Keturiasdešimt penktasis posėdis

1990 m. balandžio 20 d.

 Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas A. A. ABIŠALAS.

 

(Pradžia neįsirašė.)

Ministro Pirmininko pavaduotojo A. M. Brazausko informacija apie padėtį Lietuvos energetikoje blokados sąlygomis. Diskusijos dėl ekonominės blokados ir kelių jai įveikti

   A.M.Brazauskas (Kaišiadorių rinkiminė apygarda). Jau yra informuota ir visi žino, kokia padėtis. Masinės informacijos priemonės labai aktyviai dirba ir bet kokią naujieną labai greitai paskelbia ne tik visai Lietuvai, bet ir toli už jos ribų. Aš norėčiau chronologiškai papasakoti apie padėtį pagal atskiras mūsų ekonomikos veiklos sferas ir kaip jos šią dieną yra susiklostę, kokia situacija Lietuvoje. Mes žinome, kad 18 dieną 21 valandą 25 minutės yra nutrauktas naftos tiekimas į Mažeikių naftos gamyklą. Naftotiekis yra saugomas, kad iš jo nė vienas lašas naftos nenutekėtų kur nereikia ir gamykla vakar rytą turėjo maždaug 60 tūkstančių tonų naftos. Normaliam darbui per dieną reikia 40 tūkstančių tonų, tačiau susitarus su įmonės administra­cija naftos perdirbimas yra sumažintas, praktiškai sustabdžius pusę įmonės ir perdirbant žalią naftą, taip pat tą mazutą, kuris yra ir kaip žaliava gali būti panaudotas benzino gamybai. Šita technologinė linija taip pat dirba. Taip dar už dviejų, daugiausia už trijų dienų naftos gamykla sustos ir jau, matyt, apie ją bent iki kokio atskiro sprendimo kalbėti ir nereikia.

   Vietinio pobūdžio klausimas iškyla dėl 3 tūkstančių darbininkų. Jiems reikės kompensuoti atlyginimą, tačiau vakar girdėjote ir pranešimą per televiziją, kad iš dalies, matyt, kompensuos centrinė žinyba -  sąjunginė ministerija. Tai tiek dėl pačios naftos perdirbimo pajėgumų panaudojimo artimiausiu laikotarpiu.

   Dabar aš norėčiau painformuoti apie atskirų mūsų naftos pro­duktų atsargas ir galimybes jas panaudoti. Na, žinote, kad vakar išėjo Ministrų Tarybos dokumentas, kuriuo sudaryta komisija ir man pavesta pirmininkauti. Aš nevardinsiu viso sąrašo. Šitą jūs galite perskaityti ir spaudoje. Tai yra žmonės, kurie atsako už naftos, dujų produktų paskirstymą, taip pat pagrindiniams vartotojams atstovauja atskiri žmonės. Yra energetikų. Mes dukart per dieną renkamės ir svarstome tuos būtiniausius klausimus ir tai, kas yra nuveikta. Yra nustatyti režimai atskiroms transporto gru­pėms pagal jų paskirtį. Tai sudaro -  aš kalbu apie benziną - ­žemės ūkio organizacijoms maždaug 60-70 procentų normalaus poreikio, autotransporto įmonėms, visuomeniniam transportui maždaug 70 procentų. Čia yra normalios normos. Maisto pervežimui, aprūpinant visas gyvybines žmonių funkcijas, skirta maždaug 90 procentų. Vidaus reikalų ministerijai, sveikatos apsaugai, ryšiams ir būtiniausioms paslaugoms -  100 procentų, o visokių atliekų išvežimui (irgi labai svarbu) -  apie 80 procentų. Na, ir gyventojams pasilieka, kaip yra paskelbta šiandieną, mėnesiui 30 litrų benzino. Tai ir visas turtas. Čia yra viena silpniausių turbūt vietų mūsų šitame paskirstyme. Tačiau mes galime orientuotis šiandieną tiktai į tuos išteklius, kurie yra realūs. Aš trupučiuką vėliau pakalbėsiu apie prielaidas ir galimybes gauti papildomų išteklių, orientuojantis į tai, ką mes šiandieną turime. Tai štai galima maž­daug šitaip paskirstyti ir taip gyventi, pabrėžiu, vieną mėnesį. Po to - nulis. Kitam mėnesiui jokių išteklių nėra. Tai tiek apie benziną.

   Tą patį galima pasakyti ir apie dyzelinį kurą. Dyzelinio kuro žemės ūkio sferoje galbūt yra ir daugiau. Žemės ūkio valdymo organams, matyt, reikės pagalvoti, kaip perskirstyti. Aš manau, kad tai pasiseks padaryti, nors dabar, kada savarankiškos organizacijos veikia pagal savo kodeksus, tai padaryti yra ne taip pa­prasta, ir ne taip lengva bus praktiškai paimti tą kurą todėl, kad diferenciacija labai didelė. Vieni turi daug, kiti - labai mažai, treti šiandien visai neturi. Ir tokia yra situacija. Todėl tas perskirstymas nebus toks paprastas, bet reikalingas, ir mes be jo neapsieisime. Galiu užtikrinti, kad dyzelinio kuro atsargos yra šiek tiek didesnės negu benzino, ir taip žemės ūkis, kuris dau­giausia ir naudoja šį kurą, galės normaliai funkcionuoti šitą mėnesį, o gal trupučiuką daugiau, jeigu tik ekonomiškai naudos. Taikydami štai tokį režimą varikliniam kurui, nuo vakar dienos ir nuo šios dienos mes galime išsilaikyti mėnesį. Man atrodo, kad čia daugiau pridėti nėra ko.

   Yra kitų niuansų. Mes ne visas kuro rūšis gaminame Respublikoje. Reikia šitą atsiminti. Yra didelio oktaniškumo benzino, įvairių kitų kuro rūšių, kurių mes negaminame. Yra ir apie 300 kitų įvairių naftos produktų su tepalais. Jų tiekimas praktiškai nu­trauktas. Mums labai svarbūs tepalai dyzeliniams varikliams, kar­biuratoriniams varikliams, motoriniai tepalai. Čia yra labai sunki padėtis, kaip sako tiekėjai. Kaip reikės iš jos išeiti? Vakar naktį atvežė dar tepalų šiek tiek iš inercijos, dar atvažiavo keletas cis­ternų. Na, ir dabar inventorizuojame, kadangi bazės yra išskirstytos. Tai šituos tepalus inventorizuojame, žiūrime, kiek jų mes turėsime. Gali taip susiklostyti situacija, kad benzino galės būti, o mes galėsime ir nevažiuoti todėl, kad neturėsime tepalų arba dyzelinio kuro. Štai tokia padėtis.

   Dabar noriu pakalbėti apie elektros energiją ir iš viso apie energetiką. Atominė elektrinė šiandieną nedirba. Tokia informaci­ja yra. Už kelių dienų vienas energetinis blokas gali pradėti dirbti. Labai sunku iš anksto prognozuoti, nes paskui atsiranda priežasčių ir labai dažnai savo nedarbą nutęsia. Kontroliuosime, tikė­simės, kad šį kartą to nebus. Antras energetinis blokas sustabdy­tas ilgam kapitaliniam remontui, todėl  mes galime orientuotis į vieną bloką. Instaliuotas galingumas 1 milijonas 250 tūkstančių kilovatų.  Respublikos maksimumo poreikis šiomis dienomis yra 2 milijonai 300 tūkstančių kilovatų - dvigubai didesnis. Praktiš­kai Elektrėnai dirba labai mažu režimu. Mes kol kas elektros energiją šią parą gaunam iš mūsų kaimynų. Yra srautų iš Šiaurės ir jie nėra uždaryti šiandieną. Tai yra labai teigiamas reiškinys, tačiau kuro atsargos leidžia dirbti, jeigu bus toks lokalinis režimas maždaug 12 dienų. Po 12 dienų Elektrėnai neturės kuro ir jie bus priversti sustoti. Kas mums atsitinka, jei sustoja Elektrėnai? Na, Elektrėnams sustojus, sunkiai įsivaizduojamas visos šiaurinės ir vakarinės Lietuvos dalies aprūpinimas elektros energija. Čia tikėtis gauti elektros energijos iš Baltarusijos beviltiška, ka­dangi atominė elektrinė tenai tiekia į aną pusę, ir galimi labai dideli apribojimai. Na, galima išlaikyti 10-15 procentų apriboji­mą, stabdant pramonę arba didžiąją pramonės dalį. Na, jeigu tai būtų maždaug 50 procentų ar 60 procentų - dabar sunkoka netgi prognozuoti - tai būtų katastrofinis apribojimas. Tokio Lietuvoje neturėjome, ir aš turiu pasakyti, kad dar energetikų ir visos mūsų komisijos fantazija nelabai mums leidžia apmąstyti. Mes nepakankamai dar esame įgudę ir nelabai aišku, kaip čia viskas at­rodys. Galima įsivaizduoti - na, nėra jokios elektros energijos para po paros. Žinoma, čia prašom mane suprasti teisingai, aš čia jokiu būdu nekalbu tendencingai ir nenoriu ko nors išgąsdinti arba sukelti kokią nors paniką. Aš manau, kad mes visi turime būti realistai ir žinoti tikrąją padėtį, kad paskui nekaltintume vienas kito, kad apgavo, kad nepasakė iki galo arba padarė tendencingai. Aš šito visiškai nenoriu padaryti. Aš sakau taip, kaip yra. Viską iš eilės. Tai tiek dėl elektros energetinių pajėgumų ir resursų artimiausiomis savaitėmis. Jeigu bus toks režimas, tai po 2 savaičių-  kritinė padėtis su elektros energija.

   Dujos. Mes gauname 16 procentų prieš 2 dienas buvusios nor­mos. Stengiamės aprūpinti tuos technologinius procesus, kurių nutraukti negalima, tai yra stiklo pramonę, kineskopų gamybą, na, žinoma, visas kepyklas ir maisto pramonę, katilines, mėsos kom­binatus, pienines ir t. t. Šitas visas tinklas veikia ir yra aprūpin­tas dujomis. Šiandieną rytą mes patikrinome. Viskas tvarkoje. Mes išlaikome tą režimą, kuris yra nustatytas. Na, jeigu atsiras tokių ėmėjų, kurie nesilaikys mūsų nustatyto jiems režimo, tai jie gali parklupdyti ant kelių ir šalia esančius ėmėjus. Gali sudaryti iš viso avarinę situaciją, kada yra įsiurbiamas į naftotiekį oras, susidaro pavojingi mišiniai ir t. t. Na, čia jau techniški klausimai, toliau negvildensiu šitos temos, bet tai irgi yra pavojinga. Šiandien rytą visi laikėsi nustatyto režimo (144 tūkstančiai kubinių metrų į valandą), todėl mes neturime tokių pažeidėjų. Žinoma, tai yra kritinis dalykas. Jūs galite įsivaizduoti - 16 procentų nor­malaus poreikio! Ką tai reiškia 16 procentų normalaus poreikio. Sustabdyta Jonavoje azotinių trąšų gamyba. Šiek tiek vyksta, bet iš tų technologinių atsargų, kurios buvo pačioje gamykloje. Tai yra vienas iš rimčiausių vartotojų - milijardas kubinių metrų per metus. Tai yra didelis pareikalavimas iš 5 milijardų. Šiemet mes turime planuotus labai didelius dujų išteklius -  7 milijardus, t. y. 2 milijardais daugiau. Turime labai daug dujų ir galėtume labai gerai jas panaudoti, todėl mes labai sumažinome mazuto sudeginimą, ir tai ekologiniu požiūriu labai sveikintinas reiškinys. Tačiau dabar dujos energetikai paliekamos tiek, kad išlaikytume rei­kiamą degimo minimumą. Deginamos dabar tos mazuto atsargos, apie kurias aš jau šnekėjau. Sudėtinga padėtis yra su skystomis dujomis. Mes skystas dujas gaudavom dabar išimtinai iš Mažeikių naftos gamyklos kaip pagalbinį produktą. Propanbutano mes sudeginame 127 tūkstančius tonų per metus. Tai yra maždaug 10 tūkstančių per mėnesį. Šį mėnesį mes turime maždaug tik 60 procentų poreikio. Kitą mėnesį situacija blogėja. Kodėl aš akcentuoju šitą klausimą? Todėl, kad pas mus kaimo gyventojų didžioji dalis, turbūt apie 80 procentų, naudojasi suskystintomis dujomis. Ir miesto gyventojai daug naudoja suskystintų dujų ten, kur nėra dujotiekio. Rajonų centrai neturi daug natūralių dujų, ir štai čia mes susiduriame su labai sunkia problema ir sunkiu, sudėtingu klausimu. Šituos dujų išteklius mums irgi labai smarkiai riboja. Dabar skaičiuojame, koks yra dujų likutis Mažeikių gamykloje, kiek dujų yra mūsų bazėse. Žinoma, racionaliai bandysim paskirstyti, kad pirmiausia nenukentėtų Respublikos gyventojai. Tiek aš galėčiau pasakyti apie kurą ir energetiką. Aš nekalbu apie tokias kuro rūšis, kaip anglis. Anglis dabar neaktuali. Mes turime nemažas atsargas. Žiema buvo nešalta. Katilinėse atsargos nekelia abejonių, todėl aš ir nekalbu apie anglį. Na, kai kas galvoja, kad galima anglį panaudoti ten, kur yra naudojamas mazutas arba dujos. Aš noriu pasakyti, kad negalima panaudoti ten anglies todėl, kad sudeginimo technologija tokia. Vienur kitur galbūt ir galima, bet labai mažai. Elektrinėse visiškai negalima panaudoti anglies. Centrinėse rajonų katilinėse negalima panaudoti anglies. Galime tiktai naudoti mazutą arba dujas. Jeigu ir būtų anglies koks papildymas, galimybė gauti iš šalies, mes praktiškai negalėtume pasinaudoti šita paslauga arba labai siaurai galėtume panaudoti anglį. Tačiau tai dar ne viskas. Aš norė­čiau pasakyti, kad kiekvieną dieną -  na, tų dienų dar ne tiek daug buvo -  štai kaupiama informacija. Labai daug tos informacijos turiu, aš kalbu jau ne apie kuro energetiką, bet apie liaudies ūkio aprūpinimą. Pirmiausia aprūpinti gyventojus, pra­monę, gamybą, taip pat patenkinti poreikius žaliavomis. Turiu pranešti, kad praktiškai nutrauktas padangų tiekimas. Tai iš karto gal ir ne, bet už mėnesio tai labai smarkiai pajusime. Padangų tiekimas iš Bobruisko, Nižnijkamsko, Jaroslavlio ir t. t. Nutrauktas ryšių kabelių tiekimas iš daugelio Sąjungos bazių. Praktiškai nutraukiamas polistirolo tiekimas Alytaus šaldytuvų gamyklai, to­dėl gali sustoti šaldytuvų gamyba. Pasiliko labai nedaug, o įmo­nė gamina 1300 šaldytuvų per dieną. Kolektyvas didelis. Čia susi­dursime su dideliais sunkumais. Nutraukiamas guolių tiekimas į Respubliką. Jūs galite įsivaizduoti, ką tai reiškia. Kursko guolių gamykla - 5-6 milijonai guolių. Na, eksploataciniai poreikiai tai taip, tačiau yra gamybos poreikiai. Elektros varikliai. Vilniaus statybos apdailos gamykla turės sustoti dėl guolių trūkumo. Ir kiekvieną dieną vis naujos žinios. Mes renkam ir kaupiam šitą informaciją. Žmonės dirba šitą darbą. Štai lavsano audinys - Inkaro gamykloje virš 2000 žmonių daro šituos sportbačius. Visiškai nutraukta lavsano gamyba ir taip gali sustoti "Inkaro" gamykla. Na, talko ir kitų smulkių komponentų gumos gamybai aš jau neminiu, negaišinu laiko. Aš tik noriu pranešti deputatams, kad jaučiama tokia tendencija, jog visose srityse yra jau šitas embargo padarytas, įteisintas ir daugelis įmonių nustojo tiekti. Mes dar nespėjame visos informacijos apdoroti. Na, apie 100 tūkstančių tonų metalo jau visiškai atsisakė. Yra, tiesa, žodinė informacija, kad specialių plienų, kurie naudojami mašinų statybai, frezoms, grąžtams, apie 15 tūkstančių tonų Sąjungos centralizuotai nuperkamo importo tiekimas į Lietuvą taip pat yra nutrauktas. Visa mašinų statyba tuoj pajus. Be abejo, kiek turi technologinių atsargų, tiek dar dirba. Labai kelia didelę abejonę, kad tie du laivai cukraus pusfabrikačių, kurie plaukia iš Kubos, pateks į Lietuvą. Jie kažkur pakeliui. Žinoma, reikia tikėtis, Daugelis komponentų, kuriuos naudoja mūsų konditerijos pramonė - mes gaminame beveik 100 tūkstančių tonų saldainių ir kitų saldumynų -  guli Leningrado uoste ir nejuda iš vietos. Žinoma, čia gali sustabdyti ir konditerijos pramonę: be tų komponentų jau nieko beveik būtų neįmanoma pagaminti. Kaustikinė soda. Jūs turbūt žinote, kad nuo jos priklauso visa muilo pramonė. Štai 564 tonos -  pusė gamybos, sutartys sudarytos tik 30 procentų meti­nės apimties, 70 procentų neturime. Tai jau dabar jaučiame badą. Kalcinuota soda, kuri naudojama stiklo pramonei. Turime 3 fabrikus ir kineskopų gamyklą. Na, dėl kineskopų gamyklos tegul ministerija rūpinasi. Mes taip jiems ir pasakėm.  Kelia rūpesčių mūsų Respublikos pavaldumo langų stiklo pramonė. Ypatingai mus jaudina ir mes atsiduriam tiesiog aklavietėje dėl taros. Maisto pramonė visiškai neturi taros, nėra į ką pakuoti nei kruopų, nei makaronų, nei sausainių. Nors į bulvinius maišus dėk ir vežk žmonėms pardavinėti. Kritiška padėtis. Visiškai neduoda kartoninės taros. Sustabdytas apie 200 tūkstančių tonų medienos tiekimas. Daug šitos medienos sunaudojama taros gamybai. Vakar mes žiūrėjome, kokią rasti išeitį iš padėties. Kol kas tiesiog neįsivaizduo­jame, kaip reikės tą klausimą išspręsti. Tai štai tokia naujiena.

   Aš norėčiau dar kartą paminėti, kiek kainuoja mūsų vienos dienos kuras. Aš vakar sakiau. Aš galiu pakartoti. Milijardą 756 milijonų dolerių per metus arba 5 milijonus maždaug per dieną kainuoja tiktai kuras. Rubliais tai yra apie 900 milijardų. Beveik dvigubai pigiau. Na va, trys, o ten, du su puse. Kodėl aš pasakiau šitą skaičių? Todėl, kad aš norėčiau šiokią tokią informaciją pasakyti apie tas priemones, kurių mes ėmėmės, kiek sugebėjom vakar vakare, ieškodami alternatyvų gauti bent naftos produktus jau paruoštus, ir kad pajaustume, kokia tos problemos vertė. Tai štai - 5 milijardai. Čia vidutiniškai. Pavasarį galbūt ir šiek tiek mažiau, gal 10 ar 12 procentų mažiau, bet skaičiai labai panašūs. Na, jūs žinote, kad vakar centrinė televizija pranešė. Mes gavome telegramą, kad mūsų Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė yra Norvegijoje. Deja, jokių vilčių. Bent iš Norvegijos jokių vilčių. «Глава Норвежского правительства заявил, что Норвегия не давала обещания литовским руководителям о поставках нефти. Такой вопрос надо решать с нефтяными компаниями. Правительство не занимается продажей нефти. Мы не собираемся вмешиваться в возможную сделку. Представитель нефтяной компании «Статойл» отметил, что вопрос о соглашении относительно продажи нефти рассматривается только в теоретическом плане, а если он будет решен положительно, то торговля будет осуществляться по соответствующим ценам на международном рынке за валюту и так далее».

            Čia ilgas tekstas. Žinoma, aš nemanau, kad mes turime nuleisti rankas ir nieko daugiau nedaryti. Mes būtinai turime dirbti. Praeitą naktį mūsų darbuotojai R. Purtulis ir L. Ašmantas bandė susisiekti su kitom valstybėm. Na, yra kai kokių prošvaisčių, tiesa, labai nereikšmingų, kurios iš esmės, kaip aš suprantu, negali pakeisti situacijos. Danijos viena firma klausė, ar mes galime paruošti produkciją pagal jų standartus. Šiandieną iš ryto gavę tą informaciją, žiūrėjome, ar galima. Žinoma, jeigu ir gautume pirmiausia benziną, tai jis turėtų būti jau paruoštas. Priimti žalią naftą Mažeikių naftos gamyklai yra nepaprastai techniškai sudėtinga: geležinkelio transportas nėra pritaikytas priiminėti, reikia didelių pertvarkymų. Per tam tikrą laiką, aš įsivaizduoju, galima šitą darbą būtų atlikti, jeigu priiminėtume žalią naftą. Jeigu mums pasisektų, kad viena ar kita valstybė nupirktų naftą Tarybų Sąjungoje, tai pristatytų tuo pačiu naftotiekiu, kuris dabar stovi nenaudojamas. Tai būtų pats idealiausias variantas. Mes šiandieną aptarėm, pagalvojom, kad gali būti toks, bet čia turi būti labai operatyvu. Aš dar kartą noriu pabrėžti -  yra 2 savaitės. 2 savaitės tokio labai griežto, aš net drįstu pasakyti žodį žiauraus režimo, koks dabar yra taikomas Lietuvoje. Aš noriu užakcentuoti - režimas yra labai griežtas todėl, kad 30 litrų vienam automobilistui benzino per mėnesį (įsivaizduokite, - 300 kilometrų per mėnesį), tai yra daugiau negu bado norma. Automobilistų labai daug ir labai gerai įsivaizduojate, ką reiškia 30 litrų benzino. Na, bet kai kas įsivaizduoja, kad žmonės, gyventojai turi. Iš tikrųjų, matyt, kokia nors kategorija žmonių turi. Jie pasinaudos tuo dabar, bet tai yra galbūt 10 procentų. Jokių tyrinėjimų nėra atlikta, bet ne daugiau. 90 procentų tai yra tie, kurie ima iš degalinių kiekvieną savaitę, galbūt ir kiekvieną dieną, kurie daugiau važinėja. Sunkokai aprūpinamas žemės ūkis. Atsisakoma pristatyti - na, čia ir Baltarusija labai daug "pasižymi"- didelius kiekius žemės ūkio technikos, pakrovėjų, visokių mechanizmų, kurie susiję su žemės ūkio darbais. Jų labai daug. Iš sudarytų sutarčių 60 procentų nepatiekiama. Toks sąrašas visą laiką ilgėja. Aiškiai atsisakyta  mums duoti žemės ūkio chemizacijos produktų. Žinoma, kuo mažiau cheminių medžiagų naudosime ūkyje, tuo geriau. Visokie pesticidai taip pat papildomai netiekiami į Respubliką.

   Aš baigiu savo informaciją ir norėčiau pranešti parlamentui, kad štai šitos priemonės, kurių mes imamės, yra priemonės, susi­jusios su tuo, kaip racionaliausiai panaudoti tą, ką mes šiandieną turim ir kaip ilgiausiai pratęsti šitą mūsų egzistenciją. Aš norėčiau dar pabrėžti, žinoma, ieškosim kelių, kaip gauti iš kitos pusės aprūpinimą nors benzinu ir tepalais, kurie labai aktualūs darosi kasdieną. Bet tai jokiu būdu negali būti išeitis iš padėties. Aš norėčiau šitai užakcentuoti -  tai nėra išeitis iš padėties arba manymas, kad mūsų toks gyvenimas blokados sąlygomis gali nusitęsti į kokį ilgesnį laiką. Jokiu būdu tai neįmanomas dalykas. Todėl, kad poreikiai yra labai dideli, nors Respublika nedidelė. Mūsų akimis žiūrint, žinoma, yra labai dideli tie poreikiai; aš jau minėjau kiek kainuoja vien tiktai kuras, tačiau nekalbu apie kitką. Jūs turbūt žinote ir aš naujienos nepasakysiu, kad į Lietuvą yra įvežama įvairios produkcijos už 7 su puse milijardo rublių. Galit įsivaizduoti, ką reiškia vienas trečdalis iš viso Lietuvoje maždaug už 24 milijardus sunaudojamų materialinių išteklių. Tai yra labai didelė dalis ir turi būti įvežama arba iš vienos, arba iš kitos pusės. Valiutinių resursų šiandieną Respublika neturi. Mano žiniomis, vakar mūsų sąskaitoje buvo 300 tūkstančių. Todėl aš norėčiau pasiūlyti Aukščiausiajai Tarybai, deputatams labai rimtai apsvarstyti štai šitą esamą padėtį ir labai rimtai pagalvoti apie galimus naujus papildomus politinius sprendimus, kurie mus ištrauktų iš šitos aklavietės, kurioje mes šiandien esame atsidūrę, išvestų į šviesų, tiesų nepriklausomybės kelią. Toks būtų mano, jau kaip deputato, pasiūlymas. Jeigu yra klausimų, aš atsakysiu.

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, manau, kad leisim savo kolegoms užduoti klausimus. Gerbiamasis L. Šepetys.

   L. Šepetys (Vievio rinkiminė apygarda). Gerbiamasis vicepirmininke, mes iš spaudos žinome ir jūs mums sakėte, kad Respublikos Vyriausybės vadovė yra išvykusi į Vakarus, kaip suvokiame, spręsti energetikos resursų problemas. Ar yra kas nors išvykęs į Rytus? Ar yra kokie konkretūs žmonės dabar tenai Rytuose (tegu gal ir ne Vyriausybės lygiu, bet bent specialistai), kad spręstų tą pačią problemą?

   A. M. Brazauskas. Rytuose visą laiką yra, žinoma, ne pačio aukščiausio lygio žmonės, bet aš nemanau, kad čia nuo lygio pri­klauso. Aiškiai pasakyta: telefoniniai ryšiai ir dispečeriniai ryšiai buvo visą laiką nenutrūkstami. Pranešta, kad toks yra Tarybų Sąjungos Ministrų Tarybos nurodymas ir jokių diskusijų šita tema nevyksta. Taip aš galėčiau atsakyti į jūsų klausimą.

   L. Šepetys. Mano nuomone, vis tiek reikia vykti ir į tą pačią Ministrų Tarybą. Ką darysi...

   A. M. Brazauskas. Na, gerai, gerai, pasiūlymas vertas dėmesio. Žinoma, galima. Matyt, reikia apie tai galvoti toliau.

   Pirmininkas. Deputatas K. Antanavičius.

   K.Antanavičius (Statybininkų rinkiminė apygarda). Gerbiamasis vicepirmininke, norėčiau paklausti. Čia kalbėjote apie galimą Mažeikių "Azoto" uždarymą. Na, be abejo, ir kitos gamyklos užsidarys dėl tų komplektuojamų detalių. Tačiau negirdėjau nė vieno žodžio, kas bus su darbininkais, su žmonėmis, kurie tuojau pat neturės darbo ir neturės atlyginimo? Kokių imamės priemonių?

   A. M. Brazauskas. Mes praeitą savaitę apie tai kalbėjome. Žinoma, tai sukels labai didelį nedarbą. Sumažės įvairių gamyklų užimtumas, mes dėl šito taip pat dirbame su atskirom ministerijom ir žinybom. Kiek įmanoma, suteikiamos šių metų atostogos, kai kur nemokamos atostogos, jeigu yra toks poreikis, o pavasarį toks poreikis įmonėse, organizacijose būna dažnai. Iškilo klausimas dėl rytdienos darbo. Paskelbta rytoj darbo diena, tačiau kai kurios žinybos jau iš pat ryto šiandien sprendžia dėl rytojaus darbo. Su gerbiamuoju R. Ozolu pasitarę, galbūt tokį potvarkį priimsime, kad šeštadienį nedirbtų dėl žaliavų ir energetinių išteklių trūkumo. Dėl sąjunginio pavaldumo įmonių. Mes turime priversti šių ministerijų vadovybę vis dėlto kompensuoti darbininkams, nes jų yra ne toks mažas skaičius. Yra 48 procentai visų dirbančiųjų Lietuvos pramonėje. Žinoma, tą klausimą jie turi spręsti. O šitoms organizacijoms ir žinyboms, kurios yra pavaldžios Respublikai, manau, būsime priversti nors pradžioje kompensuoti kaip nors šitą atlyginimą iš Respublikos biudžeto, jeigu mūsų kišenė bus pakankamai stora.

   K. Antanavičius. Tačiau juk ir dabar jau trūksta rublinių banknotų, o jeigu mes nepagaminsime produkcijos, ar turėsim.

   A. M. Brazauskas. Neturėsim. Vieną kartą jau šimto milijonų paprašėm. Aš pasirašiau, o mane sąjunginiai laikraščiai iškriti­kavo dėl šimto milijonų emisijos. Vakar atnešė man vėl pasira­šyti telegramą į sąjunginį banką - dar 100 milijonų rublių emi­sija! (Emisija - tai pinigų išėmimas, kad galima būtų išmokėti atlyginimus). Kritinė padėtis yra su natūraliais pinigais. Taip, nors šimto milijonų mums būtinai reikia šiandien. Čia gali iškilti labai rimtas klausimas artimiausiu metu.

   Pirmininkas. Deputatas S. Pečeliūnas.

