UŽDARAS POSĖDIS
1991 m. gruodžio 19 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas J.DRINGELIS
PIRMININKAS. Likusią posėdžio dalį rengiame uždarą posėdį, kuriame svarstysime antrąjį darbotvarkės klausimą. Aš prašau visus žurnalistus, svečius ir kitus ne deputatus palikti mus vienus. Lieka tik deputatai ir Vyriausybės nariai. Gerbiamoji ministre, jūs galite pasilikti. Prašom. Jau sutarėme, kad ministrė pasilieka.
Apsaugos skyriaus darbuotojai taip pat palieka salę. Projektą pateikia deputatas K.Antanavičius. Prašome į tribūną.
K.ANTANAVIČIUS. Gerbiamieji deputatai, lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr.485 „Dėl Lietuvos Respublikos aukso“. Ar visi skaitė, ar man dar kartą perskaityti? Labai trumpas.
„Siekdama užtikrinti racionalų Lietuvos Respublikos turto panaudojimą ir atsižvelgdama į tai, kad užsienio bankuose laikomas Lietuvos Respublikos auksas neduoda palūkanų, o nekilnojamojo turto vertė nuolat didėja, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Parduoti pusę laikomo Prancūzijos Respublikos bankuose Lietuvos Respublikos aukso (1,1 tonos) ir gautas lėšas investuoti į nekilnojamąjį turtą, t.y. įsigyti pastatus Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms Vakarų šalyse.
2. Finansų ministerija kartu su Lietuvos banku bei kitomis suinteresuotomis valstybinėmis tarnybomis turi spręsti pirmajame punkte nurodytus klausimus.“
Taip pat parengtas nutarimo projektas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės lapkričio 23 d. nutarimo panaikinimo“.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria:
Panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės lapkričio 23 d. nutarimą „Dėl Lietuvos aukso pardavimo“.
Pateikia Ekonomikos komisija. Mano komentaras. Daug metų užsienio valstybių saugotas ir pagaliau teisėton Lietuvos Respublikos nuosavybėn sugrąžintas auksas mūsų Vyriausybės greita ranka parduodamas. Ar iš tiesų būtina parduoti tokias negausias Lietuvos aukso atsargas? Jeigu jau nuspręsta realizuoti tiek metų svetimose šalyse mums išsaugotą auksą, ar pastatų diplomatinėms atstovybėms įsigijimas yra geriausias aukso panaudojimo būdas? Ar tie pastatai yra pirmos būtinybės dalykas, ar jie bus kaip garantija valiutiniams kreditams gauti? Ar Finansų ministerija kartu su Lietuvos banku yra pajėgios efektyviai atlikti aukso pardavimo ir pastatų pirkimo operacijas?
Respublikos Vyriausybės vadovas aiškina, kad auksas neduoda palūkanų, o nekilnojamojo turto vertė didėja. Tas teiginys gal ir teisingas Lietuvoje, Lenkijoje ar Rusijoje. Iš tiesų pas mus, matyt, yra patikimiausia investuoti į nekilnojamąjį turtą, bet tik pas mus, nes to turto vertė didėja, ir jeigu nebus katastrofos, dar didės. Rizikinga investuoti į verslą, nes jis gali bankrutuoti arba neduoti dividendų. Tačiau Vakarų valstybėse, esant stabiliai ekonomikai, galima surasti galimybių investuoti auksą daug kartų efektyviau. Ar mums dabar tetrūksta tik ambasadų pastatų? Manau, kad ambasadoriai ir konsulai gali glaustis kukliose patalpose ir nedemonstruoti vargšo, pretenduojančio į ponus, švaistymosi. Turėdami tik keletą tonų aukso, turėtume bandyti jį panaudoti kaip garantą valiutiniams kreditams, kaip mūsų lietuviško pinigo stabilizavimo daigelį. Būtų suprantama, jeigu auksas būtų parduodamas technologijoms įsigyti. Jos garantuotų darbo vietas tūkstančiams Lietuvos žmonių, kurie netolimoje ateityje liks bedarbiai. Pagaliau čia ir moralinis klausimas. Kas įgaliojo Lietuvos Vyriausybę parduoti Lietuvos auksą, išsaugotą per visus negandų metus? Manau, kad tai eilinis lengvabūdiškas sprendimas, galėčiau pridėti – įstatymų nepaisymas. Tik bankas turi teisę spręsti aukso ir kitų valiutinių operacijų klausimus. Taigi siūlau priimti ir siūlyčiau, kad pasisakytų ponas V.Baldišis.
