LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

III (RUDENS) SESIJOS

IŠKILMINGO posėdžio NR. 166,
SKIRTO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENAI PAMINĖTI,

STENOGRAMA

 

2010 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė I. DEGUTIENĖ
ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas R. ŠUKYS

 

 

 

 

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Pradedame Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai pa­minėti.

M. STROLYS (Seimo Posėdžių sekretoriato konsultantas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė.

PIRMININKĖ. Gerbiamieji, o dabar sugiedokime Lietuvos himną.

 

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

 

Gerbiamieji, šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko: Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudytojai, skaudžiai nu­kentėję, tapę invalidais; giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.

Į šį posėdį pakviesti ir atvyko: Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybau­s­kaitė, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Kubilius ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Re­spublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, Lietuvos Respublikoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietu­voje, Seimo kontrolieriai, Seimui atskaitingų ins­titucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – At­ku­riamojo Seimo gynėjai savanoriai, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organi­zacijų atstovai, kiti Lietuvos valstybei nusipelnę žmonės.

Toliau kviečiu pirmininkauti Seimo Pirmininko pirmąjį pavaduotoją R. Šukį.

PIRMININKAS (R. ŠUKYS, LCSF*). Ger­bia­mieji, į Seimo tribūną kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę gerbiamąją I. De­gutienę.

 

Seimo Pirmininkės I. Degutienės kalba

 

I. DEGUTIENĖ. Brangūs Sausio 13-ąją žu­vusių laisvės gynėjų artimieji, Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, Seimo ir Vyriausybės nariai, posėdžio vie­šnios ir svečiai! Lietuva mini devyniolikos metų senumo įvykius. 1991-ųjų sausio 13-oji visiems laikams įrašyta į mūsų istoriją ir paženklinta didelės tragedijos, skausmo ir kraujo, bet kartu – ir didelės vilties, apsivalymo, tikros vienybės ženklais. Tą naktį tapome kaip niekada vieningi, sąžiningi vieni prieš kitus, prieš pačius save ir prieš Dievą. Prisiminkime šį jausmą dar kartą. Prisiminkime laužus, kurie šildė mūsų rankas ir sielas. Prisiminkime puodelį arbatos, su didele meile ištiestą mums nepažįstamo žmogaus. Prisiminkime laisvės gynėjus – tuos, kurie grįžo, ir tuos, kurie, išėję ginti laisvės, visiems laikams toje laisvėje liko. Pabūkime mintimis kartu su jais ir pagerbkime jų šventą atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

Tačiau ne tik žuvusieji, bet ir parlamento, Televizijos bokšto, televizijos ir radijo pastatų gy­nėjai paliko viską, ką buvo pasiekę, ir stojo į pirmas gretas prieš sovietinius agresorius. Į vieną gretą už laisvą Tėvynę, už laisvą Lietuvą. Šalia jų stojo ir kiti Lietuvos žmonės, o šis buvimas tiesos kelyje tuomet suteikė tarpusavio pasitikėjimo ir ypatingos ramybės.

Tik tokią ano meto Lietuvą – susivienijusią ir vieningą, susitelkusią ir garbingą – norėtume at­siminti ir šiandien. Tačiau išlikime teisūs ir teisingi šioje istorijos akivaizdoje: ne visų keliai Sausio 13-osios naktį vedė prie sovietinių okupantų puolamų nepriklausomos Lietuvos valstybės simbolių, ne visų žvilgsniai krypo į auštančią laisvės šviesą.

Ne visi išgirdo mūsų tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio tuomet ypač garsiai skambėjusį kvie­­timą:

 

Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,

Uždekit naują ugnį širdyse,

Vergams palikit vergo naktį klaikią!

Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.

 

Sovietų nakties vergovė dar slėgė ne vieną iš okupacijos tamsos išsivaduoti siekiančios Lietuvos gyventoją, kuris su atsargumu žvelgė į grėsmingus agresijos ženklus ir baiminosi tik dėl asmeninės – tačiau ne Lietuvos valstybės – ateities. Deja, tokia buvo realybė, kurios šiandien dažnas nenori prisiminti. Okupantų ilgus metus skiepytas susiskaldymas ir erozija buvo giliai įsismelkę į vi­sų mūsų gyvenimus.

Todėl ir šiandien visai pagrįstai kyla klausimai: Ar išmokome šias istorijos pamokas? Ar per šiuos devyniolika metų išlikome tokie patys, kokie buvome tuomet? Koks mūsų vidus? Ar tuomet įsi­šaknijusi erozija ir tik savosios naudos ieškojimas nėra mūsų dabarties neatskiriami palydovai?

Tuomet mus vedė ir telkė du žodžiai: laisvė ir nepriklausomybė. Anuomet mes neskaičiavome ir negalvojome, kiek ir kas turi turto, kas gyvena geriau ar blogiau. Tuomet norėjome gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje ir patys kur­ti savo gyvenimo, savo vaikų ir anūkų ateitį. Tai mus vienijo. Šiandien, išnykus aiškiai regimoms grėsmėms valstybei, amžinosios ir dvasinės vertybės tarsi pasitraukė į antrą planą. Šiandien vertiname tik tai, kas yra materialu.

