Dvidešimtasis (99) nenumatytas posėdis
2005 m. spalio 20 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Č.JURŠĖNAS

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Labas rytas, mielieji kolegos. Pradedame spalio 20 d., ketvirtadienio, neeilinį plenarinį posėdį. Jūs matote, kad mūsų šios dienos darbotvarkėje iki pietų, iki Vyriausybės valandos, yra numatyta diskusija svarbiausiais Europos Sąjungos darbotvarkės klausimais. Jeigu jūs sutiktumėte, mes šitą dalį dabar įvykdytume, o vėliau jau galėtume pasitarti dėl kitų vakarinio posėdžio darbotvarkės darbų. Ar sutiktumėte su tokia mūsų šiandienos posėdžio tvarka? E.Klumbys. Prašau.

E.KLUMBYS (LDF*). Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji kolegos, aš kalbu Liberaldemokratų frakcijos vardu dėl vedimo tvarkos. Nesuprantama iš viso, koks šiandien posėdis. Rašoma, kad tai yra neeilinis plenarinis posėdis, Seimo statutas tokių nenumato. Tai vienas dalykas. Seimo statutas numato tik nenumatytus Seimo posėdžius.

Antras dalykas, šios dienos posėdžių darbotvarkė buvo patvirtinta praeitą savaitę kaip mūsų eilinių posėdžių darbotvarkė. Ir nesuprantama, kaip eilinis mūsų patvirtintas posėdis tapo neeiliniu posėdžiu. Tai viena. Antra, 99 straipsnis sako, kad apie nenumatytą Seimo posėdžio rengimą yra pranešama visuomenės informacijos priemonėse likus ne mažiau kaip 6 val. iki posėdžio pradžios arba eilinio Seimo posėdžio metu. Nei to, nei to nebuvo. Todėl aš teigiu, kad šitas posėdis yra sukviestas neteisėtai, ir jeigu jis vyks, mes kreipsimės į Etikos ir procedūrų komisiją, kad tai būtų patvirtinta.

PIRMININKAS. Labai gaila, kad tenka aiškinti Seimo nariui Statutą, bet aš priverstas tai padaryti. Statuto 99 straipsnis kalba apie nenumatytus Seimo posėdžius. Tai yra neeiliniai, nenumatyti, turintys tą pačią reikšmę ir tą pačią sąvoką, posėdžiai. Šitų posėdžių darbotvarkę, kaip ir numatyta 99 straipsnyje, pateikia iniciatoriai. Valdyba yra šio posėdžio iniciatorė. Vakar valdybos posėdyje priimtas nutarimas sušaukti neeilinį (nenumatytą) posėdį, apie tai buvo pranešta visiems ir išdalyta posėdžio darbotvarkė, taip pat pranešta apie posėdžio laiką. Be to, čia dar man sufleruoja, ir antradienį posėdžio metu taip pat buvo apie tai pasakyta.

Dėl biudžeto. (Balsai salėje) Ar aš galiu užbaigti? Dėl biudžeto. Statuto 172 straipsnio 5 dalis sako, kad pradėjus nagrinėti biudžeto projektą komitetuose ir frakcijose eiliniai Seimo plenariniai posėdžiai nerengiami. Vadinasi, per 15 dienų gali būti sušauktas tik neeilinis Seimo posėdis, tai ir buvo padaryta šiandien, priėmus valdyboje sprendimą. V.Žiemelis. Prašau.

V.ŽIEMELIS (TSF). Ačiū, gerbiamasis Seimo Pirmininke. Aš norėčiau pareikšti keletą pastabų dėl šio posėdžio organizavimo. Drįstu atkreipti dėmesį, kad mūsų Seimas, kuris dirbo jau ištisus metus, faktiškai neturi abipusio ryšio su mūsų išrinktais europarlamentarais. Ir šiandien organizuojama diskusija šiais klausimais yra prastai organizuota, nes europarlamentarams pranešta prieš dvi dienas. O jie planuoja savo darbotvarkę ne dviem dienom į priekį. Aš siūlyčiau kur kas geriau organizuoti tokių klausimų svarstymą mūsų Seime, be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad vienas klausimas, kuris formuluojamas šioje darbotvarkėje taip: „Žvilgsnis iš Europos Parlamento“, tikrai netiktų šiai darbotvarkei. Turime kur kas glaudžiau bendradarbiauti su mūsų europarlamentarais.

PIRMININKAS. Šitą pastabą mes priimame, atsižvelgsime. Dar, atsakydamas į E.Klumbio pareikštą priekaištą, noriu pacituoti vieną iš antradienio posėdžio darbotvarkės teiginių. Posėdžio pirmininkas praneša, kad visi darbotvarkės klausimai apsvarstyti ir (cituoju): „Noriu įspėti visus, kad ketvirtadienį numatytas neeilinis Seimo posėdis, jo pradžia – 10.00 valanda. Taigi prašom neužmiršti, ketvirtadienį – neeilinis Seimo posėdis“. A.Kašėta. Prašau.

A.KAŠĖTA (LCF). Gerbiamasis Pirmininke, aš siūlyčiau išbraukti iš popietinės darbotvarkės klausimą dėl „Mažeikių naftos“. Vyriausybė prieš keletą dienų priėmė sprendimą, kuriuo pasirinko konkrečią kompaniją, su kuria turi pradėti derybas, ir, mano įsitikinimu, pažeidė šiuo metu galiojantį „Mažeikių naftos“ reorganizavimo įstatymą, pagal kurį Vyriausybė negali vienašališkai priimti tokių sprendimų, kol Seimas nepadaro atitinkamų pataisų. Man atrodo, kad Seimas turėtų įvertinti antikonstitucinį sprendimą, kai išties pažeidžiamas valdžių pasidalijimo principas, įstatymo viršenybės principas, ir atidėti tą klausimą, kol gausime Seimo Teisės departamento išvadą dėl tokio Vyriausybės sprendimo teisėtumo ir kol premjeras paaiškins, kokiais motyvais, kokiais įstatymais vadovaudamasi Vyriausybė priėmė tą sprendimą. Būtų pasiūlymas išbraukti iš darbotvarkės.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar jūs sutiktumėte dėl šito pasiūlymo balsuoti po diskusijos, nes yra susirinkę…

A.KAŠĖTA. Sutinkame.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar noriu pranešti: jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus.

M.STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

Seimo diskusija svarbiausiais Europos Sąjungos darbotvarkės klausimais

PIRMININKAS. Skelbiu diskusiją pradėtą. Jūs turite diskusijos tvarkaraštį, kas yra pasirengęs kalbėti. Taip pat primenu, kad po numatytų pranešėjų kalbų laukiame Seimo narių klausimų, kalbų, aktyvaus dalyvavimo diskusijoje. Yra pareiškę norą kalbėti frakcijos vardu atskiri Seimo nariai, todėl kviečiu dar kartą visus norinčius kalbėti registruotis Sekretoriate ir jums bus suteiktas žodis. Dabar įžanginis žodis. Perduodu trumpam pirmininkavimą Č.Juršėnui.

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF). Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamieji svečiai, mielieji kolegos Seimo nariai, dabar kalbės Seimo Pirmininkas A.Paulauskas. Prašom.

A.PAULAUSKAS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, noriu pasveikinti jus visus, šiandien susirinkusius Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salėje padiskutuoti aktualiausiais šiandienos Europos Sąjungos klausimais – aptarti kylančius iššūkius, apmąstyti tai, kas jau pasiekta. Pasiekimų, turime pripažinti, yra.

Vos prieš dvi savaites pradėtos Europos Sąjungos narystės derybos su Turkija bei Kroatija.

Turkija jau seniai eina ilgu suartėjimo su Europos Sąjunga keliu. Lietuva visą laiką pasisakė už kuo greitesnę derybų su Turkija pradžią, bet suvokiame, kad derybų procesas nebus lengvas. Visoms šalims kandidatėms buvo ir yra taikomi privalomi narystės kriterijai. Derybų sparta labiausiai priklauso nuo pačios valstybės kandidatės pažangos. Šalys turi įgyvendinti visus joms keliamus reikalavimus – ir įgyvendinti juos iš tikrųjų, o ne tik formaliai. Tai reikalauja visos visuomenės susitelkimo, supratimo, kad tikslui pasiekti reikia ryžtingų sprendimų ir neretai skausmingų reformų.

Tačiau privalome būti sąžiningi ir patys su savimi – ne viskas priklauso nuo valstybės kandidatės, ar tai būtų Turkija, ar Kroatija, ar kuri kita šalis, gerų norų bei dedamų pastangų. Mes patys, Europos Sąjunga, turime būti pasirengę naujus narius priimti į klubą. Mes patys turime sugebėti išspręsti Europos Sąjungos viduje kylančias problemas ir susitarti tarpusavyje.

Kolegos, šiandienės diskusijos tema yra labai plati. Klausimų, kurie šiandien aktualūs Europos Sąjungai, yra ne vienas. Jau minėta galima Turkijos narystė, atnaujinta Lisabonos strategija, konstitucinio proceso tąsa, derybos dėl finansinės perspektyvos, kaimynystės politika ir jos keliami iššūkiai. Visi šie klausimai itin aktualūs ir išliks tokie dar, matyt, ilgai. Šiuos klausimus plačiau gvildens garbingi prelegentai.

Mano nuomone, aktualiausias Europos Sąjungai klausimas šiandien – sunkumai, su kuriais susiduria pati Europos Sąjunga. Nors dažnai apie tai kalbėti vengiama ir korektiškai nutylima, bet visiems yra akivaizdu, kad dabartinė Europos Sąjunga išgyvena krizę – politinę krizę, bendravimo ir solidarumo krizę. Sutarties dėl Konstitucijos Europai neratifikavimas Prancūzijoje bei Nyderlanduose pirmuoju momentu sukėlė šoką, dabar, žiūrint iš tam tikro atstumo, jau atrodo gana dėsningas. Problemos tariantis dėl 2007–2013 metų finansinės perspektyvos, Paslaugų direktyvos sustabdymas, nepaisant visų atnaujintoje Lisabonos strategijoje deklaruojamų tikslų, pagaliau susitarimas tarp Vladimiro Putino ir Gerhardo Šrioderio dėl dujotiekio po Baltijos jūra, ignoruojantis europinius energetinių išteklių diversifikavimo prioritetus ir naujųjų šalių narių energetinio saugumo interesus, – visa tai akivaizdžiai parodo, kad Europos Sąjungoje solidarumo idėja nuslinko į antrą planą, o didžiausią reikšmę įgauna nacionaliniai (o kartais ir dar siauresni) interesai.

Tai taip pat parodo, kad Europos Sąjunga, europinės institucijos, dažnai netgi ir atskirų valstybių valdžia nutolo nuo paprasto žmogaus, atskirai paimto Europos piliečio, nes ji nežino ir nenori žinoti, kuo šis pilietis gyvena, kas jam rūpi ir ko jis bijo. Paprasti piliečiai dažnai ne visai supranta, kas vyksta, jaučiasi dezorientuoti – jiems trūksta informacijos, kodėl yra priimami vieni ar kiti sprendimai. Ši problema opi visoje Europos Sąjungoje, ji opi ir Lietuvoje.

Lietuvai tinkamo gyventojų informavimo apie procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, klausimas įgauna ypatingą svarbą dar ir dėl naujosios lietuviškosios emigracijos bangos. Daugybė jaunų žmonių, gerų specialistų išvyksta į užsienį tikėdamiesi, kad ten jie uždirbs daugiau ir gyvens geriau, nors Lietuvoje šiuo metu sąlygos dirbti, pradėti verslą yra geros kaip niekada ir dažnai yra ne blogesnės nei bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje narėje.

Gerbiamieji, esant šiam kontekstui, Turkijos pakvietimas į derybas įgauna ypatingą reikšmę, nes tai yra pavyzdys to, kad Europa, nepaisant visų nuomonių skirtumų, yra pajėgi susitarti net pačiais sudėtingiausiais, daugiausia ginčų keliančiais klausimais. Tai, kad pavyko sutarti dėl Turkijos pakvietimo deryboms, nepaisant to, kad kai kurios šalys iš pradžių buvo užėmusios itin priešišką poziciją, leidžia viltis, kad pavyks susitarti ir dėl finansinės perspektyvos, ir rasti priimtiną Europos Konstitucijos problemos sprendimą. Manau, šių dviejų klausimų sprendimas nubrėš kelio gaires visam tolesniam Europos Sąjungos vystymuisi.

Lietuva kaip iki šiol turi sugebėti aktyviai dalyvauti sprendžiant šiuos klausimus. Mes pirmieji ratifikavome Sutartį dėl Konstitucijos Europai ir mes derybose dėl finansinės perspektyvos pasiūlėme realų ginčų sprendimo variantą.

Kai kas sako, kad vis kažkur skubame, siekiame būti šventesni už Popiežių, vis dar stengiamės bėgti priekyje traukinio. Aš manau, jie neteisūs, nes yra mūsų teisė rinktis, kokią vietą tame traukinyje užimsime: ar mes būsime paskutinis vagonas, bandąs neatsilikti nuo viso sąstato, ar būsime lokomotyvas, varantis visą sąstatą į priekį.

Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ministre Pirmininke, Seimo nariai! Leiskite dar kartą pasveikinti jus visus, susirinkusius čia, į Seimo posėdį- diskusiją, skirtą aktualiausiems Europos Sąjungos politikos klausimams. Tikiuosi, kad diskusijoje išsakytos nuomonės bei pasidalijimas mintimis padės mums visiems geriau suvokti, kas šiuo metu vyksta Europos Sąjungoje ir kokį vaidmenį šiuose procesuose gali suvaidinti Lietuva. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar pranešimą „Seimo vaidmuo svarstant Europos Sąjungos klausimus“ padarys Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas kolega V.Gedvilas. Prašom. Toliau posėdžiui vėl pirmininkaus Seimo Pirmininkas.

V.GEDVILAS. Gerbiamasis Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis premjere, Vyriausybės nariai, kolegos Seimo nariai, diplomatinio korpuso atstovai, ponios ir ponai!

Per pastaruosius dvejus metus Europos reikalai tapo mūsų vidaus politikos dalimi. Atsivėrė didžiulių galimybių erdvė – kartu su kitomis šalimis dabar galime kurti Europos ateitį. Todėl ir atsakykime, kaip mes tai darome.

Turime įveikti naujus iššūkius, su kuriais šiandien susiduria visa Europa. Privalome atvirai ir drąsiai priimti sprendimus, tinkamai atstovaudami mūsų žmonių interesams. Siekdami gerovės Lietuvos žmonėms turime stengtis protingai valdyti šį procesą ir vengti klaidų.

Nacionalinio parlamento vaidmuo Europos integracijos procese yra ypač ryškus ir moraliai įpareigojantis. Mes, Seimo nariai, turime atstovauti mūsų piliečių, mūsų rinkėjų balsui Europoje, užtikrinti procesų skaidrumą, efektyvumą ir demokratiją. Šiandien tinkamas metas įvertinti, ką gero nuveikė Seimas per narystės laikotarpį, ir pažvelgti kritiškai, ką dar galėtume daryti geriau, taikliau, racionaliau.

Seimo vaidmuo svarstant Europos reikalus nuo įstojimo į Sąjungą dienos pasikeitė. Dalį Seimo teisėkūros funkcijų teko perleisti Vyriausybei. Ši naujovė – naujas, rimtas išbandymas nuoseklumo įgyjančiai Lietuvos demokratijos tradicijai. Europos reikalų svarstymo demokratiškumą galime užtikrinti tik stiprindami mūsų Seimo vaidmenį. Parlamentas – tautos atstovų institucija, todėl mes, Seimo nariai, privalome branginti mums suteiktą pasitikėjimą ir nė per colį nenusišalinti nuo intensyvaus Europos Sąjungos teisėkūros proceso: mūsų balsas nacionalinėje įstatymų leidyboje turi derėti taip, kaip Lietuvos interesai turi derėti su Europos Sąjungos priimamais sprendimais.

Nuo Seimo darbo kokybės priklauso mūsų piliečių ir mūsų šalies gerovė: kokią poziciją užimsime nacionalinių bei regioninių interesų atvejais, tokios pozicijos turi nuosekliai laikytis Lietuvai atstovaujantys pareigūnai atitinkamose Europos Sąjungos struktūrose.

Ko aš pasigendu ir į ką siūlau atkreipti dėmesį?

Įžvalgų, kurios, įgydamos iniciatyvų ir projektų pavidalą, atsirastų iš kuo anksčiau aptariamų problemų! Kiekvienas mūsų formuluojamas teisės aktas, jo projektą lydintis aiškinamasis raštas turėtų likti formaliai pagrindžiamas ne dėl to, ar bus kokių neigiamų ar teigiamų pasekmių, bet tapti akstinu analizei: kaip sprendimas gali atitikti Lietuvos interesus Europoje, kaip mes galėtumėme kuo anksčiau daryti įtaką Europos Sąjungos tradicijoms ir jos lyderių susitarimams? Būtų gerai dar kartą nuodugniai įvertinti mūsų informacinę politiką, kurioje dalyvauja Seimas, užsienio reikalų pareigūnai, kultūros pobūdžio atstovybės, Europos parlamentarai. Informacinės politikos dermė – tai sėkmės laidas tampant aktyviems visuose procesuose, ypač svarstant regionines problemas, kurios neatskiriamos nuo mūsų skverbimosi sprendžiant visas bendrąsias Europos Sąjungos temas.

Tad liaukimės skundęsi, jei kas nors tariamai netikėtai leidžia sau mūsų bei mūsų kaimynų „nepastebėti“, priimdami dvišalius sprendimus Rytų–Vakarų ašyje, juk mūsų diplomatams privalu lanksčiau, sparčiau domėtis informacija apie didžiųjų šalių lyderių darbotvarkes, susitikimus, numatomus susitarimus, nes tai neslepiama. Blogai, jei pagrindiniu politikų šaltiniu čia, Lietuvoje, pavėluotai tampa tik periodinė žiniasklaida, bet ne nacionaliniai atstovai užsienyje.

Seimo Europos reikalų komitetas aktyviai svarsto aktualiausius Europos reikalus pagal iškylančią tematiką: komitetas atlieka parlamentinės kontrolės funkciją ir ją plės, taip pat dirbame su Vyriausybės atstovais teikdami konstruktyvių pasiūlymų. Žinoma, dabar daugiausia dėmesio skiriame pagrindiniams, geriausiai matomiems Lietuvos europinės politikos prioritetams – narystei Šengene, euro įvedimui, skaidriam Europos Sąjungos lėšų panaudojimui, Lisabonos strategijoje iškeltų tikslų įgyvendinimui. Šiandien svarstome ir Europos Sąjungos cukraus politikos reformą, veiksmus, kurie padėtų užkirsti kelią paukščių gripui, bei kitus klausimus. Ir vis dėlto norėčiau, kad mes greta šių karštųjų reikalų gebėtume rasti laiko toms įžvalgoms, kurios padėtų pastebėti, koks mūsų piliečių gyvenimas bus dabar perkuriamoje Europoje, pavyzdžiui, – ar mes turime galimybę kurti lietuvių grįžimo tėvynėn viziją ir kokiomis sąlygomis tai vyktų? Ar tikrai tam užtenka tik euro ir laisvo judėjimo sąlygų?

Vienas svarbiausių Seimo Europos reikalų komiteto prioritetų šiuo metu – padėti parengti Nacionalinį Lisabonos strategijos įgyvendinimo planą ir prisidėti jį įgyvendinant. Šioje srityje mūsų parlamentarai dirba ranka rankon su Vyriausybės atstovais. Vyriausybė atsižvelgė į parlamentarų pasiūlymus bei pastabas.

Už aktyvumą norėčiau padėkoti parlamentinės Lisabonos grupės nariams. Kuriant Nacionalinį Lisabonos strategijos įgyvendinimo planą, Lietuvos parlamentarai buvo vieni aktyviausių Europoje. Jie savo atliktą darbą pristatė ir Europos Parlamente. Tačiau tai tik pradžia, kaip minėjau, tikrasis darbas mūsų dar laukia: turime siekti, kad Nacionaliniame Lisabonos strategijos įgyvendinimo plane išdėstytos nuostatos virstų realia praktine nauda mūsų rinkėjams čia, Lietuvos Respublikoje, Tėvynėje. Tik aktyviai ir tvarkingai, darniai bendradarbiaudami galime pasiekti šių tikslų.

Stengiamės, kad Seimo Europos reikalų komitetas nuolat palaikytų artimus ryšius su kaimyninių Baltijos ir Šiaurės šalių parlamentais. Deriname pozicijas ieškodami sąlyčio sprendžiant bendruosius europinius reikalus. Juk kiekviena abstraktesnė formuluotė Europos dokumentuose vėliau gali tapti lanksčia teigiamesne ar neigiamesne interpretacija įvertinant mūsų regioninius interesus. Taigi mūsų raštingumas turi būti geriausias.

Norėdami geriau atstovauti Lietuvos interesams Europos institucijose, palaikome glaudžius ryšius su Lietuvoje išrinktais Europos Parlamento nariais. Jie aktyviai dalyvauja Seimo Europos reikalų komitetų posėdžiuose, kalba aktualiausiais europiniais klausimais. Sieksiu, kad šie ryšiai ateityje būtų kuo geresni ir paprastesni.

Mūsų politikai diskutuoja keisdamiesi informacija, bendradarbiauja ir neformaliame diskusijų forume – Seimo Europos klube. Į Europos klubo diskusijas jau įsitraukia ir visuomenė. Toks ryšys tarp visuomenės ir politikų yra ypač būtinas – jis leidžia piliečiams tapti visaverčiais vieningos Europos projekto dalyviais, o politikams išgirsti visuomenės nuomonę labiausiai rūpimais klausimais, iš kurių galime taip pat daryti tam tikrų apibendrinimų. Europos perspektyvą svarstydami Lietuvoje, privalome įtraukti intelektualųjį jaunimą, įvairių bendruomenių narius. Štai kodėl, organizuojant Seimo Europos klubo veiklą ir skatinant dialogą tarp politikų ir visuomenės, itin svarbų darbą atlieka Europos reikalų komiteto Seimo Europos informacijos centras. Dėkoju centrui už naudingai išplėtotą veiklą ir pabrėžiu, kad šį centrą būtina fiziškai sustiprinti.

Visa tai, ką iki šiol apimdavo sąvoka JIE, visuomenės ir dar dalies politikų sąmonėje turime keisti žodžiu MES. To pasieksime kurdami ir siūlydami savo europinių sprendimų vizijas kaip lygiateisiai sumanymų iniciatoriai bei partneriai.

Turime klausti ne to, ką JIE ten, Europoje, gali nuveikti dėl mūsų, bet ką MES čia, Lietuvoje, galime nuveikti dėl Europos gerovės.

Europa mums atsivėrė suteikdama galimybes, bet ir parodydama visas savo problemas. Svarstykime ir intensyvia veikla pasistenkime įrodyti, kad nuoširdžiai suprantame bendruosius rūpesčius ir kad kai kur svarbiems europiečiams taip pat verta atsisakyti sampratų padalijimo į „mes“ ir „jie“. Manau, ne taip jau mažai priklausys nuo mūsų bendro balso, kad ir Vokietija (ar kitos šalys) Baltijos bei panašiais ūkio politikos klausimais prisimintų, jog šią jūrą supa ne viena Europos Sąjungos narė. Taigi MES patys turime veikti, kad aktyviai pasinaudotume Europos Sąjungos suteiktomis galimybėmis.

Norėčiau kreiptis į specializuotų Seimo komitetų vadovus, narius ir pakviesti aktyviau įsitraukti į europinių reikalų svarstymą.

Mieli kolegos, europiniai dalykai tiesiogiai apima daugybę šalies vidaus gyvenimo sričių: ekonomiką, įskaitant susisiekimą, taip pat aplinkosaugą, dėl kurios šiuo metu iškilo aktualiausių klausimų, mokslą, ypač aukštąjį, socialinius reikalus, žemės ūkį, kultūros pristatymą istoriniu požiūriu ir, žinoma, biudžeto sandarą. Mūsų interesai Europos Sąjungoje neapsiribos naujosios kaimynystės politika. Turime labai aiškiai nustatyti prioritetus svarstydami minėtų sričių Europos Sąjungos teisės aktus, nes jie turės tiesioginį poveikį kiekvieno mūsų piliečio gyvenimui.

Taigi aktualūs europiniai klausimai vis dažniau turi būti įtraukiami į specializuotų komitetų darbotvarkes ir svarstomi komitetų rengiamuose klausymuose.

Dar kartą pabrėžiu, kad vienas svarbiausių elementų siekiant mūsų bendrų tikslų Europos Sąjungoje – bendradarbiavimas ne bendrąja, bet darnios informacijos prasme! Tik dirbdami kartu – Seimas ir Vyriausybė – galime pasiekti realios naudos Tėvynei, kad ir kur būtume, kad ir kokias pareigas eitume. Svarbu, kad Seimas veiktų drauge su Vyriausybe ir veiktų Vyriausybę jai dirbant Europos ašyje.

