LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO IR
LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS
STENOGRAMA
2012 m. sausio 13 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininkė I. DEGUTIENĖ
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. V. STANKEVIČIUS
PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Gerbiamieji susirinkusieji į iškilmingą minėjimą. Prabėgo jau 21 metai, kai Lietuvos žmonės drąsiai stojo prieš žiaurų sovietų okupantą gindami atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato tą naktį žuvo 13 Lietuvos didvyrių, 2 mirė vėliau, buvo daug sužeistų, bet laisvė buvo apginta.
Skelbiu iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo pradžią.
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
PIRMININKĖ. Gerbiamieji, į iškilmingą Seimo minėjimą atvyko Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė, Prezidentas V. Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys V. Landsbergis, žmogaus teisių gynėjas S. Kovaliovas (Plojimai) Ministras Pirmininkas A. Kubilius (Plojimai), Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, žuvusiųjų artimieji, nukentėjusieji Sausio 13-ąją valstybės gynėjai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai, kovotojai už laisvę, Lietuvos Bažnyčių hierarchai ir atstovai, tautinių bendrijų atstovai, kiti garbingi svečiai.
Minėjimui toliau pirmininkaus Seimo Pirmininko pavaduotojas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius.
PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS, TS‑LKDF[1]). Gerbiamieji, kviečiu tarti žodį Seimo Pirmininkę I. Degutienę.
Seimo Pirmininkės I. Degutienės kalba
I. DEGUTIENĖ. Brangūs Sausio 13-ąją žuvusių laisvės gynėjų artimieji, Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Prezidente Valdai Adamkau, Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, Ministre Pirmininke Andriau Kubiliau, gerbiamasis Sergejau Kovaliovai, Atkuriamojo Seimo nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, garbūs iškilmingo minėjimo svečiai! Šiandien, kaip ir kiekvienais metais, Sausio 13-ąją susirinkome prisiminti savo išgyvenimus, patirtus prieš dvidešimt vienus metus, ir priminti juos kitiems, grįžti mintimis į tą ypatingą istorinį laikotarpį – tautos dvasinio pakilimo ir skaudžių netekčių laikotarpį. Pabūkime su laisvės gynėjais ir pagerbkime žuvusiųjų atminimą tylos minute.
Tylos minutė
Dėkoju.
Mielieji, nuo Sausio 13-osios legendos prabėgo dvidešimt vieni metai – tiek laiko, per kiek užauga ir subręsta žmogus. Šiandien užtenka pažvelgti pro langą, kad pamatytume, kaip nuo 1991-ųjų pasikeitė Lietuva. Kitokie veidai, kitokia aplinka, gražesni namų fasadai, drabužiai ir automobiliai. O jeigu žvilgsnį nuo išorinių ženklų nukreiptume į mūsų visuomenės ir savo pačių vidų, kokias permainas išvystume? Kiek esame ištikimi vertybėms, kurias gindama žuvo Loreta Asanavičiūtė ir kiti didvyriai? Ar tikrai nuėjome prasmingiausiu keliu? O ir pati laisvė – kaip šiandien ją suvokiame ir ką ji mums reiškia? Kokias formas šių dienų gyvenimo tikrovėje įgyja žodis „laisvė“?
Kai kilome tautiniam atgimimui, kai gynėme savo ir savo tautos prigimtines teises, laisvės samprata atrodė tarsi savaime suprantama: žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė. Tai buvo orientyrai, kurie sovietinėje aplinkoje ir agoniją išgyvenančioje okupantų priespaudoje atrodė kaip galutinis tikslas.
Tada, prieš dvidešimt ir daugiau metų, mąstėme ir kalbėjome: iškovosime šias laisves, iškovosime galimybę patiems tvarkyti savo kraštą, iškovosime galimybę laisvai keliauti ir svarbiausias tikslas bus pasiektas. Visa kita – galimybės, kurias įgyvendinsime bendromis jėgomis, savo mintimis, žodžiais ir darbais.
Tačiau šiandien kai kas iš mūsų jaučiasi nusivylęs ir ištaria trumpą ir skaudų žodį „deja“.
Skaudu, kad iki šiol Lietuvoje tiek daug neteisingumo jausmo, kad vieno ar kelių asmenų privatus interesas dažnai užgožia viešuosius interesus, kad įvairiuose valdžios – ir ne tik valdžios – sluoksniuose gaji korupcija ir kyšininkavimas, šešėlinė ekonomika ir vengimas sąžiningai mokant mokesčius prisidėti prie bendros visų Lietuvos žmonių gerovės.
Visi privalome suprasti, kad nei Seimo Pirmininkė, nei kiti aukšti valstybės pareigūnai nėra pajėgūs vieni įveikti šių sunkių ydų. Todėl prašau, kviečiu Jus visus, laisvos Lietuvos piliečius, į pagalbą, nes tik kartu galime sukurti tikrai teisingą, sąžiningą Lietuvą.
Tik neduodami ir neimdami kyšių, tik nevykdydami neteisingo ar nedoro viršininko nurodymo, tik pranešdami apie tuos, kurie vagia valstybės, t. y. mūsų visų, turtą, ar patys juos stabdydami, tik sąžiningai mokėdami mokesčius, iš kurių mokamos pensijos mūsų tėvams, atlyginimai mokytojams, gydytojams, policininkams, išlaikomi vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, tik išmintingai ir atsakingai rinkdami savo atstovus į savivaldybių tarybas ar Seimą, galėsime pakeisti esamą padėtį.
Niekas to nepadarys už mus pačius – ir ačiū Dievui, jau užteko tų pusantro šimto vergystės metų, kai mūsų gyvenimams vadovavo okupantai, kurių dvasinį ir materialųjį palikimą taip skaudžiai jaučiame ir po dvidešimt vienų atkurtos Nepriklausomybės metų.
Atvirai ir kritiškai vertindami save turime nebijoti pripažinti: mūsų iškovota laisvė šiandien vis dažniau virsta neteisingai suvokta laisve – laisve nuo bet kokių asmeninių įsipareigojimų, laisve nuo moralės, tradicijų, nuo priesaikos Tėvynei, tautai ir savo artimiesiems. Laisve, kurioje vis mažiau vietos istorijai, už mus žuvusiems didvyriams, atsakomybei už visą mūsų istorinę bendruomenę: mirusiuosius, gyvuosius ir dar negimusius.
Vis dažniau mūsų dabartinė laisvė apsiriboja tik trimis žodžiais: aš, man ir mano.
