangus, pamatome, kad mirtis yra reikšmingiausia gyvenimo akimirka. Ji susumuoja, kaip kas gyveno ir ko tas gyvenimas buvo vertas.

Atėjo žmonės į Kovo 11-ąją, atrado save po Kovo 11-osios. Ant sausio barikadų buvo tokių užrašų:

"Mirsim, bet nepasiduosim!"

"Mirsime, kad gyventume".

Išsilaisvinančią Lietuvą tada gaubė, gynė ir pilietinio narsumo, ir Evangelijos tiesų blyksniai.

Ten – mūsų atrama ir naujiems išmėginimams atsėlinant. Atrandame save kaip šalis kitkart palaipsniui, po truputį, bet atrasime, nes turime kelio gairių.

Kovo 11-oji – tai mūsų likiminis pasižadėjimas Lietuvai, sau ir palikuonims.

Ištesėkime. (Plojimai)

Kauno arkivyskupo metropolito, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidėjo S.Tamkevičiaus kalba

PIRMININKAS. Kalbės Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas metropolitas, “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidėjas Sigitas Tamkevičius.

S.TAMKEVIČIUS. Ekscelencija Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, premjere, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, visi čia dalyvaujantieji! Susirinkome paminėti vieną iš svarbiausių Lietuvos istorijos datų. Kovo 11-osios ryžtas, ištikimybė tautos idealams, dvasios pergalė prieš brutalią jėgą kartų kartoms liks įkvepiantis pavyzdys. Šiandien gerai suprantame, kad Kovo 11-oji neatsirado tuščioje vietoje. Į ją ėjome per pokario rezistencijos aukas, per masinių trėmimų skausmą, tautos ir pavienių jos narių didvyriškumą. Pokario pasipriešinimas genocidui ir terorui palaipsniui perėjo į unikalų, bet krikščioniškai tautai labai savą dvasinį taikų sukilimą prieš melo ir prievartos imperiją. Per 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius susiformavo gausi atgimimo viltį žadinusi pogrindžio spauda. Lietuvos laisvės bylą išgarsinęs ir 1989 metų triumfo sulaukęs KGB taip ir nesutriuškintas leidinys buvo “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika”. Apvaizdai nulėmus man teko juo rūpintis ir redaguoti nuo pradžių iki suėmimo 1983 metais. Vėliau šį darbą tęsė kiti bendraminčiai.

Kai prieš 25 metus pradėjome leisti “Kroniką”, niekas nenujautė, kad po 16 metų subyrės sovietinės vergovės pančiai, nes kompartijos ir KGB prievartos mašina atrodė dar labai galinga. “Kronika” atsiliepė į Bažnyčios ir tautos kančias, ir jos laisvės ilgesį. Anuomet ji buvo vienintelis balsas, sugebėjęs peržengti visas Berlyno sienas ir skelbiąs pasauliui, kad tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu.

Tačiau ir šiandien nevalia “Kroniką” padėti į lentyną ir užmiršti, kas vyko Lietuvoje okupacijos metais, nes tai būtų ne tik abejingumas savo šalies istorijai, bet ir dabarčiai, kuri nepajėga atsiplėšti nuo skaudžių praeities dienų ir sunkiai gydosi dar kraujuojančias žaizdas. “Kronika” yra aktuali dabarčiai ne tuo, kad joje surasime aprašytus tūkstančius persekiojimo ir pasipriešinimo pavyzdžių, bet kad ji ir šiandien kviečia būti atsakingus už laisvę, ragina neiti į kompromisus su sąžine, moko mylėti Tėvynę ir branginti krikščioniškąjį paveldą. Linkėčiau visai mūsų dienų spaudai būti tokiai sąžiningai ir taip norėti tarnauti Lietuvai, kaip tai darė “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika”. “Kronika” turėjo daug drąsių ir savo kraštą mylinčių darbininkų. Tai ir kunigai J.Boruta, V.Jogelis, J.Zdebskis (abu pastarieji jau iškeliavę), pasauliečiai V.Lapienis, P. Buzas, seserys vienuolės E.Šuliauskaitė, B.Briliūtė, B.Mališkaitė ir kiti. Daugelis “Kronikos” darbininkų buvo teisiami ir kalinami. Tai ir kunigas A.Svarinskas, ir P.Plumpa, N.Sadūnaitė. A.Janulis, ponia Vitkauskaitė ir daugelis kitų. “Kronika” turėjo daug bičiulių Vakaruose, kurie pavojuose gimusį leidinį vertė į pagrindines pasaulio kalbas. Jie padėjo, kad pogrindžio leidinio balsas būtų girdimas ne tik Lietuvoje, bet plačiame pasaulyje. Tai išeivių lietuvių infomacijos centre dirbęs kunigas K.Bugevičius, kuriam pirmajam pasisekė užmegzti kontaktus su “Kronikos” redakcija, jis pirmasis organizavo “Kronikos” vertimą į anglų kalbą. Aplankęs informacijos centrą Brukline, radau gražiai išsaugotus su dideliais nuotykiais per Atlantą atkeliavusius “Kronikos” sąsiuvinius ir mikrofilmus. Kunigo K.Kuzminsko dėka “Kronika” buvo verčiama į kitas pasaulio kalbas, leidžiama tomais ir platinama po visą pasaulį. Romoje “Kroniką” vertė į italų kalbą prelatas V.Mincevičius ir dėjo į “Elta press” biuletenį. Kiekvieną vakarą ją mums per Vatikano radiją skaitė monsinjoras V.Kazlauskas. Leisdami “Kroniką”, mes mažiausiai rūpinomės, kas ir kaip vertins jos medžiagą. Mes tik norėjome pasakyti tiesą apie Lietuvą ir Bažnyčią ir tą tiesą pasakyti taip garsiai, kad girdėtų visas pasaulis. Šiandien dėkojame Dievui, kad mes buvome išgirsti ir suprasti daug greičiau negu tikėjomės.