   S. Pečeliūnas (Pirmojo Alytaus rinkiminė apygarda). Gerbiamasis A. M. Brazauskai, jūs čia labai aiškiai iš­dėstėt vieną pusę: kaip vyksta blokada ir kokios yra pasekmės Lietuvai. Tačiau norėtume išgirsti ir apie antrąją pusę. Mes žinom, kaip yra integruota Lietuvos pramonė į Sąjungos visą pramonę. Kaip tai atsiliepia pačiai Sąjungai? Aš nesakau, kad visai pramonei, bet kai kuriom šakom, kai kuriom gamyklom. Ir, ma­nyčiau, čia yra vienas iš svertų priversti kalbėti konkrečiais klausimais. Ar yra apie tai galvojama ir kas yra daroma?

A. M. Brazauskas. Apie tai yra galvojama ir kai kas yra daroma. Todėl, kad tas ekonominis režimas, apie kurį aš kalbėjau, yra nustatytas nepriklausomai nuo įmonių, organizacijų pavaldumo. Kuro aparatūros gamykla irgi stoja, nes liejyklose naudoja natūralias dujas. Akivaizdus faktas. Žinoma, tos priemonės, kurių mes imamės, svarbios visiems. Visi pajaus. Tačiau reikia atsi­minti, kad sąjunginės ministerijos turi savo tiekimo kanalus. Aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad turi savo tiekimo kanalus, kuriais, visiškai nedalyvaujant mūsų tiekimo organizacijoms, gali apsirūpinti žaliavomis. Dėl energetinių resursų, suprantama, tai jie betarpiškai pajus, nes režimas yra nustatomas toks pat, kaip ir visiems. Antrą dieną kalbėt labai konkrečiai, kokia žala arba kaip tai paveiks sąjunginę pramonę, būtų galbūt ir lengvabūdiška. Mes skaičiuosim šitą, ir mes žinom tas įmones, kurios tą darbą dirba ir nuo kurio nemažai priklauso sąjunginė pramonė ir atskiros įmonės bei šakos. Pavyzdžiui, darom 10 milijonų elektros variklių. Mes esam monopolistai buitinės Tarybų Sąjungos technikos gamyboje. Žinoma, jeigu "Elfa", Kauno ir Mažeikių gamyklos bus neaprūpintos, tai sustos šita pramonė, nors šiandieną dar dirba.

   S. Pečeliūnas. Aš norėčiau patikslinti truputėlį. Ar nereikėtų anksčiau imtis tokių dalykų: jūs neduodat šito, mes neduodam šito. Ne tada, kai pasibaigs.

   A. M. Brazauskas. Tai aš jums ir sakau, ko mes neduodam. Mes neduodam energetinių resursų arba ribojam energetinius resursus kaip ir visiems, o žaliavų, jeigu jie turi tranzitinius ryšius, mes sustabdyti negalim.

   S. Pečeliūnas. Energetinių mes negalim duoti, nes mes jų neturim. Bet, sakykim, tų pačių variklių mes galim šiandien neduoti tiek, kiek jie prašo?

   A. M. Brazauskas. Na, pirmiausia dar niekas neprašo, niekas neprašo. Reikės rimtai pagalvoti, kaip tą padaryti. Bet reikia at­siminti, kad jeigu mes sulaikysim produkcijos tiekimą, tai mes suparaližuosim kolektyvą. Čia yra dešimtys tūkstančių žmonių, ši­tą irgi reikia atsiminti. Ne vien tik produkcijos klausimas, bet yra ir įmonių klausimas, kurį profesorius K. Antanavičius uždavė labai teisingai.

   Pirmininkas. Deputatas B. V. Rupeika, prašom.

   B. V. Rupeika (Širvintų rinkiminė apygarda). Aš visų pirma kreipiuosi į kolegas. Man atrodo, per didelė prabanga matyti prieš mus du vicepremjerus. Respublikos Vyriausybė šiuo metu be valdžios ir įmonių vadovai, organizacijų vadovai laukia atsakymo būtent į mūsų klausimus, ypatingai dėl žmonių. Informuoju: radijas netransliuoja šito posėdžio. Tad galbūt paleiskime vis dėlto vieną vicepremjerą dirbti, o mes savo pasiūlymus ir smalsumą galėsime tenkinti toliau. Ar sutinka pranešėjas su tokiu pasiūlymu? Veikia štabas, štabas be valdžios, atsakymai reikalingi.

A. M. Brazauskas. Na, čia gerbiamasis mano kolega R. Ozolas eina, kaip aš matau, į tribūną, tai… A, jis eina dirbti? Na, gerai…

   Pirmininkas. Gerbiamasis R. Ozolai, tai buvo tiktai deputato B.V. Rupeikos pasiūlymas, o ne visų deputatų.

   B.V. Rupeika. Šitų atsakymų laukia ne tik parlamentas, laukia visų įmonių vadovai, laukia žmonės. Jie mūsų negirdi, labai gaila.

   A. M. Brazauskas. Draugas B. V. Rupeika, mes savo darbą dirbam. Jūs nemanykit, kad mes čia nedirbam. Šiandien iš pat ryto visus surinkę dar kartą patikrinom, kokia situacija, kokia padėtis, davėm užduotį. Trečią valandą po pietų mes vėl renkamės, taigi niekas ten nemiega.

   B. V. Rupeika. Vis dėlto siūlau, kad mums per daug, matyt, dviejų vicepremjerų čia.

   A. M. Brazauskas. Išėjo R. Ozolas.

   B. V. Rupeika. Radijas todėl netransliuoja, kad mes turime nutarimą. Radijas pasirenka. Vakarykštėje programoje radijas trans­liavo tik reglamento ir įvairios atsakomybės klausimus. Galima tą organizuoti, bet tai jau bus per vėlu.

   Pirmininkas. Deputatas A. Žalys.

   A. Žalys (Pajūrio rinkiminė apygarda). Nepaisant to ekonominio gangsterizmo, Maskva daro viską, kad Klaipėdos jūsų prekybos uostas ir Klaipėdos naftos eksporto įmonė dirbtų normaliai ir duotų valiutą Sąjungai. Naftos eksporto įmonė, žinia, kiekvieną dieną Sąjungai duoda vidutiniškai 2,5 milijono invaliutinių rublių. Esant tokiai padėčiai, kada čia taip su mumis elgiasi ir kada Maskva nori per Klaipėdos uostą savo va­liutinius reikalus tvarkyti kaip ir anksčiau, ar mūsų Respubli­kos žmonės nenutars blokuoti Klaipėdos uostą ir naftos įmonę?

   A. M. Brazauskas. Na, žinoma blokuoti galima, tuo labiau kad produktai, kurie yra eksportuojami per Klaipėdos naftos uostą, yra dabar gaminami ne Lietuvoje. Yra atvežami geležinkeliu iš kitų Sąjungos rajonų. Čia, žinot, klausimas blokuoti ar neblokuoti turi būti svarstomas ne atskirai. Jūs puikiausiai žinot, kad Klaipėdos naftos uostas yra Respublikos pavaldumo ir priklauso mūsų Respublikos balansui. Bet pažiūrėkim trupučiuką plačiau, koks iš viso bus šitos blokados likimas? Galbūt pirmiausia tą esminį klausimą išspręskim, o paskui jau konkretūs klausimai. Aš su jumis sutinku, kad iš viso reikia pradėti galvoti ir dabar ruošti Klaipė­dos uostą (tai užims turbūt savaitę), kaip jis priims naftos produktus iš tankerių.

   Pirmininkas. Deputatas G. Šerkšnys.

   G. Šerkšnys (Girstupio rinkiminė apygarda). Gerbiamasis Premjerės pavaduotojau, perskaitėm šios dienos "Tie­soje" apie sudarytą jūsų komisiją kuro ir kitiems energetikos klausimams koordinuoti. Jūs pasakėte, kad komisijoje yra atsa­kingų už paskirstymą, vartotojus ir energetiką. Taip? Yra 23 žmonės. Aš prašyčiau jus pakomentuoti tą faktą, kad toje komisijoje yra l0 buvusių ministrų. Taip ir užrašyta "buvęs ministras". Nežinau, kokias jie pareigas šiuo metu eina? Ar jie priklauso prie skirstytojų, ar prie vartotojų, ar prie energetikų?

   A. M. Brazauskas. Iki gegužės l dienos senas Ministrų Tarybos kabinetas pagal veikiančius mūsų dokumentus veikia ir at­sako už darbą. Ir, manau, mes šiandien tų žmonių, kurie žino tą sistemą ir visą tą ūkį, nušalinti tokiu kritiniu momentu nega­lime. Mes apie tai galvojom. Ir čia yra ne ministrų, o buvusių ministrų pavaduotojų. Jie šiandien eina savo pareigas ir turi at­likti šį savo darbą iki pabaigos. Aš taip norėčiau atsakyti į šitą klausimą.

   Pirmininkas. Deputatas A. Šimėnas.

   A. Šimėnas (Druskininkų rinkiminė apygarda). Gerbiamasis vicepremjere, jūs minėjote, kad dabar reikalinga pa­rengti naujus politinius sprendimus. Gal galėtumėt pareferuoti, ar numato parengti Vyriausybė šitų politinių sprendimų variantą, kurį galėtų svarstyti parlamentas. Ar galvojama apie tai?

   A. M. Brazauskas. Man sunkoka atsakyti už visą Vyriausybę. Aš įsivaizduoju taip: kadangi tie sprendimai, kurie buvo priimti po kovo 11 dienos (aš visiškai nekalbu apie Kovo 11 dienos spren­dimą, čia yra aišku) nebuvo Vyriausybės rengiami. Aš ma­nau, kad tie autoriai, kurie rengė tuos dokumentus (jokiu būdu aš nekalbu apie visus, bet apie tuos pastaruosius, dėl kurių iškilo paskutinis konfliktas ir susidarė štai tokia padėtis Respublikoje), kurie ruošia tuos dokumentus, galėtų galbūt paruošti ir kitus ši­tų dokumentų variantus. Aš taip atsakyčiau į jūsų klausimą.

   Pirmininkas. Deputatas A. Januška.

   A. Januška (Tauragės rinkiminė apygarda). Aš norėčiau patikslinti gerbiamojo A. Šimėno klausimą. Jūs pavadi­not dabartinę situaciją egzistencija, kurią galima pratęsti dar šiek tiek. Vyriausybė tai daro. Pasakėt, kad mes turim priimti politinį sprendimą, kuris pasuktų mus į tiesų, šviesų nepriklausomybės kelią. Jūs taip pasakėt?

   A. M. Brazauskas. Taip.

   A. Januška. Jūs vis tiek turit patariamąjį balsą kaip deputatas. Ką jūs konkrečiai patartumėt parlamentui? Kokį politinį sprendi­mą reikėtų dabar… 

   A. M. Brazauskas. Aš vis dėlto patarčiau… Man galbūt ir leng­viau, kadangi aš dabar nefunkcionuoju kaip deputatas. Aš patar­čiau visus tuos tris klausimus, kuriuos iškėlė Sąjungos vadovai ko­vo 13 dienos pareiškimu (na, vienas labai didelis klausimas, du yra visai maži klausimėliai), reikėtų iš naujo aptarti Aukščiausiojoje Taryboje. Toks būtų mano pasiūlymas.

   Pirmininkas. Deputatas K. Antanavičius.

   K. Antanavičius (Statybininkų rinkiminė apy­garda). Sakykite, kokiais valiutiniais resursais mes disponuo­jame ir ar žiūrima, iš kur galėtume gauti valiutinių kreditų?

   A. M. Brazauskas. Tai valiutinių resursų, kurie būtų Ministrų Tarybos dispozicijoje, praktiškai nėra. Atskiros žinybos, tarp jų ir sąjunginės žinybos, turi iki 200 milijonų rublių. O respublikos Ministrų Taryba turi mažiau milijono rublių. Nieko neturi. Žino­ma, kalbėti apie kreditus, matyt, reikia, bet reikia tokiu jau aukštu lygiu ir su atitinkamom valstybėm. Kalbėti reikia apie ilgalaikius lengvatinius kreditus. Labai lengvatinius kreditus.

   K. Antanavičius. Bet kol kas nieko?

   A. M. Brazauskas. Ne. Na, aš manau, kad mūsų Ministrė Pir­mininkė gal ką nors naujo atveš iš Švedijos.

   Pirmininkas. Deputatas G. Vagnorius.

   G. Vagnorius (Justiniškių rinkiminė apygarda). Manau, visi mes sutinkame, kad labai svarbu žinoti, kokia dabar yra faktinė situacija, ko trūksta? Ką sustabdyti? Kiek mes dar galėsime gyventi? Tačiau, mano supratimu, ne taip svarbu, ar dvi, tris, keturias savaites  - esmės tas visiškai nepakeičia. Mane la­bai domina ir tikėjausi išgirsti šįryt šitoje salėje, kada ir kokia konkreti Vyriausybės veiksmų programa bus pateikta, atsižvelgiant į susidariusią situaciją? Jūs keliat klausimą, kad parlamentas tą turėtų padaryti, tačiau aš jus galiu informuot, kad Ekonomikos komisijoje yra tik 5 nuolatos dirbantys žmonės ir neturi jokių vykdomosios valdžios svertų. Kiek žinau, ministerijose dirba šim­tai žmonių, todėl visiškai natūralu, kad mes galėtume kurią die­ną -  šiandien, rytoj ar poryt  išklausyti konkrečią veiksmų prog­ramą.

   A. M. Brazauskas. Aš noriu atsakyti, kad mes ne vieną kartą svarstėm, kokia gali būti mūsų reikalų patenkinimo alternatyva. Man atrodo, kiek aš sugebėjau, šiandieną išaiškinau esamą situa­ciją. Ir aš labai abejoju, ar Vyriausybė šiandien arba rytoj gali pateikt kokią ypatingą veiksmų programą, kad galima būtų, na, aš nežinau, ekonominį stebuklą įvykdyti ir išspręst tas problemas, tuos sudėtingus klausimus, kurie yra. Gali būti tokia veiksmų programa, aš sutinku su jumis, bet tai gali būt ilgalaikė veiksmų programa, numatyta keletui metų, surandant alternatyvas, nusta­tant tarptautinius ryšius, pripažįstant Lietuvą kaip valstybę, po to palaikant santykius su Vakarų Europos valstybėmis, gaunant iš ten kreditus ir taip toliau. Tai yra ilgas, sunkus ir labai atsakingas laikotarpis. Žinoma, man sunku kalbėt už visą Vyriausybę šian­dieną, bet aš esu įsitikinęs, kad tokią programą mes ruošim, atei­tyje tokia programa bus, tačiau šiandieną, manyčiau, pirmiausia reikia spręsti tuos klausimus ir tas problemas, kurios šiandieną yra, kurios stovi štai prieš mus kaip siena. Ir šitą sieną reiks perlipti. Aš manau, kad tai reikia šiandieną spręsti. Ekonomikos es­miniai struktūriniai pakeitimai reikalingi. Jie reikalauja ištisų me­tų, reikalinga turėt alternatyvių žaliavų šaltinių, o tai irgi reika­lauja ne vienų metų darbo. Tai bus daroma, ir mes visiškai su­tinkam su jumis, kad turi būti šitokie alternatyvūs, kad mes nepa­pultume štai į tokius pančius, į kokius mes dabar esam įkliuvę.

   Pirmininkas. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.

   V. Landsbergis (Kniaudiškių rinkiminė apygarda). Gerbiamasis vicepirmininke, aš norėčiau paklausti, ar yra šiuo metu Lietuvoje -  jeigu tai būtų Vyriausybės dispozicijoje - tikras Tarybų Sąjungos Ministrų Tarybos kokio nors posėdžio nutarimo tekstas su parašais, data, kas nutaria imtis šitos ekonomi­nės blokados ir taip pat kas atsako už pasekmes ne tik Lietuvai, bet ir Tarybų Sąjungai? Tai mums šiek tiek paaiškintų, su kuo mes turim reikalą. Ar su kokia nors bent kiek demokratiška ir kolektyviai valdoma valstybe, ar su senu voliuntarizmu? Ar buvo toks posėdis? Mes prisimenam praėjusių metų rugpjūčio 27 die­nos tariamąjį TSKP CK nutarimą, kai nebuvo jokio CK plenumo. Ir kaip dabar sprendžia? O gal jums kaip nors kitaip žinoma, ar sprendė politbiuras, ar prezidentinė taryba? Kažkas turėjo būti aukščiau už Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą. Su kuo mes turim reikalą? Ar su atvira diktatūra, kuri su tokia pikta nuostata būtų tiesiog grėsmė tarptautinei taikai, ar su kokiomis vis dėlto įteisintomis tokių nutarimų priėmimo procedūromis.

   A. M. Brazauskas. Kiek man yra žinoma, nėra jokio oficialaus dokumento, kuriuos jūs minėjote. Nei Ministrų Tarybos nutarimo, nei parlamentinės tarybos nutarimo. Žinoma, aš galėčiau opera­tyviai taip pat patikrinti, bet jeigu jis būtų buvęs šįryt, tai mes tikrai su gerbiamuoju R. Ozolu būtume jį matę. Tokių oficialių dokumentų mes neturime. Mes turim tiktai telegramą dėl dujų apribojimo. Ten yra aiškiai parašyta, kad «IIo yxasaHHo Cos.eTa Mtziocxpoz ir taip toliau. Štai toks motyvas yra, bet pačio to originalo mes nematėm, todėl aš negaliu konkrečiai atsakyt. Taip pat neturime jokio prezidentinės tarybos sprendimo.

   Pirmininkas. Deputatas V. Čepaitis.

   V. Čepaitis (Pietinė rinkiminė apygarda). Ar jums neatrodo, drauge A. M. Brazauskai, kad Ministrų Taryba truputį ne visiškai tiesiogiai supranta padėtį. Antihumaniškais ir brutaliais veiksmais Tarybų Sąjunga parodo, kad mes jau esame tikra valstybė, o jūsų veiksmai, kaip aš suprantu, yra apskai­čiuoti tam, kad išlauktume dar keletą savaičių, kol Lietuva vėl grįš į Tarybų Sąjungos sudėtį ir vėl bus viskuo aprūpinta iš tų pačių kranelių. Ar nėra galimybės iš karto pradėti įsivaizduoti, kad mes iš tikrųjų esame nepriklausoma valstybė ir veikti ekonomikoje būtent taip, o ne laukti stebuklo?

   A. M. Brazauskas. Na, įsivaizduoti labai lengva. Aš su jumis sutinku. Įsivaizduot galima bet ką. Bet realus gyvenimas lieka realiu gyvenimu. Aš norėčiau, kad jūs suprastumėt, jog Ministrų Tarybos ir mūsų veiksmai neturi jokio politinio atspalvio ir jokių politinių tikslų. Mes ieškom išeities iš susidariusios Lietuvoje pa­dėties.

   V. Čepaitis. Bet jūs ką tik kalbėjote apie politinius tikslus.

   A. M. Brazauskas. Aš kalbėjau apie galimus politinius sprendimus, kurie galėtų stabilizuoti padėtį Lietuvoje. Tiktai tiek. Sta­bilizuoti padėtį Lietuvoje. Aš kalbėjau apie tai. Gal yra kokių konkrečių pasiūlymų, kaip galima kitaip išeiti iš šitos padėties, kurią mes šiandieną štai liūdnai konstatuojam? Tai būtų labai ge­rai, jeigu štai čia, parlamente, šiandieną rastume iš tikrųjų sa­liamonišką sprendimą, kuris mums parodytų išeitį.

   V. Čepaitis. Bet jūs išeitį matote tiktai atšaukus Aukščiausiosios Tarybos nutarimus.

   A. M. Brazauskas. Pirmiausia aš taip nepasakiau. "Atšaukti" aš nepasakiau. Aš pasakiau, reikia peržiūrėti kai kuriuos. Kai kuriuos reikėtų. Aš manau, kad vienas iš realių kelių yra peržiū­rėti arba sustabdyti, arba dar surasti kokią nors juridinę formą kai kurių nutarimų. Ir aš dar kartą pabrėžiu, kad jokiu būdu nekalbu apie Kovo 11 aktą.

   Pirmininkas. Deputatas S. Malkevičius.

   S. Malkevičius (Baltijos rinkiminė apygarda). Gerbiamasis vicepremjere, susidaro įspūdis, kad jūsų komisija dirba ir žada dirbt senais metodais, kitaip tariant, skirstyti ir per­paskirstyti tai, ką mes gauname arba išmaldaujame. Ir nesimato visiškai, kad toji komisija galėtų numatyti kažkokias antibloka­dines priemones. Jūs gana tendencingai pateikėte elektros ener­gijos suvartojimą ir jos stygių mūsų Respublikoje. Jums turbūt yra žinoma, kad mes savo reikalams suvartojame per metus 1,7 mi­lijardo kilovatvalandžių ir šiek tiek mažiau mes pagaminam…

   A. M. Brazauskas. Septyniolika…

   S. Malkevičius. 1,7 milijardo, jeigu šiek tiek mažiau mes ati­duosim Kaliningradui, Baltarusijai ir Latvijai. Tai dabar, jeigu mes tapom tokiais skurdžiais, mums visiškai nieko nebeduoda ir mes gyvensim tiktai mėnesį, tai kodėl mes daliname į kairę, į dešinę visus savo energijos resursus, kodėl mes turim duoti Kali­ningradui, Latvijai, Baltarusijai? Nutraukim Kaliningradui. Jis iš kitur neturi galimybės gauti energijos, ir, atrodo, su mumis pradės kalbėti.

   A. M. Brazauskas. Jūs žinote, kad mes gauname elektros ener­gijos daugiau negu pagaminame štai šitomis dienomis. Taigi ne visiškai atitinka tai, ką jūs pasakėte. Ir kaip tik dabar Elektrėnai dirba pačiu minimaliausiu režimu. Taip yra padaryta ir susitarta su atitinkamais organais. Aš nenorėčiau čia labai smulkiai pa­sakoti. Dėl Kaliningrado. 0,6 milijono į parą ir eina pro mus du­jotiekis. Jie dabar ima mažiau, todėl dalį šitų dujų panaudojam mes. Na, žinoma, čia yra politikos dalykas. Jeigu iš tikrųjų šiandieną Aukščiausioji Taryba nutars, kad reikia gilinti kon­frontaciją, tai, suprantama, tada reikia uždaryti Kaliningradui. Bet reikia pagalvoti, kas bus toliau? Ten yra laibai nedidelis elekt­ros energijos kiekis. Mes gaunam į Lietuvą iš Šiaurės žymiai daugiau, todėl tokio, na, manyčiau, logiško pagrindo šiuo mo­mentu nutraukti elektros energijos tiekimą į Kaliningrado sritį nėra.

   S. Malkevičius. Taip, tenai eina dideli kiekiai, bet ten yra la­bai svarbių karinių ir pramonės objektų, kurių veikla Sąjunga yra būtinai suinteresuota. Be to, aš noriu pasakyti...

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputate, būtų gerai, kad mes apsi­ribotume klausimais, o diskusiją galėtume…

   S. Malkevičius. Na, aš ir noriu paklausti, pavyzdžiui, kodėl ne­buvo pasakyta, kad Ignalinos atominė elektrinė pagamina tiek elektros energijos, kiek mes sunaudojam. Ji visiškai nenaudoja šiluminio kuro.

   A. M. Brazauskas. Nedirba iš viso.

   Pirmininkas. Deputatas R. Rudzys.

   R. Rudzys (Lentvario rinkiminė apygarda) Pragmatinio pobūdžio klausimas gerbiamajam Algirdui Mykolui Brazauskui. Jau daugiau kaip mėnuo, beveik pusantro, dėl Mask­vos yra įšaldyti pinigai už pakrautą mūsų įmonių produkciją. Padėtis komplikuojasi, daugumos įmonių neįmokėti pinigai jau viršija pusantro mėnesio realizaciją. Gal pavyktų bent šitą klaus­imą kaip nors spręsti greičiau? Mes greit nebeturėsime jau vi­siškai kuo mokėti atlyginimų. Darbininkai, matyt, dėl to gali pra­dėti nerimauti: dauguma gyvena nuo algos iki avanso ir atvirkš­čiai. Tai būtų vieno pobūdžio klausimas. Ką galėtų bankas padėti tuo reikalu ir antras...

   Pirmininkas. Antrą jūs paklausite.

   R. Rudzys. Tas pats klausimas, gerbiamasis A. A. Abišalai, tik po kablelio. Antra vertus, gal neverta dabar realizuoti tos produk­cijos likučių. Gal vystykime kokius nors natūralius mainus, nes tai, ką jūs pasakėt, kad daugelis žaliavos tiekimų sutrikdyti, yra tiesa. Pavyzdžiui, Grigiškių susivienijime sutrikdyta dalis tiekimo vien dėl to, kad ten produkcijos tiekėjai negauna pinigų. Galbūt nerealizuoti tų valstybinių užsakymų? Neseniai girdėjome tokį Vyriausybės pareiškimą, kad mes turime būti ypatingai drausmin­gi, bet ta drausmė pati mus... Gal mainais užsiimti?

   A. M. Brazauskas. Aš nuo antro klausimo pradėčiau. Aš pri­tariu jūsų, deputate R. Rudzy, šitam pasiūlymui. Mes šiandieną, matyt, pažiūrėsim, kaip čia įteisinti, kad nekrautume tos produk­cijos, juo labiau kad jūsų produkcija reikalinga visai Šiaurės va­karų zonai. Labai reikalinga šita produkcija. Mes gerai žinome, kad Lietuvoje labai mažai pasilieka jos, ir reikia šitaip daryti. Jeigu jūs galit išsilaikyti finansiškai, reikia šitą daryti. Todėl, kad kokią nors didžiulę finansinę pagalbą, kad papildytume apy­vartines lėšas ir taip toliau, vargu ar mes galėsime suteikti vi­siems. Vienam kitam -  galbūt.

   Dabar dėl tos korespondentinės sąskaitos Maskvoje. Aš jums galiu pranešti, kad ir gerbiamoji K. D. Prunskienė ne vieną kartą, ir bankas kėlė tą klausimą, kad atšauktų šitą mūsų sąskaitų ka­rantiną iš Maskvos ir kad būtų normalūs finansiniai ryšiai tarp gavėjo ir tiekėjo. Tačiau nepasiseka šito daryti. Aš manau, kad tai yra padaryta sąmoningai. Ir mes 30 dienų laukiam sąskaitų apmokėjimo, nors pinigai imami ir tai tiesiog paralyžiuoja mūsų ūkinę veiklą. Paralyžiuoja. Mes negalim imtis kokių nors kitų priemonių - tik telegramos ir skambučiai iš bankų sistemos. Tai yra sąmoningai padarytas žingsnis. Kai tai yra kokios nors ži­nybos saviveikla, tai galima kovoti, bet kada yra sistema, kovoti labai sunku.

   Pirmininkas. Deputatas S. Pečeliūnas.

   S. Pečeliūnas (Pirmojo Alytaus rinkiminė apy­garda). Dabar jūs esate Komunistų partijos pirmasis sekreto­rius ir kartu Ministrų Tarybos arba Vyriausybės antrasis žmogus. Šiandien skaitome laikraščiuose ir jūs įvardinote čia atvirai, aš supratau, kad ta kai kurių politinių sprendimų peržiūrėjimo, su­stabdymo ar atsisakymo pozicija nėra vien jūsų asmeninė, o yra ir partijos, kuriai jūs atstovaujate, pozicija. Kaip jums pavyksta de­rinti Komunistų partijos poziciją ir tą Vyriausybės poziciją, kuri turėtų šią dieną labai aiškiai remti tai, ką sako parlamentas. Kaip jums pavyksta derinti?

   A. M. Brazauskas. Na, kaip matote, kol kas pavyksta derinti. Pirmiausia nemanau, kad Lietuvos komunistų partijos vadovas gali turėti vienokią poziciją, o Vyriausybės narys kitokią. Aš ma­nau, kad ta mano pozicija turi būti tokia, kokia yra reali pozici­ja šiandieną. Ji tokia ir yra. Ar aš pirmasis sekretorius, ar aš visai nepartinis būčiau, aš lygiai tą patį šiandieną pasakyčiau, kad mes turim ieškoti kelių, kaip išeiti iš šitos aklavietės. Ir vieną kartą, man atrodo, reikia čia, parlamente, aiškiai pasisakyti šituo klausimu. Todėl, kad jeigu dar delsime, tai laikas eina ne mūsų nau­dai. Šitą reikia atsiminti ir mano pasakyti šiandieną žodžiai nieko bendro neturi su mano, pirmojo sekretoriaus, padėtimi.

   Pirmininkas. Deputatas A. Ambrazevičius.

   A. Ambrazevičius (Taikos rinkiminė apygarda). Aš pritariu, kad ekonomikoje laikas eina ne mūsų naudai, o jūsų delsimas, jūsų noras tik atmušti tuos daromus Maskvos ėjimus, aš manau, yra nepateisinamas. Nebus pinigų -  nebus nieko. Ar jūs nemanot, kad kuo greičiau reikia pradėti darbus ir įvesti kor­telių sistemą, nes taip mes galėsim darbuotojams kompensuoti tam tikrą…

   A. M. Brazauskas. Matyt jūs teisus. Turbūt reikės galvoti. Bet kortelių sistema yra labai didelis žingsnis atgal. Ir moraliniu, ir politiniu požiūriu, ir aš manau, kad tą klausimą vis dėlto ver­tėtų apsvarstyti Aukščiausiojoje Taryboje.

   A. Ambrazevičius. Dabar yra karo padėtis. Praktiškai mes ne­turim pasirinkimo.

   A. M. Brazauskas. Gal iš tikrųjų reikėtų. Aš siūlyčiau pagal­voti apie tai, kadangi jau čia ne tik ūkinis klausimas, jūs suprantat labai gerai. Kortelių sistema karo atvejui yra paruošta mobili­zaciniuose planuose, ir jeigu iš tikrųjų… Man atrodo, kad tai yra Aukščiausiosios Tarybos kompetencija, ir čia reikia priimti tam tikrą sprendimą.

   Pirmininkas. Deputatas P. Varanauskas.

   P. Varanauskas (Nemuno rinkiminė apygarda). Jūs pasiūlėte, man regis, nevisiškai realų variantą persvarstyti tai, ką jau svarstėme, juo labiau kad mes nežinome šitos betvar­kės ištakų. Todėl ar nevertėtų pačiu aukščiausiu lygiu pranešti ir gauti oficialų M. Gorbačiovo atsakymą, kas darosi, kokia košė užvirta ir kad iš tų pasiutusių miltų jie patys turės valgyti pa­siutusią košę, nes bus atsakomųjų veiksmų. Ir dar reikia kviesti visas komisijas patarti, kokios produkcijos gamybą dabar nutraukti.

   A. M. Brazauskas. Aš tai ne visai norėčiau sutikti su deputa­tu P. Varanausku. Man atrodo, kad šitos šiandieninės padėties ištakos yra daugiau negu aiškios. Man atrodo, visiems yra visiš­kai aiškios tos ištakos ir reikia su ta... Tai yra mano nuomonė ir aš jau galvoju, kad čia ieškoti, dėl kokių priežasčių visa tai at­sitiko... Tai kad lyg ir aišku visiems.

   P. Varanauskas. Turi būti oficialus patvirtinimas. Galbūt sa­botažas vykdomas. Suvers M. Gorbačiovas kaltę bet kam kitam, tik ne sau.

   A. M. Brazauskas. Čia jūs teisus.

   Č. Juršėnas. Gerbiamasis pirmininke, ar galiu įsiterpti?

   Pirmininkas. Galbūt būtų galima eilės tvarka?

   Č. Juršėnas. Ne, tai yra dokumentas, iškart galima sakyti... Yra TASS’o pranešimas.

   A. M. Brazauskas. Yra TASS’o pranešimas šiandieną. Ten aiš­kiai parašyta.

   Balsai iš salės. (Negirdėti.)

   Č. Juršėnas. Ir M. Gorbačiovas, ir Vyriausybė...

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputate Č. Juršėnai, vis dėlto būtų gerai, kad kalbėtumėte gavęs žodį. Deputatas K. Saja.

   K. Saja (Smėlių rinkiminė apygarda). Čia jūs apibūdinote padėtį, labai liūdnai kalbėdamas apie mūsų energeti­kos krizę, tačiau visiškai buvo ignoruojama žmonių dvasinė ener­gija, kuri nenori atiduoti nei Lietuvos nepriklausomybės, nei savo jaunuolių, nei nusilenkti prispaudėjui. Jūs ignoruojate kol kas šitą ir turbūt privalote kaip realistiškai mąstantis žmogus, tačiau man atrodo, kad šitos dvasinės energijos mes negalime ir neturime teisės šiandieną ignoruoti. Jūs tarsi jau keliate baltą vėliavą. To ir laukia, man atrodo, Maskva. Aš norėčiau paklausti labai tie­siai: ką jūs siūlytumėte paaukoti -  kelis tūkstančius Lietuvos jau­nuolių ar mums visiems brangius kovo 11 aktus?

   A. M. Brazauskas. Dėl kovo 11 aš trečią kartą kartoju: aš ne­kalbu apie kovo 11 ir apie kovo 11 negali būti jokių kalbų. Ta­čiau yra kai kurie kiti sprendimai, kuriuos turėtų, man atrodo, Aukščiausioji Taryba peržiūrėti ir galvoti. Aš irgi už Lietuvos jaunuolius ne mažiau kovoju, negu kovoja kiti deputatai. Ir ne vieną kartą galbūt ir daugiau už kitus turėjau griežtų pokalbių ir su D. Jazovu, ir su kitais aukščiausiu lygiu. Bet nereikia su­priešinti tokių reikalų. Jie nesupriešinami ir nesugretinamos šitos dvi kategorijos: šitų vaikų likimas ir šios dienos mūsų visos Lietuvos padėtis. Būna kai kada gyvenime, kad reikia rinktis ką nors, o reikia visiems šitą darbą daryti. Aš jokiu būdu nepretenduoju į kokią nors diktatūrą arba kokią nors savo autoritarinę nuomo­nę šituo klausimu. Visiškai ne!

   Pirmininkas. Deputatas V. Jarmolenka.

   V. Jarmolenka (Dainavos rinkiminė apygarda). Norėčiau paklausti gerbiamąjį vicepremjerą apie šalutinius vek­torius. Mūsų vektorius visą laiką taiko į Maskvą. Eina Maskva į naują federaciją. Į kokią respubliką jūs dar kreipėtės - į Baltarusiją, Gruziją, Uzbekistaną? Kodėl negalimi horizontalūs ry­šiai? Antra, jei jau mes pasirašėme Estijos, Latvijos, galima pa­sakyti, chartiją su Lietuva, kokie veiksmai laukiami iš ten arti­miausiomis dienomis?

   A. M. Brazauskas. Dėl horizontalių ryšių. Taip, jūs teisus lo­giškai galima būtų kai kuriuos klausimus spręsti. Pasakysiu, kad mūsų žinybos daugelį klausimų ir sprendžia tokiu būdu. Bet spren­džia tuos klausimus, kurie yra atskirų žinybų arba atskirų res­publikų kompetencija. Tačiau energetika, kuras, kitos strateginės medžiagos yra planuojamos centralizuotai, ir jokia respublika ne­turi teisės disponuoti arba koreguoti šitų reikalų. Juo labiau kad dauguma respublikų turbūt nėra nusiteikusios politiškai ir mora­liai taip, kaip Lietuva. Man atrodo dar ir šitą reikia įvertinti. Ir štai šitos pagrindinės medžiagos ir kuras, kuriuos minėjau, yra planuojamos centralizuotai, ir jokie horizontalūs ryšiai mums čia negali padėti išspręsti klausimą. Na, jūs turbūt įsivaizduojate, kad mūsų ekonomikos struktūra yra labai panaši su Estijos, Lat­vijos struktūromis. Mes visi neturim organinio kuro, išskyrus ska­lūnus Estijoje, kurie laibai ribotai yra naudojami tiktai didžiojoje energetikoje. Todėl štai dėl šitų mūsų ryšių kebliausioje padėtyje atsidūrė Latvija, nes ji kurą, išteklius, naftos produktus gaudavo iš Lietuvos. Latvijos vyriausybė vakar išskrido į Maskvą ieškoti galimybių, kaip išspręsti jų aprūpinimą benzinu ir kitais naftos produktais. Aš manau, šiaip ar taip, galbūt ne penketui, bet tre­jetui su pliusu jie tą klausimą išspręs. Be abejo, ateityje mes turėtume turėti sudarę tokią ekonominę sistemą, kad vienas kitą galėtume gelbėti. Bet čia jau yra toks vidinio struktūrinio pasi­keitimo reikalas ir rezultatai šitoje sferoje galimi.

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputatas A. Rudys turbūt neprieš­taraus, jeigu aš deputatei R. Hofertienei suteiksiu žodį.

   R. Hofertienė (Bandužių rinkiminė apygarda). Jūsų informacija ir atsakymai į klausimus ir mums, ir Lietuvos žmonėms labai reikalingi. Labai ačiū už juos. Tačiau į Pirminin­ko V. Landsbergio klausimą jūs konkrečiai neatsakėte. Aš supra­tau, kad jokio Maskvos raštiško pateisinimo ir įvertinimo šiems niekšiškiems poelgiams nėra. Norėčiau paklausti, kodėl jūs šiuo metu ir kaip partijos lyderis, ir kaip Vyriausybės atstovas, ir kaip TSRS liaudies deputatas nevykstate skubiai į Maskvą išsiaiškinti šitų dalykų?

   Antra, manęs, kaip moters, šita padėtis visiškai nebaugina, prisiminus, kad ir pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje žmo­nės išgyveno ir laikė save ne egzistuojančiais, o gyvenančiais. O Maskvos veiksmai mūsų norą įtvirtinti Lietuvos nepriklausomy­bę ne silpnina, o atvirkščiai -  stiprina, tačiau dalis Lietuvos gy­ventojų po šitos laidos bus labai sunerimusi. Todėl aš labai pra­šyčiau apraminti Lietuvos žmones, parodyti, kokia išeitis laukia.

   A. M. Brazauskas. Na, kaip dabar man atsakyti į tą jūsų pa­geidavimą. Dėl vykimo į Maskvą. Šitie keliai mums labai gerai ži­nomi, ypatingai man šitie keliai labai gerai žinomi. Bet aš tiesiai noriu pasakyti, kad į Maskvą reikėtų vykti suformuotai delegaci­jai ir tik aukščiausio lygio. Dabar jūs priėmėte naują sprendimą suorganizuoti naują delegaciją. Aš labai gerbiu ir gerbsiu pro­fesorių B. J. Kuzmicką, kuris vadovauja šitai delegacijai, bet man atrodytų, ir jeigu manęs, kaip deputato, paklaustų, tai aš pasa­kyčiau, kad į Maskvą reikia vykti pačio aukščiausio lygio delega­cijai. Mes turime pakankamų ryšių ir labai gerai žinome tuos sprendimus. Aš galiu būti tenai ir važiuot galiu, ir vaikščiot galiu po tuos kabinetus ir kontoras, jeigu aš jausiu, kad nors vienu žingsneliu priartėsime prie šitų klausimų sprendimo. Šiandieną aš kol kas neįsivaizduoju, kad tai palengvintų mūsų reikalus.

   Pirmininkas. Deputatė B. Nedzinskienė.

   B. Nedzinskienė (Panerio rinkiminė apygarda). Aš savo nuomonę, gerbiamasis A. M. Brazauskai, pasakau. Toks įspūdis, kad dėl susidariusios padėties jūs lyg ir netiesiogiai kalti­nate neracionalius Aukščiausiosios Tarybos sprendimus. Tačiau aš norėčiau jūsų paklausti, kiek metų CK jūs buvote atsakingas už pramonę?

   A. M. Brazauskas. 10 metų.

   B. Nedzinskienė. Ar jūs nejaučiat, kad kai būtent LKP ar TSKP tada vadovavo mūsų liaudies ūkiui…

   A. M.. Brazauskas. Ką padarė?

   B. Nedzinskienė. Vadovavo tuo metu, kai jūs buvote atsakingas už pramonę. Būtent Komunistų partija vadovavo liaudies ūkiui. Noriu paklausti, ar jūs nejaučiate asmeninės atsakomybės už tą vergišką padėtį, kurioj mes dabar esame.  

A. M. Brazauskas. Kurioje dabar atsidūrėme?

   B. Nedzinskienė. Taip.

               A. M. Brazauskas. Aš nematau loginės sąsajos tarp pramonės kaip tokios, jos potencialo, kuris sukurtas Lietuvoje, ir tos pa­dėties, kuri yra šiandien. Aš jokiu būdu neįsivaizduoju nei vie­nos pasaulyje valstybės, taip pat ir Danijos, kurios pramoninis potencialas yra didesnis negu Lietuvoje. Ji yra žemės ūkio kraš­tas, ir tik perdirbant žemės ūkio produkciją - o jos čia daugiau negu kitur ir tai labai gerai -  ir tik kuriant racionaliai ekonomi­kai reikalingą pramonę, mes galim pasiekti išsivysčiusią naciona­linių pajamų gamybą. O šiandieną mes nacionalinėmis pajamo­mis, jeigu matuotume Vakarų Europos mastu, esam labai atsi­likę. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju kitos gamybos sferos, kurioje galima būtų taip efektyviai sukurti nacionalines pajamas ir iš ko Lietuva taptų turtinga. Tai tiek aš galėčiau pasakyti. Aš nežinau, ar jūs turite konkrečių faktų, kada aš, kaip sekretorius, padariau klaidų, kuriant Lietuvos pramonę. Juo labiau aš norėčiau pasaky­ti, kad vis dėlto negalima suabsoliutinti ir pasakyti, kad visai eko­nomikai vadovavo Komunistų partija. Jokiu būdu ne! Funkcionavo Ministrų Taryba, o centro komitetas daugiausia dirbdavo su sąjungine pramone. Mes daugiausia kovodavome dėl mūsų kadrų sąjunginei pramonei ir, kaip jūs matote, šiandieną yra kadrų, ku­rie gerokai skiriasi nuo Latvijos ir kitų. Aš jokiu būdu nepasa­kyčiau, kad tai minusas mūsų darbe, jokiu būdu nepasakyčiau. Dar kartą kartoju, kad aš nejaučiu loginių saitų tarp tos sukur­tos pramonės, kurią šiandien turime, ir tos padėties, kurios mes, deja, turime paisyti.

   B. Nedzinskienė. Bet jūs sukūrėte pramonę, o dėl žaliavų al­ternatyvinių šaltinių nepagalvojote. Juk pilietinio karo arba net­gi ekologinės krizės atveju Lietuva būtų atsidūrusi tokioje situa­cijoje. 

   A. M. Brazauskas. Taip, žinoma, aš nelabai įsivaizduoju, kad valstybėje, kurioje mes 50 metų buvome, galima sukurti kažkokią pramonę, kuri galėtų naudotis alternatyvinėmis žaliavomis iš Va­karų pasaulio. Juk tai nei fiziškai, nei politiškai, nei jokiais kitais būdais nebūdavo įmanoma. Ir ekonomikoje čia yra didžiausia mūsų nelaimė, kad mes esam taip giliai integruoti, kaip aš minėjau, trečdaliu materialinių resursų sunaudojimo Lietuvoje su Tarybų Sąjunga ir su jos respublikomis. Tai yra didelis minusas. Bet tai yra minusas visos valstybės, kuri buvo kuriama autoritariniais pa­grindais. Valstybė su bendra ekonomika, neišskiriant atskirų res­publikų ekonominio vystymosi specifikos. Tai labai didelis minu­sas, aš su jumis sutinku.

   B. Nedzinskienė. Aš supratau, kad visgi jūs kaltas nesijaučiat. Dėkoju.

   Pirmininkas. Deputatas A. Rudys.

   A. Rudys (Birštono rinkiminė apygarda). Atsi­prašau, bet aš noriu paklausti ne gerbiamojo vicepirmininko A. M. Brazausko, bet deputato E. Klumbio ir A. Butkevičiaus. Ar taip jau svarbūs jūsų klausimai ir ar jie padės mums toliau spręs­ti? Aš siūlau tiesiog, na, šiems ir visiems kitiems deputatams jau baigti, nes šitas apklausimas nieko konstruktyvaus neduoda. Tik tiek.

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, aš tuojau pasiūlysiu balsuoti dėl jūsų klausimo. Tik dešimt minučių liko iki pertraukos. Ar dabar mes galime pradėti kitą klausimą? Galbūt tegu baigia tie, kurie stovi, ir tada jau nebereikės balsuoti. Savaime baigsis. Ar sutinkate? Deputatas J. Beinortas.

   J. Beinortas (Žemaičių rinkiminė apygarda). Ger­biamasis vicepremjere, mane jaudina dalykas, kuris, matyt, bus reikalingas po mėnesio, gal po dviejų. Ir manau, kad nepriklau­somai nuo to, kokį mes rasim politinį sprendimą, vis tiek mūsų tolimesni ekonominiai ryšiai su Maskva bus labai reikšmingi, labai svarbūs. Žinodami, kad šiuo metu mums netiekia tam tikros da­lies produkcijos, mes nevykdom sutartinių įsipareigojimų, ypatin­gai čia susidaro sudėtinga sąjunginio pavaldumo įmonių situa­cija. Jos formaliai lyg ir neaprūpinamos Lietuvos Respublikos tie­kėjo (turiu galvoje energetinį tiekimą). Lietuvoje susidarys labai sudėtinga tarpusavio baudų sistema. Aš norėčiau paklausti taip: ar Lietuvos Ministrų Taryboje užsiimama bendru tarpusavio ne­tesybų mokesčių, netesybų baudų skaičiavimu, kad neatrodytų, jog štai Lietuvos Vyriausybė atsakinga už sąjunginio pavaldumo įmonių neaprūpinimą? Šitai būtų integraliai skaičiuojama visos Lietuvos mastu. Aš bijau, kad sustabdžius mano apygardoje esan­čias sąjunginio pavaldumo "Ekrano" ir autokompresorių gamyk­las, jos gali pareikšti ekonomines sankcijas būtent Lietuvos Vy­riausybei dėl elektros energijos arba dujų netiekimo. O tai faktiš­kai nėra mūsų Vyriausybės ir žinybų kaltė. Kaip su šituo integra­lių skolų skaičiavimu?

   A. M. Brazauskas. Kadangi ilgas klausimas, aš visos esmės ne­suvokiau, tačiau jūs kalbate apie galimus mūsų, taip sakant, fi­nansinius sunkumus su sąjungine pramone, taip? Aš nemanau, kad galėtų būti tokių nesusipratimų. Aš visiškai negalvoju apie tai todėl, kad ne mes -  galima įrodyti visiškai aiškiai -  esam kal­ti dėl tų sutrikimų, kurie galimi, nors šiandieną dar sąjunginė pramonė dirba. Ne mes esam dėl to kalti, ir aš nemanau, kad galėtų būti kokių esminių nesutarimų. Bet jūsų baudų sistemos ir tarpusavio atsiskaitymo su sąjungine pramone idėja čia yra tokia labai įdomi. Aš turėčiau patikrinti, kas yra daroma, kadangi čia ne mano sfera. Manau, kad mes priiminėsim čia Aukščiau­siosios Tarybos įstatymą dėl verslininkystės, dėl baudų, ir kada pradės funkcionuoti naujai patvirtintas arbitražas, vadovaudama­sis mūsų normom ir taisyklėm, tada, žinoma, turbūt ir štai šita finansinių santykių arba komercinių santykių sistema su sąjungi­niais organais turėtų būti paruošta. Man atrodo, kad šiandieną dar ji nėra paruošta. Skaičiuoti tai galima. Čia iš viso yra klau­simas -  vakar per preskonferenciją jis buvo užduotas,  - į kurį šiandieną būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kokie Lietuvos nuo­stoliai? Kokį gi nuostolį turi Sąjunga? Sunkoka šitą paskaičiuoti šiandieną už tai, kad tik prasidėjo šitas visas reikalas. Mes, žino­ma, bandysim inkorporuoti mūsų nuostolius į tuos nuostolius, ku­riuos mes jau skaičiuojam, besiruošdami visiškai realiom dery­boms su Tarybų Sąjungos vyriausybe.

   Pirmininkas. Deputatas E. Klumbys.

   E. Klumbys (Obelių rinkiminė apygarda). Ger­biamasis vicepremjere, Lietuvos blokada- tai ne pirmas pavyz­dys pastaruoju metu. Yra Armėnijos blokada, Karabacho bloka­da. Ar jums neatrodo, kad ir Armėnija, ir Karabachas atlaikė šitą blokadą? Ar negalėtų suteikti mums vertingų patarimų, kaip iš­laikyti šituos sunkius laikus? Ir ar jūs negalvojate dėl to pasiųs­ti delegaciją ar kokią nors žmonių grupę pasikonsultuoti, ką da­ryti?

   A. M. Brazauskas. Dar nekilo tokia mintis, kad šitą liūdną pa­tyrimą reikėtų periminėti iš kitų. Kiekvienas turi savo specifiką. Tokios energetinės blokados, kokią mes dabar turime, nei Armė­nija, nei kiti neturėjo. Nors idėja yra įdomi ir mes pabandysim, žinoma, susisiekti su savo kolegomis tenai.

   E. Klumbys. Manau, kad kitą savaitę mes būsim laisvi ir reik­tų tą padaryti.

   A. M. Brazauskas. Nežinau, ar mes būsim visai laisvi. Labai abejoju.

   Pirmininkas. Nežinia

   A. M. Brazauskas. Na, mes tai tikrai nebūsim. 

   Pirmininkas. Deputatas A. Butkevičius paskutinis klausia.

   A. Butkevičius (Garliavos rinkiminė apygarda). Gerbiamasis vicepremjere, aš suprantu, kad labai sunku be atitin­kamų politinių konsultacijų suderinti tiekimus visai Respublikai, tačiau atskiros įmonės ir organizacijos galėtų imtis iniciatyvos derinti su savo partneriais Sąjungoje savo tiekimus atskirai. Ar įmanoma šitą daryti, ar visa tai jau vykdoma? Antra vertus, yra miestų ir sričių, kurių išrinkti deputatai yra linkę padėti Lietuvai. Ar yra bandoma Ministrų Taryboje susisiekti su šitom sritim ir aptarti jų galimą pagalbą?

   A. M. Brazauskas. Na, apie tokias sritis, kurios yra pasišovu­sios padėti Lietuvai, neturėjau informacijos. Gal čia, Aukščiausio­joje Taryboje, yra tokia informacija, kas jau čia yra pasišovęs mums padėti arba aš neišgirdau jūsų klausimo.

   A. Butkevičius. Leningrado miesto deputatai yra pateikę tokių siūlymų, kad jie ir toliau vykdys visus įsipareigojimus Respublikai. Netgi galės pagelbėti atitinkamu tiekimu. Ar jums tai žinoma ir ar bandoma su jais kalbėtis dėl konkrečių sąlygų?

   A. M. Brazauskas. Šiandieną konkrečiai man nėra žinoma. Aš pasidomėsiu, ar yra tokių geranoriškų ketinimų. Aš tiktai į pir­mą dalį jūsų klausimo atsakysiu dėl galimų konfliktų su gavėjais tos produkcijos, kuri gaminama Lietuvoje, jeigu aš teisingai su­pratau

   A. Butkevičius. Atsiprašau, aš ne apie konfliktus klausiau.

   A. M. Brazauskas. Tada neišgirdau jūsų klausimo.

               A. Butkevičius. Aš klausiau, ar yra galimi atskirų organizacijų ir įmonių kontaktai su savo partneriais, gaunant produkciją ir jau nederinant su centru? Galbūt mes galim apeiti Maskvą ir taip užtikrinti bent dalį įmonių tiekimo?

   A. M. Brazauskas. Supratau. Taip tai praktikuojama labai dažnai ir mes manom, kad dabar net už tam tikrą kiekį tonų mėsos galima labai daug ką gauti. Ir tai praktikuojama. Tiesa, mes labai saugome šituos mūsų maisto produktų išteklius, tačiau dabar ir žemės ūkio organizacijoms leidome panaudoti mūsų produktus ir mėsą nemažais kiekiais, kad galėtų atsivežti ne tik žemės ūkio organizacijoms, bet ir kitom organizacijoms būtiniausią produkciją. Šie natūralūs ryšiai, pasakyčiau, kiekvieną dieną vis didėja.

   Pirmininkas. Ačiū, gerbiamasis vicepirmininke.

   A. Butkevičius. Gal yra žinoma, kokį procentą Respublikos reikmių taip galima patenkinti? Ar įmanoma paskaičiuoti?

   A. M. Brazauskas. Na, reikės pabandyti. Mes dar neskaičiavom, juo labiau kad tai toks dinamiškas dydis ir tai padaryti labai sunku. Jeigu jis būtų nusistovėjęs, tai būtų lengviau paskaičiuoti. Aš manau, kad dabar tai yra vieno dviejų procentų lygiu, ne daugiau.

   Pirmininkas. Gerbiamieji, buvom susitarę, kad tai bus paskutinis klausimas, galbūt ir užteks? Juolab kad iki pertraukos mes turim dar vieną…

   Balsas iš salės. Man atrodo, reikia kalbėti tiesiai šviesiai. Aš savo rinkėjams kalbėjau, kad už nepriklausomybę reikės mokėti ir kad reikės kalbėti apie kainą. Iš kitos pusės irgi kažkur prasiveržia jūsų žodžiuose tas toks reikalavimas, kad Lietuva sumokė­tų irgi kokią kainą, nes jau išradingų žurnalistų buvo pavartotas terminas "popierinė nepriklausomybė" ir taip toliau. Aš bijau, kad formaliai gali likti tiktai vienas popierius. Popieriaus lapelis tiktai...

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputate, prašau man atleisti...

   Balsas iš salės. Aš norėčiau paklausti.

   Pirmininkas. Tai jūs klauskite.

   Balsas iš salės. Gal tuomet kalbėkim. Dabar neįjungtas radijas. Lietuva negirdi. Kokių mes turėtume atsisakyti savo priimtų sprendimų ir ką palikti iš tos mūsų nepriklausomybės, nes kalba, kiek supratau, yra tokia? Man truputį liūdna, kad gerbiamasis sekreto­rius ir gerbiamasis K. D. Prunskienės pavaduotojas truputėlį taip pasuoja.

   A. M. Brazauskas. Kodėl pasuoja? Aš tada jūsų nesupratau. Ką jūs turėjot omenyje? Kodėl pasuoja? Aš manau, kad mums reikėtų…

   Balsas iš salės. Kaina! Kokią mes turėtume sumokėti ir kas liktų iš mūsų nepriklausomybės?

   A. M. Brazauskas. Aš manau, kad tai neturėtų būti begalinė kaina. Šita kaina turi būt pamatuota, ir pasakyta kiekvienam Lietuvos žmogui. Jeigu kalbama tikrai, tai be kainos mes neišsiversim ir be daug ko neišsiversim. Aš šitą labai gerai suprantu, bet viskas turi ribas. Tai tada aš galėčiau taip atsakyti.

   Balsas iš salės. Aš suprantu. Klausimas paskutinis ir tiesus. Ar dabar mes turėtume atiduoti savo jaunuolius į kariuomenę? Tai irgi viena kaina.

   A. M. Brazauskas. Aš vienareikšmiai neatsakyčiau į šitą klausimą. Žinoma, atiduoti jaunuolius, taip be niekur nieko, turbūt kad ne, turbūt kad ne. Bet mes turėtume vis tiek surasti kokią nors išeitį, o ne tokią, kokia yra šiandieną dėl jaunuolių. Kokią? Reikia visiems galvoti, kokią išeitį, gerbiamoji Nijole, reikia gal­voti, kokią išeitį. Bet kad mes kategoriškai pasakome viską, tai štai mes susilaukiam tokių rezultatų. Aš visą laiką kalbėjau, kad reikia labai konkrečiai ir aukščiausiu lygiu kalbėti dėl mūsų jau­nuolių. Šitas klausimas yra ne šios dienos. Jis yra iškilęs pernai ir labai aštriai dar prie senos Respublikos vadovybės. Garantijų nėra. Aukščiausioji Taryba diskutavo, o aš vienas, čia atsistojęs, per vieną valandą negalėčiau susakyti visų receptų, kaip galima būtų iš karto išeiti iš tos padėties. Aš tik viena galiu pasakyti ir drįstu pasakyti, kad tik politiniai sprendimai štai šitoje salėje gali mums sudaryti galimybę išeiti iš šios sunkios padėties. Ačiū už dėmesį.

   Pirmininkas. Ačiū, gerbiamasis vicepirmininke. Gerbiamieji, ten­ka apgailestauti, kad ne visi klausimai buvo pakankamai korektiški. Ypatingai aš apgailestauju dėl to, kad man nepavyko ryžtingai nutraukti deputato B. V. Rupeikos pasisakymų, kuriais jis išpraš­ė iš salės antrąjį vicepirmininką. Pertrauka iki 12 valandos. Ta­da mes tarsimės, ar tęsime diskusiją, ar imsimės darbotvarkės klausimų.

 

   Pertrauka

 

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, tęsime darbą. Gavau bent du raštelius, kuriuose klausiama, kodėl šios dienos posėdis nebu­vo transliuojamas per radiją? Paaiškinu: pagal darbotvarkę, nu­matytą šiai dienai, įdomių klausimų visai Lietuvai nebuvo. Gau­name daug laiškų, kad nebūtina viską transliuoti, ir todėl buvo palikta radijo nuožiūra transliuoti ar ne, o iš esmės buvo tartasi, kad nebūtina. Darbotvarkė pasikeitė paskutiniu momentu, ir radijas įsijungti nebesuspėjo. Gerbiamieji deputatai, prašau pasisakyti, ar pradedame diskusiją dėl blokados, ar tęsime darbą pagal darbotvarkę?

   A. Ambrazevičius (Taikos rinkiminė apygarda). Jeigu Vyriausybė nesiima, nepateikia čia jokių konkrečių planų, gal reikėtų mums padiskutuoti, įpareigoti Vyriausybę paruošti bū­tent tas antiblokadines priemones, pašnekėti apie kortelių sistemos įvedimą. Jeigu mano, kad yra politinis sprendimas, tai turime tą nuspręsti. Aš siūlyčiau padiskutuoti.

   Pirmininkas. Deputatas B. V. Rupeika.

   B. V. Rupeika (Širvintų rinkiminė apygarda). Aš norėčiau pasiūlyti Tarybai galbūt ir balsavimu įvertinti Vy­riausybės veiksmus dabartinėmis sąlygomis ir pritarti jiems arba nepritarti. Manyčiau, kad reikalinga. O jeigu reikia, įpareigoti ją paruošti veiksmų programą. Tačiau mano pasiūlymas - pritarti arba nepritarti. Ir balsuoti dėl šito.

   Pirmininkas. Tai šitam pasiūlymui turbūt ir reikalinga diskusija? Ar jūs siūlote iš karto balsuoti?

   B. V. Rupeika. Aš pratęsiau deputato A. Ambrazevičiaus pasiūlymą. Jeigu reikia  diskutuoti, o jeigu jau išsidiskutavome klausimais, tuomet…

   Pirmininkas. Ar yra, kad kas prieštarautų pasiūlymui diskutuoti? Nėra. Na, gal tai nėra labai didelė problema. Jeigu mes prieisim prie ko nors konstruktyvaus, galima bus sprendimą perduoti čia. Dėl to ne taip baisu. Deputatas E. Klumbys.

