AIŠKINAMASIS RAŠTAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 IR 23 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 8¹ IR 16¹ STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO IR JĮ LYDINČIŲ APSKRITIES VALDYMO ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, ŽEMĖS ĮSTATYMO 7, 10 IR 32 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO IR BIUDŽETO SANDAROS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTŲ
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ ir 16¹ straipsniais įstatymo projektas (toliau vadinama projektas) parengtas siekiant atsižvelgti į valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo praktikoje kylančias problemas, Seimo 2003 m. gegužės 13 d. nutarimą Nr. IX-1522 „Dėl 2001 metų ataskaitos apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą“, Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas. Rengiant projektą vadovautasi Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2005 m. spalio 19 d. išvadomis dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XP-542. Į visas pastabas atsižvelgta, išskyrus Seimo kanceliarijos Teisės departamento pareikštą pastabą dėl tikslingumo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą dėstyti nauja redakcija. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jei keičiamame teisės akte keičiama daugiau kaip pusė jo straipsnių, keičiamasis teisės aktas paprastai dėstomas nauja redakcija arba parengiamas naujas teisės aktas. Kadangi minėta nuostata nėra imperatyvi, įstatymu nustatyti reikalavimai nepažeidžiami, o projekto rengėjų nuomone, nauja įstatymo redakcija šiuo atveju nėra tikslinga. Atsižvelgiant į tai, kad dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XP-542 Specialiųjų tyrimų tarnyba turėjo daug pastabų, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ ir 16¹ straipsniais įstatymo projektas buvo pateiktas šiai tarnybai antikorupciniam vertinimui. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2005 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 4-1-4449 pranešė, kad projekto rengėjai atsižvelgė į visas tarnybos anksčiau pateiktas pastabas ir Įstatymo projektą tinkamai patobulino. Tuo pačiu buvo pateiktos kelios pastabos dėl projekto nuostatų patobulinimo, į kurias buvo atsižvelgta pilnai.
Projekto 1 ir 2 straipsniuose dėstomi pakeitimai parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. IX-1552 „Dėl 2001 metų ataskaitos apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą“ 2 straipsnio 1 punkte išdėstytu pasiūlymu Vyriausybei parengti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriame valstybės turto sandara būtų suderinta su tarptautine turto klasifikacija. Projekto 1 ir 2 straipsniuose dėstomus pakeitimus parengė Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu su Finansų ministerija.
Projekto 3 straipsnyje siūlomi pakeitimai susiję su valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn konkretizavimu, t.y. kad valstybės turtas savivaldybių nuosavybėn gali būti perduodamas savarankiškosioms ir priskirtosioms (ribotai savarankiškosioms) funkcijoms vykdyti. Pataisa sudarys galimybę išplėsti sąrašą valstybės turto, kuris gali būti perduotas savivaldybių nuosavybėn (kaip antai, savivaldybių nuosavybėn galės būti perduodamas ir nematerialusis turtas).
Projekto 4 straipsnyje dėstomu pakeitimu siekiama ištaisyti techninę klaidą, kadangi atvejai, kada valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti perduodamas pagal patikėjimo sutartį, reglamentuojami Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje.
Projekto 5 straipsnyje dėstomi pakeitimai susiję su Vietos savivaldos įstatymo pakeitimais, pagal kuriuos neteko galios nuostata, kad savivaldybių tarybos turi juridinio asmens teises. Projekto 5 straipsnio nuostata siejama su Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba. Minėta formuluotė aiškiai nurodo, kad savivaldybės taryba įgyvendina savininko funkcijas, tačiau turto savininkas yra pati savivaldybė, o ne jos taryba.
Projekto 6 straipsnyje nustatomi valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, kurie yra būtini siekiant pabrėžti valstybės ir savivaldybių turto socialinę paskirtį, akcentuotą daugelyje Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei. Detalizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, darnios ir teisingos pilietinės visuomenės siekį ir konstitucinį principą, kad nuosavybė įpareigoja bei kitas konstitucines nuostatas, projekto 6 straipsnyje nustatomi esminiai valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai – visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo – nustatantys įpareigojimus ir elgesio modelius valstybės ir savivaldybių turto valdytojams bei subjektams, turintiems teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo bei užkertantys kelią galimiems piktnaudžiavimams ar korupcijai. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomi valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai kildinami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, jų atžvilgiu netaikoma šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiti statymai gali nustatyti kitokias valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo taisykles ir sąlygas. Šiais principais turės būti vadovaujamasi priimant sprendimus dėl valstybės ar savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo nepriklausomai nuo to, kokio įstatymo nuostatų pagrindu šie sprendimai yra priimami.
Projekto 7 straipsnio 1 dalyje dėstomi pakeitimai parengti atsižvelgiant į projekto 14 straipsnyje nustatomo valstybės turto atnaujinimo ypatumus, siekiant valstybės turto atnaujinimo proceso ekonomiškumo ir efektyvumo.
Projekto 8 straipsnio 1 dalyje siūloma Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažinti netekusiu galios, kadangi Įstatymo ketvirtojo skirsnio nuostatos nereglamentuoja valstybės turto perdavimo savivaldybėms patikėjimo teise.
Projekto 8 straipsnio 2 dalyje papildomas aplinkybių sąrašas, kuomet savivaldybei patikėjimo teise perduotas valstybės turtas gali būti perduotas kitiems valdytojams numatant, kad šis turtas gali būti perduotas, jei jis tapo nereikalingu savivaldybės funkcijoms vykdyti. Siūlomu reglamentavimu įgyvendinami projekto 6 straipsnyje nustatyti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai.
Projekto 9 straipsnyje siūlomi pakeitimai siekiant tiksliai nustatyti, kad savivaldybių turtas gali būti perduodamas kitiems juridiniams asmenims pagal turto patikėjimo sutartį savivaldybių funkcijoms įgyvendinti, jei šiems subjektams funkcijų atlikimas pavestas įstatymų nustatyta tvarka.
Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad pagal veiklos pobūdį savivaldybių funkcijos skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad viešasis administravimas - įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Visos Vietos savivaldos įstatyme numatytos savivaldybės funkcijos priskiriamos viešojo administravimo sričiai. Viešo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodoma, kad viešo administravimo sistema - sistema, kurią sudaro: 1) valstybinio administravimo subjektai; 2) savivaldybių administravimo subjektai; 3) kiti administravimo subjektai. Visiems šiems subjektams įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus. To paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad viešo administravimo subjektai - institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. To paties straipsnio 12 dalyje nurodoma, kad savivaldybių administravimo subjektai - savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, meras, valdyba, jiems pavaldžios įstaigos, tarnybos, savivaldybės tarnautojai (pareigūnai), kuriems įstatymai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. Ši nuostata iš esmės atkartojama Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje.
