LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

GEDULO IR VILTIES DIENOS IR OKUPACIJOS IR GENOCIDO DIENOS

IŠKILMINGO MINĖJIMO

STENOGRAMA

 

2012 m. birželio 14 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė I. DEGUTIENĖ

 

 

 

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, 1940 m. bir­že­lio 15 d. ry­tas ir 1941 m. bir­že­lio 14 d. nak­tis pa­žen­klin­ti vals­ty­bės ir tau­tos tra­ge­di­jos. Tai – vals­ty­bės ir ar­ti­mų­jų ne­tek­tys, skaus­mas, kan­čios ir mir­tys. Šios die­nos lė­mė ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės ir dau­ge­lio Lie­tu­vos žmo­nių li­ki­mus.

Pra­de­da­me iš­kil­min­gą Ge­du­lo ir vil­ties die­nai ir Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­nai skir­tą mi­nė­ji­mą.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, į mi­nė­ji­mą pa­kvies­ti ir at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su po­nia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės va­do­vas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys Vy­tau­tas Land­sber­gis su po­nia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas An­drius Ku­bi­lius su po­nia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai ir Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, Ape­lia­ci­nio teis­mo, Vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tų oku­pa­ci­jai da­ly­viai, trem­ti­niai, ko­vo­to­jai už lais­vę ir jų ar­ti­mie­ji, tra­di­ci­nių re­li­gi­nių ben­druo­me­nių ir ben­dri­jų va­do­vai, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, Ru­mu­ni­jos par­la­men­to na­rių gru­pė (Plo­ji­mai), Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos uni­ver­si­tetų ir aka­de­mi­jų rek­to­riai, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, Są­jū­džio ta­ry­bos na­riai, eks­pe­di­ci­jos „Mi­si­ja Si­bi­ras“ da­ly­viai, moks­lei­viai, da­ly­va­vę kon­kur­suo­se trem­ties te­ma­ti­ka, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai.

Mie­lie­ji, kiek­vie­ni me­tai mus is­to­riš­kai vis la­biau to­li­na nuo Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos pra­džios – 1940-ųjų bir­že­lio 15-osios ir nuo 1941-ųjų bir­že­lio 14-osios nak­ties, kai ne­kal­ti žmo­nės, šau­tu­vų buo­žių smū­giais ir spy­riais pa­ža­din­ti iš mie­go, bu­vo grū­da­mi į gy­vu­li­nius va­go­nus ir ve­ža­mi į trem­tį, ne­ži­no­my­bę ir mir­tį. Oku­pan­tai iš vi­sų jė­gų sten­gė­si su­nai­kin­ti sa­va­ran­kiš­kai mąs­tan­čią vi­suo­me­nės da­lį, mū­sų švie­siau­sius pro­tus, nu­brauk­ti jų su­kaup­tą pa­tir­tį, pa­kirs­ti po­li­ti­nę, vi­suo­me­ni­nę, kul­tū­ri­nę įta­ką. Te­ro­ro vyk­dy­to­jams ne­rū­pė­jo nei au­kų tau­ty­bė, nei ly­tis, nei am­žius. Bu­vo sklei­džia­ma bai­mė, sie­kia­ma vi­sus pa­vers­ti klus­niais oku­pa­ci­nės sis­te­mos tar­nais. Lie­tu­vos že­mė krūp­čio­jo ir rau­do­jo nuo vie­nas ki­tą kei­tu­sių rau­do­no­jo ir ru­do­jo te­ro­rų. Dau­giau nei de­šimt­me­tį to­ta­li­ta­ri­nis re­ži­mas ren­gė ope­ra­ci­jas po­etiš­kais pa­va­di­ni­mais „Pa­va­sa­ris“, „Ban­gų mū­ša“, „Ru­duo“, kas iš tik­rų­jų reiš­kė vie­na: ma­si­nius trė­mi­mus ir tra­giš­kus li­ki­mus tūks­tan­čių žmo­nių, iš­plėš­tų iš sa­vo gim­tų­jų na­mų, sa­vo šei­mos, sa­vo že­mės.

Pri­si­min­ki­me 1940-ųjų, 1941-ųjų ir vi­sų lai­kų Lie­tu­vos lais­vės au­kas, ku­rios sa­vo kū­nu ir dva­sia, ti­kė­ji­mu ir są­ži­ne gy­nė Lie­tu­vos lais­vę. Pa­gerb­ki­me jų at­mi­ni­mą ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dė­ko­ju. Mie­lie­ji, is­to­ri­ja liu­di­ja, kad, ne­pai­sant bai­sių rep­re­si­jų, ku­rias vyk­dė so­vie­tų struk­tū­ros, Lie­tu­vos žmo­nės vi­sus oku­pa­ci­jos de­šimt­me­čius ne­pra­ra­do vil­ties at­kur­ti Ne­pri­klau­so­my­bę ir to sie­kė įvai­rio­mis gin­kluo­to ir ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo for­mo­mis.

At­min­tis mus grą­ži­na į pra­ei­tį ir pri­me­na tos ko­vos už lais­vę, vir­tu­sios tie­sos sa­ky­mu, epi­zo­dus. 1977 me­tais po pa­sau­lį pa­skli­do vie­nos ryš­kiau­sių trem­ties liu­dy­to­jų Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės pri­si­mi­ni­mai apie so­vie­tų žiau­ru­mą, ba­dą, siau­bą, ku­rį pa­ty­rė mū­sų trem­ti­niai prie Lap­te­vų jū­ros. Ši at­min­ties iš­kel­ta ir už­ra­šy­ta pa­tir­tis su­krė­tė ne­abe­jin­gus de­mo­kra­tinių vals­ty­bių žmo­nes. Pra­ėjus de­šim­čiai me­tų, 1987-ųjų rug­pjū­čio 23-iąją, Vil­niu­je, prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos or­ga­ni­zuo­to mi­tin­go da­ly­viai vie­šai pa­smer­kė dvie­jų ti­ro­nų – Sta­li­no ir Hit­le­rio – pak­tą ir jo slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, lė­mu­sius Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ir vė­les­nes rep­re­si­jas bei trė­mi­mus. Šis mi­tin­gas su­tei­kė žmo­nėms dar dau­giau vil­ties, kad nau­ja ti­ro­ni­ja truks ne­il­gai, o oku­pan­tų gran­di­nės su­by­rės.

Da­bar kvie­čiu kal­bė­ti vie­ną iš šio mi­tin­go or­ga­ni­za­to­rių, di­si­den­tą, pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vį, Sei­mo na­rį Vy­tau­tą Bo­gu­šį.

 

Di­si­den­to, pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vio, Sei­mo na­rio V. Bo­gu­šio kal­ba

 

V. BOGUŠIS (LiCSF*). Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos, kam ir ko­dėl mi­ni­me tra­giš­kiau­sius Lie­tu­vos is­to­ri­jos fak­tus? Tam, kad ne­pa­mirš­tu­me jų le­mian­čio svo­rio mū­sų kraš­to li­ki­mui ir kad juos mi­nė­da­mi stip­rin­tu­me sa­vo dva­sią ir at­min­tį, per­duo­da­mi ją iš kar­tos į kar­tą.

Dėl dvie­jų ti­ro­nų, Hit­le­rio ir Sta­li­no, są­moks­lo Lie­tu­va ne­te­ko treč­da­lio gy­ven­to­jų. Mū­sų žmo­nės prie­ši­no­si, ko­vo­jo ir žu­vo, bu­vo iš­trem­ti ir ka­ro aud­rų nu­blokš­ti sve­tur, nes juos li­ki­mo va­liai pa­li­ko jų vals­ty­bės va­do­vai. Oku­pan­tų už­gniauž­tą gin­kluo­tą pat­rio­tų ko­vą pa­kei­tė dva­si­nis ne­gin­kluo­tas prie­ši­ni­ma­sis.

Su­kles­tė­jo ir at­gi­mė po­grin­džio spau­da: „Auš­ra“, „Var­pas“, „Lais­vės šauk­lys“, „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­ka“, „Vy­tis“ – iš vi­so per 20 lei­di­nių. Va­sa­rio 16-ąją vie­nur ki­tur su­ple­vė­suo­da­vo tri­spal­vės, bu­vo pla­ti­na­mi prieš oku­pan­tus nu­kreip­ti at­si­šau­ki­mai.

Su­ak­ty­vė­jo ka­ta­kom­bi­nė Baž­ny­čia, kū­rė­si „ne­or­ga­ni­zuo­tos“ po­grin­džio or­ga­ni­za­ci­jos: „Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­liai“, Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pė, Ti­kin­čių­jų tei­sių gy­ni­mo ka­ta­li­kų ko­mi­te­tas. Lie­tu­vos lais­vės ly­ga, su­bū­ru­si ra­di­ka­liau­sią tau­ti­nės pa­krai­pos re­zis­ten­tų da­lį, sa­vo pro­gra­mo­je de­kla­ra­vo to­kį tiks­lą – ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos at­kū­ri­mas, Lie­tu­vos lais­vės by­los kė­li­mas tarp­tau­ti­niuo­se fo­ru­muo­se. 1979 me­tais pa­sau­lis iš­girs­ta 45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą, rei­ka­lau­jan­tį tarp­tau­ti­niu mas­tu pa­smerk­ti Molotovo–Ribentropo pak­tą ir slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, iš­ves­ti iš Bal­ti­jos vals­ty­bių oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę. 1987 me­tais įvy­ko pir­ma­sis ne­sank­cio­nuo­tas mi­tin­gas prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo, ku­ria­me pir­mą kar­tą vie­šai pra­bil­ta apie Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ir jos ke­lią į trem­tį.

Ry­go­je, Lvo­ve, Vil­niu­je ir ki­tuo­se mies­tuo­se vyks­ta pa­verg­tų tau­tų kon­gre­sai, ku­riuo­se da­ly­vau­ja Bal­ti­jos vals­ty­bių, gru­zi­nų, ar­mė­nų, uk­rai­nie­čių, Kry­mo to­to­rių, žy­dų, vo­kie­čių, ru­sų de­le­guo­ti at­sto­vai. Nau­ja­sis Krem­liaus va­do­vas pa­grin­di­niu ge­o­po­li­ti­niu XX a. įvy­kiu pa­va­di­no So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mą. Ta­čiau „pa­mir­šo“ pa­smerk­ti ko­mu­niz­mą ir jo pa­da­ri­nius, ki­taip ne­gu Niurn­ber­go tri­bu­no­las, pri­pa­ži­nęs fa­šiz­mą nu­si­kal­ti­mu žmo­ni­jai ir pa­smer­kęs šios ide­o­lo­gi­jos kū­rė­jus bei vyk­dy­to­jus.

Mū­sų ša­lies svar­biau­si įvy­kiai yra kel­ro­dis, ku­riuo nu­krei­pia­mas jos po­li­ti­nis ke­lias, ro­do­ma lin­kmė ir to­les­niam vals­ty­bės gy­ve­ni­mui. Lie­tu­vai, ge­o­po­li­tiš­kai esan­čiai Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos ir Eu­ro­pos Są­jun­gos įta­kos zo­no­je, kaip nie­kad svar­bu už­si­tik­rin­ti na­cio­na­li­nį sau­gu­mą ener­ge­ti­nė­je ki­ber­ne­ti­nė­je erd­vė­je.

Per Eu­ro­pos Są­jun­gos ener­ge­ti­nes rin­kas ir jo­se vy­rau­jan­čias ten­den­ci­jas Lie­tu­va įsi­lie­ja į de­mo­kra­tijos ver­tę su­vo­kian­čių ir jos pri­va­lu­mais nau­do­tis su­ge­ban­čių vi­suo­me­nių gre­tas.

Ta­čiau, ne­su­ge­bė­da­ma gy­ven­ti ir dirb­ti pa­gal eko­no­mi­nes ener­ge­ti­nes eu­ro­pie­tiš­kas tai­syk­les, Lie­tu­vos vi­suo­me­nė iš­lie­ka vei­kia­ma ru­siš­ko ir bal­ta­ru­siš­ko men­ta­li­te­to. Ar iš­ko­vo­ję po­li­ti­nę lais­vę ne­pa­tek­si­me į eko­no­mi­nę ener­ge­ti­nę ne­lais­vę?

Ku­riuo iš šių ke­lių bus nu­ei­ta, iš es­mės pri­klau­sys nuo to, kaip elg­sis ak­ty­vio­ji Lie­tu­vos vi­suo­me­nės da­lis, ro­dan­ti pa­vyz­dį ir da­ran­ti tie­sio­gi­nę įta­ką pa­sy­via­jai vi­suo­me­nės da­liai dėl Lie­tu­vos ener­ge­ti­kos kryp­čių pa­si­rin­ki­mo.

