Seimo
iškilmingas posėdis Nr. 44,
skirtas
Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Lietuvos Laisvės
Kovos Sąjūdžio Prezidiumo pirmininko, generolo J. Žemaičio 100-osioms
gimimo metinėms paminėti
2009 m. kovo 11 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A. VALINSKAS ir Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja I. DEGUTIENĖ
PIRMININKAS (A. VALINSKAS). Iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo pirmininko, generolo J. Žemaičio 100-osioms gimimo metinėms paminėti, skelbiu pradėtą.
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
PIRMININKAS. Gerbiamieji, į iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V. Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Kubilius ir kiti Vyriausybės nariai, Prezidentas A. M. Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Europos Parlamento nariai, Lietuvos tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų vadovai, Lietuvos Respublikoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, Lietuvos universitetų ir akademijų rektoriai, Sausio 13-osios organizacijų ir tautinių bendrijų atstovai, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacijų atstovai, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno, mokslo premijų laureatai, kiti garbingi svečiai.
Kviečiu pirmininkauti Seimo Pirmininko pirmąją pavaduotoją I. Degutienę.
PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ, TS-LKDF*). Gerbiamieji susirinkusieji, į Seimo tribūną kviečiu Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką A. Valinską.
Seimo Pirmininko Arūno Valinsko kalba
A. VALINSKAS. Gerbiamieji, kviečiu tylos minute pagerbti mirusių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nepriklausomybės Akto signatarų, Atkuriamojo Seimo deputatų, visų žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimą. (Tylos minutė) Dėkoju.
Jūsų Ekscelencija Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Algirdai Mykolai Brazauskai, Ministre Pirmininke, Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamieji Nepriklausomybės Akto signatarai, kolegos Seimo nariai, užsienio šalių diplomatai, ponai ir ponios! Devyniolika metų valstybės ir tautos gyvenime iš tiesų nėra daug. Tačiau yra datų, kurios atmintin įsirėžia taip giliai, kad tampa visiškai nebesvarbu, kada buvo vienas ar kitas įvykis – prieš šimtmetį, ketvirtį amžiaus ar devyniolika metų. Šie įvykiai lemia istorijos posūkius, valstybių likimus, o jų dalyviai ir liudininkai keičia visuomenės raidą. Tie įvykiai nevertinami iš laiko perspektyvos, nes jie buvo vienodai svarbūs tada ir dabar ir bus tokie ateityje. Juos vertiname kalbėdami apie nuveiktų darbų prasmę, pasakyto ar spausdinto žodžio turinį ir svorį. Tokia data yra Kovo 11-oji.
Niekam nevalia pamiršti testamentinių mūsų tautai Juozo Urbšio žodžių: „Istorija yra gyvas ir nenutrūkstamas procesas, ir tai, kas buvo, įvyko, neturi galutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse. Dabar ir visados.“ Todėl šiandien, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, prisimename visus, padėjusius galvas ant tėvynės laisvės aukuro – Lietuvos aktyvistų fronto, Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo dalyvius, ištremtuosius, Sausio 13-osios aukas. Lietuvos laisvės idėja buvo gyva per visą okupacijos laikotarpį. Ją buvo mėginama realizuoti įvairiais būdais ir formomis – ir atviros kovos, ir tylios rezistencijos. Ir šiandieną jau ne taip svarbu, kuo ir kas prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės priartinimo – leido VLIK’o biuletenius ir memorandumus, buvo tarp tų devynių Antano Vienuolio vidurinės mokyklos moksleivių, išmestų iš jos už disidentinę veiklą, steigė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, slapta platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ar kitą pogrindinę spaudą, iškėlė Trispalvę ant mokyklos stogo, priklausė Helsinkio grupei ar atsisakė tarnybos svetimoje kariuomenėje. Visi jie parodė, kad galima gyventi kitaip – be kompromisų, su savo sąžine ir be melagysčių. Jie tikėjo Lietuva ir atliko istorinį uždavinį, nes jų lūpomis kalbėjo tie, kurie nedrįso, nemokėjo ar negalėjo prabilti.
Pirmiausia noriu padėkoti Lietuvos žmonėms – visiems tiems, kurie tebėra, ir tiems, kurie per šiuos devyniolika metų tyliai, nekalbėdami iš tribūnų iškeliavo anapilin. Būtent jie yra Lietuva, kuri bus čia per amžius ir visados. Tiems vyrams ir moterims, kurie savo kūryba ir darbu vedė mus duobėtu keliu į geresnį ir saugesnį gyvenimą.
Taip pat dėkoju politikams, signatarams, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui V. Landsbergiui, Lietuvos Respublikos Prezidentams A. M. Brazauskui ir V. Adamkui, kurie devyniolika metų ant Kovo 11-osios akto padėtų pamatų tvirtina Lietuvos valstybės pastatą.
Šių visų žmonių dėka Lietuva grįžo į pasaulio žemėlapį, kaip laisva, demokratinė valstybė. Lietuvos politinę situaciją geriausiai apibūdina jos narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Tai apibrėžia šalies būklę ir vertybes – demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms, rinkos ekonomiką ir jos geopolitinius tikslus: saugumą, stabilumą, gerovės valstybę Europoje.
Tačiau, turėdama tarptautinį pripažinimą ir autoritetą, dešimtmetį iki įstojimo ėjusi ir tebeeinanti reformų keliu, aktyviai remianti tolesnę Europos Sąjungos plėtrą, besidalijanti savo patirtimi su potencialiomis kandidatėmis į Europos Sąjungą Rytuose, deja, bet Lietuvos valstybė išgyvena savo vidaus krizę. Vėl ir vėl kalbama apie moralinį nuosmukį, valstybės ir piliečių atotrūkį, pasitikėjimo vieni kitais stoką ir daugelį kitų negatyvių reiškinių.
Jeigu šiandien paklaustume savęs: „O kas gi yra ta valstybė?“, atsakytume nevienareikšmiškai. Vieni pasakytų: valstybė – tai mes, kiti – valstybė yra tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, treti – kad valstybė yra organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią. Man kažkodėl iškyla vienas iš keisčiausių, bet dabar labiausiai aktualių valstybės apibrėžimų, kurį yra tekę girdėti: valstybė – tai specifinis žmonių susvetimėjimo aparatas. Deja, bet kuo dažniau tai darosi tiesa ir panašu į šį apibrėžimą.
Tačiau norėčiau grįžtu prie pirmųjų, kurie sako, kad valstybė – tai mes. Kiek šiandien būtų tokių, kurie sutapatintų save su valstybe? Su Lietuva, su tėvyne, su tautybe – taip, su pasididžiavimu ir pagarba mes priskiriame save tėvų žemei, kalbai, kultūrai, istorijai, bet ne su valstybe, ne su pilietinėmis teisėmis ir pareigomis. Lietuvą įsivaizduojame kaip kažką efemeriško, romantiško ir jausmingo. Daugelio mūsų sąmonėje įsigalėjęs trumpai gyvavusios suverenios Lietuvos valstybės vaizdinys. Svarbiausiu valstybingumo šaltiniu, iš kurio semiamasi tautinės tapatybės ir nacionalinio pasididžiavimo jausmų, – Mindaugo sukurta Lietuvos valstybė. Tačiau Mindaugo Lietuva, nors apipinta spalvingais mitais ir legendomis, deja, vargiai gali būti pavyzdžiu šiuolaikinei moderniai valstybei.
Čia galima būtų pacituoti vieną išvykusį jauną mokslininką: „Esu mažos, bet išdidžios tautos atstovas. Ištisus šimtmečius mūsų šalis buvo žinoma kaip didingų karių ir darbščių žemdirbių kraštas. Žaliuojantys laukai, kloniai ir pievos. Gėlėtos vasaros, aprašytos šimtuose nuostabiausių literatūros kūrinių… Tokią Lietuvą žinau aš. Didžiuojuosi ja, nedvejodamas prisipažįstu – esu lietuvis. Dabar esu emigrantas. Turbūt visam likusiam gyvenimui. Sunku tai pripažinti, skauda, kai supranti – savo žemei esi nereikalingas.“
Ar tikrai nereikalingas? Šiandien pateikiame sau klausimą, ko gi trūksta kiekvienam iš mūsų, kad savoje žemėje jaustumėmės patogiai, oriai ir saugiai, kad čia augantys mūsų vaikai būtų visaverčiai piliečiai, turintys gilų patriotizmo, pasididžiavimo, atsakomybės ir meilės savo valstybei jausmą.
