LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO IR
2012 METŲ LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS

STENOGRAMA

 

2013 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. GEDVILAS
ir Seimo Pirmininko pavaduotoja I. DEGUTIENĖ

 

 

 

PIRMININKAS (V. GEDVILAS). Mie­lie­ji ir ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai! 1991 m. Sau­sio 13-oji vi­sa­da iš­liks žmo­nių at­min­ty­je kaip Lais­vės gy­ni­mo die­na, kaip skaus­mo ir be­ga­li­nio ryž­to, vie­ny­bės bei mei­lės Tė­vy­nei ir jos lais­vei die­na. Jau pra­bė­go dvi­de­šimt dve­ji Lie­tu­vos lais­vės me­tai, ap­gin­ti mū­sų žmo­nių ne­pa­pras­to pa­si­au­ko­ji­mo Tė­vy­nei. Šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo me­tu dar kar­tą pri­si­min­ki­me vi­sus, kri­tu­sius už Lie­tu­vos lais­vę, vi­sus lais­vės gy­nė­jus ir pa­bū­ki­me kar­tu. Skel­biu iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS. Ger­bia­mie­ji, į iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą ir 2012 m. Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją at­vy­ko Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė (Plo­ji­mai), Pre­zi­den­tas V. Adam­kus su žmo­na (Plo­ji­mai), pir­mo­sios at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys V. Land­sber­gis su žmo­na (Plo­ji­mai), ko­vo­to­jas už Lie­tu­vos lais­vę, ak­ty­vus pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tų oku­pa­ci­jai da­ly­vis A. Ter­lec­kas (Plo­ji­mai), Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas A. But­ke­vi­čius su žmo­na (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, Vy­riau­sy­bės na­riai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, nu­ken­tė­ju­sie­ji Sau­sio 13-ąją, vals­ty­bės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, pir­mo­sios at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, ko­vo­to­jai už lais­vę, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir jų at­sto­vai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, jau­ni­mas, ki­ti di­džiai gar­bin­gi sve­čiai.

To­liau pir­mi­nin­kau­ja Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja I. De­gu­tie­nė.

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ, TS-LKDF*). Ger­bia­mie­ji, kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką V. Ged­vi­lą.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko V. Ged­vi­lo kal­ba

 

V. GEDVILAS. Ger­bia­mie­ji Sau­sio 13-osios au­kų tė­vai, vai­kai, ar­ti­mie­ji, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, ger­bia­ma­sis Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Eks­ce­len­ci­ja Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Al­gir­dai But­ke­vi­čiau, eks­ce­len­ci­jos už­sie­nio vals­ty­bių am­ba­sa­do­riai, re­li­gi­nių kon­fe­si­jų va­do­vai ir at­sto­vai, ger­bia­mie­ji šios ir pra­ėju­sių ka­den­ci­jų Sei­mo ir Eu­ropos Par­la­men­to na­riai! Tra­di­ciš­kai šią Sau­sio 13-ąją esa­me kar­tu. Esa­me kar­tu, kad pri­si­min­tu­me kru­vi­nuo­sius 1991 me­tų Sau­sio 13-osios įvy­kius, kad dar kar­tą ap­mąs­ty­tu­me jų vie­tą ir reikš­mę mū­sų is­to­ri­jai, mū­sų da­bar­čiai ir at­ei­čiai.

Kas­met, kai mi­ni­me Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jų die­ną, dau­ge­lio mū­sų šir­dy­se dar gy­vi ir ryš­kūs pri­si­mi­ni­mai, krau­ją sting­dan­tys šū­viai, krau­pios aki­mir­kos, il­gai trun­kan­čios ne­ži­nios va­lan­dos ir die­nos.

Sau­sio 13-oji – tai ban­dy­mas ne tik su­šau­dyti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, bet ir su­stab­dy­ti lais­vė­jan­čių tau­tų ver­ži­mą­si, no­rą kur­ti sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą, at­gau­ti lais­vę, at­gau­ti ne­pri­klau­so­my­bę.

Tik­rą­jį lie­tu­vių tau­tos ryž­tą ir pa­si­au­ko­ji­mą pa­ro­dė Sau­sio 13-osios įvy­kiai. Jie pa­rei­ka­la­vo ne­ma­žai au­kų: apie 700 žmo­nių bu­vo su­žeis­ti, 14 žu­vo.

Dau­gu­ma jų – trem­ti­niai ar iš trem­ti­nių šei­mos, li­kę gy­vi po si­bi­rų, daug jau­nų. Vi­si jie – iš pa­čių tau­tos gel­mių. Lie­tu­vos lais­vė ir at­ei­tis žu­vu­siems bu­vo bran­ges­nė už jų pa­čių lais­vę, už jų gy­ve­ni­mą.

Ir vi­si jie – jau am­ži­ni, am­žiams mū­sų, mū­sų tau­tos at­min­ty. Jiems – gi­li mū­sų pa­gar­ba.

Pa­gerb­ki­me vi­sus žu­vu­siuo­sius už Tė­vy­nės lais­vę ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Mi­nė­da­mi šią die­ną mes su gi­lia pa­gar­ba pri­si­me­na­me vi­sus Sau­sio 13-osios žmo­nes.

Pri­si­me­na­me tuos, ku­rie die­ną ir nak­tį ka­sė prieš­tan­ki­nius grio­vius, sta­tė ba­ri­ka­das sos­ti­nės gat­vė­se, prie par­la­men­to, Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rū­mų, Te­le­vi­zi­jos bokš­to ir Vil­niaus til­tų.

Pri­si­me­na­me tuos, ku­rie mai­ti­no de­šim­tis tūk­s­tan­čių par­la­men­to gy­nė­jų, ir tuos, ku­rie prie lau­žų da­li­jo­si karš­ta ar­ba­ta, su­muš­ti­niais, at­si­neš­tais iš na­mų, at­vež­tais iš to­li­miau­sių mies­te­lių ir kai­mų.

Pri­si­me­na­me tuos, ku­rie iš­ti­so­mis pa­ro­mis bu­dė­jo ir sau­go­jo mus nuo prie­šo.

Prieš dvi­de­šimt dve­jus me­tus mes bu­vo­me vie­nin­gi kaip nie­ka­dos, rū­pes­tin­gi, ge­ri ir pa­slau­gūs. Ta­da mes bu­vo­me kaip vie­nin­ga, di­de­lė ir dar­ni šei­ma, ku­rio­je vie­nas ki­tą su­pran­ta iš pu­sės žo­džio, ges­to, mi­mi­kos. Tuo­met mes ėjo­me, bė­go­me, va­žia­vo­me ten, kur mū­sų la­biau­siai rei­kė­jo.

Mie­lie­ji Sau­sio 13-osios žmo­nės, tuo­met, prieš dvi­de­šimt dve­jus me­tus, mes tik­rai bu­vo­me ki­to­kie, mes tu­rė­jo­me tiek daug ryž­to, ti­kė­ji­mo ir vil­ties, kad tu­ri­me gy­ven­ti ki­taip – lais­vai, sa­va­ran­kiš­kai val­dy­ti sa­vo kraš­tą, rū­pin­tis žmo­nė­mis. Mū­sų tiks­las bu­vo vie­nas – lais­va Lie­tu­va – tuo­met jo­kie tan­kai mums ne­bu­vo bai­sūs. Vie­ny­bę mes pa­ju­to­me Są­jū­džio mi­tin­guo­se ir Bal­ti­jos ke­ly, kai ran­ko­mis su­si­ki­bę, tar­si gy­va gran­di­ne, nu­tie­sė­me ke­lią iš Vil­niaus į Ta­li­ną.

Vil­ties, Ti­kė­ji­mo ir Vie­ny­bės bu­vo tiek daug, kad ne­pa­bū­go­me prie­šo tan­kų. Tė­vy­nės gin­ti su­si­rin­ko vi­sa Lie­tu­va – vai­kai, mo­te­rys, vy­rai, se­ne­liai. Ta­da vi­si – ir in­ži­nie­riai, ir ar­tis­tai, ir sta­ty­bi­nin­kai, ir me­di­kai, ir žur­na­lis­tai, stu­den­tai ir mo­ki­nu­kai – dir­bo tą pa­tį dar­bą – JIE BUVO LAI­SVĖS GYNĖJAI.

Net tie, bent jau dau­gu­ma jų, kas į tą di­dį­jį įvy­kių sū­ku­rį pa­te­ko at­si­tik­ti­nai ar at­lė­kė tik iš smal­su­mo, pa­si­ro­džius tan­kams, pa­si­gir­dus jų šū­viams ir mū­sų dai­nai, vir­to Sau­sio 13-osios žmo­nė­mis, o Ne­pri­klau­so­my­bės, Lais­vės ir Lie­tu­vos ide­a­lai – jų ide­a­lais. Apie Lie­tu­vos Sau­sio 13-ąją iš­gir­do tuo­met ir pa­sau­lis.

Mie­li už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­me vi­soms jū­sų at­sto­vau­ja­moms vals­ty­bėms, ku­rios prieš dvi­de­šimt dve­jus me­tus bu­vo su mu­mis. Bu­vo to­mis die­no­mis, kai mums la­biau­siai to bu­vi­mo rei­kė­jo. Be jū­sų, vien sa­vo oru­mu ir vie­ny­be, mes gal ir ne­bū­tu­me ta­da su­stab­dę tan­kų.

Ne­bū­tu­me. Net su per­ga­lei pa­au­ko­to­mis gy­vy­bė­mis, net su su­žeis­tai­siais, ku­rie dar šian­dien jau­čia skaus­mą. Ir ne vien nuo įvai­rių fi­zi­nių ne­ga­lių. Ne­re­tai ir nuo mū­sų dė­me­sio sto­kos.

Dė­ko­ja­me jū­sų žur­na­lis­tams, ta­da pa­sau­lį in­for­ma­vu­siems apie įvy­kius Lie­tu­vo­je.

Dė­ko­ja­me jū­sų pi­lie­čiams, at­vy­ku­siems gin­ti Lie­tu­vos lais­vės ir Sei­me kar­tu su mū­sų ša­lies pilie­čiais da­vu­siems Lie­tu­vos ka­rio sa­va­no­rio prie­sai­ką.

Ne­pa­pras­tos svar­bos tu­rė­jo tai, kad su mu­mis ta­da bu­vo de­mo­kra­tinės Ru­si­jos jė­gos, de­mo­kra­tiškai mąs­tan­tys po­li­ti­kai, žur­na­lis­tai, kū­ry­bi­nė in­te­li­gen­ti­ja.

Per tuos dvi­de­šimt dve­jus me­tus už­au­go dar vie­na kar­ta. Daug kas pa­si­kei­tė, pa­si­kei­tė­me vi­si.

Lie­tu­va, at­kū­ru­si ir iš­sau­go­ju­si ne­pri­klau­so­my­bę, pa­su­ko de­mo­kra­tijos stip­ri­ni­mo, pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mo, kul­tū­ros, pa­vel­do puo­se­lė­ji­mo bei eu­ro­at­lan­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų in­teg­ra­ci­jos ke­liu.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių re­fe­ren­du­me pri­im­tas pa­grin­di­nis ša­lies įsta­ty­mas – Kon­sti­tu­ci­ja. XXI am­žių Lie­tu­va pra­dė­jo at­kū­ru­si sa­vo vals­ty­bin­gu­mą, in­teg­ruo­da­ma­si į tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, taip ga­ran­tuo­da­ma sau­gios vals­ty­bės at­ei­ties ir sta­bi­laus vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo vil­tį. Lie­tuva ta­po Šiau­rės At­lan­to su­tar­ties or­ga­ni­za­ci­jos (NATO) ir Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re. Taip pat iš­kil­min­gai pa­mi­nė­jo sa­vo per­mai­nin­go ir su­dė­tin­go pir­mo­jo tūks­tant­me­čio ju­bi­lie­jų. Sim­bo­liš­ka, tais pa­čiais me­tais Vil­nius ta­po Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne. Dar šie­met Lie­tu­va ren­gia­si pir­mi­nin­kau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai.

Tai­gi MES, ne­pai­sy­da­mi įvai­rių pro­ble­mų ir truk­džių, iš­ki­lu­sių sun­ku­mų ir kri­zių, ryž­tin­gai ir su vil­ti­mi žvel­gia­me į tre­čio­jo tūks­tant­me­čio ga­li­mus iš­šū­kius. Tik bū­da­mi vie­nin­gi, su­si­tel­kę įvei­k­si­me vi­sas kliū­tis bei tie­si­me ke­lius į at­ei­tį.

Kvie­čiu vi­sus tęs­ti ir puo­se­lė­ti mums vi­siems la­bai reikš­min­gos ir bran­gios is­to­ri­nės Lais­vės gy­nė­jų die­nos tra­di­ci­jas, di­džiuo­tis sa­vo Tė­vy­ne, sa­vo kraš­to pa­sie­ki­mais, my­lė­ti ir bran­gin­ti ją. Su mei­le at­si­ras ir rū­pes­tis, o su rū­pes­čiu – dar di­des­nė at­sa­ko­my­bė už sa­vo kraš­tą, žmo­nes, jų at­ei­tį.

Gerb­da­mi mū­sų žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mą, pri­min­ki­me vi­siems ir pa­rei­gą – sa­vo Tė­vy­nei ir jos lai­s­vei. Pa­rei­gą ži­no­ti, at­min­ti ir sau­go­ti.

 Ir ne­pa­ra­gin­ti tų, ku­rių tė­vai ar se­ne­liai 1991 m. Sau­sio 13-ąją bu­vo iš­ėję gin­ti lais­vės, kiek­vie­ną Sau­sio 13-ąją at­ei­ki­me prie par­la­men­to, į tą pa­čią vie­tą, kur sto­vė­jo, dai­na­vo, skan­da­vo tau­ta. At­si­ves­ki­me vai­kus, anū­kus, gi­mi­nes. Pa­bū­ki­me kar­tu ir pri­si­min­ki­me tuos is­to­ri­nius Sau­sio įvy­kius. Kad vi­sa­da ži­no­tu­me, ko­dėl Sau­sio 13-osios iš­va­ka­rė­se už­de­ga­mi at­mi­ni­mo lau­žai.

Gal­būt pra­si­dė­tų gra­ži tra­di­ci­ja ir tuo­met kie­k­vie­nas Lie­tu­vos gy­ven­to­jas be at­ski­ro ra­gi­ni­mo tą­dien jaus­tų bū­ti­ny­bę at­ei­ti ČIA.