Manau, kad iš tokios neteisingos laisvės sampratos ir kyla mūsų neteisingumo jausmas, mūsų pesimizmas, nusivylimas pačiais savimi, savo valstybe. Esant tokiai padėčiai kaip niekada, manau, tinka prisiminti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Johno Kennedy’o žodžius: „Neklausk, ką tau davė tavo šalis, klausk, ką tu jai davei pats.“
Būtent šiuo šūkiu vadovaudamiesi mes atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę ir aukojomės Sausio 13-ąją. Kodėl dabar pamiršome šiuos esminius žodžius? Nors šiandien jiems įgyvendinti nereikia tokių žūtbūtinių pastangų, nereikia tokių aukų, o reikia tik sąžiningo gyvenimo gerbiant save ir šalia esančius, Dievą ir Sausio 13-osios aukų atminimą.
Nemenkinkime jų šventos aukos vardan mūsų visų laisvės, vardan nepriklausomos Lietuvos, nepurvinkime savo valstybės, savo laisvės ir savęs nuolatiniu pesimizmu, su pasimėgavimu skleidžiamu netikėjimu ir nepasitikėjimu tiek savimi, tiek kitais.
O jeigu vis dėlto norime iš pirmų lūpų išgirsti liudijimą, kas yra laisvė, kokia jos tikroji kaina ir kokia jos tikroji vertė, paklauskime apie tai mūsų svečio Sergejaus Kovaliovo.
Šis brangus Lietuvos bičiulis buvo su mumis, kai kilome į tautinį atgimimą, kai atkūrėme Nepriklausomybę. Jis šiandien yra tarp mūsų ne tik kaip pirmasis Laisvės premijos laureatas, bet ir kaip gyvas laisvės siekio simbolis, gyvas sąžiningo gyvenimo pavyzdys. Mums didelis džiaugsmas ir didelė garbė turėti tokį bičiulį, tokią dieną sulaukti garbingo svečio.
Savo kalbą norėčiau baigti šiais rašytojo Arntės žodžiais:
Kas save niekina, tas bus suniekintas.
Tauta, kuri nusivilia savimi, – nusivilia ja
ir pasaulis,
o istorija apie ją amžinai nutyla.
Tautos dvasia rusena kiekviename mūsų,
todėl leiskite mums būti šauniems.
Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Seimo Pirmininkei I. Degutienei.
Sausio 13-osios naktį beginkliai laisvės gynėjai buvo su įniršiu mušami automatinių šautuvų buožėmis, šaudomi ir traiškomi agresoriaus tankų. Taikūs, beginkliai žmonės tapo pasaulio akivaizdoje įvykdytų karo nusikaltimo ir nusikaltimo žmoniškumui aukomis. Išaušęs rytas atnešė skausmą ir netektį žuvusių tėvynės gynėjų tėvams, žmonoms, vaikams.
Maloniai prašyčiau tarti žodį didvyrio, Lietuvos laisvės gynėjo, 1991 m. sausio 13-ąją žuvusio prie Televizijos bokšto, Apolinaro Juozo Povilaičio sūnų Robertą Povilaitį. (Plojimai)
R. POVILAITIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Prezidente Valdai Adamkau, gerbiamoji Seimo Pirmininke, garbūs šio iškilmingo posėdžio dalyviai!
Meilė Lietuvai įgauna vis keistesnes formas ir tampa vis įmantresnių manipuliacijų objektu. Atrodytų, kad vertybės verčiamos aukštyn kojom ar bent jau tolsta nuo Sausio 13-osios laisvės ir neprievartinio pasipriešinimo prievartai dvasios. Juodos spalvos vadinimas balta, atrodytų, vis labiau populiarėja. Patriotais save įvardijantys asmenys siūlo Lietuvą kurti be žydrų, raudonų ir juodų. Sausio 13-osios aukas siūloma atminti švariu patriotų krauju, rūšiuojant Lietuvos piliečius į turinčius tinkamą ir netinkamą kraują, taip pat dovanojant bilietus į koncertą, kuriame gros ir pronacistinė grupė, svajojusi apie degantį Šalčininkų rajoną.
Piliečiai yra gąsdinami Europos liberalia demokratija, su kuria mūsų tautinėms vertybėms esą nepakeliui.
Negaliu užmiršti vieno susitikimo, kuriame dalyvavo įvairūs prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo prisidėję žmonės. Po mano pasisakymo vienas Nepriklausomybės Akto signataras neišlaikęs sušuko: „Tolerastai!“, taip išreikšdamas savo panieką.
Atrodytų, kad tolerancija, kaip ir laisvojo pasaulio pripažintas žmogaus teises ir laisves ginantys žmonės, tapo pamėgtu pašaipos ar netgi pasišlykštėjimo objektu. Neleiskime niekam mūsų suklaidinti. Nacionalistiniai ir ksenofobiniai šūkiai ar kai kurių Seimo narių pamėgtas atviras neapykantos kurstymas neturi nieko bendro nei su tėvynės meile, nei su laisve, nei su Sausio 13-osios dvasia. Turėtume atsiriboti nuo tokių iniciatyvų, kuriomis meilė ir ištikimybė Lietuvai pavirsta neapykantos kitokiems bendrapiliečiams sėjimu.
Noriu pasiūlyti. Dar ne vėlu imtis visiems kartu kurti tokią Lietuvą, kurioje vienybės ir susitelkimo pagrindu taptų tai, kad gerbtume vieni kitus, priimtume kitoniškumą ir džiaugtumės, kad esame skirtingi, o ne piktais liežuviais lietume ant silpnesnių savo neapykantą. Šį kartą jau ne priešiškos valstybės slaptosios tarnybos siekia mus supriešinti, bet mūsų pačių piliečiai siekia įskaudinti vieni kitus. Pavyzdžiui, kuomet „gydytoja kitataučius ir kitatikius išvadina parazitais“ arba vieno iš Lietuvos universitetų darbuotojas pasiūlo „pastatyti paminklą žydų tautą naikinusiems lietuviams“. Trykštanti neapykanta ne tik liejasi laisvai, bet kartais aptemdo protą ir kritinį mąstymą, mes vis sunkiau pastebime, kad savo neapykantą nukreipiame į silpnesnius ir labiau pažeidžiamus žmones. Mojuodami savo teise reikšti nuomonę, mes jau kartais nebesuvokiame, kad tai, ką vadiname „nuomonės reiškimu“, pavirsta į oponento drabstymą purvais ir žeminimą.
