LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

EKONOMIKOS KOMITETAS

PAPILDOMO KOMITETO

IŠVADA

LIETUVOS RESPUBLIKOS NESĄŽININGOS KOMERCINĖS VEIKLOS VARTOTOJŲ ATŽVILGIU ĮSTATYMO PROJEKTUI

Nr. XP-2538 ES

2007 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkė B.Vėsaitė, komiteto pirmininkės pavaduotojas V.Orechov, komiteto nariai: A.Endzinas, R.Garbaravičius, V.Karbauskis, S.Lapėnas, J.Dautartas (J.Razmos pavaduotojas), V.Škil, J.Veselka, P.Vilkas.

Ekonomikos komiteto biuro vedėja R.Zabarauskienė; patarėjai: R.O.Duburaitė, G.M.Pajuodienė, V.Strimaitis, D.Šaltmeris, padėjėjos R.Petkūnienė ir G.Mickienė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Seimo kanceliarijos

Teisės departamentas

(2007-10-08)

Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.

Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projektu siūloma, perkeliant į Lietuvos nacionalinę teisę Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB (toliau - Direktyva), reglamentuoti nesąžiningą komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva apima visas ūkinės komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu sritis ir į tai, kad įstatymas bus taikomas iki civilinio sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu ir jį sudarius, siūlytume vartoti civiliniame kodekse vartojamą ir teisės teorijoje bei teismų praktikoje gerai žinomą ūkinės komercinės veiklos sąvoką. Kitu atveju, taikant įstatymą komercinės veiklos sąvoka gali būti aiškinama pernelyg siaurai ir tuo būtų pažeistos vartotojų teisės.

2. Projekto 1 straipsnio 2 dalyje tikslintina sąvoka “teisiniai reikalavimai dėl skonio ir padorumo”, nes neaiškus jos turinys. Taip pat nesuprantama, kodėl siūloma nustatyti, kad nurodyti reikalavimai nėra laikomi ekonominiais interesais (Direktyva pateikia prekybos gatvėje pavyzdį). Atsižvelgiant į Direktyvos preambulės 7 punktą būtų tikslingiau nustatyti, kokiems konkretiems santykiams įstatymas netaikomas.

3. Projekto 1 straipsnio 5 dalis taisytina, atsižvelgiant į Direktyvos 3 straipsnio 4 dalį. Teikiamo įstatymo atžvilgiu specialūs įstatymai turėtų būti ne tik tie, kurie nustato reikalavimus informacijai, kurią reikia suteikti vartotojams vykdant komercinę veiklą, bet ir tie, kurie reglamentuoja kitus konkrečius nesąžiningus komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu aspektus.

4. Projekto 2 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžio “tiekimu” įrašytinas žodis “teikimu”, nes prekės yra parduodamos, o paslaugos – teikiamos.

5. Projekto 2 straipsnio 5 dalis tobulintina. Siūlytume išbraukti žodžius “prekyba, amatu”, nes pagal civilinę teisę tai yra verslo rūšys, o vietoj žodžio “profesija” įrašyti žodžius “profesine veikla”. Atsižvelgiant į Direktyvos 2 straipsnio (b) punkto nuostatas, aptariama projekto dalis pildytina nuostata dėl asmenų, veikiančių komercinės veiklos subjekto vardu ar jo naudai.

6. Projekto 2 straipsnio 7 dalis tobulintina. Pagal Direktyvos 5 straipsnio 3 dalį, nuostatos dėl pažeidžiamų vartotojų gali būti taikomos, esant 3 sąlygoms: (1) vartotojai yra pažeidžiami dėl jų psichinės ar fizinės negalios, amžiaus ar patiklumo; (2) ūkinė komercinė veikla iškreipia būtent pažeidžiamo vartotojo (ne jo, kaip vidutinio vartotojo apskritai) ekonominį elgesį; (3) šios veiklos poveikis yra toks, kurio komercinės veiklos subjektas galėjo pagrįstai tikėtis. Aptariamoje straipsnio dalyje nėra trečiosios sąlygos. Ji yra 3 straipsnio 3 dalyje. Siūlytume arba visai atsisakyti pažeidžiamos vartotojų grupės apibrėžimo 2 straipsnyje, nes ši sąvoka vartojama tik 3 straipsnio 3 dalyje, arba ją tobulinti.

7. Projekto 2 straipsnio 9 dalyje pateikiama “produkto” samprata taisytina. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2 straipsnio (c) punktą produktu yra bet kurios prekės ar paslaugos, manytume, kad produktu turėtų būti laikoma ne tik teisių ir pareigų visuma (turtinis kompleksas), bet teisės ir pareigos, taip pat veiksmai ir jų rezultatai, kurie yra tokių sutarčių, kaip ranga, vežimas dalyku.

8. Projekto 5 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje vietoj žodžio “toliau” įrašytini žodžiai “šioje dalyje”.

9. Projekto 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte neaiški žodžių junginio “atitikties paskirties” reikšmė, todėl punktas tikslintinas.

10. Projekto 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos tobulintinos. Pagal Direktyvos 6 straipsnio (f) punktą, informacija neturi klaidinti dėl komercinės veiklos subjekto tapatybės. Manytume, kad juridinį asmenį identifikuoja ne tik jo teisinė forma, bet ir jo pavadinimas. Be to, vartotojui gali būti svarbus juridinio asmens teisinis statusas (likviduojamas, reorganizuojamas).

Be to, neaišku, ką reiškia klaidinanti informacija dėl komercinės veiklos subjekto “santykių”. Pagal Direktyvos anglišką tekstą galima manyti, kad turimi galvoje komercinės veiklos subjektų ūkiniai komerciniai ryšiai, taip pat komercinės veiklos subjektų – fizinių asmenų giminystės ryšiai.

11. Pagal projekto 6 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį ir 8 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį nėra aišku, ar juose minima “vidutinio vartotojo” sąvoka apima ir pažeidžiamos vartotojų grupės vidutinį vartotoją.

12. Vadovaujantis Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reikėtų tikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotę “jeigu jis neaiškus”. Galima būtų pasiūlyti rašyti taip, kaip aptariamo straipsnio 3 dalyje: “jeigu jis neaiškus iš kitų aplinkybių”.

13. Projekto 6 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių “informacijos perdavimo priemonės” siūlytume rašyti žodžius “visuomenės informavimo priemonės”, kad kilus neaiškumui dėl jų turinio, būtų galima vadovautis Visuomenės informavimo įstatyme pateiktu visuomenės informavimo priemonės apibrėžimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos (anglų kalba) 7 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka “media”.

14. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas tikslintinas, nes neaišku, kieno vykdymo tvarka turima omenyje.

15. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 5 punktas taisytinas. Pagal pateiktą redakciją galima suprasti, kad aptariamame punkte kalbama tik apie tuos atvejus, kai teisė vienašališkai nutraukti sandorius yra suteikta komercinės veiklos subjekto ir vartotojo sutartimi. Tačiau pagal Direktyvos anglų kalba 7 straipsnio 4 dalies (e) punktą, turi būti nurodytas teisės vienašališkai nutraukti sandorį buvimas[1]. Pavyzdžiui, CK 6.750 straipsnis nustato turisto teisę bet kuriuo metu atsisakyti sutarties.

16. Abejotina įstatymo projekto 7 straipsnio 18 punkte esančios nuostatos vertimo iš anglų kalbos tikslumu ir tuo pačiu pačios nuostatos prasme, t.y. formuluotės “išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su atsakymu į komercinę veiklą” (pabr. mūsų) vertimas iš anglų kalbos nėra tikslus, o jos prasmė įstatymo kontekste neaiški.

17. Projekto 7 straipsnio 20 punkto redakcija tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad amatininkas pagal Lietuvos teisę verčiasi ūkine komercine veikla ir šia prasme yra verslininkas.

18. Projekto 8 straipsnio 2 dalyje po žodžio “prievarta” įrašytini žodžiai “įskaitant fizinės jėgos panaudojimą”, kaip ir aptariamo straipsnio 1 dalyje, kad nekiltų teisės aiškinimo problemų.

19. Dėl projekto 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos I priedo 29 punkto nuostatos. Projekto rengėjai siūlo nerašyti išimties, nurodytos Direktyvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad CK nėra imperatyvios normos, apskritai draudžiančios sandorius, nurodytus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB 7 straipsnio 3 dalyje. Todėl svarstytina, ar nereikėtų projekte numatyti ir Direktyvos I priedo 29 punkte nurodytos išimties.

20. Projekto 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nuostatų, išskyrus šio straipsnio 2 dalies nuostatas, laikymąsi kontroliuoja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Pagal projekto 12 straipsnį komercinės veiklos subjektai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnį vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus nagrinėja ne tik Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, bet ir šiame ir kituose įstatymuose nurodytos institucijos.

Šiuo metu galiojantys specialūs teisės aktai, reguliuojantys atskirų komercinės veiklos sričių santykius, taip pat nustato pareigas ir draudimus, analogiškus projekte siūlomiems įtvirtinti pareigoms ir draudimams. Pavyzdžiui, Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo viešai skelbti skaidrią informaciją apie teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, standartines teikimo sąlygas, paslaugų kokybę. Skelbiamos kainos ir tarifai galutiniams paslaugų gavėjams turi būti nurodomi aiškiai ir tiksliai. Šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nustatyta taikomųjų programų sąsajų savininkų pareiga sąžiningomis, protingumo kriterijus atitinkančiomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis už tinkamą atlyginimą pateikti visą informaciją, kuri reikalinga, kad skaitmeninės televizijos paslaugų teikėjai galėtų teikti visas taikomųjų programų sąsajos palaikomas paslaugas visiškai funkcionalia forma.

Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad energetikos įmonės savo veikimo teritorijoje energijos vartotojams ir savivaldybių institucijoms teikia informaciją apie efektyvų energijos išteklių ir energijos vartojimą, saugų ir efektyvų energetikos objektų bei įrenginių naudojimą, statomus, rekonstruojamus energetikos objektus ir įrenginius, energijos kainas bei energijos vartotojams teikiamas paslaugas.

Aptariamieji įstatymai kartu numato ir specialias institucijas, įgaliotas tirti galimus nesąžiningos komercinės veiklos atvejus ir taikyti sankcijas. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1 dalį iškilus ginčui tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši išankstine ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Be to, Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę taikyti ekonomines sankcijas ūkio subjektui, kuris nesilaiko vertimosi elektroninių ryšių veikla sąlygas nustatančių teisės aktų ar elektroninių ryšių išteklių naudojimo sąlygų, įskaitant vartotojų, paslaugų gavėjų teisių (74 straipsnio 1 dalis).

Pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja fizinių asmenų skundus dėl energijos pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Pagal 17 straipsnio 5 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, be kita ko išduoda, sustabdo, panaikina energijos perdavimo, skirstymo, laikymo, tiekimo licencijas, kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą; turi teisę įpareigoti energetikos įmones sudaryti sutartis dėl energijos perdavimo, skirstymo ar tiekimo, kai energetikos įmonės nepagrįstai atsisako trečiajai šaliai suteikti paslaugas ar tiekti vartotojams energiją ir t.t.

Draudimo įstatyme taip pat yra normų, susijusių su vartotojų teisių apsauga. Jame nurodytos Draudimo priežiūros komisijos teisės vartotojų teisių apsaugos srityje, vartotojų ginčų su draudikais nagrinėjimo tvarka (77, 181, 192, 193, 207 straipsniai).

Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, ar projekte siūlomas teisinis reguliavimas yra pagrįstas ta apimtimi, kuria Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai suteikiama teisė kontroliuoti nesąžiningos komercinės veiklos atvejus tose srityse, už kurių priežiūrą jau yra paskirtos atsakingos institucijos. Nepašalinus šios abejonės, taikant įstatymą gali kilti institucinio dualizmo (funkcijų dubliavimo), dvigubo baudimo už tą patį pažeidimą ir kitos problemos.

21. Pagal Direktyvos 12 straipsnį: “Valstybės narės privalo teismams ir administracinėms institucijoms suteikti įgaliojimus, kurie 11 straipsnyje minėtose civilinėse ir administracinėse bylose įgalintų juos:

a) reikalauti, kad prekybininkas pateiktų įrodymus dėl su komercine veikla susijusių faktinių pareiškimų tikslumo, jei, atsižvelgiant į prekybininko ar kitos bylos šalies teisėtus interesus, toks reikalavimas pagal tam tikros bylos aplinkybes atrodo tikslingas; ir

b) laikyti, kad faktiniai pareiškimai yra netikslūs, jei pagal a punktą reikalaujami įrodymai nėra pateikti arba jei teismas ar administracinė institucija juos laiko nepakankamais.”

Tačiau pagal projekto 10 straipsnį tokie įgaliojimai suteikiami tik Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Jei šio straipsnio redakcija nebus pakeista, teismai, spręsdami ginčus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, negalės taikyti Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punkto, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti teisme preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka aplinkybių.

22. Projekto 13 straipsnyje nustatyta, kad, “už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti baudą nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų,kuri neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimai buvo padaryti šio straipsnio 6 dalyje nurodytomis atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, komercinės veiklos subjektams gali būti skiriama didesnė, iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų, bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartotojų interesams,Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams gali taikyti nuobaudą–įspėjimą, neskirdama baudos” (1 dalis).Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas Tarnybos nutarime (4 dalis). Projekto 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad komercinės veiklos subjektai, nesutinkantys su Tarnybos nutarimais dėl baudų ar įspėjimo taikymo, turi teisę per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo jiems dienos apskųsti nutarimą teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Šios projekto nuostatos diskutuotinos. Pažymėtina, kad projekte galimybė diferencijuoti teisinę atsakomybę, individualizuojant piniginės baudos dydį, yra (13 straipsnio 3-6 dalys), tačiau net įvertinus padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, negalima skirti mažesnės baudos nei įtvirtinta projekto 13 straipsnyje. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys). Vadinasi, teismas turi objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes ir pritaikyti tokią sankciją, kuri atitinka padarytos teisei priešingos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Jeigu teismas, įvertinęs visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, negali paskirti mažesnės piniginės baudos nei žemutinė sankcijos riba - minimali piniginė bauda, yra ribojamos jo galimybės individualizuoti piniginę baudą ir teisingai išspręsti bylą; kartu ribojamos teismo galimybės vykdyti teisingumą.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 13 straipsnyje numatytos baudos gali būti skiriamos ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. Tačiau Administracinių teisių pažeidimų kodekso dvyliktajame skirsnyje yra numatyta fizinių asmenų administracinė atsakomybė už teisės pažeidimus prekybos srityje. Priėmus teikiamą įstatymą, gali būti neaišku, kada fiziniai asmenys už tuos pačius pažeidimus atsako administracine tvarka, o kada pagal specialų įstatymą.

24. Projekto 17 straipsniu siūloma suteikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai teisę motyvuotu nutarimu nustatyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti galimai nesąžiningą komercinę veiklą. Tačiau neaišku, kokiu būdu bus galima priversti komercinės veiklos subjektus vykdyti nurodytus Tarnybos nutarimus.

25. Projekto 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Tarnybos nutarime turės būti nurodyta prašymo (skundo) nagrinėjimo data. Tikslesnis nutarimo rekvizitas būtų gal pačio nutarimo priėmimo data ir vieta.

26. Pagal projektą neaišku, ar vartotojas galės naudotis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštajame skirsnyje jam suteiktomis teisėmis, taip pat ir teise kreiptis tiesiogiai į komercinės veiklos subjektą ar į bendrosios kompetencijos teismą. Be to, projekto 24 straipsnio redakcija “ginčai dėl įstatymo taikymo” yra neaiški.

27. Projektu teikiamo įstatymo priede po skaičių "2006/2004" skliausteliuose įrašytinas direktyvos pavadinimas: "(Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva)".

Spręsti pagrindiniam komitetui

Pritarti

Spręsti pagrindiniam komitetui

Pritarti

Spręsti pagrindiniam komitetui

Pritarti

Spręsti pagrindiniam komitetui

Pritarti

3. Piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pateikti pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Lietuvos prekybos įmonių asociacija (2007-10-22)

Lietuvos prekybos įmonių asociacija mano, jog Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu įstatymo projekte neatsižvelgta į keletą labai svarbių aplinkybių, tiesiogiai susijusių su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (OL 2005 L 149, p. 22) (toliau tekste vadinama „Direktyva“), kurią ir siekiama įgyvendinti šiuo Įstatymo projektu, tinkamu aiškinimu.

I pastaba

Lietuvos prekybos įmonių asociacija siūlo patikslinti Įstatymo projekte vartojamą sąvoką „Komercinis pasiūlymas“, papildomai nurodant, kad tai yra oferta ir apibrėžti šią sąvoką analogiškai ofertai, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.167 str.

„Komercinis pasiūlymas (oferta)” – pasiūlymas sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju.

Šį savo pasiūlymą Lietuvos prekybos įmonių asociacija grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos teisinėje sistemoje, konkrečiai Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.167 str. yra įtvirtinta sąvoka, savo turiniu identiška Direktyvoje minimai „komercinio pasiūlymo“, „kvietimo pirkti“ priklausomai nuo Direktyvos teksto vertimo, sąvokai;

2. Įvedant naują sąvoką ir nepaaiškinant, kuo ji skiriasi nuo analogiškos jau esamos teisinėje sistemoje sąvokos, yra sukuriamos prielaidos tiek komercinės veiklos subjektams, kuriems taikomas įstatymas, tiek ir įstatymo kontrolę atliekančioms institucijoms, skirtingai aiškinti sąvokos turinį;

3. Sudaromos prielaidos nevienodai teismų praktikai, kol atitinkamos kompetencijos teismai nesuformuos vieningos teismų praktikos;

4. Nepagrįstai išplečiama komercinės veiklos subjektų atsakomybė taikant Įstatymo projekto 6 str. nuostatas tais atvejais, kai pvz. paprastame reklaminiame skelbime ar kataloge, kuris nėra oferta pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, neatskleidžiama tam tikra informacija apie produktą.

II pastaba

Lietuvos prekybos įmonių asociacija siūlo patikslinti Įstatymo projekto 6 str., 1 dalį, nurodant, kad klaidinantis informacijos neatskleidimas būtų tuomet, kai yra teikiamas „komercinis pasiūlymas (oferta)“.

Siūlome tokią Įstatymo projekto 6 str. 1 dalies formuluotę:

„1. Atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu pateikiant komercinį pasiūlymą (ofertą) laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms jis nebūtų priėmęs:...“

Šį savo pasiūlymą Lietuvos prekybos įmonių asociacija grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Direktyvos preambulės (14) punkte aiškiai nurodyta, kad „...tokia informacija neturi būti atskleidžiama visuose reklamos skelbimuose, bet tik tuose, kur prekybininkas „kviečia pirkti“ (pastaba: pagal Įstatymo projekte taikomą šios Direktyvos sąvokos „kvietimo pirkti“ analogą, „komercinio pasiūlymo“ pateikimo atveju) – tokia koncepcija aiškiai apibrėžta šioje direktyvoje.....“

2. Neatlikus siūlomo patikslinimo, būtų nepagrįstai išplėstas Įstatymo projekto 6 str. taikymas ir iš komercinės veiklos subjekto būtų reikalaujama pateikti visą esminę informaciją apie produktą bet kokioje reklamoje, neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas kviečia pirkti konkretų produktą konkrečiomis sąlygomis, t.y. pateikia „komercinį pasiūlymą“, ar tiesiog siekia populiarinti tam tikrą prekės ženklą, produktą ir panašiai.

Nepritarti

EP ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, EP ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir EP ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 yra pirmoji maksimalaus harmonizavimo direktyva ES vartotojų teisių apsaugos sferoje. Atsižvelgiant į tai, visos šios Direktyvos nuostatos privalo būti perkeltos į valstybių narių nacionalinę teisę tokia apimtimi, kokia jos įtvirtintos Direktyvoje.

LR civilinio kodekso 6.167 straipsnis ofertą apibrėžia kaip pasiūlymą sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Tuo tarpu Direktyvos 2 straipsnio i punktas pateikia „kvietimas pirkti“ sąvoką, pagal kurią kvietimas pirkti apibrėžiamas kaip komercinis pranešimas, produkto savybes ir kainą nurodantis tokiu būdu, kuris yra būdingas naudojamo komercinio pranešimo priemonėms, ir tuo suteikiantis vartotojui galimybę pirkti.

Vadovaujantis Direktyvoje apibrėžta informacijos atskleidimo koncepcija, sąvoka „kvietimas pirkti“ neturi būti painiojama su civilinėje teisėje žinoma oferta. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto rengėjai Įstatymo projekte pateikia naują Lietuvos teisėje „komercinio pasiūlymo“ sąvoką.

„Komercinio pasiūlymo“ sąvoka skiriasi nuo CK įtvirtintos „ofertos“ sąvokos. Visų pirma, oferta, išskyrus viešąją, adresuojama konkrečiam asmeniui. Komercinis pasiūlymas nukreipiamas į neapibrėžtą asmenų ratą. Antra, skirtingai nei ofertoje, komerciniame pasiūlyme, atsižvelgiant į priemones, kuriomis jis pateikiamas vartotojui, privalo būti aiškiai nurodyta prekės kaina ir pagrindinės savybės, jei tai neaišku iš kitų aplinkybių. Bendros reklamos atveju tokios informacijos pateikimas nėra būtinas. Trečia, komercinio pasiūlymo tikslas - privilioti („pakviesti“) vartotojus pirkti, suteikiant jiems pagrindinius duomenis, kurie jam reikalingi sprendimui dėl sandorio priimti. Tuo tarpu teikiant ofertą jau išreiškiamas oferento ketinimas sudaryti sutartį ir būti įsipareigojusiam. Pastebėtina, kad „komercinis pasiūlymas“ kartais gali sutapti su oferta ar siūlymu teikti ofertą.

Sąvoka „Kvietimas pirkti“ buvo įtvirtinta Direktyvoje ir perkelta į Įstatymo projektą siekiant tinkamo Įstatymo projekto taikymo bei išvengiant prieštaravimų tarp Lietuvos ir kitų valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių nesąžiningą komercinę veiklą.

Daugelio valstybių (Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Olandijos, Jungtinių Amerikos Valstijų) teisės doktrina ir teismai atriboja ofertą nuo paprasto siūlymo (kvietimo) pradėti derybas dėl sutarties sudarymo.

Direktyvos preambulės 14 punkte nurodyta, kad „informacijos neatskleidimo atžvilgiu ši direktyva nustato tam tikrą kiekį svarbios informacijos, reikalingos priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio sudarymo.” Tokia informacija neturės būti atskleidžiama visuose reklamos skelbimuose, o tik tuose, kur prekybininkas kviečia pirkti – tokia koncepcija

Direktyvos 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti bendri reikalavimai bet kokiai informacijai teikiamai vykdant komercinę veiklą, t.y., nurodoma, kad komercinė veikla laikoma klaidinančia, kai neatskleidžiama bet kokia esminė informacija, o ne vien informacija apie kvietimą pirkti (šios nuostatos perkeltos į Įstatymo projekto 6 straipsnio 1-2 dalis). Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje konkrečiai išvardinta, kokia informacija „kvietimo pirkti“ (komercinio pasiūlymo) atveju laikoma esmine, jeigu neaišku iš kitų aplinkybių, ir tokia informacija turės būti atskleista tik „kvietimo pirkti“ (komercinio pasiūlymo) atvejais (ši nuostata perkelta į Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalį).

Pažymėtina, kad Direktyva siekiama uždrausti bet kokią klaidinančią komercinę veiklą, taip pat ir klaidinančios informacijos neatskleidimą visoje komercinėje veikloje, ne tik „komercinio pasiūlymo“ atvejais. Komercinės veiklos subjektas turi pateikti esminę vidutiniam vartotojui reikalingą informaciją sprendimui dėl sandorio priimti.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija

(2007-10-23)

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija susipažino su Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu įstatymo projektu. Pateikiame pastabas dėl šio projekto.

Akivaizdu, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu įstatymo projektas (toliau- Įstatymo projektas) yra parengtas tiesiog perkėlus į jį visas 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB “Dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje” nuostatas. Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projekte numatyti kriterijai, kuriais remiantis komercinė veikla būtų laikoma nesąžininga, klaidinančia ar agresyvia vartotojo atžvilgiu, yra vertinamojo pobūdžio; nekonkretūs ir atskirų vartotojų bei komercinės veiklos subjektų veiksmų vertinimai, o kai kalbame apie teisės pažeidimą konkretumas ir objektyvumas yra labai svarbu.

1. Pavyzdžiui, 2 str. pateikiamos sąvokos: Pernelyg didelė įtaka – galimas subjektyvus ir neaiškus žodžio „pernelyg“ supratimas; Vidutinis vartotojas – neaiški išsireiškimo „protingai atidus ir apdairus“ reikšmė; : “iš esmės iškreipia ar gali iš esmės iškreipti elgesį” (3 str. 1 ir 2 dalys), “apgauna arba gali apgauti” (5 str. 1 dalis), apgaulingas tvirtinimas ar įspūdžio sudarymas (7 str. 9 punktas), atkaklus ir nepageidaujamas raginimas (8 str. 3 dalies 3 punktas) ir t.t. Įstatymo formuluotėse labai dažnai vartojamas alternatyvaus pasirinkimo jungtukas „arba“, kuris sukelia abejonių dėl vienokios ar kitokios nesąžiningos komercinės veiklos vertinimo ir traktavimo, pvz.: „iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti“, „vartotojas paskatinamas arba gali būti paskatintas“, „labai apriboja arba gali labai apriboti“, „grasinantį ar užgaulų kalbėjimą arba grasinantį ar užgaulų elgesį“, „apriboja arba ketina apriboti“, „gaus dovanų arba kitokios lygiavertės naudos“. Nekonkretus nesąžiningos veiklos apibrėžimas suteikia galimybę taip vartotojui taip komercinės veiklos subjektui situaciją vertinti subjektyviai.

2. Dėl Elgesio kodekso instituto įstatymo projekte. Šis įstatymo projektas numato galimybę/rekomendaciją ūkio subjektams turėti „elgesio kodeksą“. Ši rekomendacija konkurencinėmis sąlygomis yra priimtina ir suprantama. Tačiau papildomai įpareigojimai, kurie yra susiję su Elgesio kodekso turėjimu, yra pertekliniai ir nepagrįsti: turint Elgesio kodeksą privaloma informuoti Tarnybą apie tokio dokumento patvirtinimą bei atsakingo asmens paskyrimą. Toks šio klausimo reglamentavimas, matyt, suformuos praktiką, kai elgesio kodeksus turės tik tie asmenys, kurie privalo šiuos kodeksus turėti pagal įstatymus: notarai, brokeriai, advokatai ir kt. Papildomos prievolės - deklaruoti šį dokumentą valstybės institucijai bei turėti asmenį atsakingą už šio kodekso vykdymo kontrolę – tikrai nepaskatins (atvirkščiai) komercinės veiklos subjektus turėti šiuos dokumentus. Manome, kad aukščiau nurodytos nuostatos turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio.

3. Analizuojant įstatymo projekto 7 str. 13 p. pastebėtina, kad angliškame Direktyvos tekste akcentuojamas veiklos nutrūkimas arba prekybos vietos pakeitimas, kuris įvyks netrukus (about to). Siekiant aiškesnio šio punkto taikymo siūlome šį punktą išdėstyti taip: „apgaulingas tvirtinimas, kad ūkinės komercinės veiklos subjektas ketina netrukus nutraukti prekybą arba pakeisti prekybos vietą, nors to neketina daryti“.

4. Dėl agresyvios komercinės veiklos apibrėžimo. Susipažinus su įstatymo projekto nuostatomis, galimas subjektyvus formuluotės „atkaklus ir nepageidaujamas raginimas telefonu, faksu, elektroniniu paštu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis“ supratimas. Kas yra „atkaklus raginimas“? Kuomet galima sakyti, kad raginimas yra pageidaujamas ar kada jis tampa nepageidaujamu?

Siūloma 8 straipsnio, 3 dalies 3 punkto nauja formuluotė: „atkaklus raginimas, nepaisant vartotojo reikalavimo jį nutraukti, telefonu, faksu (...), išskyrus, kai vartotojas sutiko tęsti pokalbį arba atvejais, kai tai leidžiama pagal kitų LR teisės aktų nuostatas, siekiant užtikrinti sutartinės prievolės vykdymą“.

5. Dėl įstatymo projekto 6 str. „Klaidinantis informacijos neatskleidimas“. Siūlome tikslinti sąvokos formuluotę ir išdėstyti ją taip: „Informacijos neatskleidimas, siekiant suklaidinti“. Manome, kad vartotojų teises pažeidžia siekis nuslėpti esminę ar vartotojo pageidaujamą informaciją, kitaip tariant siekis vartotoją suklaidinti, o ne bet koks informacijos nesuteikimas.

6. Nesąžiningos komercinės veiklos kontrolės teisė įstatymo projektu suteikta Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tačiau pvz. draudimo srityje vartotojų teisių apsaugos teisinis reguliavimas bei poveikio priemonių, o taip pat baudų taikymas yra priskirtas LR Draudimo priežiūros komisijos kompetencijai. Nereglamentavus teisės kontroliuoti nesąžiningą komercinę veiklą tose srityse, už kurių priežiūrą jau yra paskirtos atsakingos institucijos, taikant įstatymą gali kilti funkcijų dubliavimo, dvigubo bei nevienodo baudimo, vertinimo už tą patį pažeidimą ir kitos problemos. Todėl siūlome papildyti įstatymo projekto 3 skirsnio 9 straipsnį 3 dalimi, reglamentuojant atskirų komercinės veiklos sričių santykius reguliuojančių institucijų kontrolės pareigą nesąžiningos komercinės veiklos atveju

7. Įstatymo projekto 4 skirsnio 13 straipsnyje reglamentuotas baudų ir įspėjimų taikymas už įstatymo pažeidimus nėra adekvatus ir palyginamas su padaryta žala vartotojo ekonominiams interesams. Taikomų baudų dydis bei ribos nėra diferencijuotos pagal komercinio veiklos subjekto veiklos statusą, tos pačios baudos numatytos taikyti tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. Tas pats 13 straipsnis numato baudos nustatymą pagal minimalios ir maksimalios sumos vidurkį (1.000 – 30 tūkst. Lt), atsižvelgiant į nustatytas lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Taigi, pradinis galimos baudos dydis, nesant atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, prilyginamas 15 tūkst. Lt, o tokių aplinkybių buvimo kiekio ir reikšmingumo nustatymo neaiškumas dar labiau verčia abejoti šiuo įstatymu siekiamą įteisinti maksimalią baudą – 120 tūkst. Lt, esant pažeidimą sunkinančioms aplinkybėms.

8. Diskutuotina įstatymo projekto 13 str. nuostata nustatyti baudos minimumą. Analizuojant analogiškas kitų kontrolės institucijų nuobaudų skyrimo funkcijas pastebėtina, kad baudos minimumas nėra nustatomas (LR Draudimo įstatymo 201 str., LR Vertybinių popierių įstatymo 47 str.). Baudos minimumo nustatymas daro negalimu mažesnės piniginės baudos nei žemutinė sankcijos riba skyrimą, o tuo yra ribojamos galimybės individualizuoti piniginę baudą. Siūlytume panaikinti įstatymo projekto 13 str. numatytą baudos minimumą.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu reglamentavimas yra ypač jautrus klausimas. Šis įstatymas bus taikomas kaip konkretus teisės aktas, reglamentuos nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo ir sankcijų skyrimo procedūrą, todėl, mūsų nuomone, siekiant užtikrinti tinkamą įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir skaidrią vartotojų teisių apsaugą, aukščiau nurodytų nekonkrečių sąvokų ir nesąžiningos veiklos požymių įstatyme reikėtų vengti.

Maloniai prašome atsižvelgti į aukščiau pateiktas pastabas ir patobulinti Įstatymo projektą.

Nepritarti

Spręsti pagrindiniam komitetui

Nepritarti

Spręsti pagrindiniam komitetui

Nepritarti

Spręsti pagrindiniam komitetui

Pritarti įstatymo projekte pateiktai formuluotei

4. Valstybės institucijų, savivaldybių pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba

(2007-11-12)

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos prašymu atliko Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercines veiklos vartotojų atžvilgiu įstatymo projekto Nr. XP-2538 (toliau – Projektas) antikorupcinį vertinimą.

Dėl minėto Projekto teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:

1. Projekto 2 straipsnio 14 dalyje yra neaiški vidutinio vartotojo sąvoka. Neaišku kokiais kriterijais bus vertinamas pakankamas vidutinio vartotojo informuotumas, jo protingas atidumas bei apdairumas, į kokius socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius bus atsižvelgiama.

2. Projekto 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad klaidinančia komercine veikla, kurios nereikia įrodinėti, laikoma veikla, pasireiškianti komercinės veiklos subjekto apgaulingu tvirtinimu, kad elgesio kodeksui pritarė kompetentinga institucija ar įstaiga.

Atkreipiame dėmesį, kad Projekto 11 straipsnyje nustatyta komercinės veiklos subjekto teisė nustatyti savo elgesio kodeksus, taip pat pareiga informuoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – Tarnyba) apie elgesio kodekso patvirtinimą. Tačiau nei šis straipsnis, nei kiti Projekto straipsniai nenumato komercines veiklos subjekto pareigos dėl išankstinio elgesio kodekso derinimo su Tarnyba ar Tarnybos teisės dalyvauti komercinės veiklos subjekto elgesio kodekso kūrimo procese (pavyzdžiui, Tarnybos teisės daryti įtaką elgesio kodekso nuostatomis reglamentuojamiems sprendimams ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, kad iš Projekto lieka neaišku, ar Projekto 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis numatoma komercines veiklos subjekto pareiga informuoti Tarnybą apie elgesio kodekso patvirtinimą prilyginama elgesio kodekso suderinimui su Tarnyba. Manome, kad toks neaiškumas gali sudaryti sąlygas nepagrįstam nuobaudų (baudų arba įspėjimų) komercinės veiklos subjektams skyrimui. Tuo atveju, jeigu minėtus klausimus numatoma reglamentuoti Projekte siūlomuose įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (pavyzdžiui, Projekto 11 straipsnio 2 dalyje numatomoje tvarkoje), siekiant užtikrinti tikslų įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir išvengti Projekte siūlomo įstatymo nuostatų taikymo dviprasmiškumų, siūlome minėtus klausimus (arba jų reglamentavimo įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose principus) nustatyti Projekte.

3. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje numatomos didelės skiriamos baudos diferencijavimo galimybės, tačiau nei minėtame, nei kituose Projekto straipsniuose nekonkretinama baudų diferencijavimo tvarka (pavyzdžiui, Projekte neišskiriami pažeidimų sunkumo ir/ar pavojingumo laipsniai, todėl lieka neišnagrinėti konkrečios baudos dydžio nustatymo klausimai; baudos dydžiai nesiejami su faktiškai dėl pažeidimo atsiradusiais žalingais padariniais ir pan.). Toks Projekte siūlomų nuostatų nekonkretumas, ypač atsižvelgiant į minėtą pastabą, išplečia subjektų, turinčiu teisę skirti baudas, diskrecijos ribas.

4. Atsižvelgiant į pateiktą pastabą svarstytinos Projekto 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis numatoma, kad tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis ir juo nepadaroma esminės žalos vartotojų interesams, Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už nesąžiningą komercinę veiklą gali taikyti įspėjimą neskirdama baudos – Projekto nuostatos nenumato pažeidimų diferencijavimo pagal jų pavojingumo laipsnį (arba atsiradusią žalą) vartotojų interesams, todėl, vadovaujantis Projekto nuostatomis, negalima objektyviai nustatyti konkrečios veiklos žalingų padarinių vartotojų interesams įtakos (ir nereikalaujama). Toks įstatymo nuostatų neapibrėžtumas gali sudaryti sąlygas subjektų, turinčių teisę priimti sprendimus dėl nuobaudos skyrimo, korupcijai.

5. Manome, kad svarstytinos Projekto 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad skiriamos baudos dydis gali būti diferencijuojamas pagal komercines veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais dydį, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti atsižvelgiama į faktinę pažeidimu padaromą žalą, o ne į subjekto komercines veiklos rezultatyvumą praeityje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais komercinės veiklos subjektas galėjo dirbti nuostolingai, o einamaisiais metais dėl nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu subjektas turės didesnį pelną. Šiuo atveju, skiriant baudą, nebus atsižvelgiama į dėl nesąžiningos komercinės veiklos gautas pajamas.

Atsižvelgdami į tai, kad Projekto nuostatos neužtikrins už nesąžiningą komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu pažeidimo padarymą skiriamos nuobaudos dydžio adekvatumo, siūlome Projekte nustatyti skiriamos baudos dydžio nustatymo principą atsižvelgiant į faktiškai padarytą žalą.

6. Projekto 13 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „atsakomybę sunkinančiomis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, toliau tęsė pažeidimą, nepaisydami šiame straipsnyje nurodyto įspėjimo...“.

Atkreipiame dėmesį, kad Projekto 13 straipsnyje „įspėjimo“ sąvoka vartojama nuostatose apie nepiniginio pobūdžio nuobaudos už mažareikšmį pažeidimą skyrimą. Todėl lieka neaišku, ar minėtos nuostatos apima atvejį, kai už nesąžiningą komercinę veiklą įspėjimu baustas komercinės veiklos subjektas toliau tęsia pažeidimą (jeigu taip, tai kaip šiuo atveju turėtų būti skiriama nuobauda, kadangi pažeidimo pobūdis nepasikeitė – jis mažareikšmis), ar daroma prielaida, kad pakartotinis nesąžiningos komercinės veiklos pažeidimo padarymas laikomas sunkinančia aplinkybe (jeigu taip, siūlome tai atitinkamai nustatyti Projekte).

7. Projekte numatoma dėl nesąžiningos komercinės veiklos nukentėjusiųjų vartotojų aktyvi teisinė pozicija: vartotojas, siekdamas apginti savo interesus, privalės išmanyti Projektu siūlomą įstatymą ir kitus, pavyzdžiui, ginančius vartotojų teises, teisės aktus. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, atsižvelgiant į Projekte numatomos reglamentacijos naujumą nacionalinėje teisės sistemoje, siekiant užtikrinti jo įgyvendinimą, būtina, kad nesąžiningos komercinės veiklos kontrolę įgyvendinančios institucijos galėtų priimti sprendimus dėl Projekte apibrėžtų vertybių pažeidimų tyrimo atsižvelgiant į kitus, Projekte nereglamentuojamus, informacijos šaltinius. Pavyzdžiui, gavus informaciją pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2007, Nr. 12-488) (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) – neatmetama prielaida, kad pereinamuoju laikotarpiu vartotojai dėl asmeninių interesų pažeidimų, nors ir turinčių nesąžiningos komercinės veiklos požymių, kreipsis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau atsižvelgiant į Projekto nuostatas dėl reikalavimų prašymuose (skunduose) nurodyti nesąžiningos komercinės veiklos faktines aplinkybes (Projekto 16 straipsnio 1 dalis), taip pat Projekte numatomas galimybes atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą nesant faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti nesąžiningos komercinės veiklos pažeidimą (16 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir pan., manome, kad Projekto nuostatos neužtikrintų visapusiško ir objektyvaus nesąžiningos komercinės veiklos atvejų tyrimo. Be to, nenustačius pareigos atlikti tyrimą gavus duomenų kitais teisėtais būdais (pavyzdžiui, gavus informaciją Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka), Projektu siūlomame įstatyme, atsižvelgiant ir į kitas pateiktas pastabas, susidarytų sąlygos korupcijos apraiškoms nesąžiningos komercinės veiklos kontrolę įgyvendinančiose institucijose. Kad būtų to išvengta, siūlome nustatyti, kad institucijos privalo pradėti tyrimą, gavusios informaciją apie pagrįstas prielaidas dėl nesąžiningos komercinės veiklos pažeidimo padarymo.

Pritarti

5. Asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai, pataisos, pastabos:

6. Komiteto pasiūlymai, pataisos, pastabos: Iš esmės pritarti pateiktam įstatymo projektui ir pasiūlyti pagrindiniam (Teisės ir teisėtvarkos) komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento bei kitas pastabas, kurioms pritarė komitetas.

7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu

8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Saulius Lapėnas

9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta

Komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė