LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
IŠKILMINGO MINĖJIMO,
SKIRTO LAISVĖS GYNIMO IR DIDŽIŲJŲ NETEKČIŲ ATMINIMUI,
STENOGRAMA
2011 m. birželio 14 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininkė I. DEGUTIENĖ
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. V. STANKEVIČIUS
PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Pradedame iškilmingą minėjimą, skirtą Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui.
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
PIRMININKĖ. Šiandieną į iškilmingą minėjimą, skirtą Laisvės gynimui ir didžiosioms netektims atminti, pakviesti ir atvyko: Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė, Prezidentas V. Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Kubilius ir kiti Vyriausybės nariai, Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, pirmasis atkurtos nepriklausomos valstybės vadovas, Europos Parlamento narys V. Landsbergis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Europos Parlamento nariai, tremtiniai bei jų artimieji, politiniai kaliniai, disidentai, pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų vadovai, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai, Sausio 13-osios organizacijų atstovai, 1991 metais žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, tautinių bendrijų atstovai, Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovai, Lietuvos universitetų ir akademijų rektoriai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio tarybos nariai, ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyviai, moksleiviai, dalyvavę konkursuose tremties tematika, kiti didžiai gerbiami svečiai.
Kviečiu toliau minėjimui pirmininkauti Seimo Pirmininko pavaduotoją, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Č. V. Stankevičių.
PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS, TS‑LKDF*). Gerbiamieji, prieš septyniasdešimt metų, auštant birželio 14-osios rytui, šiurkštus beldimas į tūkstančių žmonių namų duris reiškė baisios kelionės pradžią. Sugrūsti į gyvulinius vagonus, trokšdami dėl vandens ir oro trūkumo, išskirtos šeimos, seneliai, moterys ir vos gimę kūdikiai buvo vežami į amžino įšalo žemę, į katorgą ir į nebūtį. Tūkstančiai tremties ir gulagų kankinių kapų Sibiro ir Arktikos platybėse ir tūkstančių išgyvenusiųjų liudijimai mus įpareigoja: negalima leisti, kad nusikaltimai žmoniškumui ir niekuo nekaltų žmonių patirtos kančios ilgainiui nugrimztų užmarštin. Tragišką istoriją turime puoselėti ir perduoti ateities kartoms.
Maloniai kviečiu tarti žodį Seimo Pirmininkę I. Degutienę.
Seimo Pirmininkės I. Degutienės kalba
I. DEGUTIENĖ. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, brangūs Lietuvos laisvės aukų artimieji, tremtiniai, laisvės gynėjai, Kovo 11-osios Akto signatarai, garbūs svečiai, iškilmingo minėjimo dalyvės ir dalyviai, brangūs Lietuvos žmonės!
Visoje Lietuvoje plevėsuojančios trispalvės, perrištos juodais kaspinais, vėl ženklina Birželio 14-ąją ir primena mums skaudžiausias tautos ir valstybės patirtis, liūdniausius išgyvenimus. Šie metai, pavadinti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, mintimis mus nukelia ne tik į 1941-ųjų didžiuosius trėmimus, į kurių atminties dvasią patenka ir Gedulo ir vilties diena, bet ir į daugelio iš mūsų tiesiogiai išgyventus 1991-uosius. Dar kartą prisimename ir atmintyje bei širdyje atrandame Sausio 13-ąją pirmąjį nužudytą Lietuvos pareigūną Gintarą Žagunį, mūsų sušaudytus muitininkus.
Prisiminkime ir pagerbkime visų laikų Lietuvos laisvės aukas – mūsų karius, partizanus ir nekaltai nužudytus civilius žmones; visus užgesusius tremtyje ir priverstinėje emigracijoje; visus fiziškai ir dvasiškai suluošintus sovietinio režimo per ilgus okupacijos dešimtmečius; visus, savo sąžine ir savo kūnais gynusius Lietuvą ir jos žemę prieš dvidešimt metų. Tokie mūsų prisiminimai ir paminėjimai yra geriausias atsakas tiems, kurie niekina lietuvių tautos pasipriešinimo pavergėjui simbolius – rezistencijos judėjimą, visus, kritusius kovoje už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę.
Pagerbkime kiekvieno iš mūsų tautos didvyrių atminimą tylos minute.
Tylos minutė
Ačiū. Mielieji, Lietuvos istorija liudija, kad priespaudos laikais tauta, subrendus naujai kartai, maždaug kas trisdešimt metų pakildavo laisvės sukilimui. XX amžiaus sukilimai bei rezistencinis judėjimas taip pat yra lietuvių tautos, kaip istorinės tautos, puoselėjančios ir ginančios savo teisę į valstybingumą, įrodymai.
Deja, 1941-aisiais Lietuvos piliečiams teko labai sunki lemtis: trumpas laikas subręsti kartu su savo nepriklausoma valstybe, žiaurūs išgyvenimai. Juk iš tikrųjų 1940-ųjų vasarą Lietuvoje gyveno daugybė žmonių, prisiminusių ar savanoriškai dalyvavusių laisvės gynimo kovose siekiant įtvirtinti ir apginti Vasario 16-osios aktą. Žiauru ir apmaudu, kad Lietuva per tremtis neteko šių iškilių žmonių – šviesiausių protų, darbščiausių ūkininkų. Cinizmas ir brutalumas vertė nutilti inteligentiją, sveiką protą ir žmogiškumą, o jų vietą užėmė gyvuliškas brutalumas, žiaurumas, jokios atsakomybės nepripažįstanti kriminalinė savivalė.
Okupantai keitė vieni kitus. Šviesuoliai buvo prievarta tildomi, vežami į lagerius Rytuose ar Vakaruose, o juos keitė komisarai ir feldfėbeliai, žydšaudžiai ir stribai, jokių ideologinių ir juo labiau jokių žmogiškų nuostatų neturintys sužvėrėję įsakymų vykdytojai – mažos lietuvių tautos ir visų Lietuvos valstybėje gyvenančių tautų naikintojai. Šį istorinį aspektą noriu pabrėžti atskirai. Lietuvos tragedija buvo ne vien lietuvių tragedija: tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių Lietuvoje tautybių žmonės: lenkai, žydai, rusai ir kiti. 1941 m. birželio viduryje buvo ištremta daugybė Lietuvos piliečių, o jau po savaitės prasidėjęs nacių ir sovietų karas atnešė kitą tragediją – holokaustą.