Prievarta ir apgaule XX amžiaus viduryje patekę į totalitarinės valstybės glėbį, patyrę daug smurto iš anos sistemos, mes tarsi patys tapome prievartos kultūros rėmėjais ir jau nebemokame gyventi be prievartos. Nė vienas bandymas valstybės politikos lygiu nutraukti užburtą smurto ratą ir sustabdyti bent jau smurto naudojimą auklėjant vaikus dar nepavyko. Iš kai kurių Seimo narių net buvo pasigirdę skambių frazių apie smurtą kaip kultūrinį tautos paveldą. O ką pasako apie mūsų visuomenę faktas, kai keliems šimtams taikių žmonių apsaugoti reikia kelis kartus daugiau policininkų? Saugoti, pasirodo, reikia nuo mūsų pačių, saugoti reikia net nuo Seimo narių! Nuo tų pačių Seimo narių, kurie, esant įtarimams riaušių kurstymu, buvo pridengti nuo teisėsaugos padedant kitiems Seimo nariams. Įsiklausykime į absurdiškumą teiginio – piliečius reikia saugoti nuo Seimo narių!
Paskutinėmis savaitėmis tenka stebėti kitą visiems iki skausmo žinomą situaciją, dėl kurios turi būti gėda mums visiems, kai valstybės vardu veikiančios institucijos nesugeba išlaisvinti vaiko, patiriančio akivaizdžią psichologinę suaugusiųjų prievartą, – o kaipgi kitaip galėtume pavadinti ciniškus suaugusių žmonių žaidimus, įkalinusius vaiką ir pavertusius jį savo interesų įkaitu?
Sausio 13-osios nusikaltimų žmoniškumui nedrįsta pripažinti ne tik Rusijos valdžia, bet ir kai kurios Vakarų Europos valstybės. Tą mes puikiai matėme šią vasarą, kai įtariamasis nusikaltimais žmoniškumui Michailas Golovatovas buvo milžinišku greičiu išsuktas nuo perdavimo Lietuvos teisėsaugai. Kaip teko skaityti vėliau tos specialiosios „Alfa“ grupės, šturmavusios TV bokštą, veteranų tinklaraštyje, tai jie po šiai dienai skleidžia propagandą ir Sausio 13-osios žudynes vadina „komandiruote“ bei „sėkmingai atlikta operacija“, per kurią esą net nereikėjo panaudoti šaunamųjų ginklų. Sunku net rasti tinkamus žodžius, kaip pavadinti tai, kad šiai specialiųjų KGB pajėgų grupei yra pastatytas paminklas Maskvoje, o Sausio 13-osios įvykiai priskiriami prie šios grupės nuopelnų.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo vaidmenį bei jo vertinimą tarptautinėje bendruomenėje. Nobelio taikos premijos 1990 m. skyrimas jam tarsi parodo, kaip idealizuojamas buvo šis žmogus Vakaruose. Deja, 1991 m. įvykiai ne tik Vilniuje tokio požiūrio nepakeitė.
Mano giliu įsitikinimu, tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas, kaip valstybės vadovas, yra atsakingas už SSRS ginkluotųjų pajėgų, SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ir SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) pajėgų veiksmus 1991m. sausio 13-ąją, kurie vertintini kaip karo nusikaltimai ir/arba nusikaltimai žmoniškumui. Net jeigu minėtos ginkluotosios pajėgos veikė be M. Gorbačiovo įsakymo (kaip teigia jis pats), jo tylus pritarimas arba nesiėmimas vėliau veiksmų ištirti įvykį ir nubausti asmenis, naudojusius ginkluotą jėgą (kovinius šaudmenis, sunkiąją karinę techniką) prieš civilius asmenis ir civilius objektus, taip pat sudaro pagrindą M. Gorbačiovo atsakomybei pagal tarptautinės baudžiamosios teisės standartus. Lietuvos Respublika jau dvidešimt vienus metus nori teisiškai ištirti šį įvykį, tačiau M. Gorbačiovas nebendradarbiauja su Lietuvos Respublikos teisėsauga, o Rusijos Federacija, kaip SSRS teisių ir pareigų tęsėja pagal tarptautinę teisę, atmeta Lietuvos teisinės pagalbos prašymus net šį asmenį apklausti.
1990 m. M. Gorbačiovui buvo įteikta garbinga ir prestižinė Nobelio taikos premija. Tačiau manau, kad savo veiksmais ar nusikalstamu neveikimu 1991 m. dėl įvykių Vilniuje ir kitose vietose, kai byrant SSRS buvo naudojama ginkluota jėga, M. Gorbačiovas paniekino jam suteiktą garbingą apdovanojimą. Jo pabrėžtinis nenoras reaguoti į teisėtą Lietuvos reikalavimą teisiškai ištirti šiuos įvykius ir M. Gorbačiovo vaidmenį juose tik patvirtina buvusio SSRS prezidento nehumanišką poziciją, su kuria aš, kaip žmogus dėl šių įvykių praradęs tėvą, negaliu taikstytis.
Šiandien išsiunčiau kreipimąsi į Norvegijos Nobelio taikos komitetą su prašymu apsvarstyti galimybę atšaukti Nobelio taikos premiją, įteiktą Michailui Gorbačiovui 1990 m.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju R. Povilaičiui. Mielieji, per 21 metus užaugo nauja karta, kuri apie tą ypatingą mūsų valstybės laikotarpį jau žino tik iš tėvų pasakojimų, iš to laikmečio straipsnių, nuotraukų ar vaizdo įrašų.
Maloniai kviečiu tarti žodį Liną Kojalą, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentą, kuriam Sausio 13-ąją buvo tik pusė metų ir kuris apie tuos įvykius žino iš savo tėčio, policijos pareigūno, saugojusio parlamentą tomis lemiamomis Lietuvai akimirkomis.
L. KOJALA. Brangūs laisvės gynėjai ir žuvusiųjų artimieji, Jūsų Ekscelencija Prezidente, Jūsų Ekscelencija Seimo Pirmininke, posėdžio viešnios ir svečiai, mieli tautiečiai!
Didžiuojuosi tuo, kad gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje – pasaulį išvydau praėjus keliems mėnesiams po valstybės atkūrimo akto paskelbimo. Žinoma, okupacinės pajėgos siautėjo dar ilgai, tą įrodo ir Sausio 13-osios tragedija. Tačiau faktas glosto širdį – esu nepriklausomybės kartos vaikas.
Man didelė garbė ir privilegija stovėti šioje salėje, menančioje nepaprastai svarbius Lietuvos istorijos įvykius, taip pat suvokti, ką jie reiškia mūsų valstybei. Džiaugiuosi, kad tiek tėvai, tiek mokykla man diegė vertybes, branginančias Tėvynę ir jos laisvę. Juk ne veltui sakoma: „Kiekviena karta dėl laisvės kaunasi iš naujo.“
Tačiau dėl ko gi tie tūkstančiai lietuvių pusę amžiaus dėjo galvas? Dėl ko dainomis ir širdimis stojo į akistatą su tankais? Dėl ko tą nelemtąją sausio 13-ąją žuvo tiek nekaltų žmonių? Pats neseniai būčiau atsakęs, kad dėl Lietuvos. Tačiau palikus mokyklos suolą tapo aišku, kad atsakymas apima daug daugiau. Juk Europoje net įtakingiausi politikai dabar sako: nacionalinės valstybės eros pabaiga atėjo. Kyla natūralus klausimas: ar tie, kurie mirė dėl savo tautos, iš tikrųjų tai darė tik todėl, kad ji egzistuotų dar vos keliasdešimt metų kaip valstybė?
