Trisdešimt
septintasis (64) nenumatytas posėdis
2005
m. birželio 14 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS, Seimo Pirmininko pavaduotojai G.STEPONAVIČIUS ir V.MUNTIANAS
Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido atmintinų dienų paminėjimas
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Prašau užimti savo vietas. Minėjimą, skirtą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms paminėti skelbiu pradėtą. Posėdyje dalyvauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, Pasaulio Lietuvių bendruomenės atstovas, Seimo kontrolieriai, Politinių kalinių bei tremtinių atstovai, Sausio – 13-osios organizacijų atstovai ir kiti garbingi svečiai.
Gerbiamieji, prašau visų aukų atminimą pagerbti tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.
Kalbės jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. (Plojimai)
S.TAMKEVIČIUS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, premjere, Vyriausybės nariai, gerbiamieji kitų šalių atstovai ir visi šio minėjimo dalyviai!
Prieš septyniolika metų birželio mėnesį važiavau į Sibiro tremtį. Galėjau ir nevažiuoti. Tuometinė LTSR prokuratūra pasiūlė parašyti kuklų prašymą – pažadą ateityje neužsiimti vadinamąja antisovietine veikla – ir pažadėjo laisvę. Buvau įsitikinęs, kad tai darydamas išduosiu tiesą, Tėvynę ir Bažnyčią, todėl prisėmiau tremtinio dalią. Toje tremtyje pasitikau Lietuvos Atgimimą. Anuomet, žvelgiant į Lietuvą iš Sibiro, ji atrodė nuostabiai graži ir brangi. Su tolima, bet širdžiai artima Tėvyne būčiau galėjęs sugretinti tik motiną.
Dabar Tėvynė yra ne mažiau brangi, tačiau širdis pilna nerimo. Tikriausiai ne tik mano, bet visų tremtinių bei geros valios tautiečių. Keista savijauta – tarsi stovėtum prie sunkiai sergančios motinos, nežinodamas, kaip jai padėti. Tarsi nematoma demono ranka Tėvynėje būtų sujaukusi viską: protus, širdis, moralę, žmonių svajones ir Lietuvos ateities viziją.
Lietuvos vaikai, perėję Gulagus ir Sibirą, šiandien ne tiek kenčia dėl asmeninių netekčių, prarastos sveikatos, sugriautų sodybų ar valstybės dėmesio stokos, kiek dėl draskomos, alinamos ir į moralinę bedugnę stumiamos Tėvynės. Šią valandą tikrai nesinori dejuoti ar ką nors kaltinti: šimtus kartų esu kalbėjęs, kad Lietuvai reikia ne verkšlentojų, bet darbininkų, nebijančių darbo naštos ir prakaito. Tai tiesa, bet kaip pradėti Lietuvos ateities statybą, jei nėra pamatų, jei aplinkui, kur akys užmato – nuo prasigėrusio kaimiečio lūšnos iki Seimo ir Vyriausybė rūmų – driekiasi moralinė pelkė.
Daug amžių Lietuva vadovavosi Dekalogu, jis buvo mūsų partizanų, kalinių ir tremtinių sąžinėse ir tuomet visiems viskas buvo aišku: kur niekšybė, o kur didvyriškumas. Šiandien Dekalogą bandoma pakeisti žiniasklaidos apklausomis, girdi, visuomenė turi nuspręsti, kas moralu ir kas ne, ką liaupsinti, o ką pasmerkti. Tarsi niekas nežinotų, kad visuomenės nuomonę galima formuoti, – reikia tik pinigų. Kas amžiais buvo nuodėmė ir gėda, dabar tampa vos ne mados viršūne, kuria žavėtis raginamas mūsų jaunimas.
Kartais ateina mintis: o gal anuomet Sibire buvo daugiau laisvės? Bent jau aiškiai buvo suvokiama, kas yra laisvė. O dabar tvyro kažkoks laisvės pakaitalas, pasak popiežiaus Benedikto XVI, pseudolaisvė, kuri uždeda nematomas grandines. Argi laisvės reikia tik tam, kad skriaustum silpnesnį, terštum aplinką, niekintum Tėvynės veidą? Ar ne laisvės išniekinimas, kai valdžios vyrai nežino, į kokį lygį turi būti „iškelta moralumo kartelė“, kai apgaulė garsiai pavadinama gudrumu? Nelemtų pavyzdžių prisižiūrėjusi Lietuvos nelaimei auga pinigus garbinanti karta, besišaipanti iš meilės Tėvynei ir iš tų, kurie už ją kentėjo. Kam bus reikalingi Valdovų rūmai, jeigu mumyse tūnos vergas, trokštantis duonos ir žaidimų, tačiau nesuprantantis, kas yra garbė ir sąžinė?
Šiandienėje Lietuvoje kasdien su skausmu stebiu žmones, besigrumiančius dėl pinigų, žemės sklypų ir sotaus gyvenimo. Ant šito Mamonos altoriaus paaukojama viskas, kas šimtmečiais buvo brangu lietuvio širdžiai. Ko tuomet vertas žmogaus gyvenimas? Prieš šimtą dvidešimt metų rusai klasta suėmė ir pakorė 74 metų čečėnų pasipriešinimo kovos lyderį Uma Dujevą. Jam su virve ant kaklo laukiant mirties, vienas vietinis išdavikas kalbėjo: „Kam tu kovojai už laisvę, juk žinojai, kad rusai galingesni? Štai tu mirsi, o aš gyvensiu“. Uma Dujevas jam atsakė: „Aš tai mirsiu pakankamai pagyvenęs laisvėje, nes visą gyvenimą tarnavau Dievui ir savo tautai. O ką tu nuveiksi per likusį niekingą gyvenimą? Dar suvalgysi vieną didelį maišą kukurūzų ir užpildysi vieną tualeto duobę“.
Lietuvą branginusių kalinių ir tremtinių vardu linkiu tautiečiams Seime ir Vyriausybėje, universitetuose ir mokyklose, miestuose ir kaimuose prisiminti to žilagalvio čečėno priešmirtinius žodžius. Jis mirė laisvas. Jis nenorėjo beprasmio, nors ir sotaus, gyvenimo nelaisvėje. Tik tokie žmonės gali kurti ateitį. Taip pat ir Lietuvos ateitį. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės Arvydas Anušauskas, istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro departamento direktorius.
A.ANUŠAUSKAS. Gerbiamieji minėjimo dalyviai! Atmintis – tai vienintelis dalykas, kuris sieja mus su praeitimi pačiais tampriausiais ryšiais. Atmintis iš tikrųjų atsispindi archyviniuose dokumentuose, žmonių prisiminimuose, laiškuose, nuotraukose. Beveik 300 tūkst. Lietuvos piliečių pateko į Sibiro tremtį ir lagerius. Jie iš esmės buvo okupantų įkaitai tol, kol Lietuva priešinosi ginklu. Apie didelę jų dalį mes turime tik trumpus įrašus: ištremtas tėvas, žmona, vaikai, anūkai. Liko jų laiškai, bet dažniausiai nuotraukos, iš kurių žvelgia žmonės, tam tikru laiku paskelbti už okupanto įstatymo ribų. Kai mūsų amžininkas žvelgia į tas nuotraukas, jis mato ne tik sunkiai dirbančius, bet ir neužmirštančius katalikiškų švenčių, švenčiančius krikštynas ar vestuves žmones. Ir kartais klausiama – kurgi čia tragedija? Kur tie sielvarto pakirsti žmonės, besidalijantys paskutiniu savo duonos kąsniu?
Iš tikrųjų lietuviai ir Sibire mylėjo, gimdė, augino vaikus, dirbo… Ir kiekvienas svajojo apie grįžimą namo, į savo sodybą, į Lietuvą. Juos norėta tik pakeisti – „pakoreguoti“, kad jie pamirštų savo gimtinę, kad sunkiu darbu užgyvento turto ir dirbamos žemės jau nebelaikytų sava, kad nebekalbėtų lietuviškai, kad jei ne vaikai, tai bent anūkai savo gimtine laikytų Sibirą, o gimtąją kalbą pamirštų ir gimtąja kalba jiems taptų „didžiojo brolio“ kalba. Bet niekas nenorėjo mirti svetur. Kaip ir nenorėjo išsiskirti su sau artimais ir brangiais žmonėmis.
Viso to į istoriją nesurašysi, bet tai lieka žmonių, tautos atmintyje. 1941 metais buvo išskirta keliolika tūkstančių šeimų: vyrai nusiųsti greitai mirčiai į lagerius, moterys, vaikai, seneliai – vegetuoti tremtyje. Karininkai, policininkai, mokytojai, žurnalistai, ūkininkai tuo metu nežinojo savo lemties. Iki šiol Rusijos archyvuose yra pasiklydę 1941–1944 metais sušaudytų kelių šimtų tremtinių ir kalinių Lietuvos piliečių dokumentai, o Lietuvos valdžios koridoriuose jų įvertinimas – kaip aukų, kurios yra ne mažiau svarbios negu įamžintos Tuskulėnuose. Tiek pat svarbios, kiek lenkams Katynės miške nužudyti karininkai.
Bet mūsų santykis su atmintimi, ne su jos akivaizdžiausia išraiška – archyvais, tai, ką ir kaip norime prisiminti, pagaliau kada norime prisiminti, ar po 70 metų, ar dabar, išduoda ir mūsų santykį su totalitarine praeitimi. Matyt, todėl dabar galima išgirsti drąsiai teigiančių, kad jei žuvo ne visi – tai neprilygsta tikram genocidui. Iš tiesų Sibire žuvo 50–60 tūkst. lietuvių (tikslaus skaičiaus nežinome), tai kas penktas kalinys ar tremtinys. Pusė tremtinių 10–30 metų negalėjo (pagaliau ir neturėjo galimybių) sugrįžti į Lietuvą, kurioje jiems ir jų vaikams jau buvo iš anksto parengti profesiniai ir kitokie apribojimai. 1959 m. už Lietuvos ribų, bet Sovietų Sąjungos ribose, gyveno 175 tūkst. lietuvių. Ar tai ne Lietuvos praradimai?
Pradedantieji istorijos pradžiamokslį kartais bando lyginti su dabartine emigracija. Bet tuomet žmonės ne savo noru rinkosi gyvenimą Sibire. Pagaliau iki šiol neatsakėme į klausimą, kiek ir kaip sovietmečiu, panaudojant ir teroru grįstas priemones, buvo pakeista Lietuvos visuomenė?
1987–1989 metais Vilniuje neviešai atlikus sociologines apklausas paaiškėjo, kad beveik daugiau kaip pusė lietuvių norėjo bent kelerius metus pagyventi Vakarų valstybėje, demokratinėje valstybėje, ir didesnė dalis lietuvių tebemanė, kad Lietuvos liaudis – tai tie žmonės, kurie gimė Respublikoje; net keturi iš penkių lietuvių tuo metu manė, kad Lietuva yra rusifikuojama, ir didžiavosi savo tautybe; beveik visi lietuviai pagrindiniu uždaviniu tuomet laikė Lietuvos suverenitetą ir tik kas septintas pirmiausia laukė materialinių sąlygų pagerinimo. Bet svarbiausia – net trys iš penkių lietuvių laukė nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir nė vienas, pabrėžiu, nė vienas, nenorėjo toliau gyventi tarybų socialistinėje respublikoje.
Taigi per penkiasdešimt okupacijos ir aneksijos metų lietuvių tautos pagrindinių nuostatų, be abejo, nepavyko visiškai pakeisti, bet mes neturime pamiršti, kas ir kaip buvo daroma. Todėl mes ir minime, manau, dar ilgai minėsime ne tik tautos patirtus nuostolius ir klajones po sibirus, bet kartu dar kartą giliau pažvelgsime į valstybingumo netekimo priežastis, tylomis neapeisime okupacijos sukeltų problemų, kartu sau ir kitiems primindami atsakomybę šios valstybės piliečiams.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė, Nepriklausomybės Akto signatarė, Seimo narė R.Juknevičienė. (Plojimai)
R.JUKNEVIČIENĖ. Gerbiamieji, prieš 65-erius metus, 1940-ųjų birželio penkioliktąją, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Okupavo išvakarėse paskelbusi ultimatumą, jog rytoj įves savo kariuomenę. Tai buvo Sovietų Sąjungos kartu su Vokietija pradėto karo tęsinys. Dar iki sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą, Latviją, Estiją, Hitleris jau buvo okupavęs Lenkiją, sovietai jau buvo užpuolę Suomiją, buvo spėjęs įvykti ir bendras abiejų agresorių karinis paradas Breste, dabar, beje, uoliai nutylimas…
Baltijos šalių okupacijai pridengti buvo pasitelkta gerai ištreniruota Kremliaus propaganda. Odės Lietuvos „savanoriškam“ įstojimui į Stalino Rusiją skambėjo ilgus penkis dešimtmečius. Tik po Boriso Jelcino ir Vytauto Landsbergio 1991 metų vasarą pasirašytos sutarties atsirado vilties, kad tiesa amžiams nugalės melą. Deja, Stalino surežisuoto makiaveliško spektaklio tęsinį visas pasaulis gavo progą stebėti ir 2005-aisiais, jau XXI amžiuje.
Beveik 19 tūkstančių sovietinių karių, dvi tankų brigados ir du aviacijos pulkai, per vieną dieną įvesti į Lietuvą, dabartinėje Rusijoje vėl pradėti vadinti „būtinu Sovietų Sąjungos sienų perkėlimu į Vakarus“. Plačiu frontu lyg per tikrą karą skleidžiama ta pati pasenusi propaganda, praėjus beveik septyniems dešimtmečiams toliau mulkinama rusų tauta, jai su didžiule jėga brukamas melas, neva prie Baltijos jūros gyvenantys estai, latviai ir lietuviai yra rusų priešai.
„Tie, kurie nesugeba pripažinti praeities klaidų, ketina jas pakartoti“ – tai rusų žurnalisto Vladimiro Kovaliovo perspėjantys žodžiai, pasakyti prieš kelis mėnesius. Tokių žodžių šiandienėje Rusijoje reta, bet gerai, kad jų dar apskritai yra.
Gerai ir tai, kad Lietuva neįsivėlė į diskusijas su rusų istorikais, kaip buvo siūloma – neva dėl okupacijos dar reikia ieškoti kažkokios tikrosios tiesos.
Tiesa yra faktai. Per okupaciją, trukusią penkiasdešimt metų, kas dešimtas Baltijos šalių gyventojas buvo nužudytas ar ištremtas.
Šiandien jau žinoma ir okupacijos padarytos žalos materialioji išraiška litais, doleriais, eurais ir rubliais.
Faktai, įvykiai yra surašyti liudininkų atsiminimuose, istorikų veikaluose, Visuomeninio komunizmo tribunolo dokumentuose.
Tačiau penkiolika pastarųjų metų trunkantis mūsų kalbėjimas apie okupaciją ir jos pasekmes vis dar nėra išsamus.
Gal nesąmoningai, bet buvo formuojamas stereotipas, neva žiaurus žodis „okupacija“ tinka tik labai seniems Stalino laikams, o tai, kas vyko vėliau, buvo jau visiškai normalus tautos gyvenimas.
Istorikai bando išskirti atskirus sovietinio laikotarpio etapus, ieško jiems labiausiai tinkančių pavadinimų ir terminų.
Pirmoji okupacija truko vos metus – nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų, tačiau tūkstančių žmonių suėmimai, pirmoji masinė tremtis, valstybės institucijų, kariuomenės sunaikinimas didžiajai daliai tautos paliko siaubingą, šokiruojantį įspūdį.
Tuoj po pirmosios sovietų okupacijos sekė nacių trimetis, nusinešęs apie du šimtus tūkstančių mūsų bendrapiliečių žydų.
Nuo 1944-ųjų – sovietinė reokupacija, kai buvo patirti patys didžiausi tautos fiziniai nuostoliai.
Pasaulis dar mažai žino apie Lietuvoje prieš okupantą vykusį karą jau pasibaigus karui Vakarų Europoje. Mūsų pareiga – sugrąžinti šį vis dar apytuštį istorijos puslapį į pasaulio atmintį, tačiau visų pirma tai turime padaryti čia, Lietuvoje.
Ką žino šiandieninės lietuvių kartos apie 1949-ųjų Vasario 16-ąją į Radviliškio rajono Minaičių kaimą susirinkusius ir unikalų Lietuvos valstybės teisės dokumentą – Deklaraciją apie būsimą Laisvą demokratiškai besitvarkančią Lietuvą paskelbusius apygardų partizanų vadus – Joną Žemaitį, Aleksandrą Grybiną, Joną Šibailą, Alfonsą Ramanauską, Petrą Bartkų, Vytautą Gužą, Leonardą Grigonį, Bronių Liesį? Tai tikrų tikriausi signatarai, be kurių vargu ar būtų šiandieninė Laisvė. Tikiuosi, kad visų šių žmonių atminimui rasis vietos Lietuvos Respublikos Seime, o Vytauto Žemaičio gerų akių portretas žvelgs į atėjusius ir Prezidento rūmuose, kad apie juos skaitysime knygas, matysime televizijos laidas, girdėsime radijo laidas.
Šiandien Žuvusiųjų Prezidentu vadinamas vienas pokario partizanų vadų Jonas Žemaitis-Vytautas aštuonerius savo gražiausius gyvenimo metus praleido miškuose, bunkeriuose vadovaudamas partizanų kovai. Išduotas ir suimtas 1953 m., buvo tardomas paties Berijos, kalintas ir nužudytas Butyrkų kalėjime jau po Stalino mirties.
Jo ir daugelio kitų į Maskvą išvežtų kovotojų, valstybės veikėjų nužudymo, palaidojimo aplinkybių iki šiol nežinome. Kremlius tikrai žino jų likimą, jų palaidojimo vietas, todėl, jei yra linkęs rodyti gerą valią, galėtų bent jau praėjus ištisiems dešimtmečiams po jų mirties atskleisti paslaptis, atiduoti jų palaikus Tėvynei. Jono Žemaičio sūnus Laimutis, iki pat Nepriklausomybės priverstas gyventi svetima pavarde ir tėvui prieš mirtį nuotraukoje parodytas su pionieriaus ženklu švarkelyje, turi teisę žinoti tėvo kapą.
Tautoje gyvas noras žinoti daugiau – tai rodo ir filmo „Vienui vieni“ sėkmė. Salės buvo pilnos ne tik vyresniųjų, bet ir jaunimo. Ar ne pats laikas padaryti viską, kad kitų metų birželio keturioliktajai turėtume rimtą kino filmą apie Sibiro gulagus, apie tremtis, apie tas Sibiro motinas, kurioms ir žiauriausiomis sąlygomis nekildavo nė menkiausia mintis žudyti savo vaikų?
Nuo 1953–55-ųjų prasidėjo kitas okupacijos etapas, užtrukęs iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
Tai mano kartai tekęs laikas, kai po Stalino mirties sušvelnėjus režimui vyko tautos prisitaikymo gyventi ir išlikti periodas. Jis labai nevienalytis – vienoks jis buvo tiems, kurie sugrįžo, pabėgo iš lagerių, iš sibirų, kitoks – kolaboravusiems ar išdavinėjusiems.
Šis laikotarpis yra bene mažiausiai tyrinėtas okupacijos pasekmių požiūriu, tačiau jis bene svarbiausias, jei bandytume sąžiningai ir atvirai ieškoti šiandieninės – jau Nepriklausomos Lietuvos problemų šaknų. Juk didžioji dalis dabartinės Lietuvos – kaip tik iš ten.
Tauta išliko, daug ką išsaugojo per šeimas, per Bažnyčią, per kultūrą, per nesunaikintą atmintį – todėl ir sugebėjom atkurti savo valstybę. Tačiau nuostoliai, patirti toje melo ir kaukių sistemoje, juntami iki šiol.
Niekas geriau ir tiksliau už Čingizo Aitmatovo papasakotą sarakūzų legendą nėra aprašęs dvasinės okupacijos pasekmių. Priminsiu, ypač negirdėjusiems, kirgizų rašytojo aprašytus mankurtus – nelaimingus žmones, kuriuos gilioje senovėje okupantų kareiviai paimdavo belaisviais, ant jų galvų užtraukdavo šviežią dar krauju garuojančią kupranugario odą, o ji džiūdama traukdavosi ir verždavo galvą. Taip žmogus užmiršdavo savo praeitį, net motiną ir uoliai tarnaudavo pagrobėjams.
Č.Aitmatovo knyga „Ilga kaip šimtmečiai diena“ buvo parašyta prieš pat Atgimimą, tuomet visi ją skaitę gerai suprato, kad legenda ir buvo skirta vadinamajam „tarybiniam“ žmogui. Tik jokiame sapne negalėjome įsivaizduoti, kad jos gilią prasmę svarstysime ir praėjus penkiolikai metų po Nepriklausomybės atgavimo, kai mankurtiško gyvenimo pasekmės išryškėjo lyg vėlyvosios ligos komplikacijos, apimančios kone visas tautos gyvenimo sritis, ir, kad ir kaip būtų gaila, metastazėmis, tikiuosi, pagydomomis, persimetančios į jaunesnes kartas.
Dvasinė okupacijos žala yra sunkiai apskaičiuojama, o įveikti jos pasekmes tikrai nepadės joks Žalos atlyginimo įstatymas.
Tai turėsime padaryti mes patys, tik mes patys.
Vos prieš keletą dienų palaidojom tylų, darbštų, tvirtą Nepriklausomybės žmogų, tremties poetą Vytautą Cinauską, nuoširdžiai dirbusį ir čia, Seimo salėje. Iškentęs sunkiausią 1941-ųjų tremtį, Rešiotuose praradęs tėvą, parbėgęs iš Sibiro į gimtinę ir vėl suimtas, kalintas lageriuose antrą kartą, išėjo iš mūsų, taip ir nesulaukęs buvusio STT vadovo, Generalinės prokuratūros atsiprašymo net ir po to, kai teismai atmetė jų apgailėtinus bandymus šį žmogų apšaukti žemgrobiu.
Žmonių, įskaudintų neteisybės jau Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje – šimtai, o gal ir tūkstančiai.
Tai atsitiko ir todėl, kad ištisus penkiasdešimt metų dėl sovietinės okupacijos neturėjome moralios žmonių reikalus ginančios teisės. Ir teisė, ir moralė turėjo būti tarybinė. Gal todėl ir kai kurie jaunesni atvirai sako nežiną, kas yra ta moralė.
Atsakymas nežinantiems yra, tokiems ne kartą yra atsakęs ir Vytautas Cinauskas, viename savo eilėraščių sugebėjęs atsiprašyti net Sibiro žemės:
„Atleiskit man, Tunguskos žemės žuvys,
Už jūsų motinų sutrintus ikrelius slidžius,
Kada uodų sukandžiotas ir prakaitu pasruvęs
Ant jūsų lopšio suverčiau sunkius medžius“.
O ką atsakyti Danutei Gogelienei iš Kauno, kurios močiutė tais pačiais 1941-aisiais buvo ištremta į Sibirą iš Marijampolės ir kuriai, kaip ir ne vienam jos likimo broliui, teko patirti antrąją žemės nacionalizaciją jau Nepriklausomoje Lietuvoje? Tie patys „tarybiniai“, matyt, taip ir nesugebėję nusiplėšti smegenis tebespaudžiančios kupranugario odos bei palikti dirbti prie žemės grąžinimo reikalų, vidury baltos dienos Danutės žemę atidavė kitiems, matyt, saviems, tokiems pat „tarybiniams“. Šie pardavė – ir štai, skaito moteriškė Marijampolės apskrities viršininko atsakymą – esą „vsio zakono“, nes jame rašoma: „tretieji asmenys Jums priklausiusią žemę įsigijo sąžiningai“.
Banalu kartoti, jog tik tiesa padarys mus laisvus, bet tikrai teisingumo nėra vien todėl, kad vis dar nelaisvi žmonės jį bando kurti.
Penkiolika Nepriklausomybės metų leido sužinoti daug tiesos ne tik apie didvyriškumą pokario miškuose, bet ir apie išdavysčių mastą.
Juozas Markulis-Erelis, išdavęs aukščiausią pasipriešinimo kovų vadovybę, beveik visą likusį laiką iki Nepriklausomybės atgavimo auklėjo „jaunąją tarybinę kartą“, buvo profesoriumi vienoje aukštųjų mokyklų. Ar ne iš čia mano kartos nežinojimas, kas yra moralė politikoje? Ar ne iš čia ir gėdingas mano kartos nušalintojo Prezidento nesugebėjimas pakelti užgriuvusios atsakomybės?
Žinojimas apie moralę politikoje prasideda nuo savo tautos istorijos žinojimo. Būtų gerai, kad kiekvienas Seimo, Vyriausybės narys, davęs priesaiką, aplankytų Genocido aukų muziejų, buvusius KGB rūmus ir ten dar kartą pasirašytų. Gal tada nekiltų abejonių, ar reikia keisti Archyvų įstatymą, kurio dabartinė redakcija okupacinio laikotarpio istoriją uždarė net septyniasdešimčiai metų?
Ruošdamasi šiam kalbėjimui, maniau pabaigos žodžius dėlioti viltingai, tačiau atidėsiu juos kitam kartui.
Dabar gi noriu atsiprašyti visų mus šiandien girdinčių dar gyvų partizanų, tremtinių, savo senelio, gulinčio kažkur po užaugusiomis pušimis Rešiotuose prie Krasnojarsko, kad iš šių rūmų, kažkada Lietuvos širdim vadintų, kol kas nesklinda pokario partizanus vedęs itin stiprus pareigos, aukojimosi Tėvynei jausmas.
Atsiprašau visų. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame. Kviečiu kalbėti Edmundą Simonaitį, žmogų, iškentusį tremtį.
E.SIMONAITIS. Jūsų Ekscelencija Seimo Pirmininke, pone premjere, garbūs Bažnyčios hierarchai, garbūs Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės kariai savanoriai, laisvės kovotojai, čia dalyvaujantys ir šalyje, politiniai kaliniai ir tremtiniai! Būtų klaida, jeigu aš kalbėčiau tik apie Gedulo ir vilties dieną, kuri kalendoriuje šiandien žymima. Istorinis, moralinis, pilietinis akcentas kur kas didesnis. Aš, ilgai jūsų netrukdydamas, telegrafiškai juos paminėsiu.
Praėjusiame XX amžiuje Lietuva patyrė penkias okupacijas: imperinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir dar kartą Sovietų. Tai – du trečdaliai laiko. Pasak jau tragiškai mirusio profesoriaus Vytauto Kubiliaus, „tai buvo didžiausias tautos moralinis išbandymas nevilties lauke“.
Viskas prasidėjo, kaip žinome, Stalino ir Hitlerio suokalbiu 1939 m. rugpjūtį, kai buvo pasirašyti slaptieji protokolai su vėlesniais patikslinimais ir buvo pasidalintos Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijos. Tada ir buvo suplanuota Antrojo pasaulinio karo pradžia. Faktai yra atkaklūs. Juos galima neigti, galima jų neminėti, galima dar ką nors, bet neįmanoma jų nuginčyti. Juos galima tik kitaip traktuoti.
1939 rugsėjį vermachtas ir Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir okupavo ją tiksliai pagal agresijos suokalbį. Prieš mane kalbėjusi prelegentė jau minėjo 1939 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Brastoje (Brest Litovsk) įvykusį pirmąjį Antrojo pasaulinio karo pergalės paradą, kuris šių metų gegužės 9 d. nei 8 d. nebuvo minimas.
Priminsiu. Vokiečių tankų kariuomenės generolas garsusis Heinzas Guderianas ir sovietų tankų kariuomenės vienas iš vadų kombrigas Semionas Moisejevičius Krivošejinas priėmė tą paradą. Tai buvo bendras pergalės paradas šiame kare.
1939 m. lapkritį – antrasis susitarimo aktas: Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją. Jos nukariauti nepavyko dėl didvyriško tautos pasipriešinimo.
1940 m. birželį okupuota, vėliau aneksuota Lietuva, Latvija ir Estija. Tai minėjo visi prelegentai. Užgrobtose teritorijose, jokia naujiena, buvo vykdoma aktyvi, intensyvi imperinė kolonijinė politika: smurtas, represijos, genocido akcijos. Aš to neminėsiu. Abu režimai genocido politiką grindė pseudomokslinėmis ideologijomis, ir tai yra baisoka. Mes to pamiršti šiandien tikrai neturime.
Vokietijos naciai savo nusikalstamą politiką vykdė, remdamiesi socialiniu rasiniu požymiu: naikino žydus, čigonus. Sovietijos komunistai – pagal klasinį požymį, nors ir rasinis, galima sakyti, buvo. Totaliai buvo ištremti Krymo totoriai, kalmukai, karačajai, balkarai, čečėnai, ingušai. Šiandien ši diena yra platesnio skambesio. Mes negalime pamiršti ir kitų tautų praradimų.
1941–1953 metai, kaip rodo statistika, – 35 trėmimai, 130 tūkst. gyventojų. Mūsų tautai – tai didelis nuostolis.
1941m. birželio mėnesį susirėmė buvę suokalbininkai – Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Tačiau tarptautinė teisė vieno okupacinio režimo pakeitimo kitu nelaiko jokiu išvadavimu. Kadangi, nekartoju istorijos, sovietų okupacija buvo pakeista nacių okupacija, tai mes šiandien turime pripažinti kaip graudų faktą.
Drįsčiau priminti dar vieną skaudų atvejį iš mūsų istorijos. Demoralizuota šalies vyriausybė 1940 metais nepajėgė priimti mažiausios blogybės sprendimo. Buvo pasitraukta neinformavus tautos apie vykstančią demagogiją ir šantažą grasinant karine jėga ir nebuvo padaryta tai, kas buvo būtina. O buvo būtina padaryti štai ką: būsimoji okupacija neturėjo likti nepažymėta agresijos aktu, turėjo būti sukurta minimali egzilinė tremties Vyriausybė. Beje, kruvinojo sausio dienomis, tą mes visi puikiai pamename, ši klaida nebuvo pakartota. Aš tai labai didžiai vertinu.
Šiandien negalime pamiršti ir to, kas įvyko birželio 21 dieną, karui prasidėjus: birželio 22 dieną – sukilimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas. Ji nebuvo pripažinta. Buvo laikomasi 1939 metų suokalbio. Tai baisoka.
Partizaninis kartas, trukęs 10 metų, įrodė, kad atgauti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę bandoma, bet neįmanoma. Atlantos Chartos teiginiai, ilgą laiką palaikę kovotojų dvasią, palengva silpo. Ta viltis dingo.
Šis faktas šiandien skamba kaip skaudus pasididžiavimas. Kovose žuvo ir genocido akcijose buvo sunaikinta antrosios Respublikos pirmajame dešimtmetyje gimusių vyrų karta.
Turime prisiminti ir tą faktą, kad Lietuvos gyventojai, vyrija, buvo priversti kariauti ir vieno, ir kito okupanto kariuomenės daliniuose, nes abiejose fronto pusėse stovėjo armijos tų šalių, kurios buvo okupavusios Lietuvą ir sutartinai neigė jos teisę atkurti nepriklausomybę. Tačiau didžiuma Lietuvos žmonių niekada neprarado antrosios Respublikos metais sukurto pilietinės savimonės turinio, kuris visa jėga subangavo ir pasireiškė Atgimimo laikotarpiu.
Tarptautinės teisės eksperto Daliaus Žalimo nuomone, nepaisant Rusijos valdžios atstovų ir jų teisininkų tvirtinimo, esą Lietuva 1940 metais nebuvo okupuota, dokumentai ir faktai liudija, kad visa tai reikia vertinti kaip agresiją. Įsiveržimas į šalį ginkluotomis pajėgomis ir yra agresija.
Taigi sovietinės okupacijos ir gyventojų trėmimo metinių minėjimas, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį, suponuoja aiškų imperatyvą. Drįstu teigti kreipdamasis į Seimo narius, kad Seimas turėtų aiškiai išreikšti savo poziciją dėl Rusijos oficialių pareigūnų viešai skelbiamų Lietuvos valstybę niekinančių, žeminančių pareiškimų ir nuomonių apie Lietuvos okupaciją bei jos metu padarytos žalos atlyginimą. Manau, kad tokiam žingsniui dar ragina Europos Parlamento ir Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso rezoliucijos. Nereaguoti į jas adekvačiai, mano, kaip piliečio, galva, būtų klaida. Tokiu būdu Seimas parodytų pagarbą totalitarinių režimų aukoms, kovotojams prieš raudonąjį, rudąjį totalitarizmą, o Lietuvos kariai savanoriai, laisvės kovų dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, nukentėjusieji nuo okupacinių režimų tokį žingsnį sveikintų ir palaikytų.
Reikia viltis, kad garbusis Seimas sukaups pakankamai politinės valios tokiam žingsniui. Visi mes Aukščiausiojo valia turime vieną Tėvynę, kurios vardas – Lietuva. Tai įpareigoja. Įpareigoja vilties dėmeniui suteikti pirmumą – Teisingumas turėtų būti atkurtas.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės Gediminas Ilgūnas, politinis kalinys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras.
G.ILGŪNAS. Gerbiamieji, Gedulo ir vilties dieną prisimename savo krašto, Lietuvos žmonių netektis, jų gedime. Sovietinė ir vokiškoji nacių okupacija kančias ir baisią mirtį atnešė šimtams tūkstančių mūsų žmonių. Šios aukos nusipelno amžino atminimo ir pagarbos. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas šių aukų atminimui įteisino didžiosios sovietinės 1940-ųjų tremties dieną – birželio 14-ąją.
Prisimename ir gedime nuo svetimųjų rankos žuvusių mūsų tėvynainių, o nederėtų pamiršti ir žuvusiųjų dėl mūsų veiksmų ar neveikimo. Juk sovietinės okupacijos pirmosios aukos – atleisti iš pareigų vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis – Lietuvos policininkų suimti ir perduoti enkavedistams Ministro Pirmininko, einančio valstybės Prezidento pareigas, Antano Merkio nurodymu. Prisimindami stalininių represijų aukas, neretai pamirštame Antrojo pasaulinio karo vokiškosios okupacijos metų aukas. Pavyzdžiui, Pirčiupių kaimo sunaikinimas. Muziejus uždarytas ir parduotas, prie kelio – jokio ženklo, kam skirta čia stovinti Motinos skulptūra.
Antai JAV gyvenęs poetas Jonas Aistis knygoje „Milfordo gatvės elegijos“, nagrinėdamas lietuvių pokario kovas už laisvę, prisimena to laikotarpio ir tiesiogines, ir netiesiogines aukas: „Aukas skaitau abiejose pusėse. Laisvės kovotojai ir „istrebiteliai“, arba liaudies gynėjai ir banditai, abu tos pačios tautos vaikai, tos pačios motinos tėvynės sūnūs, vienos ir tos pačios okupacijos aukos“. Prisimenant pokario stalininio teroro aukas, negalima pamiršti ir beginklių žmonių, žuvusių nuo partizanų rankos. Pasak istoriko Kęstučio Girniaus: „Nekaltų žmonių žudymai lieka nepateisinami net atsižvelgus į sunkią partizanų padėtį ir į valdžios sąmoningai vedamą teroro kampaniją“.
Gedulo diena verčia prisiminti visas aukas ir kviečia susitaikyti. Tiesa, pabrėžiu, nereikia ir negalima pamiršti žudikų ir jų nusikaltimų, pamiršti istorijos. Tačiau nuo Antrojo pasaulinio karo – jau šešiasdešimt metų. Jau pusė amžiaus – nuo stalininių represijų pabaigos, jau penkiolika metų gyvename nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. O mes neretai vis dar kovojame, vis dar negalime susitaikyti, vis dar ieškome priešų, ieškome kaltų, aiškinamės, kas ką nuskriaudė, nenorėdami prisiminti, kas kam padėjo, kas ką gelbėjo. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys profesorius Vytautas Landsbergis 1989 m. vasarą viename Sąjūdžio mitinge kalbėjo: „Atsakomybės laipsnis ir nūdienė atsakomybė už vienokį ar kitokį dalyvavimą tų laikų įvykiuose negali būti vienodai ir mechaniškai pritaikoma kiekvienam žmogui, kuris tada tarnavo kokiose nors įstaigose ar daliniuose, kai kada net įsakymą vykdydamas. Aš esu nemaža girdėjęs pasakojimų apie tai, kad liaudies gynėjai ir labai žiauriai elgdavosi, ir gelbėdavo žmonėms, perspėdavo, padėdavo legalizuotis ir panašiai (…). Norėčiau pakviesti siekti teisingumo, bet ne per neapykantą, nepuoselėjant keršto. Tai yra tikresnis teisingumas“.
Gražus susitaikymo pavyzdys – skirtingose barikadų pusėse kovojusių mūsų Vietinės rinktinės ir „Armijos Krajovos“ kovotojų susitaikymas.
Tad šią gedulo dieną prisiminkime okupacijų metais visų žuvusių mūsų krašto žmonių atminimą. Ir vieni, ir kiti buvo motinų vaikai, norėjo gyventi. Juk visi, žuvę ir vienoje, ir kitoje pusėje, buvo svetimųjų okupacijų aukos.
Gedulas neatsiejamas nuo vilties. Partizanų bunkeriuose, tremtinių vagonuose ir kalėjimų kamerose bei konclagerių barakuose didžiausia viltis buvo nepriklausoma, demokratinė Lietuva, pasiturintis gyvenimas joje. Tai buvo svarbiausia pokalbių, svarstymų tema. Tai pabrėžiama ir programiniuose partizanų pasipriešinimo dokumentuose. Tai daugumos Lietuvos žmonių viltis vokiškosios ir ilgametės sovietinės okupacijos metais. 1990 m. vasario 3 d. Sąjūdžio priešrinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“ priimtos programos motto skelbė:
Atgimusiai Lietuvai – Nepriklausomybę,
Nepriklausomai Lietuvai – Demokratiją,
Demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą!
Sutelktomis Lietuvos žmonių, Nepriklausomybės Akto signatarų pastangomis atgimusi Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir demokratiją. Tačiau žmoniško gyvenimo visiems, arba bent daugumai, prabėgus penkiolikai nepriklausomo gyvenimo metų, iki šiol trūksta. Tad ši Lietuvos žmonių viltis, gerovės visiems valstybės vizija, tebėra aktuali ir šiandien, tai turėtų būti visų valdžios grandžių svarbiausias šios dienos ir ateities tikslas.
Tad gedėdami žuvusiųjų, suprasdami patirtas tremties ir kalėjimų kančias, nulenkime galvas visų okupacijų aukų atminimui ir bendromis jėgomis įgyvendinkime jų viltis. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Paminėjimo pabaigoje kviečiu sugiedoti Lietuvos Respublikos himną.
Giedamas Lietuvos valstybės himnas
Dabar labai prasminga būtų pristatyti Seimo rezoliucijos „Dėl sovietinės okupacijos Lietuvoje 65-ųjų metinių ir pirmosios masinės tremties sukakčių minėjimo“ projektą. Kviečiu į tribūną R.Juknevičienę pristatyti šią rezoliuciją. (Balsai salėje) Tada kviečiu P.Jakučionį. (Balsai salėje) Prašau A.N.Stasiškį.
A.N.STASIŠKIS. Pone Pirmininke, pone premjere, Vyriausybės nariai, Bažnyčios hierarchai, garbūs svečiai, kolegos ir Sibiro liaudies priešai! Leiskite pirmiausia mus, susirinkusius čia, pasveikinti, kad šiandien mūsų susirinkimas, minėjimas būtų prasmingas.
O dabar aš labai trumpai pristatysiu rezoliucijos projektą. Po pirmuoju variantu buvo ir mano parašas, antras variantas su manimi suderintas, bet parašo aš nespėjau padėti, tačiau tekstą žinau. O P.Jakučionis yra išvykęs į mokslinę konferenciją Raseiniuose, skirtą taip pat šiai datai.
Taigi manyčiau, kad ši diena ir rytojus, birželio 15-oji, – Okupacijos ir genocido diena – yra prasmingos datos. Jos primena mūsų praeitį. Primena praeito šimtmečio, XX amžiaus, visos žmonijos siaubingas tragedijas, kurios buvo tokio masto ir tęsėsi taip ilgai, kad, aš manau, mes dar neturime teisės sakyti, kad jau jos yra praeitis ir istorija. Manau, kad jų pėdsakai, jų pasekmės dar ilgai tęsis žmonijai. Todėl man atrodo, kad mūsų, kaip Seimo, pareiga yra ne ką nors smerkti, ne kam nors kerštauti, bet priminti sau, visuomenei ir ateities kartoms. Galbūt ta atmintis, viena vertus, yra pagarba tiems, kurie nekaltai kentėjo, buvo persekiojami, taip pat priminimas visiems gyviesiems ir būsimosioms kartoms, kad politikoje, visuomenės gyvenime reikia būti labai atidiems, kad neatsirastų naujų panašių nelaimių metastazių.
Taigi rezoliucijos projektas, kuris jums siūlomas, yra „Dėl sovietinės okupacijos Lietuvoje 65–ųjų metinių ir pirmosios masinės tremties sukakčių minėjimo“.
Įžanginėje dalyje mes kaip tik paminime šias datas, taip pat pabrėžiame, kad Seimas, gedėdamas teroro aukų, reiškia nuoširdžią pagarbą visiems, kurie kovojo su tironija, ypač jos aukoms, pabrėžia, kad suvokia tas kančias ir netektis, kurias patyrė žmonės tremtyje ir gulaguose; primena ir sveikina Europos Parlamento ir Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso priimtas rezoliucijas, kurios smerkia abi praeito šimtmečio tragedijas – hitlerizmą, nacizmą, ir komunizmą; kviečia Europos demokratines valstybes ir Rusiją suvokti tos praeities istoriją ir teisingai, objektyviai ją vertinti; ir pabaigoje, raginamojoje dalyje, kreipiasi į Vyriausybę, kad būtų siekiama okupacijos žalos atlygimo (iš tikrųjų tai yra standartinis mūsų priminimas, nes toks įstatymas galioja, ir čia nėra nieko tokio išimtinio); kreipiasi į Rusijos Federaciją ir kviečia ta proga išslaptinti Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio–Vytauto, taip pat kitų pasipriešinimo dalyvių, sušaudytų ar žuvusių Maskvoje ar kituose kalėjimuose, palaikų palaidojimo vietą ir juos grąžinti į Lietuvą. Ir taip pat yra kreipimasis į Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (beje, čia yra techninė klaida – praleistas žodis „savivaldybės“) iki Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo Lukiškių aikštėje pastatyti projektuojamą ar numatomą paminklą Laisvei ir kovai už nepriklausomybę. Sakyčiau, turbūt taip.
Dar pasakyčiau, kad rezoliucijos tekstas ir turinys aptariamas su įvairių frakcijų atstovais. Kai kas pasirašė, kiti ne, bet jis yra toks lyg ir suderintas, aptartas. Man atrodo, jis yra gana nuosaikus, todėl būčiau dėkingas, jeigu jam būtų pritarta.
PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Atsižvelgdamas į tai, kad yra norinčių teikti pasiūlymų dėl šios rezoliucijos tobulinimo ir dalyvauti diskusijoje, aš kviesčiau tęsti šios rezoliucijos svarstymą popietiniame posėdyje. Ačiū. (Balsas salėje) Bet mes pažeistume savo patvirtintą grafiką, nes žinau, kad yra norinčių kalbėti ir tobulinti šią rezoliuciją. Prašom. J.Razma.
J.RAZMA. Gerbiamasis Pirmininke, Seniūnų sueigoje buvo sutarta, kad visos frakcijos pasistengs, jog visi pasiūlymai būtų pateikti iš anksto. Gal jūs galite įvardyti, kas nesilaikė šiuo atveju to susitarimo?
PIRMININKAS. Aš tiesiog turiu… Prie manęs priėjo ir pasakė norintys kalbėti Seimo nariai, turiu tuos žmones užsirašęs ir galėčiau paminėti, bet, aš manau, tai būtų neesminis dalykas apsisprendžiant, nes vis tiek nori dalyvauti diskusijoje. Dar P.Gražulis.
P.GRAŽULIS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, yra patvirtinta darbotvarkė ir numatyta, kad mes šią rezoliuciją priimsime. Aš manau, kad reikėtų teikti siūlymų, nes manau, kad nėra įvertinta šiandieninė situacija. Nėra pagarba ir partizanams, ir visiems kitiems, kad aukščiausias pareigas eina buvę represinių struktūrų asmenys, t.y. KGB rezervistai, karininkai, taigi aš manyčiau, kad tokia rezoliucija yra niekinė ir įžeidžianti tuos, kurie kovojo, žuvo, okupacijos metais iš Lietuvos buvo ištremti svetur. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dar kartą P.Gražulio kalba rodo, kad yra norinčių kalbėti, diskutuoti, teikti pasiūlymų.
Skelbiu pertrauką iki 11.15 valandų. Primenu, kad renginiai šiandien vyksta ir kitose vietose. Prašau kas galite aktyviai dalyvauti. Pertrauka iki 11.15 valandų.
Pertrauka
Susisiekimo ministro priesaika
PIRMININKAS (G.STEPONAVIČIUS). Tęsiame po pertraukėlės rytinį plenarinį posėdį. Po iškilmingo Gedulo ir vilties, taip pat Okupacijos ir genocido atmintinų dienų paminėjimo darbotvarkėje yra numatyta paskirtojo susisiekimo ministro priesaika. Norėčiau pakviesti, kaip tai numato Statutas, Seimo Pirmininką A.Paulauską į tribūną, kad priimtų susisiekimo ministro Petro Čėsnos priesaiką. Priesaika priimama Seimo nariams stovint.
A.PAULAUSKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, mielieji kolegos, primenu, kad šių metų birželio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu paskyrė Petrą Povilą Čėsną Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru. Prieš pradėdamas eiti pareigas, ministras prisiekia. Priesaikos tekstas yra Vyriausybės įstatyme. Ministras gali prisiekti skaitydamas priesaiką ir be paskutiniojo sakinio. Primenu, kad ministrai prisiekia Seimo posėdyje. Ministras prisiekia stovėdamas priešais Seimo Pirmininką, skaitydamas priesaikos tekstą, padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, po to pasirašo vardinį priesaikos lapą. Priesaikos tekstas netaisomas, nekeičiamas ir saugomas Seimo kanceliarijoje. Prašom, ministre, prisiekti.
PIRMININKAS. Tai dabar tikrai kviečiu atsistoti.
P.ČĖSNA. Aš, Petras Povilas Čėsna, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!
(Plojimai)
A.PAULAUSKAS. Priesaika priimta. Galima sveikinti.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, po sveikinimų ministrui tęsiame Seimo plenarinį posėdį. Pereiname prie kitų darbotvarkės klausimų. Toliau posėdžiui pirmininkauja Seimo Pirmininkas A.Paulauskas.
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Gerbiamieji kolegos, darbotvarkės 3 klausimas – Atliekų tvarkymo įstatymo 2, 30 ir 34 straipsnių bei aštuntojo1 skirsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.XP-226. Svarstymas. Pranešėjas – K.Starkevičius, Aplinkos apsaugos komiteto narys, paskelbs šio komiteto išvadą. (Balsai salėje) Gerai. Bet ar yra gerbiamasis K.Starkevičius?
K.STARKEVIČIUS. Aš noriu patikslinti, pranešėjas yra komiteto pirmininko pavaduotojas.
PIRMININKAS. O kas yra komiteto pirmininko pavaduotojas?
K.STARKEVIČIUS. V.Rinkevičius.
PIRMININKAS. V.Rinkevičius turi skelbti Europos reikalų komiteto išvadą, bet galbūt jis gali paskelbti abiejų komitetų išvadas? Prašau. K.Starkevičius atsisako atlikti savo darbą. Palaukite, neskubėkite, tuoj pat. Tvarka. Prašau kalbėti.
A.N.STASIŠKIS. Aš norėjau dėl vedimo tvarkos. Pone Pirmininke keistai atrodo, šiandien valstybinių renginių programa, kas pusę valandos kažkur reikia dalyvauti. Manau, kad Seimo nariams privalu dalyvauti, nepaisant to, kokia jų pažiūra į istoriją. O mes posėdžiaujame, lyg tai būtų neišvengiami dalykai. Kodėl negalima buvo daryti rytinio posėdžio pertraukos iki pietų, po pietų nėra renginių. Tą patį galima pasakyti ir apie rytdieną: valstybiniai renginiai, įvairios išvykos, Tuskulėnų memorialo kolumbariumo pagerbimas, o mes turėsime posėdžiauti komitete. Kodėl tas yra, ką tai reiškia? Tos datos yra tokia sunki našta, kad negalima normaliai sutvarkyti?
PIRMININKAS. Aš su jumis daug kur sutinku, bet visą savaitę buvau išvykęs ir matyti, kad be manęs truputį kitaip sutvarkė šituos reikalus. Bet dabar jau kaip yra, taip yra. Mes nebepakeisime. Yra darbotvarkė, patvirtinta Seniūnių sueigoje, ir galbūt tiesiog atsižvelgsim kitą kartą.
Prašau. Dėl vedimo tvarkos – Seimo narys S.Pečeliūnas.
S.PEČELIŪNAS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, dėl dabar ketinamo svarstyti klausimo, kaip žinome, yra Etikos ir procedūrų komisijos išvada dėl komiteto narės, kuri nenusišalino, o turėjo tai padaryti svarstant šį klausimą tiek komitete, tiek plenarinių posėdžių salėje. Jeigu jūs paskaitysite Seimo statutą, Seimas turi įvertinti šitą išvadą. Iš esmės dabar turėtume nutraukti svarstymą, grįžti prie šio klausimo svarstymo komitete, tame posėdyje nedalyvaujant asmeniui, kuris turi interesų konfliktą. Ponia V.Martinkaitienė, man atrodo, skaitė Etikos ir procedūrų komisijos išvadas, jos nuomonę šiuo požiūriu tiek aš, tiek Seimo nariai, tiek ponas Pirmininkas turbūt žino. Reakcijos negirdime. Būtų įdomu išgirsti tą reakciją.
PIRMININKAS. Jūs kreipkitės į mane sakydamas, o ne į Seimo narį. Ko jūs norėtumėte klausti arba ką norite siūlyti?
S.PEČELIŪNAS. Aš manau, kad, pirmas dalykas, turi būti padaryta pertrauka, mes to prašome frakcijos vardu. Opozicijos lyderis ir frakcijos vadovai patvirtina, kad aš kalbu ne savo vardu. Antras dalykas, jūs, pone Seimo Pirmininke, turėtumėte vis dėlto įvertinti ir Seimas turi įvertinti ponios V.Martinkaitienės pareiškimus kaip reakciją į Etikos ir procedūrų komisijos išvadas. Ji jas ignoruoja, nekreipia dėmesio. Aš manau, Seimas tokių poelgių turėtų netoleruoti. Taigi šiandien turime daryti pertrauką, sugrąžinti klausimą į komitetą, pradėti tą procedūrą nuo to momento, kai dalyvavo ponia V.Martinkaitienė ir buvo paskelbtos išvados, ir vėl sugrįžti su klausimu į Seimą. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Kiek aš suprantu, rekomendacija yra balsuojant, o ne dalyvaujant Seimo salėje. Turbūt kiekvienas sprendžia balsuodamas pagal savo sąžinę, įsitikinimus ir taip pat atsižvelgdamas į rekomendacijas, bet niekas negali uždrausti būti Seimo salėje ir dalyvauti, stebėti ir priimti sprendimus. Č.Juršėnas.
Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis Pirmininke, mielieji kolegos, aš noriu ir tamstą papildyti, ir kolegai S.Pečeliūnui paaiškinti. Jeigu jis reikalauja, tai Seimas gali apsispręsti, bet jis neprivalo to daryti. Yra įspėjimas, turi būti atitinkami veiksmai, bet pagal Seimo statuto 18 straipsnio 7 dalį, kai Etikos ir procedūrų komisija informuoja Seimą, tokiu atveju klausimo svarstymas, Seimui nutarus, gali būti pradėti iš naujo. O kolega S.Pečeliūnas reikalauja, kad automatiškai tai būtų padaryta. To automatizmo nėra. Seimas turi spręsti, ar gali toliau svarstyti, ar ne. Jeigu kolega S.Pečeliūnas reikalauja nutraukti svarstymą, tai taip, yra vienas variantas. Jeigu jis šiaip reikalauja pertraukos, tai čia yra opozicinės frakcijos teisė. Bet primenu, kad tai yra eurointegracinis įstatymas, vadinasi, bet kokia pertrauka, arba dar kokia nors pertrauka, reikš, kad mes uždelsiame šitų klausimų narinėjimą. Taigi turime pasirinkti. O pasirinkimas yra aiškus, mes galime nagrinėti, galime nenagrinėti, bet Seimas turi apsispręsti.
PIRMININKAS. Palaukite. Nepradėkime diskusijos. Dabar vyksta įstatymo svarstymas. Įstatymo svarstymas ir mes turime pasikalbėti, diskutuoti ir balsuoti. Aš dabar nebesuprantu, ką čia mes kalbame. A.Bosas.
A.BOSAS. Prieš 3 mėnesius buvo sudaryta darbo grupė, kurios vadovė buvo V.Martinkaitienė. Šitos darbo grupės rezultatai yra patvirtinti Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, redakcija pateikta šiandien Seimui. Jeigu darytume taip, kaip siūlo S.Pečeliūnas, tai ką, mes turime iš naujo kurti darbo grupę ir tai, ką ji rengė 3 mėnesius, – Europos Sąjungos direktyvinį įstatymą turėtume atidėti rudens sesijai, kas iš tikrųjų neįmanoma. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, komitetas bendru sutarimu arba dėl kai kurių klausimų balsuodama dauguma priėmė tokią įstatymo redakciją. Aš manau, S.Pečeliūno pasiūlymas visai ne vietoje.
PIRMININKAS. Mes dabar išgirdome nuomones. Aš dar kartą noriu pasakyti, kad darbo grupė parengė įstatymą, jį pateikė Seimui, Seimas po pateikimo pritarė, perdavė į komitetus ir dabar mes jau svarstome komitetų pateiktą projektą. Aš taip suprantu. Ne taip. Gerai. S.Pečeliūnas.
S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Darbo grupė parengė projektą, kurį pateikė komitetui. Komitetas svarstė ir siūlo Seimui. Tame komiteto posėdyje po Etikos ir procedūrų komisijos išvados dalyvavo ir ponia V.Martinkaitienė. Štai apie ką aš kalbu. Jeigu ji tame komiteto posėdyje būtų nedalyvavusi, būtų nusišalinusi nuo šio klausimo svarstymo, šiandien mes galėtume toliau eiti ir, kaip ponas Č.Juršėnas sakė, tik balsavimo metu pažiūrėti, ar ji vykdo Etikos ir procedūrų komisijos rekomendaciją. Deja, jau komitete šios rekomendacijos nebuvo laikytasi. Vadinasi, viešųjų ir privačių… interesas lyg ir buvo pažeistas. Todėl mes turėtume grįžti prie komiteto posėdžio. Mano tokia nuomonė, Seimas tegul sprendžia.
Tegul komitetas svarsto tą klausimą be ponios V.Martinkaitienės balso, tada ir Seimas galės svarstyti tą klausimą be ponios V.Martinkaitienės balso. Ji, būdama darbo grupės vadovė, savo balsą, manau, jau pareiškė gana stipriai. Galėtų ir nusišalinti nuo šių klausimų tolesnio svarstymo.
Jeigu jūs šiandien manote, kad Seimas į visa tai gali nekreipti dėmesio ir toliau svarstyti, mes turėsime labai negerą precedentą. Akivaizdus viešųjų ir privačių interesų konfliktas, deklaruotas, yra ignoruojamas dėl kažkokių sunkiai suprantamų skubėjimo tikslų, kaip sakė ponas Č.Juršėnas. Mes sugaišinkime šiuo klausimu pusdienį ar dieną, gal net savaitę, bet atlikime viską juridiškai tvarkingai ir be interesų konfliktų. Ačiū.
PIRMININKAS. Aš noriu jūsų paklausti, ar komitete buvo balsuojama?
S.PEČELIŪNAS. Pirmininkas ką tik pasakė, kad buvo balsuojama…
PIRMININKAS. Ar jūs dalyvavote ir girdėjote, kad buvo balsuojama?
S.PEČELIŪNAS. Aš tikiu komiteto pirmininko pasakymu.
PIRMININKAS. O aš tikiu protokolu, kuriame parašyta „bendru sutarimu“. Vadinasi, nebalsuojant. Ką reiškia bendru sutarimu? (Balsai salėje) Gerai.
S.PEČELIŪNAS. Dėl kai ko buvo balsuojama, taip sakė komiteto pirmininkas.
PIRMININKAS. Dabar nepradėkite demagogijos, gerai? Jūs nebuvot komiteto posėdyje, o dabar teigiate, kad jūs žinote, kas buvo. (Balsas salėje) Aš matau protokolą, kad buvo priimta bendru sutarimu. (Balsas salėje) Kas balsavo? Jo nebuvo. Aš galiu pakviesti A.Bosą, kad jis pasakytų, ar buvo apsvarstytas šis Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas ir ar buvo iškeltas tas klausimas, koks buvo priimtas sprendimas.
A.BOSAS. Darbo grupės parengti klausimai, pateikti komisijoje, visi buvo priimti bendru sutarimu. Yra mūsų komiteto posėdžio garso įrašas ir pagal jį padarytas protokolas. Atskirų balsavimų ar atskirų nuomonių nebuvo. Mes atskiras nuomones apsvarstėme ir priėmėme bendrą sprendimą. Tai vienas dalykas.
Dar kartą noriu grįžti. Tai yra darbo grupės trijų mėnesių darbas, kuris komitete buvo priimtas bendru sutarimu ir šiandien pateiktas Seimui. Vienas balsas – V.Martinkaitienės šiuo atveju nieko nereikštų.
PIRMININKAS. Gerai. Aš paprašysiu Teisės departamento išaiškinti, ar sėdėjimas posėdyje ir nekalbėjimas balsavimo metu yra pritarimas, ar nepritarimas. Tegul išaiškina tokį dalyką. (Balsai salėje) Gerai. Viskas. Baigiame. Tą klausimą atidedame, kol atsakys Teisės departamentas.
Darbotvarkės 4 klausimas – Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr.XP-499. Pranešėjas – J.Palionis. (Balsas salėje) Seimo valdybos patvirtinta. Ką daryti, jeigu valdyba patvirtino. Gerai, pabalsuosime. Prašom.
J.PALIONIS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji kolegos, Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr.XP-499 esmė yra ta, kad pagal šį įstatymą ir visuomeniniai inspektoriai galėtų būti paskatinti už savo atliktą darbą prižiūrint ir sulaikant brakonierius, pažeidėjus. Tokia esmė šio įstatymo projekto. Komitetas jį apsvarstė ir pritarė bendru sutarimu. Siūlau po svarstymo Seimui pritarti.
PIRMININKAS. Ačiū. Dabar B.Bradauskas pateiks Biudžeto ir finansų komiteto išvadą.
B.BRADAUSKAS. Gerbiamieji kolegos, Biudžeto ir finansų komitetas svarstė šio įstatymo projektą ir jam pritarė bendru sutarimu. Siūlome pritarti po svarstymo.
PIRMININKAS. Ačiū. Diskusijoje nėra norinčių kalbėti? Ar dėl balsavimo motyvų nėra norinčių kalbėti? Nėra. Ar galime bendru sutarimu pritarti po svarstymo? Reikia balsuoti? Gerai. Supratau. Balsuosime. Pasiruoškite ir balsuosime. Kas už tai, kad po svarstymo pritartume Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui, prašom balsuoti.
96 – už, prieš nėra, susilaikiusių nėra, po svarstymo projektui pritarta.
Dabar skelbiu pertrauką iki 12.20 valandos. (Balsas salėje) Nespėsime, nes 12 valandą vėliavos pakėlimas. Skelbiu pertrauką.
Pertrauka
PIRMININKAS (V.MUNTIANAS). Gerbiamieji Seimo nariai, tęsiame posėdį. Prašom registruotis. Ačiū. Posėdyje dalyvauja 25 Seimo nariai.
Darbotvarkės 5a klausimas – Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr.XP-508. Svarstymo stadija. Pranešėjas – J.Lionginas, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas. Prašom.
J.LIONGINAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, Biudžeto ir finansų komitetas apsvarstė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projektą. Per svarstymo stadiją buvo gautos Teisės departamento pastabos. Joms yra pritarta.
Balsavimo rezultatai – bendru sutarimu.
PIRMININKAS. Ačiū. Norinčių dalyvauti diskusijoje nėra. Gerbiamieji, ar galime bendru sutarimu pritarti įstatymo projektui po svarstymo? Prašome balsuojant išreikšti savo nuomonę, ar pritariat įstatymo projektui Nr.XP-508 po svarstymo. Prašome balsuoti.
Užsiregistravo 46, už – 43, prieš nėra, susilaikė 2. Įstatymo projektui po svarstymo pritarta.
Darbotvarkės 5b klausimas – Akcizų įstatymo 19 straipsnio ir įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr.XP-509. Pranešėjas – Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas J.Lionginas. Prašom.
J.LIONGINAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Biudžeto ir finansų komitetas apsvarstė Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 19 straipsnio ir įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymo projektą. Svarstymo metu pastabų ir pasiūlymų nebuvo gauta. Balsavimo rezultatai – bendru sutarimu.
PIRMININKAS. Ačiū. Norinčių dalyvauti diskusijoje nėra užsirašiusių. Gerbiamieji Seimo nariai, ar galime bendru sutarimu pritarti įstatymo projektui po svarstymo? Nėra prieštaraujančių? Pritarta įstatymo projektui Nr.XP-509 bendru sutarimu.
Darbotvarkės 6a klausimas – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 4, 6, 8, 9, 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.XP-563. Pranešėjas – aplinkos viceministras Rytis Šatkauskas. Pateikimas. Prašom.
R.ŠATKAUSKAS. Laba diena, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo svarstyti Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 4, 6, 8, 9, 11 straipsnių pakeitimo įstatymo ir iš karto lydinčio Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektus. Jiems buvo pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 25 d. posėdyje. Taigi juos ir pristatysiu.
Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektų. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti straipsnių pakeitimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektai parengti vadovaujantis 2004 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymu, publikuotu „Valstybės žiniose“ 2228… Juo galiojantis Invalidų socialinės integracijos įstatymas pakeičiamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, įsigaliosiančiu nuo 2005 m. liepos 1 dienos.
Įstatymo projekto tikslas – suderinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo įstatymo ir minėto įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatas su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu neįgaliems asmenims bei šeimoms, kuriose yra neįgalus asmuo, šiuo metu yra numatyta ir papildoma parama. Taip pat vienas iš tikslų yra tas, kad, vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės apsaugos integracijos įstatymo nuostata, būtų nepabloginta materialinė ir socialinė padėtis asmenų, kuriems iki jo įgyvendinimo pagal buvusią tvarką nustatytas invalidumas.
Priėmus šiuos įstatymus neigiamų pasekmių nenumatoma, tačiau gali šiek tiek išsiplėsti į paramą būstui pretenduojančių pensinio amžiaus neįgaliųjų asmenų grupė. Reikės parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1162 „Dėl valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo projektą. Kitų papildomų teisės aktų nereikės. Įstatymo projektas neprieštarauja teisės aktams. Tai tiek. Jisai teikiamas Seimui.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolega A.Matulevičius. Prašom klausti.
A.MATULEVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, jūs sakote, kad iš tikrųjų neturės neigiamų pasekmių. Nagrinėjant Invalidų įstatymą, dabar – Neįgaliųjų žmonių integracijos įstatymą, to įstatymo įgyvendinimą, labai greitai matome, kiek prireikė keisti teisės aktų. Ar neatsitiks taip, kad ypač šį teisės aktą, kurį dabar, tiksliau, du teisės aktus, kuriuos dabar keičiame, jau dabar skubėdami, yra dar ir kitų, bet šiandien kalbame apie tai, ką pateikėte… Ar nebus iš tikrųjų prašauta ir paskui sakysime, kad padarėme bėdos? Mes praeitame Seime tokių liūdnų, apverktinų dalykų turėjome. Gal reikėjo susitarti, kad Socialinių reikalų ir darbo ministerija atidėtų to vadinamojo didžiojo įstatymo įsigaliojimą pusei metų? Ar tikrai dabar viskas taip sutvarkyta? Matau, kad labai skubama pasivyti tą liepos 1-ąją. Ačiū.
R.ŠATKAUSKAS. Atsakysiu į jūsų klausimą. Šie mūsų ministerijos pateikti įstatymai iš esmės yra pritaikomi prie jūsų minėto įstatymo, yra išplečiami pagrindinių sąvokų apibrėžimai, yra atliekami redakciniai pakeitimai. Mūsų skubėjimas tikrai neturės jokios įtakos kitiems teisės aktams, tikrai nereikės nieko koreguoti. Neigiamų pasekmių taip pat nenumatome.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašome klausti. Kolega A.Sysas.
A.SYSAS. Ačiū, pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, jūsų skubėjimą aš pavadinčiau neskubėjimu, nes jūs pats įvardijote, kad Socialinės integracijos įstatymas priimtas 2004 m. balandžio 11 dieną. Mano klausimas: kas trukdė ministerijai parengti aktą normaliai, laiku ir pateikti bent jau sausio mėnesį, vasario mėnesį ar kovo mėnesį, kai prasidėjo sesija? Kodėl visada tokie įstatymai, kurie derinami su pagrindiniu įstatymu, atidedami iki paskutinės minutės ir po to, jeigu… Aš prašau iš karto pirmininko. Čia parašyta, kad svarstytume rudens sesijoje, bet to daryti jokiu būdu negalima, nes liepos 1 d. įsigalioja šis įstatymas ir mes jau pakeitėme keturiasdešimt kitų įstatymų. Tai kas trukdė ministerijai laiku pateikti labai paprastą techninį įstatymą? Labai ačiū.
R.ŠATKAUSKAS. Taip, iš tikrųjų jūs gerai pasakėte, tai yra gana paprastas techninis įstatymas. Man būtų labai sunku atsakyti, kas konkrečiai trukdė, bet, be abejo, tai yra labai jautrus įstatymas ir tikrai turėjo pereiti labai daug suderinimo institucijų, instancijų. Matyt, įstatymas užtruko dėl šio įstatymo derinimo.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašome klausti. Kolega A.Butkevičius.
A.BUTKEVIČIUS. Dėkoju, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, mane taip pat kaip ir Seimo narį A.Sysą jaudina tai, kad vis dėlto tuos įstatymus reikėtų priimti tikrai iki liepos 1 dienos. Aš noriu užduoti klausimą apie gyvenamųjų namų modernizavimą. Kaip žinote, yra parengta programa, jinai patvirtinta Vyriausybės posėdyje. Klausimas yra toks: ar tikrai bus panaudotos tos lėšos? Kiek žinau, iš valstybės biudžeto yra skirta 3 mln. litų, taip pat yra susitarta su komerciniais bankais, kad bus papildomas finansavimas apie 30–40 mln. litų. Yra labai daug parengta gyvenamųjų namų bendrijų projektų ir nenorėtume, kad šis klausimas nusikeltų į rudenį, nes rudenį, prasidėjus šildymo sezonui, jau nebegalėsime tų gyvenamųjų namų modernizuoti. Kaip jūs manote, ar suspėsite panaudoti tas lėšas, kurios yra skirtos?
R.ŠATKAUSKAS. Aš taip pat pritarčiau minčiai, kad dar per šią sesiją būtų galima priimti šį įstatymą. Tai labai jautrus įstatymas ir jis susijęs būtent ir su lėšų panaudojimu. Mes analizavome šią lėšų panaudojimo situaciją, jų nėra labai daug, nėra labai didelės sumos ir mes manome, kad per Būsto renovavimo programą spėsime panaudoti tuos skirtus apie 3 milijonus.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom klausti. Kolega J.Veselka.
J.VESELKA. Gerbiamasis pranešėjau, gerai nesupratau, ar jūs tik valstybės pinigus, tuos skirtus 3 mln. žadate panaudoti, ar ir tai, ką gali duoti komerciniai bankai? Jeigu taip, ar yra eilė renovuoti butus? Projektų daugiau negu pinigų. Ir jeigu yra eilė, pagal kokius kriterijus jūs sustatote į eilę butui renovuoti.
R.ŠATKAUSKAS. Aš gal tiesiog pateiksiu atsakymą remdamasis šiuo įstatymu. Šiandien eilė socialiniam būstui yra sudaryta. Iš viso socialinio būsto šiandien laukia apie 11 tūkst. asmenų, o tarp jų socialiai remtinų asmenų, kurie pakliūva pagal šį įstatymą, čia kalbu iki 2005 m. sausio 1 d., yra 1813. Taip, be abejo, eilės yra sudarytos, yra kriterijai, pagal kuriuos žmonės sustatomi į eilę.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom klausti. Kolegė A.Balsienė.
A.BALSIENĖ. Ačiū, posėdžio pirmininke. Aš norėjau paklausti. Ar šis įstatymas daugiau formalus, ar šiek tiek pagerins sąlygas invalidams gauti būstą? Būstą ar tiesiog išsinuomoti, nes šiuo metu invalidų pajamos yra labai mažos. Jie laukia įstatymo pataisų, kad galėtų normaliai įsigyti, kad nebūtų tiesiog deklaratyvus parašymas. Nes šiuo metu buvo tik deklaratyvus. Ar kiek nors pasikeis po šių pakeitimų?
R.ŠATKAUSKAS. Didžiąja dalimi tai bus… Du įstatymai yra suderinti ir daugėja asmenų, galėsiančių pretenduoti, t.y. ir pensinio amžiaus žmonės galės pretenduoti.
PIRMININKAS. Klausia kolega J.Čekuolis. Prašom.
J.ČEKUOLIS. Dėkoju. Gerbiamasis pranešėjau, noriu pasitikslinti. Ar yra praplečiamos kategorijos ir ar reikės papildomo biudžetinio finansavimo šiam įstatymo projektui, ar tai tiesiog formalūs techniniai pakeitimai? Ir jeigu reikės, tai kiek planuojama? Ačiū.
R.ŠATKAUSKAS. Nepasakysiu tikslių skaičių, kiek yra planuojama, tačiau čia panašus klausimas kaip ir prieš tai buvęs. Šiek tiek gali išsiplėsti į paramą būstui pretenduojančių pensinio amžiaus neįgaliųjų asmenų grupė. Pasiplėstų palyginti su anksčiau buvusiu įstatymu.
PIRMININKAS. Ačiū. Ar galime teigti, kad jūs kartu pateikėte ir įstatymo projektą Nr.564?
R.ŠATKAUSKAS. Taip.
PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Gerbiamieji Seimo nariai, ar galime pritarti bendru sutarimu abiem įstatymų projektams po pateikimo? V.Stankevičius. Ačiū. Nėra prieštaravimų? Labai ačiū. Bendru sutarimu pritarėme po pateikimo įstatymų projektams Nr.XP-563 ir Nr.XP-564. Buvo pasiūlymas svarstyti abu įstatymų projektus dar šioje pavasario sesijoje. Darbo tvarka mes turėtume numatyti. Pagrindinis – Socialinių reikalų ir darbo komitetas, papildomas – Biudžeto ir finansų komitetas. Kitokių pasiūlymų nėra. Ačiū. Prašom. A.Sysas. Prašom.
A.SYSAS. Per šoninį? Ačiū, pirmininke. Reikėtų vis dėlto numatyti svarstymo Seime datą, kad mes galėtume suspausti, nes sesija iki 30 d., tai mes turėtume…
PIRMININKAS. Darbo tvarka, jeigu mes numatysime. Birželio 30 d. tinka?
A.SYSAS. Tai jį dar reikia priimti.
PIRMININKAS. Bus pratęsimas.
A.SYSAS. A, jau bus pratęsimas. Ačiū, jums pirmininke.
PIRMININKAS. Nėra už ką. Aš maniau, tikrai nedėkosite, bet jeigu būčiau žinojęs, kad dėkosite už pratęsimą, tai aš taip pat kitą kartą prisidėsiu prie pratęsimo.
Darbotvarkės 1-7 klausimas – Seimo nutarimo „Dėl Ekologinio saugumo užtikrinimo programos patvirtinimo“ projektas Nr.XP-539. Prašom.
R.ŠATKAUSKAS. Lietuvos Respublikos Vyriausybė siunčia svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą dėl ekologinio saugumo užtikrinimo programos patvirtinimo projektą, kuriam buvo pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 18 d. posėdyje. Aplinkos ministerija, vadovaudamasi Ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo plano, patvirtinto Seimo 2004 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.9238 „Dėl ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo ir įgyvendinimo“ 4 punktu bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 5 straipsnio dalies nuostatomis, parengė Ekologinio saugumo užtikrinimo programos projektą. Programos tikslas yra įgyvendinti nacionalinio saugumo reikalavimus siekiant sudaryti teisines ir organizacines sąlygas sveikos visuomenės vystymuisi švarioje aplinkoje, sumažinti ekologinio pavojaus riziką, užkirsti kelią neigiamam aplinkos poveikiui. Įgyvendinus šią programą valstybė bus pasirengusi tinkamai maksimaliai užtikrinti ekologinį saugumą, panaudodama prevencines priemones tinkamai kontroliuoti galimų grėsmių ekologiniam saugumui šaltinius. Sumažės grėsmė ekologiniam saugumui, ypač pramoninių ar kitų avarijų atvejais, nes pagerės prevencinis darbas bei pasirengimas jų pasekmių likvidavimui. Padidės meteorologinių prognozių apie stichijų ir katastrofų, hidrometeorologinių reiškinių nustatymo efektyvumas.
Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinus Ekologinio saugumo užtikrinimo programą, Vyriausybė turės parengti ir patvirtinti jos įgyvendinimo priemonių planą. Programos įgyvendinimo terminas – 2005–2010 metai. Aplinkos ministerija koordinuos šios programos įgyvendinimą, kasmet įvertins jos vykdymo eigą ir reikalui esant teiks siūlymus Vyriausybei dėl programos tobulinimo bei jos tolesnio įgyvendinimo. Projektas suderintas su Žemės ūkio ministerija, Europos teisės departamentu, patikslintas pagal Teisingumo, Finansų, Ūkio, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų ir Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento pastabas. Priėmus Ekologinio saugumo užtikrinimo programą neigiamų pasekmių nenumatoma. Programos projektas atitinka Europos Sąjungos teisės aktus. Programos projektą parengė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Teikiamas šis Seimo nutarimo projektas.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolega J.Veselka. Prašom klausti.
J.VESELKA. Gerbiamasis pranešėjau, programa yra programa. Klausimas būtų toks. Programoje kaip vieną iš pavojų jūs numatote Ignalinos atominę elektrinę, jeigu įvyktų avarija. Kitaip sakant, tokia prielaida, jeigu nukristų ant Lietuvos Tunguskos meteoritas, tai šiandien mums reikėtų, jeigu būtų tokia tikimybė, raustis į žemę, kad išgyventume. Klausimas toks. Kadangi uždarius Ignaliną padidės dujų sudeginimas, jei trūks dujų, galbūt mazuto, galbūt orimulsijos, iš čia padidės tarša. Ar jūs esate paskaičiavę, kiek, uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir nepastačius naujo reaktoriaus, pablogės ekologinė aplinka dėl įvairių dujų, kitokių dalelių išmetimo? Jeigu nėra, tai reiktų padaryti. Nes dabar kai kalbama, tai visi sako, o jeigu sprogs. Aš sakau, o jeigu meteoritas nukris. Ar jūs turite tuos apskaičiavimus, jeigu nėra, ar neinicijuotume tokių padaryti, kad vis dėlto žmonėms būtų paaiškinta. Galima lėtai nuodyti, po truputį, ir galima tik bijoti.
R.ŠATKAUSKAS. Supratau jūsų klausimą. Aš tikslių skaičių jums nepasakysiu. Preliminarūs skaičiavimai yra daryti. Jeigu Seimas pageidautų, mes tikrai atliktume ir labai detalius apskaičiavimus. Taip, be abejo, šiek tiek padidėtų, nes kiti energijos šaltiniai yra aplinką teršiantys ir išmetantys į aplinką teršalus. Tačiau pagal Kioto protokolą mes neviršytume leistinų Lietuvai normų.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom klausti. Kolega A.Matulevičius.
A.MATULEVIČIUS. Man atrodo, kai pateikiamas toks dokumentas kaip programa, o programa tvirtinama Seime, pretenduoja į labai rimtą, net konceptualų dokumentą, o ne vien tik kai kurių priemonių perlinksniavimą, tai ar neatėjo laikas vis dėlto numatyti programoje konkretų dalyką? Kiek mes leisime sau, prisidengdami aplinkos apsaugos dalykais, kai kuriuos dalykus leisti, kad jie pas mus nebūtų vystomi? Aš turiu omeny ir kai kurias saugomas teritorijas, kur tik pelkės Lietuvoje turi užželti, nieko neleidžiama statyti, ir jokios veiklos. Visame pasaulyje yra derinama protinga žmogaus veikla su aplinkos apsauga. Pas mus nuo seno einama tokiu keliu – viską uždrausti. Žinau, čia ne vien jūsų ministerija, bet ir kultūros paveldas. Dabar vykdoma tokia politika Lietuvoje, kad geriau tegu nugriūva, bet netarnauja žmonėm. Gal mes iš tikrųjų pažiūrėkime, kada mes tai galvojame padaryti? Ar negalvojama to daryti? Ir toliau drausime, ir tegu viskas užsitraukia maurais, pelkėm ir sugriūva.
R.ŠATKAUSKAS. Aplinkos apsaugos ministerijos pozicija tikrai nėra tokia, kad viskas užsitrauktų maurais, pelkėmis. Tiesiog norėčiau gerbiamuosius Seimo narius informuoti, kad Lietuva atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio pagal parkus ir saugomas teritorijas. Pritariu jūsų minčiai dėl vadinamosios darnios plėtros, kuri susideda iš trijų sudėtinių dalių – tai socialinės aplinkos, ekonominės aplinkos ir aplinkosaugos. Šitie dalykai turi darniai gyventi ir turi eiti kartu.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega V.Stankevičius. Prašom.
V.STANKEVIČIUS. Gerbiamasis viceministre, aš visiškai pritariu, kad ekologinis saugumas yra labai svarbus dalykas. Man atrodo labai svarbu, kad mes dirbtume nuosekliai, planingai pagal nustatytą programą. Norėčiau paklausti, ar tų grėsmių padidėjo, ar dar dėl kokių kitų priežasčių mes tik šiandien kalbame apie tokią svarbią programą? Kodėl taip atsitiko, kad po tiek nepriklausomybės metų mes tik šiandien pradėjome kalbėti apie tokios programos reikalingumą? Ačiū.
R.ŠATKAUSKAS. Ne, grėsmių tikrai nepadaugėjo, Lietuvoje šiek tiek pramonės net sumažėjo. Buvo ir anksčiau daroma, gal tiesiog nebuvo tai vienoje programoje įgyvendinta. Dabar yra teikiamas toks variantas.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūs atsakėte į visus klausimus. Dėl balsavimo motyvų, nuomonė už. Prašom. J.Veselka.
J.VESELKA. Gerbiamieji kolegos, gerbiamasis pranešėjau, vis dėlto tas klausimas, kurį aš jums pateikiau, ar negalėtumėte pateikti vertinimus svarstymo metu, kad matytume, kiek realiai pasikeistų, aiškiai sakau, pablogėtų ekologinė aplinka? Ne dėl Kioto protokolų, o lyginant su tuo, kai dirba atominė elektrinė ir ją uždarius. Nes tai yra labai svarbus klausimas, su visuomene diskutuojamas ir t.t. O šiaip geras projektas, programa ir jai reikia pritarti, bet prašyčiau pateikti vertinimą.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, prašom balsuojant apsispręsti dėl pritarimo nutarimo projektui po pateikimo. Prašom balsuoti.
Ačiū. Už – 83, prieš nėra, susilaikiusių nėra. Nutarimo projektui Nr.XP-539 pritarta po pateikimo.
R.ŠATKAUSKAS. Dėkui.
PIRMININKAS. Darbotvarkės 8 klausimas – Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.XP-565. Pranešėjas – Jonas Kondrotas, žemės ūkio viceministras. Pateikimas. Prašom.
J.KONDROTAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, laba diena. Leiskite pristatyti Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Teikiamu kompensacijų įstatymo projektu siekiama suderinti sąvokas, susijusias su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu. Galiojančiame įstatyme sąvoka „I grupės invalidai“ keičiama į sąvoką „asmenims, pripažintiems nedarbingais Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka, ar asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažintas didelis specialiųjų poreikių lygis“. Atsižvelgiant į tai, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas įsigalioja nuo 2005 m. liepos 1 d., siekiama nepabloginti asmenų, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas I grupės invalidumas, materialinės ir socialinės padėtys. Projektą prašau svarstyti.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolega A.Sysas. Prašom klausti.
A.SYSAS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Jums panašus klausimas. Kodėl Žemės ūkio ministerija elgiasi taip pat kaip ir Aplinkos ministerija: laukiate iki paskutinės minutės pateikti tokius įstatymus? Bazė buvo aiški prieš metus. Ar sunku buvo vietoj I grupės invalido įrašyti taip, kaip parašyta Socialinės integracijos įstatyme, ir laiku pateikti Seimui? Labai ačiū.
J.KONDROTAS. Jūsų klausimas iš dalies labai teisingas, bet užtruko tas derinimas, kuris skamba „ar asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažintas didelis specialiųjų poreikių lygis“. Buvo derinama tarp atskirų ministerijų, todėl užtruko.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega J.Veselka. Prašom.
J.VESELKA. Labai lengvas klausimas. Kiek dar liko kompensacijoms išmokėti pinigais ir kada žadat užbaigti?
J.KONDROTAS. Ačiū. Žiūrint už ką, ar už žemę, ar už nekilnojamąjį turtą. (Balsas salėje) Už valstybės išperkamą žemę liko išmokėti 690 mln. litų. Išmokėjimą numatoma baigti iki 2009 m. sausio 1 dienos.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega A.Matulevičius. Prašom.
A.MATULEVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, aš suprantu, jūs tikrai ne taip seniai dirbate, pasikeitė politikai per Seimo rinkimus, jūs taip pat atėjote į Vyriausybę. Bet departamento vadovai dirba ir ne visi keičiasi. Gal iš tikrųjų planuojate savo darbe išsiaiškinti, kas taip daro, Seimą kaip gaisrininkų komandą stato prieš faktą, o metus laiko nieko nedarė, nepateikė šio įstatymo? Aš būsiu konkretesnis už A.Sysą ir paklausiu, ar ruošiasi ministerija tokius žmones nubausti? Ačiū.
J.KONDROTAS. Pabandysiu išsiaiškinti, kodėl ministerijose buvo užtrukusios tos derinimo procedūros.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega P.Vilkas. Prašom klausti.
P.VILKAS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, jūs aiškinamajame rašte nurodote, kad asmenims, kuriems po 2005 m. liepos 1 d. sukaks pensinis amžiaus, bus nustatomi specialiųjų poreikių lygiai. O kas bus tiems, kurie bus iki to?
