Ketvirtasis
(130) posėdis, skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
2006
m. sausio 13 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Č.JURŠĖNAS
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Gerbiamieji, pradedame Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti.
M.STROLYS (Posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.
PIRMININKAS. Kviečiu sugiedoti Lietuvos himną.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
Gerbiamieji, šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais; giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.
Į šį posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Jo Ekscelencija Prezidentas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai savanoriai ir kiti garbingi svečiai.
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai, siūlau pagerbti visus žuvusiuosius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė)
Taip pat noriu pranešti susirinkusiesiems, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Seimo nariai padėjo gėlių Medininkų žudynių bei Gintaro Žagunio ir Artūro Sakalausko žuvimo vietose.
Dabar pradedame šio posėdžio oficialiąją dalį ir trumpam noriu pakviesti Č.Juršėną pirmininkauti posėdžiui.
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF*). Ekscelencija Prezidente, aukštieji svečiai, ambasadoriai, mielieji kolegos, visi garbingi susirinkę ir mielieji Lietuvos žmonės! Kalbas pradės ir pirmąją kalbą pasakys Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas. Prašom.
A.PAULAUSKAS. Mieli Lietuvos žmonės, apgynę savo Nepriklausomybę 1991-ųjų sausio 13-ąją, gerbiamieji svečiai iš pasaulio, padėjusio mums tada apsiginti!
Tą 1991-ųjų sausį turbūt nebuvo pasaulio valstybės, kurios žmonės mums nepadėjo. Kiekvienas ištartas mūsų laisvę ginantis pasaulio žodis, ypač pačių rusų žodis, tada buvo neįkainojamas indėlis į mūsų pergalę.
Mes patys irgi tarėme bei rašėme savo žodžius pasauliui. Ir skriejo mūsų žodžiai į visus kontinentus, grąžindami juos iš Michailo Gorbačiovo hipnozės į rūsčią realybę, ir žadino jie pasaulio sąžinę.
Ir tas žodis pasirodė esąs svarbesnis nei ginklas.
Toks žodis nugali ginklą. Kaip nugalėjo tada – 1991-ųjų sausį.
Nugalėjo čia, Vilniuje. Ir čia, Lietuvoje. Ir ten – Rygoje, Taline, vėliau Kijeve, kitose valstybėse. O svarbiausia – jis nugalėjo Maskvoje.
VALSTYBĖS, KURI BUVO UŽPUOLUSI IR PAVERGUSI ŠITIEK PASAULIO, NĖRA.
O ji turėjo pakankamai ginklų. Net per daug. Gal todėl ir griuvo, kad per daug.
Ji turėjo ir gana daug žodžių. Tie žodžiai sklido iš radijo, televizijų, laikraščių. Bet jie nesklido iš širdies ir proto. Tai buvo klastos, agresijos, melo žodžiai. Tai buvo beširdžiai žodžiai. Todėl juos tarusios valstybės nėra. Šiandien nėra…
Agresijos įkvėpėjai, organizatoriai ir vykdytojai puikiai suprato žodžio svorį, žodžio galybę.
Būtent todėl desantininkai savo taikiniais pirmiausia ir pasirinko parlamentą, iš kurio sklido svarbiausi Tiesos ir Laisvės žodžiai. Pasirinko Radijo ir televizijos komitetą ir Televizijos bokštą, iš kur tie žodžiai galėjo išsprūsti ir pasiekti pasaulį. Jiems reikėjo, kad pasaulis nesužinotų. Toje valstybėje buvo taip priimta: kol pasaulis nežino, gali daryti ką nori.
Bet Tiesos ir Laisvės žodžių neuždarė. Jie išsprūdo, išskrido. Visomis kryptimis. Nes mes buvome stipresni.
Vieni mes nebūtume stipresni. Užsienio šalių žurnalistai kartu su kolegomis iš Lietuvos visais įmanomais kanalais perdavinėjo informaciją iš karščiausių Vilniaus ir Lietuvos taškų.
Ir mes, per 50 metų įpratę prie paradinio ir parodinio internacionalizmo, išvydome tikrą, gyvą internacionalizmą, tikrąją, didžiąją, šventąją šio, pasirodo, visai gero žodžio prasmę. Internacionalizmą, padėjusį mums tada nugalėti, padėjusį nugalėti Laisvei.
Deja, Laisvės gynimas reikalauja aukų. Taip būdavo, yra ir, matyt, bus visada, nes tie, kas bando atimti Laisvę, paprastai būna žiaurūs.
Ir mūsų Sausio 13-oji aplaistyta krauju. Ačiū už Sausio 13-ąją žuvusiųjų motinoms ir tėvams, tokius užauginusiems. Dėkoju visiems tėvams, kurie tą naktį išleido savo vaikus. Rytą galėjai sutikti ne vieną motiną, jų ieškančią. Taip ir sakė sutikę pažįstamus: „Ar nematei mano vaiko – vakar naktį išėjo ir dar negrįžo…“
Niekas tada nesakė: „Išėjo laisvės ginti ir negrįžo…“ Tada tokie žodžiai būdavo tik dainuojami, o sakoma viskas buvo daug paprasčiau. Tai dabar mes, suvokę Sausio 13-osios esmę ir prasmę, jau sakome pakiliai, rinkdami skambius žodžius.
Dėkoju visai Lietuvai, kuri tą naktį gynė Lietuvą. Rizikavo visi, nes negalėjai žinoti, kurį pasirinks kulka ar tankas. Todėl sunku šiandien nustatyti jų nuopelnų laipsnį. Ir ar reikia? Mes nusipelnėme vienodai. Ir nusipelnėme to paties – Laisvės.
Ir vis dėlto ypač dėkoju tiems, kurie itin rizikavo. Tai medikai, gabenę sužeistuosius ir žuvusiuosius. Tai žurnalistai, kino dokumentininkai, fiksavę imperijos nusikaltimus, padarytus tą naktį. Jie buvo gyvi taikiniai, nes jų rankose buvo įkalčiai. Tai žmonės, traukę sužeistuosius iš po tankų vikšrų, vežę laisvės gynėjams arbatą, sumuštinius. Tai menininkai, koncertavę prie laužų. Tai motinos – lietuvės, rusės, lenkės, gėdijusios desantininkus. Tai politikai, savanoriai, drąsinę laisvės gynėjus. Tai žmonės, buvę priekyje ir kreipę ugnį į save…
Dauguma jų nelaiko savęs didvyriais, tyli, neina ieškoti pripažinimo. Nei ordinų, nei medalių, nei materialinės paramos ar kažkokių privilegijų.
Matyt, jau anksčiau jautėsi turį privilegiją ginti savo ir mūsų laisvę.
Matyt, jau anksčiau turėjo Dievo duotą apdovanojimą – dvasinį pasitenkinimą atlikę pareigą tėvynei ir savo sąžinei.
Tokie niekada neklausia: „Tai už ką mes kovojome?“ Tokie žino, už ką jie kovojo.
Tokie net nesijaučia kovoję. Jie tiesiog jaučiasi atlikę pareigą.
Ir vis dėlto sugrįžkime prie neretai su priekaištu keliamo klausimo: „Tai už ką mes kovojome?“
Pabandysiu atsakyti labai paprastai. UŽ LAISVĘ. Visa kita savaime neateina su ja. Laisvė tik gali sukurti sąlygas, o visa kita turime padaryti patys. Ir klausimą „Tai už ką mes kovojome?“ visada reikia adresuoti pirmiausia sau.
Jaunas mokytojas Gintaras Kavarskas parašė laišką Laisvės gynimo 15-ųjų metinių minėjimo komisijai ir išsakė norą šiame iškilmingame Seimo posėdyje pasakyti kalbą. Pacituosiu jo laiško fragmentą:
„Laisvė – tai apribojimas, savitvarda, drausmė, atsakomybės jausmas ir galimybė laisvai daryti sprendimus.
Laisvė – tai pareigos ir atsakomybės jausmai, sąžinė, kritinis mąstymas.
Laisvė – tai gebėjimas ugdyti demokratiškas asmenybes, kurios derintų savo, visuomenės ir valstybės interesus, laikytųsi įstatymų, priimtų normų ir vertybių“.
Ačiū, Mokytojau, už šią Laisvės pamoką.
Žodis „Laisvas“, kaip visi žinome, yra būdvardis. Vienas iš keistesnių būdvardžių. Jo nelyginamasis laipsnis yra aukštesnis už aukštesnįjį ir net aukščiausiąjį. Kitaip tariant, LAISVAS yra aukščiau nei LAISVESNIS ir net aukščiau nei LAISVIAUSIAS.