Jie gynė daug daugiau nei teritorinį ar politinį darinį. Jie stojo į mūšį už tautą ir jos istoriją, kultūrą ir paveldą, papročius ir tikėjimą, dalykus, kurių nei represijos, nei vagonai, vežantys į Sibirą, neištrynė iš žmonių sąmonės. Valstybė suvokta kaip vienintelis kelias šioms vertybėms suprasti, taip pat saugoti ir ginti. Deja, šiuolaikinis mąstymas sako: tokia valstybė miršta.
Žinoma, tokie teiginiai gali pasirodyti neatitinkantys tikrovės, kadangi Lietuva egzistuoja ir yra pripažinta tarptautinėje erdvėje. Tačiau neregėto masto emigracija, kraupi savižudybių statistika ir tvyrantis visuotinis nusivylimas sako: kažkas – ne taip. Valstybę tarsi turime, tačiau žmonių gretos nyksta akyse.
Su milžiniškais lūkesčiais Tauta atsisuko iš Rytų į Vakarus. Ir pabrėšiu, tai tebėra vienintelis mūsų kelias. Tačiau fundamentalios problemos kamuoja ir Vakarų šalis. Išnirome iš geležinės uždangos, tačiau importavome ne tik pažangą. Kartu su ja atėjo viskas, ką didūs filosofai vadina Vakarų saulėlydžiu. Prieš jį klumpa net ir nepriklausoma valstybė. Šiam suvokimui atsiskleisti trukdo paprastas faktas – mes nevertiname savo valstybės, kaip galinčios Europai kažką duoti.
Pamiršę kultūrą, tikėjimą ir savitumą, vertybine panacėja pradėjome laikyti individualizmą, visas gyvenimo sritis diktuojantį ekonomizmą ir „pažangią“ sekuliarizaciją. A. Tocqueville’is dar XIX amžiuje įžvalgiai prognozavo, kad esant savotiškai demokratijos atmainai žmogaus nesudominsi, jei kalbėsi ne apie jį patį. Asmuo neturi laiko spręsti esmines problemas, nes yra užsiėmęs antraeiliais klausimais. Cituoju autorių: „Kiekvienas jų, užsidaręs savo kiaute, yra sakytum svetimas visų kitų likimui; visą žmoniją, kaip jam regis, sudaro jo vaikai ir artimi draugai; visi kiti bendrapiliečiai yra šalia, bet jis jų nepastebi.“ Toks individualizmas nesuderinamas su respublikos, kaip pirmiausia viešojo reikalo, sąvoka. Nyksta politika kaip tokia, o valstybės valdymas tampa vadyba, skirta elementariausiems poreikiams tenkinti.
Ne ką mažiau įsigalėjęs ekonomizmas. Kapitalizmas yra reikšminga demokratijos dalis, bet šiandien kapitalo didinimas yra tapęs vieninteliu tikslu, nors ir iracionaliu, kadangi svarbesniu net už pačią laimę. Dorybės yra svarbios tik tiek, kiek tarnauja šiam tikslui pasiekti, todėl nėra vertybės pačios savaime. Iš to kyla vartojimas, seniai paverstas nebe būtinų daiktų įsigijimu, o žmogaus saviraiškos teise. Pasitelkiant psichologiją esame įtikinami, kad neįsigiję vieno ar kito daikto nebūsime pilnaverčiai žmonės. Valstybė yra taip įsukta į sūkurį, pavadintą BVP, kad kitoms misijoms dažnai nebelieka laiko. Ar ne todėl septyni iš dešimtiems lietuvių naujausioje apklausoje teigia, jog rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę? Tačiau juk 1989 metų sovietinį BVP lygį pasiekėme tik 2006-aisiais, tai kam apskritai reikėjo tos nepriklausomybės? Ar tai ne pažeminimas visų tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę?
Europa atsisako ir savo istorinio pamato – krikščionybei neatsirado vietos nei Europos Sąjungos Konstitucijoje, nei Lisabonos sutartyje. O juk ne veltui dešimttūkstantinė minia tą sausį prie parlamentaro rūmų giedojo „Marija Marija“. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad „Dievo Žmogaus, mirusio ir prisikėlusio, nori atsikratyti „apšviestoji“ europietiška mintis, įsipareigojusi išbraukti Jį iš žemyno istorijos“. Tam įpareigojimui dalis šiandienos mąstytojų ir politikų yra nepaprastai ištikimi. Bet toks išlaisvinimas iš moralinių standartų verčia ieškoti naujų stabų. Pamiršus Dekalogą, tais stabais tampa žvaigždės, kurioms tenka nepakeliama našta ne tik linksminti, bet ir būti žmogaus etalonu. Sakau tai toli gražu ne visažinio tonu – pats esu ne ką mažiau veikiamas šių procesų, kurie iškiliems mąstytojams kelia asociacijų su žlungančia Romos imperija.
Bet žmonių sąžinė jaučia maudulį ir nevalingai blaškosi ieškodama savosios tapatybės. Jos svarbą akcentavo ir skirtį tarp šovinistinio nacionalizmo ir patriotiškumo labai aiškiai nubrėžė popiežius Jonas Paulius II. Jis teigė: „Pagrindinis pavojus Rytų Europai yra savosios tapatybės išblukimas. Reikia vengti, kad ši nepakeičiama tautos funkcija neišsigimtų į nacionalizmą. Nacionalizmą apibūdina tik savosios tautos gėrio atpažinimas ir jo siekis visiškai neatsižvelgiant į kitų tautų teises. O patriotiškumas, kaip ir meilė tėvynei, pripažįsta tokias pačias kaip ir savajai tautai kitų tautų teises, ir todėl tai sveikos socialinės meilės kelias.“
Tačiau ne viskas juoda ir niūru. Savo akimis kasdien matau bendraamžius, kurie yra pasiryžę dirbti savo šaliai. Priešingai, nei dažnai teigiama, ne visi gabiausieji emigravo ir atidavė savo protus užsieniui. Viliuosi, kad kartu su jais įgyvendinsime A. Lincolno žodžius. Ne tik didžiuosimės vieta, kurioje gyvename, tačiau savo darbais paversime… ir būsime verti jos pasididžiavimo.