Esu laimingas, kad “Kronika” prisidėjo prie sovietinės imperijos subyrėjimo ir tapo viena pakopa į Kovo 11-ąją, nubrėžusią ribą naujam gyvenimui. Tiesos žodis visada išjudina tvirtoves, kurių pamatuose yra sudėti melo akmenys. “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” išliko pats patikimiausias paskutiniųjų sovietmečio dešimtmečių ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos istorijos šaltinis. Manau, kad tai neįkainojamas turtas, kurio neturi kitos posovietinės respublikos. Kad šitas istorinis turtas liko Lietuvai, tai ne mano nuopelnas, bet visų tų, kurie, talkindami “Kronikai”, niekada neprarado tikėjimo ir vilties, kad mes prisikelsime ir kad tą prisikėlimo rytą reikia visomis priemonėmis artinti.

Nenoriu daug kalbėti apie praeitį, nes mane kaip anuomet jaudina dabarties problemos. “Kronika” aprašė daugybę atvejų, kaip dvasiškai buvo luošinami Lietuvos mokiniai. Tačiau ir šiandien mes sielvartaujame matydami, kaip mokykloje daugelis moksleivių tampa abejingi ne tik tautinėms, bet ir moralinėms vertybėms. Neturime teisės užmiršti, kad čia bręsta ne tik Bažnyčios, bet ir tautos ateitis ir apie tą ateitį privalome labai daug mąstyti. Esame liudininkai sunkiai suprantamo gobšumo ir korupcijos. Tai tik liudija, kaip labai mūsų dvasią sužeidė okupacijos metai. Džiaugiamės matydami, kad Seimas ir Vyriausybė rimtai bando įvesti tvarką tautos gyvenime. Bažnyčia nenori būti nei prokurorė, nei teisėja, bet tik talkininkė statant naują Lietuvą, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas žmogus ir kiekvienam būtų saugu gyventi. Ji nori padėti prisikeliančiai Lietuvai kloti moralinius ir socialinio teisingumo pamatus. Bažnyčia, matydama, kiek daug kenčiančių žmonių, yra pasiryžusi siekti, kad to vargo ir kančios gelmės nebūtų tokios baisios.

Man malonu žinoti, kad “Kronikos” bendradarbiai ir bičiuliai drauge su kitais Bažnyčios nariais šiandien pozityviai dirba Lietuvos ateičiai. Jeigu sunkiais okupacijos metais išlaikėme tikėjimą ir viltį prisikėlimu ir ta viltis atvedė į Kovo 11-ąją, tai turėkime drąsos tą viltį išlaikyti ir šiandien. Šito linkiu ne tik Seimui ir Vyriausybei, bet ir visiems tautiečiams. Dievas visada laimina tuos, kurie eina tiesos, teisingumo ir atsakingos laisvės keliu.

Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, kompozitoriaus, buvusio Sąjūdžio Seimo tarybos nario, ambasadoriaus O.Balakausko kalba

PIRMININKAS. Kalbės nacionalinės kultūros ir meno premijos lauretas, kompozitorius, buvęs Sąjūdžio Seimo tarybos narys, ambasadorius O.Balakauskas.

O.BALAKAUSKAS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Jūsų Ekscelencija Seimo Pirmininke, Jūsų Ekscelencija Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiamieji Kovo 11-osios Akto signatarai, gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai! Tai, kas įvyko 1990 m. kovo 11 d., daug kam iš mūsų atrodė įmanoma tik kaip stebuklas. Bet tai įvyko ir, vadinasi, stebuklo laukimas atspindi net ir niūriausios nevilties užgožtą realią galimybę. Kad ir kaip kukliai vertintume Kovo 11-osios Aktą, vis dėlto jis reiškia sovietų imperijos tiesioginę griuvimo pradžią. Tą dieną būsimosios Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiems atrodė, kad tai turėtų nudžiuginti visą demokratinį pasaulį. Juk po nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkų sutriuškinimo 1945 m. dabar žlunga kitas totalitarizmo bastionas.

Mes apsirikome. Mūsų įsivaizduojamam geresniam pasauliui ne per daug rūpėjo kažkur labai toli, neaprėpiamai dideliame plote keistai besitvarkanti valstybė. Net jeigu tai ir gulagas, jis buvo kaip puikus platusis ekranas, žavingai atspindintis Vakarų pranašumus. Mūsų didelei nuostabai vietoj laukiamo entuziazmo greitai ėmė sklisti nerimo gaidos ir net susierzinimas. Netruko atsirasti ir teorija apie naujųjų nacionalizmų ar net totalitarizmų grėsmę. Kas galėjo būti labiau svetima mūsų dainuojančiosios revoliucijos siekiams? Štai ką tik pasibaigė du karai, kuriuose pralaimėjo du anaiptol ne naujo, o labai seno imperinio tipo nacionalizmai. Labai juokingai atrodo ši teorija vien paklausus: kam gi galėtų kelti grėsmę, tarkim, slovėnų arba estų, arba, žinoma, ir lietuvių nacionalizmai? Nacionalizmo šiose šalyse yra tiek, kiek jo tebėra ir kuris nesiruošia išnykti bet kurioje tautinėje valstybėse – ar tai būtų Didžioji Britanija, ar Prancūzija, ar Vokietija, kurių būties prasmė formuluojama kaip nacionalinis interesas. Europos Sąjunga kūrėsi kaip nacijų sąjunga ir ta prasme ji liks nacionaline formacija.

Lietuvos siekis atkurti savo nacionalinę valstybę vidutiniam europiečiui galėjo atrodyti provincialiai patriotiškas dėl to, kad nenorėjome likti didelės, galingos valstybės sudėtyje, kas atseit nepragmatiška. Bet mūsų šalis šiame amžiuje 22 metus buvo nepriklausoma. Ir galimas palyginimas neleido mums apsispręsti kitaip. Patriotizmas mums buvo ir yra laisva valia prisiimta atsakomybė už tam tikrą žemės dalį, esančia mums Patria. Aš tikiu, kad hipotetiškoji Europos valstybė taip pat turės civilizuotos bendruomenės savybę branginti ir puoselėti gyvenamąją vietą – priešingai klajoklių arba okupantų įpročiui ateiti, nusiaubti ir išeiti. Priešingai pagaliau imperiniam patriotizmui, siekiančiam bet kokia kaina plėsti valdas ir jas plėšti. Lietuva jau įrodė, kad nori būti demokratiška. Rūpindamasi savo saugumu ji nori būti priimta į Europos Sąjungą ir į NATO. Be suprantamų problemų čia yra dar ir tokia, kad Europa iš tikrųjų nelabai gerai suvokia, kas ta Lietuva – ar tikrai Europos centras, ar gal Kamčiatkos pakraštys? Lyg ir natūralu, kad Europos centras tilptų į Europos Sąjungą ir į NATO. Bet jeigu taip atsitiktų, pasirodo, kiltų tam tikra grėsmė Kamčiatkai. Reikia pripažinti, kad 50 metų atskirti nuo Europos ir mes suvokėme Vakarus labai vienpusiškai ir idealizuotai. Aš tikiu, kad ir Vakarai mus pažinę atsikratys paskubom “perestrojkos” šurmuly susikurtų stereotipų ir pagaliau pripažins: Lietuva yra Europos centre. Ačiū už dėmesį.

(Plojimai)

JAV lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės R.Narušienės kalba

PIRMININKAS. Kalbės Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė ponia R.Narušienė.

R.NARUŠIENĖ. Jūsų Ekscelencija gerbiamasis Kauno arkivyskupe Tamkevičiau, gerbiamasis Lietuvos Prezidente pone Brazauskai, gerbiamasis Seimo Pirmininke profesoriau Landsbergi, gerbiamasis premjere Vagnoriau ir visi ministrai, gerbiamieji Seimo nariai, labai gerbiami Kovo 11-osios Akto signatarai ir tą aktą pasirašęs Pirmininke, profesoriau Landsbergi, mielosios sesės ir broliai lietuviai! Man tenka ypatinga garbė šiandieną jus visus pasveikinti Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės valdybos ir visų Amerikoje gyvenančių lietuvių vardu.

Mes, Amerikos lietuviai, Lietuvos įvykius visuomet ne vien tik stebėjome ir stebime, bet kur galime juose ir dalyvaujame. Pirmieji emigrantai ir jų vaikai privertė Prezidentą Ruzveltą nepripažinti sovietų Rusijos neteisėtą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją. Antrojo pasaulinio karo metu politiškai atsitraukę Lietuvos piliečiai sukūrė JAV lietuvių bendruomenę. Atgimimo laikais JAV lietuvių bendruomenė su kitomis išeivijos organizacijom kovojo su jumis prieš Sovietų Sąjungos propagandinį aparatą, kuris mėgino sunaikinti jūsų ryžtą atstatyti Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją.

Žinoma, mūsų dalyvavimas paskelbiant Kovo 11-osios Aktą buvo tik širdžių džiaugsmas mums gyvenant toli nuo jūsų. Mes reiškiame pagarbą, lenkiame savo galvas prieš jus, kurie prieš septynerius metus šią dieną, nekreipdami dėmesio į netoli stovinčius, kovai paruoštus sovietų tankus, ir nebijodami rizikuoti savo gyvybe padarėte lietuvių tautos istorinį sprendimą, paskelbdami pasauliui Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Jūs ne tik pradėjote Lietuvos prisikėlimą, bet ir prisidėjote prie sovietų imperijos griuvimo. Bet, kaip yra parodžiusi patirtis, pradėti šeiminkauti plėšikų sunaikintuose namuose nėra lengva. Štai jau septyneri metai, kai jūs visi mėginate atkurti tvarką, sustiprinti krašto gerovę ir grąžinti doros bei moralės principus į mūsų tautos gyvenimą. Bet demokratijos sėkmės nenulemia vien tik valdžia bei jos pareigūnai. Visiškos demokratijos rezultatams pasiekti reikia visų žmonių individualaus įsipareigojimo. Nepriklausomybė pateikia daug galimybių, bet nepriklausomybė nereiškia laisvės daryti ką nori – be jokių ribų, be jokios rizikos ir atsakomybės. Kiekvienas pilietis yra atsakingas už tautos teisėtvarkos, teisingumo, darbštumo, dorumo ir kitų gerbimo atkūrimą. Tai yra mūsų krašto kultūros požymiai, kurie turi vėl grįžti į mūsų visų protus ir širdis. Bet tai išsipildys, kai visa mūsų tauta vieningai ir atsakingai įsitrauks į šio krašto atstatymą.

Mes, Amerikos lietuviai, pasitikime jumis, pasitikime Lietuvos tauta. Mūsų tauta yra unikali kultūros, istorijos, lingvistikos ir net politikos požiūriu. Mes atsimename savo galingą praeitį ir tikime jos didinga, modernia ateitimi. Mūsų tautos ateitis yra mūsų pačių rankose. Aš atsimenu ir jums primenu, kai mes Baltijos kelyje visi Lietuvoje pasiryžę ir vieningai ištiesėme vienas kitam rankas. Štai mes jums tiesiam mūsų draugišką ranką per Atlantą, kad mes kartu galėtume garantuoti su Dievo malone laisvę, demokratiją ir amžiną Lietuvą. Ačiū. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro Č.Okinčico kalba

PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Č.Okinčicas.

Č.OKINČICAS. Jūsų Ekscelencija pone Prezidente, gerbiamasis pone Seimo Pirmininke, gerbiamieji Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ministrai, ponios ir ponai! Prieš septynerius metus, prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimą turėjau garbės kalbėti iš šios aukštosios tribūnos ir tuomet užtikrinau, kad, kaip 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, be kitų asmenų, pasirašė ir lenkas S.Narutovičius, šį kartą irgi lenkų parašų nepritrūks. Taip ir atsitiko. Šiandien turiu garbės kalbėti minint nepriklausomybės atkūrimo akto, kurio esu signataras, metines. Šį aktą, be manęs, pasirašė dar du lenkai – Z.Balcevičius ir M.Čobotas.

1990 m. kovo 11 d. atmintis brangi visiems lietuviams. Ji taip pat brangi ir mums, lenkams – Lietuvos piliečiams. Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės rėmė visas pasaulis, tačiau ypatingo pripažinimo ji nusipelnė Lenkijoje. Kiekvieno sovietų teroro Lietuvos atžvilgiu atveju lenkų visuomenė spontaniškai reagavo paramos Lietuvai manifestacijomis ir piketais. Dramatiškiausiomis Lietuvai ir jos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo valandomis parlamento rūmuose su mumis buvo Lenkijos deputatai Z.Janas, J.Kuron, H.Vujecas. Jie buvo pasirengę likti ir žūti su mumis. Šiandien, prisimindami pirmuosius mūsų nepriklausomybės momentus, verčiau prisiminkime tuos su lenkais susijusius faktus, o ne tai, kad keli Aukščiausiosios Tarybos deputatai nebuvo už Lietuvos nepriklausomybę.

