LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

KOVO 11-OSIOS, LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENOS,
IŠKILMINGO MINĖJIMO

STENOGRAMA

 

2011 m. kovo 11 d.

 

Pirmininkauja Seimo Pirmininkė I. DEGUTIENĖ
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. V. STANKEVIČIUS

 

 

 

 

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Sei­mo iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą, skir­tą Ko­vo 11-ajai, Lie­tu­vos Ne­­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nai, skel­biu pra­dė­tą. Su­gie­do­ki­me vals­ty­bės him­ną.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

Į iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą pa­kvies­ti ir at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas An­drius Ku­bi­lius ir ki­ti Vy­riau­sy­bės na­riai, Pre­zi­dentas Val­das Adam­kus (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Re­spub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės va­do­vas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys Vy­tau­tas Land­sber­gis (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai (Plo­ji­mai), at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai (Plo­jimai), Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas ir tei­sė­jai, Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, Ape­lia­ci­nio teis­mo, Vy­riau­­­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai (Plo­ji­mai), Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos tra­di­ci­nių re­li­gi­nių ben­druo­me­nių ir ben­d­rijų va­do­vai (Plo­ji­mai), už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai (Plo­ji­mai), Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ir aka­de­mi­jų rek­to­riai (Plo­ji­mai), Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, Są­­jū­džio ta­ry­bos na­riai (Plo­ji­mai), Sau­sio 13-osios or­ga­ni­za­ci­jų ir tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no, moks­lo pre­mi­jų lau­re­a­tai (Plo­ji­mai), ko­vo­to­jai už lais­vę ir jų ar­ti­mie­ji (Plo­ji­mai), ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai (Plo­ji­mai).

Da­bar kvie­čiu to­liau mi­nė­ji­mui pir­mi­nin­kau­ti Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Č. V. Stan­ke­vi­čių.

PIRMININKAS (Č. V. STANKEVIČIUS, TS‑LKDF*). Ger­bia­mie­ji, prieš pa­kvies­da­mas į šią is­to­ri­nę Sei­mo tri­bū­ną pir­mą­ją kal­bė­to­ją, no­rė­čiau pri­min­ti, kad ly­giai prieš 20 me­tų šio­je sa­lė­je Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kui V. Land­sber­giui Nor­ve­gi­jos vi­suo­me­nės vei­kė­jas pro­fe­so­rius In­ge Löning įtei­kė Nor­ve­gi­jos tau­tos Tai­kos pre­mi­ją. Šia pro­ga svei­ki­na­me pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Land­sber­gį ir reiš­kia­me dė­kin­gu­mą nor­ve­gų tau­tai už to­kį Lie­tu­vos tai­kin­go žy­gio į lais­vę ir Sau­sio 13-ąją tai­kiu pa­si­prie­ši­ni­mu pa­siek­tos per­ga­lės įver­ti­ni­mą. (Plo­ji­mai)

No­rė­čiau da­bar pa­kvies­ti į Sei­mo tri­bū­ną Sei­mo Pir­mi­nin­kę Ire­ną De­gu­ti­enę.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kės I. De­gu­tie­nės kal­ba

 

I. DEGUTIENĖ. Ger­bia­mi Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, At­ku­ria­mo­jo Sei­mo na­riai, ger­bia­ma­sis pir­ma­sis At­kur­tos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės va­do­ve pro­fe­so­riau Vy­tau­tai Land­sber­gi, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, ko­le­gos Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­riai, vi­si Lie­tu­vai bran­gaus mi­nė­ji­mo sve­čiai, bran­gūs tė­vy­nai­niai!

Lie­tu­va mi­ni Ko­vo 11-ąją – sa­vo šven­tę, sa­vo Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną. Dau­ge­lis iš mū­sų šian­dien min­ti­mis grįž­ta į ne­ži­nios ir kar­tu į vil­ties bei ti­kė­ji­mo ku­pi­ną 1990-ųjų pa­va­sa­rio va­ka­rą, į sun­kiai pa­kar­to­ja­mą dva­sios bū­se­ną, kai su­si­jau­di­nę žvel­gė­me, kaip mū­sų tau­ti­nis at­gi­mi­mas tam­pa po­li­ti­ne ne­pri­klau­so­my­be.

Pri­si­min­ki­me vi­sus, ku­rių dė­ka tai įvy­ko ir ku­rių jau nė­ra su mu­mis, šven­čian­čiais dvi­de­šimt pir­mą­sias Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­ti­nes. Pri­si­min­ki­me per tą lai­ką į Ana­pi­lį iš­ėju­sius Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­rus, pri­si­min­ki­me vi­sus Lie­tu­vą gy­nu­sius ir kū­ru­sius žmo­nes, ku­rių jau nė­ra, ta­čiau ku­rių var­dai ir dar­bai šian­dien iš­ky­la at­min­ty­je. Pa­bū­ki­me min­ti­mis su jais, pa­gerb­ki­me jų at­mi­ni­mą ty­los mi­nu­te. (Ty­los mi­nu­tė) Ačiū.

Be­je, ar su­si­mąs­to­me, ko­dėl žmo­nės, ku­rių ne­te­ko­me, pa­ger­bia­mi ty­la? Ar ne to­dėl, kad kas­die­ni­niai dar­bai, de­ja, ne vi­sa­da pras­min­gi, šur­mu­lys ir smul­kme­nos už­go­žia svar­biau­sius klau­si­mus: ko­kie esa­me žmo­nės, ko­dėl kar­tais el­gia­mės ne taip, kaip lie­pa są­ži­nė ir do­ra? Ko­kia esa­me tau­ta, ko­kia esa­me vals­ty­bė? Ko­kie esa­me, o ko­kie ga­li­me ir no­ri­me bū­ti?

Šių klau­si­mų ve­da­ma, pa­var­gu­si nuo kas­die­ni­nio ir is­to­ri­jos me­lo, nuo pri­vers­ti­nės veid­mai­nys­tės, Lie­tu­va ki­lo į tau­ti­nį at­gi­mi­mą, ėjo į Ne­priklau­so­my­bę. Ir 1990 m. ko­vo 11 d. tai įvy­ko. Grei­čiau nei po me­tų tos die­nos sa­vo ryž­tą ir vil­tį jau tu­rė­jo­me gin­ti krau­ju, o apie tau­tos pri­si­kė­li­mą ir šven­tą au­ką bu­vo pa­ra­šy­ti to­kie žo­džiai: „Pa­bu­do­me lais­vei – ir iš kar­to prieš mus iš­ki­lo tan­kai ir au­to­ma­tų vamz­džiai. Be­gin­klė, tik­tai su už­ra­šu „Lie-tu-va!“ lū­po­se, tau­ta at­rė­mė ag­re­si­ją ir at­si­klau­pė ap­rau­do­ti žu­vu­sių­jų. Pa­dė­jo­me ant jų ka­pų am­ži­ną skaus­mo aša­rą, ne­vys­tan­čią mei­lės gė­lę ir ne­už­ge­si­na­mą at­min­ties žva­kę. Ta­pom di­des­ni žu­vu­sių­jų did­vy­riš­ku­mu, jų sto­vė­ji­mu ir lai­ky­mu­si. Tie žmo­nės ne­po­za­vo mir­čiai ir fo­to­ob­jek­ty­vui – jie bu­vo lais­vi, ir už tai vie­nus su­traiš­kė tan­kai, ki­tus pa­kir­to au­to­ma­tų se­ri­jos. Jie iš­ėjo į am­ži­ną­ją Lie­tu­vą.“ Ci­ta­tos pa­bai­ga. Šiuos žo­džius pa­ra­šė ne­se­niai mus pa­li­kęs tau­ti­nės at­min­ties sau­go­to­jas, Są­jū­džio dai­nius, švie­saus at­mi­ni­mo po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. Pa­ra­šė pa­gerb­da­mas Sau­sio 13-osios au­kas, ta­čiau kar­tu tar­si žvelg­da­mas į bū­si­mą­jį lais­vės dvi­de­šimt­me­tį. Kiek ja­me am­ži­no­sios Lie­tu­vos, pa­grįs­tos ide­a­lais ir ver­ty­bė­mis, są­ži­ne ir tei­sin­gu­mu, kan­triu dar­bu ir pa­rei­ga? Ir kiek vie­na­die­nės Lie­tu­vos, kaip pro­gos grei­tai pra­tur­tė­ti sa­vo tau­tie­čių ir ben­dra­pi­lie­čių są­skai­ta, po­zuo­jan­čios sa­vo ma­te­ria­li­ne ge­ro­ve, ta­čiau ne­tu­rin­čios nie­ko ben­dro su žmo­giš­kuo­ju so­li­da­ru­mu, su pa­čiu žmo­giš­ku­mu? Te­at­sa­ko į šį klau­si­mą kiek­vie­nas sau pa­gal sa­vo są­ži­nę. Gal są­ži­nin­gas at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą Lie­tu­vai šian­dien pa­dė­tų su­si­grą­žin­ti Ko­vo 11-osios dva­sią? Pri­si­min­ki­me, žo­dis „ak­tas“, iš­ver­tus iš lo­ty­nų kal­bos, reiš­kia „veiks­mas“. To­dėl Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­tas – tai ne tik do­ku­men­tas, ku­rį ga­li­ma pa­dė­ti į mu­zie­jų po stik­lu ir prieš iš­kil­min­gus mi­nė­ji­mus nu­va­ly­ti dul­kes. Tai ir įsi­pa­rei­go­ji­mas veik­ti: kan­triai, ne­gai­lint nei jė­gų, nei lai­ko, ti­kint sa­vo dar­bo pras­me ir ša­lia esan­čiu žmo­gu­mi. Veik­ti taip, kaip vei­kė žmo­nės, vi­sais lai­kais sau­go­ję lie­tu­vy­bę, ve­dę Lie­tu­vą į Va­sa­rio 16-ąją, kė­lę į Tau­ti­nio At­gi­mi­mo Są­jū­dį, į Ko­vo 11-ąją.