Viešo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje nurodoma, kad kiti viešo administravimo subjektai – viešosios įstaigos bei ne vyriausybinės organizacijos, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis – kiti fiziniai bei juridiniai asmenys.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad savivaldybės turtas kitiems juridiniams asmenims patikėjimo teise gali būti perduodamas tik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti, t.y. jei yra perduodamas ir savivaldybės funkcijos įgyvendinimas. Atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo minėtas normas, darytina išvada, kad galimybė perduoti priskirtą (ribotai savarankišką) savivaldybės funkciją turi būti numatyta įstatymu. Dėl šios priežasties projekto 9 straipsnyje siekiama aiškiai įvardinti, kad kitiems juridiniams asmenims savivaldybės turtas patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal patikėjimo sutartį tik tais atvejais, kai jiems pavedama atlikti savivaldybių funkcijas įstatymų nustatyta tvarka. Tuo pačiu tikslu nustatomas reikalavimas sprendime dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį kitiems juridiniams asmenims nurodyti ir šiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka priskirtą savivaldybės funkciją.
Projekto 10 straipsnio 1 dalyje siūlomi pakeitimai parengti atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės institucijos, dalyvaudamos viešųjų įstaigų veikloje, atstovauja valstybės ar savivaldybės interesus ir veikia valstybės ar savivaldybės vardu, todėl viešųjų įstaigų dalyvėmis laikytinos valstybė ir savivaldybės, o ne jas atstovaujančios institucijos. Siūloma nuostata redaguota atsižvelgiant į Ūkio ministerijos pastabas bei derinant ją su rengiamu Viešųjų įstaigų įstatymo 2, 4, 5, 7, 9, 10, 13 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu. Nuostatoje taip pat siūloma atsisakyti perteklinės frazės „veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą“.
Projekto 10 straipsnio 2 dalyje dėstomi pakeitimai parengti atsižvelgiant į tai, kad labdaros ir paramos organizacijų, kaip tokios teisinės formos juridinių asmenų, nebeliko.
Atsižvelgiant į Asociacijų įstatymo 19 straipsnio 1 punkto nuostatas, pagal kurias neteko galios Visuomeninių organizacijų įstatymas, ir dėl to nebeliko juridinio asmens teisinės formos – visuomeninės organizacijos, projekto 10 straipsnio 3 dalyje siūlomos atitinkamos pataisos.
Projekto 10 straipsnio 4 dalyje dėstomi pakeitimai parengti atsižvelgiant į projekto 14 straipsnyje nustatomo valstybės turto atnaujinimo ypatumus, siekiant valstybės turto atnaujinimo proceso ekonomiškumo ir efektyvumo.
Atsižvelgiant į valstybės įmonės Valstybės turto fondo pareikštas pastabas, projekto 11 straipsnyje siūloma numatyti, kad nuomojamas gali būti ne tik ilgalaikis materialusis valstybės ir savivaldybių turtas, bet ir trumpalaikis, numatant, kad valstybės trumpalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas kartu su ilgalaikiu materialiuoju turtu, jei tuo siekiama užtikrinti efektyvią ilgalaikio materialaus turto nuomą. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į Civilinio kodekso 6.477 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias nuomos sutarties objektu gali būti tik bet kokie nesuvartojami daiktai. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje trumpalaikis materialusis turtas apibrėžiamas kaip turtas, kuris naudingai eksploatuojamas ne ilgiau nei vienerius metus arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už Vyriausybės nustatytą ilgalaikio materialiojo turto vertę. Įstatyme trumpalaikio materialiojo turto kategorija sietina su įsigijimo verte arba naudingųjų savybių eksploatacijos laikotarpiu, tuo tarpu pagal Civilinio kodekso 4.5 straipsnio 1 dalį suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia. Todėl pabrėžtina, kad trumpalaikio materialiojo turto sąvoka netapatintina su suvartojamųjų daiktų sąvoka. Jei valstybei nuosavybės teise priklausantis trumpalaikis materialusis turtas yra suvartojami daiktai, jo nuoma negalima pagal Civilinio kodekso 6.477 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgiant į Ministro Pirmininko 2003 m. kovo 6 d. potvarkiu Nr. 35 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytos darbo grupės Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo naujos redakcijos projektui parengti, pasiūlymus, šiame straipsnyje taip pat patikslinamos aplinkybės, kada valstybės ilgalaikis materialusis turtas nuomojamas ne konkurso būdu. Siūlomas papildymas atitinka valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, dėstomus projekto 6 straipsnyje.
Projekto 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūloma pripažinti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas dėl turto indeksavimo netekusiomis galios, nes jos neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo.
Projekto 12 straipsnio 3 dalyje dėstomi pakeitimai vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. IX-2244 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto 2001-2002 metų ataskaitos“ 2 straipsnio 3 dalyje išdėstytu pasiūlymu Vyriausybei inicijuoti ataskaitos pateikimo Seimui termino pakeitimą. Siūloma nuostata optimizuoja ataskaitos apie valstybės turtą rengimo procesą, nepažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Valstybės kontrolės įstatymo normų, bei, kaip tikimasi, sukurs maksimaliai palankias sąlygas pateikti Lietuvos Respublikos Seimui tikslią ataskaitą apie valstybės turtą. Siūlomų pakeitimų formuluotės parengtos atsižvelgiant į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Vyriausybės kanceliarijos specialistų nuomonę.
Projekto 12 straipsnio 4 dalyje dėstomos pataisos susijusios su Vietos savivaldos įstatymo pakeitimais, nustatančiais kitokias savivaldybės institucijas, nei įvardinta įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje. Atsižvelgiant į galimus Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus ateityje, projekto 12 straipsnio 4 dalyje siūloma vietoje konkrečių savivaldybės institucijų išvardijimo pateikti nuorodą į Vietos savivaldos įstatyme numatytas savivaldybės institucijas.