PIRMININKAS. Ar jūs, gerbiamasis Pirmininke, dabar norėtumėte kalbėti?
V.LANDSBERGIS. Galiu ir dabar.
PIRMININKAS. Prašom.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji kolegos, jau aną kartą, kai deputatas K.Antanavičius iškėlė pasiūlymą panaikinti Vyriausybės nutarimą, aš atkreipiau jūsų dėmesį, kad Vyriausybė, matyt, pati jau yra suabejojusi ir kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą klausdama mūsų nuomonės. Todėl, man atrodo, tai yra racionalesnis dalykas. Gerbiamasis K.Antanavičius irgi iškėlė keletą versijų, kaip auksas, jeigu jis būtų parduodamas, jo manymu, galėtų būti panaudojamas racionaliau, technologijoms ar panašiai. Man atrodo, mums reikėtų orientuotis į Vyriausybės klausimą ir pasisakyti dėl dviejų dalykų. Pirmiausia ar apskritai manome, kad galima arba reikia Lietuvos auksą ar dalelę to aukso paversti kuo nors kitu ir panaudoti kokiems nors valstybės reikalams, ar manysime, kad negalima visiškai judinti ir jis turi likti toliau saugomas užsienio bankuose. Tokiu atveju, kaip aš suprantu, jis atlieka galbūt tam tikrą politinę funkciją. Nežinau, ar įvedant savo valiutą vartotinos kokios nors dar kitos sąvokos.
Tam tikrą dalinę garantiją sudaro pats žinojimas, kad kažkur Lietuva turi aukso, net jeigu jo ir nepakaktų tai valiutai padengti, kaip yra šiuo atveju. Bet nors dalis yra, ir tai suteikia tam tikro stabilumo, galbūt padeda išlaikyti pasitikėjimą būsima valiuta. Tokia funkcija yra. Iš tikrųjų jo yra per maža ir stabilizacijos fondas, kurio Vyriausybė stengiasi surasti įvairiose šalyse… Aš taip pat stengiuosi, kur mano kontaktai siekia, kad tai būtų pasiekta ir sudaryta. Jeigu mums pavyks, tai bus sudaroma kitaip. Bet kol jo nėra, auksas irgi šį tą reiškia. Net ir palyginti nedidelis jo kiekis, ne toks, kokio reikėtų visam litui paremti ir garantuoti.
Taigi yra vienas klausimas – ar apskritai kas nors darytina su Lietuvos auksu turint galvoje, kad kai kada kalbama kaip apie viso aukso pavertimą kuo nors kitu, o galima kalbėti apie dalies panaudojimą ir nereikėtų tokiomis frazėmis operuoti, t.y. nevisiškai racionaliomis, kokiomis yra operuojama. Kaip ir Sąjūdžio suvažiavime vienas Terleckas apkaltino Vyriausybę Lietuvos išdavyste, dabar „Vakarinėse naujienose“ mūsų deputatas V.Terleckas irgi tarp racionalių dalykų yra parašęs ir populistinių, teikdamas kažkokį konkretų pastatą, kuris galbūt vienas iš daugelio galimų pastatų ar investavimo būdų, kartu nei lūšna kažkur pasvietyje, kaip rašoma, ir, žinoma, ne kokiai nors Vyriausybės reprezentacijai ir baliams.
Aišku, galima nepirkti arba pirkti už kokiu nors kitu būdu gaunamą finansavimą, kaip yra nupirktas namas Briuselyje. Ačiū Dievui, kad mes tai galėjome padaryti mūsų tautiečių iš Kanados pagalba. Gerai, kad namas nupirktas, ir nereikėtų peikti tokių dalykų, kad perkamos atstovybės. Na, bet ar aukso kaina, ar ne, tai jau kitas dalykas.
Žinoma, yra ir toks iš dalies galbūt natūralus (mūsų sąlygomis kai kurie natūralūs dalykai paaštrėja) priešpastatymas ar konfrontacija tarp Vyriausybės ir valstybės banko. Tą mes stebėjome ir pirmosios Vyriausybės kadencijoje, tą matome ir dabar. Iš to irgi nereikėtų daryti kokios nors dramos, o ieškoti sureguliavimo.
Tai štai vienas klausimas yra toks – aukso laikymas taip, kaip yra, su jo tam tikra funkcija, kuri yra ir dabar, o tai, kad jis neduoda palūkanų, kaip sako Vyriausybė, iš tikrųjų, matyt, taip ir yra, nes norėdamas įrodyti priešingai V.Terleckas įrodo tą patį. Bet jis turi ir kitą funkciją – jis gali būti ir be palūkanų. Jeigu kokią nors to aukso dalį būtų nutarta paversti, pavyzdžiui, vertybiniais popieriais, kurie gali būti ne mažiau garantuoti kaip auksas, bet duoti procentus, arba kokiu nors nejudamu turtu, tada mums jau reikėtų svarstyti, kas yra tikslingiau, kam leisti panaudoti, o kam neleisti arba nerekomenduoti. Sprendimą turi priimti valstybės bankas, kuris yra atskaitingas Aukščiausiajai Tarybai. Čia viskas yra natūralu ir normalu, kad mes tą klausimą svarstome.
Norėčiau jums pasiūlyti, kaip dalykiškai išskirti klausimą į du dalykus, t.y. ar ką nors daryti su auksu, ar ne. Jeigu darytume, tai kokia kryptimi orientuoti valstybės banką ir Vyriausybę, o nepaversti šito svarstymo kokiu nors Vyriausybės puldinėjimu ir dar vienu pretekstu, kad ji kažką ne taip padarė. Man atrodo, kad tą Vyriausybės potvarkį galima atšaukti ar neatšaukti, mes jau įsimiklinom tą daryti, bet pati Vyriausybė dabar mūsų klausia, ką mes rekomenduosim daryti su auksu? Tas potvarkis, kaip jūs matote, nėra vykdomasis pavedimas Lietuvos bankui, čia ir paties Lietuvos banko prerogatyva. Jis yra toks formalus, galbūt skubotas dalykas tarp daugelio potvarkių. Esmė yra kitur. Esmė kaip tik yra tai, ką mes ir turėtume svarstyti. Prašom. (Balsai salėje) Žinote, jeigu čia spaudos konferencija, tai galima daug ką svarstyti. Aš manau, svarstykime tai, dėl ko darome šitą posėdį. Laiko ne tiek daug.
PIRMININKAS. Dėkui, Pirmininke. Pranešėjas siūlė išklausyti Lietuvos Respublikos banko valdybos pirmininką V.Baldišį. Prašom. Ministrė? Taip, prašom, ponia ministre. Kiek prašote?
E.KUNEVIČIENĖ. Galiu atsakyti per dvi minutes.
PIRMININKAS. Prašom, per dvi minutes ir atsakykite.
E.KUNEVIČIENĖ. Vienas iš jūsų pastebėjimų, tai Vyriausybės ir Lietuvos banko, veikiančio pagal Lietuvos TSR banko įstatymą, institucijos bei Finansų ministerija, kuri veikia jau pagal Lietuvos įstatymus. Pagal Lietuvos įstatymus veikianti Finansų ministerija turi valdyti visą Lietuvos finansų ūkį, o Vyriausybė – visą turtą ir visą Lietuvos ūkį. Todėl šiandien esu labai dėkinga banko prezidentui, kad jis man leido pirmajai šitą pasakyti. Labai korektiškai pasielgė mūsų premjeras pasiūlydamas mums suderintai tai daryti, nes kai jūs klausdavote, kaip aš sutariu su banku, aš visą laiką jums atsakydavau – labai gerai. To nepaneigs ir gerbiamasis V.Baldišis. Jeigu nebūtų šitos konfliktinės situacijos su gerbiamuoju V.Baldišiu, jeigu man būtų pavykę su juo susitikti (kiek skambinau, man to susitikimo niekas nesuteikė), tai, manau, čia nereikėtų to ir svarstyti.
Dabar dėl aukso pardavimo. Auksas yra toks pat turtas kaip ir visas kitas Lietuvos turtas. Tą funkciją, kokią jis atliko, jūs gerai žinote. Tai politinė funkcija, kuri mums išgelbėjo Lietuvą. Ją mes galėjome atkurti. Auksas yra toks pat turtas kaip ir visas kitas turtas ir valdomas tokiu pat principu. Jeigu mes šiandien turėtume Lietuvos pinigus ir tas auksas būtų įdėtas į Lietuvos lito rezervus, tada galėtume spręsti apie aukso panaudojimą kaip banko rezervą. Šiandien mes naudojamės TSRS pinigais, o apie tai kalbėsime tada, kai turėsime. Šiandien kalbam apie tą, ką turime. Todėl šiandien spręsti turi ir Vyriausybė, ir Finansų ministerija, ir jūs. Jeigu jūs šito imatės, ačiū jums, nes jūs palengvinate man šitą funkciją. Politiniu atžvilgiu tai tikrai yra sunki funkcija, nes gali būti apkaltintas.
Dėl sugebėjimo parduoti auksą. Yra pasaulinės kainos, mes jas sužinojome ir sužinome kiekvieną dieną. Tos kainos nėra stabilios. Šiandien, jeigu jūs manęs klaustumėt, aš net nedrįsčiau pasakyti, bet jos labai nedaug svyruoja. Šiandien, kai mes jau esam pripažinti viso pasaulio, ar mes dar abejojam Lietuvos valstybingumo atkūrimo stabilumu? Jeigu mes dar ir šiandien abejojame, kad rytoj tai galime prarasti, tai tikrai dar reikia palaukti keletą dienų, kad žinotume, jog Lietuva atkurta visiems amžiams. Aš tikiuosi, kad Lietuva atkurta visiems laikams ir auksas mūsų politinės situacijos neturi spręsti. Sprendžiama kitomis jėgomis kaip ir visame pasaulyje. Auksas visame pasaulyje dabar yra kaip turtas, ir jūs žinote, kad valiuta dabar negrindžiama auksu ir aukso paritetu. Šitą irgi žinot. Todėl šiandien kalbėti apie turto arba aukso pardavimą yra labai realu, nes mes turim skaičiuoti kiekvieną kapeiką, kokia mums yra naudingesnė. Ar laikyti dar kaip simbolį ir tikrai apsimoka dalį jo palikti, ar parduoti, ieškant naudingiausių variantų. Prašyčiau jūsų ieškoti naudingiausių variantų. Galima ir vertybiniais popieriais, galima pirkti ambasadas, galima palikti kaip rezervus, valiuta paimtus, bet irgi pavertus valiuta, kur kreditiniai resursai duoda procentus, bet jokiu būdu nieko nelaikyti nemokamai. Ačiū jums už dėmesį.
Mano nuomone, yra du variantai. Šiandieną, įgavus politinį pripažinimą, ambasados yra reiškinys, kuris suteikia galimybę mums tą valstybingumą įtvirtinti ir gauti stabilumo fondus ir visą ekonominį ramstį iš viso pasaulio. Be ambasadorių mes į visą pasaulį neišeisim. Ne vienas iš mūsų ėjom, kreipėtės ir jūs, ir visi, tai vis tiek yra ne tas pat ėjimas kaip ėjimas per ambasadas. Ambasados visame pasaulyje yra valstybingumo požymis ir jie yra tarpininkai. Todėl vienas klausimas… (Balsas salėje) Taip. Ne, ne, nebūtinai.