Tautinio atgimimo metais Lietuva ne kartą buvo lyginta su atžalynu, kuris išaugo audrų ir vėjų žiauriai nuniokotoje laukymėje. Ir vis dėlto šis tautos atžalynas augo maitinamas pačių tvirčiausių šaknų – dvasinių, tautinių, krikščioniškų, žmogiškųjų. Todėl 1991 m. Lietuva, eidama ginti parlamento ir televizijos, apverkdama ir laidodama savo muitininkus, nesitraukianti ir nesiklaupianti, iš esmės jau buvo laimėjusi kovą. Istorinio teisingumo kovą, moralės ir žmogiškumo kovą.
Šiais metais minėsime dar vieną tikrai svarbią mūsų valstybei sukaktį – 20-ąsias atkurtos Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo metines. Iš tikrųjų mūsų pripažinimas pasaulyje, grįžimas į tarptautinę bendruomenę ir Jungtinių Tautų Organizaciją buvo neabejotinas diplomatinis, politinis ir istorinis laimėjimas. Tačiau, kartoju: didžiausiu istoriniu laimėjimu laikome mūsų tautos gebėjimą išsaugoti savo šaknis, išsaugoti savo dvasią, išsaugoti milijonų širdyse tikrąją Lietuvą.
Ir šiandien suvokiu tai ne kaip įvykusį faktą, o kaip galimybę ir toliau bet kokiomis sąlygomis išlaikyti savo politinę, valstybinę ir kartu – savo dvasinę laisvę. Todėl didžiosios Lietuvos netektys visada turės šventos aukos, didvyriškumo, dieviško spindesio ženklą.
Pakartosiu kažkada jau sakytas Maironio eilutes:
„Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš deimantų pina.“
Tebūnie tai pasakyta apie kiekvieną didžiųjų netekčių metais paaukotą gyvybę ar likimą, apie kiekvieną Lietuvos laisvės auką, apie kiekvieną tiesai ir laisvei, o tai reiškia – Lietuvai, pasiaukojusį žmogų. Ačiū visiems. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Seimo Pirmininkei I. Degutienei.
Toli nuo tėvynės kartu su visais katorgininkais badą, šaltį ir smurtą kentė ir daug kunigų. Jie guodė ir malda stiprino tėvynainių dvasią, palydėdavo nuo bado ir vergiško darbo mirusius į amžinybę. Daugelis Bažnyčios atstovų mirė lageriuose, buvo nukankinti.
Kviečiu kalbėti 2010 m. ekspedicijos į Intą, Vorkutą, Kožymą, Pečiorą, Kadžaroną, Uchtą dalyvį Vilniaus arkikatedros vikarą kunigą Saulių Bužauską.
Vilniaus arkikatedros vikaro kunigo S. Bužausko kalba
S. BUŽAUSKAS. Mielieji posėdžio dalyviai, brangūs broliai ir seserys, Gedulo ir vilties dieną prisimenu įspūdžius, kurie įstrigo man visam gyvenimui iš kelionės „Atmink“, vykusios prieš metus į mūsų kraštiečių tremties vietas. Savęs vis klausiu, kodėl su tikinčiais bendraminčiais aš kaip kunigas vykau į tolimas ir užmirštas tremtinių kapines, kodėl jas tvarkėm, kodėl leidomės tais tokiais neišbrendamais keliais, kodėl kentėm panašius sunkumus, kokius patyrė mūsų broliai ir seserys prieš daugybę dešimtmečių?
Lankyti lagerių vietas, buvusius mūsų tautiečių ir kraštiečių kaimus, tvarkyti tremtinių kapus tai pirmiausia reiškia dalyvauti istorijos pamokoje. Tai sveikesnių santykių tarp skirtingų tautų palaikymas, tiesos apie praeitį priėmimas, jos apmąstymas, jos įvertinimas. Kelionė į tremties vietas mums, tikintiems žmonėms, yra išskirtinė piligrimystė, nes tokios kelionės kviečia iš naujo atrasti tikėjimą, viltį ir artimo meilę, išgyventi stiprinančią maldos jėgą taip, kaip ją išgyveno daugelis tremtinių ir lagerių gyventojų.
Daugeliui tremtinių sunkias gyvenimo ir darbo sąlygas ištverti padėjo būtent krikščioniškas tikėjimas, būtent tas supratimas, kad Dievas bado, šalčio, ligų ir vargo dalią neša kartu, neša kartu su visais kenčiančiais žmonėmis. Vien tikėjimas ir Lietuvos ilgesys darbščiausiems ir šviesiausiems, garbingiausiems mūsų krašto žmonėms teikė ištvermės ir prasmės gyvent, išgyventi tas sunkias ir alinančias, nežmoniškas sąlygas. Lietuviškai papuoštas pasviręs kryžius mišku apaugusiose, apleistose kapinėse ne tik priminimas apie mirtį. Kokia prasmė tose tolybėse statyti kryžių ir užrašyti lietuviškas raides, užrašyti lietuvišką kaimą, lietuvišką pavardę? O, pasirodo, yra prasmė ir yra pagarba.
Kryžius visų pirma yra tikėjimo ir prisikėlimo ženklas, tai vilties sklidinas kvietimas gyventi, sklidinas kvietimas priimti tiesą, kad paskutinis žodis priklauso ne mirčiai, o amžinajam gyvenimui. Dvasinių vertybių, kurias kiekvienas žmogus yra kviečiamas puoselėti, niekas negali išplėšti iš žmogaus širdies: jokia prievarta, joks abejingumas ir net mirtis. Niekas negali jų išplėšti, jeigu mes jų patys neatiduodame, jeigu patys jų neišmainome dėl laikinų ir taip greitai praeinančių dalykų. Mes visi esame kviečiami labiau branginti ir prižiūrėti sparčiai nykstančias lietuvių tremtinių kapines. Ne tik lietuvių, bet ir kitų mūsų kraštiečių kapines. Jaunimui ir daugeliui žmonių tai noriai priimamas ištvermės iššūkis, puiki galimybė ne tik ugdyti saldų ir veidmainišką patriotizmą, o darbštų ir pasiaukojantį tautiškumą, atjautą ir bendrystę. Vargo, kančios ir liūdesio žemėje tokia skani lietuviška duona, tokia graži mūsų lietuviška kalba ir taip neapsakomai saldi ir vertinga laisvės dovana.
Skausmo, kančios ir teroro prisiminimas šiomis dienomis – tai ne skundas ir ne šauksmas kerštui, o kvietimas šiandien tarp mūsų atrasti daugiau solidarumo ir paprasčiausio žmoniškumo čia, šiose salėse, valdžios rūmuose ir visuose mūsų krašto, mūsų tėvynės baruose, visose srityse. Tūkstančiai žuvusių lagerininkų ir tremtinių vis dėlto gyvena. Tai ne tik tikinčiojo žmogaus žvilgsniu, savo istorija ir išpažintomis vertybėmis šie žuvę žmonės kviečia kurti vieningą ir teisingą Lietuvą, kurią taip mylėjo ir brangino šviesiausi mūsų krašto žmonės.
Šiandien ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Vilties, kuri atkakliai ilgėsis, kad maža ir didelė prievarta niekada nesikartotų nei kraštų, šalių mastu, taip pat ir šeimose, darbovietėse, visokiose bendruomenėse, o dideli ir maži žmonės nesitaikstytų su vartotojiškumo, savanaudiškumo ir neteisybės vergyste, gimdančia naujas kančias ir naują tremtį. Drąsi viltis visada ima viršų, kad atmintis išsaugos mūsų istoriją kaip tapatumo dalį ir ugdys pagarbą žmogui, jo gyvybei, šeimai, tėvynei, vis kvies rauti pagiežą, priešiškumą, pavydą ir visada stengtis padėti vieni kitiems, paprasčiausiai žmogiškai padėti. Nes kaip mes išliksime šioje žemėje kitaip ir kaip mes nukeliausime į amžiną gyvenimą? Ačiū visiems. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame kunigui Sauliui Bužauskui.
Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininkė I. Degutienė.
PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Mielieji, dauguma Lietuvos žmonių apie tremtį žino iš tėvų ir senelių, artimų žmonių, draugų ar kaimynų pasakojimų, deja, kai kurie ir iš skaudžios asmeninės patirties. Ne vienas kolega, su kuriais kartu dirbame Seime, yra patyręs tremtinio dalią, išgyvenęs badą ir šaltį, pažeminimą ir artimųjų praradimą.
Kviečiu tarti žodį vieną iš jų – Seimo narę V. M. Čigriejienę, kuri prieš 70 metų kartu su artimaisiais sovietų represinių struktūrų buvo išvežta į Sibirą.
Seimo narės V. M. Čigriejienės kalba
V. M. ČIGRIEJIENĖ (TS-LKDF). Ačiū. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, politiniai kaliniai ir tremtiniai, signatarai, gerbiamieji kolegos, mielieji posėdžio svečiai!
Šiemet minime jau 70-ąsias 1941 metų birželio trėmimo metines. Iš visų sovietinio okupacinio režimo vykdytų represijų prieš Lietuvos žmones trėmimai – prievartinis ir masinis žmonių perkėlimas iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų į tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus – labiausiai palietė krašto gyventojus.
1939 metais pradėjo temti Lietuvos padangė. 1940 metais ji visai aptemo… Prasidėjo areštai, o 1941 m. birželio 14 d. – ir žmonių trėmimai. Galima teigti, kad Lietuvoje nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietę 1941-ųjų ar vėlesnių pokario metų trėmimai. Jie palietė mane ir visą mano šeimą. Tėvams teko labai sunkiai dirbti, išgyventi išsiskyrimą, badą, šaltį ir pažeminimus. Nežiūrint visų sunkumų, išgyvenome ir sugrįžome į Lietuvą.
1941-ųjų birželio trėmimas itin giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę, nes tai buvo pirma pažintis su nežabotu okupantų teroru, o trėmimo patirtis suvaidino lemiamą vaidmenį daugeliui lietuvių apsisprendžiant trauktis į Vakarus. Prievartinis žmonių perkėlimas tapo sudėtine sovietinės politikos Lietuvoje dalimi.
Trėmimais Sovietų Sąjungos valdantysis aparatas siekė ne tik ilgam laikui neutralizuoti realius ir tariamus komunistinės santvarkos priešininkus, pašalinti aktyviausias, sąmoningiausias gyventojų grupes, įbauginti gyventojus, užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui, bet ir atimti, ir užvaldyti jų turtą, taip pat pakeisti Lietuvos ir kitų kraštų gyventojų tautinę sudėtį. Ne paskutinę vietą vaidino ir ekonominės priežastys, mat tremtiniai tapo pigia ir beteise darbo jėga, skirta apgyvendinti ir įsisavinti tolimiausius Rusijos kraštus ir sritis.
Sovietinis saugumas stropiai registravo moteris, vaikus, kurie turėjo išvykti kartu su vyrais, tėvais. Dėmesys buvo kreipiamas ne į pavienių asmenų, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, kultūrinė, socialinė ir visuomeninė įtaka.
1941-ųjų trėmimas užima ypatingą vietą, mat būtent jis turėjo likviduoti pačius protingiausius ir sąmoningiausius Lietuvos piliečius, nutiesiant kelią lengvesniam Lietuvos sovietizavimui. Absoliučią daugumą – apie 75 procentus – sudarė buvusių Lietuvos Respublikos partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai, aktyvistai, buvę aukšti valstybės tarnautojai, Lietuvos saugumo ir policijos pareigūnai, mokytojai, inteligentai, verslininkai, turtingesni ūkininkai ir jų šeimų nariai. Šis trėmimas pasižymėjo ir dideliu nežmoniškumu: vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvežti į lagerius, o šeimos – į tremties vietas. Buvo pakeistas tūkstančių žmonių įprastas gyvenimo būdas ir užsiėmimas, žmonės priverstinai įkurdinti svetimoje aplinkoje, atšiaurioje gamtoje, apsupti kitos kultūros ir mentaliteto žmonių su savo kalba ir papročiais.
Sovietų Sąjunga vykdė Lietuvos gyventojų genocidą. Kruopščiai jį slėpdama, kaip įmanydama stengėsi genocido akcijas „įvilkti“ į sovietinių įstatymų rūbą. Tad kuo Stalino budeliai skyrėsi nuo Hitlerio budelių? Ogi niekuo. Ir vieni, ir kiti atnešė Lietuvai vergovę ir kančią, niekino mūsų moteris ir vaikus.