Praėjo septyneri metai nuo mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Buvome pirmieji, pasipriešinę sovietų santvarkai. Taip pat pirmieji patyrėme, kad nuversti tą santvarką sunku. Tačiau panašiai sunku valdyti valstybę normaliomis sąlygomis. Todėl tuos, kurie atkūrė Lietuvos valstybę demokratiniu būdu, pakeitė postkomunistinė komanda, kuri irgi nepasinaudojo galimybe sukurti Lietuvos gyventojams geresnes gyvenimo sąlygas. Prieš pusmetį Lietuvos rinkėjai pareiškė pasitikėjimą profesoriaus V.Landsbergio partija, turinčia Seime tikrąją daugumą. Tai labai didelis pasitikėjimo kreditas. Būdamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras noriu priminti, kad gauti valdžią yra lengviau negu demokratiniu būdu ją išsaugoti. Žengdami kiekvieną savo žingnį, priimdami kiekvieną savo nutarimą tai prisiminkime. Turėkime omenyje, kad kiekvieną mūsų sprendimą, kiekvieną mūsų žodį budriai stebi ketvirtoji valdžia – visuomenės informavimo priemonės, turinčios didžiausią Lietuvos gyventojų pasitikėjimą.

Džiugina faktas, kad šiandien Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra tokie draugiški. Lietuva ir Lenkija vieningai grįžta į Europą, į Tėvynę Europą. Neiname ten tuščiomis rankomis, nešame mūsų kultūrų laimėjimus – ir tuos bendrus, kuriuos kartu kūrėme daugiau nei 300 metų, ir tuos, kurių pasiekėme atskirai. Taip pat nešame bendros teisinės pakantumo ir demokratinės minties pasiekimus. Šiandien mūsų laukia nauji iššūkiai.

Mes, visos Lietuvoje gyvenančios tautos, turime kartu statyti mūsų bendrus namus, mūsų valstybę – demokratinę, turtingą ir teisingą Lietuvą. Šiandien, kovo 11-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimo metines, sujaudintas kartoju A.Mickevičiaus žodžius: “Litvo, ojčyzno moje, ty jesteš jak zdrove”. Tikiu, kad Lietuva, mūsų tėvynė, ir bus gimtieji namai visiems jos gyventojams, kad niekas mums nedraus mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Tikiu, kad mūsų anūkai ir proanūkiai tvirtai įsitikinę kartos savo gimtąja kalba – “Tėvynė Lietuva brangesnė už sveikatą” iš tikrųjų taip jausdami. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vado J.Mociaus kalba

PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas J.Mocius.

Gerbiamasis Lietuvos Prezidente, gerbiamasis Lietuvos Seimo Pirmininke, gerbiamieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai. Šiandieną, minint septintąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, norisi nors trumpai prisiminti jos netolimą istoriją. Iki Kovo 11-osios mes ėjome beveik 57 metus. Nuo 1940 m. birželio 15 d., okupavus Lietuvą, prasidėjo nežabotas teroras prieš jos niekuo nekaltus piliečius. Okupantui kiekvienas Lietuvos gyventojas patriotas, kuris mylėjo savo tėvynę, tapo liaudies priešu. Kaip žinia, tik per vienerius okupacijos metus tokių “liaudies priešų” buvo nužudyta, įkalinta arba ištremta per 40 tūkst. Todėl natūralu, kad 1941 metais, prasidėjus karui, tūkstančiai savanorių su ginklu stojo ginti savo kraštą. Nors greitai buvo nusivilta, nes rudasis okupantas buvo ne ką geresnis. Lietuvių tauta kruopščiai ruošėsi ilgai kovai už savo Tėvynės laisvę. 1944 m. liepos – spalio mėnesiais Žemaitijoje buvo suorganizuota Tėvynės apsaugos rinktinė, kurioje ir man teko būti. Pagaliau vėl sugrįžo raudonieji ir tuomet prasidėjo žūtbūtinė kova visoje Lietuvoje už savo Tėvynės laisvę. Į šią žiaurią, beatodairišką kovą pakilo visa tauta, joje dalyvavo pirmiausia jaunimas, bet ne tik jis. Ne vienu atveju į partizaninę kovą išėjo tėvas, o kartu su juo vienas ar net du sūnūs. Ne kiekvienam suvokiama ta drąsa, ryžtas, pasiaukojimas, nepalaužiama valia ir sudėtos aukos šioje šventoje kovoje. Juos lydėjo į šį pasirinktą kelią karšta, neblėstanti Dievo ir Tėvynės meilė, gilus tikėjimas didžiaisiais idealais, dora, teisingumu, gėriu, grožiu ir neapsakomas troškimas laisvės. O koks skausmas ir kančia buvo mūsų motinoms, kurios su motinišku palaiminimu ir kryžiaus ženklu išlydėjusios savo vaikus, po kiek laiko buvo verčiamos žiūrėti į išniekintus, sudarkytus savo sūnų ar dukrų gatvėje pamestus kūnus. Neblėstanti garbė jums, mūsų mylimos motinos! O kiek tūkstančių suaugusių, senelių ir vos gimusių kūdikių su šėtonišku sadistiniu įniršiu buvo ištremti į nežinią. Tūkstančiai jų nuo bado, šalčio ir ligų liko gulėti amžino įšalo ir Sibiro platybėse, bet šis neregėtas teroras partizanų ryžto ir dvasios nepalaužė. Ir kova tęsėsi, galima sakyti, iki paskutinių partizanų.

