Dvidešimt septintasis (127) posėdis
1997 m. lapkričio 4 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS

PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Gerbiamieji kolegos, labas rytas! Pradedame lapkričio 4 d., antradienio, rytinį plenarinį posėdį. Gerbiamieji kolegos, pradedame nuo liūdnos žinios – šią naktį po sunkios ir ilgos ligos mirė mūsų kolega Seimo narys Z.Pocius. Pagerbkime velionio atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

1997 m. lapkričio 4 d. (antradienio) darbotvarkė

Gerbiamieji, darbotvarkė yra jums išdalinta, ji buvo patvirtinta praeitame posėdyje. Seniūnų sueiga dar sykį šiandien ją peržiūrėjo. Keletas įstatymų projektų, kurių svarstymas arba priėmimas buvo numatytas šiandien, atidėti vėlesniam laikui. Jūs tai galite matyti darbotvarkėje. Tai yra 2-9, 2-11, 2-14 darbotvarkės klausimai. Taip pat papildomai yra įrašyti darbotvarkės r-2, r-3 klausimai. Prezidentas, kaip žinote, savo dekretu ir su savo pastabomis grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo projektą. Į mūsų darbotvarkę jis įrašytas Nr.2-2. Tai tiek naujienų apie mūsų darbotvarkę.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo projektas Nr.P-730(4) (priėmimo tęsinys)

Jeigu niekas neprieštarauja, galime pradėti darbotvarkės pirmąjį klausimą – Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo projektą Nr.P-730(4). Pranešėjas – ministras V.Pakalniškis. Kviečiame į tribūną ministrą. Kol ministras ateis, turiu priminti, kad mes nebaigėme 1 straipsnio ir sustojome prie 17 straipsnio, 16 straipsnio pirmosios dalies, atrodo, nebaigėme priiminėti, jeigu aš neklystu. O nuo 17 straipsnio galime dirbti. Turiu pasakyti, kad papildomai yra išdalintos Seimo nario K.Glavecko pataisos šiam įstatymo projektui. Tačiau, deja, pagal mūsų Statutą mes galėsime svarstyti tiktai 21 straipsnio pataisą, kadangi visos kitos pataisos yra skirtos tiems įstatymo straipsniams, kuriuos mes esame priėmę.

Kol ministras dar nepradeda kalbėti, registracija… Atsiprašau, kol kas nevyksta. Prašom registruotis. Vyksta registracija. Prašom, ministre, jūsų žodis. Darbą tęsiame.

V.PAKALNIŠKIS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, jeigu aš teisingai supratau, mūsų nepriimtas ir 1 straipsnis?

PIRMININKAS. 1 straipsnis nebaigtas, taip. Galime pradėti nuo 1 straipsnio.

V.PAKALNIŠKIS. Todėl iš karto aš siūlau, kad profesoriaus K.Glavecko pasiūlymus dėl 1 straipsnio irgi mes galėtume apsvarstyti.

PIRMININKAS. Gerai.

V.PAKALNIŠKIS. Prie 1 straipsnio buvome sustoję, nes Seimo nario pono A.Šimėno pasiūlymas dėl tiesioginių derybų išbraukimo buvo likęs kaip diskusijų klausimas. Todėl mes palikome tą straipsnį priimti vėliau.

Per šį laikotarpį, manome, kad tuos visus nesutarimus išsprendėme ir radome išeitį iš tos padėties. Mes vis tiek manome ir poną A.Šimėną įtikinome, kad tiesiogines derybas verta palikti kaip atskirą privatizavimo būdą, nors jis bus taikomas išimtiniais atvejais, kai privatizavimo objektas yra tokio pobūdžio, kad iš tikrųjų jam nėra prasmės taikyti visų procedūrų, kurios yra būdingos viešajam konkursui, jo viešam paskelbimui yra taikomos kitokios procedūros. Bet visais atvejais tiesioginėse derybose gali dalyvauti neribotas investitorių skaičius. Dėl tos priežasties būtų galima priimti 1 straipsnį. Bet taip pat reikia atsižvelgti į vertingus profesoriaus K.Glavecko pasiūlymus dėl potencialaus pirkėjo apibūdinimo ir numatyti draudimą ne tiktai Lietuvos valstybės ir savivaldybių išlaikomoms įstaigoms dalyvauti, būti potencialiu pirkėju, bet ir užsienio analogiškiems subjektams.

Kalbėdami apie užsienio analogiškus subjektus mes manome, kad 100% tam pritarti galbūt ir negalima. Sakytume, reikėtų kalbėti apie užsienio valstybių ir kitokių valdžios institucijų išlaikomas įstaigas ir organizacijas. Didesnis apribojimas šiuo metu būtų nelabai teisingai įvertintas užsienio, nes jau yra prasidėjęs kai kurių objektų privatizavimas. Todėl yra siūloma 1 straipsnio trečiojo punkto antrą sakinį rašyti: “Potencialiu pirkėju negali būti Lietuvos valstybės ir savivaldybių įmonės, iš Lietuvos ar užsienio valstybių ir savivaldybių biudžetų išlaikomos įstaigos ir organizacijos”. Taip papildžius trečiąjį punktą būtų galima sutikti su tais papildymais ir priimti 1 straipsnį.

PIRMININKAS. Dar K.Glaveckas dėl savo pataisos 1 straipsniui.

K.GLAVECKAS. Labai ačiū už suteiktą žodį. Pirmiausia labai trumpai apie pasiūlymus ir pataisas, kurie pavėlavo. Taip išėjo, kad praeitą savaitę buvo neeilinė sesija ir jie tiesiog nespėjo pasiekti, todėl aš atsiprašau. Bet ir su ponu ministru V.Pakalniškiu kalbėjau, kad būtų galima atsižvelgti į kai kurias mano pastabas, kurios, mano supratimu ir mūsų bendru sutarimu, turėtų pagerinti įstatymą. Tai pirmasis toks siūlymas, kuris yra susijęs su 1 straipsnio trečiąja dalimi, aš tik pritariu pono V.Pakalniškio komentarui ir nenoriu dar kartą komentuoti to. Ačiū.

PIRMININKAS. Taigi dėl 1 straipsnio mes turime apsispręsti, jeigu tai yra vienintelė pataisa. Dėl 1 straipsnio ar norėtų kas nors dar kalbėti?

L.Sabutis dėl 1 straipsnio. Prašom.

L.SABUTIS. Būtų galima pritarti, kiek aš supratau, trumpai paskelbtai redakcijai. Bet dar prašytume perskaityti visą 1 straipsnio trečiąjį punktą. Ar galėtų padaryti tai pranešėjas?

V.PAKALNIŠKIS. Visą?

L.SABUTIS. Taip.

PIRMININKAS. Trečiąją dalį.

V.PAKALNIŠKIS. Prašau. “Potencialus pirkėjas – Lietuvos ar užsienio fiziniai bei juridiniai asmenys, pagal šį įstatymą įsigyjantys privatizavimo objektą. Potencialiu pirkėju negali būti Lietuvos valstybės ir savivaldybių įmonės, iš Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaikomos įstaigos ir organizacijos, taip pat akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, bankai bei draudimo įstaigos, kuriose daugiau kaip ½ akcijų, suteikiančių balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, taip pat iš Lietuvos ar užsienio valstybių ir savivaldybių biudžetų išlaikomos įstaigos ir organizacijos.”

L.SABUTIS. Ačiū.

PIRMININKAS. Taigi tokiai pataisai niekas neprieštarauja. Ar galime 1 straipsnį laikyti priimtu?

V.PAKALNIŠKIS. Tiesa...

PIRMININKAS. Dar ne? Tada aš sustabdau. Prašom dėl 1 straipsnio.

V.PAKALNIŠKIS. Praėjusį kartą Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlymo dėl nurodytų sandorių negaliojimo tekstas nebuvo perskaitytas.

PIRMININKAS. Pirmojo straipsnio, taip?

BALSAS IŠ SALĖS. Kuri dalis?

V.PAKALNIŠKIS. Dėl privatizavimo sandorio. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlymas buvo toks. “Jeigu šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyje nurodyti sandoriai yra sudaromi be turto fondo leidimo, jie yra niekiniai, išskyrus trečiųjų asmenų sudarytus sandorius, kurie nežinojo ir negalėjo žinoti apie šio straipsnio taikomus apribojimus įmonei”. Toks buvo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlymas, dėl kurio mes praėjusį kartą sutarėme, bet aš nebuvau jo perskaitęs.

PIRMININKAS. Dabar jis yra perskaitytas, stenogramoje bus ir mes galime jį priimti. Daugiau norinčių kalbėti dėl 1 straipsnio nėra, taigi galime 1 straipsnį priimti bendru sutarimu.

Dabar, gerbiamieji kolegos, ministre, dėl profesoriaus K.Glavecko pataisų. Ar jūs norėtumėte grįžti prie kurių nors straipsnių?

V.PAKALNIŠKIS. Aš manau, kad būtų galima grįžti prie 10 straipsnio ketvirtosios dalies papildymo tokiu sakiniu. Profesorius K.Glaveckas siūlo 10 straipsnio ketvirtąją dalį išdėstyti…

PIRMININKAS. Po trečiosios dalies įterpti naują ketvirtąją.

V.PAKALNIŠKIS. Aš manau, kad galbūt šitą… Jos esmė yra tokia, kad į privatizuojamų objektų sąrašą įtraukiamos visos įmonės, neįtrauktos į įmonių, kurių iki 2000 metų nenumatoma privatizuoti, sąrašą. Šito pasiūlymo esmė man yra priimtina, nes ji užpildo galimą spragą, kad kažkas gali užmiršti arba nenorėti ir tokių akcijos gali būti neįtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą. Jeigu akcijos nėra įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą pagal 2 straipsnį, vadinasi, susidaro galimybė jas realizuoti ar kitaip disponuoti apeinant Privatizavimo įstatymą. Profesoriaus pataisa yra reikšminga, bet aš siūlyčiau ją įtraukti į 10 straipsnio antrąją dalį, ten, kur kalbama apie privatizavimo objektų sąrašą, o ne apie privatizavimo programas. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie įmonių įtraukimą į sąrašą, o apie įmonių akcijų įtraukimą į sąrašą, nes privatizavimo objektai yra ne pačios įmonės, o valstybės turimos akcijos. Tokiu būdu mes galėtume antrąjį punktą, jeigu profesorius sutiktų, papildyti tokiu sakiniu.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, ar niekas neprieštarauja, kad mes grįžtume prie 10 straipsnio ir papildytume vienu sakiniu taip, kaip siūlo profesorius K.Glaveckas ir ministras sutinka? Niekas neprieštarauja. Tokiu atveju mes galime taip nuspręsti – pakeisti 10 straipsnio antrąją dalį ir 10 straipsnį laikyti tokį, koks jis dabar yra priimtas. Daugiau kokių dar būtų…

V.PAKALNIŠKIS. Mes šiek tiek su profesoriumi tuos dalykus aptarėme prieš posėdį. Dėl daugelio tų pasiūlymų, kuriuos siūlo profesorius K.Glaveckas, buvo diskutuota praėjusiame posėdyje, ir jie galbūt yra daugiau redakcinio pobūdžio. Vienas iš esmingesnių jo pasiūlymų yra tas, kad skelbiant viešą konkursą, profesorius mano, kad visais atvejais reikėtų, kaip jis sako, kad visuomet būtų skelbiama surasti pardavimo vykdytojus, vadinasi, tarpininkus. Aš manau, kad čia turėtų būti lankstesnis dalykas ir tarpininkų samdymas turėtų būti kaip ir dabar, kai Vyriausybė mano, kad reikia tokių tarpininkų, kad Vyriausybė nebūtų labai suvaržyta. Manau, kad daugelis tų dalykų, kuriuos aptarė profesorius K.Glaveckas, yra realizuoti šiame įstatyme.

PIRMININKAS. Tokiu atveju mes nebegrįšime prie jau priimtų straipsnių ir turėtume jau turbūt sustoti prie 16 straipsnio, kuris nebuvo priimtas iki galo, ir toliau pradėti 17 straipsnį.

Dėl 16 straipsnio.

V.PAKALNIŠKIS. Dėl 16 straipsnio buvo pono A.Šimėno siūlymas procentais įvertinti skirtumus tarp pasiūlymų. Pasitarimuose, kurie vyko tarp Seimo posėdžių, mes su ekonomistais nutarėme, kad reali būtų 15% suma. Vadinasi, 16 straipsnio pirmosios dalies antras sakinys būtų toks: “Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15%, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo”.

PIRMININKAS. Aišku. Ar būtų norinčių kalbėti dėl šios redakcijos, kuri buvo palikta diskutuoti? Norinčių kalbėti nėra. Taigi pirmąją dalį galime priimti ir visą straipsnį. Daugiau pasiūlymų dėl viso 16 straipsnio nebuvo?

V.PAKALNIŠKIS. Ne.

PIRMININKAS. Dėl viso straipsnio daugiau pasiūlymų nėra. 16 straipsnį galime priimti. 16 straipsnis priimtas.

Toliau 17 straipsnis. Pirmoji dalis. Buvo pono A.Šimėno siūlymas. Tiesa, visą straipsnį išbraukti.

V.PAKALNIŠKIS. Taip. Kaip aš jau minėjau, mes pasiekėme tokio sutarimo, kad vis dėlto tą privatizavimo būdą – tiesiogines derybas paliktume, nes jis yra taikomas tik išimtiniais atvejais ir tik Vyriausybės numatytais atvejais.

PIRMININKAS. Tas siūlymas, jeigu aš gerai suprantu, yra suderintas. Tada antrajai daliai, jeigu aš neklystu, yra J.Valatkos pataisa, taip?

V.PAKALNIŠKIS. Ponas J.Valatka siūlo visiškai naują straipsnio redakciją, bet mums atrodo, kad čia jau būtų šiek tiek persistengta ir mes nenorėtume su ja sutikti. Siūlau palikti taip, kaip jau yra.

PIRMININKAS. Čia yra siūlymas daryti kitokią antrosios dalies redakciją, taip?

V.PAKALNIŠKIS. Taip.

PIRMININKAS. J.Valatka. Prašom.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, kaip jūs patys matote, 17 straipsnis sukėlė diskusijas ir tam tikrus apmąstymus. Mano pasiūlymo esmė būtų ta, kad tiesioginės derybos, t.y. objekto pardavimas per tiesiogines derybas, būtų vykdomas tik tada, kai šitų objektų nepavyksta parduoti viešuose aukcionuose ir konkursuose. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bet kurį objektą pirmiausia vis dėlto reikėtų pasiūlyti viešai visiems potencialiems pirkėjams. Jeigu to nepavyksta padaryti ar neįvykdomos sąlygos, tada gali būti taikomas šitas tiesioginių derybų būdas. Kuo jis yra šiek tiek pavojingas? Mes turime gal ir ne visai gerą buvusių savo privatizavimo tarnybų patirtį ir žinome, kas ten dėjosi. Tai viena. Antra. Ta patirtis vis dėlto tęsiasi. Mes turime jau pakankamai faktų apie dabar vykdomus viešuosius pirkimus, kurie yra analogiški kaip tik šiam privatizavimo būdui. Todėl, siekiant išvengti negerų dalykų, būtų galima pasiūlyti tokią redakciją – paliekant šitą būdą kaip privatizavimo būdą. Aš manyčiau, kad visiškai nesutrukdytų objektų privatizavimui ir nepakeistų jų privatizavimo sąlygų. Todėl siūlyčiau pataisyti šio straipsnio redakciją.

PIRMININKAS. Seimo narė K.Prunskienė nori pritarti. Prašom.

K.D.PRUNSKIENĖ. Aš manau, kad pono J.Valatkos pozicija iš tikrųjų yra teisinga, nors kartais gali būti atvejų dėl kai kurių objektų, kai būtent konkursas vargu ar galės išspręsti privatizavimo problemą. Tačiau keisti vieną būdą į kitą yra mechanizmas, ir todėl iš esmės aš palaikyčiau šitą variantą, nors jis gali šiek tiek supančioti ir uždelsti pačią eigą iki paties objekto privatizavimo baigties. Todėl šiek tiek abejodama vis dėlto manau, kad argumentų už, turint omenyje ne tik Lietuvoje paplitusią praktiką, kai ne pačiu geriausiu būdu yra parduodami svarbūs objektai, yra daugiau negu pakankamai. Norint to išvengti, reikėtų palaikyti J.Valatkos pasiūlymą. Ačiū.

PIRMININKAS. A.Šimėnas nori prieštarauti šiam pasiūlymui. Prašom.

A.ŠIMĖNAS. Visiškai suprantu savo kolegų nuogąstavimus, tačiau pirmiausia reikia pasakyti, kad tiesioginėse derybose tai taip pat konkursas yra, nes varžosi keletas pirkėjų. Esminis jų skirtumas tas, kad kai tiesiogiai yra skelbiamas viešas konkursas, tada yra kainos ir investicijų kriterijai, ir tam, kuris pasiūlo daugiausiai, ir privalome parduoti tą objektą, tačiau strateginiams objektams galioja truputį daugiau kriterijų. Čia nesunku suvokti, kad Vyriausybė turi galimybių patikrinti ir tuos pačius investuotojus, ir įtraukia politinį aspektą, ir mūsų strategiją integruotis į Europos Sąjungą. Ir vien tik ekonominiai kriterijai, kuriuos numato konkurso sąlygos, jau negali būti dominuojantys. Būtent todėl buvo teikiama ir mano pataisa, tik buvo siūlymas, kad tą sprendimą priimtų Seimas dėl strateginių objektų, kur reikėtų taikyti tiesiogines derybas. Bet diskusijose teko padaryti ir nuolaidų, kad ta kompetencija palikta Vyriausybei, o Seimui – tik kontroliuoti per privatizavimo komisiją, ar tikrai teisingai taikomas objektui tas parinktas būdas. Žodžiu, Seimas neatsiima savo kontrolės funkcijų, jeigu mes priimsime tokią nuostatą, tačiau tokią galimybę palikti Vyriausybei teisę įvertinti truputį daugiau aspektų negu vien pliką kainą ir investicijas, kur neaišku, kokios ir kieno jos gali būti, tikrai reikėtų suteikti, todėl mes tokį kompromisą siūlėme. Todėl šiuo metu aš palaikyčiau Vyriausybės siūlymą, kad tas variantas turi išlikti.

PIRMININKAS. Baigiame diskusiją. Dar ministras.

V.PAKALNIŠKIS. Iš tikrųjų, gerbiamieji kolegos, jeigu būtų priimtas pono J.Valatkos pasiūlymas, tada būtų galima tą privatizavimo būdą išbraukti, nes jis taptų nereikalingas.

Dėl šito straipsnio trečiosios dalies. Ten buvo techninė klaida…

PIRMININKAS. Palaukite, mes dabar turime apsispręsti dėl pono J.Valatkos pasiūlymo. Registruojamės, ir balsuosime.

Vyksta registracija. Prašom registruotis. Kol vyksta registracija, dar K.Glaveckas. Prašom.

K.GLAVECKAS. Dėl vedimo tvarkos.

PIRMININKAS. Prašom.

K.GLAVECKAS. Aš norėčiau išskirti keturias aplinkybes, kurios liudytų, kad viešas konkursas nėra pats geriausias būdas. Pirma, bus apsunkintas objektų pardavimas; antra, privatizuoti objektai negalės veikti pačiu efektyviausiu būdu; trečia aplinkybė – jiems primetus nenaudingas sąlygas, mainais potencialūs pirkėjai reikalaus iš valdžios įvairių privilegijų; ketvirta – korupcija valstybės ir savivaldybių lygmeniu, kurią tiesiogiai gali sukelti viešas konkursas. Todėl aš palaikau pono J.Valatkos siūlymą ir siūlau šitą straipsnį visiškai išbraukti. Ačiū.

PIRMININKAS. Mes kalbėjome apie 17 straipsnį, apie antrąją dalį, tai mums liko ne visai aišku… Gerai. Ne visai apie tuos straipsnius, bet dabar jau kalbame apie pono J.Valatkos siūlymą 17 straipsnio antrąją dalį papildyti tam tikrais sakiniais. Šiam pasiūlymui nepritaria ministras, nepritaria Ekonomikos komiteto pirmininkas. Prašom pasiruošti balsuoti. Balsuosime dėl J.Valatkos siūlymo. Kas už šį siūlymą, spaus mygtuką “už”, kas jo neremia, spaus mygtuką “prieš”. Prašom balsuoti.

Už – 31, prieš – 45, susilaikė 8. Taigi pasiūlymui nebuvo pritarta.

Toliau trečiojoje dalyje yra Juridinio skyriaus pastaba ir J.Listavičiaus pataisa. Pradėsime nuo Juridinio skyriaus. Ministre, ar jūs sutinkate pasakyti žodį ?

V.PAKALNIŠKIS. Galbūt tai yra susiję su ta pastaba. Pirmame sakinyje po žodžių “privatizuojant valstybės, savivaldybės kontroliuojamas įmonės akcijas” reikia įterpti žodžius “tiesioginių derybų būdu”. Čia yra techninė klaida.

PIRMININKAS. Taip, aišku. Čia papildote. Dabar Juridinis skyrius antrame sakinyje – “perduotų kontrolę” ar “prarastų kontrolę”, “netektų”?

V.PAKALNIŠKIS. Atsiprašau, čia ne tame straipsnyje.

PIRMININKAS. Čia antrame sakinyje “Šis pasiūlymas netaikomas toms valstybės…”.

V.PAKALNIŠKIS. Aš suprantu. “Prarastų” arba …tai yra analogiški žodžiai.

PIRMININKAS. Aišku. Gerai. Galbūt redaguodami galutinį tekstą…

V.PAKALNIŠKIS. Galbūt čia redaktoriaus reikalas.

PIRMININKAS. J.Listavičius. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, kadangi panaši nuostata buvo 16 straipsnyje ir jai nebuvo pritarta, tai aš ją atsiimu, tačiau noriu pasakyti, kai buvo minėtos tradicijos – nominalia privatizavimo kaina, tai aš noriu pasakyti, kad tai buvo blogos tradicijos, ir jeigu jos dabar tęsiamos, tai negerai. Juo labiau kad dabar antras etapas yra etapas už pinigus, ir čia tų tradicijų buvo galima ir nesilaikyti, bet kadangi Seimas joms pritarė, tai neturiu nieko prieš. Ačiū.

PIRMININKAS. J.Listavičius atsiėmė savo pasiūlymą, pataisos nėra. Gerbiamieji kolegos, turime apsispręsti dėl viso 17 straipsnio. Ar būtų norinčių kalbėti? J.Valatka. Prašom. Už.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, tiesiog aš galbūt norėčiau atkreipti ministro dėmesį. Trečiojoje dalyje yra žodžiai “viešo konkurso būdu”. Ar čia nesuklysta, ar mano tokia negera 17 straipsnio redakcija? Čia turėtų būti apie pardavimą tiesioginių derybų būdu.

V.PAKALNIŠKIS. Aš apie tai kalbėjau. Ką tik sakiau. Čia techninė klaida.

J.VALATKA. Aš tiesiog neišgirdau. Tik tiek norėjau pasakyti. Ačiū.

PIRMININKAS. Taigi daugiau norinčių kalbėti dėl 17 straipsnio nėra. 17 straipsnį galime priimti ir priimame. Ačiū.

Dabar 18 straipsnis. Yra A.Šimėno pataisa 18 straipsniui. Ar jinai dar lieka, ar?..

V.PAKALNIŠKIS. 18 straipsnyje iš esmės yra viskas suderinta. Ten yra Juridinio skyriaus pasiūlymai gerinti redakciją, dėl kurios mes jau tarėmės, ir pirmosios dalies pirmą sakinį po žodžių “naujų akcijų emisija” reikia papildyti žodžiais “iš papildomų įnašų”. Tada būtų visiškai aišku, kad investitorius perka investuodamas akcijas į įmonę.

PIRMININKAS. Taigi tokia pataisa yra padaryta. A.Šimėno nėra pataisos antrajai daliai?

V.PAKALNIŠKIS. Ne. Daugiau mes…

PIRMININKAS. Viskas…

V.PAKALNIŠKIS. Dėl antrosios dalies?

PIRMININKAS. 18 straipsnio antrosios dalies.

V.PAKALNIŠKIS. Dėl antrosios dalies. Kaip ir buvo kalbama anksčiau, kad šitas privatizavimo būdas yra taikomas tik tuo atveju, kai nepavyko privatizuoti kitais būdais. Todėl antrosios dalies pirmame sakinyje po žodžių “šiame įstatyme reglamentuotais” būtų tikslinga įrašyti žodžius “privatizavimo programoje nustatytais privatizavimo būdais”. Taigi sudarant privatizavimo programą jau yra numatoma, kokie privatizavimo būdai turi būti išbandyti prieš taikant šitą privatizavimo būdą. Žodžiu, kad būtų aišku.

PIRMININKAS. Taigi pirmoji ir antroji dalys yra paredaguotos, naujos redakcijos jums buvo perskaitytos. Daugiau pataisų nėra. Ar būtų norinčių kalbėti dėl viso 18 straipsnio? K.Bobelis. Prašom.

K.BOBELIS. Aš norėčiau, kad gerbiamasis ministras paaiškintų antrąjį skyrių, kuriame sakoma: “kontrolės perdavimo būdu valstybės ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei gali būti privatizuojami tik tada, kai kitais privatizavimo būdais tokios įmonės akcijų parduoti nepavyko arba…” ir taip toliau. Taigi aš norėčiau paklausti, kokius būdus turi galvoje gerbiamasis ministras. Ir antras. Kiek sykių, kuomet kitais būdais privatizavimas nepavyksta, jau perduodama kontrolės būdu? Kelis kartus ir per kurį laiko periodą tie dalykai nustatomi?

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, dabar vyksta priėmimas, jau ne pateikimas, kai galima užduoti klausimus, bet jeigu ministras galėtų paaiškinti Seimo nariui K.Bobeliui, būtų gerai.

V.PAKALNIŠKIS. Taip, mes apie tai kalbėjom kur kas daugiau praėjusį kartą, kai buvo pateiktas įstatymas. Kodėl tas būdas atsirado? Tas būdas atsirado todėl, kad investitorius, šiuo atveju darydamas išlaidas akcijoms įsigyti, užsitikrina tai, kad tos išlaidos investuojamos į įmonę, o ne atiduodamos į valstybės ar savivaldybės biudžetą. Vadinasi, jis yra patrauklesnis už visus kitus būdus. Bet valstybė, kaip akcininkas, suinteresuota gauti už akcijas pinigų, todėl šitas būdas taikomas tik tuo atveju, jeigu nepavyko privatizavimo programoje numatyto viešo konkurso ar tiesioginių derybų būdu (tai priklausys nuo privatizavimo programos) parduoti akcijų per programoje numatytą laiką. Jis įstatyme negali būti apibrėžiamas kitaip, kaip privatizavimo programa, kadangi kiekvienas objektas yra specifinis ir privatizavimo trukmė gali būti skirtinga.

PIRMININKAS. Taigi dėl 18 straipsnio daugiau norinčių kalbėti nėra. Galima jį priimti. Priimam.

19 straipsnis. Yra A.Šimėno pataisa antrajai daliai.

V.PAKALNIŠKIS. 19 straipsniui pono A.Šimėno pataisa, man atrodo, buvo dėl antrosios dalies, bet, derantis dėl teksto redagavimo, yra sutarta tai padaryti pirmoje dalyje, apibūdinant nuomos su išsipirkimu sąvoką. Reikėtų rašyti taip: “nuoma su išsipirkimu – viešas privatizavimo būdas”. Pridedam žodį “viešas”. Nors mes manom, kad kitoks jis negali būti, bet yra visiškai aišku, kad patikslinus yra geriau. Suprantama ir akivaizdu, kad nė vieno privatizuojamo objekto, taikant šitą būdą, negalės būti paskelbtas uždaras privatizavimas.

PIRMININKAS. Taigi dėl pirmosios pataisos yra sutarta, ir tada lieka pono A.Šimėno pataisa šio straipsnio septintajai daliai – papildyti penktuoju punktu. Ar jinai yra teikiama?

V.PAKALNIŠKIS. Man atrodo, kad mes ir dėl šito esam sutarę.

PIRMININKAS. Penktasis punktas, kad turto fondas turi teisę ir t.t.

V.PAKALNIŠKIS. Tai bus Turto fondo įstatyme, kuris…

PIRMININKAS. Daugiau neteikiama, todėl 19 straipsniui daugiau pataisų nėra. Ar nori kas kalbėti dėl 19 straipsnio? Norinčių kalbėti nėra. 19 straipsnį galim priimti.

Toliau 20 straipsnis. Čia J.Listavičiaus pataisa. Taigi J.Listavičius. Prašom pateikti savo pataisą.

J.LISTAVIČIUS. Kadangi nebuvo pritarta 16 ir 17 straipsniams, o čia yra kaip tų straipsnių nuostata, arba pakeitimo papildymas, todėl aš taip pat atsiimu. Ačiū.

PIRMININKAS. Taigi 20 daugiau pataisų nėra. Ar būtų norinčių kalbėti dėl viso straipsnio?

V.PAKALNIŠKIS. Buvo Juridinio skyriaus pastaba dėl antrosios dalies, kad akcijų pardavimas tam tikrais paketais, pakeičiantis akcijų pardavimą išsimokėtinai, negalės būti priskirtas prie tokio atsiskaitymo būdo kaip išsimokėjimas už akcijas. Čia daugiau techninis dalykas. Man atrodo, kad jis negali turėti kokios nors esminės reikšmės, bet praktiniu požiūriu jis patogesnis – pasiekiama ekonominiu požiūriu teisė pirkėjui mokėti dalimis, bet pardavėjas užsitikrina savo interesus, nes jis neperleidžia visų akcijų iš karto. Tai geresnės garantijos, žinoma, su sąlyga, jeigu sutartyje bus akcijų kaina. Suskirsčius jas į tris grupes, akcijų kaina bus diferencijuota taip, kad pirkėjui būtų nenaudinga atsisakyti kito akcijų paketo pirkimo. Čia yra ta privaloma sąlyga.

PIRMININKAS. Taigi 20 straipsniui…

V.PAKALNIŠKIS. Aš siūlau palikti taip, kaip yra.

PIRMININKAS. Gerai. Paliekam taip, kaip yra. 20 straipsnį galim priimti, niekas nenori dėl jo diskutuoti. 20 straipsnį priimam.

Toliau yra 21 straipsnis. Čia prasideda nuo A.Šimėno pataisos pirmajai daliai. Jau dėl jos yra sutarta. Taigi dėl jos nediskutuojam. Toliau yra K.Glavecko pataisa.

V.PAKALNIŠKIS. Dėl penktosios dalies.

PIRMININKAS. Taip.

V.PAKALNIŠKIS. Dėl penktosios dalies… Profesorius K.Glaveckas siūlo nustatyti tokį draudimą, kad bet kokios privatizavimo subjekto išimtinės teisės, arba valstybės įsipareigojimai, dėl specifinių sąlygų sudarymo, numatytos privatizavimo sandoryje, yra niekinės. Jeigu būtų parduodama įmonė, be abejo, tai būtų reikalingas dalykas, bet kai parduodamos akcijos, tai tos teisės, kurias turi įmonė, kaip juridinis asmuo, yra atskirtos nuo akcininkų teisių ir jos negali būti perduotos įmonei, kaip subjektui, suteikiant kokias nors privilegijas akcininkui. Dėl to aš manau, kad nėra būtinos tokios pataisos tik todėl, kad privatizavimo objektas yra ne įmonė, kuri turi juridinio asmens teises, o akcijos. Akcijos nesuteikia jokių kitų privilegijų, kurias numato tos įmonės įstatai.

PIRMININKAS. Taigi dėl K.Glavecko pataisos. Ar ponas K.Glaveckas siūlo dėl jos balsuoti, ar..? Prašom. Ponas K.Glaveckas.

K.GLAVECKAS. Aš siūlau balsuoti.

PIRMININKAS. Siūlot balsuot. Gerai. Tada toliau diskutuojam. R.Dagys. Dėl šios pataisos? Jūs nenorit kalbėti. Ar yra norinčių daugiau kalbėti dėl K.Glavecko siūlymo? Nėra norinčių daugiau kalbėti. Taigi apsispręsim balsuodami. Dabar registruojamės.

Balsuosime dėl K.Glavecko pataisos 21 straipsnio penktajai daliai. Ir ministras mano, kad tokia pataisa yra nereikalinga. Taigi, kas remia…

V.PAKALNIŠKIS. Aš dar kartą kartoju: akcininkas nėra ūkininkavimo subjektas. Ūkininkavimo subjektas yra įmonė.

PIRMININKAS. Taigi kas remia K.Glavecko pataisą, spaus mygtuką “už”, kas jos neremia, spaus mygtuką “prieš”. Balsavimas pradėtas. Prašom balsuoti.

Už pataisą – 27, prieš – 36, susilaikė 7, taigi pataisai nėra pritarta. Ir dabar dėl viso 21 straipsnio.

Yra norinčių kalbėti? Daugiau norinčių kalbėti dėl 21 straipsnio nėra. Taigi 21 straipsnį galime priimti. Priimta.

Toliau 22 straipsnis. Čia matau pono L.Sabučio pataisą, t.y. pasiūlymą, ne pataisą.

V.PAKALNIŠKIS. Taip.

PIRMININKAS. Pasiūlymas – nurodyti konkrečius teisės aktus.

V.PAKALNIŠKIS. Čia yra labai geras pasiūlymas, kurį priėmus tokio straipsnio apskritai nereikėtų. Dabar aš ir siūlyčiau, nors nebuvau toks aktyvus darbo grupės narys, apskritai tą straipsnį išbraukti, nes yra aišku, kad nuosavybės teisių registravimą reguliuoja specialūs įstatymai. Ar mes čia įrašysime, ar neįrašysime to, jis nieko neduos. O jeigu, kaip siūlo Valdymo reformų ir savivaldybių komitetas, viską surašysim, tai irgi nieko neduos. Vadinasi, čia yra gana deklaratyvus dalykas, kuris tiktai gali turėti informacinės reikšmės pirkėjui, kad tai reikia daryti. Bet paprastai tai yra sutartyse, yra kituose įstatymuose, kuriuos turi žinoti pirkėjai. Aš manau, priimti jį būtų neįmanoma, nes skaičius įstatymų, kurie reguliuoja nuosavybių registravimą , yra kintantis dalykas, t.y. dėl to nereikėtų rašyti. Bet, antra vertus, aš manau, kad tą straipsnį galima apskritai išbraukti, ir tam įstatymui jokios žalos nebus.

PIRMININKAS. Yra siūlymas straipsnį išbraukti. Dabar dėl tokio siūlymo nori kalbėti du Seimo nariai. S.Buškevičius. Prašom. Ne? Nenorite. K.Prunskienė. Prašom.

K.D.PRUNSKIENĖ. Ačiū. Ministras labai teisingai siūlo išbraukti šitą straipsnį, nes jį paanalizavus yra matyti ir dar kitų nelogiškų niuansų. Pavyzdžiui, pirmoji sakinio dalis – nuosavybės teisę į privatizavimo objektą pirkėjas privalo įregistruoti. Kai jis įregistruoja, praktiškai jis jau yra nusipirkęs. Kol jis yra pirkėjas, tol jis negali registruoti, nes objektas dar ne jo. Tai šia prasme truputį skamba nelogiškai, kad dar pirkėjas, o ne naujasis savininkas privalo registruoti. Todėl jeigu išbrauktume, tai atkristų ir šitas nelogiškumas. Ačiū.

PIRMININKAS. Taigi yra siūloma išbraukti 22 straipsnį, ir niekas tam neprieštarauja. 22 straipsnio atsisakoma.

Gerbiamieji kolegos, toliau. 23 straipsnis, kurio numeracija keisis, bet mes naudosime kol kas tą pačią numeraciją. Galutinai redaguojant numeracija bus pakeista.

23 straipsniui pasiūlymų ir pataisų nėra. Ar būtų norinčių kalbėti dėl 23 straipsnio? 23 straipsnį priimame.

24 straipsniui pasiūlymų ir pataisų nėra. 24 straipsnį galime priimti ir priimame.

Ir 25 straipsnis gana ilgas, bet pasiūlymų ir pataisų nėra. 25 straipsnį galime priimti ir priimame. Taigi visą įstatymą priėmėme pastraipsniui.

Dabar 4 Seimo nariai gali kalbėti už, keturi – prieš. Balsuosime dėl šio įstatymo priėmimo. Gerbiamieji Seimo nariai, kas norėtų kalbėti dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo priėmimo?

J.Valatka. Prašom.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, kaip ir buvau kalbėjęs svarstymo metu, tai yra geras įstatymas. Aš manau, kad iš tikrųjų privatizavimas už pinigus bus toks, kurio mums, įstatymą priėmusiems Seime, neteks gėdytis.

Tačiau šiame įstatyme yra pakankamai daug tokių būdų, kuriais būtų galima padaryti ir negerų darbų. Ir visa tai daugiausia priklausys nuo Vyriausybės. Todėl aš, balsuodamas už šį įstatymą, norėčiau palinkėti Vyriausybei, kad ji įstatymą naudotų kiek įmanoma geriau. Balsuosiu už.

PIRMININKAS. J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, Turto privatizavimo įstatymas reikalingas. Įstatymo projekte reglamentuotas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas už pinigus, aptartos privatizavimo institucijos, objektų parengimas privatizavimui, privatizavimo būdai, privatizavimo objekto įsigijimas. Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas sudarys sąlygas privatizuoti už pinigus svarbius valstybės ir savivaldybių objektus, sukaupti lėšas, reikalingas valstybės įsipareigojimams vykdyti. Pritariu įstatymo projektui ir kviečiu balsuoti teigiamai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. A.Šimėnas.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, šiuo įstatymu pradedame kokybiškai naują komercinio privatizavimo etapą. Ypač svarbu, kad šis įstatymas suteikia Vyriausybei labai daug laisvių ir tinkamai vykdyti privatizavimo procesą. Viena vertus, jos yra reikalingos tam, kad Vyriausybė galėtų vykdyti lanksčią privatizavimo politiką ir maksimaliai išnaudotų esamas galimybes gauti didžiausią naudą ūkiui ir valstybei. Kita vertus, suteikiamos laisvės sudaro sąlygas ir potencialiai piktnaudžiauti. Todėl Krikščionių demokratų frakcijos siūlymai iš esmės ir buvo skirti sugriežtinti tam procesui. Dalis jų priimta, dalis ne. Vadinkime taip. Lieka tikėtis, kad Vyriausybė tikrai vykdys sąžiningai privatizavimo procesą, o Privatizavimo komisija, kuri yra Seimui atskaitinga, tinkamai kontroliuos jo eigą. Lauksime gerų rezultatų ir tikėsimės, kad ateityje kokių nors skandalų dėl nesąžiningo privatizavimo nebus, o privatizavimo rezultatai pagaliau pateisins mūsų lūkesčius. Kviečiu balsuoti už šį įstatymą.

PIRMININKAS. Ir K.Glaveckas.

K.GLAVECKAS. Kalbėdamas už įstatymą ir pažymėdamas, kad tai yra neabejotinas žingsnis į rinkos ekonomiką, Centro frakcijos vardu ir savo vardu noriu paminėti tai, kad to įstatymo pasekmės, ypač dėl privatizavimo lėšų naudojimo, gali būti ne pačios palankiausios Lietuvos ūkio augimui. Tai, kad mes iš principo formuojame fondus ir pinigus nukreipiame ne tam, kas ateityje lems Lietuvos ekonomikos plėtrą, ypač socialinės sistemos reformų, pensinių fondų nesudarymą ir kitas prarastas potencialias naudas ir galimybes, be abejo, sumažins šio įstatymo realų poveikį ekonomikai. Tai – vienas aspektas.

Kitas aspektas, kurio mes nesugebėjome išvengti, yra populizmas tame įstatyme, kai mes kalbame apie tai, kad tos valstybinės įmonės, kuri privatizuojama, darbuotojai galės nusipirkti 5% nominalia kaina. Iš tikrųjų i yra pažeidžiamos visų Lietuvos žmonių teisės. Vieni galės nusipirkti 5% už nominalią kainą, kiti turės dalyvauti viešuosiuose aukcionuose, dar kur nors, pirkti per biržą ir mokėti visiškai kitą kainą. Mes dar kartą padarėme klaidą, kuri buvo Pirminiame privatizavimo įstatyme. Siūlau balsuoti už šį įstatymą, bet pasekmės, kaip minėjau, bus ne pačios geriausios Lietuvos ūkiui. Ačiū.

PIRMININKAS. 4 Seimo nariai kalbėjo už, ir tuo diskusiją baigiame. Registruojamės. Prašom pasiruošti balsuoti. Balsuosime dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo priėmimo. Balsų skaičiavimo komisiją prašau pasiruošti. Dabar visi registruojamės.

Užsiregistravo 91 Seimo narys. Kas už tai, kad šis įstatymas būtų priimtas, prašom balsuoti.

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už – 81.

PIRMININKAS. Už – 82. Kas prieš?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Prieš nėra.

PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Susilaikė 1.

PIRMININKAS. Susilaikė 1. Taigi balsavus už 82 Seimo nariams, prieš nebalsavus nė vienam, susilaikius 1 Seimo nariui Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas yra priimtas.

Replika po balsavimo – K.Prunskienė.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, mes ką tik priėmėme labai svarbų tolesnei Lietuvos ekonominei socialinei raidai ir integracijai į Europą įstatymą. Norėčiau atkreipti jūsų visų dėmesį (turbūt ne aš viena apie tai pagalvojau), kad šį įstatymą mums pavyko priimti susitarimo pagrindu, t.y. abi pusės Seime balsavo vienodai palankiai, ir ta proga aš noriu visus pasveikinti ir palinkėti, kad mums ir toliau taip sektųsi susitarti dėl principinių dalykų. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Tuo šio įstatymo priėmimą baigiame.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų pripažinimo netekusiais galios” projektas Nr.P-731(3) (priėmimas)

Toliau antrasis darbotvarkės klausimas – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų pripažinimo netekusiais galios” projektas. Pranešėjas – ministras. Priėmimo stadija. Registracijos Nr.P-731(3). Prašom, ministre.

V.PAKALNIŠKIS. Gerbiamieji kolegos, tie įstatymai buvo svarstomi lygiagrečiai ir reikia apvalyti visą įstatymų bazę nuo visų negaliojančių nutarimų. Siūlau priimti.

PIRMININKAS. Ačiū. Pasiūlymų ir pastabų nėra. Juridinis skyrius taip pat pastabų neturi. Galime pradėti priėmimą ir kalbas dėl viso nutarimo. Ar būtų norinčių kalbėti dėl šito nutarimo priėmimo, ar galime iš karto balsuoti? Norinčių kalbėti nėra. Gerbiamieji kolegos, prašom pasiruošti balsuoti. Balsuojame dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų pripažinimo netekusiais galios” priėmimo. Kas už tai, kad šitas nutarimas būtų priimtas, prašom balsuoti.

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už – 73.

PIRMININKAS.Už – 74. Kas prieš?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Nėra.

PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 2.

PIRMININKAS. Susilaikė 2. Balsavus už 74 Seimo nariams ir 2 susilaikius Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų pripažinimo netekusiais galios” yra priimtas.

Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymo projektas Nr.P-732(4) (priėmimas)

Toliau 1c darbotvarkės klausimas – Valstybės turto ir gyventojų santaupų atkūrimo fondo įstatymo projektas, registracijos Nr.P-732(4). Priėmimo stadija. Pranešėjas – ministras V.Pakalniškis. Prašom, ministre.

V.PAKALNIŠKIS. Tai yra trečias aktas iš to paties komplekso, bet tai yra labai svarbus aktas, nes be šio įstatymo tinkamai nefunkcionuos ir Privatizavimo įstatymas. Bet svarbiausia, jog šitas aktas leidžia įgyvendinti labai seniai visų puoselėjamą idėją, kad komercinis valstybės turtas turi būti valdomas komerciniais principais. Vadinasi, galų gale pasiekiama tai, kad ministerijos kaip politinės organizacijos neužsiimtų ūkine veikla, o tam reikalui būtų sukurta komercinė struktūra. Tai turi daugybę teigiamų dalykų ir aš nenorėčiau kartoti. Įstatymo svarstymo procese buvo diskutuojama dėl teksto ir liko tik vienas kitas pasiūlymas, kurie, aš manau, irgi nėra esminiai, ar mes juos priimsime, ar nepriimsime. Pats įstatymas yra parengtas ir galima būtų jį priiminėti. Vadinasi, pats pavadinimas pono A.Šimėno siūlymu yra pakoreguotas jau Privatizavimo įstatyme, ir todėl tas įstatymas dabar turėtų vadintis Valstybės turto fondo įstatymu.

PIRMININKAS. Pradedame priėmimą. Dėl pavadinimo jau yra apsispręsta ir toliau visur, kur bus fondo pavadinimas, mes dėl to nebediskutuosime. Dabar 1 straipsniui aš matau Juridinio skyriaus pastabėlę.

V.PAKALNIŠKIS. Tai irgi yra, sakysime… Kadangi Privatizavimo įstatyme yra specialus terminas “potencialus pirkėjas”, kuris yra pareiškęs norą įsigyti turtą ir šiuo atveju privatizavimo sandoryje, vadinasi… Šio termino atsisakymas ar jis galbūt net… Potencialaus pirkėjo pavadinimas pirkėju nėra esminis dalykas. Aš manau, kad tas terminas gali būti ir čia.

PIRMININKAS. Dėl 1 straipsnio ar būtų norinčių kalbėti? Norinčių kalbėti nematau. 1 straipsnį galime priimti.

2 straipsniui pasiūlymų ir pastabų nematau. Norinčių kalbėti taip pat nematyti. 2 straipsnį galime priimti ir priimame.

3 straipsniui pasiūlymų ir pastabų nėra. Norinčių kalbėti taip pat nematyti. 3 straipsnį galime priimti.

Toliau. 4 straipsnis. Čia yra Ekonomikos komiteto alternatyva ir dėl jos tada turėtume apsispręsti. Prašom. A.Šimėnas.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, Ekonomikos komitetas mano, kad komercinis bankas taip pat yra komercinė institucija, kuriai neturėtų vadovauti kokia nors ministerija… kur valstybė turi kontrolinį akcijų paketą, o tą komercinę instituciją siūlo perduoti turto fondui ir siūlo pataisą, kuri nereiškia, kad iš karto komerciniai bankai perduodami turto fondui, bet iš principo nedraudžiama, kad komercinių bankų akcijos galėtų būti perduodamos turto fondui, o ne liktų prie Finansų ministerijos, kaip šiuo metu yra. Čia yra tik daugiau laisvių suteikiama Vyriausybei, kadangi ji pati nusprendžia, kada kokį objektą perduoti turto fondui. Tiesiog neuždrausti šito dalyko, ir viskas. Aš manyčiau, kad Ekonomikos komiteto pataisa galėtų būti priimtina ir čia nėra kokių nors didelių problemų.

PIRMININKAS. Šią pataisą remia ir J.Valatka. Prašom.

J.VALATKA. Taip. Kaip sakė ministras, iš tikrųjų įgyvendinama sena idėja ir senos nuostatos, kad valstybinio turto valdymas būtų vienose rankose, ir specialistų rankose. Todėl aš manyčiau, kad ir komerciniams bankams nereikėtų daryti išimties, nes juk ten taip pat turės būti specialistų valdomos šios akcijos. Aš manyčiau, kad reikėtų pritarti Ekonomikos komiteto nuostatai.

PIRMININKAS. Ministre, jūsų pozicija.

V.PAKALNIŠKIS. Aš noriu pasakyti, kad šita redakcija, kuri dabar yra, nėra kliuvinys tai padaryti, kadangi visi bankai yra akcinės bendrovės, tik jie veikia specialioje srityje. Perdavimas bus vykdomas pamažu ir pagal turto fondo pajėgumą valdyti akcijas. Čia nereikėtų konkretizuoti atskirų akcinių bendrovių rūšių. Jeigu kalbėtume apie komercinius bankus, tai dabar, galbūt dar kitais metais vargu ar fondas bus pajėgus perimti tokių akcijų valdymą. Čia yra abejotinas dalykas. Čia kalbama apie Taupomąjį banką, kurio funkcijos komercine prasme yra šiek tiek apsunkintos, nes jis atlieka indėlių kompensavimo ir kitokius darbus, ir todėl jo buvimas su Finansų ministerija kurį laiką bus reikalingas. Taip. O šiaip aš sakau, jog dabartinė redakcija netrukdo tai daryti, nes pati bendriausia formulė yra…

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos…

V.PAKALNIŠKIS. Aš sakau, kad čia nėra toks dalykas, dėl kurio reikėtų labai daug laiko gaišti, nes visada prie to klausimo ir Ekonomikos komitetas, ir Vyriausybė galės grįžti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, apsispręsime balsuodami. Dabar registruojamės.

BALSAS IŠ SALĖS. Kaip balsuosit, taip ir bus.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, balsuosime dėl Ekonomikos komiteto pataisos 4 straipsnio trečiajai daliai, alternatyvos, kurią pateikė A.Šimėnas. Ministras į šią pataisą žiūri rezervuotai. Taigi apsispręsim balsuodami.

Gerbiamieji kolegos, registravosi 91 Seimo narys. Kas remia A.Šimėno pateiktą Ekonomikos komiteto pataisą, spaus mygtuką “už”, kas mano, kad jos nereikia, spaus mygtuką “prieš”. Prašom pasirengti balsuoti ir balsuojam. Balsavimas vyksta.

Už pataisą – 44, prieš – 29, susilaikė 9. Taigi pasirinkta Ekonomikos komiteto alternatyva.

Toliau, gerbiamieji kolegos, dėl viso 4 straipsnio. Ar būtų norinčių kalbėti? Prieš 4 straipsnį nori kalbėti A.Katkus. Ar aš teisingai supratau? Nenorit. Taigi norinčių kalbėti dėl 4 straipsnio nėra. 4 straipsnis priimtas.

Dėl 5 straipsnio yra J.Listavičiaus pataisa.

V.PAKALNIŠKIS. Ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto.

PIRMININKAS. Pradedam nuo J.Listavičiaus. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, kadangi turto fondas yra valstybės įmonė, o valstybės įmonė tada bendra tvarka turi apskaitą ir atskaitomybę tvarkyti pagal Apskaitos įstatymą, todėl papildyti tokia šeštąja funkcija yra prasmės. Aš siūlau pritarti siūlymui. Ačiū.

PIRMININKAS. Ministre, kokia jūsų nuomonė dėl J.Listavičiaus pataisos papildyti pirmą dalį šeštuoju punktu?

V.PAKALNIŠKIS. Šita pataisa priimtina, ji iš tikrųjų netrukdo, bet dėl tų pačių priežasčių mes jau išbraukėme iš Privatizavimo įstatymo 22 straipsnį dėl nuosavybės registravimo. Čia būtų pakartojimas tam tikrų įstatymo nuostatų. Jeigu Seimo nariai nori pakartoti, tai nepagadins įstatymo, bet ypatingai didelės reikšmės neturės.

PIRMININKAS. Ar J.Listavičius reikalauja balsuoti, ar mano, kad to, ką ministras paaiškino, pakankamai užtenka.

J.LISTAVIČIUS. Aš sakyčiau, kad sviestu košės nepagadinsim, ir siūlau balsuoti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, prašom pasirengti, balsuosime dėl J.Listavičiaus teikiamos pataisos 5 straipsnio pirmajai daliai – papildyti šeštuoju punktu. Kas už šią pataisą, prašom balsuoti. Kas mano, kad jos nereikia kaip perteklinės, spaudžia mygtuką “prieš”.

Už pataisą – 21, prieš – 13, susilaikė 33. Taigi nutarta pataisai nepritarti.

Ir ketvirtajam punktui – Teisės ir teisėtvarkos komiteto pataisa.

V.PAKALNIŠKIS. Darbo grupė su tuo pasiūlymu sutinka ir aš taip pat pritariu. Ketvirtą punktą siūloma išdėstyti taip: “perimti ir valdyti valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus, statinius bei įrenginius ir akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas”.

PIRMININKAS. Aišku. Jūs šią pataisą priimat.

V.PAKALNIŠKIS. Ir penktąjį punktą taip pat siūloma išdėstyti taip: “vykdyti kitais įstatymais nustatytas funkcijas”.

PIRMININKAS. Trumpai.

V.PAKALNIŠKIS. Ketvirtąjį ir penktąjį.

PIRMININKAS. Aišku. Ačiū. Taigi pataisos yra priimtos.

V.PAKALNIŠKIS. Dėl Juridinio skyriaus pataisos.

PIRMININKAS. Juridinio skyriaus pataisa.

V.PAKALNIŠKIS. Aš atsiprašau, ne komiteto.

PIRMININKAS. Gerai. Taigi, 5 straipsniui daugiau pataisų nėra. Ar R.Dovydėnienė nori kalbėti? Ne. Taigi, gerbiamieji kolegos, ar būtų norinčių kalbėti dėl 5 straipsnio? Norinčių kalbėti nėra. Taigi 5 straipsnį priimam.

Toliau 6 straipsnis. Čia V.Andriukaičio pataisa. Ar norėtų kas nors kalbėti dėl jos? Siūloma išbraukti paskutinį sakinį. J.Valatka nori kalbėti. Prašom.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau paremti šitą siūlymą, nes, manau, jis yra logiškas.

PIRMININKAS. Jūs norite paremti siūlymą ar nenorite? Norit paremti V.Andriukaičio siūlymą, taip?

J.VALATKA. Taip.

PIRMININKAS. Taigi, ministre, jūsų nuomonė.

V.PAKALNIŠKIS. Iš tikrųjų pono V.Andriukaičio pasiūlymas turi prasmės, tik su tam tikra išlyga. Įprastai komercinėse įmonėse yra sudaromi atstovaujamieji organai, kurie vykdo priežiūros funkcijas, tai yra stebėtojų taryba, ir vykdančiosios institucijos, tai yra valdyba ir administracija. Šiuo atveju stebėtojų taryba nėra sudaroma, vadinasi, fondo valdyba vykdo visas funkcijas ir todėl dalis iš jų turės turėti… būti darbo santykiuose ir gauti atlyginimą. Žinoma, jeigu būtų sudaryta stebėtojų taryba, tai būtų geriau diferencijuoti tuos, kurie dirba už atlyginimą, ir tuos, kurie dirba kitokiais pagrindais.

PIRMININKAS. Taigi koks jūsų požiūris į pasiūlymą išbraukti sakinį?

V.PAKALNIŠKIS. Aš siūlyčiau nepritarti, nes reikėtų pertvarkyti visiškai kitaip valdymą ir reikėtų kur kas daugiau pataisų daryti.

PIRMININKAS. Taigi, gerbiamieji kolegos, turime apsispręsti balsuodami. Registruojamės dar kartą, ir balsuosime dėl V.Andriukaičio pataisos 6 straipsniui, 6 straipsnio pirmajai daliai. Dabar registruojamės, o vėliau balsuosime. Remiantys pataisą spaus mygtuką “už”. Ministras su pataisa nesutinka. Neremiantys pataisos spaus mygtuką “prieš”. Dabar registruojamės.

Taigi balsuojame dėl V.Andriukaičio pataisos 6 straipsnio pirmajai daliai. Užsiregistravo 72 Seimo nariai. Kas už pataisą, spaudžia mygtuką “už”, kas mano, kad jos nereikia, taip, kaip mano ministras, spaudžia mygtuką “prieš”. Balsavimas pradėtas. Prašom balsuoti.

Už pataisą balsavo – 23, prieš – 45, susilaikė 6. Pataisai nepritarta. Toliau. 6 straipsniui daugiau pataisų nėra. Ar būtų norinčių kalbėti dėl viso 6 straipsnio? Norinčių kalbėti nėra. Galime priimti. Priimam.

7 straipsniui pasiūlymų ir pastabų nėra. 7 straipsnį taip pat galime priimti ir priimam.

8 straipsniui. 8 straipsniui yra Ekonomikos komiteto alternatyva. Ją pateikia A.Šimėnas. Prašom.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, komitetas, siūlydamas šią pataisą, vadovavosi nuostata, kad turto fondas būtų suinteresuotas objektus privatizuoti, o ne išnuomoti. Todėl siūlo, kad fondo įplaukose būtų tik privatizavimo lėšų, gautų pagal Privatizavimo įstatymą, dalis, kur Vyriausybės nustatyta tvarka galėtų būti numatyta tam tikra dalis ir pajamų, kurios gautos ir iš nuomos. Bet kad tos pagundos tiesiogiai nebūtų turto fondui, tai tiesiog siūlo išbraukti tas pajamas iš jo pajamų. Būtent dėl to, kas buvo pasakyta. Komitetas siūlo šią pataisą.

PIRMININKAS. K.Prunskienė dėl šios pataisos.

K.D.PRUNSKIENĖ. Paremdama komiteto pirmininko pono A.Šimėno pasakytą poziciją, aš norėčiau taip pat dar paargumentuoti. Iš tikrųjų būtų labai sunku, palikus šitą punktą, subalansuoti interesus taip, kad, sakykim, nulemtų pirmosios dalies pirmoji pastraipa, kur kalbama apie dalį privatizavimo lėšų, gautų vykdant šitą įstatymą. Dėl atskirų objektų gali taip atsitikti, kad nuoma bus patrauklesnė už tą dalį. Juk ne visos lėšos, o tik dalis, savaime suprantama, tik dalis bus skirta iš privatizavimo lėšų. Todėl toks punktas gali dezorientuoti interesus, geriau, kad jo nebūtų. Taip visas straipsnis būtų veiksmingesnis ir vientisesnis interesų požiūriu. Ačiū.

PIRMININKAS. Šiam siūlymui prieštarauti nori J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, turto fondas yra valstybės įmonė ir jeigu tai yra valstybės įmonė, tai ji turi tvarkytis, kaip jai yra ekonomiškiau, pelningiau. Šiuo atveju išbraukdami mes lyg ir priversime nieko neveikti, jeigu negalimas iš dviejų variantų kuris nors vienas. Šiuo atveju išbraukdami tiesiog atimsime tokią teisę tą turtą naudoti, iki susidarys sąlygos, sakykim, privatizuoti. Todėl riboti valstybės įmonės funkcijas, sakyčiau, kad ne visai derėtų. Todėl aš remiu Vyriausybės poziciją. Ačiū.

PIRMININKAS. Ministre, jūsų pozicija.

V.PAKALNIŠKIS. Aš irgi manau, kad turto fondas pradeda veikti komerciniais principais ir, be abejo, tam tikras interesas fondo veikloje turi būti. Tačiau fondo administracijos kontrolė yra vis dėlto valstybės rankose ir yra valdyba, kuri stebi, kas čia vyksta ir kaip fondo administracija veikia, ir pagal tai, be abejo, galės išspręsti tą prieštaravimą, kuris gali kartais kilti, apie kurį kalbėjo profesorė K.Prunskienė. Bet ponas J.Listavičius čia yra visiškai teisus, svarbu, kad pajamos tektų, kad būtų gaunamos pajamos iš turto, kad jis nestovėtų apskritai be naudos. Nepalikus tos teisės gali būti taip: stovi pastatas, na ir tegu stovi, fondui nuo to nei šilta, nei šalta, nes jis neturi jokio intereso. Antra vertus, fondo administracija nėra akcininkai. Vadinasi, jie negali paimti tų pinigų kaip nors kitaip kaip per darbo užmokestį, kuris yra detaliai reglamentuojamas. Aš manau, kad iš vienos pusės yra kontrolė, iš kitos pusės skatinimas veikti komerciniais principais ir iš turto gauti naudą. Aš siūlau vis dėlto balsuoti už tą pateiktą variantą.

PIRMININKAS. Gerai. Gerbiamieji kolegos, registruojamės, ir balsuosime. Prašom registruotis. Gerbiamieji kolegos, interviu galima duoti už Seimo salės ribų. Nebūtinai per posėdį visiems klausant ir matant reikia šitą procedūrą atlikti. Gerbiamieji kolegos, aš ypač kreipiuosi į televizijos žurnalistus – vyksta posėdis, ne interviu ir ne spaudos konferencija. Vyksta registracija. Prašom registruotis.

Registravosi 83 Seimo nariai. Balsuosime dėl Ekonomikos komiteto pateiktos alternatyvos 8 straipsnio pirmajai daliai. Kas už tai, kad ši alternatyva būtų priimta, spaus mygtuką “už”. Ministras su tuo nesutinka. Spaudžiantys mygtuką “prieš” parems ministrą. Prašom pasiruošti balsuoti. Balsavimas pradėtas ir vyksta. Balsuojame dėl 8 straipsnio pirmosios dalies alternatyvos.

Už balsavo 30, prieš – 42, susilaikė 3. Alternatyvai nėra pritarta.

Toliau dėl viso 8 straipsnio. Ar būtų norinčių kalbėti? K.Prunskienė nori kalbėti už 8 straipsnį. Prašom.

K.D.PRUNSKIENĖ. Mes ką tik nepriėmėme Ekonomikos komiteto pataisos ir aš suprantu, kad ministro žodžiuose, kaip ir pono J.Listavičiaus, yra nemaža dalis tiesos. Todėl dabar iš naujo pažvelgusi į situaciją po balsavimo, manau, kad teisybė kaip tik yra tarp to, kas įrašyta įstatyme, ir tarp to, ką siūlė Ekonomikos komitetas. Tai yra kad ir pirmajame papunktyje būtų, ir šitame antrajame, kur kalbama apie nuomos mokestį, taip pat galėtų būti žodis “dalis” ir tada visos tos mūsų abejonės, kurias mes čia iškėlėme kalbėdami, ir ponas A.Šimėnas, ir aš, man atrodo, išsispręstų, t.y. ne visas nuomos mokestis, o tik jo dalis. Nes iš tikrųjų, kad ir ką kalbėtume, tam tikras interesų prieštaravimas išlieka ir įvedus vienodą normą – ten dalis ir čia dalis, t.y. privatizavimo lėšų dalis ir nuomos mokesčio dalis, – tas dalykas būtų sutvarkytas. Jeigu ministras sutiktų ekspromtu su šituo mano pasiūlymu po ką tik įvykusio balsavimo, aš būčiau dėkinga. Ačiū.

PIRMININKAS. Ministre, ką jūs siūlote šiuo klausimu?

V.PAKALNIŠKIS. Aš dar kartą noriu pakartoti, kad visais atvejais bus dalis, nes kitaip kaip Vyriausybės nustatytos užmokesčio dydžio sumos negalės paimti. Visa kita bus kaupiama valstybės biudžete. Nes jeigu priimsime jūsų pasiūlymą “dalis”, jis nieko naujo neduoda, nes neaišku, kokia dalis. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Ministre, gerbiamieji kolegos! J.Valatka dėl 8 straipsnio.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau paremti Ekonomikos komiteto poziciją…

PIRMININKAS. Mes jau dėl jos balsavome.

J.VALATKA. Žinau, bet kadangi mes kalbame apie visą straipsnį, tai aš priminiau. Dabar norėčiau atkreipti ministro dėmesį dar į vieną nuostatą. Mes priėmėme tokią nuostatą, kad valdyba neturi darbo santykių su turto fondu, tačiau šiame straipsnyje mes rašome, kad turto fondo valdybos darbuotojų darbui apmokėti skiriamos išlaidos. Vadinasi, mokame iš turto fondo lėšų, tačiau jie darbo santykių neturi. Galbūt verta paieškoti kitokio šaltinio valdybos darbo apmokėjimui. Todėl aš esu prieš šitą straipsnį.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, turime apsispręsti balsuodami dėl 8 straipsnio priėmimo. Ministre, jūs dar norite ką nors pasakyti?

V.PAKALNIŠKIS. Aš manau, kad labai sunku surasti tobulinimo ribas. Šiaip ar taip, valdyba bus tas organas, kuris atstovauja valstybei ir kuris kontroliuos to fondo administracijos veiklą.

Man atrodo, kad darbo grupės narys ponas S.Vaitkevičius turi komentarą. Jeigu jis nori, jis galėtų pasakyti dėl to.

PIRMININKAS. Prašom, pone Vaitkevičiau, per šoninį mikrofoną.

S.VAITKEVIČIUS. Galėtų būti pakeistas žodis “apmokėti” į “skatinti”. Čia skatinimas turimas galvoje, ne tik priedas… nepastovūs darbo santykiai.

PIRMININKAS. Taigi turto fondo valdybos ir fondo administracijos darbuotojams skatinti. Tai yra 6 punktas, taip? Tada 5 nebereikia? Prašom dar sykį…

S.VAITKEVIČIUS. Būtent dėl 5. “Turto fondo valdybos ir administracijos darbuotojų skatinimui” galėtų būti redakcija.

PIRMININKAS. Gerai. Tokiu atveju, jeigu tokia pataisa yra priimama, vėliau gal redaktoriai dar pasižiūrės.

Dabar turime apsispręsti dėl viso 8 straipsnio. Gerbiamieji kolegos, prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad 8 straipsnis būtų priimtas, prašom balsuoti. Kas už 8 straipsnį, prašom balsuoti už, kas mano, kad jo tokio nereikia, spaudžia mygtuką “prieš”.

Už 8 straipsnį – 50, prieš – 15, susilaikė 6. 8 straipsnis priimtas.

Toliau, gerbiamieji kolegos, 9 straipsnis.

Norinčių kalbėti ir pataisų nėra. Galime priimti 9 straipsnį? Priimame.

10 straipsniui ar yra pastabų ir pasiūlymų? Nėra. Taigi 10 straipsnį galime priimti.

11 straipsniui pastabų ir pasiūlymų nėra. 11 straipsnį galime priimti ir priimame.

12 straipsniui pasiūlymų ir pastabų nėra. 12 straipsnį galime priimti ir priimame.

13 straipsniui pasiūlymų ir pastabų nėra. Taip pat priimame.

14 straipsnis. Pasiūlymų ir pastabų nėra. 14 straipsnį priimame.

V.PAKALNIŠKIS. 14 straipsnyje reikėtų patikslinti …Vyriausybei iki 1998 metų sausio 1 dienos parengti ir priimti teisinius aktus. Būtent datą reikėtų…

PIRMININKAS. Gerai. Šią pataisą turbūt visi sutinkame padaryti ir 14 straipsnį galime priimti su pataisa. Taigi visus straipsnius iš eilės priėmėme. Kas norėtų kalbėti dėl viso įstatymo priėmimo?

Gerbiamieji kolegos, J.Listavičius. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, mes prieš tai priėmėme, jeigu taip galima sakyti, pagrindinį Turto privatizavimo įstatymą. Šiame įstatymo projekte yra aptartos turto fondo visos teisės, pareigos ir uždaviniai. Tačiau aš norėčiau pastebėti, kad dabar, kai mes nukėlėme datą iki sausio 1 dienos, o įstatyme mes nurodėme, kad jis įsigalioja nuo gruodžio 1 dienos, tai išeina tam tikras prieštaravimas. Reikėtų palikti čia gruodžio 1 dieną arba ten reikėtų pataisyti, kad įstatymas įsigalioja... Įstatymas negali įsigalioti neparengus tam tikrų norminių dokumentų. Šiaip aš remiu įstatymo projektą. Ačiū.

PIRMININKAS. K.Prunskienė.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, aš iš tikrųjų laikiausi tokios skeptiškos nuomonės dėl to įstatymo anksčiau turėdama galvoje tai, kad šis įstatymas, kaip ir anksčiau mūsų priimtas įstatymas, vis dėlto turi vieną didelį trūkumą, apie kurį šiandien gan raiškiai pasakė kolega profesorius K.Glaveckas. Tai yra tai, kad mes praktiškai atidavėme privatizavimo lėšų prioritetą ne pačiam efektyviausiam panaudojimui, t.y. santaupų atkūrimui. Ir būtent ši problema, šis momentas galioja tiek tam priimtam įstatymui, tiek ir šitam, bet šitas įstatymas yra jau ano įstatymo pasekmė, todėl logiška, kad pritarus anam įstatymui mums truputį reikia pergalvoti skeptikų poziciją šito įstatymo atžvilgiu.

Dabar, kai čia nėra pasakyta tiksliai, kiek tų lėšų panaudojama, kokia dalis, žinoma, Vyriausybė gali sukonkretinti to įstatymo taikymą, atitinkamai daryti įtaką ir lėšų racionalesniam panaudojimui, ir visoms ekonominėms ir socialinėms pasekmėms. Labai didele dalimi mes čia turime pasikliauti, kiek išmintinga, efektyvi bus Vyriausybės politika. Bet man, tiesą sakant, balsuojant už vis dėlto nelabai suprantama gal dėl to, kad mes taip spontaniškai svarstome kai kuriuos dalykus priėmimo stadijoje. Kodėl, pavyzdžiui, jeigu mes įstatymo 8 straipsnyje įrašome, kad turto fondo įplaukos yra privatizavimo lėšų dalis, būtent dalis, tai kodėl tada atmestas pasiūlymas, kad ir nuomos mokesčio dalis, jeigu turime galvoje, kad ne visas nuomos mokestis, o tik dalis? Tai tada šitas straipsnis būtų labiau suderintas, nes tas, kas naudojasi įstatymu, skaitydamas tą punktą, kuriame parašyta “dalis”, o kitą punktą, kuriame žodžio “dalis” nėra, supras taip, kaip suprastų kiekvienas – kad ten nėra dalis, o visas nuomos mokestis.

Todėl aš truputį apgailestauju, kad mes taip ekspromtu atmetę pasiūlymus, kurie logiškai išplaukia iš viso įstatymo turinio, tiesiog paliekam tam tikras spragas, bet aš vis tiek ketinu balsuoti už. Ačiū.

PIRMININKAS. J.Valatka.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, šis įstatymas apsprendžia tikrai labai rimtos valstybės institucijos darbą, gyvenimą ir visus kitus aspektus, todėl ypatingą dėmesį aš vis dėlto kreipčiau į to fondo valdymą. Dabar priimtas straipsnis, kurio aš visiškai iki galo tikrai nesupratau. 8 straipsnis, ketvirtosios dalies 5, 6 punktas leidžia tas lėšas panaudoti įvairiems apmokėjimams, kurių čia neturėtų būti, ypač valdybos nariams, kurie praktiškai valdys fondą. Todėl aš manau, kad tai turės būti tikslinama. Šiaip aš esu už ir balsuosime už.

PIRMININKAS. V.Stasiūnaitė, kiek aš žinau, buvo užsirašiusi iš anksto. Ar norite kalbėti, ar ne? Ne. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, tuo baigiame diskusiją dėl šio įstatymo priėmimo. Registruojamės, ir apsispręsime, ar priimame šį įstatymą. Vyksta registracija. Prašom registruotis, ir balsuosime dėl Valstybės turto fondo įstatymo priėmimo.

Iš viso užsiregistravo 84 Seimo nariai. Prašom pasiruošti balsuoti. Balsuojame dėl įstatymo priėmimo. Kas už tai, kad šis įstatymas būtų priimtas, prašom balsuoti.

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už – 74.

PIRMININKAS. Už – 75. Kas prieš?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Prieš nėra.

PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Taip pat nėra.

PIRMININKAS. Susilaikiusių nėra. Už balsavus 75 Seimo nariams Valstybės turto fondo įstatymas priimtas vienbalsiai.

