Penkiasdešimt pirmasis (372) iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti

2008 m. sausio 13 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. MUNTIANAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č. JURŠĖNAS

PIRMININKAS (V.MUNTIANAS). Gerbiamieji, pradedame iškilmingą Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti.

M.STROLYS (Posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

V.MUNTIANAS. Dabar sugiedokime Lietuvos himną.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

Gerbiamieji! Šiandien į Lietuvos Respublikos iškilmingą Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudininkai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais, giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje. Į šį posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas G.Kirkilas, kiti Vyriausybės nariai, Prezidentas A.M.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Bronislaw Komorowski ir jo vadovaujama delegacija, Latvijos Respublikos Seimo Pirmininkas Gundars Daudze ir jo vadovaujama delegacija, diplomatinių misijų vadovai, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovai Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai, savanoriai, kiti garbingi svečiai.

Toliau posėdžiui pirmininkaus Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.Juršėnas.

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF*). Gerbiamieji, tęsiame posėdį. Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.Muntianas. Prašom.

Seimo Pirmininko Viktoro Muntiano kalba

V.MUNTIANAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Ministre Pirmininke, Eminencija Kardinole, mūsų labai garbingi svečiai, Latvijos Seimo Pirmininke, Lenkijos Seimo Maršalka, gerbiamieji kolegos Seimo, Vyriausybės nariai, Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę gynėjų giminės ir artimieji, ekscelencijos ambasadoriai, ponios ir ponai, susirinkę šiandieną į iškilmingą minėjimą.

Nuo 2000 metų Vilniaus televizijos bokštas kasmet, pasitinkant Kalėdas ir Naujuosius metus, papuošiamas šviesų girliandomis ir tampa panašus į šventinę Kalėdų eglę. Ji teikia pasigėrėjimą ir džiaugsmą visiems Vilniaus miesto gyventojams bei sostinės svečiams.

Tačiau prieš septyniolika metų, sausio 13-osios išvakarėse ir naktį, bokšto prieigos buvo nacionalinės tragedijos vieta. Į bokštą saugojantį beginklių žmonių būrį tuomet įsiveržė šaudantys svetimos valstybės tankai ir šarvuočiai, kulkų ir granatų negailintys kareiviai. Jie veržėsi prie Televizijos bokšto, siekdami nutildyti Lietuvos televiziją, laisvės žodį, Tėvynės balsą.

Tą naktį kitoje Vilniaus vietoje – prie Lietuvos radijo ir televizijos pastatų, siekdami galutinai užgniaužti Lietuvos balsą, šaudydami ir luošindami Lietuvos žmones, savo ugnies jėga irgi svaidėsi svetimos kariuomenės ir svetimos valstybės kareiviai.

Nušovę ir tankais sutraiškę keturiolika Lietuvos Respublikos piliečių ir apie tūkstantį jų sužeidę, mūsų laisvės priešai po vidurnakčio užėmė Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus. Toks pat likimas laukė ir Sitkūnų radijo stoties, tačiau kritusios aukos prie Vilniaus Televizijos bokšto ir būriai kauniečių – radijo stoties gynėjų – privertė atsisakyti šių planų. Sitkūnai tapo laisvo Lietuvos balso simboliu.

Be abejo, svarbiausias sovietinės armijos vadų ir su jais kolaboravusių lietuvių tautos atplaišų tikslas buvo Parlamentas – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Jį ginti buvo pasirengę šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, pasirengę mirti Tėvynės laisvės vardan, o jei reikės – sudegti XX amžiaus Pilėnų lauže. Ir jie, nepabijoję vienos didžiausių pasaulio armijų, apgynė Parlamentą, apgynė Lietuvą, apgynė Laisvę.

Atgaivinkime atmintį, prisiminkime tą baisią sausio 13-osios naktį. Vaikams ir anūkams papasakokime, kaip tai buvo. Štai gyvo tos nakties liudininko švedų žurnalisto Stefano Lundbergo mintys 1991 m. sausio 14 dienos laikraštyje:

„Kareiviai kraipė savo automatus, taikydami į žmones ir automobilius. Po keleto minučių prasidėjo tikras pragaras. Žmonės puolė prie Televizijos bokšto, norėdami prisijungti prie tų tūkstančių, kurie jau buvo apsupę bokšto prieigas gyva siena, gindami jį nuo užpuolikų. Tankai visu greičiu pasileido į žmones, kad juos išsklaidytų. Vienas vyras stovėjo labai arti ir tankas jį sutraiškė. Po kelių sekundžių prasidėjo šaudymas. Oras drebėjo nuo detonacijos, mus, stovėjusius arčiau, pargriovė smūgio banga. Žmonės paniškai blaškėsi po slidų purvą, kuriuo kariniai vikšrai pavertė žolę.