Plataus masto laisvės kova tęsėsi nuo 1944 iki 1953 metų, o paskiri kovotojai pasipriešinimą tęsė net iki 1957 metų. Tiesa, kova buvo nepaprastai arši ir negailestinga, pareikalavusi didžiulių aukų, net keliasdešimt tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų ir dukterų paaukojo savo gyvybę ant Tėvynės laisvės aukuro. Tuo tarpu Vakarų valstybės šaltakraujiškai stebėjo, kaip masiškai terorizuojami ir žudomi Pabaltijo valstybių žmonės. Bet juk veltui, be aukų niekas laisvės nedovanoja. Teisingai A.Garmutė rašė: “Lietuva išliko, atgavo laisvę todėl, kad savo istoriją rašė ne aukso, o kraujo raidėmis”. Dar tūkstančių buvusių partizanų palaikai nesurasti, nes jie gali dūlėti pelkėse, žvyrduobėse, šuliniuose, griuvėsiuose ir kitose vietose. Čia aš noriu pacituoti kelias eilutes partizano Šablevičiaus, kuris kalba žuvusiųjų vardu. “Jūs suraskite mus, vai atkaskite mus, oi, kaip sunku mums šiukšlynuose gulėti. Jūs pažadinkit mus ir pašaukite mus, mes priminsim, kaip reikia Tėvynę mylėti”.

Pagaliau pasibaigus išsilaisvinimo kovai po tam tikro laikotarpio pasirodė pirmieji pragiedruliai ir išaušo atgimimo rytas, kuris buvo apvainikuotas 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu. Mes atidžiai sekame naujo Seimo ir Vyriausybės darbą. Su pasitenkinimu sutikome žinią, kad mes, partizanai, remiantis priimtu įstatymu, pagaliau tapome žmonėmis- kariais savanoriais. Mes palankiai žiūrime į tai, kad žadama kompensuoti turėtus indėlius, mes patenkinti švietimo ministro Z.Zinkevičiaus pirmaisiais žingsniais švietimo srityje, tik norėtume studentijos ir moksleivijos aktyvesnio dalyvavimo Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Mes dar laukiame ir tikime iš Seimo ir Vyriausybės efektyvių veiksmų sutramdant nusikalstamumą. Telydi jūsų žingsnius Dievo palaima, o mūsų likusios jėgos tau, Tėvyne.

Baigdamas noriu dar paskaityti rezistento Bitvinsko keletą eilučių. “Mes nemirę, mes nemirę – naktį juodą, žiaurią, gilią, kelias aukos iš kapų. Nužudyti, nukankinti skelbia garsiai vieną mintį dar gyvais balsais žmonių: mes nemirę, mes nemirę, laukiam laisvės atgimimo sutemų pilnoj šaly, dar ir Sibiro ledynėj, lagerių šaltoj tėvynėj. Mes gyvi, mes dar gyvi, mes nemirę, mes nemirę, jei pajėgiam naktį gilią atsikelti iš kapų. Eina, slenka minių minios, žemė virsta kapinynais, aidi tūkstančiai balsų. Mes nemirę, mes nemirę!”

Lietuvės Laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos tarybos vardu nuoširdūs sveikinimai septintųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinių proga. Ačiū už kantrybę. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Seimo narės R.Melnikienės kalba

PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo narė R.Melnikienė.