   E. Klumbys (Obelių rinkiminė apygarda). Na, mes visi matėm, kad iš tikrųjų situacija yra gana rimta, kad reikia imtis priemonių. Aš siūlyčiau, kad Aukščiausioji Taryba priimtų sprendimą įpareigoti Ministrų Tarybą, sakykim, paruošti iki pirmadienio antiblokadinių priemonių planą ir jį Taryboje apsvarstytume.

   Pirmininkas. Gerbiamieji, prašau pasisakyti kol kas dėl diskusijos pradžios, jeigu prieštaraujate.

   Balsas iš salės. Aš siūlau diskusiją tuo klausimu. Kad ir nėra Vyriausybės, vis vien čia labai svarbu.

   Pirmininkas. Nematau, kad kas nors pasisakytų prieš, turbūt tada ir balsuoti nereikia. Prašau užsirašyti diskusijai. Na, o pirmasis - kas prieis prie tribūnos. Deputatas E. Vilkas buvo sakęs, kad nori pasisakyti. O kitus prašau užsirašyti į sekretoriatą, kad būtų galima sudaryti eilę.

   E. Vilkas (Panemunio rinkiminė apygarda). Gerbiamieji pirmininkai, gerbiamoji Aukščiausioji Taryba! Pradė­ti noriu tuo, kad aš vakar daviau interviu programai "Vremia". Kai jie man paskambino, aš pasakiau, kad aš su "Vremia" nenoriu turėti jokių reikalų, kadangi jie iškirps, ką aš pasakysiu gero, ir paliks visa, kas yra blogo, ir man pačiam to nereikia. Na, įtikino, kad jie yra ne tokie, ir aš sutikau. Interviu prasidėjo klausimu, kokia jūsų nuomonė apie blokadą? Aš pasakiau: Bo nepstx sTO 6essaxoHHeo. Tai, žinoma, labai lengva buvo šitą iškirpti. Taip buvo ir padaryta.

   Ir aš noriu dabar iš tikrųjų pakomentuoti šitą. Juk klausimas nėra iš tikrųjų taip paprastas, kad čia gerbiamieji Ministrų Tarybos Pirmininkas ar Prezidentas gali šitą daryti. Visi šitie tiekimai yra numatyti plane, kuris yra patvirtintas TSRS Aukščiausiosios Tarybos kartu su Sąjungos biudžetu. Vadinasi, tai yra iš tikrųjų neteisėti veiksmai. Kadangi tie veiksmai yra neteisėti, tai mums, manyčiau, reikia labai kruopščiai skaičiuoti visus nuostolius, kurie dėl šito kyla. Labai kruopščiai skaičiuoti. Po to mums reikia būtinai Tarybų Sąjungos žmonėms pasakyti, kad tie nuostoliai, kurie atsiranda vienoje Sąjungos vietoje, ypač tokioje pakankamai didelėje kaip Lietuva, Užkaukazė, tai dėl mūsų ekonominės siste­mos. Dėl Sąjungos ekonominių ypatumų jie nuvilnija vis didė­jančia banga per visą Tarybų Sąjungą. Ir, vadinasi, nors Tarybų Sąjungoje ir nesimato galbūt akivaizdžiai tų nuostolių, bet vė­liau jie išauga dešimteriopai. Vadinasi, tie nuostoliai -  Sąjungai. Žinoma, mes jų nepagąsdinsim, vargu ar dėl to jiems bus dar blogiau. Labai sparčiai viskas vystosi -  Užkaukazė destabilizavo, streikai destabilizavo, dabar Lietuva destabilizuos. Todėl aš ma­nau, kad labai sparčiai mes visi artėsim į natūrinį ūkį. Tada, taip sakant, švarioje vietoje pradėsim ekonominę reformą. Tai štai tie nuostoliai, jeigu Tarybų Sąjungoje pasieks, sakysim, 10-15 mili­jardų, vadinasi, ta avantiūra Sąjungos vadovybei, tiksliau, ne va­dovybei, o liaudžiai reikš eilinį pensijų padidinimą. Tiek maždaug paprastai reikia pinigų, norint padidinti tas minimaliausias pensi­jas. Tai mums šitai būtinai reikia aiškinti.

   Dabar prieš pradedant frazę, kad, be abejo, kai kurių žmonių ir politinių veikėjų nuotaikos dėl ekonominės blokados gali pasi­keisti, buvo ir kita frazė, kurią irgi švariai iškirpo. Aš sakiau, kad nemanau, jog ekonominė blokada paklupdys Lietuvą. Bet kad šito neatsitiktų, mes negalime likti tokioje pozoje, kurią čia kai kurie deputatai mėgina demonstruoti. Pirmiausia mums reikia dirbti politinį darbą iš tikrųjų, jeigu ne mūsų tie žmonės, kurie neteks darbo, tai perrengti žmonės išeis anų vardu į gatves ir bandys sukelti suirutę. Mums nevalia yra užmiršti 1940 metų pamokos. Ir ne tik 1940, o ir tai, kaip Vengrija ir Čekoslovakija pasikvietė, ir Afganistanas pasikvietė. Čia būtų naivu tikėtis, kad jau atpratom nuo šito scenarijaus, todėl mums reikia būtinai šitą turėti galvoje ir dirbti visai rimtai. Savo ruožtu vien įkalbinė­jimas žmonių, ypač lietuvių, neveikia. Jūs patys puikiausiai su­prantat, kad tie gaunamų laiškų autoriai, kurie palaiko kiek blai­vesnį politiką Aukščiausiojoje Taryboje, yra ne dėl to, kad jie yra blogi, o dėl to, kad jie yra lietuviai. Toks lietuvių būdas - būti atsargiais. Tai va, visa ta mūsų visuomenės dalis turi matyti poli­tinių klausimų sprendimo kažkokias prošvaistes ir mes turime apie tai galvoti.

   Aš galiu pasakyti labai trumpai savo credo šituose reikaluose. ­Be abejo, nepriklausoma gali būti tik pati tauta, tik jos pasiryži­mas gali padėti tą nepriklausomybę pasiekti, bet Vyriausybė, poli­tiniai veikėjai irgi negali būti stuobriai, jie turi turėti galvas, galvoti, kažką daryti, remdamiesi tuo tvirtu tautos stuburu, kuris mus gali palaikyti. Aš nemanau, kad labai jau yra tautai gerai palaikyti žmones, kurie yra politiškai bejėgiai ir žino tiktai vie­na -  laikykimės, laikykimės. Čia gi kiekvienam yra aišku, kad tik krūtinę atstatę neišsilaikysime prieš šitą mašiną. Dėl to aš ir manau, kad mums reikia turėti galvoje tiesiog visą kompleksą tų klausimų, kuriuos aš suminėjau.

   Pirmininkas. Kol kas yra užsirašę kalbėti deputatai S. Malke­vičius, K. Antanavičius, P. Tupikas, L. Milčius, A. Miškinis. Depu­tatas S. Malkevičius.

   S. Malkevičius (Baltijos rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai! Mes sulaukėm to, ko ir reikėjo laukti, ką prognozavome ne tik mes, bet dar ir buvusioji mūsų Vyriausybė. Komunistų partija maždaug prieš metus buvo kalbėjusi apie kra­nelių užsukimą. Taigi tas dalykas nebuvo nelauktas. Mes kovojame šventą kovą, kovą dėl laisvės. Kovojame ją taikiomis priemonė­mis, be kraujo praliejimo, nors, žinoma, nė viena turbūt valstybė nėra laisvės iškovojusi, nepraliedama kraujo. Mūsų laimėjimai, kuriuos mes patirdavome praktiškai be jokio pasipriešinimo, mus galbūt ir išlepino, ir mes galvojome, kad taip iki galo eisime. Deja, taip nėra. Paskutiniai Tarybų Sąjungos įvykiai rodo, kad jie rimtai yra nusprendę mus parklupdyti. Čia, žinoma, ta eko­nominė blokada. Ir aš galvoju, kad tas parklupdymas turbūt yra ne tiek nualinti mus ekonomiškai, kiek sukelti sąmyšį mūsų tau­toje, mūsų valstybėje, tarp žmonių, tarp parlamento ir žmonių. Ir iš tikrųjų tas labai aiškiai juntama. Šiandien mes matome, kad jau ir laikraščiuose, ir visur kitur eskaluojamos tokios mintys, kad parlamentas priima neteisingus sprendimus. Netgi pasirodo tokių žinučių, kad V. Landsbergiui su K. D. Prunskiene jau reikia at­istatydinti. Labai greit daromos išvados. Būtent mums reikia daryti viską, kad šito nebūtų. Mes turim būti vieningi ir, aš manau, jokiu būdu mes neturime žengti nė vieno žingsnio atgal. Nes tai būtų jau visiškas mūsų parlamento ir mūsų pačių diskreditavimas. Mūsų taiki kova, kuri įrodė visam pasauliui, kad bū­tent taikiomis priemonėmis galima iškovoti laisvę, sukėlė dideles simpatijas visame pasaulyje. Mes įgijome daug draugų, daug to­kių žmonių ir tautų, kurios pritaria mūsų taikiam laisvės siekimui. Ir jeigu dabar žengsim žingsnį atgal, atsisakysime kažkokių mūsų sprendimų, mes prarasim ir autoritetą, ir pritarimą. Bet, žinoma, mes negalime lengvabūdiškai žiūrėti į visa tai, kas dabar vyksta pas mus. Svarbiausias dalykas yra tai, kad, nustojus tiekti mums kurą, sutriks mūsų pramonės darbas, atsiras galbūt tūkstan­čiai žmonių, kurie praras darbą. Nemanau, kad mūsų biudžetas yra toks turtingas, jog galėtų kompensuoti nuostolius tiems žmo­nėms. Iš tikrųjų prasidės galbūt masiški neramumai ir taip to­liau. Kad šito nebūtų, aš siūlyčiau visiems pagalvoti ir galbūt pakviesti tautą paremti tuos žmones, sukurti paramos fondą. Ko­dėl mes negalėtume po kelis procentus iš savo atlyginimo pervesti į tą fondą, kad galima būtų kompensuoti atlyginimus tiems, kurie laikinai neteks darbo. Tik dėl to, kad galima būtų išvengti masinių neramumų. Na, žinoma svarbiausias dalykas šiuo metu, kad ko­misija priešblokadinėms priemonėms paruošti, kurui ir visam ki­tam paskirstyti imtųsi rimtai šito darbo ir kad galbūt ne tik jie, o ir mes savo komisijose pasvarstytume, kokios gali būti šiandien efektyvios antiblokadinės priemonės ir kokios mums politiškai priimtinos. Aš pritariu tai minčiai, kurią išsakė gerbiamasis Egidi­jus Klumbys, kad mums reikia priimti tokį nutarimą ir pavesti mūsų Vyriausybei paruošti būtent tokių priemonių planą.

   Pirmininkas. Deputatas K. Antanavičius.

   K. Antanavičius (Statybininkų rinkiminė apy­garda). Gerbiamieji deputatai! Žinoma, tai, kas šiandien vyks­ta, turbūt nė vienam ekonomistui nėra netikėta. Ir daugeliui iš mūsų. Taip turėjo įvykti, buvo akivaizdu ir labai nemalonu, jog tai šen, tai ten Aukščiausiojoje Taryboje girdisi, kad štai kažkas arba asmeniškai K Antanavičius puolė į paniką. Aš į paniką puo­liau žymiai anksčiau. Dabar jokios panikos nėra. Todėl, kad aki­vaizdu, jog taip turi vykti -  scenarijus toks. Bet matyti realybę, matyti, kaip iš tikrųjų bus, matyti tas problemas, kurios mūsų laukia, jokiu būdu nėra panika. Norint priimti sprendimą, reikia žinoti dabartinę situaciją, eksplikaciją, ir tada tuo pagrindu prog­nozuoti ir spręsti. Jeigu mes sau net neleidžiame padaryti tokios eksplikacijos, jeigu mes net sau arba kolegoms užginame pasakyti, kad iš tiesų bus sunki situacija, sunkus gyvenimas, kad tai yra jau nusikaltimas ar puolimas į paniką, tai ko verti mes, parla­mentarai, tai kam mes čia pasodinti. Mes, būdami parlamente, privalom pasiruošti tris sykius sunkesnėms situacijoms, negu kad gali būti, o ne visą laiką sakyti: gąsdina, gąsdina. Čia pagąsdins ir nustos, ko jūs čia panikuojat! Juk normalus ūkininkas, normalus žmogus, normali valstybė visada pasiruoš ir stichinei nelaimei, ir žemės drebėjimui, jeigu tų žemės drebėjimų ir niekada nebūna toje šalyje. O mes ką darom? Akis užmerksim ir gyvensim. Tai ar čia pozicija?

   Taigi man norėtųsi, kad mes nesuprastume, jog kažkas puolė į paniką, jeigu ieško sprendimų, jeigu nori realią situaciją ma­tyti ir bandyti šituos sprendimus surasti. Aš manau, kad turime atskirti čia, parlamente, o juk ir buvo tokia idėja ir tokia progra­ma, kad Respublikoje turim tris valdžias: politinę, vykdomąją ir teisminę. Tai ir vykdykime savo, kaip politinės valdžios, funkcijas. Tegu Vyriausybė vykdo savo, kaip ekonominės valdžios, funkcijas. Ir jeigu šiandien mums Vyriausybė apibūdino ekonominę situa­ciją ir siūlo - per dvi ar tris dienas visko padaryti negalime, - tai mes patarkim arba rekomenduokim, kaip geriau spręsti tas ekonomines problemas, jeigu galime, o ne bandykim savo funkcijas, savo politinius sprendimus suversti kažkam kitam kaip naštą. O dar pareiškiame, kad Vyriausybė nesprendžia štai tų klausimų, kuriuos mes privalome spręsti, ir reikalaujame iš Vyriausybės atsakymo į tuos klausimus, kurie yra mūsų kompetencijoje. Lai­kau, kad apkaltinti kažkuo -  nedora.

   Taigi, manau, kad mes iš tos dabartinės krizės be tam tikrų nuolaidų neišsisuksim. Bandykim čia, Aukščiausiojoje Taryboje, ieškoti kažkokių nuolaidų. Aš nemanau, kad ta nuolaida turėtų būti, dar sykį kartoju, Kovo 11 aktas dėl nepriklausomybės. Aš manau, kad galbūt galima būtų sutikti, jog mes diskutuosime tą klausimą, o diskutuoti galima, ne pareiškus, bet žinant viduje, kad mes niekada nepasiduosim. Manau, kad galima šitą daryti. Toliau norėčiau dėl mūsų šios dienos diskusijos ir mūsų tarpusavio susipratimo, kad reikia spręsti problemas, kad reikia spręsti, kaip mes gyvensime artimiausią savaitę, kaip mes gyvensime ateinančias dvi savaites. Mes pradedam ieškoti kaltų, pradedam ieškoti, kas prieš dešimt metų negerai buvo padaryta, kaip buvo integruota. Taip, negerai integruota ekonomika, bet juk mes patys pareiškėme iš šitos tribūnos -  konsoliduokimės, dirbkime bendrai! Pats svarbiausias ekonominis dalykas reikalauja sutelktomis jė­gomis bandyti surasti sprendimus, kaip mes su žmonėmis elgsi­mės, kaip mes jiems mokėsime pašalpas. Galbūt iš tikrųjų pakeisti tuos rublius tuoj pat ir išdalinti korteles, galbūt išdalinti jau ne pinigus, o būtent maisto korteles ar dar kitaip? Juk mus užklups tas pats už dviejų savaičių, kaip dabar užklupo su nafta ir su kuru. Na, duok Dieve, neužklups! Tai didžiausia laimė! Bet mes turim tam pasiruošti. Tai bandykim šiandien ir surasti tuos spren­dimus. O jeigu atskleidžiama tikroji situacija, tai nereiškia, kad yra panikuojama ar bandoma grįžti atgal. Mes turime rūpintis mūsų žmonėmis, o ne pamesti juos. Taip, aš esu sakęs mitinguose ir dar sykį galiu pakartoti, kad kai jau nebus nieko, turim šokti iš to laivo ir -  kas bus, tas bus -  turim eiti į priekį. Ta situacija dabar yra; tai bendrom jėgom žiūrėkim -  kas bus, tas bus. Bet mes turim puikiai suprasti, kad nieko nebus gero mums be mūsų Aukščiausiosios Tarybos sprendimo ir kol yra tarpusavio priešiš­kumas. Na, nenorėčiau čia taikyti kai kuriems deputatams, bet ar girdėjot kas nors, kad kai buvo rašytojų svarstomi kalbos klau­simai, kad K. Antanavičius kalbėtų. Man rodos, kad neteko gir­dėti nė vienam. Bet kai svarstomos ekonomikos problemos, tai tie meistrai, kurie nieko nesupranta, kurie absoliučiai neturi jo­kio suvokimo apie tai, kas ekonomikoje gali būti, visi yra patarė­jai ir ne tik patarėjai, bet ir sprendėjai. Norėčiau, kad gerbtume kompetenciją.

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputate, visi deputatai yra lygūs.

   K. Antanavičius. Tai tada neskirstykite į komisijas. Aš jūsų pastabos nepriimu. Yra Ekonomikos komisija, yra Švietimo, moks­lo ir kultūros komisija ir taip toliau. Aš nesakau, kad neturi teisės, bet tegu gerbia kompetenciją. Jeigu aš pradėsiu mokyti rašyti romaną, man rodos, nelabai bus įdomu visiems čia klausytis.

   Pirmininkas. Deputatas P. Tupikas.

   P. Tupikas (Karoliniškių rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai! Kaip tik tribūnoj tas, kuris ekonomikos neišmano. Na, ką padarysi, jeigu nepataikys, atleiskite. Tai aš pradėsiu pirmiausiai nuo tų vietų, kur šiek tiek išmanau. Siūlyčiau pirmiausia nebeduoti interviu programai "Vremia". Kiekviena proga, kaip matote, jie interpretuoja, kaip nori. Aš siūlyčiau padaryti taip, kaip padarė Moldavija, jie pasielgė teisingai. Vakar vakare matėte - puiki informacija, svarsto, ką reikia. O kai mus įjungia, iš karto panaudoja tai, kas jiems patogu.

   Toliau noriu kalbėti apie mūsų Vyriausybės šiuo momentu atliekamus darbus. Juk iš tikrųjų šiandien ką tik girdėjome draugo A. M. Brazausko pasisakymą, ir norit nenorit vis dėlto puikiai pamatėme, kad jie pasimetę, jie nenumatę, kaip tai turi būti įvykdyta ir išgirdome vien tokią, sakyčiau juodąją pusę. Iki šiol tiek laiko dirbo vadinamoji civilinė gynyba. Visokiems karo ir visiems kitiems atvejams būdavo numatyta, kaip reikia elgtis, ką reikia daryti. Tai paimkim tų karininkų paruoštą medžiagą, gal ten rasime iš tikrųjų kažkokios naudingos medžiagos, kurią galėsime dabar pritaikyti. Juo labiau šiandien girdėjome, kad dar daugelis ministrų eina pareigas ir jie, jeigu dirba neformaliai, galės pritaikyti ką nors šiai juodai dienai. Taip pat ką tiktai ir pirmininkaujantis kvietė neskirstyti į tuos, kurie nuolat kalba, kurie beveik nekalba arba murma atsisėdę ir nieko nesugeba. Su­gebam pasisakyti, tačiau nesinori eiti kalbėti, kada iš tikrųjų gali geriau pasakyti teisininkai arba ekonomistai, nors kartais, noriu pasakyti, tas disputas, kuris vyksta čia, salėje, galėtų būti ir klube. Ir todėl aš kviesčiau daugiau konsoliduotis šiuo momentu, kada krizinė situacija Respublikoje, kada jau jaučiamas tam tikras susierzinimas, susipykimas. Manyčiau, kad šiuo momentu kaip niekad mums reikia būti vieningiems, nes kaip tik bendras mūsų priešas laukia, kad mes tik pasimestumėm. Pirmas dalykas -  mums reikia būti vieningiems. Noriu pasakyti, kad iš mūsų, kaip dažnai sakoma, rinkėjai daug tikisi. Iš tikrųjų galų gale esame tas būrys, kurie turime pirmieji sutikti ugnį. Aš noriu perskaityti ką tiktai gautą laišką. Mes, pedagogai, susirašinėjame ir su Amerikos mokytojais. Čia ką tik gautas jų laiškas.

   "Tik vakar buvome vieno mokslininko iš Vilniaus šiek tiek nuraminti. Ragina rašyti laiškus, siųsti siuntinius. Atrodo, kad lietuviai labai ramių nervų. Jūs jau esate tiek daug patyrę, kad jums šių savaičių priespauda nebe naujiena. Mes čia labai susirū­pinę, rašome daug laiškų Amerikos valdžiai, siunčiame daug telegramų, ruošiame masinius minėjimus, triukšmaujame, klibiname Vašingtono duris, kad tik atkreiptume dėmesį, kad tik neužmirštų Lietuvos. Nedaug Amerikos žmonių pakeitė nuomonę apie M. Gor­bačiovą, nors jis vis tiek Vakaruose laikomas kažkokiu herojumi. Lietuviai susilaukė daug paramos - net ir iš kinų. Nežinau, ar šitas laiškas pasieks jus".

   Tuo metu, kai mes paskelbėm nepriklausomybę, Vilniuje, 47 vidurinėje mokykloje, dirbo vienuolika mokytojų iš Techaso. Dabar nuolatos jie skambinasi ir kas savaitę jie spausdina Techaso lai­kraščiuose informaciją apie padėtį čia, nes jų visiškai nebeinfor­muoja žurnalistai. Programa "Vremia", kuri verčiama tiktai iš rusų kalbos į anglų kalbą, irgi nesuteikia informacijos. Man at­rodo, kad tos informacijos trūkumas ir atveda mus į tokią padėtį. Grįždamas prie konkrečios temos, noriu pasakyti, kad palaikau gerbiamąjį S. Malkevičių, kur jis siūlo paruošti priemonių planą, ir man atrodo, kad tą planą reikia pradėti ruošti štai šiandien, čia pat. Mūsų darbas - jau nebemitinguoti kur nors kitur, o sėsti visiems kartu ir po vieną sakinį, po vieną mintį turime sudėti nesipykdami, nesikivirčydami, o žiūrėdami, kaip išsiropšti iš spe­cialiai mums iškastos tos duobės. Todėl reikia mūsų jėgas konso­liduoti ir, kartu įveikti šitą krizę.

   Pirmininkas. Deputatas L. Milčius.

   L. Milčius (Vilkijos rinkiminė apygarda). Ger­biamieji deputatai, na, mano mintis beveik pasakė gerbiamasis deputatas S. Malkevičius, tačiau aš taip pat norėčiau gal patikslin­ti ir pasakyti keletą minčių. Šis blokados medis būtų buvęs paso­dintas ir nepriklausomai nuo to, ar po kovo 11 dienos nutarimų būtų buvę priimti, ar ne kiti gal ir, atrodo, ne visiškai tokie reikš­mingi ir svarbūs nutarimai. Blokada yra daugiau politinis veiks­nys, matyt, dar slepiantis daug gilesnę ir didesnę prasmę, ir to medžio sodintojai išryškės ateityje. Ir labai norėtųsi tikėti ir aš džiaugčiausi, jeigu to medžio, taip sakant, sodintojai būtų vien tik Maskvoje.

   Na, diskutuoti šitais klausimais būtina. Turėjom jau anksčiau apie tai kalbėti, dabar aš tik norėčiau, kad mes neskubėtume priimti kokių nors labai skubotų sprendimų. Tai, kas jau yra apy­vartoje, turėtų subrandinti tam tikrus vaisius, ir reikia pažiūrėti, kokie jie mums bus kartūs, kai jau bus aišku. Tačiau per savaitę daugiau mažiau turėtų paaiškėti, kaip į tai reaguojama Tarybų Sąjungoje ir užsienyje. Na, man ir daugeliui deputatų tikrai la­bai nesmagu. Gal kritika yra labai gerai, tačiau šiaip ar taip yra aiškiai stengiamasi pastarosiomis dienomis parlamentą parodyti lyg nepilnavertį, o vadovybę kompromituoti. Stengiamasi padaryti kažkokį barjerą, sieną tarp žmonių ir mūsų, o iš tikrųjų apygar­dose žmonės sako: "Jūs tik atsilaikykite, o mes tai tikrai atsilaikysime." Aš labai norėčiau paprašyti visų, kad mums reiktų dar šiandien priimti sprendimą ar nutarimą kokį, ir pakviesti visus - ­aš tikrai prie to norėčiau prisidėti - nuo šios dienos sukurti Res­publikoje fondą, Lietuvos blokados fondą. Jeigu buvo atlaikyta Leningrado blokada, tai tegu į istoriją įeina ir Lietuvos blokada, kurią taip pat atlaikysim, tik jau tegu būna Lietuvos blokados fondas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Aš pakviesčiau visus deputatus tiesiog nuo šios dienos, kol vyks blokada, atsisakyti 50% savo gaunamo atlyginimo ir pervesti į šį fondą. Taip pat kviečiu tą visą inteligentiją, tuos pažangiuosius tautiečius, kurie gali šiuo metu išgyventi be tų 50% atlyginimo, paskirti tą dalį tiems, kurie negali dėl blokados iš viso gauti atlyginimo savo darbe. (Plojimai.)

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, nagrinėjame labai svarbią temą, tačiau gal jūs leistumėte padaryti trumpą atokvėpį šitame sunkiame darbe ir pasisakytų deputatas L. S. Razma bei mūsų svečiai. Tai užtruktų ne ilgiau kaip penkias minutes. Prašom, gerbiamasis deputate.

   L. S. Razma (Žirmūnų rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai, šiandieną iš tiesų labai sunku kalbėti, kai užgriuvo tokia lavina rūpesčių ir nepaprasta atsakomybė, kai iš tiesų žvanginama vakarykštėmis grandinėmis ir norima Lietuvą ekonomiškai sužlugdyti. Mums reikia ieškoti kelių. Aš pritariu tam, kad reikalinga pirmiausia suvienyti mūsų parlamento ekonomistų jėgas, sujungti Ekonomikos, Užsienio reikalų ir Teisinę komisijas, ir tikrai ieškoti sprendimų, kiek mes galime eiti į galimą kompromisą, galvodami apie Lietuvos nepriklausomybės rezultatą. Kita vertus, mes, gerbiamieji deputatai, politikoje esame saviveiklininkai, o ne profesionalai: mes turime praeiti politikos pamoką ir labai kruopščiai, uoliai, reikia įgyti mums politinės kultūros, o politinė kultūra pirmiausia - mokėjimas ieškoti kompromisų, mo­kėjimas kritiškai analizuoti nueitą kelią.

   Tačiau šiandieną aš norėjau dar trupučiuką pakalbėti ir apie kitką. Aš sutinku su visais, kurie kalbėjo, kad tokiu sunkiu mo­mentu reikalinga dvasinė pusiausvyra, blaivus protas, dvasios stiprybė. Aš neseniai gavau laišką iš Lietuvos jaunųjų taikos ju­dėjimo dalyvių gydytojų. Jų žodžiai, atsiųsti man, pasirodė nepaprastai prasmingi ir galintys suteikti dvasinės stiprybės šiandieną, kada mus užgulė tokie sunkūs rūpesčiai. Šiandieną to judėjimo dalyviai yra pakviesti į posėdį. Aš manau, kad jie išsakys savo mintis. Kviečiu juos į tribūną.

   Pirmininkas. Prašom.

   Taikos judėjimo dalyvis. Gerbiamieji deputatai! Viename iš paskutiniųjų interviu JAV astronautas Džordžas Kempbel, kalbėdamas apie ateinančio šimtmečio pagrindinį simbolį -  Žemę, pasakė: "Kai matai žemę iš Mėnulio, tu negali įžvelgti jokių ribų tarp nacijų, valstybių, ir įsivaizduodamas ateitį nori kalbėti tik apie planetą, kurioje gyvena žmonės". Žmonijos ateitis pavojuje. Norėdami išsaugoti gyvybę Žemėje, turime įvykdyti evoliucinį mąs­tymo posūkį. Ši Žemės vėliava, kurią mes jums atnešėme, rodo tarpusavio ryšį ir būtinumą visiems kartu ieškoti bendrų problemų sprendimo kelių. 1969 metais sukurta Žemės vėliava tapo visos žmonijos vėliava, iškylanti virš siaurų interesų ir išreiškianti su­sirūpinimą planetos likimu. Šiandieną ji -  universalus taikos, žmo­gaus teisių, gamtos apsaugos, socialinio ir ekonominio teisingumo simbolis. Daugelis žmonių, prislėgtų vietinių problemų ir globa­linių pavojų, jaučiasi bejėgiai. Šiais metais dvidešimtą kartą pa­sauliniu mastu švenčiama balandžio 22 diena - Žemės diena. Ji skiriama įveikti visuotinį nusivylimą, parodyti, jog ateitis -  ne­fiksuota realybė, jog ją nulemia šiandieninės kiekvieno mūsų mintys ir veiksmai. Žemės dieną galima vadinti Žaliąja diena. Tačiau paskutinį šio tūkstantmečio dešimtmetį to nepakanka. Jos prasmė yra platesnė, nes aplinkos degradacija, jos skurdas, karai, badas ir žmonių skaičiaus didėjimas, neraštingumas, nacionalinė ir rasi­nė priespauda, ginklavimosi varžybos yra neatskiriami vienas nuo kito. Mes, Kauno medicinos akademijos studentai ir tarptautinės organizacijos "Gydytojai prieš branduolinį karą" nariai, norime šiandieną akcentuoti taikos ir branduolinio ginklo problemą. Visi sako, jog nori taikos. Jaunimas protestuoja už taiką; kariškiai saugo taiką; politikai derasi dėl taikos; dvasiškiai meldžiasi už taiką. Kodėl gi mes jos neturim? Visi ieško atsakymo į šį klausi­mą. Šį sekmadienį, balandžio 22 dieną, Žemės diena Lietuvoje bus švenčiama pirmą kartą. Ta proga norime įteikti Lietuvos par­lamentui Žemės vėliavą, kuri jau dvidešimt metų pakeliama tą dieną prie Suvienytųjų Nacijų Organizacijos vyriausybinių ir visų demokratinių organizacijų būstinių, prie vidurinių, aukštųjų mokyklų, universitetų ir kitų įstaigų, dalyvaujančių Žemės dienos minėjime. Kreipiamės į jus ir prašome, kad ši vėliava balandžio 22 dieną suplevėsuotų prie Lietuvos Respublikos parlamento rūmų. Taip parodysime, jog Lietuva nėra uždara valstybė, kad tai žemės lopinėlis, kuriame žmonės nori gyventi ekologiškai švariai ir tai­kiai. Nuoširdžiai kviečiame dalyvauti Žemės dienos renginiuose. Norėčiau užbaigti Mahatma Gandžio žodžiais: "Mes turime būti tuo pokyčiu, kurį norėtume matyti pasaulyje".

   Žemės dienos organizacinis komitetas, Lietuvos žalieji, Kauno medicinos akademijos studentai, organizacijos "Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą" nariai, firma "Aitra", Lietuvos gamtos apsaugos komitetas. Norėtume įteikti Pirmininkui Žemės vėlia­vą. (Plojimai.)

   V. Landsbergis. Nuoširdžiai dėkoju. Neturiu nė mažiausios abe­jonės, kad mes tą galėsime padaryti. Balandžio 22-ąją greta Tris­palvės suplevėsuos ir Žemės vėliava.

   Pirmininkas. Ačiū jauniesiems medikams. Deputatas A. Miški­nis.

   A.Miškinis (Aukštaitijos rinkiminė apygarda). Aš tai truputėlį norėjau apginti rašytojus. Man rodos, gerbiamasis profesorius K. Antanavičius gal ne visai teisingai suprato. Jie taip labai į ekonominius reikalus tai nelenda, sakyčiau. Na, čia daugiausia tai užvirė tas ginčas dėl kainos, kurią šiandien reikia atiduoti už Lietuvos nepriklausomybę, už kovo 11. Praktiškai ki­tokių problemų jie nekėlė. Į tą ekonomiką, žinoma, vargu ar kas gali pretenduoti.

   Dar norėjau pirmiausia apie pasiūlymą baisuoti dėl nepasiti­kėjimo Vyriausybe. Manyčiau, kad to nereikia. Galima, žinoma, ne­bent geriausiu atveju įteisinti nepasitikėjimo votumą parlamentu. Kitkam dar neatėjo laikas. Vyriausybė, matyt, dirba tai, ką gali, ir čia beprasmė kalba, kai kalbama apie Vyriausybę. Pasiūlymas parlamentui sėsti ir sudaryti tą karo stovio priemonių planą man atrodo abejotinai. Aš, kaip gamybininkas, sakyčiau, kad pačios ministerijos šitą dalyką paruoš geriau, negu kad galima. Yra čia nu­simanančių žmonių, todėl vargu ar galima įsijungti taip aktyviai ir parodyti erudiciją, kaip čia paruošti tas priemones, ko čia imtis. Praktiškai kiekviena ministerija tas priemones ir turi. Žinoma, yra tas vadinamas slaptas paketas dėl priemonių. Ir, žinoma, tai, kad reikia mokėti atlyginimus kortelėmis, praktiškai yra realiau­sia, žiūrint akimis žmogaus, nesuprantančio tų reikalų padėties.

   Kaip čia galėtų įvertinti tą politinę situaciją ne rašytojas, ne ekonomistas, o eilinis žmogus. Mano supratimu, vis tiek mes čia kalbam dar, na, labai miglotai. Mintys plevena, bet nepasakom aiškiai, ko čia iš mūsų reikia. Aš suprantu, kad reikia mums šiandien pasakyt tą nepriklausomybės kainą. O ta kaina… tie keli tūkstančiai. Iš mažens esame įpratę prie tų pasakų, kad sli­binas valdo karalystę, o jam tam tikru laiku reikia auką įmesti, kad jisai dar palauktų. Sakyčiau, kalbama apie tai, ar metam tuos tūkstančius, ar ne? Galime balsuoti slaptai, jeigu mes taip nepasitikime. Praktiškai tik tokį aš matau politinį sprendimą. Gal, žinoma, geri politikai mato ir kitokių sprendimų dėl derybų. Bet praktiškai čia nerealu, žinant, kokios yra anos pusės kalbos. Pirmiausia, manau, yra šita kaina. Tai tada dar galima galvoti. Ateina motinos pas mane į namus ir klausia, ką čia daryt? Vakar buvo gera "Vyriausybės studijos" laida. Aš, eilinis žmogus, visiš­kai pritariu toms pasakytoms mintims. Na, bet jeigu mes traukia­mės, tai traukimės. Tai, žinoma, tos blokadinės priemonės irgi toks laikinas reiškinys, kad vargu ar jis čionai iš principo išspręs reikalus. Aš jau sutinku su gerbiamaisiais, kurie kalba, kad čia reikia politinių priemonių. Reikia, matyt, kam nors važiuoti į Mas­kvą.

   Išdalino kreipimosi tekstą. Žinoma, galima ir kreiptis; tai geriau negu nieko. Bet tas kreipimasis, mano supratimu, yra dau­giau į pasaulį, ne į gerbiamąjį prezidentą M. Gorbačiovą. Jam tos mintys ne kartą yra sakytos ir persakytos.

   Na, ir paskutinis dalykas, kurį čia norėjau pasakyti. Aš taip suprantu, kad šiandien pirmą sykį labai aiškiai buvo išsakytas noras, kad reikalingas dar dviejų personų kraujas. Bet praktiškai tuo nebus apsiribojama. Aš taip suprantu, kad reikia kalbėti apie parlamento atsistatydinimą, jeigu toks iškyla klausimas. Jeigu mes paliekam tą pačią komandą, o pakeičiam ko­mandos kapitoną, tai vargu ar tuo klausimą išspręsime. Sunku pasakyti, kaip čia tą klausimą išspręsti. Yra politikų, kurie iš to duoną valgo. Aš visą gyvenimą duoną valgau iš to, ką dirbau. Čia dar pasakys tie žmonės, kurie daugiau tuo reikalu užsiima, bet, sakyčiau, pagrindinis klausimas yra vis dėlto tų jaunuolių. Reikia tą dalyką spręsti labai atsakingai. Buvo čia pavyzdžių apie Vytautą, kaip jis ne kartą Žemaitiją yra užstatęs. Lengva pasakyti. Tada lengva buvo ją užstatyti ir lengva atsiimti. Ir jis palyginti labai greit ją atsiimdavo. Štai tokia problema yra. Na, mes žino­me, kad tuos jaunuolius po dvejų metų atsiimsime, bet neaišku, ar visus juos atsiimsime. Ir apie tai turbūt tikslinga dar padisku­tuoti.

   Pirmininkas. Deputatas L. N. Rasimavičius.

   L. N. Rasimavičius (Kuršių rinkiminė apygarda). Gerbiamieji, kompetencija, be jokios abejonės, ne laipsniai, ne išsilavinimas, o mokėjimas spręsti iškilusius klausimus. Tai ir ekonomistams, ir teisininkams, ir kitų sričių specialistams. Lai ne­užsigauna ekonomistai, bet kiek jie kalbėjo iš tribūnos, tai būtent šito mokėjimo nepademonstravo. Greičiau patys uždavinėjo klau­simus arba geriausiu atveju konstatavo esamą padėtį, kurią mes, beje, ir taip žinome. Todėl kalbėti arba bent užsiminti, kad bū­tent Ekonomikos komisijoje susibūrusiems žmonėms nebuvo žino­ma, kur mes einame, lyg ir nederėtų. Jie gerai žinojo ir turėjo laisvas rankas teikti visokius pasiūlymus. Tačiau iš šitos komisijos išėjo visa grupė žmonių. Ir labai jiems gerai žinoma, kodėl išėjo. Todėl, kad nenorėjo vykdyti destrukcijos. Ir apie tai čia viena gydytoja visai neseniai tiesiai ir pasakė. Gal ir yra tokių sprendi­mų, Aukščiausiosios Tarybos priimtų po kovo 11 dienos nutarimų, kurie lyg ir neatitiktų kovo 11 dienos sprendimo, tačiau aš ne­manau, kad tokie sprendimai buvo padaryti. Juk Kovo 11 dienos aktas be kitų -  tiktai deklaracija. Tai yra visiškai suprantama, kad priėmę šitą mes turėjome žengti toliau. Galbūt yra. Reikia dabar pasiimti visą tą paketą, ką mes esam priėmę, ir kiekvieną įvertinti. Tačiau kritikai šito kaip tik ir nedaro, todėl aš manau, kad, ko gero, ir nėra.

   Čia jau buvo kalbėta, kad mus Maskva užpuolė. Turima galvoje ypač paskutinė M. Gorbačiovo ir N. Ryžkovo telegrama. Būtent tai yra dėl mūsų jaunuolių karinės prievolės TSRS kariuomenėje ir tų nelemtų laikinų pažymėjimų. Tačiau šitie laikini pažymėji­mai yra tiktai, manyčiau, pretekstas, kadangi iš esmės jie numa­tyti dar anos sesijos priimtame Pilietybės įstatyme. Ne čia esmė. Esmė yra kariuomenė. Ir Tarybų Sąjunga labai gerai supranta, kad jeigu Lietuvos jaunimas į TSRS kariuomenę neina, tai nuo to momento mes esam laisvi arba bent jau pasikeičia mūsų statusas. Ir dabar galime ekonomiškai įvertinti. Šiandien mes iš gerbiamojo A. M. Brazausko girdėjome, kiek mes negauname dujų, kiek mes negauname naftos. Tai paimkim ir įvertinkim, kiek kainuoja vie­nas kareivis iš tų septynių tūkstančių dujomis, nafta, invaliutiniais rubliais. Tai, manyčiau, ekonomistų darbas. Šitą galima padaryti. Paskaičiuoti ne taip jau ir sunku. Ir tiesiog pateikti -  nieko kito nepadarysi. Dabar spręskime, ar mes mokėsime šitą kainą, ar mes šituos žmones įvertiname pinigais? Tai yra, žinoma, mūsų moralinis apsisprendimas. Atėjo laikas jį padaryti aiškiai, šviesiai ir ne­vizginant...

   Dabar jau buvo anksčiau kreiptasi, prašyta ir gerbiamojo B. V. Rupeikos, kad reikia pranešti, kiek ir kokia gamykla negavo produkcijos iš Maskvos. Ir skelbti šitą reikėjo jau seniai. Jau seniai šitai buvo pasiūlyta. Ir tada mes akivaizdžiai būtume pa­matę, kad ekonominė blokada prieš Lietuvą ir ne tik prieš Lietuvą, bet ir prieš Pabaltijį prasidėjo labai seniai ir ji eskaluojama. Šitą galėjote padaryti? Iš to išeina ir baudos, ir visa kita. Kiekviena įmonė šitai galėjo. Pagaliau, aš manau, kad ir iki šios dienos, ko gero, dar nelabai, sakyčiau, Ministrų Taryba ir žino, ką kiek­viena gamykla gamina, iš kur žaliavos, kur rinka ir be ko mes galim išsiversti. Šitą irgi būtinai reikia padaryti. Todėl aš nekri­tikuoju gerbiamojo A. M. Brazausko už tai, ką jis šiandien pasa­kė, nes tai, ką jis pasakė - teisybė. Tačiau aš noriu jį pakritikuot už tai, ko jis nepasakė. Gal kas nors yra daroma, gal mums ne­būtina ir žinoti -  čia yra kita klausimo pusė,- tačiau mes nieko negirdėjom, o ką gi mes ateityje darysime? O kovo 11 dienos niekas, žinia, neatšauks. Ką reikia daryti? Daryti iki to momento pamažu, pamažu, nors mes prieitume iki to, kad vos ne kiekvienas deputatas, jeigu reikės, turėtų ir pats sau paršą augintis. Reikia daryli šitą. Ir kad jie gerai pajustų, kad mes šitą darysim.

   Pagaliau nereikia pamiršti ir dėl Klaipėdos uosto, kaip mi­nėjo gerbiamasis A. Žalys. Klaipėdos uostas per dieną duoda per 2 milijonus dolerių pelno, kurio tam tikra dalis galėtų atitekti į mūsų kišenę bent už nuomą. Žinoma, jie gali apsupti uos­tą, apstatyt šarvuočiais, tačiau artilerija tai ne Klaipėdos uostas, geležinkelis. Mandagiai, bet griežtai reikia pasakyti, kad tokia atsakomoji priemonė, ko gero, gali būti. Žiūrėti, kaip reaguos. Nepasakyti, kad štai šiandien mes tą darysim, bet imsimės prie­monių. Kitaip sakant, alkanas žmogus ginasi kuo gali.

   Dabar dėl mūsų parlamento. Be jokios abejonės, jis yra puo­lamas. Ir puolamas vienur pagrįstai, bet didžiąja dalimi - nepa­grįstai. Ir mes absoliučiai neturim jokios spaudos. Na, reikia šian­dien atsakyti tai moteriškėlei, kuri štai parašė tiesmukiškai. Ge­rai, jei kai kam patiks, tačiau kur tie, kuriems nepatiko, gali ope­ratyviai atsakyti? Neturim tokio laikraščio. Ir ne be reikalo taip, matyt, yra padaryta.

   Šiandien aš bandžiau pasikalbėt, kada deputatas gali nueiti į televiziją pašnekėti. Pavyzdžiui, šiandien. Pasirodo, irgi negali padaryti šito greitai. Nenumatytas šitas dalykas. Tai norom neno­rom kyla visokios mintys, kad, ko gero, dar mes gerokai kai kam nevadovaujam. O vadovauja iš tikro dar senosios struktūros.

   Pirmininkas. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.

   V. Landsbergis (Kniaudiškių rinkiminė apygar­da). Gerbiamieji kolegos deputatai, jau daugiau kaip mėnuo, kai mes, pradėję fundamentaliais principiniais dalykais, vystome įsta­tymines nuostatas, atkurdami savarankišką valstybę. Kartu beveik  kas dieną susiduriame su praktiškais sunkumais, su vis naujomis mums daromomis kliūtimis tame kelyje. Tenka spręsti net ir Aukš­čiausiojoje Taryboje praktinius valstybės gyvenimo klausimus, nors jau turime suformuotą Ministrų Tarybą, Vyriausybę, kuri ėmėsi daugelio tų klausimų, bet jie ir čia svarstomi.

   Ir šiandien darbas prasidėjo nuo labai praktiško situacijos Lie­tuvoje apibūdinimo, nuo praktiškų klausimų, o dabar šitame po­sėdyje girdime vis dažniau ir daugiau tai, kas būdinga parla­mentiniam darbui -  būtent principinių politinių nuostatų ieškoji­mas. Čia buvo jau minėta pagrindinė praktinė problema -  kaip reaguosime, negalėdami visiškai apginti savo jaunuolių nuo prie­vartos. Ką rekomenduosime jiems ir kokių žingsnių imsimės ypač dabar, naujoje ekonominės blokados situacijoje, kurią kai kurie linkę tiesiogiai susieti su šita kareivių problema. Iš tikrųjų atsi­randa ir principinė moralinė nuostata, kurią ką tik įvardino gerbiamasis deputatas L. N. Rasimavičius. Nejau mes laikysime savo jaunuolius kokiu derybų objektu, vos ne preke. Žinoma, lai­kas bėga, laiko nedaug liko. Yra idėjų, tam tikrų kompromisinių idėjų, kurios neoficialiais kanalais buvo siūlytos Tarybų Sąjun­gos vadovybei. Iš tos pusės mes lankstumo nematome, tiktai mums vis siūloma ieškoti dar didesnio ir didesnio lankstumo. Kita ver­tus, tos pastangos, kurios yra daromos, irgi ne visai tinka viešai aptarinėti ir galbūt tai gali pakenkti ieškomiems sprendimams. Ta­rybų Sąjungos masinės informacijos ir propagandos priemonės kai kur užsimena apie tai, kad mes turėtume ir galbūt turėjome skirti daugiau dėmesio tam, kad būtent paskutiniajame draugų M. Gorbačiovo ir N. Ryžkovo rašte buvo įvardinti 3 konkretūs klausimai, o tik pabaigoje tradicinis kaip malda reikalavimas, kad mes atsisakytume kovo 11 nutarimų. Bet tai jau buvo tam tikra įvairovė.

   Į pirmą vietą iškelti konkretūs klausimai, ir tarp mūsų ruoštų dokumentų buvo vienas tokio paaiškinamojo pobūdžio projektas - ­laiškas, prie kurio verta būtų sugrįžti ir jį pabaigti, nes tada atrodė, kad naujo daug ko nėra, mes apie tai esame kalbėję, mūsų pozicija žinoma. Tačiau tenka dar sykį ir man pakartoti, kad rei­kia. Matyt, reikia ir tuos pačius dalykus kartoti daug kartų, ir kiek­viena proga mūsų poziciją aiškinti. Mes kiekviename pareiškime įterpiame savo nuolatinį pasirengimą bet kokio lygio deryboms, bet kokiu klausimu, išskyrus nepriklausomybės atsisakymą. Tai ir šitas dokumento projektas, kurį jūs dabar turite, irgi yra vertas dėmesio kaip tam tikras mūsų žingsnis, bent jau neleidžiantis interpretuoti mūsų pozicijos, jog mes labai konkrečiai neatsakėme į tuos 3 klausimus, nors Ministrų Tarybos atsakyme jie visi įvar­dinti. Įvardinti labiau kaip derybų objektas, o toks paaiškinimas irgi būtų reikalingas ir jeigu jūs pritartumėte, tai jį galima būtų parengti kaip tam tikrą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo laiš­ką ar paaiškinimą ir papildomai nusiųsti į Maskvą. Galima tą buvo užvakar padaryti, galima ir šiandien padaryti. O dabar noriu grįžti vis dėlto prie tos principinės politinės nuostatos, kaip mes žiūrime į esamą padėtį, koks turi būti jos vertinimo išeities taškas. Gerbiamasis A. M. Brazauskas pasakė - ar taip tikrai yra, ar ne, bet jis įvardino - turėsime apie dvi savaites žiauraus ekonominio režimo. Bet kas tą žiaurumą mums primeta? Tai būtent daug dides­nės galybės iš tiesų žiaurus Lietuvos traktavimas. Norint įvertinti šitą padėtį ir tuos veiksmus, reiktų ir kalbėti būtent apie blokadą ir, remiantis tuo įvertinimu, taip pat eiti toliau, ieškoti politinių spren­dimų, bet ne tiktai Rytuose arba Vakaruose, kaip dabar pradeda­ma siūlyti, o būtent, man regis, Rytų-Vakarų santykių sąveikoje. Tik čia galima rasti sprendimą, kuris nereikštų savęs atsisakymo ir savo principų išdavystės. Jau paminėta blokada, kuri buvo nau­dojama politinės kovos priemone prieš Armėniją arba prieš Kara­bacho sritį. Ten dalykai taip susikomplikavę, kad aš nesiimu čia vertinti, kas prieš ką ar kas pirmas ir kokiu mastu vartoja. Bet aš prisimenu antrąjį Liaudies deputatų suvažiavimą ir jame siūlytą rezoliuciją, kuri turėjo pasmerkti tokias priemones kaip blokada kokiai nors teritorijai, respublikai ar jos daliai. Ir ta rezoliucija buvo…

   Balsas iš salės. (Negirdėti)

   V. Landsbergis. Taip, aš atsimenu, kaip tai rezoliucijai trūko reikiamų balsų. Taip, tai labai yra gražu, kad yra toks įstatymas toje valstybėje, kuri nesilaiko jo, kaip ir daugelio kitų savo įsta­tymų. Ir jeigu toje rezoliucijoje buvo siūloma kategoriškai atsi­sakyti tokių priemonių, tai dabar turint galvoje tą įstatymą, kurį gerbiamasis deputatas E. Vilkas priminė, reikėtų gal apie dalykus taip ir kalbėti, taip juos ir įvardinti. Ir įvardinti čia skiriant mūsų samprotavimus Maskvai arba pasauliui.

   Geras sumanymas yra kurti blokados fondą Lietuvoje, pritariu jam. Galbūt galėtume dėl to nutarti. Pasaulio lietuvių bendruomenė imasi kurti tokį fondą Vakaruose: tai bus tokios ypatingos pagal­bos Lietuvai fondas. Tie fondai turi ir turės praktinės reikšmės, o gal net daugiau politinės reikšmės. Jie parodys Lietuvą kaip šalį, kurią ištiko nelaimė, ir tada kils klausimas, kokia ta nelai­mė? Iš kur ji? Ir jeigu Tarybų Sąjunga naudoja blokadą, tai prieš ką ji naudoja? Jeigu, kaip ji mano, prieš "savo" respubliką, prieš visą vieną respubliką, tai iš tiesų praktiškai ji išmeta tą respubliką iš savo ekonominės sistemos. Kol kas dalimis. Gal to negalvoja, o gal ir galvoja. Ir tai yra politinis žingsnis. Gal ji traktuoja mus taip, kaip kai kurie viršininkai su pagieža yra pasa­kę ir pasako: "Norėjot būti nepriklausomi, tai va - turėkite!" Va­dinasi, laiko mus jau kita šalimi, keršija. Na, ir aš nežinau, ar centrinė vyriausybė kokioje nors šalyje gali daryti ką nori savo valstybėje, jeigu ji ir traktuotų Lietuvą taip, kaip savo valdomos valstybės dalį. Tokia vyriausybė yra labai baisi visada ir jos pačios teisėtumas yra labai abejotinas. Na, jeigu prieš kaimyninę šalį daro ką nori, tai šiuolaikiniame pasaulyje tie dalykai irgi yra įvardinami. Mes kalbam labai paprastai apie tai, kad Tarybų Sąjunga esą galės neleisti, žinoma, ir dabar kai kada neleidžia kito­kių ryšių per mūsų sausumos ir jūros sienas su kitomis šalimis, jeigu, žinoma, pritaikys sienų blokadą, naudodama karinę jėgą. Ji tą gali daryti, jeigu viskas yra galima. Žinoma, toje šalyje ­prisiminkime F. Dostojevskio formulę "jeigu Dievo nėra, tai viskas leistina"- taip ir buvo visada. Tačiau net ir nepabrėžiant jos kokių nors aukštesnių moralinių ar bent žmogiškų nuostatų, kurios ro­dytų, kad vis dėlto ne viskas leistina, yra kontekstas pasaulio dar ne visai sugedusio, reguliuojančio ir žinančio, kad vis dėlto ne viskas turėtų būti leistina. Štai tas tarptautinis vertinimas mums turėtų rūpėti. Mes galime vengti, kaip kartais pasakoma, aštrių žodžių apie Tarybų Sąjungos vadovybę, bet ar mes galime išvengti tiesos žodžių, įvertinimo žodžių, apibūdinimo to, kas yra daroma, ypač kai tai dar ir su mumis daroma. Jeigu iš tikrųjų blokada bus tęsiama ir gilinama, kaip mes girdėjome, tai bus nutraukti ir kiti tiekimai, kad kiltų masinis nedarbas, kad užsidarytų fabrikai, kad aštrėtų socialinės problemos. Prisiminti galime Armėnijos arba Karabacho problemas, kai greitosios pagalbos mašinos ne­beturėjo benzino, kai atsirado visiškai atviras nežmoniškumas, nes tas, kuris užsuka kranelį, gali nežiūrėti ir nežinoti, kas ten darosi, kaip ir tas, kuris atsuka kranelį į dujų kamerą ir nueina sau kavos gerti. O kas ten darosi, jo nejaudina. Bet šiuo atveju tai svarbu kiekvienam žmogui, kuris yra toje kameroje ar toje teritorijoje. Mums gali tekti įvardinti tai ir kreiptis į pasaulį su prašymu paskelbti Lietuvą nelaimės zona. Mums gali tekti ir jau beveik tenka įvardinti Lietuvą agresijos zona. Tai ekonominė agresija, jeigu ypatingai bus trukdoma mūsų tarptautiniams ryšiams per mūsų sienas, per jūros uostą arba per Lietuvos- Lenkijos sieną.

   Yra ir savotiškas žingsnis, kurį galime įvertinti teigiamai: Ma­žeikių gamyklos darbininkams kaltininkas numato mokėti kom­pensaciją. Maskva imasi mokėti patiriantiems nedarbą darbinin­kams. Mes apie tai jau kalbėjome, kai gavome pirmas žinias apie būsimą blokadą, kad turėsime kompensuoti tą dirbtinai sukeliamą nedarbą kiek galima iš Respublikos lėšų, kartu rašydami sąskaitą kaltininkui, kuriam ateis laikas tą sąskaitą pateikti, nes jis suke­lia tą dirbtinį nedarbą, žinoma, specifiniu politiniu tikslu. Bet yra nelaimė žmonėms, kurie atsiduria toje padėtyje. Gerai, kad jie iš dalies tai supranta. Taip įvardykime ir siūlykime, kad Tarybų Sąjunga mokėtų visiems, kurie netenka darbo dėl tokių veiksmų. Kai kalbam apie nedarbą, be abejo, mes galime ir pasirūpinti, kad jau dabar reaguotų tarptautinės darbininkų organizacijos, nes jos negali būti abejingos tokiam didžiųjų monopolistų įvykdytam lokautui. Mes galėtume atkreipti ir tarptautinių gydytojų organi­zacijų dėmesį, kad būtų įvertinamas gydytojų dalyvavimas agre­sijos veiksmuose prieš Lietuvą. Iš kitos šalies atsiunčiami gydytojai, kad padėtų okupacinei kariuomenei įvykdyti jos funkciją - sugaudyti mūsų krašto jaunuolius. Garbė mūsų gydytojams, kurie nepadeda. Gėda tiems gydytojams, kurie iš kitur atvyksta, kad padėtų šitam nedoram darbui. Na, o vienas iš labai aiškių ir prak­tiškų dalykų -  Klaipėdos prekybos uostas. Jeigu mes sutvarkysi­me paprastą dalyką - tai turėtų būti visai paprasta, normaliai žiūrint į reikalus - naftos produktų arba ir žalios naftos tiekimą per Klaipėdą į Lietuvą, tada savaime atsiras ir esamos naftos bazės kitokio panaudojimo problema. Bus neišvengiama reorgani­zacija ir jos veiklos pertvarkymas, nuostolingas Tarybų Sąjungai. Tačiau tai nebus mūsų kokia nors tyčinė kontrpriemonė: mums daro blogai, tai ir mes ką galime blogo, tą padarysim. To gal turėtume vengti. Čia buvo paminėta šiek tiek apie Kaliningradą. Jeigu mums trūksta, tai mes viską sau pasilaikykime, nieko nebe­duokime Kaliningradui, nors, tarkim, Maskva skiria greta nežinia kokiais kriterijais atseikėtos bado normos dar trupinėlį, kuris turėtų atitekti Kaliningradui. Tegu taip ir būna, jeigu jiems ne gėda taip matuoti, bet užjauskime ir Kaliningrado žmones. Ir aplink mus daug kam bus blogiau dėl to. Jauskime tam tikrą soli­darumą tų karinio pramoninio komplekso, monopolistinių, imperialistinių ar kaip kitaip pavadintume, jėgų akivaizdoje. Norėčiau, kad mes būtume nusiteikę solidariai, tarpusavio paramos dvasia ir Lietuvoje, ir aplinkinių kraštų gyventojams. Be to, jūs patys puikiai suprantate, aš manau, kad kai kas galbūt tik ir nori mus apkaltinti, kad mes tyčia kam nors sudarome kokių nors sunkumų. Tad nepadėkime.

   Pirmininkas. Galbūt prieikite prie mikrofono.

   Balsas iš salės. Gerbiamasis Pirmininke, pirmame posėdyje iš­girdome netikėtą mintį, kad į Maskvą galbūt reikėtų nuvykti aukš­čiausio lygio delegacijai. Nenorėčiau svarstyti, ar tai reikalinga, ar nereikalinga, bet sakykite, ar mums iš principo tai būtų įma­noma, ar jūs ir šiandieną galvojate, kad jūsų ir jo prakilnybės M. Gorbačiovo susitikimas, pirmasis susitikimas po kovo 11 dienos, vyks neutralioje teritorijoje.

   V. Landsbergis. Jūs žinote, kad buvo tokia mintis viename iš mūsų dokumentų -  į ją atsiliepė kai kurios užsienio šalys, - kad tos tikrosios derybos tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos vyktų trečiojoje šalyje taip, kaip būna paprastai pasaulyje. Pirmasis tą pasiūlė Čekoslovakijos prezidentas V. Havelas. Aš nusiunčiau jam padėką ir sutikimą. Ar kita pusė ką nors atsakė, nežinau, neteko girdėti. Po to buvo ir kitų šalių pasiūlymų. Buvo turėta galvoje, manau, tikros derybos, kurioms reikalinga tam tikra vieta, organizacija, gal ir tarpininkavimas. Tą yra pasiūliusi ir Islandija, ir Prancūzija. Dabar net Prancūzijos prezidentas F. Mi­teranas asmeniškai pasiūlė tarpininkauti. Bet tas derybas turi paruošti kitokio pobūdžio kontaktai. Ir mes ieškome tų kontaktų, jūs žinote, gana nevaisingai. Beje, buvo vienintelis susitikimas su A. Jakovlevu -  ne, jei neminėtume tų susitikimų su kariš­kiais,- kurį paskui Maskvoje oficialiai stengėsi visaip sumenkinti. Net patys negarbingai vadino Ministrų Tarybos Pirmininko pava­duotoją, deputatus privačiais asmenimis ir visuomenės atstovais. Tiek to.

   Pirmadienį taip pat važiuos mūsų numatyta parlamentinė de­legacija. Dabar dėl bandymų susitikti aukščiausiu lygiu. Jeigu šiuo atveju turimas omenyje mano asmuo, tai aš galiu pasakyti, kad esu tai siūlęs. Esu gavęs du kartus visiškai oficialų kvietimą dalyvauti vadinamuose federacinės tarybos posėdžiuose kaip fe­deracijos dalies Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Turėjau pa­aiškinti, kad taip kviečiamas jokiu būdu negaliu dalyvauti, nors mielai susitikčiau. Esu privačiu laišku tą įvardinęs. Net pasiūliau, kad jeigu būtų nors kiek kitaip formuluojamas tas kvietimas, kad ir į tą patį posėdį, ir netraktuotų Lietuvos tebesama teisėta So­vietų federacijos dalimi, kad nutylėtų bent, tai aš atvykčiau. Jeigu pavyktų, aš nepraleisčiau nė vienos galimybės padaryti ką nors gero. Bet į tai irgi jokio atsakymo nėra gauta. Tai gal tik tiek aš tegaliu.

Pirmininkas. Deputatas B. Rupeika dar nori paklausti.

B.V. Rupeika. Ar galiu paklausti, tamsta Pirmininke? V.     

V. Landsbergis. Taip.

B.V. Rupeika (Širvintų rinkiminė apygarda). Daug deputatų, kalbėdami apie ekonominę blokadą, vienaip ar kitaip kritiškai ar patenkinamai vertino šių poros dienų Vyriau­sybės veiksmus. Ar ir jūs negalėtumėte to padaryti, nes tai arba paskatintų Vyriausybę tolimesnei veiklai, arba suteiktų minčių deputatams, kaip toliau šiuo atveju mums elgtis.

   V. Landsbergis. Atleiskite, aš ne visai supratau, ko jūs no­rit daugiau. Aš čia esu išdėstęs apie ekonominę blokadą.

   B. V. Rupeika. Aš noriu jūsų turbūt glaustesnio požiūrio gal net į tą kritiką, kuri buvo pasakyta Vyriausybei, nes jūsų asmuo, išsakęs tokią nuomonę, matyt, sukeltų tam tikrų minčių parlamen­to nariams siūlyti tam tikras priemones tai Vyriausybės veiklai pagyvinti, suaktyvinti.

   V. Landsbergis. Aš nenorėčiau Vyriausybės kritikuoti. Žinau, kad Vyriausybė turi labai daug sunkių problemų ir dirba bemaž dieną naktį. Tai, kas čia buvo minėta anksčiau kalbėjusių deputa­tų, man atrodo, yra racionalios mintys. Reikia ieškoti tiesioginių horizontalių kontaktų ir su Tarybų Sąjungos respublikomis, ir su įmonėmis. Jūs žinote, tai buvo daroma ir anksčiau. Tiesiog vago­ną mėsos keisti į vagoną popieriaus ar kokių nors trąšų. Daryti tokius natūrinius, pačius primityviausius prekyboje mainus. Ką gi, jeigu esame tokioje šalyje, kurioje grįžtama į tokius primityvius santykius, matyt, nėra kur dėtis. Ko gero, galima bus rasti, kur gaminami tie guoliai, ir sužinoti, ar tai įmonei nereikia dešrų ir panašiai. Ir kaip nors gyvensime toliau. Čia jau yra iš tikrųjų Ministrų Tarybos, jos specializuotų padalinių ir tiesiog pačių gamybininkų veiklos sfera. Tam reiktų tiktai pritarti ir skatinti. Savo ruožtu man yra kilusi mintis, kurią galvojau kur nors kitur pasakyti, bet galiu ir čia. Dabar ji dar tik bręsta. Mes esame kiek nors galvoję apie perspektyvinį Lietuvos ekonomikos perorientavi­mą į natūralius gamtos ir darbo jėgos - o darbo jėga- tai ir intelektualinis potencialas - resursus, kaip verčiasi kai kurios ki­tos šalys, neturinčios didelių gamtos išteklių. Jos kai kada ir visai neblogai verčiasi savo darbštumu ir sumanumu. Mums kai ko ir nereikia iš tos dirbtinės kolonijinės industrijos, primestos Lietuvai, kuri nežinia ar tikrai duoda didelę naudą, nes buvo reikalinga Tarybų Sąjungai ir buvo dėstoma jai pavaldžiose teritorijose, jos pačios supratimu. Tai jeigu toks ekonomikos pero­rientavimas ateityje bręsta ir yra numatomas, tai galbūt dabarti­niai šiurkštūs ekonominės blokados veiksmai tiesiog skatintų tą daryti greitai.

   Aš nežinau, ar realu yra bent dalį darbininkų sugrąžinti į žemę. Tai yra tiesiog pirmos kartos žmonės, nuvaryti nuo žemės ir atvaryti į miestus. Dabar miestuose jie bus paversti bedarbiais. Ar galima rengti programą bent dalies jų sugrąžinimui į žemę, kur taip trūksta darbo rankų ir kur jie gali norėti to dar nepamir­šę, kad buvo ūkininkai, ir galėtų turėti savo ūkį. Apie tokias gali­mybes, manau, reiktų irgi pagalvoti. Galbūt yra galvojama, o gal­būt reikia specialios grįžimo prie žemės ekstra programos? Ačiū.

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, dirbame pusantros valan­dos. Visiems aišku, kad darbotvarkė, kurią buvome numatę, be abejonės, jau nebeįgyvendinama. Antra vertus, nemanau, kad tie dalykai, kurie buvo numatyti svarstyti, buvo žymiai svarbesni už tai, ką dabar bandome išsiaiškinti. Prašau pasakyti savo nuomo­nę, ar mes ryžtumės pratęsti pokalbį, juo labiau kad reikėtų pri­imti kai kuriuos numatytus dokumentus. Pratęsti po pietų arba bent jau baigti šią diskusiją. Tokiu atveju tolesnis mūsų darbas galėtų būti toks. Jums išdalintas darbotvarkės projektas kitai sa­vaitei, tačiau ten numatytas darbas tik antradieniui. O jau šiai dienai buvo paruošti kai kurie dokumentai, kuriuos reikėtų svarstyti. Tai viena. Ir aš nežinau, ar šitoje situacijoje mes galime sau leisti nesusirinkti pirmadienį ir neaptarti, kaip keičiasi padėtis. Taigi būtų galima, man regis, iš tų darbotvarkės klausimų, kur šiandien buvo numatyti, gal ir nėra tokių, kurie "sudegtų" per dvi savaitgalio dienas. Tačiau šią temą, kurią pradėjome, manau, reikėtų užbaigti, nes randasi gana konstruktyvių pasiūlymų. Ma­nau, ir dar jų bus, nes dar užsirašė kalbėti l0 deputatų. Galbūt mes dar surenkime tada šiandien vieną posėdį? Pabandykime ką nors nuspręsti konstruktyviai. Beje, jūs galėjote pastebėti, kad kitos savaitės darbotvarkėje antradienį buvo numatytas Vyriausy­bės numatomų priešblokadinių priemonių svarstymas. Tai galima laikyti, kad šitas darbotvarkės punktas jau prasidėjo šiandien. Tačiau galbūt įmanoma išklausyti ir aptarti jau kokias nors kon­kretesnes priemones. Jeigu turėsime jų projektus, galbūt mums reikės priimti kokius nors įstatyminius aktus. Siūlau šiandien dar vieną posėdį ir pabandyti baigti svarstyti šitą temą. Ar da­rom pietų pertrauką, ar darom pusvalandžio pertrauką ir dar pa­posėdžiaujam, o paskui dar padirbėtume grupėse ir komisijose?

   Balsas iš salės. (Negirdėti.)

   Pirmininkas. Pertrauka  tai taip, bet ar pusvalandžio, ar pu­santros valandos?

   Balsas iš salės. (Negirdėti.)

   Pirmininkas. Tada diskusiją tęstume toliau. Taip, pertrauka iki 11 valandų 45 minučių.

 

                          Pertrauka

 

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, kalbės deputatas V. P. An­driukaitis.

   V. P. Andriukaitis (Žalgirio rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai, aš manau, kad Pirmininko kalba buvo labai išsami ir jau po jo kalbėti, žinoma, trumpinant mūsų diskusijų laiką, tektų tiktai tokiais galbūt konstruktyviniais aspektais, nenu­krypstant į polemiką. Man atrodo, kad šiandien po Vyriausybės pasisakymo, mums tikrai iškyla klausimas, ar ne vertėtų nuo šiandien, esant dabartinei situacijai, mūsų komisijoms, taip sa­kant, persikelti dirbti į ministeriją, kad būtų labai tamprūs ryšiai tarp ministerijų ir komisijų, kad iš tikrųjų mes negalėtume taip staiga pakibti ore, tartum mums reikalingas naujas planas, atas­kaita, tartum mes iš tikrųjų daug ko nežinome ir laukiame iš kito Vyriausybės pasisakymo vėl naujų duomenų. Spaudoje, ypatin­gai šios dienos "Tiesos" straipsnyje, pasirodo tokių įdomių niuansų, kurie iš tikrųjų, vadinasi, pademonstruoja galimas tendencijas. Turbūt visi sutinkame, kad dabar mums pirmiausia reikalingas toks nacionalinio susitelkimo štabas, kuriame nuo šiandien pra­dėtume bendradarbiauti, įtraukdami visų visuomeninių jėgų vadovaujančius organus, ir galvoti apie tai, kaip mes toliau žengsime esamos labai sunkios ekonominės padėties keliu bei organizuosi­me būtinų priemonių planą. Todėl aš ir siūlau labai trumpai pagalvoti, ar nevertėtų mums tikrai keisti darbo stilių, nes sėdė­dami atskirai šitose patalpose komisijose mes atitrūkstame nuo situacijos ir negalime dirbti tuose kabinetuose. Man atrodo, kad būtų logiška dabar ieškoti tokių bendradarbiavimo sričių su Vy­riausybe, kadangi tikrai yra, taip pavadinkime, karo padėtis, ir mes turime į tai reaguoti. Juo labiau kad mes betarpiškai galė­tume būti įvykių sūkuryje ir informaciją gauti greitai, operatyviai. Kartu galėtume dalyvauti ir įtraukti visuomenės atstovus į šitą mūsų strateginį Lietuvos tolesnio žengimo nepriklausomybės keliu planą. Kita vertus, kyla diskusija ir dėl to, kaip įvertinti esamą politinę būklę. Man atrodo, jog blokados požymius galbūt reikėtų vertinti kaip agresijos tąsą. Mums iš tikrųjų tektų susimąstyti, kad mūsų Kovo 11 dienos aktas yra deklaracija apie mūsų ketinimus ir nuo jų mes nesitraukiame, tačiau okupacijos padariniai dar nelikviduoti. Tai ar mes turėtume galvoti apie tą modelį, kaip mums elgtis, ir jeigu mes Lietuvą laikom jau pilnaverte valstybe, tada elgiamės vienaip, ar mes ir toliau galvojame, kaip likviduoti tuos okupacinius padarinius ir kartu turime šitame kelyje ieškoti są­jungininkų su latviais ir estais. Kadangi okupacijos pasekmės iš­lieka, agresija tęsiasi, tada mes ir tarptautiniuose dokumentuose tą galėtume betarpiškai įvardinti. Ta įvardinimo problema šian­dien turėtų būti išnagrinėta. Kita vertus, pritarčiau, jog reikėtų dabar ypač Valstybės atkūrimo komisijai diskutuoti turbūt dėl po­litinių Rytų-Vakarų, Lietuvos-Karaliaučiaus, Lietuvos-Balta­rusijos, Lietuvos-Latvijos-Estijos, Lietuvos-Lenkijos, Lietu­vos-Rusijos santykių modelio. Labai gera buvo berods V. P. Pleč­kaičio mintis apie jauną Rusijos demokratiją. Iš tikrųjų Valstybės atkūrimo komisijai turbūt reikėtų peržvelgti ne vieną modelį, ne vieną planą mūsų kontaktų, mūsų perspektyvų ir mūsų galimų bendrų veiksmų visuose frontuose. Esame taip vadinamojoje limi­trofinėje padėtyje. Tos paribio valstybės visada turi labai daug problemų - ar tai būtų Nyderlandų, ar Baltijos, ar Viduržemio jū­ros regionas, - ir todėl turėtume galvoti apie daugelį modelių ir kartu galima galvoti apie radikalius planus. Bet visam tam kaip tik dabar turėtų būti pagrindas - toks bendras Vyriausybės, parlamento, Sąjūdžio ir kitų visuomeninių jėgų konsensas. Aš ma­nau, kad reikėtų sudaryti tokį bendrą štabą.

   Pirmininkas. Deputatė N.Ambrazaitytė.

   N. Ambrazaitytė (Panerių rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai, kalbėsiu labai trumpai. Aš kartais pagal­voju, kad galbūt ir būtų visai neblogai, jeigu sumažėtų popieriaus bent jau "Tiesai", kuri formuoja visų žmonių nuomonę. Ji ieško mumyse baimės, įvairių silpnumo požymių. Kai kam atrodo, kad dabartinė pramonės ribinė padėtis yra jau katastrofiška ir siaubas. Vakar šalia mūsų Aukščiausiosios Tarybos rūmų vyko buvusių tremtinių ir represuotų Lietuvos žmonių mitingas. Visi jie, lyg grįžę iš ano pasaulio, kalbėjo, kad savo žemėje nesibaimina nei blokados, nei bado, nei vargo dėl kovos už mūsų laisvę. Aš ma­nau, kad dabar kai kurie komforto mėgėjai bandys priekaištauti mūsų nutarimams ir netgi siūlys mainyti mūsų laisvės  gležną daigą į buvusį vergo davinį. Jeigu prieš 50 metų mūsų tėvai buvo įkaitais, tai dabar atėjo tikrasis mūsų dvasios išbandymas. Aš tikiu, kad neatsiras daug tokių niurzgalių, o daugiau bus tokių, kurie ramiai, normaliai prisiderins prie kito režimo. Jei reikės, ir dviračiais važinės, ir augins savo daržus, ir dirbs natūraliame ūkyje, o tai turės ir gerų pusių. Galbūt čia tiktai jumoras, bet tikrai bus gerų pusių. Mes pradėsime būtent savo gyvenimą, o gamta, upės, oras, jūra, žemės atsikvėps ir apsivalys. Tad gal ir būsime nublokšti atgal, arčiau Vytauto Didžiojo laikų, bet supra­sime tikrąją savo tautos vertę. Tai ir bus mūsų didžiausias eko­nominis stebuklas ir politinis išbandymas. Ačiū. (Plojimai.)

   Pirmininkas. Deputatas Č. V. Stankevičius.

   Č. V. Stankevičius (Muravos rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai, kovo 11 dieną priimdami mūsų pagrindi­nius nutarimus, mes žinojome, kuo gali būti į juos atsakyta. To­dėl tai, kas dabar vyksta, yra viena iš galimybių ir ji nėra neti­kėta. Tarybų Sąjunga nusprendė nutraukti su mumis ekonominius ryšius ir taip atkreipti savo realią politiką į tautą, į žmones, į pi­liečius, kurie jau yra nuo šitos valstybės ir taip daug nukentėję per visą neteisėto įjungimo laikotarpį. Po kovo 11 dienos aktų priėmėme kitus aktus, kurie reiškia to paties pagrindinio akto ir Laikinojo Pagrindinio Įstatymo įgyvendinimą. Tad šiandien kai kam kyla klausimas, ar galima tų nutarimų atsisakyti. Bet ar turime pirmiausia moralinę teisę jų atsisakyti? Aš asmeniškai į tą klausimą atsakau -  ne. Man atrodo, jei atsisakytume bet kurio priimto nutarimo, tai taip pat atsisakytume dalies savo pagrin­dinio nutarimo. Mes parodėme geros valios žingsnį - nusprendė­me nepriiminėti laikinai kitų politinių nutarimų, įgyvendinančių pagrindinius nutarimus. Bet tai padarėme ne todėl, kad atsisako­me juos įgyvendinti, bet todėl, kad siekiame dialogo, kuriuo būtų galima su Tarybų Sąjunga, kaip lygiaverčiu pokalbio dalyviu, ap­tarti, kaip tuos sprendimus galima būtų įgyvendinti, o ne tai, ar galima juos įgyvendinti. Aš tikiuosi, kad tai įvyks, nors matome, kad kol kas į mūsų žingsnius atsakoma kitaip. Man daro didelį poveikį tūkstančiai žmonių, kurie sako: "Tik jūs laikykitės - mes atsilaikysime". Aš gerbiu tuos žmones ir nenoriu jų nuvilti. Tikiu, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai jų nenuvils, nes jie tuo tiki. Jie kalba apie mus visus, o ne apie kurį nors vieną iš mūsų. Kai kalbame apie kompromisą, aš galvoju, kad kompromisas tik tada yra galimas, kai tariasi lygūs dialogo partneriai ir, būdami priešingose pozicijose, jie ieško, kokį susitarimą galima pasiekti. Apie kokį kompromisą galima kalbėti, kai niekas su mumis nesi­kalba, kai pateikiama sąlyga, kad mes turime būti pavaldinio po­zicijoje ir tada su mumis bus kalbama. Todėl neatsisakydami kompromisų, mes laukiame, kada prasidės derybos, kada kalbėsi­me apie laiką ir būdus, kaip mūsų sprendimus galima įgyven­dinti. Blokada yra politinis sprendimas, ir jis sukėlė ekonomines pasekmes Lietuvai. Yra sudaryta Vyriausybės komisija. Jos pir­mininkas šiandien mus informavo apie situaciją ir tos komisijos atliekamą darbą. Šios komisijos veikla sutelkta į šiandieninę si­tuaciją, o jos veikimo laikas yra apibrėžtas energetikos ir kuro at­sargomis. Mes šiandieną išgirdome, kad komisijos pirmininkas ne­mato alternatyvos, - bent toks įspūdis susidarė, - kad tam laiko­tarpiui pasibaigus nėra kitokio politinio sprendimo - tai atsisakyti savo priimtų nutarimų. Manau, kad alternatyva yra ir norė­čiau pasiūlyti. Tai yra ne mano siūlymas; aš ją girdžiu ir šioje salėje, ir iš kitų deputatų girdėjau. Mums reikia gyventi ir siekti užsibrėžto tikslo ir tomis sąlygomis, į kurias mes pateksime, kai pasibaigs mūsų kuro atsargos. Buvo kalbėta ir pritariu, kad reikia ieškoti priešblokadinių priemonių. Suprantu, kad jos yra ri­botos ypač mūsų sienų izoliacijos atveju. Tų priemonių įgyvendi­nimas reikalauja tam tikro laiko. Tačiau iš tikrųjų į klausimą, ar yra politinis sprendimas pasibaigus kuro atsargoms po kelių sa­vaičių, reikia atsakyti, kad toks politinis sprendimas yra ir jį rei­kia priimti šiandien arba rytoj. Koks tai politinis sprendimas ga­li būti? Mano supratimu, reikia parengti strategiją tam laikotar­piui, kuris prasidės po kelių savaičių. Čia jau deputatai ir Lietu­vos žmonės kalba apie tą patį, kad mes galime išgyventi žymiai ilgiau negu dvi savaites. Mes galime išgyventi visą gyvenimą. Tiktai mes gyvensime ne tokio komforto sąlygomis, bet išgyventi galime. Todėl manau, kad dabar būtų laikas sudaryti valstybinę komisiją. Aš ją vadinu valstybine, pritardamas jau prieš mane kalbėjusio deputato V. P. Andriukaičio ir kitų deputatų siūlymams ir nuomonei. Aš siūlyčiau sudaryti valstybinę komisiją ir sutelkti visų valdžių pastangas  - ir parlamento, ir Vyriausybės -  paruoš­ti šitą strategiją, kurią vėliau Vyriausybė įgyvendintų. Labai ge­rai, kad veikia dabartinė komisija ir ji apkrauta darbu. Vadinasi, šitas laikotarpis jau yra valdomas. Kuro atsargos racionaliai bus naudojamos ir šitas mūsų laikotarpis užsitęs kiek galima ilgiau. Vyriausybės sudaryta komisija tuo pasirūpins, tačiau iki to lai­ko -  o tas laikas yra apibrėžtas, - galbūt per dvi savaites reikia paruošti strategiją naujajam laikotarpiui. Ta strategija apimtų įvairias priemones. Pirmiausias šitos komisijos uždavinys būtų paruošti prognozę, ištirti padėtį, prognozuoti, kiek žmonių neteks darbo, kuriuose miestuose, kaip bus organizuotas jų aprūpinimas, kokį darbą jie galės dirbti, kai jų gamyklos užsidarys. Ar jie tu­ri ruošti malkas, ar dirbti kitą darbą, ar pagelbėti žemės ūkiui, kai ten nebus kuro ir stovės traktoriai. Tokius planus reikia pa­ruošti, reikia apskaičiuoti ir čia turės padėti daug ekspertų, daug specialistų, kurie vėliau patys tai ir įgyvendins. Manau, kad šita komisija, parengusi tokią strategiją ir jos valdymą, globodama, koordinuodama suteiktų didelę laisvę ir skatintų pirmiausia stam­bių jų miestų savivaldybes dalyvauti šitame planavime, šitos stra­tegijos realizavime ir detalizuotų tuos strateginius sprendimus. Aš galėčiau jau šiandieną ir asmeniškai pasiūlyti deputatus, kuriuos, mano supratimu, galima būtų skirti į tokią komisiją. Man atrodo, kad deputatas G. Vagnorius labai būtų siūlytinas, deputatas S.Malkevičius, deputatas E. Vilkas, deputatas A. Šimėnas, na, ir šitoje valstybinėje komisijoje turėtų dalyvauti ministrai bei mi­nisterijų aparatas, padėdamas savo ministrams parengti reikiamą informaciją, o vėliau įgyvendindamas tuos sprendimus. Taip mes išvengtume kokio nors atsiribojimo, svarbiausiu tautai momentu spręsdami jos gyvybingumo klausimą, sutelktume jėgas. Valdžių pasidalinimas šiuo metu galėtų būti pakeistas susitelkimu svar­biausiam reikalui išspręsti. Man atrodo, kad pirmadienį plenariniame posėdyje numatytos svarstyti Vyriausybės informacijos ar ataskaitos apie priešblokadines priemones neverta svarstyti, nes jos dar nėra parengtos. Vyriausybei mes nebuvome suteikę laiko ir galimybių, ir nereikia reikalauti, kad jinai atsiskaitytų. Infor­maciją mes šiandien gavome ir matome, kad Vyriausybė arti­miausiomis savaitėmis veikia reikiama linkme. Taip pat aš ma­nau, kad nėra jokio pagrindo svarstyti, ar Vyriausybė veikia ge­rai. Mes įsitikinome jos veiklumu ir mes neturim pagrindo šian­dien abejoti, kad tos priemonės bus netinkamai įgyvendintos. Ra­cionalus kuro ir energetinių resursų naudojimas bus neabejotinai tinkamai organizuotas, kadangi paskirti kompetentingi žmonės ir jie iš tikrųjų ten sėkmingai dirbs. Todėl siūlau apsvarstyti šituos mano pasiūlymus, kurie galbūt tiktai patikslina kitų deputatų siū­lymus, ir priimti atitinkamą sprendimą.

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputate, prašome įteikti jūsų siūly­mų sąrašą, jeigu jūs turite sudaręs. Deputatas L. Šepetys.

   L. Šepetys (Vievio rinkiminė apygarda). Gerbia­mieji kolegos, deputatas, žinia, yra žmogus, todėl jam atleistina, kai jis eina kalbėti ir tada, kai jo galva plyšta nuo racionalių min­čių ir pasiūlymų, ir tada, kai jis negali nekalbėti dėl jausmų. Aš dabar tą labai išgyvenu. Aš labai pritariu gerbiamojo Pirmininko minčiai, kad mums reikalingas solidarumas ir čia, ir už mūsų sienų. Ypatingai čia, nes mes vis tiek esame tarytum seismogra­fas ir turime jausti, kuo gyvena Respublika. Savo ruožtu mūsų elgsena greitai pasklinda už sienų. Tai aš pajutau išėjęs per pertrauką palaikyti rankoje nedegančios cigaretės. Buvau įspaus­tas gerbiamųjų moterų ir vyrų į kampą. "Nė žingsnio atgal!" - man pasakė tie garbūs žmonės. O kalbu aš apie solidarumą dar ir todėl, kad bijau, jog mus, kaip žmones, gali paveikti toks papras­tas kompleksas arba silpnybė, kada susidūrus su sunkumais pradedama ieškoti kaltininkų pašonėje, atsiranda įtarumas. O įtaru­mas buvo blogas patarėjas visais laikais ir ypatingai blogas tada, kai reikalingas blaivus protas. Visomis išgalėmis venkime šito, nes kaip tik to savo ruožtu ir siekia Maskva.

   Kas yra blokada? Tai būtent noras palaužti mūsų vienybę, mūsų vienybę Lietuvoje. Aš vienybe vadinu ne besąlygišką prita­rimą viskam, bet tą principinę politinę vienybę ir politinę išmintį. O jie to siekia. Aš nežinau, bet jaučiu, kad šito nori Michailas Gorbačiovas ir ypatingai jo patarėjai bei šalininkai. Todėl, žino­ma, vienybė nereiškia, minėjau, nei politinės realybės stokos, nei apskritai manevro laisvės stokos, bet vis dėlto ir manevras, ir viskas -  antraeiliai. Todėl, man regis, laibai svarbu -  čia jau kalbėjo -  patvirtinti ir antiblokadines priemones. Būtent patvirtin­ti jas čia, Aukščiausiojoje Taryboje. Tegu jas sudaro profesionalai, visų pirma dirbantys Ministrų Taryboje ir su ja. Nepulkime mes patys, kaip buvo sakyta, čia, komisijoje. Žinote, mūsų komi­sijos garbios ir išmintingos, bet tegu kiekviena dirba savo darbą, tegu Ministrų Taryba, Vyriausybė su savo padaliniais paruošia tokias priemones, o mes balsuosime, patvirtinsime ir įteiksime pa­sitikėjimo vekselį, jeigu mums atrodys reikalinga tai daryti. Aš manau, kad reikia ir mums patiems pakoreguoti Aukščiausiosios Tarybos darbą ir dienotvarkę. Ne didžiąja prasme, bet būtent dienotvarkės. Labai gerai, kad šiandien trūko laiko. Turbūt nela­bai tikę būtų, jeigu mes būtume svarstę reglamentą, sakysime, o turbūt svarbiau būtų buvę gal svarstyti kaip tik TSRS liaudies deputatų iš Lietuvos statusą. Manyčiau, kad gal reikėtų juos vi­sus įpareigoti urmu nuvažiuoti į Aukščiausiąją Tarybą, išsikovo­ti, kad būtų balsuojama dėl blokados kaip antiįstatymiškos, antikonstitucinės, antihumaniškos ir t. t. O jeigu ir nebus balsuojama, tai bent sukelti ten didelį triukšmą, kaip moka mūsų garbin­gieji deputatai, kad padorus žmogus raudonuotų. O juk ten yra, gerbiamasis K. Antanavičiau, ir mūsų draugų. Ir tikrai reikėtų visiems parodyti, kad štai centras, save laikąs vis dar to­kiu ir mus dar į savo pusę traukiąs, juk elgiasi antikonstituciškai. Ir tegu balsuoja, tegu ten ta Aukščiausioji Taryba balsuoja prieš. Tai bus balsavimas viso pasaulio akivaizdoje.

   Taigi įtrauktas klausimas dėl biudžeto ir kiti -  labai svarbūs, bet svarstykime šiomis savaitėmis arba šiomis dienomis tokius tikrai žmonėms, tautai gyvybingus dalykus. Jeigu mums reikia ir reglamento, ir laiko, tai gal mes uždarame posėdyje priimkime, gal mažiau diskutuokime. Štai taip.

   Propaganda. Neiškenčiu apie ją nekalbėjęs. Man regis, labai svarbu visomis išgalėmis parodyti, kad TSRS žino, jog mes ne­atsitrauksime, bet parodyti, kad tai daroma dėl depresijos, dėl nevilties, nes byra visa imperija, byra tas konglomeratas. Tik kadangi mes to byrėjimo priekyje, tai prieš mus ir imamasi tų veiksmų. Man regis, tai labai svarbu, todėl nemanyčiau, kad reiktų vengti ir tos "Vremia", ir kitų laidų. Tetrenkia juos per­kūnas, jeigu ten kas nors ne taip! Rytojaus dieną paprotestuoki­me, iškoneveikime, bet naudokimės proga vis tiek parodyti, vis tiek prakišti kažkokią mintį. Ir spaudoje, ypatingai vietinėje, tu­rime parodyti antihumanišką, antivalstybišką, taip sakant, to cent­ro, Maskvos nusiteikimą. Rodyti reikia.