Mums Michailas Gorbačiovas siūlė būti LAISVESNIEMS, o mes norėjome būti tik LAISVI. Mums siūlė būti LAISVIAUSIEMS, o mes norėjome būti tik LAISVI…
Tai ar esame LAISVI?
Jeigu šiandien mums kelia grėsmę ne svetimų tankų vamzdžiai, spjaudantys į mus ugnimi, o dujų vamzdžiai, naftos vamzdžiai, AR ESAME LAISVI?
Ar naudodamiesi laisve viską padarėme, kad būtume laisvi, kad niekas mūsų negalėtų gąsdinti ar šantažuoti?
Matyt, kad ne.
Žemės turtų, kurių mums labai reikia ir kurie teka svetimais vamzdžiais, mes niekada neturėsime.
Bet mes turime, o galime turėti daugiau, privalome turėti daugiau kitokių energijos šaltinių. Tai PROTAS. Tai INTELEKTAS.
Jeigu mes nepersiorientuosime į tą gamybą, kurią „suka“ ne nafta, ne dujos, o protas, jeigu mes tik žodžiais deklaruosime mokslo, švietimo, studijų prioritetus, ar neliksime tik LAISVESNI?..
Gerbiamieji, Sausio 13-osios sukaktuvių programoje turbūt kaip niekad daug renginių. Didis džiaugsmas juose matyti jaunimą. Penkioliktajame tradiciniame tarptautiniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto jau dalyvauja net tie, kurie 1991 m. sausį dar nebuvo gimę.
Nacionaliniame moksleivių piešinių konkurse „Piešiu laisvę“ dalyvavo moksleiviai, gimę 1991-aisiais – Sausio 13-osios metais.
O kiek dainuojančio patriotines dainas jaunimo matėme vakar vakare prie laužų…
Tačiau tai dar toli gražu nereiškia, kad ta jauna karta jau žinos, ką daryti su laisve, tada, 1991-aisiais, apginta.
Dar reikia, kad mūsų karta jiems perduotų Lietuvą su gyva laisvės dvasia ir tikrąsias vertybes iš rankų į rankas, iš protų į protus, iš širdžių į širdis.
Tai didelė atsakomybė, gulanti ant visų mūsų pečių. Visada jauskime šią atsakomybę. Vardan tų, kurie krito prieš 15 metų. Ir vardan tų, kurie ateina. Ir vardan… SAVĘS. Kiekvieno.
Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju, Pirmininke. Dabar žodį tarti kviečiu Jo Ekscelenciją Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų. Prašom, Ekscelencija Prezidente. Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininkas.
V.ADAMKUS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Brangūs Sausio 13-osios aukų artimieji, dalyviai, Atkuriamojo Seimo deputatai, bažnyčių hierarchai, užsienio valstybių ambasadoriai, posėdžio dalyviai ir svečiai!
Lietuva mini penkioliktąsias lemtingų įvykių metines. Tada, 1991 m. pradžioje, išgyvenome vieną tragiškiausių ir kartu vieną didingiausių savo istorijos šio šimtmečio įvykių. Tada sutapo žmogaus ir tautos valia, mirtina grėsmė ir drąsa aukotis, todėl istorikai Sausio 13-ąją pelnytai mini šalia Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Birželio 14-osios Lietuvos istorijos datų.
Tada krauju apgynėme savo prigimtinę teisę į laisvę, atsilaikėme prieš tankus ir automatus, prieš ištisą brutalaus pykčio, šmeižto, o kartais – ir abejingumo laviną. Kartu tada pasauliui buvo galutinai parodyta, kad Lietuva nepasuks iš laisvės kelio, kad ši tauta subrendo valstybingumui – ir kaip diplomatiniam grįžimui į laisvų valstybių šeimą, ir kaip dvasios būsenai ir laisvei.
Toji būsena, toji laisvės dvasia tarsi gynėjų laužai šildė ir rankas, ir sielas. Tai skaidrino mūsų dvasią, teikė drąsos, telkė ir vienijo. Nors kolaborantai žmonėms grasino ir liepė grįžti namo, bet žmonės plūste plūdo ten, kur gyvybei grėsė pavojus. Atkuriamojo Seimo nariai prašė žmonių nerizikuoti ir skirstytis, bet žmonės nepakluso, jie stovėjo kaip siena. Todėl, kad mes, Lietuvos piliečiai, jau buvome tauta ir valstybė, todėl, kad žmonės gynė ne vien parlamento pastatą ir jame buvusius deputatus, o savo laisvę, savo orumą ir teisingumą, savo teisę gyventi pagal sąžinę.
Dėkoju visiems, kurie buvote vedami moralės, tiesos ir meilės savo tautai. Nuoširdžiai užjaučiu visas žuvusių laisvės gynėjų šeimas, tėvus ir motinas, vaikus ir artimuosius. Nuoširdžiai užjaučiu visus, kurie iš laisvės kovos pasitraukė suluošinti fiziškai. Dėkoju už pasiaukojimą ir už visam pasauliui parodytą dvasios jėgą. Dėkoju Atkuriamajam Seimui ir jo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui už tai, kad nebuvo suabejota Lietuvos pasirinkimo teisumu. Dėkoju žurnalistams, perdavusiems tragiškas žinias iš Lietuvos į pasaulį, ir visiems, kurie tame pasaulyje neliko abejingi mūsų skausmui ir nepaliko Lietuvos akis į akį su žlungančia, bet vis dar galinga sovietine imperija.
Bendraudamas su tų įvykių liudininkais, prisimindamas savo paties jausmus, pastebiu, kad atmintyje dažniausiai iškyla ne išgąstis ir baimė, o vienybė ir susitelkimas, dvasinė šiluma, pasitikėjimas ir solidarumas, kurį tomis dienomis jautėme kiekvienas. Todėl šiandien noriu klausti – nejaugi tai pasiekiama tik mirtinos grėsmės akivaizdoje? Kodėl ištikimybę tautos ir tėvynės, tiesos ir žmogiškumo idealams mumyse gali nustelbti vienadieniai interesai? Ar normalu, kad per 15 metų taip suvešėjo abejingumas tam, kas tada atrodė šventa – žuvusiųjų atminimui, tautos vertybėms ir net mūsų istorijai?
Labai norėčiau, kad Lietuva keistųsi, kad žmonės, ypač jaunimas, nebūtų abejingi savo tėvų ir senelių išgyvenimams, savo istorijai, savo Lietuvai. Nuoširdžiai linkėčiau, kad po kiekvienų rinkimų čia susirinkęs naujas Seimas, nepriklausomai nuo sudėties ar valdančiosios daugumos, prisimintų Atkuriamojo Seimo darbo metus. Svarbiausia, prisimintų tų metų bruožą – drąsą nebūti abejingiems savo tautai ir valstybei, jos šiandienai ir ateičiai. Juk būtent abejingumas šiandien labiausiai ardo žmogų ir visuomenę, būtent abejingumas yra ta blogio sėkla, kurią, deja, spėjo pasėti Lietuvos okupantai. Tačiau tikiu Lietuva, kaip mūsų visų dvasios namais. Tikiu tauta ir žmogumi. Tikiu, kad esama dvasinių galių, kurios budi kiekviename iš mūsų, kurios ne tik vertina praeitį, bet ir telkia ateities kūrybai. Tikiu, kad Lietuva, apgynusi savo laisvę, pajėgs ją įprasminti oriu gyvenimu. Šventas žuvusiųjų atminimas mus įpareigoja šiandieniniams vaikams ateities Lietuvą perduoti kaip iškilios istorijos ir tvirtos dvasios valstybę. Neatimkime šios vertybės iš mūsų vaikų.
Lenkiu galvą pagerbdamas visus, kurie apgynė, ir nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie ją šiandien kuria. (Plojimai)
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Ačiū Jo Ekscelencijai. Kalbės arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
S.TAMKEVIČIUS. Ekscelencijos Prezidente, premjere, Seimo Pirmininke, ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, gerbiamieji ir mylimieji Sausio 13-osios aukų artimieji, gerbiamieji šio forumo dalyviai!
Minime rūsčias, bet brangias dienas, subrandinusias mus labiau, nei po jų ėję 15 nepriklausomybės metų. Šiandien dejuojame, kad trūksta meilės tėvynei ir pilietinės sąmonės. O kas ugdė tą sąmonę? Ar pusvelčiui grobusieji Lietuvos turtą, skandinusieji tautą alkoholio jūroje, o šiandien susirūpinusieji naminukės legalizavimu ir alkoholio reklamai ciniškai naudojantieji net religinius simbolius?