Dvi­de­šimt vie­ni lais­vės me­tai, at­ro­dy­tų, pa­kan­ka­mas lai­kas at­si­kra­ty­ti so­vie­ti­nio pa­li­ki­mo, iš­mes­ti jį iš min­čių ir dar­bų, tap­ti iš tik­rų­jų lais­viems. Juk ir per tuos me­tus bū­ta dau­gy­bės ža­vių ir švie­sių da­ly­kų, pra­de­dant sve­ti­mos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mu, mū­sų re­a­liu grį­ži­mu į Eu­ro­pą ir bai­giant nuo­sta­biais me­no kū­ri­niais ar is­to­ri­nė­mis spor­ti­nin­kų per­ga­lė­mis. Vi­sa tai yra, vi­sa tai mus pa­laiko ir stip­ri­na. Ta­čiau to ne­ga­na. Lie­tu­vai bū­ti­na su­si­telk­ti, ji tu­ri tap­ti vie­nin­ges­nė, la­biau pa­si­ti­kin­ti, žmo­giš­kai šil­tes­nė ir, be abe­jo, tei­sin­ges­nė. Kaip jau mi­nė­jau anks­čiau, Lie­tu­vai bū­ti­na su­si­grą­žin­ti Ko­vo 11-osios dva­sią. Sun­ku, ta­čiau ki­to ke­lio ne­tu­ri­me. Ir tuo esa­me pa­na­šūs į 1990-ųjų tė­vy­nę. 1990-ųjų ko­vo 11-ąją Lie­tu­va įro­dė: ga­lime pa­da­ry­ti la­bai di­de­lius dar­bus, te­rei­kia ti­kė­jimo ir pa­si­ti­kė­ji­mo žmo­gu­mi, tau­ta, vals­ty­be, Aukš­čiau­siuo­ju.

Dė­ko­ju vi­siems, ku­rie šį ti­kė­ji­mą stip­ri­na ir ku­ria. Šio ti­kė­ji­mo švie­so­je svei­ki­nu Lie­tu­vą ir kiek­vie­ną jos žmo­gų su vi­sų mū­sų šven­te – su Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na! Dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kei. Ma­lo­niai pra­šau tar­ti žo­dį vys­ku­pą Arū­ną Po­niš­kai­tį.

 

Vys­ku­po A. Po­niš­kai­čio kal­ba

 

A. PONIŠKAITIS. Di­džiai ger­bia­mi šios šven­tės da­ly­viai, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės! Svei­ki­nu vi­sus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos pro­ga. Vi­sus, kam bu­vo ir te­bė­ra bran­gi Lie­tu­va. Prieš 21 me­tus bu­vo iš­tar­ti žo­džiai, pa­žen­kli­nę nau­ją pra­džią ir da­vę gai­res at­ei­čiai. Žo­džiai daž­nai yra da­ly­kų pra­džio­je tar­si sėk­la, iš ku­rios pa­leng­va iš­au­ga me­dis.

Šven­to­jo Raš­to Pra­džios kny­ga pa­sa­ko­ja apie ku­rian­čius Die­vo žo­džius, pa­šau­kian­čius į bu­vi­mą pa­sau­lį. Tie žo­džiai iš­reiš­kia spren­di­mą, ku­ris tam­pa tik­ro­ve. „Te­bū­na švie­sa! Ir švie­sa pa­si­ro­dė. Ir Die­vas at­sky­rė švie­są nuo tam­sos.“ Mū­sų žo­džiai, nors ir ne­tu­ri to­kios ga­lios, taip pat ga­li ir tu­ri bū­ti ku­rian­tys gy­ve­ni­mą. Ypač ta­da, kai jie ky­la iš šir­dies, kai yra įkvėp­ti mei­lės ir iš­min­ties, ly­di­mi ryž­to.

Ko­vo 11-ąją, prieš 21 me­tus, čia bu­vo iš­tar­ti žo­džiai, liu­di­jan­tys svar­bų pa­si­rin­ki­mą, spren­di­mą, kad Lie­tu­va yra ne­pri­klau­so­ma de­mo­kra­tinė vals­ty­bė. Ta­da at­ro­dė, kad la­bai aiš­kiai at­si­sky­rė švie­sa nuo tam­sos, tie­sa nuo me­lo. Tu­rė­jo­me vil­tį, kad to­liau mū­sų žings­nius ly­dės „ir švie­sa, ir tie­sa.“ Ar ją dar te­be­tu­ri­me šian­dien? Ar tie­sa ga­li pa­lai­ky­ti mū­sų vil­tį? O gal prie­šin­gai – ją pri­sle­gia ne­sėk­mė­mis ir ne­iš­si­pil­dan­čiais lū­kes­čiais? Kiek mū­sų tik­ro­vė yra su­de­ri­na­ma su vil­ti­mi?

Čia vėl­gi kaip ti­kin­tis žmo­gus žvel­giu į Šven­tą­jį Raš­tą, ku­ria­me tie­sa nė­ra su­ve­da­ma vien į fak­tų tie­są. Ji nė­ra vien de­ta­lus ir tiks­lus da­ly­kų, įvy­kių, daik­tų są­ra­šas. Tie­sa yra as­mens ta­pa­ty­bės at­si­sklei­di­mas lai­ko ei­go­je, liu­di­jan­tis as­mens pa­ti­ki­mu­mą. Tie­sa glau­džiai su­si­ju­si su tar­pu­sa­vio san­ty­kiais. Tad jos trū­ku­mas ve­da ne tik į klai­dą, bet pir­miau­sia į nu­si­vy­li­mą. Tad ne­tu­ri­me pa­mirš­ti, kad vil­tis yra ku­ria­ma ar griau­na­ma pir­miau­sia šir­dy­se. Be abe­jo, vil­tį ga­li pa­kirs­ti įvai­rūs trū­ku­mai. Ta­čiau tur­būt la­biau­siai ją griau­na tai, kas ap­nuo­di­ja tar­pu­sa­vio san­ty­kius, at­ima pa­si­ti­kė­ji­mą vie­nų ki­tais. Pra­dė­ti nuo sa­vęs, bū­ti są­ži­nin­gam ir pa­do­riam, at­sa­kin­gam Die­vui ir vi­siems žmo­nėms – tai la­bai ele­men­ta­rūs, ta­čiau nie­kuo ne­pa­kei­čia­mi da­ly­kai.

Ko­vo 11-oji, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės atkū­ri­mo die­na, nė­ra vien is­to­ri­nė tie­sa, pra­ėjęs isto­ri­nis fak­tas. Prieš 21 me­tus tai bu­vo „tie­sos lai­kas“, kai rei­kė­jo drą­siai ir aiš­kiai įvar­dy­ti, kas esa­me ir ko sie­kia­me. Tai bu­vo la­bai in­ten­sy­vios die­nos, pa­žen­klin­tos di­de­le ri­zi­ka ir ne­ži­nia, kai rei­kė­jo vi­sų bu­vi­mo kar­tu. Ta­čiau tas „tie­sos lai­kas“ tę­sia­si to­liau tik­rin­da­mas mū­sų ap­si­spren­di­mo rim­tu­mą ir ge­bė­ji­mą bū­ti kar­tu, at­si­rem­ti į tai, kas vie­ni­ja, net ir kai la­bai iš­si­ski­ria po­žiū­riai. Ben­dras pa­ma­tas vi­sa­da yra bent jau tai, kad esa­me žmo­nės, su­sie­ti mei­lės sa­vo kraš­tui ir įsi­pa­rei­go­ję bū­ti at­sa­kin­gi už jį. Taip pat ir už tuos, ku­rie pa­var­gę ir ne­te­kę vil­ties. Juk mū­sų kaip vals­ty­bės ko­ky­bė ir tvir­tu­mas ma­tuo­ja­mi ne tik eko­no­mi­niais ro­dik­liais, ne tik pa­čių ga­biau­sių­jų pa­sie­ki­mais, bet ir tuo – ypač tuo – kiek ge­ba­me gerb­ti ir pa­čius ma­žiau­sius, pa­žei­džia­miausius, kiek sa­vo el­ge­siu pri­pa­žįs­ta­me jų žmo­giš­ką­jį oru­mą.

Šian­dien iš nau­jo tar­ki­me žo­džius „Te­bū­nie Lie­tu­va!“ Jie ne sy­kį kar­to­ti pra­ei­ty­je ir pa­tvir­tin­ti tė­vų bei pro­tė­vių gy­ve­ni­mo au­ka. Jie nu­kreip­ti į at­ei­tį, ku­rią iš es­mės le­mia ne tai, ką tu­ri­me, bet ko­kie esa­me šian­dien. Mū­sų vi­sų tar­pu­sa­vio ben­dra­vi­mas, dar­bai ir spren­di­mai te­gul ku­ria pa­si­tikė­ji­mą ir vil­tį, ku­ri yra jė­ga, ska­ti­nan­ti ei­ti į prie­kį. Te­gul bū­na Lie­tu­va ir te­lai­mi­na mus Die­vas! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me vys­ku­pui Arū­nui Po­niš­kai­čiui. To­liau pir­mi­nin­kau­ti pra­šy­čiau Sei­mo Pir­mi­nin­kę I. De­gu­tie­nę.

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Ačiū. Į tri­bū­ną kvie­čiu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tą, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, Sei­mo na­rį S. Pe­če­liū­ną.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­to, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, Sei­mo na­rio S. Pe­­če­liū­no kal­ba

 

S. PEČELIŪNAS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji, krei­piuo­si į su­si­rin­ku­sius šio­je is­to­ri­nė­je sa­lė­je, į lais­vės šauk­lius ir ko­vo­to­jus, į tuos, ku­rie jau lais­vė­je už­au­go. Svei­ki vi­si, kam bran­gi ši šven­tė.

Kas­met šią die­ną ban­do­me ap­žvelg­ti, ko­kie esa­me ir ko­kie bu­vo­me, bei nu­spė­ti, ko­kie no­ri­me ir ga­li­me bū­ti ry­toj. Lai­kas bė­ga, kei­čia­si po­žiū­riai ir pa­pro­čiai, kei­čia­mės ir mes.