Projekto 12 straipsnio 5 dalyje siūloma papildyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnį nauja 6 dalimi, numatant, kad duomenys apie valstybei priklausantį turtą kaupiami valstybės turto informacinėje sistemoje atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. IX-1552 „Dėl 2001 metų ataskaitos apie valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą“ 2 straipsnio 3 punkte nustatytą įpareigojimą Vyriausybei iki 2006 m. liepos 1 d. sukurti ir įteisinti valstybės turto informacinę sistemą.
Projekto 13 straipsnyje siūlomi pakeitimai susiję su praktikoje pasitaikančiais klaidingais interpretavimais dėl valstybės institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų bei savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų įgyto turto nuosavybės. Projekto 13 straipsnyje siūloma aiškiai įvardinti, kad valstybės ar savivaldybių institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų įgytas turtas nuosavybės teise priklauso valstybei ar atitinkamai savivaldybei. Tokia nuostata atitinka Biudžetinių įstaigų įstatymo, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo bei Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas. Pastebėtina, kad galiojančioje Biudžetinių įstaigų įstatymo redakcijoje biudžetinių įstaigų valdomo turto klausimai nėra aptarti, todėl projekto 13 straipsnio nuostatomis būtų užpildyta įstatyminė spraga.
Projekto 14 straipsnyje nustatoma valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo sistema, paremta principine nuostata, kad valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimas netapatintinas su valstybės turto privatizavimu, nereikalingo ar netinkamo naudoti valstybės turto realizavimu ar valstybės funkcijų atlikimui reikalingo nekilnojamojo turto įsigijimu (ar rekonstrukcija) pagal investicines programas. Todėl pabrėžtina, kad valstybei įsigyjant naują nekilnojamą turtą ar rekonstruojant turimą turtą, kai tai daroma investicinių programų pagrindu, projekto nuostatos nebus taikomos ir jis nebus įtraukiamas į projekto 14 straipsnio 3 dalyje numatytus valstybės turto atnaujinimo sąrašus. Valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimas suprantamas kaip esamo valstybės nekilnojamojo turto savybių ir kokybės pagerinimas turint tikslą sudaryti maksimaliai palankų institucijų, įgyvendinančių valstybines funkcijas, veiklos materialinį pagrindą, bei optimizuoti valstybės materialinių išteklių paskirstymą tarp valstybines funkcijas įgyvendinančių subjektų. Tačiau, siekiant valstybės turto valdymo efektyvumo optimizavimo, įvertinama ir valstybės turto socialinė funkcija. Dėl šios priežasties projekte numatoma, kad atnaujinamas gali būti tik toks valstybės nekilnojamasis turtas, kuris yra reikalingas valstybės funkcijų atlikimui, tačiau dėl savo fizinių ar funkcinių savybių nevisiškai atitinka valstybės turto valdytojo poreikius, kylančius įgyvendinant valstybės funkcijas.
Valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimą sudarys tokie etapai:
1. Sprendimo dėl valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo tikslingumo priėmimas. Šiame etape Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip institucija, įgyvendinanti valstybės turto savininko funkcijas, įvertina valstybės turto atnaujinimo reikalingumą ir priima sprendimą dėl konkretaus valstybės turto atnaujinimo reikalingumo, įtraukdama konkretų turtą į valstybės turto atnaujinimo sąrašus.
2. Valstybės nekilnojamą turtą įtraukus į Valstybės turto atnaujinimo sąrašus, valstybės turto valdytojas bei valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius turi sudaryti susitarimą, kuriame turi būti numatyta valstybės turto atnaujinimo terminai, susitarimo šalių teisių ir pareigų pasiskirstymas atnaujinant valstybės turtą bei kitos svarbios projekte numatytos ir papildomai susitarimo šalių sulygtos sąlygos. Šiam susitarimui turi pritarti valstybės nekilnojamojo turto organizatoriaus valdymo organas – valdyba, kurios nariais gali būti tik valstybės tarnautojai arba/(ir) Vyriausybės paskirti fiziniai asmenys. Jei valdyba nepritaria pateiktam susitarimo projektui, valstybės turto valdytojas šiuo klausimu turi teisę kreiptis į Vyriausybę, kurios sprendimas yra galutinis.
3. Faktinis valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimas vienu iš projekte nustatytų būdų – įsigyjant naują turtą ar rekonstruojant esamą - taikant Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas procedūras.
4. Susitarimo šalių tarpusavio atsiskaitymas ir atnaujinto nekilnojamojo turto perdavimas turto valdytojui (jei turtas atnaujinamas įsigyjant naują turtą už lėšas, gautas realizavus turėtą turtą).
Projekte taip pat numatoma, kad kartu su valstybės turtu, kurį reikia atnaujinti įsigyjant naują turtą, aukciono būdu, kartu turi būti parduodamas ir šiam turtui priskirtas valstybinės žemės sklypas. Siūloma nuostata siejama su aplinkybe, kad jei aukciono būdu parduodant valstybės nekilnojamą turtą, kartu nebūtų parduodamas valstybinės žemės sklypas, asmenys, įsigiję valstybės turtą, katu įgytų ir turtines teises į parduotam nekilnojamam daiktui priskirtą valstybinės žemės sklypą vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Šioje nuostatoje nurodoma, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jei jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniais, nutiesti tik inžinieriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo ar ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Dėl šios priežasties kartu su atnaujinamu valstybės nekilnojamuoju turtu parduodant šiam turtui priskirtą valstybinės žemės sklypą rinkos kaina, būtų užtikrinami valstybės ekonominiai interesai.
Tais atvejais, kada pagal teisės aktus žemės sklypai negali būti parduodami privačion nuosavybėn arba pirkėjas, įsigyjantis valstybei priklausantį atnaujinamą turtą, pagal teisės aktus neturės teisės įsigyti nuosavybėn šiam objektui priskirto žemės sklypo, atnaujinamam turtui priskirtas žemės sklypas turės būti išnuomojamas šio turto pirkėjui.
Siekiant valstybei priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo vieningos politikos ir nuoseklumo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamoje tvarkoje numatoma nustatyti analogiškas žemės sklypų pardavimo taisykles, kokios yra nustatytos parduodant valstybinės žemės sklypus, priskirtus privatizavimo objektams, t.y. 50 procentų – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas procentas už žemės sklypo pardavimą – į valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatoriaus sąskaitą, o likusi dalis – į savivaldybės, kurios teritorijoje parduotas žemės sklypas, biudžetą nustatant, kad šios lėšos gali būti naudojamos grąžinamų natūra, perduodamų nuosavybėn neatlygintinai, parduodamų ar išnuomojamų žemės sklypų detaliesiems planams, žemės sklypų planams (schemoms) rengti, savivaldybių patikėjimo teise valdomų išnuomojamų valstybinės žemės sklypų individualiam vertinimui apmokėti, o nesant poreikio atitinkamiems darbams, paslaugoms apmokėti – inžinierinei infrastruktūrai plėtoti ir renovuoti.
