LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO 2 IR 44 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2009-03-12 Nr. XIP- 365(2)
Vilnius
Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.
Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projektu 1 straipsniu siūloma pakeisti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą buitinio vartotojo sąvoką, nustatant, kad buitiniu vartotoju laikomas ne tik fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija tenkinti, bet ir žemės ūkio veiklos subjektas, kurio pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro 50% visų gautų pajamų ir kurio žemės ūkio valdos, įregistruotos Lietuvos Respublikos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo registre ir ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 14 europinio dydžio vienetų arba mažesnis, nustatomas vadovaujantis 1985 m. birželio 7 d. 16 d. Europos Komisijos sprendimu 85/377/EEB (su vėlesniais pakeitimais), nustatančiu Bendrijos žemės ūkio valdų tipologiją. Kitaip tariant, siūloma nustatyti, kad buitiniu vartotoju yra ir įstatyme nurodyti asmenys, kurie perka elektros energiją verslo poreikiams. Tokia projekto nuostata kelia abejonių, nes nedera su kitų galiojančių įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis tuos pačius santykius, bei su 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 96/92/EB (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/3/EB) (toliau – Direktyva ):
1) keičiamame įstatyme sąvoka buitinis vartotojas yra iš esmės tapati vartotojo sąvokai, apibrėžtai Civiliniame kodekse ir Vartotojų teisių gynimo įstatyme. Nurodyti įstatymai vartotoją apibrėžia, kaip fizinį asmenį, kuris prekę (šiuo atveju preke būtų elektros energija) perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (Civilinio kodekso 6.350 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 4 dalis, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad vartotojas yra labiau pažeidžiamas, jam taikomos kitokios teisių gynimo priemonės nei verslininkui. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.188 straipsnyje nustatyti vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai, 6.384 straipsnyje – energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir pratęsimo ypatumai, kai energijos pirkėjas – vartotojas, 6.385 straipsnio 3 dalyje – vartotojo teisė naudoti energijos tiek, kiek jam reikia, 6.387 straipsnio 2 dalyje – energijos tiekimo įmonės pareiga užtikrinti vartotojo energijos vartojimo prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą, 6.390 straipsnio 1 dalyje – vartotojo teisė nutraukti energijos tiekimo sutartį vienašališkai ir pan. Vartotojų teisių gynimo įstatyme įtvirtinta vartotojų teisių apsaugos institucinė sistema, vartotojų teisių gynimo ne teisme procedūros ir kt. Akivaizdu, jog nurodytų įstatymų nuostatos negali būti taikomos verslo subjektams;
2) pagal Direktyvos 2 straipsnį namų ūkio vartotojai – tai elektros energijos vartotojai, perkantys elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, išskyrus komercinę ar profesinę veiklą. Taigi, nurodyta Direktyvos sąvoka atitinka siūlomo keisti įstatymo buitinio vartotojo sąvoką. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlomos nuostatos, išplečiančios buitinio vartotojo sąvoką, neatitinka Direktyvos nuostatų;
3) Direktyvoje, su kuria suderintas ir keičiamas įstatymas, yra nuostatų, leidžiančių valstybėms narėms nustatyti tam tikrus reguliavimo ypatumus smulkiųjų ir pažeidžiamų vartotojų atžvilgiu. Direktyvos preambulės 19 konstatuojamoje dalyje nustatyta: “Visai Bendrijos pramonei ir prekybai, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones, bei visiems Bendrijos piliečiams, kurie naudojasi vidaus rinkos teikiama ekonomine nauda, taip pat turi būti užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos laipsnis; siekiant užtikrinti teisingumą, konkurenciją ir (netiesiogiai) darbo vietų kūrimą, visų pirma namų ūkiams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia – mažosioms įmonėms, turi būti sudaryta galimybė naudotis viešųjų paslaugų garantijomis, ypač atsižvelgiant į tiekimo saugumą ir pagrįstus tarifus.” Direktyvos preambulės 24 konstatuojamoje dalyje be kita ko nustatyta, kad “valstybės narės turi užtikrinti, kad namų ūkių vartotojams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia – mažosioms įmonėms būtų suteikta teisė gauti konkrečios kokybės elektros energiją už aiškiai palyginamą, skaidrią ir protingą kainą.” Šios Direktyvos preambulės nuostatos yra įtvirtintos Direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, papildomai apibrėžiant ir “mažąsias įmones”, kuriomis pagal Direktyvą laikytinos įmonės, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, o metinė apyvarta arba balansas neviršija 10 milijonų eurų. Pastarosios Direktyvos nuostatos leidžia manyti kad tam tikrų ūkio subjektų išskirtinumas valstybėse narėse pirmiausia sietinas su įmonėje dirbančių darbuotojų skaičiumi ir įmonės apyvarta, o ne su konkrečia ūkio subjektų vykdoma veikla;
4) keičiamo Elektros energetikos įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintos buitinių vartotojų teisės, kurios, išplėtus buitinių vartotojų sąvoką, būtų taikomos ir kai kuriems ūkio subjektams. Tokias įstatymo nuostatas būtų galima vertinti ir kaip sudarančias nevienodas konkurencijos sąlygas rinkos subjektams – žemės ūkio veiklos subjektai, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro bent 50 procentų, būtų geresnėje padėtyje nei kiti ūkio subjektai, nes įstatymo nuostatos jiems būtų taikomos nepaisant to, kad elektros energiją jie naudotų ne tik sezoninei žemės ūkio veiklai, bet ir kitai veiklai. Kita vertus, ne visai žemės ūkio veiklai yra būdingas sezoniškumas. Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas apibrėžia žemės ūkio veiklą kaip žemės ūkio produktų gamybą, paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės ir aplinkosauginės žemės būklės palaikymą. Paslaugomis žemės ūkiui pagal žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3D‑528 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 3D‑121 redakcija) patvirtintą paslaugų žemės ūkiui sąrašą laikoma ir veterinarinės paslaugos, žemės ūkio produktų sandėliavimo ir transportavimo paslaugos, žemės ūkio technikos, įrenginių remontas, žemės ūkio subjektų aprūpinimas degalais, trąšomis ir pan.
2. Projekto 2 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje siūloma vartotojus suskirstyti į tris grupes. Siūlymas diskutuotinas dėl šių motyvų:
1) dabar galiojanti vartotojo sąvoka apima visus elektros energijos vartotojus – tiek buitinius vartotojus, tiek vartotojus, kurie elektros energiją naudoja verslo poreikiams tenkinti. Pritarus siūlomam projektui, elektros energijos vartotojais būtų įvardinti tik gyventojai ir žemės ūkio veiklos subjektai, nes nė viena iš trijų vartotojų grupių neapima vartotojų, kurie verčiasi kita nei žemės ūkio veikla.
2) prie pirmosios grupės vartotojų siūloma priskirti gyventojus, naudojančius elektros energiją projekte nurodytose vietose. Minėta, kad pagal galiojančius įstatymus ir Europos Sąjungos teisės aktus, buitiniai vartotojai nuo kitų vartotojų skiriasi pagal tai, kokiems poreikiams tenkinti jie vartoja elektros energiją. Gyventojo sąvoka įstatyme nepateikta. Todėl galima suprasti, kad bet koks fizinis asmuo, gyvenantis Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, kokiems poreikiams jis naudoja elektros energiją – susijusiems su verslu ar profesija tenkinti ar asmeniniams, jeigu jis elektros energiją naudoja aptariamoje nuostatoje nurodytoje vietoje, būtų laikomas pirmos grupės vartotoju. Tokiu būdu įstatyme būtų išskirta nauja vartotojų kategorija, kurios teisės ir pareigos toliau projekte neaptariamos. Ji naudojama tik tam, kad juos atskirti nuo antrosios ir trečiosios grupės vartotojų. Manytume, kad vartotojų išskyrimas pagal jų naudojamos elektros energijos vietą, o ne paskirtį, neatitinka kitų galiojančio įstatymo bei Direktyvos nuostatų.
3) neaišku, kas būtų tie “vartotojai”, minimi projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 35.2 ir 35.3 punktuose, nes visi vartotojai suskirstyti į grupes.
4) neaišku, kas ir kokiu pagrindu nustatys, kad vieniems žemės ūkio veiklos subjektams leistinoji naudoti galia yra iki 30 kW, kitiems – didesnė nei 30 kW.
5) nesuprantama, koks būtų projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 35.2 ir 35.3 dalių santykis su projekto 1 straipsnyje dėstoma buitinio vartotojo sąvoka, ypač atsižvelgiant į tai, kad toliau projekte dėstant keičiamo įstatymo 44 straipsnio 7 dalį nurodoma, kad antrosios ir trečiosios grupių vartotojai vis tik turi būti įregistravę žemės ūkio valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre.
6) pagal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, įstatymo straipsnių dalių punktai žymimi arabiškais skaitmenimis su skliausteliu.
3. Projekto 3 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 42 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad vartotojai apmoka 20 procentų skirstomųjų tinklų operatorių išlaidų, susijusių su vartotojų įrenginių prijungimu. Likusi sąnaudų dalis yra skirstomųjų tinklų operatorių tinklų plėtros išlaidos. Tokia nuostata kelia abejonių dėl to, kad įsigaliojus įstatymui, gali būti sudarytos prielaidos didinti elektros energijos kainą visiems vartotojams (pagal galiojančio įstatymo 43 straipsnio 3 dalį į tinklų plėtros išlaidas atsižvelgiama nustatant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas). Projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kad buvo atliktas projekto ekonominis vertinimas.
4. Projekto 54 straipsnyje dėstomos keičiamo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatos diskutuotinos, atsižvelgiant į šios Išvados 1 punkte išdėstytus motyvus.
5. Projekto 6 straipsnis taisytinas, derinant jį su galiojančio įstatymo 43 ir 44 straipsnių nuostatomis. Be to, straipsnis taisytinas juridinės technikos požiūriu.
6. Projekte keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje vietoj žodžių “(su vėlesniais pakeitimais)” įrašyti: “(su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. gegužės 16 d. Komisijos sprendimu 2003/369/EEB)”.
7. Pagal Civilinio kodekso 6.161 straipsnį ir 6.383 straipsnio 3 dalį elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis. Pažymėtina, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 11 punktą teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su prekių ar paslaugų, teikiamų pagal viešąsias sutartis, teikimu.
8. Atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 5 straipsniu ir Elektros energetikos įstatymo 5 straipsniu Vyriausybei priskirtas funkcijas elektros energetikos sektoriuje, siūlytina prašyti Vyriausybės pateikti nuomonę dėl teikiamo įstatymo projekto.
9. Aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kokią įtaką įstatymo įgyvendinimas gali turėti elektros energijos perdavimo paslaugų kainoms. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto koncepcija nebuvo rengiama, svarstytina, ar nebūtų tikslinga atlikti įstatymo projekto ekonominį įvertinimą, kaip tai numatyta Teisėkūros tobulinimo metmenų, patvirtintų Seimo 2006 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. X-933, 28 punkte.
10. Atsižvelgiant į tai, kad projektas gautas Teisės departamente 2009 m. kovo 12 d. 8 val. taip pat į tai, kad projektas, lyginant su ankstesniu jo variantu, pakeistas iš esmės, Teisės departamentas gali, esant reikalui, papildyti ar pakeisti šią Išvadą.
Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis
Daina Petrauskaitė
Liucija Schulte-Ebbert