LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

EKONOMIKOS komitetas

 

PAPILDOMO KOMITETO

I Š V A D O S

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 99, 109, 111, 127, 129, 130, 140, 141, 146, 147, 150, 151, 152, 168, 188, 195, 203, 206 IR 256 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO (XIP-473)

 

2009 m. gegužės 20 d. Nr. 108-P-20

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Dainius Budrys, Komiteto pirmininko pavaduotojas Julius Veselka, Komiteto nariai Vaidotas Bacevičius, Audrius Endzinas, Kazimieras Kuzminskas, Jurgis Razma, Rimantas Sinkevičius, Viktor Uspaskich, Valdemaras Valkiūnas, Birutė Vėsaitė.

Komiteto biuro vedėja Regina Zabarauskienė, Komiteto biuro patarėjai Rasa Duburaitė, Gina Pajuodienė, Vytenis Strimaitis, Darius Šaltmeris, Komiteto biuro padėjėjos Rima Petkūnienė, Zita Jodkonienė.

Kviestieji asmenys: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorius Valdas Rupšys, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramunė Guobaitė-Kirslienė,  Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinis direktorius Aldas Kikutis, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Ekonomikos skyriaus vedėjas Sigitas Dimaitis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Jonas Guzavičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos  Verslo socialinės politikos ir teisės departamento direktorius Edmundas Jankevičius, Lietuvos profesinės sąjunga „Solidarumas“ pirmininko pavaduotojas Romuald Žukovski, Lietuvos darbo federacijos teisininkė Neringa Sarulytė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovas Marius Dagys, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėja Jadvyga Andriuškevičiūtė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Levinienė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas,

data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

 pagrindžiantys nuomonę

Str.

Str. d.

P.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2009-04-14

 

 

 

 

1

 

 

Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.

Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas bei pasiūlymus:

            1. Įstatymo projekto 1 straipsnyje siūloma Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad darbo sutarčių registravimo žurnalas, kuriame įregistruojama darbo sutartis, gali būti pildomas ir elektronine forma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje dalyje nurodytas darbo sutarčių registravimo žurnalas, todėl turėtų būti reglamentuojamas ne žurnalo pildymo būdas, o pats žurnalas. Atsižvelgtina į tai, kad pagal Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbo sutarčių registravimo taisykles nustato Vyriausybė, todėl svarstytina, ar siūlymas nustatyti vieną iš darbo sutarčių registravimo žurnalui keliamų reikalavimų nėra perteklinis. Taip pat svarstytina, ar darbo sutarčių registravimas neturėtų būti organizuojamas kaip valstybinis registras. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 yra įsteigusi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą, patvirtinusi jo nuostatus ir veiklos pradžią. (Žin., 2007, Nr.50-1932), todėl atsižvelgiant į darbo sutarčių registravimo faktu siekiamus tikslus, svarstytina, ar Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalies norma neturėtų būti tobulinama iš esmės.  

 

 

 

 

 Pritarti.

 

 

 

 

 

2

1

 

2. Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma pripažinti netekusia galios Darbo kodekso 109 straipsnio 2  dalį. Šioje dalyje nustatyta, kad “neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jei darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys.”

Ši nuostata nustato tam tikrą kriterijų – darbo pobūdį, kuris leidžia atriboti terminuotus ir neterminuotus darbo santykius, taip pat nustato išimtis, kai nepaisant to, kad darbo pobūdis yra nuolatinis, sudaroma terminuota darbo sutartis (kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys). Pagal Darbo kodekso 111 straipsnio 2 dalį, terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas, todėl sudarius terminuotą darbo sutartį nuolatinio pobūdžio darbui, darbo sutartis būtų laikytina sudaryta neterminuotai nuo jos sudarymo momento. Pagal Darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalį, darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui (neterminuota). Ši norma įtvirtina taisyklę, pagal kurią, su darbuotoju būtina sudaryti neterminuotąją darbo sutartį, jeigu nėra aplinkybių, objektyviai pagrindžiančių darbo santykių laikinumą. Įstatymo projekte siūlomas reguliavimas sudarytų prielaidas tokio paties pobūdžio darbams priimti asmenis į darbą, vienais atvejais, sudarant terminuotą darbo sutartį, o kitais – neterminuotą. Pripažinus Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalį negaliojančia, t.y. panaikinus terminuotos darbo sutarties teisinius bruožus, atsižvelgiant į Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą darbo santykių teisinio reglamentavimo principą, į Darbo kodekso 10 ir 11 straipsnių normas, galėtų susidaryti tokios teisinės situacijos, kai Darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalies norma būtų aiškinama ir taikoma plečiamai, darbuotojui naudingesne prasme. Taip pat kiltų neaiškumų taikant įstatymuose nustatytus atvejus, kai nuolatinio pobūdžio darbui turi būti sudaroma terminuota darbo sutartis (pvz., Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 31 straipsnio norma).

Pritarti.

 

Pritarus projekte numatytam Darbo kodekso 109 str. 2  dalies  pripažinimui  netekusia galios, reikėtų peržiūrėti ir Darbo kodekso 108 str. 2 dalies nuostatą.

 

 

 

 

 

 

3

 

 

3. Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamoje Darbo kodekso 111 straipsnio 3 dalyje siūlome atsisakyti teksto “nepratęsiama arba”, nes darbdavio valia nepratęsti darbo sutarties išreiškiama ir įforminama darbo sutarties nutraukimu.

Pritarti.

 

 

 

4

 

 

4. Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamoje Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, jeigu jis pradėjo gauti visą senatvės pensiją dirbdamas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatytos svarbios priežastys, kurioms esant darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį savo pareiškimu (darbuotojo valia) įspėjes apie tai darbdavį per specialųjį sutrumpintą įspėjimo terminą. Darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu suponuoja darbuotojo teisę į Darbo kodekso 140 straipsnyje nustatytą išeitinę išmoką. Įstatymo projekte siūloma nustatyti darbuotojo teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį:

1) jeigu jis įgijo teisę į visą senatvės pensiją;

2) jeigu visą senatvės pensiją pradėjo gauti dirbdamas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.

Teisės į senatvės pensiją įgijimas suponuoja teisę tą pensiją gauti, todėl neaišku, kodėl siūloma pensijos gavimo faktą reglamentuoti kaip savarankišką teisinį pagrindą darbo sutarčiai nutraukti. Juo labiau neaišku, kodėl darbo sutarties nutraukimas siejamas su pensijos gavimo pradžia toje įmonėje, įstaigoje ir organizacijoje, kurioje dirbdamas asmuo pradėjo gauti pensiją.

 Pritarti.

Tikslinti juridinės technikos požiūriu, nekeičiant esmės, nes siekiama išvengti piktnaudžiavimų (kuriuos esant pripažįsta ir socialiniai partneriai), kai pensinio amžiaus darbuotojai vis iš naujo priimami į darbą ir naudodamiesi šiuo pagrindu nutraukia darbo sutartis bei gauna išeitinę išmoką neribotą skaičių kartų.

 

 

 

5

1

 

5. Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Įstatymo projekto 5 straipsnyje Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį siūloma pakeisti ir nustatyti, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, (kolektyvinėje sutartyje gali būti sulygta, kad šis apribojimas taikomas darbuotojams, auginantiems vaikų iki dešimties metų), gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad apribojimas nutraukti sutartį su darbuotoju, auginantį vaikų iki keturiolikos metų kolektyvinėje sutartyje gali būti pakeistas ir sulygta, kad jis taikomas darbuotojams, auginantiems vaikų iki dešimties metų. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas nepriimtinas, nes kolektyvinėje sutartyje siūloma apriboti jos šalių teises ir įtvirtinti jų susitarimo ribas. Svarstytina ar toks reguliavimas derinasi su Darbo kodekso 4 straipsnio taisyklėmis ir Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis bendruosius sutarčių sudarymo principus.

Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje siūloma speciali taisyklė, pagal kurią kolektyvinėje sutartyje galima sulygti dėl tam tikrų sąlygų, suformuluota kaip paaiškinanti nuostata. Juridinės technikos požiūriu toks specialios normos dėstymas yra nepriimtinas, todėl šios dalies tekstas redaguotinas, specialią normą dėstant kaip savarankišką taisyklę, o ne kaip paaiškinantį tekstą. Analogiškai tikslintinos ir kituose įstatymo projekto straipsniuose išdėstytos specialios nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje siūloma atsisakyti šioje dalyje numatytų taisyklių taikymo asmenims iki aštuoniolikos metų, siūlytina įstatymo projekte aptarti šios dalies normų taikymą asmenims, kuriems darbo sutarties nutraukimo procedūra Darbo kodekso 129 straipsnyje numatytais pagrindais yra pradėta iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Darbo kodekso 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nustatantys darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas su numatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Atsižvelgiant į šias Darbo kodekso normas siūlytina įstatymo projekte teikiamus Darbo kodekso pakeitimus (šio įstatymo projekto 5, 6, 7, 8, 9, 12, 14, 15, 16, 17 straipsniai) tikslinti, nustatyti įstatymų garantuojamas šalių teises ir pareigas bei kitus reikalavimus, o nereglamentuotas ir papildomas sąlygas reguliuoti individualiais ar kolektyviniais susitarimais.

 Pritarti.

 

 

 

5

2

 

6. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamoje Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalyje reikėtų tikslinti nurodytos išmokos sampratą, nes gali kilti neaiškumų nustatant jos statusą pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytą pajamų klasifikavimą, taip pat taikant kitus įstatymus.

 Pritarti.

 

 

 

8

1

 

7. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamoje Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis. Šioje dalyje formuluotę “išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis” siūlome papildyti ir nurodyti mokėjimo periodiškumą, pvz, kad išmoka mokama lygiomis dalimis kas mėnesį, taip pat nurodyti nuo kada skaičiuojamas trijų mėnesių terminas. Šioje dalyje tekstą “jei darbdavio ar darbuotojo susitarimu nenumatyta kitaip“ siūlome braukti kaip perteklinį, nes teisė susitarti jau įtvirtinta šios dalies pirmajame sakinyje.

Iš teikiamos formuluotės galima suprasti, kad darbdavys gali išmokėti ne mažesnę kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ne vėliau kaip per tris mėnesius, kai tai yra nustatyta darbdavio ir darbuotojo susitarime, tokiu atveju formuluotė “savo sprendimu” netenka prasmės. Atkreiptinas dėmesys, kad teikiama nuostata siūloma nustatyti diferencijuotą visiško atsiskaitymo su darbuotoju tvarką, priklausomai nuo darbuotojų nepertraukiamojo darbo stažo darbovietėje: su darbuotojais, kurių nepertraukiamas darbo stažas darbovietėje būtų mažesnis kaip 120 mėnesių, turėtų būti atsiskaitoma jų atleidimo dieną, o su darbuotojais, kurių nepertraukiamas darbo stažas daugiau kaip 120 mėnesių, – ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atleidimo dienos. Svarstytina, ar teikiama nuostata nepažeistų darbuotojų lygiateisiškumo principo.

Tobulinant šios dalies nuostatas atkreiptinas dėmesys į tai, kad išeitinė išmoka mokama ir nutraukus darbo sutartį pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), todėl svarstytina, ar išeitinės išmokos mokėjimas per trijų mėnesių laikotarpį galėtų būti objektyviai pateisinamas nutraukus darbo santykius bet kuriuo pagrindu.

 

 Pritarti.

 

 

 

8

2

 

Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad kolektyvinėje sutartyje nustatytais blogos ekonominės padėties įmonėje atvejais už uždelstą laiką gali būti nemokama. Ši nuostata svarstytina atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes sudaro prielaidas netaikant finansinių sankcijų atsiskaitymo terminą nukelti neribotam laikui. Svarstytina, ar šioje dalyje nereikėtų atsisakyti blogos ekonominės padėties įmonėje aplinkybės įvardijimo ir numatyti, kad konkrečias aplinkybes nustato kolektyvinės sutarties šalys.

 Pritarti.

 

 

 

9

 

 

8. Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamoje Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais darbdavio siūlymu. Jei darbuotojas nesutinka dirbti ne visą darbo laiką, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, tik kai tai būtina siekiant užtikrinti tolesnį įmonės funkcionavimą.

Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1 punkte jau yra įtvirtinta darbuotojo ir darbdavio teisė susitarti dėl ne viso darbo laiko, todėl įstatymo projekte teikiama Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata laikytina pertekline. Darbuotojui nesutikus su darbdavio siūlymu dirbti ne visą darbo laiką, darbdavys įgytų teisę nutraukti darbo sutartį Darbo kodekso 129 straipsnyje nustatyta darbo sutarties nutraukimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad darbo laikas yra darbo sutarties sąlyga, kuri gali būti keičiama Darbo kodekse nustatyta tvarka, o darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo (Darbo kodekso 120 straipsnis), darytina išvada, kad siūlomas teisinis reguliavimas teisės požiūriu ydingas, suformuluotas Darbo kodekso straipsnyje, kuris reguliuoja kitus teisinius santykius.

 Pritarti.

 

 

 

10

1, 2

 

9. Įstatymo projekto 10 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 147 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad darbo grafikai nesudaromi, jei darbuotojas pagal atliekamą funkciją savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarko savo nuožiūra ir jei kolektyvinėje sutartyje ar darbo tvarkos taisyklėse yra nustatyta tvarka ir taisyklės, pagal kurias šis darbuotojas dirba.

 Darbo kodekso 147 straipsnis reguliuoja darbo laiko režimą, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta darbuotojo pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Teikiama Darbo kodekso 147 straipsnio 3 dalies nuostata gali būti interpretuojama dvejopai: 1) kaip nustatanti darbdaviui teisę tam tikrai darbuotojų grupei nereguliuoti darbo laiko: 2) kaip įtvirtinanti vieną iš darbo režimų (taip vadinamą nenormuotą darbo dieną, nenormuotą darbo laiką, lankstų darbo laiko režimą ar pan. pvz., Darbo kodekso 150 straipsnio 5 dalis). Šiame kontekste nuostata, kad darbo grafikai nesudaromi, nėra priimtina, nes liktų neaišku kokiu darbo laiko režimu šie asmenys dirba, todėl siūlytina kaip savarankišką taisyklę įtvirtinti norimą darbo laiko režimą ir nustatyti jo taikymo ribas. Dėl šių priežasčių nuostata, pagal kurią kolektyvinėje sutartyje ar darbo tvarkos taisyklėse turėtų būti nustatyta tvarka ir taisyklės, pagal kurias šis darbuotojas dirba, tikslintina, nes šioje dalyje reguliuotinas ne darbas, o darbo laiko režimas.

Darbo kodekso 147 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai gali būti pildomi ir elektronine forma. Darbo žiniaraščių pildymo būdas (ranka, spausdinimo mašinėle, elektroniniu būdu ar pan.) teisės požiūriu nėra esminis. Visi šie būdai nurodo, kad dokumentas sudaromas rašytine forma, todėl svarbu nustatyti ne tik jo pildymo būdą, bet ir tokiu būdu sudaryto žiniaraščio pripažinimo dokumentu teisines prielaidas.

 Pritarti.

 

 

 

11

 

 

10. Įstatymo projekto 11 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalyje siūloma atsisakyti nuostatų, kad viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami bei kad viršvalandinius darbus darbdavys gali skirti tik išimtiniais atvejais. Atkreiptinas dėmesys, kad viršvalandiniai darbai laikytini nustatytos normalios darbo trukmės išimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad galioja bendros darbo režimo taisyklės, apribojančios darbuotojo darbo dienos trukmę iki 12 valandų (Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalis) ir savaitės darbo laiką iki 48 valandų (Darbo kodekso 144 straipsnio 3 dalis) darytina išvada, kad projekte siūlomos nuostatos nesiderina su Darbo kodekso 151 straipsniu, apibrėžiančiu išimtinius atvejus, kada viršvalandiniai darbai yra leidžiami, todėl įstatymo projekte teikiamas siūlymas svarstytinas.

 Pritarti.

 

 

 

14

 

 

 
11. Įstatymo projekto 14 straipsniu siūloma pakeisti Darbo kodekso 168 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas  ir tvarką įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, o kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose kasmetinių papildomų atostogų trukmė, suteikimo sąlygos ir tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje, jei kolektyvinė sutartis nesudaryta. 
Darbo kodekso 168 straipsnio 1 dalyje nurodyti kasmetinių papildomų atostogų suteikimo pagrindai, t.y. tam tikros sąlygos, kurioms esant darbuotojai įgyja teisę į papildomas atostogas, todėl svarstytina ar šių atostogų kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose suteikimo trukmė yra kolektyvinės sutarties ar darbo sutarties reguliavimo dalykas. Įstatymo projekto 14 straipsniu teikiama keičiamo Darbo kodekso 168 straipsnio 2 dalies  formuluotė “kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose šių atostogų trukmė, suteikimo sąlygos ir tvarka  nustatoma kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje, jei kolektyvinė sutartis nesudaryta” tarpusavyje derintina su galiojančia šio dalies nuostata “darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse gali būti nustatomos didesnės trukmės ir kitų rūšių negu šiame straipsnyje kasmetinės papildomos atostogos”.

 Pritarti.

 

 

 

20

2

 

 
12. Įstatymo projekto 20 straipsnyje reglamentuotas šiame įstatymo projekte teikiamų Darbo kodekso straipsnių pakeitimo galiojimas suformuluotas ydingai tiek teisės, tiek juridinės technikos požiūriu. Šiame įstatymo projekte nustatomas darbo teisinius santykius reguliuojančių normų galiojimas į ateitį, darbo teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl projekte siūlomas nuo 2011 m. sausio 1 d. pats savaime normų atsikūrimas sukels jų taikymo problemų. Įstatymo projekte visa eilę nuostatų siūloma reguliuoti kolektyvinėje ar darbo sutartyje, todėl neaišku, ar nustojus galioti darbo kodekso normoms, leidžiančioms tokius susitarimus, nustos galioti ir jais remiantis sudaryti susitarimai, neaišku kaip tokiais atvejais būtų sprendžiami teisniai ginčai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto 20 straipsnio 2 dalyje teikiama nuoroda į Darbo kodekso 152 straipsnio 2 dalį, o įstatymo projekto 13 straipsniu siūloma pakeisti Darbo kodekso 152 straipsnio 1 dalį. 
Įstatymo projekto 20 straipsnio 2 dalyje tikslintina nuoroda į Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 7 punkto pakeitimus.

 Pritarti.

 

 

 

 

 

 

13. Įstatymo projekte siūlomos darbo sutarties sudarymo, darbo laiko ir mažiau palankių, palyginus su darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose nustatytų, darbo sąlygų reguliavimo kolektyvinėse ar darbo sutartyse nuostatos svarstytinos dėl jų atitikties Europos socialinės chartijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatoms.

Nepritarti.

Projektas suderintas Europos teisės departamentu prie Teisingumo ministerijos.

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas,

data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

 

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Str.

Str. d.

P.

1.

Lietuvos profesinių sąjungų nacionalinių junginių  koordinacinis centras,

2009-04-07

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

16

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

8

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

7

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

11,

12

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

14

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

19

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1

 

 

 

 

 

Profesinių sąjungų nacionaliniai susivienijimai – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), Lietuvos darbo federacija (LDF) ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (LPSS) (toliau kartu – profesinės sąjungos) reiškia susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Ministerija) veiksmų, siekiant pakeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodekso) nuostatas. Profesinės sąjungos primena, kad 2009-03-20 įvyko Lietuvos Respublikos trišalės tarybos (toliau – Trišalė taryba) posėdis, kurio metu socialiniai partneriai, atstovaujantys šalies darbuotojus ir darbdavius, išsakė savo pozicijas dėl siūlomų Darbo kodekso pataisų. Dėl kai kurių Ministerijos siūlymų socialiniai partneriai pateikė savo bendrą poziciją, kurią Ministerija ignoruoja ir siūlo socialiniams partneriams nepriimtinas Darbo kodekso nuostatas.

Dėl šių priežasčių pakartotinai teikiame bendrą profesinių sąjungų poziciją dėl Ministerijos teikiamų Darbo kodekso pataisų.

 

Pritariame siūlomoms Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio papildymui nauja 5 dalimi, 111 straipsnio 3 dalies, 121 straipsnio 1 dalies, 127 straipsnio 2 dalies, 129 straipsnio 5 dalies, 130 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies, 141 straipsnio 1 dalies 146 straipsnio 1 dalies papildymui 7 punktu, 147 straipsnio 3 dalies ir 6 dalies, 152 straipsnio 1 dalies, 188 straipsnio 1 dalies, 203 straipsnio, 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimams bei įstatymo galiojimui iki 2010 metų gruodžio 31 dienos.

 

Prieštaraujame siūlomoms Darbo kodekso 195 straipsnio pataisoms, leidžiančioms kolektyvinėje sutartyje tartis dėl mažesnio nei Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis apmokėjimo už prastovas. Minimalus darbo užmokestis – dirbančio asmens minimalių pajamų garantija. Darbuotojas, esantis prastovoje turi įsipareigojimų darbdaviui: dažnai darbdaviai reikalauja darbuotojų prisistatyti kasdien į darbą, bet kada gali juos atšaukti iš prastovos. Atsižvelgiant į minimalaus darbo užmokesčio nustatymo tikslą, visiems darbuotojams, įskaitant ir esančius prastovoje, privalo būti užtikrinamos bent minimalios pajamos. Vadovaudamiesi šiuo imperatyvu,  socialiniai partneriai, įskaitant ir darbdavius atstovaujančias organizacijas, Trišalėje taryboje išreiškė savo nuomonę, kad nereikėtų leisti tartis kolektyvinėje sutartyje dėl imperatyvių Darbo kodekso nuostatų netaikymo. Atsižvelgiant į tai, kad šis pasiūlymas nėra aktualus socialiniams partneriams, taikantiems praktikoje Darbo kodekso nuostatas, siūlome apskritai jo atsisakyti ir nesvarstyti. 

 

Atkreipiame dėmesį, kad Darbo kodekse turėtų būti vengiama vertinamųjų sąvokų, kurios priklausytų nuo skirtingų vertinimų ir aiškinimų, todėl galiausiai apsunkintų nuostatų įgyvendinimą ir darbo santykius kontroliuojančias institucijas atvestų į aklavietę. Tokiai pozicijai Trišalėje taryboje taip pat pritarė ir Ūkio ministerijos bei Valstybinės darbo inspekcijos atstovai, tačiau pakartotinai teikiamame projekte išlieka nepaaiškinta „blogos ekonominės padėties įmonėje“ sąvoka. Dėl šios priežasties prieštaraujame Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies pakeitimui.

 

Profesinės sąjungos iš esmės prieštarauja Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalies panaikinimui. Šiuo metu galiojanti nuostata, jog „neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys“, iš esmės užtikrina, kad pirmenybė visais atvejais yra teikiama neterminuotoms darbo sutartims (Darbo kodekso 108 straipsnio 2 dalis). Atkreipiame dėmesį, kad esamas reglamentavimas ir dabar nedraudžia sudaryti terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbui, tačiau tokius atvejus turi nustatyti kolektyvinė sutartis. Galiojanti nuostata taip pat atitinka ir 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos dėl terminuotų sutarčių (1999/70/EB) nuostatas. Direktyvos bendrojoje dalyje teigiama, kad „6 p. neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma, padedanti gerinti pagal jas dirbančių darbuotojų gyvenimo kokybę bei darbo rezultatus; 7 p. terminuotos darbo sutartys, grindžiamos objektyviomis priežastimis, neleidžia piktnaudžiauti“, todėl esamas reglamentavimas Darbo kodekse atitinka direktyvos nuostatas bei užkerta kelią darbdavių piktnaudžiavimams.