Ar tokia tikrovė jau įveikė mus? Ar ši realybė tapo stipresnė už troškimą gyventi tikrai laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje? Kokioje Lietuvoje mes norime gyventi – Sausio 13-osios stebuklo Lietuvoje ar ekonominio ir energetinio vergo nakties šešėlyje?

Sausio 13-oji išgrynino mūsų moralę ir tikėjimą, suteikė dvasinės stiprybės žengti laisvės keliu. Tautą vienijančiu ir pasaulį nustebinusiu pasiaukojimo ir drąsos keliu.

Juk nuo šio mūsų pasirinkimo kelio vertybes gindami Sausio 13-ąją žuvo Lietuvos didvyriai. To­dėl nežeminkime jų žygdarbio ir jų atminimo vardan siaurų vienadienių interesų, vardan pige­snio kubinio metro dujų ar elektros kilovatvalandės. Mokykimės gyventi laisvai, oriai, gindami sa­vo valstybę ir nepriklausomybę, laikydamiesi tos krypties, kuria ėjome nuo tautinio atgimimo, nuo Sausio 13-osios. Jei ateina minutė, kai dvejojame, ar dorai ir teisingai elgiamės, pasitarkime mintyse su tą naktį žuvusiais laisvės gynėjais. Mirties ir am­žinybės akivaizdoje daug kas nušvinta tikra išmintimi, orumu ir laisve, tikrąja ramybe.

Deja, tokios ramybės kartais stinga šian­die­ninėje Lietuvoje. Su neretomis rietenomis, pykčio protrūkiais, netylančiais įtarinėjimais, kaltinimais, sąmokslais iš mūsų gyvenimo traukiasi kažkas la­bai vertingo. Abejingumas, materialinės gerovės tro­škulys, gyvenimas šia diena, agresija tampa lyg ir kasdieniu reiškiniu.

Beje, turbūt visi prisimename, kad istorinėmis Sausio dienomis vienas iš šūkių buvo toks: „Sta­bdykime agresiją!“ Kad ir kaip paradoksaliai ar apmaudžiai skambėtų, tas šūkis aktualus ir šiandien.

Dvidešimt nepriklausomybės metų paliudijo, kad valstybingumo ir nepriklausomybės įtvirtinimo kelias yra sunkus ir labai sunkus. Tačiau alternatyvos jam nėra. Kaip ir nėra alternatyvos žmogaus ir tautos laisvei. Visi žuvusieji už laisvę – 1918-ųjų savanoriai, pokario partizanai, kritusieji 1991-aisiais, – įrodė, kad meilė Tėvynei ir atsidavimas nepriklausomai valstybei, pagarba žmogui ir žmogaus orumui stipriau už okupantų ginklus, stipriau už mirtį.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie tuo tiki, kurių žodžiai ir darbai šį tikėjimą paverčia tikrove. Ačiū Lietuvos žmonėms, atsispyrusiems okupa­ci­jos tamsai ir vergystės nakčiai ir pasirinkusiems gy­venimą laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos val­stybėje. Dėkoju. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju Seimo Pirmininkei ir kviečiu kalbėti Jo Ekscelenciją arkivyskupą Sigitą Tamkevičių.

 

Arkivyskupo S. Tamkevičiaus kalba

 

S. TAMKEVIČIUS. Gerbiamieji Lietuvos val­s­tybės vadovai, Seimo nariai ir gerbiamieji šio po­sėdžio dalyviai! Prieš kelias dienas važiuodamas automobiliu klausiausi „Marijos radijo“. Žmo­nės be paliovos skambino į radijo studiją ir prašė maldos dėl sveikatos, dėl pasisekimo vaikams ir t. t. Viena moteris prašė pasimelsti, kad Dievas laimin­tų Prezidentę, Premjerą ir Seimo Pirmininkę. Akyse tapo šviesiau, kai šiandien tarp daugelio skundų išgirsti gera linkintį balsą, linkintį Dievo palaimos ir Mergelės Marijos globos svarbiausiems Lietuvos vadovams.

Šis skambutis perkėlė mane į aną Sausio 13‑ąją prieš devyniolika metų, kai tūkstantinė minia, apjuosusi Aukščiausiosios Tarybos rūmus, su didele įtampa laukė OMON’o tankų. Tas laukimas tiesiog spengė ausyse. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė Dievo globos Lietuvai šią sunkią valandą. Kažkas vis ragino, kad reikėtų greičiau aukoti Mišias. Pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą aukojau Mišias prie atdaro šių rūmų lango. Ačiū Dievui, tankai neatvažiavo. Ačiū Dievui, kad prie šių rūmų buvę žmonės mokėjo melstis ir meldėsi. Tomis dienomis stovėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kaip ir prie Televizijos bokšto, reikėjo drąsos, ir maldos parama buvo neįkainojama. Jei­gu nebūtų buvę tų besimeldžiančių žmonių, nežinia, ar šiais metais mes kalbėtume apie Lietuvos nepriklausomybės dvidešimties metų jubiliejų.

Šiandien lietuviai kitokie nei prieš devyniolika metų. Vieni jaučiasi drąsesni ir saugesni nei anuometinės blokados mėnesiais, kiti – pikti ir nusivylę. Nelengva išrašyti receptą, ko reikia, kad dabarties išbandymų akivaizdoje būtume ištvermingi, drąsūs ir viltingi? Kas galėtų suvienyti Lietuvos žmones ir tarsi magnetas trauktų prie tėvų žemės visus, norinčius šiandien išsivaikščioti?

Lietuviui visuomet buvo labai svarbus Vyčio simbolis. Jis primindavo kovas už laisvę, kai is­tori­jos audros grasino mus pražudyti. Primindavo ne tik Žalgirį, bet ir 1918-ųjų savanorius, ir po­kario partizanus, ir Sausio 13-osios gynėjus. Tačiau mes girdime: „Pasidėkite jūs sau Vytį – mes kraunamės lagaminus ir išvažiuojame laimės ieškoti svetur.“

Sausio 13-oji primena, kad šalia Vyčio turi būti kitas lietuviškai sąmonei artimas simbolis – Rū­pintojėlis. Lankydamasis Permėje mačiau kelis Rūpintojėlius, nežinia, kaip patekusius į šio mie­s­to muziejų. Kažkas aiškino, kad Permė nuo caro lai­kų buvo tremties vieta ir tikriausiai tremtiniai at­siveždavo ar pasigamindavo šiuos jiems brangius simbolius. Rusai juos vadina skorbiaščij Chri­s­tos – kenčiantis Kristus.

Jeigu lietuvio sąmonėje šalia Vyčio nebūtų stovėjęs Rūpintojėlis, tikriausiai nebūtų buvę kny­gnešių, nepriklausomybės savanorių, partizanų, Sau­sio 13-osios gynėjų. Juos palaikė tikėjimas, kad Dievas bet kokiuose išmėginimuose neapleis Lietuvos. Su šiuo tikėjimu žmonės stovėjo visose mūsų laisvės kovose, pakėlė dideles negandas ir nenusivylė. Labai liūdna, kai mūsų dienomis šis brangus simbolis, kaip ir kiti sakralūs ženklai, kar­tais negerbiami, net išniekinami. Kas Lietuvoje ga­lėtų apginti šiuos šventus ženklus?

Sausio 13-oji mums visada primins, kad juodžiausiomis Lietuvai valandomis jos laisvės sargy­boje stovėjo žmonės, kurie tikėjo į Dievą ir mokėjo melstis. O gal būdami Europos Sąjungoje šitai užmiršime? Neseniai, prisipažinsiu, turėjau liūdną išgyvenimą. Baigiantis metams vienas dien­­raštis aprašė, kaip šios Vyriausybės ministras pakliuvo į neaiškios reputacijos klubą ir tenai, tik įsivaizduokite, meldėsi, o gal net aptarinėjo val­s­tybinės svarbos reikalus. Vienas Seimo narys tą klubą sulygino su Ošo meditacijos centru, į kurį kažkada buvo pakliuvę keli Seimo nariai. Kitas Seimo narys žurnalistams teisinosi ir tvirtino išsiaiškinsiąs, kurgi pateko tas mūsų ministras. Iš tikrųjų interneto laikais labai lengva išsiaiškinti, kas gi yra ta Opus Dei prelatūra. Ačiū Dievui, Lie­tuvoje yra ministrų, kurie meldžiasi, gal net eina išpažinties. Opus Dei – tai ne Merkinės piramidė ar Ošo meditacijos centras, bet Katalikų Bažnyčios institucija, tolygi bet kuriai vyskupijai. Jeigu ministras padarė klaidą apsilankęs Opus Dei maldos renginyje, tuomet gal klaida ir arkivyskupą pakviesti į Seimą. Gal klaida melstis, kad Dievas laimintų Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.

Aš lenkiuosi prieš kiekvieną lietuvį, ypač valdžios vyrą ir moterį, kurie turi drąsos nesilan­kstyti pagal vėjo kryptis iš Rytų ar Vakarų, kurie išlaiko pagarbą mūsų tautos simboliams ir puoselėja vertybes, be kurių mes uždustume, sunyktume, išsivaikščiotume.

Baigdamas norėčiau dorų Lietuvos žmonių vardu kai ko paprašyti. Tautos išrinktieji vyrai ir moterys, kur jūs meldžiatės ar nesimeldžiate, tai jūsų sąžinės reikalas ir į tai niekas neturėtų kištis, tačiau ar jūsų priimami įstatymai saugos ir gins Lietuvą ir jos žmones, tai jau visų lietuvių reikalas. Gelbėkite Lietuvos kaimą, ypač jaunimą, kad jis nepaskęstų alkoholyje. Kelia nerimą, kai lengva ranka uždegama žalia šviesa Lietuvą žudančiam alkoholiui, pastarosiomis dienomis kelia ne­rimą lobistinės pastangos įtikinti Seimą, kad Lietuvos kaimą išgelbės naminės fabrikėliai. Lietuvai reikia kitokių gelbėtojų.

Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju Jo Ekscelencijai arkivyskupui. Iškilmingam posėdžiui toliau pirmininkaus Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė I. Degutienė.

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Dėkoju. Į tribūną kviečiu Lietuvos laisvės gynėjo, žuvusio 1991 m. sausio 13-ąją, Apolinaro Juozo Povilaičio sūnų Robertą Povilaitį.

 

Lietuvos laisvės gynėjo, žuvusio 1991 m. sausio 13-ąją, A. J. Povilaičio sūnaus R. Povi­lai­čio kalba

 

R. POVILAITIS. Mielieji žuvusiųjų artimieji, Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Seimo ir Vyriausybės nariai, užsienio šalių ambasadoriai, gerbiami svečiai!

Prieš 20 metų nė kiek neabejodami veržėmės į laisvąjį pasaulį, su užsidegimu griovėme geležinę sieną ir pradėjome kurti demokratinę valstybę. Šiandien entuziazmas išblėso ir mes tarsi vėl atsidūrėme kryžkelėje – nebežinome, kur eiti toliau, suabejojome atviros visuomenės vertybėmis, nusivylėme demokratija, nors jos dar nespėjome įtvir­tinti, ir tarsi dairomės atgal, jausdami nostalgiją prievartos ir nepakantos kultūrai.

Šiandien, prisimindami skaudžius 1991 metų įvykius, savęs klausiame, ar galime didžiuotis ir džiaugtis tuo, ką pasiekėme per 19 apgintos laisvės metų?

Sovietų sistema, kaip ir bet kuris kitas tota­litarinis režimas, nepakentė kitoniškumo. Kitaip galvoti, kitaip kalbėti, kitaip atrodyti buvo pavojinga. Žmonės, kurie turėjo fizinių ar psichinių negalių ar kitaip skyrėsi nuo daugumos, buvo išstumiami į visuomenės užribį, taip siekiant sukurti „tobulą“ visuomenę. Per nepriklausomybės laikotarpį pradėjome mokytis, kad priimti kitoniškumą, žmonių ir požiūrių įvairovę yra pamatinės laisvos ir atsakingos visuomenės savybės. Per pirmąjį ne­priklausomybės dešimtmetį siekėme perimti laisvojo pasaulio vertybes, veržėmės į demokratinių valstybių klubą, džiaugėmės mus remiančių valstybių pagalba, atsirado pažangių pilietinių iniciatyvų, ginančių pažeidžiamas visuomenės grupes. Šiandien su nerimu galime stebėti žingsnius atgal, atgal į ten, iš kur mes taip stipriai stengėmės pabėgti, atgal į visuomenę, kurioje nepakenčiamas žmonių kitoniškumas.

Tolerancija kaip vertybė tapo nuolatinės kritikos ir moralizavimo taikiniu, tarsi ji keltų pavojų mūsų visuomenės egzistavimui. Bandoma įteigti, kad priimti į savo tarpą kaip lygiaverčius kitokius žmones mūsų visuomenei gali būti kenksminga. Mano supratimu, tai, ko bijome, jau yra atsitikę: juk būtent pereitame šimtmetyje mums primesti totalitarinio režimo ir nelaisvės palydovai – ne­pa­kanta kitokiems žmonėms, tarpusavio nepasiti­kė­jimas, prievarta, bejėgiškumas ir prisitaikėliškumas – pakirto tautos dvasinę sveikatą ir sukėlė iki šiol besitęsiančią save ir kitus naikinančio elgesio epidemiją. Iki šiol įvairūs rodikliai, atspindintys Lietuvos žmonių savijautą, yra vieni pra­sčiausių Europoje. Visuomenės, kuriose gerbiamos žmogaus teisės, stengiamasi kitokius žmones priimti į savo tarpą, yra daug sveikesnės ir sėkmingesnės. Tai visuomenės, kuriose ženkliai daugiau laimingais besijaučiančių suaugusiųjų ir vaikų. Ir taip yra ne todėl, kad tos visuomenės ir valstybės yra turtingesnės ekonomiškai. Veikiau atvirkščiai – lai­­svės dvasia užaugę piliečiai sukuria visais atžvil­giais (taip pat ir ekonomiškai) stipresnę valstybę.

Ar išmokome gerbti žmogaus gyvybę? Pa­našu, kad ne. Prieš 19 metų per tragiškus sausio įvykius netekau tėvo, tačiau prisiminkime ir tuos, kurie tragiškai ir beprasmiškai žūva šiandien taikos metu: daugybė vaikų toliau praranda savo tėvus, tėvai – sūnus ir dukras. Per 20 nepriklausomos valstybės metų buvo nužudyta apie 7000 žmonių, leidome nusižudyti apie 25 000 žmonių. Vaizdžiai tariant, dėl smurto, nukreipto į save ar į kitus, iš Lietuvos žemėlapio išnyko Utenos dydžio miestas. Tenka apgailestauti, kad turėdami didžiausią savižudybių rodiklį pasaulyje, beveik nieko nepadarėme, kad sustabdytume šį reiškinį. Ir niekaip negalime pripažinti, kad visai ne ekonomika, o visuomenės narių santykių kokybė lemia tokį save ir kitus naikinantį elgesį.

Prisimindami ir piktindamiesi dėl sovietų vy­kdytos agresijos, atrodo, nepastebime neapykantos, klestinčios mūsų visuomenėje, nepastebime, kad patys tapome agresoriais. Apsilankę internetinių žiniasklaidos priemonių svetainėse ir paskaitę, ką galvoja mūsų piliečiai, pasislėpę už anonimiškumo kaukės, suprasime, kad ne tik sovietai buvo žiaurūs mums, bet ir mes patys skleidžiame neapy­kantą vieni kitiems.

