LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 20-MEČIO
IŠKILMINGO MINĖJIMO „Mūšis UŽ TAUTŲ LAISVĘ“

STENOGRAMA

2011 m. sausio 13 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė I. DEGUTIENĖ

PIRMININKĖ. Mielieji! Prieš dvidešimt metų beginkliai atkurtos Lietuvos piliečiai savo dvasios tvirtybe, tiesos ir laisvės troškimu atrėmė žiaurias sovietų agresorių atakas ir apgynė Tėvynės laisvę. Žuvo 14 Lietuvos didvyrių, daugiau kaip 700 sužeista, bet Lietuvos laisvė nežuvo.

Sausio 13-osios naktį sovietų kariškiai užėmė svarbiausius mūsų pastatus, bet neužėmė mūsų širdžių. Tai geriausiai įrodė po Sausio 13-osios dar 7 mėnesius vykęs pasienio karas tarp sovietų ginkluotųjų OMON’o dalinių ir Lietuvos sienos gynėjų, nusinešęs dar aštuonių Lietuvos vyrų gyvybes pasienyje ir vieno čia, prie Seimo, per rugpjūčio pučą. Šių vyrų didvyriškos aukos 20-metį taip pat paminėsime šiemet vasarą.

Mielieji, per 20 metų geriau susivoki, kad Sausio 13-oji yra ne tik Lietuvos pergalės diena. Jei nebūtų Sausio 13-osios pergalės, nebūtų ir sovietų imperijos subyrėjimo, ir šiandien Europa ir pasaulis atrodytų visai kitaip.

Lietuva, pasirinkusi nesmurtinį kelią, pasauliui priminė, kad ateitį reikia grįsti ne jėga ar neapykantos dvasia, o aukščiausiomis žmonijos vertybėmis. Lietuva parodė dvasios galią, prieš kurią atsitraukia tankai. Lietuva kovojo už demokratinių vertybių pergalę visoje Europoje. Tai buvo mūšis už Tautų laisvę.

Prisimindami nenugalimo ryžto, pasiaukojimo ir tvirtos dvasios istorines akimirkas, pradedame Laisvės gynėjų dienos 20-mečio iškilmingą minėjimą „Mūšis už Tautų laisvę“.

M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

(Temsta šviesos. Ekrane animuotą logotipą keičia „gyva“ žvakės liepsna ir laikrodžio tiksėjimas. Demonstruojami istoriniai 1991 m. sausio 13-osios įvykių vaizdai su autentiškų įvykių garsu. Pasigirsta tolimas sutartinės motyvas. Atliekama sutartinė „Dobilio“. Kinas baigiamas trispalvės vėliavos kadru. Laikrodžio tiksėjimas. Nušvinta salės šviesos.)

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

PIRMININKĖ. Brangieji, prisiminėme, kas vyko prieš dvidešimt metų.

Prisimindami žuvusiųjų už laisvę vardus, prisimindami visus, kurie kovojo, budėjo, atliko savo pareigą ir padėjo galvas už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, pagerbkime jų atminimą tylos minute.

Tylos minutė

Ačiū.

Gerbiamieji, į iškilmingą Seimo minėjimą atvyko: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Prezidentas Valdas Adamkus su žmona, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis su žmona, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, žuvusiųjų artimieji, nukentėjusieji Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos I Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Latvijos Respublikos Prezidentas, Vengrijos, Švedijos parlamentų pirmininkai, Čekijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, Norvegijos parlamentų pirmininkų pavaduotojai, Gruzijos, kurios parlamentas priėmė rezoliuciją, skirtą 20-osioms Sausio 13-osios metinėms Lietuvoje atminti, vicepremjeras, garbingi užsienio svečiai, kurie tragiškomis Lietuvai dienomis, nepaisydami gresiančio pavojaus, vyko į Lietuvą, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai, kovotojai už laisvę, žurnalistai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, tautinių bendrijų atstovai ir kiti didžiai garbingi svečiai.

Iškilmingą sveikinimą tarti kviečiu Jos Ekscelenciją Lietuvos Respublikos Prezidentę D. Grybauskaitę. (Plojimai)

Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės kalba

D. GRYBAUSKAITĖ. Gerbiamieji Sausio 13‑osios įvykių dalyviai, žuvusiųjų artimieji, Seimo nariai, garbūs svečiai ir visi Lietuvos žmonės, kiekvienos valstybės istorijoje yra dienų, kai išbandoma tautos valia, jos vienybė ir ryžtas, kai sprendžiamas visų tos šalies žmonių likimas.

Tokia diena mums – Sausio 13-oji.

Iš visos Lietuvos susibūrę žmonės – kiekvienas asmeniškai ir visi kaip vienas – stojo ginti Tėvynės. Tuomet aiškiai suvokėme, kad tik laisvė gali išsaugoti mūsų Lietuvą. Džiaugėmės kitų tautų palaikymu, jų laisvės vėliavomis, kurios plazdėjo šalia.

Nepriklausomybei apginti pasitelkėme visų žmonių tikėjimą laisve ir tiesa, jų troškimą gyventi oriai, gerbiant pamatines savo tautos vertybes ir savo istoriją.

Laisvė nebuvo dovanota, ją reikėjo iškovoti ir apginti. Sausio 13-oji pareikalavo aukų. Desantininkai puolė naktį, uždažę tankų ir šarvuočių numerius, bijodami šviesos kaip tiesos. Nenorėjo būti įvardyti, nes jautė ir žinojo, kad daro nusikaltimą. Jie žudė beginklius žmones. Tačiau jėga buvo ne jų, o mūsų pusėje, nes tiesa padarė mus stiprius ir jau tada laisvus.

Didvyriškai atlaikyti išmėginimai, nušviesti laužų ir vilties giesmių, amžiams liks įrašyti į mūsų tautos atmintį.

Pagerbdami žuvusiųjų atminimą tikime, kad kaltieji tikrai bus nubausti. Tuo nevalia abejoti. Laikas tarnaus tiesai ir teisingumui. Nusikaltimams žmogiškumui ir tautos laisvei senaties nėra.

Sąjūdžio dienų siekis sukurti laisvą, pažangią ir teisingą kiekvienam piliečiui Lietuvą – tikslas, į kurį eis dar ne viena karta.

Prisiminkime, pajuskime ir atgaivinkime tą solidarumo ir brolybės jausmą, kai žiūrėjome visi viena kryptimi, kai svarbiausia buvo Lietuva, kai petys petin stovinčius nepažįstamus žmones gaubė nuoširdumas, tikėjimas be jokių išlygų savo šalies ateitimi ir vienas kitu.

Ši atmintis įpareigoja mus kurti Lietuvą tokią, už kurią kovojome tą naktį, tą dieną – Sausio 13-ąją.Tegul mūsų ryžtą eiti šiuo keliu sustiprina ir nuolat palaiko Laisvės gynėjų idealai. Sausio 13-toji yra mūsų vienybės šaltinis.

Tegul jis niekada neišsenka ir maitina mūsų širdis laisvės dvasia!

To linkiu visiems – vienybės ir tikėjimo! Dėkoju. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkoju Lietuvos Respublikos Prezidentei. Gerbiamieji, prieš 20 metų kiekvienam iš mūsų, stovėjusiam prie Spaudos rūmų, Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, prie parlamento ar jo viduje, taip pat saugojusiems kitus valstybinės reikšmės pastatus Vilniuje, Kaune, kituose miestuose ir miesteliuose, buvo esminės mūsų gyvenimo apsisprendimo ir pasirinkimo akimirkos. Tokį išbandymą išgyveno ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Sausio 13-osios naktį susirinkę čia, į šią salę. Prieš 20 metų Sausio 13-osios naktį pirmasis atkurtos nepriklausomos valstybės vadovas, Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis ne kartą beldėsi į Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo sąžinę, reikalavo nutraukti smurtą. Deja, M. Gorbačiovas miegojo.

1991 m. sausio 13 d. duodamas interviu Vengrijos televizijai V. Landsbergis pasakė: „Pasaulis pradeda suprasti, kad Lietuva kovoja ne tik dėl savo teisių, kad tai yra demokratijos likimas Rytų Europoje, nuo kurio gali priklausyti ir pasaulio likimas.“

Maloniai kviečiu tarti žodį nepriklausomybės gynėją, pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą, Europos Parlamento narį profesorių V. Landsbergį. (Plojimai)

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro, Europos Parlamento nario V. Landsbergio kalba

V. LANDSBERGIS. Piliečiai! Valstybės vadovai ir garbingi svečiai! Pažvelkime į tai, kas šiandien mūsų mintyse ir lūpose, su kuo Lietuva susidūrė prieš 20 metų. Pažvelkime į tuos dalykus pirmiausiai Lietuvos ir lietuviškuoju požiūriu. Tai ir pamatinis dorovinis požiūris, o varžėsi, kirtosi kilnūs ir bjaurūs, garbingi ir visai negarbingi, žemi dalykai. Matykime visą tiesą.