Sovietinio genocido kaltininkai turbūt niekada nepagalvojo, kad visi jų nežmoniški, prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą nukreipti veiksmai taps vieši bei svarstomi, kaip atitinka tarptautinės teisės normose numatytus genocido nusikaltimo požymius.
Lietuvos laisvė, patirti kankinimai ir okupantų žvėriškumas niekuomet netaps tik istorija, tik vadovėliuose ir knygose surašytais istoriniais faktais ar statistikos skaičiais. Šimtai tūkstančių žuvusių ir engtų bei kankintų nekaltų Lietuvos piliečių – tai išgyventa realybė, kurios atminimas dar ir šiandien verčia krūptelėti. Jau tuometinio mirtino pavojaus akivaizdoje virš mirčių ir praradimų nušvito vertybės, kurias Lietuva apgynė ir išsaugojo šioms dienoms ir ateičiai. Okupantų pralietas kraujas suvienijo lietuvių tautą ir sutvirtino solidarumo jausmą – mes visi, nors ir engti, esame Lietuvos valstybė. Kruvinojo tvano tragedija išbandė mūsų žmones, jų ištikimybę tėvynei ir laisvei. Tai vertybės, daugelį engtų tautų atvedusios į siekį gyventi laisvai ir demokratiškai. Neturime teisės to pamiršti. Šį atminimą ir siekį gyvenimą grįsti šiomis vertybėmis privalome skiepyti jaunajai kartai.
Tikiu, kad šios istorinės tiesos niekuomet ir niekam nepavyks ištrinti nei iš istorijos, nei iš mūsų atminties. Tikiu, kad išsaugosime laisvos šalies laisvų piliečių istoriją ir tęsime ją kilniai ir garbingai. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju V. M. Čigriejienei.
Apie sovietų terorą, jo mastą ir cinizmą liudija tiek asmeniški žmonių prisiminimai, tiek ištisai sufabrikuotos bylos, kiti dokumentai. Todėl tarti žodį apie trėmimų bei represijų mastą kviečiu į tribūną istoriką akademiką Antaną Tylą.
Istoriko akademiko A. Tylos kalba
A. TYLA. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Seimo Pirmininke, Lietuvos premjere Andriau Kubiliau, tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai, Lietuvos atkūrimo patriarchai ir visi, susirinkę į šį iškilmingą paminėjimą!
Šiandien mes prisimename prieš 70 metų – 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos pradėtą Lietuvos valstybės piliečių genocidą, prisimename Lietuvos gyventojų šeimų masinių trėmimų į sovietinės imperijos atšiaurias vietoves pradžią. Tai buvo tik šios formos genocido pradžia, nes sovietinę okupaciją ir aneksiją lydėjo daugiau kaip dešimtmetį besitęsę masiniai šeimų trėmimai. Tai buvo vienas iš Lietuvos piliečių valstybinio sąmoningumo naikinimo, jų išrovimo iš tautinės, socialinės ir tradicinės kultūrinės aplinkos būdų.
Apie lietuvių sovietinę tremtį kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau žinome, dalis čia dalyvaujančių patyrė tremties dalią.
Mes turime gausią tremties istoriografiją, kurią dar okupacijos metais išplėtojo išeivijos lietuviai, o po nepriklausomybės atkūrimo – ir Lietuvos tyrinėtojai. Iš visų tremties tyrimų pirmiausia norėčiau išskirti fundamentalią ištikimo mokslui šviesios atminties kolegos daktaro Eugenijaus Grunskio monografiją „Lietuvos gyventojų trėmimai“, istoriko Arvydo Anušausko studiją „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, taip pat lietuvių išeivijos studijas, Amerikos lietuvių organizuotoje „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ serijoje išleistą dokumentų rinkinį apie sovietinės valdžios trėmimų organizavimą ir vykdymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtus fundamentalius tremtinių vardynus, šios institucijos, taip pat „Lapteviečių“ bendrijos ir Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Šiaulių universiteto parengtus bei savo iniciatyva išleistus, taip pat periodiniame leidinyje „Tremtinys“ skelbtus tremtinių prisiminimus. Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras“ į tremties vietas apleistų tremtinių kapų tvarkyti. Tik šia proga gaila, kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ išgyvenimus, bet neranda laiko, vietos ir tematikos šiai mūsų dramai pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje. (Plojimai)
Prisimindami birželio trėmimą ir jo aukas, dar kartą sau turime pakartoti ir atsakyti į klausimus – kas trėmė, kodėl trėmė, ką trėmė, kur trėmė, kaip trėmė, kokius tautinius, pilietinius, intelektualinius nuostolius Lietuva dėl to patyrė, ir kartu suvokti Lietuvos valstybės svarbą tautai išlikti.
Dėl riboto laiko ne į visus tuos klausimus atsakysiu. Paliksiu patiems pamąstyti, nes bendriausi dalykai yra visiems žinomi, paminėtų autorių istoriografijoje ištyrinėti ir sutinkami viešojoje erdvėje. Tačiau ir žinomi muzikos kūriniai atliekami po šimto ir daugiau metų nuo jų sukūrimo ir vis tiek jų klausomasi. Lietuvos ir mūsų tautos istorija, kaip ir muzika, turi skambėti ir būti nuolatos girdima. Ji ugdo valstybinę savimonę, orientuoja politikus, jaunimą.
Taigi kas ir kodėl trėmė? Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga savo grandiozinėmis karinėmis pajėgomis okupavo sutrikusią Lietuvą, po dviejų dienų, tai yra birželio 17 d., sovietinis gynybos liaudies komisaras maršalas Semionas Timošenko pasiūlė Sovietų Sąjungos vadams nedelsiant sovietizuoti Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes. Iššifravus šį siūlymą į suprantamą kalbą, tai reiškė – sunaikinti visus okupuotos Lietuvos valstybės suverenumo ženklus, sunaikinti Lietuvos valstybinę savimonę saugančius jos piliečius, juos nutautinti, surusinti ir sukurti kolaborantų administraciją, mankurtų tautą.