Rūpestį kelia valstybės ir pilietinės visuo­menės susipriešinimas. Atrodytų, kad nepasitikėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis atkeliau­ja iš mūsų taip nemėgstamos totalitarinės praeities. Anuo­met bet koks veikimas ne valstybės vardu buvo veikimas prieš valstybę. Atgavus nepriklausomybę, padedant tarptautinėms organizacijoms, prasidėjo daug žadanti nevyriausybinio se­ktoriaus plėtra. Tačiau tenka apgailestauti, kad iki šiol nevyriausybinės organizacijos ne tik netapo rimtu valstybės partneriu, bet tampa pirmosiomis ekonomikos krizės aukomis ir jaučiasi kaip niekad anksčiau nereikalingos valstybei atstovaujantiems politikams ir valdininkams.

O veikti kartu netgi labai yra ką. Per visą nepriklausomybės laikotarpį net nepabandėme iš­montuoti daugybės ydingų sovietinės praeities re­liktų ir papročių. Pavyzdžiui, sovietmečiu sukurta daugybę lėšų suryjanti ir žmogaus teises pažeidžianti internatų sistema, skirta žmonėms su psichikos negalia izoliuoti nuo visuomenės, iki šiandien nepajudinamai klesti. Dar daugiau, viena to­kių įstaigų, didžiausia Lietuvoje, iki šiol veikia buvusios koncentracijos stovyklos vietoje. Paradoksalu, bet tokių įstaigų plėtrai jokia grėsmė nebuvo iškilusi, nors tokias ir panašias pagalbos sis­temas turėjome ir galėjome pertvarkyti jau seniai.

Tokiomis, gal ne visai linksmomis mintimis, norėjau šiandien pasidalinti. Bet niekada nevėlu atsitokėti ir po ilgoko stabtelėjimo judėti pirmyn. Išorinė valstybės laisvė, pasiekta prieš 20 metų, yra prielaida siekti mūsų vidinės laisvės. Taigi šiandien visų mūsų atsakomybė yra pasinaudoti puikia tautos istorijos galimybe užaugti ir subręsti kaip laisvų piliečių valstybei. Dėkoju. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Ačiū R. Povilaičiui.

Kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo depu­tatą, Nepriklausomybės Akto signatarą Algirdą Patacką.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro A. Patacko kalba

 

A. PATACKAS. Lietuvos žmonės, kas mes būtume be Sausio 13-osios? Beveidė minia, klajojanti prekybos centrų dykvietėm išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus… Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, me­dituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę… Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slen­ksčio…

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių, kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kokia trumpa mūsų atmintis? Ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?

Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvel­giančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis? Sausio 13-oji ir 16-oji – tik trys dienos, bet tarp jų praraja.

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą skolon jų gyvybės ir aukos sąskaita? Kaltės jausmo, kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.

Kas mes būtume be pavydo, kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su raktininku – neišvengt…

Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų viską apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?

Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonos, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume? Ir ar būtume išvis?

O dabar keletas žodžių apie kiekvieną iš jų.

 

Kaip sutraiškintom kojelėm pas Dievulį tu nueisi,

Pas senelį į dausas aukštąsias kas nuneš? –

Motinyte, nesirūpink, pagijau aš, užmiršau aš leteną to tanko baisią,

Cherubinų nešamas dabar linksmai keliauju aš.

(B. Brazdžionis, „Aukos lelija“)

 

„Loreta Asanavičiūtė, 24-erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, per­va­žiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, tai pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvai­gždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes’as sukūrė In­dijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais bu­vo ne šis granitas…

Virginijus Druskis, 22-ejų. Po sovietinės armijos mokėsi Kauno technologijos universitete. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė: „Nesiduosiu žeminamas…“ Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime. Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis – kulka buvo greitesnė.

Darius Gerbutavičius, rokeris, pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18 metų. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė; vienintelis vaikas šeimoje. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose…“

Rolandas Jankauskas, 22-ejų, aukštas, stiprus. Iš Kauno technologijos universiteto buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs po poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chor­vedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą mu­zikinį kūrinį.

Alvydas Kanapinskas, 39-erių, irgi atitarnavęs sovietų armijoje. Žuvo ne prie Televizijos bo­kšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato, – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto, kai krū­tinėje amžiams įstrigusi kulka atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę.

Algimantas Petras Kavoliukas, 52-ejų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13-ąją, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties parskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

Vidas Maciulevičius, 25-erių. Nušautas į nugarą. Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

Titas Masiulis, 29-erių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne, sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis…“ – motinos žodžiai.

Alvydas Matulka, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje Mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Tolumoje, bet atrodė čia pat, pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones?!“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam…

Apolinaras Povilaitis, 54-erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjęs auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka.

Ignas Šimulionis, 17-os, moksleivis, dvy­lik­tokas iš Vilniaus. Iš nespalvotos nuotraukos žvel­gia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas… „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Ta­čiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu.

Vytautas Vaitkus, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

Vytautas Koncevičius, 50-ies, aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes…

Dulce et decorum est pro patria mori – kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip: „(…) padaryti šie kūno sužalojimai: muštinės, traiškytos žaizdos kakle, pakaušyje, apatinėje lūpoje, su aplinkinėmis kraujosruvomis. Kaukolės skliauto, pamato ir veidinės dalies kaulų lūžimai, galvos smegenų suspaudimas su kraujosruvomis, daugybiniai krūtinės, nugaros, liemens, žastų, alkūnės nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, dešinės menties, dešinio raktikaulio, dalies šonkaulių lūžimai, diafragmos, abiejų plaučių plyšimai, masyvi dešinės pusės pilvaplėvės kraujosruva, blužnies ir kepenų plyšimai…“ (iš medicininio dokumento).

Taip atrodo mirtis realybėje. Kitaip ji atrodo paminkluose. Ar mokame juos statyti? Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti? Mirti mes mokame, bet po to… Dar nepastatėme deramo paminklo Partizanui, o jau pasigirsta raginimų statyti paminklą kolaborantui.

Štai šiandien jie čia, šitoje erdvėje, kartu su mumis. Jauna, nekalta mergaitė ir dvylika vyrų, daugiausia jaunų, nuo moksleivio iki penkias­dešimtmečio. Visi jie, išskyrus moksleivius, buvo pa­imti tarnauti į priešo okupanto kariuomenę, kuri juos ir nužudė. Dauguma jų – tremtiniai ar iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, bet tų pačių blogio demonų pasivyti tada, kai jau, atrodė, buvo paprastos žmonių laimės galimybė. Visi jie – iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nė vienos garsenybės arba, kaip dabar sakoma, nė vieno iš elito. Ir visi Jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty. Ir liks ten, kol bus gyva tauta. Ir pirmas požymis, kad tautos nebelieka, bus tas, kai jos atmintyje pradės nebelikti jų atminimo. Kartais išgirsti, o ypač iš tų, kurie išvažiuoja: kas ta tauta, kur ji, kas ją matė, ar tai ne išsigalvojimas, mokslinčių vaizduotės peršamas miražas? Atsakymas būtų – pažvelkite į šias nuotraukas, pažvelkite į jų palikuonis… Štai ji, tauta! Jie, kurie sėdi čia, salėje, ir tie, kurie žvelgia į jus, į jūsų sielas iš aukštybių, ir yra tauta, jie ir yra įrodymas, kad tauta yra išties, ovyje, o ne kieno nors vaizduotėje… (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkoju Algirdui Patackui. Kvie­čiu kalbėti istoriką, akademiką, visuomenės veikėją Antaną Tylą.

 

Istoriko, akademiko, visuomenės veikėjo A. Tylos kalba

 

A. TYLA. Gerbiamieji Sausio 13-osios aukų artimieji, Jos Ekscelencija Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Vyriausybės nariai, laisvės kovotojai ir visi šio iškilmingo minėjimo dalyviai!

Šiandien Lietuva ir viso pasaulio lietuviai bei mūsų valstybės bičiuliai su pagarba prisimena Sausio 13-osios didvyrius, apgynusius Kovo 11-osios ateitį, ateitį mums patiems džiaugtis Lietuvos valstybės pasiekimais ir patiems kantriai susidoroti su epochos iššūkiais.

Sausio 13-ąją ateidami čia, mes sugrįžtame į savo dabarties ir ateities praeitį ir vėl susitinkame su tais, kurie tada, prieš 19 metų, buvo čia, prie parlamento, prie Televizijos bokšto, prie Televizijos ir radijo komiteto, su kuriais kartu lydėjome ir laidojome savo didvyrius. Susitinkame su tais, ku­riems tos dienos yra ne vien biografijos vertybė. Susirenkame, nes mums to reikia, kad pasisemtume stiprybės ir pasitikrintume, ar mūsų politinis ir visuomeninis mentalitetas adekvatus Sausio 13-osios didvyrių atsakomybei, pareigai ir drąsai, ar mes iš tikrųjų tebegerbiame savo didvyrius, ar tin­kamai suvokiame laisvę ir jos kūrinį – Lietuvos valstybę.

Sausio 13-oji buvo mūsų tautos ir suverenios Lietuvos valstybės priešprieša sovietinės imperijos agresijai.

Iš tikrųjų tai buvo dviejų geopolitikos doktrinų – agresijos ir mūsų valstybinės laisvės – susidūrimas. Man, kaip istorikui, suprantama, kad Sausio 13-oji prasidėjo anaiptol ne 1991 m. sausio 13-ąją ir ji nesibaigė tą dieną.

Senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė ne tik Lietuvą, etnografinę Lietuvą, bet ir baltarusių, rusų, ukrainiečių, latvių žemes. Kai Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pasiskelbė visų rusiškų žemių valdovu, jis save identifikavo ir pačios Lietuvos valdovu. Su tuo Lie­tuvos valstybė niekada nesutiko. Ji kelis šimtmečius gynėsi nuo tos geopolitinės doktrinos, aukojo savo materialinius ir demografinius resursus. Lietuvos pasipriešinimas dėl jėgų persvaros baigėsi tuo, kad Rusija, padedama Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos, okupavo ir aneksavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir pačią etnografinę Lietuvą.

Tuo laiku nugalėjo Ivano III geopolitinė doktrina. Vilniuje, Katedros aikštėje, kur buvo nugriauti Valdovų rūmai, iškilo iš visoje Rusijos im­perijoje surinktų aukų ir iš Rusijos valstybės iždo skirtų lėšų pastatytas paminklas Jekaterinai II su įžeidžiančiu užrašu „atplėštą susigrąžinta“ (ottorgnuto vozvratych). O kad kitaip nebus, netoli buvo pastatytas paminklas 1863 m. sukilimo malšintojui bei lietuviškos spaudos uždraudimo ir ki­rilikos rašmenų įvedimo iniciatoriui Muravjovui-Korikui.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės savo laisvę bandė atkurti per du XIX a. sukilimus, kurie buvo žiauriai nuslopinti. Tačiau moderni lietuvių tauta, pasiremdama pasaulyje deklaruota tautų apsisprendimo teise, Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Aktu atkūrė demokratinę Lietuvą su sostine Vilniuje ir taip išsivadavo iš vi­duramžių Rusijos geopolitinės doktrinos bei vi­sų okupacijų ir pradėjo naują geopolitinę ateitį. Jau savo užuomazgos metu Lietuvos Taryba dek­la­ravo, kad mes turime orientuotis ne į Rytus, Pietus, bet į Vakarus.

Sovietinės Rusijos geopolitinė doktrina ne­siskyrė nuo Rusijos carų imperinės doktrinos. Ji bandė sunaikinti jauną atsikūrusią Lietuvos valstybę, tačiau Lietuvos savanorių ir šauktinių kariuomenė atrėmė jos agresiją. Sovietinė Rusija, o paskui Sovietų Sąjunga pasirašė tarptautines Lietuvos valstybės pripažinimo sutartis.

Per 22 nepriklausomybės metus, t. y. 1918–1940 m., Lietuva integravosi, suartėjo su Vakarais, išsiugdė vakarietišką inteligentiją, ieškojo Vakarų valstybinės kultūros tradicijų plėtotės. Ta­čiau pagal Molotovo–Ribentropo paktą Lietuva vėl atsidūrė Rytų geopolitinės doktrinos gniaužtuose. Sovietinė imperija nesiskyrė nuo carų impe­rijos, o savo represijų arsenalu net pralenkė carus. Visų represijų tikslas buvo sunaikinti lie­tuvių valstybinės laisvės savimonę, savarankišką pro­vakarietišką lietuvių politinę ir kultūrinę orientaciją kartu su jos saugotojais.

Žiūrint iš šių dienų, negalima nesididžiuoti lietuvių tautos „prisirišimu“ prie valstybinės laisvės ir ryžtu atsikratyti totalitarinių režimų jungo. Šio siekio svarbiausi etapai buvo: 1941 m. birželio 23 sukilimas, dešimt metų, 1944–1953 m., vy­kusi Lietuvos partizanų, laisvės kovotojų organizuota ginkluota kova prieš okupacinį režimą ir jų ryžtinga 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija, o paskui – Lietuvos Laisvės Lygos, Lietuvos Sąjūdžio susiorganizavimas ir pagaliau išrinktosios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Ji realizavo pusės šimtmečio kovų atkurti Lietuvos valstybę ir vilties grįžti į Vakarų pasaulio valstybių bendriją tikslą. Ją apgynė Sausio 13-osios didvyriai. Tai – svarbiausia jų atsakomybės ir pasiaukojimo geopolitinė prasmė.

Sausio 13-oji ir agresijos prieš parlamentą sustabdymas buvo ne tik Lietuvos valstybės pergalė prieš sovietinės imperijos iš viduramžių einančią agresiją. Įvykiai Vilniuje atsidūrė pasaulio valstybių visuomenės dėmesio centre. Mes jau bu­vome ne vienui vieni, kaip buvo ankstesnio pasipriešinimo sovietinei okupacijai metu. Kruvinos agresijos sukrėsta Lietuva sulaukė moralinės ir materialinės pagalbos iš Latvijos, Estijos, Skandinavijos šalių, Lenkijos, Europos bendrijos ir kitų šio kontinento valstybių ir, bene svarbiausia, – iš pačios Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos demokratinių jėgų. Kruviną susidorojimą pasmerkė Rusijos vardu kalbėjęs jos prezidentas Borisas Jelcinas. Maskvoje buvo surengta 700 000 dalyvių protesto demonstracija, kuri pareikalavo išvesti iš Baltijos šalių baudžiamuosius dalinius, teisti visus kaltininkus, bandžiusius įvykdyti perversmą Baltijos šalyse. Rusijos inteligentų kreipimesi Vil­niaus įvykiai buvo įvardinti kaip „Pertvarkos sušaudymas ir precedentas atkurti lagerius, repre­sijas bei suirutę“. Lietuvių pasiaukojimu Vilniuje su­stabdyta sovietinė agresija Rusijoje buvo ver­ti­na­ma kaip parama Rusijos demokratinėms jėgoms. JAV laikraštis „The New York Times“ įspė­jo: „Žinoma, jeigu Rusija nusisuks nuo laisvės, labiausiai nukentės estai, latviai ir lietuviai, kuriuos šiame šimtmetyje trečią kartą Sovietų sąjunga „vaduoja“ nuo laisvės.“

Sovietinė imperija, įvykdžiusi agresiją prieš Lietuvos televizijos ir radijo institucijas, nebedrįso pulti gynėjų apgulto Lietuvos parlamento. Jis tapo mūsų galutinio išsivadavimo citadele ir placdarmu.

Per atsikūrusios Lietuvos valstybės 20-metį mes daug pasiekėme, kad įsitvirtintume naujoje geopolitinėje erdvėje. Pasiekėme tai, apie ką Lietuvos pokario partizanai tik svajojo. Šiandien mes esame Europos Sąjungos ir transatlantinio NATO bendrijoje. Mes esame sąjungininkai su mūsų nepriklausomybę visada gynusiomis Jungtinėmis Ame­rikos Valstijomis ir kitomis demokratinėmis valstybėmis. Taip mes atsiribojome nuo šimtmečius mums grasinusios geopolitinės doktrinos. Šie mūsų geopolitiniai pasiekimai yra adekvatūs Sausio 13-osios didvyrių ryžtui, atsakomybei, drąsai ir mūsų ištikimybei jų pasiaukojimui.

Tačiau, net ir turint tvirtus mūsų sąjungininkus, mes negalime užmiršti, kad Sausio 13-oji dar nesibaigė. Maskvoje aukšti pareigūnai skelbia, kad sovietinės imperijos žlugimas, kartu ir mūsų išsilaisvinimas esą buvusi geopolitinė katastrofa, teisinamas nusikalstamas Molotovo–Ribentropo paktas. Neseniai Lietuvos žurnalistui buvo nevienareikšmiškai patarta nelaužyti istorijos. Keičiasi mūsų didžiojo kaimyno visuomenės, taip entuziastingai smerkusios Sausio 13-osios smurto organiza­torius, nuostatos. Pagal žiniasklaidoje paskelbtus Rusijos gyventojų apklausos rezultatus 58 % ap­klaustųjų nelaime laiko sovietinės imperijos žlu­­gimą. Tiek pat apklaustųjų mano, kad dalis kaimyninių šalių teritorijos iš tikrųjų priklauso Rusijai.

Šitaip įsitikinusių skaičius progresuoja. 54 % rusų teigiamai vertina Stalino, kaip valstybės vadovo, savybes. Rusijoje, kaip žinome, slepiasi Lie­tuvoje sausio įvykių nusikaltimus padarę as­menys. Baltarusijos teisėsaugininkai pastaruoju me­tu tvirtina, kad perversmo ir žudynių organizatoriai pagal sistemą turėjo teisę žudyti ir yra nebaudžiami.

Mes tikime, kad mūsų santykiai su kaimynais gerės, gilės, tačiau paminėti dalykai kelia neri­mą. Tuo labiau kad su Maskvos parama Lietuvoje įkurta atvirai prorusiška pasivadinusi partija, kuri iš esmės yra Sausio 13-osios aukų atminimo paniekinimas. Man, kaip piliečiui, nesuprantamas ankstesnio Seimo vadovybės abejingumas dėl 14 seimūnų politiškai nepaaiškinamo reiso į Maskvą ir antivalstybinio mentaliteto. Man taip pat nesuprantama, kad atsiranda jėgų, kurios nori išplėšti iš Lietuvos istorijos lapą, kurį parašė mūsų knygnešiai, daraktoriai ir lietuvių kalbos puoselėtojai, normintojai ir norima sunaikinti nacionalinę Lietuvos abėcėlę, kuri iš esmės yra ne­atskiriama valstybinės lietuvių kalbos dalis. Isto­rija moko, kad su kaimynais reikia sugyventi, tačiau ne kolaboruoti, išlikti oriems ir vadovautis tarptautinės teisės normomis ir padorumo principais, neužmirštant pagarbos už valstybinę laisvę savo gyvybę paaukojusiems Sausio 13-osios didvyriams.

Sausio 13-osios įvykiai patvirtino, kad mūsų tauta iš tikrųjų drąsi tauta, kai reikia ginti savo valstybės laisvę. Linkiu, kad mes išliktume drąsūs dabar ir susiėmę už rankų įveiktume visus sunk­me­čio sukeltus sunkumus. Tai ir būtų mūsų solida­rizavimasis su Sausio 13-osios didvyriais ir jų atminimu. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkoju gerbiamajam A. Tylai.

M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Gerbiamieji, visus 12 val. kvie­čiame į Valstybės vėliavos pakėlimo ceremoniją Nepriklausomybės aikštėje.

Norintys vykti į Antakalnio kapines kviečiami prie autobuso, kuris stovės gatvėje priešais centrinį įėjimą 12.30 val.

Seimo vadovybės susitikimas su nukentėjusiaisiais Sausio 13-ąją, žuvusiųjų Sausio 13-ąją gi­minėmis, Medininkuose žuvusių pareigūnų artimaisiais – 15 val. Seimo I rūmų Parodų galerijoje.

Skelbiu iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigtą.

 

 


* LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija.