Keturiasdešimt
devintasis (149, iškilmingasis) posėdis
1998
m. sausio 13 d.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko V.Landsbergio kalba
Žuvusiojo R.Juknevičiaus tėvelio R.Juknevičiaus kalba
Lietuvos savanorio SKAT tarnybos vado pulkininko A.Pociaus kalba
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Ponios ir ponai! Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, atvyko tą lemtingą Lietuvai naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji. Dalyvauja kruvinojo sekmadienio įvykių liudytojai, daugelis jų skaudžiai nukentėję, taip pat giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų.
Į šį posėdį pakviestas ir atvyko naujai išrinktas Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Prezidentas A.Brazauskas, kaip jūs žinote, išvykęs į JAV. Dalyvauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Švedijos parlamento socialinių reikalų komiteto delegacija, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, kiti garbingi svečiai.
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai! Pagerbkime visus žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė)
Noriu taip pat pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Po šio posėdžio Seimo kancleris J.Razma padės gėlių Medininkų žudynių ir G.Žagunio žuvimo vietoje.
Toliau pirmininkauja Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Kubilius.
PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.Landsbergis. (Plojimai)
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko V.Landsbergio kalba
V.LANDSBERGIS. Ekscelencijos, kolegos, visi gerbiamieji susirinkusieji!
Jau septyneri metai, kai prabėgo tos kelios sausio dienos. Ypač konkrečiai prisimename 1991-ųjų sausio 12-ąją ir 13-ąją dienas, nes tarp jų buvo kaip tik naktis.
Tik viena naktis, kažkas buvo ir pražuvo?- ne, jokiu būdu.
Atėjo ir praėjo? – ne. Ta naktis nepraėjo. Ji radosi ir liko visiems laikams. Šiuose rūmuose ji ir tęsiasi, kas prisimena, be galo ilgai – tartum laikas būtų sustojęs vis laukiant, ar sovietų kariuomenė puls Aukščiausiąją Tarybą, ir kada?
Sausio 13-osios naktis liko šviesesnė už dieną, bent jau tiems, kurie tada budėjo ir veikė, kurie bėgo ne tolyn nuo televizijos bokšto ir mirties pavojaus, o artyn prie jo.
Sausio 13-osios naktį vėliau suvokdavome ir pavadindavome įvairiais aspektais.
Smurto ir tragedijos naktis – taip, todėl iš pradžių keldavome vėliavas su gedulo kaspinais.
Išdavystės ir ištikimybės naktis. Taip, buvo ir šis išmėginimas. Buvo manančių, kad “istorinė klaida” baigėsi, kad ateina jų laikas. Iki šiol neturime atsakymo, kodėl ir sausio 5-6 dienomis, t.y. šeštadienį, sekmadienį, ir sausio 7-8 dienomis taip tobulai sinchroniškai sutapo SSSR jėgos žinybų Maskvoje ir Lietuvos Vyriausybės Vilniuje sprendimai.
Narsumo ir pergalės naktis. Taip vertiname stebėdamiesi, iš kur tiek daug žmonių turėjo tokios tvirtos dvasios, galingesnės už agresoriaus ginklus.
Nežmoniškumo naktis ir brolybės naktis – štai ką aš norėčiau dabar pabrėžti ir paryškinti.
Nežmoniškumas – tai neapykanta kitam, kitokiam, kurį trokštama sunaikinti, kadangi jis kitoks. Mūsų išties nekentė, mus norėjo sunaikinti. O mes norėjome gyventi, jau buvome įkvėpę laisvės oro, ir solidariai stovėjome greta kits kito. Visi kaip broliai mirties akivaizdoje. Ir nė vienas nė vienam nepavydėjome.
Deja, žmogus gali būti nežmoniškas. Žmogus arba režimas, kuris puoselėja jėgos kultą ir kurio nevaržo gailestingumas, darosi baisus. Toks asmuo trypia silpnesnius ir degraduoja, žiaurėja, o režimo ideologija ir stilistika vadinasi fašizmas, bolševizmas. Įsitikinome, kad šis sąvokų turinys tapatus. Valdymo būdas – teroras ir prievarta, net jei tektų nužudyti kokį šimtą milijonų Europoje ir Azijoje.
Lietuvoje tą naktį bolševizmo nežmoniškumas ėjo ginkluotas prieš beginklę žmonių brolybę, neabejodamas lengva pergale; tačiau brolybė nepalūžo, neišsisklaidė. Priešingai, niekinama ir laužiama, ji tik sutvirtėjo, pražydo ir laimėjo prieš nežmoniškumą. Pergalę palaimino mūsų brolių ir sesutės kraujas. Tokia buvo brolybės pergalės naktis – istorinė Sausio 13-oji.
Iš daugelio liudininkų parodymų, surinktų nemažose knygose, man įsiminė agresorių paveikslai. Vienas – tai tie nuo narkotikų sustiklėjusiomis akimis, stovintys šarvuočiuose ir važiuojantys tiesiai ant beginklių žmonių: “Vot vam svoboda i niezavisimost” (štai jums laisvė ir nepriklausomybė).
Kitas – tai rusas kareivis, kuris sėdi tanke ir verkia.
Tas jau ne priešas, nes žmogus. Mes buvome kartu su juo bolševizmo mėsmalėje ir privalome savo mintyse, nusistatymuose toliau būti kartu, kad bolševizmas negrįžtų.
Dar vieno liudininko parodymą išgirdau visai neseniai, nors iš tikrųjų tai senas radijo reportažas. Žurnalistė ir muzikologė Joana Kazakaitė, dabar jau mirusi, prieš septynerius metus kalbino kompozitorių Vytautą Montvilą. Štai jo žodžiai:
“Kadangi nelabai toli gyvenu nuo to bokšto, žiūrėjau televizorių, pamačiau, kad jau … paskui, kai pažiūrėjau pro langą, pamačiau pirmuosius tankus, kurie važiavo dabar vadinamuoju Laisvės prospektu.
Visi bėgome kiemais. Ir aš nubėgęs pasitikau tuos tankus. Aišku, be jokių ceremonijų važiavo ant žmonių. Tanko, kurį mes stabdėme, mums nepasisekė sustabdyti – jauni žmonės tai paprastai drąsūs! Man pasiliko akyse vienas su vėliava prie pat, prie pat pabūklo.
O tas, na, tiesiog barbaras – užtaiso patranką, specialiai nuleidžia, nutaiko, su tuo pabūklu taip lėtai ieško, ieško aukos...