R.MELNIKIENĖ. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbamasis pone Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, ponios ir ponai, svekinu visus susirinkusius šioje salėje, ir visus Lietuvos žmones su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – Kovo 11-ąja. Ši diena kiekvienam iš mūsų yra ypač svarbi. Ji simbolizuoja laikmetį, kai mes (…) Lietuvoje realiai pajutome, jog iš tiesų kuriam savo krašto istoriją.

Kovo 11-oji vainikavo mūsų kovą už nepriklausomybę, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, jog 1990 m. kovo 11-oji tapo akstinu ir kiekvieno Lietuvos žmogaus laisvėjimui, sukūrė pasirinkimo galimybę ir teisę prisiimti atsakomybę už savo ir savo artimųjų gerovę. Šiandien nebe pirmą kartą atgimstanti Lietuva, kaip trečią tūkstantmetį pasitinkanti moderni ir demokratinė valstybė, pradeda skaičiuoti aštuntuosius savarankiško gyvenimo metus. Valstybės gyvenime tai labai trumpas laikotarpis. Įsivaizduoju, kad po kokio šimtmečio šiam dinamiškam ir kontraversiškam valstybės atkūrimo laikmečiui apibūdinti istorijos vadovėliuose bus skirtas tik vienas kitas puslapis, o gal tik keletas eilučių. Tačiau mus, laisvėjantiems kartu su Lietuva, septynerių metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpis neatrodo trumpas. Iš dalies galbūt dėl to, jog mes gyvename kartu su Lietuva, augame ir senstame, todėl Lietuvos amžių matuojame žmogaus gyvenimo tarpsniu. Septyneri metai žmogaus gyvenime ne taip jau mažai.

Kita vertus, valstybės kūrimosi metu nugyventą laiką nusako ne tik praėję metai, mėnesiai ir dienos. Šiam laikmečiui išmatuoti geriau tiktų kitas matas – valstybės, visuomenės ir atskirų žmonių sukaupta nauja patirtis. Lietuvos valstybingumo atkūrimas buvo įmanomas pirmiausia todėl, kad daugelis vyresniosios kartos žmonių visą nepriklausomybės praradimo laikotarpį puoselėjo laisvos Lietuvos idėją. Išsvajotoji Lietuva mums visiems asocijavosi su nepriklausomo tarpukario Lietuva – supoetinta, ideali valstybės vizija. Tačiau, atkūrę Lietuvos nepriklausomybę ir pabandę ją įgyvendinti, mes susidūrėme su skaudžia realybe, jog nuo tos išsvajotos Lietuvos mus skiria ne vienas dešimtmetis. Šiuos septynerius metus po nepriklausomybės atkūrimo, mes atkakliai ieškojome sprendimų, kurie sutvirtintų Lietuvos valstybingumo pamatus ir kurie pateisintų Lietuvos žmonių viltį, jog laisvoje Lietuvoje gyventi geriau.

Gerovės sąvoka apėmė ne tik materialios gerovės supratimą, bet ir teisingumo siekimą, norą laisvai reikšti savo mintis ir įgyvendinti savo svajones. Šių paieškų rezultatas – skausminga vertybių ir idėjų perkainavimo patirtis. Pirmą vertybių perkainavimo pamoką mes gavome pačioje mūsų atkurtos valstybės gyvavimo pradžioje. Tikriausiai keista šiandien prisiminti, kai būdami santūria baltų tauta, mes laužėme ietis kovoje su benueinančiais svetimos tvarkos reliktais, ne tik su dvasiniais, bet ir su materialiais. Tikėjome, jog visuotinis senosios tvarkos neigimas savaime sukurs gerovę ir naują tvarką. Tikėjome, jog žmonių, t.y. mūsų, valioje išbraukti iš savo gyvenimo ne tik metus, bet ištisus dešimtmečius. Šioje kovoje su savimi pačiais negrįžtamai praradome laiką, skirtą realioms problemoms spręsti. Galiausiai suvokėme, kad beatodairiškas neigimas ir skaudinanti kritika negali atstoti ir niekada neatstos kūrybingos veiklos, kasdienio, nuoseklaus darbo.

