1991 m. kovo 11 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Č.V.STANKEVIČIUS
Oslo universiteto rektoriaus I.Lioningo kalba
Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato J.Jako kalba
Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos deputato M.Pelšos kalba
Lenkijos Respublikos senatoriaus J.Kločovskio kalba
Rusijos Federacijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato K.Nesterovo kalba
Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos deputato S.Kočariano kalba
Maskvos tarybos deputato V.Daineko kalba
Leningrado tarybos deputato A.Vinikovo kalba
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji Lietuvos deputatai, garbingi ir malonūs svečiai! Pradedame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmojo šaukimo trečiąją sesiją ir iškilmingą mūsų parlamento posėdį, skirtą pirmosioms atkuriamos nepriklausomos Lietuvos metinėms. Kadangi pradedame sesiją, sugiedokime himną. (Giedamas Lietuvos himnas).
PIRMININKAS (Č.V.Stankevičius). Gerbiamieji posėdžio dalyviai! Į posėdį atvyko 101 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Posėdyje dalyvauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai bei Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės institucijų vadovai.
Į mūsų iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metinėms pažymėti, pakviesti ir atvyko deputatų delegacijos ir svečiai iš Norvegijos, Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Lenkijos, Armėnijos, Rusijos, taip pat iš Rusijos Leningrado ir Maskvos Tarybų. Atvyko Lietuvių bendruomenių atstovai iš užsienio, posėdyje taip pat dalyvauja gynėjų, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę, artimieji.
Gerbiamieji posėdžio dalyviai, kviečiu prisiminti neseniai žuvusius Lietuvos gynėjus už Lietuvos nepriklausomybę pagerbiant jų atminimą tylos minute. (Tylos minutė)
Iškilmingame posėdyje dalyvauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų pirmininkai, miestų merai, rajonų valdytojai. Dalyvauja Lietuvos Respublikos žmonių rinkti deputatai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, kurie prieš kiek laiko atstovavo Lietuvos interesams ir siekiams. Dalyvauja dvasininkijos, politinių partijų, visuomeninių organizacijų, kūrybinių sąjungų atstovai, Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų bendrijų atstovai, Aukščiausiosios Tarybos darbuotojai, užsienio ir mūsų valstybės informacijos priemonių darbuotojai.
Pradėjus šią sesiją, mums reikėtų išrinkti plenarinių posėdžių sekretoriatą ir balsų skaičiavimo grupę. Atsižvelgdamas į tai, kad šis posėdis yra iškilmingas, pirmininkaujantis siūlo to dabar nedaryti, o prašo deputatus, kurie dirbo šį darbą antrosios sesijos metu, jeigu jūs, gerbiamieji deputatai, sutiktumėte, padirbėti dar ir šiandieniniame posėdyje. Ar galima priimti tokį sprendimą?
Jums sutikus, prašau deputatus Rasą Rastauskienę, Liudviką Rasimavičių ir Česlovą Juršėną sėsti į vietas sekretoriate. Jiems talkins Aukščiausiosios Tarybos darbuotojai Violeta Gureckienė ir Albertas Valys. Deputatus Birutę Nedzinskienę, Jokūbą Minkevičių, Albertą Miškinį, Algimantą Norvilą ir Romualdą Ozolą pirmininkaujantis prašo sėsti į balsų skaičiavimo grupės darbui skirtas vietas.
Gerbiamieji deputatai, darbotvarkės projektas jums yra išdalintas. Numatoma apsvarstyti tokius klausimus ir išklausyti pranešimus bei atlikti iškilmingus aktus. Darbotvarkėje siūloma išklausyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pranešimą "Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metai". Darbotvarkės projekte numatyta Vyčio Kryžiaus ordinų įteikimo žuvusiųjų Lietuvos nepriklausomybės gynėjų giminėms ceremonija, Norvegijos Tautos taikos premijos įteikimas, posėdžio dalyvių pasisakymai. Po to siūloma padaryti pertrauką. Po pertraukos išklausytume Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pranešimą "Lietuvos Respublikos ekonominė ir socialinė politika", apsvarstytume ir priimtume Aukščiausiosios Tarybos nutarimą "Dėl tarptautinių dokumentų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių klausimais ratifikavimo". Pranešėjas deputatas V.Čepaitis. Ir svarstytume bei priimtume kitus Aukščiausiosios Tarybos dokumentus, kurių projektai jums yra išdalinti. Ar yra, gerbiamieji deputatai, kokių nors pasiūlymų dėl darbotvarkės? Ar yra pastabų? Laikykime, kad darbotvarkė sutartinai priimta ir pradėkime ją vykdyti.
