LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO MINĖJIMO, SKIRTO KOVO 11-AJAI –
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI,

STENOGRAMA

 

2013 m. kovo 11 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. GEDVILAS
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A. SYSAS

 

 

 

PIRMININKAS (V. GEDVILAS). La­bas ry­tas, mie­lie­ji! Šio­je is­to­ri­nė­je sa­lė­je prieš dvi­de­šimt tre­jus me­tus, su­jun­gus po­li­ti­nę ir pi­lie­ti­nę va­lią, bu­vo at­kur­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bė. Pri­si­min­da­mi šias nuo­sta­bias ir džiu­gias Lie­tu­vos lais­vės pa­va­sa­rio aki­mir­kas, pra­de­da­me iš­kil­min­gą Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 23-ių­jų me­ti­nių mi­nė­ji­mą.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS. Į iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą pa­kvies­ti ir at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nis­tras Pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius su po­nia, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys Vy­tau­tas Land­sber­gis su žmo­na (Plo­ji­mai), Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su po­nia (Plo­ji­mai), Pre­zi­den­tas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys Ro­lan­das Pa­ksas su po­nia (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai (Plo­ji­mai), sve­čiai iš už­sie­nio vals­ty­bių: Suo­mi­jos Res­pub­li­kos Edus­kun­tos Pir­mi­nin­kas Jo Eks­ce­len­ci­ja Eeras Heinäluo­ma (Plo­ji­mai), Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Eu­ge­nius­zas To­mas­zas Grzes­zcza­kas (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos na­rys Al­gir­das Še­me­ta (Plo­ji­mai), Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas ir tei­sė­jai, Aukš­čiau­sio­jo Tei­s­mo, Ape­lia­ci­nio teis­mo, Vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, Są­jū­džio ta­ry­bos na­riai, Są­jū­džio žmo­nės, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ir aka­de­mi­jų rek­to­riai, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no, moks­lo pre­mi­jų lau­re­a­tai, mo­ki­niai, mo­ky­to­jai, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai.

To­liau iš­kil­min­gam mi­nė­ji­mui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas A. Sy­sas.

PIRMININKAS (A. SYSAS, LSDPF*). Ger­bia­mie­ji, ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­ką V. Ged­vi­lą tar­ti svei­ki­ni­mo žo­dį.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko V. Ged­vi­lo svei­ki­ni­mo žo­dis

 

V. GEDVILAS. Ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Val­dai Adam­kau, Ro­lan­dai Pa­ksai, Suo­mi­jos Res­pub­li­kos Edus­kun­tos Pir­mi­nin­ke Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Eerai Heinäluo­ma, Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jau Eu­ge­nius­zai To­mas­zai Grzes­zcza­kai, ko­le­gos Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­riai, šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo sve­čiai!

Ke­lias į Ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo sun­kus ir il­gas. Lie­tu­va iš­gy­ve­no ke­le­tą oku­pa­ci­jų, bu­vo ne­gai­les­tin­gai tal­žo­ma ka­rų, iš­ken­tė bai­sų trem­ties pra­ga­rą, pa­že­mi­ni­mą ir smur­tą, ne­tek­čių skaus­mą, per­ėjo po­ka­rio re­zis­ten­ci­jos ug­nį. Ta­čiau jo­kia jė­ga ne­nu­ga­lė­jo mū­sų troš­ki­mo gy­ven­ti lais­vo­je ir ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, sa­va­ran­kiš­kai spręs­ti sa­vo ša­lies rei­ka­lus.

Prieš 23 me­tus Ko­vo 11-ąją Tau­tos įga­lio­tų at­sto­vų oku­pa­ci­nių rep­re­si­nių struk­tū­rų ap­sup­ty pa­si­ra­šy­tas Ne­pri­klau­so­mos Vals­ty­bės At­kū­ri­mo Ak­tas su­grą­ži­no Lie­tu­vą į ly­gia­ver­čių pa­sau­lio tau­tų ben­dri­ją, at­vė­rė nau­jus ke­lius į at­ei­tį, su­tei­kė nau­jų ga­li­my­bių.

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na – lie­tu­vių Tau­tos dva­sia, ryž­tu ir su­telk­tu­mu su­si­grą­žin­ta Vals­ty­bė ir Lais­vė. Tik dėl mū­sų Vie­nybės ga­li­me džiaug­tis lais­ve. Ši die­na – tai Lais­vės šven­tė.

Svei­ki­nu jus Vals­ty­bės at­gi­mi­mo – at­kur­tos Ne­pri­klau­so­my­bės 23-ių­jų me­ti­nių pro­ga.

De­ja, jau net ke­lių de­šim­čių Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų, dau­ge­lio, ko­vo­ju­sių už Lie­tu­vos lais­vę, nė­ra tarp mū­sų. Jie jau nie­ka­da ne­ga­lės džiaug­tis at­kur­tos Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės lai­mė­ji­mais ir švęs­ti šią džiu­gią die­ną kar­tu su mu­mis.

Tad pri­si­min­ki­me juos, pa­bū­ki­me min­ti­mis su vi­sais ana­pi­lin iš­ėju­siais, Ne­pri­klau­so­my­bę gy­nu­siais ir Lie­tu­vą kū­ru­siais žmo­nė­mis.

Pa­gerb­ki­me Juos ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Mi­nė­da­mi mums vi­siems bran­gią die­ną – Ko­vo 11-ąją, mes vi­sa­da su­grįž­ta­me į tau­ti­nio at­gi­mi­mo pra­džią, kai Lie­tu­vo­je kū­rė­si Są­jū­dis, kuris sie­kė per­tvar­ky­ti so­vie­ti­nės Lie­tu­vos po­li­ti­nį, eko­no­mi­nį, kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, reiš­kė Lie­tu­vos val­s­ty­bin­gu­mo sie­kius, ku­ris kar­tu su Es­ti­jos ir La­t­vi­jos liau­dies fron­tais mi­nint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pak­to, pa­nai­ki­nu­sio Bal­ti­jos ša­lių ne­pri­klau­so­my­bę, me­ti­nes or­ga­ni­za­vo Bal­ti­jos ke­lią.

Tuo­met prieš rau­do­ną­jį tva­ną šim­tų tūks­tan­čių žmo­nių gran­di­nė nuo Ge­di­mi­no bokš­to Vil­niu­je iki Her­ma­no bokš­to Ta­li­ne bu­vo ne­nu­ga­li­ma, kaip vie­nin­ga ran­kų ir šir­džių už­tvan­ka tai­kia­me Bal­ti­jos ke­ly­je į Ne­pri­klau­so­my­bę.

Daug kas iš mū­sų sto­vė­jo­me is­to­ri­nia­me ke­ly­je ir šian­dien ga­li­me di­džiuo­tis, kad bu­vo­me to­kio svar­baus įvy­kio da­ly­viais. Bal­ti­jos ke­lias mus su­vie­ni­jo, ve­dė pir­myn ir tei­kė vil­ties, ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis ir ša­lies at­ei­ti­mi. Į vie­šu­mą bu­vo grą­žin­ta tik­ro­ji Lie­tu­vos is­to­ri­ja.

Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti tuo­me­ti­nės spor­to ben­druo­me­nės, iš­ki­lių spor­ti­nin­kų sie­kio tap­ti vi­sa­tei­se tarp­tau­ti­nės spor­to šei­mos na­re. Jie tik­rai ži­no­jo, ką reiš­kia at­sto­vau­ti sve­ti­mai vals­ty­bei. Tai jie pir­mie­ji, ne­pa­bū­gę gra­si­ni­mų, 1988 m. me­tų gruo­dį at­kū­rė Lie­tu­vos tau­ti­nį olim­pi­nį ko­mi­te­tą, at­si­sa­kė da­ly­vau­ti so­vie­tų rink­ti­nė­se, o pir­mai­siais Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais jau pel­nė ir aukš­čiau­sius olim­pi­nius ap­do­va­no­ji­mus.

Tau­ti­nio at­gi­mi­mo pa­ky­lė­ti, Są­jū­džio re­mia­mi kan­di­da­tai triuš­ki­na­mai lai­mė­jo rin­ki­mus į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą. Šian­dien di­džiuo­ja­mės jų bal­sais, nu­lė­mu­siais 1990 me­tų ko­vo 11-osios vals­­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to pri­ėmi­mą.

Ne­pri­klau­so­my­bės įtvir­ti­ni­mas pa­rei­ka­la­vo ne­pa­pras­tai daug pa­stan­gų. 1990-ųjų pa­va­sa­ris Są­jū­džio iš­bu­din­tai Lie­tu­vai bu­vo be ga­lo sun­kus ir at­sa­kin­gas. So­vie­ti­nė sis­te­ma ne­no­rė­jo su­si­tai­ky­ti su tuo, kad ji by­ra, ir kaž­ko­kie 3 mln. lie­tu­vių – tik maž­daug 70-oji tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos da­lis – no­ri su­ar­dy­ti vis la­biau strin­gan­tį im­pe­ri­jos me­cha­niz­mą. Tad at­gi­mu­siai Lie­tu­vai te­ko iš­tver­ti Ru­si­jos blo­ka­dą, Me­di­nin­kų žu­dy­nes ir pa­ga­liau 1991-ųjų me­tų sau­sį, pa­rei­ka­la­vu­sį 14-os gy­vy­bių, ta­čiau gar­bin­gai ap­gy­nu­sį taip sun­kiai iš­ko­vo­tą lais­vę. Lai­do­jo­me kri­tu­sius už Lie­tu­vos at­ei­tį sū­nus ir duk­rą ir pri­sie­kė­me sau­go­ti Ne­pri­klau­so­my­bę bei gin­ti de­mo­kra­tiją.

Ir iš tik­rų­jų, prieš 23 me­tus ženg­da­ma to­kį svar­bų is­to­ri­nį žings­nį, Lie­tu­va ne­su­svy­ra­vo, ne­del­sė, ne­iš­si­gan­do gra­si­ni­mų ir pro­vo­ka­ci­jų, ban­dy­mų už­smaug­ti vos at­gi­mu­sią vals­ty­bę. Lie­tu­va pir­mo­ji iš­si­va­da­vo iš So­vie­tų Są­jun­gos jun­go, pa­ska­tin­da­ma ko­mu­niz­mo im­pe­ri­jos žlu­gi­mą ir vi­sos Ry­tų bei Vi­du­rio Eu­ro­pos iš­si­lais­vi­ni­mą.

Bet žvelg­da­mi į lais­vės ko­vų is­to­ri­ją mes ne­tu­ri­me už­mirš­ti to, kas su­stip­ri­no at­kur­tą vals­ty­bę, kas su­tei­kė jė­gų mums ją gra­žin­ti, kas mus at­ve­dė į de­mo­kra­tinių pa­sau­lio ša­lių ben­dri­ją. Mes ne­ga­li­me pa­mirš­ti, koks svar­bus jau­nos vals­ty­bės žings­nis bu­vo įsto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NATO, taip pat in­teg­ra­vi­ma­sis į tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas.

Esa­me jau­na vals­ty­bė, o pa­sie­kė­me la­bai daug. Tik apie tai ma­žai kal­ba­me. Mes dar ne­iš­mo­ko­me pa­si­džiaug­ti darbš­čiais, ta­len­tin­gais, sa­vo kraš­tą my­lin­čiais žmo­nė­mis, jų nu­veik­tais dar­bais, jų lai­mė­ji­mais. Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad iš­ki­lių moks­lo, me­no, kul­tū­ros, spor­to žmo­nių nuo­pel­nai ir veik­la už­go­žia­mi men­ka­ver­čiais da­ly­kais, kas­die­ni­nė­mis pro­ble­mo­mis. O apie Lie­tu­vos moks­lo pa­sie­ki­mus už­si­me­na­ma lyg tarp kit­ko. Ar kas ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad ka­da nors Lie­tu­va kurs ir ga­mins kom­po­nen­tus ir prie­tai­sus pa­sau­li­nei kos­mo­so pra­mo­nei? Kad lie­tu­viš­ki la­ze­riai bus ge­rai ži­no­mi pa­sau­ly­je?

Vi­sa tai pri­me­nu ne­no­rė­da­mas nu­neig­ti te­be­eg­zis­tuo­jan­čių pro­ble­mų – ne­dar­bo, di­de­lės so­cia­li­nės at­skir­ties, emig­ra­ci­jos, vis daž­niau pa­si­reiš­kian­čio dva­si­nio, mo­ra­li­nio nuos­mu­kio, men­ka­ver­čių kul­tū­ros reiš­ki­nių.

Ger­bia­mie­ji, mi­nė­da­mi 23-iąsias Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­ti­nes, mes ne tik šven­čia­me, bet ir su­si­mąs­to­me apie tai, ką per šiuos me­tus nu­vei­kė­me? Ar taip gy­ve­na­me, kaip no­rė­ta ir siek­ta? Ar pa­si­tei­si­no mū­sų Lais­vės lū­kes­čiai? Ar nuo­šir­džiai ir są­ži­nin­gai at­li­ko­me sa­vo pa­rei­gas? Ar gy­ve­na­me kaip eu­ro­pie­čiai, kaip vi­sas de­mo­kra­tinis pa­sau­lis? Kiek iš­da­li­jo­me at­jau­tos ir ge­ru­mo, iš­ta­rė­me pa­dė­kos žo­džių? Ar pa­dėko­jo­me vi­siems, ku­rie bu­vo ša­lia ir vis­kuo kan­triai da­li­jo­si, ne­rei­ka­lau­da­mi nie­ko at­gal? Ar esa­me pa­kan­tūs vie­ni ki­tiems, ar­ti­mo ne­pri­tek­liams ir bė­doms?

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­tas – tai ne tik do­ku­men­tas, ku­rį pa­si­de­da­me po mu­zie­jaus stik­lu ir ret­kar­čiais nu­va­lo­me dul­kes. Jis mus vi­sus įpa­rei­go­ja kan­triai, nuo­sek­liai, at­si­da­vus dirb­ti „Tė­vy­nės nau­dai ir žmo­nių gė­ry­bei“.

Šian­dien Lie­tu­vai kaip nie­ka­da bū­ti­na su­si­telk­ti. La­bai svar­bu ne­iš­bars­ty­ti Są­jū­džio me­tu žy­dė­ju­sios vie­ny­bės.

Juk at­ei­ty mū­sų lau­kia di­de­li ir at­sa­kin­gi dar­bai. Tai ne tik na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir NATO įtvir­ti­ni­mas, bet ir pir­mi­nin­ka­vi­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai. Taip pat ne­pa­mirš­ki­me, kad tu­ri­me te­sė­ti pa­ža­dus, duo­tus per rin­ki­mus, są­ži­nin­gai vyk­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus.

Tad bū­ki­me vie­nin­gi, vei­ki­me iš­vien, įro­dy­ki­me, kad esa­me ver­ti gar­bin­gos mū­sų is­to­ri­jos.

Nuo­šir­džiai dė­ko­ju vi­siems, ku­rie šią dva­sią stip­ri­na. Gerb­ki­me ir sau­go­ki­me Ko­vo 11-ąją – Tau­tos spren­di­mą!

Svei­ki­nu Lie­tu­vą ir kiek­vie­ną jos žmo­gų su vi­sų mū­sų šven­te – Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­kui V. Ged­vi­lui. Mie­lie­ji, po pen­kias­de­šim­ties oku­pa­ci­jų me­tų Lie­tu­va jau dvi­de­šimt tre­jus me­tus yra ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė. 1990 m. ko­vo 11 d. 22 val. 44 min. 124-iems Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rams tą va­ka­rą li­ki­mas lė­mė iš­pil­dy­ti Tau­tos va­lią, ku­rią dau­giau nei po me­tų, at­lai­kius so­vie­tų ag­re­si­ją, jau pri­pa­ži­no vi­sas pa­sau­lis.

Jau ke­le­rius me­tus dau­ge­lis iš mū­sų džiau­gia­si Anykš­čių An­ta­no Vie­nuo­lio gim­na­zis­tų vit­ra­žais pa­puoš­tu Ged­mi­no pros­pektu bei pa­čių pa­siū­ta Tri­spal­ve, ne­ša­ma per iš­kil­min­gas Lie­tu­vos vals­ty­bės su­kak­tis. My­lė­ti sa­vo ša­lį, sau­go­ti tur­tin­gą mū­sų lie­tu­vių kal­bą, puo­se­lė­ti is­to­ri­nę at­min­tį juos mo­ko Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rė Ire­na An­dru­kai­tie­nė, 1988–1990 m. Anykš­čių Są­jū­džio ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Anykš­čių An­ta­no Vie­nuo­lio gim­na­zi­jos di­rek­to­rė. Ją ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį.

 

1988–1990 m. Anykš­čių Są­jū­džio ta­ry­bos pir­mi­nin­kės, Anykš­čių An­ta­no Vie­nuo­lio gim­na­zi­jos di­rek­to­rės, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rės I. An­dru­kai­tie­nės kal­ba

 

I. ANDRUKAITIENĖ. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, ger­bia­mie­ji Pre­zi­den­tai, iš­ki­lūs sve­čiai, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bių na­riai, mie­lie­ji Lie­tu­vos žmo­nės!

1990 m. aš, kaip ir čia, šio­je sa­lė­je, esan­tys Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­rai, mū­sų Lais­vės gy­nė­jai, sau­go­to­jai ir puo­se­lė­to­jai, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vos žmo­nių, ži­no­jau at­sa­ky­mus į dau­gy­bę klau­si­mų. Ko­dėl mes esa­me Lie­tu­va? Ko­dėl mes no­ri­me bū­ti lais­vi? Ko­dėl ga­li­me ati­duo­ti vis­ką, kad bū­tu­me to­kie?

Šian­dien aš no­riu jū­sų vi­sų pa­klaus­ti – kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar esan­tys šio­je sa­lė­je ga­li at­sa­ky­ti į to­kį, at­ro­dy­tų, vi­siš­kai pa­pras­tą klau­si­mą? Kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar ga­li bet ku­ris Lie­tu­vos žmo­gus šian­dien at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą? Kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va?

O ar kas nors ži­no, kaip rei­kė­tų ver­tin­ti, įver­tin­ti? Ką skai­čiuo­tu­me? Že­mę? Upes? Eže­rus? Miš­kus? Vi­sų mū­sų dar­bą? Kiek vi­sa tai ga­lė­tų kai­nuo­ti? Tūks­tan­tį? Mi­li­jo­ną? Mi­li­jar­dą? Gal de­šimt mi­li­jar­dų? O kiek kai­nuo­tu­me mes pa­tys? Dar 10 mlrd., 20 mlrd., 30 mlrd.? O ko­dėl ap­skri­tai už mus bū­tų ver­ta mo­kė­ti? Kad esa­me gra­žūs, iš­si­la­vi­nę, ge­ri, tei­sin­gi, są­ži­nin­gi?

Dar vi­sai ne­se­niai šio­je sa­lė­je sė­dė­jo Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. So­vie­ti­niais me­tais mes vi­si kar­tu su juo kar­to­jo­me: „Lie-tu-va, Lie-tu-va“. Ir ta­da nie­kam ne­rū­pė­jo, kiek kai­nuo­ja že­mė ir kiek kai­nuo­tu­me mes pa­tys. Bran­giau­sias da­ly­kas ta­da bu­vo iš­tar­tas žo­dis „Lie­tu­va“. Ne­įkai­no­ja­ma bu­vo kiek­vie­na iš­tar­ta lie­tu­viš­ka rai­dė.

Kiek da­bar ga­lė­tu­me su­mo­kė­ti, kad ta­da iš­tar­ta lie­tu­viš­ka rai­dė šian­dien bū­tų iš­tar­ta taip, kaip anuo­met? O kiek iš mū­sų ga­lė­tų šian­dien su­mo­kė­ti už tai, kad to­kia lie­tu­viš­ka rai­dė ne­be­bū­tų iš­tar­ta nie­ka­da? Kiek iš mū­sų ga­lė­tų su­mo­kė­ti, kad mes kal­bė­tu­me an­gliš­kai, vo­kiš­kai, pran­cū­ziš­kai, len­kiš­kai, dar ko­kia nors kal­ba, bet tik ne Mai­ro­nio, ne J. Mar­cin­ke­vi­čiaus, ne mū­sų vi­sų kal­ba?

Gar­sus pran­cū­zų kal­bi­nin­kas An­toi­ne Mei­llet XX am­žiu­je vi­sai Eu­ro­pai yra pa­sa­kęs: „Tas, ku­ris no­ri ži­no­ti, kaip kal­bė­jo mū­sų pro­se­ne­liai, tu­ri at­va­žiuo­ti pa­si­klau­sy­ti, kaip kal­ba lie­tu­vis vals­tie­tis.“ Ką reiš­kia tai, ką pa­sa­kė A. Mei­llet? Jis pa­sa­kė, kad lie­tu­vių kal­ba yra ypač svar­bi Eu­ro­pos kul­tū­ros da­lis. Tai pa­ma­tas. Ka­mie­nas, iš ku­rio iš­au­go dau­gy­bė Eu­ro­pos kal­bų. Ap­mau­du, kad mes pa­tys, kaip ir di­džio­ji Eu­ro­pos da­lis, ne­su­vo­kia­me šio tur­to ver­tės.