Greitosios pagalbos automobiliai išvežė pirmąsias nužudytas aukas, čia pat teikė pirmąją pagalbą automatų buožėmis į galvą sužeistiems žmonėms. Vyrai ir moterys stovėjo ir žiūrėjo netekę žado. Kitus purtė verksmas, dar kiti leidosi bėgti. Tankai vėl pasileido į žmones, tačiau minia vėl ėmė ritmingai skanduoti „Lietuva, Lietuva!“ Juos nutraukė kurtinanti kareivių salvė.“

Kitame laikraštyje tą pačią dieną buvo rašoma:

„Daivai Verinskienei, 32 metų dviejų mažamečių vaikų motinai, per skruostus ritosi ašaros: „Iš pradžių maniau, kad jau viskas. Bet dabar žinau, kad ir kas būtų, aš turiu svarbią užduotį – kai dukros paūgės, viską joms papasakoti apie Lietuvą.“

Iš tikrųjų ne tik tos moters, bet ir visų mūsų, išgyvenusių Sausio 13-osios siaubą, gyvenimo užduotis ir priedermė nuolat patiems prisiminti, o vaikams ir anūkams priminti ne tik Sausio 13-ąją, bet ir pasidalinti visos anos epochos, sukauptos iki Kovo 11-osios, patirtimi.

Viso to jau neprisimena mūsų vaikai. Tai iš tikro palaipsniui išdils ir jiems, ir mums iš atminties. Tačiau nei mes, nei ateinančios kartos niekada nepamirš lemtingiausios XX amžiaus pabaigos nakties – žuvusiųjų krauju aplaistytos 1991-ųjų sausio 13-osios.

Tą naktį Seimą apjuosęs šimtų tūkstančių žmonių žiedas tarsi gyvasis referendumas sprendė: būti ar nebūti. Ir tauta tuomet čia, prie Seimo rūmų, prisiekė: BŪTI!

BŪTI! – sakė ir keturiolika Lietuvos piliečių, jau gulėdami mirties patale. BŪTI! – šaukė jų sustingusios lūpos Lietuvos žmonėms, Lietuvai, pasauliui.

Ir pasaulis tą žodį išgirdo. Tiesa, ne iš karto. Svetimos valstybės tankai ir šarvuočiai dar daugiau kaip pusmetį demonstravo savo galią mūsų žemėje ir neleido Lietuvai įkvėpti laisvės oro visa krūtine. Lietuva, išlaikiusi agonijos krečiamos Sovietų Sąjungos nežmonišką politinį, ekonominį ir psichologinį spaudimą, tačiau kartu remiama pažangių Rusijos jėgų, kaip balta gulbė pakilo iš istorinės nebūties ir tapo pasaulio pripažinta valstybe, sparčiai siekiančia pažangos, europinio gyvenimo lygio, tautos orumo raiškos.

Šį unikalų Lietuvos ir Europos istorijoje kelią į laisvę primena ne tik dokumentai ir žmonės, bet ir materialūs objektai – barikados, juosiančios Seimo rūmus, fragmentas, įrėmintas stiklo sarkofage prie Seimo vakarinio fasado. Barikados buvo pradėtos statyti dar Sausio 13-osios išvakarėse, besiruošiant galimam parlamento šturmui.

Ant gelžbetonio blokų atsirado paprasti, bet prasmingi žodžiai: „Lietuvos širdis“, „Laisvę Lietuvai“, „Žūsim, kad gyventume“. Visa tai – vėlgi istorija, tačiau ją turi žinoti mūsų vaikai, visi dabar ir ateityje gyvensiantys Lietuvos žmonės.

Turi žinoti ir matyti ne tik barikadas, turi suprasti, kaip šalia tų barikadų atsirado gyvų žmonių barikados. Šiandien mes jau turime memorialą, prie kurio galėsime ateiti, prisiminti ir pamąstyti. Pamąstyti apie Sausio 13-osios įvykius, apie tai, kaip šiandien mes atrodome, lyginant su 1991 m. sausio 13 d., apie politinę erdvę, kuri šiandien susikūrė abiejose barikadų pusėse. Šiandien turbūt pravartu prisiminti, kad Rusija, kuri perėmė Tarybų Sąjungos teises, nenori pripažinti Lietuvos okupacijos, nenori pripažinti taip pat ir žalos, kuri buvo padaryta okupacijos metu. Taigi iš vienos pusės situacija nelabai keičiasi.

Kalbant apie mus, tikriausiai mes taip pat turime praradimų, ir kiekybinių, ir kokybinių. Mano supratimu, didžiausias mūsų praradimas, kad Lietuvos mumyse liko mažiau negu buvo tuomet. Aš manau, kad tai yra didžiausias mūsų praradimas.