Sausio 13-osios gynėjai tikėjo ne tik savo reikalo teisumu, bet kad teisingumas bus jų ginamos valstybės pagrindas. Kai po 15 laisvės metų žurnalistai nuteisiami už tai, kad kolaborantą pavadino kolaborantu, o didžiausių nusikaltėlių bylos sėkmingai pasiekia senaties terminą, vargu ar galima sugalvoti geresnių priemonių pilietinei sąmonei palaidoti.
Sausio 13-ąją ginti Lietuvos širdį susirinko žmonės, atlaikę dešimtmečių priespaudą, o šiandien jie išsivaikšto, ir tam išsivaikščiojimui nematyti galo. Netiesa, kad tautiečiai išvyksta iš Lietuvos tik todėl, kad ten, Vakaruose, plauti viešbučių grindis yra pelningiau, nei Lietuvoje dirbti gydytoju ar pedagogu. Lietuviai išsivaikšto, nes čia, tėvų žemėje, jie nesijaučia gerbiami ir mylimi, pasigenda paprasčiausio teisingumo. Čia pakertamos šaknys, galinčios išauginti sąmoningą Lietuvos pilietį. Kai aukščiausiomis vertybėmis tampa alus, nuogas pilvas ir nesąžiningai grobiamas turtas, kas tuomet gali sulaikyti bėglius iš tėvynės? Čia neturiu omenyje tų, kurie laikinai išvažiuoja užsidirbti vieną kitą dolerį ar eurą.
Prieš 15 metų tikėjome, kad laisvoje Lietuvoje užaugs laisvi ir atsakingi žmonės. Bet kaip jie galėjo užaugti, kai iš mokyklų buvo tiesiog išguitas patriotinis ugdymas, o vietoj jo šiandien peršamas seksualinis švietimas, ruošiantis tam panaudoti net Europos Sąjungos pinigus. Skatinamas ne lytinis ugdymas ir rengimas šeimai, bet prezervatyvų ir ankstyvo sekso reklama, pavadinta jaunimo palankiomis paslaugomis.
Ekonomistai džiūgauja, kad už vieną Lietuvos eurą, įmokėtą į Europos Sąjungos biudžetą, gausime penkis. Tačiau negirdėjome paaiškinimo, ar tie penki eurai pasieks vidutinį ir smulkųjį ūkininką ar verslininką. Greičiausiai jie pasieks pačius stambiausius verslo banginius ir dar labiau padidins prarają tarp turtingųjų ir bėdžių. Labai norėčiau šitoje vietoje klysti.
Valdžios žmonės susirūpinę informacinės visuomenės kūrimu. Tikriausiai dar po 15 metų kiekviename Lietuvos kampelyje savo mobiliame telefone galėsime ne tik skaityti kriminalus aprašinėjantį dienraštį, bet ir matyti, kaip liejasi kraujas. Tačiau ar labiau mylėsime Tėvynę? Visuomenės informavimo priemonėmis geriausiai pasinaudoja populistinės politikos vykdytojai. Nuo statinės pasakytas melas geriausiu atveju būtų girdimas už 50 metrų, o interneto šiukšlės pasieks kiekvieną sodybą.
Tačiau po 15 laimėjimų ir nesėkmių metų vis tiek dori lietuviai myli Tėvynę, nes Tėvynė yra ne sukčiai, ne populistai, ne garbinantieji pinigus ir palaidą gyvenimą. Tėvynė – tai brangus žemės kampelis, kuriuo vaikščiojo mūsų tėvai ir proseniai, tai žmonės, su kuriais sieja ne tik kalba, bet ir dvasinis bendrumas. Ir ši Tėvynė juo brangesnė, juo ji labiau darkoma ir niekinama. Tėvynė – tai tėvų namai, ir jie brangūs net tuomet, kai panašūs ne į pilį, o į suvargusią kaimo pirkelę. Mes neklydome gindami šią Tėvynę.
Švietimas, o ypač jaunimo ugdymas, turi tapti pagrindinis Lietuvos prioritetas. Jei lietuvis bus šviesus ir moraliai sveikas, niekas jo nenupirks nei už agurkus, nei už skudurus: jis žinos, ką reiškė anomis Sausio 13-osios dienomis prie Seimo kūrenti laužus ar plikomis rankomis stovėti prieš okupanto tankus. Šviesus ir doras lietuvis neskubės palikti Tėvynę ir jos likimą atiduoti žmonėms, nežinantiems, į kokį aukštį turi būti iškelta moralumo kartelė.
Minint Sausio 13-ąją reikia ne tiek kalbėti apie Tėvynės meilę, kiek mąstyti, kaip padėti Lietuvos kaimui, kad jis nepavirstų nykiu ir prasigėrusiu Sibiro kaimu, kurį matė mūsų tremtiniai. Reikia kasdien sukti galvas, kaip sustabdyti alkoholio ir kvaišalų upes, skandinančias jaunąją Lietuvą. O už viską labiau reikia mąstyti, kaip stiprinti lietuvišką šeimą, nes tik joje subrendo labiausiai Tėvynę mylėję ir šiandien ją mylintys žmonės.
Šiandien, lenkdamas galvą prieš laisvės gynėjus, sveikinu visus tautiečius, kuriems nesvetimi Lietuvos rūpesčiai. Žuvusiems už laisvę meldžiu Dievo gailestingumo, o gyviesiems – neblėstančio tikėjimo, siekiant tikrojo Lietuvos prisikėlimo. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū Jo Ekscelencijai. Kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą, Europos Parlamento narį Vytautą Landsbergį. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Ekscelencijos, ponios ir ponai, Lietuvos piliečiai! Tada, prieš 15 metų, čia buvo parlamentas, kuris neatsiribojo nuo žmonių, ir žmonės jį gynė. Posėdžiai būdavo transliuojami ištisai radijo bangomis, kai kada ir televizijos priemonėmis, žurnalistai– mūsiškiai ir užsieniečiai, – buvo visur, o mes norėjome, kad jų būtų kuo daugiau. Visai kita kultūra, niekam nebūtų atėję į galvą pavadinti žurnalistą „tūpu“. Darydavau Lietuvos ir tarptautinių su mumis susijusių dalykų, t.y. einamosios padėties, apžvalgas dažniau negu kartą per metus ir tikrai norėdavau, kad mūsų žmonės gautų kartu žinias ir padrąsinantį arba instruktuojantį, perspėjantį požiūrį. Valstybė buvo bendras reikalas.
Čia dirbo parlamentas, kuris neapgaudinėjo žmonių ir jiems rūpimų ekonominės socialinės politikos dalykų nesprendė uždaroje keturių galvų kamarėlėje. (Juolab jeigu viena galva visai niekam neatskaitinga ir už nieką neatsakinga.) Blokados metu darydavom bendrus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės posėdžius, kad tik nesirastų dviejų valstybės politikų, paslapčiomis brandinamų konfrontacijų ir užnugarinių intrigų. Pirmaisiais metais to vis tiek neišvengėm, bet Sausio 13-oji pamokė. Bent jau būtų turėjusi pamokyti. Parlamentas aiškindavo, kaip ir tardavosi su žmonėmis, kartais net didžiuosiuose mitinguose, dėl būsimų sunkumų; todėl egzistavo abipusis pasitikėjimas, ir jį griauti reikėdavo ypatingų diversinių senojo režimo pastangų. Lietuvos laisvė tebebuvo neabejotina vertybė ir net aukščiausioji, dėl kurios negaila nė gyvybės. Todėl beprasmiai vėlesnieji klausimai, kas ką tada gynė, nes gynėmės kartu ir gynėme laisvę.
Po to atsirado kiti parlamentai, kažkas kalbėdavo, kad rinkėjo vaidmuo pasibaigiąs rinkimų dieną, ir panašiai. Frazės apie tai, kad „kiekvienas tegu dirba savo darbą“, slėpdavo mintį, kad piliečiui bemaž nė nedera rūpintis valstybės reikalais. Jauniems ypač nedera, juos reikia tiesiog atkirsti nuo vadinamojo politikavimo. Bet ir suaugę atseit tegu sau ką nors abejingai dirbinėja, „netrukdydami vairuotojui“, kol vėl bus pakviesti pabalsuoti. Taip ir slydome iki dabartinės pelkės.
Pakeliui buvo prarasta gana paprasta solidarios demokratijos tiesa, nesubrandinta nuostata dėl visų piliečių atsakomybės, kuri būtų labiau paveikusi ir edukacinį darbą. Vietoj to įskiepyta viena ypač nuostolinga klaida. Valdžia pasipūtė kalbėti kaip „valstybė“, ir žmonės, nepatenkinti valdžia, keikdavo valstybę. Iš kažkur dar lindo profesionalūs įkalbinėtojai, neva nepriklausoma Lietuvos valstybė pasirodžiusi daug ko nesugebanti, tiesiog netikusi. Atsiranda ir dabar svetur pasimokiusių jaunų aktyvistų, kurie kviečia nubausti savo valstybę, visai neiti balsuoti. Arba štai skleidžiami šnekalai, kad net svetimųjų valdžia, netgi nelaisvė buvusi geresnė už laisvę.
