|
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NESĄŽININGOS KOMERCINĖS VEIKLOS VARTOTOJŲ ATŽVILGIU ĮSTATYMO PROJEKTO
2007-10-08 Nr. XP – 2538
Vilnius
Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.
Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projektu siūloma, perkeliant į Lietuvos nacionalinę teisę Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB (toliau - Direktyva), reglamentuoti nesąžiningą komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva apima visas ūkinės komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu sritis ir į tai, kad įstatymas bus taikomas iki civilinio sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu ir jį sudarius, siūlytume vartoti civiliniame kodekse vartojamą ir teisės teorijoje bei teismų praktikoje gerai žinomą ūkinės komercinės veiklos sąvoką. Kitu atveju, taikant įstatymą komercinės veiklos sąvoka gali būti aiškinama pernelyg siaurai ir tuo būtų pažeistos vartotojų teisės.
2. Projekto 1 straipsnio 2 dalyje tikslintina sąvoka “teisiniai reikalavimai dėl skonio ir padorumo”, nes neaiškus jos turinys. Taip pat nesuprantama, kodėl siūloma nustatyti, kad nurodyti reikalavimai nėra laikomi ekonominiais interesais (Direktyva pateikia prekybos gatvėje pavyzdį). Atsižvelgiant į Direktyvos preambulės 7 punktą būtų tikslingiau nustatyti, kokiems konkretiems santykiams įstatymas netaikomas.
3. Projekto 1 straipsnio 5 dalis taisytina, atsižvelgiant į Direktyvos 3 straipsnio 4 dalį. Teikiamo įstatymo atžvilgiu specialūs įstatymai turėtų būti ne tik tie, kurie nustato reikalavimus informacijai, kurią reikia suteikti vartotojams vykdant komercinę veiklą, bet ir tie, kurie reglamentuoja kitus konkrečius nesąžiningus komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu aspektus.
4. Projekto 2 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžio “tiekimu” įrašytinas žodis “teikimu”, nes prekės yra parduodamos, o paslaugos – teikiamos.
5. Projekto 2 straipsnio 5 dalis tobulintina. Siūlytume išbraukti žodžius “prekyba, amatu”, nes pagal civilinę teisę tai yra verslo rūšys, o vietoj žodžio “profesija” įrašyti žodžius “profesine veikla”. Atsižvelgiant į Direktyvos 2 straipsnio (b) punkto nuostatas, aptariama projekto dalis pildytina nuostata dėl asmenų, veikiančių komercinės veiklos subjekto vardu ar jo naudai.
6. Projekto 2 straipsnio 7 dalis tobulintina. Pagal Direktyvos 5 straipsnio 3 dalį, nuostatos dėl pažeidžiamų vartotojų gali būti taikomos, esant 3 sąlygoms: (1) vartotojai yra pažeidžiami dėl jų psichinės ar fizinės negalios, amžiaus ar patiklumo; (2) ūkinė komercinė veikla iškreipia būtent pažeidžiamo vartotojo (ne jo, kaip vidutinio vartotojo apskritai) ekonominį elgesį; (3) šios veiklos poveikis yra toks, kurio komercinės veiklos subjektas galėjo pagrįstai tikėtis. Aptariamoje straipsnio dalyje nėra trečiosios sąlygos. Ji yra 3 straipsnio 3 dalyje. Siūlytume arba visai atsisakyti pažeidžiamos vartotojų grupės apibrėžimo 2 straipsnyje, nes ši sąvoka vartojama tik 3 straipsnio 3 dalyje, arba ją tobulinti.
7. Projekto 2 straipsnio 9 dalyje pateikiama “produkto” samprata taisytina. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2 straipsnio (c) punktą produktu yra bet kurios prekės ar paslaugos, manytume, kad produktu turėtų būti laikoma ne tik teisių ir pareigų visuma (turtinis kompleksas), bet teisės ir pareigos, taip pat veiksmai ir jų rezultatai, kurie yra tokių sutarčių, kaip ranga, vežimas dalyku.
8. Projekto 5 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje vietoj žodžio “toliau” įrašytini žodžiai “šioje dalyje”.
9. Projekto 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte neaiški žodžių junginio “atitikties paskirties” reikšmė, todėl punktas tikslintinas.
10. Projekto 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos tobulintinos. Pagal Direktyvos 6 straipsnio (f) punktą, informacija neturi klaidinti dėl komercinės veiklos subjekto tapatybės. Manytume, kad juridinį asmenį identifikuoja ne tik jo teisinė forma, bet ir jo pavadinimas. Be to, vartotojui gali būti svarbus juridinio asmens teisinis statusas (likviduojamas, reorganizuojamas).
Be to, neaišku, ką reiškia klaidinanti informacija dėl komercinės veiklos subjekto “santykių”. Pagal Direktyvos anglišką tekstą galima manyti, kad turimi galvoje komercinės veiklos subjektų ūkiniai komerciniai ryšiai, taip pat komercinės veiklos subjektų – fizinių asmenų giminystės ryšiai.
11. Pagal projekto 6 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį ir 8 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį nėra aišku, ar juose minima “vidutinio vartotojo” sąvoka apima ir pažeidžiamos vartotojų grupės vidutinį vartotoją.
12. Vadovaujantis Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reikėtų tikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotę “jeigu jis neaiškus”. Galima būtų pasiūlyti rašyti taip, kaip aptariamo straipsnio 3 dalyje: “jeigu jis neaiškus iš kitų aplinkybių”.
13. Projekto 6 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių “informacijos perdavimo priemonės” siūlytume rašyti žodžius “visuomenės informavimo priemonės”, kad kilus neaiškumui dėl jų turinio, būtų galima vadovautis Visuomenės informavimo įstatyme pateiktu visuomenės informavimo priemonės apibrėžimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos (anglų kalba) 7 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka “media”.
14. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas tikslintinas, nes neaišku, kieno vykdymo tvarka turima omenyje.
15. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 5 punktas taisytinas. Pagal pateiktą redakciją galima suprasti, kad aptariamame punkte kalbama tik apie tuos atvejus, kai teisė vienašališkai nutraukti sandorius yra suteikta komercinės veiklos subjekto ir vartotojo sutartimi. Tačiau pagal Direktyvos anglų kalba 7 straipsnio 4 dalies (e) punktą, turi būti nurodytas teisės vienašališkai nutraukti sandorį buvimas[1]. Pavyzdžiui, CK 6.750 straipsnis nustato turisto teisę bet kuriuo metu atsisakyti sutarties.
16. Abejotina įstatymo projekto 7 straipsnio 18 punkte esančios nuostatos vertimo iš anglų kalbos tikslumu ir tuo pačiu pačios nuostatos prasme, t.y. formuluotės “išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su atsakymu į komercinę veiklą” (pabr. mūsų) vertimas iš anglų kalbos nėra tikslus, o jos prasmė įstatymo kontekste neaiški.
17. Projekto 7 straipsnio 20 punkto redakcija tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad amatininkas pagal Lietuvos teisę verčiasi ūkine komercine veikla ir šia prasme yra verslininkas.
18. Projekto 8 straipsnio 2 dalyje po žodžio “prievarta” įrašytini žodžiai “įskaitant fizinės jėgos panaudojimą”, kaip ir aptariamo straipsnio 1 dalyje, kad nekiltų teisės aiškinimo problemų.
19. Dėl projekto 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos I priedo 29 punkto nuostatos. Projekto rengėjai siūlo nerašyti išimties, nurodytos Direktyvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad CK nėra imperatyvios normos, apskritai draudžiančios sandorius, nurodytus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB 7 straipsnio 3 dalyje. Todėl svarstytina, ar nereikėtų projekte numatyti ir Direktyvos I priedo 29 punkte nurodytos išimties.
20. Projekto 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nuostatų, išskyrus šio straipsnio 2 dalies nuostatas, laikymąsi kontroliuoja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Pagal projekto 12 straipsnį komercinės veiklos subjektai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnį vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus nagrinėja ne tik Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, bet ir šiame ir kituose įstatymuose nurodytos institucijos.
Šiuo metu galiojantys specialūs teisės aktai, reguliuojantys atskirų komercinės veiklos sričių santykius, taip pat nustato pareigas ir draudimus, analogiškus projekte siūlomiems įtvirtinti pareigoms ir draudimams. Pavyzdžiui, Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo viešai skelbti skaidrią informaciją apie teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, standartines teikimo sąlygas, paslaugų kokybę. Skelbiamos kainos ir tarifai galutiniams paslaugų gavėjams turi būti nurodomi aiškiai ir tiksliai. Šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nustatyta taikomųjų programų sąsajų savininkų pareiga sąžiningomis, protingumo kriterijus atitinkančiomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis už tinkamą atlyginimą pateikti visą informaciją, kuri reikalinga, kad skaitmeninės televizijos paslaugų teikėjai galėtų teikti visas taikomųjų programų sąsajos palaikomas paslaugas visiškai funkcionalia forma.
Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad energetikos įmonės savo veikimo teritorijoje energijos vartotojams ir savivaldybių institucijoms teikia informaciją apie efektyvų energijos išteklių ir energijos vartojimą, saugų ir efektyvų energetikos objektų bei įrenginių naudojimą, statomus, rekonstruojamus energetikos objektus ir įrenginius, energijos kainas bei energijos vartotojams teikiamas paslaugas.
Aptariamieji įstatymai kartu numato ir specialias institucijas, įgaliotas tirti galimus nesąžiningos komercinės veiklos atvejus ir taikyti sankcijas. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1 dalį iškilus ginčui tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši išankstine ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Be to, Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę taikyti ekonomines sankcijas ūkio subjektui, kuris nesilaiko vertimosi elektroninių ryšių veikla sąlygas nustatančių teisės aktų ar elektroninių ryšių išteklių naudojimo sąlygų, įskaitant vartotojų, paslaugų gavėjų teisių (74 straipsnio 1 dalis).
Pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja fizinių asmenų skundus dėl energijos pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Pagal 17 straipsnio 5 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, be kita ko išduoda, sustabdo, panaikina energijos perdavimo, skirstymo, laikymo, tiekimo licencijas, kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą; turi teisę įpareigoti energetikos įmones sudaryti sutartis dėl energijos perdavimo, skirstymo ar tiekimo, kai energetikos įmonės nepagrįstai atsisako trečiajai šaliai suteikti paslaugas ar tiekti vartotojams energiją ir t.t.
Draudimo įstatyme taip pat yra normų, susijusių su vartotojų teisių apsauga. Jame nurodytos Draudimo priežiūros komisijos teisės vartotojų teisių apsaugos srityje, vartotojų ginčų su draudikais nagrinėjimo tvarka (77, 181, 192, 193, 207 straipsniai).
Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, ar projekte siūlomas teisinis reguliavimas yra pagrįstas ta apimtimi, kuria Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai suteikiama teisė kontroliuoti nesąžiningos komercinės veiklos atvejus tose srityse, už kurių priežiūrą jau yra paskirtos atsakingos institucijos. Nepašalinus šios abejonės, taikant įstatymą gali kilti institucinio dualizmo (funkcijų dubliavimo), dvigubo baudimo už tą patį pažeidimą ir kitos problemos.
21. Pagal Direktyvos 12 straipsnį: “Valstybės narės privalo teismams ir administracinėms institucijoms suteikti įgaliojimus, kurie 11 straipsnyje minėtose civilinėse ir administracinėse bylose įgalintų juos:
a) reikalauti, kad prekybininkas pateiktų įrodymus dėl su komercine veikla susijusių faktinių pareiškimų tikslumo, jei, atsižvelgiant į prekybininko ar kitos bylos šalies teisėtus interesus, toks reikalavimas pagal tam tikros bylos aplinkybes atrodo tikslingas; ir
b) laikyti, kad faktiniai pareiškimai yra netikslūs, jei pagal a punktą reikalaujami įrodymai nėra pateikti arba jei teismas ar administracinė institucija juos laiko nepakankamais.”
Tačiau pagal projekto 10 straipsnį tokie įgaliojimai suteikiami tik Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Jei šio straipsnio redakcija nebus pakeista, teismai, spręsdami ginčus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, negalės taikyti Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punkto, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti teisme preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka aplinkybių.
22. Projekto 13 straipsnyje nustatyta, kad, “už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti baudą nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, kuri neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimai buvo padaryti šio straipsnio 6 dalyje nurodytomis atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, komercinės veiklos subjektams gali būti skiriama didesnė, iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų, bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartotojų interesams, Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos” (1 dalis). Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas Tarnybos nutarime (4 dalis). Projekto 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad komercinės veiklos subjektai, nesutinkantys su Tarnybos nutarimais dėl baudų ar įspėjimo taikymo, turi teisę per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo jiems dienos apskųsti nutarimą teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Šios projekto nuostatos diskutuotinos. Pažymėtina, kad projekte galimybė diferencijuoti teisinę atsakomybę, individualizuojant piniginės baudos dydį, yra (13 straipsnio 3-6 dalys), tačiau net įvertinus padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, negalima skirti mažesnės baudos nei įtvirtinta projekto 13 straipsnyje. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys). Vadinasi, teismas turi objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes ir pritaikyti tokią sankciją, kuri atitinka padarytos teisei priešingos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Jeigu teismas, įvertinęs visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, negali paskirti mažesnės piniginės baudos nei žemutinė sankcijos riba - minimali piniginė bauda, yra ribojamos jo galimybės individualizuoti piniginę baudą ir teisingai išspręsti bylą; kartu ribojamos teismo galimybės vykdyti teisingumą.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 13 straipsnyje numatytos baudos gali būti skiriamos ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. Tačiau Administracinių teisių pažeidimų kodekso dvyliktajame skirsnyje yra numatyta fizinių asmenų administracinė atsakomybė už teisės pažeidimus prekybos srityje. Priėmus teikiamą įstatymą, gali būti neaišku, kada fiziniai asmenys už tuos pačius pažeidimus atsako administracine tvarka, o kada pagal specialų įstatymą.
24. Projekto 17 straipsniu siūloma suteikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai teisę motyvuotu nutarimu nustatyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti galimai nesąžiningą komercinę veiklą. Tačiau neaišku, kokiu būdu bus galima priversti komercinės veiklos subjektus vykdyti nurodytus Tarnybos nutarimus.
25. Projekto 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Tarnybos nutarime turės būti nurodyta prašymo (skundo) nagrinėjimo data. Tikslesnis nutarimo rekvizitas būtų gal pačio nutarimo priėmimo data ir vieta.
26. Pagal projektą neaišku, ar vartotojas galės naudotis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštajame skirsnyje jam suteiktomis teisėmis, taip pat ir teise kreiptis tiesiogiai į komercinės veiklos subjektą ar į bendrosios kompetencijos teismą. Be to, projekto 24 straipsnio redakcija “ginčai dėl įstatymo taikymo” yra neaiški.
27. Projektu teikiamo įstatymo priede po skaičių "2006/2004" skliausteliuose įrašytinas direktyvos pavadinimas: "(Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva)".
Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis
Inga Jarukaitienė
Daina Petrauskaitė
Gediminas Sagatys