AIŠKINAMASIS RAŠTAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS INVESTICIJŲ ĮSTATYMO 2 IR 4 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO KETVIRTUOJU¹SKIRSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo ketvirtuoju¹skirsniu įstatymo projekto tikslas – sudaryti teisines sąlygas privataus kapitalo investavimui į valdžios subjekto funkcijoms priskirtas veiklos sritis, sudarant valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartis.

Įstatymo projekte siūlomų nuostatų teisinio reguliavimo būklė šiuo metu

Investicijų poreikis viešajai infrastruktūrai, viešosioms paslaugoms plėtoti ir jų kokybei tobulinti nuolat didėja. Ribotos valdžios sektoriaus galimybės skirti šiam tikslui pakankamai lėšų skatina ieškoti naujų finansavimo priemonių ir galimybių pritraukti privataus kapitalo investicijų. Viena iš tokių galimybių yra viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė. Kadangi viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sąvoka nėra apibrėžta Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, ilgalaikes sutartis, sudarytas valdžios sektoriaus subjekto ir privataus sektoriaus subjekto, besiremiančias bendradarbiavimu vykdant tam tikrą veiklą, galima laikyti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sutartimis, kurių forma priklausytų tik nuo teisinio reguliavimo.

Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys įvairias ūkio sritis, numato viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo galimybę, pvz., Transporto veiklos pagrindų įstatyme numatyta galimybė viešosios transporto infrastruktūros modernizavimą ir plėtrą finansuoti iš lėšų, gautų pritaikant pažangius privataus ir visuomeninio (valstybinio ir (arba) savivaldybių) kapitalo partnerystės finansinius mechanizmus, taip pat perduodant privataus kapitalo atstovui transporto paslaugų teikimą pagal visuomenės aptarnavimo sutartį. Šilumos ūkio įstatymas numato šilumos ūkio ar jo dalies valdymo teisės perdavimo galimybę pagal nuomos, koncesijos ar kitas valdymo perdavimo sutartis.

Teikiant Investicijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, buvo atsižvelgta į Europos Bendrijų Komisijos 2005 m. lapkričio 15 d. komunikate KOM (2005) 569 Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Dėl valstybinio viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerysčių ir bendrijos teisės aktų, susijusių su viešuoju pirkimu ir koncesijomis“ pateiktomis išvadomis, kad „visos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės laikomos viešuoju pirkimu arba koncesijomis“. EB teisės aktuose nėra nustatyta vienodos konkrečiai viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sutarčių sudarymo tvarkos, todėl valstybės narės gali savarankiškai nustatyti šioms sutartims sudaryti reikiamą teisinį reglamentavimą.

Koncesijų sudarymą Lietuvoje aiškiai reglamentuoja Koncesijų įstatymas. Koncesijos esmė, kuri nurodoma ir minėtame Europos Bendrijų Komisijos komunikate, – koncesininko teisė kaip atlygį už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas naudotis šiais darbais arba teikti paslaugas ir gauti iš to pajamų, kurias paprastai sudaro galutinių infrastruktūros objekto ar paslaugos vartotojų mokamos lėšos. Tai pažymima ir Teisingumo teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendime byloje C-458/03 „Parking Brixen GmBH“ prieš Gemeide Brixen, stadtwerke Brixen AG“. Teismas konstatavo, jeigu paslaugos teikėjui atlyginimą moka ne atitinkama valstybės valdžios institucija, bet jį sudaro trečiųjų asmenų už naudojimąsi paslauga sumokėtos sumos, „šis atlyginimo būdas reiškia, kad paslaugos teikėjas prisiima riziką, susijusią su paslaugos eksploatavimu, ir leidžia manyti, kad tai viešųjų paslaugų koncesija“.

Atvejų, kai paslaugos teikėjui atlygį už atliktus darbus ir teikiamas paslaugas tiesiogiai sumoka vienintelis darbų ir paslaugų vartotojas – valdžios institucija, koncesija neapima. Atlygintino piniginio pobūdžio sutartys, kurias raštu sudaro paslaugų (darbų) teikėjas ir valdžios institucija, apibrėžiamos kaip viešieji pirkimai.

Teisinės bazės, reikalingos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystei įgyvendinti, analizei atlikti finansų ministro 2006-07-03 įsakymu Nr. 1K-244 buvo sudaryta darbo grupė. Pirmiausia buvo nagrinėjama, ar pakanka Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, sudarant sutartis, kurios apimtų ne tik darbų ir paslaugų pirkimą, bet ir galimybę pritraukti tiekėjo investicijas, reikalingas šiems darbams atlikti ir paslaugoms teikti, taip pat nustatytų tiekėjo teises, kurias jam suteikia investavimas. Atsižvelgus į tai, ką apima šios sutartys ir kas nustatyta Viešųjų pirkimų įstatyme, išaiškėjo šie pagrindiniai viešuosius pirkimus skiriantys bruožai:

Viešasis pirkimas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą	Viešasis pirkimas apimantis investavimą, darbų ir paslaugų pirkimą ir šiems darbams atlikti bei paslaugoms teikti reikalingo turto sukūrimą ir naudojimą
Viešasis pirkimas – tai prekių, darbų ir paslaugų pirkimas, kurio tikslas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.	Šio viešojo pirkimo tikslas sudaryti ilgalaikę sutartį, pagrįstą dviejų sektorių bendradarbiavimu dėl privataus subjekto veiklos vykdymo, kuri apimtų investavimą, darbų ir paslaugų pirkimą ir tam reikalingo turto naudojimo sąlygų nustatymą.
Sutarties dalykas – darbai, prekės ir paslaugos.	Sutarties dalykas yra privataus subjekto vykdoma veikla, į kurią įeina investavimas, darbų atlikimas ir paslaugų teikimas, naujo ar esamo turto sukūrimas ir/arba pagerinimas ir naudojimas.
Sprendimą dėl viešojo pirkimo priima perkančioji organizacija, kuria gali būti ir valstybės arba savivaldybės valdymo institucijos, ir viešieji bei privatūs juridiniai asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas.	Sprendimą dėl šių pirkimų gali sudaryti tik valstybės arba savivaldybės valdymo institucijos, atsakančios už valstybės arba savivaldybės funkcijų įgyvendinimą ir turinčios teisę spręsti, kaip tas funkcijas įgyvendinti, planuojančios ir tvirtinančios biudžetą ir atliekančios turto savininko funkcijas. Jeigu sprendimus dėl šių pirkimų savarankiškai priims perkančiosios organizacijos, jų prisiimti įsipareigojimai mokėti tiekėjui atlyginimą viršytų valstybės arba savivaldybės finansines galimybes, didintų valdžios sektoriaus deficitą, turėtų neigiamą įtaką fiskalinei drausmei ir valstybės įsipareigojimams vykdyti stojimo į ES sutarties nuostatas ir laikytis Mastrichto kriterijų.

Išnagrinėjusi galimybes keisti Viešųjų pirkimų, taip pat kitus įstatymus, darbo grupė priėjo prie išvados, kad valdžios ir privataus subjektų partnerystei reglamentuoti tinkamiausias yra Investicijų įstatymas, nes:

1) valdžios ir privataus subjektų partnerystė yra privataus kapitalo investavimo į valdžios subjekto funkcijoms priskirtas veiklos sritis būdas;

2) Investicijų įstatymas nustato investavimo būdus, sąlygas ir investuotojų teises, kurias jam suteikia investavimas.

Investicijų įstatymo pakeitimo projektas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. X-1720 siūlymą Vyriausybei parengti ir pateikti Seimui Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės įstatymo projektą, kuris reglamentuotų viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės sąvoką, kitas nei koncesija tokios partnerystės formas, atitinkamos viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo formos pasirinkimo kriterijus bei kiekvienos jų sudarymui ir vykdymui keliamus reikalavimus.

Įstatymo projekte siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos

Įstatymo projekto 1 straipsnyje siūloma nustatyti šias sąvokas:

1. viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, kuria būtų laikomi įstatymų nustatyti valstybės arba savivaldybių institucijų ir privačių subjektų bendradarbiavimo būdai (tarp jų koncesijos, bendro kapitalo įmonių steigimas).

2. Valdžios ir privataus subjektų partnerystė – viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės būdas, kai privatus subjektas valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartyje nustatytomis sąlygomis investuoja į valdžios subjekto funkcijoms priskirtas veiklos sritis ir vykdo tose srityse šiame įstatyme nustatytą veiklą, už kurią privačiam subjektui atlyginimą moka valdžios subjektas.

Projekto 4 straipsnyje siūloma įstatymą papildyti nauju ketvirtuoju¹ skirsniu, nustatančiu valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutarčių sudarymo ypatumus ir nuostatas iki viešojo pirkimo procedūrų vykdymo, pagal kurias pasirenkamas privatus subjektas ir sudaroma sutartis. Šiame skirsnyje išdėstoma valdžios ir privataus subjektų partnerystės samprata ir nurodomi subjektai, galintys sudaryti partnerystės sutartį.

Naujajame skirsnyje siūloma nustatyti, kad valdžios subjektas (Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga arba savivaldybės vykdomoji institucija) gali su privačiu subjektu (bet kokios teisinės formos Lietuvos ar užsienio privačiu juridiniu asmeniu, taip pat viešuoju juridiniu asmeniu, išskyrus viešąjį ir privatųjį juridinius asmenis, kurie priskiriami valdžios sektoriui, arba tokių asmenų grupe), investuojančiu į valdžios subjekto funkcijoms priskirtą veiklą, sudaryti valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį, pagal kurią valdžios subjektas suteikia privačiam subjektui teisę vykdyti įstatymo projekte nustatytą veiklą (infrastruktūros, taip pat naujo arba jam perduoto valdyti ir naudoti valstybės ar savivaldybės turto projektavimą, statybą, rekonstravimą, remontą, atnaujinimą, valdymą, naudojimą ir (arba) priežiūrą, viešųjų paslaugų teikimą) valdžios kompetencijai priskirtose veiklos srityse (švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos, transporto, visuomenės apsaugos ir kt.) ir patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį arba panaudos teise pagal panaudos sutartį valdyti ir naudoti šiai veiklai vykdyti reikalingą valstybės arba savivaldybės nekilnojamąjį turtą, taip pat kitą turtą, reikalingą partnerystės sutartyje nustatytai veiklai vykdyti, išskyrus žemę. Projekte numatyta, kad nuosavybės teisė į valdžios subjekto perduotą turtą privačiam subjektui negali būti perduodama.

Jeigu privatus subjektas įsipareigoja sukurti naują turtą, šiam turtui sukurti reikalinga valstybės arba savivaldybės žemė privačiam subjektui išnuomojama be aukciono. Sutartyje turi būti nustatyti grąžinamo (naujo ar perduoto valdyti ir naudoti) turto būklės kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai tam, kad grąžinamas turtas būtų tinkamas toliau naudoti.

Naujajame skirsnyje (15³ straipsnyje) išdėstomos privalomosios valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutarties sąlygos, t. y. numatyti privataus subjekto įsipareigojimai apdrausti naują ar perduotą valdyti ir naudoti valstybės ar savivaldybės turtą, užtikrinti prievolių pagal sutartį vykdymą, prisiimti atsakomybę už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, jeigu sutarties įsipareigojimams pasitelkiami tretieji asmenys. Privaloma partnerystės sutarties sąlyga yra atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka ir veiklos įgyvendinimo rizikos pasidalijimas tarp sutarties šalių.

Projekte nustatyti privalomi reikalavimai valdžios subjektui prieš priimant sprendimą dėl veiklos perdavimo privačiam subjektui.

Atkreiptinas dėmesys, kad kitus svarbius valdžios ir privataus subjektų partnerystės aspektus, tokius kaip: rizika, jos pasidalijimo principai ir poveikis valdžios sektoriaus deficitui ir valstybės skolai, atlyginimo mokėjimo principai, reikės papildomai reglamentuoti. Todėl įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektų rengimo taisykles nustatys Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Fiskalinė drausmė – dar vienas su valdžios ir privataus subjektų partneryste susijęs ir ypač didelio dėmesio reikalaujantis klausimas. Partnerystės sutartys yra ilgalaikės, todėl valdžios subjektai lėšas, reikalingas valdžios ir privataus subjektų partnerystės projektams įgyvendinti, turi planuoti laikydamiesi apribojimų valdžios sektoriaus deficitui, be to šių lėšų planavimas turi būti integruotas į valstybės arba savivaldybių biudžetų sudarymo procedūras. Atsižvelgus į tai, įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad lėšos, reikalingos valdžios ir privataus subjektų partnerystės investicijų projektams įgyvendinti, gavus valstybės arba savivaldybių biudžetų projektus rengiančių institucijų (Finansų ministerijos arba savivaldybės administracijos) išvadas, planuojamos vadovaujantis valstybės ir savivaldybių biudžetų rengimą, tvirtinimą ir vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais. Projekte taip pat siūloma nustatyti, kad sprendimą dėl valdžios ir privataus subjektų partnerystės, pagal kurią valstybė prisiima didesnius kaip 200 mln. litų turtinius įsipareigojimus, priima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu.

Projekte siūloma nustatyti, kad valstybės arba savivaldybės lėšų ir turto, reikalingų valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutarčiai įgyvendinti,  panaudojimą, taip pat valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutarčių sudarymą ir įgyvendinimą teisės aktų nustatyta tvarka tikrina valstybės ir savivaldybės kontrolės institucijos. Metodinę ir konsultacinę pagalbą rengiant ir įgyvendinant  valdžios  ir  privataus  subjektų  partnerystės  projektus  teikia  Lietuvos  Respublikos Vyriausybės įgaliotas juridinis asmuo, kurio funkcijas nustato Vyriausybė. Šis juridinis asmuo teiks metodinę ir konsultacinę pagalbą rengiant ir koncesijų sutartis.

Galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės

Priėmus Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo ketvirtuoju¹skirsniu įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma.

Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą

Priėmus Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo ketvirtuoju¹skirsniu įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės patvirtinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektų rengimo taisykles. Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-05 nutarimas Nr. 432 „Dėl Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip 3 metams, terminų nustatymo kriterijų ir atvejų, kuriais gali būti sudaromos tokios sutartys, aprašo patvirtinimo“.

Įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams.

Projektą parengė Finansų ministerija.

Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai: viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, valdžios ir privataus subjektų partnerystė, valdžios subjektas, privatus subjektas.

Krašto apsaugos ministras,

pavaduojantis finansų ministrą Juozas Olekas