Atsižvelgiant į Finansų ministerijos pateiktus pasiūlymus, kad valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatoriaus prisiimta skola valstybės nekilnojamajam turtui atnaujinti, tikėtina, didintų valstybės skolą bei į tai, kad jis skolintųsi brangiau negu valstybė, o tai neigiamai paveiktų valdžios sektoriaus finansus, projekte numatoma, kad valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatoriaus prašymu Vyriausybė jos nustatyta tvarka turi teisę skolinti lėšas, reikalingas valstybės nekilnojamajam turtui atnaujinti. Prireikus, Vyriausybei atstovaujanti Finansų ministerija šiam tikslui turi teisę skolintis valstybės vardu lėšas vidaus ir užsienio rinkose imdama paskolas, išleisdama Vyriausybės vertybinius popierius bei kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. Be to, projekte numatoma, kad valstybės nekilnojamojo turto organizatoriaus veiksmai skolinantis lėšas, reikalingas valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimui, turi būti suderinti su Finansų ministerija. Toks reglamentavimas užtikrins, kad valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo kaštai bus minimalizuojami.
Valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo sistema, perimdama atskirus funkcionuojančios ir praktikoje pasitvirtinusios valstybės turto privatizavimo sistemos bruožus, nustato kokybiškai naują valstybės turtinių interesų įgyvendinimo mechanizmą, užtikrins efektyvų valstybės materialinių resursų panaudojimą, operatyvų reagavimą į pasikeitusių valstybės valdymo institucijų poreikių tenkinimą, duomenų apie valstybės turtą, kurį reikia atnaujinti, koncentraciją, vieningą valstybės turto atnaujinimo politiką bei valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatoriaus ir koordinatoriaus kvalifikaciją.
Valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo sistema parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2005 m. liepos 11 d. potvarkiu Nr. 168 sudarytos darbo grupės valstybės turto efektyvaus naudojimo ir valstybės įmonės Valstybės turto fondo veiklos tobulinimo klausimams išnagrinėti išvadomis bei atsižvelgus į suinteresuotų institucijų pastabas.
Projekto 15 straipsnyje detalizuojami ir konkretizuojami valstybės ir savivaldybių turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn atvejai ir pagrindai. Atsižvelgiant į Susisiekimo ministerijos pastabas, papildomai reglamentuojama valstybės nekilnojamojo turto, o į Ūkio ministerijos pastabas – valstybei priklausančių viešųjų įstaigų dalininko (savininko) teisių perdavimo savivaldybių nuosavybėn ypatumai. Valstybei nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai savivaldybių nuosavybėn galės būti perduodami tuo atveju, jei jie bus pripažinti nereikalingais valstybės funkcijų įgyvendinimui. Kitais atvejais, nesant jų pripažinimo nereikalingais valstybės funkcijų įgyvendinimui, jie galės būti perduodami savivaldybėms patikėjimo teise ir, pasikeitus valstybinėms ar priskirtosioms savivaldybių funkcijoms, kurių įgyvendinimo užtikrinimui šis turtas buvo perduotas, ar jų subjektams, ar perduotam valstybės turui tapus nereikalingu šioms funkcijoms vykdyti, turtas galės būti perduodamas kitiems valstybės turto valdytojams. Siūloma nuostata taip pat sudarys galimybes perduoti valstybei nuosavybės teise priklausantį nematerialųjį turtą savivaldybių nuosavybėn.
Projekto 15 straipsnyje taip pat aiškiai įvardijamas draudimas valstybės ar savivaldybių turtą perduoti ar kitaip susieti su kitų fizinių ar juridinių asmenų turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šis pakeitimas parengtas atsižvelgiant į Vyriausybės kanceliarijos Nekilnojamojo turto skyriaus pastabas, parengtas vertinant nusistovėjusią praktiką.
Projekto 16 straipsnio 1 dalyje siūloma sugriežtinti reikalavimus, kuriems esant galimi valstybės ar savivaldybių turto mainai su kitais juridiniais ar fiziniais asmenimis. Turto mainai turėtų būti atliekami tik tada, kuomet valstybės ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams šių funkcijų įgyvendinimui reikalingas tik toks kitos mainų sutarties šalies turimas turtas, kurio jie negali įsigyti kitais būdais ar pakeisti kitu turtu. Tokiu būdu, ši sąlyga siejama su mainų sutarties pagrindimu – įgyjamas turtas turi būti reikalingas valstybės ar savivaldybių funkcijų įgyvendinimui, o ne perduodamas valstybės ar savivaldybių turtas reikalingas kitiems subjektams dėl kitų priežasčių siūlant valstybei ar savivaldybei ekvivalentų turtą. Tačiau, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto mainų praktiką, siūloma papildomai numatyti, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų mainai galimi, jeigu tokių pat fizinių, funkcinių ir eksploatacinių savybių turto pirkimo konkursas laikomas neįvykusiu (išskyrus atvejus, kai perkančioji organizacija nutraukė konkursą) ir nuo neįvykusio konkurso nepraėjo daugiau nei dvylika mėnesių. Tokiu reglamentavimu siekiama užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, kada valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų mainai tik formaliai būtų siejami su poreikiu įgyvendinti valstybines ar savivaldybių funkcijas. Siūloma riba, apibrėžta dvylikos mėnesių laikotarpio terminu, siejama su prielaida, kad jei reikalingas turtas neįgyjamas nei pirkimo-pardavimo, nei mainų sutarčių pagrindu dvylikos mėnesių laikotarpyje, aplinkybės, sąlygojančios mainų būtinybę, pasikeitė iš esmės ir turi būti vertinamos iš naujo.
Siekiant valstybės ir savivaldybių turto civilinės apyvartos reglamentavimo lankstumo, bei atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad išimtinais atvejais nekilnojamojo daikto viešojo pirkimo konkursas nėra tikslingas, nes reikalingas konkretus nekilnojamasis daiktas (pavyzdžiui dalis patalpų pastate, kuriame įsikūrusi valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija) ir šio turto savininkas sutinka su pasiūlymu mainyti turtą, projekto 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatoma išlyga dėl antrosios nekilnojamųjų daiktų mainų sąlygos taikymo, numatant, kad toks reikalavimas netaikomas, jei valstybės ar savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingas konkretus nekilnojamasis daiktas, be kurio valstybės ar savivaldybių funkcijos negalėtų būti efektyviai įgyvendintos. Visais kitais atvejais valstybės ar savivaldybių funkcijų atlikimui reikalingas nekilnojamasis turtas turi būti įgyjamas vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu ar kitais teisės aktais.
Atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos išsakytą pastebėjimą, kad projektą tikslinga papildyti nuostata, pagal kurią, prieš vykdant mainus, valstybės ar savivaldybės kolegiali institucija turėtų apsvarstyti įvairias galimybes ir nuspręsti dėl mainų tikslingumo, projekto 16 straipsnio 2 dalyje siūloma papildyti įstatymo 18 straipsnio 3 dalį numatant, kad prieš priimant sprendimą dėl turto mainų, jį būtina pagrįsti, nurodant mainų tikslingumo motyvus konkrečių funkcijų įgyvendinimo tikslais. Siūloma pataisa nustatys pareigą nutarimų projektų rengėjams parengti sprendimo pagrįstumą ir racionalumą patvirtinančią motyvaciją, kurią sprendimus priimantis kolegialus valstybės ar savivaldybės organas turės vertinti atsižvelgdamas į šioje nuostatoje nustatomus kriterijus bei projekto 6 straipsnyje išdėstytus valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus. Atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pastabą, papildomai nustatomas reikalavimas, kad sprendimai dėl turto mainų gali būti priimami tik tuo atveju, jei mainomas turtas įvertintas rinkos verte ne vėliau nei 6 mėnesiai iki sprendimo priėmimo motyvuojant tuo, kad turto vertė yra kintamas dydis laiko atžvilgiu. Siūlomas 6 mėnesių laiko tarpas parinktas vadovaujantis protingumo kriterijumi.
Projekto 16 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti išimtį, kuomet gali būti atsisakoma nuo mainomo turto vertės skirtumo atlyginimo – jei šio vertės skirtumo atlyginimo atsisako kitas juridinis ar fizinis asmuo. Praktikoje pasitaiko nemažai atvejų, kuomet mainant valstybės turtą su fiziniais ar juridiniais asmenimis, šie norėtų atsisakyti nuo jiems priklausančio mainomo turto vertės skirtumo kompensavimo. Siūloma nuostata atitinka Civilinio kodekso 6.433 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad mainų sutarties šalis neprivalo kitai sutarties šaliai sumokėti mainomų daiktų kainos skirtumo, jei šalys nesusitarė kitaip. Valstybės ar savivaldybės institucijai, kuri yra mainų sutarties šalis, draudžiama atsisakyti mainomo turto vertės skirtumo siekiant užtikrinti valstybės ir savivaldybių ekonominius interesus, tačiau kitiems subjektams draudimas atsisakyti mainomo turto vertės skirtumo prieštarautų minėtai Civilinio kodekso nuostatai.
Projekto 16 straipsnio 4 dalyje nustatomas imperatyvus draudimas mainyti valstybės ar savivaldybių ilgalaikį materialųjį turtą į trumpalaikį materialųjį turtą, nekilnojamuosius daiktus į kilnojamuosius ir esamą turtą į turtą, kuris bus sukurtas ateityje. Galiojančios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos 18 straipsnyje numatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti priimami sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto mainų, tačiau, kaip parodė valstybės ir savivaldybės turto mainų praktika, nustatyti kriterijai nepakankamai patikimai užtikrina valstybės ir savivaldybių interesus (taip pat ir turtinius). Todėl, nors galiojančios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos normos nedraudžia mainyti skirtingų tipų turto, ši teisė tam tikrais atvejais ribojama Konstitucijos normomis, įpareigojančiomis tausoti valstybės ir savivaldybių turtą, jo nešvaistyti bei tvarkyti racionaliai. Dėl šios priežasties valstybės ir savivaldybių turto mainai gali vykti atsižvelgiant į keletą faktorių, sąlygojančių šio turto tvarkymo racionalumą bei efektyvumą. Visų pirma, nepaneigiama, kad kilnojamų ir nekilnojamų daiktų naudojimo vertės pakitimai laike nėra tapatūs, ir tai sudaro prielaidą valstybės ir savivaldybių ekonominių interesų pažeidimui, jei mainomas skirtingo tipo turtas. Antra, skirtingo tipo turto vertinimas tuo pačiu vertinimo metodu vis tiek duoda skirtingus rezultatus, kadangi vertės apskaičiavimo pagrindu turėtų būti imami skirtingi rodikliai (pvz. finansiniai rodikliai, atspindintys naudojamo turto finansinės struktūros, apyvartos, naudojimo pajamų, išlaidų, pelno ir pirkimo-pardavimo kainų santykius, kapitalo atsiperkamumo ir kiti koeficientai). Trečia, skirtingo tipo turtas suponuoja skirtingus socialinius lūkesčius. Paprastai nekilnojamieji daiktai įgyjami tikintis, kad jų vertė ateityje padidės. Atsižvelgiant į spartų šalies ekonominio lygio kilimą bei į tą aplinkybę, kad nekilnojamųjų daiktų kiekis ribotas, darytina išvada, kad nekilnojamųjų daiktų rinkos vertės pastovus didėjimas sąlygojamas objektyvių aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjant kilnojamųjų daiktų vertės pokyčius laike, atsižvelgiant į fizinio bei moralinio nusidėvėjimo faktorių, technologinių procesų intensyvumą, investicijų apimtis ir kt., analogiškos išvados nedarytinos. Ketvirta, skirtingo tipo turto mainai yra ekonomiškai rizikingi ir abejotina, ar tokiu būdu valstybės ir savivaldybių gyventojų poreikiai (interesai) užtikrinami tinkamai.
Projekto 16 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti papildomą valstybės turtinių interesų apsaugos mechanizmą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties išdavoje privatūs subjektai tampa valstybinės žemės naudotojais ir įgyja teisę ne aukciono būdu įsigyti valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Taip atsitinka dėl to, kad mainų sutarties objektu būna nekilnojamieji daiktai – pastatai, statiniai, tačiau žemė, kurioje yra šie pastatai ar statiniai, nėra mainų sutarties objektas. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodoma, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jei jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniais, nutiesti tik inžinieriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo ar ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Fiziniai ir juridiniai asmenys, mainų sutartimi įsigiję pastatus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 5.6 punktu, turi teisę išsipirkti valstybinės žemės sklypus minėtiems pastatams eksploatuoti (išskyrus esamų valdų žemės sklypus, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų, individualių garažų žemės sklypus bei žemės sklypus, kurių vertei apskaičiuoti taikomas individualus turto vertinimas) verte, apskaičiuojama pagal žemės verčių žemėlapius, parengtus pagal Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisykles, patvirtintas žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 515, t.y. verte, atitinkančia žemės vidutinę rinkos kainą. Tačiau apskaičiuojant parduodamos valstybinės mėgėjiško sodo teritorijoje esančios žemės sklypų, namų valdų žemės sklypų, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų, individualių garažų žemės sklypų vertę taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 aptvirtinta Žemės įvertinimo metodika. Susidariusią problemą galima būtų spręsti keičiant Žemės įvertinimo metodiką, tačiau tokiu atveju nukentėtų kitų asmenų (įgijusių turtą ne mainų sutarčių pagrindu) teisėti interesai. Pastebėtina ir tai, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – statinį – valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, pardavimo ar kitokio perleidimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1335 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo bei nuomos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1.1. punkte numatyta, kad privatizuojant valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatus, įrenginius ir kitus statinius pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, kartu su privatizavimo objektu turi būti parduodami ar išnuomojami ne žemės ūkio paskirties sklypai, kurių reikia privatizavimo objektams eksploatuoti ir kurių ribos bei plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės sklypų ribų specialiuose planuose. To paties nutarimo 1.3. punkte nurodoma, kad privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pradinė pardavimo kaina nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Tokiu būdu, privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius, kartu išsprendžiamas ir žemės klausimas užtikrinant valstybės ekonominius interesus, t.y. parduodant statiniui priskirtiną žemės sklypą rinkos kaina, tuo tarpu perleidžiant valstybės turtą mainų sutarties pagrindu šis klausimas kompleksiškai nėra sprendžiamas. Privatūs subjektai, mainų sutarties pagrindu įgiję nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus, esančius valstybinės žemės sklype, tampa valstybinės žemės naudotojais ir vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, įgyja teisę ne aukciono būdu nusipirkti valstybinės žemės sklypą, o tai savo ruožtu minėtais atvejais sudaro galimybes šiems subjektams įsigyti valstybinės žemės sklypus žemesne nei rinkos kaina. Galimybė ateityje įsigyti valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą verte, ženkliai žemesne nei rinkos vertė, dažniausiai atskleidžia tikruosius mainų sutarties šalies ketinimus. Tuo tarpu valstybei gali būti padaroma turtinė žala negautų pajamų forma. Dėl šios priežasties projekte siūloma papildyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 18 straipsnį nauja 6 dalimi numatant, kad jeigu nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties pagrindu kiti juridiniai ar fiziniai asmenys įgytų teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą kaina, neatitinkančia šio žemės sklypo rinkos vertės, mainų sutartyje turi būti numatytas kompensavimas valstybei skirtumo tarp šio žemės sklypo rinkos vertės ir kainos, kurią sumokėtų sandorio šalis sandorio sudarymo momentu. Siūloma nuostata atitinka Civilinio kodekso 6.155 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią įstatymuose gali būti nustatytos atskirų sutarčių specialiosios normos.
Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad projekto 16 straipsnio 5 dalies nuostatos nereglamentuoja valstybės ir savivaldybių žemės sklypų perdavimo kitų subjektų nuosavybėn klausimų – tą reglamentuoja kiti aukščiau paminėti teisės aktai. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kituose įstatymuose nustatytos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo nuostatos turi prioritetą šio įstatymo nuostatų atžvilgiu, todėl valstybės ir savivaldybių žemės perleidimo klausimai sprendžiami vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis. Tačiau praktikoje galimi atvejai, kada valstybės ar savivaldybių nekilnojamojo turto mainų išdavoje kiti asmenys įgauna tam tikras aukščiau aprašytas turtines teises į valstybinės ar savivaldybių žemės sklypus, kuriuose yra pagal mainų sutartis įgyti nekilnojamieji daiktai (statiniai), todėl projekto rengėjų nuomone, siekiant efektyviau užtikrinti valstybės ir savivaldybių ekonominius interesus, būtina nustatyti papildomą kompensacinį mechanizmą už įgyjamą turtinę teisę, nepriklausomai nuo to, ar kita mainų sutarties šalis ja pasinaudos (ją įgyvendins), ar ne.
Projekto 17 straipsnio 1 dalyje praplečiama valstybės ir savivaldybių turto investavimo sąvoka, papildomai nustatant, kad investavimu laikomas viešosios įstaigos dalininkų kapitalo arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinio kapitalo nustatymas (formavimas), jei teisės aktų nustatyta tvarka biudžetinė įstaiga pertvarkoma į viešąją įstaigą ar valstybės ar savivaldybės įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę. Be to, keičiamoje nuostatoje numatoma, kad investavimu taip pat laikomas valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimas kitų teisinių formų steigiamiems ar įsteigtiems juridiniams asmenims, kurių veiklos tikslas yra tarptautinis bendradarbiavimas ir tuo siekiama užtikrinti įstatymuose numatytų valstybės ar savivaldybių funkcijų tinkamą įgyvendinimą, taip pat valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas didinant šių juridinių asmenų dalyvio įnašą. Tokiu pakeitimu siekiama sudaryti sąlygas valstybei bei savivaldybėms dalyvauti kitų teisinių formų, nei numatyta galiojančioje įstatymo redakcijoje, juridinių asmenų, kurių veiklos tikslas yra tarptautinis bendradarbiavimas, veikloje, jei tokiu investavimu siekiama užtikrinti įstatymuose numatytų valstybės ar savivaldybių funkcijų tinkamą įgyvendinimą. Pagal galiojančią 19 straipsnio 1 dalies redakciją, Lietuvos valstybė ir savivaldybės neturi galimybės būti juridinių asmenų, kurių teisinę formą reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir tarptautinės sutartys, dalyvėmis ir tokiu būdu dalyvauti tarptautinio pobūdžio veikloje. Integruojant ES valstybių registrus yra siekiama, kad atsirastų bendros informacinės sistemos Europos Sąjungos erdvėje (Europos verslo registras, Europos žemės informacinė sistema ir pan.). Dėl šių sistemų ilgalaikiškumo ir sudėtingo sistemų administravimo, būtinas atskiro juridinio asmens steigimas. Europos verslo registras šiuo metu veikia kaip Europos ekonominių interesų grupė, kurioje dalyvio atsakomybė už juridinio asmens skolas yra neribota. Pažymėtina, kad šiuo metu EBR EEIG turi 14 partnerių iš skirtingų Europos Sąjungos valstybių narių (Estijos teisingumo ministerijos Registrų centras, Latvijos Respublikos Įmonių registras, Italijos Prekybos rūmai „Infocamere“, Akcinė bendrovė Austrijos telekomas, ir t.t.). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį įmonei draudžiama būti juridinio asmens dalyve, valstybės įmonė Registrų centras negalėtų būti Europos verslo registro nare. Pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 dalį dalis valstybės įmonės turto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perduota kitiems asmenims nuosavybės ar patikėjimo teise, jeigu įmonės įsipareigojimai po įmonės turto sumažėjimo neviršytų 1/3 likusio įmonės turto vertės. Papildžius Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį būtų sudaryta galimybė valstybei ar savivaldybei investuoti į kitų teisinių formų juridinius asmenis ir būti jų dalyve. Valstybės ar savivaldybė įmonė galėtų įgyvendinti dalyvio teises ir pareigas, jeigu tai būtų numatyta atitinkamame Vyriausybės nutarime ar savivaldybės tarybos sprendime.
Pažymėtina, šiuo metu problema kyla ne tik dėl registrų integravimo. Vidaus reikalų ministerija kartu su Teisingumo ministerija dalyvauja rengiant Tarybos reglamento projektą dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo Europos grupių (EGCC), kur planuojama nustatoma atskira juridinio asmens teisinė forma siekiant tarpregioninio bendradarbiavimo. Šiuo reglamentu būtų sukurtos galimybės savivaldybių administracijoms įgyvendinti naujo juridinio asmens dalyvio teises ir pareigas. Pažymėtina, kad priėmus reglamentą ir nepakeitus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, Lietuva minėto ES teisės akto negalėtų realizuoti.
Projekto 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomais papildymais siekiama patikslinti valstybės turto investavimo teisinį mechanizmą numatant, kad valstybės turto investavimo pagrindimas turi būti atliekamas vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka. Siekiant užtikrinti savivaldybių turto investavimo skaidrumą bei viešumą, projekte nustatomas įpareigojimas savivaldybių taryboms nustatyti savivaldybės turto investavimo kriterijus ir tvarką, kuriais vadovaujantis turės būti priimami sprendimai kiekvienu konkrečiu investavimo atveju. Be to, šiame straipsnyje siūloma įtvirtinti pareigą Vyriausybei nustatyti valstybės turtinių interesų viešosiose įstaigose, akcinėse bendrovėse, uždarosiose akcinėse bendrovėse bei kitų teisinių formų steigiamuose ar įsteigtuose juridiniuose asmenyse atstovavimo tvarką.
Projekto 18 straipsnyje dėstomi pakeitimai parengti atsižvelgiant į projekto 14 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius prievolių, susijusių su valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimu, įvykdymui užtikrinti gali įkeisti atnaujinimo reikalingą valstybės nekilnojamąjį turtą.
Projekto 19 straipsnio 1 dalyje dėstomi pakeitimai parengti siekiant išsamiau reglamentuoti valstybės ir savivaldybių turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) panaudoti pagrindus bei atsižvelgiant į Finansų ministerijos pasiūlymus numatant, kad nematerialusis turtas, ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas pripažįstamas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, jei jo negalima naudoti dėl trečiųjų asmenų veikos ir šis faktas atitinkamai įforminamas. Pripažinto negalimu naudoti dėl trečiųjų asmenų veikos materialiojo turto vertė perkeliama į finansinį turtą (gautinas pajamas). Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Nustačius trečiųjų asmenų veikos faktą (ūkinis įvykis), būtina iškart pripažinti negalimais (netinkamais) naudoti daiktus, kurie dėl šios veikos tapo tokiais ir pagal pareigūnų, kuriems teisės aktais pavesta įforminti atitinkamais dokumentais tokius įvykius (dingimo faktą, turtinę žalą) bei atlikus inventorizaciją, kada ji privaloma, ir įforminus jos rezultatus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „ Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka iškart įregistruoti apskaitoje. Valstybės nuosavybės teisė į turtą nebus pažeista, nes šis turtas apskaitoje bus pripažintas gautina suma. Galiojančios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos 22 straipsnio 1 dalies 6 punkto formuluotė nesudaro galimybių vykdyti minėtos Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos. Atsižvelgiant į siūlomą Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkto pataisą bei į tai, kad turto draudimo nuo trečiųjų asmenų veikos atveju žalą atlygina draudikas, o pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį teisė reikalauti išmokėtų sumų iš kaltininko pereina draudikui, projekte siūloma ir Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nauja redakcija numatant, kad šio Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu atveju nepadengta finansinio turto (gautinų sumų) dalis nurašoma įsiteisėjus prokuroro nutarimui ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo arba teismo ar teisėjo nutarimui nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.
Projekto 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse dėstomi pakeitimai parengti atsižvelgiant į projekto 15 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias valstybės nekilnojamųjų daiktų perdavimą savivaldybių nuosavybėn.
Projekto 19 straipsnio 4 dalyje siūloma apriboti galimybę valstybės turtą pripažinti nereikalingu ar netinkamu (negalimu) naudoti, jei šis turtas nereikalingas valstybės funkcijų įgyvendinimui ar nelieka kur jį pritaikyti, numatant, kad tokie sprendimai turi būti suderinami su Vyriausybės įgaliota institucija. Atsižvelgiant Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138, 5.8 ir 6.57 punktų nuostatas, tokia institucija turėtų būti paskirta Aplinkos ministerija.
Projekto 20 straipsnio 1 dalyje siūlomi pakeitimai parengti siekiant suderinti įstatymines nuostatas bei atsižvelgiant į praktikoje pasitaikančius klaidingus įstatyminių nuostatų interpretavimus numatant, kad valstybės ar savivaldybių turtas gali būti perduodamas kitiems subjektams panaudos pagrindais, patikėjimo ar nuosavybės teise vadovaujantis vieninga tvarka, nepriklausomai nuo to, ar šis turtas buvo pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, ar ne.