Antroji mūsų išgyventa pamoka taip pat susijusi su noru šiandieną pakeisti praeitimi. Pajutę laisvės skonį supratome, jog laisvė ant mūsų pečių užgulė ir sunkia atsakomybės našta. Priklausomybė yra patraukli tuo, jog ji leidžia praradimų, netekčių, klaidų kaltę perkelti kitam, tam, nuo ko priklausai. Nepriklausomybės įtvirtinimą lydinčios reformos sparčiai keitė susiklosčiusius stereotipus, reikalavo naujų žinių, nuolatinio dėmesio ir įtampos. Ir mes nusprendėme paieškoti lengvesnio kelio. Jei laisvėjimo procesas yra tolygus šuoliui į nežinią, ar nevertėtų sustoti ir sugrįžti atgalios. Ne, ne atgal į Sovietų Sąjungos glėbį, bet grįžti prie senos gyvenimo tvarkos, kuri mums asocijavosi su lėtu gyvenimo tempu ir užtikrinta rytdiena. Tenka pripažinti, kad šis bandymas pasislėpti nuo dabarties problemų, nepasiteisino. Tačiau būtent dėl antrojo nesėkmingo bandymo gyventi vakar diena, mes įsisąmoninom, jog permainos yra neišvengiamos. Manau, jog tokia jaunos valstybės atkūrimo istorijos raida, noras kovoti su praeitimi ar šiandienos žingsnius matuoti praeities įvykiais, buvo visiškai objektyvi ir nepriklausė nuo konkrečios partijos ar žmogaus valios. Ji išreiškė visuomenėje, kartu ir valstybėje dominuojančią vertybių paieškos kryptį. Atsidūrę naujoje situacijoje, mes pabandėme atsiremti į anksčiau sukauptą patirtį, manydami, jog ji padės mums vienareikšmiai priimti teisingus sprendimus. Deja, tokios patirties, kuri padėtų mums įtvirtinti nepriklausomybę, pateiktų išbaigtus receptus, kaip tvarkyti rinkos principais valdomą ūkį, mes neturėjome. Taigi teko mokytis iš klaidų. Teko mokytis vienam iš kito.

Nors nepriklausomybės įtvirtinimo kelyje mes patyrėme daug nusivylimo ir nuoskaudų, tačiau laisva Lietuva mums dovanojo ypatingą džiaugsmą – kūrybos džiaugsmą. Kartu su Lietuva mes grįžome į pasaulį, kuriame nėra griežtos ribos tarp dvasinės ir materialios veiklos kūrybiškumo. Taigi nepriklausomybės atkūrimas sudarė galimybes naujai pasireikšti ne tik meno žmonėms, kurie tradiciškai užsiėmę kūryba, bet taip pat ir įvairiausių profesijų atstovams, atsiskleisti jų talentui. Didžiulis skaičius skaičius energingų ir naujovėms imlių žmonių sugebėjo pasinaudoti naujomis galimybėmis ir sąžiningu darbu susikurti gerovę ne tik savo šeimai, bet padėti ir tiems, kuriuos vis dar slegia sovietmečiu išugdyta baimė būti nubaustam už iniciatyvą. Šių žmonių veikla leidžia tikėtis, kad ir Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, sugebės pasinaudoti jai suteikta galimybe.

Manau, šiandien daugelis sėdinčių šioje salėje ir prisiėmusių atsakomybę už Lietuvos likimą man pritars, kad dižiausias demokratinės valstybės turtas yra jos piliečių žinios, profesionalumas ir jų įgyvendinama kūrybinga veikla. Žinios, profesionalumas ir kūrybiškumas – štai trys drambliai, kurie galėtų sutvirtinti mūsų valstybės pamatus, jeigu mes šias vertybes paversime valstybės politika. Būtent šių savybių puoselėjimas leis mums naujai pažvelgti ir į istorinę patirtį bei tradicijas, kūrybiškai prikelti jas naujam gyvenimui, pasitelkiant šiandienos ir rytdienos Lietuvos kūrimui.

Tikriausiai yra simboliška, jog per tokią šventę, kokia yra Kovo 11-oji, mes kiekvienais metais įvertinsime tai, kas pasiekta ir svajosime apie ateitį. Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, mes neturime pamiršti, jog tai jau trečiasis mūsų valstybės gimimas. Pirmąjį vainikavo Mindaugo karūnavimas, antrąjį – Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas, ir pagaliau trečiąjį, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Du kartus prarasti valstybingumą mūsų tautai buvo skaudi netektis. Valstybės nepriklausomybė yra svarbiausia vertybė, kuri suartina mus, gyvenančius šiame mažame žemės lopinėlyje, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės ar pažiūrų. Be jos, be Lietuvos, mes esame svetimi žmonės – žmonės neturintys savo šaknų. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji susirinkusieji, mes taip pat gavome vieną telegramą, kurią aš noriu paskelbti.

“Latvijos lietuvių politinių kalinių, tremtinių, rezistentų draugijos valdyba sveikina Nepriklausomybės Akto signatarus, Lietuvos Respublikos Seimo narius, Seimo Pirmininką, Lietuvos Respublikos Prezidentą, garbingus svečius su Kovo 11-osios septintosiomis metinėmis, linki vienybės ir ištvermės, nepalaužiamo ryžto, įtvirtintant Lietuvos valstybingumą.“

Tuo iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dienai skelbiu baigtą.