   Aš manau, dar mums reikia rodyti, kad Aukščiausioji Taryba šiandien kaip niekada yra stipri. Kodėl? Kadangi yra pagrindinio puolimo objektas. Ką gi dabar puola ir Maskva, ir jos šalininkai Vilniuje? Aukščiausiąją Tarybą. O juk puolamas tai stipriausias priešas. Mes stiprūs ir turime šitą rodyti. Aš ne prieš kritiką ir savikritiką, ne prieš analizę, bet vis dėlto metodų prasme, bendro tikslo, bendro ėjimo prasme mes esame stipri jėga. Todėl neatsitiktinai mus ir puola, ir tas puolimas, atvirai kalbant, daro mums garbę. Visų mūsų masinės informacijos priemonių pastangomis šitą turi žinoti pasaulyje visi, man regis.

   Aš manyčiau, kad labai svarbu kiekvienam Lietuvos žmogui jaustis stipriu. Aš išgirstu apie tokius labai skubotus procesus: masiškai atleidinėjami žmonės ministerijose. Duok Dieve, jei aš klystu. Bet, sako, atleidžia ministro pavaduotoją net su juo ne­pasikalbėję, per tretįjį asmenį. Nereikia daryti šito. Ir taip įtemp­ta padėtis, kam mums dar sėti tokią nesantaiką. Tas žmogus par­eis namo, pasiguos šeimai, žmonai, vaikams. Taip gali atsirasti tokių nereikalingų žmonių būrys. O mūsų darbe svarbus dabar kiekvienas padorus žmogus. Man jūs galit sakyti - tegu jis ne­įsižeidžia. Na, bet yra tokių, kad galima neskubėti atleidinėti ir tikrai tausoti visus žmones.

   Taigi dar norėčiau pasakyti, nors gal čia visi ir nepritarsite. Dabar Baltarusija tampa labai agresyvi mums: ieško žemių, kurių niekad neturėjo ir nori iš mūsų atimti tai, kas jiems nepriklauso. Nesukime mes tuo keliu, bet priešingai. Artėja, sakysim, tos ne­lemtos Černobylio katastrofos metinės. Buvo nuskriausta daugel respublikų, sričių. Gal priimkime Aukščiausiosios Tarybos nutari­mą ir nusiųskime jiems, kaip nukentėjusiai respublikai humanita­rinę pagalbą. Neužsiminkime nieko, kad jie su mumis elgiasi kiau­liškai. Ta pagalba bus žmonėms, ne vyriausybei. O vyriausybei priminsime, kad įžūlumui ribos turi būti visur -  net politikoje. Taip norėčiau baigti. Aš jaučiu, kad kiekvienas čia sėdintis de­putatas išgyveno momento svarbumą, ir todėl dar kartą man no­risi pasakyti, pasididžiuoti, kad mes esame stiprūs. (Plojimai.)

   Pirmininkas. Deputatas J. Dringelis.

   J. Dringelis (Varėnos rinkiminė apygarda). Ger­biamieji deputatai, jeigu Nepriklausomybės aktas mums būtų rei­kalingas tik tam, kad išsivaduotume iš Maskvos diktato, kad tu­rėtume daugiau prekių, kad geriau gyventume, būčiau balsavęs už jį be jokio entuziazmo. Nepriklausomybė mums laibiau reikalinga moraliniam tautos apsivalymui. Ir dabar, man regis, kaip tik ar­tėja momentas, ta valanda, kada iš tikrųjų pasirodysim, ko esame verti mes, lietuviai, kurie taip didžiavomės, kad turime vieną aukš­čiausiųjų pragyvenimo lygių tarp 15 imperijos kolonijų, kad turė­jome daugiausiai automobilių, bet, matyt, ir daugiausiai reketi­ninkų ir spekuliantų, jau prasiskverbusių į visus imperijos kam­pelius ir šeimininkaujančių rinkoje. Tai ar tuo didžiavomės? Šito turėjom daugiau už kitus, bet artėja valanda, kada paaiškės, kiek tarp mūsų tokių, kurie galės paskutinius marškinius pasidalinti. Iš tų 15 imperijos kolonijų, tik mūsų taupomuosiuose bankuose vienam žmogui bene daugiausiai tenka santaupų. Tiesa, ne vi­siems po lygiai. Didžioji dalis tų daugiau kaip šeši milijardai rublių priklauso gal tik dešimčiai procentų. Kadangi toks mūsų gyvenimo lygis, tai ar ne mums ir lengviau atlaikyti visus tuos ekonominius blokados varžtus?

   Pradedam labai geru laiku. Šiltas, gražus pavasaris. Prieš akis vasara, kai visko reikės mažiau: ir elektros, ir kuro. Ir atrodo, pati istorija reikalauja iš mūsų dabar išlaikyti. O štai šituose iš­bandymuose, šituose sunkumuose tauta ir turi kaip tik galimybę apsivalyti, atgimti. Man regis, tų kalbų apie vienybės būtinumą buvo pasakyta iš šitos tribūnos truputį daugiau negu reikėjo. Ko­kios vienybės mums reikia? Kaip mes turime vienytis? Ar kad visi vėl turėtume vieną nuomonę? Ar kad ieškotume geriausio sprendimo? Man atrodo, kad kai kurie raginimai tai vienybei, na, yra galbūt ir ne visiškai apgalvoti. Mes čia turim išklausyti kiek­vieną nuomonę, ir netgi tą, kuri visiškai priešinga daugumai. Tik atidžiai išklausę, mes pamatysim, kas darosi mūsų Lietuvoje ir rasim tada geriausią sprendimą. Vadinasi, vienytis turime gin­čydamiesi, eidami į tiesą. Ir kuo geresnį mes sprendimą priimsim, tuo jis labiau mus suvienys. O tinkamą sprendimą priimti mes galime tik apsvarstę visas nuomones, netgi prieštaraujančias bend­rai mūsų nuostatai. Todėl, man atrodo, reikia išklausyti visas nuomones. Ir netgi norėčiau paraginti kitaip manančius deputa­tus, ypač tuos platformininkus, kurie čia yra, ir kitus. Jie iki šiol faktiškai nėra išsakę savo nuomonių, o mums dabar visos nuo­monės reikalingos. Manau, tas mums nesutrukdys priimti spren­dimą tokį, kuris labiausiai atitiktų šiandienos reikalavimus.

   Be to, man regis, ekonomistai ir kiti piktinasi meno darbuo­tojų pasisakymais. Piktintis mes dar neturim pagrindo, nes jeigu ekonomistų receptai mums šiandien padeda, sakysim, ieškoti ko­kių nors taupumo, ūkiškumo geresnių sprendimų, tai dvasinės sfe­ros darbuotojai taurina tautą savo, na, tokiomis galbūt ne visai pragmatiškomis mintimis, bet jų žodžiai krenta žmonėms į širdį ir juos pakelia iš to galbūt per didelio pragmatizmo, į kurį yra benuklimpstanti tauta. Už tai šiandien taip ir baiminamasi, kad, oi, čia tai to trūks, čia ano trūks. Taip, trūks daug ko, bet mes turime ieškoti galimybių, kad kuo mažiau to trūktų. O tam, kad mažiau trūktų, reikia pirmiausia pakelti žmones, ir turėtume mes tam labai daug pasitarnauti. Man atrodo, kad iki šiol nebuvo tinkamos vienybės nei tarp ekonomistų, nei tarp kitų parlamentui taip reikalingų žmonių. Iki šiol, atrodo, kažkaip tempia kiekvie­nas į savo pusę. Per daug dar ambicingi. O pabaigai norėčiau pasiūlyti kurti šelpimo kasas, kad kuo greičiau galėtume padėti daugiavaikėms šeimoms, kurios pirmosios pajus šituos sunkumus, ligoniams, blogiausiai aprūpinamoms šeimoms ir taip toliau. Ir čia vicepremjeras pasakė, kad laikas eina tam tikra prasme mū­sų nenaudai, bet jis taip pat eina ir mūsų naudai. Laikas mums yra pats tinkamiausias. Be to, atsiminkime, kad paskui mus eina ne tik Lietuvos žmonės, bet esame pavyzdys ir kitoms respubli­koms.

   Pirmininkas. Deputatas A. Ražauskas.

               A.Ražauskas (Pakruojo rinkiminė apygarda). Gerbiamoji Aukščiausioji Taryba! Nors čia ir nėra Vyriausybės, bet suprantu, kad diskusija iš dalies vyksta dėl tų antiblokadinių priemonių grupės, kurią sąlyginai pavadinčiau vietinėmis priemonėmis, galbūt trumpalaikėmis. Kai kuo iš dalies pasikartosiu, kai ką pabandysiu patikslinti. Ne vienas minėjo, kad, įsigalint blokadai, vienas iš pirmųjų pavojų - didelis bedarbių būrys. O gerbiamasis akademikas E. Vilkas prasitarė, kad dėl to galimas didelis nepasitenkinimas. Norėčiau pritarti gerbiamajam deputatui S. Malkevičiui ir ką tik kalbėjusiam deputatui dėl blokados fondo įsteigimo, o gal net ir dvejopo -  negrąžinamo ir grąžinamo - ­fondo. Kadangi Vyriausybė jau informavo apie artimiausiomis dienomis galimą prašymą atostogauti tik trijų tūkstančių mažei­kiečių, bet greitai gali prireikti prašyti atostogauti ir dar tūks­tančius žmonių. Gerbiamasis Pirmininkas priminė Lietuvoje esant kaimą. Manau, šiandieninės blokados realybėje galėtume neuž­miršti tokio dalyko. Šiandien kaime dirba apie 300 tūkstančių žmo­nių. Primityviau galvojantys apie politiką ir galbūt greičiau reaguojantys į ekonominius klausimus kaimiečiai jau šiandien ne­rimsta, kad, nustojus veikti visai šiandieninei mechanizacijai, dar­bų neįveiks. Nesunku prisiminti, kad kai mechanizacijos beveik nebuvo, kaime dirbo ne 300 tūkstančių, o tris kartus daugiau. Ne­tvirtinu, kad skaičiai, kuriuos minėjau, yra tikslūs, tačiau iš 1200 Respublikoje esančių ūkių maždaug pusei nuolatos reikia žmo­nių. Atverskime bet kurio "Valstiečių laikraščio" ketvirtąjį puslapį, prisiminkime nuolatos prašomus studentus, prisiminkime dar­bo ir poilsio stovyklas, visus kitus dalykus. Studentai ir visa kita iki šiol buvo daroma neypatingai organizuotai. Aišku, tai ir ne­davė pačios didžiausios ekonominės naudos visiškos taikos są­lygomis. Vasara toks laikas, kai darbo rankų labiausiai trūksta, kai reikalinga bet kokios kvalifikacijos darbo jėga. Manau, nerei­kia aiškinti, kad vasarą darbai negali sustoti. Priešingai, - žiemos reikalai bus apverktini. Aš nekalbu, kad tam bus visos normalios gyvenimo sąlygos, tačiau jeigu šiandien kalbame apie karo pa­dėtį, manau, neverta gilintis smulkiau, ko ten trūks, ko gali ne­būti ir taip toliau. Manau, kad taip pat galime pabandyti įsivaiz­duoti, ką darys šeima, gyvenanti dvyliktame aukšte be elektros, dujų. Turbūt ir kaime nebūtų lengviau.

   Žodžiu, tokie dalykai gerokai pagelbėtų kaimui ir gal du tris mėnesius gelbėtų tiems miesto darbininkams, kuriems, kaip čia buvo minėta, artimiausiomis dienomis gali grėsti nedarbas. Tegu ir laikinai. Galbūt tai kaip tam tikrą išeitį Vyriausybei reiktų paskelbti artimiausiu laikotarpiu. Gal šiek tiek apramintume kai­miečius. Ir nemažą dalį miesto darbininkų. Galbūt užkirstume kelią toms akademiko E. Vilko minėtoms provokacijoms dėl nedar­bo. Būtų tam tikras pristabdymas. Ir aš bandyčiau teigti apie panašias tokias trumpalaikes galimybes, paminėdamas ir miškų ūkį.

   Pirmininkas. Kalbės deputatas A. Šimėnas.

   A. Šimėnas (Druskininkų rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai! Kad numatytume savo veiksmus, reikia prognozuoti mus supančių jėgų elgseną ir numatyti galimus rezultatus, priėmus mums kokį vieną ar kitą sprendimą. Šiuo metu turime faktą -  žiauri TSRS blokada. Panagrinėkime mus supan­čias jėgas: TSRS, užsienio valstybes ir Lietuvą. Ką gero gauna TSRS, tiksliau, jos vyriausybė iš žiaurios ekonominės blokados. Pirma, ji atseit pamoko kitus, kad taip nesielgtų; antra, baudžia mus -  įžūliuosius; trečia, jau palyginti žymiai svarbiau -  išlaiko savo natūralų veidą; ketvirta, išvengia domino efekto. Čia pagrin­dinis dalykas -  ką ji gauna, ko ji labiausiai bijo.

   Ką ji turi blogo iš šios blokados? Natūralu, kad labai smunka jos prestižas pasaulio šalių akyse. Ir dar ji gali sulaukti iš kitų pasaulio valstybių tam tikrų ekonominių sankcijų. Aišku, kokio nors karinio konflikto dėl Lietuvos tikrai nesitikėkim -  jo nebus. Dabar galutinis rezultatas: TSRS prestižas dėl Lietuvos vargu ar bus dar juodesnis, negu kad dabar yra, nes juodo puodo ang­limi nebeištepsi. Ekonomika dar labiau žlugs. Bet tai TSRS va­dovams jau nėra naujiena, jie savo agoniją vienaip ar kitaip jau­čia, tačiau jie labiau bijo šio domino efekto negu agonijos, kuri pratęs jų egzistavimą. Demokratiškai valstybei tokia ekonominė blokada būtų tolygi pražūčiai ir jokiu būdu jos nedarytų, bet TSRS - tai natūralu. Iš jos ne tokių dalykų matėme. Ir todėl jau galima formuluoti išvadą, kad galima žiauri blokada, tačiau rei­kia tikėtis, kad po to kaklą truputį atleis, o toliau bus gražiai, gra­žiai smaugiama. Manau, kad šitą procesą ji tęsti turi tikrai rea­lių galimybių ir blokadą tęs tiek, kiek jai patiks, tai yra iki savo agonijos.

   Dabar užsienio valstybės: koks jų pagrindinis tikslas? Pagrindinis tikslas - TSRS žlugimas. Joms reikalinga, kad Sąjungoje kuo intensyviau vyktų ją draskantis ir žlugdantis procesas. Jos trokšta šito domino efekto. Ir netgi, manau, tas variantas, jeigu Lietuvą TSRS neskausmingai išleistų iš savo "globos" be jokių pasekmių, joms netgi nepatiktų, nes tai truputį sustabdytų TSRS žlugimą. O šis procesas, kuris vyksta Lietuvoje, yra laibai gera korta, nes diskredituoja TSRS prieš kitas besivystančias valsty­bes ir žlugdo. Tai patvirtina ir didžiųjų pasaulio valstybių elgse­na. Mums ruošiasi suteikti pagalbą tik mažos valstybės, be jo­kios abejonės, ne be didelių valstybių žinios. Vadinasi, paleisti satelitai, kurie mus šiek tiek palaikytų dvasiškai ir morališkai, o didelės, taip sakant, svarsto.

   Tada grįžkime prie Lietuvos ir apibendrinkime. Teoriškai ir praktiškai TSRS blokados stiprumo lygis yra neterminuotas todėl, kad jis gali tęstis iki TSRS agonijos, iki jos žlugimo. Todėl tai įvertindami, mes galime ir turime iš viso tik du variantus. Vie­nas variantas -  kęsti blokadą tol, kol pati TSRS pradės byrėti arba dar įvyks kažkas naujo, kažkas mums be galo gero, kad ta blokada sustos. Antras variantas -  jeigu kada nors nutarsim, kad šis procesas mūsų netenkina, pabandysim palengvinti savo dalią. Tai tikrai nėra labai malonu, nes tada reikės ieškoti dialogo su Maskva, be jokios abejonės, su ta sąlyga, kad Kovo 11 akto nie­kas niekada neatšauks. Šitą supranta visi: ir M. Gorbačiovas, ir mes. O už dialogą su TSRS reikės aukos. Natūralu. Galimos trys aukų rūšys. Pirma -  laikinai paaukoti keletą nepagrindinių politi­nių sprendimų; antra -  paaukoti netgi keletą politinių lyderių (mes jau tokią praktiką, beje, turime); trečia - paskelbti pasauliui ir TSRS besąlygišką kapituliaciją, pasiliekant savo įgaliojimus. Skelbt, kad iš naujo mus okupavo, žodžiu, besąlygiška, kapituliacija, sulaikant savo įgaliojimus, kolonijos statusas. Bet tai jau paskutinis žingsnis, kai nebeturėtume ką aukoti. Manau, kad tas trečias variantas nepatinka nei užsieniui, nei TSRS. Šitas dalykas yra nemalonus. Jeigu kada nors mes sugalvosim, kad mums reikalingas dialogas su Maskva, tai toliau scenarijus yra labai aiškus: reikės išsiaiškinti, kokios aukos šitas slibinas ar panašiai nori. Reikės paskelbt, kad iki derybų sustabdom kovo 11 sprendimus tol, kol išsiaiškinsim savo pozicijas, o toliau -  dia­logas. Manau, kad visi mūsų politiniai sprendimai yra šitoje sche­moje. Kaip pasirinksim, taip ir turėsim. Mano nuomone, sprendi­mo tuoj pat dabar priimti nereikia, tačiau reikia labai intensyviai dirbti, parengti alternatyvius variantus, tegu mums ir pačius ne­maloniausius. Visus apgalvoti ir jokiu būdu tai, ką mes sugalvo­jom, tuoj pat neskelbti TSRS ir visam pasauliui, o skelbti jiems tiktai tą, ką reikia. Turime pagalvoti, ką šiuo metu reikia skelbti. Dirbti savo darbą ir galvoti.

   Pirmininkas. Deputatas V. Šadreika.

   V. Šadreika (Šilalės rinkiminė apygarda). Ger­biamieji deputatai, manau, kad eidami į kovo 11 dieną, mes turė­jome suprasti ir žinoti, kad iš Sovietų Sąjungos galime susilaukti karinių, ekonominių ir kitokių įvairiausių represijų. Daugiau kaip prieš metus iki to laiko Respublikos Ministrų Taryboje buvo suda­ryta ne viena mokslinė ekonominė grupė, kuri ruošė tam tikrus pro­jektus. Tačiau dabar pajutę ekonominę blokadą, mes jokių pro­jektų neturime ir apie juos nieko nežinome. Manyčiau, prieš apsisprendžiant, kokių mes turime imtis priemonių, turime apžvelgti ir tai, kokias nors ir nedideles, tačiau juntamas klaidas padarėme parlamente. Iš tikrųjų nustebino penktadienį mūsų paskirtos Vy­riausybės ataskaita. Praktiškai Ministrės Pirmininkės pavaduoto­jas gerbiamasis R. Ozolas neatsakė nė į vieną klausimą. Tai rodo, kad suformuota Vyriausybė praktiškai nieko nepadarė, niekam ne­pasiruošė.

   Siekiant vienybės ir santarvės tarp tautų, manau, kad gerbia­mos H. Kobeckaitės atsakymas toje ataskaitoje į deputatų paklau­simą buvo deputatų statuso negerbimas ir deputatų įžeidimas. Pri­minė apie tai, kuo jie anksčiau buvo, kuo jie anksčiau dirbo ir panašiai. Manyčiau, kad tai neleistina nei Vyriausybės nariui, nei juo labiau departamento vadovei.

   Ne vieną kartą Sovietų Sąjungos generolai yra pareiškę, kad nereiks jūsų parlamento išvaikyti, jus išvaikys pati tauta. Tai verčia mus susimąstyti dabar ir iš tikrųjų imtis tokių priemonių, kad pati tauta mūsų neišvaikytų. Aš manau ir gerbiamasis L. Še­petys minėjo, kad buvo padaryta klaidų paskirstant kadrus. Jų nereikėtų dabar daryti, perorganizuojant įvairias ministerijas. Aš tik vieną pavyzdį pateiksiu. Štai buvęs valstybinis arbitras Pro­chorovas negavo vietos arbitraže. Kitą dieną jis tapo TSKP platformos administracinių organų skyriaus vedėju. Bet jis būtų nėjęs ir būtų likęs. Socialinių klausimų ministerijoje su pavaduotojais nesitariama, ar juos atleis ir kokį jie darbą gaus. Manyčiau, kad naujai paskirtiems ministrams tai nedaro garbės.

   Taip pat reikia prisiminti ir kai kurias neatsakingas mūsų parlamentarų išsakytas mintis užsienyje. Štai mes gavome prieš kelias dienas, rodos, penktadienį gerbiamojo E. Zingerio praneši­mą apie jo viešnagę Skandinavijos kraštuose. Ar laikas kalbėti dabar, kada neturim realios nepriklausomybės, kad kažkam siū­loma Nobelio premija. Tai yra per anksti ir manau, kad politiškai tai yra klaidinga, neatsakinga kelti tokį klausimą, kada mes netu­rime realios nepriklausomybės. Taip pat manyčiau, kad mes turė­tumėm vengti ir tokių pasisakymų politinėse kalbose, kuriose ver­tinam prezidentą kaimyninės šalies, kuri mus dabar spaudžia ir gniaužia, ir vadiname vakarykščiu žmogumi. Kaip jis gali vėliau sėsti prie derybų stalo, jeigu mes jį pavadinam vakarykščiu žmo­gumi. Manyčiau, tai yra irgi tam tikra politinė klaida.

   Todėl imantis priemonių prieš ekonominę blokadą, manyčiau, kad tai viską turi padaryti pati Vyriausybė, o ne kažkokios dar parlamentinės komisijos. Nejaugi mes vėl kartu sujungsime į vieną ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią. Jie turi vykdyti, jie turi paruošti tam tikras priemones. Manau, kad eidami į ko­vo 11 dieną mes žinojom, kas laukia, todėl Vyriausybė turėjo paruošti įvairiausias priemones, o štai girdėjome, kiek naftos ga­lėjo turėti Mažeikiai savo rezervuare, kurios nespėjo perdirbti. Kur buvo tada Vyriausybė? Niekas negalvojo. Visi, eidami į ko­vo 11 dieną, tai turėjo suprasti ir veikti. Taip pat paskutiniame pareiškime ir laiške prezidentui M. Gorbačiovui ir Ministrų Tary­bos pirmininkui N. Ryžkovui yra vienas įsipareigojimas, kad iki gegužės 1 dienos nepriiminėsime politinių įstatyminių aktų.

   Išsiaiškinkim, kas tai yra politinis įstatyminis aktas. Bet koks aktas, kurį mes dabar svarstome, kuris yra numatytas ir šios die­nos darbotvarkėje, ir rytoj dėl biudžeto sandaros, ir įmonės įsta­tymas ir taip toliau - tai yra ne kas kita, o politinis įstatyminis aktas. Taigi praktiškai, jeigu prisiėmėm tokį įsipareigojimą, mes privalome tokių įstatyminių aktų svarstymo atsisakyti ir iš tik­ru jų dirbti tokį darbą, kad būtų kontaktų ir su Maskva, ir su Va­karais, ir su Baltarusija.

   A.Butkevičius (Garliavos rinkiminė apygarda). Gerbiamieji deputatai, kai mes svarstom ekonominės blokados klausimus, iš tikrųjų vyksta ne vien tiktai mūsų ekonominis blokavimas. Štai prieš porą valandų yra labai drastiškai užgrobti Spaudos rūmai ir spaustuvė Maironio gatvėje. Ten buvę mūsų žaliaraiščiai jėga išmesti lauk, sumušti. Sumuštas deputatas Zig­mas Vaišvila. Įsibrovę į rūmus ir nepaisydami ten stovinčios sargy­bos kareiviai išlaužė duris, daužė langus. Galiu pasakyti, kad visa tai yra nufilmuota, o medžiaga jau užsienio žurnalistų ran­kose. Tačiau tai rodo, jog vien ekonominėmis priemonėmis nėra ir nebus apsiribojama. Jau šiąnakt turėjome duomenų apie tai, kad tokia akcija bus vykdoma. Dabar vėl galima galvoti apie tai, kad­ naktį yra grasinama ir kitiems svarbiems informacijos objektams.

   Noriu trumpai išdėstyti ir savo nuomonę apie aptariamąjį klausimą. Mano supratimu, jis yra toks: ar mes grįžtame atgal prie Maskvos kranelių, ar galvojam apie tai, kaip išsilaikyti mums patiems, kaip galima būtų apeiti centralizuotą tiekimą? Aš manau, kad jeigu mes patys nesukursim galimybių išsilaikyti bent ties skurdo riba, bet savo jėgomis, tai mūsų priimamos politinės nuo­laidos neturės jokios prasmės. Mus spaus ir toliau. Mes turime turėti už šitų savo priimamų kompromisų, nuolaidų bent kokią jėgą, kuri garantuotų, kad blogiausiu atveju galime laikytis pa­tys. Kai klausau daugelio, man atrodo, kad čia yra tiesiog mąsty­mo būdo klausimas. Ar mes jau suvokiame esą valstybė ir elgia­mės kaip valstybė, ir ieškome šitų kelių, ar atvirkščiai -  iš karto­ stengiamės nutraukti sulipdytą bambagyslę. Ir čia yra  ne tik žodžiai. Aš manau, kad keli tokie variantai yra. Galbūt pasijuoks mieli ekonomistai, tačiau manau, jog šiandien reikėtų decentra­lizuoti mūsų ekonomikos valdymą ir tuojau pat suteikti visoms įmonėms, organizacijoms, ūkiams kaip galima didesnius įgalioji­mus spręsti ir tiekimo, ir realizavimo, ir užmokesčio klausimus. Bet jeigu yra teikiama kažkokia valstybinė parama, ji turėtų būti teikiama tiktai toms organizacijoms, kurios kyla, kurios auga ir kurios išsilaiko pačios. Tai yra gimstančių ir žūstančių gelbėti šituo metu nebeturime nei galimybės, nei laiko. Visiems kitiems užtektų, kad jie išgyventų ties skurdo riba. Kita vertus, mes jau kalbėjome, kad Tarybų Sąjungoje turime nemažai sričių, kurių ir žmonės, ir deputatai yra linkę padėti mums. Tačiau vien jų ini­ciatyvos neužtenka. Mes turim patys rasti tokias sritis, kurios ga­lėtų tiekti mums ir žaliavas, ir reikalingas prekes. Vadinasi, rei­kalinga šitą darbą dirbti ir reikalinga koordinuoti, reikia siųsti mūsų žmones. Taigi klausimas: kas tą darys? Ar tą darys Ministrų Tarybos, ar vis dėlto parlamento atstovai, kurie turi pakankamą patyrimą darbe su visuomene, visuomeninėse organizacijose. Rei­kia tuoj pat būtinai užmegzti tiesioginius ryšius su Užkaukaze, kitomis respublikomis, kurios gali padėti ir palaikyti su mumis ryšius, aplenkiant Maskvą. Ir vėl -  kas tą darys? Juk dabar reikia važiuoti mums patiems. Į tą klausimą atsakyt reikia nedelsiant. Mano supratimu, galima ir reikia kreiptis į pasaulio valstybes ir prašyti pagalbos. Juk turim nemažai valstybių, kurios pripažįsta mus teisėta valstybe. Galbūt gali paremti. Štai šiuo metu vyksta profsąjungų suvažiavimas, bandžiau kalbėtis su deputatais dėl kreipimosi į pasaulio profsąjungas, į pasaulio darbininkų organi­zacijas. Juk tada, kai yra smaugiami darbininkų judėjimai, šios profsąjungos imasi įvairių kovos priemonių. Gali netgi nekrauti Tarybų Sąjungos laivų. Kita vertus, manau, kad reiktų galvoti apie respublikinį fondą mainams. Jeigu mes turime žemės ūkio produkcijos prekes, kurios gali būti tinkamos šitiems mainams, mes turėtume žinoti, kiek jų yra, kaupti jas. Juk Respublikos gy­ventojai gali ir dvi tris dienas atsisakyti mėsos produktų tam, kad mes turėtume tokį pakankamą fondą mainams. Reikėtų paskaičiuo­ti, kiek viso šito reikėtų. Kiek žinau, ateina labai daug pasiūlymų ir iš Tarybų Sąjungos, ir iš Lietuvos, kuriuose tiesiog siūloma įvairi pagalba. Kur kaupiama ši informacija? Juk įmonės ir orga­nizacijos turėtų žinoti, kur jiems kreiptis ir susižinoti apie gali­mybes. Todėl turėtų būt kažkokia rinkos tyrimo komisija, ar kaip kitaip ją pavadintume, kuri tokią informaciją turėtų.