Tokiame moralinės sumaišties fone senoji pelkė išmeta spalvotų burbulų, kurie žada rojų po 11 arba 111 dienų, o mūsų Adomai ir Ievos tais obuoliukais ir susižavi.
Mėginame susivokti, kodėl tarp anos Sausio 13-osios ir pastarųjų kelerių metų – tokia krintanti visuomenės susipratimo ir dėmesio linija. Gal todėl, kad ir visuomenės tada buvo daugiau. Pilietinė visuomenė, štai apie ką visi kalbame ir dairomės, iš kur ji turėtų atsirasti. Tada ji atėjo ir apgynė savo šalį, savo valstybę. Nebuvo svarstoma, geresnė ji ar blogesnė. Tai mūsų Lietuva, kurią patys ir sudarome, – tokia valstybės tauta, kokia esame; ir turime susimeistravę tokią valstybę, kokios ir nusipelnę. Parlamento kokybę, valdžios kokybę pagerins jaunimas, kai nutars, kad tikrai nori geresnės Lietuvos. Jau šiandien matome tokių viltingesnių ženklų.
Jaunimas nesutinka, kad Lietuvoje per daug studentų, nes jų yra proporcingai dešimtis kartų mažiau negu pažangiose šalyse. Piliečių su aukštuoju mokslu turime vos keliolika procentų, kai Vakarų šalyse – keliasdešimt procentų. Jaunimas nesutinka, kad švietimui, mokslui, ūkio inovacijoms būtų skiriama tik 1% Europos paramos lėšų, reikalauja, kad Lietuvos ateičiai kurti būtų skiriama ir skaidriai skirstoma 10%. Palaikykime tai.
Sausio 13-ąją 13 brolių ir viena sesuo, dauguma visai jauni, žuvo už Lietuvą, galimą, būsimą, viltingai kaskart vis geresnę. Bet ar ji tikrai auga ta kryptimi, ne vien BVP rodikliais? Į tai atsako net mūsų požiūris į drąsuolių patriotų žūties prasmę ir teisingumo reikmę. Iš tiesų ji labai bendra ir visuotinė. Jos, tos reikmės, beveik neturime, jeigu nereikalaujame teisingumo įvairiose srityse ir nesmerkiame, pavyzdžiui, Sausio 13-osios nusikaltėlių globėjų. Kokios čia kalbos apie abstrakčiai „gerus santykius“ su jau nuteisto ir pabėgusio Sausio 13-osios nusikaltėlio globėjais? Jie tūno ne kokiame Saratove, o Maskvoje, kur aukštoji valdžia viską puikiai žino. Juolab žino apie didžiuosius įtariamuosius dėl sunkių nusikaltimų.
Nepamirškime, kad Sausio 13-oji reiškia ne tik žuvusiųjų kraują, bet ir daugybę suluošintųjų, taip pat našlaičių ašaras, žilstančias našles ir be vaikų likusias senas motinas – tiek daug pažeistų, sulaužytų likimų. Atsakinga už agresiją ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus valstybė, tai yra Rusija, turėtų bent kompensacijas sumokėti. Tačiau kam jai mokėti, jeigu Lietuva nė neprašo? O dėl to turėtų skambėti visai aiškus, oficialus reikalavimas. Tačiau vėlgi – kaip tu pareikalausi kad ir paprasto teisingumo, jeigu bijai, kad nusikaltėlių globėjas šiek tiek susierzins? Daraisi nusikaltimo dengimo paklusni dalis, ir viskas. Valdžios žmonės, kuriems teko pareiga ir galia ginti savo piliečių teises, o jie tos pareigos nevykdo, neverti būti valdžioje, ir viskas. Tegu kai kas nors pagalvoja apie tai, nestumdo vieni kitiems. Nejaugi negalėtų susėsti parlamento, Užsienio reikalų ministerijos ir prokuratūros vadovai, kad per kelias dienas sutartų, Prezidentui pritariant, dėl teisinių ir diplomatinių veiksmų plano?
Sausio 13-osios naktį priešo tankai, šarvuočiai spaudė ir traiškė beginklius žmones, kaleno kulkosvaidžiai ir automatai, sproginėjo „paketai“, o gynėjai šaukė užpuolikams į veidą: „Fašistai, ką darot? Fašistai, fašistai!“
Ne vienas dabartinių Seimo politikų, kaip regis, bėgte bėgtų į tą vietą perspėti: „Nereikia tokių žodžių, tik nesupykinkim jautraus kaimyno! Nesvarbu, kad mus šaudo ir užmuša, bet negadinkim santykių! Vartokim diplomatiškesnę kalbą!“ Seimas, jei jis tartų aiškų žodį, galėtų mažinti politinę sąvokų sumaištį, žalingą teisiniam procesui.
Ties tuo verta kiek stabtelėti. Sausio 13-oji tolydžio vadinama tai visai neutraliai – įvykiais, tai iš esmės absurdiškai – perversmu.
Dėl įvykių. Tai toks buvo veidmainiškas Michailo Gorbačiovo klausimas: „Kas ten pas jus įvyko?“ Teko atsakyti, kad ne pas mus „įvyko“, o jūs mums padarėte; tačiau aiškinti tai ištisus 15 metų yra ilgoka. „Perversmas“ – tai lyg pačios Lietuvos kariuomenė (apie ką iš anksto kalbėjo Mykolas Burokevičius) būtų dariusi vidinį perversmą, kai iš tiesų patyrėme žiauriai paprastą Afganistane ir Afrikoje išmėgintą net ne samdinių, o užsienio, agresiją, užsienio valstybės reguliariosios ir specialiosios kariuomenės puolimą. Kas, užuot kalbėjęs apie agresiją, toliau kalba apie perversmą, sąmoningai arba nesąmoningai daro paslaugą agresoriui ir jo teisių bei kaltės tęsėjams.
Visai prastai net šiandien skamba aimanavimai dėl „bejėgės Lietuvos“. Tai būtų valstybė, kurios institucijos tik dėl akių ką nors daro dėl Rusijos atsakomybės ir klausosi lietuviškąjį konformizmą pateisinančių neva „bejėgiškos“ padėties vertinimų. Arogancijos specialistai iš didelio miesto visai patenkinti: lietuviai patys prisipažįsta esą bejėgiai, tai tegul ir užsičiaupia. Tačiau Sausio 13-osios gynėjams nebent Juozas Jarmalavičius aiškino, kad bejėgiai ir verčiau eitų namo. Žmonės nesijautė bejėgiai, ir jie laimėjo, ir paliko mums pareigą niekada nekapituliuoti vadinant save bejėgiais. Ką galėtų vieningai daryti valdžios struktūros, pritariant Prezidentui, jau esu minėjęs.
Paskutinės mintys. Politika yra arba adekvati užduočiai, ori ir galų gale efektyvi, arba svyruojantis darinys, primaišytas baimės ir pataikavimo. Jeigu mūsų politika teisingumo klausimu vis dar nutyli tremtinių skriaudas ir neišspaudžia nė žodžio dėl Rusijos pasisavintų Lietuvos žmonių rublinių indėlių, tai Sausio 13-osios išskirtinumas vis dėlto padėjo įveikti minėtąją silpnybę. Nors kiek, nors iš dalies, bet ledai tarsi pajudėjo. Gal subręs ir Seimo laiškas šiuo klausimu, tiesiog adresuotas Rusijos Dūmai, į kurį jau galima tikėtis atsakymo?
Vakar priimtas pareiškimas gana reikšmingas, bet panašesnis į laišką sau patiems. Gal prabils Lietuvos parlamentas ir dėl žmonių santaupų, vis nešančių palūkanas Rusijos taupomajam bankui, o ne to buvusio „Sberbanko“ apvogtiesiems; gal bent Seimas kreipsis su paprastu pasiūlymu kalbėtis dėl sovietų okupacijos padarytos žalos? Kantrybė laimi, bet kantrybė nėra miegojimas. O niekas nebus labiau įgaliotas kalbėti apie tautos ir piliečių teises negu šalies parlamentas. Jis gynė šias teises prieš 15 metų, tai tegul gina ir vėl. Tikiuosi, kad tai ir kelias įveikti skaudų, per kelias kadencijas įvykusį susvetimėjimą tarp valdžios ir tautos. Atėjo posūkio metas. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju Nepriklausomybės Akto signatarui. Kviečiu kalbėti 1991 metų rugpjūčio 21 dieną poste prie Aukščiausios Tarybos žuvusio kario savanorio Artūro Sakalausko motiną Genovaitę Sakalauskienę. (Plojimai)
G.SAKALAUSKIENĖ. Gerbiamieji, 15 metų mus skiria, kai vardan Tėvynės laisvės buvo pralietas taikių žmonių kraujas. Tada Lietuva nestokojo Laisvės gynėjų. Jie plaukte plaukė į Vilnių iš visų Lietuvos kampelių ir neskaičiavo, ką ir kiek aukoja.