Prieš dvi de­šim­tis me­tų, kreip­da­ma­sis į sa­vo ben­dra­žy­gius, nu­kreip­da­vau akis į par­te­rį, da­bar jas ten­ka kel­ti vos ne į lu­bas. Bū­tų ge­rai, kad bent jau Ko­vo 11-ąją sig­na­ta­rai (o mū­sų vis ma­žė­ja) bū­tų sa­vo vie­to­se, taip, kaip ta­da. Ne­si­no­rė­tų, kad ir vals­ty­bi­nis Va­sa­rio 16-osios mi­nė­ji­mas bū­tų pa­vers­tas per­so­na­li­niu lab­da­ros kon­cer­tu.

Prieš dvi de­šim­tis me­tų ne­klau­sė­me, ką mums ga­li duo­ti vals­ty­bė. Ži­no­jo­me: ji – tai mes. Gy­nė­me ją, au­ko­jo­mės dėl jos, ne­skai­čiuo­da­mi nau­dos ar gar­bės. Da­li­jo­mės su ja džiaugs­mais, lė­šo­mis ir var­gais. Kai jai bu­vo sun­ku, bu­vo sun­ku ir mums, kai ji lai­mė­da­vo – džiaug­da­vo­mės, nes tai bu­vo mū­sų per­ga­lė. Ži­no­jo­me – nie­kas nie­ko ne­duos. Ką su­kur­si­me, tą ir tu­rė­si­me. Ko­kiais prin­ci­pais ir ver­ty­bė­mis va­do­vau­si­mės, taip ir gy­ven­si­me. At­ro­dė, kad pas­kui bus leng­viau, rei­kės tik iš­au­gin­ti vai­kus do­rais pi­lie­čiais.

Leng­vų lai­kų ir leng­vo gy­ve­ni­mo ne­bū­na. Gy­ve­ni­mas vi­sa­da yra sun­kus. Ir kiek­vie­nas laik­me­tis gim­do sa­vo sun­ku­mus ir sa­vo iš­šū­kius.

Šian­dien ne re­tas ne­pra­lei­džia pro­gos, o daž­nai ir pui­kuo­ja­si ko­ne­veik­da­mas sa­vo vals­ty­bę ir vis pik­ti­na­si, kad ji jam ko nors ne­duo­da. Per daug duo­da, ne­pa­ke­lia­mai duo­da. Pa­tys sau įsi­va­rė­me kom­plek­są vis ne­pa­vy­da­mi Es­ti­jos. O reik­tų įsi­klau­sy­ti į tai, ką sa­kė Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Es­ti­jo­je Juo­zas Ber­na­to­nis. Es­ti­ja nuo Lie­tu­vos ski­ria­si tik tuo, kad nie­ko ne­kom­pen­sa­vo. Nei so­vie­ti­nių in­dė­lių, nei nu­rėž­tų pen­si­jų dir­ban­tiems pen­si­nin­kams. Grą­ži­no nuo­sa­vy­bę na­tū­ra, o ne ją kom­pen­sa­vo. Žiū­rė­jo į at­ei­tį. Su­si­kū­rė re­zer­vą, ku­ris la­bai pa­dė­jo juo­dai kri­zės die­nai at­ėjus. O mes tar­si įstri­gę su to­mis am­ži­no­mis kom­pen­sa­ci­jo­mis, ku­rios, be abe­jo­nės, iš­au­gi­no di­džiu­lę vals­ty­bės sko­lą. Sa­kau tai kaip prie­kaiš­tą ir mums, Sei­mo na­riams (de­ši­nie­siems dar la­biau ne­gu kai­rie­siems), sa­kau tai kaip prie­kaiš­tą Pre­zi­den­tei ir net Kon­sti­tu­ci­niam Teis­mui. Kom­pen­suo­ja­me pen­si­jas net mi­ru­siems pen­si­nin­kams. Gal rei­kia kom­pen­suo­ti ir už pra­ras­tą jau­nys­tę?

Ver­ta pa­klau­sy­ti ir Es­ti­jos prem­je­ro An­dru­so An­si­po žo­džių, kaip svar­bu po­li­ti­kui iš­mok­ti pa­saky­ti „ne“. Ypač to­kio­je au­di­to­ri­jo­je, kur rin­kė­jai cho­ru skan­duo­ja tik vie­ną klau­si­mą: ką man duo­si? Esu ne kar­tą pik­to­kai kal­bė­jęs su rin­kė­jais, bet nie­ka­da ne­su­si­py­kau. Tau­tą rei­kia gerb­ti, o ne jai pa­tai­kau­ti.

Po 21 me­tų de­mo­kra­tijos pa­mo­kų jau no­rėtų­si bran­des­nių san­ty­kių par­la­men­te. Val­džios par­ti­jos ne­tu­rė­tų žiū­rė­ti į opo­zi­ci­ją kaip į prie­šą, be­si­sten­gian­tį kenk­ti re­for­moms. Opo­zi­ci­jai ir­gi vi­sai ne­nau­din­ga tik ap­gai­lė­ti­nai tryp­ti val­džią nuo­lat žars­tant po­pu­lis­ti­nius pa­ža­dus rin­kė­jams. So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius yra taik­liai pa­sakęs, kad to­kie riks­mai su­grįž­ta bu­me­ran­gu, kai val­džios pa­si­kei­čia, bet net bū­da­mas opo­zi­ci­jos ly­de­riu ne­iš­mo­kė opo­zi­ci­jos at­sa­kin­gai opo­nuo­ti.

La­bai ger­biu Lie­tu­vos ver­sli­nin­kus. Bet sa­kau jiems: at­si­sa­ky­ki­te pre­ten­zi­jų bū­ti oli­gar­chais. Tos pre­ten­zi­jos bai­gia­si jums pa­tiems ne­nau­din­gai. Ki­ša­mi pi­ni­gai, ku­ria­mos sa­vos abe­jo­ti­nos ver­tės ži­niask­lai­dos im­pe­ri­jos, spau­džia­mi mi­nist­rai, o ne­ga­vus sa­vo kąs­nio jie try­pia­mi tų no­rin­čių bū­ti oli­gar­chais pus­la­piuo­se. Tu­riu pa­si­džiaug­ti: de­mo­kra­tinė sis­te­ma at­si­lai­ko, tie ver­sli­nin­kai skai­čiuo­ja sa­vo pa­stan­gų nuos­to­lius. Po­li­ti­ka, de­ja, dėl to ir­gi skurs­ta. Užuot su­si­tel­kę rim­tiems dar­bams, vis va­lo­mės ir va­lo­mės. Nuo vie­no skan­da­lo iki ki­to. Ki­ta ver­tus, skan­da­lų ne­bū­na tik dik­ta­tū­ro­je.

Bu­vo laik­me­tis, kai se­kė­me au­to­ri­te­tais, bu­vo lai­kas, kai juos ig­no­ra­vo­me. Šian­dien su­si­du­ria­me su pik­tnau­džia­vi­mu au­to­ri­te­tu.

Daž­nai su­si­ža­vi­me rei­tin­gais. Ge­rai ži­no­ti vi­suo­me­nės po­žiū­rį į sa­ve ar į vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas, bet kai as­mens rei­tin­gas tam­pa tam tik­ru mei­lės in­dek­su ir jo pra­de­da­ma vai­ky­tis bet ko­kia kai­na – tai tam­pa bė­da. Nuo mei­lės iki ne­apy­kan­tos, kaip ir nuo pik­tnau­džia­vi­mo au­to­ri­te­tu iki po­lin­kio į dik­ta­tū­rą, – tik vie­nas žings­nis. Blo­gai, kai „gal­vų ka­po­ji­mas“ jau ta­po mū­sų fol­klo­ru. Nie­ka­da ge­rai ne­dirbs net pats pro­tin­giau­sias ir są­ži­nin­giau­sias vals­ty­bės tar­nau­to­jas kas­dien bi­jo­da­mas iš­girs­ti daž­nai net ne­mo­ty­vuo­tą Pre­zi­den­tės žo­dį: ne­pa­si­ti­kiu. Ši­taip tik ku­ria­me pa­tai­kū­nų kas­tą, sa­va­ran­kiš­ki ir kū­ry­bin­gi ne­be­no­rės im­tis at­sa­ko­my­bės.

Rin­kė­jai jau ke­le­tą me­tų eks­pe­ri­men­ta­vo sa­vo ir vals­ty­bės at­ei­ti­mi: tai pa­si­rink­da­mi ver­sli­nin­kus, ti­kė­da­mie­si, kad jie tvar­kys vals­ty­bę ūkiš­kai, bet pas­ta­rie­ji su­skub­da­vo vers­ti vals­ty­bę sa­vo pri­va­čiu UAB`u. Pas­kui im­da­vo ieš­ko­ti pra­na­šų gel­bė­to­jų, dar vė­liau ker­ši­jo po­li­ti­kams pri­rin­kę ar­tis­tų. Nie­ko ne­pa­da­ry­si, de­mo­kra­tija yra ir tei­sė su­klys­ti, ir bū­das klai­das iš­tai­sy­ti. Džiu­gu, at­ro­do, at­ei­na su­pra­ti­mas, kad po­li­ti­ka yra sun­kus ir at­sakin­gas dar­bas, ku­riam rei­kia ne tik daug ži­nių, orien­ta­ci­jos, pa­si­au­ko­ji­mo, iš­ma­ny­mo, bet ir Die­vo do­va­nos. Ne kiek­vie­nam no­rin­čiam ga­li­me šį dar­bą pa­ti­kė­ti, kaip ne­pa­ti­ki­me ge­ram bat­siu­viui da­ry­ti nors ir pa­pras­čiau­sios me­di­ci­ni­nės ope­ra­cijos…

De­mo­kra­tija yra ne tik val­dy­mo, bet ir gy­ve­ni­mo bū­das. Tai sun­ku. Tai nuo­la­ti­nis iš­šū­kis, kai vi­sas pro­ble­mas tu­ri spręs­ti pats ir pats už re­zul­ta­tus at­sa­ky­ti. Bet ge­ra ei­ti tuo ke­liu. Esu op­ti­mis­tas. Ma­nau, kad po 20 me­tų net Ru­si­ja ne­va­dins mū­sų li­mit­ro­fais – nuo im­pe­ri­jos at­ski­lu­siais pa­kraš­čiais, kaip ne­be­drįs­ta ši­taip va­din­ti Suo­mi­jos. Stip­rė­ja mū­sų de­mo­kra­tinė vals­ty­bė, stip­rė­ja ir jos vi­suo­me­nė. Su tuo vi­sus jus ir juos svei­ki­nu. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ko­le­gai Sei­mo na­riui Sau­liui Pe­če­liū­nui.