Jauskime, kad tikrai gyvename šalia Europos centro paminklo ir savo gyvenimą tvarkome iš šios geografinės platumos kuo plačiau įžvelgdami ateities iššūkius.

Tikiuosi, kad ir ateityje, prieš vykdami į Europos Sąjungos Tarybos posėdžius, ministrai atvyks į Seimą ir diskutuos su tais, kuriems pasitikėjimo balsus atidavė mūsų rinkėjai. Šitaip galėsime užtikrinti mūsų dalyvavimo Europos integracijos procese skaidrumą, demokratiškumą ir efektyvumą. Tikiuosi, pritarsite – Europos Sąjungos politika asmeniškais nuopelnais nebūna išmatuojama ir įvertinama. Ji matuojama ir vertinama tik bendra sustyguota veikla. Kitaip tarus, bet koks rezultatas nereikalingas – reikalingas geriausios europinės prabos rezultatas.

Antai prieš savaitę Europos Komisija išplatino komunikatą „Komisijos indėlis svarstymo ir vėlesniu laikotarpiu: „D“ planas demokratijai, dialogui ir diskusijoms“. Komisija išdėstė strategiją, kaip įtraukti Europos Sąjungos piliečius į diskusijas dėl Europos ateities. Strategijoje svarbiausias vaidmuo numatomas nacionaliniams parlamentams. Mums, parlamentarams, tai didžiulė atsakomybė. Komunikatas išdalintas Seimui. Artimiausiu metu reikia nuspręsti, kaip įgyvendinsime Europos Komisijos rekomendacijas.

Kviečiu – įsiklausykime į mūsų žmones, nenuvilkime jų, dar kartą paklauskime, kokie jų lūkesčiai. Europos ateitį kurkime kartu: neturi būti politikų Europa ir „paprastų žmonių“ Europa. Juk įėjome į skaidrios politinės kūrybos epochą – tai yra nauja, bet tai yra gerai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Ačiū Europos Komiteto pirmininkui, vicepirmininkui V.Gedvilui.

Dabar kviečiu Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų. Jo pranešimo tema – „Lietuvos interesai Europos Sąjungoje“.

V.ADAMKUS. Gerbiamasis pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, Seimo nariai, konferencijos dalyviai!

Nuoširdžiai sveikinu susirinkus pasidalinti mintimis apie Europos Sąjungos ateitį ir įvertinti daugiau nei vienų metų mūsų narystės patirtį. Ilgus metus nelengvai siekta narystė Europos valstybių šeimoje ir NATO šiandien yra tikrovė, kurios privalumus pradedame jausti kasdieniniame gyvenime. Tačiau pirmaisiais narystės Europoje metais pamatėme tai, ko stodami į Europos Sąjungą veikiausiai nesitikėjome išvysti.

Europos Sąjunga išgyvena krizę, gal net atsidūrė savotiškoje aklavietėje. Siauri vienos kitos valstybės ar valstybių grupės interesai iškeliami aukščiau už bendrus visos Europos interesus. Referendumai dėl Europos Sąjungos Konstitucijos sužlugo būtent Europos valstybėse senbuvėse. Šalims narėms nepavyko susitarti dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos. O valstybės narės, slėpdamos savo nesugebėjimą reformuotis, kaltina Briuselį. Šiandien regime politinės valios stoką priimant sprendimus, turinčius padėti įgyvendinti ilgalaikius konkurencingumo augimo tikslus. Matome iškilusius nesutarimus dėl Europos vidaus rinkos kūrimo, aiškiai pastebime ir dvejonių dėl tolesnės Europos Sąjungos plėtros – dėl Turkijos, kitų su viltimi žvelgiančių valstybių.

Tai sritys, dėl kurių privalo apsispręsti Europos politikai. Būtent jie kiekvienam europiečiui privalo išaiškinti ir pagrįsti priimamų sprendimų naudą. Bet Europos politikos ir visų europiečių suartėjimo ženklų šiandien nebeužtenka. Ir tai leidžia drąsiai teigti: Europoje Europos idėją žlugdo patys politikai.

Tad ar galime sudėję rankas laukti, kol krizės išnyks ar bus įveiktos? Ar išties visuomet sprendimus už mus turi priimti kiti? Ar tikrai nuolankiai turime žengti vien tik kažkieno, kad ir didžiųjų valstybių, nužymėtais takais? Atsakymas į šiuos klausimus, manau, yra vienareikšmis: jokiu būdu! Lietuvoje Europos idėja neturi būti sužlugdyta. Ir mums, ir visai Europai reikia lanksčios, atviros ir efektyvios Europos politikos. Pasauliui irgi reikia aiškiai ir koordinuotai kalbančios Europos. To viliasi ir mūsų kaimynai bei valstybės, esančios kiek toliau nuo Lietuvos. Šiuo atveju išskiriu Gruziją, Moldovą ir Ukrainą.

Lietuvos pastangos imtis efektyvios lyderės vaidmens Juodosios jūros regiono valstybėse yra gerai matomos ir vertinamos. Tačiau ar galime apsiriboti vien pagalba kitiems? Ar Lietuvos išsikelti tikslai jau visi pasiekti? Ar mes jau žinome, ko Lietuva siekia būdama Europos Sąjungos nare? Todėl šiandien keliu dar vieną Lietuvai ir jos žmonėms svarbų klausimą. Jis yra paprastas ir aiškus, tačiau reikalaujantis išsamaus ir greito, bet jokiu būdu ne skuboto atsakymo. Ar mūsų šalies Vyriausybė žino, kokia turėtų būti Lietuva po ketvirčio amžiaus, po 25 metų?

Narystė Europos Sąjungoje Lietuvai per visus penkiolika nepriklausomybės metų buvo siekiamas tikslas ir nelengvas uždavinys. Dabar dalyvavimas Europos Sąjungoje mums jau neturėtų būti savaiminis tikslas. Šiandien privalome išsikelti pagrindinius tikslus, kurie būtų naudingi visai valstybei, ir ateityje aktyviai siekti jų įgyvendinimo. Mūsų šiandieniniai veiksmai ir atskirų institucijų atstovaujamos pozicijos privalo derėti tarpusavyje ir aiškiai atspindėti mūsų strateginius prioritetus. Deja, ir mes patys Europos Sąjungą dar sunkiai įsivaizduojame kaip tam tikrą įrankį mūsų valstybės gerovės augimo tikslams pasiekti.

Jau minėjau mūsų užsienio politikos siekius tapti aktyviai veikiančia regiono lydere. Šiandien turėtume išsikelti ambicingesnį tikslą – tapti tikru regiono centru. Šiam tikslui siekti privalome nustatyti prioritetinius Lietuvos interesus ir sukurti profesionalias įtakos sistemas, kurios atstovautų šalies interesams. Tai yra darbai, kuriuos turi atlikti partijos ir valstybių institucijos Lietuvoje tiek bendradarbiaudamos tarpusavyje, tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis. Ypač svarbu, kad Lietuvoje išrinkti europarlamentarai ir šalies partijos siektų nuolatinio tarpusavio dialogo ir konsultuotųsi su valstybės institucijomis, o šios sugebėtų mūsų valstybės atstovams laiku pateikti reikiamą informaciją.

Lietuva privalo tapti investicijų ir inovacijų traukos centru bei greitkelių, geležinkelių, naftotiekių ir dujotiekių kryžkele. Mūsų šalis ilgą laiką galėjo girtis puikiais mokslininkų ir akademinės bendruomenės laimėjimais, todėl būtina sutelkti jėgas Lietuvos, kaip akademinio ir universitetinio centro, įtvirtinimui.

Pirmiausi šioje srityje būtina mokslo reforma. Būtina siekti kuo efektyvesnio finansų panaudojimo šioje srityje. Konkurencingumo siekiančioje Europoje mes negalime tikėtis jokių nuolaidų ar privilegijų. Siekdami tapti konkurencingais Europoje, mes privalome pirmiausia įveikti mūsų esamą atsilikimą mokslo ir naujovių, aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo srityje. Todėl privalome skirti išskirtinį dėmesį mokslo infrastruktūrai modernizuoti ir investicijoms į žmogų bei žinias. Informacija ir žinios tampa vis svarbesnės įvairiose srityse, tad privalome joms sudaryti tokias sąlygas, kad tai būtų valstybės gerovės branduolys. Nevalia pamiršti ir kultūros. 2009 m. tapsime Europos kultūros sostine, taigi turime dėti visas pastangas ir turime visas galimybes įsitvirtinti kaip kultūros centras. Tai tik keletas iššūkių, į kuriuos šiandien privalome drąsiai atsiliepti ir imtis konkrečių veiksmų. Viena iš svarbiausių problemų, išryškėjusių per paskutiniuosius penkerius metus Europos Sąjungos lygmeniu, ypač atskirose valstybėse narėse, – tai politinių deklaracijų ir realių veiksmų neatitikimas. Išsikėlę ambicingus tikslus, negalime leisti jiems likti tik politinėmis deklaracijomis.

Labai aktualus reikalavimas ateityje siekti realių veiksmų, nes politinės valios trūkumas vykdant kasdieninę veiklą būdingas ne tik Europai, bet ir Lietuvai. Pastaraisiais metais mes pernelyg dažnai daugiausiai dėmesio skirdavome tik trumpalaikėms problemoms spręsti, nepaisydami ilgalaikio viešojo intereso, strateginių tikslų, kiekvieno Lietuvos žmogaus gerovės.

Todėl išsakysiu svarbiausius principus, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį, siekdami įgyvendinti išsikeltus tikslus:

pirma, visada privalome prisiminti pagrindinį tikslą, dėl kurio mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą. Tai mūsų siekis, naudojantis ekonominėmis Europos vidaus rinkos galimybėmis, užtikrinti visų žmonių gerovės augimą. Todėl turime sukurti ir įtvirtinti vidaus rinką ir įgyvendinti laisvą darbo jėgos judėjimą paslaugų teikimo srityje;

antra, esame Europos Sąjungos valstybių narių klube, nes pasiekėme tikslus, kuriuos buvome išsikėlę. Todėl tokios teisės – prisijungti prie mūsų – negalime atimti ir iš kitų valstybių, kurios įgyvendins reikalaujamas reformas ir atitiks narystei keliamus kriterijus. Privalome plėsti bendrąsias europines vertybes tose šalyse, kurios nori būti Europoje;

trečia, atsižvelgdami į sparčius globalizacijos procesus ir naujus iššūkius, turime būti lankstūs ir atviri pokyčiams, kurie užtikrintų mūsų konkurencingumo augimą. Į globalizaciją turime žiūrėti kaip į galimybę, o ne kaip į grėsmę;

ir ketvirta, privalome užtikrinti, kad finansinė narystės nauda pasiektų kuo platesnį Lietuvos žmonių būrį, todėl turime tinkamai numatyti ir panaudoti struktūrinę paramą. Europos Sąjungos parama privalo tapti įrankiu ekonomikos konkurencingumui didinti, ir jos teikimas turi būti suderintas su mūsų valstybėje vykdomomis reformomis. Tik tinkamai spręsdami mokslo, švietimo, verslo reguliavimo, žemės naudojimo ir kitas svarbiausias problemas, pajėgsime sukurti aplinką, kuri leistų geriau išnaudoti narystės Europos Sąjungoje galimybes.

Galų gale, siekdami įgyvendinti Lietuvai ir kiekvienam valstybės piliečiui naudingus tikslus, privalome sutelkti visų mūsų – Seimo, Vyriausybės, europarlamentarų, šalies politikų, diplomatų – pastangas.

Toks sutarimas ir jėgų sutelkimas bus įmanomas tik tada, jei apsispręsime, kokią Lietuvą tikimės regėti jau po 25 metų. Tik turėdami aiškią ateities viziją, sugebėsime pasinaudoti atsivėrusiomis narystės Europos Sąjungoje galimybėmis.

Žinoma, yra įmanomas ir kitas kelias, apie kurį nenorėčiau kalbėti, – tai neturėti aiškių ir ambicingų tikslų, pasiduoti inercijai ir likti niekam neįdomiu besiplečiančios Europos Sąjungos pakraščiu. Tikiuosi, kad pastarieji žodžiai liks tik žodžiai ir neįsitvirtins valstybės kasdienybėje.

Dėkoju jums už pakvietimą dalyvauti šiame neeiliniame posėdyje ir pasidalyti keliomis mintimis apie Lietuvos ateities kelią. Viliuosi, kad šis renginys atvers kelius gilesnei ir intensyvesnei viešai diskusijai apie Lietuvos vietą Europoje, apie svarbiausius keliamus tikslus ir jų įgyvendinimą. Labai ačiū.

PIRMININKAS. Dėkojame Lietuvos Respublikos Prezidentui. (Plojimai) Toliau kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Mykolą Brazauską. Jo tema – „Lietuvos ekonominė plėtra ir konkurencingumas, Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimas ir jos finansinis pagrįstumas“.

A.M.BRAZAUSKAS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Norėčiau pasveikinti gera tradicija tapusią Seimo iniciatyvą rengti diskusijas svarbiausiais Lietuvos europinės darbotvarkės klausimais.

Platus politinis sutarimas dėl strateginių valstybės uždavinių – kuo spartesnės integracijos į Europos Sąjungą ir NATO – sąlygojo sparčią mūsų valstybės raidą. Dėl nelengvų, tačiau nuolatos vykstančių reformų regime reikšmingus Lietuvos ekonomikos ir žmonių gyvenimo pokyčius. Spartus Lietuvos ekonomikos augimas sudaro geras sąlygas įgyvendinti tolesnę socialinę programą ir palaipsniui sukurti visuotinės gerovės valstybę.

Sparčiai augant ekonomikai, pagaliau pasiekėme „pusiaukelę“ (jei lyginsime Lietuvos bendrąjį vidaus produktą su Europos Sąjungos vidurkiu): beveik trečdaliu padidėjo įmonių pelningumas, mažėja nedarbas, po truputį gerėja ir žmonių gyvenimas. Nors vis dar yra daug sunkiai gyvenančių, tačiau žmonių perkamoji galia didėja. Labai išaugęs vidaus vartojimas yra minimas tarp svarbiausių mūsų ekonomikos augimo faktorių. Tarp svarbiausių veiksnių, prisidėjusių prie spartaus pastarųjų metų augimo, paminėčiau ne tik didelio masto struktūrines reformas, bet ir griežtą biudžeto discipliną, racionalizuojant valstybės išlaidas.

Tačiau visuotinės gerovės valstybės tikslas dar nėra įgyvendintas, o ir pats gyvenimas nestovi vietoje: stiprėja tarptautinė konkurencija, pradedame susidurti su neigiamais demografiniais pokyčiais, Lietuvoje aštrėja kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, kyla naftos kainos. Tačiau šiek tiek lėtėjantys ekonominio augimo tempai (nors, palyginti su Europos Sąjunga, jie yra gerokai spartesni) rodo, kad reikia dar kartą išanalizuoti Lietuvos ekonomikos tendencijas ir imtis veiksmų jos tolesnei raidai skatinti.

Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa padės išlaikyti mūsų kraštui spartų augimo tempą ir kurti konkurencingą gerovės valstybę. Šio tikslo įgyvendinimas visų pirma priklauso nuo mūsų pačių veiksmų ir galimybės pasiekti politinį sutarimą.

Kita vertus, norėčiau pabrėžti būtinybę tinkamai pasinaudoti narystės Europos Sąjungoje teikiamais privalumais.

Pirma, ES iniciatyvos galėtų ir turėtų paskatinti reformų siekiančias valstybes, ypač jeigu jos pradėjo nuo labai žemo starto. Turiu omenyje Europos Sąjungos solidarumą su naujausiomis šalimis narėmis ir naująją finansinę perspektyvą, dėl kurios labai svarbu susitarti dar iki šių metų pabaigos. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad laukiami Europos Sąjungos veiksmai, šalinant dar likusias kliūtis jos vidaus rinkoje. Pavyzdžiui, kuriant infrastruktūrines jungtis, liberalizuojant paslaugų teikimą. Manau, kad yra nepateisinama, kai dėl protekcionistinių nuostatų, pavyzdžiui, dėl naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių konkurencijos baimės, yra kalbama apie „grėsmę“ Europos socialiniam modeliui. Plačiai nuskambėję teiginiai, kad naujosios narės užplūs senbuvių rinką pigiomis, bet nekokybiškomis paslaugomis, yra veikiau įsikalbėti negu realūs. Ligi šiol daryti tyrimai parodė, kad paslaugų liberalizavimas yra naudingas visoms šalims narėms, ir naujosios narės toli gražu ne visada būna pačios didžiausios laimėtojos. Nereikia pamiršti, kad yra sričių, kur naujosios narės ne tik kad nenusileidžia senosioms, bet ir lenkia savo paslaugų kokybe. Be to, paslaugų įvairovė sąlygoja didesnį vartotojų pasirinkimą, skatina paslaugų teikėjų konkurenciją ir vartotojams priimtiną kokybės lygį.

Antra, niekas nieko lengva ranka neduoda. Todėl pati Lietuva, o visų pirma mūsų verslas, turi efektyviau pasinaudoti bendrosios rinkos privalumais ir Europos Sąjungos struktūrinės paramos galimybėmis. Narystė Europos Sąjungoje taip pat turi savo kainą – sustiprėjo vidaus konkurencija ir atsirado didesni reikalavimai. Manau, tai taps paskata Lietuvos verslui sparčiau ir sėkmingiau prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos poreikių ne tik Europos Sąjungoje, bet ir globalizacijos sąlygomis. O tai reiškia, kad mūsų verslininkai ir dabar turi mąstyti ne vien tik europinėmis, bet ir globalinėmis kategorijomis. Tik taip suderinsime mūsų norą, kad Europos Sąjungos vidaus rinka būtų kuo atviresnė, sugebanti prisitaikyti prie globalios konkurencijos.

Kalbėdamas apie konkrečią Nacionalinę Lisabonos darbotvarkę, visų pirma išskirčiau tolesnes struktūrines reformas, ypač mokslo, švietimo, sveikatos ir socialinėje srityje. Pradėsiu nuo situacijos darbo rinkoje.

Lietuva garsėja aukštąsias mokyklas baigusiųjų skaičiumi, tačiau darbo rinkoje, kaip jau akivaizdžiai matome, labai trūksta paklausių specialistų, būtina skatinti ir darbuotojų produktyvumą. Džiugina faktas, kad šiemet abiturientai po ilgos pertraukos vėl pradėjo aktyviau rinktis paklausias specialybes, tokias kaip statybą, architektūrą, dizainą, įvairias inžinerines technologines specialybes.

Nors Europos Sąjungoje esame tik kiek ilgiau kaip pusantrų metų, jau dabar pajutome atsivėrusių Europos Sąjungos vidaus sienų poveikį – Lietuvai pradėjo trūkti kvalifikuotų specialistų. Tarp priežasčių, kodėl taip yra, visų pirma (Europos Sąjungos mastu žiūrint) yra vis dar maži atlyginimai, nors jie kasmet auga, maždaug 10 procentų pastaruoju metu. Tačiau išvyko ir nemažai darbo Lietuvoje neradusių žmonių. Augant Lietuvos ekonomikai reikia skatinti ir numatomą šių žmonių interesą sugrįžti atgal. Įgiję daugiau kvalifikacijos, išmokę užsienio kalbų, tokie darbuotojai būtų labai reikalingi ir naudingi Lietuvai.

Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatoma parengti konkrečias priemones jauniems mokslininkams sugrįžti. Tikiuosi, kad numatytos programos priemonės tobulinant mūsų mokslinių institucijų funkcionavimą ir sąveiką su verslu prisidės prie darbo vietų kūrimo ir paskatins likti Lietuvoje perspektyvius specialistus.

Norėčiau išskirti ir paskatų kūrimo sėkmingam verslui svarbą. Pasaulio banko vertinimais, patenkame į verslui palankiausių ekonomikų pasaulio demokratinių valstybių penkioliktuką. Kita vertus, Lietuvos verslininkai vis dar mano, ir ne tik Lietuvos verslininkai, kad jų verslą varžo administracinių reikalavimų našta. Tarp svarbiausių mūsų uždavinių yra verslo reguliavimo supaprastinimas, viešojo sektoriaus veiklos efektyvinimas, ypač gerinant mokesčių administravimą, kuriant „vieno langelio“ paslaugų sistemą, skatinant elektroninį deklaravimą. Tam nereikia didžiulių investicijų, tačiau reikia mūsų dėmesio ir valios juos įgyvendinti. Viešojo sektoriaus efektyvumo svarba ekonominiam augimui yra neabejotina ir plačiai pripažinta. Tuo remiasi ir vadinamasis skandinaviškasis gerovės valstybės modelis. Labai svarbu, kad piliečiai pasitikėtų valstybės institucijomis.

Taip pat labai svarbios yra paskatos inovacijoms ir technologinei pažangai, kaip vienam svarbiausių produktyvumo veiksnių. Akivaizdu, kad šalies ūkio technologijų lygis atsilieka nuo daugumos kitų Europos Sąjungos šalių. Tai, kad Lietuvos įmonės nepakankamai investuoja į tyrimus, efektyvesnių technologijų kūrimą ir inovacijas, gali turėti rimtų pasekmių ilgalaikei Lietuvos ūkio plėtrai ir ekonomikos augimui. Šioje srityje būtina surasti galimybes efektyviai mokslo ir verslo partnerystei, kam (šiam skyriui) yra daug vietos skirta Bendroje nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje.

Išsivysčiusiose šalyse mokslo institucijos tiesiogiai dalyvauja inovacinėje veikloje. Tai yra ne tik konsultuoja įmones, bet dalyvauja ir kuriant technologijas, generuoja inovacines įmones. Didesnės apimties bendri verslo, įmonių ir mokslo institucijų tiriamieji darbai Lietuvoje pradėti jau prieš kelerius metus, tada, kai per Mokslo ir studijų fondą pradėta finansuoti aukštųjų technologijų programa. Ši programa bus tęsiama toliau, iki 2008 metų, kaip yra numatyta ir programoje, apie kurią šiandien kalbame. Pradžia buvo nebloga, bet mastai yra aiškiai per maži. Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisija yra sudariusi grupę, kuri baigia parengti konkrečius pasiūlymus ir sprendimo būdus dėl mokslinių tyrimų, technologijų ir inovacijų sistemos valstybinio reguliavimo bei finansavimo tobulinimo.

Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatyta palaipsniui didinti valstybės ir privataus sektoriaus skiriamas lėšas moksliniams tyrimams. Esu įsitikinęs, kad, jeigu ekonomika ir toliau sparčiai augs, bus galima pasiekti ir aukštesnį finansavimo lygį, šių priemonių taip pat. Tačiau didesnis finansavimas savaime neišspręs mokslo ir verslo atotrūkio problemos.

Deja, šalies mokslo institucijos, valstybiniai ir universitetų institutai, kurių yra per 30, dauguma atvejų vykdo tyrimus, kurie yra mažai susiję su Lietuvos verslo kokybės ir konkurencingumo didinimu.

Taip pat labai svarbu pritraukti didesnes tiesiogines užsienio investicijas. Rengiama investicijų skatinimo programa, jau ne pirma. Joje numatomos priemonės, kaip pagerinti verslo aplinką, sukuriant patraukliausias sąlygas investuoti į plyną lauką, parengiant tinkamus, su visa infrastruktūra teritorijas ir sklypus. Mūsų šalies pramonė gamina mažai aukštųjų technologijų produkcijos. Lietuvoje neturime stambių įmonių, įsijungusių į tarptautines korporacijas, kuriančias ir gaminančias mokslui imlią produkciją. Iš esmės tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko verslo investicijos į mokslinius tyrimus ir technologijos plėtra kol kas yra sąlyginai mažos.

Baigdamas išskirčiau keletą svarbių, mano supratimu, akcentų. Socialinės ir ekonominės gerovės siekis yra ir bus vienas iš pagrindinių Lietuvos europinės politikos ramsčių. Jo įgyvendinimui turime visiškai pasinaudoti narystės Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis. Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa yra mūsų visų bendro darbo vaisius. Ji buvo rengiama bendradarbiaujant svarbiausių valstybės institucijų – Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės – atstovams, plačiai pasitelkiant ekonominius ir socialinius partnerius. Mums svarbus ne tik galutinis rezultatas, kuris, manau, yra neblogas. Svarbus buvo ir pats programos rengimo procesas, aktyvus įvairių partnerių bendradarbiavimas ir galimybė plačiau bei giliau pažvelgti į esamas problemas, jų priežastis ir galimus sprendimo būdus.

Programa tėra tik labai svarbios gairės, kurios išdėstytos programos pabaigoje. Suprantama, kad, be tolesnio darbo organizavimo, yra labai svarbus ir finansinis programos pagrįstumas ir aprūpinimas. Žinoma, čia galėčiau minėti konkrečius skaičius, tačiau jie yra žinomi ir išdėstyti pačioje programoje. Manau, kad šios programos įgyvendinimui lėšų tikrai nepristigsime augant nacionaliniam biudžetui kitais ir dar kitais metais ir skirsime tiek, žinoma, kartu su parlamentu, kiek matysim, kad tikrai reikia šiai programai įgyvendinti. Todėl labai svarbu, kad būtų parengti kokybiški projektai ir tinkamai organizuojamas darbas. Nacionalinės programos įgyvendinimo sėkmė priklausys ir nuo viešojo sektoriaus efektyvios veiklos.

Esu įsitikinęs, kad mūsų visų tikslas – iš esmės priartėti prie Europos Sąjungos gerovės vidurkio – paskatins pilietinės visuomenės ir valstybinių institucijų pastangų konsolidaciją tolesniems veiksmams ir naujai apibrėš Lietuvos europinę politiką. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Ministrui Pirmininkui. Kviečiu kalbėti užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį. Jo tema – „Europos Sąjungos konstitucinė raida, vaidmuo pasaulyje, saugumo užtikrinimo iššūkiai“.

A.VALIONIS. Jūsų Ekscelencija pone Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, pone Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, ponios ir ponai! Šiandien turime galimybę atitrūkti nuo kasdienių darbų maratono ir plačiau pažvelgti į Lietuvos europinę politiką, aptarti Lietuvos požiūrį į tolesnę Europos Sąjungos raidą.

Be jokios abejonės, šios diskusijos rėmus formuoja vienas svarbiausių Europos Sąjungos politikos dalykų pastaraisiais metais – Sutartis dėl Konstitucijos Europai ir jos ratifikavimo klausimai. Po referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose, kuriuose šių šalių rinkėjai atmetė Sutartį dėl Konstitucijos Europai, vėl gali tekti svarstyti konstitucinius Europos Sąjungos ateities klausimus, kuriuos, kaip atrodė, jau buvome išsprendę šia sutartimi.

Kur link toliau suks Europa – ar ji bus labiau susitelkusi ir vieningesnė, ar savęs nerandanti ir susiskaldžiusi? Ar Europai reikia didesnio vienodinimo, ar skirtybių konkurencijos?

Greta šio konstitucinio klausimo Europos Sąjungos valstybėms kol kas nepavyko susitarti dėl naujosios finansinės perspektyvos. Tai praktinis klausimas, tačiau ir turintis svarbią reikšmę artimiausiai Europos Sąjungos ateičiai: pinigų niekada nebūna per daug, ir skirstydamos lėšas valstybės vienbalsiai turi sutarti dėl prioritetų.

Dėl šių prioritetų turėtume sutarti ir mes, Lietuvos politinės jėgos, kad Europos Sąjungos struktūrose kalbėtume vienu balsu.

Dabartinę situaciją daugelis vadina krize. Mums, kurie esame Europos Sąjungos nariai tik vienerius metus, tai bene didžiausias Europos Sąjungos veikimo nesklandumas, kokį esame patyrę. Tačiau Europos integracijos istorijoje, kurioje dėl visiems žinomų priežasčių negalėjome dalyvauti daugiau nei 40 metų, panašių posūkių jau yra buvę.

Vienas ryškiausių pavyzdžių, kai 1954 metais Prancūzijos parlamentas neratifikavo sutarties, kuria buvo sukuriama Europos gynybos bendrija. Tai pasuko integracijos procesą visiškai nauja ekonomine kryptimi: po trejus metus trukusio apmąstymų laikotarpio 1957 m. buvo pasirašyta Romos sutartis, kuria įkurta Europos Ekonominė Bendrija. 1965 m. buvo kilusi vadinamoji „tuščios kėdės krizė“, metams paralyžiavusi Bendrijos veiklą, tačiau ji buvo sėkmingai išspręsta ir nesustabdė tolesnės integracijos.

Taigi Europos integracijos tikslo – taikos žemyne – buvo nuspręsta siekti ekonominėmis priemonėmis. Ir tik 1992 m. Mastrichte buvo vėl sugrįžta prie politinės integracijos – po 38 metų ratas vėl sugrįžo atgal. Valstybės narės naujomis aplinkybėmis iš naujo suvokė politinės integracijos reikalingumą ir tai įgyvendino.

Manau, kad dabartinę padėtį vertinti turime pagal tikslus, kurių siekėme. Lietuvai reikėjo šios Konstitucijos tam, kad Europa taptų stipresnė. Šis dokumentas padėtų konsoliduoti mūsų suverenitetą ir jį paversti visaeuropiniais veiksmais. Tai leistų geriau koordinuoti ir efektyviau įgyvendinti politikas. Kadangi Europos Sąjungą laikome veiksmingu instrumentu Lietuvos interesams įgyvendinti, taigi esame suinteresuoti efektyvia sąjunga.

Pavyzdžiui, užsienio ir saugumo politika. Lietuvos galimybės daryti įtaką mums svarbiems procesams kaimynystėje per Europos Sąjungos institucijas yra gerokai didesnės nei tai darant vien tik dvišalėmis priemonėmis. Dėl to esame suinteresuoti, kad bendra Europos Sąjungos užsienio politika būtų stipresnė ir vieningesnė, nei yra dabar.

Veikdami kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis galime kurti saugesnę aplinką aplink Lietuvą. Be to, kuo efektyvesnė yra Europos Sąjunga, tuo mažiau vietos lieka įvairiems „galios žaidimams“. Siekiame stiprios Europos Sąjungos tiek viduje, tiek ir išorėje, konsoliduotos politiškai ir ekonomiškai.

Dabar, kai Europos Sąjungos Konstitucijos ratifikavimas nusitęsė mažiausiai keleriems metams, pradedame dar aiškiau matyti, kad ši Konstitucija mums gali būti ir jau yra naudinga. Akivaizdu tai, kad šio dokumento atmetimas referendumuose nereiškia dabartinio status quo užfiksavimo ilgam laikui. Jau dabar vyksta „apmąstymo laikotarpis“ ir aiškiai jaučiama būtinybė Europos Sąjungai atsakyti į kylančius objektyvius iššūkius ir net subjektyvius klausimus.

Svarbu ir tai, kad diskusijoje aktyviai dalyvauja ir tos šalys, kurios Europos Sąjungos Konstituciją atmetė. Vėl suaktyvėjo ir svarstymai apie „dviejų greičių Europą“, o tai mums nenaudinga, nes atsiranda tikimybė, kad liksime „už borto“ ir sprendimai gali būti priimami be mūsų. Konstitucija šia prasme buvo naudingas dokumentas, nes atspindėjo sudėtingą visų 25 šalių kompromisą. Aiškiai matoma, kad Europos Sąjungos Konstitucija išlieka tolesnės integracijos krypties gairėmis.

Tačiau dabartinė situacija įdomi tuo, kad vykusioje ir vykstančioje diskusijoje svarbiausias ne pats Konstitucijos tekstas. Šioje diskusijoje svarbios ne tiek institucijos, bet ir ekonominiai klausimai bei Europos Sąjungos vaidmuo pasaulyje. Todėl dabar reikėtų konkrečių Europos Sąjungos veiksmų konkrečiose srityse – pavyzdžiui, pasiekti susitarimą dėl finansinės perspektyvos, baigti kurti vidaus rinką paslaugų srityje arba imtis ryžtingiau įgyvendinti Lisabonos strategiją. Lietuvai šie sprendimai svarbūs pirmiausia dėl to, kad jie suteiks aiškumo mūsų lėšų planavimui, paspartins mūsų ūkio integraciją į Europos Sąjungos rinkas ir padidins jo konkurencingumą.

Šiems sprendimams reikia ne tiek naujų teisinių priemonių, kiek politinės valios. Ir dabartinė padėtis galėtų tapti tuo postūmiu, kuris priverstų visas valstybes imtis ne visada populiarių, bet šiandien taip reikalingų veiksmų.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Europos Sąjunga turi suderinti dvi kryptis – integracijos gilinimą ir Sąjungos geografinę plėtrą. Negalėčiau teigti, kad šiuo metu jaustume pasipriešinimą integracijos plėtojimui, netgi priešingai – išreiškiamas nepasitenkinimas dabartine padėtimi, kad Europos Sąjunga daro per mažai. Taigi akivaizdu, kad dabar tikrai nebus pauzės, kurios metu visi planai padedami į stalčių. Priešingai, diskusijos, kuriose turime dalyvauti ir mes, tampa vis aktyvesnės.

Dar 2001 m. Lakeno susitikime, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Prezidentas ponas Valdas Adamkus, Europos valstybių vadovai sutarė, kad Europos Sąjungai reikia reformos. Europos Sąjungai kyla du iššūkiai: vidinis ir išorinis. Viena vertus, Europos Sąjunga turi veikti efektyviau, o kita vertus, Europos Sąjunga turėtų geriau prisitaikyti prie globalizacijos procesų. Keičiasi ir pati Europos Sąjunga – Europos konstitucinį procesą inicijavo artėjanti didžiausia istorijoje Sąjungos plėtra, kurios dalis buvome ir mes.

Dabartiniam apmąstymo laikotarpiui įtakos turi ir plėtros klausimai. Šį mėnesį Europos Sąjunga priėmė sudėtingą, bet strategiškai pagrįstą sprendimą pradėti derybas dėl narystės su Kroatija ir Turkija. Įvykdydama savo įsipareigojimus valstybėms kandidatėms, Europos Sąjunga parodė, kad ji išlieka atvira organizacija. Dabar šalių kandidačių narystės perspektyva priklauso nuo to, kaip jos pajėgs įvykdyti su naryste Europos Sąjungoje susijusius įsipareigojimus. Turkijos suartėjimas su Europos Sąjunga svarbus ir platesniu civilizacijų dialogo kontekstu.

Europos integracija niekada nebuvo staigių judesių rezultatas. Ji yra ilgų diskusijų ir pozicijų derinimo pasekmė. Kaip jau minėjau, politinei sąjungai sukurti prireikė 40 metų. Bendrai valiutai nuo pirminio projekto iki faktinio įvedimo – apie 30 metų. Tačiau matome, kad objektyvūs Europos Sąjungai kylantys iššūkiai, didėjantis Europos Sąjungos įsitraukimas į pasaulio įvykius verčia mus vienaip ar kitaip ieškoti atsakymų.

Nors po referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje aktyviai diskutuojama, kuria linkme toliau turėtų plėtotis Europos Sąjungos integraciniai procesai, poreikis turėti stipresnę ir vieningesnę bendrą Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką beveik nekelia kontroversijų. Iš tikrųjų Europos Sąjungos autoritetas tarptautinėje arenoje nuolat stiprėja, o Europos Sąjungos įtaka bei dalyvavimas sprendžiant konfliktus visame pasaulyje nuolat plečiasi.

Šiandien Europos Sąjunga nebėra vien tik didžiausia pasaulyje humanitarinės pagalbos teikėja. Praėjo laikas, kai trečiųjų šalių požiūris į Europos Sąjungą galėjo būti apibūdinamas posakiu: mokėkite, bet nemokykite. Europos Sąjunga turi visapusiškus krizių valdymo – ir karinio, ir civilinio – pajėgumus, ir jau niekas nebesistebi, pamatęs Europos Sąjungos misiją karščiausiuose pasaulio taškuose. Nieko nestebina ir tai, kad Europos Sąjungos misijose Gruzijoje, Bosnijoje ir net tolimojoje Indonezijoje sutiksi ir Lietuvos atstovų.

Tačiau paprasčiausiai Europos Sąjungos įtakos mastą būtų galima iliustruoti pokyčiais mums gerai pažįstamoje Rytų kaimynystės erdvėje.

Visų pirma norėčiau pažymėti, kad po paskutinės plėtros bangos Europos Sąjungos bendros ir užsienio politikos darbotvarkė tapo labiau suderinta ir subalansuota. Lietuvai tik įstojus į Europos Sąjungą bendroje užsienio ir saugumo politikos darbotvarkėje dominavo pietinės kaimynystės, t.y. Artimųjų Rytų ir Afrikos, temos. Tačiau nuosekliomis kalbomis apie rytinėje kaimynystėje spręstinas problemas naujosioms narėms pavyko pasiekti, kad Europos Sąjungos Taryba daugiau dėmesio skirtų būtent Rytų kaimynystės regionui.

Ypatingą dėmesį skiriame Europos Sąjungos politikai Baltarusijos atžvilgiu. Lietuvai ypač svarbu, kad demokratinės jėgos Baltarusijoje gautų kuo daugiau Europos Sąjungos ir šalių narių paramos. Tuo tikslu vasario ir kovo mėnesiais Lietuvoje buvo surengti du tarptautiniai seminarai. Viename jų dalyvavo Europos komisarė, atsakinga už kaimynystės politiką, Benita Ferrero-Waldner. Vilniuje pavyko surengti Europos Sąjungos aukšto įgaliotinio Chavjero Solanos ir JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais susitikimą su Baltarusijos opozicijos atstovais neformalaus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo metu.

Norėčiau padėkoti Europos Komisijai, mūsų partneriams Europos Sąjungoje už paramą Vilniuje steigiant Europos humanitarinį universitetą. Universitetas jau veikia, ir tai yra stiprus Europos Sąjungos paramos pilietinėms visuomenėms kaimynystėje ženklas.

Lapkričio mėnesį minėsime Ukrainos „oranžinės“ revoliucijos, kurioje svarbus tarpininko vaidmuo teko Lietuvos Respublikos Prezidentui, metines. Ši revoliucija ne tik atvėrė Ukrainai suartėjimo su Europos Sąjunga perspektyvą. Kartu tai buvo stiprus impulsas demokratiją ir reformas pasirinkusioms regiono šalims jungtis į bendriją, plėsti ryšius su demokratizacijos ir reformų kelią jau praėjusiomis šalimis. Aktyviai palaikome ir palaikysime šį procesą, vienijantį šalis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Pirmas „Demokratinio pasirinkimo bendrijos“ valstybių vadovų susitikimas įvyks šių metų gruodį. Planuojame, kad antras šių šalių vadovų susitikimas įvyks Vilniuje kitų metų pavasarį.

Europos Sąjungai ypač svarbu garantuoti stabilumą kaimynystėje bei išspręsti likusius įšaldytus konfliktus posovietinėje erdvėje. Žengti nemaži žingsniai Europos Sąjungai įsitraukiant į Padnestrės konflikto sureguliavimą: Europos Sąjunga kaip stebėtoja įsitraukė į ESBO penkiašales derybas dėl Padnestrės, o gruodį pradės darbą Europos Sąjungos misija Moldovos ir Ukrainos pasienyje. Lietuva yra viena iš šios misijos iniciatorių ir aktyvių rėmėjų. Norint sėkmingai išspręsti Padnestrės klausimą, būtina sukurti gyventojams patrauklią Moldovos valstybę. Pasisakome, kad būtina tvirta Europos Sąjungos politinė ir ekonominė parama Moldovos reformų krypčiai. Įsteigę Lietuvos Respublikos ambasadą Moldovoje turėsime galimybę dar aktyviau remti reformų procesą šioje šalyje. Tą jau aktyviai darome ir Gruzijoje.

Lietuva visą laiką buvo aktyvesnio Europos Sąjungos įsitraukimo į Pietų Kaukazą šalininkė, aktyviai rėmė Pietų Kaukazo šalių įtraukimo į Europos Sąjungos kaimynystės politiką.

Su ministre Salome Zourabichvili pasirašėme bendrą laišką, kuriuo pakvietėme Latvijos, Estijos, Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrus pratęsti Lietuvos pasiūlytą bendradarbiavimo tarp trijų Baltijos valstybių ir trijų Kaukazo valstybių iniciatyvą. Pasiūlėme surengti šešių valstybių ministrų susitikimą gruodžio mėnesį Briuselyje, kai ten suvažiuos NATO ir šalių partnerių ministrai. Tikimės, kad užsienio reikalų ministrų susitikimas Briuselyje taps įžanga trijų Baltijos ir trijų Pietų Kaukazo valstybių prezidentų susitikimo, numatomo kitų metų vasario mėn. Tbilisyje. Neabejoju, kad pokyčiai Gruzijos Vyriausybėje, kurie įvyko vakar, nesutrukdys šio proceso.

Tačiau aktyvi politika turi savo kainą. Esame sukaupę daug vertingos patirties, kuri įdomi mūsų kaimynams, tačiau trūksta žmonių, kurie tą patirtį perduotų. Į Gruziją, Moldovą, Ukrainą siųsdami savo geriausius specialistus, juos tarsi atimame iš kitų ministerijų. Tai tampa sistemine problema. Todėl kviečiu gerbiamus Seimo narius susimąstyti apie šį iššūkį. Jam turime skirti daugiau dėmesio. Manau, kad jaunų, kvalifikuotų specialistų ugdymas glaudžiai siejasi ne tik su mūsų švietimo politikos ateitimi, bet ir su mūsų politika išeivijos atžvilgiu, kitais aktualiais valstybės raidos klausimais.

Antra vertus, matome dideles galimybes, kur Europos Sąjunga galėtų plačiau panaudoti savo potencialą ir autoritetą.

Stebėdami didėjančią Europos Sąjungos įtaką Rytų kaimynystėje, manau, kartu galime konstatuoti, jog tam, kad Europos Sąjunga iš tikrųjų taptų šio regiono šalių permainų ir reformų katalizatore, reikalingas aiškus strateginis apsisprendimas dėl šio regiono šalių ateities. Pradėjusi derybas su Turkija dėl narystės Europos Sąjunga turi išlikti atvira organizacija ir kitoms demokratiją ir suartėjimo su Europos Sąjunga politiką pasirinkusioms regiono valstybėms.

Toliau turi būti plėtojami ir gilinami transatlantiniai ryšiai. Europos Sąjungos ir JAV partnerystė turi strateginę reikšmę siekiant sustiprinti Europos Sąjungos vaidmenį pasaulio politikoje ir rasti atsakus į globalizacijos iššūkius.

Kitais metais baigia galioti Europos Sąjungos–Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis. Baigia galioti ir analogiškos Europos Sąjungos sutartys su kitomis regiono valstybėmis, tad atsiranda puiki galimybė apsispręsti dėl tolesnių santykių pobūdžio. Šiame kontekste neišspręstas lieka Kaliningrado regiono atvirumo klausimas. Jau kuris laikas kalbama apie bendrą Europos Sąjungos–Rusijos strategiją Kaliningrado srities atžvilgiu, tačiau tokios strategijos kol kas nėra.

Augant Europos Sąjungos įtakai pasaulyje kaip niekad anksčiau tampa svarbu, kad Europos Sąjungos šalys narės sugebėtų susitarti dėl bendrųjų pozicijų su svarbiausiais partneriais ir su tarptautinės politikos veikėjais galėtų kalbėti vienu balsu. Nuomonių skirtumai neturėtų paralyžiuoti Europos Sąjungos, kai reikia Europos Sąjungos, kaip nešališko tarpininko, aktyvaus įsikišimo sprendžiant konfliktines situacijas.

Priimdama sprendimus Europos Sąjunga turi vadovautis aiškiomis vertybinėmis nuostatomis bei nuosekliai jas įgyvendinti. Būtent tai ir sudaro Europos Sąjungos gyvybingumo, stiprumo ir nuolatinio poveikio tobulėti pagrindą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū užsienio reikalų ministrui.

M.STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

PIRMININKAS. Toliau kalbės Ona Juknevičienė, Europos Parlamento narė. Jos pranešimo tema „Žvilgsnis iš Europos Parlamento“. Prašau.

O.JUKNEVIČIENĖ. Pone Seimo Pirmininke, pone Ministre Pirmininke, gerbiamieji svečiai, gerbiami Seimo nariai! Aš iš tiesų nuoširdžiai dėkoju už man suteiktą galimybę kalbėti iš šitos garbingos tribūnos, beje, pirmą kartą.

Noriu pradėti nuo to, apie ką jau kalbėjo ankstesni prelegentai labai plačiai, tačiau vienu gana drąsiu teiginiu. Visi žinome, kad jau antri metai Lietuva yra Europos Sąjungos narė, tačiau drįstu teigti, kad politiškai Lietuva dar sunkiai identifikuojasi Europos Sąjungos sudėtyje. Tai nėra mano vienos nuomonė, tai yra mano įspūdis iš bendravimo su kitų šalių parlamentarais, įvairių susitikimų su kitų valstybių atstovais.

Paklausite kodėl? Yra keletas rimtų priežasčių, kurias, manau, visi turėtume labai detaliai apsvarstyti. Pirma, dažnai sakoma, kad Lietuva beveik nedalyvauja arba yra gana pasyvi stebėtoja vykdant svarbiausias bendraeuropines iniciatyvas ir konkrečias strategines programas.

Dėl vykdomos Lietuvos užsienio politikos, taip pat, beje, ir Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje, gana dažnai pasigrista iš kai kurių, ypač senbuvių, Europos Sąjungos šalių, kad Lietuva vertinama kaip propaguojanti proamerikietišką politiką, bet ne atstovavimą Europos pozicijai.

Vis labiau ekonomiškai, todėl ir politiškai esame priklausomi nuo Rytų didžiosios kaimynės Rusijos. Ir dėl šios priežasties labai dažnai esame įvardijami prorusiškais ir vykdančiais tokią politiką. Tai rodo ir užsienio šalių investicijų mažėjimas mūsų šalyje, užsieniečiai vis mažiau pasitiki, turiu galvoje Vakarų užsieniečius, Lietuvos situacija.

Žinoma, džiaugėmės, kad Lietuvos Seimas pirmasis ratifikavo Europos Sąjungos Konstituciją, tačiau tuomet aš asmeniškai Parlamente išgirdau ne vieną pašaipą: ,,Sveikiname, kad pirmi, tikimės, kad būsit ne vieninteliai“.

Diskusijos, beje, su Lietuvos visuomene apie Konstituciją nebuvo, nes, anot vieno Lietuvos politiko, „Seimūnai patys nelabai suprato, apie ką ta Konstitucija, ką jau čia paprastas žmogus supras, svarbu, kad būtume pirmi“. Kažin ar dabar turi prasmę valdžios organizuota studentų rikiuotė su plakatais, cituojančiais Europos Konstituciją, kad žmonės susipažintų.

Panašu, kad taip pat elgiamės, deja, ir dėl euro įvedimo. Manau, ypač svarbu, kad euro įvedimas būtų politiškai, bet, svarbiausia, ekonomiškai pagrįstas, labai argumentuotai ir objektyviai paaiškintas Lietuvos žmonėms. Tų argumentų, kurie yra naudojami dabar, kad tai paskatins Lietuvos ekonominį stabilumą, kad paskatins iniciatyvas investuoti, nemanau, kad pakanka euro įvedimui paaiškinti.

Lietuvoje dauguma žmonių pritaria narystei Europos Sąjungoje. Tačiau, jeigu paklaustumėte kodėl, jie greičiausiai atsakytų: ,,Dėl to, kad galėsime laisvai išvažiuoti ir dirbti į užsienį“. Kiti sako, kad būdami Europos Sąjungoje gausime didelę, didžiulę finansinę paramą ir tikimės dėl to gyventi Lietuvoje geriau. Tai tiesa. Bet tai yra labai siaurai suprantama Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.

Deja, šitaip naudą būti Europos Sąjungoje aiškina valdžios atstovai, visuomenės informavimo priemonės. Būtent todėl Lietuvos žmonės beveik arba, drįsčiau sakyti, visai nediskutavo ir nediskutuoja Europos Sąjungos Konstitucijos, Turkijos stojimo į Europos Sąjungą klausimais, apie ką labai aktyviai kalba prancūzai, vokiečiai, italai ir kiti Europos Sąjungos piliečiai.

Europos Parlamente šiuo metu labai aktyviai diskutuojama dėl glaudaus ryšio su žmonėmis, ypač aptariant svarbiausius Europos Sąjungos klausimus. Atvirai prisipažinome, kad tai yra viena didžiausių problemų, kuri trukdo ne tik Europos Sąjungos įtvirtinimui, tačiau ir plėtrai. Komisija pasiūlė veiklos planą, tam skiriama lėšų. Tas planas ir jo įgyvendinimas padėtų užmegzti dialogą tarp visuomenės, politikų, valdžios atstovų. Mums gi reiktų tik pasinaudoti ta iniciatyva ir ją įgyvendinti.

Akivaizdu, kad visi privalome suprasti, kad Europos Sąjunga tik tada taps tikru politiniu ir ekonominiu susivienijimu, jeigu tam pritars dauguma jos piliečių.

Norint tai pasiekti, reikia ryžtingų ir koordinuotų, konkrečių mūsų visų, Lietuvos vadovų, politikų, veiksmų programos. Lietuvos vaidmuo dabartinėje politinėje erdvėje, mano manymu, turėtų vis dažniau remtis ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų bei NATO interesų atstovavimu, tačiau ypač bendra Europos Sąjungos pozicija, tai derinant ypač su didžiausiomis Europos Sąjungos valstybėmis.

Atsakingos Lietuvos institucijos privalo padaryti viską, kad Lietuva taptų visateise nare svarbiausiose Europos Sąjungos saugumo užtikrinimo bei ūkio vystymo programose. Čia turiu visiškai konkretų pasiūlymą, apie kurį jau pradėjau kalbėti nuo vasaros, tai yra Lietuvos, kaip visateisės narės, dalyvavimas Europos „Kosmoso“ ir GALILEO programose.

Dėl šios programos kreipiausi laišku į jus, gerbiamasis premjere, atsakymo dar negavau. Naudodamasi proga kreipiuosi į jus visus. Kreipiuosi į Prezidentą, kreipiuosi į Seimo Pirmininką, į visus Seimo narius, kad dar ne vėliu. Agentūra, kuri bus strategiškai svarbi ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje, turi būti įsteigta vienoje iš 10 naujų narių. Nė viena iš naujų narių nesikreipė dėl tos agentūros steigimo. Todėl, manau, Lietuva turi tam didžiulę galimybę ir ypač didžiulį potencialą. Kviečiu sutelkti visas jėgas ir pasiekti, kad Lietuva neliktų pakraštyje, prisišliejusi prie Rusijos maža valstybėlė, bet kad Lietuva užimtų strategiškai svarbią poziciją ir taptų lygiaverte Europos Sąjungos partnere.

Dėkoju jums visiems už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū europarlamentarei. Dabar norėčiau paskelbti 10 minučių pertrauką, po to pratęstume mūsų kalbas. 10 minučių pertrauka.

Pertrauka

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS, LSDPF). Gerbiamieji kolegos, tęsiame posėdį. Prašyčiau Seimo narius užimti savo vietas, o svečius – taip pat savo vietas. Tęsiame mūsų rytinį posėdį, kurio dabar bus labai svarbi dalis – tai klausimai ir kalbos frakcijų vardu. Labai prašyčiau, kad pirmiausia kalbėtų frakcijų atstovai. Čia, kaip matote, yra užrašyta, bet galima dėlioti pagal kitą principą – nuo didžiausios frakcijos. (Balsas salėje) Ar pagal užsirašymą? Pagal mažiausią? Aš manau, kad liks laiko, galės kalbėti ir eiliniai, kurie iš tikrųjų ne eiliniai.

Kolegė R.Juknevičienė. Prašom.

R.JUKNEVIČIENĖ (TSF). Pone pirmininke, kiek suprantu, dabar jau radijo transliacija yra išjungta. Nenorėdama trukdyti iškilmingo posėdžio, ryžausi dabar stoti prie mikrofono ir vis dėlto atkreipti valdybos dėmesį, iniciatorių dėmesį, kad tokiais svarbiais momentais, kai kalbama esminiais klausimais, vis dėlto į kalbėtojų sąrašą turėtų būti įtrauktas ir opozicijos lyderis, kad ir koks jis būtų tuo metu. Gal po ketverių metu bus socialdemokratas, gal bus „darbietis“, gal bus kitas žmogus, bet tradicija turi būti demokratinė mūsų valstybėje. Dėkoju, kad priimate šį mano pasiūlymą.

PIRMININKAS. Apsvarstysime. Mielieji kolegos, dar kartą klausiu: ar taip, kaip užsiregistravę, ar iš tikro pradedame nuo opozicijos lyderio? Ar gerbiamasis A.Kubilius pasirengęs kalbėti? Prašom į tribūną. Tada iš eilės – kolegė I.Šiaulienė.

A.KUBILIUS (TSF). Gerbiamieji kolegos, norėčiau pasakyti keletą žodžių. Pirmiausia noriu pasakyti, kad matydamas tokią diskusiją nelabai veržiausi į pirmąją dalį kalbėti, nes turiu pasakyti keletą kritinių pastabų apie mūsų būseną ir laikyseną prabėgus pusantrų metų po to, kai mes tapome Europos Sąjungos nariais.

Ką išmokome per šiuos pusantrų metų? Perėmėme europinę begalinių diskusijų apie bet ką, taip pat ir apie Europą, tradiciją. Diskusijų, kurios yra nelabai rezultatyvios. Todėl veržtis kalbėti pirmoje dalyje nelabai norėjosi.

Šalia begalinių diskusijų išmokome rašyti ir begalines strategijas, kurias adresuojame pirmiausia Briuseliui, bet ne sau. O mūsų gyvenime galioja viena lietuviška strategija: žodžiais norime kaip geriau, o išeina kaip visada.

Trečias dalykas, ką per šiuos pusantrų metų galime apie save pasakyti: iš veržlaus ir dinamiško permainų ir reformų krašto vis labiau tampame paprasta europietiška kopijavimo mašina, ir svarbiausia, kiek europietiškų direktyvų perkeliame į savo gyvenimą. Vis mažiau matome gebėjimų kurti savo nacionalinę politiką, vis mažiau gebėjimų formuluoti savus ilgalaikius nacionalinius interesus ir juos ginti Europos struktūrose, vis mažiau gebėjimų išnaudoti Europos struktūras saviems svarbiausiems nacionaliniams interesams ginti.

Kodėl taip yra? Todėl, kad kopijuoti visada yra lengviau nei patiems kurti. Šiandien, mano įsitikinimu, inovacijų labiausiai trūksta ne tiek Lietuvos verslui, kiek Lietuvos politikai. Labiausiai mums trūksta vieno, matyt, naujo gebėjimo – aiškiai įvardyti naujus strateginius interesus bei tikslus ir gebėjimo tuos interesus paversti konkrečiais naujais nacionaliniais projektais, kuriems įgyvendinti būtų telkiamos ir Europos Sąjungos, ir mūsų valstybės lėšos bei kiti resursai. Tokios problemos atsispindi ir naujoje lietuviškoje Lisabonos strategijoje, kuri, deja, turime pripažinti, taip ir liko strategija Briuseliui, bet ne Lietuvai. Ji jau vakar patvirtinta ir bus labai geras dokumentas mums parodyti Briuselio biurokratams, atsiskaityti, kad štai ir mes turime tokį dokumentą, bet, deja, kokių nors permainų mūsų gyvenime toks dokumentas, kokį patvirtino Vyriausybė, neatneš.

Taip bus todėl, kad taip šiame dokumente vėlgi labiausiai atsispindi viena mūsų dienų didžiausia bėda – tai negebėjimas aiškiai apibrėžti riboto skaičiaus svarbiausių tikslų. Dokumente surašyta per šimtą įvairiausių prioritetų ir tikslų, todėl su šia strategija bus taip: norime kaip geriau, o išeina kaip visada. Matant šias neįveikiamas… negebėjimą strategiškai įveikti problemas, tenka pritarti ir tam nerimui, kurį šiandien reiškia daugelis neabejingų Lietuvos piliečių ir visuomeninių organizacijų. Ir naujoji finansinė perspektyva, ir jai skirta Nacionalinė strategija, kurioje bus numatyti Lietuvos veiksmai, programos ir prioritetai 2007–2013 metams, ši naujoji finansinė perspektyva nebus tinkamai išnaudota Lietuvoje.

Neapibrėžus aiškių tikslų, kurie turi būti pasiekti iki 2013 metų panaudojant tam Europos Sąjungos pinigus, didžiuliai Europos Sąjungos pinigai bus panaudoti ten, kur lengviausia, t.y. asfaltui ir betonui, bet ne ten, kur reikia išmintingos politinės valios kuriant modernią žinių ekonomiką ar kuriant modernius universitetus, kurie galėtų lyderiauti regione ir Europoje. Viso to nebus, nes šiandien mokame tik kopijuoti ir labai menkai temokame kurti. Kelių tiesimui didelės kūrybos, gebėjimų nereikia, tuo tarpu norint pajudinti Lietuvos apmerdėjusį mokslą, pajudinti Lietuvos universitetus iš tikrųjų reikia ir išmintingos, ir kūrybingos politinės valios.

Pagalvokime patys, kokius ilgalaikius tikslus, šiandien kalbėdami apie Lietuvos ateitį, mes galime šioje salėje patys sau įvardyti. Deja, tų tikslų, kuriuos mes patys sau įvardijame, sąrašas bus labai trumpas: euro įvedimas kitais metais, Ignalinos antrojo bloko uždarymas 2009 m., na, dar europinės vėžės geležinkelio nutiesimas iki 2012 ar 2013 metų. Daugiau kokių nors reikšmingų, rimtų ir keičiančių Lietuvos ateitį nacionalinių projektų mes nežinome, nesame apie tai kalbėję ir nesame dėl to sutarę. Todėl dar sykį kartoju, kad Europos Sąjungos paramos mes nepanaudosime tam, kad iš tiesų Lietuvoje galėtume sukurti kitokią ateitį, kad tikrai matytume aiškią perspektyvą.

Na, ir, be abejo, būtų galima dar daugiau kalbėti apie tai, kaip mums stinga savo interesų suvokimo, žiūrint į Europos Sąjungos perspektyvas, su kuo mes norime būti Europos Sąjungoje – su Vokietija ir jos požiūriu į Europos Sąjungos ateitį ar su Didžiąja Britanija. Deja, labai dažnai tenka girdėti, kad mūsų gana aukšti pareigūnai po susitikimų su Didžiosios Britanijos atstovais sako, kad mes pritariame Didžiajai Britanijai, po susitikimų su prancūzais sako, kad pritariame prancūzams. Vėlgi negebėjimas aiškiai apibrėžti savo intereso, kokios Europos Sąjungos mes norime, palieka mus beginklius tose didelėse diskusijose, kurios šiandien vyksta visoje Europos Sąjungoje ir kurios iš tiesų lems ir tai, kaip Lietuva savo nacionaliniams interesams galės išnaudoti ir būsimąją Europos Sąjungą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu Socialdemokratų frakcijos vardu kolegę I.Šiaulienę. Ruošiasi kolega S.Lapėnas.

I.ŠIAULIENĖ (LSDPF). Mielieji kolegos, turbūt mano kalba po opozicinės Kasandros kalbos bus per daug optimistinė, nes aš nematau, kad Lietuvoje mes būtume pražuvę ar apskritai būtume užprogramuoti robotai, gebantys tiktai kopijuoti Europą. Man regis, kad ir ta šiandieninė diskusija (galbūt vienam jinai labiau patiko, kitam mažiau) rodo, kad tikrai yra mąstoma. Tuo labiau kad mes tikrai turime gerą patirtį. Puikiai atsimename, kokie buvo mūsų ėjimo į Europą rezultatai ir koks ryškus buvo to ėjimo atsilikimas, ir kaip įvyko persilaužimas. Mes turime tą pripažinimą, kad, šiaip ar taip, tarp dešimties stojančiųjų mes buvome sėkmingiausiai europinę darbotvarkę vykdanti valstybė.

Žinoma, galbūt politikoje nėra kito būdo, kalbant apie šalies perspektyvas ir vizijas, kaip kalbėtis ir aiškintis, bet norėtųsi, kad tas kalbėjimasis ir aiškinimasis būtų ne tik problemų vardijimas, bet ir siūlymai, ne tik suniekinimas to darbo, kuris yra padarytas žinybų, institucijų, pasakant, kad tai yra begalė… daug programų, priemonių. Kita vertus, mes puikiai žinome – pamėgink apeiti kokią sritį, nepaminėti, ką jinai gaus iš to, kad mes įsitraukiame, sakykim, į Lisabonos strategiją ar kitur. Galbūt todėl tame popieriniame variante atsiranda, atrodytų, daug persipynusių dalykų, bet vėlgi gebėkime, turėdami patirties, matyti, kas vienija tuos visus projektus, perspektyvas ir kur mes galime išeiti.

Aš tikrai manau, kad mes nesame beviltiški. Nors čia kolega Andrius ir labai skeptiškai atsiliepė apie mūsų parengtą Lisabonos strategiją kaip apie dar vieną popierinį dokumentą pamojuoti Briuseliui, vis dėlto mes turėjome progą padaryti inventorizaciją, pasižiūrėti ir numatyti strategiją, ko mes turime pasiekti per artimiausius trejus metus, iki 2008 m., ir galų gale toliau svarstyti finansinę perspektyvą iki 2013 metų, kaip mes turime paskirstyti savo finansus, ką mes galime paimti ir kaip juos panaudoti, žinoma, visa tai Lietuvos žmonių labui, jų gerovei, kad jie tikrai vieną kartą pajustų, kad nėra kažkokia atsiskyrusi Europos provincija, nespėjanti, negebanti, o kaip tik galinti įsitraukti. Ir mes patys, politikai, tą jaučiam, tik kažkodėl sunkiai tegalime net sau patys pripažinti.

Jeigu kalbėtume apie žinių visuomenės, naujos ekonomikos kūrimą, aš Lietuvoje matau net privalumų, žinoma, neatmesdama, kad yra trūkumų. Šiaip ar taip, mūsų investicijos į informacinės ir žinių visuomenės sektorių ir pasiekimai didėja. Dėl to, kad kai kuriuos šio sektoriaus dalykus mes pradėjome pavėluotai, ir galime naudotis naujausiomis informacinėmis technologijomis. Mes turim kur kas didesnį proveržį nei senosios Europos valstybės. Imkime tuos pačius mobiliuosius telefonus – pas mus šimtaprocentinis. Manau, kad pas mus įvyks toks pats proveržis ir su skaitmenine televizija, mes visiškai neatsiliksime ir su didelio ryškumo televizija, ir taip toliau, nes mes esame… Tiktai reikia sėkmingai, protingai išnaudoti tą pasitaikiusį momentą, kad mes iškart pasiektume europinį lygmenį.

Manau, kad mes turime gerą akademinę infrastruktūrą, žinoma, ne be trūkumų, ir puikiai žinome, kad apskritai mūsų švietimui lėšų yra skiriama daugiau nei Europoje, kad mes daugiau turime studentų nei Europoje, žinoma, lėšų, tenkančių vienam studentui, kiekis yra mažesnis. Tai štai padarykim… Ir norėtųsi, kad… Ir Prezidentas kalbėjo apie tai, kad svarbu, jog mums užtektų politinės valios. Bet, kolegos, kaip niekas kitas mes puikiai žinome, kad ta mūsų politinė valia yra trapi ir pažeidžiama ir kaip mes kartais neturime valios ginti tą politinę valią, turime labai primityvius, siaurus interesus. Taigi norėtųsi, kad mums to tikrai užtektų. Tos politinės valios mums ypač reikės, jeigu norėsime, kad mūsų aukštasis mokslas pasiektų tą lygį, ir vien finansavimo… Tai, kad mes 2010 m. pasieksime 1,5% BVP, dar jo nepadarys europinio. Mes susidursime su rimtomis struktūrinėmis reformomis. Ne kartą tą esame darę ir ne kartą esame pajutę, kokia reakcija dėl to kyla. Mes turime aukštos kvalifikacijos ir nebrangiai apmokamų specialistų. Blogai, kad nebrangiai, bet dėl kvalifikacijos net ir esant tam blogam mokslui niekas negali šiandien prikišti. Mūsų studentai net ir Europoje yra vertinami ir pripažįstami kaip parengti specialistai.

Taigi ir sparčiai augantis informacinių ryšių ir technologijų sektorius, ir didėjanti interneto skverbtis, ir didėjanti viešųjų ryšių… t.y. e. paslaugų apimtis viešajame sektoriuje, ir apskritai tai, kad ją perima visuomenė, ir pamažu mažėjanti skaitmeninė mūsų visuomenės atskirtis yra visa tai, kad mes turėtume (apie tai šiandien su nepasitenkinimu kalbame) ir gana greitai, ir gana sėkmingai. Mes turime vis dar sparčiai augantį ūkį ir siekiame, kad jis būtų išlaikytas, mes turime strategiškai gerą padėtį, ir visa tai reikia panaudoti tam, kad tas tendencijas mes išlaikytume ir užtikrintume, kad tie visi strateginiai tiksliai, kurių mes siekiame, būtų išnaudoti, tai yra būtų pasiekti. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar kviečiu kalbėti S.Lapėną – Liberalų ir centro sąjungos frakcijos atstovą. Ruošiasi kolega V.Navickas.

S.LAPĖNAS (LCSF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Vienas iš svarbiausių pačios strategijos atsiradimo motyvų yra bandymas pakeisti santykiniai prastą Europos Sąjungos ekonomikos būklę XX amžiaus pabaigoje, palyginti su JAV ekonomika. Konkrečiai pateikiami tokie rodikliai kaip BVP vienam gyventojui, užimtumas bei produktyvumas, kuriais Europos Sąjunga atsilieka nuo JAV. Be to, pabrėžiama, kad Europos Sąjunga taip pat atsilieka ir verslumo lygiu, inovacijomis ir technine pažanga. 2004 m. lapkričio mėnesį pateiktoje Vimo Koko vadovaujamos grupės ataskaitoje formuluojama nemažai teiginių, kad laukiamo efekto taip ir nesulaukta.

Nepretenduojant į absoliutų viską apimančių nesėkmės priežasčių vertinimą, galima atkreipti dėmesį į vieną iš priežasčių, kodėl nepavyksta įgyvendinti šios strategijos, – tai ryškus ir tebesitęsiantis verslumo lygio smukimas Europoje. Lisabonos strategijos kontekste Lietuvoje jau pradedame suvokti, kad kuriant žinių ekonomiką Lisabonos strategija turi užtikrinti visų Europos Sąjungos narių mokslo ir kito potencialo panaudojimą efektyviai ekonomikai sukurti. Bet tai nėra panacėja nuo visų iškylančių problemų. Suprantama, kad technologijos didins produktyvumą, taigi ir ekonomikos augimą, tačiau nebūtinai kurs naujas darbo vietas. Taip pat yra žinoma, kad įmonės, spaudžiamos konkurencijos, savo produktyvumu privalo rūpintis nuolat, todėl ir be jokių papildomų valdžios veiksmų pačios investuoja į naujas technologijas. Bet atminkime, kad, kalbėdami apie naujų darbo vietų kūrimą, mes turėtume suvokti, kad darbo vieta darbo vietai nėra lygi. Samdomo darbuotojo, dirbančio pagal pareiginius nuostatus, darbo vieta beveik visada bus mažiau efektyvi, palyginti su darbo vieta, kurioje dirba žmogus privačios iniciatyvos pagrindu. Seimo opozicinė Liberalų ir centro frakcija ne vieną kartą siūlė Lisabonos strategiją, kurią Lietuva įsipareigojo įgyvendinti ratifikuodama Europos Sąjungos Konstituciją, vertinti pragmatiškai ir vietoj teikiamų pasiteisinimų dėl jos nuostatų nevykdymo daugiau dėmesio skirti Europos valstybių teigiamai patirčiai įsisavinti.

Siekiant spartesnio ekonominio augimo svarbu didinti verslumo lygį mūsų šalyje, kuris išreiškiamas įmonių skaičiumi tūkstančiui gyventojų. Statistikos departamento duomenimis, nors ir atsiliekame nuo Europos Sąjungos šalių du kartus, tačiau Lietuvoje verslumo lygis didėjo tik iki 2001 metų. Po to kasmet įmonių skaičius smarkiai mažėjo ir 2004 metų pradžioje mes atsilikome daugiau kaip tris su puse karto. 2000 metais vienam tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 23 įmonės, Europos šalyse – 40. 2002 metais tūkstančiui gyventojų teko tik 16 įmonių, Europos šalyse šis skaičius pakilo iki 55. Čia reikia prisiminti, kad būtent šios Vyriausybės ir dalies dabartinės valdančiosios daugumos dėka, padidinus įmokas „Sodrai“, sveikatos draudimui, padidinta suminė mokesčių našta. O priimti nauji Pelno mokesčio ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymai taip pat prisidėjo prie įmonių skaičiaus mažėjimo. Šiandien turime pripažinti, kad pagal darbo jėgos apmokestinimo lygį, vertinant gyventojų pajamų ir „Sodros“ mokesčius, pralenkiame tas pačias Europos Sąjungos šalis, o pradėtas gyventojų pajamų mokesčio mažinimo procesas duos galbūt akivaizdesnių rezultatų tik po kelerių metų, jeigu duos apskritai.

Kitas verslumo Lietuvoje apribojimas – augantis ir vis sudėtingesnis tampantis verslo reguliavimas ir administravimas, kuris taip pat mažina paskatas verslų, ypač smulkių, plėtojimui. Su tuo susijusi ir mūsų nevykdoma regioninė plėtra, ir skatinimas panašių darbo vietų susikūrimo kaimo vietovėse. Šiuo atžvilgiu yra svarbūs du aspektai: sociologinis, visuomenės ir jos elito požiūris į verslumą ir verslininkus bei jų svarbą ekonomikos plėtrai, ir politinis administracinis, tai yra kliūčių bei paskatų verslumui klausimas. Pirmuoju atveju pokyčiai yra lėtesni ir juos sunkiau tiesiogiai veikti ekonomikos ir politikos priemonėmis. Tačiau politinės administracijos aplinkos atžvilgiu galima tiesiogiai didinti paskatas verslumui, mažinti administracines, reguliavimo sritis bei gerinti sąlygas konkurencijai. Ką gi turėtume konkrečiai padaryti sudarant sąlygas norinčiam sukurti darbo vietas sau ir kitam? Prieš metus Statistikos departamento interneto puslapyje buvo galima matyti analitinę medžiagą apie verslumo lygio dinamiką, šiandien visa tai yra pridengta tema ir, norėdamas į tai pasigilinti, turi ieškoti informacijos per netiesioginius šaltinius. Todėl manyčiau, kad būtina viešai, aiškiai vykdyti verslumo lygio stebėjimą ir palyginimą su Europos Sąjungos valstybėmis.

Antra. Būtina realizuoti Verslumo ir užimtumo komisijos ne vieną kartą teiktus siūlymus priimti Individualios veiklos įstatymą. Individuali veikla su verslo liudijimais turi būti reglamentuojama ne Vyriausybės nutarimu, o įstatymu. Nesuprantamas noras baigtiniu sąrašu riboti verslo rūšių sąrašą, neleisti pagal kai kurias verslo rūšis teikti paslaugų juridiniams asmenims. Žinant apmokestinimo normas – 15% nuo išlaidų skirtumo ar 30% nuo visų gaunamų pajamų – sunku rasti veiklos rūšį, kuri iš viso apsimokėtų. Tai savo ruožtu skatina nerodyti visų gaunamų pajamų ir stumia į šešėlinės ekonomikos pusę tūkstančius individualios veiklos subjektų. Didinant verslumą, manau, itin aktualu būtų šiuos subjektus pripažinti lygiais mūsų ekonomikos dalyje. Valdžia, sudariusi tokias sąlygas, kai yra stumiama į šešėlinę ekonomiką, privalo jas ir pakeisti.

Būtina iš esmės pagerinti atstovavimą smulkiajam verslui prie ministerijų ir Vyriausybės sukurtose institucijose. Dar vakar vykusiame Vyriausybės posėdyje buvo svarstoma Nuolatinės komisijos verslo sąlygų klausimams spręsti sudėtis. Ten nerasite smulkiajam ir vidutiniam verslui atstovaujančių atstovų. Tačiau, be stambesniems ūkių subjektams atstovaujančių asociacijų atstovų, pamatysite atskirų įmonių vadovus. Užmirštamas verslo bendradarbiavimo tinklas, vienijantis per 20 asocijuotų verslo struktūrų regionuose. Viltis lieka, kad Prezidentas, pateikdamas savo siūlymą…

PIRMININKAS. Laikas!

S.LAPĖNAS. … Vyriausybė atsižvelgs į šią nenormalią situaciją. Priešingu atveju teliks konstatuoti, kad ir toliau sudaromos sąlygos stambesniems pasinaudoti smulkiųjų galimybėmis. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kolegos, primenu, frakcijų vardu kalbant – 7 minutės. Dabar kviečiu V.Navicką kalbėti Valstiečių ir Naujosios demokratijos frakcijos vardu, o ruošiasi kolega J.Lionginas.

V.NAVICKAS (VNDF). Gerbiamasis premjere, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji svečiai, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga teigiamai vertina šios dienos diskusiją aktualiais Europos Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio santykių klausimais ir tikisi, kad panašios diskusijos taps tradicinės.

Tai yra gera proga pasikeisti nuomonėmis visai Lietuvai aktualiais klausimais, suderinti šias nuomones ir ieškoti geriausių sprendimų. Jau rinkimų programoje mūsų partijų sąjunga įsipareigojo aktyviai veikti Lietuvos naudai bendroje Europos Sąjungoje. Pirmieji darbo metai valdančiojoje koalicijoje buvo reikšmingi ir kiekvienam mūsų frakcijos nariui. Nors ir negausi mūsų frakcija, tačiau įnešė svarų indėlį sprendžiant įvairius Europos Sąjungos klausimus parlamente ir Vyriausybėje. Tai visai Lietuvai aktualūs klausimai žemės ūkio, struktūrinių fondų, energetikos plėtros 2007–2013 metų finansinės perspektyvos, Lisabonos strategijos ir daugelis kitų klausimų.

Kadangi laiko kalbėti skirta nedaug, leiskite jūsų dėmesį atkreipti į vieną aktualiausių šios dienos temų – tai yra Lisabonos strategiją ir jos įgyvendinimo priemones. Mūsų frakcija vertina, kad tai dokumentas, kuris dar glaudžiau susies Lietuvą ir Europos Sąjungą, bus pagrindas naujai Europos Sąjungos finansinei perspektyvai įgyvendinti. Laikas, skirtas šiam dokumentui rengti, buvo gana trumpas, vos trys, ir dar vasaros, mėnesiai. Tačiau, Seimui dirbant darniai su Vyriausybe, pavyko suderinti daug nelengvų diskusinių temų dėl prioritetų, tikslų ir priemonių.

Negalima teigti, kad šis projektas yra idealus, tačiau vertinant tuo aspektu, kad tai įvairių socialinių partnerių kompromisų rinkinys, vis dėlto manyčiau, kad tai yra neblogas mūsų strateginis dokumentas, kuris turėtų pasitarnauti Lietuvos labui. Norisi tikėti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiomis dienomis, priimdama galutinį sprendimą dėl Lisabonos strategijos, jos nepablogins, o atvirkščiai, tik pagerins jos kokybę.

Tai, žinoma, labai svarbu, bet dar svarbiau, kad ši strategija netaptų dar viena neturinčia realaus ryšio su priimamais sprendimais strategija. Juk šios strategijos makroekonominiai tikslai – išlaikyti spartų ekonomikos augimą, konkurencingumą, naujovių įgyvendinimą, investicijas į žinias, mokslą ir užimtumo didinimas – atitinka visų mūsų lūkesčius. Esminis darbas įgyvendinant šią strategiją tai yra ypatingo prioriteto suteikimas švietimui, mokslui, žinioms, naujoms technologijoms ir, žinoma, jaunimui. Čia slypi Europos Sąjungos ir, be abejo, Lietuvos ateitis. Tam turime sutelkti bendras visų mūsų pastangas.

Itin svarbu, kad Lisabonos strategijos įgyvendinimui būtų tinkamai panaudotos ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos finansinės paramos lėšos. Vakar mes Ekonomikos komitete svarstėme 2004–2006 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir sanglaudos fondų panaudojimo problemas. Negalime nepastebėti ryškios pažangos šioje srityje, taip pat atkreipiame dėmesį į tam tikras šio proceso tobulinimo sritis. Tai tik startas, bazė naujos 2007–2013 m. finansinės paramos panaudojimui. Būtina, kad naujos finansinės perspektyvos metu Europos Sąjungos biudžeto lėšos pasiektų perspektyviausias Lietuvai sritis, turėtų aiškų ryšį su Lisabonos strategija, ūkio konkurencingumo didinimu, mokslo skatinimu, energetikos plėtra ir branduolinės energetikos tęstinumu.

Labai svarbu, jog, nusprendus santykinai mažinti bendrosios žemės ūkio politikos išlaidas Europos Sąjungoje, tai nebūtų daroma kaimo plėtros priemonių sąskaita. Lietuvai lėšų kaimo plėtrai mažinimas būtų labai skausmingas, nes kaime gyvena apie trečdalį Lietuvos žmonių. Kaimo plėtra svarbi nacionaliniu mastu, nes tai ne vien žemės ūkio gamyba, bet ir ūkių įvairovė, leidžianti užtikrinti užimtumą, socialinį kaimo stabilumą, kaimo kultūrinį, etninį savitumą.

Mes taip pat pritariame šiandien išsakytai nuomonei, kad Europos Sąjunga – tai visų pirma bendro žmonių gyvenimo erdvė. Lietuvos narystės naudą Europos Sąjungoje turi dar labiau pajusti kiekvienas mūsų šalies žmogus. Tik nuosekli, dinamiška ūkio plėtra garantuos, kad pensijos pensininkams, pašalpos žmonėms, taip pat minimalūs atlyginimai atitiks realius žmonių poreikius, kad studentai gyvens ir mokysis tinkamomis sąlygomis, kad jaunimas dirbs Lietuvai, o ne kitoms šalims.

Ir baigiant dar vienas fragmentas dėl Europos parlamentarų, kurie atstovauja Lietuvai šioje garbingoje institucijoje. Ką tik išgirdome šiek tiek emocingą Europos parlamentarės kalbą. Dalis tiesos, žinoma, buvo pasakyta, bet reikia kalbėti viską, ir tai pasakė pati parlamentarė. Ji paminėjo, kad šioje tribūnoje ji buvo pirmą kartą. Tai gal mums, Seimui, reikia pagalvoti, kaip išnaudoti savo europarlamentarų potencialą čia, Lietuvoje, kad galėtume išgirsti tas aktualijas ir jų atliktą darbą Lietuvai. Siūlyčiau Seimui taip pat pamąstyti šia svarbia tema.

Mūsų frakcija tiki, kad Lietuva sugebės efektyviai pasinaudoti narystės Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis ir įneš svarų indėlį į bendrą Europos Sąjungos plėtrą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu Darbo partijos frakcijos vardu kalbėti J.Lionginą. Ruošiasi V.Mazuronis.

J.LIONGINAS (DPF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamasis premjere, kolegos! Vienas iš aktualiausių šiuo metu Europos Sąjungos darbotvarkės klausimų yra politinė situacija, kuri susidarė šių metų birželio 16–17 d. Briuselyje vykusioje Europos Vadovų Taryboje. Joje dalyvavo ir Lietuvos premjeras, ir ji, kaip mes visi žinome, baigėsi nepasiekus laukto susitarimo dėl naujos finansinės perspektyvos 2007–2013 metams. Nebuvo pritarta net naujųjų Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir Lietuvos atstovų, pozicijai, pagal kurią buvo sutinkama gauti mažiau paramos lėšų iš Europos Sąjungos biudžeto, kad tik būtų susitarta iš esmės dėl pagrindinių dalykų.

Kokios pasekmės būtų, pavyzdžiui, jeigu dar šiais metais Jungtinės Karalystės pirmininkavimo Europos Sąjungoje metu nebūtų pasiektas politinis susitarimas dėl Europos Sąjungos biudžeto prioritetų 2007–2013 metams? Tai kelia daug nerimo ne tik naujosioms Europos Sąjungos valstybėms narėms, bet ir Europos Sąjungos komisarei Daliai Grybauskaitei, kuri šių metų spalio pradžioje įvykusiame susitikime su Seimo komitetų atstovais pažymėjo, kad daugiašaliams investiciniams projektams parengti bei su tuo susijusiems juridiniams dokumentams priimti reikia nuo 12 iki 18 mėnesių. Todėl suprantama, kad pavėluotas susitarimas dėl naujos finansinės perspektyvos reikštų ne tik vėluojantį Europos Sąjungos finansinės paramos planavimą, bet ir vėluojantį šios paramos panaudojimą bei mažesnį pasisavinimą, net jei tokia parama ir bus paskirta. Be to, jeigu susitarimas dėl naujos finansinės perspektyvos užtruktų ypač ilgai, atsirastų rizika, kad dalis struktūrinių fondų lėšų 2007 m. gali net nepasiekti naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių. Šiuo atveju iš Europos Sąjungos biudžeto pirmiausia būtų finansuojamos privalomosios išlaidos, kurių didžiąją dalį sudaro tiesioginės išmokos žemės ūkiui, taip pat administracinės išlaidos.

Ką šiuo atveju reikštų laiko praradimas Lietuvai? Pirmiausia susidurtume su didžiųjų investicijų iš struktūrinių bei sanglaudos fondų vėlavimu mažiausiai dvejiems metams, nes 2007–2008 m. Europos Sąjungos paramos lėšos šiuo atveju bus skirtos tik 2006 m. lygio. Taigi nebūtų tokio investicijų augimo, kokį galėtume turėti, jeigu būtų susiderėta dėl naujos finansinės perspektyvos. Šiuo atveju Lietuva 2007–2008 m. prarastų galimybę sparčiau negu Europos Sąjungos senbuvės šalys plėtoti savo ekonomiką, Europos Sąjungos fondų lėšas panaudoti tik toms sritims, kurios užtikrintų Lietuvos konkurencingumą bei jos ekonominę ateitį ir taip spręsti savo žmonių socialines bei darbo problemas. Be to, per likusius penkerius metus Lietuvai tektų panaudoti dideles aplinkosaugos bei transporto investiciniams projektams numatomas lėšų sumas, kad įveiktų ankstesnių metų atsilikimą, susidariusį dėl laiku nepasiektų susitarimų. Tačiau yra didelė rizika, kad nesugebėsime šių lėšų tinkamai panaudoti.

Dabartinės tendencijos Lietuvoje panaudojant aplinkosaugai skirtas Europos Sąjungos paramos lėšas kelia nerimą ne tik mums. Pagal neseniai mano minėtos komisarės pateiktą informaciją Lietuva yra paskutinėje vietoje tarp Europos Sąjungos šalių pagal aplinkosaugai skirtos paramos panaudojimą. Tuo tarpu transporto projektams skirtos paramos lėšos mūsų šalyje panaudojamos labai gerai. Taigi neišlaikomos tolygios finansavimo proporcijos tarp transporto ir aplinkos apsaugos projektų, finansuojamų sanglaudos fondų lėšomis. Dabar šios proporcijos sudaro atitinkamai 78 ir 22%. Ateityje gali būti stabdomas Lietuvos transporto projektų finansavimas, jeigu Vyriausybė jau dabar nesiims radikalių priemonių padėčiai aplinkos apsaugos srityje taisyti. Tai labai rimtas, keliantis susirūpinimą įspėjimas ne tik Vyriausybei, bet ir parlamentinę priežiūrą bei kontrolę atliekantiems Seimo komitetams.

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas šių metų rugsėjo 28 d. posėdyje svarstė Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir sanglaudos fondų lėšų panaudojimo klausimus ir pateikė konkrečius pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, taip pat aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui. Be to, nuspręsta šių metų lapkričio 16 d. bendrame Biudžeto ir finansų komiteto, Aplinkos apsaugos komiteto ir Europos reikalų komiteto posėdyje, dalyvaujant Savivaldybių asociacijos atstovams, išklausyti aplinkos ministro Arūno Kundroto pranešimą apie aplinkos apsaugos projektų, finansuojamų Sanglaudos fondo lėšomis, įgyvendinimą.

Sprendžiant parlamentinės kontrolės klausimus, susijusius su Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimu, nereikėtų užmiršti ir anksčiau mano iškeltų klausimų, susijusių su pastangomis pasiekti Europos Sąjungos šalių susitarimą dėl naujos finansinės perspektyvos 2007–2013 metams.

Manome, kad Lietuvos Vyriausybė turėtų skirti ypatingą dėmesį deryboms šiuo klausimu ir su pirmininkaujančia Europos Sąjungai šalimi, ir su Europos Komisija, ir su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Kartu reikėtų tęsti plačias diskusijas Konstitucijos Europai klausimais su Europos Sąjungos šalimis, kuriose buvo nubalsuota prieš šią Konstituciją, taip pat su šalimis, kurios dar tik rengiasi ratifikuoti Sutartį dėl Konstitucijos Europai.

Lietuva, kaip viena pirmųjų ratifikavusi šią sutartį, galėtų būti gera plačių tarpvalstybinių diskusijų partnerė kitoms Europos Sąjungos šalims sprendžiant politinius Europos ateities klausimus.

Kitas labai svarbus Europos Sąjungos darbotvarkės klausimas – euro įvedimas Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas parlamentinės priežiūros bei kontrolės funkcijas, šių metų liepos 7 dieną priėmė nutarimą dėl pasirengimo euro įvedimui, kuriame buvo išreikštas Lietuvos siekis dalyvauti Europos Sąjungos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, taip pat pateikti konkretūs pasiūlymai Vyriausybei, kuriais siekiama, kad būtų tinkamai pasirengta euro įvedimui. Ypač daug dėmesio skiriama priemonėms, apsaugančioms nuo galimo kainų kilimo, taip pat visuomenės informavimui euro įvedimo klausimu.

Seimo Europos reikalų komitetas kartu su Biudžeto ir finansų komitetu, vykdydami parlamentinės priežiūros bei kontrolės funkcijas, jau du kartus svarstė pasirengimo euro įvedimui klausimus, taip pat tam tikrų Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnių pakeitimo projektus. Visais šiais klausimais buvo parengti ir pateikti konkretūs pasiūlymai Vyriausybei ir Lietuvos bankui. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu V.Mazuronį kalbėti Liberalų demokratų frakcijos vardu. Ruošiasi kolega P.Auštrevičius.

V.MAZURONIS (LDF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamasis premjere, ministrai, kolegos Seimo nariai, gerbiamieji mūsų šio posėdžio svečiai! Pirmiausia noriu pasveikinti mus visus dėl to, ką mes šiandien darome.

Diskusija Seime apie Europos Sąjungos perspektyvą ir Lietuvos poziciją bei vietą šiame procese yra ir buvo būtina jau gana seniai. Aš negaišiu laiko kartodamas seniai pasakytas tiesas apie perspektyvas ir privalumus, kuriuos atveria Lietuvai ir jos žmonėms buvimas Europos Sąjungoje. Tai, kad Lietuvos žmonės gali didžiuotis, būdami lygiateisiai Europos Bendrijos nariai, tai, kad Europos Sąjunga užtikrina mūsų valstybei kur kas didesnį saugumą, stabilumą, didesnes galimybes prekybai, investicijoms, galų gale suteikia galimybę kurti aukštesnį gyvenimo lygį, yra akivaizdu.

Manau, Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą yra vienas iš didžiausių atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laimėjimų. Tačiau, mielieji kolegos, buvimas Europos Sąjungoje nėra pagrindinis tikslas. Buvimas Europos Sąjungoje yra priemonė, leidžianti kurti prielaidas geresniam gyvenimui Lietuvoje. Būtent čia yra ypač svarbi Lietuvos pozicija ginant mūsų valstybės, jos žmonių interesus Europos Sąjungos Bendrijoje ir kartu su kitomis Sąjungos narėmis randant ir priimant sprendimus, naudingiausius Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Atvirai atsakykime sau, ar įsijautę į didžiuosius europinius ar geopolitinius žaidimus nepamirštame, jog pirmiausia turime tarnauti Lietuvos žmonėms ir ginti jų interesus. Kaip kitaip nei bandymu „sublizgėti“ Europoje galima paaiškinti mūsų pionierišką veržimąsi patvirtinti Europos Sąjungos sutartį net dorai jos neskaičius? Ar viešai deklaruoti visišką paramą Turkijos ketinimams pradėti derybas, net neturėjus rimtos diskusijos Seime? Ką jau kalbėti apie atvirą diskusiją su visuomene, su Lietuvos žmonėmis? Ar nenoras ir baimė tartis, diskutuoti ir paklausti Lietuvos žmonių nuomonės kad ir dėl euro įvedimo nepadidins nepasitikėjimo ne tik Lietuvos valdžia, bet ir pačios Europos Sąjungos perspektyva?

Taip, mes norime kurti Lietuvos valstybę, kuri būtų stabili, demokratiška ir dinamiškai besivystanti Europos Sąjungos valstybė. Valstybę su klestinčia informacinių technologijų ir žinių ekonomika bei dinamiškai besiplėtojančiu verslu, valstybę, kuri didžiausias savo pastangas bei investicijas skiria švietimui, mokslui, skatina tolygią regioninę plėtrą. Būtent tokios Lietuvos kūrimas yra reikalingas tiek Lietuvos žmonėms, tiek Europos Sąjungos valstybėms.

Siekdami šių tikslų, mes privalome aktyviai ieškoti bendrų sprendimų su kitomis Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono valstybėmis, kooperuotis ir kartu su jomis aktyviai, energingai spręsti mums taip svarbius įsiliejimo į europinius infrastruktūrinius tinklus projektus. Siekdami būtent tokių tikslų mes turime aktyviai ir naudingai Lietuvos valstybei ir Europos Sąjungai pasinaudoti savo geografine padėtimi bendraujant su Kaliningrado sritimi, Rusija. Siekdami tokių tikslų mes turime prisidėti prie demokratinių procesų stiprinimo Ukrainoje, Užkaukazės valstybėse, Baltarusijoje.

Bet atsakykime sau, ar tai vyksta? Ar mūsų pozicija, dalyvaujant Europos Sąjungos gyvenime, neprimena prasikaltusio vaiko, droviai žiūrinčio į gero dėdės, esančio šiapus ar anapus Atlanto, akis, pozicijos? Ar mes nespekuliuojame Europos Sąjungos vardu, bandydami pridengti savo ne visai vykusius sprendimus Lietuvoje? Ar pasinaudodami Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis ir finansine parama mes tai darome tikrai skaidriai ir rūpinamės visos valstybės, o ne asmeniniais ir bičiulių interesais? Ar visada mums pakanka ryžto ir drąsos keliant aštrius su Europos Sąjunga, vadinasi, su Lietuva, susijusius klausimus, diskutuojant Europos struktūrose ar su Lietuvos žmonėmis?

Mielieji kolegos, mokykimės iš senųjų Europos Sąjungos narių klaidų. Klaidų, už kurias anksčiau ar vėliau tenka atsakyti, ir pirmiausia savo valstybės žmonėms. Tik atvira ir tiesi diskusija su Lietuvos žmonėmis pačiais aštriausiais ir sunkiausiais Europos Sąjungos perspektyvos bei kasdieniais klausimais, siekimas vieningos, atviros, dinamiškos Europos, bet kartu neužmirštant ir pirmiausia aktyviai ginant Lietuvos valstybės žmonių interesus, laikant tai pagrindiniu prioritetu bei sutelkiant visus galimus šalininkus tiems tikslams pasiekti ir yra kelias, kuris leis kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje, kelias, kuris kartu prisidės prie Europos Sąjungos stiprėjimo.

PIRMININKAS. Ačiū, kolega. Dabar kviečiu Liberalų ir centro frakcijos vardu kalbėti P.Auštrevičių. Ruošiasi kolega A.Monkevičius.

P.AUŠTREVIČIUS (LCF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke, gerbiamieji svečiai, mielieji kolegos!

Savo apsisprendimo ir darnių veiksmų dėka Lietuva laiku, nepažeisdama grafiko tapo gerai organizuotos ir istorinės Europos Sąjungos plėtros dalimi. Tai yra mūsų laimėjimas.

Tapome nariais būdami susiję įsipareigojimais ir atsakomybe vieni su kitais – tai partnerių sąjunga. Todėl ir girdėdamas šiandien žodžius, lyg ir perspėjimus, kad Europos Sąjungą ištiko krizė, aš klausiu, ar ji yra jaučiama Lietuvoje, ar ji vyksta kažkur ir mes to lyg ir nejaučiame?

Ne, mes privalome, matyt, sau paaiškinti, kokia tai krizė ir kodėl ji vyksta. Aš esu įsitikinęs, kad tai ne Europos Sąjungos politikos ir jos vertybių krizė, bet jų įgyvendinimo krizė. Taip, kaip laikomasi, kaip praktiškai tie dalykai yra įgyvendinami. Žodžius skirkime nuo darbų, kartais jų Europos Sąjungoje yra daugiau negu realių pokyčių. Be to, norėdami suprasti tai, kas vyksta, nebandykime spręsti visko bendrai, bet matykime visas paskiras jos dalis.

Kodėl pasireiškė krizė Europos Sąjungoje? Mano giliu įsitikinimu, jinai pasireiškė dėl ilgalaikio didelio nedarbo ir priverstinio buvusių aukštų socialinių garantijų gyventojams mažinimo. Kodėl ir kas vyksta? Tai susiję su Europos socialiniais modeliais. Jie tapo mažiau konkurencingi ir jų veikla iš esmės pradeda strigti. Dabar inicijuojama Europos socialinio modelio diskusija yra aktuali. Pripažinkime tai, bet reikia atsižvelgti į visas aplinkybes vienu metu. Iš esmės visas socialinis modelis, t.y. darbo rinkos reguliavimas, mokesčių politika, socialinė apsauga ir dauguma viešųjų paslaugų, yra nacionalinių valstybių kompetencija. Jos atsakingos už nekompetenciją ir uždelstus sprendimus bei kitus iššūkius šioje srityje, o ne Europos Sąjunga. Atskirkime tai aiškiai ir nekaltinkime tuo bendros politikos ir visos institucijos kartu.

Suprantama, kai kalbama apie tokius dalykus, yra akivaizdu, kad tik esant nustatytam socialinės ekonomikos sanglaudos lygiui, tiksliau, nesant esminiams socialinio ekonominio išsivystymo lygio skirtumams, galima kalbėti apie Europos vieningo socialinio modelio taikymą ir buvimą. Todėl Europos Sąjunga privalo sutelkti visą dėmesį į konkurencingų darbo vietų užtikrinimą atsižvelgiant į senstančių visuomenių ir globalizacijos iššūkius. Tik tada mes išspręsime Europos nihilizmo tendenciją ir tariamą Europos krizę.

Mielieji kolegos, esu įsitikinęs, kad Lietuvos tikslas Europos Sąjungoje – tai ne tik ir ne tiek daugiau ar geriau panaudoti Europos Sąjungos fondus, galbūt net panaudojant savotiško lietuviškojo apsukrumo veiksnį, kiek spręsti kitus dalykus. Europos Sąjunga buvo ir išliks įvairių skirtingų pažiūrų organizacija, todėl reikia jų derinimo ir tų interesų savotiško sueuropinimo mechanizmo. Dalyvaujant Europos Sąjungos spendimuose, vadinasi, per aiškų nacionalinį interesą, jų identifikavimą, išaiškinimą žmonėms ir siekimą įnešti pridėtinę vertę į Europos Sąjungos sprendimus. Būtent pridėtinę vertę, o ne kovoti tik dėl savęs ir vardan kažkokių užsispyrimų. Tuomet ir atsiranda darni visuma ir nacionalinio veido atspindėjimas.

Man nesuprantamas kartais dalykas, kai vykstant į Briuselį dažnai pasakoma: mūsų interesas yra šešėlinis, nematomas. Tai yra savotiškas bandymas ištirpti toje visumoje, taip negali būti. Galbūt bijome pralaimėti pasakę, ko mes bijome iš anksto. Bet mes pralaimėsime galų gale, jeigu to nepasakysime dabar.

Kokie gi Lietuvos tikslai? Matau svarbiausią svarstant Europos Sąjungos ateitį ir dabartį. Vis dėlto pirmiausia aš iškelčiau tolesnį politinės sąjungos stiprinimą per tęsiamą Europos Sąjungos politikų gilinimą. Akivaizdus pavyzdys, kad bendra užsienio saugumo politika yra tas atvejis, kai mums nauda yra taip suprantama, kur mūsų interesai nebūtų ignoruojami. Tačiau kalbėkime apie tai aiškiau dabar, nelaukime, kol galbūt ši iniciatyva ateis iš kitos pusės.

Antra. Tai yra dinamiškai auganti, konkurencinga, gerai veikiančios vidaus rinkos dalis, kurianti darbo vietas būtent Lietuvoje, gerai apmokamas europietiškas, naujos kokybės, remiantis naujomis technologijomis ir visiškai pasinaudojant Lisabonos strategija. Tačiau reikia kalbėti apie tai akivaizdžiai.

Trečia. Manyčiau, kad tai yra viešoji gerovė šalyje, Europos Sąjungoje ir jos kaimynystėje. Gavę paramą tam tikru laiku mes patys ją turime sugrąžinti ir kitiems, tai yra akivaizdu matant dabartinę situaciją. Žinoma, mes turime atsiminti, kad mes turime ribotus žmogiškuosius ir finansinius resursus, todėl reikia reikiamai išdėstyti mūsų veiksmus.

Mielieji kolegos, Lietuva viduramžiais tapo ir buvo Europos dalis ne tiek dėl savo geografijos, nes ji visada turėjo labai aiškų rytietišką vektorių – dideles teritorijas Rytuose, bet dėl jos kultūros, religijos, mokslo ir realaus dalyvavimo Europos politikoje turint savo interesų. Todėl ir dabar tai turi būti Lietuvos veiksmas per nacionalinį interesą ir partnerišką solidarumą kurti ateities Europos namus. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu kalbėti A.Monkevičių, Naujosios sąjungos frakcijos vardu. Ir po to, kiek mums liks laiko iki Vyriausybės valandos, – eilės tvarka.

A.MONKEVIČIUS (NSF). Ačiū. Gerbiamieji kolegos, diskusijos iš tikrųjų reikalingos ir Seime, ir dar daug plačiau. Apie tai ir (…) ataskaitoje kalbama, kad turi būti įtraukiama į štai tokių nacionalinių strategijų rengimą, jų įgyvendinimą kuo daugiau piliečių, kuo daugiau suinteresuotų šalių. Na, labai džiugina, kad akademinė bendruomenė nelieka nuošaly ir ypač akademinis jaunimas, jo energija. Ne tik tas, kuris neseniai prie Seimo rūmų reikalavo padėti spręsti kai kuris materialines jų problemas, bet ir tas akademinis jaunimas, kuris savo energija ir veiksmais būtent kalba apie tuos dalykus, kurie štai gula į tokią nacionalinę strategiją. Sakyčiau, tai kaip gaivus vėjas į subliūškusias mūsų pažangos bures. Buvo kalbama, tikrai pokyčių yra nemažai. Tie pokyčiai galbūt ir geri.

Esminė problema vis dėlto yra ta, kad tie pokyčiai per lėti, ir būtent tai yra jau didelė grėsmė ir didžiulis pavojus. Štai ir šiandien mes frakcijoje kalbėdami apie tai įžvelgėme labai daug pavojų. Tarp jų ir augančius gerovės kontrastus, ir visuomenės solidarumo problemą, ir tą patį mūsų tautinį identitetą. Visa tai tampa problema ne dėl bendro lygio, tačiau dėl per mažo pagreičio. Iš Nacionalinės strategijos daugiausiai mūsų frakcijai kelia nerimo tai, kad paskutinis planuojamas šešerių metų Europos paramos etapas, kuriuo Lietuva reikšmingai gali pasinaudoti, yra kaip paskutinė mūsų tikra tokia galimybė daug ką pakeisti.

Na, iš tikrųjų tai kelia susirūpinimą ir mes galėtume kai kuriuos dalykus šiandien galbūt trumpai akcentuoti, nors ir buvo paminėti tie dalykai. Pirmiausia tai planuojamos paskutiniojo etapo lėšos, strateginės proporcijos, kai lėšos žmogiškųjų išteklių plėtrai mažėja iki 16%. Iš tikrųjų tai verčia susirūpinti ir kelia daug nerimo. Kad ir toks skaičius, kai visai švietimo sistemai nuo darželio iki universiteto, moksliniams tyrimams, jų infrastruktūrai pagerinti, ne bet kaip pagerinti, bet pagerinti taip, kad būtų pasiekti tie rezultatai, skiriama tik 4%, arba 800 mln. eurų, 6 metams, tai yra vidutinis Suomijos universiteto 6 metų biudžetas. Iš tikrųjų vargu ar nebus tai, ką dabar tikrai deklaruojame kaip siekiamybę, vėl tik deklaracijos, neturinčios šio svarbaus finansinio pamato?

Taip pat abejonių kelia kai kurie svarbūs integralūs rodikliai, kurie labai integralūs ir atspindi pokyčių esmę. Na, vienas iš svarbesnių yra Lietuvos išlaidos moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai. Tas lygis šiandien tikrai apverktinas, nesiekia 0,7%, nes Europos vidurkis yra beveik 2%. Ypač verslo sektoriaus indėlis labai mažytis, jis atsilieka jau tiesiog keliolika kartų nuo Europos vidurkio. Padėtis yra padėtis ir yra nedidelis gerėjimas, tačiau planui tikrai trūksta ambicijų. Ir jau netgi ne ambicijų, bet mes planuojame atsilikimą. Ir tai, kad yra planuojama tik pusę to lygio, kurio reikėtų siekti pagal Lisabonos strategiją, 1,5%… viešojo sektoriaus būtų 1%, o verslo – 0,5%, na, iš tikrųjų tai verčia rimtai pagalvoti, ar nevertėtų dar plačiau dėl šito diskutuoti, ieškoti bendrų sprendimų. Ir premjeras pripažino, kad šalies mokslo ir technologijų lygis atsilieka nuo kitų šalių ir reikia rasti naujų išteklių, ir pabrėžė, jog Nacionalinėje strategijoje skiriama labai daug vietos tiems instrumentams, kurie, iš esmės investavus iš viešojo sektoriaus 1 litą, duoda kuo didesnį konkurencingo ūkio efektą. Strategijoje tai įvardijama kaip viešųjų paslaugų verslui sistema. Tai informacijos centrai, inkubatoriai, mokslo technologijų parkai. Neatsitiktinai, man regis, premjeras pabrėžė Mokslo ir studijų fondą. Štai instrumentas, vienas iš instrumentų, kaip pavyzdys, kaip tipiška situacija, kai instrumentas yra geras, nes verslininkai, ekonomikos subjektai balsuoja savo litais už tai, kas jiems reikalinga, kuomet yra diegiamos inovacijos. Bet premjeras tą ir pasakė: didžiausia blogybė, jog šitas mechanizmas veikia, jeigu palygintume su automobiliu, tai beveik tuščiomis apsukomis. Jis neveikia visu pajėgumu. O štai tuos instrumentus reikia panaudoti visomis apsukomis, jeigu mes norime per trumpą laiką gauti pagreitį. Tai ir yra ta problema. Man atrodo, kad reikėtų ryžtingiau visas tas paskatas papildyti fiskaline paskatų sistema. Apie tai teko daug girdėti, tačiau reikėtų ryžtingesnių žingsnių. Vienas iš tokių tos sistemos elementų galėtų būti pelno, fizinių, pridėtinės vertės mokesčių lengvatos. Žingsnis į priekį jau būtų ir nulinis tarifas, bet koks mokesčių sumažinimas toms verslo įmonėms, kurios diegia tokias inovacijas.

Baigdamas noriu pasakyti, kad vis dėlto mūsų frakcija tikisi, jog bendra atsakomybė už šalies ateitį (visos frakcijos kalbėjo, mes pritariame tam) leis dėl šitų dalykų dar plačiau tartis su piliečiais, su įvairiais subjektais, kurie yra suinteresuotos šalys, ir rasti sėkmingus sprendimus mūsų šalies ateičiai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kalbės J.Veselka. Ruošiasi K.Bobelis.

J.VESELKA (LDF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke, nes nors vienam europesimistui leisite pakalbėti. Nors iš to, ką pasakysiu, gali pasirodyti, kad aš persiverčiau.

Galima būti eurooptimistu, realistu ar pesimistu, bet negalima savo politinio sustabarėjimo, kuris jaučiamas, pridenginėti Europos Sąjungos sutartimi, direktyvomis ir kitais reikalavimais. Aš nesu eurooptimistas, bet žinau viena: Europos Sąjunga yra atvira naujiems iššūkiams, naujiems sprendimams ir yra pasiryžusi vertinti naujai išryškėjusias gyvenimo realijas. Ir šiuo požiūriu aptarsiu tik dvi problemas, kurias, mano nuomone, reikėtų mums aktyviau spręsti.

Pirma – tai dėl branduolinės energetikos tęstinumo ir perimamumo. Taip, Sutartyje pasižadėjome anksčiau laiko uždaryti abu Ignalinos atominės elektrinės blokus. Bet tą pasižadėjimą Lietuva pasirašė tik darant Briuseliui milžinišką spaudimą Lietuvai atsidūrus labai gilioje socialinėje ekonominėje krizėje. Dabar Ignalina faktiškai įrodė, kad padedant Švedijai ir kitoms Europos šalims tapo patikimai ir saugiai dirbančia elektrine. Mums geriau atsisakyti tų 815–820 mln. eurų, kuriuos duoda mums uždarymui, su sąlyga, kad ši elektrinė galės dirbti pagal tarptautinių ekspertų nustatytus saugius terminus. Ir šitos iniciatyvos mes nesiimame, nes bijome, kad reikės su visomis valstybėmis derėtis. Kaip žinote, su Europos Komisija susitarėme dėl uždarymo, ir automatiškai visur kitur įvyko ratifikavimas – uždarykite. Mums šioje srityje reikia užimti aiškią poziciją. Jau dabar stebiu specialistų diskusijas ir Jungtinėse Valstijose, ir Europoje. Dauguma kalba ne tik apie naujų statybą, bet ir senų modernizavimą. Ir net Amerikos atominiai specialistai sako: kam jums trečias, jūs siekite modernizuoti du turimus blokus. Visiška tyla. Susirenka, pakalba, ir viskas. Mes galime kaltinti Vyriausybę, ką norite, bet Seimas taip pat nedrįsta imtis iniciatyvos. Kuo čia dėta Europos Sąjunga? Imkimės iniciatyvos. Siūlyčiau tą dalyką spręsti.

Antra, dėl Lisabonos strategijos. Kad ir kiek mes diskutuotume, esminė Lisabonos strategijos kryptis yra padaryti Europą konkurencingesnę negu Jungtinės Amerikos Valstijos arba pasiekti Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencingumą. Šitą pasiekti galima tik per modernių technologijų eksportą, produktą, kuris turi aukštą pridedamąją vertę. Tai yra turbūt visiems aišku, visi tai suprantame. Bet štai kur prasideda… Gerbiamasis V.Navickas kalbėjo, kad mes čia beveik tobulai skirstome struktūrinius fondus. Struktūriniai fondai yra skirstomi ekstensyviam ekonominiam vystymuisi, t.y. gauname pinigus, nuvažiuojame į Europą, nuperkame apysenę technologiją ir gaminame tą patį stalą. Ir tai vadinasi Lisabonos strategijos įgyvendinimas. Vis dėlto, gerbiamieji, aš sutinku, kad mokslinių tyrimų eksperimentinę bazę, gamybą nėra paprasta per metus ar dvejus sukurti, nes pas mus yra ir nedarbas, negalima be ekstensyvaus ekonominio vystymosi, bet intensyvaus vystymosi, modernios ekonomikos akcento nėra. Kodėl? Įvairiai galima interpretuoti – supranta, nesupranta, bet dažniausiai pinigų kiekis ribotas, o ekstensyviai vysto, yra savi daugiau, negu ten, kur gali kurti modernias technologijas… Ir kol mes šito dalyko neperžengsime, galime verkti, dejuoti – mažai pinigų, mažai lėšų. Niekas jų daugiau neduos. Savo gerovę, savo ekonomikos konkurencingumą užtikrinsime tik mes patys priimdami naujus iššūkius, suvokdami naujų technologijų, naujų žmonių pritraukimo svarbą. Tik taip galime spręsti. Ir čia Europos Sąjunga gali būti tik pagalbininkė. Bet Europos Sąjungoje reikia turėti labai stiprias pozicijas dėl kelių dalykų, kurie Lietuvai yra esminiai.

Mūsų politikai ir Prezidentas kalbėjo apie mūsų didelę įtaką priimant Europos Sąjungos naujas nares ir plėtojant demokratiją. Aš, matydamas kaip panaudojami struktūriniai fondai ekstensyviam vystymuisi, galiu pasakyti – siūlyti priimti Moldovą, Gruziją, Armėniją, Afganistaną ir Bangladešą. Tada mes iš tikrųjų tapsime europinio išsivystymo viduryje. Čia juokais.

O pabaigai, kadangi neduoda baigti, galiu pasakyti taip: klausiausi, klausiausi aš pranešimų ir labai susidomėjau europarlamentarės pranešimu. Iš pradžių, kai pasakė, kad mus vadina proamerikietiškais, aš pradėjau linksėti galvą. Paskui, kai pasakė, kad mes prorusiški, aš nebesupratau. Ir paskui, kai pasiūlė skristi į kosmosą, aš siūlau – mane pirmą įrašykite, tik kartu su manimi moterį siųskite, nes jau A.Monkevičius žada mane tyrinėti.

PIRMININKAS. Taip, tyrinės, bet nežinia, ar tuo aspektu. Kolega K.Bobelis. Prašom, 5 minutės.

K.BOBELIS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, tikrai šiandien buvo gana įdomi diskusija. Buvo įdomu išgirsti mūsų valdžios pareigūnų pasisakymus apie dabartinę Europos Sąjungos poziciją ir mums ten esančias ar potencialiai esančias galimybes. Mes turime visi suprasti, kad Europos Sąjunga yra tik tobulesnis finansinis ekonominis, daugiau selektyvus tęsinys Europos Tarybos, didžiųjų Vakarų valstybių su kai kuriais pagalbininkais – Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo, kad jos sukūrė instituciją, kurią jos norėtų Europoje kontroliuoti ir tvarkyti. Ir tai aiškiai matyti, kai buvo pristatytas Konstitucijos klausimo ratifikavimas. Kuomet Konstitucijos klausimo ratifikavimas buvo tose pačiose pagrindinėse kuriančiose Europos Sąjungą valstybėse atmestas, tada staiga sugalvojo naują apmąstymo planą valstybėms, kurios dar neratifikavo, taip pat valstybėms, kurios jau ratifikavo, apmąstyti, kaip galėtų šitą atmestą Konstituciją kokia nors kita forma pristatyti, kad vis dėlto būtų vienašališkas Europos Sąjungos vadovavimas visoms Europos valstybėms. Iki šiol to nepavyksta padaryti, ir Europos Konstitucijos klausimas tolsta nuo savo ankstesnės vietos ir neužima tos pozicijos, nesuteikia galimybės Europos Sąjungos vadovams vykdyti tikrąją jų norimą vienašališką, uždarą užsienio politiką, eliminuojant kitas mažesnes Europos valstybes, o ypač naujai įstojusias valstybes. Su naujai įstojusiom valstybėm, mes turime atvirai pripažinti, yra beveik nesiskaitoma.

Šiandien yra beveik metai, antri metai, kai mes turime savo Europos Parlamento narius, ir jūs man pasakykite, ar Europos Parlamente yra priimtas nors vienas mūsų delegacijos narių arba latvių delegacijos narių, arba lenkų delegacijos narių projektas. Visi projektai, kurie priimamai Europos Parlamente, Europos institucijose, daugiausia yra atstovų, kurie yra iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos ar net iš tokio mažyčio Liuksemburgo, kuris jiems pataikauja. Siūlo tuos projektus, bet jie absoliučiai nėra naudingi. Todėl man atrodo, kad mums svarbiausia nustatyti savo užsienio politiką, savo socialinę politiką, savo ekonominę politiką, kaip mes turėtume pristatyti savo klausimus.

Visa Europos Sąjungos ateitis prieš kelerius metus buvo nustatyta remiantis Lisabonos strategija. Lisabonos strategijos principas, Lisabonos strategijos pagrindinis punktas buvo tas, kad Europa turi pralenkti Ameriką ir ją nukonkuruoti ne tik ekonominiais, bet socialiniais ir mokslo klausimais. Dabar jau praėjo kiek metų po Lisabonos strategijos? Ponai, pasakykite nors vieną sritį, kurioje Europa pralenkė Ameriką. Visur yra atsilikusi ir pataikauja, bando kopijuoti tai, kas vykdoma Amerikoje. Net savo ekonominės politikos negalėjo suderinti, sutvarkyti su Pasaulio prekybos organizacija. Pasaulio prekybos organizacija yra viena iš stipriausių pasaulio prekybos organizacijų, kurios aprėpia didžiąją pasaulio dalį, o Europos Sąjungos ekonominė politika aprėpia tik Europos valstybes ir valstybes, kurias jos bando kontroliuoti. Mes visi žinome, kad iki šiol visi Europos Sąjungos ekonominės komisijos pasitarimai su Pasaulio prekybos organizacija nedavė jokių rezultatų. Dabar mes visi žiūrime į potencialią galimybę, kad po metų, kitų bus įvestas euras. Euras yra labai gerai ir yra naudingas. Aš pritariu euro įvedimui Lietuvoje, nes tai tikrai labai pagerins mūsų ekonomines sąlygas vykdant užsienio prekybą, taip pat ir vystant privačių asmenų pasikeitimui. Bet prieš tai mes turėtume apsispręsti, kaip mūsų interesai yra atstovaujami Europos Sąjungoje.

PIRMININKAS. Laikas.

K.BOBELIS. Baigdamas aš norėčiau paklausti mūsų Vyriausybės, Prezidentūros ir Seimo tik vieno dalyko. Mes turime 13 Europos Parlamento narių. Ar yra kokia nors programa, ar yra koks nors ryšys (turime Europos reikalų komitetą), kad tie 13 mūsų Parlamento narių bent vieną kartą per mėnesį būtų sukviečiami į diskusiją, kad būtų išdiskutuojami Europos Sąjungą ir mus liečiantys klausimai, kad jie žinotų, ką ten veikti. Jie kiekvienas veikia grynai savo iniciatyva. Šiandien ponia O.Juknevičienė pasiūlė, kad mums geriausiai koncentruotis ir veikti dėl GALILEO ir kosmoso sistemos. Teisingai, galbūt ir gera yra ta GALILEO sistema, aš buvau tuo metu Europos Parlamento narys ir tikrai man padarė įspūdį, kad galutinis GALILEO sistemos tikslas yra, kad kiekvienas pasaulio pilietis turėtų kur nors įdėtą žymeklį, kad tam tikra kontrolės įstaiga galėtų visada žinoti, kur jis vyksta, kas daroma, kitaip sakant, būtų išvengiama įvairių nusikaltimų ir panašiai. Tai yra tik vienas dalykas, kurį siūlė, bet tai juokingas dalykas, kuris mums visiškai nepriimtinas.

PIRMININKAS. Taip, Lietuvos Seimui, reikia manyt, nebus taikoma, daktare. Mielieji kolegos, pirmasis mūsų didysis klausimas yra baigtas.

Vyriausybės valanda

Dabar rytinio posėdžio darbotvarkės 2 klausimas – Vyriausybės valanda. Užsirašė net 19 Seimo narių. Pirmasis turėtų būti A.Kubilius. (Balsai salėje) Vyriausybės nariai yra, prašom pasiruošti klausti, yra ką klausti. A.Kubilius – pirmieji du klausimai, arba pirma vienas, paskui kitas. Prašom.

A.KUBILIUS (TSF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš visų pirma procedūrinį klausimą norėčiau išsiaiškinti. Premjeras yra Lietuvoje, matėme, lyg neišsiųstas GALILEO palydovu kur nors į tolimus kraštus. Norėčiau žinoti, ar bus premjeras, nes mano klausimai skirti premjerui. Jeigu jis bus, tai aš tada kantriai lauksiu, o jeigu ne, tai tada jau blogai.

PIRMININKAS. Kam blogai?

A.KUBILIUS. Valstybei, kam daugiau.

PIRMININKAS. Gerai, turim rezerve. Tada kolega A.Čaplikas. (Balsai salėje) Iš tikrųjų abiejų nėra.

A.ČAPLIKAS (LCSF). Pirmininke, esu.

PIRMININKAS. Kolega A.Čaplikas. Prašom.

A.ČAPLIKAS. Labai atsiprašau. Galima klausti?

PIRMININKAS. Prašom.

A.ČAPLIKAS. Klausimas ūkio ministrui. Aš jį jau kartoju kokį mėnesį. Vyriausybė šią savaitę nutarė pradėti derybas su TNK-BP dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo. Tuokart jūsų klausiu, kas tie pareigūnai ar pareigūnų grupė, kurie konkrečiai derėsis dėl akcijų pardavimo, dėl pardavimo sąlygų ir dėl kainos? Kas tie asmenys, kurie konkrečiai atstovaus Lietuvai?

K.DAUKŠYS (DPF). Ačiū už klausimą. Iš tikrųjų Vyriausybė apsisprendė, kad, jeigu Seimas priims įstatymą, kurį šiandien turėtų priimti arba nepriimti, tada Vyriausybė pradėtų derybas. Tada, kai jau bus įstatymas aiškus, bus suformuotos derybinės grupės ir derybinės pozicijos.

A.ČAPLIKAS. Galiu patikslinti?

PIRMININKAS. Prašom.

A.ČAPLIKAS. Aš noriu patikslinti, kas veda preliminarias derybas? Kas konkrečiai tie asmenys, kurie dabar derina derybų sąlygas?

K.DAUKŠYS. Preliminarios derybos nevyksta, kaip jūs žinote, nes Seimas nėra davęs tokio leidimo. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. A.Kubilius. Prašom.

A.KUBILIUS. Aš norėčiau paklausti premjero, nes, klausantis ministro ir stebint spaudą, vis tiek kyla daug neaiškumų dėl tų pačių „Mažeikių naftos“ reikalų. Man atrodo, kad, premjere, jūs esate tas, kuris formuluosite Vyriausybės poziciją, todėl aš jūsų ir noriu paklausti. Visų pirma pritardamas jūsų sprendimui trišalėse derybose pradėti derybas su kompanija „Jukos“ ir „TNK British Petrolium“, aš noriu jūsų paklausti, nes iš spaudos pranešimų ir žiniasklaidos pranešimų susidaro vaizdas, kad tai gali būti tik trumpalaikis taktinis manevras, labai paprastai ir aiškiai: ar jūs pripažįstate, kad, remiantis Lietuvos teisės aktuose įvardintomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui, bendrovės „Gazprom“ ir „Lukoil“ ar joms atstovaujančios antrinės įmonės derybose negali būti pripažįstamos tinkamomis pretendentėmis?

A.M.BRAZAUSKAS. Aš manau, kad tai nuspręs Seimas. Mums tiek daug šito pavojaus prisakyta, Vyriausybei, kad mes jau tikrai bijosim priimti kokius nors sprendimus dėl šitų konkrečių kompanijų. Mes perduosime Seimui, tegu Seimas mums pataria, ką daryti. Mes vieni vargu ar drįsim priimti kokį nors sprendimą.

A.KUBILIUS. Tada antras klausimas.

PIRMININKAS. Prašom. A.Kubilius turi teisę antrą klausimą.

A.KUBILIUS. Noriu priminti, kad Seimas savo poziciją yra pasakęs, pavasarį tvirtindamas Vyriausybės ataskaitą apie nacionalinio saugumo padėtį. Ten aiškiai įvardyta. Nemanau, kad reikia dar sykį tai kartoti kokiu nors Seimo sprendimu.

A.M.BRAZAUSKAS. Ir mums atrodo, kad nereikia dar sykį, bet jūs keliate šitą klausimą.

A.KUBILIUS. Aš norėčiau, kad jūs patvirtintumėte…

A.M.BRAZAUSKAS. Jūs vėl keliate šitą klausimą.

PIRMININKAS. Prašom nesiginčyti. Atsakyta, prašom klausyti ir… S.Lapėnas. (Triukšmas salėje) (Balsas salėje: „Nebaigė sakinio“.) Gerai. A.Kubilius dar kartą. Prašom.

A.M.BRAZAUSKAS. Tokiu atveju, jeigu iš tikrųjų iškils toks klausimas, kaip dabar Seimo narys A.Kubilius formuluoja, jeigu toks klausimas iškils, mes kreipsimės į Seimą laukdami jūsų palaikymo arba nepalaikymo.

A.KUBILIUS. Ačiū, premjere. Šiek tiek aiškiau, nors norėčiau, kad jūs pats turėtumėte savo nuomonę ir aiškiai išsakytumėte, kad tokie pretendentai, kurie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui…

A.M.BRAZAUSKAS. Atsiprašau, bet čia ne išpažinties vieta.

PIRMININKAS. Ačiū.

A.KUBILIUS. Gerai, ką padarysi, kad reikia įtikinėti jus elgtis valstybiškai. (Šurmulys salėje) Noriu dar paklausti vieną paprastą klausimą. Kadangi ministras ką tik pasakė, kad šiandien svarstomas įstatymas ir jo priėmimas reiškia leidimą pradėti derybas ir derybų mandatą, aš noriu pasakyti, kad tai nėra nei derybų mandatas, nei derybų leidimas.

PIRMININKAS. Prašom…

A.KUBILIUS. Premjere, noriu jūsų paklausti. Po preliminarių pokalbių su TNK-BP ir „Jukos“ jūs vis tiek turėsite formuluoti savo derybinę poziciją, ar jūs sutinkate, kad tą derybinę poziciją tvirtintų Seimas taip, kaip darė 1998 m. derantis su „Williamso“ kompanija?

A.M.BRAZAUSKAS. Reikės pasitarti Vyriausybėje, kaip daryti tokiu atveju. Jeigu mes kiekvieną savo žingsnį arba kiekvieną, sakyčiau, interaciją turėsime derinti su Seimu, tai mes nieko nenutarsime. Mes būsime suparalyžiuoti, nes Seimas pozicijai suderinti gali pasiimti du mėnesius, mėnesį. Aš labai abejoju, jeigu jūs mus taip sukaustysite, tai vargu ar tos derybos iš viso gali įvykti. Mes matykime šį klausimą praktiškai, o ne bandykime įsprausti į įstatymų rėmus, neaiškiu kokius dar, kokių įstatymų rėmus. Derybos yra derybos, yra įvairių variacijų, gali būti įvairių variantų. Kai mes matysime, kad priartėjame prie kokio nors priimtino ir naudingo mūsų valstybei rezultato, mes pateiksime Seimui darbine tvarka.