Tad visi, kurie krito vardan Lietuvos, pirmiausia išsaugojo tai, kas buvo svarbu ištisoms kartoms. Esame įpareigoti branginti valstybės pamatus ir dirbdami gimtinėje kurti jos ateitį. Lietuva išliks, jeigu tuo tikėsime mes patys. Juk kiekviena karta laisvę ir nepriklausomybę turi iškovoti pati. O viltį įkvepia J. Marcinkevičiaus žodžiai: „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad tu – šventovė. Todėl, kad tu – Tėvynė.“ Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Ačiū, Linai. Labai malonu girdėti tokias jaunų žmonių kalbas. Viltis tada būna tikrai šviesi, ypač po tavo kalbos. Tikiu, kad jaunoji karta ne tik išsaugos istorinę atmintį, bet ir toliau savo darbais puoselės ir gins mums taip brangią Lietuvos laisvę.
Gerbiamieji, šiais metais minėsime dar vieną svarbų įvykį – prieš 40 metų buvo pradėtas leisti garsiausias Lietuvoje pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Drąsių ir pasiaukojančių žmonių dėka šis leidinys pasiekdavo ne tik lietuvius, bet ir pralauždavo geležinę uždangą laisvam pasauliui pranešdamas apie sovietų priespaudą ir pažeidžiamas žmogaus teises. Už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimą mūsų bičiulis S. Kovaliovas daugiau nei metus buvo kalinamas Vilniaus KGB rūsiuose ir čia, Vilniuje, nuteistas.
Dabar maloniai kviečiu tarti žodį vieną iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų, redaktorių, buvusį politinį kalinį Jo Ekscelenciją arkivyskupą S. J. Tamkevičių. (Plojimai)
Jo Ekscelencijos arkivyskupo S. J. Tamkevičiaus kalba
S. J. TAMKEVIČIUS. Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Prezidente Adamkau, gerbiamoji Seimo Pirmininke, premjere, mielas Lietuvos bičiuli Sergejau Kovaliovai ir gerbiamieji šio susirinkimo dalyviai!
Kai 1983 m. mane apgyvendino KGB rūmų požemyje, izoliatoriaus kamera priminė ano meto Lietuvos tikrovę. Betoninės sienos ir grindys, geležimi apkaustytose duryse mažas langelis, per kurį tris kartus per dieną gaudavome kalėjimo davinį, ir nepermatomas grotuotas langas. Tik pačiame lango viršuje siauras plyšelis, pro kurį buvo matyti dangaus mėlynė. Pakliuvęs į šią kamerą suvokdavai, kad esi tobulai atskirtas nuo pasaulio. Čia, šioje kameroje, tik mažytis voras be KGB leidimo ant kameros lango kasdien mezgė tinklą.
Vienoje iš šių kamerų metus laiko kalėjo didis Lietuvos draugas, Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas. Jis buvo kaltas dėl to, kad nenorėjo gyventi sistemoje, panašioje į kalėjimo kamerą, ir rėmė pastangas tų, kurie siekė iš to kalėjimo išsivaduoti.
Iš tikrųjų Lietuva, kaip ir kitos komunistinės sistemos pavergtos šalys, buvo panaši į kalėjimo kamerą. Iš mūsų buvo atimta laisvė savarankiškai tvarkyti savo politinį, visuomeninį, kultūrinį ir dvasinį – religinį gyvenimą. Nors Stalino epocha su žudynėmis, gulago pragaru ir badu marintais žmonėmis, atrodė, negrįžtamai pasitraukė, tačiau postalinistinė epocha nežadėjo nieko gero. Neklystanti partija mums visiems buvo paruošusi kelią, kuriuo turėjome žygiuoti į šviesų komunizmo rytojų. Vadinamąjį šviesų rytojų ir nė žingsnio į šalį.
Mums, Dievą tikintiems žmonėms, buvo palikta teisė melstis bažnyčioje, bet net ir ši teisė buvo ribojama. Moksleiviui, studentui ar inteligentui reikėjo gerai pasverti, ar verta rizikuoti peržengti bažnyčios slenkstį, kad nesugadintum savo karjeros.
Tačiau atėjo 1968 metai su Jungtinių Tautų paskelbtais žmogaus teisių metais, su Prahos pavasariu, su maskviške „Einamųjų įvykių kronika“, su Maskvos disidentais, mąsčiusiais, kad ir Sovietų Sąjungoje gyvenimas gali būti žmoniškesnis ir teisingesnis už esamąjį. Tuomet mes, lietuviai, labai siekėme užmegzti ryšius su Maskvos disidentais, kurie turėjo daugiau galimybių už mus paskleisti informaciją į Vakarus. S. Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų ir geriausiųjų Lietuvos draugų, padėjusių nutraukti informacinę blokadą, slėgusią mus nuo pat okupacijos pradžios, jis padėjo mums prakirsti langą į Vakarus.
Kai 1971 m. Lietuvoje surinkome 17 tūkst. parašų po Memorandumu, adresuotu generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, tai S. Kovaliovas padėjo jį išsiųsti adresatui per Jungtines Tautas. Kelias, tiesa, buvo ilgesnis, bet tikresnis, kad pasaulio visuomenė sužinos, kiek mes turime ir kiek neturime sąžinės ir tikėjimo laisvės. Šiandien tikriausiai nelengva įsivaizduoti, kaip tai buvo svarbu anuomet. Kentėti priespaudą, žinant, kad pasaulis apie tai neturi mažiausio supratimo, buvo kelis kartus sunkiau nei tuomet, kai pasidarė žinomas pasaulio žmonių bendruomenės solidarumas.
Kai 1972 m. pradėjo Lietuvoje eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, S. Kovaliovas padėjo jai pasiekti ne tik „Einamųjų įvykių kroniką“, bet ir nukeliauti į Vakarus. Anuomet tai buvo gana rizikinga veikla, bet taurūs žmonės rizikavo gabendami tiesos žodį, rizikavo norėdami patys gyventi pagal savo įsitikinimus ir padėti kitiems jaustis ne vergais, bet žmonėmis.
1974 m. atnešė sunkių išmėginimų. S. Kovaliovas buvo suimtas, tardomas ir nuteistas. Jis sumokėjo didelę kainą už draugystę su lietuviais ir kitais geros valios žmonėmis, kainą, be kurios neįmanoma pasiekti laisvės. Evangelijos žodžiais tariant, tokie žmonės kaip S. Kovaliovas yra žemės druska. Tiesa, druska yra sūri, bet labai reikalinga. Be tokios druskos visuomenei gresia išsigimimas ir laisvės praradimas.