Projekto 20 straipsnio 2 dalyje siūloma praplėsti sąrašą būdų, kuriais valstybės ir savivaldybių nereikalingas ar netinkamas (negalimas) naudoti nematerialusis, ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas gali būti panaudotas. Pasiūlymas teikiamas atsižvelgiant į Finansų ministerijos iškeltą problemą dėl valstybės institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų bei savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų patikėjimo teise valdomo, naudojamo ir disponuojamo specifinio turto – tarnybinių šunų – tolesnio panaudojimo juos pripažinus netinkamais naudoti. Kaip antai, Muitinės kriminalinė tarnyba, atlikdama savo funkcijas, naudoja tarnybinius šunis, kurie padeda muitinės pareigūnams efektyviau vykdyti kontrabandos būdu gabenamų medžiagų (narkotikų, tabako ir kt.) paiešką. Tarnybiniai šunys paprastai būna tinkami naudoti nurodytiems tikslams 8-10 metų amžiaus laikotarpyje. Vėliau jie pripažįstami netinkamais naudoti. Šiuo metu iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaikomų įstaigų ir organizacijų naudojamų gyvūnų nurašymo ir likvidavimo tvarką reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1250 patvirtinta Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti valstybės ir savivaldybių turto nurašymo, išardymo ir likvidavimo tvarka. Galiojantys teisės aktai nenumato specialių taisyklių tokio specifinio turto, kaip gyvūnai, pripažinimui netinkamu naudoti, nurašymui bei tolesniam naudojimui. Dėl šios priežasties netinkami naudoti gyvūnai – tarnybiniai šunys – turi būti parduodami viešuosiuose prekių aukcionuose arba jie numarinami (eutanazija). Tarnybinių šunų pardavimas viešuosiuose prekių aukcionuose ne visada atitinka valstybės interesus, kadangi kriminalinių tarnybų naudojami šunys yra specialiai parengti narkotinių medžiagų, tabako gaminių ir kt. ieškojimui. Finansų ministerija atkreipė dėmesį, kad tokius gyvūnus gali įsigyti asmenys, užsiimantys narkotinių medžiagų, tabako gaminių kontrabanda turint tikslą tobulinti minėtų medžiagų slėpimo būdus. Dėl šios priežasties gyvūnų pardavimas viešuosiuose prekių aukcionuose ar jų numarinimas (eutanazija) nėra patys racionaliausi šio turto tolesnio panaudojimo būdai. Kadangi Muitinės kriminalinė tarnyba nėra vienintelė institucija, naudojanti gyvūnus priskirtų funkcijų atlikimui, siūloma nustatyti pagrindą atskirai gyvūnų, kaip specifinio valstybės ir savivaldybių turto, nurašymo ir likvidavimo tvarkai atsižvelgiant į Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatyme nustatytus bendruosius principus siekiant, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo kančių, žiauraus elgesio ir kitų neigiamų poveikių ir būtų užtikrintas žmonių saugumas.
Projekto 20 straipsnio 3 - 5 dalyse siūlomi pakeitimai parengti pagal Finansų ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos pasiūlymus siekiant aiškiau ir tiksliau reglamentuoti valstybės ir savivaldybių turto apskaitos klausimus.
Neigiamų įstatymo projekto priėmimo pasekmių nenumatoma.
Projektui įgyvendinti reikės patvirtinti ataskaitos apie valstybei nuosavybės teise priklausančio turto pateikimo Vyriausybei tvarką, valstybės turto informacinės sistemos nuostatus, valstybės turto atnaujinimo sąrašų sudarymo tvarką, valstybės turto atnaujinimo sąrašus, valstybės turto, kurį reikia atnaujinti, pardavimo aukciono būdu tvarką, atlygio už valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo koordinavimą ir organizavimą, apskaičiavimo tvarką, lėšų, gautų iš valstybės turto atnaujinimo, panaudojimo tvarką, valstybės turto investavimo tvarką, valstybės turtinių ir neturtinių teisių viešosiose įstaigose, akcinėse bendrovėse, uždarosiose akcinėse bendrovėse bei kitų teisinių formų steigiamuose ar įsteigtuose juridiniuose asmenyse įgyvendinimo tvarką (arba papildyti 2001 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1118 „Dėl atstovavimo valstybei, įgyvendinant jai priklausančių akcijų suteikiamas teises“) bei pripažintų nereikalingais ar netinkamais naudoti gyvūnų perdavimo, perleidimo ar numarinimo (eutanazijos) tvarką, Vyriausybės nutarimu įgalioti valstybinio valdymo instituciją, su kuria turės būti suderinami turto valdytojų sprendimai dėl valstybės nekilnojamųjų daiktų pripažinimo nereikalingais arba netinkamais (negalimais naudoti), jei jie nereikalingi valstybės funkcijų įgyvendinimui ir/ar nelieka kur jų pritaikyti, papildyti Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti valstybės ir savivaldybių turto nurašymo, išardymo ir likvidavimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1250, Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890, Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos konkurso organizavimo taisykles, patvirtintas 2001 m. gruodžio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1524, Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 bei Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“. Atsižvelgiant į tai, kad projekto įgyvendinimui reikės parengti pakankamai daug naujų poįstatyminių teisės aktų bei papildyti galiojančius poįstatyminius teisės aktus, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ ir 16¹ straipsniais įstatymo įsigaliojimas, išskyrus 12 straipsnio 5 dalį, numatytas 2006 m. liepos 1 d.
Projekto 12 straipsnio 5 dalies nuostatoms įgyvendinti reikės apie 2 milijonus litų papildomų valstybės biudžeto lėšų.
Įstatymo projektas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams.
Teikiamą įstatymo projektą parengė Teisingumo ministerija atsižvelgdama į Ūkio, Aplinkos, Finansų, Švietimo ir mokslo ministerijų, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės įmonės Valstybės turto fondo, Vyriausybės kanceliarijos, Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Seimo kanceliarijos Teisės departamento bei kitų suinteresuotų institucijų pastabas ir pasiūlymus.
Įstatymo projektas derintas su visomis Lietuvos Respublikos ministerijomis, valstybės įmone Valstybės turto fondu, Statistikos departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, reikalingi įtraukti į kompiuterinės paieškos sistemą –,,valstybės ir savivaldybių turto“, „valdymas“, „naudojimas“, ,,disponavimas“.
Teisingumo ministras Gintautas Bužinskas