O dabar, gerbiamieji, pagerbkime atminimą tų, kurių gyvybės leido Lietuvai pakilti į laisvės skrydį, kurie nepagailėjo savo kraujo Lietuvos laisvės vardan. Atsistokime, patylėkime, ištarkime jų vardus:

LORETA ASANAVIČIŪTĖ, VIRGINIJUS DRUSKIS, DARIUS GERBUTAVIČIUS, ROLANDAS JANKAUSKAS, RIMANTAS JUKNEVIČIUS, ALVYDAS KANAPINSKAS, ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS, VYTAUTAS KONCEVIČIUS, VIDAS MACIULEVIČIUS, TITAS MASIULIS, ALVYDAS MATULKA, APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS, IGNAS ŠIMULIONIS, VYTAUTAS VAITKUS.

Ačiū. Ačiū, mielieji, už pareikštą pagarbą tiems, kurie atidavė save tautos ir valstybės išsivadavimo karo fronte. Jie žuvo kaip pokario laisvės kariai, nelygioje kovoje, tačiau neįbauginti ir neišdavę Tėvynės idealų. Amžina garbė žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju, Pirmininke. Dabar kviečiu kalbėti Jo Eminenciją kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Prašom. Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininkas V.Muntianas.

Jo Eminencijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalba

A.J.BAČKIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, premjere, gerbiamieji! Už ką žuvo tie Lietuvos vaikai, kurių atminimą kasmet pagerbiame iškilmingais posėdžiais ir pamaldomis? Už Tėvynės laisvę, už savo valstybę, už šalies ateitį – tai įprasti ir aiškūs atsakymai. Tačiau ar šiandien taip suprantame laisvę, ar taip suprantame savo valstybę ir jos ateitį, kaip suprato jie? Tik sąžiningai atsakę į šį klausimą, susiesime atmintį su gyvenimu. Neatskirsime minėjimų nuo to, kas šioje salėje ir visame krašte vyksta kiekvieną dieną.

„Laisvė“ buvo ypatingas žodis visiems lietuviams, tą šaltą naktį išėjusiems į Vilniaus gatves. Kai šiandien iš politikų lūpų, iš televizijos ar radijo girdime žodį „laisvė“, tai dažniausiai kalbama apie visai kitus dalykus. Sakomos frazės, kuriose būtų daug geriau laisvę pakeisti atsakomybe, t. y. sakyti ne prekybos laisvė, bet atsakinga prekyba, ne žiniasklaidos laisvė, bet atsakinga žiniasklaida, ne reklamos laisvė, bet atsakinga reklama ir taip toliau. Sausio 13-osios didvyriai laisvės siekė per pareigą ir atsakomybę, per pareigą iki mirties. Šiandien laisvė dažnai deklaruojama, kad būtų galima išvengti pareigos ir atsakomybės.

Kas yra sava valstybė? Tai valstybė, kuri gina savo žmones, ypač silpniausius. Po Sausio 13-osios įvykių buvo svarstančių, kad tuometiniai vadovai nesiėmė reikiamų priemonių žuvusiems apsaugoti. Nesunku suprasti, kad vienintelė tokia priemonė galėjo būti kapituliacija, nepriklausomybės siekio atsisakymas. Bet kodėl vis grįžtama prie vadinamųjų istorinių klaidų, užuot paklausus, kaip šiandien ginami žmonės? Kalbu ne vien apie tai, kad ginami kenčiantys nuo skurdo, nepriteklių, neįgalumo. Kalbu apie priemones, kurios gintų gyvybes, nesulaukiančias net gimimo, žūstančius per avarijas, mirtinai nusigeriančius ar pakeliančius prieš save ranką dėl depresijos ir psichozių. Kad ir kas būtų pasiūlyta gyvybėms ginti, visuomet atsiranda neva svarbesnių dalykų. Gyvybės lieka neapgintos, nes moterys turi reprodukcines teises, o važiuojantys automobiliais teisę pirkti degtinę degalinėse. Gyvybėms kyla vis naujų pavojų, nes verslas turi teisę į maksimalų pelną, o politikai teisę į verslo paramą.

Kas dar labai svarbu, kad valstybė galėtų vadintis sava valstybe? Sava valstybė – tai valstybė, kuri siekia būti teisinga visiems ir kiekvienam. Aš netikiu, kad kas nors laisva valia dėtų galvas už plėšikų gaują. O būtent taip Šventasis Augustinas pavadino valstybę, kuri nėra valdoma teisingumo. Popiežius Benediktas XVI cituoja šiuos rūsčius žodžius savo enciklikoje „Dievas yra meilė“. Jis primena, kad būtent teisingumas yra visos politikos tikslas ir todėl vidinis matas. Greta svarbaus klausimo, kaip čia ir dabar įgyvendinti teisingumą, visada iškyla svarbesnis – kas yra teisingumas? Šventasis Tėvas pabrėžia, kad „Praktinis protas, reikalingas šiam sprendimui, nuolat apvalytinas, nes jau etinis aklumas, atsirandantis viršų paėmus interesams ir galioms, yra niekada iki galo nepašalinama grėsmė.“ (Citatos pabaiga.)