Ir gal­būt ta tra­di­ci­ja virs­tų sa­vo­tiš­ku dva­si­niu ka­mer­to­nu, ku­ris duo­tų to­ną Lie­tu­vai.

Vi­sa šir­di­mi no­rė­čiau tuo ti­kė­ti. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kui. Šio­je sa­lė­je Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai be­ga­li­nės įtam­pos die­no­mis ir nak­ti­mis dir­bo ne­skai­čiuo­da­mi nei lai­ko, nei gai­lė­da­mi sa­vo jė­gų. To­mis tra­giš­ko­mis ir kar­tu be­ga­li­nio vi­sų Lie­tu­vos žmo­nių pa­si­au­ko­ji­mo, vie­ny­bės die­no­mis ir nak­ti­mis, at­lai­kant žiau­rų so­vie­tų ka­riuo­me­nės puo­li­mą, Lie­tu­vos par­la­men­tas bu­vo gy­vo­ji ba­ri­ka­da – Lie­tu­vos šir­dis. Ma­lo­niai kvie­čiu kal­bė­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pre­zi­diu­mo na­rį Alo­y­zą Sa­ka­lą. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro A. Sa­ka­lo kal­ba

 

A. SAKALAS. Ger­bia­mie­ji Sau­sio 13-osios žmo­nės, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, po­nios ir po­nai! Sau­sio 13-oji ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­ta ir ki­taip, ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­ta pa­sau­lio de­mo­kra­tinių vals­ty­bių at­si­pei­kė­ji­mo die­na.

Tą die­ną, gin­da­mi Lie­tu­vos lais­vę, žu­vo 14 ir bu­vo su­žeis­ti dar 702 Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Jie ne­pai­sė mir­ti­nos grės­mės, jie ne­svars­tė, ko­kia bus ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va, ne­kė­lė sau klau­si­mo, ar Lie­tu­va bus to­kia, ko­kios jie no­rė­tų, ar ji bus to­kia, ku­rio­je kiek­vie­nas jaus­tų­si, kad jis yra vals­ty­bės šei­mi­nin­kas, o ne koks nors pra­ša­lai­tis, ku­riam svar­bu tik jo as­me­ni­nė ge­ro­vė. Jie ti­kė­jo vi­sų mū­sų iš­min­ti­mi ir su­ge­bė­ji­mais val­dy­ti vals­ty­bę, var­dan to pra­lie­jo sa­vo krau­ją ir ati­da­vė sa­vo bran­giau­sią tur­tą – gy­vy­bę. Į klau­si­mą, jei­gu mes pa­klaus­tu­me sa­vęs, ar mes pa­tei­si­no­me jų lū­kes­čius, at­sa­ky­ki­me kiek­vie­nas sau. Sau­sio 13-osios gy­nė­jai ne­svars­tė ir to, kaip pa­si­keis jų pa­čių gy­ve­ni­mas Ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. Jie tik gy­nė Lie­tu­vą ir mums vi­siems pa­ro­dė, kad lais­vė yra svar­biau­sias kiek­vie­no iš mū­sų tur­tas. Ne pi­ni­gai ir už­ima­mi pos­tai, bet lais­vė. Am­ži­na Sau­sio 13-osios did­vy­riams pa­dė­ka ir gar­bė. Pa­dė­ka tiems, ku­rie Sau­sio 13-ąją gy­nė par­la­men­tą, gy­nė Lie­tu­vos lais­vę.

Tuo tar­pu Va­ka­rų de­mo­kra­tijos vals­ty­bės bu­vo už­liū­liuo­tos pa­sau­lio ga­lin­gų­jų daž­nai kar­to­ja­mos mal­de­lės „tik ne­pa­kenk­ti M. Gor­ba­čio­vui“, nes ki­taip ga­li su­sto­ti Ta­ry­bų Są­jun­go­je M. Gor­ba­čio­vo pra­dė­tas per­tvar­kos pro­ce­sas. Ir tik Sau­sio 13-ąją pra­lie­tas krau­jas pri­ver­tė juos at­si­pei­kė­ti ir su­abe­jo­ti M. Gor­ba­čio­vo per­tvar­kos ko­ky­be.

Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad dar 1990 m. įžval­gūs mū­sų po­li­ti­kai Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pre­zi­diu­me iš­sa­kė nuo­mo­nę, kad vien M. Gor­ba­čio­vo per­tvar­kos ne­pa­kaks mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bei įtvir­tinti, nes Va­ka­rų vals­ty­bės ga­li at­si­pei­kė­ti nuo M. Gor­ba­čio­vo per­tvar­kos su­kel­tos eu­fo­ri­jos ir pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę tik pa­ma­čiu­sios pra­lie­tą dėl jos krau­ją. Taip ir įvy­ko. Iki tol vals­ty­bės tei­si­no­si tuo, kad Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė ne­pa­kan­ka­mai kon­tro­liuo­ja sa­vo te­ri­to­ri­ją ir nor­ma­li už­sie­nio vals­ty­bių veik­la ne­ga­li bū­ti už­tik­rin­ta.

Bet jau 1991 m. va­sa­rio 11 d., pra­ėjus ne­pil­nam mė­ne­siui nuo pra­lie­to krau­jo die­nos ir be­veik me­tams nuo Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to pa­skel­bi­mo, Lie­tu­vos Res­pub­li­ką de ju­re pri­pa­ži­no pir­mo­ji už­sie­nio vals­ty­bė – Is­lan­di­ja. Čia rei­kia pa­brėž­ti, kad tai bu­vo drą­si vals­ty­bė. Ji nie­ko ne­klau­sė – nei Jun­g­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, nei Ru­si­jos, ne­klau­sė, ar jiems ga­li­ma pri­pa­žin­ti Lie­tu­vą. Jie pri­pa­ži­no.

Šian­die­ną, jei­gu grį­ši­me prie šios die­nos ak­tu­a­li­jų, tar­ki­me, aš kaip pa­vyz­dį pa­sa­ky­siu, Ki­ni­ja nie­kaip ne­no­ri duo­ti ne­pri­klau­so­my­bės Tai­va­nio vals­ty­bei, ku­ri taip pat yra to­kia pa­ti de­mo­kra­tinė vals­ty­bė. Ne­at­si­ran­da, de­ja, nė vie­nos drą­sios val­s­ty­bės, ku­ri pri­pa­žin­tų ši­tą res­pub­li­ką. Gal­būt dar at­si­ras.

Ne­tru­kus, va­sa­rio 29 d., Lie­tu­vos Res­pub­li­ką pri­pa­ži­no B. Jel­ci­no va­do­vau­ja­ma Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja. Pa­dė­tis pa­si­kei­tė žlu­gus 1991 m. rug­pjū­čio pu­čui, kai ta­po aiš­ku, jog se­no­sios TSRS jė­gos jau ne­bė­ra, ji ne­tu­rės įta­kos vals­ty­bė­je. Ta­da per ga­na trum­pą lai­ką – nuo 1991 m. rug­pjū­čio 26 d. iki rug­pjū­čio 28 d. – Lie­tu­vos Res­pub­li­ką de ju­re pri­pa­ži­no 27 vals­ty­bės, tarp ku­rių bu­vo Vo­kie­ti­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Rug­pjū­čio 30 d. Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no Va­ti­ka­nas, rug­sė­jo 2 d. – Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos.

Tų pa­čių me­tų rug­sė­jo 6 d. Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no ir Ta­ry­bų Są­jun­ga. Tuo me­tu Lie­tu­va jau bu­vo ga­vu­si pri­pa­ži­ni­mo ak­tus iš 57 vals­ty­bių. Ga­lu­ti­nį ne­pri­klau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mą įtvir­ti­no Lie­tu­vos (kar­tu su Es­ti­ja, Lat­vi­ja bei ki­to­mis ke­tu­rio­mis vals­ty­bė­mis) pri­ėmi­mas į Jung­ti­nes Tau­tas 1991 m. rug­sė­jo 17 d. Taip Lie­tu­vą be­veik per vie­ną mė­ne­sį pri­pa­ži­no be­veik vi­sa tarp­tau­ti­nė ben­dri­ja.

Ko­kia da­ry­ti­na iš­va­da iš vi­sų ši­tų įvy­kių? 1991 m. sau­sio 13 d. pra­lie­tas Lie­tu­vos žmo­nių krau­jas la­bai pa­spar­ti­no Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mą tarp­tau­ti­niu mas­tu. Ačiū jums, Sau­sio 13-osios žmo­nės. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. GEDVILAS). Dė­ko­ju A. Sa­ka­lui. Sau­sio 13-oji – vie­ny­bės ir per­ga­lės die­na, be­ga­li­nio skaus­mo, ne­pa­pras­to pa­si­ry­ži­mo ir pa­si­prie­ši­ni­mo die­na. Žu­vu­sių­jų did­vy­rių ar­ti­mie­siems – tai pa­čių bran­giau­sių žmo­nių ne­tek­ties die­na. Lie­tu­va len­kia gal­vas prieš mū­sų did­vy­rius. At­si­svei­kin­da­mas su žu­vu­siai­siais už Lie­tu­vos lais­vę 1991 m. sau­sio 16 d. po­etas, At­gi­mi­mo dai­nius J. Mar­cin­ke­vi­čius sa­kė: „Sa­kau, ko­kie mes stip­rūs, kai ma­no ran­ka ta­vo ran­ko­je, o ta­vo ran­ka jo ran­ko­je. Ši­to­je vi­są Lie­tu­vą ap­ka­bi­nu­sio­je gran­di­nė­je am­ži­nai jau­si­me ir jų, žu­vu­sių­jų, ran­kas. Jie sto­vės kar­tu su mu­mis, kaip tą Sau­sio 13-osios nak­tį.“

Kvie­čiu tar­ti žo­dį Vy­riau­sy­bi­nės ko­mi­si­jos SSRS ag­re­si­jos au­kų lai­do­tu­vėms or­ga­ni­zuo­ti pir­mi­nin­ką, Lai­ki­no­sios gy­ny­bos va­do­vy­bės na­rį, Sau­sio 13-osios nak­tį pa­skir­tą Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Z. Vaiš­vi­lą. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Z. Vaiš­vi­los kal­ba

 

Z. VAIŠVILA. Mie­lie­ji Lie­tu­vos žmo­nės, sve­čiai! 2011 m. sau­sio 12 d. šio­je tri­bū­no­je Jo Eks­ce­len­ci­ja ar­ki­vys­ku­pas S. Tam­ke­vi­čius ta­rė: „Lie­tu­vai rei­kia mei­lės tie­so­je.“ At­ro­dy­tų, pa­pras­ta ir aiš­ku. De­ja, re­a­ly­bė yra la­bai nu­to­lu­si nuo šių šven­tų žo­džių. Sau­sio 13- oji – vie­ny­bės die­na. Ti­kė­jo­me vie­nas ki­tu, ta­čiau šian­dien esa­me pa­var­gę nuo me­lo ir ne­be­ži­no­me, kuo ti­kė­ti. Šian­dien tai kas­die­ny­bė – iš­di­di ir šal­ta.

Kal­bė­siu apie Sau­sio 13-osios by­lą, ku­rios ei­ga po ke­lių ko­la­bo­ran­tų nu­tei­si­mo iš es­mės su­sto­jo. Iš pra­džių apie tai, kas nau­jo sun­ki­nant šį ty­ri­mą. Pre­zi­den­tės D. Gry­baus­kai­tės siū­ly­mu Sei­mas (ti­kiuo­si, ne­są­mo­nin­gai) 2010 m. gruo­džio 23 d. pa­nai­ki­no Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tui pri­skir­tą iki­teis­mi­nio ty­ri­mo (bau­džia­mo­jo per­se­kio­ji­mo) funk­ci­ją ir jos ne­pri­sky­rė nie­kam. Lie­tu­va li­ko be iki­teis­mi­nio ty­ri­mo įstai­gos, ku­ri tir­tų nu­si­kals­ta­mas vei­kas žmo­giš­ku­mui ir ka­ro nu­si­kal­ti­mus, nu­si­kal­ti­mus vals­ty­bei, jos ne­pri­klau­so­my­bei ir kon­sti­tu­ci­nei san­tvar­kai. Pro­ku­ro­rai va­do­vau­ja ty­ri­mui, ta­čiau kaž­kas by­lo­je tu­ri at­lik­ti ir ai­bę kon­kre­čių dar­bų.

Ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro įsa­ky­mu nuo 2011 m. sau­sio 17 d. pa­nai­kin­tas šią by­lą ty­ręs Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų sky­rius, įsteig­tas, be­je, 1991 m. spa­lio 23 d. Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos nu­ta­ri­mu, nes mū­sų Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba, vie­šai pa­smer­ku­si nu­si­kal­ti­mus žmo­giš­ku­mui, prin­ci­pin­gai lai­kė­si nuo­sta­tos, kad juos įvyk­dę as­me­nys bū­tų per­se­kio­ja­mi ir ne­tu­ri iš­veng­ti at­sa­komy­bės.

Lik­vi­duo­tas de­šimt­me­čiais bur­tas Or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mo sky­rius. Iš­gir­do­me, kad ir eta­tų pro­ku­ra­tū­ro­je per daug.

Sau­sio 13-osios by­lo­je 15-os iš 48-ių įta­ria­mų­jų at­žvil­giu nu­trauk­ti įta­ri­mai tuo pre­teks­tu, kad jų nu­si­kals­ta­mos vei­kos tie­sio­giai ne­su­si­ju­sios su gy­vy­bės at­ėmi­mu ar pa­ken­ki­mu svei­ka­tai. Ir tik šios die­nos pro­ga pa­skelb­ta, kad by­la per­duo­da­ma teis­mui. Po mū­sų spau­dos kon­fe­ren­ci­jos Sei­me sau­sio 11 d. iš­gir­do­me, kad įta­ri­mai bus pa­reikš­ti 81 už­sie­nio ka­riš­kiui, ta­čiau ko­dėl ne ko­la­bo­ran­tams, be ku­rių Sau­sio 13-osios vals­ty­bės per­ver­smo vyk­dy­mas bū­tų aki­vaiz­di už­sie­nio ka­ri­nė in­ter­ven­ci­ja? Ti­ria­ma „Kas­per­vi­zi­jos“ vei­do pul­ki­nin­ko E. Kas­pe­ra­vi­čiaus veik­la, o Na­cio­na­li­nio gel­bė­ji­mo ko­mi­te­to pa­skir­to Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko G. Steig­vi­los – ne. Kas tai le­mia? Ma­nau, kie­no nors bai­mė ar įta­ka.