Istoriniame procese susiformavęs, o sovietmečiu dar labiau įtvirtintas piliečių ir valstybės supriešinimas nėra įveiktas iki šiol. Šalyje vis dar išlikusi politinė kultūra, kurioje gausu sovietinės sistemos suformuotų nuostatų ir elgsenos. Manau, pirmiausia trūksta pasitikėjimo – pasitikėjimo vieni kitais, žmonių pasitikėjimo valdžia ir valdžios pasitikėjimo savo rinkėjais. Apie tai byloja ir itin žemi Seimo bei partijų reitingai ir sisteminiu reiškiniu tampantis nepasitenkinimas valdžia, kuris faktiškai nepriklauso nuo konkrečių valdžioje esančių politinių jėgų. Jei esi valdžioje – automatiškai tampi priešu, jei esi politikas ar valdininkas – tai kyšininkas ir dar korumpuotas. Bet kokia idėja ar pasiūlymas iš valdžios pusės sutinkamas priešiškai ir piktai. Būtinas nuoseklus valdžios institucijų ir pilietinių organizacijų dialogas, labiau įtraukiant jas į šalies problemų sprendimą. Mes privalome kalbėtis su žmonėmis, visuomenės atstovais, savo politiniais oponentais, privalome aiškinti kiekvieną savo žengiamą žingsnį, kiekvieną priimtą sprendimą. Svarbiausia, kad visuomenė suprastų tų priimamų, kad ir nepopuliarių, sprendimų būtinumą ir geranoriškumą.
Pagaliau turi būti įtvirtinti moralės standartai – ar tu Seimo narys, ar kitas aukštas pareigūnas, ar eilinis Lietuvos pilietis. Tada, kai visi vienodai išmoksime skaityti įstatymus ir juos taikysime be išimčių ir išlygų pirmiausia sau, tada galėsime kalbėti apie pasitikėjimą vieni kitais.
Šiuolaikinės valstybės sėkmės istorija labai priklauso nuo visuomenės pasitikėjimo. Žmonės, nejausdami glaudaus ryšio su valstybe, praranda atsakomybės jausmą jai, visuomenei, savo tautai. Tačiau geresnis gyvenimas negali būti kuriamas vien valdžios iniciatyva iš viršaus. Neįveikus politinio susvetimėjimo, negali susikurti savarankiška visuomenė, pajėgi spręsti savo problemas.
O politinio susvetimėjimo mastas atskleidžia Lietuvos pilietinės visuomenės silpnumą ir jos pažeidžiamumą. Ar nepasiųstas mums aiškus signalas, kad bendrumo jausmo trūksta vis didesnei daliai jaunų žmonių? Aš kalbu apie jų savižudybes. Jaunas žmogus, bėgdamas nuo vienatvės, ieškodamas bendraminčių įsilieja ne į tas bendruomenes, kurios jį skatina mokytis, dirbti, įgyvendinti ateities svajones. Čia matau ne tik tėvų, bet ir mokyklos, bendruomenės bei mūsų, politikų, atsakomybę.
Turėtų atsirasti naujas požiūris į valstybės ir piliečių santykius, į mūsų valstybės namą, kuris turėtų stovėti ant keturių pagrindinių kertinių akmenų – tai žmogus, šeima, Lietuva, valstybė. Pilietiškumo skatinimas turi tapti mūsų visų tikslu, nes jo nebuvimas sunaikina bendruomeninį solidarumą, auga nusikalstamumo lygis, irsta šeimos, nuo to kenčia vaikai.
Liūdni ir Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) atlikto tyrimo rezultatai, įsiklausykite: „Lietuvos mažieji piliečiai yra patys nelaimingiausi Europoje“. Kaip gali būti kitaip, jeigu tėvai (to paties tyrimo duomenimis) su jais bendrauja tik 7 minutes per parą? Lietuvoje būtina kuo greičiau įgyvendinti tikslingą šeimos politiką, stiprinti šeimos institutą. Čia labai svarbus ir bažnyčios vaidmuo.
Vienas iš svarbiausių valstybės tikslų yra socialinė apsauga. Tačiau tai reikėtų suprasti kaip apsaugą nuo įvairaus pobūdžio rizikos, kuri asmenį gali išstumti į socialinę atskirtį. Lietuvos gi socialinė politika vis dar pernelyg orientuota į socialinę paramą, o ne į ilgalaikes socialines investicijas. Per menkas valstybės dėmesys žmogaus aktyvumui, jo savarankiškumui didinti. Tik vykdydami įvairius paramos ir užimtumo projektus, skatindami smulkųjį verslą mes sudarysime sąlygas žmogui užsidirbti pačiam, išlikti oriam ir reikalingam, o ne stovėti pažemintam ištiesta ranka.
Pamiršome ir tradicines mūsų tautos vertybes – sąžiningumą, darbštumą, orumą, asmeninę ir tautinę savigarbą. Apie tai mes vis rečiau kalbame viešai, jos išėjo iš kasdieninės kalbos, jos nebevartojamos arba vis rečiau vartojamos ir auklėjant vaikus. Be jų nebus realiai suvoktos ir veiksmingai išspręstos nei socialinės, nei nusikalstamumo likvidavimo, nei tapatybės išsaugojimo problemos. Tas vertybes deklaruodami viduje turbūt mes galime kaip niekad jaustis solidarūs, kai jomis galime pasidalinti arba ginti jas ir visame pasaulyje. Mes visada gynėme ir ginsime bendrąsias žmogiškąsias vertybes. Todėl mes ginsime valstybių, siekiančių laisvės ir nepriklausomybės, interesus. Kas geriau, jei ne mes, galime suprasti jų troškimą savarankiškai tvarkytis savo valstybėje? Tikiu, kad vidurdienį, kai bus keliamos trijų Baltijos šalių vėliavos, širdyse iškelsime ir ketvirtąją – Gruzijos vėliavą.
Manau, kad priėjome tą kritinę ribą, kai nuo tuščiažodžiavimo ir darbo dėl reitingų bei savo įvaizdžio gerinimo reikėtų pereiti prie kitokio elgesio normų ir konkrečių darbų. Sakoma, kad žmoguje grumiasi du pradai – racionalusis ir emocinis – protas ir širdis. Juk protas liepia žmogui saugoti savo gyvybę, tačiau kai žmogus, tėtis ar mama, mato, kad jo vaikui gresia mirtinas pavojus, protas nutyla ir tada viršų paima emocinis, arba širdies, protas. Aš manau, kad ir dabar mums reikia daryti tai, ką liepia širdis, ir neabejoju, kad mes padarysime galų gale teisingai.
Gerbiamieji, išsakiau, mano manymu, skaudžiausias socialines problemas, kurias matome ir jaučiame visi. Nenoriu sugadinti šventinės nuotaikos, tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kas dar yra mūsų valioje. Iškelkime šūkį „Lietuva – Lietuvai“. Tik suglaudę pečius, suvieniję pastangas, „išnešiodami vieni kitų naštas“, kaip sakė apaštalas Paulius, mes turėsime tokią valstybę, kurios ieškome už Lietuvos ribų ir dažniausiai nerandame. Turėsime valstybę, apie kurią svajojo mūsų seneliai ir tėvai, kurios trokštame mes sau ir savo vaikams, kurią matydami ateity, išėję per šiuos 19 metų, tie žmonės kalbėjo ne iš tribūnų, ne iš televizijos, o buvę tiesiog Lietuvos žemės dalimi. Neapvilkime jų, patys savęs ir mūsų vaikų.
Tikiu Lietuva, tikiu jos žmonių kūrybine galia, tikiu jos laisva ir protinga ateitimi. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkojame Seimo Pirmininkui. Dabar kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą, Europos Parlamento narį profesorių V. Landsbergį. (Plojimai)
V. LANDSBERGIS. Ekscelencijos, visi malonūs mane girdintieji! Šiandien prasideda Kovo 11-osios Lietuvos dvidešimtieji metai. Taip galime skirti Vasario 16-osios Lietuvą, 1940–1990 metų okupacijų laikotarpį ir Kovo 11-osios Lietuvą, kurioje gyvename.
Kai sakome „Antroji Lietuvos Respublika“, tai irgi teisinga, nes Vasario 16-oji ir Steigiamasis Seimas sukūrė Pirmąją. Istorinė bajorų Respublika su renkamu valdovu, kai kada Seimu Vilniuje, atskiru Lietuvos teisynu ir iždu buvo vis dėlto Abiejų Tautų Respublika, ne vienos Lietuvos; valdovą jos rinko abi tą patį, galų gale sumąstė bendrą pirmąją Europoje Konstituciją.
Kaip ką matome ir mąstome šiandien Antrojoje Respublikoje apie Kovo 11-osios Lietuvą?
Pradžia buvo statyba ant peilio ašmenų, ko gera, unikali padėtis visoje Europos istorijoje. Paskelbėme ir kūrėme nepriklausomą valstybę vis dar kitoje valstybėje, kuri tai draudė, trukdė, gąsdino ir užpuldinėjo net žudydama; o mes nieko nežudėme, bet pamažu vadavomės. Aplinkiniam pasauliui tai buvo nemažas rūpestis ir sykiu spektaklis: kuo baigsis? ką tie lietuviai prasimanė?
Demokratinis laisvasis pasaulis tikrai nenorėjo, kad lietųsi mūsų kraujas, rėmė įvairiais pareiškimais, bet ir nesustabdė neprognozuojamos, grūmojančios rankos. Turėjome patys viską atlaikyti, taip pat atvirą agresiją.
Atlaikyti padėjo darbas, kai galvoji ne tiek apie pavojus, bet pirmiausia, ką turi suspėti nuveikti.
Aną Kovo 11-ąją pasakiau užsienio žurnalistui, kad mūsų pareiga dabar tuos lūkesčius, kuriuos sukėlėme, paversti tikrove.
Šiandien tai daugelio pareiga – visų, kuriems Kovo 11-osios Lietuva yra jų šalis. Laukia begalė darbo. Šalis, kurios norėjome, mūsų laisvės, kuri nesikerta su sąžine, tiesos ir teisingumo šalis, vis dar šmėžuoja tarp lūkesčių, tai dar siektina tikrovė.
Bet verta prisiminti ir daiktiškąją tikrovę prieš devyniolika metų, kurią sudarė ne vien svaigus laisvės džiaugsmas ir didieji, kaip atrodė, besiveriančio kitokio gyvenimo lūkesčiai.
Tą pačią Kovo 11-ąją Stasys Lozoraitis Vašingtone kalbėjo: „Aš žinau, kad padėtis radikaliai pasikeitė, bet, bet, bet… Mes dar nekontroliuojame bankų, policijos, geležinkelių sistemos. Mes dar nekontroliuojame net elektros. Dabar mes pamatysime, kaip reaguoja didysis brolis.“
Panašiai jis vertino padėtį jau iš karto po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą pirmojo rato, kai tapo aišku, kad Sąjūdis laimi. „Mes džiaugiamės žodžio laisve. Mes džiaugiamės tam tikra demonstracijų laisve. Mes džiaugiamės galėdami kalbėti ir iš tikrųjų labai laisvai rašyti Lietuvos laikraščiuose. Bet mes neturime kariuomenės. Mes neturim policijos. Mes neturim milicijos. Mes neturim geležinkelių, telefonų. Mes neturime bankų sistemos kontrolės. Mes nieko to neturim. Ir dar prieš kelias savaites šeši milijardai rublių, sutaupyti mūsų žmonių, išvažiavo į Maskvą. Maskva pasiėmė visas mūsų santaupas, negrąžindama nė vieno cento, todėl, – tęsė S. Lozoraitis, – naujosios Aukščiausiosios Tarybos uždavinys bus pirmiausia perimti kuo daugiau gyvenimo sričių į savo rankas. Tai būtinas reikalas. Mes turime pradėti valdyti savąjį kraštą savomis rankomis.“
Ir jau vasarą Šveicarijoje, daugelio šalių lietuvių bendruomenių vadovų susitikime, jis tiesiai siūlė: „5–6 jaunus žmones atsikviesti į Romą, kad šio to išmoktų – stoka valdininkų!“
Daug tų S. Lozoraičio pastabų nepaseno. Nežinau, ar jau turime tinkamą, žmonių gerbiamą policiją. Gruzija tokią sukūrė, pakėlė atlyginimus dvigubai, policijos reitingas aukštas, joje nebėra korupcijos. Mes negalime apginti žmonių net čia pat prie sostinės, Vilniaus rajone. Ar turime krašto gynybai parengtą kariuomenę? Ar kontroliuojame bankus, geležinkelių sistemą ir elektrą? Ši suvaryta į maišą net nekonstituciniais žingsniais. Ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai ar svetimame šiltnamyje augintomis senosios nomenklatūros rankomis? Stoka jaunų, europietiškų, sąžiningų valdinininkų iki šiol neabejotina. O tuntai kitokių – didelė erdvė taupymo programoms.
Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems.
Materialistai žiūri į ją kitaip – kaip į dubenį, iš kurio patogu paėmus pačiam pasrėbti. Ir prieina būriais, grupėmis draugų.
Pirmasis požiūris buvo idealistų, pasiryžusių keisti gyvenimą ir paskelbtoje laisvėje drąsiai imtis reformų. Praėjo vos trejetas metų, ir Kovo 11-osios idealizmas tapo patyčių objektu, o žodį „reforma“ ėmė rašyti kabutėse. Taip ir sėdom. „Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo“, – atsiduso kažkada Maironis, ir tokios permainos–antipermainos Lietuvoje kartojasi.
Nūnai vėl šmėstelėjo permainų laikotarpio galimybė. Matau daugybę panašumų į aną metą po Kovo 11-osios, kaip kas jautėsi, manė ir manėsi. Mitologija apie anuomet neva klestėjusią visuotinę vienybę neatitiko tikrovės.
Buvo politikų, atvirai kalbančių jau kitą dieną, jog Kovo 11-osios sprendimai klaidingi ir lems nelaimes; „mes balsavom už, nes neturėjome kitos išeities“; buvo jaučiančių skriaudą, kad juos, taip gerai išmanančius viskam vadovauti, ėmė ir nustūmė nuo valdžios. Be abejo, tai skatino skriaudą atitaisyti kuo greičiau. Buvęs žymus sąjūdininkas jau smerkė Sąjūdį, kuris atseit užgrobė valdžią, nušalinęs liaudies atstovus. Ir nė mintelės, kad valdžios pasikeitimas įvyko demokratiniu tikrų rinkimų būdu, kaip ir turi būti. Kas nori, gali susirasti net „Respubliką“, kuri vos po savaitės ar panašiai pristatė Kovo 11-osios įvykius parlamente išraiškinga karikatūra „Lietuviška lambada“. Toks būtų visapusiškesnis vaizdas.
Neturėdama tribūnos pristatyti savo politiką, projektus, aiškinti ir skelbti įstatymus, Aukščiausioji Taryba įsteigė arba atkūrė laikraštį „Lietuvos aidas“. Tai buvo paskelbta didžiu nusikaltimu demokratijai. Skelbė ir skundė rinkos konkurentai, nepatenkinti, kad neturi spaudos monopolio. Ir taip toliau. Netruko subręsti šūkiai, kad Aukščiausiąją Tarybą laikas paleisti, nors mažai kas galėjo abejoti, kad tuoj pat renkamas naujas parlamentas būtų jau mažiau linkęs į permainas, įskaitant tikrą Nepriklausomybę. Na, ir gerai (kas nors manė) daugiau liks „tarybų“ valdžios, „Tarybų“ Lietuvos! Nebūtina viską keisti… Atvirai skambėjo formulė, kad dėl mūsų ekonominių sunkumų, kurie kyla iš naujos parlamentinės valdžios blogos politikos, pakaktų padaryti paprastą „politinį sprendimą“.
Kremlius tą iššifruodavo pastebėjimais į šalį, teatro žiūrovams, kad vienas Lietuvos vadovų jam geresnis, o kitas – nesukalbamas. Tuo pat metu Kremlius, pradedant nuo paties Michailo Gorbačiovo, nesiliovė kartojęs pasauliui, kad skandalingasis lietuvių balsavimas „atsiskirti“ įvykęs itin skubotai, netgi „naktį“! Ar tai ko nors neprimena?
Po Sausio žudynių Vilniuje aukščiausias agresorių pareigūnas generolas V. Varenikovas tą patį priekaištą dėl Kovo 11–osios pakartojo spaudos konferencijoje: „Susirinko naktį ir nubalsavo. Taip net Hitleris nedarė!“ Autentiška, yra vaizdo įrašas.
Paimkite aną seną širšalą, įrašykite vietoj netikusios Aukščiausiosios Tarybos naująją posąjūdinę Andriaus Kubiliaus Vyriausybę ir turėsite propagandoje bemaž raganos veidrodėlį. Sunkumai – proga revanšui. Nebeatmenu, ar didelis laikraštis lygino Kubilių ir su Hitleriu, ar dar per plaukelį ne; kai kurie triukšmai apsiribojo turgaus prekeivių „genocidu“, vartant šį baisų žodį kaip agitatorių niekalą. Matėme ir apsipremijavimų, ir kitokio valstybės resursų skubaus išsidalinimo analogijų, valdžiai keičiantis, kad saviems būtų neblogai, o ateinantiems – kuo blogiau. Deja, šio sovietinio administracinės minties paveldo taip ir neišnaikinome. Valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas, kuriam susiūbavus gali užeiti ir blūdas.
Nebe vienas kitas, o būreliais bemaž paskutinę buvusios Vyriausybės darbo dieną bičiuliai valdininkai mikliai persėdo į „saugesnes“ naudingas kėdes, kad geriau įsikibtų į atlošus. Nė vienas tokių persėdusiųjų net neapsimetė darąs tai neva valstybės labui, neslėpė, kad toliau teiks paslaugas ankstesniam viršininkui arba partijai, galų gale giminaičiams, laukdamas naujosios Vyriausybės griuvimo, kaip ir tada, po Kovo 11–osios, buvo laukiama, kada jie grius. Girdėjom ir amžinų himnų amžinajai, dar sovietinių laikų, partinei nomenklatūrai, kuri mat geriausiai tvarkosi, nors tarp jos tebesisukioja visai nepajėgiančių demokratiškai mąstyti ir skaidriai elgtis fundamentaliai korumpuotų asmenų.
To paties nestigo nė 1990 metais, tik tąsyk politines ir vertybines prieštaras švelnino bendras patriotinis pakilimas. Tebeegzistavo gėdos jausmas. Nenoriu kalbėti kritiškai apie visus pareigūnus ir valdininkus, bet kažkas yra atsitikę, kad nuo Stasio Lozoraičio pastebėjimo per 19 metų valdydami valstybę netoli tenuėjome. Netoli nuėjome nei teismus, nei švietimo struktūras tvarkydami. Ar neturėtų kur nors būti įrašyta, kad jau kam kam, o teisėjui privalu padorumas ir sąžiningas elgesys? Sveikesnėje visuomenėje tai būtų savaiminė moralinė norma, kurios sargyboje budėtų Prezidentas, dėl kurios kovotų pati teisėjų bendruomenė. Dabar to nėra.
Viešai žinomi viešai meluojantys teisėjai, apgaunantys nukentėjusius, sutinkantys, kad juos paskirtų į postus pažeidžiant įstatymą. Gal teisėjų rinkimai, o ne pasiskyrimai pakeistų padėtį. Grupuočių savanaudiškumas – štai pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina. Pavyzdžių nors vežimu vežk.
Nuskambėjo, išryškėjo vadinamieji laisvi etatai, kuriems ministerija ar kita institucija nesigėdi imti pinigus iš biudžeto ir pasidalinti nieko nedirbus. Tai vokelių variantas, tik vietoj mažų vokelių sugalvotas didelis vokas, ištraukiamas iš valstybės kišenės už tuščias vietas nesamuose kabinetuose, kur sėdi ir vertingai darbuojasi biurokratų kostiumai be žmonių.
Kitaip apibūdinčiau, kad tai Gogolio „Mirusių sielų“ variantas mūsų pseudodemokratinėje, pseudoteisinėje ir amoralioje valstybėje.
Kolegos, kurie sutinka, kad tuščias kostiumas kėdėje yra šauniausias bendradarbis, ir pasidalija jo algą, turėtų nueiti išpažinties. Nusivažiavom, bet niekada nevėlu taisytis.
Nevėlu susivokti ir mūsų kairei, ir dešinei, kad šalis ir visuomenė, kurios nori eiti į priekį, privalo ir žvelgti į priekį, telkti naujus žmones, šluoti nešvarybes. Susivienykime, kam nešvarybės nemielos. Atsinaujinkime iš vidaus. Neatsisakykime vertybių, ginkime jas ir užsienio politikoje. Margų žuvelių gaudymas artėjančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, kiek kas bedrumstų vandenį, tenesugaišina ir tenetrikdo pažangos.
Matau, kad šiandien realiausia ir geriausia kandidatė yra Dalia Grybauskaitė. Pažadėjo per televizijos pasirodymą, kad atėjusi pakeistų esamą įsigalėjusią korupcinę sistemą. Dieve padėk. Kad tik Lietuvos nedraugai arba susirūpinę nuosavos naudos draugai jos neterorizuotų ir nenuodytų. Dėl tokių perspektyvų kurį laiką, kiek taisyklės leidžia, ryžausi pabūti netoliese, ant atsarginių suolelių. Galvojau, gal vertėtų, nes laikotarpis itin kritiškas, ir dviese įsikinkyti. Susitelkime kuo plačiau, kad naujas vyksmas neužtruktų ir kuo sparčiau, kuo vieningiau stiprintume Kovo 11-osios Lietuvą. Ji buvo apginta ir Vilniuje, ir pasieny žuvusių brolių ir sesers krauju; tegul tai mus ypatingai įpareigoja. Vienybė težydi su tais, kurie atidavė savo gyvybes kovose už laisvę okupacijų metais, kaip generolas Jonas Žemaitis, kurio gimimo 100-ąsias metines kartu minime. Priešas tada dėjo daug pastangų perskelti Lietuvą, kaip žmonių visumą, į dvi dalis. Ir šiandien esame gerokai supriešinti, įvairiais būdais kvailinti, tinkamai nepasirengę ginti ir gintis nuo visko, kas gali mus ištikti. Bet susiimkime dar sykį už rankų ir būkime kuo geriau pasirengę nesibaigiantiems Lietuvos išmėginimams.
Aš vis pasvajoju apie jaunimą. Ir seneliui romantikui Maironiui buvo leista svajoti: „Drąsiai aukštai pakils balsai, išauš kita gadynė! Užgims darbai, prašvis vaikai, pakils jauna tėvynė!“ Jei neturėsime meilės ir tikėjimo, būsime niekas. Jūs žinote, kas prieš 2000 metų tai pasakė. Ačiū jums. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkoju profesoriui V. Landsbergiui. Toliau posėdžiui pirmininkaus Seimo Pirmininkas A. Valinskas.
PIRMININKAS (A. VALINSKAS). Į tribūną kviečiu istorikę, Seimo narę D. Kuodytę.
Istorikės, Seimo narės Dalios Kuodytės kalba
D. KUODYTĖ (LSF). Ekscelencijos, gerbiamieji Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, kolegos Seimo nariai, ponios ir ponai!
Aš šiandien kalbėsiu apie istoriją, apie generolo Jono Žemaičio-Vytauto istoriją ir apie visos kartos istoriją, kartos, kuriai teko sunkiausi išbandymai įrodant, kad laisvė iš tiesų yra ta vertybė, dėl kurios verta mirti.
Visada bent jau man yra gana sunku kalbėti apie istorines asmenybes. Tam pirmiausia turi atsakyti į klausimus, kas yra svarbiausia ieškant esminių dalykų. Ar pakanka pateikti žmogaus gyvenimo faktų rinkinį, įrėmintą dviem datomis, ar vis dėlto būtinas bandymas įžvelgti veiksmuose, poelgiuose, išlikusiuose tekstuose charakterio bruožus, kokius nors ypatingus ženklus, kurie lėmė asmenybės išskirtinumą? Visa ši klausimų virtinė lenda į galvą, kai reikia kalbėti apie žmogų, kurį, deja, jau įsivaizduojame tik kaip marmurinį biustą prie Krašto apsaugos ministerijos, įsitaisiusį ant aukštos kolonos. Tokį herojišką, tačiau kuo toliau, tuo labiau šaltą ir svetimą, tik kartais pagerbiamą per oficialius minėjimus.
Regis, čia užtektų faktų sekos tarp dviejų datų. Gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, Jono Žemaičio ir Petronėlės Daukšaitės šeimoje. Tėvas buvo laisvamanis, pakrikštytas Palangos bažnyčioje. 1910–1917 m. su tėvais gyveno Lenkijoje, Lomžoje. 1917 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime. 1921 m. baigė Raseinių valstybinės gimnazijos 1-ąją klasę. 1926 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. 1929 m. ją baigė ir buvo paskirtas į antrąjį artilerijos pulką. 1936 m. išsiųstas į Prancūziją, Fontenblo artilerijos mokyklą. Iš ten grįžo 1938 m., jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
1940 m. pateko į formuojamą 29-ąjį šaulių korpusą. Susituokė su Elena Valionyte. 1941 m. apsigyveno Kaune. Gimė sūnus Laimutis. 1944 m. suorganizavo Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus ir išžygiavo į Povilo Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę. Buvo paskirtas 310-ojo bataliono vadu. 1945 m. įstojo į partizanus. Kovojo iki 1953 m. pavasario. Buvo areštuotas. 1954 m. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Partizano karjerą pradėjo būdamas „Žebenkšties“ rinktinės štabo viršininkas. 1947 m. tapęs Kęstučio apygardos vadu, 1948 m. suorganizavo Vakarų Lietuvos partizanų sritį ir tapo jos vadu, 1949 m. tapo partizanų generolu Vytautu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio politinėje deklaracijoje buvo numatyta – Prezidiumo pirmininkas taps laisvos Lietuvos prezidentu iki laisvų demokratinių rinkimų. Jonas Žemaitis netapo Lietuvos prezidentu, tačiau, kaip rašė Nijolė Gaškaitė, jis tapo žuvusiųjų prezidentu, kovojusios, nenusilenkusios, išžudytos, bet nesulaužytos Lietuvos prezidentu.
Savo to paties pavadinimo knygoje N. Gaškaitė rašė apie menamą knygą, kurią J. Žemaitis skaitė pusmetį sėdėdamas mirtininkų kameroje. Savo gyvenimo knygą: „Bet užvis daugiausia šioje knygoje užėmė jo broliai. Ištisa žuvusiųjų kariuomenė, kurią ir vėl vedė į nesibaigiantį mūšį. Tūkstančiai veidų, žodžiai ir žvilgsniai, įtūžis ir kilnumas, skausmas ir ryžtas, mūšio aistra ir kulkosvaidžio kalenimas, vienišas šūvis palaukėje ir priešmirtinė dejonė. Visa tai iškyla prieš akis ir jis vėl buvo jų generolas, nematomos kariuomenės vadas. Buvo čia didžiavyrių ir silpnadvasių, pašėlusių narsuolių ir atsargių pragmatikų, linksmuolių ir paniurėlių, mąstytojų ir žemės dulkių, poetų ir artojų. Dabar jis vadovavo žuvusiųjų kariuomenei.“ Poetiškai ir taip talpiai autorė viską sudėstė į savo vietas.
1940 m., Lietuvos okupacija, tai ta trečioji data, svarbi ir būdinga visai šiai kartai. Ji perskelia gyvenimą į dvi dažniausiai nelygias dalis. Šiai kartais priklausė ir Jonas Žemaitis-Vytautas. Neatsitiktinai vardijau Vytauto gyvenimo faktus iki 1940 metų. Jeigu nebūtų pasakytas vardas, jį būtų galima supainioti su bet kuriuo tos kartos karininku. Jeigu reikėtų palyginti, būtų galima pasakyti, kad gal kiek labiau užsispyręs siekė karininko karjeros, gal kiek žingeidesnis ir ambicingesnis buvo. Nėra pakankamai šaltinių, kad galėtume nagrinėti charakterio, būdo savybes, galėjusias lemti tą vaidmenį, kurį jis suvaidino partizanų kare. Taip, liudytojų teigimu, buvo ramus, racionalus (vien ką reiškia parengti Sąjūdžio kariniai ir politiniai dokumentai), tvirtas, pareigingas. Tų pačių liudytojų teigimu, galėjo dirbti paromis, per naktis keliauti be poilsio ir panašiai.
Akivaizdu, kad šios savybės buvo be galo svarbios, tačiau jos galėjo niekada netapti lemiamomis ir tokiomis svarbiomis, jeigu ne laikmetis. Jeigu 1940 m. dar ne visiems, tai 1944 m. kiekvienam tapo aišku, kad teks priimti pačius svarbiausius gyvenimo iššūkius ir į juos vienaip ar kitaip atsakyti. Tačiau svarbiausia, tai ypač susiję su 1944–1953 m., kiekvienas tapo atsakingas už savo pasirinkimus ir veiksmus, tiek bendraujant su artimaisiais, bendruomene, tiek kalbant apie Lietuvos valstybės idėją bei istoriją. Galima tik fantazuoti, kaip būtų susiklostę partizanų vadų Vitkaus, Ramanausko, Lukšos, Bartkaus, Baliukevičiaus, J. Žemaičio gyvenimai, karjeros, jeigu ne tas ypatingas beprotiškas laikas. Turbūt būtų projektavę miestus, rašę eiles, mokę vaikus. Kai kas sako, kad ir valdant sovietams tą galėjo daryti, juk daugelis darė.
Kodėl per 20 tūkst. lietuvių, kurie, beje, niekada taip ir netapo Sovietų Sąjungos piliečiais, kovojo su šimteriopai stipresniu priešu, nors juk suvokė, pergalės patys nepasieks, o Vakarų – Rytų karo viltys dužo jau 1946 metais? Sunku pasakyti, kaip būtų elgęsi daugelis, jeigu ne okupantų veiklos metodų brutalumas, jeigu tie, kurie ėjo registruotis, nebūtų tuoj pat kišami į kalėjimus. Galbūt būtų legalizavęsi, kad bent šeimas išgelbėtų, gal būtų kūrę pogrindines organizacijas, leidę laikraščius? Lietuviškoje istoriografijoje kartais nuskamba mintis, kad esą žemažiūriai ir neracionalūs buvo partizanai, o ypač jų vadai, nesugebėję pasirinkti pasipriešinimo būdų, kurie būtų išsaugoję daugiau gyvybių. Tačiau juk nebuvo Lietuvos karininkai tokie jau naivūs, o iki 1948 m. 80 % pagrindinių vadų, iki rinktinių vadų, buvo jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai. O realybė ir buvo trukusi neribotą laiką okupacija, siūliusi tik ribinius pasirinkimus – pasipriešinimas ar kolaboravimas. Ir vis dėlto iki galo kovojusių likimas, tarp jų ir Vytauto, buvo nulemtas vieno apsisprendimo – apsisprendimo Lietuvai, Lietuvos valstybei, ne valdžiai, ne institucijoms, o valstybei, kaip sąlygai normaliai gyventi, kaip išlaikyti tradicijas, religiją, kalbą. Tas apsisprendimas ir sujungė kovojusią kartą stipriau nei priesaika, davė pagrindą ypatingam dvasiniam ryšiui, tam ypatingam brolybės santykiui.
Nors visada sunku paaiškinti, kodėl vienas ar kitas žmogus atsidūrė tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, tai dažniausiai paliekama Apvaizdai, Žemaičio atveju galima ir interpretacija. Štai viena jo mintis iš 1947 metų: „Žvalgybos duomenimis, priešas, norėdamas iki rinkimų iššifruoti ir sunaikinti pogrindį, šiuo metu padidino šnipų skaičių ir suaktyvino jų veiklą, taip pat suaktyvino savo veiksmus prieš partizanus. Partizanams nori smogti smūgį suiminėdami jų tolimus giminaičius ir aprašydami jų turtą. Viso to tikslas – paveikti mus morališkai, paralyžiuoti mūsų veiksmus prieš rinkimus ir mus sunaikinti. Lietuvos valstybė nusprendė rinkimuose nedalyvauti, mūsų pareiga – savo veiksmais palaikyti šį mūsų valstybės sprendimą.“
1947 metais – Lietuvos valstybė. Toks teiginys gali pasirodyti iš tiesų nelogiškas ir gana pretenzingas, niekas tuo metu taip neformulavo – ne kariuomenė, ginkluotosios pajėgos ar dar kas nors, o Lietuvos valstybė. Galbūt tai ir išskyrė Vytautą iš kitų, tas ypatingas ryšio su savo valstybe pojūtis, aiški ir vienareikšmiška saviidentifikacija, o iš čia ir savo misijos suvokimas. Ir svarbiausia – sugebėjimas visa tai formuluoti, pateikti kitiems, suburti juos, Lietuvos valstybės atstovus, piliečius, buvimui tokiais. Juk neiššautų šovinių ar žuvusių priešų skaičius nulemia Lietuvos karo reikšmę, o tai, kad dar dešimtmetį po antrosios sovietų okupacijos Lietuva buvo, buvo per jų apsisprendimą, valią, per jų pilietiškumą, ne tik buvo, turėjo Konstituciją ir savo Prezidentą turėjo. Tai kas, kad neįtrauktas į oficialią Lietuvos Prezidentų seką, ne plepėjimu, o gyvenimu įrodęs savo teisę būti aukščiau bet kokių sekų, įrodęs, kad kiekvienas paprastas ir eilinis gali tapti generolu, jeigu gyvenimo sprendimai pagrįsti principais, o ne vienadienio patogumo paieškomis. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Seimo narei D. Kuodytei. Į iškilmingo posėdžio tribūną kviečiu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomybės Akto signatarą, Seimo narį V. P. Andriukaitį.
V. P. ANDRIUKAITIS (LSDPF). Ekscelencija Lietuva ir visi didžiai gerbiami čia susirinkusieji! Savo darbais ir žygiais, savo gyvenimo patirtimi ar savo gyvybės kaina žmonės sukuria visa tai, ką mes vadiname istorija. Prieš tūkstantį metų vienuolis Brunonas, nešęs Kristaus gerąją naujieną baltų gentims, paaukojo savo gyvybę. Toji auka buvo aprašyta germanų miesto Kvedlinburgo kronikoje, kartu paminėtas ir to krašto, kuriame žuvo vėliau šventuoju paskelbtas Brunonas, vardas: Lituae – Lietuva. Šiandien Kovo 11-ąją dieną minime ir šiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio kontekste, kartu vis atsisukdami į gyvuosius Kovo 11-osios dienos dalyvius, Aukščiausiosios Tarybos deputatus ir į visą gyvąją atgimimo Lietuvą ir čia, ir visur, kur mus dabar klauso, į visas tas apvalias nesenų dienų sukaktis. O jų daug. Jau 20 metų, kai Lietuvos persitvarkymo sąjūdis paskelbė savo tikslą – siekti Lietuvos valstybės atkūrimo. Jau 20 metų, kai išrinkome TSRS liaudies deputatus, kai LTSR Aukščiausioji Taryba pakeitė LTSR Konstituciją ir įteisino Lietuvos TSRS suverenitetą ir LTSR įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, priėmė kreipimąsi į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir TSRS Vyriausybę reikalaudama pasmerkti TSRS ir Vokietijos slaptuosius susitarimus ir protokolus. Lietuva, Latvija ir Estija prieš 20 metų surengė Baltijos kelią, o Lietuvos Komunistų partija neeiliniame XX suvažiavime atsiskyrė nuo TSKP. Jau 20 metų, kai Lietuvoje įsitvirtina daugiapartinė demokratinė sistema, kuri šiandien ir peikiama, kaip matote, ir ginama. Ir prieš 20 metų 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje įvyko vienybės stebuklas – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos komunistų partijos atstovai pasirašė deklaraciją dėl vieningo tikslo – atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sveikinu, puiki dvasia.
Visų lietuvių ir visų Lietuvos piliečių vienybės dvasia vedė mus į Kovo 11-ąją, nors mūsų didis poetas Justinas Marcinkevičius dar prieš gerus 3 dešimtmečius savajame eilėraštyje, triptike, „1946-ieji“ rašė: „ – Tu niekados neprivalai būti padalinta, /tėvyne mūsų, meile ir likime!/ Žiūriu į Lietuvą tarsi į lentą – šitiek trintą, /ir vis matau joje tą seną brūkšnio žymę.“ Taip, ta žymė per mūsų likimus, patirtis, įsitikinimus, supratimus ėjo, ėjo per visą sudėtingą XX amžių ir ypač per dramatiškąją Antrojo pasaulinio karo ir mūsų valstybingumo praradimo laikotarpį. Įsiklausykime į poetą: „Atėjo laikas. Taip buvo lemta. /Grįžom į klasę draugą užkasę. /Laikas per pusę lyg juodą lentą/ perbraukė mūsų širdis ir klasę.“ Perbraukė, ir dar kaip. Ir tai atsispindėjo ir tuomet, sudėtingais 1946–1953 m., dar gyvam generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui esant, ir vėliau, 1990–1992 m., jeigu norite, net iki šių dienų, net iki šios akimirkos. Gyvas mūsų Kovo 11-osios Akto signatarų patyrimas tai atspindi, mūsų biografijos ir likimai, nors ir be tų dramatiškų tarpusavio kovos, kurią aprašo J. Marcinkevičius savo šešiolikmečių įvaizdyje, spalvų. Daugelis mūsų Kovo 11-osios signatarų tuomet buvo tais 16-mečiais, sprendusiais sunkią gyvenimo lygtį, ir ta lygtis kaip x ir y sujungė ir draugus, ir pažįstamus, ir priešus, ir šeimos narius, ir gimines, ir artimuosius – visą Lietuvą į vieną koordinačių sistemą. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba 1949 m. vasario 16 d. priėmė deklaraciją, žmogaus teisėmis, laisvėmis ir demokratine Lietuvos Respublika pagrįstą deklaraciją, ir joje įvardijo tais metais: Komunistų partija kaip diktatūrinė nelaikoma teisine partija, o asmenys, bendradarbiavę su priešu, yra atsakingi Lietuvos teismui.
Bet to meto, tos epochos 16-mečiai šią dilemą, bendradarbiavimą ar ne, sprendė individualiai. Vargu ar kas iš tų 16-mečių tikėjosi, kad kada nors jie taps Kovo 11-osios Akto signatarais. Juk 1950–1954 metais, tuo laikotarpiu, dar iki Jono Žemaičio suėmimo ir mirties, net trys būsimieji signatarai atsidūrė gulaguose dėl savo tiesioginio ryšio su ginkluotu pogrindžiu. Du klasiokai taip pat sprendė savo lygtį. Vienas dėl laiško išvažiavo į gulagą, kitam teko kitas likimas. Teko parašyti tokius žodžius: „Prašau priimti mane į visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos narius. Duotus uždavinius pasižadu įvykdyti.“ Toks pareiškimas tuo metu buvo sudėtingas, bet jie abudu sprendė tą sunkią lygtį, ir juos abu likimas atvedė į Kovo 11-ąją.
Štai tokių sprendimų būta daug. Užtai J. Marcinkevičius rašo: „Nejaugi aš tik vienas pastatytas stovėt, mąstyt ir viską atsiminti.“ Lyg norėdamas, kad ta seno brūkšnio žymė būtų visa ištrinta, bet, deja, stovėti, mąstyti ir viską atsiminti tenka mums visiems. Ir tiems, kurie kažkada savo autobiografijose rašė, kad Raudonoji armija išvadavo Lietuvą, ir tiems, kurie Raudonąją armiją laikė okupante, o juk J. Žemaitis-Vytautas gerai suprato žmogaus laisvės ir demokratijos siekius atitinkančią Konstitucijos dvasią ir teisinės valdybės principą kaip vienybės principą. Toji dvasia vėlgi mus suvienijo. Ne tik Gotlando komunikato metu. Ji suvienijo mus 1990 m. kovo 11 d., kai visi signatarai, nepaisant jų partinės priklausomybės ar rezistencinės praeities, nepaisant jų skirtingų įsitikinimų, balsavo už Kovo 11-ąją. O toji pigios priešpriešos tarp signatarų atmosfera arba poeto įvardyta seno brūkšnio žymė kažkiek pasilieka. Bet 1993 m. B. Brazdžionis tokiu ketureiliu ironizavo: „Jau toks yra lietuvio būdas, kai priešo nėr, iš žemės jį iškas.“ Nors kažkoks šmaikštuolis poetas jam atkirto: „Tikėk manim, ateis diena, nutils patrankų gausmas ir Landsbergis Brazauską pabučiuos.“ (Juokas salėje)
Tikiu, kad tokia diena jau brėkšta. Juk neatsitiktinai šiandien Kovo 11-ąją minime Lietuvos vardo tūkstantmečio kontekste. Antrasis tūkstantmetis jau brėkšta Lietuvai ir susitaikymo (ar kaip kitaip) diena tikrai yra. Šiandien galime daug kalbėti apie vargus, galime kalbėti apie D. Grybauskaitę, o aš kalbėsiu apie A. Butkevičių. Apie jį. Geras pasirinkimas. Ir štai. (Plojimai) Už tai, už tą demokratiją generolas J. Žemaitis-Vytautas mums paliko šitą puikią vienybės dvasią.
Su Kovo 11-ąja, Lietuva, graži tu mano brangi Tėvyne! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Seimo nariui V. P. Andriukaičiui už dar vieną puikaus renginio idėją tūkstantmečio kontekste.
Kviečiu į tribūną 2008 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Antaną Gailių.
2008 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Gailiaus kalba
A. GAILIUS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbiamasis Atkuriamojo Seimo Pirmininke, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke, mielieji Kovo 11-osios Akto signatarai, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Ekscelencijos ambasadoriai ir visi mielieji šio renginio svečiai!
Žmogus, prašomas kalbėti tokia metinių proga, kažkaip lyg savaime pradeda galvoti apie tai, kas nuo anos Kovo 11-osios įvyko ar neįvyko mūsų krašte. Man pirmiausia atėjo į galvą dainelė, kurią norėčiau čia ir jums padainuoti. Manau, kad prisimenate.
Aikštę pernai išasfaltavo,
Provincija, rodos, nebe provincija,
Tik svarbu, kad žmonės galvotų
Neperiferiškai.
Ta dainelė daugeliu atvejų galėtų būti mūsų gyvenimo leitmotyvas – juolab kad ne vien jos tekstas, bet ir tango ritmas iki labai nesenos praeities tikrai tiko mūsų realybei perteikti.
Taigi, ką mes dabar turime ir ko tada neturėjome? Ko veikiausiai net neįsivaizdavome turėsią?
Turime Akropolį, Megapolį, Ermitažą ir Babiloną. Turime daugybę naujų statinių, geresnių ir blogesnių, turime naujai grįstą Gedimino prospektą. Pagaliau turime, ar bent greitai turėsime, ir betoninį muliažą, vadinamą Valdovų rūmais.
Turime žiniasklaidą, kurios didžiąją dalį, kaip ir dera provincijoje, sudaro apkalbos, migloti gandai, skandaliukai ir skandalėliai, – žodžiu, visa, ką mano gimtajame kaime pranešdavo tas medijų instrumentas, kuris buvo vadinamas skuduriniu radiju.
Nuolatos turime savo rinktą valdžią, kuri gera tada, kai daug žada ir truputį duoda, o prasta tada, kai mažai žada, o duoti kartais ir nieko neduoda ar juolab kėsinasi ką nors iš mūsų atimti.
Turime Bažnyčią, ir manome, kad ji privalo mums magiškais veiksmais, švęstu vandeniu ir žegnojimais šimtu procentų garantuoti tiesų kelią į dangų – maždaug kaip kokia komunalinių paslaugų įmonė.
Dėl visa pikta, jei Bažnyčios magiškųjų veiksmų kartais nebūtų gana, greta dar turime pulkus burtininkų, būrėjų, raganų ir raganių, kerėtojų, aiškiaregių, ekstrasensų ir žvaigždininkų.
Turime kasdienių pramogėlių ir tikrų pramogų savaitgaliais, kurių būtina viršūnė, be abejo, yra kuo ryškesni fejerverkai. Gimtadienis be fejerverko tiesiog ne gimtadienis.
Turime savito humoro, niekuo nenusileidžiančio viduramžiams, nes juokingiausi dalykai, be abejo, yra visos įmanomos žmogaus kūno ir proto negalios, leidžiančios mums pajusti, kad patys esame amžinai sveiki, gražūs, stiprūs, gudrūs ir jaunučiai.
Turime dar įvairiausių dalykėlių, į kuriuos žvelgiant prisimena Rilkės citata: „Ar gali būti, kad mes, nepaisant visų išradimų ir pažangos, nepaisant kultūros, religijos ir pasaulinės išminties, pasilikome gyvenimo paviršiuje? Ar gali būti, kad net ir tą paviršių, kuris, šiaip ar taip, dar būtų šio to vertas, aptraukėme neapsakomai nuobodžia medžiaga, ir jis dabar atrodo kaip svetainės baldai per vasaros atostogas?“
Rilkė taip klausė prieš šimtmetį ir pats atsakė teigiamai. Juo labiau aš esu linkęs atsakyti į šį klausimą teigiamai, kai žvelgiu į mūsų nugyventus metus po anos atmintinos Kovo 11-osios.
Štai mes skelbiame, kad šiandien minime ne vien Kovo 11-ąją, bet ir generolo J. Žemaičio šimtmetį. Bet ar nėra taip, kad, viena vertus, oficialiai ir teisiškai pripažinę partizanų valdžią vienintele teisėta ano meto Lietuvos valdžia, kita vertus, dar ir šiandien smarkiai abejojame, ar jie buvo didvyriai, ar gal vis dėlto nelabai, o kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ tebelaikome vos ne vienu didžiausių mūsų kultūros laimėjimų? Ir ar nėra taip, kad tą patį galime pasakyti ne vien apie partizanus, bet ir apie visą XX šimtmečio antrosios pusės mūsų istoriją? Kažkodėl bijome prie jos prisiliesti, o tuos, kurie vis dėlto mėgina liestis, neretai skubame nutildyti argumentuodami, neva gana kuistis praeityje, neva dabar metas žvelgti tiktai į priekį. Tai ir vėlei tas pats provincialus paviršutiniškumas, tarytum kiekvienas iš mūsų skyrium nežinotume, kad nereflektuodami praeities į priekį negalėsime žengti, nes mums nuolatos kaip koks svarstis prie kojų kliudys būtent toji pati praeitis. Ir kalbu čia ne apie kokius nors sąrašus, ne apie paskirų biografijų ar personalijų svarstymą, bet apie rimtą mūsų praeities analizę, kuri galbūt leistų mums pagaliau atsikratyti to, ką kartais vadiname sovietinės praeities nostalgija.
Tačiau labai dažnai tas, kuris, kaip kad ir aš pats čia, pradeda kalbėti apie sudėtingesnius dalykus nei šios dienos aktualijos, tučtuojau raginamas nefilosofuoti ir nepolitikuoti. Ir vėl turiu pasakyti, kad man sunku patikėti, jog nesuprantame, kad kiekvienoje mūsų veikloje esama vienokios ar kitokios filosofijos ir kad visas mūsų viešasis gyvenimas yra politika. Juk, pavyzdžiui, ir siūlymas į viską žiūrėti pragmatiškai yra tam tikros filosofijos produktas, o gėdingiausi tokios filosofijos ir ja grindžiamos XX šimtmečio politikos paminklai yra Miunchenas ir Jalta.
Kartais girdime svajonių apie tai, kad galėtume būti tokia jauki ir ramutė auksinė Europos Sąjungos provincija. Čia galiu tik pasakyti, kad negirdėjau apie auksinę provinciją paribiuose su visai kitos mąstysenos kraštais. Tokiuose paribiuose provincijų būta, tačiau tai ir buvo ne auksinės, o pačios paprasčiausios tamsios ir niūrios provincijos, prietarų ir visų įmanomų ydų kamuojamos kontrabandininkų teritorijos. Ar mes norėtume tokie būti?
Tikriausiai jau svarstote, kodėl, užuot gražiai ir skambiai save ir jus visus sveikinęs, apie tai kalbu tokia iškilminga proga? Kalbu taip todėl, kad aną Kovo 11-ąją dar gerai prisimenu. Gana tiksliai jos nuotaiką savo knygoje nusako Virginijus Čepaitis: „Tą dieną, ir ypač sutemus, oras buvo klaikus – siautėjo vėjas, sniegas maišėsi su lietumi. Išėjus iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, mūsų laukė nedidelė minia daugiausia jaunimo. Turbūt ne mane vieną, o daug ką Lietuvoje po trumpo pakilimo buvo apėmusios nenuspėjamos ateities nuojautos.“ Toje minioje pats buvau, taigi galiu tikrai patvirtinti šį liudijimą, tačiau sykiu dar pridurčiau: ateities tada niekas negalėjome nuspėti, tačiau aiškiai žinojome, kokios jos norime. Kovo 11-osios Aktas man nėra provincialus ir pragmatiškas dokumentas. Jame gana aiški ir tuometinė mūsų filosofija, ir politika. Ten kalbama apie valstybę, apie Lietuvos valstybę, ir jos nepriklausomybę. Ir valstybė, ir jos nepriklausomybė yra vertybiniai dalykai, o apie vertybes šiandien dažnai bijome prašnekti.
Žinau ir suprantu, kad tai nėra vien Lietuvos problema. Ne mano pramanas, kad krizė, apie kurią šiandien tiek kalbame, yra ne vien ir gal net ne pirmiausia finansų, bet ir vertybių krizė. Kokie iš tos krizės išeisime, priklausys ne vien nuo mūsų, bet ir nuo mūsų.
Esu literatas, galbūt todėl visados kreipiu dėmesį į mūsų vartojamus žodžius. Šiame kontekste man regis, kad labai didelę nuodėmę padarėme ir tebedarome žodį „valstybininkas“ pavertę plūstamuoju. Šį žodį privalome gelbėti.
Kovo 11-oji ir jos atminimas mus visus ragina šiandien ir visas kitas dienas jaustis atsakingais už tą valstybę, kurią patys kuriame. Todėl imkime ir pasakykime be jokios ironijos ir gal net truputį patetiškai, kad tikrai esame valstybininkai. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame A. Gailiui. Į posėdžio tribūną aš kviečiu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatę, Nepriklausomybės Akto signatarę, Signatarų klubo prezidentę Birutę Valionytę. (Plojimai)
B. VALIONYTĖ. Didžiai gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai, gerbiamieji Seimo nariai ir didžiai gerbiami Lietuvos žmonės!
Labai simboliška, kad Kovo 11-osios išvakarėse yra kovo 9-oji – Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo data. Kaip tik sukako 1000 metų, kai mes taip žiauriai nukirsdinome šventąjį Brunoną ir nuo tos datos pradėjome skaičiuoti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Tačiau, mano galva, šios datos minėjimas nesulaukė tinkamo dėmesio, o aš manau, yra apie ką čia pamąstyti. Todėl, naudodamasi proga, sveikinu visus su šia iškilia data. Būkime orūs ir prisiminkime šitą datą.
Esu tikra ir tuo, kad jeigu gerai istorikai padirbėtų, o Lietuvos valstybė skirtų reikiamą dėmesį Lietuvos istorijos nagrinėjimui, tai paaiškėtų, kad turime švęsti ne tūkstantį metų, o daugiau. Deja, šiandien švenčiame tik 1000 metų, bet yra ypač gera proga pakalbėti apie baltų Lietuvos valstybės ištakas ir apie pačią valstybę, jos pergales ar pralaimėjimus ir praradimus, kokias istorines pamokas išmokome per šiuos 1000 metų, kokius jausmus ir mintis sukelia šiandien mums, Lietuvos piliečiams, šis jubiliejus.
Labai svarbi šios datos sukakties pajauta. Ji taurina mus ir kelia pasididžiavimą, kad esame ainiai tos genties, kuri čia jau gyveno prieš tūkstantį metų, buvo stipri ir gyvybinga, mylėjo ir gynė savo žemę, tikėjimą, tradicijas ir papročius.
Šiandien visas eteris užpildytas viena žinia – krizė, kuri nusileido į Lietuvą staiga, per vieną naktį. Primenu, kad krizės iki rinkimų ir per rinkimus Lietuvoje nebuvo. Apie sparčiai blogėjančią ekonominę padėtį tiesiog buvo nekalbama. Valdančiajai daugumai kalbėti buvo neparanku, opozicija atseit neturėjo visos informacijos. Politikams labiau rūpėjo jų reitingai negu valstybės padėtis.
Ekonomikos kritimo rezultatus šiandien matome ir juntame visi. Manau, kad žvilgsnis į garbingą praeitį kaip tik gali padaryti įtaką mūsų gilesniam šios globalios ekonominės situacijos suvokimui ir padiktuoti sprendimus. Gal suvoksime, kad per tūkstantį metų Lietuva išgyveno daug sudėtingesnių krizių ir net katastrofų. Ir visada buvo rasti protingi sprendimai. Esu tikra, kad rasime ir dabar. Tikiuosi, kad užteks šalto proto priimti teisingus sprendimus gerai juos išdiskutavus ir neskubant. Šiuos gi Lietuvos piliečiai tikrai supras, ir padėtis šalyje stabilizuosis. O sausio 16-osios įvykių pamoką gerai išmokome visi, aš tuo tikiu, – tiek tie, kurie priima sprendimus, tiek tie, kurie turi vykdyti įstatymą, tiek piliečiai. Noriu tikėti, kad tai privertė visus visuomenės sluoksnius suklusti ir išanalizuoti, kodėl tai įvyko, ką turime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad tai nepasikartotų. Taip pat noriu priminti Seimo nariams ir Vyriausybei, kad jokių, net ir geriausių, sprendimų be piliečių palaikymo demokratinėje visuomenėje įgyvendinti tiesiog neįmanoma.
Šiandien, kai pasitikėjimas partijomis yra toks menkas, kai žmonės nebetiki savo valdžia, kai visuomenė apatiška, kai per rinkimuos balsuojame ne už, bet protesto vardan, kai socialinė atskirtis ir socialinė įtampa kyla aukštyn, ypač svarbu vienyti visuomenę ir jos intelektinį potencialą. Svarbiausias uždavinys yra vykdyti dialogą su visais visuomenės sluoksniais, tam panaudojant visas įmanomas priemones. Šioje situacijoje ypač svarbi politikų atsakomybė už priimamus sprendimus ir pasakytus žodžius.
Piliečiai turi būti aktyvūs ir atsakingi už savo valdžios kontrolę. Tik esant abipusiam glaudžiam ryšiui yra įmanoma rasti išeitį iš susidariusios padėties. Suprantu, kad tai reikalauja iš politikų idėjų, proto, geros valios sutelkimo vardan susiklausymo ir rimties šalyje. Šiandien nėra svarbesnio klausimo šalyje kaip susikalbėjimas. Pirmiausia politinės partijos turi kaip niekad gerai suvokti, kad veikimo principas „kai oponentui blogai – man gerai“ visiškai netinka. Atėjo metas, kai būtinas vieningas veikimas, kaip tada, prieš devyniolika metų, šitoje salėje. Aukščiausioji Taryba buvo skirtinga, o dirbo labai vieningai, nes ją vienijo bendra idėja. Ta bendra jungtis buvo nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė. Vardan jos buvo pasiekiami čia bendri sprendimai, nors kai kuriais klausimais labai sunkiai, bet, kartoju, jie buvo pasiekti.
Deputatai ne tik dirbo Aukščiausioje Taryboje, bet ir nuolat susitikinėjo su žmonėmis. Ryšys buvo nuolatinis. Ir galiu užtikrinti, kad nė vieno deputato akyse nežibėjo džiaugsmo kibirkštėlė, kai jo oponentas susimovė. Aukščiausiosios Tarybos deputatai gerai suprato viena, kad sukompromituota gali būti tik Lietuva. Būtent šio fakto labai laukė mūsų nedraugai. Aukščiausiajai Tarybai užteko ir žinių, ir politinės valios atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ne tik de jure, bet ir de facto, tai yra sukurti visas būtinas valstybės institucijas, grąžinti Lietuvą į tarptautinę bendriją kaip visateisę narę, priimti Konstituciją. Per dvejus metus ir aštuonis mėnesius buvo atkurta valstybė ir pakloti tvirti valstybės pamatai ateičiai.
Šiandien noriu paklausti politikų, ar partiniai klausimai yra svarbesni jums negu valstybės ateitis? Žvelgiant iš Lietuvos tūkstantmečio ir Kovo 11-osios – valstybės atkūrimo – perspektyvos, ypač svarbu suvokti, kad vertingas yra laiku priimtas spendimas. Politikas neturi teisės nė akimirkai pamiršti Lietuvos valstybės kertinių akmenų – kalbos, tautinės kultūros puoselėjimo ir žodžio laisvės. Čia jokių kompromisų negali būti, ypač dabar, kai taip sparčiai vyksta globalizacijos procesas. Tam įpareigoja mus visus Lietuvos vardas.
Lietuvai niekada nebuvo lengva. Turime ir ypatingai skaudžių pamokų, kai dėl politikų rietenų ir trumparegiškumo praradome valstybę. Praradimai yra ypač skaudūs. Nebeturime taisės suklysti. Kiekviena diena yra svarbi istorijai. Kiekvienas sprendimas, priimamas čia, šiuose rūmuose, turi stiprinti valstybės, bet ne oligarchų pamatus. Būkime garbingi savo darbais, verti savo gentainių išminties ir išdidumo. Dabar mes esame atsakingi, ne kas nors kitas, o būtent mes, už Lietuvos vardo ir valstybės stiprinimą ir garsinimą.
Gerbiamieji, mes visi turime saugoti ir stiprinti Lietuvos pamatus, atnaujintus Kovo 11-ąją, kad jų niekas nepajudintų dar tūkstantį metų. Dabar ne metas vaidams. Susikibkime visi ir dirbkime Lietuvos labui. Turiu vilties, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai sutelks mus bendram darbui.
Su švente, gerbiamieji, su mūsų valstybės gimimo diena! Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Signatarų klubo prezidentei B. Valionytei.
M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas) Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.
PIRMININKAS. Dėkoju visiems kalbėjusiems šiandien mūsų šventiniame iškilmingame posėdyje. Kviečiu visus Seimo narius ir iškilmingo posėdžio svečius 11.30 val. į fotografijos parodos „Laisvės sparnai“ atidarymą Parlamento galerijoje, o 12 val. – į trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremoniją Nepriklausomybės aikštėje ir kitus šios šventės renginius. Skelbiu iškilmingą posėdį baigtą.
* Santrumpų reikšmės: LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; TS-LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.