Nuo galingų interesų grupių įtakos, jų spaudimo valdžios žmones bandoma apsaugoti lobizmo, interesų derinimo ir kitais įstatymais. Tačiau, ar įstatymo raidė gali ginti labiau nei tvirti įsitikinimai? Ar neapsaugotų politikų geriau aiškus etinis apsisprendimas, kas yra gera ir bloga, kas svarbu, o kas atsitiktiniai dalykai? Įsitikinimas, kad elgiasi teisingai ir garbingai, vedė ir palaikė Lietuvos žmones Sausio 13-ąją. Toks įsitikinimas, kaip liudija istorija, buvo pavojingas, net mirtinai pavojingas. Laisvės gynėjai drauge gynė ir teisę į kiekvieno įsitikinimus, gynė teisę laisvai reikšti įsitikinimus ir jais vadovautis. Tačiau pasirodo, kad ir šiandien Lietuvoje pavojinga turėti įsitikinimus. Kaip liudija pastarųjų savaičių įvykiai, žiniasklaida nekliudoma rengia organizuotus puolimus ir prieš paprastus žmones, ir prieš parlamento narius, pamina jų orumą už jų įsitikinimus.

Sausio 13-osios didvyriai, tarp kurių daugelis buvo jauni žmonės, siekė išsaugoti jauną valstybę. Ar šiandien daug daroma, kad valstybė būtų išsaugota? Tie, kurie dainomis pasitiko sovietų tankus, turėjo aiškų žvilgsnį į Tėvynės ateitį. Deja, matau, kad daugelio dabarties veikėjų Lietuvos ateities supratimas labai nykus: dienų dienas diskutuojama apie verslo interesus žvalgantis galimų rėmėjų, tačiau pristinga laiko švietimo, mokslo, šeimos, sveiko gyvenimo būdo reikalams. Ar daug parlamentarų, kurie nuoširdžiai rūpinasi, koks subręs Lietuvos jaunimas, ar sveika, o gal visiškai suirusi šeima augins kitą vaikų kartą? Ar dažnas gali paminėti, kad per kadenciją ką nors realiai nuveikė padėdamas tėvams ir mokytojams apsaugoti nepilnamečius nuo smurto, alkoholio, narkotikų, trumpalaikių malonumų propagandos?

Laisvės gynėjai tikėjo savimi, tikėjo Lietuvos ateitimi, tikėjo, kad jiems padeda Dievas. Sunku tikėti, kad tau padeda Dievas, jeigu viduje nesi tikras, kad stoji už teisybę ir tiesą, kad gini žmones ir tikrą reikalą. Linkiu Lietuvos žmonėms, linkiu valstybės vadovams ir šiandienos politikams būti laisvės gynėjų dvasios įpėdiniais, tai yra gyventi ir elgtis taip, kad visuomet galėtumei tikėti – man padeda Dievas. (Plojimai)

PIRMININKAS (V.MUNTIANAS). Kalbės Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Bronislaw Komorowski.

Lenkijos Respublikos Seimo Maršalkos Bronislawo Komorowskio kalba

B.KOMOROWSKI. Gerbiamas pone Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamas pone Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, gerbiamas pone Latvijos Respublikos Saeimo Pirmininke, Eminencija kunige kardinole, gerbiamos seimų narės ir gerbiami seimų nariai, gerbiamieji (pasakyta lietuviškai).

Man tikra garbė, kad galiu šiandien būti čia, Vilniuje, Lietuvos Seime, sausio 13-ąją – 1991 metų kovų prie Televizijos bokšto metinių dieną, nepriklausomybę ir demokratiją Lietuvai atnešusių įvykių metinių dieną. Taip pat garbė, kad galiu kreiptis į Aukštuosius rūmus būdamas Lenkijos Respublikos Seimo Pirmininkas, o kartu ir būdamas 1989 metais Lenkiją kaip pirmą sovietų lagerio šalį į laisvę atvedusio galingo visuomenės sąjūdžio – lenkų „Solidarumo“ kartos atstovas. Jaučiuosi pagerbtas, nes suvokiu, kad kreipiuosi į narsios tautos, kurios dėka laisvė peržengė magišką tuometinės Sovietų Sąjungos sienos liniją, atstovus. Tai pagreitino procesą, nulėmusį, kad „blogio imperija“ atsidūrė istorijos pašonėje. Tad lenkiu galvą prieš lietuvių narsumą ir ryžtą kovoje už laisvę. Lenkiu galvą, gerbdamas tą garsųjį Lenkijoje „lietuvių užsispyrimą“, kuris jums, lietuviams, atnešė išsvajotą ir išsapnuotą nepriklausomybę.

