Penkiasdešimt
antrasis (256) iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
2007 m. sausio 13 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.MUNTIANAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.JURŠĖNAS
PIRMININKAS (V.MUNTIANAS). Laba diena, gerbiamieji! Pradedame Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti.
M.STROLYS. (Posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.
PIRMININKAS. Dabar sugiedokime Lietuvos himną.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
Ačiū.
Gerbiamieji! Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais, giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas, gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.
Į šį posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, Švedijos Karalystės užsienio reikalų ministras Karlas Biltas, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai savanoriai ir kiti garbingi svečiai.
Toliau posėdžiui pirmininkaus Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.Juršėnas.
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF*). Ekscelencija Prezidente, garbūs susirinkusieji, tęsiame posėdį. Dabar kalbės Seimo Pirmininkas V.Muntianas. Prašom.
Seimo Pirmininko Viktoro Muntiano kalba
V.MUNTIANAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Valdai Adamkau, gerbiamasis Ministre Pirmininke Gediminai Kirkilai, gerbiamasis Švedijos Karalystės užsienio reikalų ministre Karlai Biltai, Lietuvos ir Europos Parlamento nariai, Vyriausybės nariai, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, ankstesnių Seimo kadencijų ir buvusių vyriausybių nariai, Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai, gerbiamieji savanoriai, nukentėję istorinėmis sausio dienomis, žuvusiųjų artimieji, buvę sovietmečio disidentai, mielosios viešnios ir gerbiamieji svečiai! Kodėl mes kasmet renkamės čia? Tą pačią dieną toje pačioje vietoje… Kad drauge lengviau galėtume atgaivinti atmintį – istorinę ir asmeninę. Kad prisimintume pamokas, kurias išmokome, kurių neišmokome, kurias baigiame pamiršti.
Kaip greitai pamirštame… Kaip daug ką pamirštame… Baigiame pamiršti, kaip gyvenome iki Kovo 11-osios, ką dainavome, kuo važiavome, kokiose eilėse stovėjome ir ką pirkdavome, ilgai jos pastovėję. Kaip meldėmės, kam meldėmės ir kam ir kaip nesimeldėme, kaip mąstėme.
Kaip utopiškai dar vos prieš ketvirtį amžiaus atrodė mūsų išsilaisvinimas iš tarybinės imperijos. Kokie, regis, nerealūs dar tik ką buvusioje ano amžiaus pabaigoje atrodė mūsų norai kada nors įstoti į NATO ar į Europos Sąjungą. Tokie ketinimai buvo taip toli – atrodė, kad tai anapus realybės ribos.
Jau imame pamiršti… Gal be reikalo? O gal tai visai geras ženklas? Gal pradėję pamiršti, kaip gyvenome, imame suvokti, kad jau neįsivaizduojame kitokio gyvenimo, kitokio kelio, nei pasirinkome 1990 metų pavasarį ir pasirinkimą pakartojome 1991 metų žiemą.
Mindaugas, prieš tapdamas karaliumi, nelipdė Lietuvos iš molio, o paskui, jau karūnuotas, mirdamas nelipdė iš šukių, jas tvirtindamas krauju. To niekada nebuvo. Taip manyti mus išmokė Justinas Marcinkevičius. Bet taip išmokė, kad tos jo metaforos mums beveik tapo istoriniais faktais, ir mes visai netrukus patys pradėjome Lietuvą lipdyti iš visų mūsų širdžių į vieną didelę širdį. Ir jau savo krauju – Sausio 13-ąją.
J.Marcinkevičius Mažvydo ir Laimono Noreikos lūpomis mus mokė skanduoti LIE-TU-VA. Iš pradžių tyliai. Paskui truputį garsiau… Ir mes skandavome tyliai. Paskui garsiau. Skandavome per „Mažvydo“ premjeras, paskui per vėlesnius spektaklius.
Bet tai irgi buvo netiesa. Nebuvo tai nei premjeros, nei spektakliai. Tai buvo tik repeticijos. Premjera įvyko čia prieš 16 metų – Sausio 13-ąją, kai mes skandavome: „Lie-tu-va“. Ir iš karto garsiai. Ir vis garsiau, ir garsiau. Net garsiau nei tankų riaumojimas… Ačiū, gerbiamiausias mūsų laikų Lietuvos poete, parengęs mus šiai svarbiausiai Lietuvos istorijos premjerai.
O dabar, gerbiamieji, atsistoję minutėlę patylėkime – pagerbkime atminimą tų, kurie nepagailėjo savo kraujo šiai istorinei misijai. Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Darius Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Juozo Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus.
(Tylos minutė)
Ačiū. Ačiū už pareikštą pagarbą tiems, kurie atidavė save, kad mes nugalėtume tame sunkiame nelygių jėgų kare. Ir apie Pergalę mąstykime. Visų mūsų Pergalę. Ją tada iškovojome todėl, kad buvome vieningi. Paskui tos vienybės, deja, pritrūkdavo. Net šiomis dienomis, artėjant Sausio 13-ąjai, mes vis dar ginčijamės, kad ir dėl mūsų santykių su Rusija, dėl požiūrių į dideles nuoskaudas, kurias mažai valstybei padarė didelė valstybė. Norėčiau šiuo klausimu jums pateikti vieną citatą.
Aną savaitę Rusijos televizijos kanalas vienoje savo laidų gavo žiūrovų klausimą laidoje dalyvavusiam „Rossijskaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotojui Elmarui Guseinovui: „Kaip žiūrite į kai kurių Lietuvos politinių jėgų reikalavimą, kad Rusija atlygintų 1991 m. sausio 13-osios Lietuvoje agresijos aukoms?“ Ir štai ką atsakė Guseinovas (cituoju): „Dirbdamas „Izvestijų“ specialiuoju korespondentu Paryžiuje, gyvenau buržua kvartalo nuostabioje viloje. Tai buvo Lietuvos ambasada, kuri atsidūrė Tarybų Sąjungos rankose po to, kai Lietuva buvo jėga atiduota Tarybų Sąjungai. Dukart per metus, tam tikromis dienomis, Prancūzijoje gyvenantys lietuviai rengdavo prie šios vilos piketus reikalaudami ją grąžinti. Ir tai truko tol, kol Prancūzijos vyriausybė pateikė kompensaciją už tą savo klaidą, kad 1940 m. atidavė šį pastatą Tarybų Sąjungai.