Ta­čiau no­riu pa­brėž­ti, ku­riuo ke­liu mes nu­ei­si­me ir ko­kią kryp­tį ga­lu­ti­nai pa­si­rink­si­me. Ne­at­mes­ti­na ga­li­my­bė, kad prieš­rin­ki­mi­niu rai­dos eta­pu di­džia­jai vi­suo­me­nės da­liai, per­si­so­ti­nu­siai ar­ba nie­kaip ne­pa­sie­kian­čiai ma­te­ria­lių­jų gy­ve­ni­mo pri­va­lu­mų, au­to­ri­te­tu ga­li tap­ti stip­rios kū­ry­bin­gos as­me­ny­bės, pro­pa­guo­jan­čios ki­to­kius gy­ve­ni­mo prin­ci­pus. Bet ga­li nu­tik­ti taip, kad pa­sie­kę vi­suo­me­nės pri­pa­ži­ni­mo to­kie as­me­nys įsi­trauks į po­li­ti­kos eli­tą ir sieks va­do­vau­ti, bet ko­kia kai­na iš­lai­ky­ti jiems pa­to­gius vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų pri­ima­mus spren­di­mus. Ti­kiuo­si, nors ir ne­ra­mu, svei­kas pro­tas ir de­mo­kra­tija ap­sau­gos nuo šių ne­gan­dų.

Lie­tu­va kar­tu su NATO da­ly­vau­ja tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­jo­je Af­ga­nis­ta­ne, ben­dro­se an­ti­te­ro­ris­ti­nė­se ir ki­ber­ne­ti­nės sau­gos pro­gra­mo­se. Bet kar­ti is­to­ri­nė pa­tir­tis mo­ko mus bū­ti bud­rius, to­dėl mums tik­rai rei­ka­lin­gas ati­tin­ka­mas ka­riuo­me­nės fi­nan­sa­vi­mas ir pa­ren­gi­mas pa­gal pa­čius aukš­čiau­sius stan­dar­tus. Lie­tu­vai, kaip Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­liai ir NATO są­jun­gi­nin­kei, šian­dien kaip nie­kad svar­būs ge­ri kai­my­ni­niai san­ty­kiai su Tbi­li­siu, Ki­je­vu, Mask­va, Mins­ko de­mok­ra­tais ir pra­dė­tų dar­bų bei įsi­pa­rei­go­ji­mų tą­sa, ku­rią mes jau se­niai esa­me nu­brė­žę. Anot Pre­zi­den­tės: „Ša­lies in­te­re­sai rei­ka­lau­ja kū­ry­biš­kos už­sie­nio po­li­ti­kos ir iš­ma­nio­sios di­plo­ma­ti­jos.“

Gal­vo­da­mi apie ge­rus san­ty­kius su kai­my­ni­niais kraš­tais, ne­pa­mirš­ki­me ir sve­čio­se ša­ly­se gy­ve­nan­čių sa­vo tau­tie­čių.

Prieš 70 me­tų mū­sų žmo­nės prie­var­ta bu­vo iš­trem­ti iš sa­vo Tė­vy­nės. Šian­dien mū­sų vai­kai, bro­liai ir se­sės yra pa­skli­dę po vi­są pa­sau­lį: kas moks­lo siek­ti, duo­nos už­si­dirb­ti, kas lai­mės ieš­ko­ti, o kas ir mei­lės emig­ra­ci­jo­je at­si­dū­rė. Bet, kaip sa­ko­ma, Mo­ti­na ir Tė­vy­nė – kiek­vie­nam tik vie­na. Ne­iš­trem­ki­me sa­vų­jų vi­sam lai­kui, ne­vers­ki­me jų jaus­tis sve­ti­mais tarp sa­vų, be pi­lie­ty­bės sa­va­me kraš­te. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ko­le­gai V. Bo­gu­šiui.

Mie­lie­ji, ne vie­nas iš esan­čių šio­je sa­lė­je pa­ty­rė sun­kią trem­ti­nio da­lią. Ne vie­nas iš mū­sų ko­le­gų Sei­mo na­rių vai­kys­tę pra­lei­do ne po Tė­viš­kės dan­gu­mi, o to­li­mo­je Šiau­rė­je, Si­bi­ro pla­ty­bė­se, kęs­da­mi al­kį, šal­tį ir pa­že­mi­ni­mus.

Kvie­čiu kal­bė­ti Sei­mo na­rį J. Sa­ba­taus­ką, ku­ris gi­mė trem­ty­je, nes jo tė­vai 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją bu­vo iš­trem­ti so­vie­tų rep­re­si­nių struk­tū­rų. Pra­šau, Ju­liau.

 

Sei­mo na­rio J. Sa­ba­taus­ko kal­ba

 

J. SABATAUSKAS (LSDPF**). Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Sei­mo Pir­mi­nin­ke Ire­na De­gu­tie­ne, eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, Ko­vo 11-osios sig­na­ta­rai, po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai, ger­bia­mie­ji ko­le­gos, mie­li po­sė­džio sve­čiai!

Šie­met mi­ni­me jau 71-ąsias 1941 me­tų bir­že­lio trė­mi­mų me­ti­nes. Mi­ni­me ir mi­nė­si­me tam, kad mes, mū­sų vai­kai ir mū­sų anū­kai nie­ka­da ne­pa­mirš­tu­me šio tra­giš­ko, sun­kiai su­vo­kia­mo, žiau­ru­mo ku­pi­no Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­pio. Ja­me glū­di mū­sų tau­tos ne­tek­tis: di­de­lės da­lies Lie­tu­vos žmo­nių su­lau­žy­ti li­ki­mai, be­pras­mės žū­tys ir ne­žmo­niš­ka kan­čia, kai to­li nuo sa­vo šak­nų at­si­dū­ru­siems tau­tie­čiams pa­ti gra­žiau­sia sva­jo­nė bu­vo su­grįž­ti į Lie­tu­vą nors nu­mir­ti. O kai ku­rie į Tė­vy­nę ir su­grį­žo tik kars­tuo­se... Nė vie­na tau­ta ne­nu­si­pel­no to­kios bai­sios lem­ties...