Svarstome pirmąjį darbotvarkės klausimą "Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metai". Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V.Landsbergio pranešimas “Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metai”
V.LANDSBERGIS. Mieli kolegos deputatai, garbingi svečiai!
Lygiai prieš metus šioje salėje, gal ir tą pačią valandą, dar po LTSR herbu vyko ilgi ir įdomūs debatai dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimų, o po pietų, išrinkę dar ir Pirmininko pavaduotojus, patvirtinę laikinai einančią Ministrų Tarybos Pirmininko pareigas, apie penktą valandą perėjome prie pagrindinių dokumentų, svarbiausių įstatymų aktų. Tai buvo: deklaracija dėl deputatų įgaliojimo, pakeitusi ir Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą (tada ji jau vadinosi Lietuvos Aukščiausioji Taryba), įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, įstatymas dėl 1938 metų Lietuvos konstitucijos tolesnio galiojimo ir kitų konstitucijų negaliojimo, įstatymas, kuriuo sustabdėme ir 1938 metų Konstitucijos galiojimą ir patvirtinome Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą arba Laikinąją Konstituciją. Aktą galutinai svarstėme ir balsavome už jį apie 9-10 valandą vakaro, Laikinąją Konstituciją priėmėme 11 valandą. Taigi, ne visai gūdžią naktį, kaip apie mus iki šiol platinamos socrealizmo legendos, ir ne sąmokslininkų palėpėje, o visai Lietuvai matant ir girdint.
Ir dar sekė įstatymas dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, nutarimas dėl kai kurių Lietuvos Respublikos valstybės organų įgaliojimų pratęsimo, sveikinimo telegrama su visais priimtų aktų tekstais kolegoms į Maskvą, kad praneštų antrajam TSRS deputatų suvažiavimui. Per tą laiką dar pašalinome svetimą, prieš 50 metų primestą herbą ir pasistatėme mielą, gerų žmonių išsaugotą Vytį, giedojome Himną, išklausėme sveikinimus. Diena buvo ilga, bet neprailgo, nes buvo nepaprastai turininga. Ta diena atvertė naują, šviesesnį istorijos puslapį, užversdama storą ir niūrų Priespaudos dešimtmečių tomą. Kita vertus, ji tik pradėjo naują kovos tarpsnį, kokybiškai kitokį tarpsnį kelyje į visišką nepriklausomybę.
Ėjo dienos ir mėnesiai, netruko rastis abejojančių arba skeptikų: ne visai dar nepriklausomybė, tai ar vertėjo skelbtis lyg avansu, taip erzinti piktą kaimyną ir patiems erzintis?
Šiandien gerai matome, kas nori matyti, kokia buvo mūsų sprendimo prasmė ir esmė.
Iš karto pasakėme viską aiškiai ir iki galo. Buvome sąžiningi prieš save kaip ir prieš oponentą, kuriam pasiūlėm atvirą ir dorą išeitį.
Užbaikime po 50 metų to Stalino nusikaltimo istoriją, atitaisykime, ką galima atitaisyti, tada žiūrėsime į ateitį, ir greičiau užmirškime kitas skriaudas, gyvensime kaip geri kaimynai. Toks buvo mūsų siūlymas, bet kaimynas nesutiko bevalydamas likti tuo pačiu skriaudėju kaip prieš 50 metų.
Mums ir dabar kartais pastebi, pasiskelbę nesą TSRS dalis, o nepriklausoma, tik dar svetimos galios varžoma valstybė nedaug tepalikome sau erdvės politiniams manevrams. Taip, mūsų sprendimas netiko kokiam nors lūkuriavimui, ar pusininkavimui, deryboms dėl didesnių kolonijos ar provincijos laisvių. Nuėjome siaura kūlgrinda per pelkes į šventą ir saugantį alką. Į Lietuvos nepriklausomybę per politines ir teisines jau pakankamai susovietinto pasaulio pelkes, kur žingsnis į šalį galėjo reikšti ne manevrą, o pražūtį.
Peržengėme Rubikoną, garmėjo sutręšęs LTSR tiltelis, ir nebėra kelio atgal. Nežinojome tada ir dabar dar nežinome, ar tai ne mirtininkų sprendimas, bet žinome, kad jis neatšaukiamas. Niekas nebegali padaryti taip, kad to sprendimo nebūtų buvę, ar kad kiti žmonės mūsų vietoje gautų tautos įgaliojimus padaryti priešingą sprendimą.
Tą galutinai įtvirtino šių metų vasario 9-oji. Kai Lietuva tiesiai, net ne per įgaliotus deputatus, pasakė: "Taip, nepriklausomybė".
O ar galėjome tada lūkuriuoti, trypčioti vietoje apie kokius antraeilius, kad ir ūkinius klausimus, neišsprendę svarbiausio politinio, nepaskelbę sau ir pasauliui, kad viską nuo šiol spręsime kaip laisvi žmonės? Manau, kad negalėjome, arba būtume nusivylę patys savimi, nuvykę rinkėjus Lietuvoje ir tiesiog suklydę neatsižvelgdami į palankiausią įstatyminę akimirką. Ir poros ankstesnių metų ūkinės-politinės kovos patirtis diktavo būtent politinio sprendimo pirmumą, ir visa dvasinio atgimimo banga nešė mus tiesiai į užsibrėžtą uždavinį.
Jau pirmąjį Sąjūdžio pavasarį, 1988-aisiais, tąsyk dar Uchtos kalinys poetas Gintautas Iešmantas atsiuntė sparnuotą žodį:
"Ko vertas gyvenimas, laisvės neturint? / Dabar arba niekad! Mūsų ginklas tiesa. / Liepsnotom krūtinėm sustokim į būrį. / Kova žygio takas, o meilė šviesa."
Ir seną, ir silpną palaimins jaunystė, / Ir vėtroj vien protas, vien siekis patars. / Ant vėliavų, šlamančių drąsą ir ryžtą / Težėri: Dabar arba niekad! / Dabar!/.
Taip jautėme, tuo keliu ėjome, taip nutarėme ir padarėme. Čia ir dabar.
Prasidėjo naujas kovos etapas, pirmieji atkuriamos valstybinės nepriklausomybės metai. Turėjo jie savo etapus, tiesiog metų laikus.
Pirmasis etapas dabar atrodo kaip chaotiški sovietų neapykantos ir įtūžio smūgiai Lietuvai. Už jų stovi begalinė įžeista imperijos puikybė ir visagalių valdovų patyčios. Tradicinis tos šalies politikoje noras tyčiojantis pažeminti ir palaužti. Jėgos demonstravimas ir prievartos naudojimas. Tankai ir šarvuočiai Lietuvos keliuose ir miestų gatvėse dieną ir naktį, ypač naktį šalia parlamento, malūnsparniai virš miestų, desantininkai prieš jaunuolius, pasitraukusius iš sovietinės kariuomenės, desantinė ir užsieninė "vidaus" kariuomenė, įsilaužianti ir grobianti pastatus, daiktus, žmones pagal kažkieno nurodymus. Smurtas galų gale be didelės prasmės, tačiau psichologinis karas. Prievarta su pasityčiojimu štai kokia ta jūsų popierinė nepriklausomybė, kad negalite jos apginti! Ir tikintis, ne be pagrindo, kad Maskvos patyčios bus pakartotos Lietuvoje, skatins "realesnę" kapituliaciją. Mat iš TSRS pusės buvo visai atmetama derybų su Lietuva galimybė, reikalaujama tik vieno atsisakyti Nepriklausomybės.
Vis dėlto atsilaikėme, apsigynėme be malūnsparnių ir šarvuočių. Prasidėjo antrasis etapas ekonominis karas, blokadinis Lietuvos puolimas. Žaliavų ir gamybos komponentų stoka turėjo sukelti prekių stoką ir ypač nedarbą, socialinius neramumus. Šis puolimas jau buvo ne chaotiškas kaip anksčiau ultimatumus kaitaliojant su karinės visagalybės paradais: dabar pajutome planą ir apskaičiavimą, tam tikrą nedorą protą. Reikėjo mums, kad anie apskaičiavimai nepasitvirtintų, o protas veiktų toliau, gal protingesne, sukalbamesne kryptimi. Vis norėjom tikėti, kad gal pasireikš ir geros valios prošvaistė, juolab kad tarptautiniame politiniame kontekste pasigirsdavo nebe vien abstrakčių pastabų apie pageidautiną derybų kelią. Mes patys kalbėjom, rašėm apie tai, siūlėm kokias nors derybas Kremliui vos ne kasdien. Iš Vakarų atėjo galų gale kai kurie konkretesni kompromiso pasiūlymai, kad ambicingoji Rytų šalis galėtų nenusileisdama nusileisti iki derybų su Lietuva. Tai buvo pasiūlymai laikinai sustabdyti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimų pasekmes. TSRS vadovybė dar kiek tęsė savo ultimatyvius reikalavimus atšaukti Nepriklausomybės aktą ir pripažinti TSRS konstituciją, bet jau formulavo derybų sąlygą ir tuo pačiu pripažino jų galimybę kiek lanksčiau: sustabdykite Kovo 11 Aktą.
Blokada tęsėsi. Mūsų Vyriausybė laikėsi veikiau defenzyvinės, tai yra gynybinės pozicijos, nes ne tiek skaičiavo kaip Lietuvai gyventi, o kiek dar laiko Lietuva atsilaikys. Nesurizikuota žengti į radikalią ekonominę reformą. Vis dėlto buvo ir pastangų atsilaikyti: Lietuva pradėjo formuoti vadinamuosius horizontaliuosius ekonominius ryšius su Tarybų Sąjungos respublikomis, dar sykį skatino perestrojką, o Sąjunga vėl pyko, ir transporto blokada kliudė mums daryti jos pačios perestrojką. Bet ir blokados absurdiškumas bei politinė žala Tarybų Sąjungai darėsi akivaizdi. Michailas Gorbačiovas kvietė pokalbiams. Birželio pabaigoje blokada oficialiai buvo nutraukta.
Pirmasis laikotarpis, nušvitusios Lietuvos laisvės ir griausmingų audrų laikotarpis truko mėnesį, o antrasis sunkesnių ekonominės gynybos veiksmų arba įtemptų vasaros darbų pustrečio mėnesio ir dar ilgiau. Kad ir su nuostoliais, bet atsilaikėme, atsidūrėme nežinomų, lyg ir išsikovotų, o gal apgaulingų derybų prieangyje. Nuostolių patyrėme ir ekonominių, sugriovusių biudžetą, ir politinių-moralinių. Tai moratoriumo pažadas šimtui dienų nuo tada, kai prasidės tikros tarpvalstybinės derybos - moratoriumo, kuris būtų apribojęs tolesnį įstatymų leidybos procesą, paremtą Nepriklausomybės aktu. Bet suinteresuotoji arba neįžvalgi propaganda aiškina mūsų pažadą vos ne kaip Nepriklausomybės atsisakymą, ir neigiamo psichologinio poveikio nesugebėjome net savyje išvengti. Šešėlis ir nauja beveik ir racionali grėsmė slankiojo šalia kelio, kurį grindėme vėl gi naujomis dvišalių derybų perspektyvomis ir apsauginėmis tų derybų pradžios priemonėmis. Realusis numatomas moratoriumas buvo neatsiejamai sujungtas su Lietuvos Respublikos kaip tarpvalstybinių derybų partnerio pripažinimu. To jau nenorėjo Tarybų Sąjunga. Stūmė šalin mūsų siūlomą protokolą, bet kas nors panašaus į derybas vis tiek turėjo prasidėti.