Šiuo atžvilgiu lietuvių ir apskritai pabaltijiečių atkaklumo kažko siekiant negalima neįvertinti. Vienaip ar kitaip Rusijai teks į tai pažiūrėti labai rimtai. O jeigu kokia tarptautinė teisinė institucija šitos kompensacijos reikalavimo imsis ir, neduok Dieve pripažins, kad lietuviai teisūs? Todėl geriau patiems šį klausimą skubiai išspręsti“.
Štai ką šiuo klausimu mano demokratinė Rusija. Bent jau ta jos dalis, kuri iš tiesų yra demokratinė.
Gerbiamieji, mes norime gerų santykių su visomis šalimis. Tik man atrodo, kad mes neturime teisės tam norui aukoti savo tautos ir valstybės orumo. Niekur ir niekada jo aukoti neturime teisės. Taip elgtis mus įpareigoja mūsų atmintis, kasmet pažadinama Sausio 13-osios.
Kviečiu visus čia susirinkusius dar kartą mintimis sugrįžti į tą Sausio naktį, pamąstyti apie tuos, kurie išėjo ir jau negrįžo, apie jų amžino poilsio vietą, kur šiandien mes nunešime žydinčių gėlių puokštes – ženklą, kad Jie visada su mumis.
Mes Jūsų niekada neužmiršime. Ačiū.
Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Kačinskio (Lech Kaczynski) sveikinimo laiškas
PIRMININKAS. Dėkoju, Pirmininke. (Plojimai) Gerbiamieji, yra gautas Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus vardu Lenkijos Respublikos Prezidento pono Lecho Kačinskio laiškas lietuvių tautai sovietų intervencijos Vilniuje 1991 m. sausį šešioliktųjų metinių proga.
„Gerbiamasis pone Prezidente, Lietuvos Respublikos piliečiai! Šiandien mes minime 1991 m. sausio 13-osios tragiškų įvykių 16-ąsias metines. Sovietų kariuomenė ir milicija bandė prievarta ir jėga nuslopinti lietuvių kelią į nepriklausomybę. Dėl Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių sunaikinta nepriklausoma Lietuvos valstybė tomis 1991 m. sausio dienomis vėl įrodė savo meilę laisvei ir nepriklausomybei. Nepraėjus nė metams po žudynių Vilniuje, subyrėjo Sovietų Sąjunga ir galutinai žlugo sistema, pavergusi mūsų valstybes. Lietuviai tuomet sumokėjo kraujo duoklę tiek prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tiek prie televizijos bokšto. Prieš 16 metų jie pasauliui parodė, kaip vertina savo laisvę. Ta diena – Laisvės gynėjų diena – ilgai išliks lenkų atminty.
Lenkija ypatingai pergyveno dėl dramatiškų įvykių Vilniaus gatvėse gerai suprasdama jūsų ryžtą ir auką. Mūsų valstybės, turinčios panašią istorinę patirtį, vertina laisvės skonį prisimindamos, kaip skaudu jos netekti. Mes, lenkai, didžiuojamės ir džiaugiamės, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastate netrūko ir lenkų iš Varšuvos, Krokuvos, Torūnės ir kitų miestų. Čia būta žymių ankstesnės „Solidarumo“ opozicijos atstovų, kurie ypač gerai suprato lietuvių ir lenkų solidarumo reikšmę tuo momentu. Nemaža lenkų, pasipriešinimo Aukščiausiosios Tarybos pastate dalyvių, vėliau buvo pagerbti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais.
Po kelerių metų, kai Lietuva atgavo suverenumą, mūsų šalys, pasirašydamos 1994 m. balandžio 26 d. draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, sukūrė rimtus tarpusavio bendradarbiavimo pamatus. Lenkiją ir Lietuvą daugelį metų siejanti strateginė partnerystė turi esminę reikšmę ne tik dvišale plotme, bet taip pat yra gero kaimyninio bendradarbiavimo pavyzdys kitoms mūsų regiono ir Europos valstybėms. Šiandien, kai abi mūsų valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, mums iškilo nauji iššūkiai ir nauji šansai, išplaukiantys iš glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo. Per regioninį bendradarbiavimą, besiremiantį bendrais lenkų, lietuvių, latvių ir estų interesais, abi mūsų valstybės stiprina savo energetinį saugumą. Mūsų valstybės solidariai bendradarbiauja tarptautinėse organizacijose. Mūsų santykiai – ir politiniai, ir ekonominiai, ir visuomeniniai – pasiekė itin draugišką lygį.
Tų ypatingų lietuvių tautai metinių – Laisvės gynėjų dienos proga norėčiau Lietuvos Respublikos Prezidentui ir visiems jos piliečiams pareikšti Lenkijos Respublikos solidarumą ir draugystę. Bendras palikimas, kurio įpėdiniai esame, mus taip pat ir įpareigoja. Jis įpareigoja rūpintis saugumu ir sėkminga, ir taikia mūsų šalių plėtra, kartu rūpintis, kad Europa remtųsi vertybėmis ir pamatais, ant kurių mūsų tautos daugelį amžių kūrė savo istoriją. Giliai tikiu, kad tas pareigas mes įvykdysime sėkmingai. Aš to iš visos širdies linkiu mūsų tautoms. Didžiai pagarbiai Lechas Kačinskis, Varšuva, 2007 m. sausio 13 diena.“ (Plojimai)
Kviečiu kalbėti mūsų svečią, Švedijos Karalystės Užsienio reikalų ministrą Karlą Biltą. Prašom.
Toliau posėdžiui pirmininkaus Seimo Pirmininkas V.Muntianas.
Švedijos Karalystės užsienio reikalų ministro Karlo Bilto (Carl Bildt) kalba
K.BILTAS. Gerbiamieji parlamento nariai, man ir mano šaliai tikrai didelė garbė, kad pakvietėte kalbėti jums tokią ypatingą dieną. Vakar dalyvavau iškilmėse prie Seimo ir mane labai sujaudino pasišventusių žmonių sukurta atmosfera. Kaip ir jūs visi, aš ryškiai prisimenu tas dramatiškas dienas prieš 16 metų. Tą naktį buvau Stokholme tarp tų, kurie darėme, ką galėjome, kad padėtume jums taikiai griauti Sovietų Sąjungą ir jos imperiją. Jau kelis mėnesius, savaites ir dienas stebėjome, kaip augo įtampa. Nedvejojome dėl jūsų pasiryžimo. Visa Europa, ne, visas pasaulis išgirdo jūsų laisvės šauksmą.
1991 metų sausio 13 dienos paryčiui vykusios kautynės už Televizijos bokštą ir Seimo pastato gynimą liaudies jėgomis – vienerios lemtingiausių naujų laikų istorijos kautynių. Čia yra žmonių, kurie matė, kaip tą naktį žuvo jiems brangūs žmonės. Prisimindami ir pagerbdami juos turėtume prisiminti, kad jų aukos yra labai svarbios ir daug didesnės, nei atrodo dabar. Jeigu tomis valandomis ir dienomis Vilniuje būtų nugalėjusios sovietų pajėgos, po kelių dienų jos būtų nugalėjusios ir Rygoje, ir Taline, ir tada tikrai būtų anksčiau ir ryžtingiau sukrusta ir Maskvoje. būtų parašyta visai kita mūsų bendra istorija.
Atsimenu, kaip Stokholme sėdėjau su draugais iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos prigludęs prie televizijos ekrano, kai be perstojo skambėjo telefonas. Mes taip pat aktyviai rengėmės ir blogiausiam. Buvo planų, kad gal Stokholme ar kur kitur ims veikti teisėtai išrinkta jūsų šalių Vyriausybė. Laimė, niekada neprireikė šių planų vykdyti. Priešingai – mes pamatėme naujos eros Europos istorijoje aušrą. Ten, kur anksčiau Europos širdyje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų buvo okupuota teritorija, nepriteklių ir nusivylimų zona, dabar matome laisvės, taikos ir klestėjimo juostą.
Dešimt šalių – tai maždaug 100 milijonų žmonių nuo Suomijos įlankos iki Bosforo sąsiaurio susijungė, kad sukurtų teisines valstybes, demokratinę valdyseną bei atvirą, konkurencingą ūkį. Dabar jos sudaro Europos šerdį. Tai pavyko padaryti todėl, kad Atlanto saugumo taryba priėmė šias tautas.
Prisijungimo svarba akivaizdi net ir tiems, kurie nėra tų institucijų ar struktūrų dalis. Formuojasi tikrai nauja Europa, žingsnis po žingsnio darbas tęsiamas. Kovą švęsime, nes sukanka 50 metų nuo tos dienos, kai pasirašėme Romos sutartį. Tada tik šešios Vakarų Europos tautos mėgino pažadinti senosios Karolingų imperijos svajonę. Nuo tada plėtros bangos nesuvokiamais būdais didino Sąjungą. Didžioji Britanija su savo atviros pasaulinės prekybos ir ryšių su užjūriu tradicijomis įstojo į Europos Sąjungą tik 1970 metais. Naujos demokratiškos Graikijos ir Iberijos pusiasalio valstybės įstojo 1980 metų pradžioje ir viduryje. Taip Sąjunga dar geriau įsitvirtino prie Viduržemio jūros.
Po to čia, Vilniuje, laimėta kova už Televizijos bokštą atvėrė kelią iki šiol stulbinančiai plėtrai. 1995 metais galėjo įstoti Švedija, Suomija ir Austrija. Po to vyko įsimenanti plėtros banga, kuri baigėsi prieš kelias dienas įstojus į Sąjungą Rumunijai ir Bulgarijai.
Mes esame gal tik pusiaukelėje iki naujos taikos ir klestėjimo šiame pasaulio krašte. Matuoti galima įvairiai, bet vienaip matuojant Europos geografinis centras vis dėlto yra visai netoli Vilniaus. Prieš 16 metų jūsų šalis buvo toli nuo Europos, jeigu turėsime omenyje Europos Sąjungą. Dabar jūs esate Europoje, bet netoli rytinės sienos. Turime turėti viziją, kad vieną dieną jūs būsite visiškai laisvos, visiškai demokratiškos ir tikrai gelbėjančios laisvų tautų integracijos principus Europos pačioje širdyje.
Artimiausioje ateityje tolesnis Europos Sąjungos plėtros procesas vyks pietryčių Europoje, kurioje gyvena 100 milijonų. Tai vakarų Balkanai ir Turkija. Neabejotinai reikės laiko. Negalime neįvertinti iššūkių, bet juk niekas neabejoja, jog tai labai svarbu. Kad įsivyrautų tikra taika, labai svarbu nugalėti žiaurius politinius Balkanų pusiasalio susiskaldymus. Svarbu nugalėti kultūrų ir religijų atotrūkį, nes aptems visos mūsų ateities galimybės.
Yra tokių, kurie nori braižyti Europos sienas ir paskelbti, kad už tų sienų gyvenančios tautos ar žmonės niekada negalės įstoti į mūsų Sąjungą ir integruotis. Mano nuomone, braižyti didžiules linijas ant didelių Rytų Europos žemėlapių būtų ypač pavojinga. Vilnius – ne ta vieta, kurioje man vertėtų tai aiškinti. Svajonė apie Europos integraciją jau išsipildė su kaupu. Jau suburtos senosios Karolio imperijos teritorijos. Dabar dėmesį turime skirti toms tautoms ir religijoms, kurios kažkada sudarė valstybių sandraugą, siekusią Baltijos ir Juodąją jūras, kurioje vienas iš centrų buvo Vilnius. Niekas neabejoja, kad jie – europiečiai. Kijevo miesto istorija Europoje yra senesnė negu Stokholmo, o Minskas net arčiau Vilniaus nei Ryga. Tikiu, jog visai Europai, o tikriausiai ypač tokioms šalims kaip mūsiškės vis svarbesnė bus visa Europa. Taigi sutelkime dėmesį į tai, kaip vertėtų plėtoti Europos integracijos ir pasikeitimo politiką tų didžiulių šalių ir teritorijų link.
Turime padaryti, ką galime, kad Baltarusijoje neužgestų laisvės ir demokratijos bei išdidumo viltis. Baltarusijos žmonės taip pat turi teisę į laisvę ir demokratiją, kaip ir visi kiti europiečiai. Tik akivaizdu, jog mūsų vaidmuo čia yra ypač svarbus. Mes, kaip tautos ir kaip Sąjunga, turime daryti daugiau, kad padėtume Ukrainai, einančiai sudėtingu pasikeitimų keliu, žingsnis po žingsnio prisijungti prie Europos integracijos ir bendradarbiavimo struktūrų. Mūsų tautos turi ir toliau vykdyti savo įsipareigojimus, neišbraukti šios svarbios užduoties iš Europos Sąjungos darbotvarkės.
Be to, visada turime būti pasirengę dalyvauti teigiamų pokyčių Rusijoje procesuose. Rusija taip pat yra Europos dalis. Juk Levas Tolstojus ar Aleksandras Puškinas buvo tikrai ne Azijos rašytojai ar poetai. Rusijos kultūros ir žmogiškieji turtai yra visos Europos kultūros ir žmogiškųjų turtų dalis. Visada turime būti tvirti ir gerbti žmogaus teises, demokratiją, teisinę valstybę, nes tai labai svarbus darbas vykdant Europos projektą. Ir neturime jokios teisės tylėti, kai matome, jog šioms vertybėms šiandieninėje Rusijoje kyla vis didesnė grėsmė. Tylėti – reikštų išduoti Europos, o ir Rusijos likimą. Nėra priežasties, dėl kurios turėtume tylėti, kai girdime, kaip grasinamai kalbama su mažomis tautomis, kaip neseniai buvo su Gruzija. Šioje byloje taip pat giname Europos vertybes.
Šimtmečiais buvote Europos centre, nematau, kodėl turėtumėte nelikti centre, o gal net gauti svarbesnę vietą. Prieš šešiolika metų Vilniuje vyko ir buvo laimėta viena iš svarbiausių naujausiųjų amžių Europos istorijos kovų. Ir kas nuo to laiko pasiekta, jungia Europą? Sveikiname, kad Vilniuje pasiekta ta istorinė diena. Turėtume didžiuotis tuo, ką pasiekėme po to, turime likti ištikimi savo idealams. Jūsų miestas tapo demokratiškos Europos dalimi, bet jis neturi būti nuošalyje. Svajojame, kad būtumėte Europos centre. Sveikinu ir dėkoju. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Švedijos Karalystės užsienio reikalų ministrui. Kviečiame kalbėti Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių monsinjorą Gintarą Grušą.
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus, monsinjoro Gintaro Grušo kalba
G.GRUŠAS. Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, garbūs šio renginio dalyviai, brangūs lietuviai! Šiandien, kai prisimename tą brangią kainą, kurią mūsų tautiečiai 1991 m. sausio 13 d. sumokėjo už laisvę, verta pamąstyti apie visą tikrąją laisvės kainą. Ji nepasveriama tik tos dienos aukomis. Maža to, ji neapskaičiuojama sudėjus aukas per daugelį kitų mūsų tautos istorijos dienų mūšių laukuose ir miškuose, kalėjimuose ir konclageriuose. Aukas tų, kurie guldė galvas, kentėjo ir rizikavo savo gyvybėmis norėdami gyventi laisvėje, norėdami ginti mūsų krašto nepriklausomybę. Kiekvienas pilietis, norėdamas gyventi laisvėje, norėdamas būti tikrai laisvu, turi sumokėti laisvės kainą.
Tą kainą turime būti pasirengę sumokėti šiandien ir kasdien, jeigu norime gyventi tikroje laisvėje ir ją išsaugoti sau ir kitoms kartoms. Laisvės kaina panaši į tą kainą, kurią kiekvienas tikintysis turi sumokėti norėdamas sekti Kristų. Ditrichas von Hoferis, Vokietijos liuteronas, pastorius, kuris Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacizmą ir žuvo dėl tos veiklos, savo 37 metais išleistą knygą „Kristaus sekimo kaina“ pradeda šiais žodžiais: „Pigi malonė yra mūsų Bažnyčios mirtinas priešas. Mūsų šiandieninė kova yra dėl brangios malonės.“ Pigią malonę jis vadina meilę Dievui, rodomą tada, kai mums viskas gerai sekasi ir mūsų tikėjimui neiškyla pasipriešinimo ar sunkumų. Priešingai, brangi malonė patiriama tada, kai reikia su drąsa nešti savo kryžių, išpažinti ir įgyvendinti savo tikėjimą nepopuliarumo ir priešingumo akivaizdoje.
Šiandien, kaip ir anomis dienomis, didžiausias pavojus Bažnyčiai iškyla tuomet, kai jos nariai yra pasirengę išpažinti savo tikėjimą tik jiems patogiu metu, pavyzdžiui, švenčių metu dalyvauti tradicinėse pamaldose. Pavojus Bažnyčiai, kai tikintieji nėra pasiruošę savo kasdieninių gyvenimo sprendimų priimti, savo gyvenimo būdo pakeisti taip, kad jų tikėjimas būtų įgyvendintas, kai dėl tikėjimo nekylama priešintis savo asmeniniams patogumams ar visuomenėje vyraujančioms nuomonėms. Tokie žmonės taip ir netampa tais Kristaus sekėjais, kuriais būti jie yra pašaukti. Dar blogiau, gali padaryti daug žalos Bažnyčiai ir jos nariams. Čia matome laisvės sampratos ir mūsų pasirengimo gyventi laisvėje analogiją.
Tikra laisvė, kaip ir tikra meilė, kaip ir tikras krikščioniškas gyvenimas, brangiai kainuoja, o mūsų žmogiškasis polinkis – ieškoti pigios malonės, pigios meilės ir pigios laisvės. Apgaulingiausia tai, kad siekdamas pigaus varianto žmogus galvoja esą jam bus lengviau. Tačiau tik pasirinkus aukos kelią, pasiryžus gyventi ne tik sau, sumokėjus brangesnę kainą pasiekiamas vienintelis kelias į tikrą džiaugsmą, tikrą meilę ir tikrą laisvę.
Kai kalbame apie laisvę šiandien, šalia valstybinės nepriklausomybės dažniausia norime minėti asmeninių interesų tenkinimą ir apsaugą. Dauguma žmonių skiria ypatingą dėmesį vardydami savo teises, kurias laisvė jiems suteikė ir gina, užuot pastebėję dažnai panašaus ilgio sąrašą įsipareigojimų, kuriuos atneša ta pati laisvė. Laisvė nėra susitelkusi tik apie mane, apie mano norus ir pageidavimus, ji nėra pageidavimų koncertas, kuriame tik aš renkuosi, kokią muziką gros, ar loteriją, kurioje tik mano numeriai visada iškrenta. Atsakomybė gerbti kitų orumą ir apriboti savo laisvę kitų žmonių teisių atžvilgiu yra laisvės kainos dalis. Laisvei ir demokratijai, kad ji būtų stipri, būtinas moralinis pagrindas, pripažinimas, kad mano teisės kitam suteikia pareigas ir kito teisės ir man užkrauna pareigų. Pareiga gerbti kitą žmogų, pareiga dirbti siekiant išsaugoti jo orumą nurodo, kad laisvė nėra ir negali būti laisvė be ribų.
Viešumoje mirgančios reklamos ir programos mums bando įteigti pigų malonių troškimą. Tuo jos dažnai sabotuoja brandžių asmenybių formavimą. Visos kartos paveikiamos šių įtakų, tačiau labiausia jaunimas. Išauklėtas pigia malone jis po pirmojo santuokos išbandymo, pirmojo sunkumo taikosi gauti pigesnių malonių, ieško lengviausio kelio ir dažnai meta šeimą. Toks auklėjimas skatina norą atrasti pigaus pasitenkinimo alkoholyje ar narkotikuose, o kartais net visai pabėgti nuo problemų pasitraukiant iš pasaulio.
Žiniasklaidos laisvė nėra galimybė rašyti ar transliuoti bet ką, nepaisyti jokių populiarumo ar pelningumo padarinių. Pareiga gerbti tiesą, gerbti kitų žmonių orumą ir jų religinius įsitikinimus lieka prievole, sulydyta su saviraiškos ir informavimo laisve.
Politikų ne mažiau tyko pigumo pavojus, yra grėsminga, kai sprendimai daromi siekiant vien laimėti balsų, o ne bendrojo visuomenės gėrio. Kai asmeniniai ar partiniai interesai lemia Tėvynės ekonominį ir politinį saugumą, kai teisinėmis ir finansinėmis machinacijomis užsitikrinamas pelnas sau ir savo draugams, tai irgi einama pigiuoju keliu.
Minint Sausio 13-ąją verta prisiminti, kad žmonės ne atsitiktinai rinkosi prie Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir Seimo siekdami apginti laisvę. Laisva žiniasklaida ir demokratinė valdžia yra laisvės garantai, bet kartu jie gali būti naudojami kaip laisvės pažabojimo instrumentai. Tokiais jie tampa ne tik tada, kai priešas juos užima, bet ir tada, kai jie veikia pagal pigios laisvės principą. Tomis lemtingomis dienomis valdžia viena nebūtų buvusi pajėgi apginti laisvės įrankių. Visiems laisvę mylintiems žmonėms tada reikėjo stoti petys petin. Reikia tai daryti ir dabar, kad apgintume tikrąją laisvę. Nei spauda, nei Seimas, nei kitos valdžios institucijos, paliktos pačios sau, neatlaikys spaudimo. Per daug ir per didelės pagundos jų tyko ir kėsinasi sužlugdyti tikrosios laisvės realizavimą. Mūsų tauta, visi mūsų žmonės turi būti ir yra tikrosios laisvės garantas. Lietuvos žmonės turi būti pasirengę sumokėti laisvės kainą. Suprasti, kad Lietuva brangi yra ne tas pats, kaip Lietuva miela.
Kai spaudoje pasirodo žmogaus orumą įžeidžiantys straipsniai, reakcija turi būti iš visur aiški ir garsi. Kai su darbuotojais neteisingai elgiamasi, profsąjungos ir žmonės turi kelti balsą. Šeimos tegul buriasi ir gina šeimų interesus, kol mažesnės interesų grupės neuzurpavo jų vietos visuomenėje. Tėvai tegul aktyviai reiškia savo nuomonę apie tai, ko ir kaip mokyklose mokoma. Mokesčių mokėtojai tegul netyli, kai mato, kad jų pinigai yra švaistomi ar grobstomi.
Bijoma, kad vienišas balsas nebus išgirstas, taip sakė tie, kurie tą naktį nėjo prie Seimo ar televizijos bokšto. Esą, ką gali neginkluotas žmogus padaryti prieš tankus ir automatus, bet galėjo, nes nesuabejojo brangios laisvės verte. Todėl mes šiandien gyvename nepriklausomoje šalyje ir galime džiaugtis laisve. Bet tikrai galėsime džiaugtis tik tada, jeigu mes įvertinsime laisvės tikrąją vertę.
Nebijokime reikalauti moralumo iš valdžios, spaudos ir plačios visuomenės. Nebijokime tiesos. Jau daug kam nusviro rankos siekiant paragauti tikrosios laisvės.
Dar vieni rinkimai artėja. Atrodo, kad net balsavimas daug kam, pasirodo, per brangi laisvės kaina. Tačiau burnoti dėl valdžios namuose ar su draugais paaimanuoti – pigi laisvė, kuri turi savo žiaurius padarinius. Pirmasis pigios laisvės padarinys – prie slenksčio artėjanti, įsismelkianti vergystė.
Bažnyčios varpai skamba kviesdami mus garbinti Dievą, dėkoti jam už visas suteiktas dovanas, ypač mūsų gyvybės ir laisvės dovanas. Jie taip pat skelbia šventes ir būdavo pagrindinis pavojaus signalas. Laisvės varpas mums skamba kviesdamas džiaugtis ir dėkoti už laisvę, kurią turime. Bet kiekvienas jo dūžis yra ir perspėjamas pavojaus signalas, primenantis tai, kas ant jo parašyta: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame monsinjorui Gintarui Grušui. Kviečiame kalbėti Sausio 13-osios įvykių dalyvį, Vyčio kryžiaus ordininką Kęstutį Bredelį.
K.BREDELIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji žuvusiųjų artimieji, nukentėjusieji, Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, šio iškilmingo posėdžio svečiai. Tais momentais, kai ateina metas paminėti mūsų valstybės istorijai, jos laisvei svarbias datas, kai lenkiame galvas pagerbdami kovotojus, kritusius pakeliui į tikslą, turbūt aiškiausiai jaučiame iškovotosios laisvės vertę. Stabtelėję ties vardais ir kapais tų, kam teko garbė būti įrašytiems į istoriją, turime progą pamąstyti apie tai, ką pasiekėme ir turime šiandien.
Šiandien, minėdami 16-ąsias kruvinojo Sausio metines, suvokiame, kad buvome ir vis dar tebesame didingiausio žmonijos istorijoje akto liudininkai, Tautos kovos už savo laisvę ir išlikimą dalyviai. Mes turime savo valstybę. Šis faktas išreiškia tą svarbiausią turėjimą, į kurį per kovotojų kraują, per jų idealizmą ir tikėjimą nuolat, kasdien brenda dešimtys viso pasaulio tautų. Mums buvo ir tebėra lemta savo buvimu, savo gyvenimu prisidėti prie to, kad ši valstybė būtų, kad egzistuotų. Tai įpareigoja mus būti orius ir atsakingus, tai padeda nesusmulkėti iki kasdieninių buitinių rietenų, intrigų lygio, žengiant taku, vedančiu į Antakalnio kapines ar link televizijos bokšto memorialo.
Prisiminkim, jog laisvė nėra vien ekonominė pažanga, materialinė gerovė ar socialinės garantijos. Kita vertus, grįžimas prie praeities, jau nueito kelio retrospektyva dažnai prasminga tiek, kiek tai lemia ateities perspektyvą. Kad netaptume nuobodūs sau ir savo vaikams, kad neliktume vien nesibaigiančių verksmingų memuarų rašytojais, turime nuolat jausti ryšius su valstybės kasdienybe, su jos tikrove. Privalome suvokti, kad šiandien iš mūsų tikisi ne kasdieninio priminimo apie istorinių momentų didvyriškumą, ne kruvinųjų įvykių romantikos, o racionalaus darbo atsakomybės, energijos.
Pabrėžiu, nesame išskirtiniai ar išrinktieji. Mus tėra ištikusi mažos tautos ir valstybės, kuriai nevalia liautis rūpinusis savo išlikimu, lemtis. Su nerimu ir dažnai pasigėrėjimu stebime kitų – Balkanų, Kaukazo, Tibeto – tautų kovą dėl teisės egzistuoti. Suvokiame, ir joms, ir mums neišvengiamas nuolatinis budrumas, nuolatinis nepraeinantis klausimas, kas esame šiandien. Tačiau atsakyti į tokį klausimą būtina ne vien tiesioginės grėsmės akivaizdoje. Tada daugelis klausimų kyla patys savaime. Sunkiau į klausimą, kas esame, atsakyti tylios ir santykinai saugios kasdienybės sąlygomis. Sunkiau suvokti, kad praeities reikšmingumas tėra stimulas, sąlyga, o ne tiesioginis pagrindas kasdieniniam gyvenimui.
Valstybės dabartį ir ateitį kiekvienas kuriame pats čia dabar kasdieniniais savo darbais, nuolatine atsakomybe ir ne praėjusių įvykių didybės, o nuveiktų darbų orumu. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame K.Bredeliui. Kviečiame kalbėti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą Nikolajų Medvedevą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato Nikolajaus Medvedevo kalba
N.MEDVEDEVAS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, brangūs, mylimi žmonės! Praėjo jau 16 metų nuo tų įvykių. Mes jau Europos Sąjungoje, laisvai važinėjame po visą pasaulį, sprendžiame savo dideles ir mažas problemas, sielojamės dėl nesėkmių, džiaugiamės sėkmėmis, ginčijamės dėl mūsų vidaus ir užsienio politikos, dėl ekonomikos, išgyvename dėl nusikalstamumo, korupcijos. Vieniems einasi geriau, kitiems sunkiau. Gyvenimas tęsiasi. Ir dabar mes įsitikinę, kad taip ir turi būti. Jeigu mes prieš kažką protestuojame, mes galime išsakyti savo nuomonę, drąsiai, nebijodami, kad pakliūsime už grotų, kad būsime ištremti ar į Sibirą, ar į užpoliarę. Lyg taip ir reikia. Šiandien gal kai kam atrodo, kad visos tos laisvės atiteko mums kaip dovana…
Bet štai einu Nepriklausomybės aikšte pro Seimą, pro televizijos bokštą, radijo ir televizijos centrą, važiuoju pro Sitkūnus, ir atmintis atgyja: tankai, šūviai, mašinos, pilnos ginkluotų kareivių, minios žmonių su vėliavomis, barikados, kraujas, šaltis, sniegas, gurkšnis karštos arbatos.
O štai jau ir kitas vaizdas: Maskva, Sankt Peterburgas, tada dar Leningradas, ir tūkstančiai žmonių bėga, skuba rėkdami: „Lituva! Lituva! Lituva!..“ Ir matai vėliavas, tarp jų ir Lietuvos vėliavas. Galvoji, iš kur jos čia atsidaro. Ir prisimeni, Dieve mano, juk mes mitinguose aiškinome, kad mūsų kraštas, mūsų šalis vadinasi L i e t u v a! Kartais net juokais pasakydavome: ten Lietuva, ten lietūs lyja ir išversdavome į tą kalbą. Bet jie vis tiek rėkia: „Lituva!“ ir bėga, skuba.
Vadinasi, suveikė, vadinasi, mes gerai atlikome savo darbą. Vadinasi, suprato ten, kas čia vyksta, ir visi tie jausmai, o jausmai tokie – čia ypatinga, tvyranti įtampa. Tokia įtampa, kad, atrodo, visi, kas stovi šalia tavęs, jaučia tą patį, sinchroniškai, ir jauti, kad ir jie jaučia, ką tu galvoji. Ir baimė. Ne dėl savęs, o dėl artimųjų, nes žinai, ir visi žinome, kad jeigu mes pasiduosime, jeigu jie nugalės, tai daugelio likimai ir gyvybės bus sujaukta, o kiek bus dar žuvusiųjų, nutraukta tų gyvybių. Ir vėl prasidės gulagai, ir kiek dar žus.
O didžiosios valstybės, deja, susidomėjusios, bet šaltai stebi tuos įvykius. Tai kas ten vyksta toje Lietuvoje? Žiūrėk tu man, kokie drąsuoliai, kovoja dėl savo nepriklausomybės! Bet ar nebus dėl to dar blogiau ir jiems, o galbūt ir mums?
Grįžęs iš tų prisiminimų į mūsų kasdienį gyvenimą, užduodu sau klausimą: ar mes visiškai ne protu, o širdimi, visa savo esybe supratome tai, kas tada atsitiko? Kaip tai atsitiko ir kodėl atsitiko? Nes atsitiko tai, ko negalėjo įvykti – beginkliai žmonės nugalėjo iki dantų ginkluotą imperijos kariauną. Beginkliai, vedami tiktai meilės savo kraštui, meilės laisvei, rūpesčio dėl savo artimųjų, dėl kitų kartų likimo. Ir jie nugalėjo. Ir kaip norisi, kad mes suprastume visa savo esybe, kad tik taip, ne tik protu, ne tik širdimi, bet beveik genų lygiu reikia tai suprasti ir suvokti, kad galėtume išsaugoti ir perduoti iš rankų į rankas, iš širdies į širdį. Kitoms kartoms nunešti per laiką, per kartas tuos laužų atšvaitus, laisvės dvasią, šventą atminimą apie žuvusius didvyrius. Nors jie negalvojo, kad jie didvyriai. Jie tiesiog žengė tą lemtingą žingsnį į istoriją, į žmonių atmintį vedami vidinio balso.
Visa tai mes privalome įsisamoninti, kad žmonės prireikus, kilus pavojui ar užgriuvus nelaimėms, vėl ir vėl galėtų įžiebti tą ugnį.
Ir vis dėlto kaip ir kodėl tai įvyko? Ko tikėjosi tie, kurie sumanė šitą smurtą? Nesitikėjo, jie buvo įsitikinę, nes tas modelis, tas variantas suveikė daug kartų. Jisai suveikė, kai buvo paskandintas kraujyje Kronštato sukilimas prieš bolševikus, Pavolgės sukilimas, Tambovo sukilimus, Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje – kraujyje paskandinta ir krūvos lavonų. O po to buvo Novočerkaskas, apie ką mes nelabai gerai žinome, bet ten prieš sukilusius irgi buvo panaudoti tankai, o šūviams nuaidėjus, vaikai, į medžius sulipę pasižiūrėti tų miningų, krito nuo medžių, ir žemė buvo aplaistyta jų krauju. Po to – Berlyno sukilimas. Pasisekė. Po to Vengrija. Pasisekė. Po to Čekoslovakija. Pasisekė. Tbilisis. Jie suprato: jeigu panaudoji smurtą, žmonės privalo išsigąsti, pagal visus logikos istorijos ir biologijos dėsnius turi išsigąsti dėl savo gyvybės ir išsilakstyti, išbėgioti, nes jie nori gyventi. O Seimo, Aukščiausiosios Tarybos nariai, supratę, kad jų padėtis beviltiška, turi arba atšaukti tą savo Nepriklausomybės, Kovo 11-osios Aktą, arba gėdingai pabėgti. Ir tada bus galima juos lengvai suimti, susodinti, kai kuriuos, labiausiai pavojingus, žinoma, pasakius, kad jie bandė ginklu pasipriešinti, arba bandė pabėgti nuo proletarinio teisingumo, – nušauti. Ir viskas.
O ką pasakys pasaulis? Jie buvo įsitikinę – pasaulis nepasakys nieko. Pagrūmos kumščiais, pakritikuos didelės valstybės, rūpindamosi savo ekonominiais interesais, paskui aprims, o į mažąsias galima nekreipti dėmesio. O kaip sureaguos viduje? Kokia bus reakcija? Na, ten keletas disidentų, o galbūt kelios dešimtys disidentų išeis į gatves. Tai jau Mordovijos lageriai iš anksto sąmoningai tuštinami ir remontuojami, ir jau laukia tų disidentų. Taip turėjo būti.
Tačiau buvo tokia problemėlė. Malšinant nepaklusnią Lietuvą, jau nebuvo galima panaudoti 108-ojo Kauno desantinio pulko ir Ruklos divizijos, nes šitie žmonės jau buvo susitikę su Sąjūdžio žmonėmis (signatarai tai prisimina, buvo tokie susitikimai) ir jau tiems žmonėms nebuvo galima papasakoti, kad Sąjūdžio žmonės, Aukščiausioji Taryba yra gaujos nusikaltėlių, trokštančių kraujo. Jau šitas netiktų. Todėl buvo nuspręsta kitaip, kad reikia Pskovo diviziją čia atvežti. Jiems buvo pripasakota nebūtų dalykų apie mus visus. Apie tai, kaip ji buvo rengiama, mums papasakojo geras mūsų bičiulis kapitonas Pustobajevas, kuris labai daug mums padėjo. Tikrai Lietuvos draugas. Ištikimas.
Kokia gi to nepaprasto atsparumo priežastis? Aš manau, Sąjūdis. Sąjūdis buvo ne toks judėjimas, kuris sujungtų utopines kažkokias idėjas, o tai buvo judėjimas, kuris sujungė žmonių protus į didžiulį kolektyvinį protą. Kolektyvinį – vadinasi, tas pats protas buvo ir Aukščiausiosios Tarybos, ir visų žmonių. Tai buvo vieningas protas, galingas, tai buvo vieninga kolektyvinė valia ir tai buvo pagaliau vieninga didelė širdis, kuri plakė, garsiai plakė.
Sąjūdis nesivadovavo principu prieš. Sąjūdis vadovavosi principu ,,už” – už nepriklausomybę, laisvę, sąžinę, dorą.
Matyt, tokio pilietinio Sąjūdžio laukė daugelis Lietuvos žmonių, nes jų pasąmonėje visada gyveno ir tikiuosi, kad ir dabar gyvena, įsitikinimas, kad jie yra didžiosios Lietuvos valstybės vaikai.
Tai buvo dar tiksliai neapibūdintas, bet giliai širdyje slepiamas įsitikinimas, ir jis buvo pagrindinis Lietuvos atgimimo variklis. Kaip tik todėl Lietuvos žmonių širdyse ir mintyse suskambėjo nemirtingi Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai:
,,… Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi!
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi! …“
Tie žodžiai vienodai skambėjo ir laisvės gynėjų širdyse, ir Aukščiausios Tarybos deputatų širdyse ir lydėjo tada kiekvieną jų žingsnį. Ir visos širdys susiliejo į vieną širdį, kuri vadinosi LIETUVA. Todėl žmonės nepabūgo tankų, o deputatai nepasitraukė iš šito pastato, pasiruošę viskam, išskyrus Nepriklausomybės Akto atšaukimą ir pasidavimą. Šito mintyse nebuvo.
Dėl to Lietuvos žmonės į smurtą neatsakė smurtu, ko tikėjosi, be visa ko, tenai, kad, jeigu pasipriešinimas tęsis, Lietuvos žmonės už tuos žuvusiuosius į smurtą atsakys smurtu. Bet Sąjūdis įskiepijo dar vieną idėją, mintį iš Šventojo Rašto: „Žmogau, nekeršyk. Atiduok man kerštą ir aš įvykdysiu.“ Ir keršto nebuvo. O širdys plakė ir tą galingą širdžių plakimą Rytuose išgirdo dori žmonės. Ir jau ne dešimtys, ne šimtai, net ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių, išėjo į gatves Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Jie suprato, kad žmonių ir šalių, kurios išdrįsto sukilti prieš bolševizmą, laukia didelė nelaimė, mirtinas pavojus. Jeigu jie dabar bus išduoti, tai tas pats ateis į jų miestus. Todėl jų šūkiuose buvo prašyta: „Šiandien – Lietuva, rytoj – mūsų miestai! Neleisim! Šalin rankas nuo Lietuvos!“
Tą galingą širdies plakimą pagaliau išgirdo Vakarų šalys, pasaulis, ir pasaulis pradėjo praregėti. Atskiri žmonės ten tikrai visą laiką matė ir žinojo, bet pasaulis pradėjo praregėti, kas vis dėlto dedasi.
Tokio atsako visi tie kriučkovai, janajavai, jazovai, pavlovai, varenikovai ir kiti, sumanę šitą niekšingą žygdarbį, nelaukė. Jie negalėjo net baisiame sapne susapnuoti to atsako. Komunizmo šmėklai, kuri buvo aprašyta „Komunizmo manifeste“, kurią Stalinas, Leninas ir kiti atitempė į Rytus ir kuri apliejo krauju beveik ketvirtadalį žemės, buvo suduotas baisus smūgis. Smūgis buvo suduotas ne smurtu, ne ginklu, o šventu laisvės, šviesos, tiesos, doros siekiu, šventu didvyrių krauju.
Ir žmogaus, ir valstybės gyvenimo kelias bei likimas nenukloti vien gėlėmis. Nežinia iš kur – ar iš išorės, ar iš vidaus – gali ateiti, atslinkti pavojai. Tad prašykime: „Viešpatie! Padėk mums ir mūsų palikuonims lemiamomis akimirkomis vadovautis šventomis tiesomis, kurios padarė Lietuvos žmones nenugalimus tomis lemtingomis 1991 metų sausio dienomis.“
Dėkoju už dėmesį. Ačiū, kad leidote kalbėti. (Plojimai)
M.STROLYS. Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai atminti, skelbiu baigtą. Visus kviečiu į Parlamento galeriją, ten vyks albumo „Piešiu laisvę“ pristatymas. Tų, kurie norės dalyvauti Antakalnio kapinėse, 12.20 val. autobusai lauks prieš Lietuvos Respublikos Seimo centrinį įėjimą.
Skelbiu posėdį baigtą.
* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; NSF – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija; PDF– Pilietinės demokratijos frakcija; TSF – Tėvynės sąjungos frakcija; TTF – „Tvarkos ir teisingumo (liberalų demokratų)“ frakcija; VLF – Valstiečių liaudininkų frakcija.