Tą naktį Tėvynė turėjo būti išduota.

Nestigo pabūgusių ir norinčių gelbėtis pavieniui. Buvo besiviliančių, kad užpuolikas jų pasigailės ir dar paskirs iš naujo užkariautos provincijos valdytojais.

Buvo tiesiog nekenčiančių laisvos Lietuvos, kurie jau džiaugėsi, kad štai grįžta svetimoji diktatūra – blogio karalystė, žmonijos ateitis. Bet buvo kur kas daugiau nenorinčių, kad blogio karalystė grįžtų. Jie norėjo būti laisvi ir eiti už laisvę kartu, nedvejodami ryžosi pasipriešinti ir vėl tapo tauta.

Tai 90 procentų atėjusių netrukus balsuoti plebiscite, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.

O dar prieš tai – Sausio 13-ąją – tūkstančiai drąsuolių, kurie savo širdis pastatė prieš tankus. Ir tėvynė tą naktį nebuvo išduota. Jos piliečiai, dar neturėję naujų pasų, nebent kuklutį garbingą piliečio pažymėjimą, nešėsi pilietybę širdyse. Svetimieji – tokie svetimi pažiūromis į gyvenimą, į garbę – kad vėl mus valdytų? Ne!

Kad valdytų grobikai? Smurtininkai? Ne!

Kad liktų Lietuva parklupdyta ir dar sykį pažeminta? Ne!

Kad vėl giedotų liaupses prievartos fanatikams, Rytų satrapams? Ne! Ir nelietuviai stojo greta lietuvių.

Tūkstančių atsakymas – ne! – buvo vienintelis ir didysis tos nakties įvykis. Agresija, parašiutininkų ir „Alfos“ kilerių invazija, teroras ir beginklių žudynės neturi būti vadinama „įvykiais“, nebent kas nors ta žodelio daugiskaita norėtų ką tik išvardytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui pridengti. Žinoma, buvo valandos ir minutės įvykiai, kiekviena mirtis buvo baisus įvykis, bet ką jūs norite slėpti, Rytų ir Vakarų lyderiai, kai kalbate apskritai apie „įvykius“, užuot įvardiję nusikaltimą ir nusikaltėlius? Didysis įvykis vertas to žodžio, nes pranoko vietos ir laiko reikšmę, buvo beginklių žmonių apsisprendimas mirties akivaizdoje: ne, aš neleidžiu! Mes nesutinkame!

Jų reikia kasdien, tokių žmonių. Supraskime, kad blogis neišnyko, nei anoks, nei kitoks, jis ir toliau eina užkariauti žemių tankais ir bankais, informacijos nuodais, godumo ir parsidavimo epidemijomis. Jis eina užkariauti sąmonės, pavergti proto, nes po to – viskas jau niekai. Todėl brėžiamos neva naujų frontų linijos, bet mums tai išmėginimai vis tuo pačiu klausimu: ar šiuokart nebus tėvynė išduota? Ar neišduosi savęs, blaškomas Lietuvos žmogau? Juk taip lengva žengti kad ir į abejingumo bedugnę: a, man vis tiek. Lengva mėgautis patarėjų pseudofilosofų balsais: elkis, kaip naudinga. Jei elgiesi teisingai, liksi menkystų ir fariziejų „nesuprastas“, o dar blogiau – nepakenčiamas. Anieji, anų pakurstytieji, stiklinėmis akimis gali atėję net užmušti. Taip juk buvo. Tad koks mūsų atsakymas šiandien, rytoj? Kas mes?

Tada mūsų broliai ir sesuo nuėjo mirti iš meilės. O kiek šiandien mūsų širdyse bėra meilės pasirinktam žmogui ir kiekvienam artimui, tėvams ir ateinančiam vaikui, dangaus dovanotai tėvynei, didžiajai ir kasdienei tiesai, kuri vis tebėra mūsų meldžiama dvasios duona kasdieninė? Tiesiai ir skaudžiai pasakė apaštalas, nelyginant skalpeliu žmonijos ligą atvėrė: jei meilės neturėčiau, būčiau niekas.

Girdėkime po 2000 metų tą pamoką, kuri yra ir Sausio 13-osios pamoka. Jei nebūtume turėję meilės tėvynei, tiesai, greta stovinčiam artimui, šiandien būtume niekas.

Taigi Lietuva ir Lietuvos valstybė prieš 20 metų.

Tą naktį, kai pajudėjo tankai, tautos atstovų pirmininkas pašaukė: visi renkamės į Aukščiausiąją Tarybą! Nė minties nebuvo, kad atstovai gali neatsiliepti, išsilakstyti po kaimus ar lįsti „Draugystės“ viešbutyje po lova. Tačiau – jeigu būtų taip atsitikę, jei susirinktų vos keliolika? Neatsitiko. Susirinko didelė dauguma pasirašiusiųjų Kovo 11-osios Aktą prisiimti tikrųjų signatarų atsakomybės. Ir Tėvynė nebuvo išduota. Visi šioje posėdžių salėje gavo nuodėmių atleidimą, nes prie bokšto jau krito beginkliai gynėjai. Kas palūžo iš siaubo ir pasitraukė iš valstybės posto, atėjo kitą dieną pelenais galvą barstydamas, šnekėdamas be ryšio, ir jam buvo atleista. Kas pragmatiškai prasislapstė per naktį ir atėjo pasidairyti vėliau, pats žino ir nešiojasi savo kaltę.

O Vyriausybėje paryčiais atsirado politinė asmenybė, agituojanti sukilti prieš budintį ir kovojantį parlamentą. Be jokios Konstitucijos pasiskirti vykdomosios valdžios galvą ir imtis alternatyvaus vadovavimo valstybei, bendrauti su agresoriumi. Teisingumo ministras pasakė: ponia, jūsų vieta parlamente. Miškų ūkio ministras pasakė: aš nedirbsiu su tais, kurie žudo žmones. Niekas ten buvusių nepalaikė tokio vidinio valdžios suardymo idėjų. Ir Tėvynė nebuvo išduota.

Lietuva neišdavė tą naktį savęs ir neišdavė tautų solidarumo. Kiek daug aplink žiūrėjo į mus, rėmė mus ir meldėsi, kad tik atsilaikytume.

Buvo sekmadienis. Jonas Paulius II Šv. Petro aikštėje Romoje pertraukė pamaldas pamatęs žmonių jūroje lietuvius – turbūt mūsų trispalves – ir kreipėsi į juos tardamas: kenčiu ir meldžiuosi kartu su Jumis už Jūsų tėvynę.

Iš Rusijos, iš Lenkijos, kitų komunizmo iškankintų šalių vyko parlamentarai į Vilnių. Mintis buvo paprasta ir skaidri – jei agresija tęsis ir kitą naktį jau puls parlamentą, sutiksime likimą kartu. Solidarumas buvo didis žodis, virstąs kūnu. Aš jau nekalbu apie Lietuvos ir pasaulio žurnalistus, kurie gynė Lietuvą ir teisingumą informacijos ginklu pačioje fronto linijoje. Apie gydytojus, kuriems buvo akivaizdu, kad vyksta karas, ir jie gelbsti mirštančiuosius bei sužeistuosius fronto, karo lauko sąlygomis.

Ypatingos reikšmės buvo talentingų, išradingų ryšininkų darbas. Nepavyko priešo užmačios atimti informacijos kanalus ir atkirsti Lietuvą nuo pasaulio.

Sausio 13-osios mūšyje už Tautų laisvę buvo apginta mūsų Kovo 11-oji kaip atgimusi Lietuvos valstybė ir apginta visuotinė laisvės idėja. Čia yra antrasis esminis aspektas. Neužsitrenkė durys kitiems besivaduojantiems iš sovietų komunistų ir kagėbistų diktatūros. Tai buvo reikšminga, nes lėmė ir Europos ateitį. Lietuvai tada kapituliavus ir žlugus, jei taip būtų atsitikę, Europos žemėlapis šiandien atrodytų kitaip.

Nesunku įsivaizduoti arba iš naujo prisiminti 1989-ųjų politinę geografiją su didžiule raudona dėme nuo Japonų jūros iki Baltijos, dar ir su vėliausiąja Karaliaučiaus krašto aneksija. Europa iki šiol nėra suvokusi, kokį smūgį Berlyno siena gavo iš Rytų, kai Baltijos šalių atstovų ir rusų demokratų pastangomis tų metų vasarą ir pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas svarstė, pasmerkė ir denonsavo Molotovo ir Ribbentropo pasirašytą Stalino ir Hitlerio paktą pradėti karą ir pasidalyti tautas… Jei po metų Sausio 13-ąją būtume palūžę, žemėlapiuose tebeplytėtų tas raudonumas, padalytai Europai gal džiaugiantis ir švenčiant kaip užpernai ir pernai, kad štai už dėmės ribų susivienijo Vokietija, kad Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys – nebe komunistinės, jos net Europos Sąjungoj, ir ko daugiau bereikia? Pabaltijiečiai, beje, irgi norėjo, taip; jie turėjo teisių, taip, bet ką padarysi… Na, bent jų raudonumas būtų užbrūkšniuotas truputį skirtingai – su didesne autonomija nuo Rusijos, tad pasidžiaugtų tikrieji europiečiai, vertingesnieji, kad ir Sovietija išsaugota, ir šis tas joje vis dėlto geriau.

Štai vaizdelis, kurio „perestroikinių“ galimybių niekas nebūtų paneigęs; tačiau Lietuva paneigė, nedidelė Lietuva to neleido! Mes neleidome būtent lemtingąją Sausio 13-ąją, kad laimėtų anaip suplanuota potsdaminė-gorbačiovinė istorijos versija ir slinktis. O jau rugsėjo mėnesį kartu su Latvija ir Estija grįžome į laisvųjų tautų šeimą Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje; tariamoji Sovietų Sąjunga sumažėjo iki tariamų dvylikos narių, jei ne mažiau, nes ir Gruzija skelbė nepriklausomybę. Procesas, prasidėjęs Lietuvoje, ėjo nesulaikomai. Galų gale 1991 metų pabaigoje anuometinė demokratinė Rusija kartu su Ukraina ir Baltarusija pastatė tašką tebesigaluojančiai komunizmo imperijai, paskutinei Europoje, ir net… senosios carinės Rusijos amžių kolonializmui. Ukraina bus valstybė, Baltarusija bus valstybė! Be abejo, Lietuvoje pritarėme tam ir sveikinome, tuoj pasirašėme su nepriklausoma Baltarusija draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.

Pokolonijiniai laikotarpiai visuomet sudėtingi, tad ir šis dar atneš kančių ne vien Gruzijai. Kad ir kaip būtų, geopolitinės permainos prieš 20 metų atėjo į Rytų Europą su visu Kaukazu ir palietė Vidurinę Aziją. Rytų Europa nūnai yra Europos Sąjungos pripažinta kaimynė, ji įvairi ir ieško savo kelių, žemėlapy užbrūkšniuota jau ne visai raudonai. Ji gali tapti demokratinė ir bendradarbiaujanti. Nors didžiausioji Rytų Europos valstybė oficialiai dar atmeta demokratiją – „tai ne mums!“ – nors prezidentus ten renka tik vienas arba du rinkėjai, ši padėtis nesitęs amžinai. Mes galim! – pasakys tautos. O nepamirštą antistagnacinį, tai yra pažangos, impulsą paskutinei besijungiančio kontinento pastangai bus davę Sausio 13-osios Lietuva ir Rusijos demokratai.

Malonu juos čia šiandien pasveikinti. Svarbu tiesti ranką ir tiems, kurie kalėjimuose vis dar baudžiami už nepataikavimą diktatoriams. Lietuvoje turėjom tikrą didžiųjų demokratinių reformų parlamentą ir laisvę mylinčią Sąjūdžio subrandintą tautą, todėl Dievas padėjo. Ačiū jums. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju V. Landsbergiui.

Sausio 13-osios naktį prie Seimo rūmų buvo laikomos Šventosios Mišios. Kunigas Robertas Grigas laimino tūkstančius parlamento gynėjų, suteikė jiems visuotinį nuodėmių išrišimą.

Sausio 13-osios vidudienį suskambo Lietuvos bažnyčių varpai.

Popiežius Jonas Paulius II vidudienio maldoje susirinkusiesiems Švento Petro aikštėje tarė: „Aikštėje matau būrį lietuvių, noriu užtikrinti lietuvių tautą, kad drauge su ja kenčiu ir meldžiuosi.“

Tais laikais vienas iš svarbiausių tautos stiprybės šaltinių buvo tikėjimas. Todėl maloniai prašau tarti žodį Jo Eminenciją Vilniaus arkivyskupą metropolitą kardinolą Audrį Juozą Bačkį. (Plojimai)

Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo A. J. Bačkio kalba

A. J. BAČKIS. Gerbiamieji, atmintis duota žmogui, kad gyvendamas pagal sąžinėje įrašytus Viešpaties dėsnius įgytų savąjį tapatumą. Tik atminties dėka kaupdamas patirtį ir išskleisdamas geriausias kūrybines galias žmogus gali kurti taika, solidarumu ir garbingumu grįstą visuomenę. Šios dienos atmintis mūsų gyvenimuose įsirėžia skausminga netekties ir kančios patirtimi. Tačiau drauge Sausio 13-oji yra pamoka, kad blogis, agresija, smurtas gali būti įveikti taikiu būdu, nors ir pareikalauja brangios aukos.

Mūsų tautos istorinė atmintis liudija, kad tikėjimo dėka tremtyje, Sibiro šaltyje, kalėjimų kamerose, lagerių nelaisvėje dauguma mūsų brolių ir sesių nepalūžo, išlaikė savo žmogiškąjį orumą, tautinį tapatumą ir viltį. Tą patį galime pasakyti ir apie šios dienos atminimą: agresorių tankus ir didelę karinę galybę sulaikė beginkliai drąsūs žmonės, kurie pasitikėjo Viešpaties pagalba ir su tikėjimu bei malda atsilaikė prieš okupantus. Žuvusieji mūsų broliai ir sesė patvirtina aukštą nepriklausomo gyvenimo kainą. Patvirtina žmogaus laisvę, kurios dėka jie pasirinko drąsiai atiduoti save, kad gyventų kiti.

Garsus psichologas profesorius Viktoras Franklis, ketverius metus kalėjęs nacių koncentracijos stovykloje, sako, kad sunkiausiomis aplinkybėmis vieni žmonės tampa kiaulėmis, o kiti šventaisiais. Kodėl? Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia tikrąją gyvenimo prasmę, nes jis visuomet gali rinktis gėrį. Belaisvių stovykloje, kur mirtis buvo kasdienė viešnia, kur nežmoniškos sąlygos, pažeminimai, badas ir prievarta, tie, kurie tikėjo, meldėsi, padėjo kitiems juos drąsindami ir globodami, subrendo tvirtos asmenybės, gebančios išlikti. O tie, kurie stengėsi prasimušti į valdžią, tapti bendro likimo brolių viršininkais, gelbėti tik savo kailį, tapo žiaurūs ir negailestingi, tačiau pyktis ir agresija pirmiausiai sunaikino juos pačius.

Esu tikras, kad žuvusieji už laisvę jau džiaugiasi amžinąja laime, todėl norėčiau kreiptis į mus, gyvuosius, kuriems skirta šiandien pasirinkti, gyventi ir kurti laisvoje Tėvynėje. Tas pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, ištikimybės ir išdavystės, pagalbos artimui ir egoizmo nėra toks dramatiškas, toks staigus kaip anomis sausio dienomis, tačiau reikalauja ne mažiau atvirumo savo laisvei ir ją suteikusiam Kūrėjui. Istorinė atmintis tepadeda mums suvokti, kad gyvenimas kuriamas ne ginklu, pykčiu, intrigomis ir neapykanta, bet meile ir gailestingumu.

Gailestingumas nepaneigia teisingumo. Atvirkščiai, jį iškelia aukščiau už bet kokį teisingumą ir suteikia ryžto bei vilties, kad blogis niekada neįveiks meilės ir gėrio. Gailestingumas mus moko didelės drąsos ir pasiaukojimo nepasiduoti blogiui, atsispirti pykčiui, neužsisklęsti ir nesigriebti tų pačių ginklų, kuriais esame gąsdinami. Gailestingumas mus skatina pasitikėti gėriu, Dievo įrašytu į kiekvieno sąžinę, juo gyventi patiems bei dalytis su kitais.