Tai buvo tikri patriotai, ginkluoti tikėjimu ir pasiaukojimu. Jie budėjo ir buvo pasirengę viskam – kovai, mirčiai ir pergalei.
Ar galima ką nors labiau mylėt,
Nei Jie tada mylėjo Lietuvą?
Už meilę tą nereikalaudami nei padėkų, nei atpildo…
Ta meilė Jiems suteikdavo drąsos,
Kai vietoj ginklo spausdavo tik kumštį,
Kada sovietų tankų žlegesys ledu sudrebindavo širdį.
Ta meilė buvo Jų stiprybė ir dvasia.
Ta meilė buvo nenugalima jėga!
Tik ar Tėvynė Jiems atsakė meile ta pačia?
Jie kaip ir tada liko kuklūs. Jie neužėmė aukštų postų, o daugelis taip ir liko neapdovanoti. Prabėgę metai užmaršties dulkėmis pamažu užkloja įvykius, datas, veidus. Žuvusiuosius už Tėvynės laisvę mes privalome prisiminti ir tinkamai įamžinti jų atminimą – tai mūsų šalies istorija. Aš manau, kad mokyklos turėtų atkreipti rimtesnį dėmesį į vaikų patriotinį ugdymą, sudominti jaunimą taip, kad jam rūpėtų ne tik senovės Lietuvos istorija, bet ir netolimos praeities istoriniai įvykiai. Dabar yra nemažai moksleivių, kurie nežino arba nenori žinoti, kas įvyko 1991 metais, kai Lietuva sprendė istorinį klausimą – būti ar nebūti.
Nuvilnijo, tarsi jūros banga nuvilnijo, –
Metai tie – praeitin nuvilnijo,
Kai turėjome rinktis:
Kovoti dėl laisvės ar kęsti vergiją.
Pasirinkome kovą,–
Bet kova be aukų – ne kova.
24 vyrai ir viena mergina –
Tai 1991-aisiais ant laisvės aukuro sudėta auka…
Jie degė meile, buvo nepataisomi optimistai, jie paliko mums… viltį. Dar ir šiandien mums skamba paskutinį kartą jų ištarti žodžiai: „Tik tu, mama, neverk, bus viskas gerai. Aš sugrįšiu“.
Nuo bokšto sausio 13-ąją į namus nesugrįžo: Loreta, Virginijus, Darius, Ignas, Alvydas, Titas, Algimantas, Apolinaras, Vytautas, Rolandas, Vidas, Rimantas, Alvydas.
Nuo gautų žaizdų prie bokšto mirė ir į namus nesugrįžo: Vytautas, Stanislovas.
Sovietų patrulių nušautas į namus nesugrįžo Jonas.
Iš Dieveniškių pasienio posto gegužės 19 d. į namus nesugrįžo Gintaras.
Iš Medininkų muitinės posto liepos 31 d. į namus nesugrįžo: Algirdas, Juozas, Mindaugas, Stanislovas, Antanas, Ričardas, Algimantas.
Iš gynybinio posto Nr.1 prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų rugpjūčio 21 d. į namus nesugrįžo Artūras. Tai buvo paskutinioji XX amžiaus auka, kuria baigėsi kraujo praliejimas dėl Lietuvos laisvės.
Lietuva neteko viso pulko laisvės gynėjų, o mes, tėvai, – savo vaikų. Mes niekada nepamatysime jų besišypsančių veidų, neišgirsime nuoširdaus pasveikinimo, nepajusime jų šilumos. Liko mums vaikų portretai, bet jie šalti ir tyli. Mūsų sugrubusios rankos jau niekada nepriglaus prie širdies svajonėse matytos anūko galvelės. Mes likome kaip tie medžiai – ne tik be lapų, bet ir be šaknų. Mes – merdėjantys stagarai, be atramos ir paramos.
Likimas taip nulėmė, kad Dievas mano sūnų išsaugojo per kruvinąjį sausį, nors Artūras labai aktyviai dalyvavo įvykiuose, jis budėjo Sitkūnuose, Juragiuose, Kaune, Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų durų kartu su kitais gynėjais atlaikė jedinstvininkų puolimą, prisidėjo statant Aukščiausiosios Tarybos rūmų barikadas. Jis žuvo daug vėliau – besibaigiant pučui. Labai sunkiai išgyvenome jo netektį. Bet jeigu ir vėl Nepriklausomybei iškiltų pavojus, mano visa šeima papildytų laisvės gynėjų gretas. Aš, kaip ir mano sūnus, esu nepataisoma optimistė ir tikiu, kad Lietuva jau niekada nesugrįš į didžiojo kaimyno glėbį.
Brangioji mano Lietuva,
Šiandieną neslegia Tavęs vergovės pančiai,
Sutrūko jie aplaistyti mūsų vaikų krauju.
Esi laisva, nors ir patyrus didžią kančią,
Tik nepasuk atgal, tik eiki drąsiai
Nepriklausomybės ir tiesos keliu, –
To aš mūs žuvusių vaikų vardu Tave meldžiu. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame savanorio mamai Genovaitei Sakalauskienei.
Kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomybės Akto signatarą, Europos Parlamento narį Justą Paleckį.
J.PALECKIS. Ekscelencijos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, gerbiamieji signatarai, Seimo nariai ir svečiai, brangūs Sausio 13-ąją žuvusiųjų giminės, artimieji bei visi tų tragiškų įvykių dalyviai ir liudininkai!
Tai, kas įvyko prieš penkiolika metų čia, parlamente, jo prieigose ir visai netoliese, sudrebino pasaulį ir keitė jį. Jonas Paulius II sakė: „Atminkite, kad kiekvienas žmogus yra brangesnis už viso pasaulio auksą“. 14 gyvybių užgeso tą naktį, šimtai buvo suluošinti. Visi gyvieji amžinai būsime skolinti jiems.
Didelė dalis esančių šioje salėje patys patyrė tą tragišką Sausio 13-osios dienos vyksmą, ir nakties pirmiausia. Matyt, tą naktį klausė savęs: keliolika jau žuvo, ar jau ir mano eilė? Kaip ginsimės plikomis rankomis, o svarbiausia – kas laukia Lietuvos? Nejaugi vėl, kai jau įkvėpėme laisvės, būsime nublokšti atgal, nejaugi galas pertvarkai, pakeitusiai mūsų gyvenimą, visą pasaulį?
Žvelgdamas iš šios tribūnos, tarsi ir vėl regiu šioje salėje anų dienų kolegas, Aukščiausiosios Tarybos deputatus, karščiuojančiomis nuo nemigos ir įtampos akimis, besimatuojančius dujokaukes. Skamba nerimastingos kalbos, kabinetuose kaista telefonų laidai, gauname įvairiausias žinias, laukiame puolimo. Pro langus matome gausybę žmonių, stiebiasi barikados. Visi, kas praleidome tą lemtingą naktį šiuose rūmuose, deputatai, žurnalistai, gynėjai, visi visi esame pažymėti ypatingu ženklu, kurio neatstos jokie ordinai ar medaliai. Kartu su tais žmonėmis, kurie gyva siena apjuosė parlamentą, kurie dar anksčiau suskubo prie Spaudos rūmų, televizijos pastato ir bokšto. Žeidžiančiai, manau, skamba balsai, mėginantys supriešinti budėjusius šiame pastate, kuris bet kurią minutę galėjo virsti liepsnojančiu fakelu, su tais, kurie budėjo lauke.
Kodėl laimėjome kovoje už laisvę? Todėl, kad ryžtingai siekėme atkurti istorinį teisingumą, todėl, kad šimtai tūkstančių širdžių plakė vienu ritmu. Todėl, kad ėjome Mahatmos Gandžio pramintu taikaus pasipriešinimo keliu. Ir mus palaikė. Atsargiau – Europos Bendrija, ryžtingiau – Jungtinės Valstijos. Labai daug ką lėmė, reikia pripažinti, demokratinės permainos, kurias Maskvoje pradėjo Michailas Gorbačiovas. Mums žengti į priekį padėjo trijų Baltijos sesių solidarumas, demokratinių jėgų palaikymas Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitose šalyse. Vertėtų prisiminti, kad didžiausias Maskvos istorijos mitingas įvyko po Sausio 13-osios tragedijos. Į gatves išėjo 300 tūkstančių rusų, tą dieną tapusių Lietuvos draugais, pasiryžusiais paremti mūsų siekius ir mus supratusį Borisą Jelciną.
Lietuvai Sausio 13-oji buvo lemiamas proveržis į laisvę. Irstančio komunistinio bloko mastu tai buvo lemtingas TSKP kietakakčių pralaimėjimas. Nepavykus smūgiui Lietuvoje, po 8 mėnesių jie surengė pučą Maskvoje, bet ir ten jų laukė žlugimas. Tūkstančiai maskviečių Vilniaus pavyzdžiu gyva grandine apsupo Maskvos Baltuosius rūmus ir jų pučistai vėl šturmuoti nesiryžo.
15 metų – per trumpas laiko tarpas, kad būtų atskleistos visos tos nakties bei ją supančių datų paslaptys, kad būtų išsklaidyti jau susikūrę ar sukurti mitai. Visiškai nesuprantama, kaip ir kodėl vienas pagrindinių SSRS agresijos prieš Lietuvą organizatorių, atsidūręs nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos rankose, išsprūdo iš jų.
Verta atvirai pasakyti ir apie atmosferą šiuose apgultuose rūmuose. Ji buvo ne visada tokia, kaip vaizduojama istorijos vadovėliuose. Ir tą tamsią nakties valandą, kai labiau už viską reikėjo susitelkimo, pasitikėjimo, čia šmėkščiojo nepagrįsto įtarumo ir neapykantos dvasios. Šiandien kiekvienas, o ypač budėjęs tą lemtingą naktį, gali paklausti, ar pasiteisino kritusiųjų auka? Taip. Bet ar mes, išlikę gyvi, viską padarėme, kad žuvusieji sausio 13-ąją didžiuotųsi šiandienine Lietuva? Taip, pažengta toli. Esame dviejų galingiausių tarptautinių sąjungų nariai, apie ką tuomet galėjome tik pasvajoti. Tačiau Lietuva – dar ne ta valstybė, kokią ją norėtų matyti dauguma mūsų piliečių.
Naivu ir neteisinga perkėlinėti vienos istorinės epochos sąlygas į visiškai kitą. Šiandien nėra grėsmės, kad kas nors užpultų Seimo ar Televizijos pastatus, šiandienos pavojai kiti. Vis dėlto neretas paklaustų, ar dabartiniai tautos išrinktieji taip pat elgtųsi mirtino pavojaus akivaizdoje? Dar svarbiau, ar atsirastų tūkstančių tūkstančiai, kurie juos užstotų savo krūtine? Viliuosi, kad taip. Juk tada, stodami mūru prie parlamento, žmonės gynė ne vieną ar kitą deputatą, jie gynė save, o tai reiškia Lietuvą.
„Geležinis“ kancleris Otto von Bismarkas yra sakęs: „Kai išgirsti Dievo žingsnius šiame pasaulyje, reikia būti viskam pasirengusiam“. Visas pasaulis girdėjo tuos žingsnius, kai laisvė ir teisingumas žengė per Lietuvą. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju Europos Parlamento nariui Justui Paleckiui. Kviečiu kalbėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį rašytoją Vytautą Bubnį.
V.BUBNYS. Gerbiamieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai! Šiandien, Laisvės gynėjų dieną, norėčiau paklausti save ir savo bendrapiliečius, ar vis dar esame tokie pat drąsūs, vieningi, kaip atmintiną Sausio 13-ąją? Ar esame pasiryžę stoti prieš grėsmę? Ir kas ji šiandien, toji grėsmė? Ar ji tik išorėje? Gal ji slapstosi pačioje mūsų valstybėje, dėl kurios laisvės buvo pralietas kraujas? Ar atpažįstame ją, grobuoniškai ir ciniškai besivaipančią valdžios institucijose, ar nutveriame ją, įsibrovusią į mūsų irstančias šeimas, gal ji užvaldė net mūsų širdis, kad pirmaujame savižudžių skaičiumi? Gal tas daugiaveidis priešas slapstosi autostradose ir keliuose, kur tik per vienerius metus žūsta apie tūkstantį ir suluošinama per 7 tūkstančius Lietuvos žmonių?
Tad ir noriu prabilti apie mūsų valstybei ir mūsų tautai iškilusią grėsmę, apie kurią esą kalbėti nemadinga, kuri lyg kokia gėdinga liga apeinama politikų ir politologų diskusijose. Kalbant apie galimus pavojus, minimi dujų vamzdžiai, neužbaigta formuoti energetinė sistema, pinigų, o gal net ir Kremliaus veikiama žiniasklaida, su įtarumu dairomasi į neprognozuojamus kaimynus. Žinoma, tai iššūkiai Lietuvai, bet visa tai – išorės grėsmės.
Praeitą vasarą Televizijos bokšto kiemelyje buvo iškilmingai atidengta skulptūra, įprasminanti čia žuvusiųjų ir visų laisvės kovotojų atminimą. Mergaitė, stovinti ant varpo, pakėlusi rankas į dangų, simbolizuoja viltį, kad mes, atgavę laisvę, visa savo esybe stiebsimės į šviesą. Ant varpo užrašyti žodžiai: tiesa, darna, dora, ramybė, meilė. Tai – pamatinės žmogiškosios vertybės. Pamynę jas, mes prarandame ir laisvę. Nužmogėjimas – štai mūsų dabarties didžiausias priešas. Godumas, neapykanta, pavydas, neatjauta, kerštas, suvešėję širdyse, skatina rietenas ne tik šeimose, bet ir politinėse partijose, kuria klanus ir jų tarpusavio karus, gimdo socialinę nelygybę. Visa tai savo ruožtu sėja nevilties, apatijos, pasyvumo bacilas. Visuomenė pavargo nuo nesibaigiančių reformų, žmonės ilgisi stabilumo ir saugumo. Valstybė turėtų būti mūsų laisvės garantas, bet mes visi jaučiame valstybinio mąstymo krizę.
Pernai pristatant savo romaną „Tas ryto laukimas“ man teko susitikti su laisvės gynėjais pačiame Televizijos bokšte. Daugelis jų romane tarsi atpažino save tomis grėsmės akimirkomis. Romano herojus, sunkiai sužeistas prie bokšto, prisimena savo senelį, knygnešį, gynusį Kražių bažnyčią, ir savo tėvą, ištremtą į Sibirą. S nagaikami, – šaukė Kražių skerdynėse pavergėjai. S avtomatami, – šaukė po karo okupantas, s tankami, – dar taip neseniai puolė omonininkai taikius laisvės gynėjus.
Tokia laisvės istorija. Tačiau istoriją mes rašome ir šiandien. Todėl ir grėsmę turime įvardyti šiandien. Turime paklausti save, koks priešas iš tėvynės veja jaunąją kartą, išsimokslinusią, diplomuotą, kad Airijoje, Anglijoje ir kitose šalyse ji dirbtų pripuolamus darbus? Jie išvažiuoja, vargu ar dauguma sugrįš. Tikroji blogybė ne ta, kad išvažiuoja. Demokratija mums davė galimybę keliauti, kur kas nori. Blogybė ta, kodėl mūsų laisvos valstybės piliečiai išvažiuoja? Pažįstu daugelį jaunų žmonių, kurie į tai atsako: korupcija, jau tapusi sistema, išvešėjusi biurokratija, atlyginimai vokeliuose, todėl ir jokių socialinių garantijų ateityje, subujojusi demokratija, valdininkų nebaudžiamumas ir valdžios cinizmas, brangus mokslas, dar brangesnė sveikatos apsauga ir daugelis kitų blogybių, kurios kerta kaip rimbas.
Ir vėlgi visų jų šaknys – paminta tiesa, dora, sąžinė, garbė. Apie kokią moralę galima kalbėti, kai partijos lyderis, sostinės meras, Prezidento paragintas atsistatydinti, pareiškia, kad šiandien kelti aukštus moralumo standartus yra (cituoju) „destabilizuojantis faktorius mūsų politikoje“.
Taigi pusė milijono išvažiavusiųjų. Dauguma jauni, darbingi. O ir pusė mūsų tėvynainių pagal apklausas esą jaučia nostalgiją sovietiniams laikams. Tačiau aš manau, kad po šia nelinksma statistika slepiasi tik protestas. Juk dažnas senesnės kartos žmogus balsuoja ne už, bet prieš. Politikams reikėtų įsidėmėti šį lietuvišką fenomeną. Trečdalis Lietuvos gyventojų – pensininkai, ir jie apklausose taip teigia gal tik todėl, kad dabartis neatliepia jų lūkesčių, kad senas žmogus nesaugus ne tik atokiame vienkiemyje, bet ir jaučiasi skurdžios pensijos nuvertintas, antrarūšis – jam neprieinama knyga, teatras, koncertų salės, o iš televizijos ekranų brukama vulgari masinė kultūra.