Didžiuojuos tuo, kad tomis svarbiomis ir sunkiomis dienomis mes – lenkų „Solidarumo” žmonės – buvome kartu su Lietuva. Su pasididžiavimu ir dėkingumu tarp kitų prisimenu amžiną atilsį Jaceką Kuronį, aštuntojo ir devintojo dešimtmečio antikomunistinės opozicijos vyresnįjį kolegą, o vėliau – kolegą ministrą pirmoje nekomunistinėje vyriausybėje. Jis tuomet, 1991 metais, kalbėjo čia, šiuose rūmuose, pareikšdamas, kad yra pasirengęs žūti, jei to prireiktų – „Už Jūsų ir mūsų laisvę” (pasakyta lietuviškai) – už lenkų laisvę ir lietuvių laisvę. (Plojimai)

Kalbėti čia, Lietuvos Seime, garbinga dar ir todėl, kad iš čia – iš Lietuvos – yra pusė mano lenkiškosios širdies. Ne vien iš Vilniaus, bet ir iš Aukštaitijos, ir iš Žemaitijos, nuo Rokiškio, nuo Kėdainių ir nuo Šiaulių, nes čia mano protėviai kelis šimtmečius statė bendrą Abiejų Tautų Respubliką. Mano protėviai galvojo, kalbėjo ir jautė taip, kaip Adomas Mickevičius lenkiškai apibūdino: Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie! („Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!”).

Todėl šiandien, Laisvės gynėjų dieną, norėčiau išreikšti didžiulį džiaugsmą, jog lenkai ir lietuviai vėl eina tuo pačiu keliu – šį kartą keliu, prasidėjusiu atgavus laisvę ir vedančiu į protingą jos panaudojimą ir įtvirtinimą, remiantis ryšiais su Vakarais per Šiaurės Atlanto aljansą ir Europos Sąjungą. Tie išmintingi mūsų tautų pasirinkimai ir jų išmintingi sprendimai ne tik parodo mūsų bendrą istorinį likimą, bet rodo, kad ir dabar mūsų siekiai ir geresnės bei saugesnės ateities viltys yra bendros. Kai vykau čia, mane nudžiugino Seinai su Lietuvos Respublikos konsulatu, gražiąja, moderniąja lietuvių gimnazija ir vyskupo A.Baranausko paminklu. Visa tai liudija, kad laisvose ir demokratiškose šalyse, laikantis Europos standartų, net ir sudėtingos pagal savo prigimtį tautinių mažumų problemos gali būti sprendžiamos geriau ir greičiau. Labai norėčiau, kad abu mūsų parlamentai saugotų šiuos standartus, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, kad Lenkijos parlamentas rūpintųsi Lenkijos lietuviais, o Lietuvos parlamentas – Lietuvos lenkais. Ypač dabar, kai mūsų šalių prisijungimas prie Šengeno erdvės skatina, kad tarpusavio vizitai vyktų dažniau, lengvina keliones ir pasienio bendradarbiavimą.

Turiu vilties, kad ateina geras metas ieškoti to, kas mus artina dideliame politikos, ekonomikos ir civilizacijos projekte – Europos Sąjungoje. Todėl derėtų galvoti apie tai, kaip kartu didžiuotis istorija, be kita ko, puikia pirmąja Europoje 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir įvairių Europos tautų, taip pat Vidurio ir Rytų Europos tautų, bendra integracijos patirtimi ir artimu bendradarbiavimu. Verta prisiminti ir daugiatautes, daugiakultūrines ir daugiareligines Abiejų Tautų Respublikos tradicijas ir patirtį. Juk mes, lenkai ir lietuviai, galime Europai parodyti XVI amžių siekiančią, vieną seniausių ir įdomiausių demokratijos, integracijos ir pakantumo tradicijų. Drauge mes galime besiintegruojančiai Europai pasiūlyti indėlį, kuris, viena vertus, sustiprina mūsų pačių savo vertės pojūtį, o, kita vertus, ir kitiems parodo, jog mes nesame vien tik subrendusios Vakarų demokratijos šalių vargšai giminaičiai.

Tačiau reikia galvoti ir apie tai, kas šiandien yra mūsų tautų ir valstybių plėtros ir saugumo pamatai. Reikia galvoti ir dirbti dėl bendros Europos integracijos vizijos. Reikia galvoti ir veikti siekiant netrukus įsigaliosiančią Europos Sąjungos reformų sutartį užpildyti tinkamu turiniu. Tai svarbus klausimas ir didelis iššūkis – kokius bendros Rytų politikos ir saugumo politikos sumanymus mes kartu galime pasiūlyti Europos Sąjungai. Mūsų bendra užduotis turėtų būti rūpinimasis Europos Sąjungos Rytų kaimynais, ypač mūsų kaimynais baltarusiais, kurie dar negali džiaugtis visiška laisve ir demokratija. Europos Sąjungoje Lenkija ir Lietuva privalo drauge dėti pastangas dėl tokios Europos kaimynystės politikos, kad mūsų sienos netaptų naująja mūsų žemyno padalijimo linija. Be to, turėtume kartu toliau nuosekliai remti tokios mums artimos Ukrainos kelią į euroatlantines struktūras.

