Antrasis
(264) iškilmingas posėdis,
skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti
2007 m. kovo 11 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.MUNTIANAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.JURŠĖNAS
PIRMININKAS (V.MUNTIANAS). Gerbiamieji, iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, skelbiu pradėtą.
M.STROLYS (Seimo Posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, į iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas G.Kirkilas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Europos Parlamento nariai, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, diplomatinių misijų vadovai ir atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, pasipriešinimo tarybiniam okupaciniam režimui dalyviai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Sausio 13-osios organizacijų, tautinių bendrijų atstovai, nacionalinių kultūros ir meno, mokslo premijų laureatai, Lietuvos mokinių parlamento atstovai, kiti garbingi svečiai. Himnas.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
Gerbiamieji, toliau iškilmingam posėdžiui pirmininkauti kviečiame Seimo pirmąjį vicepirmininką Č.Juršėną.
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF*). Ekscelencija Prezidente, garbingieji svečiai, malonūs Seimo nariai, posėdį tęsiame. Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.Muntianas. Prašom.
Seimo Pirmininko V.Muntiano kalba
V.MUNTIANAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Ekscelencija Ministre Pirmininke, Ekscelencijos ambasadoriai, vyskupai, kolegos Seimo ir Vyriausybės nariai, Sąjūdžio steigėjai ir buvę jo vadovai, Nepriklausomybės Akto signatarai, mielieji šio iškilmingo posėdžio svečiai, ponios ir ponai!
Šiandien čia susirinko žmonės, artimiausi Kovo 11-ajai. Tarsi giminės. Kovo 11-osios žmonės… Susirinko prisiminti, kaip dar visai neseniai vienodai galvojo, vieningai tikėjo, vienbalsiai sprendė. Buvo vienodai gerbiami ir mylimi, kartu ėjo ir įėjo į Lietuvos istoriją. Susirinko atsigręžti į kelią, kurį pradėjo ir kuris kiekvieną Kovo 11-ąją tampa vis ilgesnis. Ir į priekį pasižiūrėti. Ar tiesus tas kelias? Ar nevairuojame į senus šunkelius? Ir pamąstyti, apsitarti, ar ne per lėtai einame, ar netyko pavojai, kitų ir pačių sukurti.
Leiskite pasveikinti visus jus, visus Kovo 11-osios žmones ir mūsų svečius iš viso pasaulio, mūsų laisvės atgavimo sukakties proga. Gaila, ne visi susirinko. Trūksta ir jau visada trūks Povilo Aksomaičio, Kazimiero Antanavičiaus, Juozo Bulavo, Juliaus Juzeliūno, Česlovo Kudabos, Jokūbo Minkevičiaus, Birutės Nedzinskienės, Vytauto Paliūno, Petro Poškaus, Raimundo Rajecko, Gintaro Ramono, Valerijono Šadreikos, Alfonso Žalio. Pagerbkime jų atminimą tylos minute. (Tylos minutė)
Gerbiamieji, šį vakarą sukaks 17 metų, kai čia, šioje istorinėje salėje, Sąjūdis perdavė valdžią Lietuvai. Perdavė tai, ką tuo metu jau turėjo. Iš paskutiniųjų dar pagalius į ratus kaišiojo tarp praeities ir ateities pasimetę savi, gąsdino ir grasino Maskva. Net Michailas Gorbačiovas, likus lygiai dviem mėnesiams iki mūsų Kovo 11-osios, dar buvo atlėkęs į Lietuvą su dviem užuominomis.
Viena užuomina buvo jo žmona Raisa – turėjome suprasti, kad vizitas labai geranoriškas, žmogiškas ir net šeimyniškas. Kita užuomina – laivyno ir sausumos kariuomenės vadai. Suprask: jeigu nesusitarsime šeimyniškai, gražiuoju, šnekėsimės kitaip – imperiškai. Tačiau nė viena iš dviejų užuominų nieko negalėjo pakeisti.
Lietuva jau buvo pajutusi nepriklausomybės dvasią, jos galią, artumą, tad trauktis jau nebeketino nei suviliota M.Gorbačiovo saldžiažodžiavimo, nei išgąsdinta jo generolų antpečių žibėjimo.
Trauktis ir nebuvo kur – oras jau kvepėjo laisve. Net dauguma svarbiausių imperijos įrankių Lietuvoje, tarybinių institucijų vadovai ir darbuotojai, vieni su džiaugsmu širdyje, kiti su nerimu, treti su širdgėla jau buvo paveikti Sąjūdžio arba perėję į jo pusę.
Žinoma, nekalbu apie Mykolo Burokevičiaus atskalūnus, KGB, tarybinę kariuomenę, atskirus imperijos tarnus. Bet svarbiausia – tauta jau buvo su Sąjūdžiu. Ji pati jau buvo Sąjūdis.
Lietuva visada bus dėkinga Sąjūdžiui už savo atgimimą kelioms kartoms, kurioms nusišypsojo laimė būti, gyventi su Sąjūdžiu, gyventi Sąjūdyje tada, XX a. pabaigoje. Tada, kai mūsų tūkstančiai rinkosi didžiausiose miestų ir kaimų aikštėse, rinkosi rinktis laisvę. Tie tūkstančiai jau žinojo, kad ateina Kovo 11-oji. Jie tik dar nežinojo, kaip vadinsis ir kad vadinsis Kovo 11-oji.
O ar atsimenate didįjį mitingą Vingio parke, kai susirinko ketvirtis milijono? Praėjus porai savaičių po šio mitingo, Maskvos Centrinės televizijos buvo priimamas jų užsakymu Lietuvos kino studijos sukurtas dokumentinis filmas „Kieno mūsų žemė“. Ir filme jau buvo šis mitingas, ir su to mitingo kadrais iš ekrano rusiškai skambėjo žodžiai (cituoju): „Pasižiūrėkite, kaip atrodo ketvirtis milijono. Maždaug tiek mūsų prieš penkiasdešimt metų gyvuliniuose vagonuose – į sibirus. Tik už tai, kad labai mylėjome žemę, kad buvome geri jos šeimininkai. Pasižiūrėkite, kaip atrodo ketvirtis milijono gyvas…“ (citatos pabaiga.) Tokio filmo Maskva niekada, o ypač Sąjūdžio metais, negalėjo priimti į savo ekranus, bet tąsyk priėmė be pastabų – išsigando. Gal to ketvirčio milijono, kuris gyvuliniuose vagonuose buvo išmestas į Rytus, į nebūtį, o gal tos laisvės, kurią pamatė gyvą Vilniaus Vingio parke ketvirtyje milijono mūsų širdžių? Tada TSRS Centrinė televizija kapituliavo prieš tuos du ketvirčius milijono. Visa TSRS prieš mūsų tris milijonus kapituliavo kiek vėliau. Tai buvo mūsų visų pergalė. Visi ja didžiavomės. Tai buvo nuostabiausias jausmas, toliau tautą vienijantis jausmas.
Paskui vieni pasijuto labiau nusipelnę, dar paskui – jau imta aiškinti ir aiškinama iki šiol, kad už tuos nuopelnus Lietuva jiems skolinga. O mes tada manėme, kad tai mūsų visų pergalė. Ir Nepriklausomybė mūsų visų, ir Laisvė visų, ir Sąjūdis. Prisipažinkime, klausimas įspūdingas: kiek man skolinga Lietuva? Baisus klausimas. Kažkaip neteko išgirsti kitokio klausimo: kiek aš skolingas Lietuvai? Kiek skolingas Laisvei ir Nepriklausomybei? Ar šis egoistiškas jausmas netapo mūsų visuomenės apolitiškumo ir „apilietiškumo“ priežastimi? Šiemet mūsų Nepriklausomybės šventę minime savivaldybių rinkimų fone. Dalyvavusių rinkimuose skaičius akivaizdžiai byloja, kad prastas šis fonas. Šitiek žmonių nusisuko nuo savo valstybės, jau netgi tapo madinga sakyti: aš politika nesidomiu. Net ir besidomintys ne vienas šitaip sako. Ir tai yra nelaimė. Kalti dėl to ir mes, politikai, deja, dar neretai politiką kompromituodami. Visada tokių rasis, nes politikai irgi – tik žmonės. Tik piliečių aktyvumas gali tokį skaičių sumažinti, pakeisti tais, kurie bus švaresni. Kuo mūsų piliečiai bus mažiau aktyvūs, tuo politika bus mažiau švari.
Manau, kad mūsų visuomenės pilietinimo procese galėtų aktyviau dalyvauti Kovo 11-osios žmonės. Jūs tai mokate daryti. Jūs tai jau esate darę ir padarę. Ar buvo kada nors visuomenė tokios aukštos politinės ir pilietinės brandos kaip tada, kai jūs pakėlėte ją atgimti? Juk ne vien prieš imperijas ar jų tankus tautą galima kelti. Galima ir prieš savą korupciją, savą populizmą, savą susvetimėjimą, savą abejingumą savo Lietuvai, savą gobšumą kitų ar valstybės sąskaita, savą parsidavimą ne Lietuvai ir savą klausimą: kiek man skolinga Lietuva?
Mielieji Kovo 11-osios žmonės, mielieji Lietuvos piliečiai, būkime arčiau vieni kitų kaip tada, kai mus pakėlė Sąjūdžio žmonės. Kuo arčiau vienas kito būsime, tuo daugiau mumyse bus Lietuvos. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu kalbėti Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų. Prašom, Ekscelencija Prezidente. Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininkas V.Muntianas.
Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba
V.ADAMKUS. Ačiū, pone pirmininke. Brangūs Lietuvos žmonės, Atkuriamojo Seimo nariai, Lietuvos Seime, Ekscelencijos viešnios ir svečiai! Esame istorinėje salėje, iš kurios Lietuva prieš septyniolika metų pasauliui paskelbė grįžtanti į laisvų valstybių šeimą. Kovo 11-osios Akte esmingai sutapo signatarų, politikų ir visos lietuvių tautos valia. Vieningi Lietuvos piliečiai tapo nepriklausomybę paskelbusio Seimo užnugariu ir moraline, ir politine, ir fizine prasme. Turbūt svarbiausiu to meto Lietuvos ženklu buvo piliečių pasitikėjimas savo rinktais parlamentarais ir parlamentarų atsakomybė piliečiams. Politikai, atstovaudami žmonėms, ne tik deklaravo laisvės siekį, bet ir dėjo visas pastangas, kad jis taptų realybe. Balsuodami už Sąjūdį, piliečiai tikėjo – programa bus vykdoma. Tai buvo moralės mokykla, tikrosios politinės atsakomybės mokykla.
Šiandien klausiu: ko galėtume tikėtis, jeigu analogiška situacija pasikartotų? Ar sulauktume tokios minios piliečių, pasiryžusių ginti savo Seimą ir jo skelbiamus idealus? Atsakykime į šį klausimą sąžiningai kiekvienas sau ir kartu pabandykime rasti atsakymą, kur slypi piliečių nuovargio, nepasitikėjimo, net ir nevilties priežastys, kodėl tokia didelė visuomenės dalis netiki, kad prasminga balsuoti ir išreikšti savo valią, kodėl šiandien abejojama valstybės institucijų veiksmingumu ar net paties valstybingumo verte. Deja, turime daugybę įrodymų, kad politikos Lietuvoje šiandien yra mažiau nei būtina visaverčiam valstybės gyvenimui. Per dažnai principus keičia siauri interesai, kurie leidžia susitarti partijoms nepaisant jų ideologinių ir vertybinių skirtumų. Ar tokioje situacijoje galima tikėtis, kad žmonės pasitikės mumis? Kuo galime pagrįsti pažangių permainų viltį, kai piliečius slegia nusivylimas ir įtarimas, kad pernelyg dažnai laimi ne vertybės ar idėjos, o pinigai ar interesai? Ieškau atsakymų į šiuos klausimus kartu su daugybe Lietuvos žmonių.
1991 metais atrodė, kad apgynėme tikrąsias vertybes, apgynėme savo laisvę, tačiau, matyt, iš tikrųjų nesugebėjome iš savo priesakų ir idealų pasisemti galios veikti. Neabejoju, kad nenoras imtis atsakomybės ir dirbti, negebėjimas atskirti, kas svarbiausia, yra didžiausia Lietuvos kliūtis siekiant spartesnės pažangos. Ar ne čia slypi daugelio mūsų problemų priežastis, kad pernelyg daug blaškomės, pasimetame smulkmenose, kad nesugebame išskirti darbo krypčių, kurios iš esmės lemia pažangą. Tarpukario Lietuvos pažangą šiandien ne vienas istorikas vadina fenomenalia. Jos varomąja jėga tapo sutelktas intelektas, finansai ir darbas, švietimo bei žemės reformos. Ar ne tokio tikslingumo mums labiausiai trūksta šiandien? Juo labiau kad turime tikrai vertingų tarptautinės politikos ir viešojo gyvenimo, ūkio ir kultūros laimėjimų, turime talentingų ir darbščių žmonių, norinčių pritaikyti savo talentus ir gebėjimus čia, Lietuvoje.
Manau, kad šiandien turime ryžtis versti naują mūsų visų Lietuvos istorijos puslapį ir stiprinti atsakomybe grindžiamą politiką. Turime didžiuotis savo šalimi ir jos žmonėmis. Privalome tikėti savo Lietuva ir puoselėti viltį, kad mokame gyventi kitaip, kad kuriame ateitį, kokios visi trokštame. Turi rastis rūpestis Lietuva, o ne jos įvaizdžiu, nes gyvenimas ne kartą įrodė, kad ne popieriniai projektai, o proveržiai ir pažangai tarnaujantis talentas bei kantrus darbas sukuria geriausius valstybių įvaizdžius, neatsižvelgiant į jų dydį ar gyventojų skaičių. Mokykimės ir mokėkime pasisemti iš tos patirties. Manau, kad turime pakankamai išminties atskirti tai, kas iš tikrųjų reikšminga, kas artina mūsų lūkesčius prie realybės, o Lietuvą prie pažangos.
Šiandienos Lietuvoje labiausiai trūksta ryšio tarp žodžio ir tesėjimo, tarp tikrųjų vertybių ir jų realizavimo, tarp veiksmo ir atsakomybės. Sugrąžinti piliečių viltį ir susigrąžinti jų pasitikėjimą galima tik viena priemone – atsakomybe. Tik taip įveiksime nusivylimą, įkvėpsime naujo tikėjimo nepriklausoma Lietuva. To paties, kuris mus lydėjo, kuriuo taip didžiavomės prieš 17 metų atkurdami nepriklausomą valstybę. Tikėjimas, optimizmas, atsakomybė ir sąžinė tebūna nuolatiniai palydovai ateities Lietuvos kūrybos kelyje. Noriu dar pabrėžti galbūt svarbiausia – išbraukime iš savo gyvenimo cinizmą.
Taip matau neatidėliotinų darbų kryptį, taip suprantu visų politikos ir valdžios grandžių paskirtį. Sveikinu Lietuvą su nepriklausomybės atkūrimo švente, linkiu, kad ir mūsų šiandieniniai idealai, ir mūsų darbai vis dėlto sutaptų su 1990 metų kovo 11-ąja. Labai jums ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS (V.MUNTIANAS). Dėkojame Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidentui ir kviečiame kalbėti jo Ekscelenciją Kaišiadorių vyskupą Juozapą Matulaitį.
Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio kalba
J.MATULAITIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Atkuriamojo Seimo nariai ir signatarai, Lietuvos Seime, svečiai ir brangūs Lietuvos žmonės! Džiaugiuosi galėdamas šiandien jus visus pasveikinti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos Seimo salėje, kuri yra politinio Lietuvos gyvenimo širdis. Čia 1990 m. kovo 11 d. buvo įvykdytas lemiamas posūkis lietuvių tautos istorijoje – atkurta nepriklausomybė. Tai didelė Dievo dovana ir malonė, kad tokia negausi tauta sugebėjo išsaugoti tiek tryptą ir naikintą tautinį identitetą ir atkurti valstybingumą.
Giliau pažvelgę į lietuvių tautinio identiteto ir valstybės formavimosi istoriją pamatysime, kad istoriškai sudėtingiausiais momentais ne karinė galia, bet dvasinė tautos stiprybė atliko svarbiausią vaidmenį. Galbūt dėl to lietuviai savo istorijoje ne tiek ginklais, kiek karšta meile Tėvynei ją gynė ir iškovojo laisvę.
Tiesa, šiandien atsiranda žmonių, nusivylusių gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje. Tarsi girdimas jų pasakymas: „Ne tokios Lietuvos norėjome“. Galbūt tai yra dėl to, kad dažnai mūsų valstybinis mąstymas nukreiptas tik į materialinę gerovę: didžiuojamės dalyvavimu tarptautinėse misijose, įsijungimu į tarptautines organizacijas, statistikų sudarinėtojai pristato greitais tempais augančią ekonomiką. Visa tai girdint būtų galima džiūgauti, jei savęs neklaustume: o kaip su tautos dvasine sveikata? koks tautos moralinis veidas? ar tauta gali keltis ir eiti į užtikrintą ateitį be vidinio dvasinio atsinaujinimo? ar tauta pajėgs būti laisva, klimpdama į naują vergystę, kuri moderniai vadinama įvairių rūšių priklausomybėmis? Popiežius Benediktas XVI sakė Lietuvos vyskupams: „Evangelijos tiesa nesuvaržo žmogaus laisvės ir autentiško visuomenės vystymosi; priešingai, padeda išsaugoti žmogiškumą, leidžia visiškai realizuotis ir atnaujinti visuomenę pagal švelnų bei reiklų meilės įstatymą.“
Brangieji, daug norime, daug siekiame, tačiau ne visada suprantame, kad tik nuvalę moralinį savo, o kartu ir visos tautos veidą būsime stiprūs kaip valstybė. Šiuos pamąstymus norėčiau užbaigti garbingos atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžiais: „Su pasitikėjimu Dievo Apvaizda žvelkime į mūsų tautos ateitį ir ryžkimės būti išmintingais mūsų tautos ateities kūrėjais, kurie statys savo tautos rūmus ne ant byrančio nerūpestingo gyvenimo smėlio, bet ant tvirtų tikėjimo ir krikščioniškos dorovės pamatų.“
Dar kartą sveikinu visus ir linkiu santarvės dvasioje stiprinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Jo Ekscelencijai vyskupui. Kalbės Europos Parlamento narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Landsbergis. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Ekscelencijos Prezidente, Vyskupe, ambasadoriai, aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai, malonūs svečiai, Seimo vadovai ir nariai! Kovo 11-oji yra atgimusios Lietuvos šventė, jos garbės ir orumo atkūrimo diena. Būtent todėl, kad Tėvynės garbė ir orumas dabartinėje Lietuvoje nėra labiausiai vertinami dalykai, nekalbant jau apie neginamą asmenų, net ir žuvusio aukšto pareigūno, garbę, prisipažinsiu, kad pirmąsyk abejojau, ar verta man šiandien čia kalbėti.
Esame atsidūrę prieš galimą didelį pažeminimą. Ir todėl, kad Seimas nenorėjo ryžtingai jo išvengti, ir todėl, kad, šmėkštelėjus grėsmei, kai kurie partijų veikėjai dėl naudos pabūti Vilniaus valdžioje sutiktų su tarptautine Lietuvos nešlove. Taip atsitiktų, jeigu sostinei vadovautų du asmenys iš vienos politinės grupės, deja, kaip tik labiausiai žinomi Europoje savo negarbinga praeitimi. Tai dar prasčiau, negu prieš kurį laiką Lietuvą neigiamai išgarsinęs Kauno mero Vytauto Šustausko atvejis.
Šįkart ypatingai susiklosčiusi Vilniaus porinkiminė padėtis mane skatina kreiptis į Lietuvos socialdemokratų partiją ir jos vadovybę: tiesiog prašau, nepaisant pagundų, nenueiti dumblo keliu. Taip kalbu, kadangi politinis primityvizmas, iš kurio jau atrodėme išbridę, grįžta ir kėsinasi į savo pusę patraukti vis platesnį spektrą.
O dabar, kaip sakydavo senovės romėnai, ištaręs ir palengvinęs širdį, jau galiu žvelgti į Kovo 11-ąją.
Smagu, kai žmonės švenčia. Septyniolikmetė jaunoji Lietuva džiaugiasi laisve. Kita vertus, ji dar nespėjo subręsti ir apsispręsti, kokia iš tiesų nori būti.
Greitis buvo superinis
gatvėmis Tėvynės.
Nė gyvenimo negaila,
o numirti – kvaila.
Kasdien keliuose – kraupios, lengvabūdiškos, beprasmės mirtys. Iš kur tai Lietuvoje, kuri ir šiaip mažiau pagimdo, negu laidoja, tad pamažu išmirs? Iš kur abejingumas, nemeilė gyvenimui ir pratrūkstanti neapykanta žmogui, nejautra kito skausmui, žalojanti vis jaunesnius? Vis dėlto tai iš ten, iš jaunosios kartos, želia ir gražus vilties atžalynas.
O vyresnioji visuomenės dalis dar tebestato Babelį, nesuranda bendros kalbos dėl svarbiausių, bet primirštų vertybių.
Sustokime, pažvelkime vieni į kitus ir apsibrėžkime, atidėję partiškumus, kartu su ne valdžios organizacijomis ir bendruomenėmis, kas mums svarbiausia, jei norime, kad Lietuva stiprėtų ir išliktų. Esminiai gyvenimo kultūros išmėginimai ateina visai Europai, laikrodis muša be penkių dvyliktą, tad ką kalbėti apie vis dar žaizdotą, imunitetų stokojančią Lietuvą. Nieko nebus be gyvenimo ir Tėvynės meilės, jei to neugdysime, be šeimos ir vaikų, be asmenybės pagrindų ir veiklos perspektyvų, galų gale be tikro visų rūpesčio visuomenės dvasine būsena ir psichine sveikata. Tą jau vakar buvo laikas suvokti. Nieko nebus, jei gyvensim tik nuo rinkimų iki rinkimų, vis galvodami daugiausia, kaip čia pamaloninti rinkėjus. O ateities visuomenės vaizdas, kokia bus Lietuvos dvasia – ne vien gamyba, kas jį projektuoja?
Dvasia ir moralė – valstybės pagrindas, todėl rinkėjų papirkinėjimą turėtume vertinti kaip valstybės griovimą. Čempionai žinomi. Nesąžiningą teismą, kuris atvirai apgauna nukentėjusiuosius, valykime ir skirkime tik dorus žmones. Sveikata – brangiausias turtas, bet šio turto mažėja, valstybės įstaigoms labiau rūpinantis kitais turtais.
Ar tai jaunos išsilaisvinusios Lietuvos brandos problemos, ar senojo paveldo įšalas?
Atsakykime sau į visus klausimus, pradėdami nuo pagrindinių.
Bemaž prieš dvidešimtį metų jau šurmuliavo, piliečių susirinkimais kilo Sąjūdis: norime gyventi kitaip! Ar dabar jau nenorime? Nesame teritorija ir darbo jėga, bet žmonės ir tauta savo žemėje. Tą pasakydavom ponams draugams iš tolimo svetimo „centro“, nepaisėm jų nesupratėliško pykčio ir kilom kurti savarankiško gyvenimo, demokratinės Lietuvos valstybės.
Kovo 11-ąją prieš 17 metų kaip tik čia pasakėme pasauliui ir sau pasirašėme: „Nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė!“ Dabar mūsų užduotis – išsikovoti nepriklausomą visuomenę, tai yra išlaisvintą nuo senų ir liguistų priklausomybių. Pirmiausia liaukimės bent rusiškai keiktis, nors gyvenimas ir mokytų, kad kitaip tavęs nesupranta. Vis dar! Čia pat ir alkoholizmas, ir kitų socialinių ligų virtinė.
Vaikeliai, artimą pagelbėkit –
Bažnyčia mokė meiliai.
Dabar juos engia sugyventiniai,
virtuvėj žvilga peiliai.
Bet pavasaris atneša viltį. Grįžta kregždutės, nešaudykim gandrų, pagerbkim skruzdėlę. Apie tai perskaitysiu jums nežinomą Maironio eilėraštį.
Kada nors Lietuva
bus ne ta
jau kita –
pasiryš
atsigaus iš po blūdo.
Tautos vėl pasakys:
vėl pabudo!
Prisimins Lietuva
kaip tas buvo kada
jai padorumas pritiko.
Lauką žalią vagos
mažą vaiką užstos
ir Kudirkos medaliais
nepuoš išdavikų.
Ačiū už jūsų malonų dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju Europos Parlamento nariui Vytautui Landsbergiui. Kviečiame kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Kolesnikovą.
V.KOLESNIKOVAS. Pone Prezidente, pone Pirmininke, gerbiamieji kolegos signatarai, ponios ir ponai. Pastaruoju metu tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje formuojama nuomonė, kad neprižiūrimas ir netvarkomas kultūros paveldas. Tai paskatino mane šia iškilminga proga trumpai pristatyti, kas Lietuvos valstybėje buvo daroma anksčiau ir daroma dabar siekiant išsaugoti kultūrinį palikimą ateities kartoms.
Dar XV amžiuje Popiežius Povilas II, vėliau Sikstas IV išleido bules, ginančias meno paminklus. 1919 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu, kurį pasirašė Prezidentas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas Mykolas Šleževičius, buvo įkurta Valstybinė archeologijos komisija. Komisijos tikslas buvo „rinkti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities liekanas, susipažinti su surinktomis svetur, rūpintis grąžinti išvežtas iš Lietuvos.“ Lietuvos inteligentijai kėlė nerimą kultūros palikimo padėtis ir jo nykimas.
1933–1934 metais buvo nugriauta senoji Kernavės ir Perlojos bažnyčios, Kaune ant Jėzuitų ir Bernardinų vienuolynų užstatyti du nauji aukštai, iškirsti nauji langai, sugadinti Perkūno namai. 1936 metais Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės iniciatyva buvo priimtas šio muziejaus įstatymas. Šio įstatymo pagrindu Lietuvos kultūros paveldo apsauga perėjo muziejaus kompetencijon. Muziejaus iniciatyva nuo griovimo pavyko apsaugoti Užvenčio ir Rumšiškių bažnyčias, Radviliškio varpinę, nuo sunykimo gelbėtos Kauno, Panemunės, Raudonės pilys. Valstybė išpirko Apuolės, Seredžiaus, Norkūnų piliakalnius, Kauno pilies teritoriją, iš Punios piliakalnio teritorijos iškeltos keturios sodybos.
Lenkų okupuotame Vilniaus krašte prieškariu įsteigta Vyriausiojo paminklų konservatoriaus įstaiga. Vilniuje buvo tiriamos ir konservuojamos Aukštutinės pilies liekanos, paminklotvarkos darbai buvo atliekami Katedroje ir Šv. Kazimiero, Šv. Teresės, Trinitorių, Vizitiečių, Misionierių bažnyčiose, Aušros Vartų koplyčioje. Taip pat buvo tiriama, konservuojama ir restauruojama Trakų salos pilis. Iš suvestinių matyti, kad Vilniuje konservuota ir restauruota 21 bažnyčia, 11 civilinių pastatų, periferijoje – 7 bažnyčios ir 4 civiliniai objektai.
Antrojo pasaulinio karo nelaimės neaplenkė ir kultūros paminklų. Vilniuje nukentėjo Aukštutinės pilies bokštas, Vilniaus ir Klaipėdos senamiesčiai, juose esančios bažnyčios, apgriautos Raudonės ir Raudondvario pilys, Raseinių vienuolynas ir kitų miestų paminkliniai objektai. Sovietinį laikotarpį galima apibūdinti taip: šimtai bažnyčių, cerkvių, sinagogų buvo uždaryta ir paversta sandėliais, klubais ir panašiai.
Iki 1975 metų Lietuvoje palaipsniui buvo sukurta respublikinė ir vietinė paminklosaugos institucijų ir tarnybų sistema. Per šį laikotarpį buvo sudaryta daugiau kaip 300 paveldo objektų. Žymiausi to meto paminklotvarkos darbai yra: Vilniaus universiteto pastatų ansamblis, Šventų Jonų bažnyčia, Trakų salos pilis, Vilniaus Žemutinės pilies arsenalas, Biržų pilies rūmai, Raudondvario ir Raudonės pilys, Klaipėdos Kopgalio tvirtovė ir kiti objektai.
1988 metais prasidėjus atgimimo laikotarpiui ėmė kurtis įvairios visuomeninės organizacijos, klubai „Talka“, „Atgaja“ ir kiti. Iš šio paminklosauginio sąjūdžio 1989 metais išaugo Lietuvos kultūros paveldo globos taryba, vadovaujama Romualdo Ozolo. 1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo įsteigta Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija, atskaitinga Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai Atkuriamajam Seimui. Ji veikė iki 1995 metų. Tai rodo ypatingą jaunos valstybės požiūrį į palikimo išsaugojimą nepaprastai sudėtingu laikotarpiu, kai buvo kuriami teisiniai pagrindai ir rengiamasi ilgam šalies pertvarkymo periodui. 1994 metais, remiantis Europos valstybių patirtimi, buvo priimtas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, 1996 metais – kilnojamųjų. 2006 metų duomenimis, valstybinėje apskaitoje buvo daugiau kaip 30 tūkst. kultūros paveldo objektų.
1991 m. lapkričio mėnesį Lietuvai įstojus į UNESCO ir Tarptautinį kultūros paveldo studijų centrą, ICCROM pradėta bendradarbiauti su tarptautinėmis kultūros paveldo organizacijomis, atsirado galimybė pateikti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui iškiliausius Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus. Įrašyti: Kuršių nerijos nacionalinis parkas, istorinis Vilniaus senamiestis, Kernavės istorinis archeologinis rezervuaras, Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai. Tradicinis Lietuvos dvasinės kultūros fenomenas, neturintis analogų Europoje, – kryždirbystės menas 2001 metais įrašytas į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. 2003 metais į šį sąrašą įrašyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Lietuvoje populiari Europos Tarybos programa – „Europos paveldo dienos“ organizuojamos kasmet rugsėjo mėnesį. Kita svarbi Europos Tarybos programa yra „Europos kultūros keliai“.
Dauguma archeologijos objektų priklauso valstybei, todėl jų tyrimo bei tvarkymo darbų didelę dalį finansuoja Kultūros paveldo departamentas. Šiuo metu Lietuvoje saugomi 754 piliakalniai. 1996 m. buvo pradėta aerofotografijos darbų rėmimo programa. 2003 m. pradėta kurti Lietuvos kultūros paveldo aerofotonuotraukų kompiuterinė duomenų bazė. Pastaruoju metu nemažai dėmesio ir lėšų skiriama povandeninei archeologijai. Archeologijos paminklams išsaugoti parengtos ir vykdomos avarinės būklės likvidavimo, Lietuvos piliakalnių išsaugojimo ir apsaugos tikslais tiriamų archeologinių vietų programos.
Didžiausią Lietuvos istorinio nekilnojamojo paveldo dalį sudaro urbanistikos ir architektūros vertybės. Jas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes: urbanistines vietoves, etnografinius kaimus, gynybinius statinius, sakralinius pastatas, įvairių funkcijų miesto pastatus, dvarų ansamblius ir kraštovaizdžio architektūrą. Valstybinė paminklosaugos komisija yra priėmusi sprendimus dėl medinės architektūros ir dvarų išsaugojimo programų. Lietuvos didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Kėdainių – didelės teritorijos tvarkomos pagal specialius planavimo dokumentus. Svarbiausi iš restauruotų ir restauruojamų sakralinių objektų yra Vilniaus arkikatedra, Šv. Kazimiero bažnyčia, Visų Šventųjų bažnyčia Vilniuje, Prisikėlimo bažnyčia ir Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, buvęs Įgulos soboras, Kaune, Liškiavos bažnyčia ir vienuolyno kompleksas, Rumbonių bažnyčia Alytaus apskrityje, Kėdainių, Šilutės ir Vanagų Evangelikų liuteronų bažnyčios, Jurbarko ir Marijampolės stačiatikių cerkvės, Rokiškio ir Pabiržės bažnyčios.
Po 1990 metų savo pastatus atgavo įvairios vienuolijos Vilniuje, Kaune ir Kretingoje vykdomi stambūs vienuolynų kompleksų restauravimo darbai. Iš visuomeninių pastatų restauruota: Nepriklausomos Lietuvos prezidentūros rūmai Kaune bei Ministrų kabineto pastatas, dabar – VDU rektoratas. Restauruojami XIX a. pabaigos Kauno tvirtovės komendanto rūmai ir Lietuvos karininkų ramovės pastatas. Klaipėdoje restauruojami buvusių kareivinių pastatai, Telšiuose – Žemaitės mokykla. Lietuvoje yra daugiau kaip 300 vertingų dvaro sodybų. Trūkstant lėšų visam dvaro kompleksui restauruoti, tvarkomi atskiri statiniai. Nors ir sunkiai, tačiau dvarų restauravimas pamažu įgauna pagreitį ir teikia vilčių. Kartu su dvarais rūpinamasi ir istorinių parkų bei sodų – išskirtinės Lietuvos kraštovaizdžio dalies tvarkymu.
Ne mažiau svarbią kultūros paveldo dalį sudaro dailės vertybės, sukurtos profesionalių menininkų ir liaudies meistrų. Daugiausiai vertingo dailės paveldo išliko bažnyčiose. Šiuo metu restauravimo darbai tęsiami Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje, Kauno arkikatedroje bazilikoje, Šiluvos bazilikoje, Vilniaus bernardinų, Šv. Mikalojaus, Šv. Kotrynos ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiose, Pranciškonų bažnyčioje Kretingoje ir daugelyje kitų provincijos bažnyčių. Taip pat restauruojami ir miestų bei miestelių centrus puošiantys žymių Lietuvos monumentalistų darbai. Žymaus liaudies meistro Vinco Svirskio kūriniai. Nepamirštamos ir istorinės kapinės bei memorialinės vietos, Bernardinų ir Rasų kapinės, pavieniai žinomų visuomenės ir kultūros veikėjų kapai, jų memorialinės sodybos. Per 17 Lietuvos nepriklausomybės metų restauruotas 2251 kultūros paveldo objektas už 252 milijonus litų.
Gerbiamieji ponai, Juozo Tumo-Vaižganto „Pragiedruliuose“ aprašytas toks Sauliukas – mažas keistuolis ir svajotojas. Tas Sauliukas visą laiką svajojo įspėti „Lietuvos žodį“, kurį ištarus Lietuva keltųsi, pabustų iš amžino miego milžinkapiuose jos karžygiai. 1988 metais tas žodis buvo ištartas – Lietuvos Atgimimo Sąjūdis. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Kolesnikovui ir kviečiame kalbėti Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką J.Karosą.
Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Justino Karoso kalba
J.KAROSAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamasis Pirmininke.
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, visi garbūs ir didžiai gerbiami šio iškilmingo posėdžio dalyviai! Šiandien minime Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dieną. Tai data, kuri mūsų visuomenės politinėje egzistencijoje yra vienas iš svarbiausių atramos taškų. Tačiau Kovo 11-oji vis dėlto nėra vien tik septyniolikos metų praeities istorijos įvykis. Ši data tebėra mūsų politinėje sąmonėje ir, galime neabejoti, visuomet išliks gyva data. Nors tą dieną Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimto akto bendrasis politinis ir teisinis turinys šiandien negali kelti jokių principinių ginčų, tačiau nūdienos reikalai, uždaviniai ir problemos kaskart tarsi naujai aktualina aną istorinį aktą, nuolatos išryškina tas jo puses, kurios tuomet dar nebuvo pačios svarbiausios. Tai verčia sugrįžti į aną audringą praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžią, apmąstyti sudėtingus ir prieštaringus meto įvykius ir gilintis į istorinę jų prasmę bei iš jos kylančias pasekmes tolesnei mūsų valstybės raidai.
Nesuklysime sakydami, kad valstybė visą laiką privalo tikrinti ir tvirtinti savo suverenias galias. Todėl ir šiandien minimas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas yra veikiau nuolatinio pagrindimo reikalaujantis procesas, už kurio gyvybingumą yra vienodai atsakinga visa Lietuva, visi Lietuvos žmonės.
Mūsų tautai teko pernelyg sunkus išmėginimas per vieną šimtmetį du kartus atkurti savo valstybę. Ir atkurti ne pagal kuriuos nors atskirus prarasto politinio savarankiškumo matmenis, o iš pačių pamatų, vieną po kito rekonstruojant visus suverenios politinės egzistencijos elementus. Žinoma, lengvinanti aplinkybė čia buvo gilias kultūrines šaknis turinčios, amžių gilumą siekiančios mūsų valstybingumo tradicijos, kurios niekada neleido žmonėms suabejoti pirmaeile tokio galutinio politinio tikslo svarba. Todėl iš esmės tai buvo ne tikslų, o galimybių klausimas. Kai tik tokios galimybės pradėjo bręsti, žmonės žinojo, ką daryti.
Ir vis dėlto klystume manydami, kad tokie gilūs socialiniai judėjimai, kurių prasmė yra tautos kultūrinio autentiškumo politinių sąlygų sukūrimas, yra tik tautos vieningumą, jos susitelkimą, taigi ir jos valią dar kartą patvirtinantis, o kartu ir stiprinantis veiksnys. Jeigu taip ir yra, vis dėlto tai nėra pats sunkiausias nepriklausomos valstybės atkūrimo momentas. Tikrieji sunkumai prasideda tada ir ten, kai nuo valios deklaravimo, nuo politinių pareiškimų reikia pereiti prie veiksmų, konkrečių valstybės atkūrimo žingsnių. O tai reikalauja ne tik alinančio darbo, profesionalaus išmanymo, net gudrumo, bet, deja, dažnai neapsieinama ir be aukų. Kliūtys, su kuriomis šiuo atveju tenka skaitytis, yra labai daugiareikšmės, rizikos laipsnis – sunkiai apskaičiuojamas. Tai buvo tikrai ryžtingų sprendimų metas.
Laiko perspektyva sudėjo naujus akcentus anų politinių sprendimų, veiksmų ir jų vertinimo. Tai, kas tomis iškiliomis rūsčiomis dienomis negalėjo nekelti nerimo, dabar jau gali būti blaiviau suprantama, pateisinama ir net pripažįstama būtinu ir neišvengiamu dalyku. Į kelis dabar iš laiko perspektyvos kiek kitaip matomus to meto nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo proceso momentus čia ir norėčiau atkreipti dėmesį.
Pirmas dalykas, kuris tada negalėjo savaip nešokiruoti šioje mūsų išsilaisvinimo byloje, buvo, kaip mums atrodė, nesuprantamas įtakingiausių Vakarų valstybių abejingumas Lietuvos pastangoms galutinai ištrūkti iš Tarybų Sąjungos. Tas abejingumas buvo akivaizdus. Tarsi šviežio oro Lietuvai tada reikėjo mūsų deklaruotos nepriklausomybės diplomatinio pripažinimo, kuris tarptautiniu mastu fiksuotų naują politinę Lietuvos padėtį. Tačiau, kaip prisimename, laukiamas pripažinimas ilgokai delsė.
Tai atrodė tuo labiau nesuprantama, nes įtakingiausios Vakarų demokratinės valstybės, kurių sprendimas tada mums buvo gyvybiškai reikalingas, niekada nebuvo pripažinusios Lietuvos inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sistemą teisėtumo. Delsiantis Vakarų demokratinių valstybių elgesys mums kai kuriais atvejais tada negalėjo neatrodyti įtartinas. Karštesnėse galvose net pasirodė didžiųjų valstybių sąmokslo idėja. Šiaip ar taip, mes buvome palikti likimo valiai, akis į akį su grėsmingu priešininku. Dabar, atslūgus to meto aistroms, tokia situacija jau geriau suprantama ir mažiau stebina. Mūsų galingai totalitarinei sistemai mesto iššūkio tarptautinio masto padariniai buvo sunkiai numatomi ir kai kuriais savo aspektais labai pavojingi. Galiausiai Vakarų valstybėms kai kada buvo daug svarbiau palaikyti tuo metu prasidėjusias sovietinės imperijos demokratines permainas negu besąlygiškai angažuotis vienos ar kitos valstybės politinio suvereniteto įtvirtinimo uždaviniui. Kad ir kokie būtų buvę tuometinio įtakingiausių Vakarų demokratinių valstybių neryžtingumo motyvai, vienu atžvilgiu jie mums buvo naudingi: mes galėjome patikrinti savo jėgas, sau ir kitiems parodyti mūsų politinių siekių tvirtumą. Šiandien Lietuva gali teisėtai didžiuotis, kad mūsų jauna valstybė sugebėjo įrodyti savo politinio brandumo kompetenciją, sumaniai derindama griežtus principinius sprendimus su lanksčiais kompromisais.
Kitas svarbus momentas, į kurį derėtų atkreipti dėmesį kalbant apie Kovo 11-osios aktą ir jo išjudintus procesus, – tuomet prasidėjęs mūsų valstybės demokratinio valdymo principų įtvirtinimas. Natūralu, kad valstybės nepriklausomybės paskelbimo aktas automatiškai nesukuria jos demokratinio valdymo institucijų, normų ir įpročių. O įtempta politinė situacija, skubiai spręstini klausimai tokiam demokratijos formavimui nepalieka daug laiko. Todėl iškyla pavojus, kurį sukuria pati vieningos tautos valios hipostazė. Aišku, kad nepriklausomos valstybės tikrasis šaltinis – vieninga tautos valia. Taip pat aišku, kad priimti politinius sprendimus paprasčiausia tuomet, kai ta valia sutampa su atskirų politinių veikėjų valia. Tačiau kaip tik tai ir yra šaknis, iš kurios lengvai gali išaugti jeigu ne totalitariniai, tai bent jau autoritariniai užmojai.
Mūsų valstybės demokratinio tapsmo kelyje šis pavojus žmonių irgi buvo pajustas, todėl jo buvo sėkmingai išvengta. Pirmieji pora metų po Kovo 11-osios akto priėmimo buvo pats intensyviausias tinkamų demokratinio valdymo formų paieškos laikas. Tada mūsų valstybėje įsitvirtino toks ligi tol neįprastas reiškinys kaip opozicinis veikimas, kaip tik tada ryškesnius kontūrus pradėjo įgyti pirmosios mūsų valstybės politinės partijos. Nors tokius reiškinius kai kada buvo mėginama traktuoti vos ne kaip nepriklausomybės reikalo išdavystę, jie iš esmės buvo viena iš svarbiausių sėkmingo valstybės atkūrimo sąlygų. Juk iš tikrųjų įtvirtinant Kovo 11-osios aktą dalyvavo patys plačiausi mūsų visuomenės sluoksniai. Ir tai, kad šiame procese nebuvo apsieita be skirtingų nuomonių, ginčų, polemikos, be tam tikro susipriešinimo ir savitarpio kontrolės, buvo ne šio proceso silpnumas, o jo demokratinis patikimumas, į kurį atsiremiame ir šiandien.
Su Kovo 11-ąja, mielieji kolegos! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Užsienio reikalų komiteto pirmininkui J.Karosui. Kviečiame kalbėti Lietuvos mokinių parlamento pirmininką Lauryną Skendelį.
Lietuvos mokinių parlamento pirmininko Lauryno Skendelio kalba
L.SKENDELIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ekscelencija Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, Sąjūdžio steigėjai ir buvę jo vadovai, Nepriklausomybės Akto signatarai, mielieji svečiai, ponios ir ponai!
Septyniolika metų – tiek metų dabar yra man ir Lietuvos nepriklausomybei, laisvei. Man sunku suprasti tai, ką jautė žmonės 1990 metų kovo 11 d. vakarą padėję tašką ligos, pavadintos Sovietų Sąjunga, kerojimui mūsų valstybėje. Jie davė galingą signalą kitoms šalims. Lygiai taip pat sunku nusakyti džiaugsmą, kad gimiau jau laisvoje Lietuvoje ir man neteko patirti baisios priespaudos, varžiusios žmonių pagrindines laisves.
Džiaugiuosi, kad visi mokiniai, Lietuvos vaikai, turi teises, kurias prižiūri vyriausybinės institucijos ir mokinių išrinktieji – mes, Lietuvos mokinių parlamentas.
Lietuva laisva. Tai rodo ir nuomonių įvairovė, kuri kartais sukelia nelogiškus valdžios veiksmus, ribojančius mokinių teises ir laisves. Gindamas jas Lietuvos mokinių parlamentas taip pat formuoja ir ugdo Lietuvos jaunimo pilietiškumą.
Kadangi atstovauju pusei milijono Lietuvos mokinių, noriu kreiptis į Lietuvos valdžią kaip mokinys.
Gerbiamieji valdžios dėdės ir tetos, gerbiamieji signatarai! Sakau jums ačiū už pamatą ir nors dar tik pradedu kaupti žinias bei gyvenimo patirtį, prašau jūsų sutelkti dėmesį į du laikus: dabartį ir užtikrintą bei saugų rytojų. Kreipdami dėmesį į antrąjį laiką, tvarkos ir teisingumo sulauksime ne kaip politinės jėgos, bet kaip valstybės privalumo. Prisiminkite praeitį, mokykitės iš jos, bet negyvenkite ja. Kurkite laisvai. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai, mūsų šventės svečiai, iškilmingą posėdį skelbiu baigtą. Kviečiu aplankyti parodą Seimo galerijoje.
* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; NSF – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija; PDF– Pilietinės demokratijos frakcija; TSF – Tėvynės sąjungos frakcija; TTF – „Tvarkos ir teisingumo (liberalų demokratų)“ frakcija; VLF – Valstiečių liaudininkų frakcija.