Gailestingumas ragina mus smerkti blogį, tačiau neprarasti vilties, kad žmogus gali pasikeisti ir atrasti savyje jėgų, palikęs visa, kas pikta, rinktis gėrį. Gailestingumo reikia šeimose, kad kasdieninės nuoskaudos nepalaidotų sutuoktinių meilės; gailestingumo reikia darbovietėse, kad menka viršininkų savivertė netaptų pavaldinių niekinimo ir persekiojimo priežastimi; gailestingumo reikia politikoje, kad asmeninė ar grupinė nauda nenustelbtų pareigos rūpintis visų ir kiekvieno žmogaus, ypač vargstančio ir stokojančio, interesais.

Gailestingumas, kurį Dievas paliudijo Nukryžiuotojo Kristaus meile, suteikia jėgų ir drąsos, įkvepia aukos dvasios, didvyriškumo dvasios, kai žmogus nebijo paaukoti savo gyvenimo, idant jis būtų vaisingas. „Nėra didesnės meilės, – sako Kristus, – kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Gyvenimo auka yra didžiausias dalykas, kurį žmogus gali atiduoti, kad gyventų kiti.

Šiandien viešumoje dažniau girdime apie nusivylimą ir nepasitenkinimą esama padėtimi, kalbama apie kylančias kainas ir nedidėjančius atlyginimus. Tai pagrįsti rūpesčiai. Tačiau kas gali atlyginti motinai, kuri dienas ir naktis save atiduoda vaikui; mokytojui, kuris ne tik savo žinias, bet ir gerumą, meilę, sąžiningumą skiepija savo mokiniams; gydytojui ir slaugytojai, kurie negaili savo laiko ir jėgų, kai reikia gelbėti ligonius? Kas atlygina savanoriams, kurie eina pas senelius, sunkiai sergančius, apleistus ir vienišus žmones į namus, globoja benamius vaikus, padeda narkomanams ir alkoholikams? Kas gali atlyginti už meilę ir gailestingumą? Vienintelis atsakymas – tikroji meilė yra besąlyginė ir nesuinteresuota ką nors gauti. Būtent tokia meilė yra tautos pamatai. Kol bus žmonių, kurie išdrįs mylėti ir dovanoti save, tol gyvenimas skleisis ir jo vaisiais maitinsis ateinančios kartos.

Dieve, duok, kad mūsų tautoje subręstų kuo daugiau sveikų vaisių, dėl kurių Lietuva garsėtų dorais, gerais ir gailestingais žmonėmis. Žmonėmis, klausančiais Viešpaties žodžio, kuris, pasak Šventojo Rašto, „išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti.“ Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkoju Jo Eminencijai kardinolui.

Mielieji, šį rytą mus pasiekė žinia, kad popiežius Benediktas XVI per Vatikano valstybės sekretorių perdavė žinią lietuvių tautai, mininčiai Sausio 13-osios agresijos metines.

Kviečiu Jo Ekscelenciją nuncijų arkivyskupą Luigį Bonazzį perskaityti Šventojo Tėvo vardu Lietuvai skirtą žinią. (Plojimai)

Nuncijaus L. Bonazzi perskaityta popiežiaus Benedikto XVI žinia Lietuvai

L. BONAZZI. Man didelė garbė šiam susirinkimui perteikti žinią, kurią per savo generalinį sekretorių popiežius Benediktas XVI perdavė Lietuvos arkivyskupui. Skaitysiu dalimis lietuviškai ir dalimis italų kalba.

„Sausio 13-ąją prieš dvidešimt metų lietuvių tauta ypač kentėjo ir sunkiai gynė ir stiprino savo nepriklausomybę. Atmintyje įsitvirtino tomis dramatiškomis istorinėmis akimirkomis popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolui Vincentui Sladkevičiui atsiųsta žinia, kad jis meldžiasi ir reiškia savo solidarumą, kad ragina kantriai ir tvirtai žengti taikos keliu, abipuse pagarba ir supratimu grįstu dialogu sprendžiant kilusias problemas bei įtampą.

Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, Šventasis Tėvas Benediktas XVI vienijasi su šią datą mininčia lietuvių tauta ir jos vadovais ir dėkoja Dievui, kurio apvaizda lydi tikrųjų pasiekimų ir laisvės pilnatvės kelyje. Jis puikiai žino, kad sunkiai įžiebtą laisvės liepsną išsaugoti nuolat degančią reikia ypatingų nuolatinių pastangų. Todėl, remdamasis tvirtus teisingos ir taikingos žmonių visuomenės kūrybos pamatus suteikiančia Kristaus Evangelija, Šventasis Tėvas kviečia tikėjimo ir sielos jėga, atnaujinta solidarumo ir dalijimosi bendruoju gėriu dvasia atsiliepti į dabarties iššūkius, ypač ekonominę krizę. Jis drąsina atsakinga Tėvynės meile ginti laisvę ir nepriklausomybę, įsipareigojant ją remti ir neapleisti, vadovaujantis iš tėvų gautu brangiu palikimu – katalikiška tapatybe, kuri turi būti išsaugota ir iš kurios gelmių reikia semtis vis naujų turtų.

Jei visi piliečiai, pradedant nuo pašauktųjų atlikti vadovaujančias ir administracines pareigas, sugebės bendrąją gerovę iškelti aukščiau už siaurus interesus remdami šeimos vertybes ir skatindami gimstamumą, tai dėl savo turtingo pilietinio, kultūrinio ir religinio paveldo Lietuva sugebės įveikti visas kliūtis ir siekti naujų tikslų.

Nuoširdžiai ir su meile to linkėdamas, Šventasis Tėvas meldžiasi už jus, prašo Gailestingumo Motinos Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo ir siunčia Jūsų Eminencijai ir kitiems šalies vyskupams, valstybės ir religinių institucijų vadovams, visai lietuvių tautai ypatingą Apaštališkąjį Palaiminimą linkėdamas ramybės ir gerovės. Perduodamas savo nuoširdžiausius sveikinimus šios ypatingos sukakties proga ir linkėdamas kuo geriausios kloties, reiškiu jums išskirtinę pagarbą. Jūsų garbingoji Eminencija, nuolankiai Viešpaties kardinolas Tarcisio Bertone – Valstybės sekretorius.“ (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkojame Jo Šventenybei Šventajam Tėvui už Lietuvai ir visiems lietuviams parodytą bendrumo ženklą. Dėkoju Jo Ekscelencijai Nuncijui.

Mielieji, deja, Sausio 13-osios rytas išaušo ne visiems Laisvės gynėjams, nes naktį tankais ir automatais ginkluotas priešas be gailesčio puolė, traiškė ir šaudė beginklius žmones. Tą rytmetį ne visi vaikai sulaukė grįžtančių tėvų, ne visi tėvai – savo vaikų, o seserys – brolių. Jokie epitetai, jokios kalbos negali nusakyti tų Lietuvos piliečių tragedijos ir skausmo, bet kartu – ir pasididžiavimo savo artimaisiais.

Maloniai prašyčiau tarti žodį Lietuvos laisvės gynėjo, žuvusio prie Televizijos bokšto 1991 m. sausio 13-ąją, Tito Masiulio seserį Giedrę Prialgauskienę. (Plojimai)

Lietuvos laisvės gynėjo, žuvusio 1991 m. sausio 13 d., T. Masiulio sesers G. Prialgauskienės kalba

G. PRIALGAUSKIENĖ. Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, Laisvės gynėjai, žuvusiųjų prie Televizijos bokšto, prie Parlamento, pasienyje bei Medininkuose artimieji, svečiai, ponios ir ponai! Šiandien yra šventė, žuvusiųjų artimiesiems tragiškos pergalės ir skausmo ašaromis pažymėta, tačiau visai Lietuvai – tikra šventė. Net ir man, žuvusio prieš 20 metų Tito Masiulio sesei, tai šventinė, šventa diena, nes be šios dienos nebūčiau čia, negalėčiau kalbėti jums, nes tiesos tiesiog nebūtų galima sakyti Lietuvoje, gal net ir nebūtų Lietuvos. Tada, 1991 m. sausio 12-ąją, iš Kauno į Vilnių išvažiavome devyniese, budėjome prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Aš, būdama dvylikametė mergaitė, jaučiausi lygiavertė pilietė su tūkstančiais čia suvažiavusių Lietuvos žmonių. Visi kartu dainavome, visi kartu meldėmės, visi kartu skandavome „Lietuva!“ Tik iš tų tūkstančių ne visiems teko grįžti namo. Tai Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius. Jie žuvo už Lietuvos laisvę. Dar beveik tūkstantis sužeistų. Klausimas: kodėl jie, kodėl mes, Lietuvos žmonės, buvome čia, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie Televizijos bokšto ir prie kitų būtinų saugoti objektų visoje Lietuvoje? Todėl, kad negalėjome būti kitur, todėl, kad tėvai, seneliai ir visos buvusios kartos gyveno dėl šios dienos. Dėl lūžio, po kurio turėjo prasidėti tikras laisvas kvėpavimas laisvoje Lietuvoje. Juk laisvės troškimas nuo amžių įaugęs į mūsų sielas. Taip, buvo periodas, kai turėjome mokytis svetimos tautos istoriją kaip savą. Mūsų, tikroji Lietuvos istorija, ėjo iš lūpų į lūpas, ją perdavė seneliai tėvams, o tėvai – vaikams. Deja, ne visi – dalis bijojo ir nutraukė tą tiesos grandinę.

Mano broliui Titui, sesėms Rimai, Vilijai ir man teko laimė gimti tokioje šeimoje, kurioje senelis nebijojo net ir sovietmečiu namie turėti nepaslėptą lietuvišką Vytį. Tėtis išmokė Lietuvos himno ir pasakojo apie A. Smetonos laikus. Ši tiesa kėlė eiti ir ginti tai, kas svarbiausia visai tautai – laisvę ir nepriklausomybę. Prasidėjus Sąjūdžiui įsitikinome, kad tokių šeimų kaip mūsų Lietuvoje yra labai daug, jos turi bendrą siekį ir yra vieningos, todėl buvo pasiekta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, todėl visi suvažiavo ginti jaunos valstybės 1991 m. sausį.

Tada, prieš 20 metų, visus į priekį vedė idealizmas, siekis, kad būtų geriau visai tautai. Perkratykime savo sąžinę ir pagalvokime, ar tik ne pats laikas būtų prisiminti, atnaujinti tuos jausmus, kurie tvyrojo atgimimo laiku. Ar sugebėtume šiandieną, palikę savo materialųjį turtą, visuomeninę padėtį, pareigybes, eiti ginti savo ir valstybės laisvės? Ar sugebėtume vėl tapti gyvąja dainuojančia barikada?

Pabaigoje noriu prabilti žodžiais, kažkada ištartais mūsų tautos šauklių Bernardo Brazdžionio ir Vytauto Kernagio:

„Iš sutemų, iš prieblandų išeikit

Uždekit naują ugnį širdyse

Vergams palikit vargo naktį klaikią! –

Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.“ Ačiū.
(Plojimai)

PIRMININKĖ. Labai dėkoju jums, Giedre, už šiuos pasakytus žodžius, ir galbūt jūsų žodžiai, pasakyti visų žuvusiųjų artimųjų vardu, įeis į kiekvieno mūsų, šiandien gyvenančio Lietuvoje, širdį, pasieks širdį giliai giliai. Dėkui. (Plojimai)

Gerbiamieji, 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuva nebuvo visiškai viena. Nors Sovietų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas tą naktį kietai miegojo, neatsiliepdamas į pagalbos prašančius skambučius, tačiau pagalbos šauksmus iš karto išgirdo Rusijos demokratinės jėgos. Apie antrą valandą nakties profesorius Jurijus Afanasjevas paskambino į Aukščiausiąją Tarybą ir pasiteiravo, kuo Rusijos demokratai galėtų padėti? J. Afanasjevo ir jo bendražygės Galinos Starovoitovos bei kitų bičiulių įkvėpti, išaušus rytui Maskvoje ir Leningrade, į gatves protestuodami išėjo dešimtys tūkstančių rusų, skanduodami „Rusijos garbė – Lietuvos garbė!“ J. Afanasjevo dėka dar naktį Vytautui Landsbergiui paskambino Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas, kuris, nepaisydamas pučistų perspėjimų, tą pačią sausio 13-ąją atskrido į Taliną ir pasirašė Lietuvos–Latvijos–Estijos ir Rusijos solidarumo ir bendro kreipimosi į Jungtines Tautas dokumentus.

Lietuvos vardu nuoširdžiai dėkoju Rusijos demokratinėms jėgoms ir su pasididžiavimu kviečiu kalbėti istoriką, profesorių, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėją Jurijų Afanasjevą. (Plojimai)

Istoriko, profesoriaus, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjo J. Afanasjevo kalba

J. AFANASJEV. Didžiai gerbiamas Seime! Gerbiami pakviestieji! Man teko didelė garbė pasveikinti jus su Laisvės gynėjų diena. Aš žinau, kad Rusijoje yra nemažai žmonių, kurie prisijungtų prie šio mano sveikinimo, bet aš tai darau išskirtinai asmeniškai, nes, sveikindamas jus su šia iškilminga įsimintina diena, aš, galbūt skirtingai nuo kažko, patiriu sielą draskantį prieštaringą jausmą: beribį džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl to, kad Lietuva tada vėl atgavo nepriklausomos plėtros galimybę, ir tuo pačiu metu – deginantį, skausmingą kartėlį, apgailestavimą ir nuoskaudą dėl viso, kas maždaug tuo pačiu metu įvyko ir iki šiol tebevyksta Rusijoje.

Man teko ne tik kartu su jumis išgyventi tai, kas vyko tomis dienomis Lietuvoje, bet ir kažkiek būti tų įvykiu dalyviu. Tą naktį, kai tankų remiami sovietų specialiosios paskirties daliniai šturmavo Vilniaus televizijos centrą ir beginklę jo gynėjų minią, man maždaug trečią ar ketvirtą valandą nakties paskambimo Vytautas Landsbergis ir, paaiškinęs situaciją, pasakė, kad jis negali niekam prisiskambinti, tiesiog niekam iš tuometinės mūsų vadovybės. Jis paprašė, kad aš tai padaryčiau. Jis, ko gero, dar tada manė, kad jie, t. y. mūsų vadovybė, galėjo nežinoti, kas vyksta. Tačiau aš, nelaukdamas aušros, pradėjau skambinti B. Jelcinui, D. Jazovui, V. Kriučkovui, dar kažkam. Ir aišku, tuščiai.

Bet V. Landsbergis ir daug jo šalininkų visgi ne visai be reikalo bandė nerimaudami pranešti Maskvai apie savo laisvę. Ir jeigu oficialioji Maskva jų negalėjo išgirsti, nes ji pati ir buvo tos laisvės slopintoja, tai laisvės gynėjų balsas iš Lietuvos vis dėlto pasiekė spontaniškąją Maskvą, gatvių ir aikščių Maskvą. Vienas iš gausiausių mitingų to meto Maskvoje – o į jį susirinko apie 400 tūkstančių žmonių, jie užėmė Maniežo aikštę ir dalį Gorkio bei Ochotnyj riad gatvių. Ir šis daugiatūkstantinis, galbūt masiškiausias mitingas per visą laiką, dabar tai netgi sunku įsivaizduoti, vyko su šūkiais „Laisvę Lietuvai“ ir „Šalin rankas nuo Lietuvos“. Tuo metu aš buvau vienas iš judėjimo „Demokratinė Rusija“ pirmininkų ir vienos iš Tarpregioninės deputatų grupės pirmininkų. Ir vykdydamas šias pareigas aš buvau vienu iš šio mitingo organizatorių ir pats jį vedžiau. Aš mačiau ir žinau – tai buvo nuoširdus siekis, didžiadvasiškas į jį susirinkusių žmonių siekis, kuriuos vienijo viltis būti kartu „už mūsų ir jūsų laisvę“.

Tačiau neperdėkime išreikštų mitinge nuotaikų reikšmės įvykių Lietuvoje po 1990–1991 metų raidai, bet gali būti šios Rusijos gyventojų nuotaikos tada darė įtaką tam, kad Lietuvoje nebuvo eskaluojamas karinis įsikišimas.

Tačiau labai greitai po šių įvykių pagal dabarties mastelį – tiesiog per kelias dienas ta spontaniška, laisvę mylinti gatvių ir aikščių Maskva staiga daugeliui galbūt visiškai netikėtai subliūško.

O nuo to laiko Rusijoje ir Lietuvoje istorijos dinamikos vektoriai į laisvę, demokratiją ir apskritai į europiškumą iš pradžių išryškėjo, o po to tapo lygūs nuliui ir galų gale susiformavo ne šiaip kaip skirtingos krypties vektoriai, bet ir kaip diametraliai priešingi.

Atsakymas į klausimą, kodėl būtent taip tai įvyko ir ką tai reiškia, – netgi labai nepaprastas. Nors būtent jame, mano požiūriu, slypi atsakymas į klausimą apie dviejų istorijos dinamikos vektorių priešingas kryptis. Šis klausimas iki šiol mitologizuotai ne tik didžiosios daugumos Rusijos gyventojų, bet ir jų valdančiosios, ir netgi jų mąstančios klasės sąmonei lieka kol kas už suvokimo ribų. Tokioje sąmonėje niekaip negali koncentruotis tai, kad Lietuva ir Rusija – tai dvi skirtingos šalys, ir skiriasi jos ne kokiais nors štrichais ar detalėmis, o giliu socialiniu ir kultūriniu pagrindu. Kiekviena iš jų turi ne tik vienodai ilgaamžes, daug kur besikertančias, kažkuo panašias, o kartais kažkuo ir bendras, bet kartu ir tuo pačiu metu iš principo skirtingas istorijas. Jų skirtumai jau labai seniai, bent jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Moskovijos susikūrimo laikų, lemiami sudėtingos, kiekvienai savotiškos konfigūracijos ir jos evoliucijos, susidedančios vienu metu iš keleto skirtingų Lietuvos ir Rusijos istorijos pjūvių: mentaliteto, socialinio, gamtos, istorinio ir geopolitinio. Šių pjūvių įvairių konfigūracijų sintezė, kurią savo ruožtu suformuoja kiekvienu atveju specifinis mentalitetas, masių sąmonės nuostatos, socialinio elgesio tipai, vertybiniai orientyrai, visos įmanomos mitologemos, susidaro dvejose šalyse vėlgi labai skirtingai. Įvairios šios sintezės kombinacijos jau pakankamai seniai pačios pradėjo lemti ne tik du skirtingus valstybingumo tipus, bet ir du skirtingus istorijos subjektų tipus, kurių kiekvienas turi savo specifinę kultūros sąmonę. Lietuvai reikėjo grįžti į Europą, o Rusijai, kadangi ji ten niekuomet nebuvo, reikėjo ten nueiti iš naujo. Šiais kultūros ir civilizacijos veiksniais, kurie buvo kuriami su ilgalaike perspektyva – la longue durée, skirtingai Rusijoje ir Lietuvoje, mano nuomone, paaiškinama ir ta trumpalaikė konjunktūros situacija šiose šalyse per tą mažą laikotarpį, t. y. 1990–1991 metais. Lietuvoje tuo metu susidarė kritiškai būtinos visuomenės dalies ir politikos elito sąjunga su jų sugebėjimu komunikuoti tarpusavyje ir pasiekti sutarimą dėl tradicinių Lietuvai pamatinių Europos demokratijos, teisės, moralės vertybių. Iš čia ir tas nepajudinamas laisvės gynėjų tvirtumas, ir Lietuvos kurso į šias Europos vertybes nekintamumas bei tvirtumas.

Rusijoje ir ilgaamžės struktūros, ir trumpalaikė konjunktūra formavosi iš principo kitaip. 1991 metais Rusijoje nebuvo jokios demokratinės revoliucijos. Nebuvo ir jokio perėjimo prie atviros visuomenės su jos europinėmis vertybėmis. Ir B. Jelcinas su J. Gaidaru ir A. Čiubaisu nebuvo jokie nei liberalai, nei demokratai. Dėl vyraujančios istorinės tradicijos nebuvo istorinių ateities perspektyvų. Visada vyravo autokratija ir patvaldystė.

O kas gi buvo? Subyrėjo Sovietų Sąjunga ir pats jos žlugimas viso labo buvo ta konkreti konjunktūros forma, trumpalaikis įvykis, galų gale ženklas, kuris atskleidžia savo reikšmę – per amžius kurti ir netinkami ateičiai Rusijos gyvenimo sanklodos, pasaulio matymo ir viešpatavimo turinys ir būdai. Visa tai kartu ir buvo Rusijos sistema, o jos tikrinis pavadinimas – ideokratinė Rusijos imperija. 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai buvo smarkiai pažeistas pagrindinis šios sistemos stuburas, pažeistas tas pagrindas, ant kurio laikėsi visi šį pastatą laikantys sutvirtinimai. O būtent – lūžo archajiška, savo esme viduramžiška, eschatologinė idėja „taip reikia“. Praeitin nuėjo ir nuosekliai besikeičiantys šios idėjos-projekto konkretūs istoriniai įkūnijimai: „išgelbėti tikrąjį stačiatikių tikėjimą“, „Maskva – trečioji Roma“, „pasaulinė revoliucija“, „komunizmo sukūrimas“. „Taip reikia“ idėjos-projekto mirtis panaikino laikančiąsias sistemos konstrukcijas, dėl to griuvo ir degradavo visa ši gyvenimo sankloda, pasaulėžiūra ir viešpatavimas. Bet ir istorinė šios idėjos-projekto mirtis visiškai nenutraukė realaus pačios sistemos gyvavimo. Visam Rusijos sociumui su visais imperiniais kompleksais ji pasirodė labai gyvybinga ir keitėsi per šimtus metų vėl ir vėl vis kitaip atsinaujindama.

Žlugus ideokratinei imperijai Rusijos gyventojams prasidėjo imitacijos epocha, simuliakrų epocha. Gyventi šioje epochoje geriau netapo. Priešingai, Rusija tapo dar mažiau nuspėjama, todėl ir dar pavojingesnė. Bet dar pavojingesni ir sau, ir jai pačiai, ir aplinkiniams yra dabartinių jos valdovų bandymai nusitempti į ateitį jau nueinančius nuo istorijos scenos jos rudimentus. Autoritarizmas įsikūnija mūsų akyse į neototalitarizmą. Ne tik rusiškos sistemos, bet ir to, kas dar iš jos liko, negalima nei reformuoti, nei modernizuoti. Reikia keisti Rusijos gyvenimo sanklodos paradigmą. Nežinau, ar tai įmanoma, ar atsiras jėgų, sugebančių susitvarkyti su didėjančia Rusijos sociumo entropija. Norėtųsi tuo tikėti. Jeigu tai įvyks ir tokios jėgos atsiras, Lietuvos kelio į laisvę patirtis šioms jėgoms, be abejonės, bus reikalinga. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju J. Afanasjevui už tai, kad jis atvyko, išsakė savo mintis, nors, kaip matote, žmogus tikrai serga. Šiandien virusas užklupo ir jį. Dar kartą, gerbiamasis Jurijau, tikrai nuoširdžiai jums dėkoju visų vardu.

Džiugu prisiminti, kad Sausio 13-osios sovietų agresijai neliko abejingas ir Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas bei Senatas. Buvo priimamos rezoliucijos, palaikančios Lietuvą, į Lietuvą atvyko kongresmenų ir senatorių delegacija. Tarp jų buvo ir Jungtinių Amerikos Valstijų senatorius Richardas Josephas Durbinas, jau iki Sausio 13‑osios tiesiogiai pajutęs mūsų dramatišką realybę. R. Durbinas su kongresmenais Christopheriu Coxu, Johnu Milleriu ir Billu Sarpaliumi buvo atvykęs į Lietuvą 1990 m. vasario 24 d. stebėti rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą, bet su kolegomis buvo sovietų sulaikytas ir tik kitą dieną galėjo susitikti su Sąjūdžio vadovybe.

Maloniai kviečiu tarti žodį Jungtinių Amerikos Valstijų senatorių Richardą Josephą Durbiną. (Plojimai)

JAV senatoriaus R. J. Durbino kalba

R. J. DURBIN. Ponia Pirmininke Degutiene, ponia Prezidente Grybauskaite, gerbiamasis Ministre Pirmininke Kubiliau, Prezidente Vytautai Landsbergi (jūs esate tas profesorius, kuris sugebėjo rasti reikalingą muziką, kuri įkvėptų Lietuvos nepriklausomybę), Prezidente Adamkau (žmogau, kuris tarnavote Lietuvai ir mano šaliai vienodai), gerbiamieji parlamento nariai, gerbiamasis kardinole Bački! Aš turėjau didelės garbės susitikti su jumis. Taip pat norėčiau pasveikinti Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorę ponią A. E. Dersę. Man labai malonu matyti ne vieną asmenį čia, šioje salėje. Gerbiamieji svečiai, gerbiamieji žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų Sausio 13-ąją dieną artimieji, labai jums ačiū. Tikrai man didelė garbė, kad mane pakvietė kalbėti prieš jus, jums. Jūs esate tas didysis susirinkimas, kuris susirinko šią labai svarbią iškilmingą dieną.

1990 m. vasario mėnesį mane pakvietė parlamento pirmininkas, kad galėčiau stebėti, kaip vyksta istoriniai rinkimai Lietuvoje. Bet sovietai nenorėjo duoti man vizos. Todėl aš prisijungiau prie savo kolegų iš Kongreso, ir mes Berlyne laukėme kiekvieną dieną, eidami iš vienos pusės į kitą per buvusią Berlyno sieną. Mes vis dėlto darėme viską, kad kaip nors galėtume stebėti rinkimus. Pagaliau davė mums leidimą atvykti ir stebėti rinkimus, bet mes atvykome, kai visos rinkimų apylinkės jau buvo uždarytos.

Taigi iš tikrųjų mano vizitas buvo labai trumpas, bet niekada nepamiršiu šio vizito, niekada nepamiršiu to istorinio Vilniaus miesto, kuris buvo gyvas savo žmonėmis, kovojusiais už nepriklausomybę.

Aš taip pat puikiai atsimenu, kaip atrodė šitas pastatas. Jis buvo apkrautas maišais kaip barikadomis, žmonės stovėjo su žvakėmis. Tai šventas vaizdas, kurį aš pamačiau – žmones, stovinčius prie barikadų.

Iš tikrųjų man pasakė: „Užeikite į vidų, pažiūrėkite, ką mes jums parodysime.“ Ir man parodė kažką slapto. Parodė Lietuvos kovotojų už laisvę arsenalą. Žinote, tai buvo kokie penki, gal šeši seni šautuvėliai, na, nežinau, gal gauti iš kokio medžiotojo, o gal kokio ūkininko.

Vieną ankstyvą sekmadienio rytą, kurį būtų galima pavadinti kruvinuoju sekmadieniu, Maskva atsiuntė karinę mašineriją, kuri siekė palaužti Lietuvos laisvę. Žmonės susirinko tam, kad pasipriešintų. Žinoma, Lietuvos ginklai pasirodė stipresni nei Maskvos, nes žmones vedė tikėjimas, drąsa, šeima ir daina.

Laisvės liepsna švietė Lietuvos žmonėms, pasipriešinusiems okupacijai. Degė laužai. Šviesa buvo išblaškyta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Šimtai žmonių buvo sužeista, bet tų žmonių, kurie žuvo ar buvo sužeisti, auka ne atsitiktinė. Aš niekada gyvenime nepamiršiu to, ką patyriau.

Aš vakar vakare buvau prie Vilniaus televizijos bokšto. Iš tikrųjų buvo šalta, iš tikrųjų buvo vėjuota, iš tikrųjų snigo, ir buvo šimtai žmonių, daugybė žmonių. Jie dengė visą kalvelę link Televizijos bokšto. Stebėjau. Aš stebėjau žmones, stebėjau bokštą. Bokšto nebuvo matyti, nes labai snigo, ir pagaliau buvo dūmų, nes degė laužai. Bet aš stebėjau žmones. Aš tikrai mačiau, kad žmonės buvo su vaikais, su vaikais žiūrėjo į tai, kas atsitiko. Jie visi buvo tam, kad niekada nepamirštų, kas įvyko 1991 m. sausio 13 dieną. Šitą vaizdą aš tikrai vežuosi į Jungtines Valstijas. Tai yra nepaprasta istorija.

Per 20 metų Lietuva padarė neįmanomus dalykus. Jūs džiaugiatės savo laisve. Jūs dabar esate demokratija, jūs pasipriešinote diktatūrai. Jūs turite įstatymų viršenybę. Lietuva dabar pirmininkauja demokratijų bendrijai, Lietuva dabar pirmininkauja ESBO, jūs esate visavertė ir visateisė Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų narė.

Dar daugiau. Lietuva yra stabilumo ir taikos forpostas ne tik čia, bet ir visame pasaulyje. Jūs esate Bosnijoje, Kosove, Gruzijoje ir Irake. Aš atsimenu, kai jūs kreipėtės į mane kaip į Kongreso narį ir sakėte, kad mes norėtume, kad iš Lietuvos visam laikui būtų išvesta sovietų kariuomenė, mes jums padėjome. Jūs pasakėte, kad jums reikia padėti. Jūs pasakėte, kad jūs norite būti NATO narė. Gerai. Jūs pasakėte, kad jūs norite, kad jokia Rusija ar joks kitas agresorius niekada negalėtų jūsų sutrypti. Ir mes jums padėjome. Aš atsimenu, kokia buvo jūsų kariuomenė tomis pirmomis nepriklausomybės dienomis, o dabar jūsų kariuomenė labai išaugo.

Lietuva dabar yra NATO narė. Būdami nariai tų organizacijų, jūs padarėte daug daugiau negu didelės šalys, nes jūs dalyvaujate tikrai drąsiai ir ryžtingai. Ir tai yra pastebėta ir Jungtinėse Valstijose, ir visame pasaulyje. Lietuvos kariai kovoja kartu su Amerikos kareiviais. Mes visi esame šito didelio parlamento, šitos didelės jėgos saugumo pajėgų dalis. Ir Goro provincijoje Afganistane mes taip pat kartu.

Aš žinau, kiek daug iššūkių ir sunkumų jūs turite, bet mes, ypač jūs darote daug daugiau negu didelės valstybės. Taigi jūsų indėlis Gore yra didžiulis. Aš manau, mes, kaip aljansas, galime užtikrinti stabilumą. Jūs esate su kitomis NATO tautomis kovodami už laisvę. Ir jeigu jūs dar kartą kreipsitės į mus pagalbos, mes esame ir būsime pasirengę jums padėti. Mes norime būti tikri, kad Baltijos nepriklausomybė būtų tvirta. Mes norime, kad Sausio 13-oji niekada daugiau nepasikartotų.

Iš tikrųjų baikime tą Molotovą-Ribentropą. Atmeskime tuos dalykus, užmirškime tą. Žinote, aš labai gerai atsimenu. Čikagoje, beje, irgi žiemą būna labai šalta. Ir aš atsimenu, vasarį buvome susitikę, irgi buvo šalta, ne taip, kaip čia. Mes irgi sakėme kalbas, mes kalbėjome apie šalis, pavergtas valstybės, kuri tuo metu vadinosi Sovietų Sąjunga. Ir mes buvome tikri, kad padarysime viską, ką galime, kad šalys ir tautos taptų laisvos. Mes padėjome jums atsikratyti sovietų okupacijos jungo.

Mes remiame Lietuvos tikslą, mes norime, kad Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma, kad Lietuva galėtų turėti ir branduolinės energetikos ateitį. Mes dar labiau sustiprinsime savo ryšius, grįsdami juos abipuse nauda ir pasitikėjimu. Mes būtinai konstruktyviai kovosime su visais priešais. Visos šalys, didelės ir mažos, juk turi teisę būti laisvos. Jungtinės Valstijos niekada nepateisins tokio dalyko, kad didžioji valstybė galėtų dominuoti arba laikyti kitą, mažesnę, valstybę savo šešėlyje. Kiekviena tauta turi teisę spręsti dėl savo likimo.

Lietuva taip pat šiuos metus yra pažymėjusi kaip metus, kai ketinama prisiminti holokausto aukas. Aš dėkoju ponui V. Adamkui, Lietuvos Prezidentei ir kitiems Lietuvos vadovams už tai, kad matoma taip plačiai.

Aš labai norėčiau kreiptis į tuos, kurie susirinko čia iš Kauno, iš Vilniaus. Jūs kalbėjote, ponia, apie tai, kaip jūsų tėvas įkvėpė jus. Ir, ko gero, įkvėpė net ir tokiam pavojingam žingsniui, bet jūsų brolis pasiaukojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tokių šeimų yra daug Lietuvoje. Yra tokių šeimų ir žmonių, kurių pavardės niekada nepasirodo laikraščių puslapiuose, bet jie gyvena taip, kad vieni daugiau, kiti mažiau prisideda prie Lietuvos gerovės.

Žinote, mano mama gimė Jurbarke (o Jurbarkas netoli Kauno) prieš 100 metų – 1911 metais. Mano senelė su trimis vaikais išvyko į Jungtines Valstijas. Nesuprantu, kaip galėjo viena moteris su trimis vaikais patekti į Jungtines Valstijas. Mano mamai tada buvo tik dveji. Mano mama Ona Kutkaitė. Tiesą sakant, nedaug žinau apie šios šeimos kelionę į Jungtines Valstijas. Aš tik žinau, pasakojama šeimoje, o mūsų šeimoje dažnai apie tai kalbama, kad mano senelės bagaže buvo šita maža knygelė – tai 1863 m. atspausdinta maldaknygė. Jūs žinote, tai tas laikas, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda. Mano senelė buvo nuostabi moteris. Ji išlaikė tą maldaknygę, ji įsidėjo maldaknygę į rankinę, ir štai ji atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiau kaip šimtą metų saugojo šeima šią maldaknygę. Lietuvoje per tą laiką buvo okupacijos – ir vokiečių okupacija, ir nacių okupacija, ir sovietų okupacija.

Šiandien savo mamos vardu, šeimos vardu noriu pasakyti, kad atvežu šią maldaknygę į gimtinę. Lenkiu galvą prieš Sausio 13-osios aukas. Didžiuojuosi V. Landsbergiu, jo drąsa ir kitų žmonių drąsa, kad pasipriešino tironijos grėsmei. Ir tik tikėjimas, ir tik tikėjimo laisvė bei žodžio laisvė, taip pat laisvi ir teisingi rinkimai leidžia dabar mums kalbėti apie laisvą Lietuvą, apie laisvą Lietuvą dabar ir visada. Tegu šeimos niekada nedūžta, tebūna pašlovinti tie, kurie kovojo už Lietuvą, būkime kartu, kovokime kartu už tas vertybes, už kurias sudėjo galvas mūsų minimi šiandien. Tegyvuoja Lietuva! (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkoju gerbiamajam senatoriui už tokią nuoširdžią ir jautrią kalbą. Mielieji, džiaugiamės, kad daugelis mus prieš dvidešimt metų palaikiusių kitų valstybių parlamentinių delegacijų atstovų, žurnalistų, Laisvės kovotojų yra šiandien čia, šioje salėje.

Tačiau ypač išskirtinės vietos Lietuvos istorijoje nusipelno Islandija, kurios parlamentas dar 1990 m. gruodžio 24 d. priėmė rezoliuciją, reiškiančią paramą Lietuvos nepriklausomybei, o 1991 m. vasario 11 d. Islandija pirmoji iš pasaulio valstybių išdrįso pripažinti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Už tai, kad Islandija pirmoji ištiesė Lietuvai ranką, kad Islandija griežtai reagavo į žiaurią sovietų agresiją Sausio 13-ąją, sakom nuoširdžiai ačiū buvusiam Islandijos užsienio reikalų ministrui Jonui Baldvinui Hannibalssonui, kuris tuoj po Sausio 13-osios skubėjo į Lietuvą, buvo kartu su mumis. Man labai malonu į šią istorinę tribūną pakviesti buvusį Islandijos užsienio reikalų ministrą J. B. Hannibalssoną. (Plojimai)

Buvusio Islandijos užsienio reikalų ministro J. B. Hannibalssono kalba

J. B. HANNIBALSSON. Ponia Pirmininke, ponia Prezidente, gerbiamasis Ministre Pirmininke, pone Vytautai Landsbergi, gerbiamieji Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Ekscelencijos, ponai ir ponios! Dažnai mes girdime apie didinguosius šiame pasaulyje, kalbame, kaip jie prisideda prie mūsų bendros Europos. Laisvė, lygybė, solidarumas, demokratija, nacionalinis pasididžiavimas, tautų apsisprendimas, teisingumas, įstatymo viršenybė – tai retorika, kuri neabejotinai aptemdo aiškumą. Labai dažnai žmogaus gyvenime tokie dalykai tampa nebeaiškūs, reikia kovoti, kad šie dalykai išryškėtų. Iš tikrųjų tai, kas dabar vadinama bendromis žmogaus teisėmis, vargu ar gali būti pasiekta be drąsos. Idealai, kuriuos aš paminėjau, yra didūs, bet sunkia pasiekiami.

Šiandien susirinkome tam, kad galėtume prisiminti, atrodo, paprastus gyvenimo faktus, kad galėtume pagerbti tuos drąsius žmones, kurie prieš dvidešimt metų paaukojo savo gyvenimus tam, kad jūs galėtumėte gyventi laisvi. Prisiminkime juos. Kai didieji, galingieji Maskvoje nutarė užgniaužti jūsų nepriklausomą jauną valstybę ir atvežė čia tankus, jūs buvote drąsūs, pasipriešinote stovėdami prieš tankus beginkliai. Kai tankai ėmė riedėti Televizijos bokšto link, kad galėtų palaužti jūsų žodžio laisvę, Laisvės gynėjai stojo prieš juos. Jie buvo ginkluoti tik savo drąsa ir įsitikinimu. Kai tankai važiavo toliau, jūs buvote tvirti, jūs turėjote gyvybe pulsuojančius Laisvės gynėjų kūnus. Ir visi neabejotinai galvojo tik vieną dalyką – jiems neduosime kelio! Tada ir tankai ėmė abejoti, nes jie sumenko prieš neginkluotų žmonių galią. Tai didi istorijos valanda, tiesos ir teisybės valanda, kai teisybė laimi prieš galią.

Taigi niekada nepamirškime, kad tie drąsūs žmonės sumokėjo didžią kainą už jūsų gyvybes ir laisvę. Nuo tos dienos jūs skolingi jiems, nes tai, ką jūs dabar darote, jie irgi daro, jie savo auka leidžia jums daryti, ką jūs dabar galite daryti. Jūs buvote tremiami, jūs patyrėte savo kultūrinio paveldo niokojimą ir vis dėlto jumyse ir toliau liko gyva ugnelė. Taigi niekada neleiskite užgesti ugnelei. Jūs galite padaryti viską, kad galėtumėte toliau užtikrinti savo sunkiai iškovotą laisvę, jūs turite ją perduoti ateinančioms kartoms. Jūs taip pat turite užtikrinti, kad laisva Lietuva bus su silpnaisiais, su skriaudžiamaisiais. Ir jūs turite atvirai pasisakyti prieš aroganciją, prieš galią, net jeigu kiti neišdrįsta šito pasakyti. Materialinė gerovė, kurią sukuria jūsų žmonės, turi būti lygiai padalinta, kad galimybės ir teisingumas būtų užtikrintas, nepaisant socialinio ar ekonominio statuso. Taip, jūs dar labiau sutvirtinsite savo laisvę ir pas jus įsivyraus tai, kas vadinama laime. Jūs Lietuvoje turite sukurti tokią visuomenę, kurioje būtų garantuojama, kad ir sergantieji, ir seni, ir neįgalieji būtų prižiūrėti, kad visi dalyvautų valstybės gyvenime, kad visi galėtų taip pat džiaugtis galimybe dalyvauti ir būti pakankamai reikšmingi. Aš manau, tai yra būtina tam, kad galėtume pateisinti tas aukas, sudėtas Sausio 13-ąją.

Gerbiamieji draugai, o dabar norėčiau tarti porą padėkos žodžių. Kai Prezidentas V. Landsbergis paskambino užsienio reikalų ministrams iš kaimyninių demokratinių šalių prieš 20 metų ir pakvietė atvykti į Vilnių, prašė, kad mes parodytume savo solidarumą su Lietuva, aš buvau laimingas ir neabejodamas taip ir padariau. Atsimenu, kaip laikėmės visi už rankų, kaip dainavome. Atsimenu tą ryžtą žmonių akyse, tautos žmonių, kurie niekada nepasiduos, kad ir kas būtų. Tai buvo pamoka, kurią išmokau, kurią visada prisiminsiu ir už kurią esu labai dėkingas. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju ponui I. B. Hannibalssonui, padėjusiam laimėti Laisvės kovą prieš galingą blogio imperiją.

Mielieji, nuo 1991-ųjų sausio 13-osios prabėgo dvidešimt metų. Sausio 13-oji tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Neatskiriama pasaulio istorijos dalimi.

M. STROLYS. Jos Ekscelencija Respublikos Prezidentė. (Plojimai)

Respublikos Prezidentė išeina

PIRMININKĖ. Mielieji, dėkoju, kad šią istorinę Lietuvai dieną pabuvome kartu, prisiminėme tas skaudžias ir pergalingas akimirkas, pasidžiaugėme didžiausiomis vertybėmis – Laisve, Demokratija ir Nepriklausoma valstybe.

Skelbiu iškilmingo minėjimo pabaigą ir maloniai kviečiu visus dalyvauti kituose renginiuose. Dar kartą labai ačiū ir su pergale, brangieji! (Plojimai)

Skamba daina „Laisvė“