Iš mū­sų ga­li at­im­ti že­mę, ga­li at­im­ti vals­ty­bę, ir tai jau bu­vo pa­da­ry­ta ne vie­ną kar­tą. Bet tau­ta net ir ta­da lik­tų gy­va, kol bent vie­nas iš mū­sų kal­bė­tų lie­tu­viš­kai. Nes tau­ta yra ne tik vals­ty­bė. Tau­ta pra­si­de­da nuo žo­džio. Žo­dis yra tau­tos dva­sia. Lie­tu­vos dva­sia yra kiek­vie­na iš­ko­vo­ta lie­tu­viš­kos abė­cė­lės rai­dė.

Šią dva­sią gy­nė Sau­sio 13-ąją. Ir tie ke­tu­rio­li­ka žu­vu­sių­jų įro­dė, kad J. Mar­cin­ke­vi­čiaus Lie­tu­va yra gy­va. Jos ne­ga­li nei nu­pirk­ti, nei do­va­no­ti. Ją ga­li tik per­duo­ti – sa­vo sū­nui ar duk­rai. Bet no­rint ją per­duo­ti rei­kia iš tie­sų su­pras­ti, ko­kį di­de­lį tur­tą mes tu­ri­me.

Mū­sų kal­ba – uni­ka­li, se­niau­sia iš gy­vų ke­tu­rių šim­tų tris­de­šimt de­vy­nių in­do­eu­ro­pie­čių kal­bų, ji iš­lai­kiu­si ar­cha­jiš­kiau­sius šios pro­kal­bės bruo­žus. Iki šiol mes ga­lė­jo­me di­džiuo­tis itin tur­tin­gu tar­mių pa­li­ki­mu, nes nė vie­no­je ki­to­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je, to­kio­je ma­žo­je te­ri­to­ri­jo­je, nė­ra tiek daug ir to­kių skir­tin­gų tar­miš­ku­mo va­rian­tų: tu­ri­me dvi pa­grin­di­nes di­de­les tar­mes, pen­kio­li­ka pa­tar­mių, per šim­tą šnek­tų ir pa­šnek­tų, iš ku­rių net de­šimt yra ne Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, už Lie­tu­vos ri­bų.

Mū­sų kal­bos sa­vi­tu­mas (raš­to žen­klai, mo­te­riš­kų pa­var­džių da­ry­ba, kir­čia­vi­mas ir kt.), jos ar­cha­jiš­ku­mas ro­do, kad vi­sos ki­tos in­do­eu­ro­pie­tiš­kos kal­bos, pla­čiai iš­pli­tu­sios ne tik Eu­ro­po­je, bet ir ki­tuo­se kon­ti­nen­tuo­se, tie­siog yra kur kas jau­nes­nės. O mes pa­si­duo­da­me jų įta­kai ir pa­tys pa­de­da­me trin­ti Lie­tu­vą iš že­mė­la­pio: di­des­nės tau­tos mus ver­čia į mū­sų kal­bą įsi­leis­ti jų kal­bų sis­te­mas, sa­ky­čiau, net ver­čia gė­dy­tis, kad esa­me lie­tu­viai, kad mes esa­me Lie­tu­va.

Vi­sa Eu­ro­pa tu­ri sau­go­ti mū­sų kal­bą kaip vis dar gy­vą kul­tū­ros pa­ma­tą – juk Eu­ro­pos Są­jun­gos kal­bų po­li­ti­ka ir ska­ti­na iš­lai­ky­ti Eu­ro­pos kal­bų įvai­ro­vę, ku­ri yra lai­ko­ma vie­na di­džiau­sių Eu­ro­pos ver­ty­bių. To­dėl ma­nau, kad ša­lia kryž­dir­bys­tės ir kry­žių sim­bo­li­kos Lie­tu­vo­je, ša­lia dai­nų šven­čių tra­di­ci­jų ir jų sim­bo­li­kos, ša­lia lie­tu­viš­kų po­li­fo­ni­nių dai­nų – su­tar­ti­nių tu­rė­tų bū­ti į UNESCO ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­ta ir uni­ka­li lie­tu­vių kal­ba. (Plo­ji­mai)

Lin­kiu ją sau­go­ti. Par­duo­ti kal­bos ne­ga­li­me. Ga­li­me tik par­si­duo­ti mes pa­tys. Ar­ba ne.

Ačiū vi­siems, ku­rie ti­ki Lie­tu­va ir jai ski­ria sa­vo dar­bus. Vie­nas iš pas­ku­ti­nių­jų yra pro­fe­so­riaus, aka­de­mi­ko Eu­ge­ni­jaus Jo­vai­šos mo­nog­ra­fija apie ais­čių kil­mę, ku­ri pa­keis po­žiū­rį į mū­sų is­to­ri­ją ir pa­dės pa­grin­dus nau­jam mū­sų pa­čių įsiver­ti­ni­mui. Ma­ty­ki­me tai, kas gar­si­na Lie­tu­vą, ir ver­tin­ki­me! Ačiū jums ir su šven­te, mie­lie­ji! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. GEDVILAS). Nuo­šir­džiai dė­ko­ju I. An­dru­kai­tie­nei.

Ger­bia­mie­ji, 23 me­tus Lie­tu­vos is­to­ri­ją ku­ria­me pa­tys ir at­sa­ko­me už ją pa­tys. Is­to­ri­kams šis tarps­nis yra tar­si aki­mir­ka, nes jų aki­ra­ty­je – vi­sa Lie­tu­vos is­to­ri­jos rai­da. At­ei­nan­čioms kar­toms la­bai svar­bus ašt­rus, tei­sin­gai mū­sų gar­bin­gą is­to­ri­ją nu­švie­čian­tis is­to­ri­ko žvilgs­nis. Tad ma­lo­niai kvie­čiu kal­bė­ti pro­fe­so­rių Zig­man­tą Kiau­pą – 2012 me­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės moks­lo pre­mi­jos lau­re­a­tą, is­to­ri­ką, „Lie­tu­vos is­to­ri­jos met­raš­čio“ re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ką, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to se­na­to na­rį. Z. Kiau­pos dar­bai ver­ti­na­mi ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je, jo ug­do­mi stu­den­tai ir jau­nie­ji moks­li­nin­kai gar­si­na Lie­tu­vos var­dą sa­vo dar­bais ir, ti­kiuo­si, gar­sins dar ne vie­ną kar­tą.

 

2012 m. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės moks­lo pre­mi­jos lau­re­a­to, is­to­ri­ko, „Lie­tu­vos is­to­ri­jos met­raš­čio“ re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ko, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to se­na­to na­rio pro­fe­so­riaus Z. Kiau­pos kal­ba

 

Z. KIAUPA. Ačiū. Per anks­ti at­ėjau. (Plo­ji­mai)

Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Prezi­den­te, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, po­nios ir ponai!

Iš ma­nęs, is­to­ri­ko, lauk­ti­nas žvilgs­nis į mū­sų kad ir ne­to­li­mą pra­ei­tį, jos ap­mąs­ty­mas. Bet šią iš­kil­min­gą Ko­vo 11-osios Ak­to mi­nė­ji­mo die­ną man la­biau rū­pi da­bar­ties Lie­tu­va, tai, kas jo­je vyks­ta. Tie­sa, vie­nas iš siu­že­tų yra su­si­jęs ir su isto­ri­ja.

Tai­gi Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te su is­to­ri­ją stu­di­juo­jan­čiais pir­ma­kur­siais stu­den­tais kal­bė­jo­mės apie tai, ko­kie yra ma­to­mi Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios ak­tų pa­skel­bi­mo ir įtvir­ti­ni­mo Lie­tu­vos gy­ve­ni­me ap­lin­ky­bių skir­tu­mai ir pa­na­šu­mai. Da­bar ne­tu­riu lai­ko leis­tis į aka­de­mi­nius šios te­mos svars­ty­mus, bet, ma­no gal­va, svar­biau­sius da­ly­kus no­riu trum­pai ap­tar­ti.

Kaip ne­gin­či­ja­mas abie­jų ak­tų pa­na­šu­mas bu­vo įvar­dy­tas tei­gi­nys, kad Lie­tu­va tam­pa de­mo­kra­tine res­pub­li­ka su sos­ti­ne Vil­niu­mi. Pa­na­šu­mų bu­vo su­ras­ta dau­giau, bet ap­si­sto­siu prie skir­tu­mų, ku­rie ma­to­mi įtvir­ti­nant ak­tų tei­gi­nį apie de­mo­kra­tinę res­pub­li­ką.

Po Va­sa­rio 16 d. Lie­tu­vo­je ne­si­kei­tė nuo­sa­vy­bės san­ty­kiai. Daž­nai kei­tė­si vie­no ar ki­to tur­to sa­vi­nin­kai, bet bu­vo ir li­ko pri­va­ti nuo­sa­vy­bė. Tai bu­vo vie­na iš svar­biau­sių prie­žas­čių, lė­mu­sių sklan­dų Lie­tu­vos ūkio ir vi­suo­me­nės vys­ty­mą­si. Jo ne­su­drums­tė net to­kia prie­mo­nė, svar­bi ir bū­ti­na, bet kai kam skaus­min­ga, kaip že­mės re­for­ma.

Po Ko­vo 11-osios vi­siš­kai iš­si­kvė­pu­sią vals­ty­bi­nės, ar, kaip no­rė­ta, so­cia­lis­ti­nės, nuo­sa­vy­bės for­mą spar­čiai kei­tė į Lie­tu­vą grįž­tan­ti pri­va­ti nuo­sa­vy­bė. Vis­ko bu­vo, bu­vo pri­va­ti­za­ci­ja, bu­vo ir pri­chva­ti­za­ci­jos. La­bai grei­tai iš­trū­kę iš pla­ni­nio ūkio varž­tų at­si­dū­rė­me ir esa­me rin­kos pa­sau­ly­je. Tai štai, nuo­sa­vy­bės san­ty­kių vir­smas yra vie­nas iš tų ieš­ko­mų skir­tu­mų.

Ru­si­jos im­pe­ri­ja lie­tu­vių ne­pri­ėmė į vals­ty­bės tar­ny­bą, vi­sa lie­tu­vių gy­ve­na­mų gu­ber­ni­jų ad­mi­nist­ra­ci­ja bu­vo ru­sų pa­rei­gū­nai. Lie­tu­va ne­tu­rė­jo vals­ty­bės kū­ri­mui ir gy­va­vi­mui bū­ti­nų val­di­nin­kų. Po Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos vals­ty­bę kur­ti ir įtvir­tin­ti ėmė­si įvai­rių vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo ša­kų spe­cia­lis­tai, bet ne tie vals­ty­bi­nin­kai. Tai jie pa­da­rė sėk­min­gai, il­gai­niui su­si­for­ma­vo sa­vas vals­ty­bės gy­ve­ni­mą tvar­kan­čių žmo­nių, vals­ty­bi­nin­kų, sluoks­nis. Jis bu­vo iš­sklai­dy­tas Lie­tu­vai pra­ra­dus ne­pri­klau­so­my­bę.

Į Ko­vo 11-ąją Lie­tu­va at­ėjo tu­rė­da­ma ga­na gau­sų ir stip­rias po­zi­ci­jas tuo­me­tė­je vi­suo­me­nė­je už­ėmu­sį lie­tu­viš­ką va­di­na­mų­jų no­men­kla­tū­ri­nin­kų sluoks­nį. Tai ne­bu­vo vals­ty­bę val­dan­tys, ją sa­va­ran­kiš­kai tvar­kan­tys žmo­nės. Tai te­bu­vo ad­mi­nist­ra­to­riai, vyk­dan­tys val­džios, ku­ri bu­vo Mask­vo­je, nu­ro­dy­mus. Drįs­tu pa­sa­ky­ti, tai bu­vo sve­tim­kū­nis Lie­tu­vos gy­ve­ni­me. Tie­sa, šis sluoks­nis ne­bu­vo vie­na­ly­tis, ir tai grei­tai pa­ro­dė gy­ve­ni­mas.

Bet kad ir kaip bū­tų, va­di­na­mie­ji no­men­kla­tū­ri­nin­kai dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių ne­ga­lė­jo ne­bū­ti įtrauk­ti į Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mą, daž­nai pa­tys sie­kė da­ly­vau­ti šia­me pro­ce­se ir jį veik­ti ati­tin­ka­mai pa­gal sa­vo pa­žiū­ras. Štai ki­tas di­de­lis skir­tu­mas, ly­gi­nant pa­dė­tį po Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios ak­tų.

Nuo­sa­vy­bės san­ty­kių, tai­gi, ir žmo­nių san­ty­kių kai­ta bei vals­ty­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos per­tvar­ky­mas bu­vo di­de­lis iš­šū­kis Lie­tu­vos vi­suo­me­nei ir pa­čiai vals­ty­bei. Sma­gu ma­ty­ti, kad su šiais ir ki­tais čia ne­pa­mi­nė­tais iš­šū­kiais iš es­mės sėk­min­gai tvar­ko­ma­si. Ko­vo 11 d. at­kur­ta Lie­tu­vos vals­ty­bė žen­gia į 24-uo­sius sa­vo gy­va­vi­mo me­tus, bū­da­ma tvir­tai su­ręs­ta lie­tu­vių tau­tos bu­vei­nė.

Rin­kos są­ly­gos, svei­kos kon­ku­ren­ci­jos dva­sia už­tik­ri­na mū­sų gy­ve­ni­mo ma­te­ria­lio­sios da­lies ly­gį, ati­tin­kan­tį vi­suo­me­nės ir vals­ty­bę tvar­kan­čių žmo­nių ga­li­my­bes ir ge­bė­ji­mus. Daug kam tas gy­ve­ni­mo ly­gis yra per že­mas, ne­ten­ki­nan­tis po­rei­kių. Tai tie­sa, bet, an­tra ver­tus, ar po­rei­kių są­ra­šai ne­len­kia ge­bė­ji­mų dirb­ti? Ir ne tik tvar­ky­ti sa­vo kas­die­nį gy­ve­ni­mą, bet ir da­ly­vau­ti vals­ty­bės kū­ri­me ir val­dy­me – ar at­ei­nant prie rin­ki­mų ur­nų ir čia pa­ro­dant sa­vą­ją vals­ty­bės ir taip trokš­ta­mos ge­ro­vės kū­ri­mo dar­bų sam­pra­tą, ar nau­do­jan­tis gau­tais ren­ka­mo­sios val­džios man­da­tais ir vyk­do­mo­sios val­džios įga­lio­ji­mais.

Ar vi­suo­me­nė kaip to­kia, ne at­ski­rai pa­im­tas žmo­gus, o rin­kė­jų ma­sė, tu­ri pik­tin­tis, kad Sei­mas, iš jo gel­mių iš­ny­ran­ti Vy­riau­sy­bė ir ki­tos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos dir­ba ne taip ge­rai, kaip ta vi­suo­me­nė no­ri? O kas gi pe­ri­odiš­kai iš po­pu­liz­mo ban­gų į vi­suo­me­ni­nio ir po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo vir­šū­nes iš­trau­kia me­na­mus pra­na­šus ir va­du­kus, sa­vi­mi be­si­gro­žin­čius gra­žuo­lė­lius ir tik sa­vi­mi ar ne­gau­siais sa­vo ben­drais be­si­rū­pi­nan­čius po­li­ti­nius sa­vi­my­las? Kas gi pe­ri­odiš­kai už­prog­ra­muo­ja val­džios po­li­ti­nius trau­ku­lius, nu­ban­guo­jan­čius iki kiek­vie­no Lie­tu­vos pi­lie­čio?

Ne po­stso­vie­ti­niai no­men­kla­tū­ri­nių biu­ro­kratų įgū­džiai, su­si­lie­jan­tys su briu­se­liš­ko­jo ir sa­vo­jo, lie­tu­viš­ko­jo, biu­ro­kratizmo ap­raiš­ko­mis, ne dar ne­re­tai pa­si­tai­kan­ti ne­šva­ri kon­ku­ren­ci­nė veik­la, ne di­de­lės da­lies te­le­vi­zi­jų ir spau­dos lei­di­nių, jų sa­vi­nin­kų žmo­nių dur­ni­ni­mo po­li­ti­ka yra svar­biau­sios prie­žas­tys, kad Lie­tu­vos ve­ži­mas, ke­liaujant į ge­res­nį bū­vį, dar daž­nai slys­ta, ra­tai ne­si­su­ka.

Ne, tai mes pa­tys, Lie­tu­vos žmo­nės, Lie­tu­vos rin­kė­jai, ne­no­rin­tys ar ne­ge­ban­tys pa­si­nau­do­ti mums pri­klau­sian­čia ga­lia tvar­kant vals­ty­bės ir mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mą, esa­me ta prie­žas­tis. Sun­ku iš­si­aiš­kin­ti, iš kur at­ei­na šios ne­ga­lios šak­nys. Tik­riau­siai įta­kos tu­ri ir ma­te­ria­laus gy­ve­ni­mo ly­gis, ir dar ne­iš­ga­ra­vęs so­vie­ti­nis pa­ša­las, ir vis dar ne­pa­kan­ka­mi vi­suo­me­ni­nio po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo įgū­džiai, ir ne­konst­ruk­ty­vių jė­gų ge­bė­ji­mas nau­do­ti sa­vo tiks­lams ir vi­suo­me­nę telk­ti ska­ti­nan­čias, ir ją skal­dan­čias si­tu­a­ci­jas bei šū­kius.

Iš­ei­na ga­na niū­rus vaiz­das. Bet iš tie­sų vi­suo­me­nės gel­mė­se pul­suo­ja tik­ras gy­ve­ni­mas ir brę­s­ta po­ky­čiai. Daž­nai skun­džia­ma­si, kad Lie­tu­vo­­je sil­pna pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė, ir tai be­veik tie­sa. Bet tą pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę su­kur­ti įvai­riais ra­gi­ni­mais, agi­ta­ci­ja, su­kur­ti iš vir­šaus ne­įma­no­ma. Ne­ga­li bū­ti vie­nas į ki­tą pa­na­šių žmo­nių, pa­na­šiai gal­vo­jan­čių žmo­nių sam­bū­ris vi­sos Lie­tu­vos mas­tu.

Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė tu­ri su­si­dė­ti iš ma­žes­nių ląs­te­lių. Ir to­kių ląs­te­lių Lie­tu­vo­je ran­da­si vis dau­giau. Tu­riu gal­vo­je kai­mų, mies­te­lių, mies­tų ben­druo­me­nes. Jų veik­la tel­kia pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę iš apa­čios. Ten, kur yra veik­lios ben­druo­me­nės, gy­ven­ti ir ge­riau, ir sma­giau.

Tie­sa, ben­druo­me­nių ju­dė­ji­mas ir veik­la nė­ra be ydų. Bet pa­da­ro­mos klai­dos, o daž­nai tik dėl ži­nių sto­kos įvyks­tan­tys nesu­si­pra­ti­mai, ne­kom­pro­mi­tuo­ja vi­so ju­dė­ji­mo, lai­mė­ji­mai at­per­ka pa­si­tai­kan­čius ne­ge­ru­mus.

Baig­da­mas no­riu pri­si­min­ti mi­nė­tą po­kal­bį su stu­den­tais. Be­veik vi­si pa­brė­žė, kad vie­nas iš Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios ak­tų įgy­ven­di­ni­mo pa­sek­mių skir­tu­mų yra tai, kad Va­sa­rio 16-osios Ak­tu pa­skelb­ta vals­ty­bė bu­vo su­nai­kin­ta An­t­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ver­pe­tuo­se, o Ko­vo 11-osios Ak­to vals­ty­bė gy­vuo­ja. Gy­vuo­ja tu­rė­da­ma pa­ti­ki­mus są­jun­gi­nin­kus, gy­vuo­ja tu­rė­da­ma stip­rią vals­ty­bi­nę są­ran­gą ir tvir­tė­jan­čią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę. Gal per lė­tai tvir­tė­jan­čią, bet vis tiek žen­gian­čią į prie­kį. Ma­nau, kad vi­sų mū­sų ir mū­sų vai­kų lau­kia švie­si at­ei­tis, tik rei­kia dėl jos steng­tis. Ačiū ir su šven­tėm! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju pro­fe­so­riui Z. Kiau­pai. Mie­lie­ji, šiais me­tais, va­sa­ros pra­džio­je, Lie­tu­va pri­si­mins ne­pa­kar­to­ja­mas dai­nuo­jan­čio­sios re­vo­liu­ci­jos – At­gi­mi­mo – aki­mir­kas. Bir­že­lio 3 d. mi­nė­si­me Są­jū­džio įkū­ri­mo 25-me­tį. Jū­ra tri­spal­vių, tūks­tan­ti­niai mi­tin­gai, Bal­ti­jos ke­lias, vie­šu­mas, tie­sos sa­ky­mas – tai bu­vo ne tik Tau­tos pa­bu­di­mas, bet ir pa­ki­li­mas, dva­sios stip­ry­bė ir ryž­tas. Dar dar­niau ir gar­siau tuo me­tu su­skam­bo ra­šy­to­jų ir po­etų pos­mai Tė­vy­nei, lais­vei, jos gam­tai, kul­tū­rai, is­to­ri­jai. Tai bu­vo lyg gai­vus oro gurkš­nis.

