LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
VIII (PAVASARIO) SESIJOS
VAKARINIO plenarinio posėdžio NR. 436
STENOGRAMA
2012 m. gegužės 10 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininko pavaduotojai
V. BALTRAITIENĖ, Č. JURŠĖNAS ir Č. V. STANKEVIČIUS
PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS, TS‑LKDF*). Skelbiu gegužės 10 d. vakarinį posėdį pradėtą. Prašau registruotis. Vyksta registracija. Prašau užimti vietas ir registruotis.
Šiuo metu užsiregistravo 45 Seimo nariai.
15.00 val.
Pirmąjį, kaip ir buvau paskelbęs, svarstysime rytinio posėdžio likusį darbotvarkės klausimą – Seimo rezoliucijos „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“ projektą Nr. XIP-2756(2). Taip pat jums yra išdalytas tekstas, kuris paženklintas kaip trečiasis variantas, bet tai iš tikrųjų yra tik Užsienio reikalų komiteto svarstymo metu padarytas pataisas atitinkantis švarus variantas, tas pats antrasis variantas, kuris pažymėtas antruoju numeriu, su komiteto pasiūlytom pataisom.
Teikėjų vardu pranešėjas – E. Vareikis. Prašau į tribūną trumpai pristatyti projektą ir atsakyti į klausimus.
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Labai ačiū, pirmininke. Pristatau jums projektą, kurio teikėjais reikėtų laikyti 73 Seimo narius, pasirašiusius po pirmuoju šios rezoliucijos projektu. Taigi aš kalbėsiu, jums leidus, visų pasirašiusiųjų vardu. Pristatau jums rezoliuciją, kuri vadinasi, norėčiau, kad atkreiptumėte į tai dėmesį, „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“.
Šios rezoliucijos pirmasis projektas buvo parengtas praeitais metais ir praeitais metais buvo surinkti mano minėti parašai. Tačiau po tam tikrų diskusijų buvo prieita prie sprendimo, kad kol Lietuva pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, o tas pirmininkavimas buvo praeitais metais, šio rezoliucijos projekto neteikti. Neteikimo motyvai buvo tai, kad pirmininkaujanti ESBO Lietuva vykdo ne tiek savo, Lietuvos, užsienio politiką, kiek visos organizacijos bendrą politiką. Tai organizacijai, kaip žinote, priklauso daug šalių. Mes sakome, tai yra Europa nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Kol mes vadovavome organizacijai nuo Vankuverio iki Vladivostoko, vykdėme bendrą organizacijos politiką. O ši rezoliucija, jeigu jūs ją atidžiai perskaitysite, yra Lietuvos Respublikos Seimo pasiūlymas, kokiais principais reikia vadovautis Lietuvos užsienio politikai kalbant apie Kalnų Karabacho problemą.
Galiu dar priminti, kad sąmoningai atkreipiau dėmesį į rezoliucijos pavadinimą, tai yra rezoliucija Kalnų Karabacho klausimu, ne simpatijų Azerbaidžanui klausimu, ne simpatijų Armėnijai klausimu, ne simpatijų Rusijai klausimu, bet yra Kalnų Karabacho sureguliavimo klausimu. Antrasis variantas, kuris jums yra pateiktas, nuo pirmojo skiriasi tuo, jeigu jūs matytumėte lyginamąjį variantą, kad yra atsisakyta vienos pastraipos iš ankstesnio varianto ir pridėta nauja pastraipa. Nauja pastraipa pridėta todėl, kad šių metų balandžio mėnesį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją šiuo klausimu ir būtent toje naujai pridėtoje pastraipoje yra nuoroda į Europos Parlamento priimtą dokumentą.
Kam šita rezoliucija yra reikalinga ir naudinga? Reikalinga visų pirma mums, kad mes, Lietuva, parodytume savo aiškią nuostatą, ką mes manome apie vieną iš tų vadinamųjų užšaldytų konfliktų. Aš asmeniškai būčiau nieko prieš, jeigu Seime atsirastų rezoliucijos ir dėl Padnestrės, ir dėl Abchazijos, ir dėl Pietų Osetijos, ir dėl kitų kai kurių užšaldytų konfliktų. Jų yra mūsų kontinente ne taip jau mažai. Ši rezoliucija konstatuoja, ką pripažįsta visi, kad Kalnų Karabacho problema egzistuoja, kad tokia problema yra. Ir jeigu kas sakytų, kad jos nėra, kad neva viskas išspręsta ir viskas aišku, tai prieštarautų tiek Europos Sąjungos, tiek ESBO, tiek Jungtinių Tautų Organizacijos nuomonei.
Kitas svarbus klausimas, arba svarbus punktas, kad toje rezoliucijoje pasakyta, kad spręsti šitą klausimą reikia taikiu būdu. Problema atsirado ne taikiu būdu, problema atsirado todėl, kad užuot sprendus taikiu būdu buvo panaudota jėga. Problemą reikia spręsti taikiu būdu.
Trečias svarbus klausimas, arba išvada tos rezoliucijos, kad taikus sprendimas yra įmanomas. Ir būtent to taikaus sprendimo variantus mes ir siūlome.
Ketvirta. Aš manau, kad šita rezoliucija yra naudinga ne tik Lietuvai, apie ką aš jau kalbėjau, bet jinai yra naudinga Armėnijos Respublikai. Naudinga ta prasme, kad nepalieka šitos valstybės visiškoje nežinioje, kur nelabai aišku, kam Kalnų Karabachas priklauso. Jeigu jis yra nepriklausomas, tai jis yra nepripažintas, jeigu priklausomas, žinom, kieno ten ginkluotosios pajėgos yra. Žmonės, kurie gyvena nepripažintoje valstybėje, turi daug sunkumų, daug sunkumų dėl žmogaus teisių, žmogaus laisvių, laisvės keliauti, laisvės įsidarbinti, laisvės gauti dokumentus. Armėnijai tai būtų naudinga. Kalnų Karabacho žmonėms tas būtų labai naudinga, nes jau greitai bus 20 metų, kai jų statusas yra neaiškus. Azerbaidžanui tai būtų taip pat labai naudinga, nes vis dėlto mes pasakytume, kokia yra Lietuvos pozicija teritorijos klausimu, tos, kuri formaliai priklauso Azerbaidžano Respublikai, bet realiai jinai nėra jos kontroliuojama. Manau, kad tai būtų naudinga ir tarptautinėms organizacijoms, tas rezoliucijoje yra sakoma, – ir Jungtinėms Tautoms, ir ESBO, ir Europos Tarybai, kuri šiuos klausimus nagrinėja. Tai yra naudinga tarptautinei diplomatijai, Minsko grupei. Mes skatiname Minsko grupę, kuri sprendžia formaliai… šito klausimo imtis, daugiau iniciatyvos.
Jeigu jūs šitai rezoliucijai pritartumėte, tai būtų labai neblogas simbolis, kad Lietuva iš tikrųjų neužsiveria savyje, bet yra labai rimtas, kaip mes sakome, žaidėjas tarptautiniuose santykiuose. Gal būtų tiek.
PIRMININKAS. Dėkojame pranešėjui. Klausiančiųjų sąrašas yra ilgokas. Pirmasis klausia E. Klumbys. Prašau.
E. KLUMBYS (TTF). Aš norėjau sužinoti, kas iš tikrųjų dabar realiai pasikeitė, kad reikia priimti tokią rezoliuciją, kuria neva mums reikia nustatyti Lietuvos užsienio politiką tuo klausimu, kai jau ta politika, man atrodo, yra aiški ne mažiau kaip 15–17 metų? Ir priešingai, ar nereikėtų kalbėti kitu kampu? Atsižvelgiant į tai, kad Karabacho žmonės apsisprendė ir gyvena nepriklausomoje valstybėje. Tiesa, ta valstybė yra nepripažinta tarptautinės bendruomenės. Reikia spręsti būtent šitos valstybės pripažinimo klausimą. Tai yra visiškai kitas lygmuo.
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Dėl to, ar reikia vis iš naujo ir iš naujo pasakyti, ką mes manome apie vieną ar kitą problemą. Gerbiamasis Klumby, reikia. Aš atsimenu, kai mes Sąjūdį pradėjome, visą laiką mums buvo smagu kiekvienais metais išgirsti iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kad Amerika nepripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Jeigu mes būtume bent kuriais metais to neišgirdę, mums būtų labai blogai. Taigi politikos principus priminti visada reikia.
Dėl Karabacho žmonių apsisprendimo aš norėčiau vis dėlto jūsų klausimą patikslinti: ar visi Karabacho žmonės, Karabache gyvenę žmonės, lygiomis teisėmis, lygiomis galimybėmis apsisprendė? Matyt, atsakymas būtų, kad ne visai visi. Gal vieni apsisprendė vienaip, kiti apsisprendė bėgdami, kiti apsisprendė gal vėl kažkaip. Aš pritarčiau tam, kad Karabacho žmonės privalo apsispręsti, bet turi būti sudarytos sąlygos visiems Kalnų Karabacho gyventojams apsispręsti vienodomis sąlygomis.
PIRMININKAS. Klausia A. Kašėta.
A. KAŠĖTA (LSF). Gerbiamasis pranešėjau, labai įdomiai nuskambėjo jūsų teiginys, kad Seimas šita rezoliucija vykdo ESBO politiką, bendrą organizacijos politiką. Ar jums žinoma, kad užsienio reikalų ministras… Šiaip ministerijos pozicija buvo – neduok tu, Dieve, tokia rezoliucija Seime bus priimta, ypač kai Lietuva pirmininkavo ESBO. Ar jums žinoma, kad Užsienio reikalų ministerija yra prieš, ir ar nemanote, kad Lietuvos Seime susiformavo ydinga praktika, kai Seimo vardu, parlamento vardu, tai yra valstybės vardu, norint įtikti vienos ar kitos šalies pozicijai, priimama jai palanki rezoliucija? Amerikos parlamente, Didžiojoje Britanijoje, kitur įprasta praktika, kad bičiuliai vienos ar kitos šalies, besilaikydami vienos ar kitos pozicijos, pasirašo kreipimąsi į vieną ar kitą tarptautinę organizaciją arba viešą pareiškimą daro su keliolika, keliasdešimčia parašų, savo poziciją įvardindami. Dabar jūs norite primesti visam parlamentui. Ar nemanote, kad ydinga primesti parlamentui poziciją, kuri, ko gero, tikrai sukomplikuos santykius su viena iš konflikto šalių?
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Aš atsakysiu iš pradžių, kad aš iš tikrųjų nesu girdėjęs iš ministro tokio frazės, kaip jūs citavote: „Neduok tu, Dieve, kad šitaip atsitiktų.“ Dievo vardo šiame kontekste neminėjo. Dėl to, ar tai yra gadinimas santykių su viena ar kita šalimi, aš iš rezoliucijos teksto, tiesą sakant, negalėčiau pasakyti. O su kuria šalimi čia santykiai yra pagadinami? Kieno čia nenaudai ta rezoliucija? Aš jūsų prašiau perskaityti rezoliucijos pavadinimą – „Dėl Kalnų Karabacho krizės sureguliavimo“. Čia prisifantazuoti galima visko, bet iš tikrųjų rezoliucija yra dėl Kalnų Karabacho krizės sureguliavimo ir, jeigu jūs atidžiai tekstą perskaitėte, nenukreipta nė prieš vienos valstybės kažkokius interesus.
PIRMININKAS. Klausia A. Dumbrava. Prašom tylos, pranešėjas negirdi klausimų.
A. DUMBRAVA (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, rezoliucijos viename sakinyje yra parašyta, kad mes sveikiname gruodžio 5–6 d. Vilniuje vykusioje ESBO ministrų konferencijoje ESBO Minsko grupės pirmininkaujančių šalių… pasirašymą tarp Azerbaidžano užsienio reikalų ministro ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų… ne pasirašymą, bet išreikštą bendrą nuomonę tą konfliktą išspręsti taikiai. Galbūt tas konfliktas ir sprendžiamas pamažu taikiai, o mes bandome užbėgti už akių, dar pagreitinti kažkaip tą sprendimą. Sakykite, kada paskutiniu metu vyko kokie nors karo veiksmai šiame regione ir ar buvo kažkokių aukų? Ačiū.
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Tai, kad mes sveikiname Minsko grupę, abiejų šalių ketinimus problemas spręsti taikiai, iš tikrųjų taip parašyta rezoliucijoje. Aš primenu anksčiau klaususiems, kad ir vienos, ir kitos šalies ministrai pripažino, kad problema egzistuoja ir kad ją reikia spręsti. Prieš jokią šalį tai yra nenukreipta.
Dėl to, kokie vyko karo veiksmai. Jeigu jūs sektumėte žinias, iš tikrųjų žūsta žmonės ten praktiškai kiekvieną savaitę po vieną kitą žmogų. Kadangi man tenka skaityti vienos ir kitos šalies internetinius pranešimus, prieš dvi savaites buvo, atrodo, (…) Armėnijos kariškiai praneša, kad žuvo. Iš Azerbaidžano šaltinių pranešama, kad Azerbaidžane žūsta žmonės, kariškiai ir civiliai. Žodžiu, ta fronto linija, kaip sakyti, nėra rami. Aš, kaip šioks toks ekspertas ginklų kontrolės, galiu pasakyti, kad kariniai pasiruošimai vyksta ir vienoje, ir kitoje pusėje. Mes matome, kad tai vyksta. Jeigu ten įsiliepsnos naujas karinis konfliktas, jis bus daug žiauresnis, negu buvo prieš beveik 20 metų.
PIRMININKAS. Dabar klausia A. Šedžius.
A. ŠEDŽIUS (MSG). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, ši rezoliucija, jos iniciatyva, atsirado po to, kai grupė parlamentarų kartu su mūsų kolega M. Varaška ir jo drauge išskrido į Azerbaidžaną, aplankė šią šalį. Grįžęs jis ėmėsi iniciatyvos spręsti Karabacho konfliktą. Kadangi čia yra, matau, ir Armėnijos diplomatai, gal jų reikėtų paprašyti, kad jie pasikviestų į savo šalį kitą parlamentarų grupę, kad jie atskristų irgi su draugėm, už jų kelionę būtų apmokėta, ir galbūt jie kitaip pradėtų spręsti, kitokia kryptis būtų šio konflikto sprendimo.
Aš manau, kad tiek jūs, tiek po manęs kalbėsiantis M. Varaška galės atsakyti į šį klausimą, koks yra interesų konfliktas tarp šios rezoliucijos ir asmeninių interesų.
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Aš į asmeninius M. Varaškos ar kitų klausimus atsakyti negaliu. Kaip sakiau, šiuo metu aš atstovauju 73 parlamentarams, kurie pasirašė po pirmuoju variantu, kuris buvo patobulintas Užsienio reikalų komitete. Mane galite apkaltinti galbūt tuo, kad aš priklausau parlamentinių ryšių grupėms, beje, ir su viena šalimi, ir su kita, bet tai yra mano politinio ir diplomatinio domėjimosi interesas. Man netrukdo draugauti su vienos ir su kitos šalies diplomatais. Kiti tegul atsako asmeniškai už save.
PIRMININKAS. Klausia M. Varaška.
M. VARAŠKA (MSG). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėjau jūsų paklausti, kiek, jūsų žiniomis, yra įvairi statistika, bet kuriai jūs labiau pritartumėte, kiek vis dėlto pabėgėlių iš tų teritorijų, kurios yra ne tik Kalnų Karabache, bet ir apie jį, yra šiuo metu Azerbaidžane? Ačiū.
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Kaip jūs sakote, įvairių šaltinių statistika šiek tiek skiriasi. Yra sakoma, kad pabėgėlių yra nuo 800 tūkst. iki 1 mln., bet šitoje vietoje reikia padaryti tam tikrų išlygų, kad ne visi pabėgėliai yra pabėgę arba perkelti iš administracinio Kalnų Karabacho rajono, kadangi yra ne tik Kalnų Karabacho rajonas azerbaidžaniečių šiuo metu nekontroliuojamas, bet yra aplinkiniai miestai, kurie Kalnų Karabachui administraciškai niekada nepriklausė. Be to, yra pabėgėlių ir iš Armėnijos Respublikos. Todėl, kad šiek tiek tie skaičiai persipina ir jų gyvenimo vieta taip pat persidengia, mes laikomės to skaičiaus. Aš turiu Europos Tarybos skaičius, skaičius yra maždaug toks: apie 800–900 tūkst. žmonių, kitaip sakant, kas dešimtas Azerbaidžano gyventojas yra pabėgėlių statuso.
PIRMININKAS. Dėkojame pranešėjui. Klausti laikas baigėsi. Dabar prasidės diskusija dėl pateikto projekto. Sąraše yra 7 Seimo nariai. Kviečiu į tribūną D. Kuodytę. Prašom.
D. KUODYTĖ (LSF). Gerbiamieji kolegos, išklausę pranešėją, turbūt negalėtume ginčytis, kad situacija yra paprasta, taip pat negalėtume nepritarti teiginiui, kad visi mes pasisakome už taikų konflikto sprendimą. Tačiau ar tokios rezoliucijos, kurios, mano manymu, skirtingai nuo pranešėjo, yra nekorektiškos, gali ką nors pakeisti į gerąją pusę? Manau, kad ne. O sukomplikuoti situaciją? Manau, kad taip. mes čia daug girdėjome apie okupaciją, apie pabėgėlius ir aš sutinku, kad mes turime gerbti visų asmenų teises. Tačiau svaidydamiesi tokiais terminais mes turėtume iš tiesų truputėlį įvertinti šios teritorijos, šio krašto, šios, kad ir nepripažintos, bet valstybės istoriją. Iki XVIII a. tai nebuvo Karabachas. Tai buvo armėnų gyvenama teritorija. Vadinosi Arcachas, beje, Armėnijoje ir toliau ta teritorija taip vadinama. Po spalio revoliucijos, kai Rusija okupavo visą Pietų Kaukazą, Kalnų Karabachas buvo atiduotas Azerbaidžanui. Po Antrojo pasaulinio karo britai, norėdami išlaikyti gerus santykius, sutiko atiduoti Kalnų Karabachą taip pat Azerbaidžanui ir tada buvo įkurta arba atsirado Kalnų Karabacho autonominė sritis.
Reikia pasakyti, kad šioje teritorijoje visais laikais gyveno nuo 70 iki 90 % armėnų. net sovietmečiu nepavyko šios teritorijos dearmėnizuoti, nors ir kaip buvo stengiamasi. Man regis, neįvertinti šitų dalykų, kai mes kalbame apie tautų apsisprendimo laisvę ir apie tai, kad šios teritorijos gyventojai turi teisę apsispręsti, yra tiesiog neetiška, nemoralu ir, sakykime taip, išduoda galbūt net tuos principus, su kuriais mes ėjome į nepriklausomybę.
Aš noriu priminti 1989 metų gegužės mėnesį, kai trijų Baltijos kraštų sąjūdžio ir išsivadavimo frontų Latvijos ir Estijos pirmininkai, Lietuvos sąjūdžio pirmininkas V. Landsbergis pasirašė laišką Sovietų Sąjungos prezidentui M. Gorbačiovui apie tai, kad Kalnų Karabache turi būti surengtas referendumas, ir tik taip šis klausimas gali būti išspręstas. Kas pasikeitė?
Aš dabar paklausiu labai paprastai. Vis kalbame, kad Azerbaidžanas nuskriaustas, jo visa teritorija tiesiog okupuota. Kas šioje situacijoje yra silpnoji pusė? Azerbaidžanas? Mes kaltiname Armėniją meile Rusijai ir mums tas nepatinka. Tačiau ar mes įvertinome faktorių, kokia valstybė stovi, remia ir visada rėmė Azerbaidžaną? Aš kalbu apie Turkiją. Man regis, kad jėgų santykis šioje situacijoje yra visiškai nelygus. Ir jeigu mes kalbame apie taikų sureguliavimą ir rezoliucijoje net neminime prieš porą metų priimtos naujos Azerbaidžano karinės koncepcijos, kur yra tiesiogiai grasinama, gąsdinama karinės jėgos panaudojimu, tai mes vėlgi elgiamės ne visai tiksliai. Aš suprantu, kad kur kas smagiau ir maloniau bendrauti su turtingu Azerbaidžanu. mes kiekvienas renkamės savo draugus. Man kur kas maloniau draugauti su maža ir išdidžia Armėnija. (Balsai salėje) Ne keistos kalbos, tai kalbos, ką aš manau.
PIRMININKAS. Prašom tylos, gerbiamieji kolegos! Kalbėtojai yra sunku kalbėti.
D. KUODYTĖ (LSF). Ačiū.
PIRMININKAS. A. Kašėta. Noriu pasakyti, kad buvo užsirašęs V. P. Andriukaitis, bet kažkaip išėjo, kad jo neliko sąraše. Jis taip pat gaus žodį visų užsirašiusių sąrašo pabaigoje.
A. KAŠĖTA (LSF). Gerbiamieji kolegos, gaila, kad mes leidomės šiandien į šį nuotykį, tai yra savo Seimo rezoliucijomis spręsti labai jautrius užsienio politikos klausimus. Keletą dešimtmečių mes išties laikėmės labai protingos nuosaikios pozicijos, kuria buvo siekiama sureguliuoti tą konfliktą. Deja, jau prieš metus prasidėję bandymai, galima sakyti, prastumti Seime, parlamente, šią rezoliuciją labai įnirtingi ir šiek tiek keisti. Tačiau grįžkime prie pačios rezoliucijos turinio. Iš tikro ko ja siekiama? Kokia šios rezoliucijos, šio projekto pridėtinė vertė? Ką naujo mes pasakome ir ką mes čia pasiūlome? Drįsčiau teigti, kad mes tik konstatuojame, apgailestaujame, teigiame, kokiu būdu reikia išspręsti, tačiau nepasiūlome nieko naujo. Ir taip išeina tuščia, suvelta rezoliucija, kurios tikslas yra tam tikra prasme advokatauti arba stoti į vienos iš konfliktuojančių šalių pusę.
Kokie motyvai lemia, kad mes neatsižvelgiame, nederiname su Užsienio reikalų ministerija savo pasikeitusios užsienio politikos krypties šio regiono atžvilgiu, aš nežinau. Aš tik galiu atsakingai pasakyti, kad dar prieš Naujuosius metus man teko kalbėti, kai buvo eilinis bandymas šią rezoliuciją priimti Seime, su užsienio reikalų ministru ir aš klausiau, kokia jo pozicija. Jis pasakė, kad jo pozicija yra vienareikšmiškai neigiama, juo labiau kad tada Lietuva ėmėsi pirmininkauti ESBO organizacijai. Čia taip drąsiai mano kolega E. Vareikis sakė, kad Seimas ESBO vardu turi vykdyti politiką bendrais principais, bet kaip tik Užsienio reikalų ministerija prašo, betarpiškai bendraudami pareigūnai prašo mūsų nepalaikyti šios rezoliucijos. Gaila, kad čia nėra užsienio reikalų ministro, labai vertėtų išklausyti jo nuomonę, kad jis labai aiškiai pasakytų savo poziciją ir Užsienio reikalų ministerijos poziciją.
Maža to, mes šioje rezoliucijoje siūlome Lietuvos Respublikos Prezidentui, Vyriausybei vadovautis šios rezoliucijos nuostatomis sprendžiant užsienio politikos klausimus. Aš vis dėlto manau, kad per drąsu buvo kolegai Egidijui sakyti, kad jis kalba septyniasdešimt kelių Seimo narių vardu. Kodėl? Todėl, kad kai buvo renkami parašai po šia rezoliucija, Seimo nariams buvo aiškinama labai paprastai – kad būtų greičiau išspręstas, taikiai išspręstas Kalnų Karabacho klausimas. Ir kas gi prieš? Kolegos, mes tikrai ne prieš, kad kuo greičiau būtų išspręsta. Užmetę akį po bendrais principais, gražiomis deklaracijomis iš tikro visi geranoriškai rašėsi. Pabendravus ir paaiškinus kolegoms, kokie dalykai čia slypi, kad, pavyzdžiui, nesurašyti visi esminiai sureguliavimo principai, pavyzdžiui, ne tik teritorinio vientisumo, tautų apsisprendimo teisė yra vienas iš svarbiausių… antrasis arba lygiagretus principas. Jo čia nėra. Taigi kolegos pasirašė. Bet jau kaip minimum keliolika Seimo narių nebalsavo už tos rezoliucijos įtraukimą kelis kartus į darbotvarkę. Taigi nesiremkime čia ta dauguma, vadinama septyniasdešimt keliais parašais. Buvo labai gudriai, sakyčiau, negarbingai renkami parašai po šita rezoliucija.