Nu­trauk­ta ai­bė iki­teis­mi­nių ty­ri­mų dėl Vil­niaus–Rygos OMON’o ta­ria­mai kri­mi­na­li­nių nu­si­kal­ti­mų dėl se­na­ties, lyg ne­su­vok­tu­me, kad vi­sa tai bu­vo už­sie­nio vals­ty­bės ag­re­si­ja, ku­riai se­na­tis ne­tai­ko­ma, – šie OMON’ai bu­vo pa­val­dūs TSRS vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai ir vyk­dė už­sie­nio ag­re­si­ją. Ne­ti­kiu, kad pro­ku­ro­rai to ne­su­pra­to. To­dėl bū­ti­na kal­bė­ti apie ko­la­bo­ra­vi­mą, jo iš­ta­kas, by­los są­stin­gio prie­žas­tis.

TSRS KGB pir­mi­nin­ko V. Kriuč­ko­vo kny­gos „As­mens by­la“ ci­ta­ta: „1990 m. gruo­džio pa­bai­go­je pa­si­ta­ri­mo pas Gor­ba­čio­vą me­tu bu­vo priim­tas spren­di­mas pa­nau­do­ti jė­gą Lie­tu­vo­je ir La­t­vi­jo­je… Gor­ba­čio­vas el­gė­si ryž­tin­gai, nu­ro­dė Ja­zo­vui, Pu­gai ir man pa­spar­tin­ti kon­kre­čių prie­mo­nių pa­ruo­ši­mą. Sau­sio 10 d. Gor­ba­čio­vas nu­ro­dė gy­ny­bos mi­nist­rui Ja­zo­vui, vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui Pu­gai ir man, kaip Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui, pa­nau­do­ti jė­gą ir nu­siųs­ti į Vil­nių TSRS KGB spe­cia­lų­jį pa­da­li­nį – „Al­fa“ gru­pę. Gru­pė tu­rė­jo veik­ti pri­klau­so­mai nuo pa­dėties drau­ge su TSRS gy­ny­bos mi­nis­te­ri­jos ir Vidaus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos pa­da­li­niais. Nak­tį į 1991 m. sau­sio 13-ąją iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų su­da­ry­to Na­cio­na­li­nio gel­bė­ji­mo ko­mi­te­to drau­gi­ja pa­trau­kė Te­le­vi­zi­jos cen­tro link. Į įvy­kio vie­tą bu­vo pri­trauk­ti ar­mi­jos pa­da­li­niai, TSRS vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos da­lys ir nu­ro­dy­tos KGB spe­cia­lio­sios gru­pės ko­vo­to­jai…“

Už­sie­nio ag­re­si­jos fak­tą pa­tvir­ti­no ir Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas, Sau­sio 13-osios by­lo­je kon­sta­ta­vęs, kad čia ga­lio­ja Lie­tu­vos, o ne TSRS įsta­ty­mai.

Kal­bė­siu Sau­sio 13-osios by­los ci­ta­to­mis iš teis­mo.

„1989 m. ga­le nuo TSKP mo­no­li­to at­si­sky­rė A. M. Bra­zaus­ko va­do­vau­ja­ma sa­va­ran­kiš­ka LKP. Ki­ti Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai li­ko M. Bu­ro­ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­mo­je LKP-TSKP. Ži­no­miau­si, be M. Bu­ro­ke­vi­čiaus, – J. Jer­ma­la­vi­čius, J. Kuo­le­lis, A. Nau­džiū­nas, V. Šu­ru­po­vas, V. Šve­das, O. Še­ni­nas, V. Iva­no­vas, I. Ku­če­ro­vas, V. An­to­no­vas, L. Jan­ke­le­vi­čius, V. La­zut­ka ir ki­ti. Sky­ry­bų pro­ce­sas bu­vo ne tik ar­šus, bet ir su­for­ma­vo prie­lai­das bei me­cha­niz­mą bū­si­mai už­sie­nio ag­re­si­jai. Pa­vyz­džiui, Vil­niaus aukš­to­sios par­ti­nės mo­kyk­los par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos su­si­rin­ki­me ren­kant de­le­ga­tą į LKP XX su­va­žia­vi­mą, kan­di­da­tui Par­ti­nės ir ta­ry­bi­nės sta­ty­bos ka­ted­ros dės­ty­to­jui J. Ar­va­se­vi­čiui pa­reiš­kus, kad jis už sa­va­ran­kiš­ką LKP, „sa­lė­je ki­lo triukš­mas, švil­pi­mas, re­pli­kos „na­cio­na­lis­tas“, „se­pa­ra­tis­tas“.

Kan­di­da­tu jo ne­iš­rin­ko ir ne­del­siant iš­me­tė iš dar­bo, nes tai bu­vo TSKP no­men­kla­tū­ros ruo­ši­mo vi­sai Ta­ry­bų Są­jun­gai mo­kyk­la, ku­rio­je dės­ty­to­jais bu­vo ski­ria­mi tik par­ti­jos no­men­kla­tū­ros ar KGB, GRU as­me­nys.

By­los ci­ta­ta: „Vil­niaus aukš­to­ji par­ti­nė mo­kyk­la bu­vo tie­sio­gi­nė­je TSKP CK pri­klau­so­my­bė­je. TSKP CK tie­sio­giai tvar­kė ma­te­ria­li­nius ir fi­nan­si­nius šios mo­kyk­los da­ly­kus.“

Per­ver­smui Lie­tu­vo­je Ta­ry­bų Są­jun­ga pra­dė­jo ruoš­tis iš­kart po LKP at­si­sky­ri­mo, nes ar­tė­jo rin­ki­mai į Lie­tu­vos TSR Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą.

TSRS gy­ny­bos mi­nist­ro pa­va­duo­to­jo V. Ačia­lo­vo, iš Šiau­rės mies­te­lio va­do­va­vu­sio ir Sau­sio 13-osios įvy­kiams, pri­si­pa­ži­ni­mas: „Ypa­tin­go­sios pa­dė­ties įve­di­mo pla­ną pra­dė­jo­me ruoš­ti dar 1990 m. pra­džio­je. Man bu­vo pa­ves­ta pa­ruoš­ti pla­ną, jei kil­tų bruz­dė­ji­mas, ku­rį iš­pro­vo­kuo­tų Są­jū­dis. Aš, vie­nas iš mi­nė­to­jo pla­no ren­gi­mo va­do­vų, bu­vau pa­grin­di­nis jo ren­gė­jas. Apie šio pla­no pa­ren­gi­mą ži­no­jo 2–3 žmo­nės. Dar kar­tą pa­tvir­tinu, kad nu­ro­dy­mus da­vė po­li­ti­nė va­do­vy­bė ir šios idė­jos au­to­rius – vie­nas žmo­gus. Tai – bu­vęs TSKP CK ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius, vy­riau­sia­sis ka­riuo­me­nės va­das. Gy­ny­bos po­tvar­kiuo­se, sa­vai­me su­pran­ta­ma, jo­kios reg­la­men­ta­ci­jos dėl tar­pu­sa­vio san­ty­kių tarp ka­riš­kių ir Lie­tu­vos kom­par­ti­jos va­do­vy­bės ne­bu­vo.“

Ben­dra ag­re­so­riaus ir ko­la­bo­ran­tų veik­la bu­vo plė­to­ja­ma spar­čiai ir at­vi­rai. Dar 1990 m. sau­sio 17 d., iki mū­sų ne­pri­klau­so­my­bės, Lie­tu­vos TSR Mi­nist­rų Ta­ry­ba, va­do­vau­ja­ma Vy­tau­to Sa­ka­laus­ko, ku­rį Mask­va 1991 m. sau­sio 12 d. nak­tį skrai­di­no į Vil­nių for­muo­ti ko­la­bo­ran­ti­nę Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bę, nu­ta­ri­mu Nr. 11 įre­gist­ra­vo V. Iva­no­vo va­do­vau­ja­mą So­cia­lis­ti­nį ju­dė­ji­mą už per­tvar­ką Lie­tu­vo­je „Vie­ny­bė-Je­dinst­vo-Jed­nosc“.

LKP-TSKP bu­vo ki­tos vals­ty­bės par­ti­jos TSKP da­li­mi ir Lie­tu­vo­je sie­kė an­ti­vals­ty­bi­nių tik­s­lų, ne­pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės, bau­gi­no ka­ri­ne jė­ga, truk­dė kur­ti ne­pri­klau­so­mos val­s­­ty­bės ka­riuo­me­nę, mui­ti­nes.

TSKP CK 1990 m. va­sa­rio 20 d. (iki mū­sų ne­pri­klau­so­my­bės) nu­ta­ri­mas dėl jos nuo­sa­vy­bės Lie­tu­vo­je bu­vo įgy­ven­di­na­mas Vil­niaus aukš­to­jo­je par­ti­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je įsi­kū­rė jos at­sto­vas su ka­riš­kiais. M. Bu­ro­ke­vi­čiaus pra­šy­mu 1990 m. ko­vo 25 d. šią mo­kyk­lą, ku­rią Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė, bent man keis­tu dėl pri­ėmi­mo sku­bos 1990 m. ko­vo 11 d. nu­ta­ri­mu, kai skel­bė­me ne­pri­klau­so­my­bę, per­da­vė Vil­niaus pe­da­go­gi­niam ins­ti­tu­tui, už­gro­bė TSRS vi­daus ka­riuo­me­nė. Mo­kyk­los rek­to­riu­mi vie­to­je pa­ša­lin­to S. Šim­kaus pa­skir­tas ma­no mi­nė­tas tarp ko­la­bo­ran­tų V. La­zut­ka. Čia vei­kė są­jun­gi­nė par­ti­nė mo­kyk­la ir po­li­to­lo­gi­jos mo­ky­mo cen­tras, ku­rio pa­grin­du tu­rė­jo bū­ti įkur­tas Sla­vų uni­ver­si­te­tas. Ji ta­po tik­ru LKP-TSKP veik­los šta­bu su lei­di­mų sis­te­ma, ap­sau­ga. Ket­vir­ta­me aukš­te jų CK biu­ro nu­ta­ri­mu iš­kart įsi­kū­rė ir 1990 m. bir­že­ly­je pra­dė­jo veik­ti ra­di­jo sto­tis „Ta­ry­bų Lie­tu­va“, tran­slia­vu­si Sau­sio 13-ąją vis­ką į ete­rį vi­so­mis kal­bo­mis. 1991 m. ge­gu­žę ji per­kel­ta į Sau­sio 13-ąją už­grob­tą Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­tą. Šiai ra­di­jo sto­čiai ofi­cia­liai dirb­ti lei­do mū­sų Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė, tiks­liau, Vi­daus rei­kalų mi­nis­te­ri­ja, 1990 m. lie­pos 23 d. lei­di­mu Nr. 478. Ra­di­jo sto­ties veik­lai tal­ki­no TSRS ka­riš­kiai. Ka­riš­kių ir vi­so šio kom­plek­so dar­bą ap­mo­kė­jo LKP-TSKP Cen­tro ko­mi­te­to bu­hal­te­ri­ja.

Leis­ti ir LKP-TSKP laik­raš­čiai ru­sų, lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis, dir­bo „Ta­ry­bų Lie­tu­vos“ ir „Je­din­st­vo“ re­dak­ci­jos, o, vyk­dant TSRS Mi­nist­rų Ta­ry­bos 1990 m. ko­vo 28 d. nu­ta­ri­mą Nr. 295 „Dėl prie­mo­nių TSKP tur­tui ap­sau­go­ti Lie­tu­vos TSR te­ri­to­ri­jo­je“, 1990 m. ko­vo 30 d. už­grob­ta TSKP CK lei­dyk­la Vil­niu­je, Kos­mo­nau­tų pr. 60, ir lei­dyk­la spaus­tu­vė­je Mai­ro­nio gat­vė­je. 1990 m. ba­lan­džio 20 d. TSRS vi­daus ka­riuo­me­nės ka­ri­nis da­li­nys 5458 už­gro­bė Lie­tu­vos lei­dy­bos įmo­nę „Spau­da“. Ten leis­tas „At­gi­mi­mas“, „Res­pub­li­ka“, „Gim­ta­sis kraš­tas“.

LKP-TSKP or­ga­ni­zuo­ta­me 1990 m. ko­vo 18 d. mi­tin­ge Vil­niu­je įkur­tas an­ti­vals­ty­bi­nis TSRS pi­lie­čių ko­mi­te­tas Lie­tu­vo­je. Šio ko­mi­te­to stei­gia­ma­sis su­va­žia­vi­mas Vil­niu­je 1990 m. ba­lan­džio 28 d. iš­rin­ko 63 žmo­nių Lie­tu­vos TSR pi­lie­čių ko­mi­te­tą, ku­rių na­rių tarp įta­ria­mų­jų, ma­nau, nė­ra.

LKP-TSKP drau­ge su TSRS su­kū­rė al­ter­na­ty­vą val­džios struk­tū­rą Lie­tu­vo­je. Lie­tu­vos lais­vų­jų ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­ja, tai yra 70 or­ga­ni­za­ci­jų, ūkių ir įmo­nių, 2 že­mės ūkio įmo­nių aso­cia­ci­jos, ban­kas, bu­vo al­ter­na­ty­vi Lie­tu­vos ūkio sis­te­mai struk­tū­ra, va­din­ta ma­žą­ja Mi­nist­rų Ta­ry­ba. Aso­cia­ci­jos na­riams ne­tai­ky­ta TSRS eko­no­mi­nė blo­ka­da – ma­te­ria­li­nius iš­tek­lius jiems tie­kė Bal­ta­ru­si­jos TSR ir Ka­li­ning­ra­do sri­ties GOSSNAB’ai, TSRS gy­ny­bos ir su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos. Vi­sa tai iš Sau­sio 13-osios by­los. Vi­sa tai.

LKP-TSKP įkū­rė ir par­ti­jos sky­rių Lie­tu­vos vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, jis skal­dė tuo me­tu vis dar TSRS fi­nan­suo­ja­mą mū­sų mi­li­ci­jos sis­te­mą, lei­do laik­raš­tį „Mo­ral i pra­vo“.