Pažymėtina, jog Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalies panaikinimas prieštarautų pačiai šiuo metu vykdomų Darbo kodekso pakeitimų esmei – darbo teisinių santykių liberalizavimui per kolektyvines sutartis. Siūlomas minėto straipsnio panaikinimas suteiktų darbdaviams teisę vienašališkai nuspręsti, jog bet kokio pobūdžio darbas (ir nuolatinio pobūdžio) gali būti dirbamas, sudarius terminuotą darbo sutartį, kurios termino pasibaigimo atveju darbuotojui nebepriklauso jokios socialinės garantijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, profesinės sąjungos reikalauja palikti šią nuostatą Darbo kodekse arba, bendru socialinių partnerių susitarimu, – papildyti ir išdėstyti ją taip:

„Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, leidžiama, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys.“

 

Profesinės sąjungos prieštarauja Darbo kodekso 140 straipsnio 1 ir 2 dalies pakeitimams. Manome, kad esamas reglamentavimas atitinka darbuotojų interesus ir siūlome neleisti kolektyvinėse sutartyse mažinti išeitinių išmokų dydžių. Atkreipiame dėmesį, kad darbuotojų atstovai yra ekonomiškai silpnesnė šalis, todėl derybose jiems gali būti uždedama per nelyg sunki pareiga – apginti esminius finansinius visų įmonės darbuotojų interesus. Manome, kad išeitinių išmokų dydžių reglamentavimas turi būti laikomas valstybės prerogatyva, todėl siūlome šio straipsnio nekeisti.

 

Nepritariame siūlomai Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalies, 151 straipsnio 7 dalies pataisai, nes Darbo kodekse turi išlikti principinė nuostata, jog viršvalandžiai dirbami tik išimtiniais atvejais. Profesinių sąjungų poziciją turėtų palaikyti ir valstybės institucijos, nes sparčiai augant nedarbui, darbdaviai turėtų būti skatinami įdarbinti daugiau darbuotojų, vietoje to, kad versti dirbti viršvalandžius esamus darbuotojus. Taigi Darbo kodekso pakeitimai turėtų būti nukreipti ir į nedarbo mažinimą ir bendros ekonominės situacijos sprendimą, o ne jos apsunkinimą. Esami pakeitimai, leidžiantys individualiai darbdaviui tartis su darbuotoju dėl galimybės dirbti viršvalandžius, skatintų nedarbą, didintų bedarbių, kuriems reikalinga valstybės parama, skaičių.

 

Profesinės sąjungos taip pat nepritaria atviram diskriminacijos įteisinimui Darbo kodekso 168 straipsnio 2 dalyje. Šiuo metu kasmetinės papildomos atostogos nustatomos visiems darbuotojams Vyriausybės nutarimu, todėl daugelyje galiojančių kolektyvinių sutarčių buvo atsisakyta kasmetinių papildomų atostogų reglamentavimo jose. Tokie pakeitimai iš esmės reikštų, jog privataus sektoriaus darbuotojai netektų teisės į kasmetines papildomas atostogas, kai tuo tarpu biudžetinėse įmonės dirbantiems jos būtų ir toliau taikomos. Manome, kad toks pakeitimas netoleruotinas ir vertintinas kaip diskriminuojantis privataus sektoriaus darbuotojus.

 

Prieštaraujame Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalies pakeitimui. Manome, kad sąrašas pareigybių, su kuriomis sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, turi būti įtvirtintas išimtinai tik kolektyvinėje sutartyse. Tokia nuostata skatina socialinį dialogą įmonėse, be to, užkerta kelią darbdavių piktnaudžiavimams, kada visiškos materialinės atsakomybės sutartys pasirašomos su visais įmonės darbuotojais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome šio straipsnio nekeisti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žiūrėti toliau pateiktą  Ekonomikos komiteto nuomonę dėl Seimo nario Algirdo Syso pasiūlymų ir   jos argumentus.

2.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija,

Lietuvos darbo federacija,

Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“,

Lietuvos pramonininkų konfederacija,

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija,

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija,  Lietuvos žemės ūkio rūmai,

2009-04-08

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

16

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

8

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2

 

 

 

 

 

 

 

11,

12

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Profesinių sąjungų nacionaliniai susivienijimai – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), Lietuvos darbo federacija (LDF) ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas" (LPSS) (toliau kartu - profesinės sąjungos) bei Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) (toliau kartu vadinamos -socialiniai partneriai) patvirtina savo susitarimą dėl žemiau nurodytų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Ministerija) siūlomų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - Darbo kodekso) pataisų.

2009-03-20 įvyko Lietuvos Respublikos trišalės tarybos (toliau - Trišalė taryba) posėdis, kurio metu socialiniai partneriai, atstovaujantys šalies darbuotojus ir darbdavius, išsakė savo pozicijas dėl siūlomų Darbo kodekso pataisų. Dėl žemiau išdėstytų Ministerijos siūlymų socialiniai partneriai pateikia savo bendrą poziciją.

 

Pritariame siūlomoms Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio papildymui nauja 5 dalimi, 111 straipsnio 3 dalies, 121 straipsnio 1 dalies, 127 straipsnio 2 dalies, 129 straipsnio 5 dalies, 130 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies, 141 straipsnio 1 dalies 146 straipsnio 1 dalies papildymui 7 punktu, 147 straipsnio 3 dalies ir 6 dalies, 152 straipsnio 1 dalies, 188 straipsnio 1 dalies, 203 straipsnio, 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimams bei įstatymo galiojimui iki 2010 metų gruodžio 31 dienos.

 

Nepritariame siūlomoms Darbo kodekso 195 straipsnio pataisoms, dėl mažesnio nei Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio apmokėjimo už prastovas. Nepritariame, todėl, kad minimalus darbo užmokestis - dirbančio asmens minimalių pajamų garantija. Be to, numatome, kad ši aplinkybė dar labiau paskatins nelegalius darbo užmokesčio veiksmus, darbdavio ir darbuotojo tarpusavio atsiskaitymus „vokeliniais pinigais", pasislėpimą nuo pajamų mokesčių ir mokesčių „SODRAI". Atsižvelgiant į tai, siūlome šio straipsnio nekeisti.

 

Socialiniai partneriai pritaria, kad Darbo kodekse turėtų būti vengiama vertinamųjų sąvokų, kurios priklausytų nuo skirtingų vertinimų ir aiškinimų, todėl galiausiai apsunkintų nuostatų įgyvendinimą. Tokiai pozicijai Trišalėje taryboje taip pat pritarė ir Ūkio ministerijos bei Valstybinės darbo inspekcijos atstovai, tačiau pakartotinai teikiamame projekte išlieka nepaaiškinta „blogos ekonominės padėties įmonėje" sąvoka Dėl šios priežasties prieštaraujame Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies pakeitimui.

 

Socialiniai partneriai, suprasdami darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis socialines sąlygas, nepritaria Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalies panaikinimui nes tai prieštarautu Darbo kodekso pakeitimų koncepcijai dėl darbo teisinių santykių liberalizavimui per kolektyvines sutartis. Dabar Darbo kodeksas realiai suteikia liberalias galimybes Šiuos klausimus spręsti per kolektyvines sutartis .

 

Nepritariame dėl siūlomų Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalies, 151 straipsnio 7 dalies pataisų, manome, kad Darbo kodekse turi išlikti principinė nuostata, jog viršvalandžiai dirbami tik išimtiniais atvejais ir sąlygomis, nustatytomis kolektyvinėse sutartyse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žiūrėti toliau pateiktą  Ekonomikos komiteto nuomonę dėl Seimo nario Algirdo Syso pasiūlymų ir   jos argumentus.

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas,

data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Str.

Str. d.

P.

1.

Seimo narys Edvardas Žakaris,

2009-04-20

8

1

 

 

Argumentai : „Negalima darbdaviui suteikti teisės atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju šalių susitarimu. Darbdavys turi daugiau galimybių primesti darbuotojui nenaudingas atsiskaitymo sąlygas.“

 Pasiūlymas: „1.Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per du tris mėnesius, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis, jeigu darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitaip.“

 

Nepritarti.

Nuostata, kad darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl atsiskaitymo galioja nuo Darbo kodekso priėmimo.

Trišalėje taryboje buvo sutarta dėl 3 mėnesių.

 

 

8

2

 

Pasiūlymas : „3. Kai uždelsiama  atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kolektyvinėje sutartyje nustatytais blogos ekonominės padėties įmonėje atvejais už uždelstą laiką gali būti nemokama.“

  Pritarti.

 

 

 

12

 

 

Pasiūlymas : „7)  kai tai numatyta kolektyvinėje  sutartyje ar, jos nesant, darbuotojo ir darbdavio rašytiniame susitarime“

Nepritarti.

Projekte siūlomi  pakeitimai galiotų tik sunkios ekonominės būklės metu, iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tai sudarytų geresnes sąlygas verslui sunkios ekonominės būklės metu.  Be to, pakeitimai neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų nuostatoms (6 str.).

 

 

18

 

 

Pasiūlymas : „1) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki  atleidimo iš darbo dienos, - ne vėliau kaip  atleidimo iš darbo dieną, išskyrus kai  šio Kodekso 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais susitariama atsiskaityti vėliau;“

Nepritarti.

Pasiūlymas susijęs su  susiję su projekto 8 str. 1 dalimi keičiamo Darbo kodekso 141 str. 1 d.

2.

Seimo narys Algirdas Sysas,

2009-04-20

2

1

 

Argumentai: Šiuo metu galiojanti 109 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys“, iš esmės užtikrina, kad pirmenybė visais atvejais yra teikiama neterminuotoms darbo sutartims. Pažymėtina, kad dabartinis reglamentavimas nedraudžia sudaryti terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbui, tačiau tokius atvejus turi nustatyti kolektyvinė sutartis. Dabartinis reglamentavimas taip pat atitinka 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos dėl terminuotų sutarčių (1999/70/EB) nuostatas, todėl dabartinis reglamentavimas užkerta kelią darbdavių piktnaudžiavimams.

Pažymėtina, kad LR darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalies panaikinimas prieštarautų šiuo metu vykdomai LR darbo kodekso pakeitimų esmei – darbo teisinių santykių liberalizavimui per kolektyvines sutartis. Šis pakeitimas suteiktų darbdaviams teisę vienašališkai nuspręsti, jog bet kokio pobūdžio darbas (ir nuolatinio pobūdžio) gali būti dirbamas, sudarius terminuotą darbo sutartį, kurios termino pasibaigimo atveju darbuotojui nebepriklauso jokios socialinės garantijos. Todėl 109 straipsnio 2 dalis neturėtų būti panaikinta.

 Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 2 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai pakeisti straipsnio pavadinimą bei išdėstyti jį taip:

 „2 straipsnis. 109 straipsnio papildymas 5 dalimi“

 

Nepritarti.

Projekte siūlomi pakeitimai neprieštarauja 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos dėl terminuotų sutarčių (1999/70/EB) nuostatoms. Lieka Darbo kodekse (111 str.)  nustatyta apsauga dėl terminuotų darbo sutarčių atnaujinimo ribojimo.

Projekte siūlomi pakeitimai sudarytų geresnes sąlygas verslui sunkios ekonominės būklės metu.

 

 

 

 

5

1

 

Argumentai: Siūlomas pakeitimas pažeistų šeimos interesus ir šeimos politikos principus. 129 straipsnio 4 dalies pakeitimas ir leidimas nutraukti darbo sutartį su darbuotojais, kurie augina vaikus iki dešimties metų – tai socialinių garantijų mažinimas asmenims, kuriems šios garantijos ypač reikalingos.

Dėl šios priežasties 129 straipsnio 4 dalis gali būti keičiama tik iš dalies, atsisakant tik asmenų iki aštuoniolikos metų grupės.

 Pasiūlymas: Siūlau pakeisti 5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „1. Pakeisti 129 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „4. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų (kolektyvinėje sutartyje gali būti sulygta, kad šis apribojimas taikomas darbuotojams, auginantiems vaikų iki dešimties metų), gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.“ 

 

  Pritarti.

 

 

 

7

 

 

Argumentai: Dabartinis reglamentavimas, įtvirtintas 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse, atitinka darbuotojų interesus, todėl negalima leisti kolektyvinėse sutartyse mažinti išeitinių išmokų dydžių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbuotojų atstovai yra ekonomiškai silpnesnė šalis, todėl derybose jiems gali būti uždedama pernelyg sunki pareiga – apginti esminius finansinius visų įmonės darbuotojų interesus. Išeitinių išmokų dydžių reglamentavimas turi būti valstybės prerogatyva. Tokiu būdu 140 straipsnio 1 ir 2 dalys negali būti keičiamos.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 7 straipsnį.

 

Nepritarti.

Tikslinga palikti projekte siūlomas nuostatas.

 

 

 

8

 

 

Argumentai: LR darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalies siūlomas pakeitimas sudarytų lygiateisiškumo principo pažeidimo atsiradimo galimybę, numatant, jog darbdavys darbuotojui ne mažesnę kaip penkių mėnesių išeitinę išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius. Tokiu būdu atsiranda negatyvi diskriminacija atžvilgiu asmenų, turinčių ilgesnį darbo stažą toje pačioje darbovietėje kaip asmuo, turintis trumpesnį darbo stažą. Todėl 141 straipsnio 1 dalis neturėtų būti keičiama.

          LR darbo kodekse turėtų būti vengiama vertinamųjų sąvokų, kurios priklausytų nuo skirtingų vertinimų ir aiškinimų, todėl tokių sąvokų buvimas apsunkintų nuostatų įgyvendinimą ir darbo santykius kontroliuojančias institucijas atvestų į aklavietę. 141 straipsnio 3 dalies pakeitimui nepritaria ir darbdavių atstovai.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 8 straipsnį.

 

Nepritarti.

Projekto 8 straipsniu  siūlomi pakeitimai galiotų tik sunkios ekonominės būklės metu, iki 2010 m. gruodžio 31 d.

 

 

 

9

 

 

Argumentai: Siūlomas 146 straipsnio 1 dalies papildymas 7 punktu prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Remiantis Tarybos direktyvos 98/71/EB 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darbuotojo atsisakymas būti perkeltam iš darbo visą darbo laiką į darbą ne visą darbo dieną arba atvirkščiai neturėtų savaime būti pagrįsta priežastimi nutraukti darbo sutartį, tačiau nepažeidžiant darbo sutarties nutraukimo nuostatų pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir praktiką dėl kitų priežasčių, kurios gali būti susijusios su atitinkamos įmonės veiklos reikalavimais. Taigi šiuo atveju galima taikyti LR darbo kodekso 129 straipsnį tik pagal bendras taisykles, tačiau atsisakymas nėra savaime pagrindas nutraukti darbo sutartį. Būtent todėl LR darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalis neturėtų būti  papildyta 7 punktu.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 9 straipsnį.

 

  Pritarti.

 

 

 

11

 

 

Argumentai: LR darbo kodekse turi išlikti principinė nuostata, kad viršvalandžiai dirbami tik išimtiniais atvejais. Sparčiai augant nedarbui, darbdaviai turėtų būti skatinami įdarbinti daugiau darbuotojų vietoje to, kad esami darbuotojai būtų verčiami dirbti viršvalandžius. Juolab kad darbo dienos trumpinimas yra Europos Sąjungos prioritetas.

LR darbo kodekso pakeitimai turėtų būti nukreipti į nedarbo mažinimą ir bendros ekonominės situacijos sprendimą, o ne į jos apsunkinimą. Siūlomas 150 straipsnio 2 dalies pakeitimas, leidžiantis individualiai darbdaviui tartis su darbuotoju dėl galimybės dirbti viršvalandžius, skatintų nedarbą bei didintų bedarbių, kuriems reikalinga valstybės parama, skaičių, todėl 150 straipsnio 2 dalis neturėtų būti keičiama.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 11 straipsnį.

 

Nepritarti.

Projekte siūlomi  pakeitimai galiotų tik sunkios ekonominės būklės metu, iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tai sudarytų geresnes sąlygas verslui sunkios ekonominės būklės metu.  Be to, pakeitimai neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų nuostatoms (6 str.).

 

 

12

 

 

Argumentai: LR darbo kodekse turi išlikti principinė nuostata, kad viršvalandžiai dirbami tik išimtiniais atvejais. Sparčiai augant nedarbui, darbdaviai turėtų būti skatinami įdarbinti daugiau darbuotojų vietoje to, kad esami darbuotojai būtų verčiami dirbti viršvalandžius. Juolab kad darbo dienos trumpinimas yra Europos Sąjungos prioritetas.

LR darbo kodekso pakeitimai turėtų būti nukreipti į nedarbo mažinimą ir bendros ekonominės situacijos sprendimą, o ne į jos apsunkinimą. Siūlomas 151 straipsnio 7 punkto pakeitimas, leidžiantis individualiai darbdaviui tartis su darbuotoju dėl galimybės dirbti viršvalandžius, skatintų nedarbą bei didintų bedarbių, kuriems reikalinga valstybės parama, skaičių, todėl 151 straipsnio 7 punktas neturėtų būti keičiamas.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 12 straipsnį.

 

Nepritarti.

Projekte siūlomi  pakeitimai galiotų tik sunkios ekonominės būklės metu, iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tai sudarytų geresnes sąlygas verslui sunkios ekonominės būklės metu.  Be to, pakeitimai neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų nuostatoms (6 str.).

 

 

14

 

 

Argumentai: LR darbo kodekso 168 straipsnio 2 dalies siūlomas pakeitimas – atviras diskriminacijos įteisinimas. Šiuo metu kasmetinės papildomos atostogos nustatomos visiems darbuotojams LR Vyriausybės nutarimu, todėl daugelyje galiojančių kolektyvinių sutarčių buvo atsisakyta kasmetinių papildomų atostogų reglamentavimo jose.

Siūlomi pakeitimai iš esmės reikštų, jog privataus sektoriaus darbuotojai netektų teisės į kasmetines papildomas atostogas, kai tuo tarpu biudžetinių įstaigų ir įmonių darbuotojams jos ir toliau būtų taikomos. Siūlomas pakeitimas yra netoleruotinas ir diskriminuojantis privataus sektoriaus darbuotojus, todėl 168 straipsnio 2 dalis neturėtų būti keičiama.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 14 straipsnį.

 

Nepritarti.

 

 

 

16

 

 

Argumentai: Minimalus darbo užmokestis – tai dirbančio asmens minimalių pajamų garantija. Darbuotojas, esantis prastovoje, turi įsipareigojimų darbdaviui: dažnai darbdaviai reikalauja darbuotojų prisistatyti kasdien į darbą, bet kada gali juos atšaukti iš prastovos. Atsižvelgiant į minimalaus darbo užmokesčio nustatymo tikslą, visiems darbuotojams, įskaitant ir esančius prastovoje, privalo būti užtikrinamos bent minimalios pajamos.

LR darbo kodekso 195 straipsnio 1 ir 4 dalių pataisoms nepritaria ir darbdaviai, kurių teigimu, ši aplinkybė dar labiau paskatintų nelegalius darbo užmokesčio veiksmus, darbdavio ir darbuotojo tarpusavio atsiskaitymus „vokelio pinigais“, pasislėpimą nuo pajamų mokesčių ir mokesčių Sodrai. Dėl šios priežasties nereikėtų keisti 195 straipsnio.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 16 straipsnį.

 

Nepritarti.

Tikslinga palikti projekto iniciatorių siūlomą nuostatą.

 

 

19

 

 

Argumentai: Sąrašas pareigybių, su kuriomis sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, turi būti įtvirtintas išimtinai tik kolektyvinėje sutartyje. Tokiu būdu skatinamas socialinis dialogas įmonėse, be to, užkertamas kelias darbdavių piktnaudžiavimams, kada visiškos materialinės atsakomybės sutartys pasirašomos su visais įmonės darbuotojais. Todėl turėtų būti palikta galiojanti 256 straipsnio 1 dalies redakcija.

 

Pasiūlymas: Siūlau išbraukti 19 straipsnį.

 

Nepritarti.

Ne visur yra sudarytos kolektyvinės sutartys. Tai sukelia įvairius ginčus. Pažymėtina, kad teismai yra konstatavę taip:  Įstatymo leidėjas konkrečių darbų ir pareigų sąrašą reikalauja nustatyti kolektyvinėje sutartyje, todėl būtina analizuoti ar buvo teisinės prielaidos šias nuostatas įtvirtinti kolektyvinėje sutartyje iki Valstybinės darbo inspekcijos privalomojo nurodymo surašymo. Jei įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jei darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba. Nesant įmonėje veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos. Bendrovėje nesant nei veikiančios profesinės sąjungos, nei darbo tarybos, nesudaroma ir kolektyvinė darbo sutartis (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.N-756-962/2006). Kaip buvo nustatyta šios bylos nagrinėjimo metu, įmonėje iki 2008-04-21 nebuvo darbuotojų atstovų ir šios aplinkybės nepriklausė nuo darbdavio valios, todėl jis negalėjo įvykdyti imperatyvių įstatymo nuostatų, nustatytų DK 256 straipsnio 1 dalyje.

3.

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas,

2009-05-15

7

1

 

Argumentai:

Išeitinių išmokų dydžiai, nustatyti  Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, yra pernelyg dideli.Tikslinga atsisakyti projekte siūlomos nuostatos, kad „kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti kiti dydžiai, bet ne mažesni nei pusė šioje dalyje numatytų dydžių“ ir sumažintus išeitinių išmokų dydžius nustatyti pačiame Darbo kodekse.

 

Pasiūlymas:

           Pakeisti projekto 7 straipsnio 1 dalimi keičiamo Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

,,1. Nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio  mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė  išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje (kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti kiti dydžiai, bet ne mažesni nei pusė šioje dalyje numatytų dydžių):

1. Nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje:

1) iki dvylikos mėnesių –  vieno pusės mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

2) nuo dvylikos iki trisdešimt šešių mėnesių – dviejų vieno mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

3) nuo trisdešimt šešių iki šešiasdešimties mėnesių – trijų pusantro mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

4) nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimties mėnesių –  keturių dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

5) nuo šimto dvidešimties iki dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių – penkių dviejų su puse mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

            6) daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių –  šešių trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.“

Nepritarti.

Tikslinga palikti projekto iniciatorių siūlomą nuostatą, kad „kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti kiti dydžiai, bet ne mažesni nei pusė šioje dalyje numatytų dydžių“.

 

 

8

1

 

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 8 straipsnio 1 dalimi keičiamo Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

,,1. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis, jeigu darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitaip.“

Nepritarti.

Tikslinga palikti projekto iniciatorių siūlomą nuostatą.

 

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui ir pasiūlyti pagrindiniam komitetui jį patobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir tuos Seimo narių Algirdo Syso ir Edvardo Žakario  pasiūlymus, kuriems Ekonomikos komitetas pritarė.

6.2. Pasiūlymai: nėra.

7. Balsavimo rezultatai:   5 už;  3  prieš;  susilaikiusių nėra.

            8. Komiteto paskirti pranešėjai: Valdemaras Valkiūnas.

 

 

 

 

 

 

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                                                                                       Dainius Budrys