Ir dar noriu baigdamas pasakyti. Armėnijos valstybė, respublika rudenį atidarė Lietuvoje ambasadą, vienintelę Baltijos šalyse. Lietuvą pasirinko kaip šalį, kurios padedama siekia savo narystės, ėjimo į Europos Sąjungą ir aiškiai deklaruoja savo vakarietiškus principus. Čia yra mūsų atsakas arba ta vadinamoji partnerystė, draugystės gestas? Aš puikiai žinau, kaip Armėnija vertintų šią rezoliuciją. Teko bendrauti su Armėnijos ambasadoriumi tuo klausimu ir klausti jo nuomonės. Aš manau, jeigu mes mylime Azerbaidžaną ir norime palaikyti gerus santykius, išreikškime savo atskirą Seimo narių poziciją atskiru pareiškimu, tai yra įprasta demokratiniuose parlamentuose, bet Seimo vardu, valstybės vardu nedarykime tokios klaidos.
Ir baigdamas aš dar norėčiau kreiptis į Etikos ir procedūrų komisiją. Man neleido išplatinti vieno dienraštyje publikuoto straipsnio apie galbūt supainiotus asmeninius interesus vieno Seimo nario, kuris vežėsi sužadėtinę kaip parlamentinės delegacijos narę ne mūsų ir ne savo asmeninėmis lėšomis, tikriausiai Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos lėšomis į kelionę. Todėl siūlyčiau Etikos ir procedūrų komisijai išnagrinėti, ar gali šis narys, kuris labai aktyviai advokatauja dėl šitos rezoliucijos, pirmiausia balsuoti pats, o tuo labiau agituoti kitus. Tai vienas momentas. Ir labai gaila, kad net ir šiandien sprendžiant procedūrinius klausimus Seimas buvo klaidinamas. Šitas klausimas iš priešpietinės darbotvarkės buvo išbrauktas, tiksliau, nukeltas į popietinę, atseit trečiasis variantas bus išdalytas, o dabar jau bus pasakyta, kad mes nagrinėjame antrąjį variantą, čia tiesiog yra integruoti Užsienio reikalų komiteto pasiūlymai. Aš suprantu taip: matyt, salėje nebuvo reikiamo kiekio balsų ir tokiu pagrindu nuspręsta perkelti į popietinę. Aš irgi siūlysiu, jeigu bus pritarta tai rezoliucijai, Etikos ir procedūrų komisijai išnagrinėti, ar čia nebuvo padarytas šiurkštus pažeidimas Seimo narių atžvilgiu.
PIRMININKAS. Dėkojame. Dabar kviečiame M. Varašką kalbėti. M. Varašką prašom į tribūną.
M. VARAŠKA (MSG). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, iš tiesų keista matyti, kaip Seimo rezoliucijos projektas čia pasisakančių tribūnoje tampa vos ne klausimu apie vieno Seimo nario privačią gyvenimo pusę. Aš galiu tiktai atsakyti prieš kalbėdamas iš esmės gerbiamajam A. Kašėtai, gerbiamajam A. Šedžiui. Jūs, prieš skaitydami laikraščių pranešimus, pasižiūrėkite to meto Seimo valdybos sprendimus, pasižiūrėkite, ar iš tiesų buvo sudaryta delegacija, ar iš tiesų jai kažkas pirmininkavo, po to dar kartą pasižiūrėkite, kas vis dėlto ir kaip kvietė į tą renginį atvykti ne tik Seimo narius ir ar kvietėja buvo vyriausybinė, ar nevyriausybinė organizacija, o po to jau čia, iš Seimo tribūnos, galėsite laistytis tam tikromis paskalomis. Kol kas aš siūlyčiau susilaikyti nuo tokio nepagrįsto kaltinimo. Tuo labiau kad ne apie mano asmenį šiandien kalbama.
Šiandien mes kalbame apie tai, jog prieš pusantrų metų, kolegos, jau prieš pusantrų metų, mes neapgaudinėdami ir nemeluodami Seimo nariams, savo kolegoms, surinkome daugiau negu 70 jų parašų dėl rezoliucijos „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šis rezoliucijos projektas buvo labai ilgai aptarinėjamas ne tiktai Seimo Užsienio reikalų komitete, ne tiktai Seimo frakcijose, tačiau ir per tarptautinius pokalbius, kuriuose dalyvavote ne tik jūs, gerbiamasis Algi Kašėta, bet ir kiti politikai, šiuo metu einantys tam tikras pareigas Seime ir ne tik Seime.
Mes iš tiesų šia rezoliucija įveikėme visus keliamus reikalavimus dėl galimų tos rezoliucijos priėmimo pasekmių, žalingų Lietuvai. Mes išlaukėme ir ESBO pirmininkavimo metus, mes laukėme ir tam tikrų aukštų pareigūnų vizitų pabaigos. Turiu omeny ir Lietuvos Respublikos Prezidentės vizitą į regioną, turiu omeny ir mūsų vadovų – Seimo Pirmininkės ir Ministro Pirmininko – vizitus į regioną. Pusantrų metų mes laukėme su tų pačių daugiau negu 70 Seimo narių valia, kol galėsime aiškiai, taikiai ir draugiškai pasakyti: mes esame už taikų šio konflikto sureguliavimą.
Kas dar nutiko per tuos pusantrų metų? Iš tiesų prieš pusantrų metų mes buvome šiek tiek išskirtiniai šiuo savo valios pareiškimu, o per pusantrų metų nemažai Europos šalių priėmė panašias rezoliucijas. Ne vieną kartą nuostatos, kurios yra šioje rezoliucijoje, buvo akcentuotos ir Europos Parlamento įvairiuose dokumentuose, ir Jungtinių Tautų Organizacijoje. Taigi ši rezoliucija jau nebėra mūsų atskiroji arba savarankiškoji nuomonė apie esamą padėtį regione ir apie jos sprendimo galimybes. Mes šiandieną veikiau jau prisijungiame prie tų pozicijų, kurias yra išsakiusios didžiosios Vakarų Europos valstybės ir tarptautinės bei europinės organizacijos.
Savo kalbos pabaigoje norėčiau pasakyti štai ką. Be abejo, gali būti daug įvairių spekuliacijų ir diskusijų dėl šių abiejų valstybių ir tautų istorinių momentų. Gali būti iš tiesų mėginama sverti, kuri iš šitų pusių yra teisi, kuri ne, tačiau šiandieną mūsų tikslas yra geranoriškas. Mes siekiame ne kurstyti konfliktą, mes siekiame padėti jį spręsti. Ir nekurdami jokių naujų receptų, jokių naujų pasiūlymų, o atsižvelgdami į tuos pasiūlymus, kuriuos jau bendroje užsienio politikoje yra išdėsčiusios mūsų kaimynės Vakarų Europos šalys. Ačiū jums.
PIRMININKAS. Dabar kalbės M. Adomėnas.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Kolegos, nėra gerai, kad svarstydami šią, mano supratimu, gana svarbią rezoliuciją mes apeliuojame į tokius antrinius argumentus, kurie neturėtų turėti įtakos principiniam klausimo sprendimui, ar neseniai, ar seniai atidaryta ambasada, ar vienintelė Baltijos šalyse, ar prieš 200 metų buvo, ar nebuvo Kalnų Karabachas ir kaip jis tuo metu vadinosi. Iš tiesų klausimas, man atrodo, keliamas neteisingai. Nereikia bandyti supriešinti sakant, kas už rezoliuciją, tas už Azerbaidžaną, kas prieš rezoliuciją, tas už Armėniją.
Man atrodo, klausimas iš tiesų yra apie konflikto sureguliavimą, bet jeigu mes nesiimame pasisakyti šiuo klausimu, tada labai aiškiai apsisprendžiame leisti įsisenėjimui gyvuoti. Tada mes pasisakome ne už tarptautinę teisę, bet už įsisenėjimo teisę, už teritorijų užėmimą ginklo jėga remiantis vienokiais ar kitokiais istoriniais, etniniais argumentais, galbūt tiesiog iš šalių konflikto trinties kylančiomis įtampomis, tuo pasinaudojant ją užimti ir laikyti daug metų neleidžiant jos gyventojams grįžti į savo teritoriją.
Taigi iš tiesų esminis klausimas, ar mes keliame tarptautinės teisės viršenybę ir remiamės jos sureguliavimu, ar ne. Tada bus galima kelti klausimą, jeigu bus imtasi reguliuoti, kada grįš pabėgėliai, kaip bus plebiscitu apsisprendžiama dėl teritorijos ateities, dėl vienokio ar kitokio jos bendrumo ar priklausomybės vienai iš šalių. Dabar to klausimo kelti net negalima. Dabar galioja ginklo teisė.
Negana to, ne tik apie Kalnų Karabacho teritoriją mes kalbame. Yra užimti ir keli rajonai, kurie Kalnų Karabachui niekada nepriklausė ir kur niekada nebuvo etninės armėnų mažumos. Todėl iš tiesų mes turime labai aiškų tarptautinės teisės pažeidimą, anomaliją.
Aš nesiimu dabar dėl to kaltinti. Iš tiesų tai 20 metų senumo istorija. Tautos, išeidamos iš Sovietų Sąjungos, vienaip ar kitaip sprendė savo teritorinius ginčus ir naudojo naujai atrastą politinę nepriklausomybę.
Manau, kad tai būtų svarbi parama iš tiesų imantis sureguliuoti, nes jeigu mes sakome, kad tokia situacija gali galioti Kalnų Karabache, tai lygiai taip pat ji gali galioti užimtoje Uždniestrėje siekiant sutrukdyti Moldavijos eurointegraciniams siekiams, lygiai taip pat ji gali galioti Abchazijoje, Cchenvalio regione arba Pietų Osetijoje. Kitaip tariant, tuomet mes pripažįstame, kad ginklo jėga galima daryti negrįžtamus pakeitimus tautų žemėlapiuose ir atmesti bet kokias pastangas remiantis tarptautinės teisės viršenybe juos sureguliuoti.
Manau, kad mes, balsuodami už šią rezoliuciją, balsuojame ne už vieną ar kitą šalį, bet balsuojame už tarptautinės teisės viršenybę. Todėl siūlau ją paremti.
PIRMININKAS. Dabar kalbės E. Klumbys.
E. KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų klausimas sudėtingas. Niekas dėl to nesiginčija, tačiau aš noriu pasakyti, kad Lietuvos pozicija visus tuos metus buvo nuosekli, t. y. 20 metų Lietuva buvo už taikų šito konflikto sureguliavimą. Dėl to ir klausiu: o kas atsitiko dabar, kad mes turime kalbėti apie visą šitą taikų sureguliavimą? Nieko neatsitiko. Yra status idem, kaip buvo prieš 5 metus, prieš 7 metus. Svarbiausia, kad šiuo klausimu užsiima Minsko grupė. Tai yra solidi tarptautinė institucija, kuri ir sprendžiant būtent šia kryptimi.
Dabar aš noriu pasakyti, kad vis dėlto visada reikia turbūt atsispirti nuo realios padėties, realios faktinės padėties, kuri yra. Kokia dabar yra reali padėtis? Reali padėtis, kad egzistuoja Kalnų Karabacho valstybė, taip paskelbė žmonės, kurie ten gyvena. Aš suprantu, kad ne visi žmonės norėjo tos nepriklausomybės. Bet 1990 metais Lietuvoje irgi ne visi norėjo tos nepriklausomybės, tačiau dauguma žmonių norėjo, ir toks buvo sprendimas. Aš šioje vietoje manyčiau, kad išeities pozicija turi būti tokia: mes turime spręsti klausimą, ką daryti, kaip elgtis su egzistuojančia šita nepripažinta valstybe. Aš noriu jums, gerbiamieji kolegos, pripažinti, kad nuo 1990 metų kovo 11 d. iki 1991 metų pučo Lietuva irgi buvo tokia pati valstybė. Mes neva buvome Tarybų Sąjungos sudėty tarptautiniu mastu, o mes patys sakėme, kad mes nepriklausomi, mūsų padėties niekas negalėjo pakeisti ir niekas negalėjo primesti mums valios. Aš noriu priminti, kad nuo 1918 metų iki 1923 metų Lietuva vėlgi buvo penkerius metus tokia pakabinta ore valstybe, nes ją buvo pripažinusi tik Tarybinė Rusija, o visas pasaulis ją laikė carinės imperijos dalimi tol, kol jau buvo susitaikyta su padėtimi ir ta valstybė buvo pripažinta
Tai šioje vietoje kalbėti, kad bus geriau Karabacho žmonėms, mums kalbėti, kad jiems bus geriau, na, atleiskite, tai yra visiškai nekorektiška. Dėl to, aš manau, šita rezoliucija iš tikrųjų nieko nepakeis. Kita vertus, šita rezoliucija, aš jau matau čia, Seime, daro negerą dalyką. Ji skaldo mus, kas yra visiškai nereikalinga, į, sakysim, Azerbaidžano šalininkus ir į Armėnijos šalininkus. Negali būti šito Seime. Jeigu atsiranda koks nors objektas, kuris tą daro, jo neturi būti. Štai kur yra problema. Kadangi užsienio politika yra delikatus dalykas, jis turi būti paliktas, ką darė ir Prezidentė, ir vykdantieji valdininkai. Mes pirmininkavome Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, mūsų ministras važinėjo ten. Tai ką, mes dabar sakėme, kad jis blogai ką nors darė? Juk mes, kaip sakant, šaukiame ir kabinamės į jau seniai nuvažiavusį traukinį.
Baigdamas aš noriu pasakyti, kad ir kaip būtų liūdna, pasaulyje daug kas yra daroma ginklo jėga. Aš jums noriu priminti 1947 metų Izraelio ir Palestinos konfliktą. Ginklo jėga Izraelis tas teritorijas išplėtė kur kas daugiau, ir visas pasaulis tą pripažino, ir dabar niekas nekalba apie 1947 metų sienas, kurios buvo nustatytos Jungtinių Tautų rezoliucija, bet visas pasaulis pripažįsta jau 1967 metų sienas, ir tai Izraeliui yra negana. Ačiū.
PIRMININKAS. Dabar kalbės K. Masiulis, ir, kaip sakiau, po jo V. P. Andriukaitis jau bus paskutinis diskusijų dalyvis.
K. MASIULIS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, aš esu vienas iš tų 72, pasirašiusiųjų šitą rezoliuciją, ir dėl to gailiuosi. Nereikėtų mosuoti šita rezoliucija ir labai dideliu sąmoningumu tų žmonių, kurie pasirašė, kai čia Mantas pakišo popierių, į kurį aš net nežvilgtelėjęs ir labai daug nesigilindamas ėmiau ir pasirašiau. Paklausė: tu už taikingą? Aš už taikingą, aišku, sprendimą – na, ir viskas. Štai toks ir buvo „labai didelis“ įsigilinimas, kai mes pasirašėme šį dokumentą. Tai tikrai, man atrodo, mes turėtume… Tai gal gėdinga, apie save galėčiau pasakyti, bet tokių dalykų šiame Seime pasitaiko, dėl to kartais tenka paskui gailėtis ir atsiprašyti. Tai aš dėl to gailiuosi asmeniškai, kad taip pasielgiau. Taip pat, aš manau, mums reikėtų keisti praktiką, kad nebūtų tokių tarptautinių rezoliucijų, įveliančių mus į sunkią situaciją, platinamų štai tokiu būdu pasirašant Seimo salėje. Čia aš kalbu apie dalyką, kuris man visiškai yra nepriimtinas.
Dabar apie tarptautinę politiką. Paprastai valstybės tarptautinė politika labiausiai remiasi savos valstybės interesais. Tai dabar norėčiau šitų iniciatorių, tarkime, E. Vareikio, kuris, manau, daug labiau už M. Varašką yra patyręs ir tarptautinės politikos srityje, paklausti, dėl kokio mes čia tokio didelio intereso sužaidžiame? Anksčiau turėjome normalius santykius su dviem valstybėm, dabar turėsime tik su viena kuria nors iš jų arba neturėsime net gal su abiem. Ką mes čia taip išlošiame stipriai? Kodėl mes čia taip veržiamės? Kodėl? Yra sunkiasvorių tarptautinės politikos arenos žaidėjų, ar ne? Taisonai. Tai ne, mes, mažiukai, čia išbėgsime į areną, pamosuosime savo kumšteliais, kažką įrodysime ir nuo to kažkas pradės keistis. Kodėl mes turime sudirginti du veikėjus? Aš to negaliu suprasti. Vien jau dėl to aš nenoriu pritarti, manau, kad aš esu padaręs klaidą pasirašęs.
Dabar aš norėčiau paklausti. Ar tikrai mes čia esame labiau informuoti negu Užsienio reikalų ministerija? Ar tikrai mes esame daugiau informuoti negu tie, kurie tame konflikte, sakysime, dalyvauja, jį sprendžia, ieško išeičių ir sprendimo variantų? Aš manau, tikrai ne. Ir priešokiais spręsdami mes galime padaryti daugybę klaidų. Taigi aš dar daugiau norėčiau pasakyti. Aš, gilindamasis į Armėnijos situaciją, suprantu, kodėl armėnai labai pyksta dėl tokios rezoliucijos arba išgyvena. Aš prisimenu Lietuvos istoriją, kai mes irgi tarpukario situacijoje koketavome su sovietais, tai man irgi neatrodo labai gražu. Bet buvo tokia situacija, kai reikėjo taip elgtis dėl saugumo.
Na, M. Adomėnas čia supriešina ginklo jėgą ir tarptautinės teisės viršenybę. Lyg tarptautinė teisė yra toks gėris. Aš tarptautinę teisę išmanau, dažniausiai ir daugiausiai dominuoja tarptautinėje teisėje ginklo jėga įtvirtintų dalykų patvirtinimas. Tai visokios Potsdamo konferencijos ir panašiai. Dabar tarptautinėje teisėje tikrai nėra tokių katalikiškų geranorių konferencijų, kuriose vyksta susitarimai dėl taikos, ne retai, o labai dažnai įvyksta būtent galių žaidimų patvirtinimas. Tai tokia yra tarptautinė teisė. Ji remiasi realiu politiku. Dabar mes mosuojame moraliais dalykais, kur tokios moralės visiškai nebūna, o būna interesų ir visokie svorių derinimai. Tai aš nesuprantu, kodėl mes turėtume šitai rezoliucijai pritarti. Ji buvo visiškai nereikalinga.
PIRMININKAS. M. Adomėno pavardė buvo paminėta, turbūt jis dėl to nori reaguoti. Prašau trumpai repliką.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Kolegos, suprasdamas, kad tarptautinė teisė ne visuomet santykiuose įveikia ginklo jėgą, vis dėlto nemaniau, kad iš šitos salės, iš šios Seimo salės, girdėsiu teigiamai įvertinant Potsdamo konferenciją, kurios rezultatas buvo ir Lietuvos okupacija. Iš tiesų gal tuomet ir Kovo 11-osios deklaracija buvo nereikalingas tarptautinės teisės viršenybės deklaravimas?
PIRMININKAS. Ne. Šitą repliką aš turėjau duoti sakyti tik po balsavimo. Aš maniau, kad dėl jūsų pavardės. Prašom palaukti. Tada V. P. Andriukaitį kviečiu į tribūną, užbaigsime diskusijas, tada…
V. P. ANDRIUKAITIS (LSDPF). Tiesą pasakius, buvo įdomi diskusija. Argumentų, deja, buvo nedaug. Pradėsiu nuo argumentų, kodėl, mano nuomone, ši rezoliucija, pradėjusi (…) kelią prieš pusantrų metų, stipriai pasikeitė ir tampa aktuali, ir iš tiesų integruoja labai labai svarbią problematiką mūsų Seimui. Ta problematika atsispindi Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintame Seimo nutarime dėl mūsų pirmininkavimo prioritetų. Ir vienas iš pirmininkavimo prioritetų, gerbiamasis Masiuli, yra Rytų partnerystės programos prioritetas.
Dabar akivaizdu, kad 2013 m. antroje pusėje mums teks svarstyti Rytų partnerystės programos įgyvendinimo visas kryptis, visas problemas. Galiu jus nuvilti, kad Rytų partnerystės problematika tik sunkėja. Europos Sąjungos ir Ukrainos asocijuota sutartis nukeliama, jos pasirašymas blokuojamas. Dabar turime svarstyti, jeigu Rytų partnerystė suprantama… Baltarusijos problematika vėlgi akivaizdi Rytų partnerystės kontekste, šlubuoja. Dabar Rytų partnerystės kontekste, žiūriu į kolegą Masiulį, mes lyg ir dėl Gruzijos neabejojame. Tačiau kadangi Rytų partnerystė apima Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją, Moldovą, Ukrainą ir Baltarusiją, dabar žiūrėkime. Kas atsitinka tarp Armėnijos ir Azerbaidžano problemų esamo Kalnų Karabacho konflikto ir kodėl šių metų balandžio 18 d. Europos Parlamentas priėmė labai svarbią rezoliuciją. Cituoju: „Europos Parlamento rezoliucija su Europos Parlamento rekomendacijomis Tarybai, Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai dėl derybų tarp Europos Sąjungos ir Armėnijos.“ Aš džiaugiuosi ir sveikinu Armėnijos ambasados atidarymą Lietuvoje, nes prasideda derybos dėl Europos Sąjungos ir Armėnijos asocijuotos sutarties. Taip pat Europos Parlamento tokia pati rekomendacija dėl derybų tarp Europos Sąjungos ir Azerbaidžano asocijuotos sutarties. Ką Europos Parlamentas šiuo atveju teigia ir mums, kaip pirmininkaujančiai 2013 m. šaliai, pasako, kad reikėtų šios asociacijos susitarimus sieti su patikimu įsipareigojimu daryti esminę pažangą siekiant išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą.
Dabar kaip atrodo esminės pažangos problematika. Nėra abejonės, kad kolegė D. Kuodytė paminėjo 1989 m. problematiką, taikos ir plebiscito, galimas toks instrumentas. Galimi ir visi kiti instrumentai naudojantis būtent tik tarptautine teise. Ir šios pasakos apie jėgos poziciją man kvepia… Šiaip aš siūlyčiau Masiuliui pasikonsultuoti su profesoriumi V. Vadapalu, gal jus truputį plačiau nušviestų apie tarptautinės teisės problematiką, ji kur kas sudėtingesnė, negu jūs, kolega Masiuli, nušvietėte.
Dabar, kadangi mes turime imtis iniciatyvos dėl Rytų partnerystės programos, mums tenka išties prisijungti prie šios Europos Parlamento pozicijos ir pasakyti, kolegos, tiek Azerbaidžano, tiek Armėnijos mes esame jų abiejų draugai, čia kažkas keistai kažkokiomis emocijomis vadovaujasi. Aš visiškai vienodai trokštu, kad tarp Europos Sąjungos ir Azerbaidžano būtų pasirašyta asociacijos sutartis. Gal kas nors čia salėje prieštarauja? Taip pat vienodai noriu, kad Armėnija ir Europos Sąjunga taip pat pasirašytų asociacijos sutartį. Kas čia prieš tas sutartis? Tai apie tai juk mes kalbame šioje rezoliucijoje.
Tai perskaitykite visą tekstą. Tekstą skaitykite! Ir dabar sako, kad trečias, trečia redakcija, sutinku, kolega Kęstuti, kad pirmoje redakcijoje, kurią man pateikė Mantas, aš iš karto parodžiau, kad trys pastraipos visiškai netinka. Jos yra, taip sakant… Taip pat galiu akcentuoti, kad užsienio reikalų ministras teisingai akcentavo, kad mes pirmininkavome ESBO ir kas gi įvyko ESBO Lietuvai pirmininkaujant, Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrai pareiškė bendrą nuomonę, mums pirmininkaujant, kad svarbu Kalnų Karabacho konfliktą išspręsti taikiai. Jau tai yra mūsų pasiekimas. Tai dabar eikime kitų pasiekimų keliu ir to tikrai būtinai reikia. Todėl mes ir teigiame, kad atsižvelgdami į Europos Parlamento 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, atsižvelgdami į šių metų balandžio nutarimą mes siūlome išties šia rezoliucija judėti į priekį, nes asociacijos sutartis su Europos Sąjunga labai reikalinga. Todėl siūlau pritarti rezoliucijai.
PIRMININKAS. Dėkojam.
V. P. ANDRIUKAITIS (LSDPF). Tai yra Užsienio reikalų komiteto pozicija. (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Dėkoju, gerbiamasis kolega. Diskusijos baigtos. Vadovausimės… (Balsai salėje: „Dėl vedimo tvarkos!“) Vedimo tvarka yra nustatyta Statuto 183 ir 184 straipsniuose. Skaitau 184 straipsnio tekstą: „Po rezoliucijos projekto svarstymo Seimas nusprendžia, ar: 1) priimti rezoliuciją be pataisų.“ Taigi aš turiu teikti balsuoti priimti rezoliuciją be pataisų. Prašom balsuoti už… Atsiprašau. Motyvus išklausyti po vieną ar po keturis? Man Sekretoriatas pasakė, kad motyvus turi teisę pasakyti po keturis Seimo narius. (Balsai salėje) Prašom, M. Varaška – už. Prašau tik neviršyti laiko limito. Trumpai pasakykite motyvus, balsuosime ir baigsime šį klausimą.
M. VARAŠKA (MSG). Ačiū. Gerbiamieji kolegos, aš tiesiog tik norėčiau patvirtinti tai, ką minėjo gerbiamasis V. Andriukaitis išeidamas iš tribūnos. Per šiuos pusantrų metų mes kartu sulaukėme ir teigiamos Užsienio reikalų komiteto nuomonės, pakeitusios rezoliucijos tekstą, įtraukusios į rezoliuciją paskutinius aktualius Europos Sąjungos institucijų priimtus dokumentus šia tema, todėl jinai yra visiškai korektiška Europos Sąjungos teisės požiūriu.
PIRMININKAS. Dabar kalbės D. Mikutienė – prieš.
D. MIKUTIENĖ (DPF). Gerbiamieji kolegos, kokia gi Lietuvos politika šios rezoliucijos kontekste? Joje principas keliamas vienas – Azerbaidžano vientisumo principas. Kalnų Karabache gyvena daugiau nei 95 % armėnų. Ar tai yra ne tautos apsisprendimo reikalas? Kaip buvo mums, kai mes skelbėme referendumą dėl savo nepriklausomybės? Ar mes norėtume, kad mums kažkas rezoliucijomis būtų reguliavęs, kad Lietuva turėtų gyventi pagal 1944–1945 metų Rusijos užimtą teritoriją? Žinote, argumentų čia buvo daug. Man labai keista, kad Lietuvos pozicija, kuri buvo tokia nuosekli, taip pasikeitė. Po šiuo gražiu rezoliucijos tekstu yra svarstyklės. Būkime biedni, bet teisingi, ant vienos lėkštės yra Azerbaidžano nafta, o ant kitos armėnų kraujas. Štai kaip jūs balsuosite, taip ir turėsime. Aš pasisakau prieš.
PIRMININKAS. E. Vareikis – už.
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Dėkoju. Na, klausant diskusijų, man atrodo, mes pasiaiškinome labai nemažai dalykų. Diplomatai sako, gerbiamoji Kuodyte, jeigu klausimas sprendžiamas taikiu būdu, tai sprendžiant klausimą taikiu būdu atsižvelgiama į tai, ką jūs sakėte. Teisingai. Karabacho istorija yra sudėtinga, armėniškas faktorius ten yra. Aš, bendraudamas su Azerbaidžano diplomatais, jiems sakiau, nepavyks niekada ištrinti armėniško faktoriaus iš šio dalyko. Taip, jis yra. Būtent taikus sprendimas ir reikalauja šito. Aš visiškai pritariu, kad į istoriją reikia atsižvelgti ir rezoliucija sakanti, kad taikiu būdu mes sprendžiame klausimą, būtent šį dalyką, ir akcentuoja ne fizinę jėgą, bet atsižvelgia į visus dalykus, įskaitant istoriją. Tai, kad istoriškai sovietmečiu buvo pasielgta neteisingai, nekorektiškai, taip, tai ir sudaro vieną iš problemos dalių ir ją reikia spręsti.
Kitas klausimas. Gerbiamasis Klumby, na, vis dėlto esate neteisus. 1990 m. iš Lietuvos nebuvo išvarytas nė vienas žmogus, etninio valymo nebuvo. Taigi lyginti Karabachą su Lietuva, na, būkite vis dėlto ne toks grubus, koks jūs esate.
Pone Masiuli, na, Lietuvos flirtas su Sovietų Sąjunga, kaip jūs sakėte, trisdešimt kelintais metais ir privedė prie mūsų valstybės išnykimo. Tai glorifikuoti ir sakyti, kad tai buvo teisinga, yra netiesa. Aš noriu priminti dar vieną momentą visai iš kitos operos. Jūs čia šnekate apie jėgą, apie galią, apie kažkokius stiprius, nestiprius. 1990 m. lietuviams, 1991 m. pati svarbiausia šalis buvo Islandija.
PIRMININKAS. Laikas, laikas!
E. VAREIKIS (TS-LKDF). Su kuria prekyba buvo nulis, kurios karinė galia buvo nulis. Tai yra politikoje svarbu.
PIRMININKAS. D. Kuodytė – motyvai prieš.
D. KUODYTĖ (LSF). Gerbiamieji kolegos, iš tiesų pasisakau prieš šią rezoliuciją ir dar labiau mano įsitikinimas sustiprėja išgirdus šiandienos diskusiją. Nėra čia nei Lietuvos intereso, nei kokio nors rezultato, kurį mes galėtume pasiekti panašiomis rezoliucijomis. Yra tiesiog, pasakysiu tiesiai, vienos konfliktuojančios pusės pamaloninimas, ir tą reikėtų sakyti labai atvirai.
O šiaip, kalbant apie kokias nors analogijas, ką mes galėtume prisiminti ir pagalvoti, tai jeigu lenkų kresų organizacijos šauksmą apie okupuotą Vilniaus kraštą išgirstų, pavyzdžiui, Tailando karalius ir pasiūlytų parlamentui priimti rezoliuciją apie tai, kad reikėtų Vilniaus kraštą atiduoti teisėtiems šio krašto šeimininkams, vargu ar mums tai būtų malonu. Čia tokia truputį utriruota aliuzija, bet iš tiesų manau, kad turėtume atmesti tokią rezoliuciją, ir pasisakau prieš.
PIRMININKAS. V. P. Andriukaitis kalbės už.
V. P. ANDRIUKAITIS (LSDPF). Tiesą pasakius, negalėčiau nesutikti su kolegų argumentais, nes jie remiasi emocijomis. Galbūt remiasi diskusijomis su įvairių ambasadų žmonėmis, tai visiškai logiška, suprantama. Istorijos interpretacijos irgi labai individualios. Bet aš noriu kalbėti apie rezoliucijos turinį, kuris čia yra parašytas juodu ant balto, ir dar kartą noriu pabrėžti kolegoms, kurie balsavote už prioritetą, kad Rytų partnerystės prioritetas yra patvirtintas Seimo nutarimu mums pirmininkaujant.
2013 metai bus toks pirmininkavimo metas ir Rytų partnerystę teks mums svarstyti ir spręsti. Užsienio reikalų komitete labai nuoširdžiai diskutavome, ir teisingai kolega Kęstutis sakė, kad buvo mūsų teisingas prašymas, kad tokia rezoliucija praeitais metais nebūtų priimta, jos neišnagrinėjus Užsienio reikalų komitete. Tai pabrėžiu: Užsienio reikalų komitete du kartus svarstėme, ESBO konferencijos metu sutarėme atidėti. Kai jinai baigėsi, baigėsi sėkmingu Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrų pareiškimu, dabar vėl deriname su Užsienio reikalų ministerijos pareigūnais. Šitas tekstas yra derintas, jis yra suderintas su Užsienio reikalų ministerijos visais pareigūnais, papildytas. Pažiūrėkite pirmą tekstą ir šį, jie ryškiai skiriasi.
Kolegos, kodėl mes nematome turinio, dėl ko reikia kalbėti. Tekstas yra nukreiptas, kad Armėnija ir Azerbaidžanas kuo greičiau dėtų pastangas reguliuoti konfliktą tarptautinės teisės požiūriu ir kuo greičiau galėtų pasirašyti Europos Sąjungos asocijuotą sutartį. Tai būtų didelė pažanga ir Rytų partnerystei, ir mums visiems. Dabar kyla klausimas, kur čia jūs nematote Lietuvos, kaip pirmininkaujančios šalies, interesų? Aš dar kartą sakau, siūlau, agituoju – balsuokite už.
PIRMININKAS. Laikas baigėsi! E. Klumbys dar gali pasisakyti.
E. KLUMBYS (TTF). Gerbiamieji kolegos, čia mano kolega Vytenis teisingai pasakė, kad Europos Sąjunga brėžia santykius su Armėnija ir Azerbaidžanu labai konkrečiais dokumentais. Bet aš klausiu, sakykite, ką pakeis ar kuo prisidės šita rezoliucija prie tų Europos Sąjungos dokumentų, kurie yra, taip sakant, eigoje? Nieko ji nepakeis. Todėl aš dar kartą sakau – nesipriešinkime ir nepriiminėkime tokių dokumentų, kurie čia dėl įvykių kažkur kelia nesantaiką.
Dar vienam kalbėjusiam noriu pasakyti, kad esmė yra ne išvarymas. Aš kalbėjau apie Lietuvos teisinę būseną nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. pučo, kai mes sakėme, kad esame nepriklausomi, bet visas pasaulis mus laikė kitų dalimi. Kalnų Karabacho situacija yra tokia pati dabar. Jie sako, mes esame nepriklausomi, tačiau visas pasaulis sako, kad jie yra kitų dalis. Štai kur yra esmė. Nukreipti situaciją į kitą vagą, manau, kad nepridera.
PIRMININKAS. Ir paskutinis motyvus išsakyti žodį gauna A. Kašėta.
A. KAŠĖTA (LSF). Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų mes jau galėjome iš pasisakymų, argumentų pajausti, kad šitos rezoliucijos turinys tuščias, pridėtinės vertės nėra. Kaip jau buvo minėta, kad pasisakantys prieš vadovaujasi emocijomis, aš pabandysiu ne emocijomis, bet iš esmės pasakyti: yra keletas Seimo narių, kurie save laiko dideliais, nepralenkiamais užsienio politikos ekspertais.
Tačiau, gerbiamieji kolegos, nė vienas iš jūsų kalbėjote ir nesureagavote į vieną mano išsakytą argumentą, o jisai labai svarbus – tautos apsisprendimo teisės klausimą, kurį, beje, jūsų cituojama, minima ESBO ministrų konferencijų (…) grupės pirmininkaujančių šalių… t. y. Rusijos, Prancūzijos, Amerikos derybininkai laiko vienu iš esminių. Jūs, be abejo, pasitikite jų vedamomis derybomis ir įdirbiu. Tai aš norėčiau jums priminti tai. Lygiai taip pat priminti, kad Seimo nariai nėra tokie naivūs, domisi užsienio politika ir puikiai supranta, kokią žalą Lietuvos ir Armėnijos santykiams atneš šita rezoliucija, kurios tikrai galėtų nebūti ir niekas nepasikeistų, arba, tiksliau, nepablogintume savo tarptautinių santykių.
Gerbiamieji kolegos, siūlau balsuoti prieš.
PIRMININKAS. Kaip jau skelbiau, dabar balsuosime. Motyvai pasakyti. Balsavimas vyks pagal 184 straipsnio 1 punktą, teikiant balsuoti už rezoliucijos priėmimą be pataisų. Prašom pasiruošti ir balsuoti. Balsavimą pradedame. Balsuojame už pateiktos ir apsvarstytos rezoliucijos priėmimą, tokią, kokia yra pateikta.
Balsavo 68 Seimo nariai: už – 29, prieš – 15, susilaikė 24. Rezoliucija yra nepriimta. (Plojimai)
Toliau Statutas sako, kad Seimas turi spręsti, ar redaguoti rezoliucijos projektą, atmesti ir parengti naują. Motyvų sudaryti redagavimo komisiją nėra, nes nebuvo pateikta pasiūlymų. Tuomet, jeigu niekas neprieštarauja, aš turiu paskelbti, kad šio klausimo svarstymas yra baigtas.
Kitas darbotvarkės klausimas… (Triukšmas salėje) Prašau? M. Varaška dar prašo replikos. Prašau. Bet nenorėčiau labai daug toliau diskutuoti.
M. VARAŠKA (MSG). Ar galima?
PIRMININKAS. Prašom, prašom.
M. VARAŠKA (MSG). Gerbiamasis pirmininke, balsavimas įvyko. Aš norėčiau pasveikinti tuos kolegas, kurie buvo nuoseklūs rezoliucijos priešininkai. Iš tiesų jiems pavyko mobilizuotis ir sukaupti jėgas taip, kad rezoliucija nebūtų priimta. Norėčiau pagerbti tokį jų sugebėjimą taip suorganizuoti savo jėgas. Man gaila tik tų 73, kurie pasirašė, 1,5 metų savo parašus laikė ant rezoliucijos, kurie neturėjo valios tų parašų atsiimti galbūt ir kurie šiandien tuos savo parašus vis dėlto išdavė. Tų žmonių iš tų 73, šiandien balsavusių kitaip, man gaila dėl jų nenuoseklumo.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, gal netęskime toliau diskusijų. Balsavimas įvyko. Ar tikrai čia reikia dar dėti kažkokius papildomus taškus?
Siūlau pradėti svarstyti klausimą, kuris yra vakarinio posėdžio darbotvarkėje. Aš labai prašau jūsų, neprašykite žodžio, gerai? (Balsai salėje) Neprašykite. Ką tai duos dabar? Balsavimas įvyko, viskas.
16.09 val.
Svarstysime 2-1 klausimą, projekto Nr. XIP-4363 – Principinės kariuomenės struktūros 2012 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2017 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2012 metais ir 2017 metais patvirtinimo įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Pranešėja – ministrė ir Seimo narė R. Juknevičienė. Prašau. Tada aš kviesčiau kolegę V. Baltraitienę toliau pirmininkauti posėdžiui.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Laba diena, mielieji kolegos, posėdžio pirmininke. Tikiuosi, kad šitas klausimas nebus toks sudėtingas kaip dešimtmečius besitęsiantis Karabacho klausimas. Prašau jūsų dėmesio ir pritarimo tam, ką siūlau.
Tai yra pataisos dėl jau praėjusiais metais priimto dokumento, ir aš paaiškinsiu, kodėl mes atėjome prašyti pataisyti šitą dokumentą. Todėl, kad nuo praėjusių metų, kai buvo priimtas šitas įstatymas, įvyko tam tikri pokyčiai: Gynimo taryboje buvo priimta Ginkluotos gynybos koncepcija, Seimas priėmė naują Karo prievolės įstatymą, kuriame nustatė kai kuriuos principus, susijusius su rezervo rengimu, mes patys priėmėm Rezervo koncepciją ir pradėjome rimtai rengti mūsų krašto gynybos rezervą. Tai yra ir baziniai kariniai mokymai, tai yra ir atnaujintas prieš tai Lietuvos kariuomenėje tarnavusių žmonių apmokymas. Nuo šių metų rugsėjo 1 d. mes norime sugrąžinti, atrodo, 2005 m. sustabdytą aukštesniųjų karininkų rengimą Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Neturim daug lėšų ir galimybių labai plačiai šiandien išplėtoti šitą procesą, tačiau planuojame, kad nuo šių metų rugsėjo 1 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune po 60, tai būtų atnaujinami kursai, galėsime iš visų aukštųjų mokyklų pakviesti po 60 jaunų žmonių, kad jie per trejus metus galėtų įgyti atsargos karininko laipsnį. Jie mums bus labai reikalingi būtent rezervui suformuoti ir rezervui rengti.
Kitas dalykas, pagrindinės politinės partijos visai neseniai pasirašė susitarimą dėl krašto gynybos. Viešojoje erdvėje buvo labai daug kalbama apie tą susitarimą, kuriame kalbama apie finansavimą, tačiau ten tik viena pastraipa yra dėl finansavimo. Tačiau kiti dalykai, dėl kurių pasirašė partijos, yra labai svarbūs, taip pat ir rezervo rengimas. Taigi partijos susitarė, kad rezervą būtina rengti, kad mes turime rengti savo jaunąją kartą krašto gynybai.
Taigi, keisdami šitą įstatymą, mes kaip tik prašome papildyti, patikslinti skaičius ir įrašyti būtent jaunesniųjų karininkų kursuose rengiamų tų jaunuolių skaičių į šitą projektą. Tai toks, sakyčiau, gana siauras, bet labai svarbus dalykas, dėl kurio prašau jūsų pritarimo.
PIRMININKĖ (V. BALTRAITIENĖ, DPF). Ačiū už pristatymą. Jūsų nori paklausti 8 Seimo nariai. Pirmasis klausia J. Olekas.
J. OLEKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamoji posėdžio pirmininke. Gerbiamoji kolege, aš pritariu jūsų teikiamai pataisai, kad iš tikrųjų karininkų kai kurių specialybių, medikų ir galbūt kitų, kurių reikia, kursai naudingi, čia viskas gerai. Gal galėtumėte tik pasakyti, koks būtų bendras… Jūs sakėte, kad 60. Čia Vilniuje ar bendras?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). 60 Kaune, 60 Vilniuje ir dabar negaliu pasakyti, kiek Klaipėdoje. Apie 30 turbūt. Bet Klaipėdoje ir iki šiol buvo. Klaipėdoje ir iki šiol jūrininkai buvo rengiami. Šiek tiek mažiau, šiek tiek…
J. OLEKAS (LSDPF). Mano klausimas būtų, ar iš tikrųjų beveik…
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Čia šių metų.
J. OLEKAS (LSDPF). …beveik dvigubai padidinus bendrą karininkų rengimą, nes Karo akademijoje mes rengiame apie 230, 290 dabar planuojate, ar yra kokie skaičiai, kiek mes planuojame per 2012–2017 m. rengti karininkų, nes jau vieną kartą buvome patekę į bėdą, kai turėjome labai daug prisirengę jaunųjų karininkų ir faktiškai kapitono laipsniu jiems reikėdavo baigti savo tarnybą, nes aš matau, kad tame pačiame dokumente yra ir kariūnų augimas. Tai ar vėl nesudarysime tokių sąlygų, kad turėsime tikrai per daug jaunųjų karininkų? Galbūt galima kariūnų skaičiaus nedidinti, žiūrėti, kad paskui jiems nereikėtų išeiti į kitą kažkokią tarnybą, o ne pasilikti kariuomenėje? Ačiū už atsakymą.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Taip, kariūnų priėmimo skaičių mes didinome ir šiemet bus priimta apie 70 naujų į pirmą kursą. Aš manau, kad tai teisinga kryptis, nes visi stojantieji žino, kad ne visi bus įdarbinti kariuomenėje. Anksčiau, būdavo, kiek priima į Karo akademiją, visi žino: jeigu baigei, gausi darbą kariuomenėje. Taip, iš tikrųjų kariuomenėje tiek jaunų leitenantų tuo metu, kai jie baigs, galbūt nereiks. Tačiau svarbu, kad tie jauni žmonės žino. Jie gauna už valstybės pinigus gerą išsilavinimą, tačiau dalis ateis į kariuomenę, o dalis, jau taip buvo ir užpernai, išeina į civilinį gyvenimą. Jiems yra suteikiamas leitenanto laipsnis, jie yra atsargos leitenantai. Galiu pasakyti, kad rinka paima juos visus. Karo akademiją baigusieji žmonės yra reikalingi rinkoje, tie atsargos karininkai. Bėdos didelės nėra. Mums tai irgi naudinga, kadangi mes parengiame atsargos karininkus, gerai parengtus atsargos karininkus.
Taigi šitie žmonės, apie kuriuos aš kalbu, jaunesniųjų karininkų kursuose iš esmės, dauguma jų, rengiami atsargai, nors galbūt kai kurių specialybių, techninių specialybių, medikų, kaip jūs paminėjote, labai trūksta kariuomenėje. Beje, mes su Sveikatos universitetu taip pat kalbamės. Ten rezidentų lygiu mes bandysime ieškoti tokių, kurie norėtų tokiuose kursuose dalyvauti. Mums reikia chirurgų, mums reikia traumatologų, kad jie dirbtų civilinį darbą, bet, esant reikalui, galėtų būti pakviesti į misijas ar kur nors kitur. Taigi Karo akademijos kariūnų mes neplanuojame mažinti. Planuojame išlaikyti tokį lygį, kokį galime pagal finansavimą krašto apsaugos, kad būtų galima suformuoti tam tikrus Karo akademijos padalinius, nes jeigu bus per mažas skaičius kariūnų Karo akademijoje, jie negalės suformuoti tam tikrų padalinių…
PIRMININKĖ. Laikas.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). …ir negalės mokytis kolektyvinio rengimo, nebus galima atlikti.
PIRMININKĖ. Primenu, kad atsakymams 2 min. Tik vienas paklausė, o jau beveik 4 min. A. Šedžius. Nėra. A. Sysas.
A. SYSAS (LSDPF). Aš labai norėčiau paklausti. Jūsų aiškinamajame rašte parašyta dėl finansų tik 100 tūkst. 2012 m., bet jūs teikiate pasiūlymą didinti ir 2017 m. daug daugiau – 500 vienu atveju ir 500 kitu. Tai aš labai norėčiau sužinoti, kodėl nepateikti skaičiavimai, kiek reikės pinigų ir 2017 m. Labai ačiū.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Pagal dabartinius skaičiavimus vieniems metams tokiam vienam jaunesniajam, atsiprašau, atsargos, karininkui parengti aukštojoje mokykloje lygiagrečiai su jo studijomis reikia 2000 Lt. Pagal šių metų kainas. Taip, galima suskaičiuoti.
PIRMININKĖ. Toliau klausia E. Klumbys. Nematau salėje. A. Dumčius.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). 2 tūkst. (Balsai salėje) 2 tūkst. Lt metams, nes mes bazes turime, Vilniuje bus Karo akademijos bazėje, Kaune bus karinės mokyklos bazėje.
PIRMININKĖ. Ministre, jūsų nori paklausti A. Dumčius.
A. DUMČIUS (TS-LKDF). Gerbiamoji krašto ministre, kiek aš suprantu, bet noriu paklausti, ar yra koks nors sutartinis santykis tarp tų dviejų skaičių: jaunesniųjų karininkų, vadų rengimo ir privalomosios karo tarnybos eilinių, ir nuo ko jis priklauso apskritai?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Ne, mes tokių santykinių dydžių neturime. Tiesiog pagal dabar galiojantį įstatymą jaunesniųjų karininkų kursai Karo prievolės įstatyme yra išvardinti prie privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo. Tiems žmonėms, kurie jaunesnių karininkų kursus baigs, bus įskaityta privaloma pradinė karo tarnyba. Čia tiesiog dėl to tie skaičiai yra įrašyti į bendrą skaičių.
PIRMININKĖ. Ačiū. Toliau klausia V. M. Čigriejienė.
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamoji ministre, jūs įstatyme pateikėte tokius vadinamuosius ribinius skaičius, kurie pateikiami nurodant mažiausią ir didžiausią ribą, ir lėšos bus skiriamos iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų. Žinodama krašto apsaugos finansavimą, kai viskas sumažinta ir tų lėšų yra mažai, ar jūs esate tikra, kad tikrai sugebės tie jaunuoliai įgyti išsilavinimą, tiek, kiek jūs planavote?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Taip, mes planuojame realistiškai. Aš jau minėjau, šiemet 60 Vilniuje, 60 Kaune, 30 Klaipėdoje. Tai mes tuos pinigus turime, juos suskaičiavome šių metų. Lygiai taip pat planuosime ir kitais metais. Planuosime tiek, kiek galėsime.
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Supratau. Ačiū.
PIRMININKĖ. Viskas. Daugiau nėra norinčių klausti. Motyvai už, prieš. Už – J. Urbanavičius.
J. URBANAVIČIUS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų, sakyčiau, tikrai reikėtų pritarti šiam įstatymo pakeitimui. Aš pats esu baigęs tuos divizijos generolo Stasio Raštikio mokyklos kursus, gavęs atsargos karininko leitenanto laipsnį. Tikrai jaunuoliai ten yra ugdomi, mokomi karybos, įgauna naujos patirties, disciplinos. Susipažįstama su krašto apsauga, su gynyba ir panašiai. Tikrai siūlau palaikyti šį projektą.
PIRMININKĖ. Nuomonė prieš – J. Olekas.
J. OLEKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamoji pirmininke. Iš principo aš palaikau jaunųjų karininkų ruošimą būtent tokiu būdu, kuris dabar yra pristatomas. Man truputį kelia abejonių skaičiai, kad mes vienais metais iš karto paimame ruošti beveik pusantro šimto. Galbūt bus ir kitais metais jaunuolių, ir jeigu vėl paimsime pusantro šimto, tai susidarys labai dideli skaičiai. Gal reikėtų tiesiog pasiskaičiuoti, nes mes Karo akademijoje, kaip ministrė sakė, kasmet paimame po 70. Tai tuo greituoju būdu arba iš kitų mokyklų mes rengsime dvigubai daugiau. Gali būti taip, kad karininkų, parengtų su kitu išsilavinimu, bus kur kas daugiau nei baigusių Karo akademiją, kurioje, aš manau, yra stipresnis ketverių metų parengimas.
Antra vertus, rengti ir palikti vien rezervui yra galbūt per brangu. Kai mes rengdavome Akademijoje ir visus įdarbindavome, sudarydavome sąlygas tarnauti Lietuvos kariuomenėje, tai mes suprasdavome, kad tos išlaidos paruošti Lietuvos karininkus Karo akademijoje yra turbūt beveik du kartus didesnės negu kitoje aukštojoje mokykloje. Rengti ir nesudaryti sąlygų tarnybai vienam kitam, kuris netinkamas, gal ir nieko, bet didesnei daliai tai yra tam tikras lėšų švaistymas. Todėl aš siūlau svarstant komitetuose pasižiūrėti dėl skaičių ir suderinti šiuos du skaičius. Nes, primenu, Karo akademijoje yra 70, o čia jau 150, kurie yra baigę kitose aukštosiose mokyklose. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKĖ. Dabar prašom pasiruošti ir balsuoti. Kas pritariate įstatymo projektui, balsuojate už, kas turite kitą nuomonę, balsuojate prieš arba susilaikote.
Balsavo 54 Seimo nariai. Už – 46, prieš nėra, susilaikė 8. Įstatymo projektui po pateikimo pritarta. Siūlomas vienas vienintelis pagrindinis komitetas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Siūloma svarstyti birželio 12 d.
16.23 val.
Kitas darbotvarkės klausimas 2-2 – Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-4362. Pranešėja – krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė. Pateikimas.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, atėjau į šią tribūną dėl labai įsisenėjusio ir daugeliui žmonių sunkiai suvokiamo klausimo, kodėl iki šiol taip vyksta, kada iš vienos biudžeto kišenės pinigai perduodami į kitą biudžeto kišenę ir niekas nesupranta, kur čia yra ta pridedamoji vertė, nes administracijos kaštai dideli. Aš turiu omenyje kelių mokestį, kurį moka krašto apsauga už savo techniką, jos yra daug, nors Vidaus reikalų ministerija, kuri irgi turi daug atitinkamos technikos, mašinų, automobilių, yra atleista nuo tokio mokesčio ir tokio perkilnojimo iš vienos valstybės biudžeto kišenės į kitą biudžeto kišenę nėra. Mes esame sutarę Vyriausybėje su Susisiekimo ministerija, kad reikia šią seną, ydingą praktiką pakeisti ir kad krašto apsauga nemokėtų tokio mokesčio, kuris kainuoja 600 tūkst. Lt per metus. Taigi labai prašau jūsų pritarti. Jokių kokių nors papildomų biudžeto lėšų čia nereikia. Jeigu reikės, tas lėšas galės skirti į tą patį Kelių fondą, kurias dabar skirdavo krašto apsaugai. Tiesiog jos būdavo perskirstomos.
PIRMININKĖ. Jūsų nori paklausti trys…
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Reikia gynybai skirti BVP.
PIRMININKĖ. Pone Juozai, aš tikrai prašau iš vietos… Norint paklausti, reikia užsirašyti. Klausia S. Bucevičius. Trukdote ministrei.
S. BUCEVIČIUS (DPF). Ačiū, pirmininke. Kad netrukdyčiau, matyt, J. Olekas už mane vietoje ten paklaus. Man viskas aišku. Ačiū.
PIRMININKĖ. Ir sutrukdėte paklausti S. Bucevičiui. Klausia K. Glaveckas.
K. GLAVECKAS (LSF). Gerbiamoji ministre, jūs sakėte, kad tai nepareikalaus iš biudžeto lėšų, nes iš vienos kišenės į kitą ir iš kitos atgal į tą pačią. Jeigu jūs nemokėsite 600 tūkst. Lt į Kelių priežiūros fondą, tai natūralu, kad turės būti paimta iš kitos biudžeto eilutės ar dar iš kur nors. Nelabai tas yra patrauklu, bent jau žiūrint iš Susisiekimo ministerijos pusės.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Susisiekimo ministras pritaria. Nelabai suprantu, kodėl reikia būtinai eiti per krašto apsaugą, jeigu tuos pačius pinigus (jau jie yra paskirti) galima paskirti tiesiai ten, kur jų reikia. Juk papildomų pinigų tai nereikia. Nereikės nuo nieko paimti. Tie pinigai, kurie būdavo planuojami krašto apsaugai, tiesiog galės būti suplanuoti tiesiai Susisiekimo ministerijai.
PIRMININKĖ. Toliau klausia S. Stoma.
S. STOMA (TS-LKDF). Iš tikrųjų, jeigu tai tik formalumas, iš vienos kišenės į kitą perdėjimas, be abejo, reikia pritarti, bet vis dėlto karinė technika važinėja ir miestų gatvėmis. Sakykite, čia, aišku, yra Kelių priežiūros ir plėtros programa, tai kas kita, bet, pavyzdžiui, Kaune yra tragiška situacija su gatvėmis. Ir žmonės man siūlo tokius dalykus, kaip keisti įstatymą, kad būtų galima ne tik keliams skirti lėšų, bet ir gatvėms, ypač tokių miestų, kur yra visiškai apleista ir tiesiog neįmanoma važinėti kai kuriomis gatvėmis. Ką jūs manote?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Kauno gatvėms tikrai pinigų reikia. Čia apsileidimas. Seniai tą klausimą reikėjo išspręsti ir Susisiekimo ministerijos lygiu spręsti, tiksliau, Kelių fondo lygiu reikėjo spręsti. Bet nelabai suprantu, kuo čia dėta karinė technika. Tikrai ne karinė technika tas gatves Kaune tokias padarė ir čia neturi nieko bendro. Aš kaip tik ir siūlau, gerai, šiuos 600 tūkst. arba bent dalį jų galima skirti Kauno gatvėms.
PIRMININKĖ. Klausia K. Daukšys.
K. DAUKŠYS (DPF). Čia, miela ministre, S. Stoma sielojasi, kad jūs už tuos pinigus nusipirksite tanką ir važinėsite Kaune, ir tikriausiai sugadinsite gatves. Bet iš tikrųjų partijos neseniai pasirašė susitarimą dėl gynybos biudžeto, ir šie 600 tūkst. Lt yra lyg ir jūsų biudžete. Tai kai jūs jų negausite, natūraliai dar didesnis deficitas bus iki 2 %. Kaip tada? Gal kaip tik padidinti kelių mokestį, pavyzdžiui, dešimt kartų ir iš karto tas procentas paaugtų?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Aš nemanau, jeigu partijos pasirašė susitarimą, tai tikiuosi, kad biudžetas nebebus mažinamas.
K. DAUKŠYS (DPF). Aš irgi taip manau.
PIRMININKĖ. Ačiū. Atsakėte į visus klausimus. Dabar nuomonės už ir prieš. Nėra nuomonės prieš. Gal V. M. Čigriejienė tada nekalbėtų? Ar reikia balsuoti? (Balsai salėje) Norite balsuoti. Prašom pasiruošti ir balsuoti. Kas pritariate, balsuojate už, kas turite kitą nuomonę, balsuojate prieš arba susilaikote.
Balsavo 51 Seimo narys. Už – 42, prieš nėra, susilaikė 9. Po pateikimo pritarta.
Siūlomi komitetai: pagrindinis – Biudžeto ir finansų komitetas, papildomi – Ekonomikos komitetas ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Taip pat siūlome svarstyti birželio 12 d.
16.29 val.
2-3 klausimas – Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 7 straipsnio ir 3 priedėlio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-3773. Pranešėjas – S. Bucevičius. Pateikimas.
S. BUCEVIČIUS (DPF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamoji ministre, matyt, mes kartu būtume gal pristatę. Aš už jus balsavau, dabar tikiuosi ir jūsų supratimo.
Gerbiamieji kolegos, noriu trumpai pristatyti Kelių priežiūros įstatymo 7 straipsnio ir 3 priedėlio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą. Jis yra labai trumpas ir daugeliui, matyt, aiškus ir suprantamas, kurie skaitėte, o jeigu ne, aš pasistengsiu trumpai pristatyti.
Daugelis tiek smulkiųjų verslininkų, tiek žmonių naudoja krovinines transporto priemones, kurių bendroji masė yra iki 3,5 tonos įskaitytinai, kaip kasdienines transporto priemones, nes tai iš esmės yra lengvieji automobiliai, kurie nedaro didesnės žalos nei kelio dangai, nei aplinkai kaip įprasti lengvieji automobiliai. Tiktai mokestis jiems yra skaičiuojamas kaip krovininiams, o iš esmės yra ta pati mašina, tiktai su kėbuliuku, o mašinos lygiai tokios pačios. Aš manau, kad tas mokestis yra imamas ne toks, koks turėtų būti, o taikomas kaip lengvosioms transporto priemonėms. Tokia būtų pataisa.
PIRMININKĖ. Ačiū už pristatymą. Jūsų nori paklausti keletas Seimo narių. A. Šedžiaus nematau. Klausia V. Bukauskas.
V. BUKAUSKAS (DPF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis kolega, jūs skaitėte Teisės departamento išvadas. Ar sutinkate, kad vis dėlto būtų paprašyta ir Vyriausybės išvados, jeigu būtų priimtas toks įstatymas, kiek netektume biudžeto pajamų?
S. BUCEVIČIUS (DPF). Taip, skaitėme Teisės departamento išvadas. Taip pat jie pažymi, kad tai būtų priimama su biudžetu. Sutinku ir su šiuo punktu. Kai yra kalbama dėl jūsų klausimo, Vyriausybė turėtų pasisakyti. Aš manau, kad vienaip ar kitaip, jeigu mes pristatome ir kalbame apie dvi identiškas transporto priemones, jos iš tikrųjų… tiek smulkiuosius, jeigu kalbame apie tuos verslininkus, kurie kreipiasi į mus prašydami nustatyti lygias teises tiek vieno, tiek kito transporto valdytojo, manau, taip ir turėtų būti.
PIRMININKĖ. Klausia M. Zasčiurinskas.
M. ZASČIURINSKAS (DPF). Gerbiamasis kolega, gal jūs galėtumėte pasakyti, kiek maždaug tokių transporto priemonių yra registruota šiuo metu?
S. BUCEVIČIUS (DPF). Manau, kad po Vyriausybės išvados. Vyriausybė tiksliai suskaičiuos, kiek tai gali kainuoti biudžetui, ir tada tą diskusiją pratęsime. Dabar buvo tokie skaičiavimai, bet aš nenorėčiau būti netikslus ir galbūt skaičių neminėsiu.
M. ZASČIURINSKAS (DPF). Ačiū.
PIRMININKĖ. Klausia V. M. Čigriejienė.
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Labai ačiū. M. Zasčiurinskas paklausė mano klausimą ir jūs atsakėte. Ačiū.
PIRMININKĖ. Ačiū. Viskas.
S. BUCEVIČIUS (DPF). Viskas?
PIRMININKĖ. Taip. Ačiū už pristatymą. Nuomonė už, prieš. Bendru sutarimu? Nėra. Yra tiktai už, prieš nėra. Gal iš tikrųjų galime bendru sutarimu ir supratau, kad reikia Vyriausybės išvados. Ačiū. Siūlomi komitetai: pagrindinis – Biudžeto ir finansų komitetas, papildomas – Ekonomikos komitetas. Siūloma svarstyti birželio 12 d.
16.33 val.
Toliau. 2-4 – Aviacijos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-4139. Pranešėja – krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė. Pateikimas.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, šiaip jau čia tribūnoje turbūt J. Olekas turėjo stovėti. Mes šiandien taip gražiai su juo bendradarbiaujame, nes tai dar jo, kaip ministro, registruotas projektas. Mes perregistravome, nes taip turi būti, tokia tvarka, ir teikiu dabar dar jų parengtą projektą, kuris turėtų geriau sureguliuoti, efektyvesnę ir labiau tinkamą karinės aviacijos valstybinę priežiūrą padaryti, nes ten yra problemiškų pavaldumo klausimų, kam yra pavaldus Skrydžių saugos departamentas. Pagal dabar galiojantį įstatymą jis pavaldus karinėms oro pajėgoms, ir tada yra problemiška, kaip jie gali kontroliuoti karines oro pajėgas, jeigu jų funkcija yra skrydžių sauga. Taigi mes keičiame tą pavaldumą ir jie galės būti pavaldūs kariuomenės vadui. Teikiame tokį gana paprastą siūlymą. To įstatymo pateikimas čia, Seime, užtruko. Ačiū Dievui, kad nieko blogo ore neįvyko. Kaip nors sureguliuojami tie dalykai, bet vis dėlto teisiškai turime sureguliuoti tą pavaldumą, ir aš prašau jūsų pritarimo.
PIRMININKĖ. Jūsų nori paklausti M. Zasčiurinskas.
M. ZASČIURINSKAS (DPF). Jūs taip aiškiai viską pasakėte, bet ar tokia praktika yra kitose šalyse?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Taip. Jeigu J. Olekas taip užregistravo, vadinasi, jisai tą praktiką jau išnagrinėjo.
M. ZASČIURINSKAS (DPF). Kaune irgi yra, ar ne?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Kaunas kol kas ne kita valstybė.
PIRMININKĖ. Ačiū. Daugiau nėra norinčių klausti. Norinčių kalbėti dėl motyvų nematau. (Balsai salėje) Nėra norinčių kalbėti prieš. Yra tiktai už, bet ar norite kalbėti? (Balsai salėje) J. Olekas nori pasisakyti už.
J. OLEKAS (LSDPF). Aš noriu padėkoti ministrei už labai gražų pristatymą. Ačiū ir kviečiu balsuoti.
PIRMININKĖ. Prašom pasiruošti ir balsuoti. Kas už tai, balsuojate už, kas turite kitą nuomonę, balsuojate prieš arba susilaikote.
Balsavo 46 Seimo nariai: už – 46, prieš nėra, susilaikiusių nėra. Pritarta po pateikimo. Siūlomas pagrindinis komitetas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Siūloma svarstyti birželio 12 d.
16.37 val.
Darbotvarkės 2-5 klausimas – Kariuomenės drausmės statuto 52 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-4140. Pranešėja – R. Juknevičienė. Pateikimas.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, paskutinį kartą dėl paskutinio šiandien pristatomo projekto varginu jus čia, šioje tribūnoje. Svarbus projektas, jis reguliuoja tam tikrus santykius tarp krašto apsaugos ministro ir krašto apsaugos sistemos. Faktiškai ir iki šiol mes vadovavomės Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo bendrosiomis normomis, pagal kurias krašto apsaugos ministras, nors ir kas juo buvo iki šiol, atleisdavo pareigūnus, atleisdavo pavaldinius iš darbo ir lygiai taip pat juos ir bausdavo. Tačiau atsitiko taip, kad turėjome keletą bylų, ir paaiškėjo, kad tie du skirtingo traktavimo įstatymai – Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir Kariuomenės drausmės statutas, dėl kurio pakeitimo aš čia dabar atėjau, šiek tiek kitaip traktuoja tuos dalykus. Mes manome, kad reikia suvienodinti tas normas. Tiesiog dabar tą visą įstatyminę bazę priartinti prie tos praktikos, kuri ilgus metus krašto apsaugos sistemoje ir buvo esant visiems ministrams iki šiol. Taigi kad krašto apsaugos ministras galėtų skirti nuobaudas ir pajėgų vadams, ir tiems pareigūnams, kuriems reikia tas nuobaudas skirti.
Toks yra, paprastai aiškinant, šito įstatymo projekto tikslas. (Balsas salėje) Taip, buvo tokia pat praktika.
PIRMININKĖ. Ačiū.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Aš tokią praktiką perėmiau.
PIRMININKĖ. Ačiū už pristatymą. Jūsų nori paklausti du Seimo nariai. Pirmasis klausia A. Dumčius.
A. DUMČIUS (TS-LKDF). Gerbiamoji krašto apsaugos ministre, perima nuobaudų skyrimo pulkininkams, generolams funkcijas. Ir Lietuvos kariuomenės vado atleidimas iš ministrės kompetencijos…
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Ministro.
A. DUMČIUS (TS-LKDF). …kam pereina kompetencija?
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Ne, ne. Dabar kaip tik krašto apsaugos ministras ir galės tas nuobaudas skirti. Dabar yra du įstatymai, kuriuose neva skirtingai traktuojama šita galimybė. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatyme yra bendroji norma apie tai, kad atleidžia iš darbo. Vadinasi, ir nuobaudos, ir visa kita – galima tą daryti, o statutas kaip tiktai kitaip traktuoja, kad negali. Dabar suvienodiname ir manome, kad iš tikrųjų krašto apsaugos ministras galėtų skirti nuobaudas. Tai parodė ir praktika. Visą laiką taip ir buvo.
PIRMININKĖ. Klausia V. M. Čigriejienė.
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Labai ačiū. Gal mano klausimas, gerbiamoji ministre, bus juokingas, bet aš remiuosi tuo, kad premjeras negali skirti nuobaudų kokiems nors ministerijos atstovams, o jūs galėsite, tai jūs būsite labai galinga, ar ne? Neišsigąs…
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Man atrodo, būtų visai neblogai, jeigu valstybėje visur tvarka būtų tokia kaip kariuomenėje. Tai čia nieko blogo.
PIRMININKĖ. Ačiū. Daugiau nėra norinčių klausti. Kalbėti dėl motyvų nori tik už. Tikiuosi, kad nekalbėsite. Ačiū. Ar galime bendru sutarimu pritarti? Galime. Ačiū. Norite balsuoti? Prašom pasiruošti ir balsuoti.
Balsavo 41 Seimo narys: už – 40, prieš nėra, susilaikė 1. Įstatymo projektui pritarta po pateikimo.
Siūlomas pagrindiniu Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Siūloma svarstyti birželio 12 d.
16.41 val.
Darbotvarkės 2-6 klausimas – Seimo nutarimo „Dėl J. Stripeikienės atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų“ projektas Nr. XIP-4381. Pateikimas. Pranešėja – Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja Solveiga Cirtautienė.
S. CIRTAUTIENĖ. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai. Esu įpareigota jums pristatyti Respublikos Prezidentės dekretą dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Janiną Stripeikienę iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų. Šį dekretą Prezidentė teikia vadovaudamasi Konstitucijos 84 ir 112 straipsniais bei Teismų įstatymo 81 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką, pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui, iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
Taigi Prezidentė, gavusi Teisėjų tarybos patarimą, teikia Seimui nuo šių metų gegužės 17 d. atleisti J. Stripeikienę iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui. Kartu noriu paminėti, jog gerbiamoji J. Stripeikienė Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriui sėkmingai vadovavo visus penkerius metus, įnešė reikšmingą indėlį organizuojant skyriaus darbą bei formuojant teismų praktiką. Todėl Prezidentė, dėkodama gerbiamajai pirmininkei už produktyvų darbą, tikisi, kad ji ir toliau sėkmingai dirbs bei aktyviai dalyvaus teismų veikloje kaip šio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja.
PIRMININKĖ. Ačiū už pristatymą. Jūsų nori paklausti šeši Seimo nariai. Pirmasis klausia M. Bastys.
M. BASTYS (LSDPF). Dėkoju, gerbiamoji posėdžio pirmininke. Aš iš tiesų norėjau klausti gerbiamosios teisėjos, Civilinių bylų skyriaus pirmininkės. Klausimo esmė turbūt būtų tokia. Labai dažnai mums, kaip Seimo nariams, arba į mus, kaip į Seimo narius, kreipiasi piliečiai būtent dėl tokio pobūdžio civilinių bylų, kurių Aukščiausiasis Teismas nepriima per atranką. Mano supratimu, būtų tikslinga ir prasminga, jeigu tokia atranka nebūtų daroma, o tiesiog visi skundai, su kuriais kreipiasi suinteresuoti asmenys, būtų priimami ir nagrinėjami kaip ir baudžiamųjų bylų. Dėkoju.
S. CIRTAUTIENĖ. Iš tiesų jūsų klausimas yra aktualus, ko gero, iš tikrųjų skirtas daugiau čia šio teismo pirmininkei. Kalbant apie įstatymo leidėjo kompetenciją ir kiek šioje srityje Prezidentė turi galių, tai, jeigu žiūrėtume istoriškai, Kasacinis teismas šiandien pagal bendrą civilinio proceso koncepciją yra išimtinis ir skirtas daugiau ne byloms nagrinėti iš naujo, bet vienodai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai užtikrinti šalyje. Dėl to ir buvo atsisakyta to trečiojo peržiūrėjimo ir įvesta speciali atrankos procedūra. Nuo paties teismo iš dalies priklauso, kaip reguliuoti tuos pačius srautus ir atrinkti tokias bylas, reikšmingas visos Lietuvos mastu, kurias reikėtų nagrinėti. Bet ar tikslinga šita praktika, jau pasiteisino per daugelį metų ar ne, ko gero, turėtų ir galėtų atsakyti praktikai. Jeigu būtų sudaryta galimybė atsakyti į šitą klausimą, pareikšti nuomonę, tai, ko gero, manau, mielai gerbiamoji pirmininkė atsakytų, nes šioje srityje tikrai turi nemažai patirties.
PIRMININKĖ. Klausia V. Žiemelis.
V. ŽIEMELIS (KPF). Ačiū. (Gerbiamoji Solveiga, atvirai pasakius, aš jus vos pažinau, maniau, studentė, o ne patarėja įėjo į salę, tai gerąja prasme.) Gerbiamoji Solveiga, J. Stripeikienę mes pažįstame kaip ypač gerą žinovę hipotekos ir kitų sričių. Per jos vadovaujamą laikotarpį, atvirai pasakius, mes matėme tik gerus poslinkius. Jokių kalbų, net gandų aš negirdėjau apie tai, kad vadovaujant poniai Janinai būtų buvę korupcinių požymių šioje kolegijoje. Janina dirbo labai puikiai, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl Prezidentė nesiūlo jos antrai kadencijai.
Antra vertus, labai atsiprašau, gerbiamoji Solveiga, norint, kad mes, prezidentūra ir Seimas, dirbtume vieningai, turime vieni kitus gerbti. Labai būtų gerai, kad kitą kartą, prieš pristatydami kandidatus, na, bent jau su Teisės ir teisėtvarkos komitetu pasikalbėtumėte. Pripažinkite, kad taip reikėtų daryti. Įstatymas, aišku, jums…
S. CIRTAUTIENĖ. Ačiū už pastabą. Atsiprašau, kad greičiausiai ne su visais komiteto nariais iš anksto buvo tariamasi sprendžiant šitą klausimą. Aš manau, bus progos išanalizuoti, ar ta teikiama Prezidentės kandidatūra yra pati tinkamiausia, dar per ateinančią savaitę.
Dėl gerbiamosios pirmininkės. Kaip aš ir minėjau, iš tiesų gerbiamoji J. Stripeikienė tikrai sėkmingai vadovavo visam Civilinių bylų skyriui penkerius metus, už tai Prezidentė labai dėkinga ir vertina jos darbą. Dėl kitos kadencijos ir pateikimo, tai šiuo atveju Prezidentės pagrindiniai atrankos kriterijai ar pagrindinė bendra politika, apskritai kalbant apie teismų vadovų skyrimą, tai yra skaidrumas, atvirumas ir, svarbiausia, pačių teisėjų aktyvumo skatinimas. Aktyvumo ta prasme, kad teisėjai dirbtų ne tik tiesioginį savo darbą, bet ir kuo daugiau prisidėtų prie bendros teismų sistemos veiklos tobulinimo ir pasitikėjimo jais didinimo. Todėl Prezidentė pasisako už tai, kad kuo daugiau teisėjų būtų aktyvūs, prisidėtų prie bendro vadovavimo ir atneštų naujų idėjų ir naujų minčių. Aš manau, kad J. Stripeikienė pati neišeina, tikiuosi, ir neišeis iš teismo kaip teisėja, ir galės prisidėti prie tų bendrų tęstinių darbų, o juos pratęstų nauji iniciatyvūs jauni žmonės. Jie taip pat turėtų būti auginami ir skatinami ne tik vykdyti savo tiesioginį darbą, bet prisidėti prie visos teismų sistemos veiklos tobulinimo.
PIRMININKĖ. Klausia J. Razma. J. Razma klausia.
J. RAZMA (TS-LKDF). Atsiprašau, čia kolegos kalbina. Išties turbūt ne man vienam tas pagrindinis klausimas rūpi, matant tą abiejų projektų teikimo visumą, kai yra išsakomi geri vertinimai dabartinės vadovės, tai norėtųsi matyti ir pasiūlymo galimybę dar vienai kadencijai. Kai žmogus sąžiningai dirba, rodo aukštą profesionalumą, natūralu, kad visi taip turėtume tokiu atveju lūkesčių dėl dar vienos kadencijos. Ar jūs vis dėlto negalite aiškiau pasakyti, ar būtinas tas dabartinės vadovės keitimas? Kartu, jeigu jau kalbame apie šį projektą, ar tas atleidimas jau yra kaip galutinis atleidimas, iš naujo nebesiūlot šios kandidatės?
S. CIRTAUTIENĖ. Prezidentė visada pasisakė, pasisako ir pasisakys už tų vadovų, kurie skiriami tam tikrai kadencijai, kaitą. Kadangi, kaip parodė dabartinė praktika, įgyvendinama nuo aukščiausiosios iki žemiausiosios instancijos, būtent vadovų kaita šiandien užtikrino tam tikrą teismų veiklos, sistemos tobulėjimą, atvirumą, ydų atvėrimą ir jų labai principingą šalinimą. Būtent dėl to, ne dėl to, kad atskiros personalijos tinka arba netinka. Yra daugybė vadovų, kurie daug metų labai gerai dirbo, tačiau šiandien yra skatinama ta kaita ir naujų žmonių pritraukimas į teismus. Skatinama vien dėlto, kad būtų tam tikras atsinaujinimas, kad visuomenei būtų parodoma, kad teismai yra atviri, skaidrūs. Kaip žinote, tiek žiniasklaida, tiek Prezidentė gauna nemažai žmonių nusiskundimų, kodėl tiek daug metų teismų vadovai, sakykime, užsisėdi teismuose. Tai kelia žmonėms tam tikrų įtarimų, kad galbūt sistema yra suaugusi ir panašiai. Būtent dėl tos priežasties ta rotacija ir vadovų kaita yra skatinama. Bet jinai yra skatinama ne tiktai tam, kad iš principo, na, tau tinka ar netinka kandidatūra, bet siekiant atvirumo, pasitikėjimo teismais didinimo ir pačios teisėjų iniciatyvos skatinimo, kad jie nesėdėtų tik prie savo bylų, bet kad kiekvienam iš jų rūpėtų pats teismų sistemos tobulinimas ir pasitikėjimo didinimas. Tai yra, ko gero, pagrindinė priežastis, kodėl skatinama vadovų kaita ir naujų žmonių, kurie tiktų vadovauti ir administruoti, auginimas.
PIRMININKĖ. Toliau klausia V. Aleknaitė-Abramikienė.
V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Ačiū. Būsiu labai neoriginali, nes prieš tai kalbėję kolegos išsakė ir mano nuomonę. Aš vis dėlto norėčiau paklausti, kai yra tokie žmonės kaip ponia J. Stripeikienė, kuri, aš esu įsitikinusi, yra viena iš tų teisėjų, kurių veikla absoliučiai skaidri, patikima, apie ją niekada nebuvo nė šešėlio blogos nuomonės, tos nuomonės, kurios daug girdime apie kitus teismus, ar tokiais atvejais nevertėtų vis dėlto pagalvoti apie tolesnę tokio sąžiningo žmogaus karjerą? Ar yra tokių pamąstymų, ar ne?
S. CIRTAUTIENĖ. Iš tiesų taiklus jūsų klausimas. Tokių pamąstymų, be abejo, yra. Vienas iš tokių variantų yra teikimas į Konstitucinį Teismą, bet šiandien, ko gero, anksti apie tai būtų kalbėti. Tai ir nekorektiška, nuo atsakymo aš susilaikysiu. Bet vienas iš tų variantų tikrai yra.
PIRMININKĖ. Klausia P. Luomanas.
P. LUOMANAS (TS-LKDF). Ačiū, gerbiamoji pirmininke. Gerbiamoji pranešėja, gal jūs ir susipažinote su šios dienos spauda ir gana dideliu straipsniu „Lietuvos žiniose“ pavadinimu „Skirtuninė teisė“. Tai vis dėlto aš čia nieko negalėčiau a priori kalbėti apie kandidatę, bet vis dėlto šiame straipsnyje labai detaliai yra nagrinėjama ir bylų paskirstymas, ir, kaip tariama ar teigiama, protegavimas. Čia minimas ir Teisėjų tarybos pirmininkas ponas G. Kryževičius. Ar jūs turite kokį nors komentarą? O gal piktųjų valia čia tas straipsnis atsirado? Nes mums, Seimo nariams, labai svarbu žinoti priimant sprendimus. Ačiū.
S. CIRTAUTIENĖ. Ačiū už klausimą. Atsakydama į šį klausimą, aš norėčiau pažymėti, kad Prezidentė kiekvienam kandidatui, jo nepriekaištingai reputacijai skiria, ko gero, didžiausią dėmesį. Būtent tai yra vienas pagrindinių kriterijų teikiant kandidatūrą Seimui ir apskritai skiriant tiek į teisėjus, tiek į pirmininko pozicijas. Kiek susiję su gerbiamosios S. Rudėnaitės kandidatūra, tai Prezidentė iš tiesų visoms publikacijoms ir visiems skundams ir pasisakymams, ir bylų nagrinėjimo istorijai skiria tikrai mažai dėmesio. Šie klausimai, tarp jų ir šis, buvo tikrai labai atidžiai nagrinėjami. Taigi ir išvadą, ir galutinį sprendimą Prezidentė priėmė tiktai gavusi specialiųjų tarnybų užtikrinimą ir pagrįstas išvadas apie skaidrų, nepriekaištingą šios teisėjos darbą ir tinkamumą pirmininkauti. Tai, ko gero, mano būtų toks atsakymas į jūsų klausimą.
PIRMININKĖ. Dar jūsų klausia D. Bekintienė.
D. BEKINTIENĖ (TS-LKDF). Labai ačiū. Mano klausimas tik šiek tiek susijęs, bet norėjau paklausti. Seimas labai neseniai atmetė piliečio R. Astrausko peticiją, kuria siūlė Aukščiausiojo Teismo teisėjus skirti devyneriems metams, irgi numatyti kadenciją. Jūsų nuomonė.
S. CIRTAUTIENĖ. Tai iš tikrųjų svarstytinas klausimas, kuris ne kartą buvo kilęs. Ir Prezidentė gauna gana panašaus pobūdžio peticijų ir klausimų, ar nevertėtų ir kitų kategorijų teismuose, ne tik Konstituciniame Teisme, numatyti kadencijas. Vėlgi šiandien mes tarėmės su ekspertais tuo klausimu, kadangi, pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas, kurio funkcijos grindžiamos, yra šiek tiek kitokios ir specifinės pagal Konstituciją, tai jų kadencijos yra tam tikra prasme konstituciškai pateisinamos ir numatytos Konstitucijoje. O bendrosios kompetencijos teismų darbas grindžiamas šiek tiek kitais principais, o ir Konstitucijoje tos kadencijos nenumatytos, tai kol kas, vertinant realiai tą idėją, būtų įmanoma apie ją pamąstyti, bet žiūrint į Vakarų šalių teismų reglamentavimą, tai, ko gero, mes būtume vienintelė šalis, kuri tokią praktiką įgyvendino. Jeigu atsirastų poreikis, kuris būtų iš tikrųjų labai teisiškai kaip nors pagrindžiamas ir, sakykime, rodytų dėl to akivaizdžius pokyčius, pagerėjimą ir panašiai, tai, be abejo, galėtų būti tas klausimas svarstomas. Bet ar tai realiai prisidėtų, šiandien sakyti, kad to reikia, ir tai prisidėtų prie pasitikėjimo didinimo ir tikrai objektyvaus efektyvesnio teismų darbo, tokių rodiklių arba tokių išvadų, arba studijų tikrai nėra. Todėl manau, vien dėl to keisti Konstituciją, ko šiuo atveju, ko gero, reikėtų, tai iš tikrųjų netikslinga.
PIRMININKĖ. Ačiū, atsakėte į visus Seimo narių klausimus. Dabar motyvai už ir prieš. Nėra norinčių kalbėti. Ar galime bendru sutarimu?.. (Balsai salėje) Galime po pateikimo pritarti.
Seimo Pirmininkė siūlo ypatingą skubą. Ar pritariate, ar yra kitokių nuomonių? Pritariate? Tada… (Balsai salėje: „Ne, ne!“) Seimo Pirmininkė siūlo ypatingą skubą, kad šiandien būtų nutarimo ir svarstymas, ir priėmimas. Yra pritariančių, yra nepritariančių. Kaip? Balsuoti reikia? Balsuojame, ar pritariame ypatingai skubai. Kas pritariate ypatingai skubai, kad šiandien būtų priimtas nutarimas, balsuojate už, kas turite kitą nuomonę, balsuojate prieš arba susilaikote. (Balsai salėje) Seimo Pirmininkė siūlė šiandien, aš ir sakau, koks buvo pasiūlymas.
Už ypatingą skubą – 23, prieš – 3, susilaikė 15. Ypatingai skubai pritarta. (Balsai salėje) Palaukite, pasižiūrėsime pagal Statutą į skaičių, gal per mažai mūsų yra. Minutę! Atrodo, kad reikia 36, bet tuojau pasitikslinsime, kad nebūtų apsirikta. (Balsai salėje) Na, kaip jau nesupratote. Nėra jokios ypatingos skubos, nes iš tikrųjų reikia vieno ketvirtadalio visų balsų. Tai šiandien tuo ir baigiame.
16.58 val.
2-7 – Seimo nutarimo „Dėl S. Rudėnaitės skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke“ projektas Nr. XIP-4382. Pateikimas. Pranešėja S. Cirtautienė.
S. CIRTAUTIENĖ. Gerbiamieji Seimo nariai…
PIRMININKĖ. Atsiprašau, toliau posėdžiui pirmininkauja Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. Juršėnas. Prašom pristatyti.
S. CIRTAUTIENĖ. Prezidentė šį dekretą teikia vadovaudamasi Konstitucijos 84 ir 112 straipsniais ir Teismų įstatymo 79 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Atsižvelgdama į tai, Prezidentė, gerbdama Seimo narių valią, gavusi vienbalsį Teisėjų tarybos patarimą, teikia Seimui vieną iš šio teismo teisėjų, tai yra Sigitą Rudėnaitę, nuo 2012 m. gegužės 18 d. skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke. Šią teisėją į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas Prezidentė teikia vertindama puikias profesines ir asmenines jos savybes, pasirengimą vadovauti teismo skyriaus darbui. Gerbiamoji S. Rudėnaitė jau daugiau nei 15 metų sėkmingai dirba teisėjo darbą, ji turi darbo patirties tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniuose, be to, skirtingų grandžių teismuose, t. y. Utenos rajono apylinkės teisme, Vilniaus apygardos teisme, Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.
Taigi teisėja gerai susipažinusi su visa teismų sistema, jai yra žinoma skirtingų teismų darbo specifika. Akcentuotini puikūs jos kaip teisėjos veiklos rodikliai, rodantys didelę atsakomybę už savo darbą, kokybišką pareigų atlikimą. S. Rudėnaitės specializacija, gilios teorinės bei praktinės žinios, kvalifikacija bei patirtis aktyviai dalyvaujant Aukščiausiojo Teismo veikloje bei teismų savivaldos organizuojamuose renginiuose būtų ypač naudingos organizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus darbą. Teisėja pasižymi nepriekaištinga reputacija, jos elgesys, tiek susijęs su tiesioginių pareigų atlikimu, tiek su veikla, kuri nėra susijusi su jos pareigomis, nekelia abejonių dėl jos atitikties šioms pareigoms.
Susitikimų su Prezidente metu nekilo jokių abejonių dėl S. Rudėnaitės motyvacijos, ryžto, pasirengimo, kompetencijos ir gebėjimo tinkamai atlikti šias labai svarbias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas. Todėl Respublikos Prezidentė tikisi, jog gerbiamieji Seimo nariai įvertins šias teigiamas kandidatės savybes ir patikės gerbiamajai S. Rudėnaitei atsakingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigas. Ačiū.
PIRMININKAS (Č. JURŠĖNAS, LSDPF). Ačiū, gerbiamoji pranešėja. Pagal Statutą dabar kalbės kandidatė. Ačiū. S. Rudėnaitė, tamstos žodis. Po to – klausimai ir atsakymai. Prašom.
S. RUDĖNAITĖ. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai!
PIRMININKAS. Kolegos, dėmesio!
S. RUDĖNAITĖ. Gerbdama jūsų laiką ir žinodama, kad paskutiniu metu šioje tribūnoje ne taip seniai stovėjo ne vienas teisėjas, ir siekiantis karjeros, ir galbūt su karjera žadantis atsisveikinti, nekalbėsiu ilgai, tačiau pabandysiu glaustai išdėstyti savo poziciją ir savo požiūrį į tai, kas čia vyksta.
Gerbiamos Respublikos Prezidentės sprendimą siūlyti mane į šias atsakingas pareigas aš priimu kaip man pareikštą pasitikėjimą, profesinės veiklos, kuri nėra tokia trumpa, pripažinimą, kartu suvokdama ir atsakomybę, kokia tenka tokį žingsnį darant. Manau, kad mano profesinės veiklos patirtis – devyneri metai advokatūros, kai turėjau galimybę stebėti teismo darbą iš šalies ir matyti teisėjų tiek ydas, tiek privalomumus, 15 metų tiesioginio teisėjos darbo stažo – yra pakankama, kad galėčiau imtis šių pareigų. Kartu dar turiu energijos ir turiu tikėjimo teisingumo sistema, kad tam žingsniui ryžčiausi, visgi įsivaizduodama, kokie ne visai saldūs manęs laukia išbandymai, atsakomybė, puikiai suvokdama, koks yra visuomenės požiūris į teismus, ir, be abejo, jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, vertinimai, pasisakymai apie teismo darbą man taip pat yra žinomi.
Pirmiausia norėčiau labai aiškiai pareikšti, kad šito savo žingsnio jokiu būdu netraktuoju, ir niekas man niekada taip nesakė, kaip konkuravimo, varžymosi su gerbiama teisėja J. Stripeikiene. Iš tikrųjų pripažįstu jos nuopelnus mūsų teismui. Jos pradėti žingsniai vienodinant teismų praktiką, užtikrinant teismų, ypač Aukščiausiojo Teismo, sprendimų nuspėjamumą, yra sektini, yra iš tikrųjų teigiami ir man, be abejo, kaip veiklos kryptis ir pagalba yra labai priimtini. Tačiau kartu norėčiau jums visiems, jeigu dar kam nors kyla abejonių, pasakyti, kad nežiūrint to, kad pareigos, į kurias pretenduoju, iš tikrųjų labai garbingos ir man, kaip teisėjai, Lietuvos teismų sistema…
Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininkas, kaip ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kaip ir bet koks pirmininkas teisme – tai nėra teisėjų vadovas, tai nėra teisėjų viršininkas ir jis neturi absoliučiai jokių teisėtų galimybių daryti daugiau įtakos teisingumui konkrečiose bylose, negu kiekvienas kitas teisėjas. Dėl to personalijos pasikeitimas šioje pozicijoje niekaip negali būti siejamas su kokiu nors posūkiu, vieno ar kito teismo kryptimi vykdant teisingumą, palankumu, nepalankumu kokioms nors socialinėms grupuotėms ar kažkokiais kitokiais tokio pobūdžio pasikeitimais. Tačiau pirmininko uždavinys yra organizuoti skyriaus darbą, šiuo atveju Civilinių bylų skyriaus darbą. Tai reiškia – skirstyti bylas, tai yra kompiuterizuota, visi turbūt žinote, bylų skirstymas išvis nepriklauso nuo subjektyvumo kriterijaus, taip pat ir nuo to žmogaus, kuris skirsto, ir taip pat sudaryti sąlygas, kad teisėjai, nagrinėjantys bylas, turėtų kuo daugiau galimybių teisingumą vykdyti tinkamai.
Čia matau dvi kryptis. Viena – teismų jurisdikcinės veiklos kokybės gerinimas. Turiu omenyje priimamų sprendimų, nutarčių teisinę kokybę, t. y. grynai profesinę veiklą. Šioje srityje, be abejo, kaip minėjau, labai svarbu, ir aš tai akcentuosiu, jeigu jūs pareikšite pasitikėjimą ir pritarsite mano kandidatūrai, tai būtent teismų praktikos vienodumo siekimas ir vengimas bet kokių situacijų, kai sprendimai yra priimami siurpriziniai, kai žmonės negali turėti teisinio tikrumo, apibrėžtumo, nes bet kokioje individualioje situacijoje kas nors gali pasakyti, kad šitas teismo sprendimas gali iš bendros teismų praktikos išsišokti.
Antra kryptis, kurią matau, – teisėjų kvalifikacijos kėlimas. Situacija Lietuvos teisinėje sistemoje ir po įstojimo į Europos Sąjungą įstatymų ir reguliavimo prasme yra labai sudėtinga. Nežiūrint to, jau nekalbu apie tai, kad naujasis kodeksas tik 2001 metais įsigaliojo, kuris yra absoliučiai naujas reguliavimo prasme teisėjams. Gal ne absoliučiai, tačiau gerokai sudėtingesnis negu buvo. Prisidėjo Europos Sąjungos aktai, prisidėjo daug tarptautinių aktų, todėl Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kaip ir kiti, nuolat turi tobulėti. Šioje vietoje matau rezervą, netiesiogiai nuo savęs priklausantį, be abejo, tačiau, kiek žinau, Nacionalinė teismų administracija turi centralizuotų lėšų, kurios gali būti naudojamos ir teisėjų kvalifikacijos kėlimui, manau, kad ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų taip pat.
Manau, kad antra teismų veiklos kryptis, kaip ir visų, taip ir mūsų skyriaus – bandymas sumažinti svetimumą tarp visuomenės ir teismų. Deklaracija, kad teismų sistema šiandien yra uždara, yra klanas ir visuomenė visiškai negali žinoti, kas vyksta teismuose, be abejo, yra nepagrįsta. Jūs visi tikriausiai puikiai žinot įstatymines galimybes, pradedant nuo viešų teismo posėdžių, susipažinimo kiekvieno asmens, kuris nori, su visomis bylomis.
Antra vertus, beveik visose institucijose, kurios dalyvauja šiuo metu teisėjų kvalifikacijos tikrinimo procedūrose, atrankos, aš turiu omeny teisėjų egzamino komisiją, teisėjų atrankos komisiją, netgi teisėjų drausmės ir etikos komisiją, didelė dalis narių yra ne teisėjai, paprastai keturi yra tiesėjai, trys iš jų yra visuomenės nariai – žurnalistai, psichologai ir kiti. Taigi tokių formaliųjų priemonių tam, kad atvirai parodytume oficialią teismo veiklą visuomenei, lyg ir užtenka, tačiau žvelgiant į visuomenės reakciją, atsiliepimus atrodo, kad ne.
Šiuo atveju mano asmeninis požiūris būtų – šiek tiek kitoks teismo veiklos ir krypties keitimas. Mano giliu įsitikinimu, visuomenė nepasitiki iš dalies teismais ir laiko teismus sau svetimais vien dėl to, kad mes patys neparodome savo žmogiškosios pusės. Uždavinys paprastas – parodyti, kad teisėjai yra padaryti iš paprastų žmonių. Aišku, tam neužtenka televizijos reportažų, kad teisėjas susirūpinęs su mantija bėga į salę nagrinėti bylos. Neužtenka žmogui matyti iš salės teisėją, kuris sėdi aukščiau. Tam reikia tokių formų, kai žmogus gali ateiti ir matyti teisėją gyvą, kaip, tarkime, jūs dabar mane. Šiuo atveju tokios formos… Nežinau, ar man pritars kolektyvas, jeigu aš tikrai būsiu paskirta. Manyčiau, kad netinkama dabar, esant šitai situacijai, teismų priimtus sprendimus visuomenei pateikti tik per spaudos atstovą. Siūlysiu kolegoms, kurie gali, kurie turi psichologinį pasirengimą, kurie turi tam sugebėjimų, patiems komentuoti savo priimtus sprendimus, skausmingus visuomenei, būtent todėl, kad visuomenė galėtų juos išgirsti iš teisėjo. Lygiai taip pat siūlysiu daryti, tarkime, periodinius brifingus žurnalistų, visuomenės informavimo priemonių atstovams, suteikti jiems galimybę, aišku, etiškai, kultūringai, laikantis tarpusavio pagarbos, laikantis įstatymų ribų, išgirsti iš paties teisėjo. Tačiau, aišku, teisėjo nepriversi to daryti. Iš tikrųjų ne visi turi tokį pasirengimą ir ne visi gali su tuo sutikti, tačiau mano tokia idėja yra.
Antra. Manau, būtų labai veiksminga šitoje vietoje parodyti, kad teisėjai iš tikrųjų nėra visuomenės svetimkūnis. Tai yra jūsų kaimynai, tai yra jūsų giminės, tai yra jūsų draugai. Čia plačiąja prasme, neturiu, aišku, nė vieno iš jūsų omeny. Tai toks renginys pas mus jau yra buvęs, pavyzdžiui, teisme lankėsi Trečiojo amžiaus universiteto nariai, jeigu žinote, kas yra. Atvyko solidūs žmonės, turėjo galimybę pasikalbėti su mūsų teisėjais, pažiūrėti, kokiose patalpose įsikūręs teismas, kur jis dirba. Mano įsitikinimu, tai irgi buvo veiksminga. Taigi tokių priemonių, be to, mąstau ir apie apvaliojo stalo diskusijas tiek su visuomenės nariais, tiek su teisininkais profesionalais, manau, reikėtų būtent tam, kad parodytume visuomenei, kad teismai nėra atskira nuo visuomenės dalis, kad tai yra grupė visuomenės, tiesiog profesiniu pagrindu susibūrusi į teisėjų bendruomenę.
Ir baigdama norėčiau, matau, jau laikas, išreikšti savo principinę poziciją: aš pretenduoju į šį postą ir esu pasiryžusi išbandymams, kokie laukia, todėl, kad tikiu teismais ir teisingumu Lietuvoje. Manau, kad teisingumo vykdymas yra labai kilnus, visuomenei labai reikalingas darbas, todėl dirbti teisėjais turi kompetentingi, dori, sąžiningi žmonės, todėl esu už griežtą teisėjų nusižengimų vertinimo politiką. Tačiau kartu labai atvirai noriu pasakyti ir tai, kad tikiuosi dar sulaukti tų laikų, kai gerai dirbantys, dori, sąžiningi, atsidavę savo darbui teisėjai bus adekvačiai vertinami visuomenės, kai jie bus gerbiami, jie jausis fiziškai ir morališkai saugūs, jais bus pasitikima ir galbūt kažkas viešai teisėjui kur nors padėkos, užuot, kaip dabar matome, mesdamas neatsakingą kuo negražesnį žodį. Tai aš tiek norėjau, pristatydama save, ir esu pasiryžusi atsakyti į jūsų klausimus.
PIRMININKAS. Ačiū. Keli Seimo nariai nori paklausti. Pirmasis S. Stoma. Prašom, kolega.
S. STOMA (TS-LKDF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Visų pirma pasakysiu, kad man labai patiko jūsų būsimas siūlymas, kad kuo plačiau ir kuo dažniau teisėjai komentuotų savo sprendimus. Gal reikėtų, kad ne tie, kas sugeba, kad visi po truputį būtų priversti mokytis ir stengtųsi tai daryti. Tiesiog būtų kaip bendra nuostata. Bet aš norėjau paklausti jūsų, ką jūs galvojate apie tai, kad daugelyje civilizuotų šalių yra specializuoti šeimos bylų teismai ar teisėjai. Ar nereikėtų Lietuvoje šitai irgi padaryti ir, aišku, eina ir… Supratote, ką aš turiu omeny. Kalbu apie šeimos bylas. Ačiū.
S. RUDĖNAITĖ. Supratau. Į pirmą dalį aš jums turėčiau pasakyti, kad, deja, teisėjai nėra gavę pasirengimo bendrauti su žiniasklaida ir su visuomenės informavimo priemonėmis. Aš nežinau, gerbiamieji Seimo nariai, ar jūs visi esate su jais bendravę, ar jie jums visą laiką patinka, ar jūs iš tikrųjų jaučiatės gerai ir užtikrintai. Todėl ne kiekvieną teisėją… Įstatymas neįpareigoja. Negali jo priversti, nes jis tiesiog neturės tam įgūdžių, neturės pasirengimo.
Dėl šeimos bylų specializacijos. Iš principo aš esu už visų rūšių bylų specializaciją, nes gilesnė specializacija… Kiek mes dalyvaujame užsienio renginiuose, tarptautiniuose, jaučiamės mažiau pranašūs. Užsienio kolegos, kurie turi galimybę gilintis, pranašesni. Tačiau, viena vertus, jūs patys suprantate, tai yra labiau jūsų valia, negu mūsų, teisėjų. Reikia visą laiką apskaičiuoti ir resursus – galime, negalime. Iš principo taip, dėl šeimos bylų specializacijos aš pasisakyčiau teigiamai.
PIRMININKAS. Ačiū. M. Bastys. Prašom, kolega.
M. BASTYS (LSDPF). Dėkoju, posėdžio pirmininke. Gerbiamoji pretendente, jau mano klausimas buvo prieš tai, Prezidentės patarėjos klausiau. Kadangi jūs būsite Civilinių bylų skyriaus pirmininkė…
S. RUDĖNAITĖ. Galbūt.
M. BASTYS (LSDPF). …tikiuosi, kad mes visi patvirtinsime tokį siūlymą, bet dar kartą klausimas dėl civilinių bylų atrankos. Patikėkite, labai dažnai tenka susidurti su tuo klausimu, tikrai tai yra labai jautrus klausimas. Kadangi jūs prisistatydama pasakėte, kad iš tikrųjų labai svarbu ir toliau formuoti bendrąją praktiką… Deja, taip atsitinka, kad ne visos civilinės bylos per atranką patenka nagrinėti. Ko gero, nepatenka ir tos bylos, kurios būtų vertos dėmesio, ko gero, taip būna. Kaip jūs manote, ar nereikėtų keisti įstatymų bazės, kad vis dėlto tos atrankos nebūtų, kad tiesiog visi skundai būtų priimami nagrinėti iš naujo? Dėkoju.
S. RUDĖNAITĖ. Turėčiau iš tos pusės, kurioje aš esu ir Atrankos kolegijoje dirbdama, ir kaip teisėja, pasakyti, kad iš tikrųjų sakydamas, kad, ko gero, tos nepatenka, kur reikia, jūs nesate visiškai teisus, nes iš tikrųjų labai atsakingai mes dirbame Atrankos kolegijoje. Jeigu pastebėjote, iš Civilinio proceso kodekso visai neseniai buvo pašalintas vienas apribojimas dėl kasacijos, kad anksčiau buvo tam tikras turtinio ginčo sumos ribojimas, dabar to nėra. Taigi pagal pasirinktą modelį kasacija iš tikrųjų kaip trečioji instancija… Aš nežinau, ar daug užsienio valstybių sau tai leidžia, bet reikėtų suprasti ir tai, kad turėtų būti riba, kur instancijų užtenka. Galbūt ateis kas kitas ir sakys po šitos trečios kasacinės instancijos: mums neužtenka, mes norime ketvirtos. Tiesiog tai turi būti vis dėlto atsižvelgiant į užsienio praktiką, vertinant mūsų teismų darbą. Kol kas aš nepasisakyčiau už tai, nes vien jau kasacija savo prigimtimi, be to, jūs ir įstatymą žinote…
Antra vertus, turėčiau užtikrinti jus, kad iš tikrųjų, nors kasacijos pagrinduose yra įrašyta viena iš deklaratyvių tokių frazių, kad kasacija… Be abejo, teisės. Mes esame teismas, mes faktų nenagrinėjame, mums svarbu, ar įstatymas teisingai pritaikytas, ar ne. Bet nežiūrint to, kad ten įvardintas bene tas pagrindas, kad priimami tie kasaciniai skundai bylose, kuriose yra visai valstybei svarbus teisės klausimas… Galiu jus tikrai užtikrinti, kad mes stengiamės priimti visus skundus, kai matome, kad byla išnagrinėta neteisingai. Nelabai suvokiama, koks gi tas neteisingas išnagrinėjimas, įstatymo pritaikymas konkretaus žmogaus byloje nėra tiek svarbus valstybei, kad jis būtų mums nepriimtinas.
Taigi dėl tos kasacijos pavertimo trečiąja ar ketvirtąja instancija nemanau, kad tai yra būtina. O kad visą laiką bus žmonių, kurie liks nepatenkinti tuo, kad jo skundas nepriimtas ar nepatenkintas, be abejo, taip bus. Bet mes, užtikrinu, labai atsakingai dirbame atrinkdami ir priimame daug skundų, iš tikrųjų daug. Netgi geriau priimame tą, kurį patikrinti iš tikrųjų… Nors profesionalia akimi kartais gali matyti, kad perspektyva, kad ten mes rasime iš tikrųjų pažeidimą, yra labai menka, bet mes geriau priimame, negu atsisakome.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia A. Dumčius. Prašom, profesoriau.
A. DUMČIUS (TS-LKDF). Gerbiamoji kandidate, pretendente, atgimimo pradžioje, kai atkakliai dirbome žmogaus teisių srityje, mums labai patiko, kai asociacijoms atstovaudavo tas nukentėjęs… buvo ginamas visuomenės atstovų. Po to buvo visa tai panaikinta ir liko tik pagal Civilinio kodekso sprendimą, sakykime, kai kurios specifinės bylos, profesinių sąjungų, darbo ar panašiai. Būtų gerai, kadangi tarėjų ir prisiekusiųjų institucijos sunkiai skinasi kelią. Sakykime, sudaryti korpusą kai kurių specifinių bylų, kurioms galėtų atstovauti visuomenės atstovas, žinantis tą klausimą, pavyzdžiui, žalos atlyginimo medikams (atsimenate, ligonių ginčas su pacientais), toliau neįgaliųjų vaikų, kurie neturi artimųjų, ir daug tokių galima išvardyti. Aš esu siūlęs dar esant Prezidentui V. Adamkui šitą dalyką padaryti…
PIRMININKAS. Laikas, kolega!
A. DUMČIUS (TS-LKDF). …bet jis nebuvo patvirtintas. Kokia jūsų nuomonė dėl visuomenės atstovų pagausinimo, stebėtojų ir gynėjų visuomenės?
S. RUDĖNAITĖ. Jūs turite omenyje teisminės bylos inicijavimą ar tiesiog dalyvavimą procese ir pagalbą žmogui, kaip atstovo? Aš manau, kad ir šiuo metu tam tikros galimybės yra. Iš tikrųjų yra galimybė dalyvauti, kaip jūs teisingai sakote, profsąjungų atstovams. Kita vertus, šalia profesionalaus teisininko iš tikrųjų turi teisę dalyvauti ir atstovauti visuomenės atstovai. Ir tai galima realizuoti. Nėra taip, kad jie negalėtų. Jeigu jūs manote, kad tikrai būtų tinkamesnis. Antra vertus, tai, apie ką jūs kalbate, aš suprantu, kad tie žmonės turi labai daug tam tikros specifinės srities žinių, bet tai labiau profesinės žinios. Teisme iš tikrųjų reikia ir teisinių žinių. Toks advokato teisininko arba šiaip teisininko, teisinį išsilavinimą turinčio asmens, atstovavimas kartu su profesionalu, manau, būtų geresnis variantas.
PIRMININKAS. Ačiū. E. Jurkevičius. Prašom, kolega.
E. JURKEVIČIUS (TS-LKDF). Dėkui, posėdžio pirmininke. Gerbiamoji pretendente, esu sužavėtas jūsų atvirumo ir tokios kalbos. Labai norėtume organizuoti net apvaliojo stalo diskusiją ir tai yra kažkas naujo teisinėje sistemoje, bet mano klausimas būtų toks. Ar tokie praeities dalykai, čia truputį pasižiūrėjau internete, pažiūrėjau jūsų praeitį, buvo byla dėl jūsų giminaičių, dėl pačių nutarčių, viena internetinė, kita popierinė… O klausimas būtų paprastas – kaip jūs žiūrite į vyro ir moters santuoką?
PIRMININKAS. Klausimas lyg ne… Nepainiokite, teisėja, galite neatsakyti.
S. RUDĖNAITĖ. Paskutinis klausimas iš tikrųjų yra labai taiklus. Aš visąlaik svajojau laimingai ištekėti, deja, man nepasisekė. O dėl mano reputacijos, ką jūs minėjote anksčiau, tai visose frakcijose, ir netgi dabar, bet laiko nėra, aš pasiryžusi paaiškinti visas detales. Oficialiai turiu pasakyti, kad jau 1996 m. dėl to buvo atlikti tarnybiniai tyrimai. Jeigu gyvenimiškai, aš jums galiu pasakyti – gintis, kad nebuvo, yra kur kas sunkiau, negu įrodinėti, kad buvo. Aš tai, deja, patyriau. Pirmam žurnalistui aš bandžiau aiškinti taip, kaip yra iš tikrųjų. Dabar, aš manau, kad tas, kas nenori girdėti tiesos, jis tiesiog jos negirdi. Bet jeigu jūs tikrai frakcijoje norėsite man užduoti konkrečius klausimus, aš jums atvirai viską papasakosiu, ir apie žemes, kurių neturiu, nors galėjau turėti, ir apie nutartis, kurių dviejų niekada nebuvo.
PIRMININKAS. Ačiū. A. Stancikienė. Prašom, kolege.
A. STANCIKIENĖ (TS-LKDF). Aš, jeigu galima, nelauksiu susitikimo su jumis frakcijoje. Žinote, paskutiniu metu mūsų visuomenę tikrai suskaldė keletas rezonansinių bylų. Viena iš jų yra labai liūdnai pagarsėjusi Kauno pedofilijos byla ir, be abejonės, beveik kiekvienam teisėjui, kuris skiriamas į kažkokį postą, šioje salėje yra užduodamas analogiškas klausimas. Kaip vertinate šią situaciją, ypač, be abejonės, jūsų kolegos? Aš suprantu, kad jums yra neetiška vertinti konkrečiai V. Kondratjevo sprendimą. Bet kaip jūs apskritai vertinate tokią situaciją, kai dar nepabaigus vienos bylos, kai galimai motinai (galimai, pabrėžiu) tarpininkaujant buvo išnaudojama mergaitė, priimamas sprendimas tą mergaitę grąžinti motinai? Ir aiškinama, kad nieko baisaus, jeigu pasibaigus tai pagrindinei pedofilijos bylai teks tą mergaitę grąžinti dar kartą atgal. Kaip jūs pati tą vertinate…
PIRMININKAS. Laikas!
A. STANCIKIENĖ (TS-LKDF). …teisiniu požiūriu, moraliniu ir moterišku požiūriu, apskritai visaip? Jums…
PIRMININKAS. Laikas!
A. STANCIKIENĖ (TS-LKDF). …turbūt tokius sprendimus, kaip teisėjai, reikės priiminėti. Kaip jūs manote elgtis?
S. RUDĖNAITĖ. Gerbiamoji Seimo nare, tam, kad mes viena kitą suprastume, visų pirma jūs turėtumėte suprasti, kad aš čia stoviu kaip profesionali teisėja, o jūs esate Seimo narė ir, be abejo, esate laisvesnė. Tai dėl dviejų priežasčių aš nekomentuosiu nieko, susijusio su ta situacija. Taip, kaip yra, neturi būti. Bet kas teisus, kas neteisus, aš negaliu pasakyti visų pirma dėl to, kad nė vienas teisėjas, nenagrinėjęs bylos, neturi teisės sakyti, kas yra kaltas. Antra, mes tikriausiai… (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Prašom nesiginčyti. Frakcijoje.
S. RUDĖNAITĖ. Antra. Aš taip suprantu šitą klausimą. Be abejo, Aukščiausiajame teisme viena ar kita šita byla atsiras. Ir kiekvienas mano paaiškinimas, nors jūs sakote, kad neklausiate apie bylą, bus panaudotas tam, kad sukeltų nepasitikėjimą mūsų teismu ir mano, tarkime, šališkumu. Bet aš jums garantuoju, kad jeigu aš, kaip teisėja, turėsiu galimybę prisiliesti prie tos bylos, aš labai drąsiai į tuos visus jūsų klausimus atsakysiu. Jūs, manau, netgi turėsite teisines priemones reaguoti, jeigu manysite, kad aš pažeidžiau teisėjo etiką ar pareigas. Bet dabar prašau mane suprasti. Tai būtų labai neprofesionalu. Iš tikrųjų situacija Aukščiausiajame Teisme yra tokia, kad iš viso teisėjų, kurie dar gali tą bylą nagrinėti ir kurie niekur nėra pasisakę, yra labai nedaug, net gerbiamoji pirmininkė šitą žino ir patvirtins. Taigi dovanokite, aš niekada nebijojau, neišsižadėjau savo principų ir nebijosiu sakyti tiesos, tačiau kaip profesionali teisėja šiuo atveju tikrai neatsakysiu.
PIRMININKAS. Ačiū. Kolegė V. Aleknaitė-Abramikienė. Prašom.
V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Ačiū, pirmininke. Kadangi jūs esate pats demokratiškiausias pirmininkas, tai leiskite man pusantro klausimo pateikti.
PIRMININKAS. Prašom nepiktnaudžiauti savo padėtimi.
V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Gerbiamoji pretendente, ne paslaptis, jog vis dėlto į teismus bylos ateina iš tyrėjų rankų. Kaip tenka išgirsti ir skaityti atsiliepimus, kartais teisėjas būna bejėgis dėl prastai atlikto darbo, tarkime, per pradinį nusikaltimų tyrimo etapą arba, sakykime, civilinėse bylose dėl prasto tos bylos parengimo. Jeigu turėtumėte kokių nors komentarų mums, kaip įstatymų leidėjams, apie spragas, kurias jūs įžvelgiate, būčiau dėkinga. O dėl šeimos bylų specializacijos, tiesą pasakius, mūsų Konstitucijoje leidžiami juk specializuoti teismai. Amerikoje man yra tekę matyti ir lankytis šeimų teismuose, kurie policijos yra saugomi labiau už visus kitus, kadangi, sako, ten būna daug daugiau muštynių negu paprastose bylose. Ar nemanytumėte, kad šeimos teismus reikėtų ir Lietuvoje specializuoti, atsiradus pinigėlių? Ačiū.
S. RUDĖNAITĖ. Dėl pirmojo jūsų klausimo, kadangi aš labai ilgai dirbu tik su civilinėmis bylomis, tai dėl tyrimų trūkumų baudžiamosiose bylose iš tikrųjų tai gali sutrukdyti teismui išnagrinėti bylą, tai yra tiesa. Kaip tai taisyti, reikėtų, aišku, labiau klausti baudžiamosios teisės specialistų, bet aš pasinaudosiu proga ir pasakysiu vieną dalyką. Gerbiamoji Seimo nare, labai retai kas tuo metu, kai jau būna priimamas teismo nuosprendis, nutartis ir pasakoma, kad mes negalime bylos išnagrinėti dėl to, kad neatliko tyrimo, kad kažkas vėlavo net kalbant ir apie šiuos įvykius, kad kažkas nepadarė, labai retai taip, kaip jūs, kas nors prisimena, kad vis dėlto čia dirba ne vienintelis teismas ir kad ir ten yra problemų. Bet aš nesu itin kompetentinga baudžiamosios teisės žinovė, nes tikrai labai seniai nedirbu.
Dėl šeimos bylų, man atrodo, aš jau atsakiau. Aš esu už specializaciją, bet ar turi mūsų valstybė šiuo metu tokias galimybes, tai jau jums tikriausiai labiau spręsti. Ir teisėjų mes turime labai patyrusių, tikrai norinčių dirbti ir galinčių labai puikiai šeimos reikalus spręsti.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom prisėsti. Ačiū.
Imsimės kitų procedūrinių klausimų. Pagal Statuto 201 straipsnį po pristatymo kandidatūras nagrinėja Seimo narių frakcijos ir atitinkami komitetai. Taigi, kaip Statutas ir numato, pagrindinis yra Teisės ir teisėtvarkos komitetas. O frakcijos susitinka su kandidatu ar kandidate pagal savo pageidavimą. Mano rankose jau yra grafikas, kokios frakcijos kada susitinka. Šitai, aš manau, kiekviena frakcija žino ir dabar nebūtina apie tai garsiai pranešti. Taip pat manau, kad ir mūsų anksčiau nagrinėtas klausimas irgi turi atsidurti, nes nepatvirtinome ypatingos skubos, Teisės ir teisėtvarkos komitete. Tai yra abu klausimai.
Dabar dėl datų. Ir pirmą, ir antrą klausimus siūloma Seime nagrinėti gegužės 17 d. Ačiū.
17.31 val.
Dabar aš prašyčiau kolegą Č. Stankevičių pateikti rezervinį klausimą, nes tai dalykas, kurio negalima atidėlioti. Seimo nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų patvirtinimo“ 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios“ projektas Nr. XIP-4419. Pateikimas. O Pirmininkė siūlo nagrinėti ypatingos skubos tvarka. Prašom.
Č. V. STANKEVIČIUS (TS-LKDF). Gerbiamieji Seimo nariai, iš tikrųjų nutarimas labai paprastas. Jis susijęs su tuo, kad A. Melianas yra paskirtas Lietuvos Respublikos ministru, todėl negali eiti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigų. Todėl teikiamas nutarimas, kuriuo siūloma nutarimo 18 straipsnį pripažinti netekusiu galios. Tas straipsnis kalba apie A. Meliano patvirtinimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotoju.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pranešėjau. Niekas nenori klausti, niekas nenori kalbėti dėl balsavimo motyvų. Ar galime bendru sutarimu? Ačiū. Minutėlę! Ar sutinkate su ypatinga skuba? Niekas neprieštarauja? Ačiū. Tada iškart galime imtis priėmimo procedūros. 1 straipsnyje kalbama apie atitinkamo straipsnio pripažinimą netekusiu galios. Niekas neprieštarauja? 2 straipsnis, kad nutarimas įsigalioja nuo priėmimo. Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Nematau. Taigi, kolegos, prašom pasiruošti. Registruojamės ir balsuojame, ar priimame Seimo nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų patvirtinimo“ 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios“. Prašom balsuoti.
Šio nutarimo priėmimas
Užsiregistravo ir balsavo 32 Seimo nariai ir visi 32 už. Nutarimas priimtas.
17.33 val.
Gerbiamieji kolegos, antrasis rezervinis klausimas. Gerbiamasis kolega Stankevičiau, antrasis rezervinis klausimas – savaitės, prasidedančios gegužės 14 dieną, plenarinių posėdžių darbotvarkių tvirtinimas. Prašom.
Č. V. STANKEVIČIUS (TS-LKDF). Dėkoju. Gerbiamieji Seimo nariai, teikiami projektai atsižvelgus į šios dienos rytinio posėdžio rezultatus. 15 d. darbotvarkėje pirmiausia yra numatyta paminėti Romo Kalantos aukos, pasipriešinimo 40-ąsias metines. Jau darbinėje darbotvarkėje yra atspindėti numatomi klausimai, kurie nebuvo šios dienos posėdyje išspręsti. Tai Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio papildymo įstatymas, taip pat Seimo nutarimas dėl Valstybės pažangos strategijos iki 2030 m. Dar 15 d. posėdyje yra keletas įstatymų projektų, susijusių su apylinkių teismų, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo ir kitų teismų įstatymų pakeitimais. Taip pat Pelno mokesčio įstatymas ir yra didelis paketas vakariniame posėdyje – numatomas sporto klausimų reglamentavimo įvairių įstatymų paketas. Po to teikiami trys įstatymai, susiję su žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės klausimais, kurie perkelia Europos teisės aktus. Taip pat Augalų apsaugos įstatymo ir susijusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimas.
Yra projektų, kurie susiję su pasiūlymu 2013 m. paskelbti Sveikatos metais, taip pat nedidelis paketėlis įstatymų dėl ginklų ir šaudmenų kontrolės reglamentavimo pakeitimo. Tos dienos posėdžių pabaigoje yra planuojamas Ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimas.
17 d. (ketvirtadienio) darbotvarkėje yra keletas įstatymų dėl mėgėjiškos žūklės reglamentavimo. Tai yra pagrindinis įstatymas ir du susiję įstatymai. Taip pat šiandien pateikti projektai dėl Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko. Ir Naftos produktų įstatymas.
Pačioje pabaigoje yra visas didelis paketas energetinės nepriklausomybės įstatymų.
Aš nieko daugiau neskaitau, nes ir yra pabaiga šito pristatymo.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis kolega. Du Seimo nariai nori paklausti. Pirmasis – E. Klumbys. Prašom.
E. KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis Seimo Pirmininko pavaduotojau, šio Seimo yra tokia tradicija, kad patys svarbiausi klausimai pateikiami sesijos pabaigoje, kad juos būtų galima ant smūgio staigiai priimti, nes visi jau gyvena nuotaikomis dėl šviesesnio rytojaus. Aš klausiu, ar ne per anksti yra teikiamas energetikos įstatymų blokas, nes tai gali apsunkinti jo svarstymą ir priėmimą Seime? Ar jūs nemanote, kad jį reikėtų pateikti birželio antroje pusėje, kad paskui iki liepos 1 d. jį priimtume?
Č. V. STANKEVIČIUS (TS-LKDF). Ne per anksti, pačiu laiku, nes šiuo metu Vyriausybė yra užbaigusi jų parengimą, pritarusi ir teikia Seimui. Seimui tik geriau, kad lieka daugiau laiko svarstyti, nes vis dėlto paketas yra išsamus, labai sudėtingas ir diskusijoms reikia pakankamai laiko.
PIRMININKAS. Solidarizuojuosi su bendravardžiu – nei per anksti, nei per vėlu, nes vieniems – šviesus rytojus, o kitiems – neaiškus.
J. Šimėnas. Prašom. (Balsas salėje) Ne, dar vienas Seimo narys paklaus. Prašom, kolega.
J. ŠIMĖNAS (TS-LKDF). Mano klausimas, aišku, susijęs su pasiūlymu. Aš noriu pasiūlyti, kartu paklausti, ar neatsirastų vietos darbotvarkėje trims įstatymams? Tai yra ES, Statybos įstatymų projektai Nr. XIP-4077 ir Nr. XIP-4176, kuriuos komitetas jau yra apsvarstęs ir jau pateikęs išvadą, yra užregistruota. Iš tikrųjų reikėtų apsvarstyti, nes dar priėmimo stadija liks. Kadangi ES, prašo greitesne, skubesne tvarka.
Antra. Dėl šiandien vykusio Klimato kaitos įstatymo projekto, kuriam Seimas po svarstymo pritarė. Komitetas jau kreipėsi į STT dėl išvados ir užregistravo trečiąjį projektą po svarstymo, kuriam komitetas pritarė. Reikėtų užbaigti tą įstatymą, nes tai yra susiję, kaip žinote…
PIRMININKAS. Laikas!
J. ŠIMĖNAS (TS-LKDF). …su dideliais finansiniais dalykais. Lietuva negali judėti nepriėmusi šito įstatymo.
Č. V. STANKEVIČIUS (TS-LKDF). Jūs žinote, kad man yra pavesta pateikti šiuos projektus, iš tikrųjų aš nekoordinuoju darbotvarkės klausimų. Jūsų pasiūlymas yra išgirstas ir bus stenogramoje. Aš siūlau jums kreiptis į Seniūnų sueigą dėl minėtų įstatymų, kuriuos jūs parengėte.
PIRMININKAS. Ačiū. Visi, kurie norėjo paklausti, paklausė. Ar galime bendru sutarimu, ar reikia balsuoti? Nereikia. Ačiū. Darbotvarkės patvirtintos.
17.40 val.
Dabar, gerbiamieji kolegos, imamės kapitalinio ir labai didelio pagal apimtį klausimo – tai Kriminalinės žvalgybos įstatymo projekto. Projekto registracijos Nr. XIP-4214. Ir kartu su juo dar 33 įstatymų projektai nuo Nr. XIP-4215 iki Nr. XIP-4247.
Aš labai atsiprašau pranešėjo, aš vis tiek pavadinimus turiu perskaityti dėl stenogramos: Kriminalinės žvalgybos įstatymo projektas, Advokatūros įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punkto pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, Aviacijos įstatymo 66 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Azartinių lošimų įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Baudžiamojo proceso kodekso 772, 170 ir 181 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir Baudžiamojo kodekso 32 ir 248 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo pavadinimo ir 1, 2, 4, 5, 6 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Elektroninių ryšių įstatymo 20 ir 77 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 7, 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2, 3, 5, 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Karo padėties įstatymo 8 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Karo policijos įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Korupcijos prevencijos įstatymo 6 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Muitinės įstatymo 9, 16, 21 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Nepaprastosios padėties įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1, 3, 6, 7 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Pašto įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Policijos veiklos įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8, 16, 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 4, 6, 11, 51, 531, 54, 55 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Teismų įstatymo 47 ir 532 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Vadovybės apsaugos įstatymo 2, 6, 9, 12, 13, 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2, 5, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Vidaus tarnybos statuto 7 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Štai tokia gausybė projektų, gerbiamasis pranešėjau, ir vis tiek visa čia esanti tauta prašo jus trumpai drūtai kalbėti. Prašom.
S. ŠEDBARAS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, iš tiesų dėl 33 lydinčiųjų dažniausiai arba dėl absoliučios daugumos, išskyrus gal vieną kitą, pasiūlymai yra susiję su šio pagrindinio įstatymo pavadinimu. Kadangi iki šiol galiojęs ir dabar galiojantis panašios veiklos įstatymas vadinamas Operatyvinės veiklos įstatymu, tai yra vertinys iš rusų kalbos, jis Europos teisėje, Europos institucijoms bendraujant tarpusavyje sunkiai suprantamas, todėl darbo grupės buvo pasirinktas „kriminalinės žvalgybos“ terminas ir jūsų dėmesiui teikiamas Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Dėl to reikia koreguoti nemažai kitų įstatymų, kur toks pavadinimas minimas. Beje, jeigu pamenate, turbūt prieš dvi savaites buvo pateiktas Žvalgybos įstatymo projektas, ten irgi buvo daug lydimųjų. Taigi mes tarpusavyje deriname tuos lydimuosius įstatymus. Žiūrime, kad tiek „žvalgybos“, tiek „kriminalinės žvalgybos“ sąvokos visuose projektuose būtų sutikslintos ir pakoreguotos.
Dabar apie šitą naujai parengtą projektą. Iš tiesų, nors jis yra ir parengtas 2002 metais priimto Operatyvinės veiklos įstatymo redakcijos pagrindu, tačiau yra gana stipriai modifikuotas, patobulintas. Beje, Generalinė prokuratūra 2004 metais taip pat buvo čia, į Seimą, atnešusi, bet nebuvo įregistruotas Operatyvinės veiklos įstatymo projektas, kuris gulėjo iki 2010 metų, kai Operatyvinės veiklos komisijos pirmininko pavaduotoja D. Kuodytė, suradusi šitą projektą, atnešė į Teisės ir teisėtvarkos komitetą. Mūsų komiteto iniciatyva buvo sudaryta valdybos darbo grupė, kuri dirbo beveik metus. Šitą grupę sudarė ir politikai, ir mokslininkai, įskaitant profesorių Petrą Ancelį, taip pat šitą projektą rengė ir visų kriminalinės žvalgybos, arba vadinamosios operatyvinės veiklos, institucijų atstovai. Galutiniame etape į darbą buvo įsitraukę ir prezidentūros atstovai, kurie nors formaliai ir nebuvo darbo grupės nariai, tačiau visi sprendimai, kurie dabar jūsų dėmesiui yra pateikti, yra priimti konsensuso pagrindu.
Visų pirma noriu pasakyti, kad Valstybės gynimo taryba turbūt jau prieš porą metų yra pateikusi Žvalgybos koncepciją, kurioje buvo aiškiai numatyta atskirti žvalgybos, kontržvalgybos funkcijas nuo kriminalinės žvalgybos, arba operatyvinės veiklos, kuri taip iki šiol vadinama, funkcijų. Taigi įgyvendinant šią koncepciją, kaip minėjau, Žvalgybos įstatymo projektas yra pateiktas, tačiau nei Žvalgybos įstatymas, nei Kriminalinės žvalgybos įstatymas vienas be kito negali judėti, kadangi jie atskiria kompetenciją. Esmė yra tokia, kad Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos veikia pagal Žvalgybos įstatymą. Tačiau, jeigu jie, atlikdami savo funkcijas, randa požymį nusikalstamos veikos, pradeda veikti pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, pagal šį projektą ir sankcionavimas per prokuratūrą, per teismą eina bendra tvarka.
Šis projektas yra platesnis, išsamesnis, visi galimi kriminalinės žvalgybos būdai yra išvardyti, ir visi būdai toliau yra išplėtojami projekte, aiškiai apibūdinama, kokia tvarka, kas ir kaip sankcionuoja, ir kaip juos atlieka. Pavyzdžiui, Teisės departamentas reiškia pastabą, kad galbūt sekimo reglamentavimas, arba sekimo būdas, prieštarauja Konstitucijai, tuo tarpu dabar galiojančiame įstatyme apskritai apie tai nėra pasakyta nė žodžio. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad operatyvinės tarnybos tikrai naudoja sekimo būdą. Taigi bandymas reglamentuoti, aiškiai pasakyti, kas, kur, kada pradeda, kada baigia ir kokios institucijos sankcionuoja, kai reikia, tuos veiksmus, kai kam gali atrodyti, kad tai yra nereikalinga, bet mes manome, kad tai yra labai reikalinga.
Vieną esminį dalyką dar noriu pasakyti, kad yra labai nenoriai, bet labai primygtinai įstatyme įpareigotas su visa atsakomybe prokuroras kontroliuoti kriminalinės žvalgybos veiklą. Ir pagal šitą projektą nebelieka nė vienos srities, kuri nebūtų kontroliuojama. Ilgą laiką institucijos priešinosi slaptųjų dalyvių kontrolei, tačiau šiuo atveju, pakylėjus šitą procesą iki generalinio prokuroro lygmens, neliko slaptųjų tarnybų veiklos nė vienos pilkosios arba juodosios zonos. Aš manau, kad tai yra labai svarbu, kad nebūtų rašomos įvairios pažymos ir sakoma, kad yra šaltinis, bet niekas negali patikrinti, kas tas šaltinis.
Tai štai maždaug galbūt trumpai apie tai, ką mes čia surašėme, kaip minėjau, įstatymas yra platesnis, išsamesnis, nemažai dėmesio yra skirta žmogaus teisių apsaugai sustiprinti. Bet, kolegos, jeigu jūs turėsite pasiūlymų, iš tiesų mes jų laukiame, nes institucijos tikrai dirbo ir daug ką susirašė, bet dar žmogaus teisių apsaugą šiame procese, jeigu bus pasiūlymų, tikrai reikės analizuoti. Toks būtų trumpas pristatymas.
PIRMININKAS. Ačiū. Nori klausti du Seimo nariai. Vieno nėra, tai S. Stoma – už visus. Prašom.
S. STOMA (TS-LKDF). Labai malonu. Gerbiamasis kolega, kaip jūs manote, kiek šitas įstatymas sustiprins tų žmonių, kurie įgyja teisę atlikti šitą labai subtilų žvalgybinį darbą?.. Kaip dėl jų asmeninių savybių? Žiniasklaidoje šiandien skaitome Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento vadovo pareiškimą, kad dabar, po įtariamojo dėl pedofilijos sulaikymo, bus daug griežčiau žiūrima priimant žmones į tam tikras tarnybas. Kaip jūs manote, ar šis įstatymas padės tam? Ačiū.
S. ŠEDBARAS (TS-LKDF). Ne. Matot, šitas įstatymas reglamentuoja pačias procedūras. Tai atlieka policijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir panašių tarnybų pareigūnai, taip pat įskaitant ir žvalgybos funkciją Antrojo departamento šiuo konkrečiu atveju, tačiau atranka yra pagal tų institucijų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Aš galiu pasakyti, kad dar viena valdybos sudaryta darbo grupė rengia Policijos įstatymo naują redakciją ir ten atrankos kriterijams, būtent, specialiai pabrėžiam, psichologiniam, ne tik dalykiniam pasirengimui, yra skiriamas atskiras specialus dėmesys. Na, už Antrojo departamento dalykus aš negaliu kalbėti, tai yra ne mūsų komiteto kontrolė, bet aš manau, kad iš tiesų visose institucijose turėtų būti ne tik dalykiniai kvalifikacijos reikalavimai, bet ir psichologinis pasirengimas. Aš čia turiu dėmesy visą sistemą, galų gale net ir advokatų, net ir notarų, visų tų, kurie dirba su žmonėmis, psichologinį pasirengimą dirbti su žmonėmis.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pranešėjau. Mielieji kolegos, nematau, kad kas nors norėtų kalbėti dėl balsavimo motyvų. Galime bendru sutarimu? (Balsai salėje) Visą paketą galime? (Balsai salėje) Balsuoti reikia? Prašom. Gerai, balsuokime už visą paketą, priešaky su Kriminalinės žvalgybos įstatymo projektu.
Užsiregistravo ir balsavo 31, visi – už. Taigi 31 pritarus, po pateikimo pritarta. Seniūnų sueiga mano, kad pagrindinis komitetas visais atvejais, t. y. nuo projekto Nr. XIP-4214 iki galo, iki Nr. XIP-4247, pagrindinis turi būti Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Sutinkam? Tada papildomi, bet čia ne dėl visų. Aš minėsiu tik tuos projektus, kur yra papildomi. Pirmiausia pagrindinis Kriminalinės žvalgybos įstatymo projektas – papildomi Biudžeto ir finansų komitetas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir Žmogaus teisių komitetas. Sutinkam? Ačiū. Advokatūros įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Žmogaus teisių komitetas. Toliau papildomų komitetų nėra, 2, 8, 11 Elektroninių ryšių įstatymo 20 ir 77 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Informacinės visuomenės plėtros komitetas. Vėl papildomų komitetų nėra. Karo padėties įstatymo 8 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Tas pats komitetas papildomu siūlomas ir dėl Karo policijos įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, Korupcijos prevencijos įstatymo 6 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto. Po to trys projektai be papildomų. Nepaprastosios padėties įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Pašto įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Informacinės visuomenės plėtros komitetas. Vėl keli projektai be papildomų. Ir STT įstatymo 8, 16, 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, tas pats komitetas ir dėl Sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Sveikatos reikalų komitetas. Toliau Vadovybės apsaugos įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo įstatymo projektas – papildomas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir tas pats komitetas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2, 5, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto.
Štai tokie yra papildomi. Niekas neprieštarauja? Ačiū. Ir siūloma visą šį didįjį paketą nagrinėti Seime birželio 7 d. Ar komitetas valios? Ačiū.
17.54 val.
Gerbiamieji kolegos, einame toliau. 2-9 darbotvarkės punktas – Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Grupės Seimo narių vardu kolega, čia kažkaip kitaip parašyta, J. Sabatauskas. Prašom. Minutėlę! Projekto registracijos Nr. XIP-4210(2). Čia turėtų būti pateikimas, bet pirmiausia pradėkime nuo išvados, nors čia man parašyta, kad atitinka Konstituciją. Prašom. Ar pirmininkas? Kuris? J. Sabatauskas? Prašom.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamieji kolegos, komitetas svarstė Teisės departamento pastabas dėl projekto, jomis buvo išreikštas galimas prieštaravimas Konstitucijai. Komitetas priėmė sprendimą bendru sutarimu, kad projektas neprieštarauja Konstitucijai.
PIRMININKAS. Ačiū. Tai dabar jūs, gerbiamasis kolega, ar komiteto pirmininkas pateiks projektą?
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Aš pateiksiu projektą.
PIRMININKAS. J. Sabatauskas. Prašom.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Gerbiamieji kolegos, čia jau antras variantas projekto, kurį anksčiau teikė mano kolegos kartu pasirašę, bet tada aš dar nebuvau tarp bendraautorių. Dabar patobulintas variantas. Prisimenate, rudens sesijoje buvo priimtas Šilumos ūkio pakeitimo įstatymas, dėl kurio dabar teikiami pakeitimai. Įvertinama tai, kad pagrindinis įstatymas, kuris dabar yra taisomas, buvo inicijuotas Respublikos Prezidentės dėl daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose nėra bendrijų, kuriuose nėra įsteigtos bendrijos, kad būtų galima prižiūrėti šilumos ūkį tuose namuose, tačiau taip išėjo, kad svarstant įstatymą privalomi reikalavimai priimti ir bendrijoms. Šiandien, kai mes svarstėme Civilinio kodekso pataisas, kurioms Seimas pritarė ir buvo priimtos Civilinio kodekso pataisos dėl daugiabučių gyvenamųjų namų administravimo, būtent buvo derinta ir su Prezidentės patarėjais, kad daugiabučiuose namuose, kur yra įsteigtos bendrijos, būtų daromos išimtys, nes Civilinis kodeksas nustato civilinių sutarčių laisvės principą, kad bendrijos gali sudaryti sutartis laisvai, neapribodamos, su kuo naudingiausia. Taip pat buvo nustatytas ir gyventojų skaičiaus minimumas. Šiame taisomame įstatyme nustatytas minimumas 50, dabar siūloma pakelti tą kartelę iki 150, kadangi iš esmės tų problemų dėl gyvenamųjų daugiabučių namų, kur nėra įsteigtos bendrijos, yra tik pačiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Kituose miestuose ir rajonų centruose ta problema yra daug mažesnė, apie 80–90 % daugiabučių gyvenamųjų namų yra įsteigtos bendrijos, todėl ta problema nėra tokia, kokia yra Vilniuje, pavyzdžiui, arba Kaune. Taigi jums siūlomos pataisos, kur numatomos tam tikros išimtys tiems daugiabučiams namams, kur yra įsteigtos bendrijos, arba tose vietovėse, kur gyvena ne mažiau kaip 150 tūkst., mažiau kaip 150 tūkst. gyventojų, tada tose vietovėse, jeigu savivaldybės nenusprendžia kitaip. Ačiū. Laukiu jūsų klausimų.
PIRMININKAS. Dėkoju. Keturi Seimo nariai nori paklausti. A. Stancikienė pirmoji. Prašom, kolege.
A. STANCIKIENĖ (TS-LKDF). Gerbiamasis pranešėjau, aš šiandien buvau išdalinusi Seimo nariams Žvėryno bendruomenės kreipimąsi, prie kurio buvo pridėtas dar 2002 m. liepos 29 d. skelbimas, kuris buvo platintas beveik visame Vilniaus mieste analogiškas. Jame labai aiškiai buvo pasakyta, kad buvo prašymas leisti modernizuoti šilumos ūkius, buvo aiškinama, kad labai padės taupyti šilumos energiją, trumpinti šildymo sezoną, bus reguliuojama karšto vandens temperatūra bet kuriuo paros metu, sumažės šilumos energijos vartojimas, padės sutaupyti lėšas ir t. t., ir t. t. Čia sakoma, kad visa tai bus padaroma žmonėms nemokamai, visa tai nekainuos ir tie šilumos punktai liks žmonių nuosavybė.
Aš noriu paklausti, kaip jūs vertinate tą apgaulę, kuri buvo padaryta 2002 m., kai priimant jau Prezidentės teiktą Šilumos ūkio…
PIRMININKAS. Laikas!
A. STANCIKIENĖ (TS-LKDF). …įstatymą buvo aiškiai pasakyta, kad šilumos punktai, mums buvo visiems aiškinama, yra neva „Vilniaus energijos“ nuosavybė, nes ji juos modernizavo. Kaip jūs galėtumėte tuos dalykus pakomentuoti? Tai yra sąžininga ar tai yra normalu?
PIRMININKAS. Laikas!
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamoji kolege. Pirmiausia aš pakomentuosiu jus, nes išplatinote… Tas skelbimas yra tik priedas prie Žvėryno bendruomenės pareiškimo, kurį pasirašė D. Jokubėnienė. Taip pat buvo šiandien elektroniniu paštu išplatintas mums ir kolegės D. Bekintienės analogiško turinio laiškas, kurį pasirašė vienos Vilniaus bendrijos pirmininkas, kur teiginys, kad šilumos…
Matot, kokia yra problema? Vilniuje situacija yra visiškai kitokia negu kituose miestuose ir rajonų centruose. Pavyzdžiui, siūlomas Šiaulių miesto projektas, taip pat Alytaus miesto, tai ten šilumos punktai priklauso ne gyventojams, o priklauso šilumos tiekėjams. Tai vienas dalykas. Tuose teiginiuose ne visai yra tiesa. Galbūt Vilniuje yra tiesa, bet kituose… Negalima priimti įstatymo pagal vieną kurpalį. Jis turi būti tinkamas visiems Lietuvos miestams ir rajonų centrams, ne tik Vilniui. Todėl čia nesiūlomi tokie pakeitimai, kaip tame pareiškime sakoma, kad šilumos kiekis nebus ribojamas. Pažiūrėkite, tekste visai to nėra. O šito jūsų kartu pridėto skelbimo, kuris yra dešimties metų senumo, aš negaliu vertinti, nes jis yra Vilniaus miesto. Aš jo negaliu vertinti, nes aš nežinau tos situacijos, kas buvo su juo.
Todėl, gerbiamieji kolegos, priimkime įstatymą, kuris būtų tinkamas visiems, įvertinę tai, kad šiandien rytiniame posėdyje buvo priimtos Civilinio kodekso pataisos, kurias nagrinėjo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kur buvo viskas įvertinta ir numatyta bendrijoms, kad jos laisvai galės pačios spręsti. Taip pat gyventojų skaičius buvo daug didesnis nei taisomame įstatyme. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. S. Stoma. Prašom, kolega.
S. STOMA (TS-LKDF). Ačiū, pirmininke. Gerbiamasis kolega, nustebinote savo atsakymu. Iš tikrųjų supratau, kad jūs skaitėte Žvėryno bendruomenės raštą. Sakote, kad reikia įvertinti visus, bet taip supratau, kad Vilnių jūs atmetate. Visur kitur Lietuvoje bus gerai, bet jeigu Vilniuje bus blogai, tai, manau…
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Nieko panašaus.
S. STOMA (TS-LKDF). Bet jūs argumentų nepateikėte. Tai gal dabar galite ne šiaip tuščiai ginčytis, o pateikti argumentus, atmesdamas tuos argumentus, kurie man skamba labai rimtai, kurie surašyti šitame bendruomenės rašte.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Matot, bendruomenės raštas yra dėl projekto pirmojo varianto, ne dėl šito projekto. Tai vienas dalykas.
Atkreipkite dėmesį į Nr. XIP-4210. Dabar vyksta pateikimas projekto Nr. XIP-4210(2), kuris yra kitoks, kuris kalba visai ne apie tai. Matyt, kolegos teikia pastabas dėl pirmojo projekto. Tai vienas momentas.
Kaip aš minėjau, Vilniuje pagrindinė problema yra ta, kad didžioji dauguma namų neturi bendrijų, todėl iš tikrųjų reikėjo priimti sprendimą, kur savivaldybės sukviečia gyventojus, kur savivaldybės, jeigu gyventojai nesusirenka, nepriima sprendimo dėl to namo šilumos ūkio priežiūros, tai tada savivaldybė pati priima sprendimą. Toks buvo esminis tikslas šito įstatymo, kuris yra taisomas. Tačiau, kaip sakiau, iškrito kitas dalykas, kad ir bendrijos tą patį turi daryti. Deja, bendrijos yra savarankiškos, jos pačios priima sprendimus. Savivaldybės šiuo atveju neturi kištis.
Todėl, gerbiamieji, aš sakau, kad šitas mūsų pateiktas projektas tiek Vilniui, tiek visiems kitiems miestams, tik dabar įvertintos visos ypatybės. Kaip matote, čia nėra numatyta… čia yra visi variantai – ir toks, ir toks, ir toks variantas yra galimas.
PIRMININKAS. Ačiū.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ir tuose namuose, kur nėra bendrijų, ir tuose, kur yra bendrijos.
PIRMININKAS. E. Klumbys. Prašom, kolega.
E. KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, tas įstatymas buvo priimamas viena pagrindine intencija, kad šilumos punktų negali prižiūrėti tiekėjai ar jų atstovai. Dabar daromas atbulinis žingsnis ir tai, mano nuomone, parodo, koks yra didelis šilumos tiekėjų suinteresuotumas toliau kontroliuoti šilumos punktus. Ar bendrijos, ar administruojami namai, mes šituo atveju jau nesilaikysime principinės nuostatos, kad negali taip būti. Ar jums neatrodo, kad jūsų siūlymas, taip sakant, kvepia tam tikrais korupciniais ryšiais?
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Aš jums pacituosiu 2012 m. balandžio 2 d. gyvenamųjų daugiabučių namų savininkų ir bendrijų pirmininkų, dalyvavusių diskusijoje, kuri vyko Alytuje, rezoliuciją. Pirma: „Konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. rugsėjo 29 d. Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo, papildymo įstatymo (toliau įstatymas) nuostatos diskriminuoja daugiabučių namų savininkų bendrijas pačioms konkurso būdu ir Civilinio kodekso bei kitų įstatymų nustatyta tvarka rinktis daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją, užtikrinti priimtiną paslaugų kainą ir kokybę, įskaitant ir šilumos tiekėjus. Įstatymo įpareigojančios nuostatos bendrijas ir kitus prižiūrėtojus prievoline ir diskriminacine tvarka įpareigoja rūpintis šilumos tiekėjams nuosavybės ar valdymo teise priklausančių šilumos punktų remontu ir įrangos kūrimu.“
Aš jums prieš tai sakiau pristatydamas, kad, skirtingai negu Vilniuje, kituose miestuose, pavyzdžiui, Šiauliuose bei Alytuje, šilumos punktai priklauso ne namams, o priklauso šilumininkams. Šitos rezoliucijos iniciatoriai bendrijų pirmininkai, čia dabar pasirašė 13 bendrijų pirmininkai, o jų buvo susirinkę kur kas daugiau, tik jie buvo įpareigoti, tiesiog prašo šitų įstatymo pakeitimų.
PIRMININKAS. Ačiū.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Pats buvau vakar organizuotoje diskusijoje, kuri vyko Konstitucijos salėje, kur kolegė D. Bekintienė vedė ir inicijavo diskusiją.
PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, trečią kartą ačiū.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū.
PIRMININKAS. Dabar klausia V. Žiemelis. Prašom.
V. ŽIEMELIS (KPF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis kolega, prie šio įstatymo projekto dirbo ir prezidentūra, ir Seimo komitetai, ir pats Seimas, ir dabar šis visas įstatymas tebus taikomas trims Lietuvos miestams.
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ne.
V. ŽIEMELIS (KPF). Na kaip ne? Kas daugiau kaip 150 tūkst. turi? Klaipėda, Vilnius, Kaunas. O kiti galės likti prie senos tvarkos. Taip. Tai kam tada trims miestams reikalingas įstatymas?
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Iš esmės tas įstatymas buvo priimamas tik dėl Vilniaus, nes Vilniuje didžiausias skaičius namų, kur nėra bendrijų. Virš 20 tūkst. nėra bendrijų Vilniuje. Suprantate, kokie mastai?
PIRMININKAS. Ačiū. Ar nori kas kalbėti dėl motyvų?
J. SABATAUSKAS (LSDPF). Kolega, Civiliniame kodekse mes sutvarkėme dėl gyvenamųjų namų administravimo. Ačiū jums.
PIRMININKAS. Ačiū. Yra norinčių kalbėti prieš. A. Stancikienė. Prašom.
A. STANCIKIENĖ (TS-LKDF). Be abejonės, kolegos, labai mažai mūsų liko salėje, bet, žinote, noriu pasakyti, kad po Prezidentės teikto įstatymo ir po to, kai mums čia pavyko įveikti tas nelengvas pasipriešinimo kovas ir buvo nuspręsta, kad šilumos punktai – tai yra bendra dalinė namo gyventojų nuosavybė, dabar staiga daryti tokį žingsnį atgal… Aš nežinau, ar jūs suvokiate, ką mes darome? Visos tos energijos: Vilniaus, Druskininkų, nežinau, kaip jos ten vadinasi, visos tos energijos iki šiol neturėjo jokio įstatyminio pagrindo laikyti šilumos punktus savais. Neturėjo.
Tai dabar, priėmus šitas įstatymo pataisas, jie jau labai drąsiai, labai aiškiai sakys, kad tai yra jų nuosavybė. Jie reguliuoja, niekas įeiti negali. Kiek jie nori, tiek šilumos tiekia, niekas patikrinti negali. Gerbiamieji, tai yra toks žingsnis, tai yra ne šimtmetis, nežinau, milijonas metų atgal. Gyvename civilizuotoje visuomenėje. Aš tiesiog siūlau nepasiduoti tokiai nesąmonei. Iš tikrųjų buvo labai gerai parengtas Prezidentės teiktas įstatymas. Ačiū Dievui, mums pavyko jį priimti ir likime prie to, ką padarėme. Gerbiamieji, nebesimėtykime. Aš siūlau atmesti. Dėkui.
PIRMININKAS. Dėkoju. Prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų pritarta po pateikimo Šilumos ūkio įstatymo 2 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-4210(2)? Prašom balsuoti.
Užsiregistravo 26 Seimo nariai, balsavo 25 Seimo nariai: už – 9, prieš – 7, susilaikė 9. Nepritarta. Atiduodame tobulinti? (Balsai salėje) Atmesti nėra pajėgų. Tobuliname. Klausimas baigtas.
18.11 val.
Dabar 2-10 kompleksinis klausimas. Pirmiausia Seimo nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo VIII (pavasario) sesijos darbų programos“ papildymo“ projektas Nr. XIP-4424. Jeigu jam pritariame, tada Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-4356. Pranešėjas – kolega E. Klumbys. Pirmiausia dėl sesijos darbų programos papildymo. Prašom.
E. KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis Seimo Pirmininko pavaduotojau, gerbiamieji ištvermingiausieji Seimo nariai, aš teikiu siūlymą, kad į darbotvarkę būtų įtrauktas Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio pakeitimo įstatymas. Yra surinkti Seimo narių parašai, daugiau kaip 50, kad jis būtų pristatytas šios dienos posėdyje.
PIRMININKAS. Ačiū. Galime pritarti po pateikimo ar reikia balsuoti? Reikia balsuoti? Minutėlę, mes čia turime dar susitarti, ar pritariame, kad būtų ypatinga skuba. Pritariame. Ačiū.
Tada galime ir priimti. Niekas nenori kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ne. Prašom balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Seimo nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo VIII (pavasario) sesijos darbų programos“ papildymo“ projektas Nr. XIP-4424? Prašom balsuoti.
Šio nutarimo priėmimas
Užsiregistravo ir balsavo 25 Seimo nariai: už – 23, susilaikė 2. Priimta.
18.13 val.
Dabar galime ir pagrindinį projektą nagrinėti – Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-4356. Pateikimo stadija. Grupės, tiksliau, didelės grupės, Seimo narių vardu – kolega E. Klumbys. Prašom.
E. KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamieji kolegos, šis siūlymas dėl įstatymo yra labai trumpas, ir aš labai trumpai pasakysiu esmę. Šiuo pakeitimu yra siūloma drausti imti mokestį už mokesčių mokėjimą, tai yra tai, iš ko tarpsta bankai, imdami po litą, po tris, po penkis litus iš žmonių grynai už tą paslaugą. Esmė yra ta, kad mokesčių už paslaugas surinkimas… yra ne piliečių reikalas už tai mokėti, o turi susirinkti tas, kuris teikia paslaugas. Tokia yra siūlymo esmė.
PIRMININKAS. Ačiū. Atsiprašau, P. Luomanas nori paklausti. Prašom, kolega.
P. LUOMANAS (TS-LKDF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Aš tiesiog noriu pritarti, kad iš tikrųjų bankai pernai džiaugėsi pelnu, kur vienas iš mokesčių sudaro apie 700 mln. Tuo labiau kad tie mūsų visų pinigai sukasi bankuose ir taip tie pinigai uždirba pinigus. Tai čia iš tikrųjų geras siūlymas. Siūlau pritarti. Ačiū.
PIRMININKAS. Čia iš esmės pritarimas. Ačiū, gerbiamasis pranešėjau.
Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų, ar galime bendru sutarimu? (Balsai salėje) Galime. Seniūnų sueiga siūlo, kad pagrindinis būtų Biudžeto ir finansų komitetas. Sutinkame? Nagrinėjame birželio 26 d. O gal šiek tiek anksčiau, kadangi čia tikrai aktualus klausimas? (Balsai salėje) Nereikia pabaigoje, bus ir taip visokių klausimų. Gegužės 24 d. siūlau. Sutinkate? Ačiū.
18.15 val.
Kolegos, sėkmingai einame į posėdžio pabaigą. Darbotvarkės 2-11 punktas – Švietimo įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-2990. Grupės Seimo narių vardu – A. Matulas. Prašom į tribūną. Pateikimo stadija.
A. MATULAS (TS-LKDF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, teikiamas Švietimo įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Kaip jau minėjo pirmininkas, aš, V. M. Čigriejienė, G. Navaitis, J. Dautartas ir D. Mikutienė siūlome apsaugoti mokinių sveikatą nuo galimo smurto, prievartos, patyčių apraiškų, traumų, sveikatos rizikos veiksnių, tai yra nuo tabako, alkoholio, narkotikų, nuo oro taršos. Tai mes siūlome padaryti papildant įstatymo 43 straipsnį ir įpareigojant mokinių saugumą… užtikrinti sveikatos rizikos veiksnių prevenciją mokyklos teritorijas aptveriant, apželdinant, valant, saugant. Taip yra daugelyje valstybių, todėl prašau jūsų pritarti šitam siūlymui po pateikimo.
PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, jūsų pateiktas klausimas sudomino Seimo narius. E. Žakaris pirmasis. Prašom.
E. ŽAKARIS (LSDPF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, jūs turite mintyje bendrojo lavinimo mokyklas ar ir neformalųjį ugdymą, absoliučiai visas? Ačiū.
A. MATULAS (TS-LKDF). Mes turime galvoje pirmiausia bendrojo lavinimo mokyklas. Daugeliui tikriausiai teko lankytis užsienyje. Visose valstybėse saugoma mokyklos teritorija, yra įrengiamas postas, į kurį mokiniai įleidžiami arba išleidžiami, juos tėvai pasiima, o ne atvirkščiai, kaip daroma pas mus, kai bandoma apsaugoti įėjimą į mokyklą, būtent įėjimą į mokyklą. Mokiniai tose teritorijose rūko, geria, narkotikai gali patekti ir patenka pro langus, per įvairias teritorijas, mokyklos nėra apželdintos, vaikai kenčia nuo triukšmo, nuo išmetamųjų dujų. Tikrai, kažkaip čia taip atsitiko, kad atsirado tokia spraga, ir savivaldybės, atsakingos už mokyklas, pasiruošusios tuos dalykus įgyvendinti. Tuo labiau atsiras galimybė galbūt teikti tokius projektus dėl centralizuotos Europos Sąjungos paramos, kaip dabar vyksta dėl stogų renovavimo. Manau, kad Švietimo ir mokslo ministerija, atsiradus tokiai nuostatai, galėtų iš kitos finansinės perspektyvos tokią projekto programą sukurti ir savivaldybės, mokyklos galėtų sėkmingai dalyvauti.
PIRMININKAS. Ačiū. Nori paklausti viena iš projekto autorių – V. M. Čigriejienė. Prašom.
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Labai ačiū. Nemaniau, kad gerbiamasis pirmininkas taip išsiplės. Turėjau klausimą, nors žinau, kas ten parašyta, viena iš autorių, kad papasakotų plačiau apie mokyklos teritorijų aptvėrimą, bet jis iš dalies ir pasakė. Gal ir nereikia daugiau išplėsti.
PIRMININKAS. Ačiū.
A. MATULAS (TS-LKDF). Aš tik galiu pakomentuoti. Pavyzdžiui, man ne taip seniai teko būti Briuselyje ir lankytis vienoje mokykloje. Iš tikrųjų yra apsauga, įeini į teritoriją ir teritorija… Joks pašalinis žmogus į tą teritoriją be leidimo nėra įleidžiamas, o mokinys išleidžiamas iš teritorijos, jeigu yra tėvo parašas, kad jį galima išleisti vieną. Tai daug pigiau ir efektyviau galima apsaugoti mokinį, jo sveikatą, todėl labai prašyčiau pritarti, dar kartą sakau, po pateikimo.
J. LIESYS (LiCSF). Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Pranešėjas manęs…
PIRMININKAS. Ačiū. Vieną minutę! Dabar kalbės J. Liesys, tai yra klaus pranešėjo. Prašom.
J. LIESYS (LiCSF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gal ir nebūtų blogai šitas įstatymas ir ši grupė, gal ir vertinčiau įdirbį, jeigu ne loštume vaikų sveikata, sakykim, šviesos liuminescencinės lempos, suolų, kreidos naudojimas, lentų naudojimas, mokykloje neišspręsta šita pataisa, suolo klausimas, nes stuburo iškrypimas yra negrįžtama sveikata. Tai vienas dalykas. Čia irgi, ką jūs dabar teikiate, yra milžiniški pinigai. Mokyklos teritoriją tvora aptverti, aš nežinau, mano mokyklos teritorijos tvora kainavo 400 tūkst. Lt. Vadovas, kuris dirba mokykloje, gali, jeigu nori, įleidimų postus sutvarkyti, bet vadovas negali pakeisti mokykloje baldų, suremontuoti mokykloje salių.
PIRMININKAS. Laikas, kolega!
J. LIESYS (LiCSF). Todėl siūlyčiau šį įstatymą atidėti vėlesniam laikui.
PIRMININKAS. Ačiū. Čia buvo jūsų kalba prieš projektą.
A. MATULAS (TS-LKDF). norėčiau atsakyti.
PIRMININKAS. Vis tiek? Prašom.
A. MATULAS (TS-LKDF). Mielasis kolega, iš tikro suolų dydžiu, apšvietimu turi rūpintis ir įstaigos vadovas, ir visuomenės sveikatos biuro filialai. Tai yra sveikatos kabinetai mokyklose. Kiekvienoje mokykloje, kurioje yra daugiau kaip 500 mokinių, ligonių kasa kartu su savivaldybe finansuoja visuomenės sveikatos biurų kabinetus ir ten dirba specialistai, kurie turi stebėti šiuos procesus ir teikti rekomendacijas įstaigų vadovui. Jūsų mokyklos teritorija aptverta, nes to panorėjote jūs arba mokyklos direktorius ir jau apsaugojote vaikus. Bet kažkodėl tai, ką jūs padarėte be įstatymų, daugelis to nedaro, sako, mums nėra tokio nurodymo. Tą galėtų padaryti per keletą metų, bet jau būtų tam tikra prievolė. Daugelis direktorių, vadovų nesupranta, neturi tokio suvokimo, kaip jūs padarėte savo mokykloje. Tai, aišku, kainuotų, bet tai būtų įpareigojimas ir galimybė įvairiais būdais ieškoti finansavimo šaltinių. Pavyzdžiui, aš šnekėjau apie tuos dalykus su Pasvalio rajono meru, su švietimo skyriaus vedėju. Išties jie pasiryžę imtis iniciatyvos ir per keletą metų pasiekti, kad visos mokyklos būtų apsaugotos tokiu būdu. Mes, tėvai, žinodami, kad vaikai mokykloje yra saugūs, irgi, matyt, dirbsime efektyviau žinodami, kad per langą kas nors ko nors neįmes, nepaduos ir panašiai, ir panašiai.
PIRMININKAS. Ačiū. S. Stoma paskutinysis. Prašom, kolega.
S. STOMA (TS-LKDF). Ačiū. Be jokios abejonės, noriu pritarti, labai geras siūlymas. Tarkime, Kauno Dainavos seniūnijoje kai kurios mokyklos jau yra apsitvėrusios ir tas labai pasiteisino, turiu pasakyti. Bet kai kur atsiranda problema, kad, pavyzdžiui, lieka užtverta ta teritorija savaitgaliui (šeštadieniui, sekmadieniui) ir aplinkiniai vaikai, kurie galbūt norėtų ateiti pažaisti į aikšteles krepšinį, futbolą, jie negali ten patekti. Kai kurie direktoriai geranoriškai sutvarko taip, kad būtų galima įeiti. Ką jūs apie tai manote, kad aplinkinių daugiabučių namų vaikai galėtų ateiti į tas teritorijas pažaisti?
A. MATULAS (TS-LKDF). Mes sakome, kad Vyriausybė nustatys tam tikrus įpareigojimus, tam tikras tvarkas. Bet vėlgi čia yra geranoriškumo dalykai. Aplinkiniams vaikams, kurie mokosi arba mokėsi toje teritorijoje, vėlgi galima sukurti sistemą ir leisti jiems pasinaudoti aikštelėmis, bet nebūtinai aptverti visas žaidimo aikšteles. Galima aptverti mokyklos teritoriją ir ją saugoti, įsteigti tam tikrus įėjimo punktus. Yra visokių galimybių. Man teko matyti ir Amerikoje, ir, kaip sakiau, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Belgijoje, kaip efektyviai veikia ta sistema. Tada atsiranda aiškios ribos, kur yra mokyklos teritorija. Pavyzdžiui, Alkoholio kontrolės, Tabako kontrolės įstatymuose pasakyta, kad mokyklos teritorijoje negalima rūkyti. Vadinasi, visiems bus aišku, kad šioje teritorijoje pamokų metu, pertraukų metu mokiniai jokiais būdais negalės piktnaudžiauti šiais dalykais. Ir vaikai, manau, išties bus sveikesni.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pranešėjau. Ar galime bendru sutarimu pritarti? Galime. Ačiū. Seniūnų sueiga siūlo, kad pagrindinis būtų Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, o papildomas – Biudžeto ir finansų komitetas. Sutinkame? Ačiū. Ir nagrinėjame birželio 28 d. Dar ir Sveikatos reikalų komitetas? Papildomas – Biudžeto ir finansų komitetas plius Sveikatos reikalų komitetas. Sutinkame? (Balsai salėje) Ačiū. Gerai. Kolega J. Liesys tam pritaria, tai aš manau, kad ir visi pritaria. Ir nagrinėjame birželio 28 d.
18.25 val.
Kolegos, svarbus momentas, dėmesio! Seimo narių pareiškimai. Prašom. Kitų projektų autorių nėra. Vadinasi, klausimai nebus pateikti. Minutėlę! Pirmoji turėtų kalbėti A. Stancikienė. Ar ji perleido tamstai žodį? Ar yra A. Stancikienė? Jeigu jos nėra, tai antrasis pagal eilę yra kolega N. Puteikis, kuris jau tribūnoje. Prašom.
N. PUTEIKIS (TS-LKDF). Aš noriu posėdžio pirmininko paklausti, naudodamasis naujoko teise.
PIRMININKAS. Prašom.
N. PUTEIKIS (TS-LKDF). O jeigu aš dabar kalbėsiu, posėdžio pirmininkas gali mane nutraukti?
PIRMININKAS. Jisai viską gali. Prašom kalbėti normaliai, taip, kaip priklauso naujokui.
N. PUTEIKIS (TS-LKDF). Tai aš ir noriu kalbėti apie tai, kad naujokus nuolat nutraukinėja tie Seimo nariai, kurie išbuvo čia daugiau kadencijų, ir konkrečiai prieš pusę metų mane Seimo Pirmininkė I. Degutienė keturis kartus nutraukė, kai aš bandžiau pasakyti, kodėl penkis Apeliacinio teismo teisėjus mes bandome patvirtinti per 48 valandas. Kai prieš 15 metų aš buvau Seimo nariu, atsimenu, kad mažiausiai dvi savaites mes tarėmės su visuomene dėl tų teisėjų kandidatūrų.
Šiandien Seimo Pirmininkė I. Degutienė mane taip pat nutraukė, kai aš bandžiau pasakyti, kad Seimo nariai turėtų turėti orumo ir neleisti jų gyvenamosiose patalpose Lietuvos specialiųjų tarnybų antrinių ir priedangos firmų agentams atlikinėti slaptas kratas. Juokinga, kai mes šito klausimo nekeliame (t. y. parlamentarų neliečiamybės klausimo tokių kratų metu), leidžiame krėsti Seimo nario A. Sacharuko butą, tuo tarpu gaištame laiką nagrinėdami neliečiamybės klausimą, kai Seimo nariai viršija greitį.
Aš pasakiau, kad dėl greičio ir panašių administracinių nusižengimų Seimo nariai neturėtų turėti imuniteto, vis dėlto Seimo nariai turėtų turėti imunitetinį orumą arba orų imunitetą nuo paties Seimo kontroliuojamų specialiųjų tarnybų chuliganiškų ir įstatymams prieštaraujančių veiksmų.
Mane apstulbino, kad, deja, ne tik Seimo Pirmininkė I. Degutienė mane nutraukinėjo, nors aš Statute skaičiau, kad aš turiu teisę kalbėti 5 minutes svarstoma tema. Mano tema buvo būtent apie imunitetą dėl Seimo nario A. Vidžiūno, aš kalbėjau analogijomis ir buvau nuolat nutraukinėjamas ir trikdomas kaip naujokas. Noriu pasakyti, kad diedovščina yra sovietinis reiškinys. Deja, jis Seime ne kartą mano atžvilgiu (ir ne tik mano atžvilgiu) buvo demonstruojamas, todėl aš noriu pasakyti, kad aš protestuoju.
Protestuoju garsiai ir piktai ir noriu pasakyti, kad visiškai nesistebiu, kodėl specialiosios tarnybos Lietuvoje daro kas tik šauna į galvą, ir jų elgesys neturi nieko bendra su europine kultūra, nes Seimo nariai, nutraukinėdami naujokus, kurie apie tai kalba, leisdami patvirtinti teisėjus be diskusijų per 48 valandas, patys ir pasodina į tas specialiąsias tarnybas ir į teisėsaugą tuos skudurinius žmones, kurie vykdo politikų valią drebėdami dėl savo kailio ar karjeros. Tuo mes skiriamės nuo kitų Europos valstybių.
Todėl aš prašau visų Seimo posėdžių pirmininkų nenutraukinėti naujokų ir ginti Seimo narių orumą nuo visokių chuliganų, specialiųjų tarnybų ir panašiai. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju. Bet po trejų su puse metų, matyt, naujoku nereikėtų savęs laikyti. Čia tarp kitko. Dabar K. Uoka. Prašom.
K. UOKA (MSG). Seimo narių pareiškimas.
„Pirma. Apgailestaujame, kad teisėsaugos institucijos nesiėmė jokių veiksmų, kad Kėdainių apylinkės teismo nutarimas nebūtų vykdomas, kol nebus išnagrinėta Kauno pedofilijos byla ir kol nebus grėsmės dėl mergaitės psichologinio traumavimo.
Antra. Esame pasipiktinę dėl kai kurių teisininkų siūlymų, kad mergaitės paėmimui iš jos gyvenamosios aplinkos gali būti panaudotas netgi ginklas.
Trečia. Nepritariame Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S. Šedbaro viešai pareikštiems siūlymams susidoroti su Garliavoje susirinkusiais piliečiais, kurie nepritarė Kėdainių teisėjo nutarimui skubiai nustatyti naują gyvenamąją vietą mergaitei.
Ketvirta. Pareiškiame, kad antstolės patvarkymas naudoti prievartą ir pasitelkti net specialiąsias tarnybas neatitinka nei įstatymo, nei teismo sprendimo, nei žmogiškųjų vertybių.
Penkta. Atsakomybė už įstatymų pažeidimus ir žalą vaikui teks visų pirma antstolei, taip pat Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei policijai.
Pasirašo Seimo nariai: A. Baukutė, G. Songaila, L. Kernagis, A. Stancikienė, R. Baškienė, K. Uoka, R. Kupčinskas, J. Šimėnas, S. Stoma, N. Puteikis.“
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, pusę valandos sutaupėme ir to garbei siūlau registruotis. Prašom.
Užsiregistravo 23 Seimo nariai. Kolegos, tuo vakarinis Seimo posėdis baigiamas. Ačiū visiems kantriesiems ir gero vakaro.
* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcja; KPF – Krikščionių partijos frakcija; LiCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.