J.KONDROTAS. Ne visai supratau jūsų klausimą.
PIRMININKAS. Prašom.
P.VILKAS. Dar pakartosiu. Jūs aiškinamajame rašte nurodote, kad asmenims, kuriems po 2005 m. liepos 1 d. sukaks pensinis amžius, bus nustatomi specialiųjų poreikių lygiai, bet lygiai tokį pat poreikį gali turėti žmonės, kuriems buvo iki 2005 m. liepos 1 dienos. Kaip bus su tais pensininkais?
J.KONDROTAS. Manau, visos tos nuostatos, kurios buvo iki 2005 metų, tik pasikeičia. Bus vadovaujamasi pagal I, II, III grupių invalidumą, tik dabar pasikeičia sąvoka pagal priimtą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą.
PIRMININKAS. Ačiū. Nuomonės už ir prieš dėl įstatymo projekto. Ar galime bendru sutarimu pritarti? Pritarta įstatymo projektui po pateikimo bendru sutarimu. Ačiū pranešėjui. Kaip pagrindinis komitetas numatytas Biudžeto ir finansų komitetas, papildomas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Numatyta svarstyti pratęstoje pavasario sesijoje.
Gerbiamieji, noriu atsiprašyti ir grįžti prie buvusio svarstomo nutarimo projekto, kuriam pritarėme po pateikimo. Yra pasiūlymas… Visą laiką šis nutarimas atitiko mūsų Nacionalinio saugumo programą, todėl yra siūlymas pagrindiniu komitetu numatyti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, o papildomu – Aplinkos apsaugos komitetą. Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas šiam pakeitimui neprieštarauja. Nėra prieštaravimų? Nėra. Pagrindinis bus Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. (Balsai salėje) Jeigu ekologinis saugumas pakeliamas į nacionalinio saugumo lygmenį, dėl to tik geriau visiems tiems, kurie palaiko šią idėją.
Gerbiamieji, toks yra pasiūlymas. Jeigu jūs prašote balsuoti, prašom balsuoti. Kas už tai, kad pagrindinis… Prašau. …kad pagrindinis komitetas būtų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, o papildomas – Aplinkos apsaugos komitetas? Prašom. Kas už tokį pasiūlymą, prašom balsuoti.
Atsiprašau, dar kartą stabdome balsavimą. Yra toks Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko siūlymas. Prašom. A.Bosas.
A.BOSAS. Pagal tradiciją dėl tokių klausimų pagrindinis komitetas turi būti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Aplinkos apsaugos komitetas irgi siūlo, kad pagrindinis būtų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, o papildomas – Aplinkos apsaugos komitetas.
PIRMININKAS. Ačiū. A.Sadeckas. Prašom.
A.SADECKAS. Dar nuo senų laikų, nuo praeitos ir užpraeitos kadencijos, yra vos ne ta pati tradicija, nes šios programos, ilgalaikės valstybės saugumą stiprinančios programos, yra įtrauktos į Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, jų bazė – Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Visą laiką tokia tradicija ir tokia praktika buvo. Mes taip sutarėme su komiteto pirmininku.
PIRMININKAS. Ačiū. S.Pečeliūnas. Prašom.
S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Gal ir sutarėte, gal kurį laiką tokia praktika ir yra, bet tuomet reikėtų papildyti Seimo statutą ir mūsų komiteto funkcijas irgi papildyti ekologiniais klausimais. Aišku, jeigu Seimas paves, komitetas viską darys, ką Seimas paves, bet jeigu pažiūrėtumėte, kuo turi užsiimti mūsų komitetas, tokia funkcija kaip ekologiniai klausimai tikrai nėra įrašyta.
PIRMININKAS. Ačiū. A.Sysas. Prašom.
A.SYSAS. Gerbiamieji kolegos, ko mes laužome ietis? Aš norėjau paprašyti, kad mūsų komitetas būtų pagrindinis, nes tiktai I grupės invalidai keičiami pagal Socialinės integracijos įstatymą…
PIRMININKAS. Atsiprašau. E.Klumbys. Prašom.
E.KLUMBYS. Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamieji kolegos, šis Seimas paveldėjo daug gerų ir blogų tradicijų, bet nereikėtų aklai vadovautis tradicijomis. Yra Statutas. Jeigu mes toliau vadovausimės šia tradicija, tai turbūt greitai socialinį žmonių saugumą pavesime svarstyti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, sveikatos saugumą irgi pavesime svarstyti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Galbūt apskritai reikia galvoti, kad Seime reikia palikti vienintelį Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą ir jam viską atiduoti.
PIRMININKAS. Ačiū. J.Veselka.
J.VESELKA. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, vis dėlto tai yra Ekologinio saugumo programa, tai yra mažiau įvairių dujų, teršalų. Tai niekaip nėra šalies nacionalinis saugumas, susijęs su gynyba ar kuo kitu, todėl, manyčiau, pagrindinis turi būti… O tradicijos keičiamos pagal realų gyvenimą, o ne formaliai būnant… Prašyčiau balsuoti ir pagrindiniu paskirti Aplinkos apsaugos komitetą.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji, supratau. Tokiu atveju teks balsuoti alternatyviai. Kas balsuos už, balsuos taip, kaip yra mūsų darbotvarkėje ir kaip mes pasitvirtinome Seniūnų sueigoje: pagrindinis – Aplinkos apsaugos komitetas, papildomas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Kas balsuos prieš, balsuos, kad pagrindinis būtų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, o papildomas – Aplinkos apsaugos komitetas. Ar supratote? Dėmesio! Alternatyvus balsavimas. Prašom balsuoti.
Už – 44, prieš – 34, susilaikė 3, pagrindinis – Aplinkos apsaugos komitetas, papildomas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Darbotvarkės 9 klausimas – Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, 8 straipsnio papildymo įstatymo projektas, registracijos Nr.XP-131. Pranešėjas – A.N.Stasiškis. Pateikimas. Ar kas nors gali pateikti vietoj A.N.Stasiškio? Nėra.
Darbotvarkės 10a klausimas – Sveikatos draudimo įstatymo 6, 9, 10, 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr.XP-575. Pateikimas. Pranešėjas – viceministras Rimantas Šadžius. Prašom.
R.ŠADŽIUS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamieji Seimo nariai, leiskite pateikti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo įstatymo projektą.
Tai projektas, lydintis Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kai buvo naujai suredaguotas šis įstatymas. Jo pagrindiniai uždaviniai yra pakeisti sąvokas – „invalidas“ į „neįgalusis“, „invalidumas“, „darbingumo laipsnio“ ir „neįgalumo lygis“. Be to, yra pakoreguoti sąrašai asmenų, draudžiamų privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, taip pat koreguojami sąrašai kategorijų asmenų, kurie turi teisę į vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimą bei medicininės reabilitacijos išlaidų kompensavimą.
Vyriausybė prašytų svarstyti šį įstatymą skubos tvarka, nes liepos 1 dieną įsigalios Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nauja redakcija. Prašyčiau pritarti po pateikimo.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolega J.Veselka. Prašom klausti.
J.VESELKA. Gerbiamasis pranešėjau, štai neseniai Sveikatos taryba darė pranešimą ir labai aiškiai nubrėžė perspektyvas. Jeigu dabartinė sveikatos apsauga taip toliau bus finansuojama, nekokios perspektyvos. Ar šios jūsų pataisos ką nors šia linkme gerina, ar tai daugiau formalūs pakeitimai?
R.ŠADŽIUS. Taip, ačiū už klausimą. Iš tikrųjų gerina, nes, sakykim, iki šiol į 50% kompensacijas vaistams teisę turėjo tiktai II grupės invalidai, gaunantys II grupės invalidumo pensiją. Šiuo įstatymo projektu nustatoma, kad gaus visi asmenys, kuriems darbingumo laipsnis pripažintas nuo 30% iki 40%. Be to, nuo liepos 1 d. praplečiama grupė asmenų, gaunančių šalpos pensijas. Irgi šitų invalidų, neturinčių pakankamo socialinio draudimo stažo. Vadinasi, nedarbingų asmenų, gaunančių naudą iš sveikatos draudimo, šiek tiek padaugėja. Su tuo susijęs ir tam tikras ganėtinai nedidelis lėšų poreikis – du su trupučiu milijono, mes jį taip įvertinome.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašome klausti. Kolega A.Matulevičius.
A.MATULEVIČIUS. Aš suprantu, kad jūs prašote Vyriausybės vardu skubos tvarka šį įstatymą priimti vien dėl to, kad kažkas jūsų ministerijoje pramiegojo. Tai aš nieko nebesuprantu, kas darosi valstybėje, ponai! Rimtas įstatymo pataisymas, kaip jūs pats pripažinote, daugybę žmonių apims tai. Kita vertus, tai yra žmonės, kurie ne viską iš karto supranta, ne viską žino kaip jūs, aukšti pareigūnai, aukšti mūsų valstybės tarnautojai, sekretoriai, viceministrai ir ministrai. Jie nežino, jiems reikia išaiškinti. Aš garantuoju, kad po liepos 1 d. nusiskundimų bus labai daug, tai gal tikrai susimeskite ir savo pinigais kompensuokite tą žalą, kurią žmonės pajus. Nes bent porą mėnesių tas didysis įstatymas, vardan kurio šitą keičiate, iš tikrųjų kels chaosą. Mes jau žinome, kai fundamentaliai kas nors keičiama valstybėje… tai kodėl reikėjo miegoti pusę metų? Gal jūsų ministerijoje jau kas nors nubaustas už tai, kad taip padaryta? Nes ką, vėl šiukšlių dėže vadinamas Seimas bus kaltas, kad jis taip padarė, nes rezultatas toks, kad mes esame paskutiniai, kaip iešmininkai, o ką padarote jūs, tauta nežino. Ačiū.
R.ŠADŽIUS. Ačiū už klausimą. Aš tikrai galėčiau priimti jūsų kritiką, tačiau nenorėčiau sutikti, kad šis įstatymas toks fundamentalus, kad dėl jo kažkas labai valstybėje sugriūtų. Yra fundamentalesnių dalykų, fundamentalesnių teisės aktų, pavyzdžiui, darbingumo laipsnio nustatymo tvarka, kuri jau priimta, jau paskelbta, ir jos taikymo tvarka jau yra aiškinama konkretiems taikytojams vietose. Taigi darbas iš tikrųjų yra dirbamas, buvo padarytas didelis darbas. Jį pradėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija tam tikra prasme prisideda prie šio darbo. Priimdamas kritiką, nemanyčiau, kad iš tikrųjų situacija tokia tragiška, kokią jūs ją nupaišėte.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega A.Matulas. Prašom.
A.MATULAS. Gerbiamasis viceministre, vis dėlto kolega J.Veselka teisus. Pasisakydamas už balsavimą, aš dar irgi pakomentuosiu, dėl ko ministerijas reikia gerokai apibarti, – pagal Invalidų socialinės integracijos įstatymą šie projektai turėjo būti pateikti praeitų metų spalio mėnesį. Noriu paklausti. Pagal dabar galiojančią tvarką 50% kompensuojamos vaistų išlaidos valstybinę socialinę draudimo senatvės pensiją gaunantiems žmonėms. Jūs rašote, kad šiems žmonėms dar turės būti nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Gal jūs galite pakomentuoti, kas tai yra, nes kai kurie Seimo nariai, kurie nedalyvavo Socialinių reikalų ir darbo komiteto arba Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, nesuvokia ir, man atrodo, kad dalis senatvės pensininkų vis dėlto nukentės.
R.ŠADŽIUS. Ačiū už klausimą. Mielai pakomentuosiu. Šiaip neatitikimo tarp tų invalidumo grupių, kurios buvo nustatytos pagal anksčiau galiojusį įstatymą, ir darbingumo laipsnio, kuris dabar naudojamas (bus naudojamas nuo liepos 1 d.) darbingo amžiaus asmenų būklei aprašyti, tiesioginio neatitikimo nėra, išskyrus vieną išimtį. I grupės invalidai yra faktiškai tie žmonės, kurie po liepos 1 d. bus pripažinti visiškai nedarbingi, o jeigu tas asmuo yra sukakęs senatvės pensijos amžių ir turi I invalidumo grupę, tai jam bus pripažintas didelis specialiųjų poreikių laipsnis. Tai štai iš esmės šita jūsų paminėta kategorija asmenų beveik šimtu procentų atitinka I grupės invalidų sąvoką. Kur kas sunkiau yra su II ir itin sunku su III grupės invalidumu, tačiau, norėdama išspręsti ir šitas teisines, galimai būsimas teisines problemas, Vyriausybė siūlo įrašyti 5 šio įstatymo straipsnį, nuorodą į Invalidų socialinės integracijos pakeitimo įstatymą, kuriame yra pereinamosios nuostatos, kaip patvirtinti invalidumą, kiek laiko jis galioja ir kokiu būdu yra išsaugomos šios lengvatos. Yra numatytas labai ilgas terminas, per kurį galima susitvarkyti invalidumo pakeitimą į darbingumo laipsnio nustatymą, tos nuostatos tiesiogiai bus taikomos taikant ir šį įstatymą. Todėl praktinių problemų iš tiesų neturėtų būti labai daug. Aš labai viliuosi, kad ir Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymas, ir juo labiau šie įstatymai bus įgyvendinti sklandžiai.
PIRMININKAS. Ačiū. Atsakėte į visus klausimus. Dėl balsavimo motyvų, nuomonė už, prieš. Už tiktai. Prieš nebėra. Antanai, jūs neatsisakote? Prašau. A.Matulas, nuomonė už.
A.MATULAS. Gerbiamieji kolegos, kaip minėjau, šie įstatymai turėjo būti pateikti praeitų metų spalio mėnesį, ministerijos labai vėluoja. Jie yra būtini, nes nuo liepos 1 d. įsigali nauja sistema, bet aš manau, pritarti skubos tvarkai nereikėtų, todėl siūlau pritarti, bet ne skubos tvarkai.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji, kas už tai, kad pritartume įstatymo projektui po pateikimo, prašome balsuoti. Ačiū.
Už – 73, susilaikė 1. Gerbiamieji, Vyriausybė siūlo svarstyti įstatymo projektą skubos tvarka. Ar nėra prieštaravimų? (Balsai salėje) Tuomet prašome balsuoti, kas už tai, kad pritartume Vyriausybės siūlymui svarstyti įstatymo projektą skubos tvarka, prašome balsuoti. (Balsai salėje)
Už – 47, prieš – 12, susilaikė 17. Pritarta Vyriausybės siūlymui svarstyti skubos tvarka. Siūlomi komitetai: pagrindinis – Sveikatos reikalų komitetas, papildomas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Siūloma svarstyti per pavasario sesijos pratęsimą, birželio 30 dieną. (Balsai salėje) Ar yra kitokių pasiūlymų? Viskas gerai. (Balsai salėje) Birželio 23 dieną. Seimo komitetų pirmininkai, galite pasakyti? Birželio 23 dieną. Ačiū.
Darbotvarkės 10 b klausimas – Medicinos praktikos įstatymo, Odontologijos praktikos įstatymo, Sveikatos sistemos įstatymo, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo, Narkologinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr.XP-576. Pateikimo stadija. Prašom.
R.ŠADŽIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, šis įstatymo projektas išties visiškai paprastas. Nurodytuose įstatymuose tiesiog yra pakoreguojamos sąvokos: „invalidumas“ į „neįgalumą“. Labai prašyčiau pritarti po pateikimo ir apsvarstyti ta pačia proga skubos tvarka.
PIRMININKAS. Jūsų nori klausti kolega K.Bobelis. Prašom klausti.
K.BOBELIS. Gerbiamasis pirmininke, pranešėjau, man visiškai nesuprantama, kodėl žodį „invalidumas“ norite pakeisti žodžiu „neįgalumas“. Koks yra medicininis skirtumas tarp „invalidumo“ ir „neįgalumo“?
R.ŠADŽIUS. Ačiū už klausimą. Gerbiamasis Seimo nary, aš norėčiau priminti, kad šis Seimas priėmė Invalidų socialinės integracijos įstatymo naująją redakciją ir pavadino tą įstatymą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu. Visame įstatyme yra visiškai nauja sąvokų struktūra. Vietoj „invalidumo“ atsirado „neįgalumas“, vietoj „invalido“ (atitinkamų grupių) – „neįgalusis“ (su atitinkamu darbingumo laipsniu). Seimas apibrėžė mums šią terminiją ir mes privalome pasiūlyti, kaip ją realizuoti visuose kituose įstatymuose.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega S.Pečeliūnas. Prašom klausti.