LKP-TSKP, Lie­tu­vos pi­lie­čių ko­mi­te­to ir ju­dė­ji­mo „Vie­ny­bė-Je­dinst­vo-Jed­nosc“ 1990 m. gruo­džio 8 d. mi­tin­go prie Vil­niaus spor­to rū­mų re­zo­liu­ci­ja pa­rei­ka­lau­ta, kad at­si­sta­ty­din­tų Lie­tu­vos par­la­men­tas ir Vy­riau­sy­bė, ne­vers­da­mi liau­dies im­tis ryž­tin­gų veiks­mų. Juos tu­rė­jo pa­keis­ti Lai­ki­no­ji Vy­riau­sy­bė, tu­rė­ju­si įves­ti tie­sio­gi­nį pre­zi­den­ti­nį val­dy­mą. Rei­ka­lau­ta, kad gin­kluo­to­sios pa­jė­gos ir tei­sė­sau­gos or­ga­nai tvir­tai ir ne­ati­dė­lio­ti­nai vyk­dy­tų TSRS pre­zi­den­to įsa­ką.

1990 m. lap­kri­čio 30 d. Vil­niaus mies­to pi­lie­čių ko­mi­te­to se­si­jos re­zo­liu­ci­ja pra­šy­ta jė­ga įves­ti rei­kia­mą tvar­ką Lie­tu­vo­je. Ji siųs­ta TSRS pre­zi­den­tui, ži­niask­lai­dai.

1991 m. sau­sio 8 d. Mask­vo­je M. Bu­ro­ke­vi­čius su­si­ti­ki­nė­jo su per­ver­smo Lie­tu­vo­je or­ga­ni­zato­riais, J. Kuo­le­lis ruo­šė­si tam sau­sio 7–12 d. TSKP CK Vi­suo­me­ni­nių moks­lų aka­de­mi­jo­je.

De­ja, iki šiol dis­ku­ta­vo­me iš es­mės (čia jau ma­no žo­džiai) tik apie tai, kas vy­ko 1991 m. sau­sy­je. Ta­čiau ko­la­bo­ran­tai ir ag­re­so­riai bu­vo čia ir tę­sė ag­re­si­ją bei ko­la­bo­ra­vi­mą iki pu­čo Mask­vo­je griū­ties 1991 m. rug­pjū­ty­je. Gin­či­ja­mės ir dė­me­sį krei­pia­me ne į es­mę ir prie­žas­tis, o į siau­ro lai­ko­tar­pio de­ta­les, nors Sau­sio 13-osios ir ki­to­se by­lo­se jau su­rink­ta šiur­pi­nan­čiai daug me­džia­gos. Ta­čiau ne­no­ri­me aki­vaiz­džių ir tei­sin­gų iš­va­dų.

Sau­sio 13-osios by­lo­je M. Bu­ro­ke­vi­čius pri­pa­ži­no, kad dar­bi­nin­kų drau­go­vės su­kur­tos Lie­tu­vos TSR pi­lie­čių ko­mi­te­to ini­cia­ty­va, kad 1991 m. sau­sio 17 d. LKP-TSKP CK biu­ras pri­ėmė nu­ta­ri­mą dėl ei­na­mo­jo mo­men­to LKP CK už­da­vi­nių, pa­skelb­tą spau­do­je dėl dvi­val­dys­tės Lie­tu­vo­je: iš vie­nos pu­sės – Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba, iš ki­tos pu­sės – Na­cio­na­li­nis gel­bė­ji­mo ko­mi­te­tas. Teis­mas nu­sta­tė, kad Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio gel­bė­ji­mo ko­mi­te­to va­do­vai – LKP-TSKP CK va­do­vau­jan­tis bran­duo­lys.

Po 1991 m. rug­pjū­čio pu­čo žlu­gi­mo, at­lie­kant kra­tą TSRS pre­zi­den­to apa­ra­to va­do­vo na­muo­se, ras­tas M. Bu­ro­ke­vi­čiaus pa­si­ra­šy­tas 6 la­pų raš­tas M. Gor­ba­čio­vui.

Per­nai, 2012 m. gruo­džio 19 d., LTV lai­do­je iš­gir­dau po­nios D. Gry­baus­kai­tės pa­tvir­ti­ni­mą, kad ji Vil­niaus aukš­to­jo­je par­ti­nė­je mo­kyk­lo­je su de­san­ti­nin­kais stum­dė­si gruo­džio mė­ne­sį. Va­di­na­si, 1990 m., nes 1989 m. gruo­dy­je ten jų dar ne­bu­vo. Rū­ta Ja­nu­tie­nė man pra­ne­šė, kad D. Gry­baus­kai­tės dar­bo by­lo­je ra­do 1990 m. lie­pos V. La­zut­kos įsa­ky­mą dėl po­nios D. Gry­baus­kai­tės pre­mi­ja­vi­mo už ge­rą dar­bą.

Per daug me­lo Lie­tu­vo­je. Ne­ti­kiu, kad no­ri­ma tik­rai iš­tir­ti vi­su­mą. Ap­si­ri­bo­ta tik siau­ru ko­la­bo­ran­tų ra­tu. Ko­dėl nu­trauk­tos ki­tos by­los, ku­rio­se įžvelg­tas tik kri­mi­na­las, ta­čiau ne­įžvelg­ta už­sie­nio ag­re­si­jos ir per­ver­smo vyk­dy­mo veiks­mų? Sten­gia­ma­si ap­si­ri­bo­ti ka­riš­kiais, ku­rių Lie­tu­vo­je jau nė­ra. Var­gu ar jie pa­kar­tos Mi­chai­lo Go­lo­va­to­vo klai­dą Aust­ri­jo­je.

Krei­piuo­si į jus, Tau­tos at­sto­vy­bę – Sei­mą. Jus iš­rin­ko su­dė­tin­gu Lie­tu­vai me­tu. Ne­griau­ki­me Tau­tos pa­si­ti­kė­ji­mo vals­ty­be. Nei Sei­mo, nei Pre­zi­den­to va­lia nė­ra ir ne­bus aukš­čiau už Tau­tos va­lią. Jos ig­no­ra­vi­mo pa­sek­mės bū­tų ne­pa­tai­so­mos. Ty­liai at­sa­ky­ki­te kiek­vie­nas sau į šį klau­si­mą. La­bai ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Z. Vaiš­vi­lai.

Ger­bia­mie­ji, šiais me­tais mi­nė­si­me ne vie­ną Lie­tu­vai reikš­min­gą su­kak­tį: Že­mai­ti­jos krikš­to 600-ųjų me­tų su­kak­tį, S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no skry­džio per At­lan­tą 80-me­tį, Są­jū­džio 25-me­tį, so­vie­tų ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo iš Lie­tu­vos 20-me­tį ir dau­ge­lį ki­tų ne ma­žiau svar­bių da­tų. Mi­nė­da­mi ir įam­žin­da­mi šias su­kak­tis, pri­si­min­si­me žmo­nes, ku­rių dė­ka Lie­tu­vos var­das ne kar­tą bu­vo mi­ni­mas ir gir­di­mas pa­sau­ly­je.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Jo Eks­ce­len­ci­ją Tel­šių vys­ku­pą, vie­ną iš Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos lei­dė­jų, re­dak­to­rių, pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vį Jo­ną Bo­ru­tą. (Plo­ji­mai)

 

Tel­šių vys­ku­po J. Bo­ru­tos kal­ba

 

J. BORUTA. Mie­lie­ji šio mi­nė­ji­mo da­ly­viai, Sau­sio 13-osios au­kų ar­ti­mie­ji, mie­lie­ji mū­sų Vy­riau­sy­bės va­do­vai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Vy­riau­sy­bės va­do­vai, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, nau­ja­sis Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­te An­ta­nai Ter­lec­kai, vi­si šio mi­nė­ji­mo gar­bin­gie­ji sve­čiai!

Kas­met jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius dau­gu­ma Lie­tu­vos žmo­nių tiek Lie­tu­vo­je, tiek iš­ei­vi­jo­je, už­sie­nio ša­ly­se, su šven­tu jau­du­liu sa­vo šir­di­mis ar dva­sia lan­ko Lie­tu­vai bran­gias žu­vu­sių tė­vy­nai­nių krau­ju ap­lais­ty­tas vie­tas: šiuos Sei­mo, Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rū­mus, Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­tą, jų pri­ei­gas. Nors pri­si­me­na­me tik­rai skau­džius įvy­kius, ta­čiau pri­si­me­na­me ir kai ką la­bai švie­saus – kaip vi­sa tau­ta ir mū­sų kraš­to žmo­nių vi­suo­me­nė (su ne­di­de­lė­mis iš­im­ti­mis) tuo­met bu­vo vie­nin­gi sa­vo sie­kiais ir tar­pu­sa­vio pa­gar­ba.

Kaip ka­ta­li­kų vys­ku­pas pri­min­siu, kad ta­da nie­kam ne­ki­lo min­tis, kaip kar­tais rei­ka­lau­ja­ma šian­dien iš vie­šo­sios erd­vės, pa­vyz­džiui, ir nuo šių par­la­men­to rū­mų „pa­ša­lin­ti krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo žen­klus“, žen­klus to krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo, ku­ris per 600 me­tų for­ma­vo ir vie­ni­jo įvai­rias mū­sų kraš­to gy­ven­to­jų gen­tis į vie­nin­gą Lie­tu­vos vals­ty­bę, o sun­kiais is­to­ri­nių iš­ban­dy­mų me­tais mū­sų kraš­to žmo­nėms bu­vo dva­si­nės at­ra­mos, tvir­ty­bės bei iš­ti­ki­my­bės šal­ti­nis, kil­nios, hu­ma­niš­kos Tė­vy­nės ir tau­tos mei­lės šal­ti­nis.

Dau­ge­lio žmo­nių šir­dy­se ir šian­dien ta tuo­met iš­si­sklei­du­si Lie­tu­vos žmo­nių vie­ny­bė yra gi­liau­sias šir­dy­je jau­čia­mas il­ge­sys ir troš­ki­mas. Kad taip bū­tų ir šian­dien, bet, de­ja. Bū­tų ge­rai, kad ir šian­dien ben­dro Tė­vy­nės gė­rio siek­da­mi bū­tų vie­nin­gi šių die­nų Lie­tu­vos žmo­nės, ne­pai­sant jų įvai­ro­vės, par­ti­nės pri­klau­so­my­bės, kad vi­si sa­vo troš­ki­mų vir­šū­ne lai­ky­tu­me ne as­me­ni­nius ar at­ski­rų gru­pių in­te­re­sus, o ben­drą tiek dva­si­nę, tiek ma­te­ria­li­nę vi­sų mū­sų pi­lie­čių ge­ro­vę. Kad vi­si, t. y. kiek­vie­nas, steng­tu­mės pa­gal sa­vo ga­li­my­bes ir tu­ri­mą val­do­mą nuo­sa­vy­bę pri­si­dė­ti prie ben­dros vi­sų mū­sų Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vės. Sau­sio 13-osios mi­nė­ji­mai tiek pras­min­gi ir reikš­min­gi, kiek mes tuo­se ren­gi­niuo­se da­ly­vau­da­mi kiek­vie­nas at­lik­si­me šios sri­ties są­ži­nės ty­ri­mą, kaip anks­čiau va­din­da­vo­me – są­ži­nės są­skai­tą, vis pri­si­min­da­mi ei­lu­tes, kad „ge­res­nio pa­min­klo did­vy­riams ne­bus, kaip vyk­dy­mas jų ide­a­lo“. Am­ži­ny­bėj tos au­kos ši­to ti­ki­si iš mū­sų.

Ki­ta min­tis, ku­ri da­ly­vau­jant šiuo­se mi­nė­ji­muo­se nu­skam­ba mū­sų šir­dy­se, kad Sau­sio 13-osios įvy­kiai nau­jau­sių lai­kų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je yra la­biau­siai Lie­tu­vą vi­so pa­sau­lio mas­tu iš­gar­si­nę įvy­kiai. Tai yra mū­sų žmo­nių vie­ny­bė, su­si­tel­ki­mas, iš­tver­mė sie­kiant kil­nių da­ly­kų, o ne vė­les­nių lai­kų mū­sų vi­suo­me­nės su­si­skal­dy­mas, par­ti­nės rie­te­nos. Kai jos vyks­ta to­kio­je ma­žo­je tau­to­je ir vals­ty­bė­je kaip Lie­tu­va, pla­tes­niu mas­tu ma­žai pa­sau­ly­je ką do­mi­na. Mes ga­li­me bū­ti reikš­min­gi tik bū­da­mi vie­nin­gi ir siek­da­mi kil­nių tiks­lų, kaip aną Sau­sio 13-ąją.

Šie­met Že­mai­čių že­mės krikš­čio­nys mi­ni Že­mai­čių krikš­to 600 me­tų ju­bi­lie­jų. Tai reikš­min­ga ne tik Že­mai­ti­jai, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. Tuo­met ši­tų krikš­to is­to­ri­jos įvy­kių kon­teks­te Eu­ro­po­je nu­skam­bė­jo ne tik že­mai­čių, bet ir Lie­tu­vos var­das. Vė­ly­vą 1413 me­tų ru­de­nį du mū­sų kraš­to val­do­vai (iki tol kon­flik­ta­vę) – Al­gir­dai­čių ly­de­ris ir jau Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ta­pęs Jo­gai­la (Vla­dis­lo­vas) ir Kęs­tu­tai­čių ly­de­ris Di­dy­sis Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas (Alek­san­dras) Kau­ne sė­do į ma­žą lai­ve­lį ir, plauk­da­mi Ne­mu­nu, po to Du­by­sa, pa­sie­kė Že­mai­čių že­mės glū­du­mą. Prieš tai per du kar­tus (1394–1398 ir po Žal­gi­rio mū­šio – 1411–1413 me­tais) į Že­mai­ti­ją (ta­da dar ju­ri­diš­kai pri­klau­siu­sią kry­žiuo­čiams) Vy­tau­tas at­siun­tė ku­ni­gus, dau­giau­sia Pra­hos uni­ver­si­te­te te­olo­gi­jos moks­lus bai­gu­sius ir jau pra­mo­ku­sius lie­tu­vių kal­bos, kad pa­dė­tų že­mai­čiams pa­si­ruoš­ti krikš­tui.