Da­bar kal­bė­ti kvie­čiu Sei­mo na­rį, opo­zi­ci­jos ly­de­rį Al­gir­dą But­ke­vi­čių.

 

Sei­mo na­rio, opo­zi­ci­jos ly­de­rio A. But­ke­vi­čiaus kal­ba

 

A. BUTKEVIČIUS (LSDPF). Ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­ma­sis Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, ger­bia­mie­ji sve­čiai, mie­lie­ji Lie­tu­vos žmo­nės!

Šian­dien šven­čia­me ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos 21-ąsias me­ti­nes. Tu­ri­me pui­kią pro­gą pa­si­džiaug­ti sa­vo vals­ty­bės lai­mė­ji­mais, įver­tin­ti pa­sie­ki­mus, ap­tar­ti per­spek­ty­vas. Nuo to tar­si ir įpras­ta pra­dė­ti ypač pa­na­šio­mis pro­go­mis. Pra­dė­ti ga­li­ma nuo skai­čių ir fak­tų, ta­čiau aš vis dėl­to no­rė­čiau pra­dė­ti nuo žmo­gaus.

Švie­saus at­mi­ni­mo po­etas Jus­ti­nas Mar­cinke­vi­čius, pa­li­kęs mus vi­sai ne­se­niai – Va­sa­rio 16-osios – šven­tos kiek­vie­nam lie­tu­viui die­nos rytą, Ko­vo 11-osios, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos, iš­va­ka­rė­se bū­tų šven­tęs sa­vo 81‑ąjį gim­ta­die­nį. Ta da­tų są­sa­ja, ma­ny­čiau, nė­ra vien at­si­tik­ti­nis su­ta­pi­mas. Į tą są­sa­ją, iš­kal­bin­gai su­jun­gu­sią as­me­ni­nę biog­ra­fi­ją su vals­ty­bės is­to­ri­ja, ver­ta įsi­klau­sy­ti. Įsi­klau­sy­ti kaip ir į tuos žo­džius, ku­riais pra­si­de­da Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gas“, pir­mo­ji da­lis dra­mi­nės tri­lo­gi­jos, ku­rią drą­siai ga­li­ma va­din­ti mū­sų na­cio­na­li­niu epu ar­ba tuo, pa­sak po­eto, mi­tu apie mū­sų pra­džią, apie tuos pa­grin­di­nius ele­men­tus, iš ku­rių iš­au­go, nuo ku­rių pra­si­dė­jo tai, ką va­di­na­me Lie­tu­va.

„Fak­tas be žmo­gaus – ne fak­tas“, tvir­ti­no dra­mo­je „Min­dau­gas“ Bal­ta­sis met­raš­ti­nin­kas. Ir tai, ma­ny­čiau, tie­sa bei prin­ci­pas, ku­riuo tu­rė­tų rem­tis bet ku­ri tik­rai at­sa­kin­ga po­li­ti­ka, nes vals­ty­bė ir val­džia ky­la iš jos žmo­nių, o ne žmo­nės – iš vals­ty­bės. Ir bū­tent Ko­vo 11-osios, vi­sa ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mo pa­tir­tis tą aki­vaiz­džiau­siu bū­du liu­di­ja. Tik­ro­ji vals­ty­bės pa­dė­tis yra jos žmo­nių būk­lė, jų sa­vi­jau­ta, lū­kes­čiai, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis. Lais­vo­je, ne­pri­klau­so­mo­je vals­ty­bė­je, su­si­pra­tu­sių, są­mo­nin­gų pi­lie­čių ben­druo­me­nė­je tu­rė­tu­me di­džiuo­tis ne vien ma­te­ria­linės ge­ro­vės žen­klais, o tuo, kad gre­ta mū­sų vis ma­žiau at­skir­tų, pa­že­min­tų ir ap­leis­tų, nu­si­vy­lu­sių val­džia ir vals­ty­be.

Lie­tu­va ne­tu­ri ki­tų re­sur­sų per­spek­ty­vai už­tik­rin­ti, iš­sky­rus sa­vo žmo­nes, jų darbš­tu­mą, veik­lu­mą, kū­ry­bin­gu­mą, so­li­da­ru­mą, pa­si­ry­ži­mą dirb­ti dėl sa­vo ar­ti­mų­jų ir vals­ty­bės. Ten­ka tik ap­gai­les­tau­ti, kad ši pa­pras­ta tie­sa ne­re­tai pa­mirš­ta­ma, iš­lei­džia­ma iš akių.

Val­džios už­da­vi­nys yra su­da­ry­ti tin­ka­mas tei­si­nes, eko­no­mi­nes, so­cia­li­nes są­ly­gas veik­ti. Val­džia tu­ri ne truk­dy­ti, o vi­so­ke­rio­pai pa­dė­ti. Ji pri­va­lo pa­dė­ti tiems, ku­rie yra pa­žei­džia­miausi, o ne vi­sus vers­ti pa­žei­džia­mais ir nuo sa­vęs pri­klau­so­mais su­ku­rdama to­kią si­tu­a­ci­ją, kai elgia­ma­si sa­­vaip, vi­suo­me­nei nie­ko žmo­niš­kai ne­pa­aiš­ki­nant. Tai anaip­tol nė­ra nor­ma­lu. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad žmo­gus yra vi­so is­to­ri­nio vyks­mo prie­žas­tis ir tiks­las. Ir vals­ty­bė­je svar­biau­sia – bū­tent žmo­gus!

Sa­ky­si­te, tai gir­dė­tas, ba­na­lus, ne­įdo­mus šū­kis. Tie­są pa­sa­kius, šū­kis svar­bus tiek, kiek Vy­riau­sy­bei šian­die­nos Lie­tu­vo­je ne­įdo­mus pats žmo­gus. Tik­ri da­ly­kai vi­suo­met yra šiek tiek ba­na­lūs ir daug­syk gir­dė­ti. Mei­lė, drau­gys­tė, tei­sin­gu­mas, so­li­da­ru­mas, at­jau­ta, ly­gy­bė, to­le­ran­ci­ja – vi­sa tai jau kaž­ka­da gir­dė­ta, ar ne tie­sa? Pa­pras­tas žmo­gus, ne­leng­vai už­si­dir­ban­tis duo­nos kąs­nį, iš­lai­kan­tis šei­mą, au­gi­nan­tis vai­kus, gal­vo­jan­tis apie ge­res­nę at­ei­tį – kas ga­li bū­ti įpras­čiau? Ir kas ga­li bū­ti svar­biau už pa­rei­gą to­kiam žmo­gui pa­dė­ti? Pa­dė­ti iš­gy­ven­ti. Su­da­ry­ti są­ly­gas sa­vo vals­ty­bė­je gy­ven­ti oriai ir gar­bin­gai. Oru­mas nė­ra vien eko­no­mi­nė ar so­cia­li­nė są­vo­ka. Tai ir mo­ra­li­nė ka­tego­ri­ja.

Ta­čiau kol kas mū­sų ša­ly­je yra ma­žiau­siai dvi Lie­tu­vos. Vie­na – tur­tin­ga, įta­kin­ga, spin­din­ti ma­din­gų žur­na­lų vir­še­liuo­se, ki­ta – pil­ka, abe­jin­ga, skurs­tan­ti, iš­si­vaikš­čio­jan­ti ir nie­kam ne­rei­ka­lin­ga. Tos Lie­tu­vos gy­ve­na gre­ta, ta­čiau tarp jų – mil­ži­niš­kas at­stu­mas. Vie­nas iš at­sa­kin­gos, so­cia­liai orien­tuo­tos po­li­ti­kos už­da­vi­nių yra tą at­skir­tį mak­si­ma­liai su­ma­žin­ti. At­skir­tį ma­žin­ti bū­ti­na ne tik dėl so­cia­li­nės po­li­ti­kos ar­gu­men­tų. At­si­sky­rę, iš­si­da­li­ję, iš­si­vaikš­čio­ję, ne­su­si­vie­ni­ję tik­rai ne­iš­gy­ven­si­me. Ne­iš­lik­si­me kaip tau­ta ir kaip vals­ty­bė. Yra ma­nan­čių, kad tai – jau ko­ne fak­tas. Ta­čiau fak­tas be žmo­gaus – to­li gra­žu ne fak­tas.

Švie­saus at­mi­ni­mo po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, ku­rio iš­ėji­mas pri­ver­tė at­si­gręž­ti į sa­ve, su­si­telk­ti, su­si­vie­ny­ti, dar­syk pa­ro­dė, kad tik­rai tu­ri­me tą tau­ti­nės vie­ny­bės dva­sią, dar esa­me jos ne­iš­bars­tę. Ir tai tei­kia vil­ties. Kaip sa­kė J. Mar­cin­ke­vi­čiaus ka­ra­lius Min­dau­gas:

„Mes mėgs­tam di­de­lius žo­džius: tė­vy­nė.

O kas gi ta tė­vy­nė? Juk tai mes.

Taip, mes vi­si.“ Su Ko­vo 11-ąja! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ko­le­gai Sei­mo na­riui A. But­ke­vi­čiui. Į tri­bū­ną kvie­čiu Lie­tu­vos Lais­vės ly­gos va­do­vą, di­si­den­tą An­ta­ną Ter­lec­ką. (Plo­jimai)


Lie­tu­vos Lais­vės Ly­gos va­do­vo, di­si­den­to A. Ter­lec­ko kal­ba

 

A. TERLECKAS. Ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos pi­lie­čiai, bran­gūs tau­tie­čiai! Man di­de­lė gar­bė šian­dien kal­bė­ti iš šios tri­bū­nos Ko­vo 11-osios – Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo – pro­ga. Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad pa­siū­ly­mas tar­ti žo­dį šio­je sa­lė­je ma­ne nu­tei­kė vil­tin­gai: gal­būt pa­ga­liau at­ei­na lai­kas, kai su­ge­bė­si­me į sa­vo is­to­ri­ją pa­žvelg­ti kaip į nuo­sek­lių įvy­kių ir pa­stan­gų re­zul­ta­tą be iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų, be no­ro uzur­puo­ti tei­sę į vie­nin­te­lę tie­są?

Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na man itin svar­bi. So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais ir ben­dra­žy­giams, ir KGB tar­dy­to­jams ne kar­tą esu sa­kęs, kad Lie­tu­va bus lais­va im­pe­ri­jai su­by­rė­jus, tik aš to lai­ko ne­su­lauk­siu. Lai­min­gai kly­dau ir džiau­giuo­si, kad te­ko prie tos lais­vės pri­si­dė­ti.

Tra­di­ciš­kai Ko­vo 11-oji sie­ja­ma su Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džiu. Bet nei Są­jū­dis, nei Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na ne­iš­au­šo kaip ne­ti­kė­tas ste­buk­las, tai yra vi­sos tau­tos nuo­sek­lios ko­vos re­zul­ta­tas. Vi­sų pir­ma ši die­na ap­lais­ty­ta Lie­tu­vos par­ti­za­nų, ku­rie pri­si­ė­mė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­sa­ko­my­bę ir il­giau nei de­šimt me­tų ko­vo­jo su So­vie­tų Są­jun­gos ka­ri­nė­mis jė­go­mis, krau­ju. Jų dar­bus pra­tę­sė eg­zis­ten­ci­jos ju­dė­ji­mas, bū­tent jis il­gus oku­pa­ci­jos me­tus ne­lei­do pa­mirš­ti lais­vės sie­kio ir ža­di­no tau­ti­nę są­mo­nę. Re­zis­ten­tai ne­bu­vo ko­kie nors iš­skir­ti­niai did­vy­riai, jie bu­vo tie­siog žmo­nės, ku­rie ne­no­rė­jo ir ne­mo­kė­jo su­si­tai­ky­ti su pa­že­mi­ni­mu ir už sal­des­nį kąs­nį tar­nau­ti oku­pan­tams. Esu dė­kin­gas li­ki­mui, kad jis man lei­do su­tik­ti są­ži­nin­gų, drą­sių, ko­vo­jan­čių as­me­ny­bių.

Nau­do­da­ma­sis pro­ga no­riu pa­dė­ko­ti vi­siems ben­dra­žy­giams, ypač per­nai Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­siai sa­vo žmo­nai Ele­nai. Jos gy­ve­ni­mas ge­riau­siai sim­bo­li­zuo­ja tą kas­die­nį, var­gi­nan­tį ne­si­taiks­ty­mą su blo­giu, už­si­spy­ri­mą ne­au­ko­ti ide­a­lų už ga­li­my­bę gy­ven­ti pa­to­giau.

1978 m. bir­že­lio 15 d. įkur­tos Lie­tu­vos lais­vės ly­gos pa­stan­go­mis 1979 m. rug­pjū­tį pa­reng­to ir pa­skelb­to 45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mo teks­tas bu­vo ci­tuo­ja­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Me­mo­ran­du­mas pa­ska­ti­no Eu­ro­pos Par­la­men­tą ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­ją 1983 m. sau­sio 13 d. pri­im­ti de­kla­ra­ci­ją, ra­gi­nan­čią Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­jos De­ko­lo­ni­za­ci­jos ko­mi­si­jo­je iš­kel­ti klau­si­mą dėl Es­ti­jos, Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos.

Be tarp­tau­ti­nio at­gar­sio šis me­mo­ran­du­mas su­kė­lė są­my­šį ir So­vie­tų Są­jun­gos im­pe­ri­jo­je. Jis drą­si­no pa­verg­tas tau­tas ir pik­ti­no ka­lė­ji­mo pri­žiū­rė­to­jus. Ne ma­žiau svar­bus bu­vo ir 1987 m. rug­pjū­čio 23 d. pir­mo­jo vie­šo mi­tin­go Lie­tu­vo­je or­ga­ni­za­vi­mas ir pri­mi­ni­mas vi­sam pa­sau­liui, kad trys Bal­ti­jos vals­ty­bės ne­si­taiks­to su ver­gi­ja. 1989 m. ge­gu­žę Lie­tu­vos lais­vės ly­ga krei­pė­si į Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pak­tą pa­si­ra­šiu­sį Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­jos ge­ne­ra­li­nį sek­re­to­rių, kad iš Es­ti­jos, Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos bū­tų iš­ves­ta so­vie­ti­nė oku­pa­ci­nė ka­riuo­me­nė. Tų pa­čių me­tų lie­pą prie šio krei­pi­mo­si pri­si­jun­gė ir Są­jū­dis. Bu­vo su­rink­ta 1 mln. 650 tūkst. Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­ra­šų. Ma­nau, kad nuo­sek­li ir be­kom­pro­mi­sė Ly­gos po­zi­ci­ja kal­bė­ti tik apie lais­vą Lie­tu­vą, o ne apie ko­kį eko­no­mi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­ty­je, ra­gi­ni­mas kuo grei­čiau iš­ves­ti oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę pa­dė­jo Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džiui at­ras­ti sa­vo ta­pa­ty­bę ir skelb­ti tau­tos ap­si­spren­di­mą bū­ti lais­vai. Ačiū vi­siems Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­rams, net jei da­lis jų pa­si­ra­šė ne šir­di­mi, o pro­tu.

1990 m. ko­vo 11 d. ką tik iš­rink­tas Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ku Vy­tau­tas Land­sber­gis pa­dė­ko­jo Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džiui ir per­si­tvar­kiu­siai Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jai. Nu­ty­lė­ta vi­sos tau­tos ko­va ir pa­siųs­ta ži­nia ko­mu­nis­tams, kad jie ga­li bū­ti ra­mūs dėl sa­vo li­ki­mo. Tuo­met sa­kiau, kad klai­da dė­ko­ti pas­ta­ra­jai par­ti­jai, o da­bar, jau žvelg­da­mas iš dvie­jų de­šimt­me­čių per­spek­ty­vos, ma­nau, kad tai bu­vo vie­na iš di­džiau­sių klai­dų, šian­dien le­mian­čių Lie­tu­vos pi­lie­čių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą vals­ty­be. La­bai gai­la, kad Są­jū­džio, Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos bro­lia­vi­ma­sis, pa­tai­ka­vi­mas ko­mu­nis­tams ir jų jė­gos bai­mė ne­lei­do po ne­pa­si­se­ku­sio pu­čo Mask­vo­je 1991 m. rug­pjū­tį įsta­ty­mais ap­ri­bo­ti ko­mu­nis­tų (ne­svar­bu, ko­kiais var­dais ta­da jie sa­ve va­di­no) veik­los Lie­tu­vo­je ir kon­fis­kuo­ti tur­to. To ne­pa­da­rius, įvy­kiai pa­su­ko vi­sai krei­va va­ga, so­vie­ti­nė no­men­kla­tū­ra sėk­min­gai iš­lai­kė ir pa­di­di­no sa­vo tur­tus, per juos da­rė įta­ką vi­suo­me­nės nuo­tai­kas for­muo­jan­čiai ži­niask­lai­dai ir sėk­min­gai su­si­lie­jo su pra­dė­ju­sio kil­ti lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo dai­gais.

Ši­ta sim­bio­zė iki šiol ka­ra­liau­ja Lie­tu­vo­je, o jos na­rius vie­ni­ja ne ko­kia nors ide­o­lo­gi­ja, ne re­li­gi­nė tau­ty­bė, o tik vie­nas tiks­las – pi­ni­gai. Ma­nau, kad to­kio­mis ply­to­mis mū­ri­ja­mas vals­ty­bės pa­ma­tas ne­ga­li bū­ti stip­rus.

Bet šian­dien de­ra kal­bė­ti apie švie­sius da­ly­kus. Žiū­riu į sa­vo anū­kus ir pro­anū­kius ir džiau­giuo­si, kad jie ga­li lais­vai mąs­ty­ti, lais­vai kal­bė­ti, lais­vai ke­liau­ti po pa­sau­lį ir mo­ky­tis. Į jau­ną­ją kar­tą de­du la­bai daug vil­čių. Ko­vo 11-oji jiems su­tei­kė daug ga­li­my­bių. Man la­bai rū­pi, kad jau­no­ji kar­ta aug­tų ne me­lu mai­ti­na­ma, to­dėl jau­čiau pa­rei­gą čia pa­pa­sa­ko­ti apie įvy­kius, ku­riuo­se ir man te­ko da­ly­vau­ti. Ti­kiuo­si, kad nau­jo­ji Lie­tu­vos pi­lie­čių kar­ta augs su stip­riu stu­bu­ru ir drą­siai ko­vos už sa­vo ide­a­lus. Bū­tent drą­sos šią iš­kil­min­gą die­ną vi­siems lin­kiu. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju An­ta­nui Ter­lec­kui. Žo­dį tar­ti kvie­čiu 1988–1990 m. Są­jū­džio Sei­mo na­rį re­ži­sie­rių Ber­nar­dą Gy­tį Pa­de­gi­mą.

 

1988–1990 m. Są­jū­džio Sei­mo na­rio, re­ži­sie­riaus B. G. Pa­de­gi­mo kal­ba

 

B. G. PADEGIMAS. Mie­lo­sios ir ger­bia­mo­sios, ger­bia­mie­ji ir mie­lie­ji, trys mū­sų lais­vės ir ne­pri­klau­so­my­bės vir­šu­kal­nės stūk­so snie­guo­tos me­tų pra­džio­je, liu­dy­da­mos, kad mū­sų tau­tos įsi­pa­rei­go­ji­mas lais­vei ir jos sie­kiams mums vi­sa­da bu­vo svar­bes­nis už re­al po­li­ti­kos iš­skai­čia­vi­mus, kai ko­va ati­de­da­ma iki ki­tų, šil­tes­nių, pa­to­ges­nių, lai­kų. Anot šian­dien vi­sų mi­ni­mo po­eto, bal­to snie­go fo­ne mes at­ro­do­me aukš­tes­ni, ne­gu iš tik­rų­jų esa­me. To­dėl šian­dien ma­ne ap­ima gė­dos ir be­vil­tiš­ku­mo jaus­mas, kai mū­sų at­sto­vai ne tik ne­tei­kia pre­mi­jų, kaip da­rė skan­di­na­vai mū­sų lais­vės ved­liui prieš 20 me­tų, bet mū­sų rink­ti tau­tos at­sto­vai, re­al po­li­ti­kos adep­tai, bi­čiu­liau­ja­si su tų lais­vės ko­vo­to­jų smau­gi­kais.

Šian­dien ten­ka at­kreip­ti dė­me­sį, kad nors kas­met di­des­nę Mo­rę de­gi­na­me, žie­ma ne­sku­ba iš mū­sų kie­mo, o tie, ku­rie jau 21 me­tus il­gais žie­mos va­ka­rais mums ma­žie­mus se­ka pa­sa­kas apie ša­lies ener­ge­ti­nį sau­gu­mą, gąs­di­na, kad ki­ta žie­ma bus dar il­ges­nė, dar šal­tes­nė. Nors va­kar bu­vo Ke­tu­rias­de­šim­ties paukš­čių die­na, grį­žę paukš­čiai, de­ja, spie­čia­si Ne­mu­no del­to­je ir ne­sku­ba į ša­lies gi­lu­mą, kur pa­ša­las ne­iš­ėjęs nei iš lau­kų, nei iš mū­sų šir­džių. Per­fra­zuo­jant W. Sha­kes­pe­a­re’ą ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad nie­kaip ne­si­bai­gia mū­sų ne­san­tai­kos ir ne­ri­mo žie­ma mū­sų ša­le­lė­je.

Ka­dan­gi pa­kvie­ti­me, man skir­ta­me, ele­gan­tiš­kai su­si­kei­tė rai­dės ir ma­no pa­var­dė iš Pa­de­gi­mo ta­po Pa­ge­di­mas ir aš sa­vo sub­jek­ty­viom pa­sta­bom ga­liu su­ga­din­ti šią šven­ti­nę nuo­tai­ką, o man šian­dien daug sun­kiau kal­bė­ti, ly­gi­nant su tuo, kaip bu­vo leng­va kal­bė­ti per tūks­tan­ti­nius Są­jū­džio mi­tin­gus prieš 20 me­tų, aš pa­si­kvie­čiau vie­ną ko­le­gą, ku­ris man pa­dės. Aš la­bai at­si­pra­šau sil­pnų ner­vų žmo­nių, taip pat po­li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo ir man­da­gu­mo va­do­vė­lių au­to­rių, kai ku­rie čia iš­sa­ky­ti tei­gi­niai pa­si­ro­dys gal­būt per ašt­rūs ir ne­ko­rek­tiš­ki šiai tri­bū­nai, bet įsi­klau­sy­kim, ką no­ri­me, pri­im­ki­me, ko no­ri­me, ne­pri­im­ki­me. Tai žmo­gus, apie ku­rį aš da­bar sta­tau spek­tak­lį ir ku­ris prieš 80 me­tų Lie­tu­vo­je bu­vo su­nie­kin­tas, ig­no­ruo­tas, ne­iš­girs­tas ir iš jos iš­mes­tas.

Juo­za­pas Al­bi­nas Her­ba­čiaus­kas: „Ne­su­pran­tu nei pe­si­miz­mo, nei op­ti­miz­mo, su­pras­ti no­riu gry­ną tie­są, gry­ną tei­sy­bę, rei­kia bū­ti dva­sia tvir­tam, kad tie­są pro­vo­kuo­tum no­ru ją re­gė­ti.“ Kai bu­vo­me ver­gai, kai mus smau­gė, bu­vo­me ide­a­lis­tai, bu­vo­me Ry­tų Eu­ro­po­je do­riau­si žmo­nės, mū­sų kū­ry­ba Pro­me­tė­jo to­nu skam­bė­jo. O da­bar kas? Da­bar mes lais­vi. Taip, bet be dva­sios, tuš­ti žmo­nės, nuil­sę pe­si­mis­tai, iš­tvir­kę spe­ku­lian­tai. Se­niau mo­kė­jo­me pa­si­švęs­ti, o da­bar kaip kiš­kiai bė­ga­me nuo au­kos tė­vy­nės ge­ro­vei. Mes, sa­vi­mei­lės is­te­ri­kai, Lie­tu­vos lais­vę pra­dė­jo­me en­tu­zias­tin­gai sta­ty­ti, bet taip grei­tai nuil­so­me. Į šil­tus liz­dus kaip drie­žai, kaip žal­čiai su­lin­do­me, pa­si­slė­pė­me, kiek­vie­nas tik sau, tik sau vie­nam ro­pes sku­tam.

Už­ten­ka tik pa­mąs­ty­ti apie mū­sų emig­ra­ci­jos klau­si­mą, kad vi­siš­kai nu­si­min­tum ir ran­kos nu­svir­tų. Kas gi de­da­si? Ogi mū­sų žmo­nės sa­vo na­muo­se ne­ken­čia dar­bo, bi­jo­si dar­bo ir vi­si, kas tik ga­li, no­ri iš­ke­liau­ti Bra­zi­li­jon, Ar­gen­ti­non, kad sve­ti­mo­se ša­ly­se sun­kiau­sią ver­gų dar­bą dirb­tų. Dar­bas Lie­tu­vos nau­dai, Lie­tu­vos gar­bei – jau mums bjau­rus dar­bas, o dar­bas Bra­zi­li­jos nau­dai – gra­žus dar­bas. Di­des­nės pa­nie­kos Lie­tu­vai dar nie­kas taip žiau­riai ne­pa­reiš­kė, kaip mū­sų pa­si­ry­žę emig­ruo­ti žmo­nės, so­die­čiai, in­te­li­gen­tai. Ir at­eis lai­kas, kai Lie­tu­va bus pri­vers­ta sam­dy­ti ki­nus ir kal­mu­kus ūkio dar­bams. Lie­tu­va virs ko­lo­ni­zaci­jos ob­jek­tu, jei­gu mū­sų žmo­nės „my­lės“ sa­vo tė­vy­nę.

Jei­gu pas mus blo­gos dar­bo są­ly­gos, ga­li­me steng­tis bent jas pa­ge­rin­ti. Mes vi­si pri­va­lo­me bū­ti dar­bo ar­tis­tai, pri­va­lo­me ži­no­ti vi­sa ko ri­bas, kiek lai­ko pyk­ti, ka­da at­leis­ti. Kiek­vie­nas val­di­nin­kas sa­vo man­da­gu­mu dau­giau nu­veiks nei šiurkš­tu­mu, pe­dan­tiš­ku­mu. Mū­sų di­plo­ma­tams pa­tar­ti­na ne­da­ry­ti iš sa­vęs slap­tin­gų­jų da­ly­kų kas­tos, bet vi­sa­da skai­ty­tis su gy­va tau­tos są­ži­ne. Ga­na jau tų ko­vų už val­džią. Ne­be­ga­li­ma gy­ven­ti pa­gal tą­ją gy­ve­ni­mo sis­te­mą, ku­ri rei­ka­lau­ja, kad vie­nos tau­tos luo­mas ar­ba ku­ri nors vie­na tau­tos par­ti­ja gy­ven­tų ir aug­tų ki­to tau­tos luo­mo skriau­dos są­skai­ta, ver­gų niek­šin­gu­mu. Juk ne­ga­li­ma bū­ti lai­min­gam ar­ti­mo ne­lai­mės są­skai­ta. Žmo­gui grą­žin­kim jo gar­bę, duo­tą Kris­taus, tik ta­da ga­lė­si­me pra­dė­ti at­gi­mi­mo pro­ce­są.

Sun­ki pro­ble­ma ar­tė­ja: taip, kaip gy­ve­no­si, jau ne­bus ga­li­ma gy­ven­ti. Kaip rei­kės gy­ven­ti, kad gy­ve­ni­mas tu­rė­tų kil­nią pras­mę? Ne­mo­kė­jo­me bū­ti bro­liais, se­se­ri­mis (kal­bu apie mū­sų vi­suo­me­nę), da­bar gal iš­mok­sim bro­lia­vi­mo­si po­li­ti­kos? Kaip su­val­dy­ti bes­ti­ją, ku­ri ap­sė­do žmo­ni­ją? Ypač lie­tu­viai pri­va­lo tais klau­si­mais su­si­rū­pin­ti, jei­gu no­ri bū­ti tau­ta, o ne kai­me­ne. Bai­sios ne­lai­mės pra­dė­jo mū­sų pa­sau­lį kan­kin­ti – cik­lo­nai ir vie­su­las siau­čia vi­sur, mies­tus ir so­dy­bas nai­ki­na. Že­mė kas kar­tą vis ner­vin­giau, pik­čiau dre­ba, žmo­nės vis dau­giau siun­ta ir ne­be­ži­no jau, kaip gy­ven­ti, kam gy­ven­ti. Že­mės kli­ma­tas kei­čia­si, gam­to­je jau­čia­ma anar­chi­ja. Šė­to­no kul­tas at­si­nau­ji­na, au­ga, ple­čia­si, už­ėjo nau­jų re­li­gi­jų ma­da. Da­bar ma­din­giau­sia re­li­gi­ja – (…) kul­tas. Ma­žy­tė tau­ta – Lie­tu­va ri­zi­kuo­ja pra­ras­ti gy­vy­bę. Blo­gai su­pras­ta ir in­ter­pre­tuo­ta de­mo­kra­tija ga­li bū­ti bai­ses­nė bes­ti­ja už… Di­džiu­lis daug­taš­kis, įra­šy­ki­me, ką no­ri­me. Juk dva­si­nė kul­tū­ra nyks­ta, be jos ne­įma­no­ma tik­ra de­mo­kra­tija. Tu­rė­si­me tik to­kią Lie­tu­vą, ko­kią mes pa­tys su­kur­si­me. „Lie­tu­vos li­ki­mas ne tau­tų są­jun­go­je, ne pa­sau­li­nės di­plo­ma­ti­jos in­tri­go­se, bet tik mū­sų gal­vo­se, mū­sų šir­dy­se, mū­sų ran­ko­se glū­di,“ – Juo­za­pas Al­bi­nas Her­ba­čiaus­kas. Aš tik per­da­viau. Ačiū ir at­si­pra­šau, jei­gu ką ne taip pa­sa­kiau. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­ma­jam re­ži­sie­riui ir jo pa­kvies­tam ko­le­gai, ku­ris taip raiš­kiai mums iš­aiš­ki­no vis­ką.

Da­bar kvie­čiu į tri­bū­ną Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tą, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, Sei­mo na­rį K. Gla­vec­ką. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­to, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, Sei­mo na­rio K. Gla­vec­ko kal­ba

 

K. GLAVECKAS (LSF). Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­ma­sis Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ko­le­gos sig­na­ta­rai, ko­le­gos Sei­mo na­riai, am­ba­sa­do­riai ir vi­si sve­čiai!

Iš tik­ro ši tri­bū­na yra is­to­ri­nė, nes ir šios die­nos kal­bos pa­ro­do, kad ji yra de­mo­kra­tijos Lie­tu­vo­je bu­vi­mo ga­ran­tas. Aš ma­nau, kad iš tik­ro 2012 me­tais ne­bus apo­ka­lip­sės ir Lie­tu­va iš­liks. Tuo ne­abe­jo­ju. Ma­nau, kad po­zi­ty­vūs da­ly­kai, ne­pai­sant daug ne­ga­ty­vių da­ly­kų ir pa­mo­kų, Lie­tu­vo­je vyks­ta. Pa­ban­dy­siu sa­vo kal­bą tuo ir grįs­ti.

Man te­ko di­de­lė gar­bė prieš 21 me­tus pa­jus­ti tą is­to­ri­nę aki­mir­ką ir bal­suo­ti už Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą bei da­ly­vau­ti įvy­kiuo­se, dėl ku­rių Lie­tu­vos žmo­nės su­plė­šė SSRS že­mė­la­pį. Tuo­met ben­drau­da­mas su jau­nais, ta­len­tin­gais sa­vo stu­den­tais su­pra­tau ir pri­ta­riau jų no­rams ir sie­kiams, nes tai bu­vo troš­ki­mas lais­vai mąs­ty­ti, lais­vai kal­bė­ti, lais­vai veik­ti ir lais­vai gy­ven­ti pa­gal ne pri­mes­tas, o pa­čių nu­si­sta­ty­tas tai­syk­les. Ma­te­ria­li­nės gė­ry­bės tais lai­kais ne­bu­vo pir­mo­je vie­to­je, nors ir tuo­met jau bu­vo jun­ta­ma tam tik­ra kai ku­rių vi­suo­me­nės sluoks­nių at­skir­tis.

Aš, kaip eko­no­mis­tas, šiuos pra­ėju­sius 21‑erius Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės me­tus daž­nai ana­li­zuo­ju ver­tin­da­mas eko­no­mi­ne ir žmo­giš­ką­ja pras­me. Juk be žmo­gaus ne­veiks jo­kie eko­no­mi­kos dės­niai. Ki­ta ver­tus, ne­ga­li­ma pa­mirš­ti ir to, kaip stip­riai žmo­nių, su­si­lie­jan­čių į pi­lie­čių san­tal­ką vals­ty­bė­je, cha­rak­te­riai, sa­vy­bės, pra­ei­ties žy­mės ir so­cia­li­nė ap­lin­ka vei­kia ša­lies eko­no­mi­ką!

Per šiuos du de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je at­si­ra­do ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių – au­to­mo­bi­lių, te­le­vi­zo­rių, kom­piu­te­rių, bui­ti­nės tech­ni­kos ir t. t., juos ga­li­ma ma­tuo­ti kar­tais. Di­dė­jo dar­bo už­mo­kes­tis, nors au­go ir in­flia­ci­ja, klo­s­tė­si nau­ji san­ty­kiai dar­bo rin­ko­je, plė­to­jo­si fi­nan­sų sri­tis, bu­vo vyk­do­mos įvai­rios re­for­mos, grą­ži­na­mas nu­sa­vin­tas tur­tas. Iš de­fi­ci­ti­nės eko­no­mi­kos per­ėjo­me į rin­kos eko­no­mi­ką, sku­bė­jo­me iš ko­mu­niz­mo glė­bio į ka­pi­ta­liz­mo už­an­tį ir daž­nai ne­įžvel­gė­me nei­gia­mų ka­pi­ta­liz­mo sis­te­mos da­ly­kų. Taip, ma­te­ria­lūs da­ly­kai ir pi­ni­gai mums su­tei­kė dau­giau fi­nan­si­nės lais­vės, mes pa­ju­to­me tik­rą pi­ni­gų sko­nį ir daž­nas ne­įver­ti­no­me iš to ky­lan­čių grės­mių, o kar­tais ir liūd­nų pa­sek­mių… Mes au­go­me, mo­kė­mės iš sa­vo ir ki­tų pa­tir­ties bei klai­dų ir te­be­si­mo­ko­me iki šios die­nos.

Mes at­ra­do­me daik­tus, ap­vilk­tus nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, gra­žiai įpa­kuo­tus ir lais­vai pri­ei­na­mus ša­ly­je, ta­čiau ne vie­nas dėl to pra­ra­do­me ry­šį su ar­ti­mai­siais, drau­gais, kai­my­nais vals­ty­bė­je, su žmo­gu­mi ir ne­te­ko­me šim­tų tūks­tan­čių emig­ran­tų – per­spek­ty­vių Lie­tu­vo­je moks­lus bai­gu­sių mū­sų pi­lie­čių, emig­ra­vu­sių į ki­tas pa­sau­lio vals­ty­bes pra­džio­je dėl ge­res­nio duo­nos kąs­nio, o da­bar jau ir dėl su­sve­ti­mė­ji­mo, abe­jin­gu­mo, at­šiau­ru­mo, pa­vy­do vie­ni ki­tiems ir šyp­se­nų ne­bu­vi­mo čia, Lie­tu­vo­je. So­vie­ti­nį žo­dį „bla­tas“ pa­kei­tė „ko­rup­ci­ja“ – pre­ky­ba są­ži­ne, ku­ri ta­po per­ka­ma ir par­duo­da­ma tiek cen­tri­nės, tiek vie­ti­nės val­džios, tiek svei­ka­tos ap­sau­gos, švie­ti­mo, ap­lin­ko­sau­gos ir net kul­tū­ros sri­ty­se.

Aš, kaip ir kiek­vie­nas iš jū­sų, sė­din­čių šio­je sa­lė­je ir Lie­tu­vo­je, ma­tau dau­gy­bę da­ly­kų, ku­riuos no­rė­tu­me pa­keis­ti Lie­tu­vo­je. Man ne­pa­tin­ka, kai yra šiukš­li­na­mi Lie­tu­vos miš­kai ir eže­rų pa­kran­tės, da­ro­si bai­su, kai šu­ne­liai yra mė­to­mi nuo til­tų ir jiems nu­di­ria­mi kai­liai, tai fil­muo­ja­ma ir vie­ši­na­ma in­ter­ne­te. Ne­su­vo­kia­mai žiau­ru, kai mū­sų pa­aug­liai ža­lo­ja vie­nas ki­tą… Ka­žin ar to­kią Lie­tu­vą mes įsi­vaiz­da­vo­me at­kur­da­mi jos ne­pri­klau­so­my­bę 1990 me­tais? Ži­no­ma, kad ne.

21-erius me­tus mes kū­rė­me at­ski­rų sri­čių sis­te­mas, stei­gė­me ir nai­ki­no­me ins­ti­tu­ci­jas, da­rė­me re­for­mas ir su­si­dū­rė­me su glo­ba­li­za­ci­jos iš­šū­kiais bei pa­sau­li­ne kri­ze. At­lai­kę blo­ka­dą po Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo ir 1999 me­tų Ru­si­jos kri­zę, šian­dien ir to­liau ban­do­me su­val­dy­ti pas­ta­ruo­sius ke­lis me­tus vi­są pa­sau­lį kre­čian­čią fi­nan­sų ir eko­no­mi­kos kri­zę, ku­ri sa­vo mas­tais grei­čiau­siai vir­šys Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­lai­das. Mū­sų pro­tė­viai per­gy­ve­no 1929 me­tais pra­si­dė­ju­sią di­dži­ą­ją dep­re­si­ją, įveik­si­me da­bar­ti­nę kri­zę ir mes. Per dve­jus kri­zės me­tus vi­siems te­ko iš­mok­ti daug nau­jų pa­mo­kų. Vi­sų ne­su­mi­nė­siu. Pa­žvel­ki­me po­zi­ty­viai į kai ku­rias iš jų.

Pir­miau­sia šis ša­lies ir kiek­vie­no lie­tu­vio gy­ve­ni­mą su­krė­tęs ar net pa­rei­ka­la­vęs itin di­de­lių pra­ra­di­mų lai­kas kai kam jau pa­dė­jo su­vok­ti, o kai kas dar tik su­pras, kad ge­riau gy­ven­ti ga­li­ma tik ge­riau dir­bant ir ge­riau val­dant. Mes tu­ri­me kel­ti sa­vo dar­bo na­šu­mą, nes ki­taip ne­ga­lė­si­me sėk­min­gai kon­ku­ruo­ti ir kar­tu di­din­ti sa­vo pre­kių ir pa­slau­gų ko­ky­bės.