Ma­no tė­vai dvi­gu­bi – 1941 ir 1948 me­tų – trem­ti­niai. Jiems bu­vo po 10 me­tų, kai 1941 m. su sa­vo tė­vais ir ki­tais šei­mos na­riais bu­vo iš­trem­ti į Syk­tyv­ka­ro ra­jo­no Sla­bos­koj Reid kai­mą, Ko­mių Res­pub­li­ką, Ru­si­ją. Ne­pai­sy­da­mi ba­do, li­gų, pa­tir­tų ne­tek­čių (pir­mą­ją žie­mą mi­rė tė­čio tė­ve­lis, ma­mos se­ne­lė ir te­ta), jie vi­są lai­ką troš­ko grįž­ti na­mo. Pa­si­bai­gus ka­rui (1946 m. rug­pjū­tį) vi­si, kas li­ko gy­vas iš šei­mos, pa­bė­go iš trem­ties į Lie­tu­vą. Be lei­di­mų, be do­ku­men­tų. Bar­žo­mis, trau­ki­niais, pės­čio­mis. Nors nie­kas ne­lau­kė – na­mai už­im­ti, tur­tas iš­dras­ky­tas. Ką tai reiš­kia, ga­li su­pras­ti tik tai pa­ty­rę. 1948 m. pa­va­sa­rį jie su­lai­ky­ti ir eta­pais nu­ga­ben­ti at­gal į Ko­mių že­mę, ma­no ma­ma tie­siai iš mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos suo­lo. Tė­tį kar­tu su mo­čiu­te nu­ga­be­no dar to­liau – į Ša­man­kos kai­mą Ir­kut­sko sri­ty­je. Ne ką leng­ves­nė da­lia te­ko ir li­ku­siems Lie­tu­vo­je. Da­lis žu­vo ge­tuo­se, pa­ty­rė na­cių la­ge­rių bai­sy­bę, ki­tiems te­ko iš­gy­ven­ti po­ka­rio ko­lek­ty­vi­za­ci­ją, bai­mę, į kie­no kie­mą at­va­žiuos ir lieps su­si­krau­ti daik­tus.

Iš trem­ties į Lie­tu­vą su­grį­žo­me, kai man bu­vo tiek pat me­tų, kiek bu­vo ma­no tė­vams, kai jie bu­vo pir­mą kar­tą iš­vež­ti. Po 22 me­tų te­ko lan­ky­tis Syk­tyv­ka­re. Per ke­lias die­nas vie­ti­niams lie­tu­viams ir ne tik lie­tu­viams pa­de­dant mums, 7 žmo­nių de­le­ga­ci­jai, pa­vy­ko pa­sta­ty­ti pa­min­klą – ge­di­mi­nai­čių stul­pus vi­siems 1941 me­tų trem­ti­niams: lie­tu­viams, uk­rai­nie­čiams, len­kams, vo­kie­čiams, ru­sams, žy­dams. Už­ra­šas pa­ra­šy­tas tri­mis kal­bo­mis: lie­tu­vių, ko­mių, ru­sų. Įver­ti­nu­si tai, vie­ti­nė val­džia net pa­kei­tė ben­drą­jį mies­to pla­ną – ka­pi­nes per pu­sę tu­rė­ju­si per­rėž­ti au­to­stra­da nu­ties­ta ki­to­je vie­to­je. Pa­min­klas iki šiol lan­ko­mas ir pri­žiū­ri­mas.

Iš vai­kys­tės trem­ty­je ryš­kiau­siai pri­si­me­nu bal­tą­sias nak­tis ir di­džiu­lių uo­dų de­be­sis, trem­tinių vie­ny­bę. Bu­vo da­li­na­ma­si ir duo­nos kriau­kšliu, ir pie­no la­šu, ir dai­na, ir kny­ga... Ir jie net sap­ne ne­sap­na­vo da­bar­ti­nio Lie­tu­vos su­si­skal­dy­mo. Be to, vie­ti­niai ne­tu­rė­jo trem­ti­nių at­žvil­giu iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo, o darbš­tūs ir su­ma­nūs, net bū­da­mi trem­ti­niai ir net ne par­ti­jos na­riai, su­ge­bėjo pa­da­ry­ti tam tik­rą kar­je­rą, kas bu­vo ne­įma­no­ma tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vo­je ir daž­no­kai, de­ja, šian­die­ninė­je.

Su­grį­žę į Tė­vy­nę, nu­si­šluos­tę džiaugs­mo aša­ras, su­pra­to­me, kad esa­me „ki­to­kie“, čia mū­sų nie­kas ne­lau­kė... Be tei­sės grįž­ti į tė­viš­kę, įgy­ti tam tik­ras pro­fe­si­jas, ne­ga­lė­jo­me vyk­ti į jo­kias ki­tas ša­lis, mū­sų gy­ve­ni­mai bu­vo tar­si pa­žen­klin­ti ne­ma­to­mu van­dens žen­klu „trem­ti­niai“...

Grį­žu­siems iš trem­ties sun­ku bu­vo at­si­kra­ty­ti ne­sau­gu­mo jaus­mo, bai­mės, sve­ti­mu­mo sa­vo tė­vy­nė­je. De­ja, ir šian­dien sa­vo vals­ty­bė­je dau­ge­lis jau­čia­si taip pat, net ren­ka­si sa­va­no­riš­ką trem­tį ir ka­žin ar gal­vo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą. Aš kal­bu apie šian­die­ni­nius eko­no­mi­nius mū­sų trem­ti­nius.

 Kal­bė­da­mas apie Lie­tu­vos at­ei­tį, aš siū­lau iš­ties­ti drau­giš­ką ran­ką iš trem­ties taip ir ne­su­grį­žu­siems tau­tie­čiams, jų vai­kams ir vai­kai­čiams. Man te­ko lan­ky­tis Ka­zach­sta­ne, kur gy­ve­na apie 7 tūkst. lie­tu­vių, ku­riuos į šią ša­lį at­ve­dė la­bai skir­tin­gi li­ki­mai. Tai ir „se­nie­ji“ lie­tu­viai – Sta­li­no lai­kų rep­re­si­jų au­kos, pa­ra­ga­vę ir Kry­la­go bai­sy­bių, ir so­vie­ti­nių lai­kų jau­nuo­liai, su­si­vi­lio­ję di­des­niu už­dar­biu sta­ty­bo­se ar dar­bu plė­ši­niuo­se. Ki­ti čia li­ko po ka­ri­nės tar­ny­bos Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je ar po ka­ro Af­ga­nis­ta­ne. Ne­ma­žai miš­rių šei­mų. Dau­ge­lis trem­ti­nių jau grį­žo į Lie­tu­vą. Da­lis čia li­ku­sių­jų, ypač jų vai­kai, jau ne­kal­ba lie­tu­viš­kai, ta­čiau gy­vai do­mi­si Lie­tu­va, di­džiuo­ja­si sa­vo kil­me ir sau­go sa­vo ta­pa­ty­bę. Tai la­bai svar­bu.

Lie­tu­vių ben­druo­me­nę vie­ni­ja lie­tu­vių na­mai, ku­riuo­se te­ko lan­ky­tis. Ben­dri­jos „Li­tu­a­ni­ca“ Ka­ra­gan­do­je va­do­vas – Lie­tu­vos gar­bės kon­su­las Vi­ta­li­jus Tva­ri­jo­nas – bu­ria lie­tu­vius, ska­ti­na lai­ky­tis tra­di­ci­jų, pa­pro­čių, švęs­ti šven­tes, ki­taip pro­pa­guo­ti lie­tu­vy­bę.

To­kių gra­žių pa­vyz­džių su­ra­si­me ir ki­tur. Pri­vers­ti­niai po­li­ti­niai ka­li­niai, po ka­ro pa­si­trau­kę į Va­ka­rus, taip pat dė­jo daug pa­stan­gų. Per vi­są Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį ne tik iš­lai­kė lie­tu­vių kal­bą, pa­pro­čius, bet ir vie­ši­no Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės by­lą. Ir tarp šių die­nų eko­no­mi­nių trem­ti­nių no­ras bur­tis, pa­lai­ky­ti lie­tu­vy­bę, do­mė­ji­ma­sis Lie­tu­vos ak­tu­a­li­jo­mis tei­kia vil­ties, kad Lie­tu­va dar jų ne­pra­ra­do.

Mie­lie­ji, ne­pai­sant vi­sų nuos­kau­dų ir liūd­nų pri­si­mi­ni­mų, kvie­čiu gal­vo­ti apie Lie­tu­vos da­bar­tį ir at­ei­tį. Bū­tent jos kū­ri­mui skir­ti vi­sas sa­vo jė­gas. Ne­be­rei­kia par­ti­joms po­li­ti­zuo­ti ar sa­vin­tis trem­ti­nių is­to­ri­jos ir li­ki­mo...

Kar­tu ieš­ko­ki­me bū­dų, kad Lie­tu­va tap­tų jau­kiais na­mais vi­siems čia gy­ve­nan­tiems, o vi­si ją pa­li­kę ži­no­tų, kad jie yra čia lau­kia­mi ir rei­ka­lin­gi. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ko­le­gai Sei­mo na­riui Ju­liui Sa­ba­taus­kui.

Is­to­ri­ja nie­ka­da ne­si­bai­gia, nie­ka­da ne­pa­sie­kia ga­lu­ti­nio taš­ko, ji tar­si til­tas, jun­gian­tis pra­ei­ties ir da­bar­ties kar­tas. Tau­tos dva­si­nei pil­nat­vei ypač svar­bus jau­no­sios kar­tos at­vi­ru­mas ir im­lu­mas tė­vų ir se­ne­lių pa­tir­čiai, no­ras ir ge­bė­ji­mas tą pa­tir­tį iš­girs­ti ir su­pras­ti. To­dėl di­de­lė at­sa­ko­my­bė ten­ka vi­siems, per­duo­dan­tiems gy­vą­ją is­to­ri­ją jau­ni­mui, o ypač – mo­ky­to­jams, ku­rie, at­skleis­da­mi jau­nam žmo­gui Lie­tu­vos pra­ei­ties fak­tus, kar­tu ug­do tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, ža­di­na mei­lę sa­vo kraš­tui.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Vil­niaus jė­zui­tų gim­na­zi­jos is­to­ri­jos ir pi­lie­tiš­ku­mo mo­ky­to­ją, Lie­tu­vos is­to­ri­jos mo­ky­to­jų aso­cia­ci­jos ta­ry­bos na­rį, Vil­niaus mies­to is­to­ri­jos mo­ky­to­jų me­to­di­nio bū­re­lio na­rį, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės Eu­ro­pos skau­tų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tą Faus­tą Meš­kuo­tį.

 

Vil­niaus jė­zui­tų gim­na­zi­jos is­to­ri­jos ir pi­lie­tiš­ku­mo mo­ky­to­jo F. Meš­kuo­čio kal­ba

 

F. MEŠKUOTIS. Di­džiai ger­bia­mi šio mi­nė­ji­mo sve­čiai ir da­ly­viai, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės, bū­ki­te pa­gerb­ti šią skau­džią ir kil­nią Lie­tu­vai die­ną. Ti­kiu, kad šian­dien čia ir da­bar šio­je vie­to­je ga­lė­tų bū­ti dau­ge­lis mo­ky­to­jų iš vi­sos Lie­tu­vos ir ga­lė­tų pa­si­da­lin­ti dar­bo ir gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi su jau­nais žmo­nė­mis. Man di­de­lė gar­bė at­sto­vau­ti mo­ky­to­jų ben­druo­me­nei jū­sų aki­vaiz­do­je.

Yra tik du bū­dai gy­ven­ti: vie­nas – gal­vo­ti, jog ste­buk­lų ne­bū­na, ki­tas – gal­vo­ti, jog vis­kas yra ste­buk­las, taip tei­gia Al­ber­tas Eins­tei­nas. Bir­že­lio mė­nuo Lie­tu­vo­je – tai prie­šy­bių mė­nuo: čia va­sa­ros vė­sus lie­tus, čia ši­lu­mos sma­gu­ma, čia Jo­ni­nių lau­žai, dai­nos, šo­kiai, baž­ny­čio­je bir­že­li­nės pa­mal­dos, at­lai­dai ir čia pat abe­jin­gu­mas tau­ti­nėms, re­li­gi­nėms ver­ty­bėms. Čia skaus­mu per­ve­rian­tys pri­si­mi­ni­mai, ul­ti­ma­tu­mas, Rau­do­no­sios ar­mi­jos įsi­ver­ži­mas, so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ir prieš­prie­ša – pa­si­prie­ši­ni­mas su­ki­li­mu, pir­mie­ji trau­ki­niai į Si­bi­rą. Prieš­prie­ša jun­ta­ma ir žmo­gaus vi­du­je – nuo­la­ti­nė ko­va: su­ge­bu ge­ro trokš­ti, o pa­da­ry­ti ne, ne­da­rau gė­rio, ku­rio trokš­tu, o da­rau blo­gį, ku­rio ne­no­riu. Štai, sa­ko­ma, blo­gai da­bar, bet ar mes ne ta pa­ti lie­tu­vių tau­ta, ku­ri per pas­ta­ruo­sius 200 me­tų nuo Ta­do Kos­ciuš­kos su­ki­li­mo kas 30 me­tų įro­dė­me, kad trokš­ta­me bū­ti lais­va, gy­va tau­ta? Taip, esa­me at­sa­kin­gi už lais­vę.