Ma­lo­niai kvie­čiu kal­bė­ti Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio Sei­mo ta­ry­bos na­rį, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, ra­šy­to­ją Ro­mą Gu­dai­tį.

 

Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio Sei­mo ta­ry­bos na­rio, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, ra­šy­to­jo R. Gu­dai­čio kal­ba

 

R. GUDAITIS. Po­nia Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi su­si­rin­ku­sie­ji!

Be pro­fe­si­jų, aka­de­mi­nių var­dų, pa­var­džių, ku­rias vi­si links­niuo­ja, Lai­mo­nas No­rei­ka švel­niai var­di­ja Juos – sa­vuo­sius ir Lie­tu­vos: Jus­ti­nas, Al­fon­sas, Al­ber­tas, Si­gi­tas, Vy­tau­tai, Juo­zai, Mei­lė, Van­da, Jo­kū­bas, Čes­lo­vas, Ka­zi­mie­rai (su An­ta­na­vi­čium – ir mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas), Rai­mun­das, Edu­ar­das, Ju­lius – pa­šau­kia vi­są mū­sų li­te­ra­tū­ros, me­no, kul­tū­ros, moks­lo žie­dą iš Są­jū­džio pra­džios ir jo žaiz­drui įsi­plies­kus… Šian­dien dau­gy­bę tų žmo­nių ir pa­tį kal­bin­to­ją at­sky­rė nuo mū­sų juoda ban­ga. Ty­liai pa­bū­ki­me Jų žvilgs­nio švie­soj ap­si­spren­dę tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir pa­jus­da­mi, jog Tė­vy­nės mei­lė pra­si­de­da ir nuo lie­tu­vių kal­bą iš­aukš­ti­nu­sio ka­nau­nin­ko Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos, ir pės­čio­mis į Vil­nių iš že­mai­čių su raš­tų krai­te­le at­ke­lia­vu­sio Si­mo­no Dau­kan­to.

Tau­rūs, pa­ky­lė­ti, ro­man­tiš­ki ide­a­lai! Mus vi­sus už­bū­rė gra­žus uto­piš­kas tiks­las: ro­dos, tik per­ženg­si­me Ru­bi­ko­ną, ki­tą die­ną po vals­ty­bės at­kūri­mo pra­si­dės ro­jaus ir auk­so am­žiaus epo­cha! Šiuos bur­tus iš­sklai­dė iš­au­šęs rūs­tus ry­tas su au­ko­mis, ki­vir­čais, ne­san­tar­ve, prieš­ta­rin­ga, sun­kia vals­ty­bės kū­ri­mo kas­die­ny­be, su klai­do­mis – ne­iš­ven­gia­mo­mis, pa­da­ry­to­mis dėl ne­pa­si­ren­gi­mo val­dy­ti ir ty­čia.

Ko­ne mi­li­jo­nas pa­li­ku­sių­jų Lie­tu­vą – be de­šim­ta­da­lio lai­min­gų­jų at­riek­tos rie­kės, ki­ti – su sa­vo dra­mo­mis, il­ge­siu ir nuos­kau­do­mis, ne­pri­ta­pę, at­stum­ti. Ko­ne pir­mau­jan­ti pa­sau­ly­je sa­vi­žu­dy­bė­mis ša­lis. Kraš­tas su tur­tin­gų­jų pra­ban­ga ir nu­skur­du­sių­jų ne­vil­ti­mi. Se­niai ba­jo­ri­ją, aris­tok­ra­tus per­spjo­vu­siais ir de­gra­da­ci­jos liū­nuo­se be­si­murk­dan­čiais, su vi­sais – kal­tais ir ne­kal­tais, per­mal­tais teis­mų ir vie­nų su ki­to­mis kon­ku­ruo­jan­čių slap­tų­jų tar­ny­bų ma­lū­nų ir kol kas dar ne, bet jau esan­čiais pa­ke­liui į teis­mus. Kaip čia ko ne­pa­mir­šus, juk vi­si mes ly­giai Tė­vy­nės sū­nūs ir duk­ros.

Čia, šiuo­se rū­muo­se, po Sau­sio 13-osios, ap­gul­ties, ka­ro są­ly­go­mis, kuk­lus Do­ku­men­tų sky­riaus ben­dra­dar­bis, ma­no stu­di­jų bi­čiu­lis, dzū­kas nuo Kap­čia­mies­čio Al­gis Pra­pies­tis nak­ti­mis re­da­ga­vo Kon­sti­tu­ci­ją: ar vi­si šio tau­raus kal­bos my­lė­to­jo, pat­rio­to kal­bos lo­bių si­dab­ru nu­glu­din­ti jos prin­ci­pai šian­dien yra per­smel­kę mū­sų tik­ro­vę? O jei ne­ar­ti­mi, tai ko­dėl toks dai­lus pa­ro­do­ma­sis Kon­sti­tu­ci­jos eg­za­mi­nas? Ir jei rei­kia to­kio eg­za­mi­no, tai gal klau­si­mai tu­rė­tų bū­ti ki­ti – la­biau­siai tik­tų val­džiu­sių­jų ir nu­val­džiu­sių šią vals­ty­bę au­di­to­ri­jai. O prieš eg­za­mi­ną per­skai­ty­ti Mai­ro­nio „Kai kam“ pa­gel­bė­tų dėl ge­res­nio ver­ti­ni­mo ba­lo.

Čia, ap­žiū­ri­nė­jant vals­ty­bės pa­slap­tį, pir­muo­sius li­to ban­kno­tų es­ki­zus, aš iš­gir­dau, jog da­bar to li­to gar­bei mes sko­lin­si­mės, ir kuo dau­giau sko­lin­si­mės, tuo mū­sų vals­ty­bei, esą, bus ge­riau. Tą sko­lą iki pas­ku­ti­nio cen­to grą­žins ne Vil­nius, ku­riam jau aiš­ku, kad sko­la, net vals­ty­bės, – ne ro­na, ne­už­gis, o tie gra­žūs iš­tuš­tė­ję Lie­tu­vos mie­s­te­liai, ku­riuos taip įsta­biai sa­vo pui­kia­me lai­dų cik­le po­eti­zuo­ja są­jū­die­tė Ni­jo­lė Bau­žy­tė, nie­kaip, kaip ir žy­miau­sias mū­sų dra­ma­tur­gas są­jū­die­tis Ka­zys Sa­ja už kū­ry­bą sce­nai ar Do­na­tas Ba­nio­nis, ne­gau­nan­ti Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos. Pas­ku­bė­ki­me: Eu­ge­ni­ja Pleš­ky­tė gy­ve­no ša­lia mū­sų be Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ir pen­si­jos.

Be­je, ki­tos ša­lys, ir­gi mums sko­lin­gos už iš­moks­lin­tus aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos žmo­nes, gal ka­da bent kiek pa­leng­vins sko­lų naš­tą. Ne to­kia gi­li vilk­duo­bė at­ro­dys.

Pir­mą kar­tą sa­vo is­to­ri­jo­je re­mia­mės tvir­tu su­si­vie­ni­ju­sios Eu­ro­pos pa­ža­du ne­pa­lik­ti mū­sų vie­nų iš­ti­kus ka­ro ne­gan­dai. Gra­žiai, darbš­čiai Lie­tu­vai to la­bai rei­kia. Juk vi­sa, kuo šian­dien ga­li­me di­džiuo­tis, jos dė­ka. Mū­sų žmo­nių ge­ru­mo ir kan­try­bės dė­ka. Ir mįs­lės, iš kur vis dar at­si­ran­da tas ge­ru­mas, dė­ka.

Ta Lie­tu­va, ku­ri mū­sų šir­dy­se da­bar ir iki pas­ku­ti­nio šir­dies tvinks­nio, vis dėl­to ski­ria­si nuo ofi­cia­lios re­a­ly­bės, ku­ri for­ma­li, reg­la­men­tiš­ka, be­dva­sė.

Ši for­ma­liai pa­vyz­di­nės re­a­ly­bės ša­lis .nuo­sta­biai gra­žiai pir­mi­nin­kaus Eu­ro­pos Są­jun­gai. Jo­je vis­ką sle­pia gra­žios for­mu­luo­tės, tarš­ki, ap­ta­ki fra­ze­o­lo­gi­ja, vis dėl to įvaiz­džio vik­riai apei­nant es­mę, ir nie­kas čia ne­pa­mirš­ta – ir­gi for­ma­liai ir gra­žiai, net to­kia smul­kmė kaip kul­tū­ros pro­jek­tai, ir kaip gra­žiai pa­vaiz­duo­ti, kad bib­lio­te­ko­se ne­per­ka­mos ir pas­kui ne­skai­to­mos kny­gos. To­je mo­der­naus biu­ro­kratizmo vieš­pa­ti­jo­je la­bai rū­pi­na­ma­si žmo­gu­mi, kad val­džia bū­tų kuo ar­čiau jo, ir šis rū­pes­tis įvel­ka­mas į vis ra­fi­nuo­tes­nį dra­bu­žį.

Žvel­gi į šią for­ma­laus biu­ro­kratizmo ir pai­naus – at­seit de­mo­kra­tinio – di­le­tan­tiz­mo ša­lį, ste­bie­si ir nie­kaip ne­ga­li su­tik­ti, kad tai ir yra Lie­tu­va, mū­sų vals­ty­bė, ir kad mes su­tin­ka­me, jog tik to­kia ji ir tu­ri bū­ti. Jei toks ide­a­lu­mas, tai ko­dėl to­kie bjau­rūs re­ci­dy­vai re­gi­mi už tos po­pie­ri­nės har­mo­ni­jos ir tvis­ke­sio? Pa­val­du­mo tik pi­ni­gui ir tur­tin­gie­siems. Su­si­skal­dy­mo ir pa­si­kly­di­mo. Įta­rumo ir pa­vy­do. Nu­si­vy­li­mo ir su­sve­ti­mė­ji­mo. Be­si­dar­kan­čių­jų nie­kin­gu­mo ir gy­vy­bės nu­ver­ti­ni­mo. Var­to­to­jiš­ku­mo „šven­to­vių“ ir ga­lo su ga­lu ne­su­du­rian­čių. For­ma­lus biu­ro­kratizmas su­ka no­sį nuo šių reiš­ki­nių, nes „po­li­ti­nės ko­vos gro­žis“ ir „dės­niai“ šluo­te nu­šluos šias nei­gia­my­bes mums nuo ke­lio.

Pa­gal šią lo­gi­ką są­ži­nės nė­ra (se­na­ma­diš­ka, at­gy­ve­nu­si), do­ro­vę, mo­ra­lę rei­kia pa­lik­ti Baž­ny­čiai, be to, jau su­si­rie­tę kva­to­jo­mės iš tie­siai švie­siai iš­klo­to pa­sa­ky­mo: kas – šio, o kas – ir „ne šio pa­sau­lio di­men­si­jos“. Štai ir iš­len­da lyg yla iš mai­šo šios for­ma­lios re­a­ly­bės es­mė, nu­si­pel­niu­si aukš­čiau­sio or­di­no, to­dėl dar iki gar­bin­giau­sių sve­čių iš ben­drų Eu­ro­pos na­mų su­gu­žė­ji­mo į Vil­nių šią iš­min­tį rei­kia iš­kal­ti ant ko­kio dai­les­nio fa­sa­do, o krei­viau­siam la­biau­siai ir tik­tų! Ir kuo gra­žes­nius di­ti­ram­bus gie­do­ti de­mo­kra­tijai ir jos ide­a­lams, juk tik nuo for­mos, o ne nuo ge­ra­no­riš­ku­mo, hu­ma­niz­mo ir pa­kan­tos ki­taip ma­nan­čiam, ne nuo dis­ku­si­jų kul­tū­ros, po­le­mi­kos gi­lu­mo, in­te­lek­ti­nės min­ties, įžval­gų drą­sos pri­klau­so de­mo­kra­tijos tu­ri­nys ir es­mė! Žmo­gus, iš­ka­lęs de­šim­tį abė­cė­li­nių de­mo­kra­tijos tie­sų, yra pi­lie­tiš­ka as­me­ny­bė, o pri­si­tai­kan­tis prie po­li­ti­nės kon­junk­tū­ros, jau­čian­tis, iš kur vė­jas pu­čia, ir sa­kan­tis, ką iš jo ti­ki­ma­si iš­girs­ti, yra kil­ni, per­spek­ty­vi as­me­ny­bė. Tik tam, ku­ris ieš­ko tie­sos ir ke­lių vi­suo­me­nei, vals­ty­bei, iš­drįs­ta plauk­ti prieš sro­vę, ne­plo­ja ka­tu­čių ir ne­jau­čia eks­ta­zės dėl ko­rek­tiš­ku­mo, de­rė­tų už­si­čiaup­ti – juk jo min­tys ne­ati­tin­ka eti­ke­to ir tai­syk­lės pa­sa­kant vis­ką ne­pa­sa­ky­ti nie­ko. Pa­to­gu­mo, kar­je­ros, ru­ti­nos ir, aiš­ku, jo ka­ra­liš­ko­sios niek­šy­bės įvaiz­džio var­dan.

Šven­tai ti­kiu, jog mū­sų Lie­tu­va ki­to­kia. Ir jos žmo­nės ki­to­kie. Jie ski­ria grū­dus nuo pe­lų, pui­kiai su­vo­kia, kas tik­ra gy­ve­ni­me, o kas ap­me­luo­ta ir pri­mes­ta. Jie ne­si­lanks­to, ne­ke­liak­lups­čiau­ja prieš var­to­to­jiš­ku­mą, ma­si­nę kul­tū­rą, „žvaigž­džių“ kul­tus, prieš nie­ka­lą, ku­rio tiks­las – de­mo­ra­li­zuo­ti jau­ni­mą, už­krės­ti jį ci­niz­mu ir pra­žu­dy­ti iliu­zi­jų ža­ban­go­se. Jie ver­ti­na žmo­giš­ku­mą ir ne­su­tin­ka su žmo­gaus pa­nie­ki­ni­mu, ku­rio tiek daug mū­sų gy­ve­ni­me, lyg pra­keiks­mo daug.

Tik­ro­ji na­cio­na­li­nė kul­tū­ra ke­lia dva­sią, įpras­mi­na jaus­mų gro­žį, ne­pa­tai­kau­ja ydoms ir sil­pny­bėms, pri­mi­ty­vu­mui, ug­do ir vie­ni­ja. Kū­ry­ba – vi­sa­dos sa­vi­tas kū­rė­jo san­ty­kis su žmo­gu­mi ir lai­ku. To­kia ir ri­ba. Ma­ty­ki­me ją. Ir žmo­nes, ku­rie pel­no­si iš an­ti­kul­tū­ros, pa­ty­čių, cha­miz­mo ir tam­su­mo. Jų pel­nai pri­klau­so nuo mū­sų po­žiū­rio. Te­bū­nie jis nei­gia­mas jiems ir pa­lan­kus kiek­vie­nam dai­gui, kiek­vie­nam žie­dui kul­tū­ros dir­vo­je ar sa­vai gies­mei iš sa­vo – kol kas dar ne­im­plan­tuo­to ma­din­go – sna­po.

Iš­drįs­ki­me ir pa­sva­jo­ki­me: dėl mū­sų vie­ny­bės vie­ną gra­žią die­ną iš­nyks­ta vi­si an­gliš­ki už­ra­šai, ver­giš­kas at­si­sa­ky­mas po­zi­ci­jų, ku­rias mums tes­ta­mentu pa­li­ko anks­tes­nės kar­tos, bež­džio­niš­kas mo­te­riš­kų pa­var­džių iš­krai­py­mas (kaž­ko­dėl eu­ro­pie­tiš­ko­je tra­di­ci­jo­je Kris­ti­jo­nui Do­ne­lai­čiui ne­šo­vė gal­von sa­vo bū­res per­krikš­ty­ti Do­čėm, Slun­kėm, Pe­lė­dėm!), vi­sos mū­sų kal­bą dar­kan­čios sve­ti­my­bės, ku­rioms rei­kia jau ne­ži­nia pa­gal ko­kius prin­ci­pus su­da­ry­tų žo­dy­nų. Juk tik dėl mū­sų kal­bi­nin­kų žyg­dar­bio ka­dai­se at­si­spy­rė­me ir ap­gy­nė­me sa­vo kal­bos gry­nu­mą, kin­tan­čias nor­mas pa­ti­kė­da­mi au­to­ri­te­tams, jais pa­si­klio­vė­me. Ne­bu­vo­me „sie­ver­no za­pad­nyj kraj“, ne­ta­po­me „Lie­tu­va be lie­tu­vių“, ne­tap­si­me ir šim­tu an­gliš­kų žo­džių sno­bau­jan­čia, sve­tim­var­džių pri­daigs­ty­ta te­ri­to­ri­ja.

Lie­tu­vių kal­ba – mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės po­li­ti­nė, dva­si­nė, kul­tū­ri­nė sie­la, jos di­džio­ji pras­mė. Be har­mo­nin­go san­ty­kio su ja, kaip ir be kul­tū­ros, są­ži­nės, gė­dos, žmo­gus pra­ran­da sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias ir tam­pa ins­tink­tų ver­gu, o vals­ty­bė iš­si­gims­ta net su to­bu­lais įsta­ty­mų brūz­gy­nais ir mo­der­niau­siais graž­by­lia­vi­mais. Pa­gar­ba sa­vo kal­bai ne­reiš­kia ki­tų kal­bų nie­ki­ni­mo. At­virkš­čiai, tik iš­ryš­ki­na jų svar­bą, vie­tą ar ne­pa­grįs­tas pre­ten­zi­jas mū­sų tau­tai, ku­ri vi­sa­dos bu­vo ir iš­liks to­le­ran­tiš­ka ki­toms Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čioms tau­toms.

Vi­sų lau­kia tos pa­čios, vi­lia­mės, sa­vaip de­mo­kra­tinės, dau­sos pa­lei de­be­sė­lius, žvaigž­dy­nus ir be Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo iš­aiš­ki­ni­mo pro­ga su ben­dra­min­čių sie­lom re­gė­ti, kaip nyks­ta lyg dū­mas gai­viam ore for­ma­lus, reg­la­men­ti­nis, biu­ro­kratinis ūkas – IR VĖL ATGIMSTAME. O da­bar lai su­skam­ba var­pas ir te­pa­si­girs­ta ai­das įkan­din Lai­mo­no No­rei­kos bal­so: IŠGIRDOME. Su šven­te, su pa­va­sa­riš­ku at­si­nau­ji­ni­mu, su mū­sų bro­ly­be, iš­li­kus svei­kiems po re­for­mų griū­čių, su vis­kuo, kas ne­ža­da skan­da­lo ar sen­sa­ci­jos! Su šven­te. Juk kol kas dar mū­sų, ne kom­piu­te­rio kla­vi­šų, ser­ve­rių va­lio­je, mū­sų LIETUVOS li­ki­mas!

Ko­kios men­kos mū­sų aist­ros, men­ku­čiai žo­džiai, kaip men­ka vis­kas iš­ro­do Tau, mū­sų Tė­vyne, ir ko­kia Tu at­lai­di sa­vo vai­kams! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju R. Gu­dai­čiui.

At­kū­rus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę jau­no­ji kar­ta ne­tru­kus ga­lė­jo mo­ky­tis ir įgy­ti dau­giau ži­nių ge­riau­siuo­se pa­sau­lio uni­ver­si­te­tuo­se. Lie­tu­va di­džiuo­ja­si sa­vo moks­li­nin­kais, me­ni­nin­kais, spor­ti­nin­kais, gar­si­nan­čiais Lie­tu­vos var­dą pa­sau­ly­je. Esa­me dė­kin­gi jiems. Ne­pa­pras­tai džiau­gia­mės ir di­džiuo­ja­mės, kai jie su įgy­to­mis ži­nio­mis, pa­tir­ti­mi su­grįž­ta į sa­vo tė­vy­nę dar­buo­tis sa­vam kraš­tui var­dan tos Lie­tu­vos, var­dan sa­vo vai­kų at­ei­ties.

Ma­lo­niai kvie­čiu 2012 m. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės moks­lo pre­mi­jos lau­re­a­tą, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Bio­tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Bio­ter­mo­di­na­mi­kos ir vais­tų ty­ri­mo sky­riaus ve­dė­ją, dak­ta­rą Dau­man­tą Ma­tu­lį, ku­ris po ke­lio­li­kos me­tų, pra­leis­tų už­sie­nio uni­ver­si­te­tuo­se, su­grį­žo dirb­ti į Lie­tu­vą. Ti­kiuo­si, kad jo pa­vyz­dys pa­dės ap­si­spręs­ti ir ki­tiems jau­niems moks­li­nin­kams. (Plo­ji­mai)

 

2012 me­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės moks­lo pre­mi­jos lau­re­a­to, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Bio­tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Bio­ter­mo­di­na­mi­kos ir vais­tų ty­ri­mo sky­riaus ve­dė­jo, dak­ta­ro D. Ma­tu­lio kal­ba

 

D. MATULIS. Ger­bia­mo­ji Pre­zi­den­te, ger­bia­ma­sis Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai ir sve­čiai!

Nuo­šir­džiai svei­ki­nu jus vi­sus šia nuo­sta­bia pro­ga. At­ro­do, kaip šian­dien pri­si­me­nu tą 1990 metų ko­vo 11 die­ną, kai bu­vo pa­skelb­ta ne­pri­klau­so­my­bė. Iki tik­ros ne­pri­klau­so­my­bės dar bu­vo to­li, nors ir ne taip to­li, kaip tuo me­tu man at­ro­dė. Tik­ro­ji ne­pri­klau­so­my­bė at­ėjo 1991 m. rug­sė­jo 6 d., kai So­vie­tų Są­jun­ga ga­lu­ti­nai pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę. Man ši da­ta ir­gi la­bai bran­gi. Ji pa­ro­dė tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos žmo­nių bran­du­mą ir ge­ra­no­riš­ku­mą mū­sų at­žvil­giu. Be jų pa­lai­ky­mo ne­pri­klau­so­my­bę pa­siek­ti bū­tų bu­vę ge­ro­kai sun­kiau.

Jau už­au­go nau­ja kar­ta, ku­riai so­viet­me­tis tė­ra is­to­ri­ja. Da­bar­ti­niams mū­sų stu­den­tams ji jau tu­ri vi­sai ki­to­kią reikš­mę. Man keis­ta į tai žiū­rint. Pra­bė­go ne­ma­žai lai­ko ir si­tu­a­ci­ja pa­sau­ly­je ne­ma­žai pa­si­kei­tė. De­ja, Ru­si­jo­je si­tu­a­ci­ja da­ro­si su­dė­tin­ga ir ne vi­sa­da at­ro­do, kad jie mus pa­lai­ky­tų ir šian­dien. Ta­čiau taip pat ir mes tur­būt ne­be­sa­me to­kie ide­a­lis­tai, ko­kie bu­vo­me tuo me­tu, vis daž­niau vai­ko­mės pi­ni­gų, kar­tais pa­mirš­da­mi il­ga­lai­kes ver­ty­bes bei ide­a­lus.

Man keis­ta, kad tie­siog per po­rą me­tų Lie­tu­vos pi­lie­čių nuo­mo­nė nuo stip­riai už pa­vir­to į ga­na stip­riai prieš ato­mi­nę elek­tri­nę. Net man, vi­sai ne­pa­ty­ru­siam šiuo­se rei­ka­luo­se, aiš­ku, kad to­kiu bū­du tik tu­rė­si­me vie­toj vie­no ja­po­niš­ko ke­tu­ris ru­siš­kus re­ak­to­rius, ir sau­giau ne­taps nei fi­nan­siš­kai, nei eko­no­miš­kai, nei eko­lo­giš­kai. Toks įspū­dis, kad vie­ni kū­rė LEO LT, ki­ti kū­rė „Hi­ta­chi“. Bet ir vie­ni, ir ki­ti ban­dė su­griau­ti ir su­si­kon­cen­tra­vo ties pa­si­prie­ši­ni­mu opo­zi­ci­jai, o ne gal­vo­jo apie Lie­tu­vą. Nuo­šir­džiai lin­kiu jums iš­min­ties spren­džiant šiuos su­dė­tin­gus ir svar­bius Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei klau­si­mus taip, kad bū­tų kuo nau­din­giau Lie­tu­vai.

Taip jau at­si­ti­ko, kad iš 23 me­tų po ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo net 12 pra­lei­dau Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se. Už su­teik­tą moks­li­nin­ko iš­si­la­vi­ni­mą esu dė­kin­gas tiek Vil­niaus, tiek ir Mi­ne­so­tos uni­ver­si­te­tams. Pa­tir­tis, įgy­ta dir­bant far­ma­ci­jos pra­mo­nė­je Vals­ti­jo­se, taip pat la­bai ver­tin­ga. Ir džiau­giuo­si, kad ry­šiai ne­nu­trū­ko ir ga­li­me to­liau ben­dra­dar­biau­ti moks­li­nių ty­ri­mų sri­ty­je. Kar­tais ma­nęs klau­sia, ar bū­čiau pa­sie­kęs, ką pa­sie­kiau, jei­gu ne pa­tir­tis JAV. Vie­na­reikš­mio at­sa­ky­mo gal ir nė­ra, ta­čiau no­riu pa­brėž­ti, kad da­bar­ti­niam stu­den­tui ge­ro­kai leng­viau. Ne­bū­ti­na il­giems me­tams iš­vyk­ti, yra pui­kių ga­li­my­bių trum­pa­lai­kėms sta­žuo­tėms. Juk dar vi­sai ne­se­niai ap­skri­tai apie bet ko­kią ga­li­my­bę iš­vyk­ti aš pats net ne­ga­lė­jau sva­jo­­ti, o dirb­ti ir mo­ky­tis tik­rai ne­bu­vo jo­kios ga­li­my­bės. Tai­gi, ver­tin­ki­me ši­tą da­ly­ką, ką mes pa­sie­kė­me.

Kai su­grį­žau, Lie­tu­va tik­rai bu­vo ne­pa­pras­tai pa­au­gu­si, at­si­nau­ji­nu­si ir la­bai iš­gra­žė­ju­si per tuos du de­šimt­me­čius. Aš la­bai op­ti­mis­tiš­kai žiū­riu į Lie­tu­vą. Tu­ri­me pui­kias ga­li­my­bes vyk­dy­ti moks­li­nius ty­ri­mus. Ins­ti­tu­te dir­ba pui­kūs dar­buo­to­jai ir stu­den­tai. Štai jei­gu pa­im­tu­me pro­fe­so­riaus Čes­lo­vo Venc­lo­vo pa­vyz­dį, jis yra pa­sau­lio čem­pio­nas tam tik­ro­je ty­ri­mų sri­ty­je, ta­čiau var­gu ar daug kas iš jū­sų esa­te apie jį gir­dė­ję, nors mes tu­rė­tu­me daž­niau apie tai kal­bė­ti. Tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se stu­den­tai pui­kiai pa­si­ro­do, jie at­sto­vau­ja uni­ver­si­te­tui ir ins­ti­tu­tui, tik­rai ne­nu­si­leis­da­mi sa­vo ži­nio­mis ir darbš­tu­mu ben­dra­am­žiams iš ki­tų ša­lių. Ir si­tu­a­ci­ja dar la­biau pa­ge­rė­jo per ke­le­rius pas­ku­ti­nius me­tus, kai pa­di­dė­jo moks­lo kon­kur­si­nis fi­nan­sa­vi­mas.

De­ja, kar­tu su tuo at­ėjo ir ad­mi­nist­ra­ci­nės bė­dos. Ti­kiu, kad tai pa­si­keis, ta­čiau pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus, ne­žiū­rint daug kal­bų, ta biu­ro­kratinė naš­ta moks­li­nin­kams yra ga­na di­de­lė. Čia no­riu pa­mi­nė­ti vie­šų­jų pir­ki­mų sis­te­mą. Yra tik­rai su­pran­ta­mas fi­nan­sus duo­dan­čių ins­ti­tu­ci­jų no­ras pri­žiū­rė­ti mus, ta­čiau kai dėl la­bai il­gų pro­ce­dū­rų ne tik lai­ku ne­nu­per­ka­me nei re­a­gen­tų, nei prie­tai­sų, jie pa­sens­ta ir, de­ja, nu­per­ka­mi bran­giau, ne­gu ga­lė­tu­me nu­si­pirk­ti tie­siog rin­ko­je be jo­kių pir­ki­mų, be jo­kių pro­ce­dū­rų, tai jau yra ne­pa­tei­si­na­ma, ma­nau. Kai ko­kia nors sta­ty­bų ben­dro­vė (čia pa­vyz­dys) lai­mi di­de­lį kon­kur­są, net jei­gu vir­šy­tų vi­są Lie­tu­vos moks­lo biu­dže­tą, juk to­les­ni vi­nių ir ply­tų pir­ki­mai nė­ra pri­žiū­ri­mi il­gų pro­ce­dū­rų. Ji nie­ko ne­su­spė­tų pa­sta­ty­ti, jei­gu bū­tų to­kia si­tu­a­ci­ja. Svar­biau­sia tu­rė­tų bū­ti, ar pa­siek­tas ko­ky­biš­kas re­zul­ta­tas tais ty­ri­mais. La­bai ti­kiuo­si, kad pa­si­ti­kė­ji­mas moks­li­nin­kais pa­di­dės ir ad­mi­nist­ra­ci­nė naš­ta su­ma­žės.

Džiau­giuo­si tarp­tau­ti­niais ben­dra­dar­bia­vi­mais, prie ku­rių la­bai pri­si­de­da Skan­di­na­vi­jos re­gio­no moks­li­nin­kai, su­kū­rę gy­vy­bės ir bio­me­di­ci­nos moks­lų aso­cia­ci­ją ScanBalt. Jie pa­de­da mums jaus­tis rei­ka­lin­gais, nors esa­me eko­no­miš­kai sil­pnes­nė­je Ry­ti­nė­je Bal­ti­jos jū­ros pa­kran­tė­je. Taip pat džiau­giuo­si už­sie­nio lie­tu­vių moks­li­nin­kus vie­ni­jan­čia aso­cia­ci­ja „Fu­tu­ra Scien­tia“, ku­rio­je vyks­tan­čios dis­ku­si­jos pa­de­da ge­riau su­pras­ti švie­ti­mo ir moks­lo re­for­mų svar­bą. Dė­ko­ju lie­tu­vių, gy­ve­nu­sių už­sie­ny­je, vi­suo­me­ni­nei or­ga­ni­za­ci­jai „Su­grį­žus“, ku­rie tie­siog pa­ta­ria ir pa­lai­ko su­dė­tin­ges­niu mo­men­tu. Ta­čiau vi­sų la­biau­siai no­riu pa­dė­ko­ti Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų lie­tu­vių ben­druo­me­nei, ku­ri iš­sau­go­jo lie­tu­vy­bę ir sa­vo iš­min­ti­mi bei skaus­min­ga pa­tir­ti­mi pa­dė­jo man ir mums vi­siems to­bu­lė­ti ir ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me Lie­tu­vo­je. La­bai dė­ko­ju jums, po­li­ti­kai ir vi­si Lie­tu­vos žmo­nės, ku­rie pri­si­dė­jo­te, kad pa­siek­tu­me šian­die­ną. Lin­kiu jums iš­tver­mės ir iš­min­ties. Švęs­ki­me šią die­ną! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju D. Ma­tu­liui.

Lai­svo­je Lie­tu­vo­je gi­mė ir au­ga nau­jo­ji kar­ta. Jau­na­sis at­ža­ly­nas jau tik iš kny­gų, fil­mų ar nuo­trau­kų, tė­vų, se­ne­lių pa­sa­ko­ji­mų su­ži­no apie so­vie­ti­nes rep­re­si­jas, per­se­kio­ji­mus, did­vy­riš­ką gin­kluo­tą­jį ir ne­gin­kluo­tą­jį pa­si­prie­ši­ni­mą, trė­mi­mus, po­grin­di­nę spau­dą. Jie vaiz­do kad­ruo­se re­gi ple­vė­suo­jan­čias tri­spal­ves, tūks­tan­ti­nius mi­tin­gus, žmo­nių vei­duo­se įžvel­gia be­ga­li­nę mei­lę Lie­tu­vai ir lais­vės troš­ki­mą. Jie ži­no, kad Tė­vy­nę rei­kia my­lė­ti šir­di­mi, tęs­ti pra­dė­tus dar­bus, sau­go­ti tra­dici­jas.

Ma­lo­niai kvie­čiu iš et­no­lo­go Nor­ber­to Vė­liaus gim­ti­nės, Ši­la­lės ra­jo­no, Lau­ku­vos Nor­ber­to Vė­liaus gim­na­zi­jos gim­na­zis­tą, jau­ną­jį šau­lį Pau­lių Irt­mo­ną pa­si­da­lin­ti sa­vo min­ti­mis. (Plo­ji­mai)

 

Šila­lės ra­jo­no Lau­ku­vos Nor­ber­to Vė­liaus gim­na­zi­jos gim­na­zis­to, jau­no­jo šau­lio P. Irt­mo­no kal­ba

 

P. IRTMONAS. Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai ir sve­čiai!

Esu jau­nas žmo­gus – ma­no sie­la, pro­tas jau­ni, jau­ni su­ma­ny­mai, di­de­li troš­ki­mai ir sva­jo­nės. Man, be­si­for­muo­jan­čiam, ban­dan­čiam įsi­tvir­tin­ti, įleis­ti šak­nis gy­ve­ni­me, be ga­lo svar­bi ap­lin­ka, ma­ne su­pan­tis pa­sau­lis, ki­tų žmo­nių įta­ka, taip pat ir vals­ty­bės, vi­suo­me­nės po­žiū­ris į žmo­gų. No­riu pa­si­ti­kė­ti ir pa­tei­sin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą.

Lais­vė – vie­na iš svar­biau­sių ver­ty­bių ma­no, kaip ir kiek­vie­no žmo­gaus, gy­ve­ni­me. Prieš 23 me­tus ją iš­ko­vo­jo tik drą­sūs, ne­bi­jan­tys au­ko­tis žmo­nės. O šian­dien lais­vė mums at­ro­do sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas. Tai tei­sė ne­var­žo­mai, ne­drau­džia­mai reikš­ti sa­vo ar vi­suo­me­nės nuo­mo­nę. Tai har­mo­ni­ja. Žmo­gus ga­li skleis­tis, re­a­li­zuo­ti sa­ve, ma­ty­ti švie­sią sa­vo at­ei­tį, o kar­tu ir sa­vo Tė­vy­nei bū­ti švie­sos spin­du­liu. Lais­vą vals­ty­bę puo­se­lė­ja kū­ry­bin­gi žmo­nės. Lie­tu­vai šian­dien rei­kia ener­gin­gų žmo­nių, ku­riais ga­lė­tų di­džiuo­tis.

Be ga­lo džiau­giuo­si, kad gi­miau ir gy­ve­nu lais­vo­je Lie­tu­vo­je, sa­vo Tė­vy­nė­je. Di­džiuo­juo­si sa­vo tiek iš­ken­tė­ju­sia Tė­vy­ne. Di­džiuo­juo­si esąs lie­tu­vis. Lie­tu­viai – drą­sūs žmo­nės. Ir aš ga­liu drą­siai sva­jo­ti, kur­ti ir įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes, nes gy­ve­nu lais­vo­je ša­ly­je. Ti­kiu, kad ma­no sva­jo­nės iš­si­pil­dys. Ga­liu bū­ti lai­min­gas pats ir Lie­tu­vai su­teik­ti di­džiu­lį džiaugs­mą. Tu­riu lais­vą ap­si­spren­di­mo tei­sę, ga­liu kreip­ti sa­vo gy­ve­ni­mą no­ri­ma kryp­ti­mi. Nors dar ir ne­di­de­lė ma­no gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, ta­čiau jau da­bar sten­giuo­si pra­smin­gai gy­ven­ti. Sten­giuo­si ne tik dėl sa­vęs, sa­vo šei­mos, bet kar­tu ir dėl Lie­tu­vos. No­riu bū­ti vie­nas iš dau­ge­lio Lie­tu­vos švie­su­lių.

Mo­kau­si Ši­la­lės ra­jo­no Lau­ku­vos Nor­ber­to Vė­liaus 3-ioje gim­na­zi­jos kla­sė­je. Sten­giuo­si bū­ti tik­ras lie­tu­vis pat­rio­tas, ne­pra­lei­džiu nė vie­nos pa­si­tai­kiu­sios pro­gos re­a­li­zuo­ti sa­ve ir pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos ge­ro­vės. Pri­klau­sau Jau­nų­jų šau­lių są­jun­gai. Kaip tik ši or­ga­ni­za­ci­ja yra ma­no ker­ti­nis ak­muo pa­trio­tiš­ka­me gy­ve­ni­me. Įvai­rūs už­si­ė­mi­mai, va­sa­ros sto­vyk­los, kur­sai, tarp­tau­ti­nės pra­ty­bos ,,Žal­gi­ris“ yra tai, kas man tei­kia di­džiu­lį ma­lo­nu­mą ir bent trum­pai lei­džia pa­jus­ti ka­riš­ką gy­ve­ni­mą. Dau­gu­mai sto­vė­ji­mas ri­kiuo­tė­je, žy­gia­vi­mas, įvai­rios tak­ti­nės už­duo­tys – var­gas, ta­čiau ne man. Lai­kant gin­klą ran­ko­je, ne­šant sun­kią kup­ri­nę ant pe­čių, ky­la tik pa­čios nar­siau­sios min­tys: no­ras sau­go­ti ir gin­ti sa­vo ša­lį, no­ras vi­sas jė­gas ati­duo­ti jai. Jau­nų­jų šau­lių veik­la ma­ne iš­mo­kė dis­cip­li­nos, nu­tei­kė po­zi­ty­viai. Su­pra­tau, kad nie­ka­da ne­ga­li­ma nu­leis­ti ran­kų, kad ir kaip bū­tų sun­ku. Ne­pa­si­se­kė šian­dien – ry­toj bus ge­riau.

Ma­no mo­kyk­lo­je daž­nai ren­gia­mi tau­ti­niai ren­gi­niai, pa­trio­ti­nės dai­nos kon­kur­sai, ku­riuo­se da­ly­vau­ju ir aš. Dai­nuo­ju kar­tu su šau­nia kom­pa­ni­ja ben­dra­min­čių, ku­rie taip pat mąs­to po­zi­ty­viai. Di­džio­ji mū­sų re­per­tu­a­ro da­lis – dai­nos apie tė­vy­nę. Jos su­ke­lia di­džiau­sius iš­gy­ve­ni­mus. Gi­lin­da­ma­sis į dai­nų apie Lie­tu­vą pras­mę su­pran­tu: ko­kia di­de­le kai­na jos ne­pri­klau­so­my­bė, lais­vė bu­vo iš­ko­vo­ta ir kaip šį tur­tą mes kiek­vie­nas pri­va­lo­me sau­go­ti.

Ne­įsi­vaiz­duo­ju jau­no, ak­ty­vaus, sa­vo svei­ka­ta be­si­rū­pi­nan­čio jau­nuo­lio be spor­to. Krep­ši­nis man, kaip ir di­džia­jai da­liai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, yra dau­giau nei spor­tas. Žais­da­mas krep­ši­nį aš at­si­ri­bo­ju nuo esa­mų pro­ble­mų, var­gų, mo­kau­si už­si­spy­ri­mo, at­kak­lu­mo ne tik aikš­te­lė­je, bet ir už jos ri­bų. Spor­tuo­da­mas lais­vą lai­ką pra­lei­džiu tie­siog pui­kiai, at­si­pa­lai­duo­ju, taip pat pa­ti­riu gau­sy­bę ne­ap­sa­ko­mų įspū­džių.

Džiau­giuo­si, kad šian­dien ga­liu lais­vai kvė­puo­ti, siek­ti sa­vo sva­jo­nių ir jaus­tis lai­min­gas, ga­liu pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir įkvėp­ti ki­tus, nes, anot Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­čiaus dai­nos: „Čia ma­no že­mė, ma­no Že­mė, ma­no dan­gus. Ma­no ke­lias, ma­no ke­lias į ma­no na­mus. Ma­no lai­mė, ma­no lai­mė – ma­no vil­tis. Ma­no me­tai, ma­no me­tai vė­lei nau­ji.“

Ačiū ir su gra­žia šven­te! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju Pau­liui. Su vil­ti­mi žvel­gia­me į jau­ną­ją kar­tą, ku­ri to­liau kurs Lie­tu­vos vals­ty­bę, sau­gos Lie­tu­vos lais­vę. Lai kiek­vie­no mū­sų šir­dy­je at­si­ran­da at­sa­ko­my­bė už Lie­tu­vos at­ei­tį – juk Lie­tu­va yra mū­sų Tė­vy­nė, ir te­gul po­eto J. Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lės pa­de­da mums su­vok­ti, ko­kia di­džiu­lė yra kiek­vie­no iš mū­sų at­sa­ko­my­bė už sa­vo ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­ei­tį: „ O gal Tė­vy­nę rei­kia vi­są lai­ką lip­dyt ir kur­ti, kur­ti ir lip­dyt? Nes jei su­sto­ji tik – ji­nai ir mirš­ta. Taip, kur­ti vi­są lai­ką. Vi­są lai­ką! Lip­dyt ir kur­ti…“ Tad kur­ki­me Lie­tu­vą vi­si.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju, kad šią mums vi­siems svar­bią die­ną pa­bu­vo­me ir pa­si­džiau­gė­me kar­tu. Skel­biu mi­nė­ji­mą baig­tą. Vi­sus kvie­čiu 12 val. į tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių vė­lia­vų pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ją Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tė­je. Taip pat vi­sus kvie­čiu Sei­me pa­si­klau­sy­ti skam­bių jau­ni­mo dai­nų ir da­ly­vau­ti šven­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se. Su Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na, mie­lie­ji! (Plo­ji­mai)

 

 


* LSDPF – Lietuvos social­demokratų partijos frakcija.