Kiekvienai tautai reikia nuolat budėti savo laisvės sargyboje, nes ji gali būti sunaikinta nebūtinai kokios nors diktatūros, bet ir dabarties antikultūros, kuri kėsinasi ištrinti ribą tarp tiesos ir melo, tarp padorumo ir begėdystės, tarp sąžiningumo ir korupcijos, tarp šeimos ir jos imitacijos. Antikultūros, kuri daiktų, sekso ir antivertybių reklamos sraute kėsinasi palaidoti ne tik krikščioniškąsias vertybes, bet ir tai, kas kiekvienam padoriam žmogui yra brangu, kaip antai gyvybė, pagarba moteriai ir šeimai. Anuomet baisėjomės geležine uždanga, kurią pastatė okupantas. Šiandien, atrodo, reikėtų ne mažiau baisėtis savo pačių susikuriamomis uždangomis, po kuriomis mums miegant gali būti palaidoti Sausio 13-osios laimėjimai ir Kovo 11-osios viltys.
Laisvės premijos suteikimo S. Kovaliovui proga aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo tauriu žmogumi. Dėkoju Dievui, kad jaunystėje teko jį sutikti ir mokytis ne tik iš Evangelijos, bet ir iš žmonių, kurie savo gyvenimu skelbė ir liudijo tiesos ir laisvės prioritetą. S. Kovaliovo asmenyje mes pagerbiame visus tauriausius Rusijos sūnus ir dukras – Andrejų Sacharovą, Tatjaną Velikanovą, Aleksandrą Lavutą ir daugelį kitų, anuomet kovojusių už pavergtų žmonių teises ir laisves ir sumokėjusių didelę laisvės kainą. Ant tokių žmonių laikosi pasaulis. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju arkivyskupui S. J. Tamkevičiui.
Mielieji, Seimas, suprasdamas 1991 m. sausio 13-osios svarbą lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, taip pat tolesnei Rytų ir Vidurio Europos regiono politinei raidai, pabrėždamas poreikį toliau skatinti demokratijos plėtrą, žmogaus teisių įtvirtinimą, teisinės valstybės kūrimą ir lygiateisį bendradarbiavimą Rytų ir Vidurio Europoje, 2011 m. rugsėjo 15 d. įsteigė Laisvės premiją.
Dainuojama daina „Pabudome ir kelkimės“
Kviečiu šios idėjos sumanytoją, Seimo narį, Laisvės premijų komisijos pirmininką P. Auštrevičių. (Plojimai)
Seimo nario, Laisvės premijų komisijos pirmininko P. Auštrevičiaus kalba
P. AUŠTREVIČIUS (LSF[2]). Gerbiamieji esami ir buvę Lietuvos valstybės vadovai, gerbiamieji Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimieji, gerbiamieji signatarai ir Seimo nariai, didžiai gerbiamas ponas Sergejau Kovaliovai, ponios ir ponai, XX amžiaus pabaigoje Rytų ir Vidurio Europoje įvyko esminiai ir negrįžtami pokyčiai, nulėmę prievartinės sistemos griūtį. Tuos pokyčius paakino neginčijami laisvės idealai ir begalinis tikėjimas jais. Šiuo laikotarpiu ištisa žmonių karta iš naujo atgavo viltį ir tikėjimą.
Lietuvos kelią į tikrąją Nepriklausomybę ir valstybingumą mums ryškiausiai primena 1991 m. sausio 13-osios įvykiai. Tomis valandomis neginkluoti, bet nepalaužiamo tikėjimo savo pasirinkimu sutelkti Nepriklausomos Lietuvos piliečiai sustabdė praeitį mėginusias grąžinti jėgas, jas nugalėjo.
Kruvini Sausio 13-osios įvykiai atvertė naują mūsų šalies ir viso regiono istorijos puslapį. Lietuviai savo kovoje už laisvę niekada nebuvo vieni. Daugiatūkstantinės nuoširdžios paramos demonstracijos vyko Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Taline ir kituose pasaulio miestuose.
Pernai minėdami 1991 m. sausio 13-osios įvykių 20-ąsias metines supratome, kad pasiekėme naują atskaitos tašką – sukaupta istorinė patirtis ir laimėta kova už tautos pasirinkimą ne vien suteikia papildomų jėgų ateities iššūkiams, bet ir įkvepia dar kartą prisiminti laisvės idealų šauklius, tęsti jų pradėtą darbą.
Svarbu, kad laisvę jau iškovojusios šalys ir šiandien nepamirštų ir nepaliktų nuošalyje tų tautų, kurios dar tik skinasi savo kelią Laisvės link. Ta proga noriu dar kartą išreikšti paramą ir solidarumą su kaimyninėje valstybėje vis dar kalinčiais politiniais kaliniais ir tais, kurie tiki demokratijos vertybėmis.
Lietuvos Respublikos Seimas, 2011 m. rugsėjį priėmęs naują Laisvės premijos įstatymą, šiuo apdovanojimu siekė įvertinti asmenų ir organizacijų veiklą bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją Rytų ir Vidurio Europoje bei kovojant už valstybių suverenitetą.
Laisvės premijų komisija, atrinkdama pretendentą šiam kasmetiniu tapsiančiam apdovanojimui gauti, turėjo tvirtą ir aiškų sutarimą. Didžiuojamės turėdami galimybę pirmą kartą Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtą premiją įteikti Rusijos disidentui, aktyviam kovotojui už demokratiją ir žmogaus teises Sergejui Kovaliovui. (Plojimai)
S. Kovaliovo disidentinė veikla, jo kova su melu ir prievarta paremta sistema šiandien yra akivaizdus liudijimas, kad lemiamu istorijos laikotarpiu iškyla tikrieji didvyriai.
Išgyvename unikalią akimirką – disidentas S. Kovaliovas šiandien yra tarp mūsų, Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, ir tegul tai būna dar vienas paraginimas mums ir toliau tikėti aukščiausiais idealais. Tikėti ir tokiu atsidavimu ir aistra, kokia anuomet degė kovotojai už tikrąsias vertybes.
S. Kovaliovas dar 1969 m. tuometinėje Sovietų Sąjungoje įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti. Vėliau tai tapo pagrindine disidentinio judėjimo Lietuvoje jungtimi. S. Kovaliovas taip pat aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius, kurie skatino atgimti žmonių viltis sunkiausiais laikotarpiais.
S. Kovaliovas už disidentinę veiklą 1975 m. buvo nuteistas Vilniuje ir 7 metus kalėjo gulage. Šiandien Seimo rūmuose eksponuojama 30 sufabrikuotų KGB bylų, kurios mums darsyk primena tą niūrią praeitį.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo S. Kovaliovas buvo pasukęs ir į oficialiąją politiką, tačiau visuomet liko ištikimas savo ankstesnės veiklos principams.
2011 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, skelbiantį, jog pirmoji įsteigta Laisvės premija skiriama Rusijos disidentui, žmogaus teisių gynėjui S. Kovaliovui. (Plojimai) Ir išties simboliška, kad šis apdovanojimas įteikiamas Lietuvai ypač svarbią dieną – šiandien, Sausio 13-ąją.
Man, kaip vienam premijos steigimo iniciatorių, didelė garbė dalyvauti teikiant šį apdovanojimą S. Kovaliovui. Laisvės premija nėra dar vienas valdžios įsteigtas apdovanojimas – tai pačių Lietuvos žmonių suteikta išskirtinė galimybė išreikšti jų valią ir vertybių, už kurias buvo tvirtai kovota, įprasminimą.
Pradedant premijos teikimo ceremoniją norėčiau prisiminti anapalin iškeliavusio iškilaus kovotojo už demokratiją Rytų ir Vidurio Europoje, buvusio Čekijos Respublikos vadovo Vaclavo Havelo išsakytus žodžius. Anot jo, „disidentas veikia visiškai ne vardan galios. Jis jos nesiekia. (…) Disidentas nesiekia sužavėti publiką, jis nieko nesiūlo ir nieko nežada. Jeigu ką ir gali pasiūlyti disidentas, tai tik save patį, nes jis neturi kito būdo, kaip išreikšti savo ginamą tiesą.“
Šie žodžiai puikiai iliustruoja ištisus dešimtmečius besitęsiančią S. Kovaliovo veiklą ir atspindi jo nuveiktų didžių darbų dvasią.
Leiskite visų mūsų vardu pasveikinti gerbiamąjį S. Kovaliovą su pirmuoju Laisvės premijos apdovanojimu. Dėkoju. (Plojimai)
V. Povilionienė atlieka dainą „Beauštanti aušrelė“ (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji šio iškilmingo susirinkimo dalyviai, kviečiu Seimo Pirmininkę I. Degutienę įteikti Laisvės premijos statulėlę pirmajam Laisvės premijos laureatui S. Kovaliovui.
Teikiamas apdovanojimas (Plojimai)
Mielieji, man didžiulė garbė pakviesti tarti žodį pirmąjį Lietuvos laisvės premijos laureatą, nenuilstantį kovotoją už žmogaus teises, laisvę ir demokratiją, Rusijos disidentą ir politinį kalinį Sergejų Kovaliovą.
Laisvės premijos laureato, žmogaus teisių gynėjo S. Kovaliovo kalba
S. KOVALIOV. Gerbiamieji Lietuvos vadovai, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamosios ponios ir ponai! Aš labai laimingas ir labai dėkingas dėl tokio jūsų sprendimo, tačiau kyla toks klausimas. Aš suprantu, kad tai ypatinga premija, ypatinga, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą teikiama, tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą: ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas paskyrė savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui, arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi ir jie buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo tėvynę ir juos teisė už tai, kad jie nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo tam, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant dar jiems gyviems. Tie žmonės nelabai gerai ir žinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime.
Kyla ir dar labai svarbi priežastis skirti šią labai garbingą premiją kam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kam pasisekė ką nors padaryti, padaryti ką nors dėl mūsų bendros laisvės. Tačiau kam? Galbūt teisingiausia būtų skirti šią premiją šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurie vien tik Maskvoje, kaip žinome, sausio 14 d. išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją. Vienais skaičiavimais, tai buvo pusė milijono vien tik Maskvoje, kitais, kuklesniais skaičiavimais, ne mažiau kaip 3–4 tūkst. Štai tikrieji laureatai. Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkst. nežinomųjų. Suprantama, kad kažkas ją turi priimti. Taigi man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę kažką padaryti dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kitų lietuviškų leidinių, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje. Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už mūsų bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.
Aš manau, kad tuo galėčiau ir baigti savo kalbą. Tačiau leisiu sau išsakyti dar keletą padrikų replikų apie tai, ką aš manau apie Lietuvos laisvę, apie tai, ką aš dabar išgirdau čia. Lietuva išsilaisvino kovo mėnesį, apie tai buvo aiškiai paskelbta 1990 m. kovą, aš tuo metu buvau čia, Seime, turėjau garbės netgi kalbėti, o rimtai laisvė buvo iškovota 1991 m. sausio mėnesį, – visa tai buvo ankstesnio valstybingumo atkūrimas, laisvo valstybingumo atkūrimas, laisvos šalies, laisvos tautos.
Žinote, meilė yra paprasta ir kartu čia yra daug sunkumų. Mano meilė Lietuvai. Apie tam tikrus sunkumus aš čia ir norėčiau pakalbėti žiūrėdamas į savo draugų veidus. Aš niekada anksčiau niekam nesu sakęs savo tam tikrų miglotų minčių, nesu išsakęs savo miglotų svajonių 1990–1991 m., kai labai aiškiai pasireiškė išsivadavimo procesas Baltijos šalyse. Visų pirma tai buvo Lietuvoje, kuri tuo metu man buvo tikrai labai artima. Čia buvo ir mano draugiškų ryšių, ir mano likimas su ja susijęs. Tuomet manęs nepalikdavo mintys, kuriomis aš pasidalindavau galbūt tik su dviem trim pačiais artimiausiais draugais. Aš labai džiaugiuosi, kad garsiai jų neišsakiau, nes dabar suvokiu, kaip smarkiai aš tada klydau. O šios mintys buvo maždaug tokios.
Gerai. Istorinis likimas susiklostė taip, kad pastaruosius metus, kai dar vyravo komunistinė tironija, mes buvome kartu, kaip ir vienoje šalyje. Mes – okupantai ir jūs – okupacijos aukos. Dabar yra vilties įgyti laisvę mums visiems: ir okupuotiems, ir okupantams.
Aš neprisiversdamas kalbu apie save, apie savo vadinamąją tarybinę, sovietinę tautą kaip apie okupantus, nes tai yra rimtas supaprastinimas, jeigu mes manysime, kad okupantai – tik bolševikai. Okupantai – ne tik bolševikai. Okupantai ir tie, kurie leido bolševikams prieš 70 metų ir visus tuos 70 metų ar daugiau kaip pusę amžiaus viešpatauti tokioje didelėje šalyje. Tai ne teisinė kaltė, tai moralinė, istorinė kaltė, tai kolektyvinė kaltė. Tai visų pirma rusų kaltė, o rusams priklausau ir aš. Visų pirma, rusų, nes jie buvo dauguma, kuri lėmė šalies likimą. Mes leidome sau toleruoti tironiją, dauguma mūsų tą tironiją sveikino. Mes leidome, kad mūsų cerkvės melstųsi ir šlovintų tironiją ir tironą. Aš klausiu, kam tada tarnavo ši cerkvė? Negi Kristui? Taip buvo.
