Septynioliktasis (153) posėdis
2006 m. balandžio 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojai Č.JURŠĖNAS ir V.MUNTIANAS

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF*). Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, gerbiamasis premjere ir ministrai, mielieji kolegos žurnalistai ir svečiai, pradedame Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. balandžio 11 d. rytinį plenarinį posėdį.

Pirmiausia prašyčiau registruotis, o paskui susitarsime dėl kai kurių dalykų iki darbotvarkės tvirtinimo. Kol kas registruojamės. Užsiregistravo 70 Seimo narių. Smagu, tikiuosi, kad bus daugiau.

Pirmasis darbas, kurį siūlau padaryti, tai malonus darbas. Kolegos, dėmesio, susikaupkime! Vytautas Saulis vakar paminėjo gražų jubiliejų. Kviečiu jį arčiau ir Seimo vadovybės ir viso Seimo vardu noriu pasveikinti. (Plojimai)

Matau, kad susirinko daugiau Seimo narių. Tuoj dar kartą registruosimės, bet prieš tai dar viena ceremonija, tiksliau, procedūra. Mums reikia nuo šios dienos iki gegužės 11 d., t.y. mėnesiui, patvirtinti naują balsų skaičiavimo komisiją, juo labiau turint šios dienos galimus reikalus. Iš įvairių frakcijų: R.Kšanienė – darbietė, A.Lydeka – Liberalų ir centro sąjunga, A.Matulas – konservatorius, J.Palionis – socialdemokratas, L.Počikovska – Valstiečių liaudininkų frakcijos narė. Galime bendru sutarimu patvirtinti tokią balsų skaičiavimo komisiją? Niekas neprieštarauja? Ačiū.

Dabar siūlau dar kartą registruotis ir tada spręsime darbotvarkės klausimus. Kolegos, dar kartą registruojamės.

Užsiregistravo 92 Seimo nariai.

2006 m. balandžio 11 d. (antradienio) darbotvarkė

Gerbiamieji kolegos, šiandien Seniūnų sueigoje buvo diskusijų, bet iš esmės dėl pagrindinių dalykų buvo sutarta. Tie sutarimai yra pažymėti juodu šriftu, o aš dar balsu jums pasakysiu: 3 klausimas yra Seimo nutarimas „Dėl teisėjo V.Mikelėno atleidimo“. Tai yra Prezidento dekretas ir jį pateiks Prezidento atstovas. Popietiniame posėdyje, tai yra 15 val., Seimo nutarimo „Dėl A.Paulausko atleidimo iš Seimo Pirmininko pareigų“ projektas grupės Seimo narių siūlymu ir 2-5 klausimas – Seimo nutarimo „Dėl A.Kregždės atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ svarstymas ir priėmimas. Plius tarp rezervinių klausimų yra įrašytas Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti sudarymo 2 straipsnio pakeitimo“ projektas. Taigi dėl visų dalykų yra sutarta, išskyrus 5 punktą, dėl kurio mums reikės balsuoti.

Dabar iš eilės – kolega S.Lapėnas. Prašom. (Balsai salėje) Kolegos, dėmesio! Paklausome.

S.LAPĖNAS (LCSF). Gerbiamieji kolegos, norėčiau atkreipti dėmesį, kad dėl Seimo Pirmininko klausimo Seimo statutas sako labai nedviprasmiškai. Yra Statuto 218 straipsnis „Pareigūnų atleidimo procedūra“, kuris numato, kad iš karto turi įvykti visos procedūros. Tokio dalyko išdėlioti į atskirus etapus – pateikimą, svarstymą ir priėmimą – Statutas nenumato. Todėl aš siūlyčiau pakoreguoti darbotvarkę nuosekliai įtraukiant visas procedūras. Ačiū.

PIRMININKAS. Šiuo atveju Seniūnų sueigoje buvo kalbama, nebuvo bendros nuomonės ir buvo sutarta, kad 15 val. pradėsime tą klausimą, o iki 15 val. daug kas gali paaiškėti. Tada ir apsispręsime, nes po pateikimo nebalsuojama. Tai yra procedūros pradžia. Minutėlę. Kolegė V.Boreikienė. Prašom.

V.BOREIKIENĖ (MSG). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, siūlau įrašyti į darbotvarkę Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko rinkimų klausimą. Ačiū jums.

PIRMININKAS. Ačiū. Iš tikrųjų tas dalykas Seniūnų sueigoje buvo aptartas. Jeigu įvyko komiteto posėdis, matau, kad Seimo Pirmininkas teikia atitinkamą nutarimą, tai mes galime įrašyti į rezervą. Niekas neprieštarauja dėl šio dalyko? Kadangi mes papildomai įrašome dėl vienos komisijos, tai pirmiausia dėl komiteto pirmininko. Sutinkame? Niekas neprieštarauja? Gerai. Klausimas išspręstas.

Minutėlę. J.Razma.

J.RAZMA (TSF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš siūlyčiau dėmesingiau priimti kolegos S.Lapėno pastabą. Jeigu mes sutartume, kad ties 2-1 punktu nelieka jokių žodžių, kartu ir žodžio „pateikimas“, tada būtų gerai. Jūs galėtumėte įsigilinti, kad procedūra turėtų būti vientisa. Bet jeigu jūs norite palikti tik žodį „pateikimas“, tada aš prašysiu balsuoti, kad būtų įrašytos visos stadijos.

PIRMININKAS. Šiuo atveju aš nematau problemos. Vis tiek reikės spręsti tada, kai susirinksime. Aš sutinku, kad būtų išbrauktas žodis „pateikimas“.

Prašom. Kolegė L.Graužinienė.

L.GRAUŽINIENĖ (DPF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Aš frakcijos vardu noriu paprašyti išbraukti iš darbotvarkės 2-5 klausimą dėl A.Kregždės atleidimo.

PIRMININKAS. Aš sakiau, kad Seniūnų sueigoje sutarimo nebuvo ir tokiu atveju mes turime balsuoti. Jeigu visi sutinka, kadangi jis tebėra ligoninėje, tai tada balsavimą nukeliame po Velykų. (Balsai salėje)

Prašom. Kolega E.Masiulis.

E.MASIULIS (LF). Gerbiamieji kolegos, aš noriu priminti, kad praeitą savaitę kanclerio atleidimo klausimas buvo atidėtas motyvuojant, kad tą dieną ar artimiausią dieną turėjo vykti operacija.

PIRMININKAS. Operacija vyko tą dieną.

E.MASIULIS. Mes žinome, kad operacija pavyko, kancleris po operacijos atgauna jėgas. Noriu pasakyti, kad pats kancleris ne vienam iš Seimo valdybos narių skambino ir prašė, kad nebūtų vilkinamas šis klausimas. Jis yra parašęs pareiškimą, apsisprendimą atsistatydinti dėl ligos, ir nekankinkime žmogaus. Mes siūlome šiandien šį klausimą išspręsti ir padėti tašką.

PIRMININKAS. Gerai. Šiuo atveju sutariame, kad balsuosime.

B.Bradauskas. Prašom.

B.BRADAUSKAS (LSDPF). Dėkoju, posėdžio pirmininke. Noriu gerbiamajam kolegai iš dešinės pasakyti, kad jeigu žmogus atgauna jėgas, tai padarykime taip, kad jis jas prarastų. Tai gal leiskime atgauti jėgas ir paskui, po Velykų, išspręsime šį klausimą. Kur mes nulėksime ir kur nuskubėsime? Tiesiog šioje situacijoje reikia turėti žmoniškumo. Aš siūlau atidėti šio klausimo sprendimą.

PIRMININKAS. Ačiū. Tuojau balsuosime. Kolega A.Matulevičius. Prašom.

A.MATULEVIČIUS (LDF). Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų aš praeitą savaitę pusiau dirbau, pusiau sirgau, tai neteko būti, kai netikėtai buvo pateiktas klausimas dėl kanclerio atleidimo. Man yra žinomos visos jo ligos aplinkybės, kad žmogus vaikščiodamas išgyveno du infarktus. Čia kai kas bandė tyčiotis, kad jis ligoninėje pasislėpė nuo atsakomybės. Niekur jis nepasislėpė, žmogus paprasčiausiai 11 metų nuoširdžiai dirbo. Buvo klaiku žiūrėti, kai Seime su sergančiu žmogumi, tą dieną, kai jam buvo daroma rimta operacija, buvo bandoma susidoroti. Man keista mūsų jauni Seimo nariai (E.Masiulis Seimo narys antrą kadenciją), tautos išrinkti žmonės nesupranta vieno elementaraus dalyko, kad yra paprastas žmoniškumas ir moralė. Kaip mes galime po to kam nors žiūrėti į akis, jeigu drįstame taip ciniškai elgtis Seimo salėje? Man atrodo, yra niekšiška apskritai apie tai kalbėti. Aš siūlau, kol žmogus serga, tokių klausimų apskritai nesvarstyti ir nespręsti. Mes galų gale ne prokurorai esame.

PIRMININKAS. Aišku. Sutarėme, kad dėl visų kitų klausimų ginčų nėra, tik pakartoju, jog papildomai į rezervinį sąrašą įrašomas klausimas dėl Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko. Dabar prašom susikaupti, prašom susidėlioti korčiukes ir balsuosime, ar įrašome, nes, kaip pastebite, čia juodu šriftu, oficialiai į darbotvarkę nebuvo įtraukta. Klausimas formuluojamas taip: ar įrašome į darbotvarkę 2-5 klausimą? Kurie mano, kad reikia šiandien nagrinėti, tie balsuoja už, kurie mano, kad reikia po Velykų, tie balsuoja kitaip. Ar aišku? Prašom balsuoti.

Už – 33, prieš – 54, susilaikė 23. Klausimas neįrašomas.

Mielieji kolegos, ar galime patvirtinti patikslintą darbotvarkę – 1 plius, 1 minus klausimas? Galime. Bendru sutarimu. Ačiū.

Vyriausybės metinės veiklos ataskaita

Dabar imamės darbotvarkės 2 klausimo. Ir prieš pakviesdamas į tribūną Ministrą Pirmininką (kolegos, dėmesio!), turiu jus supažindinti su Seimo statuto nustatytu reguliavimu. 207 straipsnis. „Vyriausybės veiklos ataskaitą pateikia Ministras Pirmininkas, kuris pateikimo metu atsako į Seimo narių klausimus. Klausimai užduodami tokia pat tvarka kaip Vyriausybės valandos metu“. Toliau. „Vyriausybės ataskaitos pateikimo metu Seimo posėdyje dalyvauja ir visi ministrai, kurie Seimo narių pageidavimu taip pat atsako į klausimus“. Kaip matote, ministrai yra kartu su premjeru. (Šurmulys salėje) Ir toliau, dėmesio! „Po Vyriausybės ataskaitos pateikimo ją svarsto Seimo komitetai ir rengiama speciali Seimo diskusija, kurios pabaigoje Seimas gali priimti rezoliuciją“. Šiuo atveju čia yra ateities dalykas, arba laikotarpis po Velykų. Dabar kviečiu į tribūną Ministrą Pirmininką pateikti Vyriausybės metinę veiklos ataskaitą, nors, manau, jūs visi turite šitą žalią knygą ir jau studijavote. Prašom, premjere.

A.M.BRAZAUSKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai ir šio posėdžio svečiai! Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama savo konstitucinę prievolę, teikia Seimui 2005 metų veiklos ataskaitą.

Praėjusiais metais Seimo nariai, o neretai ir koalicijos partneriai, negailėjo kritikos mūsų adresu. Suprantama, kad pagrįsta ir konstruktyvi kritika buvo priimama ir kruopščiai analizuojama. Tai padėjo mums susikoncentruoti ties svarbiausiomis valstybinėmis problemomis, šalinti pasitaikančius nesklandumus savo darbe. Norėčiau iš karto pabrėžti, kad Vyriausybė sugeba ne tik kurti strategijas ir iškilus reikalui jas taip pat ir atnaujinti, bet ir mato savo veiklos prioritetus ir nuosekliai juos įgyvendina. Svarbu yra ne tik matyti valstybės ateitį, bet gerai išdėstyti savo pajėgas, sukoncentruojant jas numatomo proveržio kryptimi. Nors dėl dabartinės Vyriausybės veiklos buvo skelbiamos gana niūrokos prognozės, šiandien mes galime šiek tiek jus nudžiuginti savo darbo rezultatais.

Praėjusiais metais Lietuvos ekonominiai rodikliai buvo vieni geriausių tarp naujųjų Europos Sąjungos šalių narių. Todėl galime drąsiai tvirtinti, kad Vyriausybė eina teisingu keliu ir sparčiai įgyvendina savo pažadus Lietuvos žmonių gyvenimo lygį priartinti prie Europos Sąjungos vidurkio. Džiugina tai, kad ekonomikos augimo tempai 2005 metais didėja. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertinimu, praėjusiais metais Lietuvos bendrojo vidaus produkto didėjimas siekė 7,5 procento. Vykdyta griežta fiskalinė politika sąlygojo sėkmingą kovą su šešėline ekonomika – praėjusiais metais surinkta daugiau nei 1 mlrd. Lt viršplaninių pajamų.

Praėjusiais metais toliau buvo plėtojama socialinė apsauga, didinamos pensijos. 2005 m. gruodžio mėn. vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, lyginant su 2004 m. pabaiga, padidėjo 54 litais ir siekė 454 litus gruodžio mėnesį. 2005 metais toliau didėjo užimtumas, mažėjo nedarbas, augo gyventojų pajamos. Nedarbo lygis sumažėjo nuo 11,4 proc. 2004 metais iki 8,3 proc. 2006 metais. Ir reikia pabrėžti, pripažinti, kad jis buvo mažesnis negu dabartinis Europos Sąjungos vidurkis. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje 2005 metais sudarė beveik 1300 litų ir, palyginti su 2004 m., padidėjo 12 procentų. Neblogų rezultatų pasiekta plėtojant informacinę ir žinių visuomenę. Visoje Lietuvoje įsteigta 475 viešų interneto prieigos taškų labiausiai lankomose vietose. Be to, per metus interneto abonentų skaičius padidėjo daugiau negu dvigubai ir pasiekė 1 milijoną.

Mūsų ekonomikos pasiekimus pripažįsta ir daugelis užsienio ekspertų. Pasaulio banko parengtoje investicinio klimato vertinimo apžvalgoje Lietuva įrašyta 6-oje vietoje tarp geriausiai reformas vykdančių pasaulio šalių ir 17-oje vietoje pagal sudarytas sąlygas verslo plėtrai. Siekdama išlaikyti pastovią ūkio plėtrą ir per kuo trumpesnį laikotarpį priartėti prie Europos Sąjungos valstybių senbuvių gyvenimo lygio vidurkio, Vyriausybė ir ateityje turės ieškoti naujų verslo skatimo būdų, ypač susijusių su šiuolaikinių technologijų diegimu ir ekonomikos konkurencingumo didinimu.

Jums yra išdalintas platus Vyriausybės ataskaitos tekstas. Tikiuosi, kad daugelis Seimo narių jį perskaitė arba perskaitys svarstymo metu. Toje rašytinėje ataskaitoje pateiktos mūsų valstybės raidos tendencijos, surašyti ne tik Vyriausybės atlikti darbai, mūsų programos vykdymas, bet ir nubrėžtos gairės artimiausiai ateičiai. Tikėdamasis Seimo dėmesio visai Vyriausybės ataskaitai, šiandien pranešime norėčiau pabrėžti tik keletą svarbesnių problemų, susijusių su mūsų naryste Europos Sąjungoje. Mes turime matyti, kad įsijungę į bendrąją europinę erdvę įgavome daugybę privalumų, tačiau kartu perėmėme ir bendras problemas.

Pirmiausia paliesiu tą problemą, apie kurią šiandien daugiausia diskutuojama Europos Sąjungoje ir kuri lemia ir ateityje lems mūsų ekonomikos plėtrą. Šiuo atžvilgiu pirmoji problema yra energetika. Lietuvos, kaip ir visos Europos Sąjungos, gerovė ateityje labai priklausys nuo energetikos, tai yra nuo sugebėjimų aprūpinti energijos ištekliais. Energijos poreikių augimui didelę įtaką turi makroekonominių rodiklių kitimas, kuro ir energetikos kainų didėjimas, vartotojų reakcija į tai bei kiti veiksniai. Prognozuojama, kad iki 2030 m. Europa 70 proc. priklausys nuo energijos išteklių importo. Todėl natūralu, kad Europos Sąjungos vadovai, kalbėdami apie bendrą ir nuoseklią energetikos politiką, šioje srityje įžvelgia galimą partnerystę su Rusija. Ji ryškiai dominuoja Europoje (turiu omenyje Rusiją) kaip pirminės energijos išteklių turėtoja. Kalbant apie gamtines dujas, reikia pažymėti, kad tikėtis jų importo iš Vakarų Europos į Lietuvą yra nerealu. Tačiau naujausios suskystintų gamtinių dujų transportavimo tendencijos rodo, kad jau netolimoje ateityje ir mūsų regione, ir Lietuvoje gali pasiteisinti jų importas.

Numatomas ūkio modernizavimas lems sparčius elektros energijos poreikių augimo tempus. Praėjusiais metais išsiplėtusioje Europos Sąjungoje elektros sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, vidutiniškai buvo apie 2,5 karto didesnės nei Lietuvoje. Tai verčia šiek tiek sunerimti ir mus. Tačiau skaičiavimai rodo, kad, uždarius antrąjį Ignalinos AE bloką, iki 2015 metų Lietuvai neturėtų kilti energetinių problemų. Iki IAE uždarymo bus nutiestas elektros kabelis (tuo aš visiškai tikiu) Baltijos jūra, sujungsiantis Lietuvą ir Švediją, turėtų būti baigta ir jungtis, kurios dalininkė yra ir „Lietuvos energija“, tarp Estijos ir Suomijos. Pagaliau yra galimybės kur kas plačiau naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Nors Lenkijoje ir baiminamasi, kad elektros energijos jungtis gali sukelti nepageidaujamų pokyčių Lenkijos elektros rinkoje, tačiau paskutinieji susitikimai ir pokalbiai teikia vis daugiau vilčių ir optimizmo, kad šitas projektas taip pat gali būti įvykdytas.

Labai svarbu, kad, pasirenkant strateginę kryptį, būtų išvengta kraštutinumų. Gana kategoriškos opozicijos nuostatos šiuo klausimu yra suformuluotos atvirame laiške valstybės vadovams. Šios srities problemas mes bandome nagrinėti kompleksiškai, energetikos ūkio nepriklausomybės klausimą bandome spręsti ne vien tik savo jėgomis, savo veiksmus derindami ne tik su Europos Sąjunga, bet ir su kitomis kaimyninėmis valstybėmis. Neseniai iškilo būtinybė Lietuvos energetikos politiką ir strategiją nedelsiant priderinti prie greitai kintančių aplinkybių. Vyriausybė baigia rengti atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos projektą, kuris bus pateiktas visuomenei svarstyti. Atsižvelgusi į visuomenės nuomonę bei pasiūlymus, po kelių mėnesių Vyriausybė aprobuos šią strategiją ir pateiks Seimui.

Šių metų vasario pabaigoje kartu su Latvijos ir Estijos premjerais sutarėme per šiuos metus parengti bendrą Baltijos šalių energetikos strategiją. Buvo pritarta iniciatyvai Lietuvoje statyti naują atominę jėgainę bei analizuoti suskystintų dujų terminalo ir saugyklų plėtros galimybes. Šių tikslų realizavimas leistų sustiprinti energetinę šalies nepriklausomybę, o kartu ir šalies politinį saugumą.

Per pastaruosius metus Lietuva iš esmės pertvarkė energetikos ūkio valdymo principus, sudarė sąlygas konkurencijai, įgyvendino kompleksą priemonių, mažinančių aplinkos taršą. Labai pagerėjo energijos vartojimo efektyvumas, sudarytos techninės sąlygos laisvai pasirinkti naftos ir produktų tiekėjus bei 90 dienų sukaupti jų strategines atsargas. Praėjusiais metais Lietuvos ekonomika pademonstravo iš tikrųjų didesnį atsparumą pasauliniam naftos kainų kilimui, nei buvo galima tikėtis. Konkurencija verslininkams neleido laisvai kelti prekių kainų, todėl pats degalų kainų didėjimas Lietuvos gyventojus paveikė tik tiesiogiai – per išlaidas naftos kurui ir dujoms.

2005 metais Rusijos naftos koncernui „Yukos Oil Corporation“ susidūrus su esminėmis finansinėmis problemomis ir inicijavus akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų paketo pardavimo procesą, teko daug daugiau dėmesio skirti šiems klausimams. Vyriausybė parengė ir pateikė Seimui Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų įsigijimo ir disponavimo jomis įstatymą. Šis įstatymas suteikė Vyriausybei galimybę operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią situaciją ir ginti valstybės interesus, siekiant užtikrinti tolesnes patikimas investicijas į šią bendrovę ir aprūpinimą žaliava. Deja, nepaisant Vyriausybės pastangų, „Mažeikių naftos“ kontrolinio akcijų paketo savininko klausimas, naujo savininko klausimas, sprendžiamas labai sunkiai ir tik dabar, paskutiniuoju metu. Tačiau įmonė 2005 metais dirbo itin efektyviai – turėjo daugiau kaip 900 mln. litų grynojo pelno.

Šiuolaikinė energetika yra neatskiriama modernios visuomenės, pažangios ekonomikos dalis. Vyriausybė siekia, kad ateityje ekonomiškai pagrįstomis kainomis patikimai ir saugiai energija būtų aprūpinamos visos ūkio šakos. Mūsų tikslas – kad energetika nekeltų grėsmės aplinkai, sudarytų palankias sąlygas tolesnei šalies pažangai, būtų integruota į Vakarų ir Rytų energetines sistemas ir sugebėtų konkuruoti atvirose tarptautinės energijos rinkose. Mūsų tikslas – gerai subalansuotas, atsparus nenumatytiems techniniams, ekonominiams ar politiniams sukrėtimams energetikos ūkis, sudarantis palankias prielaidas tolesnei visuomenės pažangai ir sparčiai ekonomikos plėtrai.

Antroji problema, kuri būdinga ne tik Lietuvai, bet ir daugumai naujųjų Europos Sąjungos narių, – tai emigracijos didėjimas. Galima teigti, kad žmonės, išnaudodami Europos Sąjungos privalumus, sukelia tam tikrų problemų savo valstybių raidai. Nors įvairių šaltinių pateikiami skaičiai gerokai skiriasi, tačiau manoma, kad nuo 1990 m. iš Lietuvos išvyko apie 300 tūkst. žmonių. Pasitelkėme statistikos informaciją ir sužinojome štai tokius skaičius, kad nuo 2000 m. per paskutiniuosius šešerius metus iš Lietuvos emigravo 88 tūkst. žmonių, o imigravo į Lietuvą 29 tūkst. žmonių. Vadinasi, mes netekome apie 60 tūkst. žmonių. Tai yra Statistikos departamento skaičiavimai ir mes nei pridėjom, nei atėmėm iš tų skaičių.

Dauguma emigravusių – jauni žmonės, kurie išvyko siekdami geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Užsienyje jie dirba legalius (deja, nemaža dalis ir nelegalius), kvalifikuotus ir nekvalifikuotus darbus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyta reprezentatyvi apklausa atskleidė naujas tendencijas. Pastaruoju metu apie 1,3% norėtų išvykti visam laikui, o laikinai – beveik 15% žmonių, gyvenančių Lietuvoje. Tie skaičiai prieš penketą metų buvo kur kas didesni ir galima pasidžiaugti, kad ta tendencija yra teigiama.

Neigiamos migracijos pasekmės Lietuvai yra akivaizdžios. Jau šiuo metu jaučiamas darbo jėgos trūkumas gali turėti neigiamos įtakos užsienio investicijų pritraukimui, taip pat gali stabdyti verslo plėtrą. Kadangi emigrantai yra darbingo amžiaus žmonės, todėl gali mažėti mokesčių mokėtojų skaičius, tai yra pati bazė, ypač „Sodros“ įmokos, o tai gali neigiamai paveikti ir pensijų dydį arba jų didinimą. Dažnai akcentuojamas ir investicijų už žmones „atsipirkimo“ argumentas. Lietuvos piliečiai išsilavinimą paprastai įgyja valstybės lėšomis, todėl būtų teisinga svarstyti klausimą, kad įgytos žinios arba būtų kompensuojamos, arba realizuojamos savo tėvynėje.

Siekiant spręsti emigracijos iš Lietuvos problemas reikia dirbti tokiomis kryptimis. Pirmas dalykas – emigracijos mažinimas visais būdais, antras – santykių su išeivija palaikymas, paskatos sugrįžti išvykusiems emigrantams ir, kaip dabar kelia klausimą verslas, darbo jėgos imigracija į Lietuvą iš užsienio šalių.

Emigracijai mažinti didžiausią įtaką turi darbo užmokesčio dydis, karjeros perspektyva Lietuvoje, šalies ekonominė ir verslo aplinka, infrastruktūra ir gyvenimo kokybė. Darbo užmokesčio dydis daro bene didžiausią įtaką grįžimui. Akivaizdu, kad daugeliu atveju atlyginimas Lietuvoje yra mažesnis už atlyginimą, kurį ekonominis migrantas gauna užsienyje. Tačiau šiam skirtumui sumažėjus iki tam tikros kritinės ribos, migrantų apsisprendimą sugrįžti gali nulemti ir kiti dalykai: socialiniai ir kultūriniai veiksniai, žemesni pragyvenimo kaštai Lietuvoje.

Turiu pabrėžti, kad Lietuvoje kainų lygis, palyginti su Europos vidurkiu, yra 52%, o palyginti su Airija skirtumas dar didesnis. Tačiau Vyriausybės galimybės didinti darbo užmokestį yra ribotos. Kadangi darbo užmokestis yra darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje rezultatas, valstybė gali imtis tik reguliuoti darbuotojų ir darbdavių santykius darbo rinkoje. Tai daroma pirmiausia nustatant minimalų darbo užmokestį ir skiriant nedarbo pašalpas. Minimalus darbo užmokestis apsaugo žemos kvalifikacijos ir bendruosius įgūdžius turinčius darbuotojus. Didesnė nedarbo pašalpa suteikia paskatas darbuotojams palikti mažus atlyginimus mokančias firmas ir pereiti į produktyvesnes firmas ar sektorius.

Kitas klausimas yra valstybės finansuojamos įstaigos: sveikatos priežiūros, švietimo ir aukštojo mokslo ir, žinoma, visų kitų biudžetininkų. Čia, be jokių abejonių, valstybė, biudžetas turi didelę įtaką ir daug kas priklauso nuo sėkmingos ekonomikos. Be to, atlyginimų lygio kėlimas šiuose sektoriuose yra pateisinamas kaip siekis išlikti konkurencingiems, pritraukiant geriausius darbuotojus ir išlaikant juos savo darbo vietose.

Kita problema – nelegalus emigrantų darbas. Kad ir kaip sakytume, daugiausia nelegalių darbuotojų iš Lietuvos dirba nekvalifikuotus darbus (dažniausiai žemės ūkyje) tokiose valstybėse kaip Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Airija ar JAV. Nors Lietuvai tapus ES nare atsirado papildomų galimybių legalizuotis Europos Sąjungos valstybėse iki tol nelegaliai dirbusiems asmenims, vis dar nemažai lietuvių dirba „šešėlinėje“ rinkoje. Nelegalus darbas sukuria profesinius, finansinius ir socialinius barjerus asmeniui, netgi norinčiam sugrįžti atgal į Lietuvą. Dirbantys nelegaliai negali pretenduoti į daugelį tos valstybės, kurioje jie dirba, teikiamų paslaugų.

Emigrantų grįžimą apsunkina daug praktinių problemų. Pirmiausia socialinių garantijų neapibrėžtumas, informacijos trūkumas, įsidarbinimo Lietuvoje sunkumai, vaikų integravimas į Lietuvos bendrojo lavinimo sistemą. Papildomus kaštus taip pat kuria transporto, būsto suradimo ir panašūs klausimai. Valstybės teikiamos socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitos paslaugos turi būti garantuojamos ir grįžusiesiems. Aš manau, tai viena iš mūsų darbo sričių.

Tam tikrų sunkumų kyla emigrantų vaikams grįžtant į bendrojo lavinimo mokyklas ar studijas aukštosiose mokyklose. Skiriasi mokymo programos, todėl suprantamas valstybės dalyvavimas kuriant išlyginamąsias programas emigrantų vaikams tam, kad jie galėtų mokytis lygiomis sąlygomis su kitu Lietuvos jaunimu įvairiose mūsų mokyklose.

Vyriausybė, matydama šią problemą ir jos svarbą, siekia šių tikslų. Pirma, kad tinkamai funkcionuotų ir tobulėtų laisvo darbuotojų judėjimo Europos Sąjungoje politika. Mes turime apginti savo piliečių interesus kitose Europos Sąjungos valstybėse. Antra, kad būtų sudarytos tarptautinės sutartys su ne Europos Sąjungos valstybėmis, kurios užtikrintų užsienyje uždirbtų pensijų ir socialinių garantijų perkėlimą. Trečia, kad grįžtantys emigrantai žinotų savo teises ir galimybes Lietuvoje.

Tėvynės, namų, artimųjų, draugų ilgesys, patriotizmas, noras dalyvauti Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime, šeimos aplinkybių ar socialinio statuso pasikeitimas daro didelę įtaką emigrantų apsisprendimui sugrįžti. Tad sudarykime tokias sąlygas, kad jie iš tikrųjų greičiau grįžtų.

Trečioji problema, apie kurią šiandien norėčiau kalbėti, yra efektyvus narystės Europos Sąjungoje privalumų panaudojimas. Su šia problema susidūrė visos naujosios Europos Sąjungos valstybės ir ši problema labai svarbi Lietuvai. Jau tradiciškai metų pradžioje visuomenei pateikėme detalią Lietuvos dalyvavimo integracijos į Europos Sąjungą srityje apžvalgą, kuri yra viešai skelbiama Vyriausybės interneto svetainėje. Šiandien norėčiau paminėti, mano nuomone, svarbiausius Lietuvai praėjusių metų Europos Sąjungos darbotvarkės klausimus ir jų svarstymo rezultatus. Tarp svarbiausių klausimų išskirčiau derybas dėl naujosios finansinės perspektyvos, Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimą per šį trejų metų finansinį laikotarpį, taip pat pasirengimą euro įvedimui bei narystei Šengeno erdvėje. Tai yra mūsų pagrindiniai uždaviniai.

Po ilgų ir nelengvų derybų su Europos Sąjunga praėjusiais metais pasiekėme susitarimą, kad Lietuva 2007–2013 metais gaus daugiau nei 36 milijardus litų paramos ir, žinoma, padarys savo indėlį – 6 mlrd. o paprasčiau kalbant, įnešę 1 eurą mes gauname 5 eurus. Tai įspūdingi skaičiai, kita vertus, yra didelis uždavinys mums visiems.

Siekdama užtikrinti tinkamą Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimą, Vyriausybė sudarė komisiją, kuri rengia struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas, kurių bus trys. Štai jos: žmogiškųjų išteklių plėtra, ekonomikos augimas ir trečia – sanglaudos skatinimas. Planuojant šios paramos panaudojimą, jaučiame ypatingą visuomenės susidomėjimą. Siekiant ją įtraukti į šiuos svarstymus, surengti trys Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijos prioritetų svarstymai ir aptarimai, kuriuose dalyvavo labai daug įvairių institucijų; sudarytos darbo grupės, kurios nagrinėja atskiras temas. Į šį darbą įtraukta apie 500 specialistų, taip pat pareigūnų.

Ne mažiau svarbus dėmesys dabartinėje finansinėje perspektyvoje skiriamas Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimui šiuo laikotarpiu. Aš norėčiau referuoti, kad Europos paramos panaudojimo rezultatai ir būtinos priemonės užtikrinant jos panaudojimą laiku Vyriausybėje svarstomos reguliariai, kiekvieną mėnesį. Įgyvendinant 2004–2006 metų Bendrąjį programavimo dokumentą, pagal kurį teikiama struktūrinių fondų parama, iki 2005 metų pabaigos buvo atrinkta apie pusantro tūkstančio projektų, kuriems numatyta skirti beveik 2 mlrd. litų, arba apie 50 procentų visos struktūrinės paramos. Tačiau parašų yra labai daug, interesas yra labai didelis, tokių paraiškų bendra suma jau siekia 8,7 mlrd. litų sumą. Taip pat sėkmingai, sakyčiau, panaudojama parama Sanglaudos fondų, tai yra dideli objektai gana probleminių sričių, bet darbas vyksta intensyviai.

Kartu su Lietuvos banku įvertinusi euro įvedimo naudą šalies ūkiui, Vyriausybė laikosi pozicijos, kad 2007 m. sausio 1 d. būtų pati tinkamiausia euro įvedimo data. Norint, kad nuo kitų metų pradžios Lietuvoje litus pakeistų eurai, reikia atitikti Mastrichto konvergencijos kriterijus. Daugelį jų Lietuva visiškai atitinka, todėl š.m. kovo 16 d. Europos Komisijai ir Europos centriniam bankui pateikėme prašymą parengti išankstinį Lietuvos atitikties Mastrichto kriterijams vertinimą. Manau, Lietuva konvergencijos reikalavimus vykdo gerai ir netgi galėtų būti pavyzdys kai kuriems kitiems, kurie taip pat rungtyniauja. Euro įvedimo klausimu buvau asmeniškai susitikęs su Europos centrinio banko pirmininku, Europos Komisijos komisaru, daug susitikimų turėjo finansų ministras, kiti ministrai. Laukiame Europos Sąjungos Komisijos ir Europos centrinio banko vertinimo gegužės mėnesio viduryje. Šis vertinimas gali būti ir gera proga aukščiausiu Europos Sąjungos lygiu aptarti Mastrichto kriterijų naudą ir atitiktį šiandienos realijoms. Juk integracija į Europos Sąjungą, įskaitant ir euro įvedimą, bus tik dalinė, jeigu nebus sudaryta sąlygų neturtingoms ekonomikos šalims (tokioms, kokia esame mes) visais būdais pasivyti Europos Sąjungos išsivystymo lygio vidurkį.

Tarp kitų 2005 metų aktualiausių klausimų galėčiau paminėti Europos Komisijos palankiai įvertintą Nacionalinę Lisabonos strategijos programą. Ypač norėčiau pabrėžti mūsų mokslo pažangą ir mokslo bei gamybos ryšius. Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje kaip vieną iš tikslų užsibrėžėme siekti Lietuvos konkurencingumo, kur kas didesnio nei yra dabar. Pramonės integravimasis į globalią ekonomiką priklauso nuo įmonių gebėjimo kurti ir įdiegti naujas technologijas, plėtoti inovacinę veiklą. Konkurencingumui didelę įtaką daro ir mokslininkai, pasiruošę atlikti tyrimus ir technologijų plėtrą, aprūpinti reikiama moksline aparatūra.

Aptariau, mano nuomone, tik tris aktualiausias Vyriausybės veiklos problemas ir artimiausio laikotarpio uždavinius. Šiandien ir tolesniu Vyriausybės ataskaitos svarstymo metu kartu su ministrais tikimės turėti galimybę atsakyti, gerbiamieji Seimo nariai, į jūsų klausimus, jus dominančius klausimus. Mes neabejojame, kad ateityje bendromis jėgomis išspręsime svarbiausias mūsų valstybės problemas. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū, premjere. (Plojimai) Aš siūlau dabar jums būti kartu su ministrais, o klausimai bus pateikiami kaip per Vyriausybės valandą. Pirmasis klaus A.Kubilius, jis turi teisę pateikti du klausimus, po to iš eilės opozicinių frakcijų atstovai ir valdančiosios daugumos frakcijų atstovai. Dabar klausia A.Kubilius, ruošiasi kolega A.Čaplikas.

A.KUBILIUS (TSF). Gerbiamasis premjere, mano pirmasis klausimas yra susijęs su ataskaita apie nacionalinio saugumo būklę ir plėtrą 2005 metais. Klausimas būtų toks. Aš skaitau projektą, kuris buvo svarstomas Vyriausybėje, tai yra pateiktas Vyriausybei. Šio projekto, kalbant apie nacionalinio saugumo rizikos veiksnius, pirmoje dalyje, kurioje kalbama apie geostrateginę aplinką, yra tokie žodžiai: „Tikėtina, kad ir toliau bus eskaluojamas Kaliningrado tranzito klausimas Europos Sąjungoje siekiant teisiškai apriboti Lietuvos įtaką Kaliningrado tranzitui. Politiškai nepalankaus kapitalo įmonės gali pasinaudoti Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimu ir perimti tranzito per Lietuvą į Kaliningradą kontrolę“.

Šio teksto, kurį aš ką tik pacitavau, neliko galutinėje Vyriausybės ataskaitoje, kuri mums yra išdalyta šiandien čia, Seime. Sakykite, kas pasiūlė Vyriausybės posėdyje šią nuostatą išbraukti, ir ar jūs manote, kad išbraukus šią nuostatą tokio pavojaus neliko?

PIRMININKAS. Prašom.

A.M.BRAZAUSKAS. Ši ataskaita yra mūsų bendras darbas. Ji kelis kartus buvo svarstyta, ir aš manau, kad Vyriausybė ir ministrai turi teisę suformuoti paskutinį variantą. Aš nemanau, kad iš tarpinių variantų ir paskutinio varianto mes dabar turėtume daryti kokią nors analizę, kas kalbėjo, kas nekalbėjo, kas pasiūlė, kas dar ką nors siūlė. Transporto klausimas, kaip jūs žinote, sprendžiamas, sprendžiamas sėkmingai, sprendžiamas ne Vilniuje. Europos Komisija suinteresuota. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Ta ataskaita, žinot, rašyta buvo ne vieną dieną ar savaitę, todėl kai kurie klausimai iš tikrųjų iškrito.

Antras dalykas, mūsų pirmasis variantas buvo labai didelis. Mes ir taip manome, kad su 130 puslapių medžiaga yra sunkoka vis dėlto ir Seimo nariams, ir kitiems susipažinti, labai detaliai su kiekvienu paskiru atveju, todėl nemanau, kad tai yra ko nors nuslėpimas ir panašiai. Nėra tokių dalykų. Jeigu jums bus įdomu, manau, susisiekimo ministras galės vėliau, jeigu bus svarstymas, atsakyti į klausimus, susijusius su geležinkeliu, Kaliningrado tranzitu. Tai sudėtingas klausimas. Jis buvo daug kartų svarstytas Vyriausybės. Mes formavome savo poziciją, teikėme ją Europos Sąjungos pareigūnams. Dabar, atrodo, išspręsta taip, kad kokio nors pavojaus, apie kurį iš pradžių buvo labai daug kalbama, šiandien mes nematome.

PIRMININKAS. Ačiū. A.Kubilius – antras klausimas. Po to – kolega A.Čaplikas.

A.KUBILIUS (TSF). Tai aš suprantu, kad kol Vyriausybė svarstė tą projektą, kuris buvo pateiktas Vyriausybei, per tą laiką tas pavojus išnyko, t.y. nebeliko politiškai nepalankaus kapitalo įmonių, kurios gali pasinaudoti štai šiuo geležinkelio rinkos liberalizavimu? Gana greitai tie pavojai Lietuvoje praeina.

PIRMININKAS. Šansų nebeliko.

A.KUBILIUS. Noriu paklausti antro klausimo. Gerbiamasis premjere, Vyriausybės programoje buvo įsipareigota iki 2008 m. pasiekti, kad vidutinė pensija Lietuvoje siektų 650 litų. Vyriausybė dirba jau beveik antri metai ir pagal pensijų augimo tempus akivaizdu, kad geriausiu atveju 2008 metais vidutinė pensija pasieks tiktai 550 litų. Sakykite, ar jūs galite pripažinti svarstant šią ataskaitą, kad tas Vyriausybės įsipareigojimas realiai nebus įvykdytas?

A.M.BRAZAUSKAS. Jokiu būdu aš nepripažįstu. Mes su tuo klausimu labai gerai esame susipažinę, mes tikrai esame užsibrėžę 650 Lt, tai yra labai didelis dalykas. Šiandien mes turime apie 460 Lt, manau, kad šiais metais turėsime galimybę dar pakelti pensijas, bet jeigu jūs neprieštarautumėte, aš prašyčiau ministrės V.Blinkevičiūtės gal keliais žodžiais plačiau pakomentuoti.

PIRMININKAS. Prašom, ministre.

V.BLINKEVIČIŪTĖ (NSF). Dėkoju, gerbiamasis premjere. Iš tikrųjų mūsų Vyriausybės programoje yra numatyta 2008 m. būtinai pasiekti, kad vidutinė pensija būtų 650 Lt, tai yra labai ambicingas siekis. Tačiau Vyriausybės ataskaitos laikotarpis, už kurį mes atsiskaitome, yra tikrai už pirmus mūsų Vyriausybės darbo metus, 2005 metus. Kaip jūs matote, per 2005 m. vidutinė pensija išaugo ir padidėjo 54 litais. Tokio augimo per pastaruosius penkerius metus nebuvo. Tos tendencijos, kurios yra „Sodros“ biudžete dabar, o tai tiesiogiai atspinti mūsų valstybės ekonominę situaciją, leidžia daryti tikrai labai rimtas prielaidas, kad mūsų Vyriausybė savo įpareigojimą tikrai pasieks. Vyriausybė jau artimiausiu metu turėtų apsispręsti dėl šiemetinio pensijų padidinimo. Tiek „Sodros“ biudžeto galimybės, tiek valstybės biudžeto galimybės tikrai leidžia daryti tokią prielaidą, kad šiais metais mes galėtume padidinti pensijas tikrai ne mažiau, nei jos buvo padidintos praeitais metais. Taigi iš tiesų dar noriu pasakyti, kad pensijos pastaruoju metu yra didinamos daugiau, negu auga vidutinis atlyginimas mūsų valstybėje, jeigu mes imsime procentais. Todėl mes esame įsitikę, kad tai, ką užsibrėžėme, tikrai pasieksime.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia A.Čaplikas. Ruošiasi kolega P.Auštrevičius.

A.ČAPLIKAS (LCSF). Premjere, galima, aišku, Vyriausybę tik pagirti už tai, kad jau išmokote rengti ataskaitas – tokia graži knyga, struktūrizuotas turinys, žalias viršelis, tačiau skaitant Vyriausybės ataskaitą mane domintų ir šalies ateitis. Kodėl, premjere, tokiose dviejose svarbiose srityse, kokios yra energetika ir jaunimo politika, į artimiausio laikotarpio prioritetus iš esmės neradote ką parašyti? Atkreipkite dėmesį, artimiausio laikotarpio prioritetai, energetika ir jaunimo politika, iš esmės yra tik po du sakinius. Kodėl? Ką, visas jaunimas jau išvyko, o energetikos problemos „Mažeikių naftą“ pardavus pasibaigs?

A.M.BRAZAUSKAS. Pirmas dalykas, kad tai yra ataskaita, o ne perspektyvos planavimas. Čia yra ataskaita, įprasta ataskaita už Vyriausybės metų veiklą. Iš paties pranešimo teksto, kaip jūs matėte, beveik pusę, apie 40%, aš skyriau energetikai. Taigi jūs galite suprasti, kad mes energetikai iš tikrųjų skiriame labai didelį dėmesį. Galėjome prirašyti ir du puslapius, užuot įrašę du tris punktus, bet manau, kad darbas svarbiau negu rašymai. Vienur ten iš tikrųjų daugiau, kitur mažiau. Sutinku su jumis, kad nevienodai pasiskirstė ši perspektyva, bet dėl energetikos pačiame tekste labai daug pasakyta apie perspektyvą ir kas bus daroma.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia P.Auštrevičius. Ruošiasi kolega A.Matulevičius.

A.M.BRAZAUSKAS. Dar. Vilija nori.

PIRMININKAS. Minutėlę! Atsiprašau. Prašau.

A.M.BRAZAUSKAS. Dėl jaunimo.

PIRMININKAS. Prašom. Ministre, prašom.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Aš tiesiog norėčiau pasakyti, kad iš tiesų pati veikla jaunimo politikos srityje, kaip ir kitose srityse, tikrai neturi priklausyti nuo puslapių gausos, o, matyt, nuo pačios veiklos ir turinio. Todėl labai prašau gerbiamąjį Algį Čapliką įsigilinti konkrečiai į jaunimo politikos perspektyvas, nes tai yra labai svarūs darbai, kuriuos mūsų Vyriausybė planuoja nuveikti būtent įgyvendindama Vyriausybės programą jaunimo politikos lygmeniu. Mes dirbame kartu su Valstybine jaunimo reikalų taryba, svarbiausia, su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, t.y. kartu su pačiais aktyviais jaunais žmonėmis, kartu aptariam tiek Vyriausybės programos įgyvendinimą, tiek priemones, numatytas ateityje, ir perspektyvą. Jos tikrai yra labai svarbios, nes dabar labai aktyviai dirbame prie Jaunimo galimybių plėtros strategijos. Tai yra labai rimta visa apimanti strategija. Kartu dirbam su jaunimu kalbėdami apie jaunimo verslumo galimybių plėtrą. Ypač svarbu kalbėti apie jaunimo politikos plėtrą regioniniu aspektu. Tai yra mums labai svarbus ir provincijos jaunimas, kaip mes su juo dirbame, kaip jį įtraukiam ir kaip jį iš tikrųjų skatiname likti čia, Lietuvoje.

Beje, premjero pranešime buvo labai daug vietos skirta emigracijos srautams sureguliuoti, nes iš tiesų mūsų jaunimas, išvykstąs iš Lietuvos, yra labai mobilus. Kaip tik, man atrodo, premjeras labai aiškiai atsakė į tuos klausimus. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Ačiū. Prašau. Dar kartą kolega – A.Čaplikas. Tik labai trumpai, nes didelė eilė.

A.ČAPLIKAS. Norėčiau patikslinti klausimą. Jaunimo politikai jūsų ataskaitoje skirtas vienas puslapis, artimiausiems prioritetams yra skirti 3 sakiniai. Energetikos politikai skirti, sakykim, keturi nepilni puslapiai, tarp artimiausių prioritetų yra du sakiniai. Toks buvo mano klausimas: kodėl tarp kitų sričių artimiausių prioritetų išvardyta po dešimt uždavinių, penkiolika, o energetikai ir jaunimui skirta tik po du artimiausius uždavinius? Aš tik tiek ir norėjau paklausti. Atsakymo aš neišgirdau.

A.M.BRAZAUSKAS. Beje, niekur ir nepasakyta, kiek turi būti puslapių ir eilučių.

PIRMININKAS. Gerai. (Balsai salėje)

A.M.BRAZAUSKAS. Antras dalykas, užtenka vieno sakinio: „Parengti Jaunimo galimybių plėtros strategiją“. Ta strategija bus mažiausiai 20 puslapių ir jūs galėsite labai detaliai su ja susipažinti.

PIRMININKAS. Ačiū. Plius dar reglamentuosime Seimo statute. P.Auštrevičius. Ruošiasi kolega A.Matulevičius.

P.AUŠTREVIČIUS (LF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis premjere, norėčiau mintimis sugrįžti į praeitų metų gruodžio vidurį, kai jūs Europos Sąjungos Viršūnių Taryboje atstovaudamas Lietuvai derėjotės dėl finansinės perspektyvos. Jūs grįžote su pažadu, kad Lietuvai padidintas finansavimas 120 mln. Premjere, apie tuos žodžius, kurie į dainą nesudėti. Ar jūs galite patvirtinti, kad praeitų metų gruodžio mėnesio jūsų derybos dėl Europos Sąjungos paramos patvirtina, kad Lietuva gaus tuos 120 mln., jie nebus nubraukti nuo paramos Ignalinos atominei elektrinei uždaryti ir tokiu būdu sukonstruoti defliatoriaus pagrindu? Antras aspektas. Premjere, ar jūs jaučiate, kad per 2005 m. viskas buvo padaryta, kad mes galėtume lengvai, ramiai, pasitikėdami laukti sprendimo dėl euro, ar jūs prisiimate atsakomybę, kad sprendimas dėl euro nebus klausimas apie Lietuvos ekonomikos patikimumą? Iš esmės dabar vyksta tokios diskusijos ir Europos spauda pilna tokių įvertinimų. Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Pirmiausia struktūrinių ir sanglaudos fondų dalyje Lietuvai tas padidinimas yra planuojamas. Struktūrinė parama yra kokie 35 eurai vienai „dūšiai“.

Antras dalykas. Atominė elektrinės apimtis nesumažėjusi ir nesumažės.

PIRMININKAS. Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Aš nežinau, kodėl dėl euro visi reikalauja personalinės atsakomybės. Aš dažnai jaučiuosi nejaukiai. Yra Vyriausybė ir su premjeru priešakyje dirba šį darbą. Galiu pasakyti, kad mes kovojame dėl euro įvedimo Lietuvoje. Aš labai norėčiau, tik dabar iš ECOFIN’o grįžo ministras, kad galbūt jis kelis žodžius.

PIRMININKAS. Prašom, ministre.

Z.BALČYTIS (LSDPF). Labai trumpai. Žinote, kokia vyko diskusija prieš 3–4 mėnesius, kai mes buvome vertinami kaip nevykdantys Mastrichto kriterijų, nors stodami į Europos Sąjungą pasirašėme sutartį, kurioje vienas iš punktų yra vykdyti Mastrichto kriterijus ir įstoti į euro zoną. Mes, kaip valstybė, šiuos įsipareigojimus vykdome. Šiuo metu kalbama apie tvarumą. Šio tvarumo apibrėžimo niekur nėra, ir jūs puikiai tai žinote. Europos Komisija turės duoti išaiškinimą, kas yra apibrėžiama tvarumu, nes kitos valstybės taip pat turėjo tam tikras sąlygas, dėl ko jos stojo į euro zoną. Mes, Lietuva, tikiuosi, kai balandžio 16 arba 20 d. bus paskelbti oficialūs Eurostato duomenys, kad galime įvykdyti ir tą paskutinį Mastrichto infliacijos kriterijų.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia A.Matulevičius. Ruošiasi kolegė R.Visockytė.

A.MATULEVIČIUS (LDF). Gerbiamasis premjere, Vyriausybės veikloje, mano supratimu, labai svarbu sąveika su Seimu, nes Seimas turi parlamentinės kontrolės teisę. Be ekonominio stabilumo, matyt, visuomenei labai svarbi aplinka, kurioje gyvename, kad ir tie žmonių nusiskundimai skandalais. Norėčiau tame kontekste paklausti. Ar Seimo Audito komiteto darbas, kuris dabar labai viešas, labai garsus, ar tikrai padeda Vyriausybei vykdyti jai iškeltus uždavinius ir į tai turėtų orientuotis kiti Seimo komitetai? Norėčiau jūsų nuomonės šiuo klausimu, kaip Seimas turėtų bendradarbiauti su Vyriausybe, kad geriau vykdytume mums tautos patikėtus uždavinius.

A.M.BRAZAUSKAS. Norėčiau pradėti atsakyti filosofiškai. Kiekviena institucija turi užsiimti savo reikalais. Jeigu valstybėje visi užsiims savo reikalais, bus tvarka, bus rezultatai, bus ramus darbas ir perspektyvos matymas. Kai yra chaosas, kai vienas už kitą bando dirbti ne savo darbą, tada ir būna tokia padėtis. Manau, kad kai ir nebuvo to komiteto, mes puikiausiai dirbome su valstybės kontrolieriumi, tikrinome įvairias institucijas, organizacijas, nuolat gaudavome informaciją, duodavome pavedimus žinybų vadovams, sudarydavome komisijas, jeigu reikėjo, atsiskaitydavome Valstybės kontrolei. Schema pasikeitė, pasidarė man nelabai suprantama schema, bet ji aiškiai pasikeitė, kai dalį funkcijų iš Valstybės kontrolės, kuri dirba pagal Lietuvos įstatymus, perėmė Audito komitetas. Aš nelabai suprantu, kodėl taip padaryta. Sąvoka „parlamentinė kontrolė“ neturi aiškių bruožų, konkretumo. Organizavome ir kartu dalyvavome praeitais metais konferencijoje, kurioje norėjome išsiaiškinti, kas yra parlamentinė kontrolė. Man atrodo, mums nelabai pasisekė išsiaiškinti iki galo. Manau, kiekvienas turi užsiimti savo darbu. Mes savo veiklą vykdysime ir ateityje, atsakysime už atskirų žinybų veiklą, reikalausime iš tų žinybų. Nepasakyčiau, kad komitetas, kuris dirba labai intensyviai, keistų kokius nors mūsų sprendimus, na, jis ir teisės neturi. Be abejo, mes esame atskaitingi parlamentui, Konstituciniam Teismui, bet tam tikra tvarka ir tam tikra procedūra. Ateityje, matyt, irgi taip bus. Bet aš norėčiau dar kartą draugiškai pasiūlyti užsiimti kiekvienam savo veikla, kas mums priklauso dirbti.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia R.Visockytė. Ruošiasi kolega J.Olekas.

R.VISOCKYTĖ (DPF). Gerbiamasis premjere, tikiuosi, šį kartą įsiklausysite į mano klausimą ir suprasite, ko klausiu. Vyriausybės ataskaitoje 15 skyriuje „Teisinė sistema“ artimiausio laikotarpio prioritetuose nematau narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės prioriteto. Manau, jog Vyriausybė pasiekė savo siekiamų rezultatų, nes, pavyzdžiui, 104 puslapyje parašyta: „Siekiant sustabdyti narkotikų plitimą ir užtikrinti mokinių saugumą švietimo įstaigose net keturiose mokymo įstaigose įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos“. Ar tai jau padėjo sustabdyti narkotikų plitimą ir užtikrinti mokinių saugumą švietimo įstaigose? Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Tai, be abejo, yra viena iš priemonių. Matyt, ateityje ir toliau bus dirbama šioje srityje. Manau, jūs skaitėte mūsų departamento ataskaitą, kurią mes pirmadienį svarstėme. Ataskaita yra labai didelė, išsami. Mes nesugebėjome jos visos sudėti, nes ji yra per 20 puslapių (man pasakė – 42), didžiulis paketas, knyga, kas yra nuveikta šioje srityje.

PIRMININKAS. Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Žinoma, mes ir Seimo komisijos prašysime pasiūlymų, gerų patarimų ir ateityje bandysime juos įgyvendinti, kiek leis mūsų finansai ir visa kita. Juo labiau kad finansų šiai sričiai, jūs puikiai žinote, mes gerokai padidinome. Toje ataskaitoje yra aiškiai parašyta, kiek kiekviena žinyba turėjo finansų ir ką nuveikė. Čia yra tik apibendrinti keli skaičiai.

PIRMININKAS. Ačiū. Dar kolegė R.Visockytė. Prašom trumpai.

R.VISOCKYTĖ. Į artimiausio laikotarpio prioritetus tai bus įtraukta, ar nebus? Iš departamento ataskaitos paimti tik keli skaičiai, manau, apskritai nėra esminiai.

A.M.BRAZAUSKAS. Svarstėme ataskaitą. Kova su narkotikais susijusi su daugeliu žinybų, su švietimo sistema, su sveikatos apsaugos, su teisės sistema. Taigi yra atskiroms žinyboms numatytas finansavimas ir kiekviena atskira žinyba numato tam tikras priemones kovai su narkomanija ir narkotikų plitimu. Gal ministras Ž.Padaiga man galėtų padėti?

PIRMININKAS. Prašom.

Ž.PADAIGA. Gerbiamoji Visockyte, jūs turbūt prisimenate mūsų bendradarbiavimo pradžią, kai Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija buvo jūsų vadovaujamos komisijos pradėtos kaltinti dėl pakaitinės terapijos netaikymo, klausimas buvo keliamas iki Europos Sąjungos, kad pakaitinės terapijos turėtų būti atsisakyta europinėje programoje. Aš manau, kad per tuos metus mes gerokai suglaudinom savo idėjas, savo mintis, pažiūrėjome vertinimą, pamatėme, kad septyniose pasaulio šalyse, kuriose Pasaulio sveikatos organizacija atliko pakaitinės terapijos vertinimą, tik Lietuvoje buvo rasti geri rezultatai, kad pakaitinė metadono terapija gerina narkomanų gyvenimo kokybę, didina jų sveikatos potencialą. Vardijant kiekvieną sritį, man atrodo, mes turime pradėti kalbėti argumentais, iškeliant konkrečias problemas ir pateikiant tų problemų sprendimo būdus. Manau, kad Narkotikų kontrolės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės per praeitus metus atliko didelį darbą koordinuodamas tą veiklą. Kaip žinote, ministerijos perdavė savo disponuojamas lėšas Narkotikų kontrolės departamentui (tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek Švietimo ir mokslo ministerija), kad būtų koordinuojami tie veiksmai savivaldybių lygmeniu. Visose savivaldybėse yra įsteigtos narkomanijos profilaktikos komisijos, vykdomi projektai, darbas dirbamas kartu su Policijos departamentu, su kitomis institucijomis. Taigi mes galime įvertinti tarpinius rezultatus ir reikalauti per metus laiko galutinių rezultatų. Aš manau, mažų mažiausiai būtų nelabai etiška. Perskaitę Narkotikų kontrolės departamento 42 puslapius, mes aiškiai matome pagrindines problemas ir jų sprendimo būdus. Manau, žiūrėkime į tai kaip į procesą. Dar kartą kviečiu kalbėtis remiantis argumentais, kuriuos mes galėtume padėti ant stalo, ir sutarti, ką, kada ir kokia tvarka sprendžiame. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia J.Olekas. Ruošiasi kolega A.Skardžius.

J.OLEKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, Vyriausybės nariai, pirmiausia noriu pasveikinti su nauja ataskaita, įdomia ir turiniu, ir forma, ypač išryškinančia tas tris aktualias sritis, kurias minėjo premjeras, tai trys „E“: energetika, emigracija ir Europos galimybės. Bet aš norėčiau paklausti sveikatos ministro. Ataskaitoje yra nurodyta daug nuveiktų darbų ir pažangos, ypač gražiai atrodo darbo užmokesčio lentelė metų pabaigoje. Kadangi mes šiandien komitete buvome numatę svarstyti artėjančią ribą – nuo gegužės 1 d. darbo užmokestį, gal jūs galite keletą žodžių pasakyti plenarinių posėdžių salėje dėl medikų darbo užmokesčio, ypač nuo naujos bangos, nuo šių metų gegužės mėnesio? Ačiū, ministre.

Ž.PADAIGA. Labai ačiū už klausimą. Iš tiesų tęsdami jūsų pradėtą darbo užmokesčio politiką 2004 m. sutarėme, kad laikysimės nuosekliai šioje srityje ir per praėjusius metus du kartus didinome darbo užmokestį. Pirmas etapas, noriu priminti, buvo toks, kad sutarėme, jog darbo užmokestis daugiausiai bus didinamas specialistams, aukštos kvalifikacijos specialistams, kurie gali greičiausiai palikti Lietuvą dėl netinkamai įvertinto darbo. Tai ir padarėme, universitetinėse ligoninėse darbo užmokestis padidėjo daugiausiai. Gavome nusiskundimų iš pirminės sveikatos priežiūros. Atrodo, kad pirminės sveikatos priežiūros medikai buvo šiek tiek nuskriausti, todėl nuo lapkričio 1 d. didindami atlyginimus atsižvelgėme į tai ir šiek tiek padidinome atlyginimus ir pirminei sveikatos priežiūrai. Vertinant dabartinę situaciją, didžiausias atotrūkis nuo vidutinio medikų uždarbio yra pirminės sveikatos grandies, greitosios medicinos pagalbos. Rajono ligonių medikų atlyginimai atitinka medikų atlyginimo vidurkį Lietuvoje. Svarstant atlyginimų didinimą nuo gegužės 1 d. Privalomojo sveikatos draudimo taryboje pirmas svarstymas (jau faktiškai antras svarstymas) įvyko. Noriu pasakyti, kad Draudimo tarybos nariai diskutavo apie prioritetines kryptis, atrodo, kad apsistojama ties pirmine sveikatos priežiūra, ties greitosios medicinos pagalba, ties rajonų ligoninėmis. Tačiau labiau akcentavome visos sistemos sutvarkymą ir žiūrėjome, kur kokius įkainius reiktų didinti, kad subalansuotume visos sistemos veiklą siekdami pagrindinių mūsų nustatytų dalykų: kad kuo daugiau paslaugų būtų suteikta ambulatorinėje grandyje, daugiau ambulatorinių konsultacijų, kad būtų išgrynintos paslaugos rajonų ligonėse, kad už suteiktas paslaugas, už kurias nebuvo iki šiol apmokama, tačiau kurios yra teikiamos, būtų įteisinti įkainiai arba jie tinkamai padidinti. Taip pat norime atkreipti dėmesį į keletą esminių sričių, kuriose galbūt iki šiol nebuvo pavykę pasiekti tam tikro persilaužimo. Tai ligoninių priėmimo skyrių rekonstrukcija ir esančių paslaugų įkainių didinimas, kad paskatintume rajonų ligonines kuo daugiau žmonių priimti būtent priėmimo skyriuose, suteikti tinkamas paslaugas jų nehospitalizuojant į stacionaro lovas. Galbūt tiek labai trumpai.

Kaip žinote, Vyriausybė skyrė 210 mln. nuo gegužės 1 dienos. Ir galutinis taškas bus padėtas balandžio 21 d. Privalomojo sveikatos draudimo taryboje, Seimo Sveikatos reikalų komitete. Šios dienos diskusija, tikiuosi, taip pat bus labai naudinga ir įsiklausysime į jūsų pasiūlymus, galbūt galime dar atkreipti dėmesį ir dar kiek nors padidinti įkainius. Paskutinę savaitę iškilo iniciatyva padidinti vaikų psichiatrijos paslaugų įkainius. Tai yra nedidelė paslaugų dalis, tačiau vykdant psichikos sveikatos prioritetą, manome, vertėtų ten atkreipti didesnį dėmesį, daug pinigų lyg ir nereikia. Šiuo metu vyksta darbas, skaičiuojama, kiek lėšų reiktų šiam įkainiui padidinti. Ačiū už klausimą.

PIRMININKAS. Dėkoju. Klausia A.Skardžius. Ruošiasi kolegė I.Degutienė.

A.SKARDŽIUS (NSF). Ačiū, pone posėdžio pirmininke. Išties ačiū premjerui už gerus žodžius Audito komiteto atžvilgiu. Turbūt ponui A.Matulevičiui nepavyko užpilti druskos ant koalicijos partnerių. Aš vis dėlto norėčiau paklausti gerbiamojo premjero, nematydamas ūkio ministro. Kalbame apie ataskaitos skyrių „Ūkio ministerija, siekdama skatinti investicijas, 2005 m. pradėjo rengti investicijų skatinimo programą“. Čia kalbama apie viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę skatinant investicijas. Tad dabar Vyriausybė ilgai laiko Ūkio ministerijos atnaujintą ir parengtą Koncesijų įstatymą, kuris ir reglamentuoja tą sritį, t.y. partnerystę. Savivaldybės vienintelės šiandien įgyvendina tas koncesijas, bet ir tai tik tokiose srityse kaip švietimo įstaigų ir sveikatos įstaigų nuoma koncesijos pagrindu. Nauji objektai nekuriami. Gerbiamasis premjere, ar būtų galima greičiau sulaukti to įstatymo Seime? Antras dalykas, paskirti atsakingą instituciją (šiandien Ūkio ministerija nenori prisiimti atsakomybės), kad bent metodiška vadovautų savivaldybės rengiamiems projektams. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kolegos, primenu, klausimui – 1 minutė.

A.M.BRAZAUSKAS. Jokių abejonių, labai svarbus koncesijų klausimas. Mes matome kaip vieną iš pagrindų, kuriuo mes galime konsoliduoti privataus kapitalo ir intereso pastangas ir biudžetinių įstaigų, atskirų renovacijai, statybai, investicijų ir panašiai. Tačiau tai naujas dalykas Lietuvoje. Ir tas įstatymo projektas, apie kurį jūs kalbate, jau greitai, aš manau, jis jau derinamas, taip man pasakė… Aš manau, jau kad buvo atkreiptas dėmesys, kaip visa tai pagreitinti. Be abejo, Koncesijų įstatymas labai reikalingas, bet aš savo ruožtu labai prašyčiau (nes apie tai irgi yra kalbama, apie investicijas) komitetus išnagrinėti mūsų labai gerą pasiūlymą, kurį rengdami mes perėmėme Suomijos, Estijos patirtį. Tai yra sudaryti agentūrą, kuri galėtų perimti objektus, nereikalingus biudžetinėms organizacijoms, sudaryti sutartis ir už šitą nekilnojamąjį turtą pastatyti ar ligonines, ar korpusus aukštajam mokslui. Ir šitas metodas Suomijoje ir kitur pasirodė labai efektyvus. Ir mes galėtume labai daug pagelbėti sveikatos sistemai, aukštosioms mokykloms, kolegijoms, biudžetinėms organizacijoms. Čia irgi yra susiję su panašiais dalykais, irgi gali būti kapitalas, sintezuotas tokiems bendriems reikalams spręsti. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Klausia I.Degutienė. Ruošiasi kolega S.Pabedinskas. Jeigu jo nebus, tada kolegė J.Zinkevičiūtė.

I.DEGUTIENĖ (TSF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Norėčiau paklausti socialinės apsaugos ir darbo ministrę. Turbūt reikia pripažinti, kad džiugu, jog 2005 m. ekonomika pradėjo sparčiai augti ir bendrojo vidaus produkto didėjimas jau pasiekė 7,5%. Visa tai džiugina. Logiškai mąstan, turėtume matyti ir žmonių gyvenime tam tikras pasekmes. Tačiau noriu paklausti iš karto socialinės apsaugos ir darbo ministrės, kaip jums, ministre, atrodo, kodėl per paskutiniuosius 2005 m. vaikų maitinimas mokyklose nesumažėjo augant ekonomikai, bendrajam vidaus produktui, gerėjant gyvenimo lygiui, o kaip tik vaikų maitinimas dar labiau išaugo ir, kaip rašoma ataskaitoje, 2005 m. 22% vaikų bendrojo lavinimo mokyklose gauna nemokamą maitinimą. Tai iš tikrųjų yra tam tikros ekonomikos augimo ir socialinės žirklės. Kaip būtų galima tai ištaisyti? Ačiū už atsakymą.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Dėkoju gerbiamajai Irenai. Iš tiesų aš norėčiau pasakyti, kad pokyčiai yra į gerąją pusę, nes, gerėjant ekonominei situacijai, tai atsiliepia ir socialiniam žmonių gyvenimui, pirmiausia šeimų pajamoms. Šioje ataskaitoje mes nesame pateikę paskutiniųjų kelerių metų tendencijų. Jeigu mes pasižiūrėsime, pavyzdžiui, 2000, 2001, 2002, 2003 ar 2004 ir 2005 metų duomenis, kiek vaikų buvo maitinama mokyklose, tai iš tikrųjų jų buvo maitinama kur kas daugiau. Jūs teisingai pasakėte – dabar yra 22%, arba 115 tūkst. moksleivių. Dar užpernai jų buvo apie 125 tūkst., arba 24%. Dar porą metų atgal buvo 27% visų moksleivių. Vadinasi, tas skaičius šiek tiek sumažėjo. Dėl kokių priežasčių? Pirmiausia dėl to, kad pernai išties padidėjo atlyginimai. Tą rodo ir statistika. Iš tiesų jie didėjo gana sparčiai. Kitas dalykas, didėja ir kitos šeimos pajamos. Pavyzdžiui, didėjo ir tos pačios pensijos, nes kai kurios šeimos, kurios dar turi mokyklinio amžiaus vaikų, gyvena iš pensijų.

Dar vienas labai svarbus momentas yra nedarbo sumažėjimas. Iš tiesų nedarbas sumažėjo, ir gana pastebimai. Tai reiškia, kad, kai šeimos gauna atlyginimą, tų šeimų vaikai nebegauna nemokamo maitinimo. Na, ir kartu noriu pasakyti, kad mūsų Vyriausybė praeitų metų rudenį padidino ir vadinamąsias remiamas pajamas, o padidinus remiamas pajamas, iš karto atsiranda teisė gauti nemokamą maitinimą tų šeimų vaikams… šiek tiek aukštesnė pajamų kartelė. Vadinasi, mes atkuriame tą moksleivių skaičių, nes, šiek tiek didėjant kainoms, nepaisant to, kad didėja ir pajamos… Mūsų Vyriausybė nenori, kad išvis neliktų jokios socialinės paramos, todėl, padidinus remiamas pajamas (jos ir šiemet buvo dar kartą padidintos), iš karto grąžiname ir galimybę mokyklose gauti nemokamą maitinimą.

Ir dar. Kaip tik dabar Seime yra svarstomas Vyriausybės pateiktas Nepasiturinčių šeimų vaikų maitinimo įstatymo projektas. Ten yra įtrauktos labai geros nuostatos, kurios leis mokyklose vaikams pateikti tikrai kokybiškesnį maistą, nes pagal Vyriausybės pasiūlytą projektą yra atskirtas finansavimas, tai yra produktams, skirtiems vaikų maitinimui, įsigyti yra siūloma lėšas skirti iš valstybės biudžeto, kaip žinote, 61 mln., o steigėjas turėtų būti atsakingas už tų klausimų administravimą. Tai reiškia, kad dalis vaikų maitinimo lėšų nebus paimta ir atiduota, na, sakykim, virtuvės įrangai. Taigi dėkoju už pastabas. Mes norime, kad vaikams mokyklose būtų tikrai geriau.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia S.Pabedinskas. Ruošiasi kolega A.Rimas.

S.PABEDINSKAS (DPF). Ačiū. Mano klausimas. Labai įdomu ir labai džiaugiuosi skaitydamas, kad mūsų šalis aktyviai dalyvauja tarptautinėse antiterorizmo operacijose. Terorizmo prevencijos sistema praėjusiais metais veikė taip efektyviai, kad teroristinių aktų mūsų šalyje neužfiksuota. Sakykite, ar iš tikrųjų pati sistema veikė taip efektyviai, kad neužfiksuota, ar nebuvo tų teroristinių aktų?

PIRMININKAS. Nepranešta.

S.PABEDINSKAS. Jeigu jinai veikė efektyviai… Aš matau, kad toliau yra skiriama dar daugiau dėmesio. Šiek tiek patikslinkite, o taip tai… Jeigu galima.

G.KIRKILAS (LSDPF). Ačiū. Gerbiamasis kolega Seimo nary, šiuo atveju ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nary, matot, iš tikrųjų visada taip atsitinka su ta prevencija: jeigu nėra nieko, tai atrodo, kad nieko niekas ir nedaro, jeigu atsitinka, tada visi prisimena. Aš manau, negalėčiau pasakyti, kad mūsų prevencija yra tobula. Bet realiai de facto jinai jau egzistuoja visų pirma todėl, kad mes esame NATO, kad mes turime didžiulę žvalgybinę informaciją, o, kaip žinote, tai yra pirmoji terorizmo prevencijos sąlyga. Be šios informacijos apskritai nieko padaryti negalima arba galima veikti tiktai aklai.

Kitas dalykas, kad kol kas visa Lietuva ir apskritai Baltijos kraštai nėra priskirti prie pavojingiausių šiuo aspektu šalių. Bet mes, aišku, intensyviai, ne tiktai mes, bet ir Vidaus reikalų ministerija, ir kitos jėgos struktūros, mėginame perimti tą patirtį, ypač tų šalių, pavyzdžiui, kaip Jungtinės Karalystės… Šiuo atveju ir krašto apsauga ten dažnai dalyvauja, ir mūsų policija… Mes bandome perimti patirtį iš tų šalių, kur jau tokių buvo. Tačiau aš pasakyčiau taip: jeigu taip objektyviai ir rimtai kalbėtume apie tai, tai šioje srityje mes jau turime tą įdirbį. Negalėčiau pasakyti, kad jis yra tobulas, bet jisai yra. Tai yra ir atitinkamos priemonės, jeigu tokius židinius reikėtų naikinti. Buvo ir atvejų… Aš manau, kad komiteto nariai, kurie turi atitinkamus leidimus dirbti su informacija, gali tą sužinoti, kad tam tikrų požymių buvo per praėjusį laikotarpį, už kurį Vyriausybė atsiskaito. Tačiau visa tai buvo nukenksminta. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Klausia A.Rimas. Ruošiasi kolega K.Glaveckas.

A.RIMAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke.

PIRMININKAS. Arčiau mikrofono.

A.RIMAS. Puikiai vertindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės praėjusių metų veiklą, noriu paklausti susisiekimo ministro, konstatuodamas, kad sparčiai kuriama moderni transporto infrastruktūra, tačiau vietinės reikšmės savivaldybių kelių ir gatvių būklė blogėja dėl to, kad skiriamas nepakankamas lėšų kiekis. Ar manote, kad teisingai skirstomos lėšos magistraliniams valstybės ir savivaldybių keliams?

P.ČĖSNA. Ačiū už klausimą. Manau, kad lėšos skirstomos teisingai. Aš tikiuosi, kad gerbiamieji Seimo nariai priims reikiamas pataisas ir daugiau lėšų bus skiriama… didesnioji dalis kuro akcizų, ir ateityje situacija keliuose gerės, turiu omenyje, kad bus asfaltuojama daugiau žvyrkelių.

PIRMININKAS. Ačiū. K.Glaveckas. Ruošiasi kolegė J.Zinkevičiūtė.

K.GLAVECKAS (LF). Gerbiamasis Ministre Pirmininke, iš tikrųjų praeiti metai Lietuvai bendrąja prasme buvo sėkmingi. Tačiau, nepaisant to, vyko procesai, kurie buvo ir nepageidautini. Turiu omenyje tai, kad turtingi tapo dar turtingesni, nuskurdę žmonės tapo dar labiau nuskurdę. Skirtumas tarp turtingiausių ir ne tokių turtingų, kitaip sakant, neturtingų, iš esmės nepasikeitė, netgi padidėjo. Jis yra vienas didžiausių Europoje. Tas pranešimas, kurį jūs skaitėte ir pateikė Vyriausybė, yra pranešimas ne tiktai valdžiai ir Seimui, bet ir visiems žmonėms. Natūralu, kad tie vidutiniai dydžiai paprastiems žmonėms skamba kaip vidutinis Nemuno, kurį galima perbristi, gylis. Kiek žinau, vidutinis Nemuno gylis yra mažiau nei metras, taigi vidutiniškai gali perbristi, bet, pabandęs perbristi Nemuną, gali paskęsti. Klausimas būtų toks: sakykite, ar jūsų centro kairės Vyriausybės programa, kuri iš esmės yra numačiusi mažinti skirtumus tarp darbo ir kapitalo, kuri yra numačiusi didinti ir mažinti, palengvinti žmonėms…

PIRMININKAS. Laikas.

K.GLAVECKAS. …didelei daliai žmonių gyvenimą, ar imsis kokių nors rimtų žingsnių, kad sumažintų skurdą, nes jo dydis, kaip minėjau, vis nemažėja, netgi tampa didesnis. Ačiū.

PIRMININKAS. Prašom.

A.M.BRAZAUSKAS. Be jokių abejonių, tai yra socialinė atskirtis. Jinai būdinga tokioms valstybėms kaip mūsų, kurių tokia XX amžiaus istorija, tačiau negalima nubraukti to, kas yra daroma. Pirmas dalykas, pasižiūrėkite į pajamų mokesčio mažinimą. Mūsų koncepcija, kuri pradedama realizuoti nuo liepos 1 dienos, paliečia visus. Mes turime tam tikrą fiksuotą neapmokestinamojo minimo dydį, ne tokį mažą. Mes ėmėmės ir ateityje imsimės priemonių, pagal kurias yra numatyta didinti pagalbą šeimoms, gaunančioms tam tikrą ribotą pajamų kiekį. Jūs pasižiūrėkite, kiek vaikams, moksleiviams, mokiniams yra numatyta papildomo finansavimo, ypač šeimoms, gaunančioms mažas pajamas. Manau, jūs teisus, gal mums tikrai reikėtų šioje ataskaitoje išskirti visas tas priemones, kurios yra tam skiriamos. Kita vertus, paimkite valstybės biudžetą, kur mes kiekvienais metais labai didiname socialinės pagalbos priemones. Viską galima apskaičiuoti vien tik pajamų dydžiu. Reikia vis dėlto įvertinti ir visas kitas priemones, kurių imasi valstybė, kurių imasi verslininkai. Visa tai charakterizuoja. O kad pragyvenimo lygis kyla, ir labai daug rodiklių tai rodo, nėra jokių abejonių. Be to, klausimas, kurį jūs keliate, yra charakteringas ne tik naujosioms Europos Sąjungos valstybėms, bet, sakyčiau, yra tam tikras rodiklis, nelabai gražiai charakterizuojantis ir daugelį senųjų valstybių, seniai esančių Europos Sąjungos narėmis. Be abejo, mes esame socialdemokratinės pakraipos, na, koalicijos partneriai gal ne visai yra socialdemokratinės pakraipos, bet mes turime bendrą programą ir ją vykdome. Toje programoje numatyta labai daug priemonių, keletas šimtų, kurios susijusios ir su šiuo klausimu.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia J.Zinkevičiūtė. Ruošiasi kolega J.Veselka.

J.ZINKEVIČIŪTĖ (DPF). Ačiū posėdžio pirmininkui. Gerbiamasis premjere, pirmiausia leiskite padėkoti jums ir visai Vyriausybei už išsamią ir laiku pateiktą ataskaitą. Dabar, ko gero, galime civilizuotai diskutuoti.

Taigi pirmieji ataskaitos puslapiai yra skirti Lietuvai labai opiai problemai – Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimui ir radioaktyviųjų medžiagų laikymui ir laidojimui. Praeitą savaitę Tarpparlamentinių ryšių grupė su Prancūzija lankėsi Prancūzijoje. Mums buvo sudaryta galimybė apsilankyti Ekonomikos ministerijos Energetikos ir žaliavų departamente. Prancūzijoje mums pasakė labai daug, ko gero, daugiau, negu mes žinome čia, Lietuvoje, apie padėtį. Ar manote, kad Prancūzija yra ta valstybė, kuri mums gali kompetentingai patarti, padėti, ir kokia jūsų nuomonė apie Prancūzijos patirtį atominės energetikos srityje? Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Prancūzija yra viena iš atominės energetikos valstybių. Apie 73% elektros energijos yra gaminama atominėse elektrinėse. Prancūzija gamina reaktorius, senosios kartos vandens reaktorius, kurių vienas toks yra statomas Suomijoje. Šito reaktoriaus labai siaura nomenklatūra, nes gaminami tik vieno tipo, t.y. milijono 600 tūkst. kilovatų galingumo reaktoriai. Mums, jeigu žiūrėtume sisteminiu požiūriu, tokie vienetiniai reaktoriai yra per dideli, nes reikalauja milžiniškų lėšų ir didžiulės apimties energetinės sistemos. Bet tai daugiau iš specifinės srities. Be abejo, ir mūsų atominė elektrinė turi daug ryšių, ir Kauno energetinių problemų institutas turi ryšių su prancūzais, ir natūralu, kad jie rodo didelį dėmesį siūlydami savo įrangą, kompleksinę įrangą tokio energetinio bloko su tokiu reaktoriumi statybai. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Dabar yra keletas valstybių, kurios gamina mažesnio galingumo reaktorius, jie kokybiškai yra nauji, kur kas efektyvesni ir jų nomenklatūra greičiausiai bus 800, 600, 400 megavatų, o tai mūsų sistemai ir netgi Baltijos valstybių sistemai yra kur kas patogiau, lanksčiau, mobiliau ir nereikalauja tokių didelių išlaidų ir didelių rezervavimo pajėgumų.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia J.Veselka. Ruošiasi kolega S.Lapėnas.

J.VESELKA (LDF). Gerbiamasis premjere, norėjau paklausti apie energetiką, bet čia jau daug klausinėjo, todėl paklausiu apie socialinį atskirtinumą. Jau net liberalas K.Glaveckas pastebėjo, kad kažkas blogai funkcionuoja, nes socialinis atskirtinumas didėja.

A.M.BRAZAUSKAS. Nesakė, kad didėja.

J.VESELKA. Jūs pasakėte, kad socialinį atskirtinumą mažinsite didindami neapmokestinamąjį minimumą. Nesuprantu, kaip jis mažės, jeigu tų, kurie gauna 20 tūkst., ir tų, kurie gauna 500, neapmokestinamas minimumas bus tas pats? Jūs vėl radote išeitį mažindamas fizinių asmenų pajamų mokestį. Pavyzdys. Tas, kuris gauna 20 tūkst. litų, sumažinus fizinių asmenų pajamų mokestį 5% jam priedas bus 1000 litų. Tam, kuris gauna 500 litų, sumažinus 5% gaus priedo 25 litus. Tai kaip jūs tomis priemonėmis mažinsite socialinį atskirtinumą? Sakėte, kad žadate diegti socialdemokratines vertybes. Praėjo šešiolika metų. Ar nemanote, kad greičiau socialinio atskirtinumo problemas išspręs liberalai su K.Glavecku priešakyje, nei socialdemokratai, nes per 15–16 metų jau buvo laikas išspręsti? Sakykite konkrečiai, kaip galvojate spręsti socialinio atskirtinumo mažinimo klausimus?

A.M.BRAZAUSKAS. Žinote, tai amžinas klausimas ir būtų labai įdomu, jeigu kas nors vienas atsistojęs prie mikrofono pasakytų visas priemones, kuriomis galima šį klausimą išspręsti paprastai ir lengvai. Būkime realistai. Nei liberalai, nei konservatoriai, nei socdemai… visi buvo valdžioje, ir, kaip žinote, rezultatas šiandien yra toks. Reikia atsiminti, kad atlyginimų (…) pajamų didinimas žmonėms. Be pajamų tu gali kalbėti ką nori. Iš vieno neatimsi ir kitam neduosi. Visi turi užsidirbti. Vadinasi, nedarbo klausimas. Atsiminkite, 2001 m. Lietuvoje buvo 18% bedarbių. Kiekvienais metais, kiek mes dirbame, papildomai sukuriama (aš apie emigraciją nekalbu) 30–40 tūkst. darbo vietų. Ką tai reiškia? Kad nedarbo mažinimas yra viena iš pagrindinių priemonių šiam atskirtinumui didinti.

Dar vienas dalykas, kuris pradės jaustis. Kur yra mažiausiai uždirbančių? Kaime. Vien tiesioginių išmokų pernai buvo išmokėta 700 mln. tik už žemę, nekalbant apie fondus ir t.t., ir, be abejo, tas skirtumas mažėja. Mes su jumis neturime apskaitos, neturime pakankamai sociologinių tyrimų, kad būtų galima įvertinti. Manau, šeimos ūkio tyrimai, kurie periodiškai vykdomi, atrodo, du kartus per metus, turėtų parodyti tą pagrindinį rodiklį. Mes mažai turime informacijos, ką tai duoda. Tiesioginių išmokų iš esmės buvo tik praeitais metais, aš jau nekalbu apie kitokius žemės ūkio fondus, biudžeto padidinimą socialiniams reikalams. Jeigu jūs taip domitės šiuo klausimu, kaip ir aš, mes pabandysime viską surašyti į vieną didelį lapą, kad visi galėtų matyti, ir mes galėtume vienodai galvoti šiuo klausimu.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Premjere, galiu papildyti?

PIRMININKAS. Ministrė nori papildyti.

V.BLINKEVIČIŪTĖ. Noriu pasakyti, kad skurdo mažinimo priemonės, kaip jau yra priimta, yra tokios. Pirmiausia, kaip sakė premjeras, tai yra žmonių galimybė įsidarbinti ir gauti atlyginimą. Labai geras Vyriausybės pasiūlymas šiuo metu yra pateiktas Seimui. Tai yra Užimtumo didinimo įstatymas. Pirmiausia jis skirtas tiems žmonėms, kuriems labai sunku įsidarbinti be papildomos valstybės, Užimtumo fondo paramos. Aš kalbu apie ilgalaikius bedarbius, kurie daugiau negu metus negali gauti darbo, negali paprastai darbo rinkoje įsidarbinti. Ten yra numatyta labai gerų priemonių žmonėms, kuriems yra daugiau negu 50 metų. Mes pratęsiame papildomai remiamą amžiaus grupę. Buvo 5 metai iki pensijos. Pratęsėme ją ilgesniam laikui, nes iš tikrųjų, jeigu imsime atskirus regionus, žmonėms, kuriems daugiau negu 50 metų, sudėtinga be tam tikros paramos susirasti darbą.

Dar viena labai didelė bėda yra žmonių, kurie gyvena kaimuose, mažuose miesteliuose, mobilumo klausimas dėl įsidarbinimo. Tame įstatymo projekte yra numatyta tam tikra mobilumo išmoka jiems nuvažiuoti ir apsigyventi toliau nuo savo gyvenamosios vietovės.

Iš tiesų dar šiame įstatyme yra labai gerų priemonių neįgaliesiems įdarbinti, nes už visą neįgalaus žmogaus įdarbinimą darbdaviui bus mokamos tam tikros išmokos, padidinta kompensacija už neįgalaus žmogaus darbo vietos įsteigimą. Tai yra vienas dalykas. Tai yra per darbo rinką, per gebėjimą įsidarbinti.

Antras momentas yra atlyginimas. Mūsų Vyriausybės programoje yra numatyta minimalų atlyginimą padidinti iki 800 litų. Kaip matote, tai ir darome, nes nuo liepos 1 d. bus 600 litų. Kai žmogui neužtenka darbinių pajamų, „įsijungia“ kitas mechanizmas – piniginės socialinės paramos. Mūsų Vyriausybė pernai rudenį padidino remiamas pajamas iki 155 litų, nuo vasario 1 d. – iki 165 litų. Dar šiemet, reikalui esant, yra rezervas valstybės biudžete ir galimybių didinti valstybės remiamas pajamas, nes tai susiję su skurdžiausiai gyvenančiais žmonėmis. Kaip minėjau, pensijų didinimas yra mūsų įsipareigojimas, kasmetinis ir nuolatinis darbas.

Praeitais metais Seimas priėmė Vyriausybės pateiktą Socialinių paslaugų įstatymą. Tai paslaugų plėtimas, prieinamumas kiekvienam žmogui ten, kur reikia, tarkim, senyvo amžiaus, neįgaliam, šeimoms su vaikais tam tikra parama per paslaugų prieinamumą ir galimybę jomis pasinaudoti. Tai irgi yra priemonė socialinei atskirčiai mažinti.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausimas labai svarbus, nori papildyti ministrė K.Prunskienė. Prašom.

K.D.PRUNSKIENĖ (VLF). Prie to, kas jau pasakyta, norėčiau pridurti, kad labai svarbu mažinti socialinę atskirtį regionų pjūviu. Jeigu mes kalbame apie kaimo žmonių socialinę padėtį, tai žinoma, kad prastesnėse žemėse socialinė atskirtis yra didesnė. Jūs žinote, kad ūkininkams, dirbantiems mažiau palankiose ūkininkauti žemėse, yra skiriamos kompensacijos. Praėjusiais metais buvo išmokėta 190 mln. litų tokio pobūdžio kompensacijų, ši priemonė bus taikoma ir ateityje. Beje, kalbant apie jaunuosius ūkininkus, jų įtraukimas ūkininkauti, savarankiškai formuoti ūkį Lietuvos regionuose yra labai svarbi priemonė, kuri irgi dažnai taikoma ir yra patraukli. Tai yra naujųjų ūkininkų (…) parama, kuri nuo 2007 m. bus net 55 tūkst., dabar yra 25 tūkst. eurų.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia S.Lapėnas. Ruošiasi kolega P.Gražulis.

S.LAPĖNAS (LCSF). Gerbiamasis premjere, aš turiu galimybę jau šeštą kartą tiesiogiai išgirsti Vyriausybės ataskaitą, jūsų pristatomą. Man kelia nerimą, kad kiekvienais metais mes vis nerandame bendro vardiklio tokiam paprastam, atrodytų, dalykui. Visiems būtų kur kas aiškiau ir kur kas tiksliau, jeigu mes matytume Vyriausybės veiklos analizę ir tęstinumą pagal įvairius parametrus.

Norėčiau konkrečiai pakalbėti dėl smulkiojo ir vidutinio verslo. Anksčiau buvo viešas monitoringas, kuriame buvo aiškiai matyti, kiek įmonių tenka tūkstančiui gyventojų. Pradedant 2003 m. šis monitoringas iš Statistikos departamento prie Vyriausybės… šios žinios išnyko. Kadangi aš pats visą laiką domiuosi šiais skaičiais, drįstu teigti, kad kaime šiuo metu 1000 gyventojų tenka 15–20 įmonių, mieste kai kur siekia 40–45, o Europoje – gerokai per 150 ir yra tendencijų didinti šį skaičių.

Iš ataskaitos pateikiamų rezultatų mes girdime, kad kalbama, kaip Vyriausybė skatins darbo vietų kūrimą, socialines išmokas, pavėžėjimą ir t.t., bet, kita vertus, mes užkertame kelią privačiai iniciatyvai susikurti darbo vietas, jeigu normaliai sekasi, tai ir kaimynui, ir aplinkai, ir t.t. Ką Vyriausybė numato daryti šiuo klausimu?

PIRMININKAS. Minutėlę, premjere. Aš labai atsiprašau, kolegos. Atakinėti irgi reikia trumpai, bet klausti – minutė, maksimum 70 sekundžių, bet ne minutė ir 50.

A.M.BRAZAUSKAS. Aš atmintinai nepasakysiu visų skaičių. Jeigu jūs domitės, gal daugiau žinote. Pirmas dalykas, kad užkertam kelią, aš jokiu būdu nenoriu sutikti, nes yra parengta labai daug programų, pagal kurias yra atvirkščiai. Aš minėjau ir savo pranešime, kad Lietuvoje verslą pradėti yra kur kas lengviau negu daugelyje Europos valstybių. Mes čia esame vieni iš pirmaujančių. Vadinasi, 17-oje vietoje iš 130 pasaulio valstybių. Nereikia manyti, kad mes nieko nedarome.

Dabar, matote, įmonių skaičius 1000 gyventojų. Kaip mes save galime palyginti su Prancūzija, Vokietija ar Olandija, kuriose smulkusis verslas formavosi šimtmečiais. Yra visiškai kita gamybos struktūra, kitas gyventojų skaičius. Bet dinamika pas mus yra teigiama.

Jeigu pasižiūrėtume bendrojo vidaus produkto gamybą ir kokią dalį sudaro smulkios ir vidutinės įmonės iki 200 žmonių, jūs pamatytumėte, kad augimas yra labai didelis. Aš dabar skaičių neturiu, bet žinau, kad dinamika yra tikrai labai didelė. Todėl nenorėčiau sutikti su jumis, jūs manote, kad mes ir Ūkio ministerija… deja, šiandien nėra ministro, jis Paryžiuje ir negali atsakyti į jūsų šį klausimą. Bet mes labai dažnai tais skaičiais operuojame ir matome šią tendenciją. Nepasakyčiau, kad ji yra bloga.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia P.Gražulis. Ruošiasi kolega A.Matulas. Jis buvo „iškritęs“ iš kompiuterio, grąžinome.

P.GRAŽULIS (MSG). Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad gerbiamieji liberalai susirūpino smulkiuoju verslu, jo skatinimu ir socialine atskirtimi. Nors atrodo, kaip kalbėjo Seimo narys J.Veselka, kad didžiausią rūpestį tai turėtų kelti socialdemokratams. Bet, deja, antra kadencija, socialdemokratų pirmininkas, premjeras yra valdžioje, tačiau šios problemos nesprendžiamos, smulkusis verslas faktiškai vos „kvėpuoja“. Jeigu paimsime prekybos sektorių, Vilniuje liks tik keli „akropoliai“ ir daugiau nė vienos parduotuvės. Ir kitose srityse bus visiškai sužlugdytas smulkusis verslas. Bet mano klausimas būtų kitoks.

Gerbiamasis premjere, atsakykite, kodėl jums trūksta politinės valios. Jūs puikiai žinote, ne kartą kalbėjote iš šios tribūnos, kad klesti atlyginimai vokeliuose. Jeigu bent iki 20%, ne 1 ir ne 2%, sumažintume fizinių asmenų pajamų mokestį ir „Sodros“ mokestį iki 20%, atsitiktų kaip su pelno mokesčiu – kai sumažinote iki 15%, surinkote daug daugiau. Tai aš palinkėčiau jums bent šį žingsnį žengti. Tikrai nebus baimės verslininkams ir jie mokės visus mokesčius, o jus galbūt daugelis paminės geru žodžiu.

A.M.BRAZAUSKAS. Šiuo atveju aš visiškai su jumis sutinku ir manau, kad mes, mūsų koalicija, kuri dabar funkcionuoja, padarėme vieną klaidą, tiksliau, nevisiškai gerai apgalvojome mokesčių politiką. Aš esu šalininkas mažinti, drastiškai mažinti pajamų mokestį, bet yra šalininkų, sėdinčių šioje pusėje, kurie nori drastiškai didinti neapmokestinamąjį minimumą. Manau, tai nėra perspektyvus kelias, tai visiškai necharakterizuoja valstybės. Be abejo, jeigu pažiūrėtume vieno atskiro žmogaus arba tam tikras pajamas gaunančio žmogaus atžvilgiu, tai yra efektyviau. Bet jeigu žiūrėtume visos valstybės mastu, galų gale reprezentaciniu požiūriu, kai aplinkui dabar visos valstybės mažina, kaip jūs sakote, iki 19–20%, mes dabar esame priėmę programą dvejiem metams, kad sumažintume iki 24%, jūs tai žinote. Gera pradžia padaryta. Taigi mes turime arba mažinti pajamų mokestį ir pagreitinti jo mažinimą, sustoti ir nedaryti neapmokestinamojo minimo didinimo, nes biudžetas neatlaikys šių dviejų spaudimų. Jis gali atlaikyti vieną, vieną pusę. Manau, mes per trejus metus galime pasiekti 20% pajamų mokestį.

Dabar dėl vokelių. Turiu pranešti, kad jau treji metai iš eilės, šiuo metus turiu, pajamų mokestis, kuris yra planuojamas biudžeto pajamų dalyje, didėja kur kas greičiau nei bendras biudžetas. Per pastaruosius metus iš pajamų mokesčio mes gauname 20% daugiau negu planuojame, kai bendras biudžeto augimas yra kur kas mažesnis. Ką tai pasako? Tai pasako, kad vokelių iš tikrųjų mažėja. Mes ėmėmės labai daug priemonių, mes dirbome keletą metų prie visos informacinės sistemos atidarome didžiulę Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinę sistemą, kur visi ūkio subjektai yra įtraukti į apskaitą.

Šioje srityje pažanga yra, tačiau, manau, pirmas dalykas, tai, ką jūs sakote, reikia sumažinti pajamų mokestį, kita vertus, piliečiai, profsąjungos, visuomenė turi kelti reikalavimą didinti atlyginimus žmonėms, normaliai didinti atlyginimus žmonėms. Pasižiūrėkite, prieš penkerius metus bendras pelnas buvo beveik milijardas… apie 500 milijonų. Praeitais metais, mūsų skaičiavimu, visas pelnas, pelningumas sudarė 7 mlrd. Gerai, paimkite 6 mlrd., aš vidutiniškai per tą Nemuno gylį galiu pasakyti, paimkite 6 mlrd., atiduokite dar 1 mlrd. žmonėms, ir vokelių nereikės. Nereikės bėgti nuo mokesčių, nuo visų kitų dalykų, ką dabar daro.

Štai tai yra politika, bet yra ir moralinė pusė, kur reikia, taip sakant, ne tik tokiom šiurkščiom administracinėm priemonėm, žiauriom akcijom tą daryti, bet reikia sudaryti socialines aplinkos sąlygas, kad darbdaviai neturėtų kito būdo, kaip tiktai oficialiai mokėti žmonėms atlyginimus.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia A.Matulas, jeigu spės, dar ir kolega G.Šileikis.

A.MATULAS (TSF). Norčiau paklausti premjero, nes klausti sveikatos apsaugos ministro nėra prasmės, jis visada randa, ką atsakyti monotoniškai. Premjere, perskaičius jūsų ataskaitos sveikatos dalį akivaizdžiai matyti, kad jinai labai tiktų kokiai nors tarptautinei konferencijai pristatyti mūsų gražėjančius skaičius, bet reali situacija yra kita. Tarkim, deklaruojama, rašoma, kad yra parengta daug programų, bet nutylima, kad tos programos daugiausia finansuojamos iki 30%, teigiama, kad didinami atlyginimai, bet medikams kaime, ypač rajonuose, tos lėšos neatiduodamos, netgi premijuojamos įstaigos, kad neguldytų ligonių, nes siekiama norimo hospitalizacijos rodiklio. Pavyzdžiui, Rokiškio ligoninė nusistatė skaičius, kvotas ir pasakė skyriaus vedėjams, kad tiek ir tiek reikia paguldyti, daugiau negalima. Ir jie pasiekė tą rodiklį, bet tai padarė žmonių sąskaita.

PIRMININKAS. Laikas.

A.MATULAS. Gerbiamasis premjere, ar jūs nemanote, kad jūsų Vyriausybės vykdoma politika sveikatos srityje yra tiesiog netoleruotina, neleistina? Aš noriu užduoti tokį klausimą, kokį man užduoda žmonės per susitikimus. Kas davė teisę Vyriausybei, žmonių išrinktai valdžiai, tyčiotis iš žmonių? Ar jūs nemanote, kad ministro langų daužymas yra pirmas ženklas, kad visuomenė bunda? Šį kartą, matyt, ne Gydytojų sąjunga organizuos tuos renginius ir panašias akcijas, kaip Prancūzijoje, bet pati visuomenė.

PIRMININKAS. Vieną minutėlę! Gerbiamasis premjere, vieną minutėlę! Gerbiamasis Matulai, pagal jūsų kalbos ilgį ir pagal turinį per kitą Vyriausybės valandą, žinoma, jeigu aš pirmininkausiu, klaus kas nors kitas vietoj jūsų. Prašom.

A.M.BRAZAUSKAS. Gerai. Aš žinoma, pasistengsiu labai trumpai atsakyti, nes laikas baigėsi. Pirmas dalykas, yra Sveikatos apsaugos ministerija. Ministerija dirba, nemanau, kad tokių liūdnų charakteristikų, kokias jūs dabar čia išdėstėte, reikėtų. Langų daužymas su tuo nieko bendra neturi.

Toliau. Jūs kalbate, kas yra rajono, kaimo lygiu ir panašiai. Vis dėlto nereikia manyti, kad A.Brazauskas, Ž.Pabaiga ar kas nors kitas nuvažiuos į jūsų rajoną ir sutvarkys poliklinikas ir felčerių punktus. Patiems reikia užsiimti. Savivaldybių reguliavimo sritis tai yra. Negali viena ministerija spręsti ir reguliuoti 20 tūkst. gydytojų arba seselių atlyginimų, nes yra institucijos, kurios turi atsakyti už tuos dalykus. Mes galime Vyriausybės lygiu, ministerijos lygiu kokią nors strategiją vykdyti, bet pasakyti, kad šiame kaime trūksta felčerių, o aname per daug, tai palaukit, yra vietinė valdžia. Beje, vietinės valdžios reguliavimo sritis ir yra visa pirminė sveikatos pagalba, o jūs pateikėte kaip tik tokių pavyzdžių. Tai aš niekaip to nesuprantu. O dabar aš vis tiek siūlyčiau ministrui Ž.Padaigai pratęsti.

Ž.PADAIGA. Aš gal, gerbiamasis Matulai, nuo tų langų pradėsiu.

PIRMININKAS. Prašom.

Ž.PADAIGA. Jeigu jums būtų nustatytos 2,5 promilės, greičiausiai jūs klausimą užduotumėte stovėdamas čia ir kur kas ekspresyviau negu dabar, taigi tai nieko bendra su sveikatos reforma neturi.

Grįždamas prie sveikatos reformos aš tikrai noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad jūs savo veikla per šiuos metus iš paskutiniųjų bandote suskaldyti medikų visuomenę, padidinti tą nusivylimą, kuris buvo po jūsų ketverių metų kadencijos Seime kur kas padidėjęs, telkti streikui, aiškinti, kad atlyginimai nedidėja, kad viskas blogėja, tai yra akivaizdu. Mes išanalizavome tas rajonų ligonines. Penktadalis rajono ligoninių yra tokios, kurios 20% viršija hospitalizacijos rodiklį, visos kitos hospitalizacijos rodiklį viršija iki 5%, vadinasi, didžioji Lietuvos dalis gali susitvarkyti… (Balsai salėje) Aš jūsų netrukdžiau, pone Matulai.

Didžioji Lietuvos dalis gali susitvarkyti, tačiau yra ligoninių, tokios kaip Pasvalio, kitos, kurios yra proteguojamos tam tikrų politikų, kurioms nusispjauti į visą tą valstybės strategiją ir reformas. Jos mano, kad vis tiek jos atgaus visus pinigėlius ir gali daryti, ką nori, gali tyčiotis, gali politikuoti, gali kelti klausimą iki interpeliacijos lygio. Aš labai kategoriškai pasakau, kad ši Vyriausybė yra pirma Vyriausybė, kuri sugebėjo gerokai padidinti sveikatos apsaugos finansavimą, padidinti atlyginimus, skirti lėšų restruktūrizacijai, skirti lėšų iš struktūrinių fondų 2007–2013 metams. Tai, kaip mes darome, manau, yra teisinga. Neatsitrauksime dėl to, kad jūs nepagrįstai ir dažniausiai remdamasis emocijomis, nežiūrėdamas vertinimo duomenų keliate šiokią tokią paniką. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Laikas baigėsi, bet dar daktaras K.Bobelis nori tarti žodį.

K.BOBELIS (VLF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Vyriausybės nariai! Aš frakcijos vardu noriu pareikšti, kad mūsų frakcija yra užgauta, nes mūsų frakcijai nebuvo leista paklausti jokio klausimo.

PIRMININKAS. Ačiū. Paaiškinu, yra nustatyta demokratinė tvarka. Pusantros valandos kompiuteris buvo laisvas. Jeigu daktaras K.Bobelis ir kiti aktyvūs frakcijos nariai neužsiregistravo, tai ką aš galiu padėti? (Balsai salėje) Nebuvo užregistruota, na, ką jūs kalbate?

Labai ačiū, gerbiamieji kolegos, ačiū, premjere, ačiū, ministrai. Dabar pertrauka iki 13.15 val., tada Seimo nutarimas dėl teisėjo Valentino Mikelėno atleidimo. Pertrauka.

Pertrauka

Seimo nutarimo „Dėl V.Mikelėno atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ projektas Nr.XP-1280 (pateikimas)

PIRMININKAS (V.MUNTIANAS, DPF). Tęsiame posėdį. Darbotvarkės 1–3 klausimas – Seimo nutarimo „Dėl V.Mikelėno atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ projektas Nr.XP-1280. Pranešėjas – Vytautas Umbrasas, Respublikos Prezidento patarėjas. Prašom, pateikimo stadija. Turite galimybę klausti pranešėjo ir, jeigu bus tokia Seimo valia, galėsite klausti ir V.Mikelėno.

V.UMBRASAS. Leiskite pristatyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretą dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją. Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 1 punktu, teikia Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Seimo teisėją V.Mikelėną. Dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos, t.y. 2006 m. balandžio 7 dienos.

PIRMININKAS. Dėkoju. Gerbiamieji, yra labai daug užsirašiusių klausti. Aš noriu klausti jūsų, ar klausimai visi skirti pranešėjui, ar jūs norėsite paklausti ir teisėją? Ar mes galėtume įvardyti, kas norėtų klausti pranešėją? Prašom. Kolega R.Šukys. Prašom klausti pranešėją.

R.ŠUKYS (LCSF). Gerbiamasis pranešėjau, gal jūs galėtumėte atsakyti į tokį klausimą. Jūs perskaitėte dekretą, tačiau vis dėlto kokie buvo išdėstyti atsistatydinimo motyvai Respublikos Prezidentui ir kas lėmė, kurie iš išdėstytų motyvų lėmė, kad šis pareiškimas yra tenkintinas ir siūloma Seimui priimti sprendimą dėl atleidimo? Tai viena klausimo dalis. Kita su ta susijusi klausimo dalis, ar tikrai buvo panaudotos visos galimybės? Ar buvo bandoma ieškoti būdų, kaip teisėją V.Mikelėną vis dėlto išsaugoti Lietuvos valstybės teismų sistemoje? Ačiū.

V.UMBRASAS. Iš tikro noriu pasakyti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus, teikdamas dekretą, rėmėsi Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus siūlymu teikti civilinių bylų skyriaus teisėjo V.Mikelėno atleidimą iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų ir tas siūlymas buvo pagrįstas paties profesoriaus V.Mikelėno prašymu. Gerbiamasis V.Mikelėnas savo prašymą motyvavo asmeniniu noru, tai yra jo noras, kad jis būtų atleistas. Taip yra suformuluota. Noriu pasakyti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas iš tikro padarė viską, ką galėjo, jis buvo susitikęs su gerbiamuoju V.Mikelėnu, kalbėjosi, bendravo, turbūt profesorius galės daugiau apie tai pasakyti. Jis buvo linkęs atkalbėti profesorių V.Mikelėną nuo šio sprendimo, norėjo, kad jis dirbtų toliau, nes jį labai vertina kaip civilinės teisės specialistą ir netgi pakvietė talkininkauti jam patariant šiais klausimais, bet, deja, toks yra gerbiamojo V.Mikelėno sprendimas. Tai yra jo valia. Prezidentas tiesiog remiasi Konstitucija, remiasi Aukščiausiojo Teismo teisėjo laisva valia.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega E.Klumbys. Prašom klausti.

E.KLUMBYS (LDF). Gerbiamasis pranešėjau, prieš porą dienų spaudoje ir per televiziją buvo paskelbta, parodyta, kad Prezidentas V.Adamkus pavadino gerbiamąjį V.Mikelėną vienu iš pagrindinių jo sąjungininkų vykdant teismų reformą Lietuvoje. Žinant iš spaudos, kad beveik metus laiko Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko vieta yra laisva ir vienas iš kandidatų buvo gerbiamasis profesorius, ar jums neatrodo, kad reiktų svarstyti ne šį dekretą, o Prezidentui reikėjo gerbiamąjį profesorių paskirti Civilinių bylų skyriaus pirmininku ir pradėti rimtą Aukščiausiojo Teismo reformą.

V.UMBRASAS. Dėkui už klausimą. Kaip jūs žinote ir ne kartą buvo sakyta, Prezidentas viešai buvo išsakęs dar kovo 8 d. savo pranešime, kad esmė yra ne V.Mikelėno asmenybė, jis tikrai jį vertina, jo kompetenciją, ir pasiruošimą, tačiau yra procedūrų klausimas. Dėl tų procedūrų šiek tiek ir buvo sustota. Iš tikro turbūt nereiktų man kartoti. Visiems yra gerai žinomas Seimo narių kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Galbūt liktų tik vienas klausimas, čia kiekvienas Seimo narys gali sau atsakyti: jeigu būtų paskirtas Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus vedėjas, beje, septyneriems metams ir po to Konstitucinis Teismas pasakytų, kad netinkamai paskirtas, turbūt taip pat būtų legitimumo problema. Taigi stabdė tie dalykai, o ne profesoriaus kandidatūra.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar yra dar norinčių klausti pranešėją? Nėra. Ačiū.

V.UMBRASAS. Dėkoju Seimui.

PIRMININKAS. Kviečiame į tribūną Aukščiausiojo Teismo teisėją V.Mikelėną. Prašom.

V.MIKELĖNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, praėjusios savaitės įvykiai, manau, visiškai apnuogino teismų sistemos bėdas, išryškino tai, apie ką buvo kalbama gal tik užuominomis ar sąmoningai nutylima. Atmosfera įkaito nuo skandalų gausos, tarp jų trijų Teismų tarybos narių demaršas, jau viešai įvardijamas kaip melo akcija, pametėta Prezidentui ir nukreipta prieš Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Laimė, šis išpuolis prieš Aukščiausiojo Teismo pirmininką žlugo. Savaitė teismų savivaldos kritikos ir moralumo bei tiesos paieškų. Šia prasme man šiandien lengviau kalbėti, nes daug kas savaime atsiskleidė ar jau pasakyta ir todėl nėra prasmės kartotis. Noriu iš karto pasakyti, kad nuvilsiu tuos provokatorius, kurie nesąžiningai bandė formuoti ar skleisti nuomonę, neva kalbu apibendrintai apie visus teisėjus ar tam tikrą jų dalį kaip apie korumpuotus ir nekvalifikuotus. Taip pat nuvilsiu ir tuos provokatorius, kurie bandė formuoti nuomonę, jog teisėjas turi vykdyti STT ar kitų specialiųjų tarnybų funkcijas. Tačiau šiandien aš turiu jums atsakyti mažiausiai du klausimus, kas lėmė mano apsisprendimą atsistatydinti ir kodėl Lietuvoje teisėjas nėra laisvas kalbėti apie teismų darbą viešai.

Į Aukščiausiąjį Teismą atėjau 1997 metais iš Vilniaus universiteto ir advokatūros. Taigi aš nesu karjeros teisėjas. Pagrindinė atėjimo priežastis nebuvo materialinė, nes advokato honoraras gerokai viršijo teisėjo algą. Tuo metu buvau Civilinio kodekso rengimo darbo grupės vadovas ir puikiai supratau, kad kodekso sėkmė priklausys nuo to, kaip jį aiškins ir taikys teismai. Darbas kasaciniame teisme tarsi ir atvėrė tokias galimybes, tačiau nuo pat pradžių susidūriau su dilema, su kuria Lietuvoje visada susiduria teisėjas, jeigu jis kartu dirba ir akademinį darbą. Paskaitų metu pateikiamas ne vienas teismų sprendimas, klausiama nuomonės, prašoma pakomentuoti. Deja, tai, kas dėstoma, tai, kaip mokoma suprasti teisės tiesas, neretai nesiderina su tuo, ką randame teismų sprendimuose. Kaip teisėjas, kurį saisto profesinės etikos standartai, negaliu tiesiogiai kritikuoti kitų teisėjų sprendimų, tačiau kaip teoretikas ir dėstytojas negaliu meluoti studentams, prisidengdamas demagogija. Visus septynerius metus bandžiau šią dilemą spręsti ir tai buvo nelengva. Darbas teismų sistemoje man leido iš arti pamatyti tam tikras tendencijas, kurios, mano nuomone, sutrukdė per 16 nepriklausomybės metų sukurti tokią teismų sistemą, kokios laukia visuomenė. Dalis tų problemų glūdi pačiuose teismuose, deja, kita dalis –įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje. Norint tas problemas kelti ir spręsti, tenka kritikuoti įstatymų leidėją. O jeigu tai darytų teisėjas, Lietuvoje jis lengvai galėtų būti apkaltintas politikavimu. Tai dar viena priežastis, palengvinusi mano apsisprendimą.

Dėl man skirto laiko limito paminėsiu tik dalį šių tendencijų. Viena didžiausių, mano nuomone, klaidų buvo padaryta po Konstitucijos įsigaliojimo, kai Teismų įstatymas nebuvo įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą. Paprasto įstatymo statusas leido ir leidžia matomiems ir nematomiems lobistams kaitalioti jį pagal savo vienokius ar kitokius interesus, kurie dažniausiai visuomenei nėra žinomi. Taigi taip teismų sistema tampa atvira politinių, grupinių ir kitokių galimai neskaidrių interesų realizavimui. Apie tai nuolat rašo spauda.

Nuo 1994 metų Teismų įstatymas buvo keičiamas 31 kartą. Tačiau dėl to, drįstu teigti, teismų darbas visuomenėje netapo nei geresnis, nei skaidresnis. Dabartinė įstatymų leidybos procedūra leidžia gana lengvai įgyvendinti interesus, kurie ne visada skirti teismų darbui pagerinti. Štai tik vienas pavyzdys. Kai buvo pradėta griežtai egzaminuoti pretendentus į teisėjus, reikli egzaminų komisija buvo apeita Seimui pakeitus Teismų įstatymą ir atleidus nuo teisėjų egzamino dalį prokurorų, advokatų ir buvusių teisėjų. Kaip tai pasitarnavo teismų darbo kokybei, šiandien yra aišku.

Negalima nematyti ir kitų problemų, kurios šiandien trukdo užtikrinti skaidrų teismų sistemos funkcionavimą ir dėl kurių egzistavimo tam tikrą atsakomybę turi prisiimti ir įstatymų leidėjas. Šiandien galima paklausti, kodėl per 16 metų nėra tokių akivaizdžių ir paprastų dalykų, dėl kurių nereikia jokių išvedžiojimų? Kodėl nesitvarkoma taip, kad neliktų vietos, deja, dažnai pagrįstoms visuomenės abejonėms dėl teismų nusiteikimo dirbti viešai ir skaidriai? O juk tai užkirstų kelią ir bet kokioms spekuliacijoms šiuo klausimu.

Noriu paklausti, kodėl visuose teismuose nėra šiandien sukurta įstatymu, o ne teismų savivaldos aktu, tokia bylų paskirstymo sistema, kuri pašalintų bet kokį subjektyvumą, būtų paprasta, aiški, skaidri ir kartu atimtų iš teismo ar skyriaus pirmininko galimybę nevaržomai spręsti bylų paskirstymo klausimus? Tiesa, kai kurie teismai tokią tvarką turi. Tačiau į juos neskubama lygiuotis, o planuojamos moderniosios technologijos yra dar negreitos ateities vizija. Kodėl iki šiol nebuvo sukurta tokia teisėjų kolegijų sudarymo sistema, kuri užkirstų kelią bet kokiam subjektyvumui, ar teisėjų kolegijų, kuriose matomos vis tos pačios pavardės, formavimui? Vėlgi tik kai kurie teismai tokias taisykles turi.

Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 metais? Ar jie yra nepakeičiami? Ar mes neturime kitų, kurie galėtų juos sėkmingai pakeisti? Kai viešai kalbam apie kai kurių teismų vadovų daugiau nei draugiškus ryšius, kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įgyvendinant nuolatinės rotacijos sistemą? Kodėl 2002 metais buvo panaikinta galimybė tiesiogiai iškelti teisėjų drausmės bylą ir sukurta vadinamoji filtro sistema, t.y. Etikos ir drausmės komisija? Ar ne todėl nuo 2002 metų iki šiol tėra iškelta 19 drausmės bylų, o nuo 1999 metų iki 2002 metų buvo iškelta 64 drausmės bylos? Kodėl už šiurkščius įstatymų pažeidimus, pavyzdžiui, už pakartotinį tos pačios bylos nagrinėjimą, net aplenkiant bylų paskirstymo mechanizmą, ar už bylos nagrinėjimą, kai vienos iš šalių atstovo darbuotojų yra teisėjo artimas giminaitis, tokiam teisėjui skiriama simbolinė nuobauda – papeikimas ar pastaba? Kas tai yra? Nesusivokimas, prastai suprasta savivalda ar savivalė? Kodėl kolegialiai nagrinėjamose bylose teisėjų atskirosios nuomonės yra vis dar atsitiktinumas? Kas tai? Neįtikėtinas nuomonių tapatumas, savos pozicijos neturėjimas, baimė, prisitaikėliškumas ar vangumas? Kodėl Teismų taryba, nors ir buvo rimtai dvejojančių, nusprendė taip nuasmeninti priimtus teismų sprendimus, jog pašalinamos net bylos dalyvių pavardės, ir visuomenė nebetenka galimybės, taigi ir teisės žinoti, kas bylinėjosi, kokių konkrečių asmenų bylą išnagrinėjo konkretus teisėjas ar konkreti kolegija? Ar tai yra taip pat žingsnis į viešumą ir skaidrumą?

Kodėl Seimas įstatymu suteikia indulgenciją ir teisę pretenduoti tapti teisėju asmeniui, praėjus penkeriems metams po jo atleidimo iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų ar valstybės tarnybos už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus? Ar tokiu įstatymu Seimas siekia užtikrinti teismų moralinį autoritetą? O gal tada net nereikėtų stebėtis, kodėl vieno svarbiausių teismų, Vyriausiojo administracinio teismo, vardu Prezidentui buvo pasiūlyta naujoje Teismų įstatymo redakcijoje sudaryti galimybę pretenduoti tapti teisėjais ir teistiems asmenims, jeigu jų teistumas išnykęs? Kodėl yra priimamos Teismų įstatymo pataisos, skirtos tik vieno asmens įgaliojimams pratęsti? Kodėl valstybiškai nereaguojama į viešoje erdvėje skelbiamus atvejus, kurie gali kelti pagrįstų abejonių ar net įtarimų dėl nederamų teisėjų ryšių, jų priimtų sprendimų? Kodėl šie faktai nėra tiriami? O jeigu tai daroma, kodėl visuomenė neinformuojama apie tyrimo rezultatus arba juos paaiškinant, arba paneigiant tai, kas yra paskleista? Ir vienų, ir kitų informacija yra būtina.

Aš galėčiau šiuos klausimus tęsti iki begalybės, bet manau, kad užteks. Nemanau, kad šia prasme padėtį iš esmės galėtų pakeisti tokios Teismų įstatymo pataisos, kokios yra pateiktos. Likęs mažumoje Respublikos Prezidentui esu pateikęs savo atskirąją nuomonę. Buvau viešai kritikuojamas, kodėl savo siūlymų neteikiu Teismų tarybai. Tačiau kokia prasmė tą daryti, kai Teismų taryboje yra 14 pirmininkų, o aš siūlau gerokai sutrumpinti pirmininkų įgaliojimų laiką ir nustatyti tik vieną rotacinę kadenciją. Kai kas mano pasiūlymų nelaiko radikaliais. Tačiau koks tada mano siūlymas, kad Teismų tarybos nariu būtų pats Prezidentas asmeniškai, o ne jo atstovas? Ar tokiu atveju tikėtini būtų priekaištingos reputacijos teisėjų paskyrimai, jeigu Teismų taryboje būtų pats Prezidentas?

Manau, jokių filosofijų čia nereikia. Reikia tiesiog susitvarkyti tuos dalykus, kurie bado akis, kad nebūtų pagrindo visuomenei manyti, jog teismuose kažkas ne taip. Padėtis teismuose nesikeis tol, kol nesikeis patys teisėjai. O teisėjai pasikeis tik tuomet, kai jie nugalės konformizmą ir baimes, išdrįs pasakyti, ar jiems kas nors trukdo normaliai dirbti. O jeigu taip, tai kas trukdo. Tai priklausys ir nuo to, kaip teisėjai balsuos greitai įvyksiančiame visuotiniame susirinkime. Bet kas gali garantuoti, kad Teismų tarybos nariais netaps tie patys asmenys, kurie praeitą savaitę nuėję pas Prezidentą labai jau savaip aiškino situaciją, ar tie, kurių vertybiniai standartai atsiskleidė aiškinant balsavimo už teisėjo Valento Margevičiaus kandidatūrą argumentus? Tarybos pirmininkui ilgai reikėjo įrodinėti akivaizdžią tiesą, kad jo vieno iš 24 narių balsas yra vienas balsas.

Pagaliau yra dar viena priežastis, paskatinusi atsistatydinti mane pastarosiomis dienomis, kurios aš iš karto paprašyčiau nesureikšminti. Tai būtent devynis mėnesius besitęsianti istorija dėl Civilinių bylų skyriaus pirmininko skyrimo. Buvau vienas iš trijų teisėjų, kurie buvo pateikti Prezidentui kaip galimi kandidatai. Šiai užsitęsusiai procedūrai neteikiau didelės reikšmės ir tą esu ne kartą sakęs, kol šiuo klausimu neprasidėjo vieša diskusija tarp politikų ir Prezidentūros, kai įvairių Seimo frakcijų atstovai, galiausiai Seimo Pirmininkas, ėmė skatinti Prezidentą atskleisti tikrąsias delsimo apsispręsti priežastis. Seimo Pirmininko pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovai taip pat atvirai pareiškė susirūpinimą dėl delsimo.

Manau, kad daug išminties nereikia suprasti, kad šis klausimas tapo politiniu. Taigi teisėjų korpuso formavimo klausimai įgijo politinį atspalvį, nes viešai nebuvo pasakyta, kodėl iš Seimo buvo atimta konstitucinė teisė vykdyti vieną iš jo funkcijų, viešojoje erdvėje imta kalbėti apie neskaidrų teisėjų korpuso formavimą. Susiklosčius tokiai padėčiai puikiai supratau, jog kad ir koks būtų priimtas sprendimas, siūlyti ar nesiūlyti mane skyriaus pirmininku, šis klausimas bet kokiu atveju būtų pradėtas eskaluoti tų politinių jėgų, kurioms tai būtų naudinga.

Todėl nenorėdamas duoti pagrindo bet kokioms spekuliacijoms ir darydamas prielaidą, kad galbūt būtent mano asmuo galėjo būti šio delsimo priežastimi, nusprendžiau pasitraukti. Tačiau praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad, matyt, nė vienas iš trijų pretendentų nėra pagrindinė kilusios įtampos priežastis. Manau, kad šiuo atveju nėra trijų pretendentų asmeninis klausimas. Tai yra klausimas, susijęs su viešuoju interesu, bus ar nebus sukurtas precedentas, kai kažkam patarus laukti iš Seimo atimama jo konstitucinė teisė ir trukdoma jam vykdyti savo konstitucinę pareigą. Jeigu tai vyksta šiandien ir nebus atsakyta kodėl, tai gali pasikartoti bet kurio kito Seimo sprendžiamo paskyrimo atveju.

Kartu ši istorija rodo, kad teismai tampa įvairių interesų kovos lauku. Galima daryti prielaidą net bandant ilgam laikui varžyti ir ignoruoti įstatymo nustatytą teisminės valdžios savarankiškumą bei Aukščiausiojo Teismo Pirmininko įgaliojimus. Kad ir kaip būtų, susiklosčiusi situacija rodo, kad galima net devynis mėnesius apriboti Seimui Konstitucijos suteiktas galias. Kartu šis bei teisėjo Valento Margevičiaus atvejis rodo, kad teismai, teisėjų korpuso formavimas tampa sritimi, kurioje yra daug neatsakytų ir keistų klausimų. Blogai yra tai, kad dažniausiai atsakymų ieško ir juos randa ne patys teisėjai ar juos skiriantieji, bet žurnalistai. Tačiau aišku viena – jei nesugebama skaidriai suformuoti teisėjų korpuso, tada kyla esminis klausimas, ar neskaidriai suformuotas teisėjų korpusas galės skaidriai dirbti? Be to, susiklosčius tokiam fonui, gali pagrįstai kilti klausimas, ar nėra bandoma į teisėjų korpusą arba į pačius vadovaujančius postus „prastumti“ tuos asmenis, kurie turi anoniminių grupių palaikymą.

Vienintelis ginklas prieš neskaidrius procesus yra viešumas, todėl visuomenė turi teisę žinoti, kodėl šiandien susiklostė tokia situacija, kuri tęsiasi ir toliau. Jeigu Seimas manytų, kad šią situaciją reikia aiškintis ir paaiškinti visuomenei, turėtų rasti atsakymus į daugelį klausimų, tarp jų ir į klausimą, kas, kaip pranešama, patarė Prezidentui ir kaip argumentavo būtinumą skyriaus pirmininko skyrimo istorijoje laukti Konstitucinio Teismo sprendimo. Tada bus aiškiai atsakyta į visuomenės keliamą klausimą, kas yra kas ir kas tokiais patarimais siekia Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Respublikos Prezidento ir Seimo konfrontacijos.

Norėčiau akcentuoti pagrindinį savo kalbos momentą, t.y. noriu pabrėžti, kad aiškintis reikia, bet tai reikia daryti ne tokiu būdu, kokį siūlo kai kuriuos politinės jėgos, siekdamos savo interesų ir bandydamos pakenkti pačiam Prezidentui. Po susitikimo su Prezidentu aš galiu kategoriškai pareikšti, kad visi šie nesusipratimai atsirado dėl nepakankamos ar nelabai objektyvios informacijos pateikimo Prezidentui, ką jis pats šiomis dienomis patvirtino interviu spaudai.

Teismų perspektyva viena – visos valdžios, atsakingos už teismus, šių valdžių vadovai turi elgtis valstybiškai ir preciziškai atlikti savo pareigas. Linkiu surasti garbingą būdą, kaip baigti šį užsitęsusį reikalą, ir, pripažinus klaidas, paskirti kompetentingą ir sąžiningą Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką bei parengti ir priimti tikrai veiksmingą Teismų įstatymą. Dėkui už dėmesį. (Plojimai)

Baigdamas dar viena pasakysiu. Kaip žmogus, kaip paprastas pilietis norėčiau kreiptis į jus, kad neeskaluotumėte šio reikalo. Aš esu paprastas teisėjas. Tai, kad šią savaitę iš teismų pasitraukė du teisėjai, yra smulkmena, palyginti su kitomis problemomis, kurios vyksta valstybėje. Šiandien jūs spręsite Seimo Pirmininko interpeliacijos klausimą, yra kilę nesutarimų tarp Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko, galų gale bankrutuoja stambiausia Lietuvos įmonė „Ekranas“ ir keli tūkstančiai žmonių lieka be darbo. Manau, būtų labai neatsakinga ir nevalstybiška, jeigu mano atsistatydinimas būtų naudojamas siauriems grupiniams interesams. Aš to nuoširdžiai jūsų prašau. Aš savo darbą teismų sistemoje, kiek galėjau, padariau. O dabar nuoširdžiai jūsų prašau: paleiskite mane į mokslą, aš pasiilgau knygų, bibliotekų, analitinio darbo. Jeigu jums reikės mano, kaip privataus asmens, pagalbos, aš visada pasiryžęs tą padaryti, aš tą sakiau Prezidentui. Mano paskutiniųjų metų darbas kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu tą patvirtina, kad visada, kai jūs kreipėtės į mane, jūs gavote mano išvadą, savarankišką, nepriklausomą. Tikiuosi, aš ir toliau sugebėsiu išlaikyti šį nepriklausomumą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkojame. Jus nori klausti kolegos. Klausia kolega R.Ačas. Prašom.

R.AČAS (LDF). Gerbiamasis profesoriau, šių metų kovo 13 d. „Ekstra“ žurnalo straipsnyje „Prezidentas – teisėjų klano intrigų sūkury“ aprašomi procesai, kurie tik susilpnina pasitikėjimą teismais. Prašau pasakyti, ar jūs irgi galite patvirtinti, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Konstantas Ramelis ir Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Česlovas Jokūbauskas savo veiksmais bei priimamais sprendimais atstovauja ne teisei, o verslo grupuočių interesams? Ir kaip paaiškinti žurnalo teiginį (cituoju): „K.Ramelis kontroliuoja pirmosios ir antrosios instancijos teismų civilines bylas, kuriose paskutinis taškas padedamas Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriuje. Pakeitus šio skyriaus vadovo poste Č.Jokūbauską kitu žmogumi, senoji išbandyta grandinė sutriktų“? Ačiū.

V.MIKELĖNAS. Jūs turėtumėte pasikviesti žurnalistą, kuris rašė tą straipsnį. Jau iš pradžių kalbėdamas sakiau, kad aš buvau paprastas teisėjas. Be to, aš dar buvau profesorius. Aš dirbau du darbus po 16 valandų per parą. Man nebuvo laiko aiškintis tokių dalykų. Tai, ką aš jums pasakiau, tai buvo mano pastebėjimai, kurie kiekvieną dieną… Tai kolegijų sudarymo taisyklių nebuvimas ir visi kiti dalykai. Aš juk nesu STT agentas, jūs šitai supraskite. Aš esu profesorius, ir jeigu jūs man duosite konkretų sprendimą ir paklausite, ar čia viskas yra gerai, ar negerai, aš išanalizuosiu tą sprendimą, jeigu matysiu, kad jis yra neteisėtas, galiu surašyti kaip privatus asmuo savo išvadą, nes teismai yra, beje, kritikos objektas. Kai sprendimai įsiteisėja, jie turi būti kritikuojami, ir tą turi daryti doktrina. Aš galbūt ir išeinu į mokslą, kad… Šiandien mokslas irgi iš esmės yra pasitraukęs į praktiką ir neturime mokslininkų, kurie dirbtų tik universitete. Visi tapo mokslininkais, praktikais, o tai nėra gerai. Taigi aš nieko negaliu jums patvirtinti. Jūs klauskite žurnalistų, pasikvieskite poną Povilą Malakauską ar dar ką nors ir jų klausinėkite tokių dalykų, o ne manęs.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega P.Auštrevičius. Prašom klausti.

P.AUŠTREVIČIUS (LF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis Aukščiausiojo Teismo teisėjau, tai, ką jūs pasakėte, yra nekasdienis ir visą teismų sistemą sukrečiantis atvejis. Ačiū už jūsų atvirumą ir dalykiškumą, nes netgi atsistatydinimo valandą jūs pateikėte pasiūlymų. Tai rodo jūsų dalykinį požiūrį į situaciją. Kartu tai dar kartą patvirtina, kodėl toks žemas visuomenės pasitikėjimas Lietuvos teismais ir dažnai pagrįstas nepasitikėjimas tais sprendimais, kuriuos padaro Lietuvos teismai.

Gerbiamasis teisėjau, ar jūs manote, kad dabartinės sudėties Teisėjų taryba gali veiksmingai ir skaidriai tęsti darbą? Kaip jūs įvertintumėte šias galimybes?

Antra, ar jūs sutiktumėte paviešinti tą savo pažymą, kurią jūs pateikėte Lietuvos Respublikos Prezidentui, patekdamas pasiūlymas dėl tolesnio teismų sistemos tobulinimo? Ačiū.

V.MIKELĖNAS. Aš ne kartą esu kalbėjęs, kad mes negalime kalbėti apie teismus, vartodami vieną frazę – „teismų sistema“. Teismų sistema – tai daugiau negu 700 žmonių. Be abejo, absoliuti jų dauguma yra dori žmonės. Gal ne visi turi tokią puikią kvalifikaciją, kurią jie turėtų turėti, bet jie nori dirbti žmonėms. Be abejo, yra žmonių, kurie neturėtų būti šioje sistemoje. Aš esu viešai pasakęs, kad matau tris dalykus, kuriuos reikia padaryti. Tai yra labai paprasta – griežtinti drausminę atsakomybę. Ir šiandien sakiau, kad aš nesuprantu, kodėl teisėjas, padaręs tokį šiurkštų įstatymo pažeidimą, yra baudžiamas minimaliausia drausmine nuobauda.

Dėl Teismų tarybos. Manau, komentarų nereikia. Paskutinis dalykas. Kai perskaičiau, atrodo, Indės Makaraitytės straipsnį, tiksliau, ne straipsnį, o Teismų tarybos narių, kurie balsavo už, argumentus, man nusviro rankos. Aš daugiau nieko nenoriu komentuoti.

Dėl mano atskirosios nuomonės. Aš esu ją atidavęs Prezidentui. Tai yra 24 pasiūlymai, išdėstyti 4 puslapiuose. Tai nėra jokia paslaptis. Jeigu jūs pageidaujate, aš galėsiu duoti, tada jūs galėsite lyginti, ar darbo grupė atsižvelgė į mano pasiūlymus, ar ne. Kai kurie, mano galva, yra rimti pasiūlymai. Tarkime, aš siūlau Prezidentui būti Teismų tarybos nariu, o tada, kai sprendžiami personalijų klausimai, netgi pirmininkauti Teismų tarybai, bet tai nėra kažkoks naujadaras. Taip yra Prancūzijoje. Prancūzijos prezidentas yra magistratūros tarybos pirmininkas, kai sprendžiami personalijų klausimai. Tai yra požiūris į teisėjus. Prezidentas iš karto mato žmogų. Juk kartais galima pažiūrėti žmogui į akis ir suprasti, ar jis galės dirbti teisėju, ar ne. Ši situacija, kuri peraugo į tą konfliktą, kodėl atsitiko? Todėl, kad ne Prezidentas sprendžia, jam nepateikiama objektyvi informacija. Tai ne Prezidento problema. Jeigu Prezidentas būtų žinojęs visą informaciją, jis juk aiškiai pasakė, kad tik beprotis gali tokį žmogų skirti į teisėjus.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega G.Steponavičius. Prašom.

G.STEPONAVIČIUS (LF). Dėkoju, pone pirmininke. Gerbiamasis Mikelėnai, jūs dar praėjusią savaitę apsispręsdamas trauktis iš šių atsakingų pareigų minėjote, kad teismų sistema turi apsivalyti nuo nekompetentingų ir nesąžiningų teisėjų. Suprasdamas ir jūsų išsakytas mintis, kad išties tai susiję toli gražu galbūt ne su didžiąja dauguma dirbančių šioje sistemoje teisininkų, noriu jūsų tiesiai šviesiai paklausti. Šalia 24 pasiūlymų, kuriuos jūs pateikėte Prezidentui… ar Prezidento vadovaujamos arba, tiksliau, jo sudarytos darbo grupės pateiktos pataisos yra pakankami žingsniai šia linkme ir ar jūsų pasiūlymai, bent dalis jų šiandien yra atspindėti pateiktose Seimui svarstyti Teismų įstatymo pataisose?

V.MIKELĖNAS. Matote, aš nesu matęs to galutinio varianto, kurį Prezidentas dekretu Seimui yra pateikęs. Aš į tai negaliu šiandien atsakyti, bet mano pozicija, kodėl aš parašiau atskirąją nuomonę, buvo ta, kad žingsniai yra nepakankami. Pavyzdžiui, išlieka Teisėjų drausmės ir etikos komisija, kurią aš pavadinau savotišku filtru. Mano galva, tai yra nepriimtina. Drausmės byla turi būti keliama iš karto. Be to, jūs, svarstydami įstatymą, galbūt pagalvokite, gal reikia į įstatymą įrašyti tokius drausmės pažeidimus, kad iš karto būtų taikomas atleidimas iš pareigų. Paprasčiausias pavyzdys. Man teko prieš metus būti Olandijoje su teisėjų delegacija ir vienas kolega paklausė Olandijos teismų tarybos nario, ar pas jus galima situacija, kad teisėjas, kuris vairuoja automobilį neblaivus, gali dirbti teisėju. Atsakymas buvo aiškus: toks žmogus negali dirbti teisėju ir jis niekada negali būti paskirtas teisėju. Žiūrėkim į standartus. Darbo kodeksas sako: „Jeigu darbuotojas yra neblaivus, yra besąlygiškas pagrindas jį atleisti iš darbo“. Vadinasi, teisėjui turi būti taikomi ne tik tokie patys standartai, bet jie turi būti taikomi aukštesni, kad tas žmogelis, kuris buvo atleistas iš darbo, nes atėjo neblaivus, žinotų, kad jo bylą nagrinės žmogus, kuris niekada darbe nepasirodė neblaivus.

Čia yra tie dalykai, apie kuriuos Prezidentas kalbėjo metiniame pranešime. Tai yra padorumo dalykai, bet mūsų visuomenėje padorumo kartelė yra nuleista taip žemai, kad mes nesuvokiame elementarių dalykų. Pavyzdžiui, man nesuprantamas klausimas, kodėl mes įstatyme turime apibrėžti, kas yra gera reputacija. Normalioje visuomenėje tai yra savaime suprantami dalykai, kad teisėjas negali tujinti žmogaus, kad jis negali vairuoti automobilio išgėręs, kad jis negali gerti darbe ir t.t. Tai yra ne tik teismų problema. Supraskite, tai yra visos visuomenės problema. Jeigu visuomenės kriterijai yra niveliuojami, be abejo, ir į teismus tada ateina žmonės, kurie nemato problemos.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega G.Šileikis. Prašom.

G.ŠILEIKIS (LF). Gerbiamasis profesoriau Mikelėnai, manau, kad jūsų tokia tvirta, aiški pilietinė pozicija yra tikrai labai sveikintina ir džiugina. Manau, ta pauzė, kurią jūs numatote daryti šiuo metu pasitraukdamas iš teisėjų luomo, labai reikalinga turbūt ir jums, ir mums apmąstymams ir tolesnei reformai. Aš tikiu, kad jūs grįšite dirbti teisėju. Norėjau paklausti. Jūsų, kaip piliečio, manymu, ar tie teisėjų tarybos nariai, kurie balsavo už V.Margevičiaus paskyrimą teisėju ir teismo pirmininku, toliau gali dirbti teismo pirmininkais ir teisėjais? Ačiū.

V.MIKELĖNAS. Matote, visada lengva vertinti kitą žmogų ir, aš manau, kad tai pirmiausia yra jų asmeninio apsisprendimo reikalas, bet aš noriu pasakyti vieną dalyką. Yra daugybė teisėjų. Jeigu jie būtų teismų tarybos nariai, jie tikrai nebūtų balsavę. Yra kita problema, kad nėra skaidrumo formuojant pačią teismų tarybą. Aš tai mačiau 2002 metais ir aš tada supratau, kad ši Teismų taryba nesugebės efektyviai veikti, nes jeigu mes formuojame tarybą grupelėse tardamiesi, už ką balsuoti, už ką nebalsuoti ir t.t., teisėjų korpusui tai yra nepriimtina. Teisėjų korpusas tada tampa parlamentu, kuriame yra frakcijos, kuriame yra interesai. Aš manau, teisėjus turi vienyti vienas dalykas – tai yra teisingumo vykdymas, ir jeigu yra siūlomas žmogus į Teismų tarybą, tai reikia balsuoti pagal sąžinę, o ne pagal tai, kas ko prašo.

Dar vienas dalykas, kuris mane stebina, tai Teisėjų asociacijos valdybos pozicija. Kai aš pasakiau tiesą, kad viskas nėra taip gražu, kaip norima parodyti, asociacijos valdyba iš karto išplatino pareiškimą. Aš noriu paklausti, o kur valdyba buvo tada, kai iškilo faktai apie V.Margevičiaus paskyrimą, kur yra valdyba tada, kai skiriamos simbolinės drausminės nuobaudos teisėjams, padariusiems šiurkščius pažeidimus? Čia yra problema.

Aš galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, pagal įstatymo projektą šiandien yra aišku, kas vienas iš būsimos Teismų tarybos narių jau bus. Tai yra negerai, tai yra tie patys blogi dalykai, apie kuriuos aš kalbėjau. Negalima rengti įstatymo, kurį mes iš karto pritaikome iš karto vienam asmeniui.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji, aš noriu pasitarti su jumis. Baigėsi laikas, skirtas užduoti klausimams. (Balsai salėje) Pratęsiame 10 minučių. Taip? Prašom. Kas už tai, kad pratęstume klausimams skirtą laiką 10 minučių? Prašom balsuoti. Ačiū. (Balsai salėje)

Gerbiamieji, balsuojame dar kartą dėl to paties klausimo. Supratau. Ačiū pranešėjui.

V.MIKELĖNAS. Dėkui.

PIRMININKAS. Prašom dėl nutarimo projekto nuomonės už ir prieš. Nuomonė už – kolega P.Gražulis.

P.GRAŽULIS (MSG). Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, mes visi labai atidžiai išklausėme gerbiamojo Aukščiausiojo Teismo teisėjo V.Mikelėno kalbą, uždavėme klausimus. Iš pranešimo turbūt visi susidarėme įspūdį, kad tai yra garbingas ir atsakingas žmogus, nesiekiantis kokių nors asmeninių tikslų, taip pat nenorintis, kad jo asmenine problema pasinaudotų politinės partijos siekdamos siaurų grupinių interesų. Tačiau gerbiamasis teisėjas pranešime pasakė vieną dalyką – kad yra daug garbingų teisėjų, kurie nori tarnauti žmonėms. Gerbiamasis teisėjau, jūs pats girdėjote: Teismo pirmininkas Teismų taryboje perskaitė pažymą apie teisėją V.Mikelėną ir atsirado iš visų Teismų tarybos… tik jis vienas, Teismo pirmininkas, pasisakė prieš. Tai yra daugiau negu graudi, daugiau negu kraupi situacija. Galima sakyti, kad jūs šioje sistemoje buvote dviese ir išeidamas paliekate Teismo pirmininką V.Greičių vieną kovoti už teisingumą. Aš manyčiau, kad jūsų apsisprendimas tai yra susitaikymas su esama situacija. Jūs neturėtumėte taip daryti. Jūs turėtumėte viską padaryti ne pasitraukdamas, o likdamas teismuose ir kovodamas, kad ten teisingumo būtų daugiau. O jūsų žingsnis, aš manau, yra pasitraukimas ir tai, be abejonės, dar labiau liūdina mane ir, manau, dalį Seimo narių.

PIRMININKAS. Ačiū. Nuomonė prieš – kolega A.Matulevičius. Prašom.

A.MATULEVIČIUS (LDF). Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų aš ne pirmi metai esu šiuose rūmuose ir labai retai, o gal tik kelintą kartą ypač iš teisėjo lūpų išgirdau tokią pilietišką, rimtą, principingą kalbą. Aš suprantu, kodėl teisėjas profesorius V.Mikelėnas daro tokį žingsnį: šiuo žingsniu jis ne vien nori išeiti į mokslą, dirbti kuriamąjį darbą, bet iš tikrųjų nori parodyti ir truputį mus supurtyti, bet ir įvykiai supurtė praeitą savaitę, kas darosi mūsų tėviškėje, kad mūsų tėviškėje yra blogai. Aš labai prašyčiau kolegų Seimo narių: sukluskime, įsiklausykime, pagalvokime ir padarykime netradiciškai. Nesvarbu, kad jis parašė pareiškimą. Žmogus parašė pareiškimą ne gerų paskatų skatinamas. Galų gale ne vien tai, kad Prezidentas parašė dekretą… man iš tikrųjų jau nebeaišku, kokių paskatų skatinamas, nes Prezidentas kalba viena, o daro kita. Mes tą jau matome ir apie kokią moralę ar pasitikėjimą galime kalbėti. Šiandien Seimas turėtų paprašyti šio principingo žmogaus likti ir dirbti tą darbą, iš tikrųjų gal mes tikrai pradėsime daryti tą valomąjį darbą. Jeigu mes tik formaliai nubalsuosime ir sakysime – eikite, tikrai neliks kam daryti darbo, apie kurį ką tik mes girdėjome, matyt, ne vieną tai sujaudino. Todėl aš siūlyčiau kolegoms netenkinti prašymo ir netenkinti Prezidento dekreto – neatleisti teisėjo iš pareigų. Bandyti taip spręsti klausimą. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kolega J.Veselka dėl vedimo… Gerbiamieji, prašom balsuojant apsispręsti dėl pritarimo po pateikimo nutarimo projektui. Prašom balsuoti.

Už – 72, prieš – 6, susilaikė 14. Po pateikimo pritarta nutarimo projektui. Siūlomi komitetai: pagrindiniu – Teisės ir teisėtvarkos komitetas; jeigu būtų papildomas, dar gali kas nors. Nėra norinčių. (Balsai salėje) Žmogaus teisių komitetas? Papildomas – Žmogaus teisių komitetas. Siūloma svarstyti balandžio 13 dieną. Taigi, prašom, kolega J.Veselka.

J.VESELKA (LDF). Gerbiamieji kolegos, aš labai nustebau, kad Seimas neleido dar 10 min. klausinėti. Juk pritarkime vienam dalykui: pirmą kartą aukščiausios kvalifikacijos teisėjas, jeigu paprastai pasakytume, pasakė, kad teismų sistemoje susiformavo klanas. Noriu pasakyti, kad šis klanas negalėjo susiformuoti be visų laikų Teisingumo ministerijos pritarimo, be visų laikų Teisės ir teisėtvarkos komiteto pritarimo ir be Teismų tarybos pritarimo.

Ir dar į vieną momentą atkreipiu dėmesį. Kai dirbdamas komisijoje stebiu prokuratūros, kitų institucijų, kurios vykdo teisingumą, atsakymus, aiškiai matyti: teisingumą vykdančiose institucijose yra aiški riba, kur galima drąsiai priimti sprendimus, kur negalima. Todėl man labai keista. Seimo narių dauguma, kurie balsavo prieš (…)… jaučiu, kad įvykdyti pertvarką, kurią siūlo gerbiamasis V.Mikelėnas ir iš kurios jis faktiškai pabėga nematydamas galimybės pertvarkyti, mane labai nustebino.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji Seimo nariai, rytinį posėdį skelbiu baigtą.

---

* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LDF – Liberalų demokratų frakcija; LF – Liberalų frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; NSF – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija; TSF – Tėvynės sąjungos frakcija; VLF – Valstiečių liaudininkų frakcija.