Esu giliai įsitikinęs, kad jei vėl kas nors kėsintųsi į mūsų laisvę, visi šie žmonės nedvejodami eitų jos ginti. Jie nesiilgi blogio ir melo imperijos, jie tik pasyviai protestuoja prieš dabartį. Visuomenės pasyvumas – taip pat vienas iš mūsų vidinių priešų. Kol visuomenė nesusiburs į bendrijas, kol tvirtai nepareikš savo pilietinės drąsos ir valios, su vidiniu priešu taip lengvai nesusidorosime.
Pagrindinė tautinio atgimimo varomoji jėga ir didžiausias Sąjūdžio tikslas buvo ne tik atgauti laisvę, bet ir išlikti, išsaugoti savo tapatybę. Noriu tikėti, kad gims naujas sąjūdis, kuris suburs brandžią pilietinę visuomenę. Esu optimistas, o apie vidinį mūsų priešą kalbu tik todėl, kad mes stotume prieš jį akis į akį, kaip stojome prieš tankus, kad neleistume jam užgožti mūsų žmogiškųjų vertybių, kad neleistume temdyti mūsų dvasios šviesos. Ir kad kiekvienas iš mūsų paklaustume: o ką aš pats padariau, kad tiesa ir šviesa mūs žingsnius lydėtų? Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame rašytojui Vytautui Bubniui. Toliau kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras Egidijus Jarašiūnas.
E.JARAŠIŪNAS. Gerbiamieji tautiečiai, svečiai! Valstybiškai organizuotos tautos gyvenime tarp daugybės kasdienių dalykų yra ir didžių akimirkų. Šios akimirkos dažniausiai būna tautos gyvenime lūžio taškai. Tokiu metu priimtas sprendimas ilgam nulemia visuomenės ateitį.
Sausio 13-oji – neabejotinai vienas tokių taškų. Laisvės ir prievartos priešprieša, sąmoningas pasirinkimas stovėti iki galo, atsitrauk, pripažinsi, kad buka jėga reiškia viską, ir rezultatas: atstovėjai, prasideda grandininė reakcija, baisi šios reakcijos jėga. Nuo tokios jėgos griūva imperijos. Nepaneigiama gyvenimo tiesa – be pasiaukojimo nieko didelio nėra padaroma. Politinės bendruomenės, valstybiškai organizuotos bendruomenės yra kuriamos pasiaukojimu. Pasiaukojimas tampa ir matu vėlesniems tos bendruomenės narių veiksmams. Ypatingą prasmę jis įgauna, jei pradėti darbai tęsiami.
Girdime visokiausius dabartinio gyvenimo vertinimus. Jų optimizmas ir pesimizmas dažniausiai priklauso nuo vertintojo politinės orientacijos ir nuo to, kokia jėga tuo metu yra valdžioje. Tikrovei reikalingas objektyvus vertinimo matas. Matas, kuris ne tik parodytų šių dienų įvykių turinį, bet ir atskleistų jų prasmę visuomenės raidos požiūriu. Matas, kuris leistų įvertinti prieštaringiausias tendencijas.
Dvilypumas neišvengiamas. Kalbame apie sukurtą valstybės įsteigtų institucijų sistemą, rinkos ūkį, pasirinkimo laisvę, narystę garbinguose Europos klubuose, pagaliau ir palyginimai su kaimynų sėkmėmis ir nesėkmėmis ne visados yra mūsų nenaudai. Kita vertus, lygiai tiek pat teisingos pastabos apie demokratinių institutų nebrandumą, socialinio solidarumo stoką, nuolatinius bandymus pralobti visuomenės sąskaita, neretą valdžion iškilusį cinizmą ir abejingumą. Tai irgi tiesa. Ne viena visuomenės problema palikta savieigai. Turi matyti ir viena, ir kita.
Kokia visų šių aspektų reikšmė ateičiai, kiek pajėgi mūsų visuomenė įveikti nuolat iškylančius iššūkius? Kurie šių aspektų jungia ir skiria žmones?
Tikrovėje dideli ir menki dalykai visada yra greta. Skirtingais laikotarpiais jie regimi nevienodai. Turim mus visus siejančią bendrą tautos patirtį, susitelkimo ir pasiaukojimo pavyzdžių. Jie jungia mus į vieną visumą, stiprina norą gyventi kartu ir kurti bendrą ateitį. Kita vertus, šalia yra atviras egoizmas, elementarių tiesų nesupratimas. Blogiausia, kad ne vienam tautos vyrui būna neaišku, kai užduodi klausimą, kokios valstybės pilietis tu buvai prieš 20 metų, atsakyti į jį.
Tautą jungia ir šalies Konstitucija, priimta Tautos referendumu, įtvirtinanti asmens teisių prioritetą, valdžios ribojimą ir kontrolę. Konstitucija, numatanti teisinius iškylančių problemų sprendimo būdus. Ačiū Dievui, ne kartą ji padėjo rasti teisingus atsakymus, išspręsti valstybėje iškilusias krizes, užkirsti kelią norams privačius ar grupinius interesus įtvirtinti teisine forma. Kita vertus, mes regime neretai ir dangstymąsi konstitucine retorika, siekimus iškreipti konstitucinių vertybių prasmę ir turinį. Nesuvokimas ar nenoras suprasti, kad esant konstitucinei demokratijai Konstitucija yra tiek teisės, tiek politikos vertinimo kriterijus. Nėra ir negali būti pateisinama Konstitucijai prieštaraujanti įstatymų leidyba, teisės vykdymas, teisingumo įgyvendinimas. Konstituciniais imperatyvais yra susaistytos visos valdžios: Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai. Negali būti ir nėra tokio politinio tikslingumo, kuris kirstųsi su Konstitucija. Tai sakantis ar darantis turėtų būti paprasčiausiai diskvalifikuotas, netgi jei jam patikėtos aukščiausios pareigos.
Mus jungia ir atsakingas bendrų reikalų tvarkymas, skiria aplinkybė, kad žmonės, atsidūrę valdžioje, linkę pamiršti, kad valdžia patikėta tik laikinai, kad visi anksčiau ar vėliau bus tik paprasti piliečiai. Asmeninė atsakomybė ir socialinis solidarumas – du visuomenės darnos pagrindai. Per 15 metų girdėta visokių kalbų, kokia turi būti visuomenė, kaip mes ugdysime vidurinįjį sluoksnį. Deja, daug kas palikta savieigai.
Tai, kas tiko XX amžiaus pradžiai, yra pasenęs dalykas XXI amžiaus pradžiai. Visuomenė nuolat keičiasi. Tiesa, ir prieš pusantro dešimtmečio, ir dabar visokių žmonių sutiksime – išmintingų ir nelabai, sąžiningų ir nelabai, darbščių ir nelabai, bet tarpusavio santykiai kiek kitoniški, kitoks visuomenės susisluoksniavimas, kitokie lyderiai, kitoks tonusas tautos. Kartais kyla abejonė, ar nepasikeitė tautos atrama. Buvo laikas, kai tokia atrama visi laikė Justino Marcinkevičiaus poeziją, buvo laikas, kai tokia atrama visi laikė Sąjūdžio mitinguose pasakytą tiesą. Nemanau, kad dabartis gyva vien televiziniu realybės šou dalyvių ar nežinia iš kur atsiradusių ar kažin kokiu būdu… susikrovusių veikėjų postringavimais apie gyvenimo tiesas. Žinome, matome norą greitai ir bet kokiu būdu „užsikalti“ kuo daugiau pinigų, matome ir bandymus į gerovę lipti per kitų galvas. Tai kasdienybės ženklai.
Tačiau už kasdienybės yra ir giluminiai dalykai. Tai, kad yra aiškiausias įrodymas – kas kokiais nors 1980 metais būtų pasakęs, kad iš esamos Lietuvos žmonių kartos dauguma jų taps Lietuvos laisvės gynėjais? Karta, gimusi po karo, buvo iš esmės laikoma nurašyta karta, sovietine karta. Pasirodo, kasdienybė kartais slepia didesnius dalykus, tik tie dalykai išryškėja tam tikrais momentais. Yra susitelkimo, yra ir susiskaldymo metai. Tik kiekvienu atveju reikėtų matyti ne vien paviršutinius dalykus.