Antras dalykas, ką jie moka? Ar tuo viešbučiu jie naudojasi kaip nuoma? Iš ko moka tą nuomą? Tai irgi klausimas. Jūs turbūt žinote, kad už nuomą jie moka irgi valiuta. Vengrija turi sukūrusi net tarptautinį valiutos banką su Japonija, su visais kitais, kur ir mums paslaugas siūlo. Čia yra kiti reikalai. Vengrijoje visai kiti reikalai. Vengrija jau turi tai, ko mes dar neturim.
O ambasadų klausimo aš nenorėčiau spręsti, nes tai ne mano kompetencija. Mano, kaip finansų ministrės, kompetencija šiandien yra pasakyti, kad aš jums siūlyčiau pasirinkti ekonomiškai efektyvų variantą, o ne atsisakyti visai jo.
PIRMININKAS. Dėkoju, ministre. Lietuvos Respublikos banko valdybos pirmininkas V.Baldišis. Jus išklausyti siūlė pranešėja, todėl aš jums… Deputatai pageidauja. Prašome, gerbiamasis deputate.
V.BALDIŠIS. Gerbiamieji kolegos deputatai, šis klausimas jau įgavo emocinį atspalvį. Jis nėra toks paprastas, kad aš galėčiau pasakyti labai paprastus dalykus, kurie visiems patiktų. Deja, aš noriu pasakyti keletą pagrindinių dalykų. Galbūt norėčiau pradėti nuo vieno, kad nuraminčiau tą atmosferą.
Aš norėčiau (tokių pasiūlymų buvo) paprašyti jūsų, gerbiamieji kolegos deputatai, labai jūsų paprašyti, kad mes visi, galbūt išreikšdami Lietuvos Respublikos žmonių valią ir norą, padėkotume Aukščiausiosios Tarybos vardu Prancūzijos vyriausybei ir Prancūzijos bankui už tai, kad jie (o aš žinau šitą situaciją), nepaisydami tų gąsdinimų, grasinimų, reikalavimų ir viso kito, parodė, kas tikrai yra mūsų draugai, kas yra mūsų bičiuliai, kad jie išsaugojo tą auksą, jie vieni iš pirmųjų perdavė, jie sukėlė pasaulyje tam tikrą spaudimą kitoms valstybėms, sakykim, Anglijai, Švedijai ir kitoms, kurios paskui buvo priverstos tą daryti. Aš manau, kad mes, nors pavėluotai, padarytume labai gerą darbą, pozityvų darbą, padėkodami Aukščiausiosios Tarybos vardu, sakysim, priimdami tokį pareiškimą. Šito aš jūsų tikrai norėčiau paprašyti ir kaip deputatas, ir kaip Lietuvos banko pirmininkas. O tekstą būtų galima paprastai… Aš čia ekspromtu tą dalyką sakau.
Dabar antras dalykas – pradėti kalbėti iš esmės. Dalykai yra vis dėlto kur kas sudėtingesni. Visų pirma auksas buvo sukauptas Lietuvos banko. Aš nenoriu kalbėti, kaip, kokiomis sąlygomis jis buvo sukauptas mūsų tėvų ir senelių. Tas Vyriausybės priimtas nutarimas yra neteisėtas. Aš iš karto galiu pasakyti, kodėl Aukščiausiojoje Taryboje nekėliau klausimo dėl jo panaikinimo. Todėl, kad aš nesiruošiau ir banko valdyba nesiruošė jo vykdyti. Todėl, kad jis yra neteisėtas. Tuo būtų galima pasakyti, kad incidentas lyg ir išsprendžiamas, jeigu ne tas dalykas, kaip čia parašyta: „Vyriausybė nutarė parduoti“, toliau – „pavesti Finansų ministerijai, Lietuvos bankas turi spręsti“. Tai yra nutarimas ir tai sukelia konfliktą. Įpareigoti parduoti, nevykdote, po to galima vėl gražiai pasakyti – nevykdote, esate reformos priešai ar dar kieno nors ir pan. Šito aš, deja, negaliu nuslėpti todėl, kad tai yra nutarimas Vyriausybės lygiu. Ir tai yra rimtas dalykas. Bet aš dar kartą noriu pasakyti, kad nebūčiau jo vykdęs ir nevykdyčiau, kol esu tame poste, todėl to klausimo Aukščiausiojoje Taryboje nekėliau.
Dabar yra antrasis klausimas, kuris iškeltas, kurį kėlė ir ponia finansų ministrė. Vadinasi, jeigu mes einam taip tapatindami valstybės turtą su Vyriausybe, nors mes žinom, kiek yra valstybėje ir kitų nuosavybių, ir visa kita… ir tas pats Lietuvos bankas, kuris yra valstybės bankas ir nuosavybė, jis nėra Vyriausybės nuosavybė ir Vyriausybės netvarkomas. Tai irgi, deja, yra principas. Auksą ir visa kita traktuoti kaip valstybės turtą, kaip Vyriausybės tvarkomą nuosavybę yra neteisinga ir to daryti negalima, jeigu mes norim sukurti normalią pinigų ir finansų sistemą. Tai antras dalykas.
Trečias dalykas – dėl paties aukso pardavimo. Jeigu pradėčiau svarstyti šį klausimą ir pateikčiau motyvus, aš jums galėčiau daug šnekėti, nes per keletą pastarųjų mėnesių surinkau didžiulę informaciją, ką galima daryti su auksu, kokios šalys kiek turi, kokios naudoja, ką daro ir pan., kas yra auksas ir kas yra daroma. Todėl noriu pasakyti savo aiškią poziciją, kad mes, nors ir kaip būtų, priimdami sprendimą parduoti auksą, darom dideles politines, ekonomines, moralines ir kitokias klaidas. Sakykim, politine prasme. Tik bankrutuojanti valstybė. Visos pasaulio valstybės, aš jums galėčiau pateikti faktus, išsivysčiusios valstybės 85% savo visų rezervų laiko auksu, besivystančios, pačios vargingiausios – ir tai po 25% turi. Mes parodome, kad nesugebam net išlaikyti to lygio, kokį mūsų tėvai ir seneliai sugebėjo, atitraukdami nuo savęs duonos kąsnį, išlaikyti… ir parodyti, kad mes bankrutuojame. Mes viską pravalgom, viską padarom. O tai, deja, yra taip. Todėl, kad valiutos, valiutų kursai, vertybiniai popieriai yra toks dalykas, kai bankrutuoja firmos, gali bankrutuoti valstybė, kuri išleido tą valiutą ir pan., keičiasi kursai, vyksta visokie dalykai. Tik auksas per visą tą laiką išlaiko stabilią savo kainą, vertę ir jis nepriklauso nuo jokios šalies. Jungtinių Amerikos Valstijų markė. Tai yra niekas kitas kaip Amerikos įsipareigojimas ir skola. Tuo tarpu auksas yra niekieno įsipareigojimas, tai yra kiekvienos valstybės turtas, kuris nepriklauso nuo jokios kitos valstybės.
Kalbant apie ekonominę pusę, kad jį galima panaudoti daugeliu prasmių: ir kaip rezervą, ir kaip įvedimą, ir visa kita, aš irgi nenorėčiau kalbėti. Aš galėčiau deputatams, kurie tai nori padaryti, pateikti išsamią ataskaitą, kaip gali būti naudojama ir kaip galėtų būti panaudojama tuo klausimu. Nekalbant apie tai, kad yra kiti aspektai, yra socialiniai dalykai. Dabar mes pradėkim žiūrėti, ko mums reikia. Kitiems metams mes gal vaistų neturėsim, žemdirbiai blogai gyvena, visi kiti. Tai kuo mes skirstysim? Gal tarp deputatų imkim skirstyti, irgi toks kriterijus yra visa tai padaryti. Toliau ir visi kiti dalykai.