Po Žal­gi­rio per­ga­lės, mi­nė­tais 1413 m., abu Lie­tu­vos val­do­vai, tu­rė­da­mi lais­ves­nes ran­kas (ju­ri­di­ne pras­me) pa­tys at­vy­ko į Že­mai­ti­ją va­do­vau­ti pir­ma­jai že­mai­čių krikš­ti­ji­mo ak­ci­jai. Tuo­met iš ke­le­to tūks­tan­čių pa­krikš­ty­tų že­mai­čių Vy­tau­tas at­rin­ko 60-ties kil­min­gų vy­rų de­le­ga­ci­ją ir ją pa­siun­tė į 1414 m. pra­si­de­dan­tį tarp­tau­ti­nį eu­ro­pi­nį fo­ru­mą – Kon­stan­cos baž­ny­ti­nį su­si­rin­ki­mą. Ja­me da­ly­va­vo ne tik Baž­ny­čios dig­ni­to­riai, bet ir vi­sų Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių va­do­vai, jų at­sto­vai ar net de­le­ga­ci­jos.

Že­mai­čių de­le­ga­ci­ja tam eu­ro­pi­niam fo­ru­mui pri­sta­tė gar­sų­jį že­mai­čių skun­dą, ku­ris kar­tu bu­vo ir pra­šy­mas. Ja­me pra­šė tarp­tau­ti­niu mas­tu pri­pa­žin­ti tei­sę, kad že­mai­čių pa­si­rink­ti val­do­vai Vy­tau­tas ir Jo­gai­la, o ne vo­kie­čių or­di­nas, bū­tų že­mai­čių val­do­vai, t. y. pri­pa­žin­ti že­mai­čiams tei­sę pa­tiems pa­si­rink­ti, kas juos val­dys, va­do­vaus ir jiems at­sto­vaus. Be to, pra­šė at­siųs­ti Baž­ny­čios aukš­čiau­sios va­do­vy­bės įga­lio­tus vys­ku­pus – že­mai­čių pa­gei­dau­ja­mus Vil­niaus ir Lvo­vo ga­ny­to­jus – pa­baig­ti že­mai­čių krikš­ti­ji­mą, įsteig­ti at­ski­rą že­mai­čių vys­ku­pi­ją, tie­sio­giai pa­val­džią Ro­mos po­pie­žiui ir ne­pri­klau­so­mą nuo sve­ti­mų kraš­tų baž­ny­ti­nių cen­trų.

Kon­stan­cos su­si­rin­ki­me svars­tant šį že­mai­čių krei­pi­mą­si vy­ko pla­ti dis­ku­si­ja apie tau­tų tei­sę pa­čioms pa­si­rink­ti sau val­do­vus ir kur­ti su­ve­re­nias na­cio­na­li­nes vals­ty­bes bei baž­ny­ti­nes struk­tū­ras. Šią Kon­stan­cos su­si­rin­ki­me vy­ku­sią dis­ku­si­ją ne­se­niai bu­vu­sių Sau­sio 13-osios įvy­kių ir so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos su­by­rė­ji­mo kon­teks­te 1995 m. spa­lio 5 d. Niu­jor­ke mi­nint Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos įstei­gi­mo 50-ties me­tų su­kak­tį mi­nė­jo po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II.

Tai bu­vo gra­ži vie­ny­bės ir mū­sų val­do­vų Jo­gai­los ir Vy­tau­to su­si­tai­ky­mo ma­ni­fes­ta­ci­ja po jų pra­ei­ties kon­flik­tų, ku­rie bu­vo tik­rai skau­dūs. Pri­si­min­ki­me, kad bu­vo nu­žu­dy­tas Vy­tau­to tė­vas Kęs­tu­tis, iš­žu­dy­ta ir ki­tos pu­sės ar­ti­mų žmo­nių. Ši gra­ži jų vie­ny­bės ma­ni­fes­ta­ci­ja, kai kar­tu sė­do į vie­ną lai­ve­lį ir plau­kė į Že­mai­ti­ją, ta­po įžan­ga Lie­tu­vos ir že­mai­čių įsi­jun­gi­mo į Eu­ro­pos vals­ty­bių ben­dri­ją prieš 600 me­tų. Jos ai­das per Sau­sio 13-osios įvy­kius Jo­no Pau­liaus II lū­po­mis ra­do at­gar­sį ir svar­biau­sia­me XX a. pa­bai­gos tarp­tau­ti­nia­me fo­ru­me.

Baig­da­mas no­rė­čiau pri­min­ti du svar­bius po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II pa­lin­kė­ji­mus mū­sų tau­tai, iš­sa­ky­tus 1987 m. ta­da dar so­vie­tų oku­puo­tos Lie­tu­vos vys­ku­pams mi­nint Lie­tu­vos, t. y. lie­tu­vių aukš­tai­čių, krikš­to 600-ąsias me­ti­nes.

Jis ra­šė: „Krikš­tas jū­sų tau­tą įjun­gė į di­dži­ą­ją krikš­čio­niš­kų­jų Eu­ro­pos tau­tų šei­mą, į tą „krikš­čio­ni­ją“, ku­ri nu­lė­mė šio že­my­no li­ki­mą, ku­ri su­da­ro pa­tį bran­giau­sią ben­drą pa­vel­dą ir drau­ge pa­grin­dą kur­ti tai­kin­gai at­ei­čiai, ug­dy­ti pa­žan­gai ir tik­ra­jai lais­vei. To­kiu bū­du Lie­tu­va įė­jo į tą kul­tū­ri­nio per­si­for­ma­vi­mo sro­vę, ku­ri pra­si­dė­jo to am­žiaus Eu­ro­po­je, į kul­tū­ri­nę sro­vę, ku­ri bu­vo per­sunk­ta krikš­čio­niš­kos dva­sios ir at­si­vė­ru­si nau­jo­jo hu­ma­niz­mo po­rei­kiams, ku­rie iš ti­kė­ji­mo sė­mė­si įkvė­pi­mo ir pa­ska­ti­ni­mo ug­dy­ti tas di­dži­ą­sias ver­ty­bes, ku­rios iš­aukš­ti­no Eu­ro­pos is­to­ri­ją ir per Eu­ro­pos žmo­nes ne­šė pa­žan­gą ki­tiems kon­ti­nen­tams.“

„Reikš­min­gas yra fak­tas (to­liau tę­sė Jo­nas Pau­lius II), kad ša­lia Baž­ny­čios, į ku­rią įsi­jun­gia­me per krikš­tą, ki­ta ap­si­gy­ni­mo tvir­to­vė lie­tu­viams bu­vo šei­ma: taip, krikš­čio­niš­ko­ji šei­ma, to­ji tik­ra „na­mų ži­di­nio Baž­ny­čia“, tvir­tai įsi­šak­ni­ju­si ti­kė­ji­mo ver­ty­bė­se, ku­ri gy­ve­na mei­le, au­ka, tar­pu­sa­vio pa­si­au­ko­ji­mu. Jū­sų Tė­vy­nė­je krikš­čio­niš­ko­ji šei­ma vi­sa­da su­ge­bė­jo lik­ti iš­ti­ki­ma sa­vo pa­šau­ki­mui pri­im­ti, sau­go­ti ir per­duo­ti vai­kams bran­gi­ą­ją Krikš­to do­va­ną, to­kiu bū­du tap­da­ma „pil­nu­ti­nio žmo­giš­ku­mo mo­kyk­la“.

„Baž­ny­čia ir šei­ma, nors tarp dau­ge­lio sun­ke­ny­bių ir kliū­čių, įsten­gė iš­lai­ky­ti gy­vą ti­kė­ji­mą ir gy­vą kul­tū­rą. Taip jų dė­ka tau­ta ne­pra­ra­do sa­vo ta­pa­ty­bės ir sa­vo są­mo­nės. Taip pat ir šian­dien, kai lai­kai dau­ge­liu at­žvil­giu nė­ra pa­lan­kes­ni ne­gu pra­ei­ty­je, Baž­ny­čia ir šei­ma iš­ti­ki­mai sau­go­ja tą šven­tą ir ne­lie­čia­mą tur­tą. Šei­ma yra di­džių­jų žmo­giš­kų­jų ir krikš­čio­niš­kų­jų ver­ty­bių šven­to­vė: są­ži­nės lais­vės, žmo­gaus as­mens oru­mo, tė­vų pa­vel­do, kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos ir mo­ra­li­nės ener­gi­jos iš­tek­lių, ku­rie sly­pi šio­se ver­ty­bė­se ir ku­riuo­se yra su­dė­tos at­ei­ties vil­tys.“ Taip ra­šė Jo­nas Pau­lius II. Ir vi­sai ne šian­die­ni­nių ide­o­lo­gi­nių ba­ta­li­jų kon­teks­te, ta­čiau tai ir mū­sų šian­die­ni­nė­je si­tu­a­ci­jo­je reikš­min­gi pri­mi­ni­mai ir pa­ska­ti­ni­mai.

No­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad, kaip prieš 600 me­tų Vy­tau­to ir Jo­gai­los po il­gų ne­san­tai­kos me­tų ke­lio­nė at­ne­šė pa­lai­min­gų vai­sių mū­sų kraš­to žmo­nėms, jų su­si­tai­ky­mas, taip ir tra­di­ci­niai Sau­sio 13-osios mi­nė­ji­mai, taip ir že­mai­čių krikš­to ju­bi­lie­jaus šven­ti­mas vie­ny­tų kil­nių tiks­lų siek­ti vi­sų gru­pių ir par­ti­jų žmo­nes mū­sų Tė­vy­nė­je Lie­tu­vo­je. To­kia min­ti­mi, in­ten­ci­ja kvie­čiu vi­sus da­ly­vau­ti Že­mai­čių krikš­to ju­bi­lie­jaus šven­tė­se Že­mai­čių že­mė­je. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju vys­ku­pui J. Bo­ru­tai. Ger­bia­mie­ji, prieš me­tus šio­je sa­lė­je bu­vo įteik­ta pir­mo­ji Lais­vės pre­mi­ja Ru­si­jos di­si­den­tui Ser­ge­jui Ko­va­lio­vui, ne­su­ils­tan­čiam ko­vo­to­jui už žmo­gaus tei­ses, lais­vę ir de­mo­kra­tiją. Džiu­gu, kad 2011 m. Sei­mo tei­sės ak­tu įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja pa­de­monst­ra­vo 1991 m. Sau­sio 13-osios svar­bą ne tik lie­tu­vių tau­tai ir Lie­tu­vos vals­ty­bei, bet ir to­les­nei Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos re­gio­no po­li­ti­nei rai­dai, pa­brėž­da­ma po­rei­kį to­liau ska­tin­ti de­mo­kra­tijos plėt­rą, žmo­gaus tei­sių įtvir­ti­ni­mą, tei­si­nės vals­ty­bės kū­ri­mą ir ly­gia­tei­sį ben­dra­dar­bia­vi­mą Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­po­je.

 

10.58 val.

2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja

 

Kvie­čiu šios idė­jos su­ma­ny­to­ją Sei­mo na­rį, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką P. Aušt­revičių.

Sei­mo na­rio, Lais­vės pre­mi­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko P. Aušt­re­vi­čiaus kal­ba

 

P. AUŠTREVIČIUS (LSF). Ger­bia­mie­ji esa­mi ir bu­vu­sie­ji Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­mie­ji Sau­sio 13-osios žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, ger­bia­mie­ji sig­na­ta­rai ir Sei­mo na­riai, mie­lie­ji sve­čiai, ger­bia­ma­sis An­ta­nai Ter­lec­kai, po­nios ir po­nai!

Pa­gerb­da­mi 1991 m. Sau­sio 13-osios au­kas ir nu­ken­tė­ju­siuo­sius, įpras­mi­na­me lie­tu­vių tau­tos per­ga­lę prieš prie­var­tą ir is­to­ri­nę ne­tei­sy­bę. Tai nie­ka­da ne­su­si­tai­kiu­sios su pri­vers­ti­ne jė­ga vi­suo­me­nės per­ga­lė prieš sve­ti­mą jai dva­siš­kai ir po­li­tiš­kai sis­te­mą, ku­ri vi­so­mis iš­ga­lė­mis sten­gė­si iš­rau­ti is­to­ri­nę at­min­tį, tra­di­ci­jas ir pri­gim­ti­nes ver­ty­bes.

1991 m. Sau­sio 13-osios įvy­kiai įro­dė, kad ne­gin­kluo­ti Lie­tu­vos žmo­nės yra per­ne­lyg stip­rūs, kad juos įveik­tų di­džiau­sia tuo me­tu pa­sau­lio ka­ri­nė jė­ga. Nuo­šir­dus ir tik­ras dau­ge­lio pa­sau­lio žmo­nių tuo­me­tis so­li­da­ru­mas su Lie­tu­va yra ne­pa­mirš­ta­mas vi­sos žmo­ni­jos ko­vos už lais­vę is­to­ri­jos pus­la­pis.

Lie­tu­va ne­nuils­ta­ma ko­va už sa­vo lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bės įtvir­ti­ni­mą ta­po vie­nu ryš­kiau­sių de­mo­kra­tijų ir lais­vės sim­bo­liu. Tuo Lie­tu­va pa­tvir­ti­no, kad ji nė­ra tie­siog dar vie­na lais­vės „var­to­to­ja“, nuo­lan­kiai dė­ko­jan­ti su­si­klos­čiu­sioms is­to­ri­nėms ap­lin­ky­bėms ar at­si­tik­ti­niams įvy­kiams.

Su­pras­da­mas sa­vo is­to­ri­nę at­sa­ko­my­bę tęs­ti pra­dė­tus dar­bus ir ben­drą Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos at­ei­tį, ska­tin­da­mas to­les­nę de­mo­kra­tijos ir žmo­gaus tei­sių plėt­rą bei vals­ty­bin­gu­mo stip­ri­ni­mą, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas pri­ėmė Lais­vės pre­mi­jos įsta­ty­mą.

Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jai ren­kant 2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą abe­jo­nių ne­ki­lo.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas 2012 m. lap­kri­čio 8 d. nu­ta­ri­mu skel­bia: pa­skir­ti 2012 m. Lais­vės pre­mi­ją ko­vo­to­jui už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, ak­ty­viam Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viui, po­li­ti­niam ka­li­niui, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įkū­rė­jui ir va­do­vui, „45-ių pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mo“ ini­cia­to­riui, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jui An­ta­nui Ter­lec­kui. (Plo­ji­mai)

Ger­bia­ma­sis A. Ter­lec­kas yra il­ga­lai­kės ir sun­kios, ta­čiau itin pra­smin­gos ne­gin­kluo­tos ko­vos už Lie­tu­vos lais­vę sim­bo­lis ir gy­vo­sios is­to­ri­jos pa­mo­ka mums vi­siems. Apie šį iš­skir­ti­nai tvir­tos dva­sios ir ypa­tin­go darbš­tu­mo žmo­gų ga­li­ma kal­bė­ti il­gai, tik ži­nau, kad A. Ter­lec­kas ne­mėgs­ta liaup­sių. Jis – at­vi­ro ir kie­to žo­džio žmo­gus, ku­ris nuo pat pra­džios at­me­tė „tai­kos“ su­tar­tį su so­vie­ti­niu re­ži­mu. Tie įža­dai nie­ka­da ne­bu­vo su­lau­žy­ti. Jis li­ko anuo­me­tės „sis­te­mos“ prie­šu, nes Lie­tu­vos lais­vė ir ne­pri­klau­so­my­bė bu­vo aukš­čiau už vis­ką, net­gi as­me­ni­nį sau­gu­mą ir ge­ro­vę.

Ne­nuils­tan­tis po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jas, ne kar­tą ka­lin­tas ir nuo­la­tos rep­re­si­nių struk­tū­rų nuož­miai per­se­kio­ja­mas, 1978 m. va­sa­rą A. Ter­lec­kas su ben­dra­min­čiais įkū­rė Lie­tu­vos lais­vės ly­gą, ku­rios tiks­las bu­vo ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos su­kū­ri­mas.

Pats A. Ter­lec­kas svar­biau­siu re­zis­ten­ci­nės veik­los dar­bu įvar­di­ja 1979 m. rug­pjū­čio 23 d. kar­tu su ben­dra­min­čiais pa­si­ra­šy­tą ir pa­sau­ly­je iš­pla­tin­tą „45-ių pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą“, ku­riuo ra­gin­ta lik­vi­duo­ti Molotovo–Ribentropo pak­to pa­sek­mes Bal­ti­jos vals­ty­bėms, t. y. oku­pa­ci­ją. Me­mo­ran­du­mą, ku­rio ini­cia­to­rius ir bu­vo A. Ter­lec­kas, pa­si­ra­šė 35 lie­tu­viai, 6 lat­viai ir 4 es­tai, jį sa­vo pa­ra­šais pa­tvir­ti­no žy­mūs ru­sų di­si­den­tai.

Me­mo­ran­du­mo pa­skel­bi­mas ta­po rim­tu iš­šū­kiu so­vie­ti­nei sis­te­mai ir jos ide­o­lo­gams. Šis me­mo­ran­du­mas pa­ska­ti­no 1983 m. sau­sio 13 d. pa­skelb­ti re­zo­liu­ci­ją dėl pa­dė­ties Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Šį me­mo­ran­du­mą pa­skel­bė Eu­ro­pos Par­la­men­tas. Šian­dien mi­ni­me šio svar­baus po­li­ti­nio do­ku­men­to 30-me­tį, žy­min­tį mū­sų ne­leng­vą ke­lią į ne­pri­klau­so­my­bę. 1983 m. Eu­ro­pos Par­la­men­to nu­ta­ri­mas nu­ma­tė per­duo­ti Bal­ti­jos vals­ty­bių klau­si­mą svars­ty­ti Jung­ti­nių Tau­tų De­ko­lo­ni­za­ci­jos ko­mi­si­jai ir ska­ti­no šių tau­tų pa­dė­tį svars­ty­ti vi­so­se kon­fe­ren­ci­jo­se, kur bus ap­ta­ria­mas Hel­sin­kio bai­gia­mo­jo ak­to įgy­ven­di­ni­mas.

Esu tik­ras, kad 1983 m. sau­sio 13 d. Eu­ro­pos Par­la­men­to nu­ta­ri­mas dėl pa­dė­ties Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je yra ver­tas at­ski­ro Lie­tu­vos Sei­mo pa­mi­nė­ji­mo.

A. Ter­lec­ko veik­la pa­ren­giant „45-ių pa­bal­ti­jiečių me­mo­ran­du­mą“ ne­li­ko KGB ne­pa­ste­bė­ta. 1979 m. spa­lio mė­ne­sį jis nu­tei­sia­mas 3 me­tams la­ge­rio ir 4 me­tams trem­ties, ka­lė­jo Ura­le, ket­ve­rius me­tus pra­lei­do trem­ty­je Ma­ga­da­no sri­ty­je. Trem­ties vie­ta vie­ti­nių kal­ba reiš­kia šal­čio ir tam­sos bu­vei­nę, so­vie­ti­nės val­džios ji bu­vo ap­dai­riai pa­rink­ta ne­pa­klus­nių­jų ki­ta­min­čių per­auk­lė­ji­mui.

Kal­bant apie tai, no­ri­si pri­si­min­ti No­be­lio tai­kos pre­mi­jos lau­re­a­to N. Man­de­los žo­džius: „Nie­kur nė­ra leng­vo ke­lio į lais­vę ir dau­ge­lis mū­sų pri­va­lės vėl ir vėl per­ei­ti mir­ties še­šė­lio slė­nį, kol at­si­dur­si­me sa­vo sva­jo­nių vir­šu­kal­nė­je.“

Re­zis­ten­ci­nės veik­los lai­ko­tar­piu A. Ter­lec­kas pa­lai­kė glau­džius ry­šius (vie­nu me­tu ka­lė­jo ta­me pa­čia­me ka­lė­ji­me) su S. Ko­va­lio­vu – pir­muo­ju Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tu, A. Sa­cha­ro­vu ir J. Bon­ner ir dau­ge­liu ki­tų tuo­me­ti­nės SSRS ko­vo­to­jų už žmo­gaus tei­ses.

Grį­žęs iš trem­ties po­nas A. Ter­lec­kas iš kar­to vėl ak­ty­viai įsi­trau­kė į po­li­ti­nę veik­lą. 1987 m. rug­pjū­čio 23 d. Lais­vės ly­gos prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo Vil­niu­je or­ga­ni­zuo­tas mi­tin­gas ta­po dar vie­nu so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos grio­vi­mo dar­bu ir Są­jū­džio at­si­ra­di­mo prieš­auš­riu.

Ben­dra­žy­giai, pa­pra­šy­ti api­bū­din­ti A. Ter­lec­ką, pa­žy­mi, kad tai ne­nuils­tan­tis, tvir­tas, nie­ka­da ne­pa­si­da­vęs ir, kaip jis pats sa­ve va­di­na, „ne­oku­puo­tas“ ko­vo­to­jas už ne­iš­duo­tus lais­vės ir ne­pri­klau­so­my­bės prin­ci­pus.

Bū­tų sun­ku su­ras­ti ge­res­nį A. Ter­lec­ko gy­ve­ni­mo mo­to api­bū­di­ni­mą nei vie­na iš­trau­ka iš jo dau­gy­bės laiš­kų my­li­mai žmo­nai, pa­ra­šy­to prieš 30 me­tų (1983 m. sau­sio 18 d.) esant to­li­mo­je trem­ty­je: „Dėl ma­no svei­ka­tos ne­si­rū­pin­kit. Esu stip­rus tiek fi­ziš­kai, tiek dva­siš­kai. Ver­go iš ma­nęs ne­pa­da­rys.“

Lais­va, ne­pri­klau­so­ma ir de­mo­kra­tiška Lie­tu­va, to­kia, ku­rią jūs, ger­bia­ma­sis An­ta­nai Ter­lec­kai, sie­kė­te su­kur­ti, šian­dien len­kia gal­vą prieš jus ir sa­ko ačiū.

Po­nios ir po­nai, leis­ki­te vi­sų mū­sų var­du nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti ger­bia­mą­jį A. Ter­lec­ką su 2012 m. Lais­vės pre­mi­jos ap­do­va­no­ji­mu. Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju P. Aušt­re­vi­čiui.

To­liau pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja I. De­gu­tie­nė.

 

(Skam­ba fol­klo­ro an­sam­blio „Ūla“ at­lie­ka­ma „Lie­tu­va bran­gi“. Sei­mo po­sė­džių sa­lės ek­ra­ne de­monst­ruo­ja­mos 2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to, ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, ak­ty­vaus Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vio, po­li­ti­nio ka­li­nio, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įkū­rė­jo ir va­do­vo, „45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mo“ ini­cia­to­riaus, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jo A. Ter­lec­ko nuo­trau­kos)

 

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ, TS-LKDF). Skam­bė­jo fol­klo­ro an­sam­blio „Ūla“ da­ly­vių at­lie­ka­ma „Lie­tu­va bran­gi“. Mes kar­tu su jais no­ri­me pa­gerb­ti A. Ter­lec­ką. Kvie­čiu į tri­bū­ną Sei­mo Pir­mi­nin­ką įteik­ti 2012 m. Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui A. Ter­lec­kui Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę.

 

(2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui A. Ter­lec­kui Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. Ged­vi­las įtei­kia Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę, Lais­vės pre­mi­jų ko­­mi­si­jos pir­mi­nin­kas P. Aušt­re­vi­čius – Lais­vės pre­mi­jos di­plo­mą.) (Plo­ji­mai)

 

Mie­lie­ji, man di­džiu­lė gar­bė pa­kvies­ti tar­ti žo­dį 2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą, ne­nu­ils­tan­tį ko­vo­to­ją už žmo­gaus tei­ses, ak­ty­vų pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vį, po­li­ti­nį ka­li­nį, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įkū­rė­ją ir va­do­vą, „45-ių pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mo“ ini­cia­to­rių, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­ją A. Ter­lec­ką. (Plo­ji­mai)

 

2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to, ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses A. Ter­lec­ko kal­ba

 

A. TERLECKAS. Ger­bia­mo­ji Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, ger­bia­mie­ji po­nios ir po­nai! Su­si­rin­ko­me į šiuos is­to­ri­nius rū­mus pa­mi­nė­ti mū­sų tau­tai tra­giš­kų įvy­kių. Šir­din­gai dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, nu­spren­du­siam ta pro­ga įteik­ti man gar­bin­gą Lais­vės pre­mi­ją. Šios pre­mi­jos įtei­ki­mą su­pran­tu kaip Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įver­ti­ni­mą, ne tik ma­no pa­ties, bet vi­sų Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­rių – gy­vų­jų ir jau iš­ėju­sių­jų – veik­los. Veng­da­mi oku­pa­ci­nės val­džios rep­re­si­jų mes ne­fik­sa­vo­me na­rys­tės, bet kar­tu ko­vo­jo­me už lais­vę. Dė­ko­ju vi­siems ko­vos drau­gams, lai­kiu­siems sa­ve Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riais.

Taip pat no­rė­čiau, kad šio­je šven­tė­je da­ly­vau­tų pa­ti ar­ti­miau­sia, iš­ti­ki­miau­sia ma­no ben­dra­žy­gė, ge­riau­sia pa­ta­rė­ja, kas­die­ni­nis rams­tis vi­suo­se var­guo­se – ma­no žmo­na Ele­na Ter­lec­kie­nė… De­ja, jos nė­ra. Ne­bė­ra ir V. Ša­ka­lio, nuo­sta­bų hu­mo­ro jaus­mą tu­rė­ju­sio žmo­gaus, įvei­ku­sio ge­le­ži­nę SSRS–Suomijos sie­ną ir pa­sie­ku­sio Šve­di­ją. Ne­bė­ra J. Pro­tu­se­vi­čiaus, ku­ris, bū­da­mas 15 me­tų, iš­ėjo ko­vo­ti su pa­ver­gė­jais, o su­im­tas iš­ka­lė­jo 14 me­tų. Nė­ra bu­vu­sio trem­ti­nio J. Ge­la­žiaus ir dau­ge­lio, dau­ge­lio ki­tų.

Lais­vę vi­sa­da ly­di mei­lė, ti­kė­ji­mas, vil­tis, au­ka ar at­sa­ko­my­bė. Ma­giš­ką žo­džio „lais­vė“ reikš­mę su­pra­tau iš sa­vo tė­vo, ma­ža­že­mio vals­tie­čio, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro su­luo­šin­to ka­rei­vio žo­džių, iš­tar­tų tuoj po 1945 m. ge­gu­žės 9 d.: „Aik, sū­nau, bol­še­vi­kų muš­ti.“

Mū­sų apy­lin­kė­se ma­siš­kai trė­mė pa­čius ne­tur­tin­giau­sius vals­tie­čius, jų ma­žus vai­kus. Taip bu­vo sė­ja­ma bai­mė, kad to­kio li­ki­mo su­lauks bet ku­ris. Rei­ka­lau­ta vi­siš­ko nu­si­že­mi­ni­mo, vi­siš­ko pa­klus­nu­mo. Tai­gi tė­vu­ko pa­ra­gin­tas nu­ta­riau tap­ti par­ti­za­nu, ta­čiau ma­nęs miš­ko bro­liai ne­pri­ėmė, bu­vau per jau­nas. Jų va­das per ma­no drau­go bro­lį par­ti­za­ną B. Avi­žie­nį pa­ta­rė man, sep­ty­nio­lik­me­čiui, rink­tis ne šau­tu­vą, bet kny­gas ir pa­sa­kė: „Jei­gu vai­kai žus, ne­liks mū­sų tau­tos.“

Kri­va­sa­lio vy­rai iš­ėjo į miš­ką 1944 m. ru­de­nį. Kar­tu su Šiš­ki­nių ir ki­tų apy­lin­kių kai­mų vy­rais kri­va­sa­liš­kiai ko­vė­si su re­gu­lia­ri­ą­ja NKVD ka­riuo­me­ne gar­sia­ja­me 1945 m. ko­vo 11–12 d. Kiau­ne­liš­kio mū­šy­je La­ba­no­ro gi­rio­je. Mū­šis bai­gė­si, kai ap­sup­ti NKVD ka­rei­vių pas­ku­ti­niai li­kę sep­ty­ni gy­vi par­ti­za­nai su­si­sprog­di­no bun­ke­ry­je. Žu­vo 82 vy­rai, tarp jų ke­li ma­no drau­gai, kai ku­rie jau­nes­ni už ma­ne. Ta­me mū­šy­je į če­kis­tų ran­kas pa­te­ko sun­kiai su­žeis­tas mo­kyk­los drau­gas L. Ma­la­kaus­kas. Tai bu­vo vie­nas di­džiau­sių mū­šių tuo­me­ti­nio gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­jo­je. Kri­va­sa­ly­je ka­re po ka­ro ne­li­ko šau­kia­mo­jo am­žiaus vy­rų. Lie­tu­vos par­ti­za­nai ge­riau rin­ko­si mir­tį ne­gu ver­gi­ją. Jų ko­va ir žū­tis man yra he­ro­jiš­ku­mo pa­vyz­dys. Ypač ne­leng­vo­mis aki­mir­ko­mis pri­si­mi­ni­mai apie jų ko­vą man pa­dė­da­vo ne­pa­lūž­ti, iš­gy­ven­ti. Lie­tu­vos par­ti­za­nai ir jų mo­ti­nos la­biau­siai ver­ti Lais­vės pre­mi­jos.

Apie 1953 m. par­ti­za­ni­nis ka­ras bu­vo nu­slo­pin­tas. Ta­čiau ne am­ži­ni ir ti­ro­nai. Nu­žen­gė į pra­ga­rą J. Sta­li­no vė­lė. At­ėjo ki­ti lai­kai, bet iš­li­ko ta pa­ti sve­ti­mų­jų pri­mes­ta so­vie­ti­nė tvar­ka, nors ir tru­pu­tį li­be­ra­les­nė… Chruš­čio­vi­nė, brež­ne­vi­nė ir ki­to­kiais var­dais be­si­va­di­nan­ti val­džia vei­kė mū­sų tau­tos pro­tus ir dva­sią, sie­kė pa­verg­ti ne tik kū­ną, bet ir sie­lą, pra­ti­no prie ver­go­vės mū­sų vai­kus. Prie­ši­nau­si tam, to­dėl dau­giau kaip vie­nuo­li­ka me­tų pra­lei­dau so­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se, ka­lė­ji­muo­se, trem­ty­je. Pri­si­me­nu pas­ku­ti­nį sa­vo at­si­svei­ki­ni­mą su Mo­ti­na 1979 m. spa­lio vi­du­ry­je. Ji pra­šė: „Un­ta­niuk, ne­lįsk tu ka­lai­man. Pa­lauk, kol aš nu­mir­siu.“

Ma­ne areš­ta­vo spa­lio 30 d., o Mo­ti­ną am­ži­ny­bė pa­si­kvie­tė ki­tų me­tų va­sa­rio 19 d.

So­viet­me­čiu daž­nas klaus­da­vo ma­nęs: „Kam tau to rei­kia? Gy­ven­tum sau ra­miai, kaip dau­gu­ma. Te­rei­kia tik pri­si­tai­ky­ti…“ Net At­gi­mi­mo me­tu LKP CK sek­re­to­rius klau­sė tau­tos: kas gi gins Lie­tu­vą, jei iš­eis so­vie­tų ar­mi­ja?

Štai esu prieš jus Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Sei­mo tri­bū­no­je ir ma­nau, kad lais­vės ko­vų pras­mė aiš­ki kiek­vie­nam. Kar­tais iš­girs­tu klau­si­mą: ar už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me? Ir sau, ir ki­tiems at­sa­kau: svar­bu pa­svė­rus la­bai sun­kias vals­ty­bės kū­ri­mo­si ap­lin­ky­bes įver­tin­ti tai, ką tu­ri­me, ne­nu­si­vil­ti ir ženg­ti pir­myn. Ne­ti­kė­ti Lie­tu­vos at­ei­ti­mi to­ly­gu pa­smerk­ti tau­tą ne­bū­čiai, per­brauk­ti mū­sų se­no­lių gy­ve­ni­mus. Vi­sa­ga­lis už tai mums ne­do­va­no­tų.

Pri­si­me­nu so­viet­me­tį, kai 1985 m. lie­pos 30 d. bu­vau lai­ki­nai pa­leis­tas iš trem­ties į tė­viš­kę pa­lai­do­ti mi­ru­sio bro­lio Jo­no. Į pa­čias lai­do­tu­ves ne­spė­jau, nes ke­lio­nė­je bu­vau ty­čia už­lai­ky­tas. Pa­si­mel­džiau tik prie jo ka­po. Ne­tru­kus at­ėjo lai­kas grįž­ti į „sau­lė­tą“ Ma­ga­da­no sri­tį. Lau­kė dvi bai­sios, šal­tos žie­mos… No­rė­da­mas nu­si­pirk­ti bi­lie­tus, ne kar­tą iš­sto­vė­da­vau pus­die­nį „Ae­ro­flo­to“ ka­sų ei­lė­je ir kiek­vie­ną kar­tą su­ži­no­da­vau, kad bi­lie­tų į Ma­ga­da­ną vis nė­ra ir nė­ra. Tuo pa­čiu me­tu bu­vau spau­džia­mas mi­li­ci­jos, ko­dėl ne­grįž­tu į trem­tį. Už tai bu­vo gra­si­na­ma nau­ja by­la. Če­kis­tų už­suk­tą be­pro­ty­bės ka­ru­se­lę bai­gė pa­ti KGB, jos ka­pi­to­nas A. Bim­bi­ris ta­rė: „Ne­vai­dink did­vy­rio! Ga­lė­tum pa­si­lik­ti Lie­tu­vo­je. Už tai tau te­rei­kė­tų skleis­ti nuo­mo­nę, kad be­pras­miš­ka ko­vo­ti su to­kia ga­lin­ga vals­ty­be kaip So­vie­tų Są­jun­ga. Mes ne­reika­lau­ja­me nei for­ma­laus pra­šy­mo, nei sla­py­vardžio…“

At­si­sa­kiau to­kio pa­siū­ly­mo ir grei­tai vėl at­si­dū­riau trem­ty­je. Ma­nau, kad ne vie­nas tuo me­tu su­lau­kė pa­na­šių siū­ly­mų… Ar vi­si jų at­si­sa­kė? Ne­ži­nau… Ma­nau, kad su dau­ge­liu jų mes šian­dien pra­si­len­kia­me gat­vė­je, nors jų ne­pa­žįs­ta­me.

Ne­vil­ties, be­pras­my­bės, men­ka­ver­tiš­ku­mo nuo­tai­kų tik­rai daug. Ar tai ne jų veik­los re­zul­ta­tas, kad Lie­tu­vo­je pa­trio­tiz­mas pa­vers­tas vos ne keiks­ma­žo­džiu? Ne­drįs­ta­me iš­tar­ti žo­džio „Tė­vy­nė“. So­viet­me­čiu pri­pra­to­me prie są­vo­kų „kraš­tas“, „res­pub­li­ka“, „ša­lis“, „bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės“. Ta­da bu­vo­me ver­čia­mi trauk­ti dai­ną „Ir pla­tus gi kraš­tas mūs gim­ta­sis“. Bet da­bar ki­ti lai­kai. Jau­ni­mas net ne­ži­no to­kios dai­nos… Bū­tų pats lai­kas ete­ry­je daž­niau gir­dė­ti žo­džius: „Tė­vy­nė“, „Lie­tu­va“, „vals­ty­bė“, „tau­tie­čiai“, „Lie­tu­vos pi­lie­čiai“. Juk si­nop­ti­kų pra­na­šau­ja­ma sau­lė ga­li nu­švis­ti ir čia, ne tik res­pub­li­ko­je, ša­ly­je ar kraš­te. Sau­lei švie­čiant leng­viau pri­si­min­si­me, kad tu­ri­me vals­ty­bę. Gal švie­so­je iš­nyks po­rei­kis mė­gau­tis įvai­riau­siais ne­vil­tį ke­lian­čiais ne­ga­ty­viais da­ly­kais, gal mie­liau ža­vė­si­mės kū­ry­bin­gais tau­tie­čiais, Lie­tu­vos pat­rio­tais, gy­ve­ni­mą tei­gian­čio­mis nau­jie­no­mis, gal su­pra­si­me, kad ap­lin­ki­niai nė­ra to­kie pik­ti ir blo­gi. Su­pra­si­me, kad Tau­tos iš­rink­tie­ji yra mū­sų pa­čių at­spin­dys. Ne­tep­lio­si­me, ne­dau­žy­si­me veid­ro­džių. Šu­kuo­da­mie­si prieš veid­ro­dį pa­mąs­ty­si­me, ko­kius at­sto­vus no­ri­me iš­si­rink­ti. Gal ta­da ne­at­ro­dys, kad tik ki­tur ga­li bū­ti ge­rai? No­rė­sim gy­ven­ti čia ir da­bar…

At­kur­to­je vals­ty­bė­je gy­ve­na­me tik dvi­de­šimt tre­čius me­tus. Oku­pa­ci­ja iš­krei­pė mū­sų są­mo­nę ir mo­ra­lę. Rei­kia vi­sų mū­sų pa­stan­gų, psi­cho­lo­gų, psi­chiat­rų, so­cio­lo­gų, is­to­ri­kų, fi­lo­so­fų pa­gal­bos, kad ga­lė­tu­me iš­si­ties­ti. Tik po nuo­šir­daus, o ne si­mu­lia­ci­nio, ko­la­bo­ran­tų ir jų pa­se­kė­jų at­gai­la­vi­mo ga­li­ma pa­siek­ti tau­tos san­tar­vę. Tik ta­da mes tap­tu­me ben­druo­me­ne, ge­ban­čia do­rai val­dy­ti vals­ty­bę. Gal įvyks ste­buk­las ir ku­ris nors bu­vu­sy­sis, pa­si­slė­pęs po nau­jais skam­biais par­ti­jų pa­va­di­ni­mais, iš­drįs pa­kvies­ti sa­vo drau­gus vi­suo­ti­niam sim­bo­li­niam ap­si­va­ly­mui?

Dar 1926 m. pro­fe­so­rius S. Šal­kaus­kis, sa­vo straips­ny­je „Lie­tu­vių tau­tos ug­dy­mo už­da­vi­niai“ kal­bė­da­mas apie ge­rą­sias lie­tu­vio vals­tie­čio sa­vy­bes, sie­lo­jo­si ir dėl blo­gų­jų. Iš­min­tį lie­tu­vis kar­tais su­pran­ta kaip at­sar­gu­mą, at­si­sa­ky­mą nuo drą­sių su­ma­ny­mų ir at­ei­ties per­spek­ty­vos. Bu­vęs bau­džiau­nin­kas lin­kęs lenk­tis prieš jė­gą ir tur­tą ir grasin­ti sil­pnes­niam, kai yra pats įga­vęs ga­lios ar pra­lo­bęs.

Fi­lo­so­fas kal­bė­jo ir apie in­te­li­gen­ti­jos, iš­si­la­vi­ni­mą ga­vu­sios Ru­si­jo­je, sa­vy­bes. To­kie in­te­li­gen­tai už­au­go nuo­la­ti­nė­je opo­zi­ci­jo­je val­džiai. Jie už­si­krė­tė ni­hi­liz­mu, sa­vo kul­tū­ros ar tra­di­ci­jos nei­gi­mu…

Pri­si­me­nu ki­tos as­me­ny­bės min­tis. Pa­sau­ly­je sa­vo še­dev­rais iš­gar­sė­jęs čer­ke­sų kil­mės Ru­si­jos ki­no re­ži­sie­rius A. So­ku­ro­vas, ana­li­zuo­da­mas pa­sau­lio dik­ta­tū­rų prie­žas­tis, tei­gė, kad di­džiau­sias de­mo­kra­tijos prie­šas – žmo­nių no­ras pa­klus­ti. Dau­gu­mai tai pa­to­giau­sia. Taip nu­si­kra­to­me at­sa­ko­my­bės naš­tos. Žmo­nės nie­ko taip ne­bi­jo, kaip at­sa­ko­my­bės. Ypač at­sa­ko­my­bės už sa­vo vals­ty­bę. Ačiū Die­vui, dik­ta­to­rių mes ne­tu­ri­me. Ta­čiau žmo­nių su la­bai di­de­lė­mis am­bi­ci­jo­mis aps­tu. Ne­au­gin­ki­me oli­gar­chų. Bū­ki­me at­sa­kin­gi ir vi­suo­me­niš­kai ak­ty­vūs, ro­dy­ki­me pa­vyz­dį jau­ni­mui. Daž­nai el­gia­mės prie­šin­gai… Ima­me du­sin­ti bet ko­kią tei­gia­mą ini­cia­ty­vą.

Kau­ne ke­lia­mos by­los vai­kams už krei­da už­ra­šy­tą šū­kį „Tie­sos“. Ne­jau taip bi­jo­me šio žo­džio, kad pra­dė­jo­me ko­vo­ti su vai­kais? Dar ne­se­niai guo­dė­mės, kad mū­sų in­te­li­gen­tai ne­ak­ty­vūs. Lyg ty­čia at­si­ra­do to­kių, tu­rin­čių ką tau­tai pa­sa­ky­ti ir no­rin­čių tai pa­sa­ky­ti. Tik kal­bė­ti ne­bu­vo kur. Te­le­vi­zi­jos ka­na­luo­se ne­at­si­ra­do vie­tos.

Už­ten­ka vie­tos gąs­di­ni­mams, šo­kiams, ne­tik­roms nuo­ta­koms, grei­tų­jų kre­di­tų re­kla­moms, ku­rios kvai­li­na pi­lie­čius ar net pri­ver­čia bėg­ti iš Lie­tu­vos. TV ek­ra­nai už­terš­ti vi­so­kiais se­nais ir nau­jais ru­siš­ko im­pe­ria­liz­mo ka­lam­bū­rais: po il­gos per­trau­kos mums vėl per­ša­mas naf­ta­li­ni­nis Štir­li­cas ar pa­na­šūs į jį da­bar­ti­niai su­per­me­nai, gi­nan­tys Mask­vos in­te­re­sus Bal­ti­jos jū­ro­je. Taip tau­tos pro­ble­moms vie­tos ir ne­lie­ka.

Tai­gi no­rin­tys pra­bil­ti gar­būs žmo­nės pa­si­rin­ko gat­vę, bet ir ten, pa­si­ro­do, ne­ga­li­ma. Ne tik ne­ga­li­ma, bet ir griež­tai drau­džia­ma. Kas ži­no, gal bu­vę sig­na­ta­rai su bu­vu­siais mi­nist­rais pra­dės vals­ty­bę griau­ti.