Ši programa buvo vykdoma. Suverenumo institucijas jėga ir klasta nesunku buvo fiziškai sunaikinti. Daug sudėtingiau buvo sunaikinti tautos valstybinį turinį turintį patriotizmą, neapykantą okupantams ir sustabdyti antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje plėtrą. Tam, be kitų represijų, turėjo pasitarnauti masiniai lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimų trėmimai. Jie, kaip minėta, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1951 m., o mažesniu mastu – iki 1953 m.
Daktaro E. Grunskio duomenimis, tuo laikotarpiu Sovietų Sąjunga su marionetine administracija Lietuvoje surengė 35 trėmimo akcijas. Masiniai, vienu metu visą Lietuvą apėmę, buvo 5 trėmimai: tai jau minėtas 1941 m. birželio 14 d. trėmimas, kai buvo ištremta 5728 šeimos, 17485 gyventojai (tas skaičius yra varijuojantis, bet turbūt greitai nusistovės; šiems tremtiniams numatytas tremties laikas buvo 20 metų); 1945 m. pavasarį ir liepos – rugpjūčio mėn. ištremta 1959 šeimos, 8226 gyventojai; 1948 m. gegužės 22 d., per „Pavasario“ pavadinimu užkoduotą trėmimą, ištremta 11365 šeimos ir 40002 gyventojai; 1949 m. kovo 25 d., per kodu „Bangų mūša“ pavadintą trėmimą, ištremta 8817 šeimų ir 29180 gyventojų; per „Rudens“ kodu pavadintą 1951 m. spalio 2–3 d. trėmimą ištremta 4009 šeimos ir 16150 gyventojų.
Iš viso per tuos trėmimus buvo ištremta 44 tūkst. šeimų ir apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Tremtys iš esmės buvo Sovietų Sąjungos permanentinis karas prieš aneksuotą, bet vis dar gyvą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės viltį tebenešiojančią ir kovojančią lietuvių tautą. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą paskelbimas. Į kraštą buvo permetami papildomi kariniai daliniai. Kiekvienas trėmimas buvo lyg karo stovis, nors jis buvo panaikintas 1946 metais, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudydavo.
Grįžkime prie Birželio trėmimo.
Ką trėmė?
Tvirtinama, kad jau 1940 metų vasarą kolaborantai pradėjo kalbėti apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus. Maskvos nurodymu NKVD pradėjo sąmoningų Lietuvos piliečių, kuriuos okupantai pavadino sau geriau suprantamu terminu „kontrrevoliuciniu ar socialiai svetimu, antisovietiniu elementu“, apskaitą. Suskirstė juos, tuos piliečius, į 11 kategorijų. 7 kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, Vyriausybės narius, diplomatus, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, mokytojus, verslininkus, ūkininkus.
Pasitelkus Lietuvos komunistus ir komjaunuolius, iš Sovietų Sąjungos atsiųsti lietuviškai nemokantys čekistai rausėsi archyvuose ir rinko duomenis, skirstė piliečius į kategorijas, sudarinėjo jiems bylas.
1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos NKGB pasiuntė į Maskvą pagal kategorijas sugrupuotus aktyviausius Lietuvos valstybės piliečius, pasiūlė juos areštuoti ir prievarta ištremti iš Lietuvos. Į pasmerktųjų sąrašą buvo įtraukta 15 tūkst. 800 Lietuvos piliečių. Šis skaičius keitėsi. Kremlius nedelsė ir gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos kompartijos Centro komitetas ir Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, pavadintą „Apie socialiai svetimo elemento ištrėmimą iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“.
Gegužės 23 d. Lietuvos kompartijos Centro komitetas, pirmininkaujant Antanui Sniečkui, patvirtino Maskvoje priimtą sprendimą, pažadėjo, kad Lietuvos komunistai prisidės prie trėmimo, davė nurodymus apskričių partinėms organizacijoms uoliai dalyvauti organizuojant trėmimą ir jį vykdyti.
Kaune buvo suformuotas operatyvinis trėmimo štabas, kurį sudarė čekistai: Piotras Gladkovas, Davidas Bykovas, Semionas Choleva, Ivanas Bakulinas, Jakovas Medvedevas, Piotras Popovas, Fiodoras Gerasimovičius, Aleksandras Ivanovas, Pavelas Guzajevas, Vladimiras Antonovas. Visame Pabaltijyje vykdomą trėmimą kontroliavo štabas Rygoje, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykę čekistų vadovai Ivanas Serovas ir Viktoras Abakumovas. Maskvoje sėdėjo už tremtį atsakingi Laurentijus Berija ir Vasilijus Černyšovas. Po nutarimais ir instrukcijomis tremti matyti A. Sniečkaus, M. Gedvilo, J. Paleckio, Alfonso Gailevičiaus ir kitų kolaborantų parašai.
Maskva, ragindama vietinius kolaborantus ir čekistus, mokė ir pabrėžė (cituoju): „Antisovietinių elementų iškeldinimas iš Baltijos respublikų yra didelės politinės svarbos uždavinys. (Kartoju: „Didelės politinės svarbos uždavinys.“) Ar sėkmingai jis bus išspręstas, priklausys nuo to, kaip kruopščiai apskričių operatyviniai trejetai ir operatyviniai štabai gebės parengti operacijos vykdymo planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Čia svarbu, kad operacija vyktų be triukšmo.“
Nusikaltėliai visada vengia triukšmo ir viešumo. Taigi ir čia buvo prisibijoma, kad trėmimas gali sukelti pasipriešinimą.
Pagal profesijas daugiausia buvo ištremta ūkininkų (20 %), tarnautojų (10 %), darbininkų (7 %) ir mokytojų (6 %). Tarp ištremtųjų buvo 27 % vaikų ir paauglių iki 17 metų.
Šeimos kaip medžiai buvo išraunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšio su savo Tėvyne.
Kur trėmė? 58 % tremtinių buvo ištremta į Altajų, 27 % – į Novosibirsko sritį. Iš Altajaus 2785 lietuviai ir kiti Lietuvos piliečiai buvo antrą kartą ištremti į Lenos žiotis, prie Laptevų jūros, kur patyrė ypač baisius pasityčiojimus, bado ir vargo likimą.
Nuostoliai. Iš 1941 metų tremtinių iki 1953 metų išgyveno tik 5400, arba pusė. Nuo Laptevų jūros ir Lenos žiočių grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių.