   Na, jeigu jau kalbame apie politinius sprendimus, kuriuos mes turim padaryti, tai vėl aš girdžiu labai daug nekonkrečių kalbų apie atsitraukimą atgal ir apie konflikto mažinimą. Mano supratimu, reikėtų tokiu atveju kalbėti labai aiškiai. Jeigu yra armijos klausimas, mūsų programoje yra išdėstyta, kad mes esa­me neutrali valstybė, o tai reiškia, kad mūsų teritorijoje negali būti svetimos valstybės kariuomenės ir bazių. Tai mes turime nu­spręsti, ar mes ir toliau laikomės ištikimybės savo rinkiminei programai, ar jau dabar galvojame, kad vis dėlto galima išsau­goti Tarybų Sąjungos gyvybinius interesus mūsų teritorijoje, Aš, pavyzdžiui, esu už tokią nuolaidą, kad mes saugotume Sąjungos gynybinius interesus čia. Vadinasi, liktų tam tikri jų strateginiai objektai ir tai būtų pagrindas deryboms. Ir tokį paketą pasiūlymų ruošia Krašto apsaugos komisija. Visi pilietiškumo klausimai, kor­telės ir visa kita labai erzina Maskvą. Taigi koksai pasiūlymų paketas būtų čia? Konkrečių pasiūlymų kažkaip nebuvo girdėti. Tas pats ir dėl ekonominių santykių su Tarybų Sąjunga. Ką mes konkrečiai siūlome? Štai reikia sudaryti tokių konkrečių siūlymų paketą ir jį paskelbti pasauliui. Tik taip mes galėsime pasinaudoti ta vienintele jėga, kurią turime    -  pasaulio viešąja nuomone, opi­nija. Taip jie žinos, kuriose vietose mus reikia remti. Taigi vėl klausiu: kas tą darys? Na, manau, būtų tikslinga sudaryti laiki­nąją parlamentinę komisiją blokados klausimams spręsti, kuri ga­lėtų koordinuoti visą šitą veiklą, kuri galėtų tiksliai žinoti, kokių veiksmų imasi Vyriausybė, o jeigu nesiima, tai kodėl. Ir pagrin­dinė mintis mano yra tokia: vien politiniai sprendimai ir atsitrau­kimas nebus veiksmingi, jeigu mes negalėsime parodyti, kad pa­tys turime būdų išsilaikyti netgi ir krizės sąlygomis, tegu ir ties skurdo riba.

   Pirmininkas. Deputatas A. Taurantas nori pasakyti repliką.

   A. Taurantas (Kalniečių rinkiminė apygarda). Man atrodo, išryškėjo pagrindinės nuomonės. Ar negalėtume jas apibendrinti? Turbūt vienas konstruktyviausių pasiūlymų buvo su­daryti šitą bendrą komisiją kartu su Vyriausybe. Galbūt galėtume dėl to balsuoti. Jeigu tokia komisija būtų sudarinėjama, galbūt ją reikėtų papildyti. Ta proga norėčiau ir pasiūlyti į tą komisiją dar deputatą A. Ambrazevičių ir deputatą V. Čepaitį.

   Pirmininkas. Ačiū už tai, kad padėjote man dirbti, nes kaip tik tai aš ir ruošiausi daryti, nes daugiau kalbančiųjų nebėra. Gerbiamieji deputatai! Mums iki kvorumo trūksta šešių deputatų. Net nesiverčia liežuvis dėl ko nors priekaištauti tiems, kurie tikrai negalėjo šiandien dalyvauti, nes daug deputatų yra susitarę su savo rinkėjais penktadieniniams susitikimams ir ne visi sugebėjo juos atšaukti. Todėl aš manau, kad galėtume susitarti čia dėl tų pa­siūlymų ir paprašyti Prezidiumo realizuoti iki pirmadienio tuos, kurie būtini. Manau, kad pirmadienį mums reikia rinktis 11 va­landą ir dirbti tą darbą, kurį buvom suplanavę šiandien. Taip pat, aišku, aptarti ir besikeičiančią politinę situaciją. Deputatas J. Ši­mėnas.

   J. Šimėnas (Gargždų rinkiminė apygarda). Aš noriu atkreipti deputatų dėmesį į vieną momentą. Per savo depu­tatinės veiklos mėnesį bandžiau išsiaiškinti, kiek gi Lietuvai reikia kuro per metus, per mėnesį ir taip toliau. Deja, šito nepavyko man išsiaiškinti nei su energetikos ministru, nei su gerbiamuoju A. M. Brazausku. Svyruoja šitie skaičiai tarp pusantro ir septynių milijonų. Ar vis dėlto yra Lietuvoje žmogus, kuris žinotų, kiek Lie­tuvai reikia kuro metams, mėnesiui, parai ir taip toliau. Kodėl aš klausiu? Todėl, kad aš turiu šiokį tokį suvokimą, kiek mes turime Lietuvoje naftos ir kiek mes jos galėtume gauti per parą, mėnesį, metus. Noriu pasakyti, kad mes kreipėmės į Ministrų Tarybą, ar reikalinga Lietuvos nafta, ar mes jau esame toje situacijoje, kai reikia mums pradėti eksploatuoti ją. Galiu pasakyti, kad be dide­lių kapitalinių įdėjimų dabar po truputėlį būtų galima gauti naf­tos. Tas truputėlis būtų nuo 300 iki 500 tonų per parą. Jeigu iš­verstume į dolerius, tai būtų apie 50 tūkstančių dolerių per parą arba pusantro milijono per mėnesį. Nežinau, ar tai daug, ar ma­žai. Aš manau, kad būtų kokių 10 procentų tos naftos, kurios mums reikia, tačiau turime vienąsyk nuspręsti, ar mes toliau dejuojame, verkiame ir ieškome, ar jau galime pradėti eksploatuoti lietuvišką naftą. Jeigu mes nuspręsime, kad po metų mes nutartu­me naftos išsiurbti iš gelmių daugiau, tada, aišku, reikėtų dides­nių kapitalinių įdėjimų ir reikėtų paruošti atitinkamas trasas, kad mažiau kuro sunaudotume pervežimui į Mažeikius ar kitur. Juk reikės ją transportuoti. Galbūt ta deputatinė ar parlamentinė grupė, kuri šitas problemas spręs, galėtų tai turėti omenyje.

   Pirmininkas. Deputatas G. Vagnorius.

   G. Vagnorius (Justiniškių rinkiminė apygar­da). Norėčiau atkreipti dėmesį į keletą svarbiausių dalykų. Mes šiandien iš ryto sprendžiame kaip geriau likusius išteklius paskirstyti ir padalinti, bet šito, aišku, per maža. Mes turime pasirū­pinti, kaip tuos išteklius papildyti. Vis dėlto ta pateikta šį rytą informacija yra iš dalies neteisinga. Tarkim, mes kalbėjome, kad mes negalime priimti žalios naftos. Bet vis dėlto yra tokios ga­limybės. Mes konsultavomės Mažeikiuose su naftos perdirbimo spe­cialistais. Pasirodo, net projektuojant Mažeikių tą gamyklą buvo numatyta galimybė priimti žalią naftą. Yra net iš žemės išlindę tie stovai, kuriais ją galima priimti. Aišku, aš ne specialistas, galbūt mane ir suklaidino, bet sakė, kad per dvi tris savaites ga­lima pasiruošti. Taip pat ir Klaipėdoje. Aš viską kalbu ne dėl to, kad pakelčiau jūsų kvalifikaciją naftos perdirbimo srityje, juk aš pats nesiorientuoju, bet noriu pastebėti, jog vis dėlto dar trūksta geranoriškumo, trūksta iniciatyvos ir trūksta noro kažką iš esmės išspręsti. Mes dabar turime sutelkti savo visas jėgas tam, kad išspręstume tą energetinį klausimą. Nežiūrėkime, kas bus, jeigu neduos, o per tas tris savaites, kol mes dar turime išteklių, apsi­rūpinkime jais papildomai. Manau, kad tikrai ateitis nėra labai džiuginanti. Mes parodysime Tarybų Sąjungai, kad mes turime galimybių, jeigu mes priimsime tokį sprendimą, kad, pavyzdžiui, rytoj Ministrų Taryba paskelbia Mažeikių rekonstrukciją, Klaipė­dos rekonstrukciją ir priimsime kitas atitinkamas priemones. Aš buvau jų daugiau susirašęs, bet dėl laiko nenoriu kalbėti. Mes tikrai ir išsilaikysim, ir parodysim iš tikrųjų, kad mes esame ta tauta, kuri pasiruošusi savo darbu įveikti tą negalią. Tai tikrai toks būtų kelias, kuriuo mes turėtume pasukti. Dabar noriu pa­agituoti už tai, kad iš tikrųjų būtų sudaryta valstybinė komisija problemoms spręsti, į kurią įeitų ne tik Vyriausybė, bet ir parla­mento atstovai. Kaltinti, kad nėra paruošta antiblokadinė progra­ma, reikėtų aną Vyriausybę, kuri jau pusę metų, kalba apie tokią programą, bet, kiek žinau, ta visa programa sutelpa į tris pusla­pius. Nieko nėra parengta, nieko nėra priimta, ir manyčiau, kad ta komisija, kuri bus sudaroma, turėtų tuos klausimus iš dalies ir spręsti. Manyčiau, jeigu ta komisija bus bendra, tai galbūt mes galėsime išvengti ir tos įtampos, kuri iš dalies susidarė tarp Vyriausybės ir parlamento. Galbūt mes sugebėsim labiau, vieningiau toje situacijoje dirbti. O vadovauti tai komisijai aš vis dėlto siūlyčiau vienam iš parlamento Pirmininko pavaduotojų. Siūly­čiau gerbiamąjį Č. V. Stankevičių. Mes negalime, tarkim, skirti Ministrės Pirmininkės, nes jos pareiga ir yra tai dirbti. Todėl nebūtų jokios prasmės.

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, matyt, mums nepavyks su­rinkti dar penkių deputatų. Kai kurie išėjo atlikti savo tiesioginių pareigų. Nors pagal jums išdalintą reglamento projektą nedaly­vauti posėdžiuose nėra pateisinama priežastis. Deja, nieko nepa­keisim. Todėl aš siūlyčiau išsakiusių čia nuomonę deputatų vardu pavesti Prezidiumui atlikti tai, ką mes nutarsime. Pirmas pasiū­lymas buvo dėl bendros valstybinės komisijos sudarymo. Manau, kad mes galėtume šiandien nutarti, ar tokia komisija reikalinga. Antra, išrinkti parlamento atstovus. Trečia, paprašyti Vyriausy­bės pirmadienį pasiūlyti savo narius į tą komisiją ir juos patvir­tinti. Tai būtų tada, jeigu mes sutiktume vietoje to suprojektuoto darbotvarkės punkto apie Vyriausybės priešblokadinę programą. Taigi, gerbiamieji deputatai, vis dėlto prašau balsais išsakyti nuomonę. Kas mano, kad reikia tokią valstybinę komisiją sudaryti. Deputatas K. Lapinskas dėl balsavimo motyvų.

   K. Lapinskas (Gubernijos rinkiminė apygarda). Valstybinės blokados komisijos reikalais. Vis dėlto Vyriausybės veiksmai, kaip mes šiandieną įsitikinom, kelia tam tikrą nepasiti­kėjimą. Mums turbūt akivaizdu, kad padarė toli gražu ne viską, kas priklausė. Todėl aš nebūčiau linkęs dabar sudaryti bendrą komisiją. Reikėtų turbūt sudaryti parlamentinę komisiją, kurios pagrindinė arba svarbiausia funkcija būtų tam tikra prasme kontroliuoti Vyriausybės jau esamos komisijos veiksmus. O sudarę bendrą komisiją, mes perimsim arba Vyriausybės funkcijas, arba vėl nebus tos reikiamos veiksmų koordinacijos ir kontrolės iš parlamento. Nebent iš Vyriausybės šitoje valstybinėje komisijoje galėtų būti Pirmininkė arba vienas Vyriausybės narys kaip atsto­vas. O čia iš esmės turėtų būti parlamento komisija, kuri kontroliuotų ir skatintų Vyriausybę deramai užsiimti šitais reikalais.

   Pirmininkas. Deputatas A. Rudys.

   A. Rudys (Birštono rinkiminė apygarda). Kiek aš čia šiandien sėdėjau, tai nebuvau toks pesimistas. Aš vis ti­kiuosi, kad mums pavyks visus šituos dalykus susitvarkyti, bet per paskutiniuosius du tris pasisakymus aš pajutau, kad mes, ko gero, iš šitos pelkės neišsikapstysim, o klimpsim giliau. Dabar mes turbūt turėtume prisiminti tokią seną patarlę: "Perkėloj arklių keisti nevalia, kad ir kaip jie būtų nuvaryti". O dabar gi mes patys savo rankomis keliame nepasitikėjimą Vyriausybe. Čia dvi buvusios kalbos yra nukreiptos prieš mūsų Vyriausybę, kurią mes patys su jumis taip sunkiai suformavome. Dabar nespėję pradėti rimtai dirbti, iš jos kaži ko reikalaujame. Man atrodo, kad jokiu būdu neturi būti parlamentinė komisija, o turi būti valstybinė. Taip, kaip buvo ir pasakyta. Aš pasisakau už tokią.

   Pirmininkas. Deputatas A. Butkevičius.

   A. Butkevičius (Garliavos rinkiminė apygarda). Pritariu gerbiamajam A. Rudžiui - turi būti mišri komisija. Į ją turim pakviesti naujuosius mūsų ministrus, kurie galėtų kartu dirbti su parlamentarais.

   Pirmininkas. Deputatas E. Grakauskas.

   E. Grakauskas (Kartenos rinkiminė apygarda). Aš  pritariu deputatui A. Butkevičiui, kad būtų mišri komisija, tačiau noriu, kad patvirtintumėme parlamente visą komisijos sudėtį su deputatais.

   Pirmininkas. Be abejo, aš taip ir siūliau, kad šiandien mes galėtume net ir nebalsuoti, o tik pasiūlyti mūsų kandidatus, jei­gu nutarsim, kad reikalinga. Kažkas sakė, kad tai ,būtų  nepasi­tikėjimas Vyriausybe, jeigu sudarytume bendrą. Antra vertus, buvo pasakyta, kad nepasitikime ir už tai reikia kontroliuoti. Kiek aš supratau, tai buvo siūloma būtent valstybinė komisija todėl, kad mes pasitikime Vyriausybe ir norime to paties pasitikėjimo iš par­lamento. Stengiamės visas įmanomas jėgas sukaupti. Jeigu šitoms priemonėms įgyvendinti reikėtų įstatymų, tai būtų geras Vyriausy­bės ryšys su parlamentu. Ar jau visi pasisakė dėl balsavimo motyvų? Kvorumas salėje yra. Prašau pasiruošti oficialiai balsuo­ti. Kas už tai, kad tokią valstybinę komisiją reikia sudaryti? Vals­tybinė - tai bendra parlamentinė ir Vyriausybės. Jeigu deputatai balsuos prieš, tai tada paliksim Vyriausybei arba sudarinėsi­me savo.

   Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas. Devyniasdešimt vie­nas.

   Pirmininkas. Kas prieš?

   Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas. Keturi.

   Pirmininkas. Kas susilaikė?

   Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas. Šeši.

   Pirmininkas. Balsų dauguma nutarta tokią komisiją sudaryti. Ar pasiūlyti deputatai, kurie nepasisakė už tokios komisijos suda­rymą, vis dėlto daugumai nusprendus, kad ji reikalinga, sutiktų joje dirbti?

   K. Antanavičius. Aš nebalsavau prieš ją, aš susilaikiau. Norė­jau balsuoti už atskirą Aukščiausiosios Tarybos komisiją.

   Pirmininkas. Bet jūs sutiktumėte ir bendroje dalyvauti?

O deputatas E. Vilkas? Irgi sutiktų. Gerbiamieji deputatai, kol kas į šią komisiją iš Aukščiausiosios Tarybos yra pasiūlyti de­putatai: G. Vagnorius, S. Malkevičius, E. Vilkas, J. Šimėnas, K. Antanavičius. Ir dar buvo siūlomi deputatai V. Čepaitis ir A. Ambrazevičius. Ar šie minėti deputatai sutinka? Deputato A. Karoblio nematau dabar. Yra? Ar dar kas nors mano, kad reikia pasiūlyti dar ką nors? Galbūt kas nors pats norėtų pasisiū­lyti? Prašau.

   R. Valatka (Palangos rinkiminė apygarda). No­rėčiau pasiūlyti deputatus R. Gudaitį, V. Jarmolenką ir N. Oželytę­-Vaitiekūnienę, jeigu pritartumėte.

   B. Nedzinskienė (Panerio rinkiminė apygarda). Aš siūlau Albertą Šimėną.

   Pirmininkas. Gerbiamieji deputatai, leiskite man paklausti tų, kurie jau pasiūlyti. Aš jau nebespėju. Deputatė N. Oželytė-Vaitie­kūnienė? Deputatė taip pat atsisako. Ką deputatas R. Valatka dar siūlė? Deputatą V. Jarmolenką. Ačiū. Gerbiamoji B. Nedzinskiene, noriu patikslinti jūsų pasiūlymą.

   B. Nedzinskienė. Aš dar kartą labai prašau įtraukti į komisiją Albertą Šimėną.

   Pirmininkas. Ar deputatas A. Šimėnas sutinka būti?

   A. Šimėnas. Ar ne per daug?

   Pirmininkas. Manau, kad jau labai daug.

   B. Nedzinskienė. Aš todėl siūlau, kad jis yra Sveikatos apsau­gos ir socialinių reikalų komisijoje, ir ten labai daug yra nuvei­kęs. Būtinai reikia įtraukti į tą komisiją.

   Pirmininkas. Prašau.

   Balsas iš salės. Aš norėčiau iš Savivaldybių reikalų komisijos pasiūlyti deputatą A. Žalį, nes būtina, kad būtų žmogus iš Sa­vivaldybių reikalų komisijos. Šituos klausimus sprendžiant, reikia turėti ryšių ir su savivaldybėmis.

   Pirmininkas. Ar deputatas A. Žalys sutinka? Ar galima laikyti siūlymus baigtais? Dvylika Aukščiausiosios Tarybos deputatų, be­veik dešimtadalis. Gerbiamieji deputatai, ar nori kas nors pasiū­lyti, ar turi kas nors prieštaravimų prieš konkrečius kandidatus? Tada būtų galima balsuoti dėl visų kartu.

   Z. Juknevičius (Mažeikių rinkiminė apygarda). Man atrodo, kad dvylika deputatų iš tiesų labai daug. Dar Vy­riausybės narių… Po to mes kursim kitą komisiją, kuri kontro­liuos...

   Pirmininkas. Taip. Deputatas A. Rudys.

   A. Rudys (Birštono rinkiminė apygarda). Ger­biamasis Z. Juknevičius pasakė tą patį, ką aš norėjau... Aš siū­lau taip: apsiribokime septyniais žmonėmis ir balsuokime už konk­rečius žmones. Jeigu dvylika žmonių iš parlamento, o dar dvylika žmonių ar septyni iš ministerijų, tai bus nedirbanti komisija. Ne­dirbanti. Aš siūlyčiau, kad gal kas atsiimtų savo kandidatūras, įsi­pareigodami pateikti medžiagą, pasiūlymus ir visą kitą. Toks ma­no kreipimasis.

   Pirmininkas. Prašau pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad į ko­misiją įeitų ne daugiau kaip septyni Aukščiausiosios Tarybos de­putatai? A. Rudžio siūlymas. Prašome balsuoti mygtukais. Jau aiški balsų dauguma. Gerbiamieji deputatai, galbūt kai kas nu­tartų atsisakyti dalyvauti? Deputatas Šimėnas? Aš neparašiau vardo. Jūs susitarkite tarpusavyje. Deputatas V. Jarmolenka? Ger­biamieji deputatai, siūlau išeitį: mes šiandien visos komisijos ne­tvirtiname, o tada tie deputatai tarpusavyje pasitartų ir pirmadie­nį pasiūlytų savo sprendimą. Tada nereikėtų balsuoti. Sutinkate taip daryti? Ačiū. Dabar dėl kitų pasiūlymų. Deputatas J. Beinor­tas pasiūlė pavesti Lietuvos Respublikos valstybiniam arbitražui apskaičiuoti nuostolius dėl vienašališko energetinių ir pramonės žaliavų nutraukimo. Pateikti baudas, priskaičiuojamas kaip sutar­čių netesėjimą, kaltininkei, šiuo atveju SSSR Ministrų Tarybai, Ką galėtų atsakyti teisininkai į šį pasiūlymą?

   V. Šadreika (Šilalės rinkiminė apygarda). Ger­biamasis pirmininke, arbitražas apskaičiuoti negalės. Galėtų ap­skaičiuoti tik arba Pramonės ministerija, arba kitos. Jeigu įmo­nės pateiktų arbitražui, tai tada…

   Pirmininkas. Deputatas L. N. Rasimavičius.

   L. N. Rasimavičius (Kuršių rinkiminė apygarda). Pasiūlykime Valstybiniam arbitražui parengti baudų apskaičiavimo metodiką. Jie žino, kaip apskaičiuoti.

   Pirmininkas. Deputatas V. Jarmolenka.

   V. Jarmolenka (Dainavos rinkiminė apygarda). Aš dėl kitko. Mes kažkaip labai keistai elgiamės: tai sudarinėjame komisiją, tai atidedame dar trims dienoms. Man atrodo, dabar reikia išspręsti šitą klausimą. Atleiskite, mes nebalsavome dėl to.

   Pirmininkas. Gerbiamasis V. Jarmolenka, jūs labai neatidžiai klausėte. Mes buvome iš pat pradžių susitarę, kad komisiją su­darysim pirmadienį, kada Vyriausybė pateiks savo pasiūlymus. O šiandien mes ją nusprendėm sudaryti ir pasiūlyti kandidatus iš deputatų. Bet tai nepavyko padaryti lengvai. Esmės, tai nekei­čia -  pirmadienį bus galima balsuoti ir dėl vieno, ir dėl kito kartu. Labai apgailestauju, kad mes nutolome nuo tos temos, kurią pradėjome. Deputatas L. N. Rasimavičius buvo pasiūlęs paprašyti parengti metodiką. Deputatas K. Antanavičius.

   K. Antanavičius (Statybininkų rinkiminė apy­garda). Na, aš manau, mes metodikoms kurti tikrai neturim laiko. Tas darbas yra Vyriausybės. Vyriausybė tą, rodos, jau yra ir pradėjusi. Ir, kiek aš žinau, yra daug pateiktų tų sąskaitų. Yra Ekonomikos institutas, kitų padalinių ir čia nėra problemų. Reikia tik pavesti Vyriausybei.

   Pirmininkas. Gerbiamasis deputate K. Antanavičiau, ar jūs ma­not, kad reikia tokio specialaus Aukščiausiosios Tarybos pavedi­mo, ar manot, kad yra daroma savaime?

   K. Antanavičius. Na, aš manau, kreiptis reikia į Vyriausybę, ir priminti darsyk, kad sektų tas sąskaitas.

   Pirmininkas. Ačiū. Taip, be abejo, protokoliškai.

   L. N. Rasimavičius. Arbitražui paruošti metodiką truktų vieną valandą. Aš nuėjęs tuoj pat galėčiau padaryti tą. Darbas, tas metodo paruošimas, užimtų vieną valandą. Ne daugiau.

Pirmininkas. Ar deputatas A. Rudys jau nebenori kalbėti? Va­dinasi, protokoliškai pavesti Vyriausybei apskaičiuoti nuostolius ir paruošti metodiką baudoms? Gerbiamasis K. Antanavičiau, ar taip? Galima be metodikos.

   K. Antanavičius. Kokia čia metodika skaičiuoti? Reikia skai­čiuoti, o ne metodiką. Tai paskui galės perduoti arbitražui, jeigu nori, kad apiformintų juridiškai. Kai bus suskaičiuota ir…

   Pirmininkas. Ačiū. Gerai, jeigu kiti deputatai, teikę ankstes­nius pasiūlymus, sutiks, tada formuluotė tokia: pavesti Vyriausy­bei apskaičiuoti nuostolius dėl ekonominės blokados. Prašau pa­spausti mygtukus, kas su tokiu protokoliniu pavedimu Vyriausybei sutinka. Jeigu balsų skaičiavimo komisija tvirtina, kad kvorumas yra, tai dauguma balsavo už.

   Ar teikusieji pasiūlymus deputatai dar  mano, kad reikia ką nors spręsti balsavimu, ar galima laikyti, kad tie pasiūlymai yra tai naujai komisijai, kuri juos įvertins ir pabandys dirbti. Tada liko dar vienas klausimas.  

   Reikia susitarti dėl kitos savaitės darbo tvarkos. Deputato V. Šadreikos pastaba buvo verta dėmesio ta prasme, kad mes, matyt, svarstydami kokius nors įstatymus, turėsim nutarti, ar jie gali būt įvertinti kaip politiniai, ar ne.Vis dėlto juos, matyt, svarstyti reikia. Aš nemanau, kad dabar būtų galima sudaryti darbų tvarką kitai savaitei. Turėsime galvoje pasiūlymus, kad daug kam reikia išvažiuoti ir į Lietuvos gamyklas, kolūkius, į Ta­rybų Sąjungą bei kitas užsienio valstybes. Jūs turite šitą projektą. Galima orientuotis, kokie klausimai galėtų būti svarstomi, tačiau siūlau šiandien kitos savaitės darbotvarkės nebalsuoti, o susitarti, kad renkamės pirmadienį, kaip įprasta vienuoliktą valandą, nes iš toliau sunkiau atvažiuoti. Niekas neprieštarauja? Deputatas A. Rudys.

   A. Rudys (Birštono rinkiminė apygarda). Aš vis dėlto norėčiau pasiūlyti, kad šiandieną nesvarstytas biudžetinės sandaros įstatymas kitą savaitę būtų svarstomas.

   Pirmininkas. Aš taip ir sakiau, kad šios dienos darbus perke­liam į pirmadienį, nes nieko daugiau ir nepadarėm.

   A. Rudys. Tai  dar tada vienas prašymas organizatoriams: jei­gu mes pirmadienį šnekėsime vėl bendrapolitinėmis temomis, tai gal tada reikėtų šito įstatymo svarstymą skirti tam tikrai valan­dai. Juk žmonės buvo atėję, prasėdėjo pusę dienos ir išėjo.

   Pirmininkas. Aš atsiprašau įstatymo autoriaus deputatų vardu. Deputatas L. Milčius.  

   Kalba iš salės. (Negirdėti.)

   Pirmininkas. Aš  už tai ir klausiau, prašiau man priminti tai, dėl ko dar būtina balsuoti. Galbūt atidėkime pirmadieniui, paban­dysime išanalizuoti galimybes. Taigi, gerbiamieji deputatai, šiandien viskas.  Primenu, kad šeštadienį, sekmadienį Sąjūdžio suvažiavimas. Delegatus prašau nepamiršti dalyvauti. Už dešimties minučių kviečiamas Sąjūdžio deputatų klubas. Tuoj pat kviečia­ma į Prezidiumo posėdį. Vieną minutėlę, gerbiamieji, prašau dar neišeiti. ­

   Gerbiamieji, mums visiems gerai pažįstama ponia Bieliauskie­nė nori tarti keletą žodžių. Prašome išklausyti. Prašome, gerbia­moji. 

   Bieliauskienė. Šią sunkią parlamentui valandą ateinu su velykinėmis dovanomis, tarsi nešdama ant rankų visų Lietuvos laisvės trokštančiųjų žmonių liepsnojančią širdį, su kvietimu visam parlamentui tapti neįveikiamu. Visi pavojai, kad ir sunkiausi, bus mums nebaisūs, bus mums pakeliami. Lietuvos tremtinių sąjun­ga, rezistentai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir Lietuvos krikščio­nių demokratų partija pirmų laisvai švenčiamų šv.Velykų proga sveikina visą laisvąjį ypatingai sunkiai kovojantį Lietuvos parla­mentą. Sveikiname žodžiais, skirtais visiems Lietuvos žmonėms.

   "Ateitis kaip baltas bokštas tavo toliuos apšviečia /  ją kaip degantį žibintą nešdamas eini / kas praeis takus bedugnių ir ke­lius erškėčių /  amžių amžiams švies jo kelio žingsniai kruvini". Iš Bernardo Brazdžionio eilėraščio "Trys žingsniai".

   Mielieji mūsų, kančios, kovos, vargelio juodo dalininkai ir visi, visi kovodami ir mirdami, nenugalėti pragaro ėjome, slinkome didvyrių pėdom kruvinom į šią dieną, kur meilei teks nuristi kapo akmenį nuo Lietuvos širdies ir melsti atleidimo broliams už kraupiausias išdavystes, kad patikėtų jie. Išganymo varpai prisikėli­mą skelbia visai Lietuvai, visam susitaikiusiam pasauliui. Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

   Drauge su šiais žodžiais, kiekvienam įteikiame dovaną -  mūsų tautos dainiaus, pranašo Bernardo Brazdžionio poezijos rinkinį "Per pasaulį keliauja žmogus" su autoriaus įrašu. Sveikinimo žodžiai ir poezija švyti Evangelijos  dvasia. Teatleidžia tie parla­mento nariai, kuriems tai svetima. Mes drįsome neišskirti nė vieno taip liudydami, kad mes kiekvieną mylime kaip brolį, kaip Vieš­paties pašauktą pasiuntinį didingai šventai misijai -  išvesti ne­priklausomą Lietuvą į laisvės rytą. Pati būdama Lietuvos trem­tinių sąjungos narė ir krikščionė demokratė, drįstu tvirtinti, kad dėl Lietuvos, jos parlamento, kiekvieno nario praeičiau tą patį kančios kelią. Už kiekvieną jūsų sutinku viską iki mirties iškęsti, kad tik jūs ir mes drauge susivienytume Tėvynės meilėje. Visą save atiduodu už mūs brangios nepriklausomos Tėvynės Lietu­vos laisvę ir šventai tikiu, kad kiekvienas laisvės trokštantis Lie­tuvos žmogus yra pasiryžęs tokiai aukai. Tepadeda mums Dievas, telaimina mūsų taurią, taikią, šventą kovą.

   Aš dabar įteiksiu tiktai Prezidiumui ir mūsų gerbiamosioms moterims, o visi kiti pasiimsite nuo stalelio, kad sutaupytume laiką. Atsiprašau dėl didelio dailininkės nuovargio: maždaug dešimčiai žmonių nebuvo parašyti iškilmingi vokai. Juos jums įteiksime vėliau. (Plojimai.) 

   Pirmininkas. Ačiū poniai Bieliauskienei, ačiū deputatams už ištvermę.