Štai atėjo vilčių metas, 1970–1980 m. Tai tos mintys, kurias aš viešai išsakau pirmą kartą. Aš tada galvojau – šalyje pakvipo laisve. Tai bus ilgas kelias, sunkus kelias ir bus daug išbandymų, galbūt netgi tragiškų išbandymų. Štai Baltijos šalys tuoj tuoj išeis iš Sovietų Sąjungos ir įgis dėl mūsų kaltės prarastą savo valstybingumą. Ar nebūtų geriau, jeigu jos, priešingai, liktų šios valstybės sudėtyje ir taptų mūsų avangardu visiems stengiantis išsilaisvinti? Tai būtų avangardas, nes šiose šalyse dar neužmiršta laisvės atmosfera, jos vis dar išsaugojo savo europietišką esmę. Ir kas, jei ne jos, galėtų išmokyti mus, visus likusius, būti žmonėmis?
Dabar aš aiškiai suvokiu, kiek tokie mano samprotavimai buvo nesubrendę ir netgi, pasakyčiau, pavojingi. Aš suprantu, kad paniekintas teisingumas turi būti atkurtas. Aš ir tada sveikinau Baltijos šalių išsivadavimą, tačiau ši mano mintis vis dar buvo manyje. Jos nebuvo galima pasiūlyti savo draugams, ypač iš Baltijos šalių, nes tai galėjo būti tiktai jų sprendimas, niekieno neinspiruotas sprendimas. Tačiau aš dabar suprantu, kad tai buvo naivi, ir manau, kad netgi pavojinga svajonė.
Kas vyksta dabar? Dabar laisva, ne be trūkumų, galbūt ir su rimtais trūkumais, apie kuriuos buvo kalbama iš šios tribūnos, Lietuva žengia nauju europietiškos integracijos keliu. Aš manau, kad tai yra pats viltingiausias, pats būtiniausias dabartiniame pasaulyje kelias. Štai kodėl. Laisvė nedaloma. Negali būti tikrosios laisvės nė viename žemės taške, kai tiek daug kitų teritorijų yra vis dar engiamos arba valdomos tironų arba jos yra pavojingo paklydimo kelyje, kaip tai vyksta musulmonų pasaulyje. Atėjo laikas, kai tautiniai prioritetai yra nepakankami, o kartais netgi pavojingi. Atėjo laikas, kai ypač būtina nauja politinė pasaulio paradigma. Atėjo laikas, kai reikia labai aiškiai pasakyti valdžios atstovams bet kurioje žemės šalyje: gana meluoti, gana tarti žodžius apie universaliąsias vertybes kaip šamano užkeikimus. Niekas tais užkeikimais nebetiki. Jūs sakote viena, o darote kita. Atėjo laikas veidmainiškiems politikams išrauti šiuos žodžius, atėjo laikas rimtai suvokti šiuos žodžius, šias sąvokas ne kaip užkeikimus, o kaip tikruosius gyvenimo principus.
Baigdamas aš leisiu sau papasakoti tokią gana įdomią istoriją. Neseniai buvau Prancūzijoje, apie tai jau pasakojau žurnalistams. Taigi ten mane priėmė labai daug dėl bendro reikalo padariusi organizacija – Rusijos krikščioniškasis studentų judėjimas. Aš kalbėjau kaip visada apie tą patį, kad laisvė nedaloma, kad dabar kalbama apie globalias sąvokas, apie pilietinę atsakomybę, jau ne apie nacionalinę atsakomybę, o apie globalią, nes mes – pasaulio piliečiai. Mano kalbos klausėsi pro ausis, jie nenorėjo suvokti to, ką sakiau, jiems tai buvo kaip laukinio kalbėjimai. Atvažiavo kažkoks senukas ir sako į pusiau bepročio panašias kalbas. Manęs paprašė pateikti pavyzdžių. Aš pasakiau – štai pavyzdys. Rugsėjo 24 d. Maskvoje paskirtas naujasis prezidentas, kurį karūnuos kovo mėnesį. Jūs žinote, kuo jis vardu, jūs žinote, kad jis nelegitimus, kaip buvo nelegitimus visus savo aštuonerius valdymo metus, kaip jo pasekėjas, perėmęs iš jo valdymą, taip pat yra nelegitimus, nes tai vyksta šalyje, kurioje nėra laisvų rinkimų. Negali būti legitimi valdžia, kur nėra tikro teisingumo. Nes jeigu teismas priklausomas nuo politikos, tuomet visuomenė neturi instrumentų, kuriais galėtų nurodyti valdžiai, kokios valdžios įgaliojimų ribos. Kas tai gali padaryti? Negali būti legitimi valdžia šalyje, kurioje vėl įdiegta cenzūra, dabar kur kas gudresnė, netgi geriau maskuojama negu Sovietų Sąjungoje. Jūs žinote, kad Rusijos valdžia nelegitimi, jūs žinote, kad sąvoka „perėmėjas“ – tai nedemokratiška sąvoka, tai monarchijos sąvoka. Mano sūnus – mano perėmėjas, jeigu aš karūnuotas, o prezidentas savo įgaliojimų perėmėjo neturi, negali tokio būti. Taip gali būti, jeigu toks atsiranda tik per aiškią skaidrią politinę konkurenciją. Jūs visa tai žinote. Dabar pasakykite, kas iš jūsų politinių lyderių nepasveikins pono V. Putino, kai jis kovo mėnesį bus išrinktas? Pasakykite, kas bus tas žmogus? Atsistojo vienas iš klausytojų, nustebęs, truputį pasipiktinęs skėsčiojo rankomis ir pasakė, bet juk tai protokolo reikalavimai. Štai ir esmė. Jums svarbiausia universali vertybė – protokolas, ir tuomet nereikia kalbėti apie tai, kad žmogaus teisės yra pagrindinės universaliosios vertybės šalyse, kurioms jūs atstovaujate.
Tai truputį supaprastintas, galbūt juokingas epizodas, tačiau, mano nuomone, jis iliustruoja tai, apie ką šiandien bandžiau kalbėti. Būtų gerai mums visiems siekti atsisakyti protokolo ir nemeluoti, kai to reikalauja protokolas. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju S. Kovaliovui už jo darbus, už visą jo gyvenimo veiklą kovojant už laisvę, už tiesą, už demokratiją, už žmogaus teises. Dar kartą jums labai labai ačiū. Duok Dieve, jums geros sveikatos. Spasibo vam bolšoje. (Plojimai)
M. STROLYS. Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Mielieji, dėkoju visiems šiandien buvusiems kartu, prisiminusiems tragiškas ir kartu pergalingas Lietuvos istorijos akimirkas. Skelbiu iškilmingo minėjimo pabaigą ir maloniai kviečiu visus dalyvauti kituose renginiuose, kurie bus šiandien visą dieną. Labai jums ačiū.