Bet grįž­ki­me prie mo­kyk­los. Bir­že­lio mė­ne­sį vie­ni mo­ki­niai pra­de­da atos­to­gau­ti, o be­bai­gian­tys vi­du­ri­nę mo­kyk­lą abi­tu­rien­tai jau­di­na­si per eg­za­mi­nų se­si­ją. Šiais moks­lo me­tais, tai yra va­kar, per is­to­ri­jos vals­ty­bi­nį bran­dos eg­za­mi­ną bu­vo pa­klaus­ta mo­ki­nių – pa­aiš­kin­ki­te lie­tu­vių kil­mę, nu­ro­dy­ki­te Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio tiks­lus ir pa­aiš­kin­ki­te, ko­kią reikš­mę lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­nei rai­dai tu­rė­jo šio tiks­lo sie­ki­mas. Pa­grin­di­nis mo­ki­nio ir mo­ky­to­jo dar­bas yra kas­die­ny­bė­je: ma­žo­je ap­lin­ko­je, kla­sė­je, pa­mo­kos me­tu. Mo­ki­niams pa­de­da­me aug­ti, su­vok­ti sa­vo pa­šau­ki­mą, for­muo­ti nuo­mo­nę, pa­sau­lė­žiū­rą, ta­pa­ty­bę. Mes, mo­ky­to­jai, da­lin­da­mie­si sa­vo pa­tir­ti­mi, gy­ve­ni­mu iš jau­nų žmo­nių ga­li­me iš­girs­ti gi­lių min­čių, jaut­rių pa­sta­bų ir rim­tų teikia­mų klau­si­mų, jau­nat­viš­ko ža­ve­sio, sa­vęs ieš­ko­ji­mo. Kai pa­klau­siu mo­ki­nių per is­to­ri­jos ir pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas, kiek jū­sų ar­ti­mų­jų – se­ne­lių, pro­se­ne­lių – bu­vo iš­trem­ta, pa­ti­kė­ki­te, pa­ke­lia ran­kas dau­giau kaip pu­sė mo­ki­nių. Kar­tu su­vo­kia­me, kad esa­me trem­čių da­lis. Ma­no ran­ko­se yra ma­žas mo­ki­nių pro­jek­ti­nis dar­be­lis. Mo­ki­nių gru­pe­lė ben­dra­vo su sa­vo ar­ti­mai­siais, su­rin­ko jų liu­di­ji­mus ir už­ra­šė trau­ki­nio va­go­nuo­se pri­sta­ty­da­mi dar­bą, ty­lios mal­dos mi­nu­te pa­ger­bė­me tau­tos ge­no­ci­dą. Ar­ba po pa­mo­kos pri­ėju­si mer­gai­tė pa­klau­sė, ar ga­li­ma, mo­ky­to­jau, su­reng­ti su­si­ti­ki­mą su mo­čiu­te, kad ma­no mo­čiu­tė pa­pa­sa­ko­tų apie trem­tį? Tai­gi, su­vo­kė­me, kad vai­kai yra trem­ties au­kos da­lis. Ar­ba daž­nai mo­ki­nių klausiu, koks yra mū­sų šei­mų, na­mų, tė­vy­nės, val­s­ty­bės pa­va­di­ni­mas? At­sa­ky­mas – Lie­tu­va.

Trem­tis – tau­tos žaiz­da, bet ne­pri­si­riš­ki­me prie siel­var­to. Mo­kė­ki­me at­leis­ti, kad iš is­to­ri­jos ne­ding­tų gy­ve­ni­mo ži­nia, kaip apaš­ta­las Jo­kū­bas skel­bia: „Lai­ky­ki­te tik­ru džiaugs­mu, kad pa­kliu­vo­te į vi­so­kius iš­mė­gi­ni­mus. Su­pras­ki­te, ti­kė­ji­mo iš­mė­gi­ni­mas gim­do iš­tver­mę, o iš­tver­mė su­bręs­ta dar­buo­se, kad tap­tu­mė­te to­bu­li, su­bren­dę ir nie­ko ne­sto­ko­tu­mė­te.“ Ne­bi­jo­ki­me gy­ven­ti vil­ti­mi. Ačiū, kad esa­me. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju mo­ky­to­jui F. Meš­kuo­čiui. Mie­lie­ji, tik­rai ver­tin­ga, kad jau­no­ji kar­ta apie trė­mi­mus, žu­dy­nes ir tau­tos iš­gy­ve­ni­mus su­ži­no ne tik iš pa­mo­kų ar kny­gų, nuo­trau­kų ar fil­mų, bet ir iš liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų, as­me­ni­nio pri­si­lie­ti­mo prie is­to­ri­jos. Tik su džiaugs­mu, pa­si­di­džia­vi­mu ir dė­kin­gu­mu ga­li­me kal­bė­ti apie jau­ni­mo eks­pe­di­ci­jas į trem­ties vie­tas ir tė­vy­nai­nių ka­pų tvar­ky­mą, kur at­ran­da­ma gy­vo­ji is­to­ri­ja, vė­liau per­tei­kia­ma moks­lei­vių ra­ši­niuo­se ir pie­ši­niuo­se, ei­lė­raš­čiuo­se, dai­no­se ar fil­muo­se.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ta­me na­cio­na­li­nia­me mo­ki­nių fil­mų ir fo­tomon­ta­žų kon­kur­se „Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę ir ne­tek­čių is­to­ri­ja“ pir­mą­ją vie­tą pel­niu­sio fil­mo „Trem­tis. Vie­no li­ki­mo is­to­ri­ja“ kū­ry­bi­nės gru­pės at­sto­vę, Ni­dos vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nę Ne­rin­gą Trai­naus­kai­tę. Be­je, Ne­rin­ga šio­je veik­lo­je da­ly­vau­ja ne tik kaip ak­ty­vi moks­lei­vė, bet ir kaip Si­bi­ro trem­tį pa­ty­ru­sio žmo­gaus pro­anū­kė. Tai­gi, Ne­rin­ga, kvie­čia­me ta­ve į tri­bū­ną. (Plo­ji­mai)