Čekistų ir kolaborantų siautėjimas trėmimo metu, tremiamųjų sugrūdimas į gyvulinius vagonus sukėlė teisėtą lietuvių pasipriešinimą. Utenos, Rokiškio, Šiaulių, Marijampolės apskrityse susikūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam terorui būriai, kurie tapo ginkluoto Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus organizuota pirmine jėga.
Prisimindami 1941 m. birželio trėmimą, mes solidarizuojamės su tą tragediją išgyvenusiaisiais. Kartu mes turime jausti atsakomybę ir saugoti savo valstybę, kad jai ir jos piliečiams nekiltų toks pavojus, kokį patyrė sovietinės okupacijos metais. Dabar mus saugo ES ir NATO bendradarbiavimas. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi būti įsisąmoninęs dorus ir garbingus įsipareigojimus Lietuvos valstybei saugoti ir ginti. Net ir sunkiausiu jai ir tautai metu.
Kartu, pagerbiant tremtinius, kyla klausimas – ar mūsų teisėsauga neprivalo tarti savo moralinio nuosprendžio visiems pagrindiniams tų gyvulinių vagonų trėmimų organizatoriams ir vykdytojams?
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkoju gerbiamajam istorikui A. Tylai. O dabar į tribūną kviečiu tarti žodį kolegą Seimo narį, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą V. Žiemelį.
Seimo nario, Nepriklausomybės Akto signataro V. Žiemelio kalba
V. ŽIEMELIS (KPF). Ačiū, gerbiamoji Seimo Pirmininke. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Respublikos Prezidente Valdai Adamkau, Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamieji politiniai kaliniai, tremtiniai, signatarai, Seimo nariai, garbūs svečiai!
Giliu brežnevinės stagnacijos laikotarpiu iš draugo (beje, dabar dirbančio teisėju), turėjusio tiesioginį ryšį su Katalikų bažnyčios kunigais, platinusiais disidentinę literatūrą, gavau paskaityti atšviestą prisiminimų knygą autorės, iškentėjusios 1941 metų birželio trėmimus į tundrą. Beje, mes jau pradedame pamiršti ypač didelį ir Bažnyčios indėlį ne tik išlaikant tikėjimą, tautos dvasingumą, bet ir vykdytą ypač pavojingą pogrindinį darbą skleidžiant tiesą apie trėmimus, sovietinės sistemos susidorojimus su inteligentija, kitais patriotiškai nusiteikusiais asmenimis bei siekį ištrinti iš lietuvių atminties garbingą tautos praeitį.
Skaitydamas šį kūrinį nesugebėjau sutramdyti ašarų. Verkiau nesigėdydamas. Ir dabar atmintyje išlikę tremties siaubą aprašantys vaizdiniai: neįsivaizduojamos ištremtųjų į tundrą kančios, badas, šaltis. Siaučiant pūgai, smelkiant kūną paralyžiuojančiam šalčiui Berijos monstrai išmetė tiesiog į plyną lauką kostiumais ir kita vasarine apranga apsirengusius mokytojus, gydytojus, kitus tautos šviesulius, jų vaikus, kurių tik nedidelė dalis atlaikė mėnesius trukusią siaubingą, alkaną, į nežinią vedančią kelionę gyvuliniais vagonais.
Ištremtųjų į snieguotą tundrą skaičius tirpo neišpasakytai greitai: iš pradžių mirė vaikai, po to seneliai ir kiti silpnesnės sveikatos žmonės. Galiausiai, kai išgyveno tik stipriausieji, po savaitės sargybiniai, jeigu galima taip pavadinti šias žmogiškąjį kūną turinčias žmogystas, leido statyti barakus. Nedidelei daliai išlikusiųjų teko iškęsti neįsivaizduojamas gyvenimo sąlygas, sovietinių sargybinių patyčias. Jos pasižymėjo ypatingu žiaurumu, paminant bet kokį žmogiškąjį orumą.
Prisimindamas vaizdinius, aprašytus šių trėmimų liudytojos, ir šiandien sustingstu ir pagalvoju, iš kur jie sėmėsi stiprybės tai ištverti? Prieš tai kalbėjęs kunigas atsakė: juos stiprino Dievas, meilė Tėvynei. Tada verkiau, o atgimimo laikotarpiu kartu su kitais įsipareigojome visomis įmanomomis priemonėmis rūpintis išlikusiais po lagerių tremties asmenimis ir jų vaikais.
Metai, kasdieninė rutina, be to, dar krizė tremtinių, politinių kalinių problemas nustūmė tarsi į antrą planą net ir dešiniųjų politinių jėgų dienotvarkėje.
Mane tarsi pažadino labai aiškūs ir teisingi daugiau kaip tris dešimtmečius lageriuose iškentėjusio signataro Balio Gajausko žodžiai, pasakyti mano vadovaujamoje darbo grupėje, kuriai pavesta parengti Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą taip, kad politiniams kaliniams nereikėtų įrodinėti Aukščiausiajame teisme, jog jie sovietinių okupacinių teismų buvo įkalinti neteisėtai. Balys paklausė – kodėl mes, politiniai kaliniai, turime įrodinėti, kad esame nekalti? Juk mus susodino į gyvulinius vagonus ir ištrėmė okupantai.
Balys teisus, padarykime, ką dar galime padaryti, kad mūsų tautos kankiniai bent jau gyvenimo saulėlydyje galėtų gyventi oriai.
Norėčiau priminti, ką skelbia 2009 m. Terezino deklaracija, skirta holokaustą išgyvenusių asmenų ir kitų nacių persekiojimo aukų gerovei. Štai ką ji skelbia:
– pripažįstame, kad holokaustą išgyvenę asmenys, įskaitant ir tuos, kurie holokausto baisumus iškentė būdami maži ir bejėgiai vaikai, patyrė precedento neturinčią fizinę ir emocinę traumą;
– nepriimtina, kad ankščiau savo gyvenime patyrusieji tokias kančias senatvėje gyventų skurdžiai.
Tai dokumentas, kurį pasirašė ir Lietuva. Turime galimybę pasimokyti iš gero pavyzdžio ir jį pritaikyti sovietinį genocidą patyrusių aukų atžvilgiu.
Mūsų tautos kankiniai – politiniai kaliniai ir tremtiniai – taip pat nusipelnė būsimus metus gyventi oriai.
Birželio 14-oji – ypatinga diena. Prieš 70 metų okupacinė totalitarizmo mašina iš gimtųjų sodybų ir namų išplėšė ir gyvuliniais vagonais į tundros bei Sibiro tremtį ištisomis šeimomis išgabeno mokytojus, gydytojus, politikus, valdininkus, ūkininkus ir kitus patriotus – Lietuvos elitą, tautos žiedą. Trėmė vien už tai, kad jie mylėjo Tėvynę, sąžiningai dirbo.
Šiandien ir ryt – juodosios mūsų politinio kalendoriaus dienos, vieni tamsiausių mūsų valstybės ir tautos istorijos puslapių. Dvi žiauriausios mūsų istorijos datos išsirikiavo viena šalia kitos: 1940 metų birželio 15-oji ir 1941 metų birželio 14-oji. 1940-ųjų birželio 15-oji nulėmė visas tolesnes mūsų nelaimes: nepriklausomybės praradimą, būsimąsias kitas okupacijas, tremtis, politinę emigraciją, Bažnyčios persekiojimą bei lietuviškojo mentaliteto deformacijas.
Pasitaikančios pastabos apie tai, jog tariamai mūsų atmintinos dienos sudėtos tik iš liūdnų datų, tai yra ne kas kita, kaip bandymas nugramzdinti užmarštin dalį mūsų bendrosios istorijos.
Gedulo ir vilties diena turi likti kalendoriuje kaip XX šimtmečio atminimas ir visos Europos istorijos dalis. Šių metų birželio 6 d. Strasbūro plenarinės sesijos metu Europos Parlamento nariai prisiminė Sovietų Sąjungos okupuotose Baltijos šalyse įvykdytų trėmimų 70-ąsias metines ir pasmerkė sovietų režimo nusikaltimus. Europos Parlamento Pirmininkas Jerzis Buzekas priminė, jog pagrindinis trėmimų tikslas buvo sunaikinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos visuomeninį bei politinį elitą, ir teigė, kad visų europiečių pareiga yra branginti šimtų tūkstančių sovietinio režimo aukų Baltijos šalyse atminimą.
Papildyčiau: šiomis tautos kankinių aukomis, kovotojų krauju buvo klojamas kelias į Lietuvos nepriklausomybę.
Nevalia to pamiršti mums ir ateinančioms kartoms.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkoju Seimo nariui V. Žiemeliui.
Brangieji, okupantai nei tremdami Lietuvos žmones, nei vykdydami kitas represijas neskirstė žmonių pagal tautybę ar profesiją. Naikinti, palaužti fiziškai ir dvasiškai, įbauginti buvo siekiama visus mūsų Lietuvos piliečius. Todėl prisimenant didžiąsias Lietuvos netektis kartu su spygliuota viela aptvertų lagerių vaizdais prieš akis išnyra ir getų aptvarai, juose nužudyti nekalti Lietuvos gyventojai. XX a. viduryje žydų tautybės žmonės patyrė ne vieną išmėginimą: ir tremtį, ir getą, ir siaubingas žudynes.
Kviečiu į tribūną Žydų bendruomenės tarybos narį, Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininką Tobiją Jafetą. Šio žmogaus artimieji buvo ištremti į Sibirą, o jis pats, būdamas vaikas, perėjo geto pragaro vartus. Prašom. (Plojimai)
T. JAFETAS. Gerbiamosios ponios, gerbiamieji ponai! Man didelė garbė prabilti į jus ir į mano gimtojo krašto žmones iš šios garbingos tribūnos. Savo kalbą skiriu žuvusiems tremtiniams ir holokausto aukoms atminti.
Pamėginsiu trumpai per vienos giminės istoriją parodyti, kokias kančias ir netektis sukūrė ir įteisino Stalino ir Hitlerio diktatūros.
Aš, Tobijas Jafetas, esu Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas. Sąjungą sudaro 98 nariai. Kiekvienas iš narių yra prieš karą gyvenusios gausios žydų bendruomenės palikuonis. Visa bendruomenė buvo pasmerkta mirti, bet per stebuklą tik nedidelė jos dalis išliko gyva. Išlikusiųjų gyvenimo istorijos aprašytos knygoje „Su audra širdyje“, kurią 2003 m. išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Labai glaustai papasakosiu jums apie savo artimųjų, gyvenusių Lietuvoje ir Latvijoje, likimą ir apie žmones, kurie vokiečių okupacijos metais išgelbėjo mane nuo pražūties.
1941 m. birželio 14 d. mano dėdė Aleksandras Jafetas su žmona Sonia iš Kauno buvo ištremti į Sovietų Sąjungos tolimuosius kraštus. Ten teta nepakėlė tremties gyvenimo ir tremtyje mirė. Dėdė Aleksas 17 metų kalėjo Sovietų Sąjungos lageriuose.
Iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą buvo tremiami įvairių tautybių gyventojai. Žydų bendruomenės turimais duomenimis, deja, neišsamiais, buvo ištremta 2055 žmonės, t. y. proporcingai gyventojų skaičiui žydų buvo ištremta 1 %, lietuvių – 0,5 %. Tuo metu sovietinė valdžia siekė, kad eksploatatorius, kaip klasę, reikia panaikinti. Apšauktieji eksploatatoriais buvo paversti beteisiais vergais ir marinami Sovietų Sąjungos tolimųjų kraštų stovyklose.
Vokiečių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azrieliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jafet, buvo įkalinta Rėzeknėje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas.
Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra apie 200.
Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo Pasaulio Teisuoliai: Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Pranė Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Adomas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.
Minint Lietuvoje tragišką 1941 m. birželio 14 d., trokštu ir siekiu, kad tai daugiau niekada nepasikartotų, kad žmonės nebūtų rūšiuojami pagal socialinę padėtį arba kilmę, kad žmonės nebūtų rūšiuojami pagal rasę ir tautą, kad santykiai tarp valstybės piliečių būtų geranoriški ir pakantūs, kad santykiai tarp valstybės ir jos piliečių būtų geranoriški.
Kiekvienoje kartoje būna gerų žmonių, bet būna ir blogų. Mūsų šventas uždavinys – auklėti būsimas kartas, kad gerų žmonių būtų daugiau, o blogi žmonės neturėtų progos pasireikšti, kaip tai buvo anuo metu. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju T. Jafetui.
Mielieji, prabėgo ištisi dešimtmečiai nuo tada, kai prieš 70 metų Lietuvos žemė raudojo savo vaikų. Šiandien vėl laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje užaugo nauja karta, jauna karta, kuri apie trėmimus, žudynes sužino iš pasakojimų, nuotraukų, perskaito knygose. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų jaunimu, kuris neabejingas savo valstybės praeičiai, kuris ja aktyviai domisi ir saugo istorinę atmintį. Kaip žinome, jaunimo ekspedicijos nuolat vyksta į tremties vietas, tvarko toli nuo tėvynės amžino poilsio atgulusių mūsų tėvynainių kapus, atstato griūvančius antkapių kryžius.
Savo mintimis, išgyvenimais ir patirtimi pasidalyti su šio minėjimo svečiais ir kartu su savo bendraamžiais kviečiu 2010 m. ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyvį Paulių Mieželį. (Plojimai)
2010 m. ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyvio P. Mieželio kalba
P. MIEŽELIS. Didžiai gerbiami ir mieli posėdžio dalyviai! Pasaulyje yra buvę stebuklų, kai būrys skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių klausydamiesi to paties teksto suprato jį, tarsi jis būtų skambėjęs kiekvieno jų gimtąja kalba. Negana to, kiekvienas klausydamas tų pačių žodžių girdėjo tai, kas jam buvo svarbiausia ir ką jam reikėjo išgirsti, lyg į kiekvieną būtų kreiptasi asmeniškai.
„Misija – Sibiras“ yra vienas tokių stebuklų. Leiskite atskleisti kodėl. Į ekspedicijas „Misija – Sibiras“ vyksta jaunuoliai, atspindintys visą Lietuvos jaunimo įvairovę. Jie ten vyksta tvarkyti tremtinių kapaviečių. Kad ir kokie skirtingi būna šie jaunuoliai, Sibiras paliečia kiekvieną ir nepalieka abejingų tremtinių aukai. Išvykę į ekspediciją žmonės visas tas dienas Sibiro platybėse girdi daugybę garsų, kurie lydėjo ir tremtinių vargo dienas. Mes girdėjome riedančio traukinio ratų dundėjimą, ant apleisto kapo išaugusį medį pjaunančio pjūklo džyravimą, kryžių skaptuojančio kalto pokšėjimą, šildančios ir raminančios ugnies spragsėjimą, po darbo dienos galandamo kirvio brūžavimą, į naują kapinių tvorą kalamo vinies caksėjimą; klausėmės išnykusiame tremtinių kaime gėles renkančių mergaičių traukiamos liaudies dainos; girdėjome tariamus pavienius Sibire užaugusių našlaičių atmintyje išlikusius lietuviškus žodžius ir be galo iškalbingą šviesios Sibiro nakties tylą.
Visais šiais garsais mums kiekvienam asmeniškai kalbėjo Istorija. Ta istorija, kurios atminimą pagerbti šiandien esame čia susirinkę.
Sibire kiekvienas įdėmiai klausėmės Istorijos žodžių savo širdimi ir apmąstėme juos protu, nes ši istorija nėra vien praeitis. Įvykiai prieš septyniasdešimt metų lėmė, kad dabar gyvename būtent taip, o ne kitaip. Todėl, kad ši istorija nėra tik apie senolius. Sibiro tremtis tuomet palietė ir mūsų bendraamžių gyvenimus. Jų pavyzdys ir nepalaužtas tikėjimas įkvepia mus įveikti šiandienos iššūkius, o svarbiausia, kad ši istorija yra gyva. Ir ji gyvuos mumyse, nes jaunimui brangi ši auka už laisvę, kuria gyvename.
Jau šeštus metus „Misija – Sibiras“ dalyviai vyksta į atokias tremtinių gyvenvietes, kad, tvarkydami Sibiro žemėn atgulusių mūsų tautos kankinių kapavietes, išreikštų pagarbą nukentėjusiesiems nuo represijų prieš Lietuvos gyventojus ir pasiruoštų vykdyti pagrindinę savo misiją: grįžus į Lietuvą keliauti po mokyklas ir pasakoti moksleiviams apie tremtį. Jaunuolių dėmesys ir susižavėjimas byloja, kad Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, o mūsų misija – prasminga. Tai skatina visus mus dar uoliau dalintis Sibire patirta istorija, kad kuo daugiau jaunų lietuvaičių atrastų sau tinkamus žodžius ir darbus išreikšti savo patriotiškumui. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkoju Pauliui. O šioje salėje yra ir šiais metais į misiją vyksiantys Lietuvos jaunuoliai, kurie tęs pradėtą darbą: tvarkys mūsų tremtinių kapus, susitiks su vietos lietuviais. Dėkojame jiems ir linkime ištvermės, stiprybės atliekant šią tikrai svarbią misiją.
Mielieji, mūsų iškilmingas minėjimas eina į pabaigą. Šiandien prisiminėme itin skaudžius mūsų žmonėms ir valstybei įvykius, pagerbėme didžiąsias 1941-ųjų Lietuvos gyventojų aukas, tačiau ne veltui šią dieną vadiname ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Minėdami ir prisimindami istorinius skaudulius, privalome žvelgti į rytojų ir dėti visas pastangas, kad tokia tragiška istorija daugiau niekada niekada nepasikartotų. Dėkoju visiems, kurių darbai ir pastangos tarnauja šiam kilniam tikslui. Linkiu visiems nukentėjusiesiems bei jų artimiesiems sveikatos, stiprybės ir sėkmės. Dėkoju minėjimo svečiams ir kviečiu visus dalyvauti kituose renginiuose, skirtuose Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui.
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė!
PIRMININKĖ. Iškilmingą minėjimą baigėme. Visiems dar kartą labai dėkoju. Kviečiu pirmiausia į Nepriklausomybės aikštę, o po to dalyvauti kituose renginiuose.
Savo kolegoms Seimo nariams primenu, kad 15.00 val. renkamės į mūsų kasdieninio darbo plenarinių posėdžių salę, renkamės į vakarinį plenarinį posėdį. Dėkoju ir gražios, prasmingos dienos.
Dėmesio! Informacija: pamestas Giedros Kudarauskienės pasas. Prašom prieiti, paduosim. (Skamba muzika)
* Santrumpų reikšmės: KPF – Krikščionių partijos frakcija; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.