Aš noriu dar kartą pasakyti, kad tai yra didelis politinis dalykas. Bet kokia valstybė… Jau dabar mes turėjom paklausimų, vadinasi, jūs galvojat parduoti savo… O tai yra vienintelis valstybės nepriklausomybės simbolis. Jūs galvojate kažką padaryti. Vadinasi, jums tas valstybės nepriklausomybės simbolis jau neberūpi arba jūs jau pasiekėt tą krizinę ribą.
Aš atsiprašau už savo emocionalią kalbą. Aš nenorėjau taip kalbėti ir sakyti, bet aš, deja, buvau išprovokuotas tuos dalykus padaryti. Aš dar kartą noriu pabrėžti, kokia yra klausimo esmė. Galim nuspręsti, gali tą padaryti Aukščiausioji Taryba. Vyriausybė to negalėjo padaryti ir negalėjo kelti to konflikto, kuris vyko. Galų gale, matant tą dalyką, buvo galima atšaukti ar patvarkyti, bet nelaukti, kol tas konfliktas gilės. Tas konfliktas pereina į socialinę, moralinę, politinę ir į kitas prasmes. Todėl tas klausimas nėra toks paprastas. Aš iš viso nenorėčiau samprotauti apie atstovybes ar kitus dalykus, kam būtų galima panaudoti auksą, tai yra iš viso trečios ar penktos eilės klausimai. Pirmieji yra kur kas svarbesni. Dėkoju už dėmesį.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, atėjo pertraukos metas. Ką darom? Pratęsiam posėdį. Kiek siūlot pratęsti? (Salėje triukšmas) Pirmasis žodžio paprašė deputatas P.Varanauskas. Ką jūs siūlot? Prašom. (Salėje triukšmas) Gerbiamieji kolegos, posėdžio nebaigėme.
P.VARANAUSKAS. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pasiūlymą žiūrėti į klausimą dalykiškai, be jokio priešiškumo kam nors. Todėl ar nebūtų tikslinga mums pasiūlyti Vyriausybei pačiai atšaukti jos nutarimą Nr.485 „Dėl Lietuvos Respublikos aukso pardavimo“?
PIRMININKAS. Aš prašau kolegų neišeiti.
P.VARANAUSKAS. O banko…
PIRMININKAS. Reikės balsuoti.
P.VARANAUSKAS. Antra. Protokole gal mums reikėtų įrašyti, kad banko valdytoją ir ateityje reikėtų prašyti nepasirašinėti aukso pardavimo ar įkeitimo be Aukščiausiosios Tarybos sprendimo. Kiekvieną atvejį Aukščiausioji Taryba galėtų aptarti atskirai. Šiuo metu pasiūlytas atvejis, kaip panaudoti auksą, manau, nėra pats vertingiausias ir čia galima pateikti daug motyvų. Jie visiems suprantami. Galbūt ir galima auksą kaip nors įkeisti, bet su garantija, kad po vienerių ar dvejų metų jis bus atstatytas.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tėvo pinigus leisti lengva. Tačiau reikia išmokti juos uždirbti. Net milijonierių vaikai kapitalistiniame pasaulyje pirmą automobilį turi užsidirbti, o tik po to tėvai jiems paveda valdyti savo pinigus. Nors ir kas būtų sakoma apie tautininkus, kurie valdė prieš karą, bet švaistūnais jų negalima pavadinti.
Todėl, manyčiau, neturėtų švaistyti aukso nei tautininkai, nei tautiški sąjūdiečiai, nei tautiški socialdemokratai, nei tautiški centristai ir visi kiti. Norėčiau, kad dėl to nutarimo būtų švelnesnė formuluotė – leisti Vyriausybei pačiai atšaukti. Ačiū.