PIRMININKAS. Ačiū. A.Kašėta. Ruošiasi kolega R.Ačas. Prašom. (Balsai salėje) Paskui. Kolega A.Kašėta.

A.KAŠĖTA (LCF). Gerbiamasis premjere, prieš dvi dienas Vyriausybė priėmė nutarimą, kad privatizuodama „Mažeikių naftos“ akcijas pirmiausia ketina pradėti derybas su viena konkrečia kompanija. Kyla abejonių, ar Vyriausybė savo sprendimu nepažeidė šiuo metu galiojančios Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ reorganizavimo įstatymo nuostatos, kad „Mažeikių naftos“ akcijos gali būti privatizuojamos tik Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka? Šis įstatymas nenumato Vyriausybės teisės savo vienvaldišku sprendimu parinkti pirkėjo, su kuriuo bus vykdomos derybos dėl akcijų pirkimo. Prašau atsakyti į klausimą, kokiomis teisės normomis rėmėsi Vyriausybė, priimdama sprendimą privatizuoti „Mažeikių naftos“ akcijas ir pradėti derybas su konkrečia naftos kompanija, kol negavo iš Seimo atitinkamų įstatymo pataisų?

A.M.BRAZAUSKAS. Jūs kreipėtės tuo pačiu klausimu raštu. Mes raštu jums į šį klausimą atsakysime.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kolega R.Ačas. Ruošiasi kolega S.Lapėnas. (Balsai salėje) Turim pakankamai laiko…

R.AČAS (LDF). Gerbiamasis premjere, iki 2002 m. II pusmečio Lietuvos įmonės turėjo galimybę, kai pirko lengvuosius automobilius, susigrąžinti PVM. Po šios galimybės panaikinimo Lietuvos įmonės intensyviai pradėjo ieškoti, kaip susigrąžinti šį mokestį aplinkiniais keliais. Vieni ėmė šiuos automobilius registruoti kaip mažuosius sunkvežimius, gaudami atitinkamus sertifikatus iš automobilių gamintojų atstovų, kiti savo automobilius registruoja Latvijoje ar Estijoje, kur PVM už lengvuosius automobilius yra grąžinamas. Todėl nėra ko stebėtis, kad jau treti metai, kai Lietuva užima paskutinę vietą iš trijų Baltijos šalių pagal lengvųjų automobilių pardavimą. Prašom pasakyti, ar Vyriausybė bandė šią padėtį analizuoti, nes esu įsitikinęs, jog šis sprendimas laukiamo efekto nedavė? Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Vyriausybė pastaruoju metu nesvarstė šio klausimo. Jis galbūt iš tikrųjų svarstytinas, nesakyčiau, kad jis nevertas dėmesio, bet, jeigu būtų kokių nors konkrečių jūsų, kitų Seimo narių pasiūlymų, mes tikrai labai rimtai apsvarstytume, priimtume dėmesin pasiūlymus ir žmonių, ir Seimo narių praktiką, kuri galbūt jau formuojasi. Būtų galima pagalvoti, kaip tai padaryti, užkirsti kelią. Alternatyva – paleisti tai daryti visiškai laisvai ir atsiimti PVM, nemanau, kad tai reikia leisti daryti. Nemanau. Apeiti PVM mokėjimą, be abejo, yra įvairių būdų. Bandykime ieškoti būdų. Žinoma, mes Vyriausybėje bandysime pasitarti, kokių galima imtis priemonių ir kaip užkirsti kelią tokiems veiksmams, apie kuriuos jūs kalbėjote. Ačiū.

PIRMININKAS. Klausia kolega S.Lapėnas. Ruošiasi kolegė V.Čigriejienė.

S.LAPĖNAS (LCSF). Gerbiamasis premjere, vakar man teko dalyvauti Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstoma Nuolatinės komisijos verslo sąlygų klausimams spręsti personalinė sudėtis, jos atnaujinimas. Nustebino tai, kad ten neradau atstovaujančių smulkiajam verslui, o priešingai, pamačiau, kad gausiai ir tikrai neproporcingai atstovaujama tik stambesniems ūkio subjektams, jų asociacijų atstovai, o kai kurių įmonių ir vadovai įtraukti į sąrašą. Nesinorėtų tikėti, jog vėlgi reikės konstatuoti, kad toliau sudaromos sąlygos stambiesiems pasinaudoti smulkiųjų galimybėmis, nes smulkaus verslo atstovų, tarkim, verslininkų, bendradarbiavimo tinklo, kuris atstovauja apie 20-čiai asocijuotų struktūrų, esančių regionuose, man neteko pamatyti. Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Pirmiausia ne visai tiksliai jūs pasakėte. Ten yra ponas Arlauskas, kuris atstovauja smulkiems verslininkams. (Balsai salėje) Na, kaip ne? Argi ten nėra Dano Arlausko? D.Arlauskas yra sąraše. Aš nežinau, kas geriau gali atstovauti negu asociacijos prezidentas. Bet, jeigu jūsų turite konkrečių pasiūlymų, vartai neuždaryti, mes su malonumu priimsime jūsų pasiūlymus.

PIRMININKAS. Ačiū. Kolegė V.Čigriejienė. Ruošiasi R.Kšanienė. Pasižiūrėkite, ar tiksliai įdėta kortelė.

V.M.ČIGRIEJIENĖ (TSF). Gerbiamasis premjere, truputį atsikvėpkite nuo naftos. Klausimas apie mediciną. Jūs pritarėte darbo grupės sprendimui ir faktiškai palaiminote Kauno onkologinės ligoninės prijungimą prie Kauno medicinos universiteto klinikų. Vasarą jūsų buvote kitokios nuomonės ir teigėte, kad filialo teisės iš esmės sunaikina ligoninę, todėl sudarėte komisiją. Sudaryta komisija atstovavo tik Sveikatos ministerijos ir Kauno universitetinių klinikų interesams, komisijoje nebuvo apskrities, savivaldybės, pacientų organizacijos atstovų, nors surinkta per 30 tūkst. parašų. Panašu, kad Kauno regiono žmones nuvylėte dar kartą, nes universitetinėse ligoninėse paslaugos sunkiai prieinamos dėl ilgų eilių. Ar nemanote, kad ši restruktūrizacijos reforma sunaikins prieinamumą specializuotos onkologinės pagalbos, sugriaus pamatus, o kas iš to išeis – ligoninė taps slaugos ir palaikomojo gydymo ligonine? Ačiū.

A.M.BRAZAUSKAS. Ž.Padaigos nėra? Teks atsakyti man. Iš tikrųjų daug kartų šis klausimas buvo svarstytas, mes matėme tuos labai didelius pacientų sąrašus, nes daugiausia pasirašė pacientai. Labai detaliai svarstėme Strateginiame komitete dalyvaujant atstovams, apskrities viršininkui, miesto atstovams. Visi, visi dalyvavo. Buvo labai didelis nuomonių skirtumas ir tada buvo sudaryta grupė žmonių. Negalima į grupę surašyti 30, 40, 50 suinteresuotų žmonių, nes būtų beviltiška priimti kokį nors sprendimą. Sprendimą iš tikrųjų priėmė ši grupė, joje daugiausia yra medikų profesionalų ir, be abejo, vadovų. Man nieko kito neliko, kaip priimti šių autoritetingų medikų ir vadovų pasiūlymą.

Dabar kas yra filialas? Priklausys nuo to, kokį statusą turės šitas filialas. Jeigu Kauno klinikos iš tikrųjų tolerantiškai, kaip aš gavau klinikų vadovo raštą… rektoriaus, priims štai šį sprendimą ir ši didelė ir labai svarbi onkologinėmis ligomis sergančių žmonių ligoninė galės normaliai funkcionuoti, man atrodo, nieko blogo nebus. Bet jeigu kyla kokių nors abejonių ar gali būti kokių nors kitų nuomonių, aš tada prašyčiau netgi parlamento Sveikatos reikalų komitete dar kartą pasižiūrėti. Mes nesame kategoriškai nusiteikę, kad taip turi būti. Aš iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad ši didelė ligoninė, turinti didelę patirtį, 370 lovų, funkcionuotų ir gydytų žmones. Tikrai yra toks pageidavimas ir toks noras, bet organizacinis pavaldumas… Prašom, galima prie to klausimo grįžti.

PIRMININKAS. Ačiū. Kol paklaus kolegė R.Kšanienė, kolegė R.Juknevičienė. Prašom.

R.JUKNEVIČIENĖ (TSF). Pone posėdžio pirmininke, dėl vedimo tvarkos. Noriu tiktai patikslinti ir jums pasakyti, kad buvau užsirašiusi klausti frakcijos vardu, todėl pagal Statutą privalėjote suteikti teisę didžiausiai opozicinei frakcijai, tačiau aš supratau, kad jūs turbūt saugote premjerą nuo nepatogių klausimų ir man nesuteikėte leidimo, bet aš tikrai nebūčiau klaususi labai nepatogių klausimų, tik dėl paukščių gripo, bet kadangi nesuteikėte galimybės paklausti, ką darysi.

PIRMININKAS. Ateis laikas. Prašom kantriai sėdėti. Vyriausybės valanda yra labai ilga, bet jeigu jūs nenorite dalyvauti, čia kitas reikalas. Opozicija, žinoma, šiek tiek marga, galėjau aš truputį ir susipainioti, bet nuo konservatorių du žmonės klausė. Taigi dabar R.Kšanienė, ruošiasi kolega J.Olekas.

R.KŠANIENĖ (DPF). Dėkoju, pirmininke. Klausimą norėjau pateikti ministrui Gintautui Bužinskui, bet jo nėra, todėl paklausiu Ministro Pirmininko. Valstybė deleguoja antstoliams aiškiai apibrėžtas privalomas vykdyti funkcijas ir joms vykdyti suteikia gana plačias išimtines teises bei įgaliojimus. Įstatymas suteikia antstoliui teisę, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų, teisės aktų nustatyta tvarka teikti ir kitas su antstolio funkcijomis nesusijusias paslaugas, tarp jų tarpininkauti vykdant turtines prievoles. Pastebėtina, jog tarpininkavimo paslaugą teikiantis antstolis legaliai naudoja tuos pačius blankus ir antspaudus su Lietuvos valstybės herbu, kaip ir įstatymo numatytas viešojo administravimo funkcijas atliekantis valstybės įgaliotas antstolis, kurio reikalavimo vykdymas užtikrintas valstybės prievarta. Tai akivaizdžiai klaidina visuomenę, neatitinka teisinės valstybės valdžios skaidrumo principo, menkina antstolių ir valstybės autoritetą, pažeidžia esamo ir tariamo skolininko teises bei sudaro paslaugą rinkoje teikiančiam antstoliui neteisėtai išskirtines teises ir skatina nesąžiningos konkurencijos prioritetines sąlygas kitų ūkio subjektų atžvilgiu.

PIRMININKAS. Laikas!

R.KŠANIENĖ. Gerbiamasis Pirmininke, ar, jūsų nuomone, turi būti keičiama situacija, kai valstybei atstovaujantys antstoliai vykdo jiems nebūdingas komercinio pobūdžio paslaugas, ypač kai tai daro prielaidą viešųjų ir asmeninių antstolių interesų konfliktui?

PIRMININKAS. Vieną minutę, premjere. Aš turiu priminti kolegoms, kad klausti reikia spėti per vieną minutę, minutę 10 sekundžių, bet ne ilgiau. Prašom.

A.M.BRAZAUSKAS. Aš labai atsiprašau, bet ekspromtu į šį klausimą aš jums negaliu atsakyti, nes čia labai specifinis teisinis dalykas. Labai prašytume pateikti raštu. Bus pavedimas Teisingumo ministerijai išsiaiškinti visą šią situaciją ir tą problemą, kurią jūs keliate, ir mes išsamiai pasistengsime jums atsakyti.

PIRMININKAS. Klausia J.Olekas, ruošiasi J.Veselka.

J.OLEKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Prašau neįskaityti mano laiko, nes sekundės…

PIRMININKAS. Prašau.

J.OLEKAS. Jūs kurį laiką flirtavote su konservatoriais ir ponui A.Kubiliui net tris klausimus leidote paklausti. Vyriausybė galėjo pasijusti kaip atėjusi ne į Seimą, o į Konservatorių frakciją. Mano klausimas yra skirtas susisiekimo ministrui. Gerbiamasis ministre, sveikinu jus ir jūsų buvusį kolegą, kad iš tikrųjų Lietuvoje keliai gerėja, gražėja ir transporto susisiekimas yra kur kas geresnis, bet jau kuris laikas nerimą kelia tai, kad vienoje iš tokių stambių magistralių kaip Kaunas–Kalvarija įvyksta tai viena, tai kita avarija ir su aukomis. To kelio apkrovimas, man atrodo, tris kartus viršija projektinį pajėgumą. Ar jūs numatote plėsti to kelio pralaidumą, galbūt geležinkelio ar kokius kitus, gal galėtumėte keletą komentarų pasakyti dėl šio klausimo? Labai ačiū.

P.ČĖSNA. Ačiū už klausimą. Šiuo metu intensyviai dirbama dėl „Rail Balticos“. Europos Komisija yra paskyrusi to projekto koordinatorių, jis buvo atvykęs į Lietuvą. Mes jį pasiuntėme į Latviją ir dirbama tuo klausimu. Lygiagrečiai dirbama dėl galimų dviejų juostų judėjimo, nes per parą pravažiuoja daugiau negu 2200 sunkių krovininių automobilių ir, aišku, judėjimas yra intensyvus, ir tokį apkrovimą sunkiai išlaiko ir kelio danga. Dabar yra analizuojama, ką būtų įmanoma padaryti dėl to klausimo.

PIRMININKAS. Ačiū. J.Veselka. Ruošiasi kolega A.Skardžius.

J.VESELKA (LDF). Aš turiu klausimą gerbiamajai žemės ūkio ministrei. Man iki šiol neaišku, kokios jūs ieškote formulės, pagal kurią nustatysite vienodą pieno kainą? Paaiškinkite, kur čia tas formulės sudėtingumas, kad jau metus jos ieškote, nes iš tikrųjų situacija yra tokia, kad smulkūs apgaudinėjami tam, kad praturtintų turtingus. Kai aiškina, kad didelių fermų kaštai didesni, atleiskite, rinkoje kieno kaštai didesni, tie bankrutuoja. Taip jūs smukdote ūkius, sąmoningai mokėdami mažesnes kainas. Kada jūs surasite tą formulę ir už vienodos kokybės pieną bus mokama vienoda kaina?

K.D.PRUNSKIENĖ (VNDF). Labai ačiū, kolega. Labai senas klausimas. Tiktai gaila, jis šiek tiek vėluojantis. Turiu minty jūsų beveik išsakytą arba daugiau potekstėje nuskambėjusį administracinį sprendimo būdą. Deja, šiandien tiek pagal Europos Sąjungos taisykles, tiek pagal konkurencijos taisykles, tuo labiau kad ne valstybė perka pieną, neišeina nustatyti pačių pieno kainų. Aš visiškai sutinku su jumis, kad tie skirtumai, kurie yra tarp pieno kainų, mokamų stambiems ir mažiems gamintojams, nėra pagrįsti objektyviais kaštais, jų skirtumu, kuriuos turi pieno supirkėjas pirkdamas mažesnius kiekius. Žinoma, didesni kaštai ir mažiau patogus apsirūpinimas žaliava. Mes bandome rasti ne tik formulę. Formulė yra surasta, o sutarimą, kad visos pusės sutartų, kad skirtumas neturi viršyti bent 30% ir kad nuo tos bazinės kainos, kuri nustatoma visiems, nuolaidos ir priedai galėtų būti skiriami tiktai labai aiškiai pagrįstais motyvais. Būtent tokia prasme yra parengta metodika. Jai priešinasi stambieji pieno gamintojai sakydami, kad ją pritaikius jiems gali šiek tiek sumažėti kainos lygis. Tuo tarpu pagrindinė mūsų kryptis yra tokia, kad neišvengiamai vykstantis pieno kainų augimas, o, palyginti su praėjusiais metais, pieno supirkimo kainos padidėjo vidutiniškai 19%, tarp jų ir smulkiems gamintojams, atneštų naudą pirmiausia smulkiems gamintojams. Tai reikštų kartu ir skirtumų mažėjimą. Mūsų pastangos yra labai konkrečios. Mes negalime nesilaikyti Europos taisyklių, pagal kurias dirbame, tačiau, žinoma, ir pasipriešinimas yra gana didelis. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kolega A.Skardžius. Ruošiasi gerbiamasis R.Smetona.

A.SKARDŽIUS (NSF). Ačiū, pirmininke. Aš norėčiau paklausti premjero. Šių metų liepos mėnesį Seimo priimtoje rezoliucijoje dėl piliečių nuosavybės teisių į žemę, esančią Vilniaus mieste, Vismaliukuose, atkūrimo pasiūlyta Vyriausybei, Vilniaus apskrities viršininkui ir Vilniaus miesto savivaldybei imtis priemonių, kad ši žemė būtų grąžinta teisėtiems savininkams. Bet per tą laiką gavome tik pono Gintaro Gibo atsakymą, Seimą pasiekė Vyriausybės kanclerio įgaliojimu, ponas G.Gibas buvo įgaliotas atsakyti, ir jis atsakė, kad iš 47 ha žemės tik 2 ha gali būti grąžinti teisėtiems savininkams. Jis remiasi neva Vyriausybės 1992 metų spalio 20 d. potvarkiu, kuriuo šis poligonas buvo perduotas Vilniaus miesto valdybai. Jo niekas nematė, jo neturi net pats G.Gibas, turi tik „špargalkę“, kaip mums atnešė. Na, nelietuviškas žodis, bet kitaip nepavadinsi. Išties be parašų, be nieko, neva kažkokio planavimo dokumentas. O šiandien savivaldybė planuoja detaliuoju planu įteisinti visai kitą tos žemės paskirtį ir panaudoti savo reikmėms, nes žemės grąžinimas neva yra ne savivaldybės reikalas.

PIRMININKAS. Laikas!

A.SKARDŽIUS. Ar galima būtų, premjere, paprašyti jūsų apskrities atstovą, Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, apskrities viršininką susodinti už stalo ir galų gale išspręsti tą klausimą?

A.M.BRAZAUSKAS. Gerai. Žinoma, aš negaliu atsakyti, aš nemačiau šių „špargalkių“, kaip jūs sakote, kas jose parašyta. Bet mes, štai čia kancleris irgi yra, pabandysime išsiaiškinti šį klausimą iki pabaigos ir atsakyti į jūsų šį paklausimą.

A.SKARDŽIUS. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. R.Smetona. Ruošiasi kolega A.Ivanauskas.

R.SMETONA (MSG). Ačiū. Mano klausimas užsienio reikalų ministrui. Pone ministre, ar jūs labai patenkintas savo, kaip ministro, ir Užsienio reikalų ministerijos darbu palaikant reiklius ryšius su mūsų ambasadomis, prižiūrint, kaip jos atstovauja Lietuvos interesams, ypač ekonominiams interesams? Ar, jūsų manymu (jau konkrečiau), normalu ar gerai, kad tokias naujienas, kaip, sakykime, „Mažeikių naftos“ akcijų galimas areštas Olandijos teisme, Lietuvos Vyriausybė pirmiausia, matyt, sužino iš Rusijos, kartais ir Lietuvos laikraščių? Ir tai tikrai ne vienintelis tokio operatyvumo pavyzdys. Ar Lietuvos diplomatinės tarnybos, jūsų manymu, laiku ir deramai gamina savo produkciją ir perduoda ją Lietuvai? Ar labai griežtai ir kategoriškai nesutiktumėte, kad tai ir jūsų darbo trūkumas?

A.M.BRAZAUSKAS. Jeigu jūs ne prieš, tai aš atsakysiu, nes aš tuo metu buvau Amsterdame, kaip tik Hagoje ir Amsterdame tą dieną, kai mūsų ambasada… (Balsas salėje) Po to. Raštą gavo tą pačią dieną, o teismo sprendimas buvo 7 dieną, trimis ar keturiomis dienomis anksčiau. Buvo oficialus „Jugansk-neftegaz“ advokato laiškas mūsų ambasadai, kuriame buvo išdėstyti visi motyvai, kodėl yra sustabdyta akcijų veikla, arba areštas, ir buvo perduota, kad šią žinią prašo ambasadą perduoti premjerui, kuris užsiima derybine akcija su kai kuriais pirkėjais. Štai ką aš jums galiu pasakyti, nes man įteikė į rankas šį raštą, kai buvau Hagoje.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar ministras nori papildyti? Prašom.

A.VALIONIS (NSF). Taip, aš keletą žodžių dėl to, nes jau ir Seimo posėdžio dėl Europos integracijos metu buvo mestas priekaištas, kad atseit mes tik iš spaudos sužinojome apie dujotiekio tiesimą ten ar ten ir nedirbame. Čia vėl panašus kaltinimas. Noriu kategoriškai atmesti, pirma, šiuos kaltinimus ir pasakyti, kad, jeigu reikia, ir šiuo atveju pateiksime informaciją, kaip pateikėme informaciją apie mūsų veiklą nuo 2000 metų vasaros, kai prieš penkerius metus tapau ministru, dėl dujotiekio, Šiaurės Europos dujotiekio Rusija–Vokietija.

Jeigu kalbėtume platesniu kontekstu apie ekonominių interesų atstovavimą, galiu pasakyti štai ką. Iš tikrųjų padėtį galima pagerinti ir mes stengsimės ją pagerinti, nes jėgos šiuo metu yra išbarstytos. LEPA, vadinamoji Eksporto skatinimo institucija, komercijos atašė ir Užsienio reikalų ministerijos ekonomikos patarėjai kartais veikia nevieningai. Mėginsime kartu su Ūkio ministerija pataisyti situaciją parengdami ekonominio atstovavimo strategiją, kuri kaip tik koncentruotųsi į pagrindinius dalykus ir sutelktų į vieningą kumštį visas pajėgas.

Kita vertus, reguliariai atsakau į jūsų tiesioginį klausimą, analizuojama ambasadų veikla, jos atsiskaito tiek asmeniškai man, tiek departamentams, tiek svarstomas kolegijoje tos ar kitos ambasados darbas ir iš tikrųjų tam skiriame didelį dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega A.Ivanauskas. Ruošiasi A.Matulas.

A.IVANAUSKAS (DPF). Laba diena. Noriu užduoti klausimą dėl valstybės tarnautojų. Valstybės tarnautojai jau daug metų gauna tą patį atlyginimą. Ypač provincijoje jų atlyginimai yra gana maži, darbo krūviai yra dideli. Todėl daugelis gerų specialistų renkasi privačias struktūras ir ten išeina. Todėl ypač nukenčia jiems deleguotų funkcijų vykdymas ir panašiai. Sostinėje streikuoja autobusų vairuotojai, jie gauna kur kas didesnį atlyginimą negu valstybės tarnautojai, dirbantys įvairiose struktūrose. Kaip jūs manote, kada artimiausiu laiku bus išspręsta ši problema? Ačiū.

Z.BALČYTIS (LSDPF). Gal galėčiau aš atsakyti, jeigu galima. Iš tikrųjų jau kelerius metus mes didiname valstybės tarnybos žmonėms atlyginimus. Atlyginimų padidinimas kiekvienais metais būna vidutiniškai nuo 8 iki 10%. Šiais, 2005 metais, yra numatyta, kad padidės irgi 8,8%. Tai yra mūsų ir šių metų, ir kitų metų biudžete.

Kad atlyginimai labai skiriasi ir kad valstybės tarnyboje jie yra maži, tikrai nenorėčiau sutikti, nes taip pat tenka važinėti po rajonus ir mes matome, kaip žmonės vertina valstybės tarnybą. Privačiose kompanijose, kaip paprastai, dar yra daug tam tikrų problemų, vyrauja konkurencijos dėsniai, ir atlyginimai nėra labai aukšti. Aš turiu omenyje tą regioną, kurį gana neblogai pažįstu – tai Šilutė, Šilalė, Tauragė. Iš tikrųjų valstybės tarnyboje dirbantys žmonės gauna daugiau negu privačioje kompanijoje atliekantys tokio pat sudėtingumo darbą. Taip yra tenai.

2006 m. biudžeto projekte taip pat yra numatyta didinti atlyginimus. Bet, padidinus atlyginimus valstybinėje tarnyboje dirbantiems žmonėms, atitinkamai verslas irgi privalo didinti, ir mes turime žiūrėti, labai balansuoti mūsų valstybės konkurencingumo klausimą, šie dalykai turi būti daromi subalansuotai.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia A.Matulas. Ruošiasi kolegė M.Petrauskienė. Prašom.