Regis, šių dienų gyvenimo požymiai leidžia teigti, kad esame vieno visuomenės ciklo pabaigoje. Tie darbai, kurie buvo laikomi didžiausiais valstybiškai organizuotos visuomenės darbais, tarsi yra padaryti. Įgyvendintos narystės idėjos, nepriklausomybė įtvirtinta. Bet tai ne istorijos pabaiga. Pasirinksime ateity bendros Europos linijos laikymąsi, būsime sąžiningi bendro plano vykdytojai ar bandysime sau formuluoti truputį didesnius uždavinius, kurių įgyvendinimas išskirtų mūsų visuomenę, leistų ja didžiuotis? Taip, gražu, kad lietuvis pasaulyje laikomas geru vairuotoju, geru statybos darbininku, bet yra tautos, kurių atstovų niekas nesieja nei su darbu statybose, nei su automobilio vairavimu. Turime į ką orientuotis.
Visuomenės raidos ciklo pabaigą atspindi ir tam tikra idėjų krizė. Visuomenė per 15 metų pasikeitė. Problemoms spręsti senų formulių kartojimo nebepakanka. Tai aiškiai rodo minties negalią. Iš čia – tradicinės politikos mažakraujystė, politikų ir žmonių nesusikalbėjimas. Kai nėra tikrų idėjų, ateina populizmo metas. Tai irgi vienas visuomenės permainų simptomų. Kuo ilgiau nebus tikrų idėjų, tuo didesnė tikimybė, kad bus peršama idėjų imitacija. Ir ne populizmas stiprus, silpna tradicinė politika.
Tautos patirtis rodo: kiekvienas jos raidos etapas sėkmingas, jei visus vienija tam tikras tikslas, nacionalinė idėja. Tokia idėja, kokia buvo įtvirtinti nepriklausomybę, įtvirtinti šalies saugumą. Kai nėra idėjų, yra išsiblaškymas. Ateitis bręsta praeities ir dabarties darbuose. Man regis, pirmiausia turime padaryti tai, kam vis dar nebuvo randama laiko, resursų, kas laikyta antraeiliu dalyku. Tai tautos lavinimas. Išlavintas ir išsilavinęs žmogus pats sprendžia savo problemas. Neišsilavinusiam visada reikia pagalbos, patarėjo, jį nesunkiai galima nukreipti į vieną ar kitą pusę.
Informacijos amžiaus laimėjimai, naujos technologijos, modernus žmogiškųjų santykių konstravimas yra įveikiamas tik išsilavinusiai visuomenei. Bet kokia kita visuomenė gali tik kalbėti apie tokius uždavinius, bet jų niekada neišspręs. Viena generacija, vienai generacijai teko uždavinys vytis, įveikti atsilikimą, mokytis konstitucinės demokratijos. Metas žengti toliau. Turime sukurti lavinimui ir lavinimuisi palankiausią aplinką. Lygios galimybės mokytis visiems, kokybiškas visų mokymas, bet ne žodžiais, ne rezoliucijomis, turi būti sąmoninga politika. Politika, nukreipta į žinių kokybę, politika, paremta realiomis lėšomis. Reikalinga smegenų, o ne raumenų ugdymo programa. Programa, kuri leistų visiems didžiuotis, kad tu priklausai šiai visuomenei. Tai pati tikriausia, didžiausia patriotizmo ugdymo mokykla.
Iššūkius įveikia tik gyvybinga visuomenė, kai jos priekyje yra turintys idėjų ir galintys joms įgyvendinti telkti žmones. Aišku, ne idėjos, žmonės daro didelius darbus, tačiau visada pasiaukojantys ir vedami idėjos. Sausio 13-osios Laisvės gynėjai – aiškiausias to pavyzdys. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū Nepriklausomybės Akto signatarui E.Jarašiūnui. Daugelyje kalbų skambėjo jaunosios kartos vardas, ir mūsų kalbas pabaigs Vilniaus Baltupių vidurinės mokyklos 10 klasės moksleivis, Lietuvos moksleivių parlamento narys Kęstutis Tracevičius. Prašom.
K.TRACEVIČIUS. Gerbiamieji posėdžio dalyviai ir svečiai, praėjo 15 metų nuo tos dienos, kai beginkliai Lietuvos žmonės stojo prieš sovietinius tankus, kad iškovotų laisvę, kuria didžiuojamės. Mes tik iš istorijos vadovėlių ar tėvų pasakojimų žinome apie sovietinės okupacijos laikus, laisvę suvokiame kitaip nei 1991 metų sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto, parlamento budėję žmonės. Mano laisvė – tai apginta pasirinkimo galimybė mokytis ir pažinti keliaujant, galimybė reikšti idėjas ir jas įgyvendinti. Galų gale tiesiog gyventi demokratiškai. Nors ir nestovėjau 1991 m. sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos, nors ir neužkūriau laužų ir dar negiedojau prie jų Tautiškos giesmės, bet tai nereiškia, kad nesu vertas kalbėti Lietuvai arba kad neturiu teisės to daryti. Juk žinau, kad žmonių ryžto, meilės tėvynei ir jų vienybės dėka aš gimiau jau laisvoje šalyje.
Patriotai esame tada, kai yra kuo didžiuotis. Aš drąsiai nešu Lietuvos vėliavą ir didžiuodamasis skanduoju LIE-TU-VA, kai mūsų šalies sportininkai nušluosto nosis kitiems varžovams įvairiose rungtynėse, čempionatuose ar konkursuose. Taip pat savo laisvę sieju su atsakomybe. Būdamas Lietuvos mokinių parlamento narys, drąsiai kuriu savo aplinką ir darau įtaką savo šalies plėtrai. Būdamas šioje organizacijoje, suvokiu, kad laivė siejama su atsakomybės jausmu, suvokiu tai, kad kiekvienas iš mūsų gali ir privalo padaryti kažką gera visuomenės labui, kad kiekvienas ateitimi tikintis žmogus gali kurti pats.
Ką padarai naudinga Tėvynei – tai padarai ir sau.
Taip, nors ir neišgyvenau sausio 13-osios dienos įvykių, juos gerai žinau iš tėvų, senelių pasakojimų ir istorijos pamokų. Tankų traiškomų žmonių dokumentinius vaizdus, kurie primena siaubo filmą, žuvusiųjų nuotraukas kasmet matau mokykloje sausio 13-ąją rodomuose filmuose. Natūralu, kad aš sausio 13-ąją įsivaizduoju visai kitaip negu žmonės, atsimenantys dramatiškų dienų įvykius ar juose dalyvavę.
Aš nepažįstu to skausmo, kurį 1991 m. sausį išgyveno tikrai drąsūs ir pagarbos verti žmonės. Tačiau aš suvokiu ir kviečiu suklusti savo bendraamžius visoje Lietuvoje, kad laisvė – didžiausia tautos vertybė. Tai –tarsi raktas, leidžiantis tautai išlikti savitai, leidžiantis puoselėti savo kultūrą ir papročius, gerbti mūsų istoriją, kurti grožį mūsų tautos vardu. Todėl šiems didvyriams sakau nuoširdų ačiū už tai, kad gyvenu apgintoje, laisvoje Lietuvoje. Ačiū už tai, kad mano tėvų karta savo rankomis pradėjo kurti MŪSŲ Lietuvą. Ačiū už tai, kad jie nepabijojo stoti į taikią kovą už VISŲ mūsų tėvynę.
Galvodamas apie savo ateitį, noriu, kad jų kova nenueitų veltui. Nes laisvė – tai nėra teisė demokratiškai išsirinkti savo valstybės vadovus ar parduotuvėje visuomet rasti reikiamą prekę. Laisvė – tai idėja, tai dvasinė būsena, juntama širdyje, plakanti tūkstančiuose širdžių. Laisvė turi būti suvokiama ir nuolatos sąmoningai puoselėjama. Taip, kiekvienas iš mūsų laisvę turi pajusti gyvendamas visavertį gyvenimą. Aš tikiuosi, jog tokių dienų kaip sausio 13-oji pagarbus minėjimas padės suvokti laisvės svarbą.
Nekalbėsiu apie tai, kaip aš myliu Lietuvą, nes mylėti reikia ne žodžiais, o darbais. Savo kalbą norėčiau baigti tokia trumpa istorija. Šalį užpuolė priešai. Visi šalies gyventojai išėjo ginti tėvynės, o vienas žmogelis liko savo namuose. Praeidami visi klausia žmogelio: „O ko tu neiti ginti tėvynės?“ Jis atsakė: „O kas mylės tėvynę?“ Ačiū.
M.STROLYS. Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, dėkoju visiems dalyvavusiems, kalbėjusiems. Kviečiu aktyviai dalyvauti šios dienos renginiuose ir rytdienos renginyje. Skelbiu iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigtą.
* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LDF – Liberalų demokratų frakcija; LF – Liberalų frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; NSF – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija; TSF – Tėvynės sąjungos frakcija; VLF – Valstiečių liaudininkų frakcija.