Lietuvos Respublikos valstybės valdžios bei valdymo institucijų, savivaldos institucijų, valstybės ir savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų nenaudojamo ilgalaikio materialaus turto nurašymo įstatymo 3, 4, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-733(3) (priėmimas)

Ir paskutinis įstatymas, tai 1-1d darbotvarkės klausimas – Įstatymo “Dėl valstybės valdžios bei valdymo institucijų, savivaldos institucijų, valstybės ir savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto nurašymo” 3, 4, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr.P-733(3). Priėmimo stadija. Pranešėjas – ministras V.Pakalniškis. Prašom.

V.PAKALNIŠKIS. Iš esmės yra atsižvelgta į visus pasiūlymus – ir į Juridinio skyriaus dėl 3 straipsnio, kitur yra likęs šioks toks diskutuotinas Ekonomikos komiteto klausimas dėl gautų lėšų pardavus turtą paskirstymo tarp valstybės biudžeto ir savivaldybės ar valstybinės įmonės. Šiaip galima priiminėti pastraipsniui.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, pradedame priėmimą pastraipsniui.

1 straipsnis. Pasiūlymų ir pastabų nėra. Norinčių kalbėti nėra. 1 straipsnį priimame.

2 straipsnis. Pasiūlymų ir pastabų nėra. 2 straipsnį priimame.

3 straipsnis. Pasiūlymų ir pastabų nėra. 3 straipsnį priimame.

4 straipsnio antrosios… Taigi viso straipsnio alternatyva, turime pasirinkti alternatyvą. Kas norėtų pristatyti Ekonomikos komiteto alternatyvą? A.Šimėnas. Prašom.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, Ekonomikos komitetas mano, jog ūkio subjektai turėtų vadovautis nuostata, kad jiems nereikalingas turtas nebūtų įmonės balanse, ir tuo labiau nurašytas turtas.

Tačiau realizavusi tą nurašytą turtą įmonė taip pat turėtų bent jau šiokių tokių pajamų, ji turėtų ekonominį suinteresuotumą. Mūsų siūlymas grindžiamas nuostata, kad 50% lėšų, gautų už realizuotą nurašytą ilgalaikį materialųjį turtą, liktų įmonei, o kita 50% patektų arba į Finansų ministerijos privatizavimo fondo sąskaitą, jeigu šis turtas privatizuojamas pagal Savivaldybių ir valstybės privatizuojamo turto įstatymą, o jeigu viešuosiuose aukcionuose, tai tada į valstybės biudžetą. Tuo tarpu įstatymo pateikėjai siūlo, kad jeigu parduodama aukcione, tai tada jokių pajamų įmonė negauna. Mes manome, kad čia yra ne tokie dideli pinigai, dėl kurių reikėtų laužyti ietis. Tai yra tikrai nedidelės sumos. Čia greičiau moralinis dalykas, tačiau kai kuriais atvejais jis gali būti pakankamai svarbus įmonei, todėl mes ginam šią nuostatą ir manom, kad čia nėra koks nors rimtas politinis sprendimas. Tačiau palikti įmonėms dalį lėšų už nurašytą turtą vis dėlto reikėtų.

PIRMININKAS. J.Listavičius nori prieštarauti. Prašom.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, ūkiškai, kaip sakoma, žiūrint gal ir yra logikos siūlymuose, tačiau aš pasakyčiau, kad apskaitos aspektu bus tik painiava. Jeigu mes tas sumas kaip nors dalinsim, tai vis tiek mes klausimo neišspręsim, o jeigu mes viską, sakykim, pervedam, kaip čia nurodyta, Vyriausybės pateikta tvarka, tai, viena vertus, mes pervedam į biudžetą arba į privatizavimo fondą, o kita vertus, jeigu reikia, mes gaunam iš biudžeto. Rezultatas yra tas pats, bet painiavos tikrai mažiau, todėl aš siūlau ir remiu Vyriausybės pateiktą variantą. Ačiū.

PIRMININKAS. Ir K.Prunskienė dar nori pritarti alternatyvai.

K.D.PRUNSKIENĖ. Abu variantai turi savų pliusų ir minusų. Iš tikrųjų įmonėms paliekant 50% lėšų jos tampa suinteresuotos nelaikyti kur nors rūdijančio įvairaus laužo, o jį parduoti. Kita vertus, parduoti jį brangiau, nes pusė lėšų eina įmonėms. Tačiau jeigu galvotume apie šito intereso suabsoliutinimą, tai vėlgi gali būti kokių nors ir savanaudiškų apsisprendimų tą turtą parduodant, bet vis dėlto paliekamos ne visos pajamos, o tik pusė. Manau, kad mūsų, Ekonomikos komiteto, pasiūlymas yra toks, kuris iš esmės veda prie interesų subalansavimo, turint galvoje daug visokių nereikalingų dalykų, kai įmonės, esant tam tikrai jų būsenai, esant neūkiškumui, abejingumui turto atžvilgiu, nesiekia jo likviduoti. Manau, kad būtų racionaliau palaikyti Ekonomikos komiteto pasiūlymą, nes mes iš tikrųjų dėl jo labai rimtai diskutavome, modeliuodami tas situacijas, kurios atsiranda dėl šito įstatymo taikymo. Aš tikrai siūlau palaikyti Ekonomikos komiteto, kuriame dirba įvairių frakcijų nariai, pasiūlymą. Ačiū.

PIRMININKAS. Ministre, jūsų trumpas… Jūsų nuomonė.

V.PAKALNIŠKIS. Aš pritariu, kad gali būti abu variantai. Bet laikydamasis vis dėlto techniškai paprastesnio, kaip sakė ponas J.Listavičius, Vyriausybės projekto, aš noriu pasakyti štai ką. Atsiradus turto fondui, savaime susidarys geresnis valdymas. Tą ir sako ponia K.Prunskienė. Per kurį laiką tai turi išnykti ir turi būti išspręsti tie dalykai taip, kad iš tikrųjų nebūtų to pernelyg akivaizdaus neūkiškumo, privatizavimo procesui tai greitai pasidarys ir neaktualu. Aš manau, kad Seimo nariai galėtų apsispręsti balsuodami. Aš nebūčiau nelaimingas, ar bus taip, ar bus kitaip.

PIRMININKAS. Taigi, gerbiamieji kolegos, registruojamės, ir apsispręsime dėl 4 straipsnio alternatyvos, kurią pateikė Ekonomikos komitetas. Ministras neišsakė kokios nors aiškios pozicijos šiuo klausimu. Taigi apsispręsim balsuodami.

Užsiregistravo 84 Seimo nariai. Kas remia Ekonomikos komiteto alternatyvą, spaudžia mygtuką “už”, kas mano, kad turi likti pagrindinis tekstas, spaudžia mygtuką “prieš”. Vyksta balsavimas. Prašom balsuoti. Remiantys alternatyvą spaudžia mygtuką “už”, norintys, kad liktų pagrindinis tekstas, spaudžia mygtuką “prieš”.

Už alternatyvą – 29, prieš alternatyvą arba, kitaip sakant, už pagrindinį tekstą – 31, susilaikė 9. Jie neskaičiuojami. Taigi liko pagrindinis tekstas.

Taigi mes visą įstatymą pastraipsniui priėmėm. Dabar, gerbiamieji kolegos, galim kalbėti dėl viso įstatymo. Keturi – už, keturi – prieš. V.Zabukas. Seimo nariai, kurių mygtukai neveikia, prašyčiau patiems jų netaisyti. Prašom saugoti inventorių.

Taigi norinčių kalbėti dėl viso įstatymo nėra, todėl prašom pasirengti balsuoti. Balsuosime dėl viso įstatymo priėmimo. Aš neskaitysiu pavadinimo, nes tai ilgas pavadinimas. Kas už tai, kad šis įstatymas būtų priimtas, prašom balsuoti.

Prašom sėsti į vietas, vyksta balsavimas, gerbiamieji kolegos!

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už – 76.

PIRMININKAS. Už – 77. Kas prieš?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Nėra.

PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Susilaikė 2.

PIRMININKAS. Susilaikė 2.

Balsavus 77 už, prieš nebalsavus nė vienam, susilaikius 2 Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl valstybės valdžios bei valdymo institucijų, savivaldos institucijų, valstybės ir savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto nurašymo” 3, 4, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas yra priimtas.

Taigi, gerbiamieji kolegos, baigiame visą šį svarbų įstatymų bloko priėmimą ir baigiame mūsų darbą iki pertraukos. Dabar pertrauka iki 12.00 val. Toliau vyks diskusija, kurios tema “Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: problemos ir perspektyvos”. Dabar pertrauka.

Pertrauka

Seimo diskusija „Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: problemos ir perspektyvos”. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos „Dėl Vyriausybės veiklos prioritetų Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese” projektas Nr.P-832. Lietuvos Respublikos Seimo kreipimosi į šalių, ES narių, parlamentus „Už būsimą vieningą, taikią ir stabilią XXI a. Europą” projektas Nr.P-833 (pateikimas)

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, tęsiame mūsų posėdį. 2 mūsų darbotvarkės klausimas – Seimo diskusija “Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: problemos ir perspektyvos”.

Gerbiamieji kolegos, iš pradžių norėčiau pasakyti kelis žodžius apie mūsų darbo ir diskusijos tvarką, ir apskritai darbus, kuriuos mes numatome atlikti ir kurie yra susiję su šia diskusija. Jūs matote, kad darbotvarkėje kartu su diskusija yra numatyta ir dviejų rezoliucijų arba vienos rezoliucijos “Dėl Vyriausybės veiklos prioritetų Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese” projektas Nr.P-832 ir Seimo kreipimosi į šalių, Europos Sąjungos narių, parlamentus “Už būsimą vieningą, taikią ir stabilią XXI a. Europą” projektas Nr.P-833.

Gerbiamieji kolegos, nors darbotvarkėje ir parašyta, kad pranešėjas abiem klausimais yra A.Kubilius, bet aš nedrįstu prisiimti tos garbės. Jeigu jūs pažiūrėsite į projektus, pamatysite, kad abu projektai yra parengti keturių frakcijų atstovų – tai A.Grumadas, G.Kirkilas, A.Kubilius ir A.Šimėnas. Turiu pažymėti, kad paskutiniu metu mes gavome ir ministrės L.Andrikienės pateiktą kreipimosi alternatyvinį projektą, kuris jums taip pat išdalytas. Gerbiamieji kolegos, mes turėsime vėliau apsispręsti ir dėl projektų, tačiau aš drįsčiau pasiūlyti galbūt nedaryti formalių pateikimo procedūrų ir neatsakinėti formaliai į klausimus dėl šitų rezoliucijų ir kreipimosi tekstų. Kiekvienas kalbantysis galės išsakyti vienokią ar kitokią nuomonę, galbūt kalbės ir apskritai, bet gali pasakyti pastabas ir dėl projektų. Toliau, kaip ir kitais atvejais, mes galėtume sutarti, kad prie tų projektų dirbsime ir dirbsime visos frakcijos kartu. Kadangi jau dabar matome, kad yra alternatyvus projektas, tai aišku, kad šiandien turbūt šitų projektų mes nepriiminėsime. Galėtume numatyti, jog ketvirtadienį apsispręsime dėl šių teikiamų projektų.

Aš turiu pasakyti, kad dabar diskutuoti yra užsirašę 23 kalbėtojai: Vyriausybės atstovai, Seimo frakcijų atstovai, komitetų atstovai, plius dar 3 Seimo nariai, sakykim taip, individualiai. Taigi yra 25 kalbėtojai. Aš įtariu, kad mes šiandien netilpsime į šias dvi valandas, kurias esame numatę diskusijai. Jeigu mes sutarsime, kad šiandien nepriimame rezoliucijų, o jas priiminėjame ketvirtadienį, tai ketvirtadienį galėtume diskusiją ir baigti. Jeigu neprieštaraujate, tai mes galėtume pradėti diskusiją. Aš drįsčiau pasiūlyti, kad diskusiją mes pradėtume išklausydami tų institucijų, kurios dalyvauja formuojant užsienio politiką, atstovų ir vadovų. Taigi pirmieji šeši pranešėjai būtų: V.Landsbergis, G.Vagnorius, A.Saudargas, L.Andrikienė, G.Šerkšnys, A.Gricius. O toliau pasikeisdami galėtų diskutuoti komitetų ir frakcijų atstovai.

Taigi kviečiu tarti pirmąjį žodį Seimo Pirmininką V.Landsbergį.

V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji kolegos, Lietuva kelyje į Europos Sąjungą yra nemaža pasiekusi visai konkrečiai, taip pat ir integracinio statuso požiūriu. Asocijuota narystė jau nemaža reiškia, jau esame Europos šeimoje, nors ir pusbrolio statusu. Mat ne visi tampa ir pusbroliais. O kartais pusbrolis gali būti net atšaldytas dėl blogo elgesio. Mūsų elgesys vertinamas labai gerai. Esame vertinami kaip perspektyvi Europos Sąjungos šalis, kuriai rekomenduojama dar pasitempti.

Ką gi, buvo metas, kai pirmavome, po to ketverius metus klampojom savanaudiškų grupinių interesų brūzgynuose. Dabar vėl vykdant nuoseklesnę ir energingą valstybės politiką vienerių metų pasirodė mažoka, kad vėl atsirastume tarp aiškiai pirmaujančių. Čia, matyt, yra tas kriterijus – aiškiai pirmaujantys, kuris buvo taikomas Europos Komisijai apsisprendžiant dėl riboto skaičiaus būsimų narių pakvietimo jau dabar pradėti derybas dėl visiškos narystės. Tie, kuriuos kvalifikavo kaip aiškiai pirmaujančius, jau tikriausiai bus pakviesti pradėti derybų procesą kitų metų pradžioje. Nežinia, kiek užtruks jų derybos, kaip seksis, ar nebus kokių naujų krizinių sunkumų įvairių valstybių kelyje į Europos Sąjungos narystę. Yra žinoma, kad mažoms valstybėms gali būti ir lengviau, ir jas priimti yra lengviau Europos Sąjungai. Yra, be abejo, situacijų, kurios nevisiškai ir prognozuojamos. Todėl, kai mes girdime nuomones, jog derybų pradžia dar nereiškia, kad būtent šitos šalys ir bus pirmiausia priimtos, arba visos kartu priimtos taip, kaip jos penkios arba šešios pradeda derybas, tai iš tikrųjų yra realu.

Kas kita, kad mes su ta pačia logika irgi norėtume pradėti derybas be jokių garantijų, kad tikrai būsime tarp pirmųjų priimamų narių. Nors galbūt ir pasiektume to, kad nebūtume tarp paskutiniųjų iš pirmosios grupės. Lietuva galėtų to pasiekti. Tačiau čia vėlgi yra tam tikra ir diplomatinė, politinė kova, ir darbas, kurį mes dirbame, kuris turi būti pagrįstas reikalų sutvarkymu pačios Lietuvos viduje. Čia tikrai turime daug ką padaryti. Negalime paneigti, kai mums galų gale Europos Sąjungos aukšti pareigūnai, nors ne iš karto, bet vis dėlto ir konkrečiai nurodo vieną ar kitą sritį, kurioje mūsų sąlygos užsienio investicijoms, jų lygybė, šalies atvirumas, teismų ir teisėtvarkos patikimumas nėra tokie, kokių norėtųsi, tai mes ne visada galime tą paneigti. Kai kalbame apie ekonominius, ypač makroekonominius rodiklius ir daugelį tokių dalykų, čia iš tikrųjų galime parodyti neblogą Lietuvos vaizdą.

Štai esame kelyje, dėl kurio aš norėčiau pasakyti ir keletą pagrindinių, bendriausių teiginių. Tai, ką mes laimime šiame kelyje, yra laimėjimas. Ko dar nelaimėjome šiandien, nėra pralaimėjimas, o tik ilgėlesnis kelias į laimėjimą, arba kelias su tam tikromis politinėmis, diplomatinėmis, kartais gal ir ūkinėmis problemomis. Mes tą ryškiname per savo pokalbius su Europos Sąjungos pareigūnais.

Aktyvi Lietuvos politika NATO atžvilgiu per pusantrų metų davė rezultatą, kurio prieš pusantrų metų gal nė nesitikėjome arba kiti nesitikėjo. Esame Madrido dokumente kaip būsimi nariai, žengiantys geru ir paskatinamu keliu. Konkretūs paskatinimai ir parama ateina Šiaurės Atlanto Aljanso narių įstatyminiais ir vyriausybių sprendimais, mus aktyviai remia netgi būsimieji, bet jau pakviestieji Šiaurės Atlanto Aljanso nariai, kaip Lenkija ir Čekija.

Aš naudoju tai kaip palyginimą.

Aktyvi politika Europos Sąjungos atžvilgiu taip pat duoda rezultatų. Prie tų penkių ar šešių kandidačių, kurias jau rekomendavo Europos Komisija, Lietuva politiškai ir diplomatiškai priartėjo labiau negu bet kada anksčiau per šiuos porinkiminius metus. Įvairiais politiniais veiksmais, o pirmiausia aktyviai rodydami šios dienos Lietuvą su šios dienos duomenimis ir keldami konkrečius klausimus apie kriterijus, į kuriuos Europos vadovai ne visada galėdavo konkrečiai atsakyti, mes pasiekėme daug geresnio mūsų problemos supratimo Briuselyje ir kitur, netgi noro į tą problemą atsižvelgti. Aš matau ir jaučiu, kad ankstesniame laikotarpyje buvo gal daugiau formalizmo, daugiau abejingumo arba rutiniško požiūrio: štai rekomendacija, taip ir bus, išvada maždaug padaryta, mechanizmai veikia mechaniškai.

Mums pavyko šiek tiek sudrumsti tą mechanišką mechanizmų veikimą ir gauti dialogą su konkrečiais momentais, su tam tikrais poslinkiais. Mūsų nuostatos, kurių laikėmės (manau, galiu sakyti, jog vieningai laikėmės ir iki paskutinės dienos, tai yra iki Europos Komisijos prezidento J.Santero vizito Lietuvoje), buvo tokios: pripažinti naudą, kad Baltijos valstybių priėmimo procesas prasideda bent nuo vienos pakvietimo pradėti derybas, ir pabrėžti žalą, kad mažo kompaktiško regiono ir bendro likimo šalys laikinai išskiriamos į skirtingo statuso lygmenis. Kai kada kalbėdavome apie naujas skiriamąsias linijas, atkreipdavome dėmesį, kad tai gali mums atsiliepti ir ekonomiškai, kitaip perskirstyti investicinį interesą bei investicijų srautus, o gali mums sudaryti ir tam tikrų politinių sunkumų, eksponuojant Lietuvą kaip tokią šalį, kuri dar tebėra “pilkesnė” už kitas, jau kviečiamas į Europos Sąjungą pradėti derybas. Apie visa tai kalbėjome, ir mus iš dalies suprasdavo. Be abejo, sakydavo, jog būtų geriau pakviesti visas tris Baltijos valstybes pradėti kartu derybas ir lenktyniauti bėgimo takeliuose, o ne vien daryti apšilimą stebint, kaip vienas jau bėga. Kai mums sakydavo, ir kai ponas J.Santeras sakė, kad “nė viena neliks už borto”, visos bus priimtos ant borto, aš galėjau atsakyti: vis dėlto jūs suprantate, kad mes norime greičiau atsidurti ant borto, nes už borto gali ir koks ryklys priplaukti, ir nėra taip jauku, kaip būti ant borto. Todėl jūs turite mus suprasti – ir tam tikrą nekantrumą, ir tam tikrą jaudinimąsi, kad mes norime greičiau būti ant borto, ne tik raminami, kad “neliksime amžinai už borto”. Toks mūsų požiūris ir buvo suprantamas ne sykį, tačiau visiškai pakeisti Europos Komisijos požiūrį ir jau surašytą tekstą, o juolab Europos Sąjungos vadovaujančių struktūrų sprendimo mechanizmą gali ir nepavykti.

Aš kalbu apie laikotarpį, kuriuo mes dabar dirbame kai ko pasiekdami, tačiau tas laikotarpis eina į pabaigą – iki Liuksemburgo susitikimo. Vis dėlto ir iš Europos Sąjungos vyriausybių turime daugiau principinės politinės, ir mažesniųjų šalių solidarumo paramos. Europos Sąjungos viršūnėse požiūris į Lietuvą tapo palankesnis, konkretesnis, galbūt šiltesnis, pirmiausia paremtas geresne informacija, o dėl ko labai pasistengė mūsų Vyriausybė teikdama atsiliepimus į Europos Komisijos išvadas, koreguodama tas išvadas ir panašiai. Mūsų aktyvumas buvo labai naudingas, ne tik informacija, kad ir pačiose Europos Sąjungos viršūnėse atsirastų sąmoningo arba pasąmoningo klaidos suvokimo, kad vis dėlto žala irgi yra. Tokią tezę aš dažnai kartodavau: priimkime naudą, kad prasideda Baltijos valstybių pakvietimas, bet mažinkime žalą, kad jos išskiriamos ir ne visos kartu pradeda derybas.

Yra požymių, kad galų gale Lietuvą jau mato kaip konkrečią šeštą kandidatę, o ne pilkame būryje, kuris vadinasi “ir kiti”. Lietuva tapo konkretesnė, nes Lietuva ypač aktyviai dirbo. Prie to prisidėjo Seimo ir Vyriausybės bendra ryžtinga reforminė ir antikorupcinė kryptis, prisidėjo ir valstybės institucijų, kaip derybų delegacijos, abiejų šia kryptimi veikiančių ministerijų indėlis. Delegacijos vadovo kelionė per Europos Sąjungos sostines, Vilniuje surengta tarptautinė konferencija “Lietuva į Europos Sąjungą”, įtakingų Vakarų politikų kolektyvinis pareiškimas Vakarų spaudoje – visa tai turėjo reikšmės ir padarė įtakos. Galbūt vienose šalyse mažiau, o kai kuriose šalyse mes turime atsiliepimų, kad buvo pastebėtas tas pareiškimas, jis įtakos daro. Vyriausybinės, gal kai kurios ir asmeninės kritinės kalbos Europos Komisijos nuostatų atžvilgiu taip pat žadina protus. Galbūt Liuksemburge bus aptariami variantai, kurių mes norėjome tikėtis – dėl sąrašo praplėtimo. Gal jie ir nebus aptariami, nes, kaip aš sakiau, mechanizmas yra labai nerangus. Europos Komisija, atrodytų, technokratinė (tai paskirtų pareigūnų lygmuo), vis dėlto duoda rekomendacijas, kurios pavirsta politiniu sprendimu. Apie tai irgi teko kalbėtis: ar tokia mechanizmo struktūra visai tobula? Kaip žinome, Europos Sąjunga apskritai svarsto savo struktūrinį pasikeitimą ir modernizavimąsi. Gal net mūsų patirtis, mūsų atvejis ir šitam mechanizmui turės įtakos, kad mechanizmas būtų tobulinamas.

Dabar jis yra toks, todėl mes turime pozityviai matyti ir kitus variantus. Galbūt bus aptariami kitokie pasitinkamieji žingsniai, kuriais Europos Sąjunga, kaip man regis, pradeda atsiliepti į Lietuvos aktyvumą ir kitų kandidačių siūlymus. Mes žinome, jog Prancūzija ir kitos šalys kalba apie Europos konferenciją, kuri savo struktūra apimtų visas kandidates: ir derybas pradedančias, ir tas, kurios tik rengiasi pradėti derybas. Man tekdavo klausti susitikimuose ir kartu siūlyti, nes atsakymas ne visada būdavo jau subrandintas ir aiškus, ar Europos konferencija bus institucija, kuri dirbs ir kurioje mes dalyvausime nuolatiniame monitoringe, – štai kiek Lietuva pažengė per 2, 3, 5 ar 6 mėnesius, ir kaip mes dabar atrodome, – ar tokia institucija dar neturi savo konkrečių kontūrų. Yra numatoma stojimo partnerystės struktūra ir koncepcija.

Yra jų tokiais alegoriniais metaforiniais pavadinimais kaip stadionas, kuriame štai susirenka varžybų dalyviai. Tik aš sakyčiau, kaip jau minėjau, jeigu tu dalyvis, bet vien mankštiniesi, kai kiti jau bėga, tai čia dar nėra tas didysis džiaugsmas, kurio mes norime. O vis dėlto, jeigu tu jau stovi prie takelio kitam bėgimui, tai yra klausimas – po kiek minučių jie paleidžia kitą grupę bėgti?

Mes apie tai dabar kalbame, ir šis tas aiškėja konkrečiau. Nes buvo lyg ir žadama po metų žvilgterėti iš naujo, paskui tas “po metų” išnyko – kada nors bus peržiūrima… Dabar vis dėlto yra jau konkretumo. Mes norėjome, kad ar pavasarį, ar vasarą būtų “peržiūrima”, jeigu mūsų nepakvies. Dabar, man regis, pokalbyje su J.Santeru buvo labai aiškiai pasakyta, kad kitų metų pabaigoje tikrai bus peržiūrima, ir yra galimybė, kad gal net anksčiau, nes J.Santeras sutiko, kad atotrūkis tarp derybų pradžios datos pirmajai grupei ir kažkam, kuris po to (sakysim, Lietuva) pradeda, neturėtų būti didelis. Jis turėtų būti kuo mažesnis, tuo būtų geriau. Tokia mintis nesusilaukė prieštaravimo. Čia jau mūsų pačių darbas. Ne vien tik ūkinis ir įstatyminis darbas pačioje Lietuvoje, bet ir neatleidžiamas aktyvus tarptautinis politinis darbas taip pat turi reikšmės. Aš matau tuos poslinkius, tarpinius žingsnius, įvairius variantus, kurių atsirado, kaip tam tikrą pasiūlymų meniu, iš kurio mums reikėtų pasiimti patį geriausią patiekalą per trumpiausią laiką ir su konkrečiais kriteriniais, jeigu galėtume gauti, reikalavimais. Šito irgi Europos Sąjungos viršūnės gana ilgai vengė, bet negalėjo visiškai, matyt, paneigti, nes dėl mūsų noro išgirsti, “o ką mes dar turime padaryti”, kokioje srityje kokie rodikliai turi būti parodyti, – vis dėlto galų gale prasidėjo konkretesnė kalba. Galbūt mes galėsime tai ir gauti kaip tam tikrą sąlygų apibrėžimą.

Mus užtikrino, kad tam tikra laikina diferenciacija jokiu būdu nėra politinis vertinimas, tai nėra jokia diskriminacija, nors mes nurodydavome, kad tai gali pavirsti net tam tikra ekonomine, investicine diskriminacija. Girdėjome idėjų, kad reikėtų labiau paremti tas šalis, kurios dar nepakviestos, kad jos sėkmingiau pasiruoštų derybų pradžiai, negu tas, kurios jau vertinamos kaip sėkmingesnės, jau gali pradėti derybas. Tokia logika būtų tikra logika. Klausimas, ar pasieksime, kad Ministrų Taryba taip svarstytų.

Visa tai yra jau konkretūs dalykai, kurių galima ir pasiekti. Taip, kaip mes pasiekėme tokį tarpinį, o vis dėlto tokį svarbų lūžį Madride NATO atžvilgiu. Mes visiškai nesame nusivylę, kad mūsų nepakvietė pradėti derybas dėl narystės NATO kartu su pirmąja grupe. Svarbu, kad nelikome nutylėti ir atidėti nežinomybei. Mes pasiekėme, kad jau esame būsimieji nariai. Dar be datos, tačiau lūžis yra pasiektas.

Ir čia, aš manau, mes kai ko pasieksime, nes politiškai ir diplomatiškai jau dabar esame pasiekę. Reikia dirbti toliau. Ko mums nereikėtų? Mums nereikėtų, kad dėl mūsų darbų, mūsų institucijų, kurios visos dirba ta kryptimi (yra delegacija ir dvi ministerijos, yra Europos komitetas Seime, yra jungtinis komitetas su Europos Sąjunga, mes turime tuos svertus, o Prezidentas turi savus įgaliojimus, kartais ir parlamento Pirmininkas ką nors gali pajudinti ar kokią nors idėją iškelti), jeigu atsirastų tam tikrų taktikos ar formulavimo skirtumų, neturėtume sudaryti įspūdžio, kad Lietuvos politika nevieninga ar kad tarp Lietuvos politikų ir institucijų vyksta kokia nors negera konkurencija. Tam tikra mažytė konkurencija gal ir nėra blogas dalykas, jeigu kas ką sugalvoja, kokį išradimą padaro ar pamėgina. Šiaip ar taip, jeigu ir pasiginčijame tarpusavyje, neturėtume sudaryti įspūdžio, kad Lietuvoje yra kokių nors svyravimų ar abejojimų.

Bet yra dar viena sritis, kurią baigdamas aš norėčiau paliesti. Tai vieningas mūsų, kaip valstybininkų, nusistatymas. Jis eina ir iš ankstesnio Seimo laikotarpio. Formaliai viskas buvo patvirtinta, įrašyta į įstatymus ir daroma, dabar mes tik suaktyvinome visą tą veiklą. Čia vieningumas yra. Tačiau neturėtų atsirasti abejonių, ar pakankamai ir ar adekvačiai šitą tikslą bei uždavinį supranta mūsų visuomenė. Čia aš pakartosiu tai, ką ne vieną kartą esu sakęs. Mes dirbame pernelyg užsisklendę – valstybės struktūrų arba tik tarptautiniais lygmenimis. Mes turime dirbti pačioje Lietuvoje, turime turėti visuomenės supratimą. Ne tik tokią paramą iš principo – jie turbūt ten geriau žino, ką daro, tegul daro. To nepakanka. Reikia, kad žmonės suprastų ir matytų naudą, matytų tą tikslą kaip visų siekiamą tikslą. Man dažnai atrodo – ne taip sunku parodyti, kokia evoliucija vyksta šalyse, kurios vėliau ar palyginti neseniai jungėsi į Europos Sąjungą. Tai tokios šalys, kurios buvo atsilikusios, kurių padėtis gal buvo panaši į mūsų – pokarinė, podiktatūrinė, kokia buvo Portugalija, Ispanija, kur ilgai vyko derybos. Mūsų derybos dar labai neilgai vyksta, dar net neprasidėjo. Ten ir ilgiau vyko tos derybos. Bet ir derybų metu, ir įstojusios tos šalys daro didelę pažangą. Mums reikia rodyti mūsų visuomenei, mūsų žmonėms – štai dėl ko mes stengiamės. Būtent dėl Lietuvos ateities, ir saugios ateities, ir gerovės, ir tvarkos, kurią atneša besivienijanti Europa. Todėl aš norėčiau paskatinti, kad Lietuvoje vyktų vieši svarstymai. Dabar kartais jeigu kokie nors ir vyksta, tai daugiau sukelti įtarimui, nepasitikėjimui, abejonėms. Mums reikia pozityvių ir viešų svarstymų su gera informacija, su kvalifikuotais aiškinimais. Čia mes ne viską padarome. Noriu paraginti jus, kolegos Seimo nariai ir kartu Vyriausybės nariai, ir apskritai politikai, kad mes to nepamirštume. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu Ministrą Pirmininką G.Vagnorių.

G.VAGNORIUS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Tikriausiai ne paslaptis, jog narystė Europos Sąjungoje reikalinga ne tiek dabartinės Europos Sąjungos nariams, kiek Lietuvai ir kitoms naujoms kandidatėms. Ne paslaptis ir tai, kad mums Europos Sąjunga – ne tik ekonomikos skatinimo, augimo būdas, bet ir tam tikros politinio saugumo garantijos. Dėl to daugelis iš mūsų tikriausiai dažnai pagalvoja, ar derybų su Europos Sąjunga atidėjimas netaps anksčiau ar vėliau ir būdu atidėti integraciją į kolektyvinės gynybos sistemas. Drįsčiau dėl to pareikšti, kad šiuo metu Lietuvos užsienio politikai derybų su Europos Sąjunga pradžios klausimas yra pats svarbiausias. Drįsčiau teigti, jog tai yra strategijos klausimas. Dėl to mes tam turime skirti ypatingą dėmesį. Deryboms su Europos Sąjunga neužtenka vien Lietuvos politinės valios. Reikia abiejų derybų partnerių politinio nusistatymo. Kyla klausimas: ar Lietuva, kaip viena derybų partnerė, yra tinkamai pasirengusi ir ar mūsų derybų partneriai, t.y. Europos Sąjungos narės, pati Europos Sąjunga, turi pakankamai politinės valios pakviesti mus deryboms. Lietuva pirmoji pradėjo reformas. Iš tikrųjų mes esame toli pažengę, nors galbūt tam tikrais laikotarpiais reformų tempas nebuvo vienodas.

Europos Komisijos vadovai vakar taip pat pripažino, jog formuojant nuomonę apie Lietuvą išvadoje nebuvo atspindėti 1997 m. faktiniai pasiekimai, nors mes buvome įpareigoti teikti paskutinę informaciją iki pat gegužės mėnesio. Taip, iš tikrųjų šių metų ekonominiai laimėjimai, ekonominiai rodikliai, reformos laimėjimai yra visiškai neįvertinti.

Mes šiandien dėl to drįstame sakyti, jog pagal kai kuriuos absoliučius rodiklius mus gali lenkti, pavyzdžiui, Slovėnija ar Čekija, tačiau pagal rinkos liberalizavimą ir daugelį makroekonominių rodiklių mes iš tikrųjų esame tarp pirmųjų. Šia proga norėčiau padėkoti Užsienio reikalų ministerijai, Europos reikalų ministerijai, derybų delegacijai, be abejo, taip pat Seimo Užsienio reikalų komitetui, taip pat šiam komitetui už labai aktyvias pastangas padedant Lietuvai grįžti į Europą ir grįžti pilnavertiškai.

Šiais metais visų Seimo narių, taip pat vykdomosios valdžios pareigūnų pastangų dėka Lietuva vėl yra Europos pirmuosiuose spaudos puslapiuose, vėl tapo politinių diskusijų objektu. Tai iš tikrųjų liudija, jog vykdome labai aktyvią ir konkrečią užsienio politiką.

Mums negali priekaištauti dėl, pavyzdžiui, Lietuvos rinkos apsaugos priemonių, kurių faktiškai nebeliko. Mes palikome tik tas rinkos apsaugos priemones, kurios yra leistinos, teisėtos, kurias numato įvairūs tarptautiniai susitarimai. Tačiau šiandien nėra jokių vidaus neleistinų rinkos apsaugos priemonių, kurių, deja, mes dar galime matyti kai kuriose kaimyninėse valstybėse, taip pat ir tose, kurios yra rekomenduotos Europos Komisijos pradėti derybas. Liko vienintelė techninė diskriminacinė sąlyga tarp alkoholio importuotojų ir tų, kurie verčiasi didmenine prekyba. Bet aš neabejoju, jog nei Vyriausybei, nei Seimui nesudarys jokių problemų išspręsti tą techninį klausimą, juo labiau kad nei Seimas, nei Vyriausybė nėra tie, kurie skatintų šito “naudingo” produkto vartojimą. Atmetus šitą vienintelį techninį trūkumą, daugiau niekas mums negali nurodyti kokių nors neleistinų rinkos vidaus suvaržymų.

Šiais metais niekas negali priekaištauti dėl nepakankamos finansinės drausmės. Pats geriausias požymis, liudijantis apie tai, jog iš esmės pasikeitė finansinė drausmė, jog mes vykdome griežtą fiskalinę politiką, yra akivaizdus faktas, jog per šių metų 10 mėnesių mūsų biudžeto deficitas faktiškai buvo tiktai apie 0,5% bendrojo vidaus produkto, nors limitas yra daug didesnis. Visa tai įvertinus, kas sutaupyta, kas neišleista, mes matome, jog biudžeto deficitas yra daug mažesnis, negu mes patys buvome susiplanavę. Aišku, tos išlaidos dar bus padarytos, bet tai liudija, kad mes vykdome griežtą politiką.

Ir kitas požymis. Vyriausybės vertybinių popierių palūkanos per vienerius metus nukrito 2-3 kartus ir šiuo metu sudaro 5-6%. Tai yra labai geras ženklas, jog Lietuvoje yra griežta fiskalinė politika. Jeigu mes palygintume tuos rodiklius, pavyzdžiui, su Čekijos arba kitų valstybių, mes pamatytume, jog mes pagal šitą rodiklį esame tarp pirmaujančių.

Kartais pasigirsta priekaištų dėl bankų patikimumo. Šiuo atveju taip pat norėčiau pasakyti, jog pasitikėjimas bankais, ir nebe pagrindo, yra labai išaugęs. Dėl to šiais metais ir prognozuojama, jog indėliai bankuose padidės 40-50%. Raskime dar kitą Vidurio Europos valstybę, kur per metus gyventojų indėliai išaugtų 40% ar 50%. Aš kaip tik pateikiu tuos pavyzdžius, tuos skaičius, kurie gali būti patogūs ir Seimo nariams, ir Vyriausybės nariams oficialiose ir neoficialiose politinėse diskusijose naudoti kaip argumentus, paneigiant kokius nors mažiau pagrįstus priekaištus mums.

Iš tikrųjų mums iki šiol buvo nurodoma, jog pas mus investicijų, užsienio investicijų, buvo atėję mažiau negu į kitas valstybes, nors, kaip Europos Komisija pripažino, vertinant negali būti naudojami absoliutūs dydžiai, o tik santykiniai dydžiai. Tačiau į tai buvo atkreiptas dėmesys. Naudodamasis proga taip pat norėčiau informuoti, jog ir pagal šį rodiklį Lietuvos reikalai taisosi. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai yra koks nors Vyriausybės nuopelnas, tai paprasčiausiai yra didesnis pasitikėjimas Lietuvos valstybe, Lietuvos rinkos galimybėmis. Šiais metais yra planuojama, jog investicijos padidės 65%-70%, užsienio investicijos, o kitais metais turėtų dar padvigubėti. Atsižvelgiant į tuos augimo tempus, mes taip pat jokiu būdu negalime būti priskiriami prie kaip nors atsiliekančių valstybių.

Lietuvoje yra bene vienas mažiausių infliacijos ir nedarbo rodiklių. Jeigu būsime vertinami pagal objektyvius kriterijus, mūsų ekonominiai rodikliai, makroekonominiai rodikliai, taip pat ekonominių reformų kriterijai yra pakankamai geri. Mes pastebėjome, jog kartais sąmoningai ar nesąmoningai bandoma nurodyti sritis, kurios iš tikrųjų nieko bendra neturi nei su derybų pradžia, nei su derybų pabaiga. Mes pastebime, kad kartais mums priekaištaujama, jog mūsų įstojimui į Europos Sąjungą gali sukliudyti tas faktas, kad Lietuvoje veikia atominė elektrinė. Arba dar yra nurodoma, na, noriu tikėti, kad dėl klaidos, dėl nepakankamo supratimo, yra priekaištaujama, jog Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, gali neatlaikyti konkurencijos. Kartais duodama suprasti, kad mes patys pagalvotume, ar mums iš tikrųjų verta stoti į Europos Sąjungą. Šiuo atveju aš norėčiau taip pat labai aiškiai atsakyti ir visiems pasiūlyti paieškoti panašių argumentų į tokius netikrus priekaištus. Pirmiausia priešingai – narystė Europos Sąjungoje gali sustiprinti atominės elektrinės saugumą ir pagaliau pagreitinti jos uždarymą, t.y. kaip tik stojimas į Europos Sąjungą padidina saugumo garantijas. Stojimas į Europos Sąjungą privers mus dar daugiau dėmesio skirti atominės elektrinės saugumui, taip pat greitesniam vieno ar kito bloko uždarymui, nes mes turėsime daug daugiau galimybių. Priekaištas, kad dėl atominės elektrinės gali būti atidėta derybų su Lietuva pradžia, iš tikrųjų yra nepagrįstas, o motyvai yra visiškai priešingi.

Dėl konkurencijos. Šiuo atveju aš galėčiau tik pritarti Švedijos politikos ekspertų nuomonei, taip pat tą pačią nuomonę mes galime rasti ir Ekonomikos teorijos nuostatuose, jog konkurencinis pajėgumas negali būti valstybės ekonominio pajėgumo požymis. Bet kokio ekonomikos išsivystymo valstybėse konkurencinis pajėgumas yra pakankamas, jeigu vykdoma teisinga, griežta fiskalinė monetarinė politika ir netaikomos diskriminacinės sąlygos. Tai yra valstybės konkurencija nepriklauso nuo valstybės ekonomikos išsivystymo lygio. Tai yra seniai įrodyta ir tai yra akivaizdu. Priešingai, šiuo metu mes patiriame diskriminacines sąlygas, nes, deja, išliko, faktiškai išliko netiesioginių apribojimų mūsų prekėms einant į Europos Sąjungos rinką. Tai nėra koks nors priekaištas, tai nėra koks nors reikalavimas, tai yra tik faktų konstatavimas.

Kol mes netapome Europos Sąjungos nare, deja, mes susiduriame ir susidursime su netiesioginiais apribojimais mūsų prekėms. Neatsitiktinai ir užsienio prekybos balansas su Europos Sąjunga yra neigiamas, ir importas yra du kartus didesnis negu eksportas, bet ne dėl konkurencinio nepajėgumo, o dėl to, kad iš tikrųjų kaip tik dabar yra mums sunkiau konkuruoti negu įstojus į Europos Sąjungą.

Mes būtinai turime atkreipti dėmesį ir kiekvieną kartą pabrėžti, jog nė viena valstybė netenkina reikalavimų, kurie keliami derybų pabaigai, t.y. dėl paties įstojimo į Europos Sąjungą. Ir visai kiti reikalavimai, yra taikomi derybų pradžiai. Vakar per pokalbius su Europos Komisijos vadovais mes turėjome puikią galimybę įsitikinti, jog niekas šiuo metu negali nurodyti nė vieno konkretaus trūkumo, negali nurodyti nė vieno reikalavimo, kuris gali būti taikomas derybų pradžiai. Mes vakar taip pat atidžiai keletą kartų klausėme, ką Lietuva konkretaus turėtų padaryti, jog patenkintų visus reikalavimus, kurie keliami derybų pradžiai. Deja, į šitą klausimą mes atsakymo negavome nei vasarą, negavome nei rudenį, negauname ir dabar. Atsakymas yra labai paprastas – mes tenkiname visus reikalavimus, kurie yra keliami derybų pradžiai, dėl to aš nesiūlyčiau rekomenduoti nei Užsienio reikalų ministerijai, nei Vyriausybei, nei Žemės ūkio ministerijai šalinti kokius nors trūkumus. Šiais metais mes pašalinome visus trūkumus, kurie keliami derybų pradžiai. Be abejo, mes turime daug trūkumų, dar turime daug problemų, kurias turėsime išspręsti iki derybų pabaigos, bet šiuo atveju mes neturėtume savęs klaidinti, neturėtume nei savęs, nei kitų apgaudinėti, sakykim, kokiais nors priekaištais, nebent mums pasiūlytų kokį nors kompromisinį variantą su tam tikromis sąlygomis, išlygomis, ir tas sąlygas, išlygas mes patys galėtume būti pajėgūs pasiūlyti. Bet tai yra kitas dalykas.

Žinoma, kai kurios valstybės siekia, jog derybos su kandidatėmis prasidėtų vienu metu. Tai yra kai kurios Europos Sąjungos pietinės valstybės. Aš nemanyčiau, jog Lietuva ar kitos naujos kandidatės turėtų diktuoti derybų pradžios strategiją. Mes nesipriešiname, mes neprieštaraujame bendram derybų startui, bet Lietuvos pozicija yra kiek kitokia, t.y. mes ne prieš bendrą derybų startą, bet šito mums nepakanka. Mes siekiame realių derybų 1998 metais, t.y. mes ne prieš bendrą derybų startą, jeigu kai kurios valstybės šito siekia, jeigu kai kurioms valstybėms tai yra reikalinga, bet mes sakome, jog šitame stadione mes būtume ne žiūrovai, nebūtume kur nors šalia takelių, bet būtume pakviesti prie starto linijos. Kitu atveju aš nesu garantuotas, jog dar ilgai ilgai mes nebūsime pakviečiami į bėgimo takelį atsistoti prie starto linijos. Nemanyčiau, jog šiandien Lietuvos politikai turėtų būti susirūpinę vien dėl to, kokiais metais Lietuva bus priimta į Europos Sąjungą. Be abejo, mes esame suinteresuoti, jog kuo greičiau mus priimtų į Europos Sąjungą, bet mes suprantame, kad tai priklauso ir nuo mūsų pačių pasirengimo, ir nuo Europos Sąjungos pasirengimo. Nėra pats svarbiausias klausimais, kokiais metais – 2001 ar 2002.

Pagrindinis klausimas, dėl ko mes esame ypač susirūpinę ir apie tai norėtume viešai kalbėti, tai yra tai, jog Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą ateityje gali būti paverstas politine problema, politiniu klausimu, kurį mes būsime įpareigoti su kuo nors derinti. Aš jaučiu didelį susirūpinimą, jog nepakvietimas Lietuvos realioms deryboms kitais metais ateityje gali virsti daug didesne problema, reikalaujančia kokių nors tarptautinių sprendimų, papildomų tarptautinių susitarimų, reikalaujančių kaip nors pašalinti kokią nors politinę problemą. Gali būti, jog mes ilgiau vaikščiosime aplink stadioną ar stadiono viduryje ir nuolat stebėsime, kaip pakviečiamos vis naujos valstybės, o Lietuva, nors ir bus pripažinta, jog tenkina visus ekonominius reikalavimus, visus reformos reikalavimus, visus demokratinius reikalavimus, bet, deja, netenkina kokių nors kitokių išorinių politinių sąlygų.

Nemanyčiau, jog mes turėtume šiais metais reikalauti iš Europos Komisijos peržiūrėti nuomonę apie Lietuvą. Europos Komisija atliko savo darbą, jį atliko iš esmės neblogai, dauguma vertinimų yra palankūs, išskyrus kai kurias bendras išvadas. Europos Komisija, be abejo, šiais metais neperžiūrės nė vienos kandidatės, ir šito visiškai nereikia. Mes siekiame, jog Liuksemburge priimant politinį sprendimą būtų atsižvelgta ne tik į Europos Komisijos išvadą, kurioje, pasak Europos Komisijos vadovų, nėra atspindėti šių metų faktiniai pasiekimai, t.y. būtų atsižvelgta ne tik į Europos Komisijos rekomendaciją, bet ir į faktinius šių metų pasiekimus.

Baigdamas norėčiau pridurti. Mes neturėtume kaip nors iš anksto susitaikyti su galimu nepalankiu Lietuvai sprendimu Europos Sąjungos viršūnių susitikime Liuksemburge. Aš jaučiu, jog Lietuva yra labai atidžiai stebima, kaip Lietuvos piliečiai, kaip Lietuvos politikai reaguos į galimus vienokius ar kitokius sprendimus. Jeigu iš tikrųjų kas nors pastebėtų, jog Lietuva iš anksto susitaikė su galimais nepalankiais sprendimais, nepalankūs Lietuvai sprendimai būtų garantuoti. Mes turime parodyti tikrą situaciją, mes turime parodyti, jog nepakvietimas Lietuvos deryboms su Europos Sąjunga bus ne mažesnis, o aš asmeniškai drįsčiau pasakyti – dešimt kartų sunkesnis smūgis negu sprendimas atidėti pakvietimą į NATO. Taip, mes turime savo strateginius tikslus, mes orientuojamės į NATO, mes orientuojamės į kitas kolektyvines ekonomines ir saugumo sistemas, tačiau šiandien, kaip minėjau, kaip ir pradėjau, taip norėčiau ir užbaigti, Europos Sąjungos klausimas šiuo metu yra bene pats svarbiausias. Todėl prašyčiau labai aiškiai informuoti atvykstančius inspektuoti Lietuvą ekspertus, komisarus, taip pat ir politikus, jog mes jokiu būdu negalėsime susitaikyti su kokiu nors klaidingu Europos Sąjungos sprendimu.

Baigdamas norėčiau padaryti pagrindinę išvadą. Jeigu Europos Sąjunga viršūnių susitikime Liuksemburge nepakvies Lietuvos tiesiogiai arba su kokia nors kompromisine išlyga, t.y. mes neatmetame galimybės ieškoti ir kompromisinių susitarimų ir esame pasiūlę tam tikrų galimų variantų, ir jeigu Lietuva nebus pakviečiama nei tiesiogiai, nebus pakviečiama ir su kokia nors kompromisine išlyga, man atrodo, jog Europos Sąjunga padarys didelę didelę politinę klaidą, kuri pakenks stabilumui šiame Europos regione, padarys klaidingą sprendimą, kuris nebus naudingas niekam: nei Baltijos regionui, nei Vakarų Europai, nei kaimyninei Rusijai, į kurios interesus, be abejo, taip pat vienaip ar kitaip siekia atsižvelgti Europos valstybės. Mes vis dėlto turim dar labiau sustiprinti užsienio politiką, dar aktyviau, dar agresyviau siekti palankaus sprendimo. Kol kas aš bent jau nemanau, jog mūsų šansai yra prarasti, jog mes nebeturėsime vilčių dėl kokių nors kitokių sprendimų Liuksemburge.

Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu užsienio reikalų ministrą A.Saudargą.

A.SAUDARGAS. Gerbiamasis pirmininke, mano kalba taip pat atspindi Krikščionių demokratų frakcijos nuomonę.

Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji tautos atstovai! Lietuvos narystė Europos Sąjungoje skiriasi nuo kitų užsienio politikos tikslų. Tai ne vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis darbas. Jis vis labiau įtraukia ne tik Užsienio reikalų ministeriją bei kitas už užsienio politiką atsakingas institucijas, bet ir visas kitas ministerijas, įvairias žinybas ir įstaigas. Vis labiau į šį darbą bus įtraukti ne tik Užsienio reikalų komitetas bei naujai įkurtas Europos reikalų komitetas, bet ir visas parlamentas. Vis labiau integracijos įtaką pajus Lietuvos visuomenė.

Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą – tai nuolatinis procesas. Jis nepasibaigs nei derybų pradžioje, nei derybų pabaigoje. Gyvenimas pačioje Europos Sąjungoje – tai nuolatinės derybos, tai nuolatinis atsinaujinančios Europos kūrimas, deja, tai europiečių kartai, kuri pristigs jėgų tęsti šį kūrybinį darbą. Būsimosios Europos Sąjungos siena Rytuose niekam abejonių nebekelia. Jos pradžia šiaurėje – rytinės Suomijos sienos, tęsinys – Baltijos valstybių, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos rytinės sienos, kol Rumunijos sienomis pasiekiama Juodoji jūra.

Europos Sąjungos plėtra pietuose, įskaitant Balkanus, dar ilgai bus politinių diskusijų objektas. Tuo tarpu dešimties Vidurio ir Rytų Europos šalių, įskaitant ir tris Baltijos valstybes, įsijungimas į Europos Sąjungą yra vien tiktai laiko klausimas. Tai patvirtino visi Europos Sąjungos šalių narių bei Europos Sąjungos struktūrų aukščiausieji pareigūnai, su kuriais teko kalbėtis ar kurių pareiškimus teko skaityti ar girdėti. Šiais tvirtinimais netikėti būtų atviras politinis nihilizmas.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje, kaip, beje, ir kiti pagrindiniai užsienio politikos tikslai, tapo Lietuvos nacionalinės politikos dalimi. Jie nesikeičia net ir labai smarkiai kintant politinių jėgų, sudarančių daugumą Seime, spektrui. Tai yra pastebėta ir vertinama kaip vienas iš svarbių Lietuvos politinio stabilumo požymių, todėl nesvarstysiu Lietuvos narystės Europos Sąjungoje apskritai, nes tai nėra problemiška nei žvelgiant iš Lietuvos, nei žvelgiant iš Europos Sąjungos.

Prasminga svarstyti Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą greitį. Šiuo požiūriu dabartinė Vyriausybė išsiskiria. Ji pirmoji suformulavo aiškų ir ambicingą tikslą – politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis siekti kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą.

Ką tai reiškia? Šiuo metu turbūt mažai kas tiki, kad visos dešimt Vidurio ir Rytų Europos šalių bus priimtos į Europos Sąjungą vienu metu. Susidarys grupė šalių, kurios bus priimtos pirmosios. Būti tarp šių šalių ir yra mūsų Vyriausybės siekis. Laikas, kada tai atsitiks, priklausys ir nuo šalių kandidačių pasirengimo eigos, ir nuo pertvarkymų pačioje Europos Sąjungoje. Tikėtina, kad pirmosios Vidurio ir Rytų Europos šalys taps Europos Sąjungos narėmis pirmajame naujojo šimtmečio penkmetyje.

Kokios yra mūsų galimybės ir kokie keliai mūsų tikslams siekti? 1993 metais, kai Kopenhagoje buvo suformuluoti garsieji narystės kriterijai, Lietuvos siekis tapti Europos Sąjungos nare su pirmosiomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis būtų atrodęs nerealiai optimistinis. Tuo metu Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija, vadinamasis Vyšehrado ketvertas, buvo neginčijami lyderiai. Greta buvo minimos Rumunija ir Bulgarija. Trys Baltijos valstybės buvo paminėtos kartu su Albanija kaip kandidatės pasirašyti laisvosios prekybos sutartis. Trys Baltijos valstybės energingai ėmėsi reformų, jų ūkis greitai pradėjo atsigauti. Santykiai su Europos Sąjunga sparčiai pajudėjo į priekį. 1994 m. pasirašytos laisvosios prekybos sutartys, o 1995 m. – Europos sutartys.

1996 m. pabaigoje valstybių kandidačių rikiuotė jau buvo pasikeitusi. Slovakijos, kuri dabar dar neatitinka demokratijos kriterijų, vietą užėmė Slovėnija, o Baltijos valstybių reformų eiga ir ūkio padėtis buvo vertinama geriau negu Rumunijos ar Bulgarijos.

Naujai Vyriausybei pradėjus darbą 1996 m. gruodžio mėnesį, netrukus pasitvirtino anksčiau susidarytas įspūdis, kad Europos Sąjungos šalyse narėse bei Europos Komisijoje vyrauja geresnė nuomonė apie Estiją negu apie kitas dvi Baltijos valstybes. Taip buvo, viena vertus, dėl objektyvių priežasčių. Buvusioji Vyriausybė buvo pristabdžiusi reformas ir sulėtinusi privatizavimą. Blogą įspūdį buvo palikusi bankų krizė. Kita vertus, praėjusios sudėties Seimo dauguma nebuvo vieninga dėl greitos integracijos į Europos Sąjungą, todėl jos suformuota Vyriausybė nevykdė aktyvios integravimosi politikos. Tuo tarpu Estija vykdė labai intensyvią ir agresyvią kampaniją kur tiktai galėdama.

Naujoji Vyriausybė iš karto ėmėsi energingų veiksmų. Buvo pertvarkyta Vyriausybinė Europos integracijos komisija, kuriai dabar vadovauja Ministras Pirmininkas, įkurta pasirengimo deryboms dėl narystės delegacija, kurią sudarė 38 visų svarbiausių ministerijų bei departamentų atstovai. Vyriausybė skyrė lėšų Lietuvos dabartinę būklę apibendrinančiai studijai parengti, Europos Komisijai buvo įteiktas paketas atsakymų į klausimyną su pačia naujausia informacija apie Lietuvos pasiekimus. Prie Europos ministerijos pradėjo veikti Teisės biuras.

Naujosios Vyriausybės programa ir pirmieji žingsniai buvo palankiai įvertinti, bet to nepakako Estijai aplenkti. Laiko iki Komisijos nuomonės parengimo buvo likę tik pusmetis. Todėl pirmajame metų pusmetyje, akcentuodami Lietuvos reformų dinamiką ir pasirengimą derėtis, kartais išreikšdavome nuomonę, kad Europos Komisija neturėtų iš karto diferencijuoti šalių kandidačių, o rekomenduoti pradėti derybas su visomis. Diferencijavimas turėtų atsirasti vykstant deryboms. Tuo norėjome laimėti laiko, nes nuomonė apie Lietuvą kiekvieną dieną taisėsi. Tai ir buvo bendro starto, arba regatos principo, idėja. Tokia ji buvo iki Komisijos nuomonės paskelbimo.

Kaip žinome, Komisija rekomendavo pradėti derybas su penkiomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Kipras tokią rekomendaciją turėjo jau anksčiau.

Ar tai politinis sprendimas? Taip, tai politinis sprendimas, tačiau pagrįstas objektyvia padėties šalyse kandidatėse analize. Lietuva neturi principinių priekaištų dėl Komisijos atliktos analizės. Priešingai – konstatavome, kad Komisijos vertinimai ir rekomendacijos daugeliu atvejų sutampa su Vyriausybės programa ir planais. Tęsiame konstruktyvų ir intensyvų dialogą. Neturime jokio pagrindo teigti, kad Europos Komisijos nariai sulaužė savo įsipareigojimus neatstovauti šalims ir partijoms, o vykdė kokį nors politinį užsakymą. Komisija vykdo Europos Sąjungos politiką. Tokia ir tiktai tokia prasme tai buvo politinis sprendimas. Komisija rinkosi, ar nerekomenduoti nė vienos šalies, ar rekomenduoti dalį jų. Nusprendus rekomenduoti, vyko diskusija, ar riboti trimis šalimis – Lenkija, Vengrija ir Čekija, dėl kurių visi sutarė, ar prijungti dar kelias. Stipriausios kandidatės buvo Slovėnija ir Estija. Taip ir buvo pasirinkta. Deja, Lietuvos Vyriausybės pastangų ir laimėjimų 1997 m. Komisija nespėjo ir įvertinti. Tą pažymėjo ir Ministras Pirmininkas savo kalboje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė sureagavo jau liepos 21 d. nepritardama tokiam sprendimui ne todėl, kad manytų rekomenduotąsias šalis esant nevertomis pradėti derybų, taip pat ne todėl, kad norėjome, jog visos kandidatės būtų rekomenduotos. Nepritariame todėl, kad manome esą pasirengę pradėti derybas ne prasčiau negu rekomenduotosios šalys. Neatleistina klaida būtų manyti, kad Komisija savo šių metų liepos 16 d. sprendimais darbą pabaigė, o viską dabar jau spręs Europos Sąjungos Taryba. Gruodžio mėnesį Liuksemburge bus priimti politiniai sprendimai. Kad ir kokie jie būtų, Lietuvai Europos Komisijos rekomendaciją vis tiek reikės gauti. Kad ir kokios būtų politinės prielaidos, lėmusios Europos Komisijos pasirinkimą, šio pasirinkimo politinės pasekmės aiškiai jaučiamos. Vidurio ir Rytų Europos šalys tapo suskaldytos. Rekomenduotosios šalys bei jų rėmėjos Europos Sąjungoje dažniausiai pasisako prieš kokias nors dabartinės padėties modifikacijas, motyvuodamos nenoru sulėtinti integracijos procesą. Pavyzdžiui, tapo nebeįmanoma pasiekti nors kiek aiškesnės Estijos paramos Lietuvai ir Latvijai artėjančiame Liuksemburgo viršūnių susitikime. Baltijos valstybių bendra pozicija integracijos į Europos Sąjungą atžvilgiu pasidarė visai paviršutiniška. Paplito nuomonė, kad penkios rekomenduotosios šalys – tai jau pirmoji Europos Sąjungos plėtros banga. Tokią interpretaciją apie Kiprą dažniausiai nutyli... Kai kas jau pradėjo skaičiuoti Europos Sąjungos plėtros kainą tiktai penkioms šalims. Nenutyla spekuliacijos dėl komisarų skaičiaus. Tokia padėtis, jeigu ją dar sustiprins sprendimai Liuksemburge, mūsų jokiu būdu negali patenkinti. Jeigu niekas nesikeis, rekomenduotųjų penketukas tols ir nutols, o mūsų Vyriausybės tikslai liks neįgyvendinti. Kaip išvengti šių nepageidaujamų Komisijos sprendimo pasekmių?

Visų pirma reikia visomis išgalėmis siekti, kad rekomenduotųjų šalių grupė netaptų uždara keleriems metams. Tam labai aiškius argumentus pateikia pati Europos Komisija savo dokumente “Darbotvarkė 2000”. Tai visų kandidačių lygių galimybių bei integracijos proceso inkliuzyviniai principai. Antra. Reikia visapusiškai reguliariai informuoti Komisiją ir šalis nares apie naujausius ūkio reformos laimėjimus.

Vyriausybė reagavo labai greitai. Jau liepos 21 d. buvo parengtas atsiliepimas į Europos Komisijos nuomonę, kuris nedelsiant buvo išsiųstas Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrams bei komisijos nariui Hansui van der Broekui. Rugsėjo 1 d. šis atsiliepimas buvo papildytas išsamiais komentarais. Pasirengimo deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje delegacijos vadovas G.Šerkšnys iki spalio vidurio apvažiavo visas 15 Europos Sąjungos šalių ir susitiko su aukščiausiais šalių pareigūnais, atsakingais už Europos Sąjungos plėtrą, ir įteikė jiems minėtus komentarus bei kitus dokumentus, liudijančius apie sparčią reformų pažangą Lietuvoje. Europos Komisijos prezidentą J.Santerą vakar pasitikome jau turėdami praeitą trečiadienį Vyriausybėje patvirtintą vyriausybinės Europos integracijos komisijos pirmaeilių darbų 1998 metais planą. Man pačiam taip pat teko daug apvažiuoti, susitikti su kolegomis, dalyvauti konferencijose ir forumuose. Visur siekiame išaiškinti Vyriausybės tikslus, palenkti pašnekovų nuomonę savo pusėn. Visų svarbiausia – nepasiduoti nusivylimui, neprarasti pasitikėjimo savo jėgomis. Turėtume lygiuotis į pirmaujančiuosius, o ne į atsiliekančiuosius.

Bendro starto idėja po Komisijos sprendimo įgavo naujų bruožų. Pavasarį ji dar reiškė diferenciacijos atidėjimą. Dabar diferenciacijos atidėti nebegalima, nes tai jau įvykęs faktas. Žinoma, jos įgyvendinimo pradžia gali būti uždelsta, bet anksčiau ar vėliau Komisijos rekomendacijos pradės veikti. Kai kurios kandidatės siekia bendro starto kaip tam tikros paguodos ar solidarumo užtikrinimo, žinodamos, kad Komisijos rekomendacijos greitu laiku negali tikėtis. Pritarti jų nuomonei reikštų susitaikymą su dabartine padėtimi. Kai kurios šalys narės palaiko idėją norėdamos sulėtinti naujų narių integracijos procesą. Kitos – priešingai, pagreitinti. Taip pat ši sąvoka dažnai painiojama su vadinamąja Europos konferencija, kuri svarstoma dėl visai kitų politinių tikslų. Esant tokiai terminų painiavai privalome nedviprasmiškai formuluoti savo tikslus. Todėl Vyriausybė labai aiškiai suformulavo, ko siekiame: būti pakviestais realių derybų. Laukiame to jau iš Liuksemburgo, tačiau neįmanoma palenkti Europos Sąjungos šalių narių nuomonės savo pusėn protestais, kaltinimais ir įtarinėjimais.

Europa jau 50 metų žengia sunkiu dialogo, derybų ir sutarimo paieškos keliu, be diktato ir ultimatyvių reikalavimų. To paties laukiama ir iš pretendentų į naujus narius. Siekiame narystės Europos Sąjungoje ne tam, kad kas nors mums sumokėtų istorines skolas ar atlygintų skriaudas. Siekiame lygiomis teisėmis su kitomis Europos tautomis dirbti kurdami stiprią, galinčią konkuruoti pasaulyje Europą. Ateiname ne prašyti, bet įnešti savo indėlį į bendrą ateitį.

Kitą savaitę Europos liaudies partijos kongreso Tulūzoje metu įteiksiu Lietuvos krikščionių demokratų partijos pareiškimą dėl asocijuotos narystės Europos liaudies partijoje. Nenorime Europoje būti tik stebėtojai. Norime būti dalyviai. Todėl LKDP, prisiėmusi atsakomybę už užsienio politiką koalicinėje Vyriausybėje, visomis jėgomis stengsis sustiprinti kūrybinę Vyriausybės veiklos pusę ir visomis išgalėmis priešinsis nihilistinėms tendencijoms. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, ministre. Gerbiamieji kolegos, aš minėjau, kad dabar turėtų kalbėti ministrė L.Andrikienė, bet ji maloniai sutiko užleisti eilę R.Dagiui, kuris tuoj turėtų išskristi, ir jis kalbėtų Socialdemokratų frakcijos vardu. Taigi kviečiu dabar R.Dagį.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš dėkoju ministrei L.Andrikienei, kad ji leido man anksčiau kalbėti. Aš pamėginsiu apibendrinti mūsų, Socialdemokratų frakcijos ir partijos, supratimą apie visus esamus procesus. Galbūt mažiau sustosiu ties klausimais, susijusiais su ekonomika, Vyriausybės veiklos pliusais ir minusais, kuriuos galima būtų įvairiai interpretuoti. Bet šiuo atveju turbūt mes turėtume prisiminti, kad tai yra bendras visų tikslas. Reikėtų kalbėti apie tai, ką mes gerai padarėm, ką negerai padarėm, ir apskritai kokie procesai vyksta Europos Sąjungoje, visame pasaulyje ir kaip mes tuose procesuose atrodom. Gal mes kartais dramatizuojam savo vienokius ar kitokius diplomatinius laimėjimus. Jie yra ir bus įvairūs įvairiam ilgam mūsų kelyje, kartais sėkmingesni, kartais mažiau sėkmingi, bet šiaip visas procesas, kuris vyksta dabar, kol kas yra pozityvus mums, ir tai yra pats svarbiausias elementas. Tai, kad Europos Komisija į pirmą plėtimąsi pasiūlė vieną iš Baltijos valstybių, irgi yra pozityvus sprendimas. Ir reikia suprasti, kad mes laužom tą psichologiją, jog esam kažkokios kitos dalies. O dabar jau mes galim sakyti, kad esam Europos Sąjungos dalies, jos procesų įtakoje, ir tai yra mūsų didelis laimėjimas. Todėl galvokime, kaip šioje situacijoje atrodo Lietuva ir ką mes galim padaryti, kad ne tik Estija, bet ir mes ten papultume. Taigi procesai vyksta.

Europos Sąjungos plėtra yra ne vien tiktai mūsų noras, bet ir Europos Sąjungos noras plėstis. Tai mes turime puikiausiai suprasti, nes jiems reikalinga didelė ekonominė erdvė, reikalinga, kad galėtų jinai… kad mes galėtume Europos Sąjungoje konkuruoti su kitais galingais ekonominiais subjektais – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kinija, Japonija ir t.t. Todėl Europos Sąjunga, be abejo, nori plėstis. Ir todėl nereikėtų mums gal taip jau labai pavydžiai žiūrėti į tuos procesus, kad Europos Komisija priima vienokį ar kitokį sprendimą. Aišku, yra didelis pavojus. Pavojus, kad dėl politinių motyvų gali būti sustabdytas šitas procesas ties kažkuria riba, kurią neaišku kas nubrėš. Kintančios nuotaikos Rusijoje, kai politinis elitas yra iš esmės neigiamai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, didelė nostalgija buvusios Sovietų Sąjungos, apie 47% žmonių teigiamai vertina socialistinę revoliuciją, kuri įvyko 1917 metais. Tai mes turime turėti omenyje. Todėl mes jokiu būdu negalime mažinti savo tempų. Tempus mes patys (kai kas) padarėm ne tokius, kaip turėtume daryti. Bet čia jau viso to laikotarpio, septynerių metų laikotarpio, pasekmė. Buvo laikas, kai mes labai daug kalbėjome vienas apie kitą, ir kalbėjom užsienyje. Tai irgi nesukūrė patrauklios valstybės įvaizdžio. Buvo laikas, kai mes daugiau deklaravome, negu darėme konkretų darbą. Tai irgi mes dėl to pralošėme.

Kaip matome, paskutiniu laiku labai suintensyvėjusios pastangos davė savo rezultatus, bet ne tuo lygiu, kuriuo mes norėtume. Mes įtikinome daugelį parlamentarų, mes įtikinome daug įvairių organizacijų. Socialdemokratų partija aktyviai dirbo tarptautinėje veikloje, priimti palankūs Socialistų internacionalo, kitų organizacijų, komisijų sprendimai. Socialistų internacionalas jau daugiau nesilaiko neutralumo koncepcijos Europos Sąjungoje. Jis palaiko NATO, Europos Sąjungos plėtimąsi. Mato, kokie gali būti pavojai, jeigu bus pasakytas dvigubas “ne” mūsų valstybei. Bet šiuo atveju mes atsirėmėme į Europos Sąjungos vyriausybinių struktūrų pasakytą vienokį ar kitokį sprendimą. Jeigu mes būtume anksčiau tai pradėję, manau, kad ir įtaka Vyriausybės sprendimams būtų buvusi kitokia. Tai būtų vienas aspektas.

Antras aspektas yra tas, kad šitas procesas, aišku, nenutrūks, ir tai, kad pakvietė penkias ar kelias valstybes šiuo metu, yra tik tam tikras etapas. Visi supranta, kad vyksta labai dinamiškas ekonominis procesas visame šitame regione, ir niekas nežino, kas paskutinis ateis į startą. Ir tai mums reikia įtvirtinti savo dokumentuose ir aiškiai pabrėžti, kad mes visą laiką turėtume šansą lenktyniauti. Tos lenktynės bus labai sudėtingos ir mes negalėsime mažinti jokio pagreičio, kurį mes dabar pasiekėme, nes ir kitos valstybės pagreitį didins. Todėl turėtų būti ir tam tikras partijų susitarimas, ir frakcijų susitarimas, kad geriau būtų išnagrinėti tie prioritetai, ką mes turime padaryti savo reklamos prasme, ką mes turime padaryti sutartinai reformuodami savo teisines struktūras ir t.t., ir t.t., galų gale tam tikrus ir finansinius sprendimus svarstydami biudžetą, galbūt kitokius prioritetus ir akcentus pabrėždami, nes nuo to mūsų integravimo priklauso ir ekonominės investicijos, kurios, be jokios abejonės, priklauso nuo Europos Sąjungos Komisijos vertinimo.

Aš sutinku ir su ministro A.Saudargo pasakytomis mintimis. Tikrai mums reikėtų išvengti tam tikro pamokymo kitoms valstybėms, reikia suprasti jų interesus ir mes turime elgtis solidžiai. Jeigu mes elgsimės solidžiai patys, tai ir į mus žiūrės kaip į rimtą partnerį. Čia turėtų būti aksioma, kuria mes turėtume vadovautis.

Trečias dalykas, į ką aš norėčiau atkreipti dėmesį. Mes, kaip politikai, turime suprasti, kad už tuos integravimo procesus ir apskritai visas reformas mūsų visuomenė moka labai didelę socialinę kainą. Yra didelis ir mūsų visuomenės nepasitenkinimas. Todėl jeigu mes padarysime klaidų ir nesugebėsime tų procesų kaip reikiant pasukti sau naudinga linkme, mes galime per daug neapeliuoti į mūsų žmonių sąžinę sakydami, kad jie mūsų nesupranta. Jie mūsų nesupras, jeigu mes padarysime klaidų.

Ir pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį į dar porą argumentų, į kuriuos galėtų mūsų Vyriausybė ir žmonės, kurie susitinka su kitais parlamentarais, atkreipti dėmesį. Kai mes kalbame apie ekonomiką, mes mažiau kalbėkime apie kitus rodiklius – augimą ir pan. Visi supranta, kad tai yra neženklu palyginti su Europos Sąjungos valstybėmis, kad mes jau tuo nepatrauksime. Bet visi supranta, kad yra tam tikros bazinės ekonomikos sąlygos, kurios leidžia valstybei vystytis. Tai išplėtota infrastruktūra, kuri palyginti su Lenkija, Estija yra geresnė tiek ryšių sistemoje, tiek kelių sistemoje. Energetikos sistemą, kurią jiems dar reikia kurti, mes iš esmės turime. Tie argumentai veikia visus ekonomistus labiau negu visi šitie skaitmeniniai infliacijos ir kiti rodikliai, kurie, visi puikiausiai supranta, staiga gali pasikeisti – suprastėti. Iš tikrųjų jeigu mes tiktai jais remsimės, tai mes silpninsime savo poziciją. Kažkodėl šito akcentavimo iš Vyriausybės aš pasigendu, siūlyčiau jį naudoti.

O šiaip aš manau, kad mes galėtume pritarti tam kreipimuisi, nes jo reikia, akcentai yra sudėlioti. Galbūt reikia pritarti tam variantui, kurį pateikė darbo grupė, nes antrajame variante aš nematau kažko daugiau ir jis nėra dar svarstytas.

O dėl antrojo dokumento, dėl prioriteto, aš manau, jeigu iš karto nebus galima priimti, man atrodo, dėl jo dar būtų galima pasitarti frakcijose ir detaliau išdėstyti tuos pavedimus ir prioritetus, ir praplėsti jį tam tikrais politiniais susitarimais, įsipareigojimais, kurie, aišku, galbūt nepopuliarūs visuomenėje, bet reikalingi, kad mes stiprintume savo įvaizdį. Tam reikia skirti lėšų, kad mes galėtume tai įgyvendinti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu ministrę L.Andrikienę.

L.L.ANDRIKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, malonu, jog naujasis Seimas, dirbantis jau metus, svarsto mums svarbiausią klausimą – Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą klausimą. Nors, mano giliu įsitikinimu, tokia diskusija Lietuvos Seime turėjo ir galėjo įvykti dar šių metų pavasarį, bet ne veltui sakoma: “Geriau vėliau negu niekada”. Neabejoju, jog šiandien jau buvo ir dar bus pasakyta daug įdomių, vertingų minčių ir pasiūlymų, kad diskusija bus konstruktyvi bei rezultatyvi.

Lietuvos Vyriausybės programoje 1997-2000-siems metams rašoma: “Vyriausybė politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis sieks kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą, aktyviai rengsis deryboms su Europos Sąjunga dėl įstojimo į ją, sieks pradėti šias derybas kartu su pirmosiomis šalimis kandidatėmis”. Visus šiuos metus Lietuvos Vyriausybė dirba siekdama šio tikslo. Buvo įkurta Europos reikalų ministerija, Teisės biuras prie Europos reikalų ministerijos, pasirengimo deryboms delegacija.

Europos reikalų ministerija parengė ir vykdo keturias programas. Tai nacionalinės teisės harmonizavimo programa, integracijos į vieningą Europos Sąjungos rinką programa, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą socialinių ir ekonominių pokyčių tyrimo nacionalinė programa ir Lietuvos visuomenės informavimo apie Europos Sąjungą programa.

Nacionalinės teisės harmonizavimo programos naujoji redakcija buvo Vyriausybės patvirtinta šiais metais iš karto po Europos Komisijos nuomonės paskelbimo, tačiau tolesnis programos tobulinimas yra būtinas, nes stojimo partnerystės programa neabejotinai privers tai padaryti.

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą socialinių ir ekonominių pokyčių tyrimo nacionalinė programa apima šalies mokslo institucijas, platesnį integracijos problemų tyrimo spektrą. Kartu su Mokslų akademija parengėme šios programos projektą, tačiau jį teks vėl koreguoti pagal stojimo partnerystės programą. Visas programas esame pasirengę pristatyti Seimo Užsienio reikalų, Europos reikalų komitetams bei viso Seimo dėmesiui bei analizei.

Europos reikalų ministerijai teko nemažai padirbėti rengiant Lietuvos Vyriausybės komentarus bei pristatant Lietuvos Vyriausybės poziciją Europos Komisijoje bei Europos Sąjungos šalių sostinėse.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog vis dėlto buvo įkurtas Seimo Europos reikalų komitetas, vadovaujamas A.Kubiliaus. Europos reikalų ministerija tai siūlė padaryti dar šių metų pradžioje, bet rezultatą šiandien pagaliau turime ir tikimės efektyvaus ir konstruktyvaus bendradarbiavimo.

Europos reikalų ministerija šiemet inicijavo plačią politinę kampaniją siekdama, kad Lietuva būtų pakviesta pradėti derybas su Europos Sąjunga jau 1998 m. Tai tarptautinė konferencija Lietuvoje “Lietuva į Europos Sąjungą”, tai mūsų ministerijos inicijuotas visų Lietuvos savivaldybių kreipimasis į susigiminiavusius miestus Europos Sąjungos šalyse prašant kreiptis į savo šalių užsienio reikalų ministrus, ministrus pirmininkus, parlamentų pirmininkus, kad jie paremtų Lietuvos poziciją. Ne be Europos reikalų ministerijos pastangų prieš dešimt dienų didžiuosiuose Europos Sąjungos dienraščiuose pasirodė žymių Europos politikų pasirašytas kreipimasis už vieningą ir nesuskaldytą Europą.

Džiaugiuosi, jog kai kurios Lietuvos politinės partijos atsiliepė į mūsų prašymą išsiųsti laiškus panašioms partijoms Europos Sąjungos šalyse prašydamos paremti Lietuvos realių derybų pradžią su Europos Sąjunga jau kitais metais. Taip sakydama turiu galvoje visų pirma Socialdemokratų partiją, kuri pirmoji tą darbą atliko, ir iš tikrųjų sveikinu A.Sakalo kalbą Europos socialdemokratų partijų konferencijoje, vykusioje prieš keletą savaičių, kur jis labai aiškiai suformulavo Lietuvos socialdemokratų poziciją. Jie yra už realias derybas su Lietuva jau kitais metais ir parėmė vieningo ir bendro starto idėją. Šios kampanijos dalis yra ir Seimo kreipimasis, kurį, aš tikiuosi, jūs priimsite dar šią savaitę. Tai yra Seimo kreipimasis į Europos Sąjungos šalių nacionalinius parlamentus ir į Europos Parlamentą, kviečiant paremti Lietuvos poziciją pradėti realias derybas su Europos Sąjunga.

Keletas žodžių dėl Lietuvos pozicijos. Manau, jog Lietuvos pozicija yra labai aiški ir nedviprasmiška. Lietuva yra pasirengusi ir siekia pradėti realias derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą jau 1998 m. pradžioje. Tokia yra oficiali Vyriausybės pozicija, priimta š.m. liepos 21 d. vyriausybinio Europos integracijos komiteto posėdyje, ir ji privaloma visoms vyriausybinėms institucijoms, tarp jų Užsienio reikalų ministerijai ir Europos reikalų ministerijai. Jokios kitokios realios politikos niekas nėra gavęs… jokios kitokios realios politikos ir dėl to atsirandančių žingsnių niekas nebuvo įgaliotas daryti. Europos reikalų ministerijoje, išanalizavę visą turimą informaciją, mes galime daryti išvadą, jog Lietuvos tikslas – pradėti realias derybas 1998 m., ne kada nors, ne 2002 ar 2001, bet 1998 m. pradžioje, turi galimybių būti įgyvendintas tik taikant gerokai bendresnį požiūrį, ne akcentuojant mūsų norą ir pasirengimą pradėti derybas, bet kalbant apie vieningą ir nesuskaldytą Europą. Tokia nuostata yra grindžiama tuo, jog Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikimuose, rengiantis Ministrų Tarybos susitikimui Liuksemburge, iš tikrųjų buvo svarstomos tik dvi derybų dėl Europos Sąjungos plėtros mechanizmo alternatyvos. Pirma alternatyva – tai Europos Komisijos suformuluotos rekomendacijos, t.y. kvietimas pradėti derybas tik penkioms Centrinės ir Rytų Europos šalims, kitoms šalims siūlant tik kasmetinės peržiūros mechanizmą be aiškesnių tolesnio derybų proceso išplėtimo garantijų. Antra alternatyva – tai pakviesti į derybas visas šalis kandidates, tenkinančias demokratijos kriterijų. Niekas neginčija, jog ne visos šalys vienu metu taps Europos Sąjungos narėmis, diskutuojama apie derybų startą. Lietuvos Vyriausybė nesutiko su Europos Komisijos išvada, aš pabrėžiu, su išvada, kad Lietuva nėra pasirengusi pradėti derybas, taigi Lietuvos Vyriausybė nesutinka ir su pirma alternatyva. Todėl drįstame tvirtinti, jog pasiekti tikslą, kurį yra suformulavusi Lietuvos Vyriausybė, pradėti realias derybas su Europos Sąjunga jau kitais metais, mes galime tik naudodamiesi antra alternatyva.

Tikėtis, kad prie penkių Centrinės ir Rytų Europos šalių kandidačių, kurias Europos Komisija paminėjo savo rekomendacijoje, bus pridėta tik viena Lietuva, mums atrodo naivu ir nerealu. Esame įsitikinę ir turime pakankamai informacijos, jog tai patyrė ir Lietuvos socialdemokratai socialdemokratų partijų susibūrimuose. Nereikėtų pamiršti, jog socialdemokratai šiuo metu vadovauja devynioms Vyriausybėms iš 15 Europos Sąjungos šalių, jog jie įeina į 13 iš 15 Vyriausybių sudėtį. Tokią pačią nuostatą, kiek man yra žinoma, parsivežė ir Lietuvos liberalai po susitikimo su panašių partijų atstovais.

Taigi manytume, jog galime kalbėti apie tai, kad mūsų Seimo kreipimasis į Europos Sąjungos šalių parlamentus ir į Europos Parlamentą galėtų būti iš tikrųjų toks, kokį suformulavo ir parengė jūsų darbo grupė, kaip yra suformuluota jos parengtame projekte, tačiau mes pasistengėm išgryninti kai kurias to kreipimosi pozicijas ir prašome mūsų projektą priimti ne kaip alternatyvų projektą, bet kaip papildymą to, ką yra suformulavusi darbo grupė. Tiek norėjau pasakyti šioje diskusijoje. Nuoširdus ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū, ministre. Dabar kviečiu G.Šerkšnį -pasiruošimo deryboms dėl narystės delegacijos vadovą, ruošiasi A.Gricius.

G.ŠERKŠNYS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis posėdžio pirmininke, Seimo nariai, ponios ir ponai, mano pranešimas gal bus daugiau techninis, mažiau politinis. Savo pranešime noriu apžvelgti dabartinę ikiderybinę Lietuvos padėtį, taip pat supažindinti su komisijos numatyta pasiruošimo deryboms strategija, ypač stojimo partnerystės programa ir galima derybų eiga.

1997 m. liepos mėnesį Europos Komisija paskelbė dokumentų komplektą “Darbotvarkė 2000”. Jame yra, be kitų dokumentų, taip pat ir nuomonės, arba, kaip dažnai sakoma, avis apie šalis kandidates, bei rekomendacijos dėl derybų su Europos Sąjunga pradžios. Lietuvai nebuvo pasiūlyta pradėti derybas su pirmąja grupe. Sprendžiant iš vykstančios diskusijos, sprendimas dėl derybų pradžios dar nepriimtas. Penkių Vidurio Europos šalių rekomendavimas buvo kompromisas, kuris Lietuvai yra ne pats blogiausias sprendimas. Blogesniu sprendimu reikėtų laikyti tik trijų šalių – Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos pakvietimą deryboms. Liuksemburgo viršūnių susitikime bus dedamos pastangos kaip nors įteisinti keletą teiginių. Pirma. Visos šalys, įtrauktos į integracijos procesą, nebus iš jo pašalintos, nebent pačios to norėtų, t.y. sugestija į Slovakijos statusą.

Antra. Visoms kandidatėms turi būti suteiktas vienodas politinis statusas, kaip sakoma, visos yra lygios ir vienodai nukentėjusios dėl savo praeities.

Trečia. Kandidačių momentinis pasiruošimo lygis nėra vienodas, tad kiekviena šalis traktuojama pagal individualų pasiruošimo lygį.

Šiandien nė viena šalis netenkina visų Kopenhagos kriterijų, tačiau keletas šalių laikoma pasiruošusiomis pradėti derybas. Todėl labai tikėtina, jog svarstymo pagrindu taps komisijos siūlymas. Kita vertus, viršūnių susitikime bus stengiamasi rasti kompromisą tarp minėto vienodo politinio statuso ir nevienodo pasiruošimo deryboms lygio. Vienodam politiniam statusui įteisinti bus pasiūlyta Europos konferencija, turėsianti prasidėti anksčiau nei konkrečios derybos. Planuojama, kad Europos konferencija turėtų būti skirta apsikeisti nuomonėmis dėl antro ir trečio rėmimo sričių ir turėtų pakeisti struktūrinį dialogą. Europos konferencija projektuojama į keletą galimų modelių, tačiau didžiausia galimybė yra vadinamajam 15+11+1, tai yra Europos Sąjungos nariai, asocijuotos šalys ir Turkija. Taip bus įteisintas lyg ir bendras startas, apvainikuotas šeimynine fotografija, tačiau realiai komisijos rekomendacija liks nepakitusi ir tikros, arba, kaip sakoma, realios, intensyvios ir pan. derybos prasidės su ne daugiau kaip šešiomis šalimis. Iš realių derybų gali iškristi Kipras, realios derybos gali prasidėti su trim šalimis ar net tik su viena Vengrija. Tuo atveju, jei Lietuva nebus pakviesta deryboms su pirmąja grupe, vienintelis būdas gauti Komisijai Tarybos mandatą pradėti realias derybas su Lietuva – kasmetinė peržiūra. Todėl jau dabar greta pagrindinės sugestijos įtraukti Lietuvą į pirmąją grupę reikėtų turėti omenyje kuo ankstesnę, matyt, anksčiausia galima kitų metų viduryje, Lietuvos padėties peržiūrą, tikintis gauti komisijos rekomendaciją pradėti derybas. Kadangi derybos – tai ilgalaikis procesas, tad galimas startinis atsilikimas neturėtų turėti didelės įtakos finišui.

Galimi pavojai: starto – nuolatinis atidėliojimas pradėti realias derybas, grindžiant komisijos negalėjimu derėtis su didesniu kandidačių skaičiumi ar kitais argumentais. Europos Sąjungos institucinės problemos – komisarų skaičius ir pan. oficialiai niekados nebuvo pateikiamos kaip kliūtis pradėti derybas. Startiniam atidėliojimui išvengti mes prašome pateikti aiškius, konkrečius derybų starto reikalavimus, kuriuos įvykdžius realios derybos bus pradėtos.

Galimi finišo pavojai. Tai yra poderybinis šalių grupavimas. Matyt, kad Europos Sąjunga plėsis atskiromis bangomis kas keleri metai. Matyt, Lietuvos priėmimas priklausys nuo Europos Sąjungos derybų su Lenkija trukmės, ir mūsų įstojimo į Europos Sąjungą data gali priklausyti nuo Lenkijos derybų sėkmės. Čia reikėtų atsiminti Portugalijos precedentą.

Rengimosi stojimui strategija. “Darbotvarkė 2000” numatė keletą priemonių pagerinti šalių kandidačių pasirengimą narystei. Jas sudaro rengimosi stojimui strategija. Iš jų svarbiausia yra stojimo partnerystė – kiekvienai šaliai individuali programa ir jau minėta bendra Europos konferencija visoms šalims kandidatėms.

Rengimosi stojimui strategijos tikslai.

Pirma. Kiekvienai šaliai kandidatei sukurti vieną, apimančią visas prieš tai teiktos paramos rūšis, specifinę paramos programą, rengiamą kartu su šalimi kandidate, atsižvelgiant į Europos Komisijos nuomonėje nurodytas silpnąsias vietas ir numatant konkrečius šalies įsipareigojimus tam, kad ši šalis kuo greičiau galėtų patenkinti visus narystei keliamus reikalavimus ir būdama nare galėtų vykdyti savo įsipareigojimus.

Antra. Praktiškai supažindinti šalis kandidates su Europos Sąjungos politikomis bei procedūromis suteikiant šioms šalims galimybę dalyvauti įvairiose bendrijos programose.

Šiems tikslams pasiekti yra numatyta kiekvienai šaliai kandidatei specifinė stojimo partnerystės programa. Šioje programoje bus kiekvieniems metams numatomos konkrečios užduotys atsižvelgiant į stojimo prioritetus, kurie savo ruožtu bus parenkami atsižvelgiant į, Europos Komisijos nuomone, nurodytas silpnąsias vietas.

Taip pat bus numatomos ir vidutinio laikotarpio (šiuo atveju 1999-2000 metams) stojimo prioritetai ir konkrečios užduotys. Šių tikslų įgyvendinimui bus numatytos lėšos Lietuvos ir Europos Sąjungos finansavimo memorandume. Tai vadinamoji naujoji PHARE orientacija. Numatytų užduočių visuma, taip pat visos priemonės, kurių reikia jų įvykdymui, ir sudarys nacionalinę ACQUIS priėmimo programą. Lietuva turės suderinti su Europos Komisija iki 1998 m. kovo mėn. nacionalinės ACQUIS priėmimo programos užduotis ir tik šioje programoje numatytos užduotys bus finansuojamos pagal PHARE programą. Taip pat numatytas projektų kofinansavimas iš Lietuvos pusės.

Pagal PHARE programą teikiama pasirengimui stojimo programa bus vykdoma dviem kryptim.

Pirmoji. Tai institucijų kūrimo ir stiprinimo siekiant sukurti institucijas ir administracines struktūras, taip pat apmokyti valdininkus tuo užtikrinant ACQUIS taikymą.

Antroji kryptis – parama investicijoms.

Siūloma, kad nacionalinė ACQUIS priėmimo programa apimtų šias sritis.

Pirma. ACQUIS teisės aktus. Apimti bendrą vidaus rinką, ekonominius ir fiskalinius reikalus, sektorines politikas, ekonominį ir socialinį vientisumą, gyvenimo sąlygų kokybę ir aplinkos apsaugą, teisingumo ir vidaus reikalus bei užsienio politiką.

Antra. Administracinius gebėjimus įgyvendinti ir taikyti ACQUIS.

Trečia. Gebėjimą mobilizuoti vidinius šalies finansinius resursus, tarp jų ir reikalingus po finansavimo.

Kiekviena iš šių sričių turi būti detalizuojama numatant konkrečius juridinius aktus (tai yra jų grafiką ir eiliškumą), numatant priemones jų įgyvendinimui ir realizavimui (taip pat grafikas ir eiliškumas), reikalingų biudžeto ir ekonominių, socialinių kaštų įvertinimus ir reikalingų biudžetinių lėšų paskyrimo užtikrinimą. Visai gaunamai iš Europos Sąjungos finansinei paramai koordinuoti turėtų būti įsteigtas institucijų kūrimui ir investicijų skatinimui nacionalinis fondas, kurį valdytų vyriausiasis nacionalinio fondo tvarkytojas. Tokiu būdu siūlomas mechanizmas yra labai panašus į Europos Sąjungos viduje naudojamą struktūrinių fondų mechanizmą ir tai yra gera galimybė susipažinti su Europos Sąjungos vidiniu darbu.

Spalio 23 d. iš Europos Komisijos gautas stojimo partnerystės programos preliminarus variantas, kuris pateiktas ir Užsienio reikalų bei Europos reikalų komitetams. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į keletą šio dokumento aspektų.

Pirmasis, kad pagrindinis šio dokumento tekstas toks pat ir rekomenduotoms pradėti derybas ir nerekomenduotoms šalims. Skiriasi tik specifinės, kiekvienai šaliai skirtingos dalys.

Antra. Mes negalime labai keisti šio dokumento. Mes iki kovo mėnesio turime suderinti trečiąją dalį. Tai yra narystės įsipareigojimų vykdymo prioritetai. Galbūt galėsime šiek tiek pakoreguoti antrąją dalį. Tai yra pagrindiniai stojimo prioritetai.

Trečia. Aprašant pagrindinius stojimo prioritetus jau atsižvelgiama į kai kuriuos Lietuvos laimėjimus po Komisijos nuomonės paskelbimo.

Ir ketvirtas, galbūt vienas iš svarbiausių. Pirmą kartą Komisija pripažino, kad Lietuva bus pajėgi konkuruoti bendroje rinkoje. Pirmojo priedo “Pagrindiniai stojimo prioritetai” 1-2 Ekonomikos skyriaus trečioje pastraipoje sakoma: “Nors pastaruoju metu Lietuva toli pažengė į priekį, išlieka būtinybė toliau stiprinti šiuos laimėjimus, kad vidutiniu laikotarpiu būtų galima išlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgas Sąjungoje”. Kaip atsimename, nuomonėje Komisija tuo abejojo.

Ir paskutinioji tema – tai yra derybų eiga. Pagrindiniai derybų principai.

Pirmas. Naujieji nariai turės prisiimti visas narystės teises ir įsipareigojimus jų priėmimo į Europos Sąjungą momentu esančioje ACQUIS apimtyje.

Antras. Naujieji nariai turi taikyti ir užtikrinti ACQUIS reikalavimų vykdymą priėmimo momentu. Ypač bendrą rinką reguliuojančių teisės aktų reikalavimai turi būti vykdomi iš karto, dar geriau – prieš priėmimą.

Trečias. Pereinamosios priemonės, bet ne išimtys bus suderintos derybų metu ir tik labai pagrįstais atvejais. Bus siekiama kuo mažesnio skaičiaus tokių priemonių ir kuo trumpesnių pereinamųjų periodų.

Ir ketvirtas. Derybų metu šalies kandidatės laimėjimai įgyvendinant ACQUIS bus nuolat peržiūrimi Komisijos.

Europos Komisijai mandatą deryboms gali suteikti Europos Sąjungos tarybos sprendimas. Po to Komisija sudaro vadinamąją derybų delegaciją (angliškai (…), kuriai, matyt, vadovautų komisaras Hansas van der Broekas. Būtent ši delegacija būtų pagrindinis derybininkas. Pradžioje derybos turėtų tiriamųjų derybų pobūdį, kurių tikslas – išaiškinti šalims kandidatėms ACQUIS ir susitarti dėl viso ACQUIS įgyvendinimo terminų, kartais šis periodas vadinamas kriningu. Jis tęsis apie 6-12 mėn. arba dar ilgiau. Po šių derybų Lietuva jau gali pateikti siūlymus ir prašymus apie sritis, kuriose nori pereinamųjų periodų. Siūlymai teikiami ir Komisijai, ir Tarybai. Komisija parengia atsakymą, vadinamą bendrosiomis pozicijomis. Po to sukuriama Europos Tarybos plėtimosi darbo grupė, kuri ir derasi su Lietuva. Suderintus tekstus plėtimosi darbo grupė pristato šalių narių ambasadoriams (…). Oficialiai bendras pozicijas pateikia Europos Sąjungos pirmininkas bei Lietuvos derybų delegacijos vadovas, kurie renkasi į stojimo konferenciją. Galiausiai atsiranda prisijungimo sutarties projektas, prisijungimo aktas ir protokolai. Juos rengia Komisija, aptaria ir patvirtina projekto grupė, kurią sudaro atstovai iš Komisijos, Tarybos, Sekretoriato, Europos Sąjungos narių ir Lietuvos. Dokumentus aprobuoja konferencijos, kuriose dalyvauja šalys narės ir Lietuva. Šiuos dokumentus turi ratifikuoti visų šalių narių parlamentai, o tai taip pat užima apie dvejus metus. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu A.Gricių, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėją užsienio politikos klausimais. Ruošiasi M.Laurinkus, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas.

A.GRICIUS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis premjere, gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Manau, kad šiandien vykstanti diskusija yra labai svarbi Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje. Šis Seimo posėdis ir kreipimosi į Europos šalių parlamentus bei rezoliucijos dėl Vyriausybės veiklos projektai, tikiuosi, dar kartą patvirtins, kad Lietuvoje yra visų pagrindinių politinių jėgų sutarimas šiuo klausimu.

Naudodamasis proga dar kartą noriu patikinti Seimo narius, kad Respublikos Prezidentas visiškai pritaria Lietuvos siekiui kiek galima sparčiau integruotis į šią ekonominę, politinę, o ateityje galbūt ir gynybinę bendriją bei tiems Vyriausybės veiksmams, kurie yra vykdomi siekiant šio tikslo.

Vakar vykusio Respublikos Prezidento susitikimo su Europos Komisijos prezidentu J.Santeru metu buvo pasakyta mintis, kad Lietuva yra tos nuomonės, jog ji ne blogiau negu kitos šalys kandidatės, o tuo labiau kaimyninės Baltijos valstybės, yra pasirengusi pradėti realias derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Kalbėdamas apie Europos Sąjungos plėtimosi procesą Lietuvos Prezidentas akcentavo politinį psichologinį šio klausimo aspektą. Komisijos prezidentui J.Santerui buvo pasakyta, kad Lietuvos žmonėms šiandien sunku paaiškinti, kodėl Lietuva nėra kviečiama pradėti derybas. Čia dar kartą buvo kalbama apie konkrečius reikalavimus, kuriuos turėtų suformuluoti Europos Komisija. Mums turėtų būti aiškiai žinoma, ką konkrečiai Lietuva turi padaryti artimiausiu metu, kad ji galėtų realiai įsijungti į Europos Sąjungos plėtimosi procesą. Priešingu atveju man, kaip turbūt ir daugeliui iš jūsų, susidaręs įspūdis, kad rengiant Komisijos nuomonę, o tiksliau – jos išvadas apie šalių kandidačių pasirengimą pradėti derybas, buvo vadovaujamasi geopolitiniais, o gal ir dar kokiais nors mums nežinomais motyvais, gali likti nepakitęs. Kalbant apie Lietuvos Respublikos Seimo kreipimąsi į šalių Europos Sąjungos narių parlamentus, manyčiau, kad būtų tikslinga jį papildyti pastraipa apie Lietuvos pasiekimus įgyvendinant Kopenhagos kriterijus ir apie santykius su kaimyninėmis valstybėmis, įskaitant ką tik pasirašytą valstybės sienos delimitacijos sutartį su Rusija. Tokiam papildymui pritartų ir Respublikos Prezidentas.

Susipažinus su Respublikos Seimo rezoliucijos projektu dėl Vyriausybės veiklos prioritetų Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese, norėtųsi atkreipti dėmesį į antrą ir trečią dalies, raginančios Lietuvos Vyriausybę, pastraipas. Apie nepakankamą Lietuvos institucijų ir valdininkijos pasirengimą integruotis į Europos Sąjungą ir sėkmingai dirbti jos vidaus rinkoje yra kalbama ir Europos Komisijos nuomonėje. Žinoma, vargu ar tai turėtų būti rimtas argumentas nepakviesti į derybas Lietuvos, tačiau Seimo raginimas Vyriausybei parengti programą šiems klausimams spręsti yra padarytas laiku ir sveikintinas. Prezidentūros nuomone, šiuo metu vykdant valdininkų ir kitų valdžios institucijų darbuotojų keitimą, negalima nepastebėti ir kai kurių nesveikų tendencijų. Tai pirmiausia pasakytina apie Žemės ūkio ministeriją, kai kurias apskritis. Norisi tikėti, kad įgyvendinant Vyriausybės programą šioje srityje kvalifikacijos ir darbo patirties kriterijai bus pagrindiniai parenkant darbuotojus į nepolitines pareigybes šiose žinybose. Valdininkai ir darbuotojai, dirbantys nuo rinkimų iki rinkimų, vargu ar padės mums išspręsti šią vis dėlto gana aktualią problemą. Kalbėdamas apie agrarinį ir energetinį mūsų ekonomikos sektorius noriu pakartoti Respublikos Prezidento ne kartą pasakytą nuomonę, kad šioje srityje mūsų valstybei reikia turėti ilgalaikę, aiškiai suformuotą programą. Pirmiausia tai padėtų Lietuvos žemdirbiams planuoti savo ateities veiklą, sumažintų euroskeptikų skaičių mūsų kaime.

Būtina taip pat pasiekti, kad Ignalinos atominė elektrinė artimiausiu metu, įgyvendinus visas reikalingas organizacines technines priemones, laiku gautų aiškiai apibrėžtą licenciją tolesniam saugiam jos darbui. Tai tam tikra prasme palengvintų ir mūsų šalies būsimas derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Todėl galima tik pritarti šiai Seimo iniciatyvai, raginančiai Vyriausybę iki kitų metų vasario 1 d. parengti programų dėl žemės ūkio, energetikos metmenis.

Gerbiamieji Seimo nariai, mums visiems aišku, kad Lietuva anksčiau ar vėliau taps Europos Sąjungos nare. Šiandien mums svarbu, kad realios derybos dėl stojimo prasidėtų kaip galima anksčiau. Nesu per didelis optimistas ir nesitikiu, kad jos užtruks tik kokius dvejus trejus metus. Manau, kad tai gali užtrukti ir dvigubai ilgiau. Prisijungimo prie Europos Sąjungos data priklausys nuo daugelio veiksnių, nuo to, kaip seksis derėtis pirmosioms valstybėms kandidatėms, ar sparčia derybų eiga bus suinteresuotos Europos Sąjungos valstybės ir jos Komisija, pagaliau kaip sparčiai gerės Lietuvos ekonomikos būklė, kokia bus vidaus politinė padėtis, kaip sėkmingai mums pavyks pasirengti narystei ir dar daugelio kitų.

Naudodamasis proga norėčiau atkreipti visų dalyvaujančių šioje diskusijoje dėmesį ir į tai, kad integracija į Europos Sąjungą vargu ar bus sėkminga, jei ji bus vykdoma tik vykdomosios valdžios institucijų pastangomis. Į šį darbą aktyviai privalo įsitraukti ir teisinės institucijos, ypač teismai. Šitame procese taip pat aktyviai privalo dalyvauti ir mūsų verslininkai, mokslo, kultūros ir švietimo atstovai, nevyriausybinės organizacijos. Tik bendromis pastangomis galima pasiekti norimo rezultato – pradėti derybas kaip galima greičiau per daug neatsiliekant nuo pirmųjų šalių kandidačių grupės starto. Pavėluotas startas gali labai atitolinti laiką, kada bus pasiektas finišas.

Pabaigoje keletą žodžių apie tai, ką įgys Lietuva ir jos žmonės įstojus į Europos Sąjungą. Be abejo, Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos, per dieną ar mėnesį galbūt niekas ir nepasikeis, tačiau po kurio laiko žmonės pajus, kad jie didžiojoje Europos dalyje gali važinėti be vizų, verslo atstovams išsiplės ekonominė erdvė, pagerės investicinis klimatas. Tiesa, gerokai padidės ir konkurencija. Tačiau be jos nebūna ir pažangos bet kokioje veikloje. Ir svarbiausia – iš esmės pasikeis Lietuvos saugumo situacija. Lietuva taps saugesnė tiek nuo išorės grėsmių, tiek nuo pavojų, slypinčių pačioje mūsų valstybėje. Saugesnė ir stabilesnė ekonominė aplinka turėtų susilpninti socialinius prieštaravimus ir įtampą tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Reikia tikėtis, kad sparčiai pavyks konsoliduoti demokratiją, efektyviau užtikrinti žmogaus teises. Ačiū jums už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkojame. Dabar kviečiu M.Laurinkų. Ir paskutinis šiandien kalbėtų Centro frakcijos vardu K.Glaveckas. Toliau diskusija bus nukelta į ketvirtadienį, 12 valandą. M.Laurinkus.

M.LAURINKUS. Gerbiamieji Seimo nariai, nieko naujo papildant išsakytas mintis apie Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą, apie jos strategiją ir taktiką aš negaliu pasakyti. Norėčiau kai ką pabrėžti ir pasiūlyti dėl mūsų ateities žingsnių.

Politika yra galimybių išnaudojimo menas, ir mes, ko gero, galbūt prieš Amsterdamo susitikimą ne visas galimybes išnaudojome. Mes galime išanalizuoti, kodėl taip įvyko, tai būtų naudinga atlikti. Dabar mes turime įvertinti, kokia yra mūsų situacija, turime Europos Komisijos sprendimus, turime tam tikrą prasidėjusią diskusiją pačioje Europos Sąjungoje. Ji tęsiasi, ryškėja kai kurios alternatyvos, apie kurias čia jau minėjo, turime tam tikrą reakciją į mūsų žingsnius po Europos Komisijos sprendimo. Iš jų mes galime spręsti, ar mūsų pasirinkta taktika yra teisinga. Jeigu teisinga, kaip galėtume sustiprinti. Taigi aš manau, reikėtų eiti tik tokiu keliu.

Man pačiam teko ir tenka dalyvauti taip pat įvairiuose tarptautiniuose forumuose, beveik prieš du mėnesius teko dalyvauti Europos Sąjungos ir (…) šalių Europos reikalų komitetų parlamentuose, t.y. ne vien Europos, užsienio reikalų komitetų susitikime. Tada buvo dar labai aktyviai vartojamas fregatos terminas, bendro starto ir pan., bet jau ir šiame susitikime, kuriame dalyvavo ir Europos Parlamento atstovai, ir vykdomosios valdžios atstovai, ir dabar vadovaujančios šalies Europos Sąjungoje atstovai, ryškėjo tam tikri niuansai, iš kurių taip pat buvo galima matyti besiformuojančią naują poziciją. Ir nieko keisto, kad ta diskusija šiek tiek atsiliepia ir mūsų šalyje, atsiliepia Lietuvoje ir ne vien tik Lietuvoje. Ir jeigu pačioje mūsų šalyje yra diskutuojama, į tai nereikėtų žiūrėti kaip į pozicijos neturėjimą. Aš manau, pozicija formuojasi ir mūsų institucijose. Pati diskusija ir išsakyti požiūriai, nors ir labai būtų skirtingi, kartais atrodytų skirtingi arba vaizduojami kaip skirtingi ir vaizduojami kaip prieštaravimai tarp institucijų, aš manyčiau, būtent reikėtų atsisakyti tokio požiūrio, o reikėtų apie tai kalbėti kaip apie bendros pozicijos formavimo kelią, kuris jau yra suformuluotas ir išreikštas dviejuose dokumentų projektuose ir kuris, aš manau, neprieštarauja Vyriausybės pozicijai. Jeigu yra alternatyvūs siūlymai, jie yra siūlomi kaip papildymai, bet ne kaip keičiantys esmę. Mes pradėjome Užsienio reikalų komiteto ir Europos reikalų komiteto jungtiniuose posėdžiuose bendrus klausimus, būtent integracijos į įvairias Europos struktūras klausimus (taip buvo daroma ir pavasarį), žinoma, labiau galbūt akcentuodami gynybines struktūras. Dabar mes akcentuojame integraciją ir į Europos Sąjungą. Mes planuojame tai padaryti kaip tradiciją – kiekvienais metais rengti būtent tokias diskusijas, gal ne rečiau kaip du kartus per metus. Manau, kad tokios diskusijos darosi vaisingos, juo labiau kad jų metu yra pasiūlomi dokumentai, kurie gali tapti ir bendros pozicijos pagrindu. Šiuo metu vis dėlto ryškėja, kad pasirinkta taktika, kuri šiek tiek yra ir strategija, išreikšta ir dokumentuose, pasiteisina. Man pačiam teko patirti, kad labai operatyviai ir solidžiai parengti “Darbotvarkės 2000” komentarai vis dėlto davė rezultatų – į juos yra kreipiamas dėmesys, šie rezultatai yra matyti net įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Vadinasi, vis dėlto atsižvelgiama į Lietuvos pastangas parodyti, kad jos ekonominė situacija yra kitokia, kad ji kai kuriose, sakykime, išvadose galbūt ir neatitiko to meto realybės. Aš manau, tai yra teisingas požiūris. Toliau, matyt, ir reikėtų eiti šitokiu keliu.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu ypač daug yra vartojama metaforų, posakių. Tokių vaizdingo kalbėjimo tradicijų tiesiog, matyt, nėra dar apie jokią tarptautinę instituciją. Man apie integraciją į NATO neteko tiek sutikti ezopinio pobūdžio įvairių metaforų – tai regatos, tai bendro starto, tai stadiono. Ko gero, dar atsiras kokių nors. Bet, matyt, esmė yra kita. Siūlomi yra ne vien dėl to, kad būtų lengviau suprasti, bet yra suteikiama ir tam tikra interpretacijos laisvė, nes patiems Europos Sąjungos nariams nėra visiškai aiškūs galutiniai rezultatai. Suteikdami tam tikrą interpretacijos tokią galimybę, jie patys ieško galutinio sprendimo, dėl kurio susilaukia įvairių šalių reakcijos. Todėl ir mūsų valstybei, kaip ir kitoms, aš manyčiau, visi supranta, neverta reaguoti nervingai, reikia žiūrėti, ko galima pasiekti esamoje situacijoje. Pradėti žingsniai yra visiškai neblogi. Formuluojama realių derybų pradžia atitinka turinį, jai niekas neprieštarauja. Visi supranta, apie ką norima kalbėti, ir supranta, kad vis dėlto ekonominė situacija keičiasi. Yra normalu, kad į ją atsižvelgiama. Mes galime daryti aktyvesnę politiką skatindami peržiūrą, mes galime dirbti ir su įvairiais Europos Komisijos nariais, ir su Europos Sąjungos narėmis, ir su vadovais, ir įvairiomis institucijomis. Bet vis dėlto ta veikla turėtų būti tokia, kuri neduotų galimybės suprasti, kad mes galėtume eiti pačiu lengviausiu keliu, arba formuotųsi alternatyva, kuri vis dėlto būtų mums nenaudinga. Taigi manau, kol kas mūsų pozicija formuojasi solidžiai, teisingai, kaip realių derybų pradžia yra pasirinkta, manau, fundamentali Vyriausybės pozicija, kurią mes galime patvirtinti kaip mūsų bendrą poziciją, patvirtintą ir mūsų parlamento komiteto posėdžiuose.

Dabar apie teikiamus dokumentų projektus. Aš siūlyčiau, kad jau ketvirtadienį jie vis dėlto būtų priimti ir kad viename iš jų, kuris yra Kreipimasis į šalių Europos Sąjungos narių parlamentus už būsimą vieningą taikią ir stabilią XXI amžiaus Europą, kad galbūt šito dokumento pabaigoje būtų prirašyta rekomendacija atkreipti dėmesį į išsakytą mūsų poziciją Baltijos Asamblėjai, kuri vyks šį savaitgalį. Ji prasideda penktadienį. Ten taip pat yra siūlomos rezoliucijos dėl integracijos į Europos Sąjungą ir NATO, ypač dėl integracijos į Europos Sąjungą, dėl kurios Estijos pozicija gali būti šiek tiek kitokia. Mes galėtume savo poziciją pateikti ir kaip parlamento poziciją, ir kaip rekomendaciją būtent Baltijos Asamblėjai. Štai mano tokie būtų pasiūlymai ir pagrindinės mintys. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar, gerbiamieji kolegos, dar kviečiu K.Glavecką, kuris bus paskutinis šiandien, o ketvirtadienį pratęsime diskusiją. Šiek tiek užgaišim pietų pertraukos, bet tuoj baigiam. Prašom.

K.GLAVECKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Trumpai bandysiu suformuluoti pagrindines tezes, kurios, mano supratimu, yra taip pat svarbios. Diskusija buvo iš esmės dėl politinių aspektų. Aš bandysiu kažkiek motyvuoti ekonominius, juo labiau kad tie ekonominiai aspektai tapo labai aktualūs ir akivaizdūs po to, kai estams buvo parduotas pigiausias bilietas į Europos Sąjungą, nors estai, atrodo, savo kišenėse neturėjo daugiau pinigų ir kažkokių kitų gėrybių, tačiau jiems buvo parduota tai. Matyt, tą situaciją galima būtų pateisinti kaip tik kitais politiniais motyvais ar kokiais kitais interesais, kurie kilo iš Europos Sąjungos. Antras aspektas, kuris buvo svarbus šiuo laikotarpiu, apie kurį mes taip smarkiai pradėjom kalbėti, kalbėdami apie būtinumą spartinti Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą procedūrą, tai buvo, aišku, spaudos žinutės (visų pirma “The Economist”) apie gana sudėtingą ir neperspektyvią Lietuvos finansų rinką ir finansų krizę, kuri, šiaip ar taip, bręsta, netgi (…). Bet jūs žinote, kad iš tikrųjų tai buvo neteisinga informacija. Man tiktai gaila, kad mūsų Vyriausybė nerado labai argumentuotų straipsnių, nepaskelbė spaudoje, tarptautinėje spaudoje, taip plačiai, kad paneigtų šiuos visus kaltinimus.

Bendri stojimo į Ekonominę Bendriją reikalavimai išreiškiami dviem tezėmis. Pirmoji yra funkcionuojanti ir efektyvi rinkos ekonomika. Kaip minėjau, tas bilietas, kuris estams buvo parduotas, jis buvo nupirktas iš esmės už tuos pačius pinigus ir tą pačią kainą. O apskritai situaciją funkcionuojančios ekonomikos galime apibūdinti vienu skaičiumi. Esmingiausia tai, kad Lietuvoje dabartiniu metu bendro vidinio produkto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, sudaro 24% to, kuris tenka Europos Sąjungos nariui. Aišku, mes keturis kartus mažiau gaminam bendrojo vidaus produkto. Tai, be abejo, yra labai didelis motyvas susilaikyti arba tęsti pačią realią įstojimo procedūrą kažkokiam laikotarpiui, nes vis dėlto yra gana didelis skirtumas. Antrasis reikalavimas – efektyvumas taip pat. Jeigu mes atitinkamai paimtume pagrindinius efektyvumo parametrus, jie taip pat labai skiriasi nuo Vakarų Europos Sąjungos valstybių, ypač pagal išteklių, darbo jėgos naudojimo efektyvumą, galų gale informacijos, infrastruktūros ir t.t.

Ir antras reikalavimas, kuris svarbus yra mums, kaip rinkos ekonomika pajėgi išlaikyti Sąjungoje esamą konkurenciją ir spaudimą. Reikia pasakyti, kad per pastaruosius metus iš tikro poslinkiai įvyko ir ta konkurencija iš tikro atėjo į Lietuvą, nors ne visose rinkose jinai vienoda. Jeigu mes pastebim iš tikro gana laisvą konkurenciją prekių judėjimo srityje, kuri plečiasi ir vystosi, tai kitose rinkose (darbo jėgos ir ypač kapitalo rinkose) ši konkurencija kol kas dar yra neišvystyta ir siaura. Ypač tai yra susiję su finansų rinka, su kapitalo rinka, nes, kaip žinot, mes, kurdami pagrindinius infrastruktūros ir finansų rinkos elementus, žalojame pensijų fondus, institucinius investorius ir t.t., kitaip sakant, tas terpes ir tas vietas, per kurias labiau ir didesniu mastu integruojamas kapitalas iš Vakarų. Tai tas yra trūkumas ir jį reikės, be abejo, ištaisyti per artimiausius kelerius metus, bent jau pakeisti tą visą situaciją. Darbo jėgos rinkos taip pat situacija yra gana kebli, nes darbo jėgos rinkos, ypač kainų, klausimai, lyginant juos su Europos Sąjungos darbo jėgos kainų parametrais, yra dar kol kas labai skirtingi ir atspindi visą bendrą esamą situaciją. Pliusų galima būtų paminėti daug tame kelyje, kuriuo Lietuva yra nuėjusi eidama į Europos Sąjungą – ir pati reforma, ir privatizavimas, ir galų gale užsienio investicijų labai spartus didėjimas. Mes visa tai žinome.

Spręstini dalykai, pagal kuriuos iš tikro mes būsime vertinami ir kviečiami į Europos Sąjungą, bus susiję su tuo, kad žemės ūkis yra gana problemiškas. Jūs visi žinote. Nors iš tikro tas klausimas iš Europos Sąjungos formuluojamas labai nekorektiškai, nes Europos Sąjungos kraštai, kaip žinote, labai smarkiai subsidijuoja savo žemės ūkio produkciją ir toje konkurencijoje mes labai sunkiai galime išsilaikyti.

Kitas aspektas, kurį mes iš tikro turėsime sutvarkyti per artimiausius metus – tai visa socialinės rūpybos sistema, pensijų sistema, nes tokia, kokia yra, iš tikrųjų bus didele kliūtimi Lietuvai einant į Europos Sąjungą. Perdėtai sociali, neefektyvi ir visiškai neatitinkanti šiuolaikinės rinkos, ypač finansų rinkos ir socialinės politikos reikalavimų, kurie dabartiniu metu formuojasi Vakarų Europoje ir kurių pagrindinė linkmė kaip tik yra pensijų institucijų visų sistemų sukūrimas.

Dar viena kliūtis, kurią reikės išspręsti, tai yra energetinė sistema. Jos iš tikro bloga padėtis, labai neefektyvi. Pagrindinius rodiklius jūs žinote. Pas mus, Lietuvoje, pagal kai kuriuos pagrindinius šildymo ar dar kitus parametrus energetikos sistemos efektyvumas yra triskart mažesnis. Pavyzdžiui, triskart daugiau šilumos mes sunaudojame buto arba pastatų vieno kvadratinio metro apšildymui. Kol tokia sistema yra neefektyvi, natūralu, kad stoti į Europos Bendriją arba būti pakviestam į Europos Bendriją… Europos Bendrija, be abejo, nenorės kviestis tokio krašto, kuris turi neefektyvų ir tokį išlaidų visą ūkį.

Būtų galima paminėti labai daug aspektų, bet visi koncentruojasi į tai, kad pagrindiniai momentai su Lietuvai pardavimo… ir Europos Sąjunga yra susiję su vidine reformų tąsa, liberalizavimu, laisvu kapitalo, prekių, darbo jėgos judėjimu ir jo plėtra. Šituo keliu, šituo pagrindu – ekonomikos augimo ir plėtimo, ir tokiu būdu stojant, tikintis ir būti priimtiems į Europos Sąjungą, kad būtume patrauklūs, pakankamai turtingi ir išsivystę.

Tai tiek labai trumpai. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, taigi darome diskusijos pertrauką. Iki ketvirtadienio 12.00 val. aš siūlyčiau ir ketvirtadienį numatyti dar dvi valandas šiai diskusijai, nes užsirašiusių ir dar nekalbėjusių diskusijoje yra tikrai nemažai.

Dabar, gerbiamieji kolegos, gal galėtume bendru sutarimu padaryti formalią procedūrą – pritarti pateiktų projektų pateikimui. Aš siūlyčiau rytoj 10.00 val., jeigu tinka, susirinkti mano kabinete frakcijų atstovams, ir mes toliau galėtume redaguoti šiuos projektus.

Taigi tuo posėdį galime baigti.

Ir E.Zingeris, paskutinysis. Dar nori pasakyti repliką. Prašom.

E.ZINGERIS. Šia labai svarbia tema, kertine mūsų valstybės egzistavimo tema vis dėlto norėtųsi, gerbiamasis Andriau, jeigu galima, išgirsti, kada mes tęsime šias diskusijas, nes tie žmonės, kurie rengiasi kalbėti… O jeigu ketvirtadienį jie negalės, tai gal…

PIRMININKAS. Specialiai E.Zingeriui pakartoju, kad diskusija tęsis ketvirtadienį nuo 12.00 val. iki 14.00 val.

E.ZINGERIS. O jeigu komandiruotė?

PIRMININKAS. Tie, kurie išvažiuoja į komandiruotę, gali palikti savo pranešimų tekstus.

Ačiū, gerbiamieji kolegos. Tuo rytinį plenarinį posėdį baigėme.