S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Klausimas turbūt bus abiem: ir posėdžio pirmininkui, ir esančiajam tribūnoje. Mūsų darbotvarkėje parašyta, kad teikėjas yra ministras. Vyriausybė prašo skubos tvarkos. Nė vienas iš mūsų nežinome, dėl kokių priežasčių ministras negerbia Seimo ir neatvyksta pateikti savo įstatymų, atsiunčia savo atstovą. Čia jau kelintas atvejis, kai Vyriausybė visiškai negerbia Seimo, ir ministrai į Seimo tribūną pateikti savo teikiamų įstatymų ar nedrįsta, ar nesiryžta, ar nemato reikalo ateiti. Gal greičiau klausimas yra posėdžio pirmininkui, kad jis pasakytų, kodėl Vyriausybė ir konkretūs ministrai negerbia Seimo?
PIRMININKAS. Aš galiu atsakyti, kad įstatymams neprieštarauja, jeigu įstatymo projektą Seime pateikia viceministras. O kokia konkreti priežastis, galbūt galite įvardyti.
R.ŠADŽIUS. Ministras turi svarbių susitikimų, o aš gavau įgaliojimus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kuriuo šis įstatymo projektas buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui. Ministrui negalint dalyvauti, aš atstovauju Vyriausybei svarstant šį įstatymą Seime. Ir ne tik čia, komitete taip pat.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom klausti. Kolega A.Matulas.
A.MATULAS. Aš tikriausiai jau ne klausti, bet kalbėti, nes klausimai jau baigėsi.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom, nuomonė už, kolega A.Matulas.
A.MATULAS. Čia tikrai yra formalios įstatymo pataisos ir siūlau kolegoms pritarti, taip pat skubos tvarkai pritarti.
O kolegai S.Pečeliūnui noriu pasakyti, kad dažnai viceministrai būna gudresni, o kaip rodo paskutiniai įvykiai Lietuvoje, ir doresni, todėl nereikia labai piktintis.
PIRMININKAS. Ačiū. Ar galime bendru sutarimu pritarti po pateikimo įstatymo projektui? Nėra prieštaravimų? Yra Vyriausybės siūlymas svarstyti skubos tvarka. Ar galime pritarti šiam siūlymui? Nėra prieštaravimų? Yra. Prašom balsuojant išreikšti savo nuomonę dėl pritarimo Vyriausybės siūlymui svarstyti skubos tvarka.
Ačiū. Už – 59, prieš – 3, susilaikė 7. Pritarta Vyriausybės siūlymui svarstyti skubos tvarka. Siūlomi komitetai: pagrindinis – Sveikatos reikalų komitetas, papildomas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Siūloma svarstyti pratęstoje pavasario sesijoje.
Darbotvarkės 1-11 klausimas – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.XP-558. Pranešėja – D.Mikutienė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė. Pateikimas.
D.MIKUTIENĖ. Gerbiamieji kolegos, šio įstatymo tikslas yra suderinti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme reglamentuotas nuostatas su Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Teikiamame įstatymo projekte įtvirtinama psichiatrijos įstaigos pareiga, kai sprendžiami sunkia psichikos liga sergančio asmens priverstinio paguldymo į psichiatrijos įstaigą ir gydymo klausimai, kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo neatsižvelgiant į šio asmens turtą ir pajamas.
Yra papildoma 28 straipsnio 4 dalis, ji išdėstoma taip: „Kai sprendžiami sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimai, psichiatrijos įstaigos administracija privalo kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos pacientui suteikimo, jei tokiam pacientui neatstovauja jo atstovas“. Prašom pritarti.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolega E.Klumbys. Prašom.
E.KLUMBYS. Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamoji Dangute, ar jums neatrodo, kad šioje dalyje prieš žodžius „antrinės teisinės pagalbos“ reikėtų įrašyti „valstybės garantuojamos“? Juk sakoma, kad ta teisinė pagalba yra valstybės garantuojama. Aš manau, kad tai yra grynai redakcinis, kad nereikėtų…
D.MIKUTIENĖ. Dėkoju už siūlymą. Bet kuriuo atveju komitetas svarstys, ir jūs galite teikti siūlymus.
PIRMININKAS. Viskas. Ačiū. Atsakėte į visus klausimus. Dėl balsavimo motyvų nėra norinčių kalbėti? Gerbiamieji Seimo nariai, ar galime pritarti įstatymo projektui po pateikimo bendru sutarimu? Nėra prieštaravimų. Ačiū. Pritarta įstatymo projektui Nr.XP-558 po pateikimo. Siūlomi komitetai: pagrindinis – Sveikatos reikalų komitetas, papildomas – Žmogaus teisių komitetas. Siūloma svarstyti pratęstoje pavasario sesijoje.
Darbotvarkės 1-12 klausimas – Seimo rezoliucijos „Dėl Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimo“ projektas Nr.XP-566. Pranešėja – D.Mikutienė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė. Priėmimas. Prašom.
D.MIKUTIENĖ. Gerbiamieji kolegos, šiandien buvo susirinkusi darbo grupė, tiksliau, redakcinė komisija, kuri buvo patvirtinta praėjusiame posėdyje, ir buvo priimtas sprendimas pritarti J.Oleko pasiūlymui papildyti rezoliuciją nauja pastraipa. Kviečia žiniasklaidą daugiau dėmesio skirti sveikos gyvensenos ir sveikatos stiprinimo populiarinimui bei mažinti smurto ir kitos neigiamą poveikį žmonių sveikatai turinčios viešosios informacijos sklaidą.
Taip pat buvo pritarta kolegos K.Bobelio pasiūlymui rezoliucijos 7 pastraipoje po žodžių „įstaigų restruktūrizavimu“ įterpti žodžius „sudarant sąlygas privačios medicinos praktikos plėtrai“. Nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė, jam nepritarė kolega J.Olekas. Buvo pritarta šios rezoliucijos antrajam projektui. Prašau ir jus pritarti.
PIRMININKAS. Ačiū. Nuomonės už ir prieš. Kolega K.Bobelis – nuomonė už.
K.BOBELIS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamoji pranešėja, aš manau, kad ši rezoliucija yra parengta gana gerai ir dengia visas medicinos sritis. Aš buvau šiek tiek nepatenkintas originalia rezoliucijos forma, nes buvo visiškai ignoruota privati medicinos praktika, kuri yra vienas iš svarbiausių medicinos progreso faktorių. Mes komitete diskutavome dėl mano platesnio pasiūlymo, komisija pritarė tokiai formuluotei, kad būtų sudarytos sąlygos privačios medicinos praktikos plėtrai. Aš šitai pataisai pritariu, tikiu, kad ir pirmininkė tikisi, kad eventualiai mes privačios medicinos paslaugų sritį galėsime geriau išplėtoti Lietuvoje. Būtų gerai, kad būtume stipriau parėmę, bet kaip padarėm kompromisą, taip reikia paremti.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji Seimo nariai, akivaizdu, kad nuomonių prieš nėra. Ar reikalaujate kalbėti? Seimo nariai, nuomonės už. Prašome, galima pereiti prie rezoliucijos priėmimo. Prašome balsuoti. Kas už tai, kad pritartume rezoliucijai?
Ačiū. Už – 77, prieš nebuvo, susilaikiusių nėra. Priimta.
Darbotvarkės 13 klausimas – Seimo nutarimo dėl Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinės sveikatos tarybos įsteigimo ir jos sudėties“ 2 straipsnio pakeitimo projektas Nr.XP-569. Pranešėja – D.Mikutienė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė. Pateikimas. Prašom.
D.MIKUTIENĖ. Gerbiamieji kolegos, teikiamo Seimo nutarimo projekto tikslas – patvirtinti naują Nacionalinės sveikatos tarybos sudėtį, nes 2005 m. liepos 13 d. baigiasi dabartinės tarybos kadencija. Pagal Seimo patvirtintus Nacionalinės sveikatos tarybos nuostatus tarybos sudėtis keičiama kas ketveri metai. Projektą parengė ir jam 2005 m. gegužės 31 d. posėdyje pritarė Seimo Sveikatos reikalų komitetas.
Sveikatos sistemos įstatymas ir Nacionalinės sveikatos tarybos nuostatai nustato, kad ši taryba sudaroma iš 15 narių: penkių Lietuvos savivaldybių asociacijos savivaldybių bendruomenių sveikatos tarybų deleguotų atstovų, penkių visuomeninių organizacijų, ginančių visuomenės sveikatos interesus, atstovų, iš kurių vienas yra Visuomenės sveikatos asociacijos atstovas, ir penkių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, iš kurių vienas yra Kauno medicinos, vienas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto atstovai. Priėmus Seimo nutarimą neigiamų pasekmių nenumatoma.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolega E.Klumbys. Prašom klausti.
E.KLUMBYS. Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamoji pranešėja, aš lyginau anksčiau galiojusį nutarimo projektą. Ten visi tarybų nariai buvo išvardyti pagal pavardes, todėl po to lengviau orientuotis, kas yra keičiamas. Tačiau dabar jūs pateikėte, kiek suprantu, pagal delegavimo principą, kas deleguoja, kaip yra nustatyta pagal tas tris pozicijas. Ar jums neatrodo, kad reikėtų šiam nutarimo projekte parašyti, kokie žmonės atstovauja, pagal kokį delegavimą, tiksliau, kas deleguoja? Ką deleguoja aukštosios mokyklos, ką sveikatos visuomeninės organizacijos, tada galima lengvai suprasti, koks yra atstovavimas pagal įstatymą.
D.MIKUTIENĖ. Galima būtų pasirinkti ir tokį variantą. Pirminiame buvo surašyta pagal alfabetą. O šiuo atveju mes surašėme tai pagal atstovavimą. Pirmieji penki buvo deleguoti Savivaldybių asociacijos, po to buvo iš visuomeninių organizacijų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų. (…) bus galima taip svarstyti.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega K.Bobelis. Prašom.
K.BOBELIS. Gerbiamoji pirmininke, aš turiu panašų klausimą. 5 nominuoja savivaldybės, 5 – visuomeninės organizacijos ir 5 – visuomenės sveikatos priežiūros specialistai. Kaip jie tai atlieka praktiškai? Ar Savivaldybių asociacijos rengia kokį susirinkimą, kuriame nutaria? Kaip tos privačios medicinos praktikos organizacijos išrenka tuos atstovus?
D.MIKUTIENĖ. Gerbiamasis kolega, komitetas kreipėsi ir mes gavome jų teikimą raštu. Iš tiesų tokie sprendimai priimami Savivaldybių asociacijos posėdyje. Mes gavome išrašą iš posėdžio protokolo ir pavardes asmenų, kurie yra deleguoti. Taip pat mes gavome ir įstaigų arba asociacijų pasirašytus raštus, taip pat su visais lydimaisiais dokumentais. Tada komitetas priėmė sprendimą. Turiu pasakyti, kad mes svarstėme du kartus. Buvo gera pastaba, kad reiktų apimti plačiau regionus, tai yra šiuo atveju yra ir iš Druskininkų, ir iš Varėnos, ir iš Panevėžio, ir iš Klaipėdos, jau nekalbu apie Vilnių ir Kauną. Mes stengiamės, kad teritorija būtų apimta regioniniu principu. Tai tokia procedūra vyksta.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega A.Matulevičius. Prašom klausti.
A.MATULEVIČIUS. Gerbiamoji komiteto pirmininke, aš iš principo pritarčiau jūsų pateiktam projektui, jeigu jūs dar atskleistumėte paslaptį, ar gerbiamasis Jonas Pundzius išliks tarybos pirmininku. Tada tikrai palaikyčiau ir balsuočiau už. Ačiū.
D.MIKUTIENĖ. Deja, aš negaliu to jums nei pasakyti, nei garantuoti, nes tai sprendžia pati taryba.
PIRMININKAS. Atsiprašau. Klausia kolegė I.Degutienė.
I.DEGUTIENĖ. Ačiū, vicepirmininke. Gerbiamoji pranešėja, jau panašius klausimus uždavė, kokiu principu buvo formuojama Sveikatos tarybos sudėtis. Tačiau man sukėlė… tam tikros pavardės žmonių, kuriuos aš pažįstu. Konkrečiai Druskininkų savivaldybės gydytojo kandidatūra, nes kai jis vadovavo Druskininkų miesto ligoninei, ligoninė buvo sužlugdyta, buvo prieita prie bankroto ribos, nors dabar ji po truputį atsigauna. Dabar nelabai įsivaizduoju, ką gali veikti Nacionalinėje sveikatos taryboje tas žmogus. Ar tie, kurie siūlo, kaip jūs sakėte, kad deleguoja Savivaldybių asociacija, patys atrinko tuos 5 žmones ir kokiu principu juos atrinko? Ačiū.
D.MIKUTIENĖ. Gerbiamoji kolege, aš tikrai negaliu pasakyti, kokiu principu atrinko. Mes turėjome jų posėdžio protokolo išrašą, matyt, jie tas kandidatūras svarstė. Kadangi teikimas yra Savivaldybių asociacijos prioritetas, tai jie ir pateikė tas kandidatūras, mes negalime kvestionuoti kažkokiu būdu šių pavardžių. Tai tiek. Tiesiog komiteto posėdyje tas klausimas nebuvo iškeltas. Nežinau, ar buvo toks precedentas, kad būtų galima grąžinti kandidatūras, bet, matyt, ten irgi buvo gerai išdiskutuotas klausimas.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega A.Matulas. Prašom klausti.
A.MATULAS. Gerbiamoji kolege pirmininke, aišku, šiek tiek gaila, kad Savivaldybių asociacija ir kai kurios visuomeninės organizacijos pasiūlė mums kandidatais į Nacionalinės sveikatos tarybą medikus, gydytojus, net įstaigų administratorius, vyriausiuosius gydytojus. Tos funkcijos, kai Nacionalinę sveikatos tarybą sudarys didžioji dauguma medikų, galbūt nebus teisingai realizuotos. Bet aš pastebėjau vieną dalyką ir noriu jūsų paklausti, ar aš neklystu. Į tarybą turi siūlyti po vieną atstovą Kauno ir Vilniaus universitetai. Kauno universiteto atstove pasiūlyta profesorė Irena Misevičienė, o profesorius Juozas Pundzius yra pasiūlytas kaip visuomenės sveikatos specialistas. Bet jis yra abdominalinis chirurgas, o ne visuomenės sveikatos specialistas. Ar aš neklystu? Jeigu ne, tai ar nereiktų mums ieškoti vis dėlto visuomenės sveikatos specialisto?
D.MIKUTIENĖ. Aš dabar neturiu visų raštų, tų siūlymų, bet, jeigu mano atmintis nemeluoja, tai ponas J.Pundzius buvo pasiūlytas nuo universiteto. O profesorė I.Misevičienė dirbo Nacionalinės sveikatos tarybos praėjusioje kadencijoje. Iš tiesų, jeigu aš teisingai suskaičiavau, turbūt 6 ar 5 yra iš praėjusios kadencijos, yra tęstinumas. Turiu pasakyti, kad profesorė I.Misevičienė labai aktyviai dirbo. Darbas yra neapmokamas, darbas yra visuomeniniais pagrindais ir komitete mums ponios I.Misevičienės kompetencija nesukėlė abejonių.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega V.Žiemelis.
V.ŽIEMELIS. Gerbiamoji pirmininke, iš jūsų atsakymų ir klausimų susidaro įspūdis, kad yra daug neaiškumų kaip į tarybą buvo atrenkami nariai. Įstatymo 67 straipsnyje lyg ir aiškiai pasakyta, iš kokių organizacijų atrenkami, tačiau, mano požiūriu, nekiltų klausimų, jeigu tose pačiose organizacijose, kurios deleguoja narius, būtų nustatyta tam tikra tvarka. Tada nebūtų jokių neaiškumų. Ko gero, ir daktarui K.Bobeliui nekiltų klausimų. Tačiau tokios tvarkos nėra. Jūs tik išsiunčiate raštus ir gaunate atsakymus, o kaip jie renka, ar pačius geriausius, ar tuos, kuriuos pasiūlo direktorius ar vadovas… Savaime suprantama, taip ir yra, kad atrenkami ne patys geriausi, kurie būtų naudingiausi šioje taryboje. Ar nereikėtų galvoti apie tai, kad būtų nustatyta tvarka ir tose institucijose, kurios deleguoja į tarybą narius?
D.MIKUTIENĖ. Gerbiamasis kolega, aš suprantu jūsų susirūpinimą, tačiau kiekviena institucija, tiek Savivaldybių asociacija, tiek universitetai, turi savo statutus, reglamentus, kaip jie dirba, kaip priimami sprendimai. Aš manau, jie tuo ir vadovaujasi. Nėra taip, kad įstaigos vadovas vienas ėmė ir parašė rašte tai, kas jam šovė į galvą. Jų veikla taip pat reglamentuojama tam tikrais teisės aktais.
PIRMININKAS. Ačiū. Dėl balsavimo motyvų. Nuomonė už – A.Matulevičius. Prašom.
A.MATULEVIČIUS. Gerbiamieji kolegos, galima labai daug ginčytis, bet iš tikrųjų mes, kas turėjo laiko ir kas klausėsi, kas dalyvauja posėdžiuose, girdėjome labai svarbų ir aktualų šaliai, būtent šaliai, visiems žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje, kurie dar nepabėgo ir tiki ateitimi, pranešimą, kurį pateikė šios tarybos pirmininkas profesorius J.Pundzius. Man atrodo, matyti, kad organizacija dirba, tvarkosi, nes tai yra visuomeninė organizacija. Problemų sveikatos apsaugoje buvo ir bus daug, nes yra ministerija, yra daug žinybų, ligonių kasos, biurokratų daugiau negu reikia. Tuos pinigus skirsto visa institucija – ligonių kasos, o nuo to nei geriau, nei blogiau. Anksčiau tuos pinigus paskirstydavo vienas ministerijos skyrius ir jų taip pat nepadaugėjo, bet ką darysi. Dabar svarstome dėl tarybos pateiktą projektą, jį pateikė komitetas. Man atrodo, nereikia prie energingos pirmininkės labai kabinėtis ir po pateikimo reikia pritarti. Jeigu bus kokių nors niuansų, tai tvirtinant… o gal ir šiandien patvirtinti. Niekada nebus visi geri, nes Lietuvoje yra ribotas skaičius, o kai reikia dirbti visuomeninėse organizacijose, kaip žinote, paskui ne visi ir dirba. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Nuomonė prieš – kolegė I.Degutienė. Prašom.
I.DEGUTIENĖ. Suprasdama, kad Nacionalinės sveikatos taryba baigė savo kadenciją ir Seimas turi patvirtinti naują Nacionalinės sveikatos tarybos sudėtį, iš esmės tam principui pritariu. Tačiau tokiai sudėčiai, kokia šiandien yra pateikta naujos tarybos, pritarti tikrai negalėčiau. Aš paminėjau tik vieną pavardę ir puikiai žinau, kokie buvo rezultatai Druskininkuose, ir konkrečiai pažįstu tą žmogų. Tačiau yra ir kitų pavardžių, apie kuriuos turiu savo tvirtą nuomonę, nes ne vienus metus dirbau sveikatos apsaugos sistemoje. Nelabai galiu suprasti, ką tie žmonės galėtų veikti Nacionalinėje sveikatos taryboje. Norėdama, kad Nacionalinės sveikatos taryba dirbtų skaidriai, garbingai ir jai atstovautų garbingi žmonės, aš frakcijos vardu ir savo vardu sakau, kad mes dėl šios sudėties, kokia pateikta šiandien, balsuodami susilaikysime.
PIRMININKAS. Ačiū. Turbūt dėl balsavimo motyvų, kolega Klumby, taip?
E.KLUMBYS. Repliką po balsavimo norėčiau.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji, prašom apsispręsti balsuojant. Balsuojame dėl įstatymo projekto. Atsiprašau, dėl nutarimo projekto.
Už – 43, prieš – 4, susilaikė 21. Nutarimo projektui po pateikimo pritarta. Pagrindinis Sveikatos reikalų komitetas. Numatyta svarstyti pratęstoje pavasario sesijoje.
Repliką po balsavimo E.Klumbys. Prašom.
E.KLUMBYS. Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamieji kolegos, aš norėjau pasakyti apie tai, apie ką užsiminė gerbiamasis A.Matulas dėl profesoriaus J.Pundziaus, ar jis yra visuomenės sveikatos priežiūros specialistas. Šis klausimas jau buvo iškilęs praeitame Seime, kai mes tvirtinome ankstesnę tarybą. Tuomet mums buvo pasakyta, kad, nepaisant to, jog jis yra pilvo chirurgas, vis tiek pagal einamas pareigas yra visuomenės sveikatos priežiūros specialistas. Šioje situacijoje aš norėčiau pasakyti, kad yra pateikimo stadija, sudėtį iš tikrųjų reikėtų peržiūrėti, galbūt ir komitetas turėtų priekabiau pažiūrėti, kas iš tikrųjų yra visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, nes tai yra profesija, ir tada tą nutarimo projektą turbūt bus galima koreguoti.
Dar vienas dalykas. Vis dėlto būtų gerai, kad keistųsi ne tik eiliniai tarybos nariai, bet ir galvos.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji, yra gautas Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko J.Sabatausko pasiūlymas ir prašymas, jis nespėjo reaguoti, nes labai greitai po pateikimo pritarėme įstatymo projektui Nr.XP-558. Jis nori, kad papildomas komitetas dar būtų Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Nėra prieštaravimų? (Balsai salėje) Ačiū.
Darbotvarkės 14 klausimas – Seimo nutarimo „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 metų veiklos ataskaitos“ projektas Nr.XP-426. Svarstymas. Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pranešėja – M.A.Pavilionienė.
M.A.PAVILIONIENĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Seimas patvirtino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veiklos ataskaitą. Teisės departamentas teisingai pakoregavo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto išvadą, t.y. išvadų projekto 3 straipsnyje departamentas siūlo žodį „tvirtinti“ keisti žodžiu „priimti“. Prašau Seimo narius pritarti patobulintam Seimo nutarimo variantui. Taip pat siūlau šiandien po svarstymo stadijos šį nutarimą priimti. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Norinčių diskutuoti dėl nutarimo projekto nėra. Ar galime bendru sutarimu pritarti po svarstymo nutarimo projektui? Prieštaravimų nėra. Ačiū. Ar galime pereiti prie nutarimo priėmimo, kaip buvo siūloma? Prieštaravimų nėra. Tuomet prašome priimti pastraipsniui. Dėl 1 straipsnio nėra prieš? Pritarta. Dėl 2 straipsnio nėra prieš? Pritarta. Dėl 3 straipsnio prieš nėra. Pritarta. Dėl 4 straipsnio prieš nėra. Pritarta. Prašom balsuojant pritarti nutarimo projektui. Prašom balsuoti. Nuomonių prieš, už nėra.
Už – 63, prieš, susilaikiusių nėra. Nutarimas priimtas.
15 darbotvarkės klausimas – Seimo nutarimo „Dėl Radijo ir televizijos komisijos narių paskyrimo“ projektas. Pranešėjas – J.Dautartas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vardu. Pateikimas. Prašom.
J.DAUTARTAS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamasis posėdžio pirmininke, leiskite pateikti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą „Dėl Radijo ir televizijos komisijos narių paskyrimo“. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 27 straipsniu teikti Seimui svarstyti Seimo nutarimo „Dėl Radijo ir televizijos komisijos narių paskyrimo“ projektą… Komitetas siūlo svarstyti dvi kandidatūras – tai gerbiamojo Algimanto Kaziliūno ir Janės Narvilienės. Siūlau apsispręsti balsuojant.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori klausti kolegė N.Steiblienė. Prašom klausti.
N.STEIBLIENĖ. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėčiau paklausti jūsų, kad jūs pasakytumėte savo nuomonę dėl tokio fakto. Mes jau vieną sykį balsavome dėl šių kandidatūrų, jeigu mano atmintis neapgauna, tai mes balsavome prieš. Visas Seimas buvo prieš šias kandidatūras. Dabar Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas…
J.DAUTARTAS. Ponia Nijole, gal galima truputį garsiau.
N.STEIBLIENĖ. …vėl teikia šias kandidatūras. Jeigu vieną sykį Seimas apsisprendė, Seimui antrą kartą teikiamos šitos kandidatūros. Kaip jūs įvertintumėte savo komiteto požiūrį į Seimą? Nepasitikite Seimu, jeigu vieną sykį Seimas buvo prieš, ar tiesiog… pasakykite savo nuomonę, įdomu.
J.DAUTARTAS. Gerbiamoji Nijole, patyrusi parlamente, aš galiu pasakyti (…), ar jūs nepasitikite mūsų komitetu. Rimtai šnekant, buvo du labai skirtingi motyvai. Dėl gerbiamojo A.Kaziliūno dėl vienų motyvų mes atmetėme, ir gerbiamasis mūsų pirmininkas V.Gedvilas, dabar vicespikeris, aiškinosi tą klausimą, ir komitetas, ir teisininkai… Įstatymas draudžia tik direktoriui dirbti tą darbą, būti komisijos nariu. Kolegiškumo prasme ir teisininkai vis dėlto… Kol kas yra įregistruota pataisa. Jeigu ji įsigaliotų, žinoma, jeigu mes pritartume posėdyje gerbiamojo A.Kaziliūno kandidatūrai, jis turėtų atsisakyti.
Kai dėl J.Narvilienės, buvo visai kita situacija. Aš jums galiu pasakyti, kad aš remiuosi mūsų komiteto protokolu (jis prieš jūsų akis, gerbiamoji Nijole). Mes turime ir kitų precedentų. Aš asmeniškai tribūnoje negaliu pasakyti savo nuomonės. Kokie balsavimo rezultatai, jūs matote, bet jūs prisiminkite, kad ne tiktai mūsų komitetas kartais teikia antrą kartą kandidatūras. Aš asmeniškai susilaikiau (neslėpsiu to) ir netgi buvau prieš, bet reikia gerbti savo kolegų konstitucinę valią. Ar atsakiau?
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega S.Pečeliūnas. Prašom klausti.
S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Gerbiamasis pranešėjau, mano klausimas bus gana panašus į tai, ko jūsų klausė Seimo narė N.Steiblienė. Tiesiog pasakykite savo nuomonę, nes komitetas, kaip aš supratau, tikrai negerbia. Man visiškai neįdomūs motyvai, dėl ko Seimas atmetė kandidatūras. Faktas yra faktas. Seimas toms kandidatūroms nepritarė. Kiekvienas Seimo narys galbūt turėjo savo visiškai kitus motyvus, kurių garsiai čia nekalbėjo, bet faktas yra. Kokia jūsų nuomonė dėl brukimo pakartotinai? Man nereikia precedentų, kuriuos jūs minėjote, Prezidentą ar kitus, tai jų precedentai. Jūsų komiteto precedentas garbę daro jūsų komitetui ir Seimui ar ne, jūsų nuomone? Ačiū.
J.DAUTARTAS. Pone Sauliau, čia jūs manęs asmeniškai klausiate? Aš jums frakcijoje atsakysiu.
PIRMININKAS. Ačiū. Daugiau po tokio atsakymo niekas nenori klausti. Prašom dėl balsavimo motyvų, nuomonė už – J.Olekas. Prašom.
J.OLEKAS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamieji kolegos, aš siūlau pritarti teikiamoms kandidatūroms. Jeigu prisimintume pirmąjį balsavimą, kai mes nepritarėme kandidatūroms, tada buvo iškilę abejonių dėl pareigybių suderinimo, ir dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, vienokio ar kitokio aiškinimo tarpusavyje taip atsitiko, kad mes šioms kandidatūroms nepritarėme, bet komitetas apsvarstė iš naujo, išsiaiškino situaciją. Aš manau, kad abudu teikiami kandidatai gali eiti šias pareigas, sugebės reikiamai dirbti komisijoje, todėl kviečiu visus Seimo narius pritarti teikiamoms kandidatūroms. Precedentų iš tikrųjų mes esame turėję, kai vieną kartą nepritarus teikiamoms kandidatūroms pakartotiniame teikime toms kandidatūroms buvo pritarta. Todėl kviečiu Seimo narius pritarti.
PIRMININKAS. Ačiū. Nuomonė prieš – S.Pečeliūnas. Prašom.
S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Aš norėčiau paprašyti savo kolegų Seimo narių, kurie gerbia save ir Seimą ir jau vieną kartą dėl to klausimo yra balsavę. Kartoju, man visiškai neįdomu, dėl kokių motyvų, tačiau savo nuomonę jau yra pasakę. Mes žinome, kad kolega V.Bogušis yra įregistravęs įstatymo pataisą, ją kažkodėl delsiama čia priimti. Kaip pranešėjas sakė, ją priėmus kolegai pretendentui vėlgi reikės spręsti klausimą, ar eiti vienas pareigas, ar kitas. Aš vis dėlto siūlyčiau susilaikyti ir nedalyvauti šiame ne visai etiškame teikime. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, aš turiu jus supažindinti su Teisės departamento išvadom. Vienoje iš jų, trečioje, kalbama, kad svarstant nutarimo projekto 1 straipsnio nuostatas reikėtų atkreipti dėmesį, jog Seime yra užregistruotas Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 14 dalies pakeitimo projektas Nr.XP-421, pateiktas 48 Seimo narių, kuriame įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos darbuotoju negali būti komisijos narys. Jūsų žiniai, toks įstatymo projektas užregistruotas. Taigi prašom dėl balsavimo motyvų. (Balsai salėje) Replika po balsavimo. Dėl balsavimo? Prašom.
E.KLUMBYS. Dėl vedimo tvarkos. Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų egzistuoja problema, kad dirbs ir kartu prižiūrės tos institucijos veiklą. Praėjusį kartą mes jau balsavome pateikimo stadijoje dėl atskirų kandidatūrų. Aš pritariu gerbiamosios J.Narvilienės kandidatūrai, tačiau už antrą aš negaliu balsuoti. Kai dabar viskas yra suplakama į vieną bloką, atsiranda didelių problemų. Plius yra 48 Seimo nariai, kurie pasirašė, kad būtų pakeistas įstatymas. Vadinasi, jie irgi nepritaria. Taigi aš siūlyčiau, kad būtų atskiras balsavimas dėl vienos ir dėl kitos kandidatūros.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, noriu priminti, kad kai mes tokį nutarimą priiminėsime, ten bus atskiri straipsniai, ten bus atskirtos tos asmenybės. Kiekvienas iš mūsų galės dėl kiekvienos asmenybės pasakyti savo nuomonę. Dabar yra pateikimo stadija. Prašom apsispręsti balsuojant dėl pateikto nutarimo projekto. Už – 50, prieš nėra, susilaikė 16. Nutarimo projektui po pateikimo pritarta.
Siūloma svarstyti pratęstoje pavasario sesijoje. Pagrindinis komitetas – Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, papildomas – Informacinės visuomenės plėtros komitetas.
Darbotvarkės 16 klausimas – Seimo nutarimo „Dėl Etninės kultūros globos tarybos pirmininko skyrimo“ projektas Nr.XP-440. Pranešėjas J.Dautartas – Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vardu. Pateikimas. Prašom.
J.DAUTARTAS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamasis posėdžio pirmininke, leiskite pateikti projektą „Dėl Etninės kultūros globos tarybos pirmininko skyrimo“.
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Etninės kultūros globos tarybos nuostatais ir atsižvelgdamas į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimą, siūlo svarstyti gerbiamojo Liberto Klimkos kandidatūrą. Siūlo paskirti. Prašom apsispręsti balsuojant.
PIRMININKAS. Ačiū. Prašom. Jūsų nori klausti E.Zingeris. Prašom klausti.
E.ZINGERIS. Aš girdėjau, kad klausimas jau buvo ne sykį svarstytas ir mums belieka tik pritarti jam. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Klausia kolega E.Klumbys. Prašom.
E.KLUMBYS. Gerbiamasis Seimo vicepirmininke, gerbiamasis pranešėjau, aš norėjau paklausti jūsų. Jūs esate teikėjas. Ar pretendentas į pirmininkus tarybiniais laikais nebuvo vienintelės partijos narys?
J.DAUTARTAS. Nesupratau klausimo.
E.KLUMBYS. Ar pretendentas tarybiniais laikais nebuvo vienintelės partijos narys?
J.DAUTARTAS. Na, žinote, aš dabar žiūriu jo gyvenimo aprašymą. Ten taip neparašyta. Vienintelės partijos – jūs turite omenyje Komunistų partijos? Mat, pogrindinių buvo daug.
Na, pretendentas yra čia, salėje, tai aš manau, kad jis gali atsakyti. Ar buvote Komunistų partijos narys?
PIRMININKAS. Ačiū.
J.DAUTARTAS. Man atrodo, kad tikrai… Siūlyčiau, jeigu galima, pasinaudoti, gerbiamasis vicespikeri, tikrai šio žmogaus kvalifikacija yra žinoma ir aiški.
PIRMININKAS. Ką reiškia vicespikeri? Aš dabar spikeris, o ne vicespikeris.
Prašom. Nuomonės už. Vien tik nuomonės už. Nuomonių prieš nėra. Iš tikrųjų artėja tas laikas, kai mes privalome balsuoti. Nieko prieš tie, kurie užsirašė? Nieko prieš. Prašom balsuojant išsakyti savo nuomonę. Prašom balsuoti dėl nutarimo projekto. Pateikimas.
Gerbiamieji, už – 66, prieš nėra, susilaikiusių nėra. Noriu pasakyti, kad prieš tai ir dabar buvo svarstytos personalijos. Seniūnai, galite susitarti su asmenimis dėl susitikimų. Pagrindinis komitetas – Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Svarstymas vyks pratęstoje pavasario sesijoje.
Posėdis baigtas.