O juk vi­siems aiš­ku: jei įsta­ty­mas var­žo tei­gia­mas pi­lie­ti­nes ini­cia­ty­vas, va­di­na­si, toks įsta­ty­mas pa­se­no, jį rei­kia keis­ti, o ne tam­py­ti žmo­nes po teis­mus.

1957 m. bu­vau tei­sia­mas už tai, kad ne­va da­ly­va­vau ku­riant po­grin­di­nę or­ga­ni­za­ci­ją „Na­cio­na­li­nis liau­dies fron­tas“. Iš tie­sų bu­vo tik už­si­min­ta apie jos kū­ri­mą. Aš at­si­sa­kiau da­ly­vau­ti. Tai ne­su­truk­dė nu­teis­ti ma­ne ket­ve­riems me­tams. No­rė­čiau, kad to­kios by­los bū­tų pa­mirš­tos kar­tu su so­viet­me­čiu.

De­ja, sa­vo ab­sur­diš­ku­mu į ma­ną­ją la­bai pa­na­ši E. Ku­sai­tės by­la. Ru­si­jos pro­pa­gan­da tvir­ti­na, kad bū­tent Bal­ti­jos ir Len­ki­jos vals­ty­bė­se ne­truk­do­mai ren­gia­mi te­ro­ris­tai. To­kius mi­tus kur­da­mi Mask­vos ide­o­lo­gai ra­do drau­gų Lie­tu­vo­je, ir dar ko­kio ran­go! Už mū­sų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus grieb­ta­si te­ro­ris­ti­nės veik­los imi­ta­ci­jos… Iš­pro­vo­kuo­ja­ma jau­na, men­ką gy­ve­ni­mo pa­tir­tį tu­rin­ti mer­gi­na. To­liau įvy­kiai ru­tu­lio­ja­si taip, kad ky­la pa­vo­jus, jog pa­aiš­kės su­ma­ny­to spek­tak­lio ab­sur­das.

Keis­čiau­sia, kad šia­me te­at­re kai ku­rios struk­tū­ros sa­vo vaid­me­nis at­lie­ka kar­tu su pa­sau­ly­je su­si­kom­pro­mi­ta­vu­sia, ne vie­no te­ro­ris­ti­nio ak­to or­ga­ni­za­to­re gar­si­ą­ja Ru­si­jos FSB. Ab­sur­diš­kiau­sia, kad spek­tak­lis vyks­ta Lie­tu­vos, Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO na­rės, te­ri­to­ri­jo­je, ir tai, kad vai­di­na tik­ri vei­kė­jai. Už­sie­nio žval­gy­bos agen­tai tar­do Lie­tu­vos pi­lie­tę.

Šį spek­tak­lį de­rė­tų ne­del­siant baig­ti. Jei kam nors la­bai pa­tin­ka ben­dra­dar­biau­ti su FSB, te­gul ir ren­ka­si to­kį dar­bą, tik ne Lie­tu­vo­je. O čia leis­ki­me dirb­ti sa­vo vals­ty­bei nuo­šir­džiai at­si­da­vu­siems dar­buo­to­jams, bet to­kie kaž­ko­dėl at­lei­džia­mi, tam­po­mi po teis­mus. Dėl to gė­da mums vi­siems. Kar­to­ju dar kar­tą – pa­li­ki­me E. Ku­sai­tę ra­my­bė­je. Rū­pin­tis sa­vo pi­lie­čių, tai­gi ir Eg­lės, ge­ro­ve yra pa­ti svar­biau­sia vals­ty­bės funk­ci­ja.

So­viet­me­čiu dau­ge­liui Va­ka­rų žur­na­lis­tų daž­niau­siai bū­da­vo lei­džia­ma pa­ben­drau­ti tik su ko­mu­nis­ti­nio dar­bo did­vy­riais: sov­cho­zų mel­žė­jomis, šach­ti­nin­kais, el­nių au­gin­to­jais, ga­myk­lų di­rek­to­riais. Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos žur­na­lis­tas D. Sat­te­ris, gerb­da­mas sa­ve, su­ma­nė Va­ka­rams at­skleis­ti oku­puo­tų Bal­ti­jos vals­ty­bių pa­dė­tį. To­kių drą­sių ir są­ži­nin­gų žur­na­lis­tų tais lai­kais bu­vo re­ta. 1977 m. va­sa­rio 16 d. jis at­vy­ko į Vil­nių, kad su­si­siek­tų su vie­ti­niais re­zis­ten­tais. KGB nu­ta­rė šiam su­si­ti­ki­mui su­truk­dy­ti. Pir­miau­sia mi­li­ci­ja Le­ni­no pros­pekte, prie KGB rū­mų, su­lai­kė į pa­si­ma­ty­mą su ma­ni­mi sku­ban­tį K. Jo­ku­by­ną, ap­kal­tino jį tau­po­mo­sios ka­sos api­plė­ši­mu. Šį re­zis­ten­tą, pra­lei­du­sį 17 me­tų la­ge­riuo­se ir 4 me­tus trem­ty­je, iš­krė­tė, at­ėmė D. Sat­te­riui skir­tą teks­tą. Aki­sta­to­je KGB „liu­di­nin­kai“ pa­tvir­ti­no, kad jis tik­rai da­ly­va­vo plė­šiant ka­są ir nu­žu­dant ap­sau­gos mi­li­ci­nin­ką.

Su­tar­tu lai­ku ne­su­lau­kęs K. Jo­ku­by­no, D. Sa­t­te­ris iš­kvie­tė tak­si ir pa­pra­šė vai­ruo­to­jo nu­vež­ti jį į Ne­men­či­nės plen­tą, kur gy­ve­nau aš. Iš­li­pęs iš au­to­mo­bi­lio žur­na­lis­tas des­pe­ra­tiš­kai ban­dė su­ras­ti ma­no na­mą, kol pa­ga­liau su­ži­no­jo at­si­dū­ręs prie Vilniaus–Kauno au­to­stra­dos. Su­pra­tęs ap­gau­lę, D. Sat­te­ris tik 22 val. jau su pa­leis­tu Kęs­tu­čiu ma­ne pa­sie­kė. Ki­tą ry­tą bri­tų žur­na­lis­tas tu­rė­jo vyk­ti į Ry­gą.

Virš ma­no bu­to KGB bu­vo su­su­kęs sa­vo agen­tų liz­dą su vi­sa pa­si­klau­sy­mo ir kal­bų įra­šy­mo apa­ra­tū­ra. Tai ge­rai ži­no­jo­me. Bet lai­ko su­si­ras­ti sau­gią vie­tą po­kal­biui vi­siš­kai ne­li­ko. Nu­spren­dė­me – te­gul įra­ši­nė­ja. Min­tis apie Lie­tu­vą dės­čiau kar­tu su K. Jo­ku­by­nu, J. Sas­naus­ku ir jo drau­gais gar­siai, aiš­kiai, be dvi­pras­my­bių, o D. Sat­te­ris jas už­si­ra­ši­nė­jo. Tai­gi dik­ta­vau žur­na­lis­tui ir KGB mik­ro­fo­nams… Ži­no­jau, kad ma­no žo­džiai ga­lė­jo bū­ti pa­nau­do­ti kaip įkal­tis by­lo­je, kad už tai gre­sia areš­tas, la­ge­ris.

Ne­su­pran­tu, ko­dėl vi­so­kių pa­si­klau­sy­mų taip bi­jo­ma da­bar? Ko­dėl aukš­čiau­sie­ji mū­sų vals­ty­bės pa­rei­gū­nai, pa­ju­tę, kad yra se­ka­mi, nu­ty­la ar­ba kal­ba pu­se lū­pų. Vi­suo­me­ni­nin­kas, pa­vie­ši­nęs pa­tį pa­si­klau­sy­mo fak­tą, yra kal­ti­na­mas vos ne vals­ty­bės iš­da­vi­mu. Ne­va vie­šin­ti – da­bar ne lai­kas. Bet juk te­ro­ri­zuo­ja­mi mū­sų tau­tos iš­rink­ti at­sto­vai. Ką ma­ny­ti mums, ei­li­niams pi­lie­čiams? Kas klau­so, ko­dėl klau­so, kam tei­kia­ma su­kaup­ta in­for­ma­ci­ja? Tai ir tu­rė­tų iš­si­aiš­kin­ti VSD. Ar mes vėl te­at­re? Šį kar­tą tam­pa­me tik­rais G. Or­wel­lo ro­ma­no „1984“ per­so­na­žais…

Aš su drau­gais, žu­vu­sių par­ti­za­nų gi­mi­nės, ki­ti re­zis­ten­tai ra­šė­me ir rei­ka­la­vo­me, o vė­liau ir Sei­me bu­vo pri­im­tas nu­ta­ri­mas, kad bū­ti­na su­ras­ti žu­vu­sių lais­vės ko­vo­to­jų pa­lai­kus. Pra­ėjo ke­le­ri me­tai, bet kal­bos taip ir li­ko kal­bo­mis. Ko­dėl dar gy­vi nu­si­kal­tė­liai ne­pri­ver­čia­mi pa­ro­dy­ti, kur žvyr­duo­bė­se už­ka­sė ar ba­lo­se nu­skan­di­no par­ti­za­nus? KGB bu­de­liai šią tra­di­ci­ją pe­rė­mė iš ca­ro ka­zo­kų, ku­rie 1831 m. ir 1863 m. pa­kar­tus ar nu­šau­tus su­ki­lė­lius slap­čia už­kas­da­vo. Ar ka­da su­ge­bė­si­me ras­ti ir ci­vi­li­zuo­tai pa­lai­do­ti sa­vo did­vy­rius? Gai­lė­da­mie­si bar­ba­rų, mes pa­tys el­gia­mės kaip bar­ba­rai. Juk pri­žiū­ri­mi net prie­šo ka­rei­vių ka­pai.

Trem­ti­nių, prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bės vei­kė­jų, par­ti­za­nų vai­kai, ku­rie sie­kia tik is­to­ri­nio tei­sin­gu­mo, kaž­ko­dėl Vals­ty­bės pa­lie­ka­mi vie­nui vie­ni by­li­nė­tis su sa­vo tė­vų, se­ne­lių žu­di­kais. Vil­ki­na­mos, o kar­tais nu­trau­kia­mos ka­ro nu­si­kal­tė­lių by­los. Daž­nai baig­tų by­lų nuosp­ren­džiai ke­lia juo­ką.

Bu­vu­siuo­se KGB rū­muo­se ka­lė­jau tris kar­tus. Kar­tu ka­lė­ję drau­gai klau­sė: ką da­ry­si­me su KGB ka­lė­ji­mu Vil­niu­je, kai Lie­tu­va taps lais­va? Ti­kė­jo­mės, kad ja­me bus įkur­tas Tau­tos ko­vų mu­zie­jus. Ta­čiau da­bar tik ke­liuo­se tar­dy­to­jų ka­bi­ne­tuo­se yra Ge­no­ci­do mu­zie­jus. Di­dži­ą­ją pa­sta­to da­lį už­ima teis­mai. Ne­se­niai pa­aiš­kė­jo, kad mū­sų val­džiai ir to per ma­ža. No­ri­ma vi­sus bu­vu­sius KGB rū­mus ati­duo­ti teis­mams.

Siū­lau to­kį spren­di­mą: da­bar­ti­niam krei­vų lan­gų pro­ku­ra­tū­ros pa­sta­tui dėl si­met­ri­jos ša­lia pa­sta­ty­ti nau­ją pa­sta­tą ir ten per­kel­ti teis­mus iš Ge­di­mi­no pr. 40. Gal bu­vu­siuo­se KGB rū­muo­se pa­lik­ta vo­kie­čių ges­ta­piš­ka ar so­vie­tų ka­gė­bis­ti­nė dva­sia kaip tik ir ne­lei­džia mū­sų tei­sė­jams tin­ka­mai vyk­dy­ti tei­sin­gu­mo?

Ne­ga­liu ne­iš­reikš­ti sa­vo nuo­gąs­ta­vi­mų dėl ato­mi­nių elek­tri­nių sta­ty­bos Vi­sa­gi­ne, Ast­ra­ve ir Bal­tij­ske. Pri­klau­sy­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gai, bū­da­mi pa­sau­lio ben­dri­jos da­lis mes tu­rė­jo­me ga­li­my­bę pri­vers­ti Ru­si­ją ir Bal­ta­ru­si­ją lai­ky­tis tarp­tau­ti­nių įsta­ty­mų ir ne­sta­ty­ti ato­mi­nių elek­tri­nių ša­lia mū­sų sie­nų. Be abe­jo, to siek­ti bu­vo ne­pa­to­gu, nes pa­tys skel­bė­mės apie ato­mi­nės elek­tri­nės sta­ty­bą. To­dėl daž­niau kal­bė­jo­me ne apie už­drau­di­mą, o tik apie sta­ty­bų kon­tro­lę. Ne­pai­sy­da­mi re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tų ir vėl pra­dė­da­mi kal­bas apie bū­si­mas sta­ty­bas Lie­tu­vo­je to­liau var­žo­me sa­vo ran­kas. Ar tik­rai no­ri­me gy­ven­ti di­de­lė­je ato­mo kon­cen­tra­ci­jo­je? Ar no­ri­me ri­zi­kuo­ti sa­vo vai­kų ir anū­kų at­ei­ti­mi? Ne vi­si tau­tie­čiai no­ri emig­ruo­ti, pa­si­lie­kan­tiems su­tei­ki­me tei­sę čia gy­ven­ti sau­giai ir il­gai.

Iš tie­sų vi­sa­da no­rė­jau, kad Lie­tu­vo­je sau­giai gy­ven­tų lais­vi ir lai­min­gi ma­no tau­tie­čiai. Gy­ven­tų il­gai ir lai­min­gai.

Ačiū, kad tams­toms už­te­ko kan­try­bės iš­klau­sy­ti ma­ne. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. GEDVILAS). Šir­din­gai dė­ko­ju A. Ter­lec­kui.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju vi­siems šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo ir 2012 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­kimo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viams. Skel­biu iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo pa­bai­gą. Ma­lo­niai kvie­čiu vi­sus da­ly­vau­ti ki­tuo­se Lais­vės gy­nė­jų die­nos ren­gi­niuo­se. (Skam­ba E. Ma­sy­tės at­lie­ka­ma dai­na „Lais­vė“)

 

 


* Santrumpų reikšmės: LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikš­čionių demokratų frakcija.