 

Ni­dos vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nės N. Trai­­naus­kai­tės kal­ba

 

N. TRAINAUSKAITĖ. La­ba die­na, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji. Džiau­giuo­si, kad šian­dien esu pa­kvies­ta pri­sta­ty­ti mū­sų kur­tą fil­mą „Trem­tis. Vie­no li­ki­mo is­to­ri­ja“. Jį kar­tu su sa­vo kla­sės drau­gė­mis ir is­to­ri­jos mo­ky­to­ja kū­rė­me na­cio­na­li­niam kon­kur­sui „Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę ir ne­tek­čių is­to­ri­ja“. Fil­me su­si­pi­na dvie­jų skir­tin­gų kar­tų žmo­nių is­to­ri­jos: mo­ki­nės, ku­ri gau­na už­duo­ti pa­ra­šy­ti ra­ši­nį apie trem­tį, ir bu­vu­sios trem­ti­nės iš­gy­ve­ni­mai. Prieš kur­da­ma fil­mą daug kar­tų esu gir­dė­ju­si žo­dį „trem­tis“, ta­čiau nie­ka­da ne­bu­vau su­si­dū­ru­si su tik­rą­ja šio žo­džio sam­pra­ta. Tai pa­da­ry­ti mums pa­dė­jo Ne­rin­gos mies­to gy­ven­to­ja ni­die­tė trem­ti­nė Sta­sė Vait­kie­nė. Ji su­ti­ko nu­si­fil­muo­ti mū­sų fil­me, pa­si­da­lin­ti sa­vo skau­džia pa­tir­ti­mi. Tik šios mo­ters dė­ka aš su­pra­tau, ką reiš­kia bū­ti iš­trem­tai iš sa­vo gim­ti­nės, kęs­ti šal­tį, ba­dą ir skaus­mą. Šis fil­mas ne­bu­vo tie­siog ei­li­nis mū­sų pro­jek­tas. Jis bu­vo ku­pi­nas tik­rų emo­ci­jų ir iš­gy­ve­ni­mų. Vis­kas lie­jo­si iš šir­dies. Nors vis­ką pra­dė­jo­me is­to­ri­jos mo­ky­to­jai pa­ra­gi­nus, ta­čiau lai­kui bė­gant pa­ju­to­me, kad tai bu­vo nau­din­ga ne tik mū­sų is­to­ri­nių ži­nių pra­plė­ti­mui, bet ir mums pa­čioms kaip as­me­ny­bėms. Kiek­vie­nos iš mū­sų šir­dy­je įsi­žie­bė dar stip­res­nė mei­lė tė­vy­nei, gai­les­tis ir dė­kin­gu­mas to­kiems iš­tver­min­giems, stip­riems ir ko­vin­giems žmo­nėms. Ši mo­te­ris, S. Vait­kie­nė, bū­da­ma tik pa­aug­lė, iš­tvė­rė tiek, kiek tik­rai ne kiek­vie­nas su­ge­bė­tų. Net ir krau­ją nuo šal­čio sting­dan­čia­me, bau­gia­me ir niū­ria­me Kras­no­jars­ko kraš­te, kur te­ko iš­bū­ti il­gus 10 me­tų, mo­te­ris ne­pra­ra­do vil­ties ir ti­kė­ji­mo, jog at­eis ta die­na, kai ji vėl bus lais­va ir drą­siai iš­kel­ta gal­va sto­vės ant sa­vo gim­tos Lie­tu­vos že­mės.

Tai­gi mū­sų fil­mo pa­grin­di­nę he­ro­ję mes tik­rai ga­li­me va­din­ti stip­ria, pa­trio­tiš­ka, pro­tin­ga ir tvir­ta as­me­ny­be, ku­rios trem­ties is­to­ri­ja nu­si­pel­nė bū­ti iš­girs­ta vi­sos Lie­tu­vos. Jos pri­si­mi­ni­mai ga­lė­tų bū­ti pui­ki mo­ky­mo prie­mo­nė is­to­ri­jos ar ki­tų da­ly­kų pa­mo­ko­se. Iš Lie­tu­vos is­to­ri­jos, lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų, fil­mų, skai­ty­tų kny­gų daž­nai iš­ky­la krau­pūs vaiz­di­niai: nu­kan­kin­ti par­ti­za­nai, pa­si­li­go­ję ir ken­čian­tys ba­dą bei šal­tį trem­ti­niai, sa­vo gy­vas­tį pa­lai­kan­tys vien min­ti­mis apie tė­vy­nę. Kiek­vie­no jo au­ka – tai in­dė­lis į Lie­tu­vos lais­vę.

Aš esu jiems sko­lin­ga, to­dėl tu­riu mo­ky­tis ir dirb­ti tik čia, Lie­tu­vo­je, ir taip pri­si­dė­ti ku­riant ge­res­nį ry­to­jų. Vi­si mes esa­me jiems sko­lin­gi, to­dėl tu­ri­me dirb­ti ir kur­ti tė­vy­nės la­bui, o ne­te­ku­siems vil­ties vi­sa­da iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką ar tar­ti pa­guo­džia­mą­jį žo­dį. Juk tai nie­ko ne­kai­nuo­ja. Daž­nai gir­džiu sa­vo ben­dra­am­žius sa­kant, kad jie sa­vo at­ei­tį ma­to bet kur, tik ne Lie­tu­vo­je. No­rė­čiau pa­kar­to­ti po­nios S. Vait­kie­nės žo­džius, ku­riuos ji iš­ta­rė fil­ma­vi­mo me­tu: „Lie­tu­vy­bę, sa­vo kal­bą, ma­no mie­li vai­kai, rei­kia iš­lai­ky­ti ir steng­tis, kad tik čia gy­ven­tu­mė­te, kad kaž­ką pa­da­ry­tu­mė­te ge­ro čia. Nes jei­gu se­ka­si, tai sek­sis ir čia. Ir tik­rai at­ra­si­te sa­ve. O jei ne­si­seks, tai ga­li­te va­žiuo­ti nors ir į pa­sau­lio kraš­tą, vis tiek nie­ko ne­ra­si­te ge­res­nio.“ Ma­no ma­ny­mu, tai tik­rai tei­sin­gi žo­džiai. Gy­ve­ni­mas jau toks yra dėl po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių prie­žas­čių, dėl da­ly­kų, ku­rių aš dar ne­su­pran­tu.

Lie­tu­vo­je nė­ra ge­ra gy­ven­ti vi­siems ir dėl to man skau­da šir­dį. Skau­da šir­dį ma­tant šei­mas, ku­rio­se tė­vas, ma­ma, o kar­tais ir abu iš­vyks­ta ieš­ko­ti lai­mės sve­tur, pa­lie­ka čia vai­kus, sa­vo ant­ras pu­ses. At­stu­mas tarp jų tik gi­lė­ja, bręs­ta ne­san­tai­ka, su­sve­ti­mė­ji­mas. To­dėl kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vęs pa­klaus­ti, ar vis­ką pa­da­riau, kad lik­čiau sa­vo tė­vy­nė­je? Tie­siog pri­va­lo­me tai pa­da­ry­ti, nes vi­sa­me pa­sau­ly­je ky­la įvai­rūs ne­ra­mu­mai, ne­su­ta­ri­mai tarp žmo­nių, tau­tų, to­dėl rei­kia lai­ky­tis vie­nas ki­to, nes tik vie­ny­bė­je sly­pi tik­ro­ji ga­lia.

Baig­da­ma no­rė­čiau dar kar­tą pa­dė­ko­ti tiems drą­siems žmo­nėms, ku­rie iš­tvė­rė trem­tį, ne­pa­lū­žo, ku­rie ti­kė­jo sa­vo tau­tos lais­ve. O grį­žę jau­ni­mui ir vi­siems tiems, ku­rie ne­pa­ty­rė tų kan­čių, pa­sa­ko­ja sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, nors ta skau­di pra­ei­tis jiems vi­sa­da bus tar­si ne­gy­jan­ti žaiz­da, ku­rią pa­lie­čiant la­bai skau­da. Fil­muo­jant aš pa­me­nu mū­sų fil­mo pa­grin­di­nės he­ro­jės aša­ras, kai te­ko vėl vis­ką pri­si­min­ti. Tai tik pa­ro­do, kad esa­ma pra­ei­ties, ku­rios tie­siog ne­įma­no­ma pa­mirš­ti. O kiek­vie­nais me­tais mi­ni­ma Ge­du­lo ir vil­ties die­na lei­džia jau­ni­mui sa­vo dar­bais pa­ro­dy­ti, jog ši vi­sos Lie­tu­vos trem­ti­nių is­to­ri­ja nie­ka­da ne­bus pa­mirš­ta.

Ačiū vi­siems tiems, ku­rie mo­ko gy­ve­ni­mo iš­min­ties ir ug­do pa­trio­tiz­mą kiek­vie­no iš mū­sų šir­dy­se. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai ačiū tau, Ne­rin­ga, už tai, ką tu pa­sa­kei, už tai, ką tu jau­ti, ir tai, kaip ga­li iš­reikš­ti ir su­teik­ti vi­siems vil­tį – vil­tį gy­ven­ti čia, Lie­tu­vo­je, ir ne­pa­mirš­ti to, kas bu­vo. La­bai tau ačiū.

Tai­gi, N. Trainauskai­tės ir ki­tų mo­ki­nių su­kur­tus do­ku­men­ti­nius fil­mus, pie­ši­nius ir ki­tus dar­bus bei pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras 2011“ pri­sta­ty­mą no­rin­tie­ji ga­lės pa­si­žiū­rė­ti Sei­mo fo­jė.

Mie­lie­ji, šian­dien ge­du­lo die­na, bet ji spin­du­liuo­ja ir vil­ties švie­sa. Vil­ties švie­sa, kan­čių me­tais tei­ku­sia stip­ry­bės mū­sų trem­ti­niams. Ti­kiu ir lin­kiu, kad jau­na­jai kar­tai šis vil­ties švy­tė­ji­mas, jau­nat­viš­kas ver­žlu­mas ir at­vi­ru­mas, ti­kė­ji­mas Lie­tu­va ir jos žmo­nė­mis pa­dė­tų įveik­ti ne vie­ną sun­ku­mą gy­ve­ni­mo ke­ly­je.

O baig­ti šį mi­nė­ji­mą no­rė­čiau 1988 m. už­ra­šy­tais pas­ku­ti­nio ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro, trem­ti­nio Juo­zo Urb­šio žo­džiais: „Mu­my­se, va­di­na­si, kiek­vie­na­me iš mū­sų, kad ir kur kas bū­tu­me, kad ir kur ką veik­tu­me, kad ir ką ry­tą, die­ną, va­ka­rą gal­vo­tu­me, nak­tį sap­nuo­tu­me, mū­sų jaus­mai, mū­sų min­tys, mū­sų ryž­tas ir veiks­mai tu­ri bū­ti nu­kreip­ti į tai, kad ne­iš­tirp­tu­me, o lik­tu­me am­žiais kom­pak­tiš­ka tau­ta su sa­vo ne­su­dar­ky­ta kal­ba, su sa­vo ne­iš­kreip­to­mis tra­di­ci­jo­mis ir kul­tū­ra, su sa­vo vien­ti­sa, ne­su­nio­ko­ta že­me, te­ri­to­ri­ja šian­dien, da­bar ir vi­sa­dos.“ Iš­girs­ki­me, su­vo­ki­me ir pa­jaus­ki­me šių J. Urb­šio žo­džių pras­mę.

M. STROLYS. Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju vi­siems už dė­me­sį ir ma­lo­niai kvie­čiu da­ly­vau­ti ki­to­se Ge­du­lo ir vil­ties die­nos, Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­nos ren­gi­niuo­se, pa­ben­drau­ti, pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais.

Ger­bia­mie­siems sa­vo ko­le­goms Sei­mo na­riams pri­me­nu, kad 15 val. ren­ka­mės į va­ka­ri­nį ple­na­ri­nį po­sė­dį. O 12 val. vi­sus kvie­čiu į Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tę pa­kel­ti vė­lia­vas.

Dar kar­tą dė­ko­ju.

 

 

 


* Li­be­ra­lų ir cen­tro są­jun­gos frakcija.

** Lietuvos social­demokratų partijos frakcija.