PIRMININKAS. Prašom, gerbiamasis Pirmininke.
V.LANDSBERGIS. (Negirdėti)
PIRMININKAS. Prašom į tribūną.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji kolegos, kadangi laikas baigiasi, kai kurie siūlo nutraukti, o vis dėlto klausimą būtų gerai užbaigti. Man atrodo, kad aš galiu pasiūlyti sprendimą. Pagal tai, kaip jaučiu, girdžiu turbūt deputatų daugumos nuomonę (jeigu kas nors nesutiks, žinoma, tada teks tęsti diskusijas), mes galėtume priimti tokį nutarimą, atsiliepdami į Vyriausybės kreipimąsi tiesiog į mus, kad tai yra svarbiausias pagrindas mums tą klausimą svarstyti. Mūsų dokumentas galėtų skambėti taip: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, apsvarsčiusi Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. prašymą, nutaria: nepritarti Vyriausybės pasiūlymui parduoti ar kaip kitaip investuoti Lietuvos auksą“. Tai buvo Vyriausybės pasiūlymas, prašoma mūsų pritarimo. Mes neduodam to pritarimo. Man atrodo, tai būtų paprasčiausia, jeigu dauguma taip galvoja. Nėra laiko diskutuoti. (Balsas salėje) Galima taip. Antras punktas – pasiūlyti Vyriausybei atšaukti jos tą nutarimą. (Salėje triukšmas)
PIRMININKAS. Ar balsų skaičiavimo komisija gali pasakyti kiek?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 91 deputatas.
PIRMININKAS. Kiek?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 91.
PIRMININKAS. Gerai.
V.ŽIEMELIS. Aš atsiprašau.
PIRMININKAS. 91 deputatas. Siūlau balsuoti.
V.ŽIEMELIS. Atsiprašau, gerbiamasis seniūne, man atrodo, kad šis vieno punkto nutarimas būtų nepakankamas. Šį nutarimą reikėtų papildyti dar vienu punktu – įpareigoti Vyriausybę pristatyti mums paaiškinimus dėl aukso panaudojimo tikslingumo. (Salėje triukšmas) Tai šiuo atveju įpareigojam banką.
PIRMININKAS. Dauguma deputatų mano, kad pakanka ir to, kas parašyta projekte. Pakanka? Balsuojam. Kadangi pietų metas, prašom. Kas už tai, kad būtų pakeista? Taip, kortelėmis. Balsuojam, kad Vyriausybės nutarimas būtų atšauktas. (Salėje triukšmas) Kad Vyriausybė pati panaikintų savo nutarimą. (Balsas salėje: Už Pirmininko pasiūlymą.)
V.LANDSBERGIS. Aš matau, kad ne visi klausė tada, kai aš skaičiau pasiūlymą. Tai gal galima paprašyti, kad visi būtų dėmesingi. Būkite dėmesingi, gerbiamieji deputatai. Paskui vėl kas nors iššoks negirdėjęs ir vėl sujauks. Prie to, ką aš pasiūliau, gerbiamasis deputatas K.Antanavičius pasiūlė taip pat pažymėti, kad apsvarstytas ir nutarimas. „Apsvarsčiusi Vyriausybės lapkričio 23 d. nutarimą ir gruodžio 5 d. prašymą, nutaria:
1. Nepritarti Vyriausybės pasiūlymui parduoti ar kaip kitaip investuoti Lietuvos auksą.
2. Pasiūlyti Vyriausybei atšaukti jos nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos aukso pardavimo“.
PIRMININKAS. Už visą tekstą. Prašom.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už – 84.
PIRMININKAS. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Nėra. Ai, vienas.
PIRMININKAS. Yra. Prieš – 1. Kas susilaikė? 3.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 4. Dar deputatas Č.Juršėnas.
PIRMININKAS. Dėkui. Sprendimas priimtas.