An­tra, mes tu­rė­jo­me pro­gą pa­de­monst­ruo­ti sa­vo so­li­da­ru­mą ir vie­ny­bę vi­siems drau­ge „su­si­ver­žiant dir­žus“ (tie­sa, ne­vie­no­dai) siek­da­mi iš­lai­ky­ti sta­bi­lius vals­ty­bės fi­nan­sus. Da­bar vals­ty­bė tu­ri pa­dė­ko­ti sa­vo žmo­nėms už kan­try­bę ir su­pra­ti­mą, at­si­ly­gin­ti nors mo­ra­liš­kai.

Tre­čia ir tur­būt svar­biau­sia, mes ga­vo­me ga­li­my­bę per­mąs­ty­ti sa­vo ver­ty­bes, sa­vo var­to­ji­mo įpro­čius, sa­vo san­ty­kius su ki­tais žmo­nė­mis bei vals­ty­be, ir to­kio su­krė­ti­mo mums tik­rai rei­kė­jo. Dar nie­ka­dos nau­jau­sio­je Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je Vy­riau­sy­bė ne­bu­vo taip ka­la­ma prie kry­žiaus, kaip pas­ta­ruo­sius kri­zės me­tus, ta­čiau ji dir­ba ir kri­zė trau­kia­si.

Šios kri­zės įvei­ki­mo tem­pai pri­klau­sys ne tik nuo mū­sų at­si­gau­nan­čios eko­no­mi­kos, ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to ir eks­por­to au­gi­mo, bet svar­biau­sia – nuo mū­sų pa­čių min­čių ir idė­jų, kad rei­kia veik­ti, rei­kia im­tis nau­jų, nešab­lo­niš­kų spren­di­mų, ieš­ko­ti ne­tra­di­ci­nių ke­lių ir bū­dų pro­ble­moms spręs­ti.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad esa­me ly­gia­ver­čiai Eu­ro­pos Są­jun­gos na­riai, kad tu­ri­me iš­lai­ky­ti su­kur­tas rin­kas, duo­dan­čias mums dar­bo ir pa­ja­mų, ku­rias ga­lė­si­me skir­ti kul­tū­rai, moks­lui ir švie­ti­mui. Prin­ci­pas – kuo aukš­tes­nė tvo­ra, tuo ge­res­nis kai­my­nas, ne­tin­ka eko­no­mi­kai ir jos au­gi­mui. Ne­pa­mirš­ki­me ir di­džiuo­ki­mės įdo­mia ir sa­vi­ta Lie­tuvos is­to­ri­ja, kul­tū­ra, nuo­sta­biu kraš­to­vaiz­džiu, at­kak­liais ir darbš­čiais Lie­tu­vos žmo­nė­mis.

Kiek­vie­nas sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je ieš­ko­da­mas lai­mės, su­pras­ki­me, kad žmo­gaus lai­mė yra ne vien ma­te­ria­lūs daik­tai ir ma­lo­nu­mai, o bū­se­na, kai jau­tie­si sau­gus ir už­tik­rin­tas sa­vo ir sa­vo vai­kų at­ei­ti­mi, kai tu­ri pe­tį, į ku­rį vi­sa­da ga­li at­si­rem­ti, ir kai ta­vo są­ži­nė yra ra­mi.

Sim­bo­liš­ka, kad mū­sų vals­ty­bei 21-eri su­kan­ka XXI am­žiu­je – grei­čio, tech­ni­kos, vir­tu­a­laus ben­dra­vi­mo, įvai­rių iš­šū­kių, kar­di­na­lių ir kar­tais sun­kių spren­di­mų rei­ka­lau­jan­čiu lai­ko­tar­piu. Mums tik 21-eri, to­kia­me am­žiu­je ne vie­nas jau­nas žmo­gus at­si­du­ria tar­si dau­giak­ryp­tė­je kryž­kelė­je – į ku­rią pu­sę ei­ti? Ten, kur at­ly­gi­ni­mas sumo­ka­mas eu­rais ar sva­rais, gal do­le­riais? Kur ma­žes­nės kai­nos už šil­dy­mą? O gal siek­ti kuo di­des­nio iš­si­la­vi­ni­mo ir da­ry­ti kar­je­rą, o gal au­ko­tis šei­mai? Ti­kiuo­si, kad mū­sų jau­no­ji kar­ta, tik iš va­do­vė­lių da­bar ga­lin­ti su­ži­no­ti, su ko­kia san­tvar­ka jai ne­te­ko su­si­dur­ti, pa­jėgs su­kur­ti to­kią vals­ty­bę, ku­rio­je bus ge­ra gy­ven­ti vi­siems, ku­rio­je ne­pai­sant sau­lės sto­kos bus dau­giau šyp­se­nų žmo­nių vei­duo­se ir į ku­rią di­džiuo­da­mie­si su­grįš kaž­ka­da ją pa­li­kę pi­lie­čiai. Nes tai juk mū­sų vi­sų bran­gi LIETUVA. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ko­le­gai K. Gla­vec­kui.

Baig­ti mū­sų mi­nė­ji­mą kvie­čiu na­cio­na­li­nės moks­lei­vių vik­to­ri­nos „Lais­vės lieps­na“ lau­re­a­tę, Ma­žei­kių „Ga­bi­jos“ gim­na­zi­jos moks­lei­vę Gab­rie­lę Bu­bo­kai­tę. (Plo­ji­mai)

 

Na­cio­na­li­nės moks­lei­vių vik­to­ri­nos „Lais­vės lieps­na“ lau­re­a­tės, Ma­žei­kių „Ga­bi­jos“ gim­­na­zi­jos moks­lei­vės G. Bu­bo­kai­tės kal­ba

 

G. BUBOKAITĖ. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ke Ire­na De­gu­tie­ne, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke An­driau Ku­bi­liau, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau ir At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, vi­si ger­bia­mi Ne­pri­klau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­rai ir vi­si sve­čiai bei tau­tie­čiai! Aš svei­ki­nu Lie­tu­vos vals­ty­bę ir vi­sus jos pi­lie­čius, dvidešimt pirmąjį kar­tą mi­nin­čius sa­vo Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną. Di­džiuo­juo­si, kad gi­miau lais­vo­je ša­ly­je. Dė­ko­ju Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rams, lais­vės gy­nė­jams ir vi­siems tiems žmo­nėms, ku­rie ve­dė Lie­tu­vą pir­myn. Gro­žiuo­si mo­der­nė­jan­čia, ta­čiau se­no­lių pa­pro­čių ir tra­di­ci­jų ne­pa­mirš­tan­čia Lie­tu­va. Aš mo­kau­si ir to­bu­lė­ju, kad at­ei­ty­je ga­lė­čiau pri­si­dė­ti prie Tė­vy­nės ge­ro­vės. Kas­dien su­tin­ku vis dau­giau be­si­šyp­san­čių žmo­nių, ger­biu tuos, ku­rie gar­si­na Lie­tu­vos var­dą vi­sa­me pa­sau­ly­je. Pa­va­sa­rį ma­tau žy­din­čias obe­lis, o ru­de­niop lau­kuo­se au­gan­čius kvie­čius ir jau­čiu – aš my­liu Lie­tu­vą. Kar­tu čia su­si­rin­kę mes mi­ni­me tau­tos šven­tę. Mes, jau­ni ir pi­lie­tiš­ki, pri­ima­me nau­jus iš­šū­kius ir ko­vo­ja­me su ste­re­o­ti­pais, mes – jau­nuo­liai at­vi­ri nau­jo­vėms ir pa­sau­liui, Eu­ro­pos vi­du­ry gy­ve­na­me, ku­ria­me ir dir­ba­me, mes sva­jo­ja­me ir mū­sų idė­jos ku­ria Lie­tu­vos at­ei­tį. Ben­drau­ja­me su vi­so pa­sau­lio pi­lie­čiais ir pa­tys to­kie jau­čia­mės. Bran­gi­na­me Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir pro­tė­vių at­mi­ni­mą, sau­go­me Tė­vy­nę nuo pyk­čio ir me­lo. Pa­lai­ko­me vie­ni ki­tus, kai mums to la­biau­siai rei­kia. Jau­ni­mas – mes vie­nin­gai ko­vo­ja­me dėl ben­drų tiks­lų. Mes už Lie­tu­vą! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju tau, Gab­rie­le, už trum­pą, aiš­kią, nuo­šir­džią kal­bą. Tik­rai su­teik­ta vil­tis, kad jau­no­ji kar­tu pui­kiai su­pran­ta 1990 m. ko­vo 11 d. nuo­pel­nus ir ver­ti­na tai, ko­kio­je Lie­tu­vo­je jie gy­ve­na. La­bai tau ačiū.

Ger­bia­mie­ji, vyks­tant mū­sų iš­kil­min­gam mi­nė­ji­mui, ką tik gau­ta ži­nia iš Ja­po­ni­jos. Ja­po­ni­jos šiau­rės ry­tų pa­kran­tę nu­siau­bė ga­lin­gas cu­na­mis, su­kel­tas stip­raus 8,9 ba­lų že­mės dre­bė­ji­mo. Apie žu­vu­sių ir au­kų skai­čių tiks­lios in­for­ma­ci­jos nė­ra, ta­čiau da­bar per te­le­vi­zi­ją ro­do­mi bai­sūs vaiz­dai, kur griau­na­ma vis­kas, kas yra ant že­mės. Už­jau­čia­me Ja­po­ni­jos žmo­nes, nu­ken­tė­ju­sius nuo šios ne­lai­mės, ir reiš­kia­me jiems nuo­šir­džią užuo­jau­tą.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, skel­biu mi­nė­ji­mą baig­tą ir vi­sus 12 val. kvie­čiu į tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių vė­lia­vų pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ją Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tė­je, taip pat ir į ki­tus iš­kil­min­gus ren­gi­nius. Su Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na, mie­lie­ji! Gra­žios vi­siems šven­tės! Dė­ko­ju.

 

 


* Santrumpų reikšmės: LSDPF – Lietuvos social­demokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frak­cija; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.