LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS INVESTICIJŲ ĮSTATYMO 2 IR 4 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO KETVIRTUOJU1 SKIRSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO

2008-08-08 Nr. XP – 3304

Vilnius

                Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.

                Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1.  Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė turėtų būti ne tik sutartinė (pagal koncesijos, partnerystės sutartis), bet ir institucinė – kai viešas ir privatus sektorius steigia mišraus kapitalo įmonę, tačiau projekte nėra nuostatų, reglamentuojančių institucinę viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę. Galiojantys įstatymai taip pat tokios viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės nenumato. 

                Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žaliąją knygą dėl viešųjų bei privačiųjų partnerysčių ir Europos Bendrijų Komisijos komunikatą dėl valstybinio viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerysčių ir Bendrijos teisės aktų, susijusių su viešuoju pirkimu ir koncesijomis (KOM(2005)569 galutinis), yra dvi pagrindinės viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo formos: 1) sutartinė (koncesija arba tam tikra jos atmaina- privati finansavimo iniciatyva (PFI), t.y. anglų teisei būdinga ilgalaikė viešojo objekto projektavimo, finansavimo, statybos, administravimo ir priežiūros sutartis, kai valstybė per tam tikrą laikotarpį grąžina privatiems investuotojams jų įdėtas investicijas su palūkanomis); 2) institucinė arba oficialiai patvirtinta (kai atitinkamam projektui įgyvendinti  steigiama mišraus kapitalo įmonė). Bendrijos teisės aktų taikymo ypatumai pastarajai viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo formai yra išdėstyti Komisijos aiškinamajame komunikate dėl viešąjį pirkimą ir koncesijas reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų taikymo oficialiai patvirtintai viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystei (OPVVP) (C(2007)6661.

2. Teikiamo įstatymo projektu siekiama įvirtinti „valdžios subjekto” sąvoką, jai priskiriant savivaldybės vykdomąsias institucijas bei Vyriausybės įgaliotas institucijas ar įstaigas. Manytina, jog  pati sąvoka „valdžia” yra daugiau politologinio, o ne teisinio pobūdžio kategorija, todėl įstatymo projektu siūloma „valdžios subjekto” sąvoka turėtų būti derinama su jau galiojančiais teisės aktais, tame tarpe Viešojo administravimo, Vietos savivaldos  ir kitų įstatymų nuostatomis.

3. Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 151 straipsnio 1 dalis tobulintina. Manytume, kad apibrėžime turėtų atsispindėti svarbiausi bruožai, kurie valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį skiria nuo viešųjų pirkimų sutarties, - tokie kaip ilgalaikė sutartis, valdžios subjektų atsakomybės perkėlimas privatiems subjektams. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas Nuomonėje dėl “Žaliosios knygos apie viešas/privačias partnerystes ir bendrijos teisę viešų/privačių partnerysčių ir koncesijos srityje” (KOM(2004)327 galutinis (2005/C 120/18) yra pateikęs rekomendacijas, kaip geriau apibrėžti koncesijos ir viešos-privačios partnerystės sutartis.

                Taip pat svarstytina, ar įstatymas neturėtų nustatyti valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutarties galimos maksimalios trukmės, tokios sutarties keitimo atvejų ir tvarkos (pvz., kai iš esmės pasikeičia aplinkybės, buvusios sutarties sudarymo metu ir nulėmusios pagrindines sutarties sąlygas).

4.  Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 152 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios subjektas, prieš priimdamas sprendimą taikyti valdžios ir privataus subjektų partnerystę, privalo atlikti veiklos analizę. Tačiau projekte nėra nuostatų, reglamentuojančių atlikto vertinimo pasekmes. Manytume, kad projektą reikėtų papildyti nuostatomis, draudžiančiomis valdžios ir privataus subjektų partnerystę, jeigu jos įgyvendinimas būtų mažiau efektyvus nei kiti turto sukūrimo, pagerinimo ar paslaugų teikimo būdai. Taip pat svarstytina, ar nebūtų tikslinga atlikti nepriklausomą veiklos vertinimą.

5. Manytume, kad projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 152 straipsnio 2 dalies nuostatos turėtų būti taikomos ir koncesijos atveju, t.y. veiklos analizė turėtų būti atliekama prieš priimant sprendimą taikyti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, nepriklausomai nuo partnerystės būdo.

6. Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 152 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad privatus subjektas pasirenkamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Projektas tobulintinas, nes neaišku, kaip šiuo atveju turėtų būti taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą nėra atskiros tiekėjo atrankos procedūros. Tiekėjai, su kuriais sudaromos pirkimo sutartys, atrenkami viešojo pirkimo procedūrų metu, atsižvelgiant į konkretų viešojo pirkimo būdą. Pirkimo sutartis sudaroma su tuo tiekėju (dalyviu), kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad pasirenkant privatų subjektą pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, būtų neaišku, kas yra pirkimo objektas (pirkimo objektu yra darbai ir paslaugos, bet ne tiekėjas), kokie pirkimo dokumentai turėtų būti parengti, kokie pirkimo (atrankos) būdo parinkimo kriterijai turėtų būti taikomi ir pan.  Siūlytume tobulinti projektą, atsižvelgiant į šios išvados 1 punkte nurodytuose Bendrijos dokumentuose pateiktas rekomendacijas dėl privataus subjekto parinkimo tvarkos.

7.  Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma papildyti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 5 punktą nauju investavimo būdu, pagal kurį investuotojai galės investuoti Lietuvos Respublikoje valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartimi. Įstatymo projekto 3 straipsnio (keičiamo įstatymo 15² straipsnio 9 dalyje) numatyta, kad sprendimą dėl valdžios ir privataus subjektų partnerystės, pagal kurią valstybė prisiima didesnius kaip 200 mln. litų turtinius įsipareigojimus (įskaitant civilinę atsakomybę, atsirandančią pagal valdžios ir privataus subjekto partnerystės sutartį), priima Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės siūlymu. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Valstybės skolos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, sprendimą suteikti valstybės garantiją didesnei kaip 40 mln. litų sumai Vyriausybės siūlymu priima Seimas. Pagal keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą vienas iš investavimo skatinimo būdų yra valstybės (savivaldybių) garantijų teikimas Lietuvos ir užsienio kreditoriams, suteikusiems paskolas investicijų projektams įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai diskutuotina, ar įstatymo projekto 3 straipsnio (keičiamo įstatymo 15² straipsnio 9 dalies) nuostatos neprieštarautų Valstybės skolos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kai vienu iš investavimo būdu, t.y. valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartimi, sprendimai dėl valstybės garantijų teikimo iki 200 mln. litų būtų priimami ne Seimo, nors pagal Valstybės skolos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tokie sprendimai turėtų būti priimti Seimo Vyriausybės siūlymu.

8. Atsižvelgdami į tai, kad pagal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas ekonominius santykius reglamentuojančio teisės akto projektas turi būti įvertintas antikorupciniu požiūriu, taip pat į Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktų nuostatas dėl privalomo teisės akto projekto antikorupcinio vertinimo, manytume, kad  teikiamas įstatymo projektas turėtų būti įvertintas antikorupciniu požiūriu.

L.e. Teisės departamento direktoriaus pareigas                                                       Daina Petrauskaitė

Sigita Krutkevičienė

Milda Matiukaitė