Taip pat mums reikia kartu atsakyti į klausimą – kokią mes siūlysime bendrą Europos energetinio solidarumo politikos viziją? Ir kaip artimai bendradarbiaus mūsų parlamentai, dalyvaudami Europos teisėkūros procese, remdamiesi naujais instituciniais sprendimais, diegiamais pagal Lisabonos sutarties nuostatas?

Todėl Laisvės gynėjų dieną Lietuvos Seimui ir visai Lietuvai, taip pat Lenkijai norėčiau palinkėti tolesnio ryžto ir drąsos papildant mūsų lietuvių ir lenkų laisvę europietišku turiniu.

Dėkoju už tą laisvę, už lietuvių dalyvavimą kovoje dėl tos laisvės! Labai ačiū, broliai lietuviai! (pasakyta lietuviškai). (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Lenkijos Seimo Maršalkai. Kviečiame kalbėti Latvijos Respublikos Seimo Pirmininką Gundarsą Daudzę.

Latvijos Respublikos Saeimos Pirmininko Gundarso Daudzes kalba

G.DAUDZE. Didžiai gerbiamasis Lietuvos Respublikos Prezidente pone Adamkau, gerbiamasis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke pone Muntianai, gerbiamasis Lenkijos Seimo Pirmininke pone Komorovski, gerbiamieji deputatai, ekscelencijos, ponios ir ponai!

Latvijos Respublikos Seimo delegacijai yra didelė garbė šiandien kartu su savo lietuvių kolegomis pagerbti laisvės gynėjus. Šie žmonės buvo pasiryžę paaukoti savo gyvybes kilniam tikslui, savo valstybės ir tautos laisvei.

Prieš 17 metų ir mes Rygoje, įtvirtinę barikadas Vestrigos gatvėje, su nerimu laukėme žinių iš Lietuvos. Spaudžiant sausio speigui gatvėse prie laužų susibūrę žmonės buvo tvirtai apsisprendę apginti savo Tėvynę. Tai buvo drąsių žmonių metas, daugelį įkvėpęs vėlesnėms kovoms dėl mūsų šalių nepriklausomybės įtvirtinimo, dėl demokratijos pergalės prieš tironiją, dėl laisvės ir apsisprendimo. Tų dienų Baltijos šalių solidarumas buvo jėga, pastūmėjusi Baltijos šalis tolesniam sėkmingam sugrįžimui į Europos valstybių šeimą. Šį procesą vainikavo siekis, kad 2004 metais Latvija, Lietuva ir Estija taptų visavertėmis Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Prieš 17 metų narystė Europoje ir NATO buvo tolima, abstrakti svajonė. Tačiau aiškiai suvokėme, kad tik dirbdami išvien pasauliui įrodysime, kad mūsų vieta yra demokratinėje Europoje.

Gerbiamieji Lietuvos kolegos, esu didelis Baltijos šalių bendradarbiavimo šalininkas. Esu įsitikinęs, kad ir šiuo metu Baltijos šalių bendri veiksmai ir platesnis regiono bendradarbiavimas yra neišvengiamas, nes turime konkrečių uždavinių: energetika, transportas, santykiai su kaimynais, aplinkosauga ir daug kitų, kuriuos geriausiai galime išspręsti drauge. Šiuos klausimus taip pat aptariau šiomis dienomis viešėdamas oficialaus vizito Lietuvoje. Latvijos Seimo deputatų vardu leiskite padėkoti Seimo Pirmininkui ir Seimo narams už svetingą priėmimą.

Didžiai gerbiamasis Prezidente, gerbiamieji Seimo narai, šiais metais švenčiame Latvijos ir Estijos valstybių sukūrimo ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo 90 metų sukaktį. Šis kelias nebuvo lengvas ir galime pagrįstai didžiuotis savo pasiekimais. Taip pat galime džiaugtis, kad pasiekėme tokį brandos laipsnį, kai savo patirtimi galime dalintis su kitais. Tai pasiekėme tik dėka drąsių, patriotiškų ir pasiaukojančių žmonių, stovėjusių prie mūsų valstybingumo atkūrimo ištakų. Šių žmonių atminimas įamžintas mūsų istorijos puslapiuose ir privalo neišdilti iš mūsų atminties bei širdžių kaip amžinos padėkos simbolis.

Savo ir Latvijos Respublikos Seimo vardu norėčiau padėkoti visiems kovojusiems ir apgynusiems mūsų šalių nepriklausomybę. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Latvijos Respublikos Seimo Pirmininkui.

Kviečiame kalbėti Medininkų žudynių liudininką Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo Kryžiaus kavalierių Tomą Šerną. (Plojimai)

Medininkų žudynių liudininko Tomo Šerno kalba

T.ŠERNAS. Gerbiamasis Prezidente, gerbiamieji laisvės gynėjai, gerbiamieji Atkuriamojo Seimo nariai signatarai, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji užsienio ir visi kiti svečiai! Aš esu fiziškai nukentėjęs, tai matyti iš tolo, bet nukentėjau ne sausio 13-ąją. Tuomet tik psichologiškai giliai nukentėjau.

Neseniai turėjau tokį invalido bilietą, seno pavyzdžio, kuriame buvo nurodyta invalidumo priežastis. Tokia formuluotė: „Sužeidimas dėl 1991 metais vykdytos Sovietų Sąjungos agresijos sausio 13-ąją ir po to sekusių įvykių“.

Dažnai žmonės, žiūrint į plačiąją visuomenę ir aukščiau, užmiršta, kad po sausio 13-osios taip pat buvo įvykių. Kitas įvykis buvo Medininkuose, Lietuvos pasienio ir muitinės poste, kuriame 1991 metų liepos 31 dieną buvo įvykdytas karinis nusikaltimas. Naktį užpuolę postą sovietų karinių struktūrų darbuotojai grynai taikydami į galvas sušaudė Lietuvos pareigūnus, kurie nesipriešino. Ir man yra peršauta galva.

Abi šios datos, sausio 13-oji ir liepos 31 d., labai susijusios. Tiek savo žiaurumu, tiek savo tendencijomis, savo tikslais ir net savo simbolika. Vienos žudynės įvyko 13-ąją, o kitos 31-ąją. Pasikartoja skaičiai – vienas ir trys.

Sausio 13 dieną aukomis tapo 14 žmonių, o Medininkų žudynių metu žuvo 7 pareigūnai, lygiai per pusę mažiau. Sausio 13-ąją galima dar bandyti teisinti, kad blogai psichologiškai pasirengę kariškiai, sunkiai ginkluoti, susidūrė naktį su demonstracija, o Medininkuose kiti kariškiai pademonstravo savo labai profesionalų pasirengimą. Lietuvos pareigūnus suguldė ant grindų ir neskubėdami šaltakraujiškai sušaudė į galvas.

Abu šie įvykiai panašūs svarbiu aspektu – nuosekliu melavimu.

Po karinio nusikaltimo Medininkuose, kurį įvykdė iš Rygos atvykęs specialus diversinis dalinys, jau tą pačią dieną iš Rygos, iš Pabaltijo karinės apygardos valdybos, išėjo politinis pranešimas, kuriame sakoma, kad šį nusikaltimą įvykdė tie, kurie nori tarp sovietinės liaudies ir sovietinės armijos įkalti pleištą. Tai reiškia – patys nepriklausomybės siekiantys lietuviai.

Po sausio 13-osios pasišnekėjau su jaunu rusų kareiviu, kuris saugojo tuometinę karinę bazę Šiaurės miestelyje, Vilniuje. Pasirodo, vadovybė kareiviams aiškino, kad civiliai televizijos bokšto gynėjai buvo ginkluoti ir neblaivūs, turėjo uždraustų ginklų, kulkosvaidį. Tokie buvo žvalgybos ir slaptųjų tarnybų pranešimai apie padėtį, todėl reikėjo įvesti tvarką, o dabartine politine kalba kalbant – reikėjo įvykdyti misiją.

Aš paaiškinau, kad netiesa. Visi žino, kad bokšto gynėjai buvo tik demonstrantai be ginklų, bet jaunam kareiviui nelabai rūpėjo, kas yra tiesa, o kas ne. Kareiviai yra linkę pasitikėti žvalgyba ir slaptosiomis tarnybomis.

Nenuostabu, kad šie kruvini nusikaltimai ir nuoseklus melas Lietuvą paskatino kuo greičiau įsijungti į NATO, į saugumo struktūras. Dabar jau Lietuvos kariai vykdo misijas svetimoje šalyje ir su mūsų pačiu svarbiausiu strateginiu partneriu ieško uždraustų ginklų, bet neranda. Apie tuos ginklus pranešė taip pat žvalgyba ir slaptosios tarnybos.

Vertinant įvykius pagal karinę logiką, sausio 13-ąją ir liepos 31 dieną Lietuva pralaimėjo, tačiau iš tikrųjų politiškai ir dvasiškai laimėjo ne tik Lietuva, bet ir aplinkinės šalys, aplinkinės tautos. Aš esu labai pamalonintas Latvijos apdovanojimu. Labai malonu, kad yra Latvijos atstovas. Mano tvirtu įsitikinimu, Sausio 13-ąją laimėjo ir Rusija.

Man, kaip asmeniui, kelia nerimą, kad dabartiniai Rusijos ideologai Sovietų Sąjungos griūtį vertina kaip Rusijos galių sumažinimą ir, svarbiausia, psichologinį, tokį mentalinį pažeminimą. Kaip dažnai būna buityje, ir ne tiktai buityje, bet ir politikoje, pats agresorius nuoširdžiai tiki, kad jis yra auka.

Turbūt vien dėl tokios politinės priežasties ar greičiau dėl psichologinės priežasties iki šiol neįvyko teismas ir kaltieji dėl karinių nusikaltimų dar nenubausti. Bet kokiu atveju šita problema išlieka ir išliks. Aš pats ir dauguma Lietuvos žmonių norime kuo geriausių santykių su Rusija. Tačiau tos žudynės, kariniai nusikaltimai įvyko. Kaltieji nenubausti, nukentėjusiesiems neatsilyginta, net neatsiprašyta. Iki šiol nieko ta linkme neįvyko. Ten niekas nesvarsto opių labai nesenos istorinės praeities problemų. Nors mes tikrai norime gerų abiejų šalių santykių, tačiau galima susidaryti nuomonę, kad gerų ir – svarbiausia – abipusiai pagarbių santykių realiai norime tik mes. Turbūt mes esame gana maži, per daug maži, kad mus būtų galima gerbti. Turbūt mes esame per maži, kad būtume partneriai. Bet mes esame gana dideli, kad mus kartais pagąsdintų. Svarbu, kad mes patys nebūtume sau per daug maži.

Ar abi šalys turi tikėtis, kad, laikui bėgant, viskas savaime užsimirš, o ateityje tie santykiai kaip nors savaime pagerės be abipusių pastangų? Taip norėti ir kalbėti, galvoti yra naivu, nerealu. Taip pat buvo labai naivu eiti prie bokšto ginti, buvo labai naivu, nelogiška eiti ginti parlamento. Bet mes čia esame todėl, kad žmonės aplinkui parlamentą jį apgynė savo kūnais, esame todėl, kad mūsų pasienis nebijojo ir įvykdė savo pareigą Medininkuose, Šumske, kituose postuose, kuriuos puolė. Buvome užpulti 40 kartų.

Atsimenu, kad Sausio 13-osios naktį buvo labai šalta, pūtė šaltas vėjas. Baisiausia buvo išorėje laukti ryto. Norėjosi sulaukti šviesos. Rytą pateka saulė, ir visokie baisūs šešėliai pasislepia. Šviesoje paprastai vengiama daryti visokius tamsius nusikaltimus. Taip ir Biblijoje yra sakoma. Buvo tikrai baisu.

Ir dabar aš truputį prisibijau. Nors jau diena, čia geras apšvietimas, bet čia ir dabar ne tik man yra nerimo šešėlis. O jeigu kalbėčiau be poetiškų ir mistinių palyginimų, vien pragmatiškų realistų kalba, tai esu tik mažos šalies pilietis labai neramiame pasaulyje, kurį vis dažniau realiai valdo ir svarbius dalykus sprendžia ne tiek politinės partijos, bet visokios slaptosios tarnybos ir stambių kompanijų verslo interesai.

Tačiau žvelgdamas į Sausio 13-ąją, aš matau ne tik tragizmą, skaudų laisvės simbolį, o tikrą, pačiupinėjamą viltį.

Ši mažos tautos istorijos data man primena, kad, kai politikoje per daug įsivyrauja melas, atviri ar paslėpti bauginimai, kažkaip stebuklingai atsiranda pakankamai vyrų ir moterų, kurie nustoja bijoti ir ima keisti padėtį. Taip pat vilties suteikia ir tas faktas, kad garbinga mažytė šalis –Islandija – pirmoji prisiėmė politinę atsakomybę, pripažindama Lietuvos nepriklausomybę tuo metu, kai didesnės ir galingesnės šalys tik stebėjo.

Ar pasaulis dabar tapo saugesnis, ar Lietuva, Latvija, Estija jau yra saugios? Man norisi tikėti, bet kažin ar į šį klausimą yra atsakymas. Į tai geriausia sau ir kitam atsakyti Biblijos žodžiais iš 121 psalmės: „Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę.“

Tik tikėdami ir jausdami atsakomybę mes esame gyvi kaip žmonės ir kaip tauta. Tik tikėdami laisve ir tiesa žmonės pakeičia ne tik savo šalies likimą, bet dar ir suteikia vilties pasauliui, t. y. visiems tiems, kurie kenčia neteisybę ir priespaudą.

Ačiū už jūsų dėmesį. (Plojimai)

M.STROLYS. Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

PIRMININKAS. Ačiū.

Gerbiamieji, iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, skelbiu baigtą. Visus kviečiame į Nepriklausomybės aikštę stebėti valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonijos. Tų, kurie norės vykti į Arkikatedrą baziliką arba į Antakalnio kapines, 12.20 val. autobusai lauks prie mūsų pastato centrinio įėjimo.

Posėdis baigtas.

---

* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; NSF – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija; TSF – Tėvynės sąjungos frakcija; TTF – „Tvarkos ir teisingumo (liberalų demokratų)“ frakcija; VLPDF – Valstiečių liaudininkų ir pilietinės demokratijos frakcija.