Automatų eilės tokios, kad atrodė čia šturmas kariuomenės, kuri susiremia su kita kariuomene. Arba sprogmenys, arba serijos. Buvo baisus pragaras. Niekas nesitikėjo, kad šitaip į žmones, kurie taikiai stovėjo, kurie nenorėjo leisti, kad jie taip savivaliautų, šaudys koviniais šoviniais. Buvo matyti, kaip skraidė kulkos, kaip lekia į vieną pusę ar į kitą; ten kiekvienas galėjo žūti. Kulkos tai buvo kovinės. Nepaprastas žmonių drąsumas! Ir tų jaunų žmonių tiek daug! Važiuoja tankas, tai jie bėga ir stumia tą tanką. Visi prie tų kareivių tiesiog prie pat prieidavo. Kad būtų buvę kokio nors sutrikimo – bėgam kažkur! – ne, tikrai atvirkščiai, viskas, kad tik tą bokštą kaip nors apgynus. Iš tanko pradėjo šnekėti lietuviškai, kad nesipriešinkite, kad jau šita Vyriausybė nuversta, paimta valdžia į savo rankas, grįžkit namo, jūsų laukia vaikai, žmonos. Niekas nesitikėjo, kad žmones, kurie stovi tuščiom rankom, parodo savo kažkokias simpatijas, skanduoja, dainuoja… kad šitaip naikintų žmones… Jie stovėjo taikiai.
J.KAZAKAITĖ. Aš jau po to girdėjau jaunų vaikinukų repliką. Sako, aš iki šiol neįsivaizdavau, kas yra heroizmas, bet sako, aš tada tiesiog buvau pasirengęs mirti už Lietuvą. Ir be jokios baimės jausmo.
V.MONTVILA. Baimė dingo. Aš tik atsigavau paryčiais. Paskui pradėjau galvoti, koks vis dėlto aš laimingas, aš išlikau gyvas.
J.KAZAKAITĖ. Kas vis dėlto už tai atsakys ir kaip?
V.MONTVILA. Turėtų būti vis dėlto tarptautinis teismas. Čia juk nesąmonė, kad Tarybų Sąjungos prokuratūra žiūri. Čia tiesiog yra ginkluota banda”.
Ką galėtume pasakyti dėl pastarosios minties? Banda, banditai – ne, čia buvo kariuomenė, kuri turėjo savo vyriausiąjį vadą, Vakaruose laikomą protingu reformatoriumi. O kariuomenė, žudanti kitos tautos civilius gyventojus, tai karo nusikaltimas.
Dėl teismo, tai po tokių įvykių kur nors kitur šiandien tikriausiai būtų tarptautinis teismas arba nors įdėmiai stebimas kiekviename etape ir nacionalinės, ir tarptautinės žiniasklaidos. Juk susiduria ne vien konvencijos, bet ir principai, koncepcijos apie ilgametę okupaciją ir neteisėtą inkorporavimą, apie ištikimybę suvereniai tėvynei arba nusikalstamas paslaugas okupantui. Daug Europos valstybių patyrė panašių kolizijų, daug sąskaitų su totalitarizmais dar nesuvesta. Bet Lietuvoje nepanašu net į valstybinės reikšmės teismą.
Sausio 13-osios procesas nuobodžiai klampoja daugiau domindamas vakarykščios krypties politikus vienoje kaimyninėje šalyje negu valstybės veikėjus pačioje Lietuvoje. Tam yra įvairių priežasčių. Tarpais Lietuvoje vis aktyvesni savotiški kvietimai: atsisakyti istorinės atminties, matyti XXI a. Lietuvą jau be žilagalvių, daugiau domėtis Niujorko birža negu tuo, kas dedasi Lietuvos žmonių sielose. Kviečiantys “pamiršti praeitį” gal tyčia, gal nesąmoningai siūlo piliečiams nebematyti, neprojektuoti nė bendros mūsų ateities, gyventi tik begalinėje vienadienėje dabartyje. Tąsyk ir sausio žudynės, ir jų kaltininkai grimzta lyg šimtmečių praeities migloje, o nejučiomis toje migloje ima šmėkščioti vėl nauji zombiai stiklinėmis akimis, bet pasipuošę senais komjaunimo ženkleliais. Negrimzkime į tokią miglą, neduok Dieve.
Savaitei ar dviem praėjus po anų sausio žudynių man paskambino sovietų kariuomenės pakvietėjas Mykolas Burokevičius ir pasiūlė susitikti bei “susitarti”. Aš jam pasiūliau nueiti į Antakalnio kapines ir pačiam susitarti su žuvusiais. Pirmiausia ten – tai yra išsiaiškinti su savo sąžine. Atrodo, to dar neįvyko.
Maža pasakyti, atrodo, kad ir pati sąžinė nebe toks jau aktualus dalykas. Jau net kelios tokios sąvokos – sąžinė, garbė, tiesa, laisvė – skamba keistai, senoviškai, nemadingai. Nūnai jau ir “praeitį” daro bloguoju žodžiu. “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia” – ar to dar moko mokyklose? Ar kurie nors mokytojai šiandien papasakoja apie Sausio 13-ąją? Gal mane girdite dabar, Lietuvos mokytojai, tai parašykite po laiškelį į Seimą tie, kurie šiandien pasakojote vaikams nors truputėlį apie Sausio 13-ąją.
O aš pabaigsiu dar viena pastaba. Tarp Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios ne sykį kildavo minčių, kuriomis dalijomės ypač didėjančių įtampų ir ultimatumų valandomis: ar jau ateina ta tikroji išmėginimo diena “x”? Sausio 12-osios vakare ji kabėjo virš mūsų nelyginant rūkstantis ugnikalnis ir po pusiaunakčio sprogo. Atėjo dviejų didelių istorinio vyksmo laikotarpių lemiamoji kulminacija. Arba – arba.
Vieną laikotarpį galėjome skaičiuoti būtent nuo 1990 m. kovo 11 d. Tuomet pasakėme pasauliui, jog norime gyventi laisvi ir siekiame teisingumo. O su buvusiuoju skriaudėju tenorime sureguliuoti kaimyniškus santykius, gyventi taikiai ir draugiškai. Atsakas buvo žinomas: neturite realios teisės į laisvę, kol jos nesuteiks pats vergvaldys. Kadangi vergvaldys iš tikrųjų neketino taip smarkiai keistis, tai girdėdavome padrąsinančius atsiprašymus būkite, neerzinkite, sorry. Tačiau iš mūsų neišreikalavo atsiprašymo, kam norėjome laisvės.
Šie dalykai žmonijos istorijoje amžinai kartojasi. O ar mes tikrai nusipelnėme gyventi laisvi, tą vis dar turime įrodyti. Sausio 13-osios karžygiams nepastatėme paminklo savo sąmonėje. Pastatėme Antakalnyje gražų meno kūrinį – Pietą. Esant progai aplankome. Tartum atsiskaitėme su mirusiaisiais, bet juk tai netiesa. Nematomoji kaspervizija veikia toliau, o Sitkūnai – laisvės balsas – neveikia. Uždarėme tą balsą, nes dabar viską lemia komercija. Todėl bent sausio 13-ąją prisiminkime Sausio 13-ąją.
Antrąjį istorinį laikotarpį link Sausio 13-osios turime skaičiuoti nuo 1940 m. Tuomet, birželio 15-ąją, Lietuva nesiryžo atmesti prievartos ir pasipriešinti; ji nusilenkė prievartai neva tam, kad nebūtų aukų. Bet jų sulaukėme kur kas daugiau. Liko kaltės jausmas, sunkus nedoros, negarbingos laikysenos sindromas, kuris vėliau skatino priešintis ir priešintis nepaisant nė didžiausių aukų. Rezistentai ir sąžinės kaliniai savo likimais liudijo, jog Lietuvos širdis atmeta sovietinę prievartą. Dar vėliau atėjo permainų sąjūdis, į vėliavą įsirašęs nepaklusnios minties laisvę, teisingumą ir valią gyventi. Žlugo Sovietija, nepaprastai mokėjusi plauti ribas tarp tiesos ir netiesos, tarp laisvės ir nelaisvės. Kėlėsi Lietuva, iš naujo nubrėždama tas būtinas dorovines ribas. Ir Sausio 13-ąją beginklė šalis, pasibjaurėjusi melu ir prievarta, dar sykį atmetė bolševizmą. Žmonės įrodė, kad jie yra tauta, kad jie yra valstybė. Kad ir kas paskui būtų, kad ir kas atsitiktų, nepamirškime dangaus ženklo – vis dėlto yra pasaulyje brolybė, vis dėlto yra teisybė. Žmogus gali būti tavo artimas. Ir, kaip man sakė kaimo moteris per susitikimą Zarasuose, – kurie buvo prie Parlamento, tie klausimų neturi. Visokių niekų klausinėja tie, kurių ten nebuvo.
Pro šūvių griausmą Sausio 13-osios naktį girdime įrašytus šauksmus: “nesiklaupkite, nesiklaupkite!” (Leidžiamas įrašas ir girdėti žodžiai “nesiklaupkite, nesiklaupkite!”)
Kažin ar žmonės klaupėsi prašydami pasigailėti. Tąsyk būtų pabėgę. Veikiausiai kai kurie klaupėsi prieš tankus raudonomis žvaigždėmis, pavesdami savo sielas Dievui. Bet stovintys prieš tankus juto širdyse kitokį Dievo įsakymą ir šaukė: “nesiklaupkite, nesiklaupkite!” Ačiū jums. (Plojimai)
Kunigo R.Grigo kalba
PIRMININKAS. Kalbės kunigas R.Grigas.
R.GRIGAS. Gerbiamieji Lietuvos valstybės vadovai, Seimo ir Vyriausybės nariai, brangūs ganytojai vyskupai ir broliai kunigai, posėdžio dalyviai ir svečiai, dėkoju už suteiktą progą pasveikinti jus reto prasmingumo dieną. Šiandien minime Lietuvos moralinės pergalės prieš brutalią agresiją septintąsias metines. Teisumo pergalės, kuriai Apvaizdos malone ir valia buvo lemta įsikūnyti šiandien mus supančia daugialype išorine realybe – europinės, krikščioniškos kultūros šalių tarpe deramą vietą užimančia, unikalią savastį ir ateities augimo užmojus derinančia, už narystę Europos ir Šiaurės Atlanto sąjungose apsisprendusia Lietuvos Respublika.
Tokia būtų tikrovė, kurią 50 sovietų okupacijos metų besipriešinantys mūsų Tėvynės piliečiai nešiojo neįveikiamoje, neokupuojamoje žmonių širdžių tvirtovėje, jos neužmiršdami, neatsisakydami ir, nepaisant teroro, neišduodami; tikrovė, kurią juridiškai fiksavo kai kurių garbingų šalių principingumas, nepripažįstant Lietuvos pavergimo ir leidžiant veikti nepriklausomos mūsų valstybės ambasadoms. (Čia man labai malonu pažymėti, kad būtent tokia buvo Vatikano valstybės politika.) Ši paslėptoji, šimtų tūkstančių gyvybės ir kančios aukomis apginta tikrovė dabar tarsi išsiveržė į paviršių ir įgijo apčiuopiamą pavidalą, kurio liudininkai visi esame ir kurio išsiskleidime dalyvaujame. Paskutinis lašas istorijos taurėje, sąlygojęs vidinės teisėtumo, vilties, ilgesio realybės, jau esančios, visada buvusios mumyse, išsiveržimą iš totalitarinės kontrolės ir tapimą konkrečiomis savarankiško gyvenimo formomis, tas paskutinis lašas ir buvo tų beginklių patriotų, mergaitės ir dvylikos vyrų, gyvybės auka prie Televizijos bokšto 1991 m. sausio 13-ąją. Po šio kruvino susidorojimo su nekaltaisiais padorių žmonių koegzistavimas su konvulsijų tąsoma blogio imperija tapo neįmanomas. Galutinio išsivadavimo, sąžinių išsivadavimo iš baimės ir taikstymosi su fiziškai stipria, tačiau moraliai visiškai bankrutavusia sistema jau niekas negalėjo sustabdyti. Taip per mirtį į Amžinybę išėjusieji taikaus piliečių pasipriešinimo kariai savo tautai atvėrė vartus į laisvę ir gyvenimą. Sausio 13-oji tapo mums valstybinio ir pilietinio veikimo atskaitos tašku, kriterijumi ir matu. Leiskite šiandien jos šviesoje pažvelgti į keletą nūdienos Lietuvos reiškinių.
Įvardyčiau juos kaip santarvės problemą, sąžinės vaidmenį politikoje ir diplomatijoje, taip pat teisingumo atkūrimo svarbą tolesnei Lietuvos raidai.
Atrodo, kad “santarvė” šiandien yra bene daugiausia manipuliacijų patirianti sąvoka, kai kada jos vartojimas norom nenorom primena “taiką”, už kurią visą savo buvimo laiką kovojo SSRS. Nes kuomet santarvės skleidimo nuopelnai ir premijos už tai vienos aiškiai apibrėžtos politinės idėjinės krypties simpatikų priskiriami vienaip ar kitaip sau patogiems, parankiems ar pasitarnavusiems visuomenės veikėjams, “santarvė” devalvuojama iki to, ką jau anksčiau turėjome, tai yra iki nejaukaus apibrėžimo, kad dora esą viskas, kas tarnauja partijos reikalui. Sausio ištikimųjų auka moko mus tiesumo, ir turbūt tikrajai santarvei, pakylančiai virš akivaizdžių grupinių ar konjunktūrinių interesų, labiau pasitarnautų ne pastangos ištrinti realius ir normalius tarp įvairių visuomenės sluoksnių esančius skirtumus (pažiūrų, patirčių, orientacijų skirtumus), o nuoširdus mokymasis gerbti vieni kituose minėtas skirtybes viršijantį žmogiškumą – Dievo atvaizdą mumyse. Jis išlieka ir yra gerbtinas ne tik tuomet, kai žmonės kitaip mąsto ar renkasi kitokias vertybes negu tu, bet ir tada, kai jie teismo sprendimu nusipelno gyventi Lukiškėse. Tačiau gerbti nereiškia nei nuolaidžiauti, nei prisitaikyti, nei konformistiškai taikstytis. Vargu ar santarvei pasitarnauja aukščiausiasis valstybės pareigūnas (sakau tai ne su priekaištu, bet daugiau su liūdesiu), primygtinai piršdamas tautai kontroversiškos aplinkos supamą, toli gražu ne daugumai piliečių priimtinos jėgos remiamą kandidatą, arba solidarizuodamasis su tikromis ar tariamomis dalies piliečių “baimėmis” ir tuo nusigręždamas nuo kitos dalies tėvynainių baimės, siejamos būtent su minėto kandidato veržimusi į aukštą postą. Ar taip neparodoma, kad ne visi piliečiai traktuojami vienodai? Drįstu teigti, kad tikras santarvės siekimas reikalauja kur kas aukštesnės kokybės.
Atsikūrusi nepriklausoma Lietuva į tarptautinio gyvenimo areną išėjo su “moralios politikos” reikalavimu. Esu tikras, kad ne tiek ekonominiai mainai ir rinkos santykių formavimasis, kiek ši pozicija buvo ir turėtų likti svarbiausioji atgimusios šalies dovana tarptautinei bendrijai. Nei žemės ūkio, nei pramonės produkcija negalėsime varžytis su pasaulio ekonomikos lyderiais. Tačiau patys patyrę žiauriausią XX a. genocidą, dviejų totalitarinių režimų suokalbį ir gyvo tautos kūno dalybas, patyrę siaubingą būseną “vienų vieni”, pasaulio apleidimą ir tylą už geležinės uždangos, mes galime ir, manau, turime pareigą būti “saugikliu”, nuolat budinančiu pasaulio viešąją opiniją, beldžiančiu į Jungtinių Tautų duris ir galingųjų sąžines dėl šiandien įvairiuose žemynuose mindomų žmogaus teisių, dėl šiandien tebenaikinamų pavergtų tautų, reikalaujančių sau tų pačių elementarių prigimtinių teisių, kurių prieš septynerius metus reikalavo lietuviai, sušaudyti prie Televizijos bokšto. Todėl čia įžiūriu ypatingą orios ir savarankiškos Lietuvos valstybės misiją. Komercinio pragmatizmo ir beprincipės diplomatijos alinamam pasauliui ir drauge sau Lietuva buvo kitokios vertybių hierarchijos, kitokios politinės etikos, tiesiog dvasinio apsivalymo vilties ženklas, kai jinai “nenaudingai”, rizikuodama komplikuoti savo pačios situaciją, palaikė teisėtus kolonializmo aukų – Čečėnijos ir Tibeto – laisvės ir apsisprendimo siekius. Kaip niekuo kitu galime didžiuotis šia savo šalies nuostata ir sunkiu, netgi pavojingu ją politinėmis, diplomatinėmis ir humanitarinėmis akcijomis įkūnijusių parlamentarų darbu. Net jeigu tai ir neduotų laukiamų rezultatų, šis engiamiems ir fiziškai mažiems jų atleidimo naktyje parodytas kilniadvasis solidarumas liks amžinai įrašytas Dievo akivaizdoje ir istorijoje kaip Lietuvos garbė. Labai norisi tikėtis, kad ypač dabartinės sudėties Seimas iš etinių ir medžiaginių interesų toliaregiškai atsirinks valstybinės svarbos prioritetus. Visas žmonijos istorinis patyrimas liudija, kad kilnumas, dažnai atrodantis nepatogus ar net žalingas “čia ir dabar”, visuomet neišvengiamai su didžiuliais procentais sugrįžta tiems, iš kurių išėjo. Prisiminkime nesuskaičiuojamus krikščionis pasaulyje, per visą sovietmetį nesiliovusius kalbėti, rašyti, protestuoti, kad lietuvių tikėjimas yra persekiojamas. Prisiminkime orias šalis bei organizacijas, niekada nepraleidusias progos pasmerkti Baltijos valstybių okupacijos. Dabar mūsų eilė atiduoti skolą. Nejaugi mes, ką tik atitrūkę nuo imperinės nelaisvės kontinento, dar siurbiami atgal visa galinga įcentrine jos jėga, nejaugi galėtume šaltai nusisukti nuo likimo brolių pagalbos šauksmo ir kančios? Teisinamasi, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, tačiau galime niekada nei garsiai, nei tyliai, nei viešai, nei slaptai pavergtųjų siekių teisėtumo nepaneigti, neteisės fakto legalizavimui nepadėti, nuo mūsų priklausančios paramos engiamiesiems ir į ramų ir “naudingą” sambūvį su galingu blogiu neiškeisti. Ir to bus gana iš mūsų. Ir tai bus Sausio 13-osios testamento vykdymas.
Tačiau kad galėtume taip mąstyti ir elgtis, matyt, reikalingas teisingumo atkūrimas pačioje Lietuvoje, visuomenėje ir jos narių dvasioje. Dievą tikintys ar apskritai dvasingumo siekiantys žmonės, kokie, tikiu, esame, netrokšta bausmių buvusiems sovietų kolaborantams, savo persekiotojams ar net kankintojams. Tačiau nedora ir netiesa turi susilaukti bent moralinio įvertinimo ir pasmerkimo. Antraip, kaip sako didis rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas, nejauku bus gyventi visuomenėje, neįvardijusioje sau, kad išdavystė ir ištikimybė nėra lygiaverčiai dydžiai, nes jaunoji karta, kuri augdama mato, kad nusikaltimas nėra baudžiamas, praras pačią teisingumo idėją ir gali išaugti baisi. Ar nepastebime kraupių tokios vertybių sąjaukos pasekmių iš iki šiol įstatymų legalizuoto žudymo, kuris vadinasi abortas, kriminogeninės padėties blogėjimo ir nesiliaujančių patyčių iš visų bendražmogiškųjų vertybių, tarp jų ir iš patriotizmo, per nepriklausomomis save vadinančias mass media?
Sovietų komunizmas yra surengęs tautoms tokį pat nusikalstamą holokaustą kaip ir nacizmas mūsų broliams žydams. Tai, kad antrojo Niurnbergo, adekvačiai pasmerkusio ideologiją – nacizmo dvynę ir jos vykdytojus, nebuvo, gresia recidyvais, pavojingais ne vien Lietuvai. Desovietizacijos įstatymas – išmintingas, apgalvotas, tačiau atskiriantis dorybę nuo nusikaltimo, turi būti priimtas kaip apsauga Lietuvai nuo tokių recidyvų kaip skiepai augančiai kartai nuo moralinio reliatyvizmo bacilų, kaip pagalba ir okupacijos aukoms, ir nelaimingiems okupacijos talkininkams, ar jie būtų tokie tapę per prievartą, ar savo noru, ar per klaidą. Pamąstykime apie tokią apsivalymo ir atsitiesimo galimybę šiandien.
Ir dar kai ką noriu čia šiandien pasakyti. Manau, kad sąžiningas tiesumas, vienintelis vertingas žmonių bendravimo būdas, geriausiai išreiškiantis pagarbą taip pat ir tiems, kurie mano kitaip, verčia kitaip elgtis. Esu iš to pirmojo rinkimų turo 16%, kurie skausmingai jaučia moralinę rinkėjų daugumos skolą 1991-ųjų sausio Lietuvos Prezidentui. Galime įžvelgti dramatišką lietuvių tradiciją: nevainikuotą, nors žymiausią Didžiosios Kunigaikštystės valdovą Vytautą Didįjį, vilnietį šv. Kazimierą, kurio dėka esame žinomi visame krikščioniškame pasauly, taip ir netapusį karaliumi. Beje, tai ne mūsų vienų istorinė patirtis – nuo Senojo Testamento pranašų laikų kokios nors daugumos tamsumas, moralinis skurdas ar populizmo vilionės trypdavo ir trypia dvasios aristokratiškumą, tikruosius savo didvyrius ir geradarius, o drauge ir geresnės savo pačių ateities galimybę. Paskui (tai irgi taikliai paliudyta šv. Rašte) tų trypėjų vaikai bei vaikaičiai stato jiems paminklus… Tačiau mums, daugeliui apsisprendusių sutikti tankų ataką čia, viduje ir aplink šiuos rūmus, ano sausio naktimis aišku, kas ir kodėl yra rinkėjų daugumos neatpažintas, o vis dėlto nepaneigiamai tikras Lietuvos Prezidentas – Sausio 13-osios pergalės Prezidentas. Mūsų, drįstu sakyti, nesuskaičiuojamų pokario rezistentų, religinės ir patriotinės pogrindžio spaudos leidėjų, kultūrinio pasipriešinimo karių, to laisvės saugotojų ir gynėjų branduolio, akyse kiekvienas kitas asmuo aukštame ir atsakingame Lietuvos Respublikos Prezidento poste bus tiek vertas Lietuvos, kiek eis šiuo Sausio 13-osios Prezidento ištikimybės, tiesumo, dvasios keliu…
Vertybės yra vertybės ne todėl, kad jas supranta ir palaiko dauguma, o todėl, kad jos vertybės.
Baigdamas prašau sostinę suprasti ir nepykti: Vilnius, kur studijavau, iš tiesų man labai artimas ir brangus. Tačiau iš šios aukštos tribūnos šiandien nesusilaikau nepasveikinęs kauniečių ir Kauno. O Kaune, Lietuvos salele Lietuvoje! (Plojimai)
Žuvusiojo R.Juknevičiaus tėvelio R.Juknevičiaus kalba
PIRMININKAS. Kalbės žuvusiojo R.Juknevičiaus tėvelis R.Juknevičius.
R.JUKNEVIČIUS. Gerbiamieji ponai ir ponios, mielieji Lietuvos žmonės! Mums, Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimiesiems, Lietuvos laisvės gynėjų diena – tai didžiausios žmogų užklupusios netekties, skausmo ir sielvarto diena. O tūkstančiams tautiečių, kurie pokario metais kovojo ir liko gyvi, kurie 1991-ųjų sausio dienomis budėjo prie Televizijos bokšto, prie Seimo rūmų ar prie kitų tautos laisvei svarbių objektų, ši diena vėl atgaivina patirtus nepakartojamus išgyvenimus ir jausmus, atgaivina matytus veidus ir vaizdus, kurie giliai ir visam laikui įsirėžė atmintin. Tai jau tapo mūsų šalies, mūsų tautos istorija, o mes – tos tautos istorijos kūrėjai ir dalyviai. Ir tuo pelnytai didžiuojamės.
Deja, metai bėga ir viską nusineša praeitin. Vyriausieji lieka vienui vieni su savo patirtim ar netektim, o naujo gyvenimo, naujos istorijos kurti ateina nauja karta, kuri turi savo mentalitetą, savo idealus, savitą istorijos supratimą arba nesupratimą. O tos naujos kartos istorinių, dvasinių, moralinių vertybių samprata ar ne tokia, kokią paveldėjo iš mūsų, vyresniųjų? Ar ne mes, vyresnieji, kalti, kad dalis jaunimo nežino nei tolesnės, nei visai netolimos istorinės praeities ir neturi pasididžiavimo ja jausmo? Ar ne kai kurie vyresniosios kartos (jų ne taip jau mažai) vidurinių ir aukštųjų mokyklų bei mokslinius vardu turintys pedagogai ugdo tokią jaunąją kartą, kuriai gėda prisipažinti, kad turi Tėvynės ar tautiškumo sampratą ir jausmus? Ar ne kraupu darosi, kai tūlas filosofas pasimėgaudamas save laiko tik būtybe, kuri yra kažkokiame kosminiame laive, kuri sėdi Žemės planetos ežerėlyje, valtyje ir meškerioja kažkokioje erdvėje, kažkokioje vietovėje, kuri nėra nei Tėvynė, nei gimtinė, tik kažkokia visai neapibrėžta vieta – be vardo, be pavadinimo, be praeities, be istorijos ir, matyt, be ateities. Tad ir nesipiktinkime, kad jaunoji karta nežino, kas mūsų Tautiškos giesmės, t.y. himno, teksto ir muzikos autorius. O jūs, gerbiamieji žurnalistai, mūsų jaunuolių neklausinėkite, kokiais žodžiais himnas prasideda, arba kokie jo paskutiniai žodžiai.
Mes – tėvai, mokytojai, auklėtojai, pedagogai, dėstytojai, filosofai, kultūros ir valdžios moterys ir vyrai tokiais juos išauginome, tokius išugdėme. Ir nesistebėkite, kad vien tik “auksas valdo juos”.
Mokyklose jaunimui kemšame į galvas matematikos, fizikos, chemijos formules ir nesusimąstome, ko jos vertos, jeigu jų nevaldo dvasinės, moralinės formulės.
Šiandien – Lietuvos laisvės gynėjų diena. Mes minime kažkokius beasmenius, bevardžius laisvės gynėjus, paguldžiusius galvas už mūsų tautos laisvę, už mūsų šalies nepriklausomybę. Bet jie turėjo vardus, pavardes, turėjo savo gyvenimą, savo idealus, savo troškimus. Kodėl mums kažkaip saugiau ir jaukiau, kai jie mūsų sąmonėje sklando tik kaip šešėliai, kaip neapibrėžtos praeities būtybės?
Keista ir nesuprantama, kad mūsų menininkai tesugeba pakabinti barškučius, blizgučius, sudėlioti iš šiukšlyno atsineštus “malonius” akiai daikčiukus, o menotyrininkai labai rimtu veidu samprotauja ir įrodinėja, kad tai genialiausi meno kūriniai, kad tai pasaulį stebinantys šedevrai. Kodėl tik užsienio kompozitorius Šnitkė tuojau po Sausio skerdynių sukūrė muzikinį paveikslą, kuris, diriguojamas profesoriaus S.Sondeckio, savo meniniu įtaigumu pribloškė klausytojus? Kodėl taip yra?
Kodėl talentais apdovanoti mūsų tautos vyrai kapstosi tiktai savo pasąmonės, o gal nesąmonės užkampiuose? Kodėl vardan originalumo, įmantrumo ir kitokio -umo žmogaus dvasinį pasaulį formuojančios ir taurinančios įstaigos atsisako bendražmogiškų meninių vaizdų, žmogiškos meninės kalbos?
Štai tokie ir daug kitų kodėl mums kyla Laisvės gynėjų dieną žvelgiant į save ir aplink save. Ir nepaprastai džiugina tie retoki atvejai, tos retos išimtys, kurios kaip šviesūs žiburėliai sušvinta nakties tamsoje. Tad pasistenkime, kad tie žiburėliai sušvytėtų ryškiomis saulėmis ir šviestų visą mūsų kelią į mūsų įsivaizduojamą, mūsų svajojamą, į mūsų kuriamą ateitį.
Tegul prasidėję Naujieji metai mums visiems atneša laimės ir džiaugsmo. Tegul visapusiškai stiprėja mūsų valstybė, tegul pasijunta reikalingi ir laimingi visi jos piliečiai – ir dideli, ir maži.
Vaisingo darbo Lietuvai, Seimui, Vyriausybei ir naujai išrinktam Prezidentui! Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
Buvusio Pskovo įgulos majoro, knygos „Agresijos kronika” ir to paties pavadinimo dokumentinio filmo autoriaus, M.Pustobajevo kalba
PIRMININKAS. Kalbės buvęs Pskovo įgulos majoras, knygos “Agresijos kronika” ir to paties pavadinimo dokumentinio filmo autorius Michailas Pustobajevas. (Plojimai)
M.PUSTOBAJEVAS. Gerbiamasis Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, ponios ir ponai! Dėkoju už suteiktą galimybę kreiptis šiandien į jus. Šiandien aš prisimenu 1991 metus, Lietuvos parlamento rūmus, betono bloką ir žmones su dujokaukėmis, virš barikadų plevėsuojančias tautines Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Estijos vėliavas. Aš žinau ir prisimenu tuos, kurie apgynė laisvę ir demokratiją, Lietuvos valstybingumą.
Prabėgo lygiai septyneri metai nuo to laiko, kai aš, Sovietų armijos karininkas, savo akimis pamačiau, kaip SSRS ginkluotosios pajėgos vykdė įsakymus, kuriuos vadinu nusikaltimu. Šių nusikaltimų vietos šiandien žinomos visiems. Tai 1956 metai – Budapeštas, 1962 m. – Novočerkaskas, 1968 m. – Čekoslovakija, Praha, 1989 m. – Tbilisis, 1991 m. sausis – Vilnius, 1991 m. rugpjūtis – Maskva. Man tapo akivaizdu, kad SSRS vadovybės valia tūkstančiai žmonių kario uniforma tapo nusikaltėliais.
Per praėjusį laikotarpį aš susitikinėjau su buvusiais tarnybos draugais, kurie prieš septynerius metus dalyvavo policinėje operacijoje, vykdydami SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo 1990 m. gruodžio 1 d. įsaką “Dėl kai kurių aktų gynybos klausimais, priimtų sąjunginėse respublikose dėl visuotinės karinės prievolės, ir pagalbos suteikimo kariniams Latvijos, Estijos ir Lietuvos komisariatams vykdant jų užduotis”. Taip pat aš susitikau su tais žmonėmis, kurie ėjo ginti savo ir savo Tėvynės laisvės. Aš pažinojau tuos žmones.
Vėliau kariškiai man sakė, kad tik po 1991 metų dalyvavimo sausio įvykiuose Vilniuje jie supratę, jog vadų įsakymai gali būti nusikalstami.
Aš prisimenu 1990 m. rugsėjį. Į posėdį susirinko naujasis šalies parlamentas, darbotvarkėje labai svarbūs klausimai, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė manė, kad nedalyvaujant kariškiams šių klausimų neišspręs. Taip rudenį aš atsidūriau Pamaskvėje. Miškas, lietus, šalmai, šarvuotos liemenės. Kiekvienas turėjo po keturis šaudmenų komplektus. Su tokia šaudmenų atsarga kažkada armija buvo siunčiama į Prahą ir Budapeštą. Instruktuodamas mus karinės transporto aviacijos vado pavaduotojas sakė, jog į civilių klausimus reikia atsakyti, kad atskridome bulvių kasti arba ruoštis eiliniam didžiosios spalio revoliucijos paradui. Tuomet aš aiškiai suvokiau, kad mus, kariškius, priešpriešina liaudžiai. Jau po trijų mėnesių kariškius iš vadinamųjų “bulvinių” manevrų pasiuntė į Vilnių. Pasekmės jums žinomos. Vėliau dauguma mano tarnybos draugų gėdijosi ir gailėjosi tapę šios politinės avantiūros įkaitais. Įvykiai, vykę Vilniuje prieš septynerius metus,paliko mano sieloje neišdildomą pėdsaką. Tačiau labai apgailestauju, jog praėjus septyneriems metams pagrindiniai Vilniaus tragedijos kaltininkai nepasiekiami įstatymų: ar tai būtų Lietuvos Respublikos, ar Rusijos Federacijos įstatymai. Jie įvykdė nusikaltimą būdami SSSR piliečiai, dabar jau nesančios valstybės piliečiai. Ką gi, te Dievas jiems bus teisėjas. Aš mačiau, kaip tūkstančiai žmonių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje susikibo rankomis pilietinės akcijos “Baltijos kelias” metu, ir supratau, kad ginkluoti žmonės bejėgiai prieš žmones, siekiančius laisvės. Mano šalyje visada buvo žmonių, kurie žino laisvės kainą. Mūsų šalys – Rusija ir Lietuva dabar laisvos, Rusija ir Lietuva turi ateitį. Todėl aš didžiuojuosi Lietuvos apdovanojimu – Sausio 13-osios medaliu, kuriame parašyta “buvome, esame ir būsime”. (Plojimai)
Lietuvos savanorio SKAT tarnybos vado pulkininko A.Pociaus kalba
PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos savanoris, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas pulkininkas A.Pocius.
A.POCIUS. Jūsų Ekscelencijos, ponios ir ponai. Visais laikais, kai tik Lietuvai iškildavo grėsmė, lietuviai palikdavo savo šeimas, namus, neužbaigtus darbus ir paėmę į rankas ginklą išeidavo ginti savo Tėvynės. Nesuskaičiuojamas aukų skaičius, marios pralieto kraujo nusako mūsų tautos nepaprastą norą būti laisviems ir nepriklausomiems. Sunkūs išbandymai teko kiekvienai mūsų protėvių, senelių ir tėvų kartai.
Toks išbandymas teko ir mums. 1991 m. sausio mėnesį, kai gležnai mūsų nepriklausomybei iškilo grėsmė, kiekvienam lietuviui teko apsispręsti, ar būti Tėvynės gynėju, ar pasyviu įvykių stebėtoju. Nesitikėjo raudonasis slibinas, kad Lietuvoje, kur buvo tiek daug ištremta, sušaudyta, kankinta, vėl atsiras tūkstančiai pasiryžėlių, kurie savo kūnais apjuos Vilniaus televizijos bokštą, Televizijos ir radijo komitetą, Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Nesitikėjo, kad gyvoji siena, gyvosios barikados, maldos ir dainos yra stipresni už tankus, šarvuočius bei sužvėrėjusius okupantų karius.
Aš esu vienas iš tų kelių šimtų savanorių, kurie buvo Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje ir 1991 m. sausio 11 d. prisiekė Lietuvai kartu su pasiryžusiu čia likti iki galo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku V.Landsbergiu ir dalimi Aukščiausiosios tarybos deputatų. Esu dėkingas Dievui ir likimui, kad likome gyvi ir neteko mums gintis turimais medžiokliniais, sportiniais ar parūdijusiais pokario partizanų išsaugotais ginklais.
Ir šiandien esu įsitikinęs, kad tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko profesoriaus V.Landsbergio sprendimas be ginklų ginti Televizijos bokštą bei Televizijos ir radijo komitetą buvo teisingas. Jeigu būtų ginama ginklu, tai įvykiai nežinia kaip būtų pasibaigę. Aišku tik tiek, kad aukų būtų buvę šimtai, o gal ir tūkstančiai.
Neramios tai buvo dienos ir naktys, kankino nežinia, skaudu buvo sužinoti apie žuvusiuosius prie Televizijos bokšto. Su nerimu žiūrėjome pro langą – ar neišsigando, ar neišsiskirsto žmonės, kurie gynė Aukščiausiosios Tarybos rūmus, o kartu ir mus, esančius rūmų viduje. Mes buvome dėkingi jiems, kad jie tą sausio 13-osios naktį nepabūgo, nepasitraukė ir liko su mumis dar tvirčiau susikibę rankomis, dar glaudžiau prisispaudę petys prie peties.
Aš neturėjau anksčiau tokios progos, kurią turiu šiandien, todėl noriu padėkoti visiems tiems Lietuvos žmonėms, kurie tada, 1991 m. sausio dienomis, stovėjo, budėjo, saugojo ir gynė Lietuvą. Ir apgynė. Su aukomis, sužeistaisiais, bet apgynė. Nebūna mūšių, pergalių be aukų. Tad sveikinu visus su Lietuvos laisvės gynėjų diena ir kaip Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas galiu garantuoti, kad ir šiandien turime savanorių, kurie visada, kai tik reikės, stos ginti Lietuvos. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
Kauno apskrities Kultūros skyriaus viršininko, sausio įvykių metu dirbusio LTV Kauno vyriausiosios redakcijos vyresniuoju redaktoriumi, R.Ylos kalba
PIRMININKAS. Kalbės Kauno apskrities Kultūros skyriaus viršininkas, sausio įvykių metu dirbęs Lietuvos televizijos Kauno vyriausiosios redakcijos vyresniuoju redaktoriumi, R.Yla. (Plojimai)
R.YLA. Gerbiamieji posėdžio dalyviai iš Lietuvos, garbūs svečiai, ponios ir ponai. Dėkoju už galimybę kiek plačiau apžvelgti Kauno televizijos darbą lemtingąją 1991 m. sausio 13 d. ir septynis mėnesius po jos (tiek laiko buvo okupuota Lietuvos televizija), kadangi net tokiame solidžiame leidinyje, koks yra “Lietuva. 1991 m. sausio 13-oji”, Kauno televizijos darbui teskirtos vos dvi eilutės. Taip, Kauno televizija tuos septynis mėnesius transliavo nė kiek ne menkesnę programą negu Lietuvos televizija. Tuo galima įsitikinti savaitraščio “Kalba Vilnius” komplekte susiradus 1991 m. sausio numerius.
Tomis dienomis Kauno televizijoje gimė regioninės programos, vėliau peraugusios į kasdienes krašto apžvalgos laidas, trukdavusias po 40 minučių. Tiesioginiame eteryje buvo “tiesiami tiltai” tarp Kauno ir Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Utenos, Mažeikių.
Laida turėjo korespondentą Punske.
Tame pačiame “Kalba Vilnius” savaitraštyje pasisakyta už tai, kad šios laidos išliktų. Tačiau po dvejų metų, pasikeitus ir Respublikos, ir televizijos valdžioms, laidos buvo nutrauktos, o jos galėtų gyvuoti ir šiandien, juo labiau kad daugelis paminėtų miestų yra apskričių centrai. Nebeliko ir Kaune pradėtos formuoti antrosios Lietuvos televizijos programos. Primenu, jog tai, ką tada rodė Kauno televizija, pradedant sausio 13-ąja, matė beveik 80% Lietuvos teritorijos gyventojų, taip pat Seinų kraštas Lenkijoje, Karaliaučiaus krašto ir Latvijos pakraščiuose gyvenantys lietuviai, ir ne tik jie.
Bet grįžkime septynetą metų atgal į tą tragiškąją Sausio 13-ąją.
Čia Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salėje esu pirmą kartą, nors tada, 1991-ųjų sausio dienomis, mintimis ir televizijos padedami šiuose rūmuose pabuvojome kiekvienas, o dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių gyvu žiedu supo čia plakančią mūsų Nepriklausomybės širdį. Toks pat gyvas žiedas, supęs Vilniaus televizijos bokštą, įrodė, jog žmonių vienybė ir susitelkimas yra tvirtesni už plieninius šarvus.
Okupacinei kariuomenei užėmus Lietuvos radiją ir televiziją, laikinąja televizijos sostine daugiau kaip pusę metų tapo Radijo ir televizijos Kauno vyrausioji redakcija. Čia dirbusius, įpratusius vykdyti tik nurodymus ir įsakymus, staiga užgriuvo didžiulė atsakomybės našta. Negaliu sakyti, jog tokiai įvykių raidai nesirengėme, nes po Spaudos rūmų Vilniuje šturmo ir užėmimo buvo aišku, kad Radijas ir televizija tokio pat likimo taip pat neišvengs. Tik niekas nežinojo, kurią dieną tai įvyks, todėl ir inžinieriai, ir redaktoriai pasikeisdami budėjome ištisą parą. Taip pat budėjimo režimu dirbo ir aparatūra. Tai iki minimumo sutrumpino pauzę eteryje, kai Vilniuje nutilo E.Bučelytės balsas.
Prieš pusiaunaktį miesto savivaldybėje priesaiką priimti rengėsi savanoriai. Nuvažiavome filmuoti. Pastatą supo didelė žmonių minia, buvo šalta. Jie šildėsi dainuodami ir rateliais šokdami. Minioje nestigo radijo imtuvų. Visus buvo apėmusi didelio artumo, lyg ir šventės nuotaika. Niekada nepamiršiu, kaip ši nuotaika pasikeitė, kai iš Sitkūnų nuaidėjo:
“Kalba Kauno radijas! Dėmesio! Kalba Lietuvos Respublikos radijas!
Pranešame, kad reguliarios Lietuvos radijo laidos nutrauktos grubia karine jėga…”
Žmonių veidai sustingo, tačiau niekas nepuolė bėgti – atvirkščiai – gyvasis žiedas dar tvirčiau susiglaudė.
Nuskubėjome į Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje, esančią televizijos transliavimo stotį. Gatvės dar buvo tuščios, todėl nulėkėme greitai.
Stotį taip pat supo glaudus žmonių žiedas. Sukaukė sirenos. Ir lyg stebuklo lazdele mostelėjus gatvės pritvino žmonių. Jie skubėjo tvirtinti gyvojo žiedo apie transliavimo stotį, o mes, padarę kelis įrašus, nuskubėjome į Daukanto gatvėje esančią televizijos studiją. Šį kartą užgaišome ilgiau: gatvės jau buvo pilnos žmonių, didžiulė minia supo mūsų redakcijos pastatą, žmonės buvo pradėję statyti barikadas.
Nenusimetusį striukės, inžinieriai mane stumte įstūmė į studiją, kur prie mikrofono darbavosi M.Patašius. Supratau, kad laiko liko visai nedaug, nes niekas negalvojo, kad po Vilniaus neateis laikas Kaunui. Tačiau apsiribota grasinimais. O kai apie 3 val. ryto mus pasiekė telefono skambučiai iš Suomijos, Norvegijos ir Švedijos ir grasinimai liovėsi, mes supratome, kad svarbiausia padaryta – kas įvyko Vilniuje ir kas dabar vyksta Lietuvoje, jau žino užsieniuose.
Kai išaušus rytui išėjome kalbinti kauniečių, minia aplink mūsų redakcijos pastatą nebuvo sumažėjusi. Ašarą išspaudė tos minios plojimai ir vieningas “Ačiū! Ačiū!”
Pavojus dar nebuvo praėjęs, mes visą savaitę dirbome ir nakvojome mūsų redakcijoje. Aparatūra nebuvo išjungiama, viena kamera visą laiką žvelgė į studijos duris, kad visi išvystų, jeigu “jie” ateis. Atvyko pas mus ir okupuotos Lietuvos televizijos žmonės: redaktoriai, diktoriai, operatoriai. Ir jie, ir mes patyrėme visuotinio dėmesio ir meilės protrūkį. Beje, reikia dar kartą priminti, kad iš Kauno transliuojamas laidas tada matė maždaug 80% Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių.
Tų dienų televizijos žiūrovų nuotaikas pailiustruosiu ištraukomis iš kelių laiškų.
Pirmasis buvo pridėtas prie namuose keptos duonos kepalo:
“Kokia laimė, kad “Sekmadienio rytas” (taip tada buvo vadinama Kauno televizijos laida) prasidėjo vidurnaktį. Tai buvo mūsų Tikėjimas, Viltis ir Didžioji pergalė. Tvirtai laikykite savo rankose sukruvintą Lietuvos laisvės duoną ir dalykitės ja su artimu. Nepavarkite, iškentėkite. Sveikatos, ištvermės, tikėjimo savo teisumu”.
Duona ir laiškas pasiekė mus dar neišaušus dienai.
Sausio 13-osios popietę gauta telegrama iš Plungės.
“Mes, Plungės rajono Šateikių kaimo gyventojai, gerai matome Jūsų televizijos laidas ir už tai jums nuoširdžiai dėkojame. Nepasiduokite! Pavargsite Jūs, ateisime mes, o jeigu nepravažiuosime, ateisime pėsčiomis. Pas mus visur ramu, nors gyvename šalia karinių dalinių. Jeigu netransliuotų televizija, mes gyventume nieko nežinodami. Akis graužia ašaros, širdis virpa visų mūsų kaimo žmonių. Plevėsuoja vėliavos juodais kaspinais. Mes su Jumis. Laikykitės! A.Lubienės šeima”.
Tokių ir panašių laiškų gavome šimtus. Tai dar vienas mūsų tuometinės vienybės paliudijimas. Kaip ir šis: į kvietimą ateiti dirbti kolaborantų atkuriamoje kaspervizijoje atsiliepė tik vienas kūrybinis darbuotojas, o techninius teko kviestis iš Maskvos.
O pas mus, į Kauno televiziją, plūste plūdo aukštųjų mokyklų dėstytojai, mokslo ir paprasti žmonės – prie telefonų, prie įėjimo pabudėti, vertimą padaryti. Sausio 13-osios naktį mūsų pagalbos šauksmas skambėjo septyniomis kalbomis! Beveik tris šimtus vaizdajuosčių iš Vilniaus su Vilniaus įvykių įrašais į visus tuometinės Sovietų Sąjungos kampelius išvežė verslininkai, prekeiviai, kariškiai. Į Kauno televiziją žmonės nešė maistą, pinigus, vaizdajuostes, videotechniką.
Ši vienybė neišaugo per vienerius metus. Į ją ėjome užgniaužę kvapą klausydamiesi, su kokia meile J.Grušo ir J.Marcinkevičiaus kūrinių herojai taria žodį “Lietuva”, kaip “Žalgirio” vaikinai kaunasi su imperinės kariaunos išrinktaisiais. Į ją ėjome per Sąjūdį, šimtatūkstantinius mitingus, kylančias trispalves. Ėjome vis daugiau sužinodami apie didžiųjų valstybių sandėrius, apie tremtis, lagerius, rezistentų kovas prieš okupantus.
O kalbėdamas apie Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos darbą, galiu pasakyti, jog mes atlikome pareigą Tėvynei. Kaip ir tūkstančiai kitų jos piliečių. Tik mes buvo labiau matomi, gal todėl labiau įsiminėme.
Baigdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie atmintį. Kai Lietuva laidojo žuvusiuosius laisvės gynėjus, Tito Masiulio, po mirties apdovanoto I laipsnio Vyčio Kryžiumi, mama pasakė: “Labai gaila sūnaus, bet bus dar skaudžiau, jeigu jų auka bus beprasmė”. Šiuos žodžius prisiminiau vykstant Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams, kurie parodė, jog žmonių atmintis labai trumpa. Ačiū! (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji susirinkusieji, tuo iškilmingą posėdį ir baigiame. Noriu priminti, kad 12.00 val. čia, Nepriklausomybės aikštėje, vyks iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija. Iki to laiko visus kviečiame pasižiūrėti parodą Seimo hole, taip pat pabendrauti. Taigi posėdis yra baigtas.