A.MATULAS (TSF). Norėčiau paklausti žemės ūkio ministrės. Gerbiamoji ministre, į mane kreipėsi keletas Pasvalio ūkininkų, kurie teigė, kad prieš kurį laiką kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją prašydami, kad būtų pratęstas ekologinių ūkių paramai gauti paraiškų priėmimo laikas, nes jie nesuspėjo sertifikuoti savo ūkių. Deja, jiems buvo atsakyta. O po kurio laiko su tuo pačiu prašymu į Žemės ūkio ministeriją kreipėsi dvi bendrovės, aš nenoriu pavadinimų minėti, ir jų prašymas buvo įvykdytas. Jos pateikė paraiškas. Deja, tie ūkininkai nesuskubo sertifikuoti savo ūkių, nes nebuvo, kaip sakiau, pratęstas laikas. Dabar tas terminas baigiasi spalio 24 dieną, o apie 100 ekologinių ūkių Lietuvoje liko nesertifikuota. Jie prašo manęs, o aš prašau ir klausiu jūsų, ar negalima pratęsti dar paraiškų priėmimo termino arba priimti tas paraiškas iš tų ūkių be sertifikavimo pažymėjimų, kuriuos jie pateiktų vėliau? Ačiū už atsakymą.

K.D.PRUNSKIENĖ. Taip, labai racionalus klausimas, tikrai adekvatus situacijai. Žinoma, pagal pirmųjų ar pirmojo ūkininko, nespėjusio sertifikuoti ar pateikti paraiškos pareiškimą… nebuvo organizuotas papildomas paraiškų priėmimas. Tačiau kai atėjo apie 20 iš įvairių rajonų maždaug vienu metu tokių prašymų, kai žmonės, sakysim, nebuvo suspėję sertifikuoti arba nebuvo suspėję atnešti paraiškų, mes dar dvi savaites pratęsėme naujų paraiškų priėmimą. Jis vyksta ir šią savaitę. Pagal jau žinomą ir paskelbtą tvarką galima paraišką įteikti dar ir be sertifikato, o sertifikatą pridėti vėliau.

Tačiau sertifikavimas pagal Europos reglamentą iš esmės turi vykti dar derliaus nenuėmus arba netrukus po derliaus nuėmimo, o ne kada nors. Todėl jeigu tie žmonės nusiteikę ūkininkauti ir jeigu mes dabar kalbame apie 2005 metų situaciją, tai, šiaip ar taip, klausimas yra, ar jie ūkininkauja ekologiškai. Nes juk problema ne tiktai dėl dokumentų sutvarkymo, problema yra ta, ar iš tikrųjų tie ūkininkai ekologiškai ūkininkauja. Ekologiškas ūkininkavimas turi platesnę prasmę, ne vien tiktai paraiškos ir paramos gavimo. Jis turi duoti mūsų stalui ekologiškų produktų. Tai aš noriu šitam kontekste pasiūlyti ūkininkams, apie kuriuos jūs kalbate, suskubti pateikti paraiškas, o papildomą dokumentą bus galima priimti ir šiek tiek vėliau.

PIRMININKAS. Kolega A.Matulas trumpai patikslins. Prašom.

A.MATULAS. Aš noriu patikslinti. Ačiū už atsakymą, ministre, bet noriu patikslinti. Galbūt kreipėsi 20, bet po to buvo priimtos paraiškos iš dviejų Lietuvos bendrovių. Noriu dar kartą paklausti, ar šiais metais jie šių metų paramai gauti galės pateikti tas paraiškas be sertifikatų?

K.D.PRUNSKIENĖ. Atsiprašau, aš dabar, žinoma, visų instrukcijų, kurios buvo paskelbtos, nors dar neblogą atmintį turiu, negaliu prisiminti. Gali būti, kad aš čia šiek tiek suklydau todėl, kad skelbiant priėmimą buvo nuoroda, jog tas pratęsimas galioja tiems, kurie sertifikavimą jau yra atlikę iki nustatytos datos, kad neišeitų, jog sertifikavimas daromas, na, sakysim, ūkiniams metams iš esmės pasibaigus, kai neįmanoma ir patikrinti, ar iš tikrųjų ūkininkaujama ekologiškai. Tai aš vis tiek siūlyčiau šiuo atveju pasitikslinti, kaip buvo skelbta dėl paraiškų priėmimo. O jeigu tie žmonės greitai kreipsis į departamentą, į poną Saulių Jasių ar poną Rimantą Krasuckį, ar pagaliau į vieną iš sekretorių, mes galim ir telefonu šią popietę konkrečiai išsiaiškinti, nes iš esmės iki 24 dienos galioja naujas priėmimas. Ir nesinorėtų dar vieną kartą pratęsti, nes mes atsiduriam ties reglamento pažeidimo riba, kur aiškiai parašyta, jog šis procesas turi vykti iki derliaus nuėmimo ir baigtis bent jau netrukus jam pasibaigus. Jau tas laikas iki lapkričio 1 d. kaip ir baigiasi.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia M.Petrauskienė. Ruošiasi kolega S.Pabedinskas.

M.PETRAUSKIENĖ (LSDPF). Ačiū. Mano klausimas būtų krašto apsaugos ministrui. Gal galėtumėte pakomentuoti automobilių ministerijai pirkimo istoriją. Ir šiandien žiniasklaidoje ministerijos valdininkai yra kaltinami korupcija.

G.KIRKILAS (LSDPF). Ačiū už klausimą. Iškart pasakysiu, kad konkursą vykdė Lietuvos kariuomenė, nes yra juridinis asmuo. Aš tuoj pat įsigilinau į tai, kas buvo teigiama. Šis konkursas yra viešas. Jis buvo paskelbtas prieš mėnesį. Šiuo metu galite pasižiūrėti, jis yra KAM puslapyje, „Valstybės žiniose“. Iš viso 27 įmonės, kurios paėmė dokumentus, turėjo laiko pateikti įvairių pastabų mums ir dėl techninių reikalavimų, daugelis jų pateikė. Įdomiausia, nepateikė jokių pretenzijų viena iš tų kompanijų, kuri dabar skundžiasi. Pasakysiu, kad nevisiškai tiesa, kad mūsų tie reikalavimai yra numatyti tiktai vienos markės, šiuo atveju „Volkswagen“, reikalavimams. Yra ir kitų kompanijų, kurios gali panašius automobilius pateikti. Jie, kaip žinote, su pavaromis kaip tik reikalingi kaimo vietovėse ir tokiam universalesniam naudojimui. Beje, kompanija, kuri skundėsi, jau yra laimėjusi penkis Krašto apsaugos ministerijos konkursus, kurių suma yra 4 mln. litų.

Man atrodo, kad šiuo atveju ne mūsų ministerijos valdininkai ar kas nors išsigando, bet ši kompanija išsigando konkurencijos, nes konkurencija iš tikrųjų šioje rinkoje visą laiką didėja. Tačiau mes sustabdėme konkursą, nes to reikalauja įstatymas, ir kartu su Viešųjų pirkimų tarnyba išsiaiškinsime, ar tikrai, kaip teigia skundėjai, šie reikalavimai yra neteisingi. Jeigu bus teisingi, konkursas bus tęsiamas toliau. Aš nesutinku su tais teiginiais, kad čia neva yra kažkokie reikalavimai vienai iš rūšių.

Šiuo metu Krašto apsaugos ministerija turi 20 markių automobilius. Parkas yra labai senas. 56% automobilių, t.y. konkrečiai 133, yra daugiau kaip 10 metų senumo. Kai kurie iš jų, ypač įvairūs „Žiguliai“ ir panašiai, jau neatitinka NATO reikalavimų. Bet ne tai svarbiausia. Prieš penketą metų buvo apskaičiuota, jog remontuoti neapsimoka. Sakysim, 2001 metais remontui buvo sunaudota beveik daugiau kaip pusė milijono, ir 2002, ir 2003 metais panašiai. Prieš porą metų buvo nuspręsta daugiau neremontuoti senų automobilių ir pirkti naujus, nes tiesiog tai ekonomiškai labiau apsimoka.

Taigi aš manau, kad konkursas vis dėlto yra skaidrus. Mes esam pasirengę derėtis su visom kompanijom. Jokių nusistatymų kokios nors kompanijos arba automobilių atžvilgiu tikrai neturim, tačiau mes norim, kad jų parduodama produkcija tiktų mums. Jeigu mums nori įpiršti mašinas, kurios po to, sakysim, ypač kaimo vietovėse, tai daugiausia susiję su kaimo vietovėmis, kur prastesni keliai, blogai veikia, tai, aišku, jie mums irgi netinka. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia S.Pabedinskas. Ruošiasi kolega K.Glaveckas.

S.PABEDINSKAS (DPF). Ačiū, pirmininke. Mano klausimas būtų vidaus reikalų ministrui. Ministre, vien tik sostinėje pareigūnai jau nubaudė per 2500 neblaivių vairuotojų, sulaikyta beveik 500 vairuotojų, kurie vairavo neblaivūs ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Šalyje kasdien vidutiniškai 2–3 nuvežami į morgus tiesiai iš kelių, dar apie 20–30 nuvežama į ligonines. Neblaivūs vairuotojai ir greitis, man atrodo, jau tapo norma mūsų šalies keliuose. Pamenate… tiesa, jūs nepamenate, dar 1816 metais caro įsakymu Rusijoje, o Lietuva tada buvo okupuota, buvo išleistos pirmosios taisyklės kinkomojo ekipažo vežikams. Jose buvo trys punktai: pirmas, garsiai nesikeikti, antras, neplakti botagu praeivių ir nespjaudyti ant jų, o trečias, draudžiama vadelioti girtiems. Taigi iš tų trijų liko tik posakis „keikiasi kaip vežikas“, o viso kito lyg ir nėra. Taigi daug metų kalbam apie Lietuvos kelių policijos įteisinimą, kaip Kelių policijos, sakykime. Dabar kas gi tuose keliuose dirba?

PIRMININKAS. Laikas.

S.PABEDINSKAS. …stabdo? Visi, kas tik nori, o tos tikrosios Kelių policijos ir nėra. Klausimas: ar galima tikėtis, kad bus tie tikrieji kelių policijos pareigūnai? Ačiū.

G.J.FURMANAVIČIUS. Aš turbūt nuo ilgo sėdėjimo jau taip atrodau, kad turėčiau prisiminti, kas buvo prieš 120 metų. Tai tikrai to nepamenu. O dabar norėčiau pasakyti, kad tikrai keliuose nestabdo vairuotojų kas tik nori, nes norinčių tai yra labai daug. Mes stengiamės, kad tai darytų tik pareigūnai, kurie atsakingi už eismo tarnybą. Jūs tikriausiai girdėjot, kad nuo rugsėjo mėnesio yra įkurta Eismo priežiūros tarnyba policijoje, kuri iš dalies atkartoja mums visiems gerai žinomos Kelių policijos funkcijas. Ši Eismo priežiūros tarnyba turi užtikrinti tvarką iš esmės magistraliniuose keliuose, nes, mūsų giliu įsitikinimu, mažuose miesteliuose diversifikuoti pagal funkcijas policininkus nėra prasmės. Mes jų neturim tiek daug ir ten nėra tiek daug darbo.

Taip pat mes dabar peržiūrime Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir numatome galimybę iš principo pakeisti girtumo nustatymo tvarką, kad policijai nereikėtų vežti, mokėti savo pinigų už tyrimus. Dabar nenorėčiau leistis į detales, bet ši naujoji tvarka netrukus bus pristatyta visuomenei ir tada ne policininkas turės įrodinėti, kad tas žmogus yra girtas ir mokėti dar Policijos departamentui savo pinigus, bet tas, kuris nesutinka su alkotesterio parodymais, turės įrodinėti, kad jis yra blaivus. Štai tokia bus naujoji tvarka.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia K.Glaveckas. Ruošiasi kolega V.Volčiokas.

K.GLAVECKAS (LCF). Leiskite paklausti susisiekimo ir finansų ministrų vieno klausimo. Lietuva visą laiką buvo įvardijama kaip tranzito šalis pagal geopolitinę savo padėtį. Bet išeina, kad dujų tranzitas eina per Baltijos jūrą, o dabar, kaip žinoma, didelė dalis Rusijos ir kitų kraštų krovinių, atrodo, pradės judėti per Sankt Peterburgą, Kaliningradą ir Vokietijos (…) linijas, kurios yra, per jas bus vežama ir anglis, ir kiti dalykai. O tai reiškia, kad labai sumažės tranzitas per Lietuvos teritoriją.

Klausimas būtų finansų ministrui. Sakykite, ar dėl krovinių mažėjimo tendencijos artimiausiais metais nevertėtų sumažinti „Lietuvos geležinkelių“ finansavimą, tas didžiules šimtamilijonines investicijas, ir jas nukreipti į kitas ekonomikos sritis arba socialinėms reikmėms, kur yra didesnis grįžtamumas ir labiau matoma perspektyva.

Klausimas susisiekimo ministrui. Kokias perspektyvas matote kompensuoti, jeigu taip įvyktų, srautus ir kaip pagelbėti privačioms kompanijoms bent jau išlaikyti tas krovinių apimtis, kurios yra? Ačiū.

Z.BALČYTIS. Labai ačiū už klausimą. Pirmiausia dėl jūsų pasiūlymo numatyti mažesnį finansavimą „Lietuvos geležinkeliams“. Pirma, valstybė nefinansuoja „Lietuvos geležinkelių“. Tai yra akcinė bendrovė, kuri yra siekianti pelno, ir, kaip žinote, visas pelnas investuojamas į infrastruktūros atkūrimą. Jeigu to nedarytų geležinkeliai, tą turėtų daryti valstybė. Antra. Geležinkeliai pagal kitų valstybių patirtį ir Europos Sąjungos dokumentus yra pati ekologiškiausia ir efektyviausia transporto priemonė, ypač kroviniams pervežti. Deja, tokia yra kitų valstybių patirtis, ir mes kaip tik turime skatinti geležinkelius dirbti efektyviau, kad daugiau būtų pervežta krovinių geležinkeliais, o ne keliais. Tokia yra bendra Europos Sąjungos politika ir, aš manau, susisiekimo ministras tam pritars.

Dėl tranzitinių krovinių. Visada vyko, vyksta ir vyks tam tikras krovinių judėjimas į vieną ar kitą pusę. Mes, kaip valstybė, turime tam iš anksto ruoštis. Prieš trejus ar ketverius metus mes kalbėjome, kad būtina sustiprinti geležinkelių pervežimą, ir tai pasiteisino. Šiandien į Kaliningradą ir Klaipėdą krovinių srautai didėja, ir mes gauname labai nemažas pajamas į valstybės biudžetą. Mano supratimu, šiandieninė situacija yra gana optimali, priešingu atveju didesnis krovinių srautas užkištų mūsų infrastruktūrą ir mes nesugebėtume jų laiku pervežti. O į kitą klausimo dalį gal atsakys susisiekimo ministras.

P.ČĖSNA. Ačiū. Noriu pasakyti, kad tuo klausimu dirbama. Jeigu kalbėtume apie tai, kiek krovinių pervežama geležinkeliais ir automobilių transportu, tai pas mus geležinkelių transportu pervežama krovinių apie 45%, t.y. labai geras lygis. 45 mln. tonų krovinių – tai yra aukštas lygis… 45% yra aukštas lygis, atsiprašau, mane šiek tiek suklaidino. Europos Sąjungos valstybėse tą lygį tik bando pasiekti. Kad valstybė padėtų konkurencinėje kovoje, tai mes sumažinome rinkliavą už naudojimąsi Klaipėdos uostu, sumažinome rinkliavą naftos produktams ir žiūrime, kokie būtų geležinkelio tarifai. Klaipėdos uoste per metus perkraunama apie 20,5 mln. … krovinių, pastaraisiais metais šiek tiek sumažėjo krovinių iš Rusijos, tačiau papildomai Lietuvos verslas generuoja krovinių srautus ir krovinių sumažėjimą iš Rusijos kompensuoja. Dirbama ir su Rusijos valstybe, pasirašytas projektas 2-K, taip pat lapkričio mėnesio pradžioje numatoma, kad įvyks Lietuvos ir Rusijos ekonominio bendradarbiavimo komisijos posėdis, į kurį planuoja atvykti Rusijos transporto ministras. Mes planuojame susitikti ir aptarti tuos klausimus. Toje srityje yra dirbama ir krovinių kiekis per Klaipėdos uostą nemažėja.

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega V.Volčiokas. Ruošiasi kolega A.Rimas.

V.VOLČIOKAS (DPF). Ačiū posėdžio pirmininkui. Mano klausimas susisiekimo ministrui, kuris Vyriausybės valandos pabaigoje tapo populiarus. Klausimas toks. Iš tikrųjų yra problemų. Susitikimuose su piliečiais dažnai keliamas klausimas dėl vietinės reikšmės kelių ir gatvių būklės gerinimo. Savivaldybės ne visada pajėgios finansiškai tenkinti visų gyventojų prašymų, nes iš Kelių priežiūros ir plėtros programos savivaldybėms šiuo metu skiriama tik 20% lėšų. Ar jūs numatote 2006 m. savivaldybėms papildomai skirti 5% daugiau lėšų iš Kelių priežiūros ir plėtros programos?

P.ČĖSNA. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui už klausimą. Kelių priežiūrai skiriamos lėšos savivaldybėms priklauso nuo trijų faktorių: nuo automobilių skaičiaus, nuo kelių ilgio, nuo gyventojų, jeigu neklystu. Yra numatyta ir patvirtinta formulė, pagal kurią skaičiuojamos lėšos. O apskritai kiek šiam sektoriui bus skirta lėšų, priklausys nuo to, kiek gerbiamasis Seimas nuspręs.

PIRMININKAS. Ačiū. Jeigu dabar kolega A.Rimas greitai paklaus, bus greitai atsakyta, tada paskutinis klaus V.Žiemelis.

A.RIMAS (LSDPF). Ačiū posėdžio pirmininkui. Noriu pasakyti, kad paklausiu vienu sakiniu. Klausimas žemės ūkio ministrei. Gerbiamoji profesore, kada bus galima atkurti nuosavybės teises natūra į žemę ir mišką, kurie yra valstybės sienos apsauginėje zonoje?

K.D.PRUNSKIENĖ. Kada pasibaigs žemės nuosavybės atkūrimas natūra, tai galiu pasakyti, kad ir pagal Vyriausybės programą, ir pagal mūsų grafiką, suderintą su apskritimis, tai turės įvykti ne vėliau kaip 2007 m. III ketvirtį.

Dėl apsauginėje sienos zonoje esančių žemių. Be pagalbos šiandien vargu ar galėčiau į tą klausimą ekspromtu atsakyti. Gal mes galėsime atsakyti raštu, nes, manau, tai ne vien tik Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos reikalas. Manau, jūs sutiksite, kad ne vien tik Nacionalinės žemės tarnybos reikalas, tuo labiau apskričių, kurios iš esmės ir realizuoja žemės nuosavybės atkūrimo procesą per savo funkcijas.

A.RIMAS. Bet teisiškai, ministre, negalima dabar?

PIRMININKAS. Dėl antro klausimo nesitarėm. Prašom, prašom. Ar ministrė dar gali papildyti? (Balsai salėje)

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamasis pone Rimai, mes dar pasitikslinsime, ką konkrečiai jūs norėtumėte ne tik išgirsti, bet ir pasiūlyti. Norėčiau, kad mūsų kolegos Seimo nariai, ypač turintys tokią patirtį kaip jūs, turintys tokį solidų klausimą, ne tik paklaustų, bet ir pasiūlytų. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Paskutinysis klausia V.Žiemelis. Prašom, kolega.

V.ŽIEMELIS (TSF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Vyriausybė 2003 m. priėmė puikią programą dėl kaimo gyvenamųjų vietovių saugumo ir policijos apylinkės inspektorių veiklos gerinimo. Svarbiausia, kad priimdama šią programą numatė 64 mln. šiai programai įgyvendinti. Programos įgyvendinimo laikotarpis jau baigėsi, tačiau šiai programai skirta tik 10% visų lėšų, o kaime, kaip žinote, padėtis blogėja, senukai tikrai bijo vakaro, ypač gyvenantys vienkiemiuose. Finansų ministras man atsakė, kad kitais metais vėl skirs 3 mln. litų. Tai vėlgi ta programa iš esmės nevykdoma. Sakykite, kada bus galima skirti šiai programai? Juk pinigų daugiau kaip kitais ir dar kitais metais niekada nebus. Generalinis komisaras bando įdiegti kažkokią sistemą (man dar nevisiškai aišku ir suprantama, ir labai keista, kad su Seimo Pirmininku, o ne su premjeru) dėl kažkokios telefoninės įrangos pastatymo, bet be pinigų, be premjero, be Vyriausybės jis to nepadarys. Aš siūlyčiau atsakyti ir premjerui…

PIRMININKAS. Laikas!

V.ŽIEMELIS. …ir finansų ministrui. Jeigu reikės, ir…

PIRMININKAS. Prašom.

Z.BALČYTIS. Sakykite, kieno jūs klausėte?

A.M.BRAZAUSKAS. Gerai. Aš gal pradėsiu, man padės ministrai. Pirmas dalykas, Lietuvos kaime gyvena 1 mln. žmonių. Jie yra tokie patys piliečiai kaip ir miesto gyventojai. Aš nemanau, kad reikia kokių nors atskirų programų. Policijos departamentas yra kreditų, asignavimų valdytojas, ir jis turi būti atsakingas ir miesto, ir kaimo gyventojams. Aš manau, kad tokių atskirų programų neturėtų būti, bet, jeigu kalbėtume apie bendrą sąmatą, 526 mln. litų, kas yra daug daugiau negu visiems Lietuvos universitetams, aš manyčiau, Policijos departamentas turi skirti ypatingą dėmesį, panaudodamas tuos asignavimus, kurie yra skiriami iš biudžeto. Nereikia ieškoti kaltų kitur, o reikia kiekvienam būti atsakingam už savo veiklą.

Z.BALČYTIS. Iš tikrųjų dar norėčiau pridurti ponui V.Žiemeliui, nes jis, matyt, nori gauti atsakymą. Mes ir su gerbiamuoju ministru ponu G.Furmanavičiumi, ir su gerbiamuoju komisaru atskirai kalbėjome dėl šių klausimų. Tikrai gerbiamasis komisaras buvo atvykęs į Finansų ministeriją ir dar papildomai išreiškė savo pageidavimus. Pagal galimybes mes Policijos departamentui papildomai skyrėme lėšų. Aišku, kad jie, kaip asignavimų valdytojai, kaip teisingai pasakė premjeras, privalo tas lėšas optimaliai paskirstyti ten, kur jos labiausiai būtinos. Taigi, manau, šiandien visas tas klausimas buvo nagrinėjamas visapusiškai.

PIRMININKAS. Ačiū.

G.J.FURMANAVIČIUS. Galima, dar aš papildysiu?

PIRMININKAS. Dar vidaus reikalų ministras nori.

G.J.FURMANAVIČIUS. Noriu pasakyti, kad priemonės, kurias jūs minėjote ir apie kurias aš vakar perskaičiau žiniasklaidoje, man irgi buvo naujiena. Aš paprašiau, kad man paaiškintų, apie ką yra kalbama, nes apie tai kol kas tikrai nieko negaliu pasakyti. Aš tik noriu pasakyti, kad mes dėl tos problemos, aišku, daug kartų kalbėjome Seime ir manome, kad galbūt reikia kokių nors ir netradicinių sprendimų. Mes bandysime siūlyti, pavyzdžiui, kadangi daug gyventojų, kurie gyvena tokiuose rajonuose, yra pasienio zonoje, galbūt kažkaip pasitelkti pasienio pareigūnus, kad užtikrintų žmonių saugumą.

PIRMININKAS. Labai ačiū. Baigėsi Vyriausybės valanda, o mes dar neatlikome švento reikalo – šiandien nė karto nesiregistravome. Prašom registruotis. Ačiū Vyriausybės nariams. Kolegos, registruojamės! Kol registruojamės, pranešu, kad vakarinis posėdis prasidės laiku ir prasidės mūsų kolegos ir ministro gerbiamojo K.Daukšio įžangine kalba, o po to atitinkamų įstatymų nagrinėjimas ir priėmimas.

Prieš gongą dar paskutinė svarbi informacija dėl frakcijos pavadinimo pakeitimo. „Informuojame, kad šiandien, tai yra spalio 20 dieną, vykusiame frakcijos posėdyje Liberalų ir centro frakcija nusprendė pakeisti pavadinimą – iš Liberalų ir centro į Liberalų frakciją.“ Pasirašo frakcijos seniūnas A.Kašėta. Ačiū.

Dabar jau posėdis baigtas. Gero apetito!

---

* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LCF – Liberalų ir centro frakcija; LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija; LDF – Liberalų demokratų frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; MSG – Mišri Seimo narių grupė; NSF – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija; TSF – Tėvynės sąjungos frakcija; VNDF – Valstiečių ir Naujosios demokratijos frakcija.