Atėjo trečiasis laikotarpis. Jis panašus į darganotą rudenį, kurio miglose slankioja šmėklos. Politinės pinklės ir ekonominis šantažas. Kas ir su kuo derėsis? Mūsų oponentams aišku: didelė visuma su savo dalimi. Kitokią poziciją valstybės su valstybe jie vadina mūsų išankstine sąlyga ir skelbiasi esą skriaudžiami. Jie norėtų derybų dėl mūsų pasilaikymo sau, o blogesniu atveju neva dėl atsiskyrimo ir sąskaitų suvedimo, ir pasauliui tą yra gana gerai įteigę. Vien tai, kad Tarybų Sąjunga linkusi eiti į derybas, jau atrodo taip gražu, kad į kitką mažai tekreipiama dėmesio. Tad ar derėsimės, galvojome, kad ko nors išsiderėtume, gautume, o patys pripažintume, kad sutikome atgauti ne viską, kad oponentams savo ruožtu užtikriname jų interesus ar teises? Nejau ana valstybė turi čia kokių nors teisių? Ar neatsiduriame nedėkingoje separatistų, anos valstybės ardytojų pozicijoje, atitinkamoje jų ir tarptautinės propagandos šviesoje? Mūsų teisinis požiūris, kad užgrobėjas turi išeiti ir atsilyginti, nėra trečiųjų šalių užginčijamas kur nors Europoje arba Amerikoje, bet ir nepalaikomas taip, kaip derėtų. Bendro pobūdžio simpatijas ir pritarimus mūsų tikslams dažnai lydi patarimai nepakenkti misteriui Gorbačiovui, kuriam ir be mūsų taip sunku. Aišku, geriausiai tų mūsų visai nebūtų. O Tarybų Sąjungai kad ir tų derybų nebūtų. Toks buvo ruduo.
Todėl ir derybos vyksta vangiai, kaip katės ir pelės žaidimas, nebent pelė kartais pradeda nemandagiai kalbėti. Schema visą laiką ta pati. Jie: ko čia spiriatės, vis tiek esate sovietų respublika, laikykitės šalies įstatymų, ir viskas tvarkoj. Mes: nesame sovietų respublika, jūs mus tik užkariavę buvote, dabar turim savo įstatymus ir pagal juos gyvenam. Jie: konstitucija liepia kitaip, todėl einam pagal konstituciją, o jūs atsisakot, elgiatės kaip nenaudėliai. Mes: kad Stalinas įrašė užgrobtą Lietuvą į jūsų konstituciją, tai neturėjo ir neturi jokios teisinės vertės. Išbrauktumėt vieną eilutę ir neliktų problemos. Be to, mes panaikinom net neteisėtą jos veikimą Lietuvoje, tad nejau vėl norite mums primesti teisinę okupaciją? Jie: vadinat mus okupantais, tai mes ir elgsimės kaip okupantai. Nieko neduosim, nieko negausit, keliais atšliaušit prašytis atgal į biudžetą, į centrinį planavimą. Kodėl skriaudžiat armiją ir kitas mažumas?
Taip konstitucinė agresija, kombinuoti pašarai ir valiutos fondas, kariškių pretenzijos ir prasimanyti kaltinimai suplakami į nevalgomą mišrainę ir ligi kito karto. Arba iki naujo ultimatumo.
Žengėme tada į ketvirtąjį Nepriklausomybės metų laiką nujaučiamų ir net atvirai paskelbiamų baisių grėsmių žiemą. Minėjo mums ir būsimąjį kraujo praliejimą neišvengiamą, jeigu nenusileisim. Prigrūdo desantininkų neva žmonėms gaudyti. Atsisakykit nepriklausomos teisėsaugos ir teisėtvarkos, panaikinkit krašto apsaugą, atiduokit rekrūtus. Jeigu ne, tai prezidentas, jau pasiėmęs įgaliojimus, darys viską, ko reikės ar pats panorės.
Taip paaiškėjo, kad sulėtintų derybų numarinimas neatsitiktinis. Lietuvos laukia smūgis. Įžūlėja kaimynų politinė rezidentūra vengianti teisinės registracijos TSKP, vos ne kas dieną reikalaujanti įvesti ano prezidento diktatūrą ir sudarinėjanti naujas fiktyvias neva Lietuvos visuomenės organizacijas, kad jų vardu galėtų vėl tą patį vis tuo pačiu balsu šaukti. Aiškiau negu pavasarį rengiamas perversmas, kad būtų išsaugota komunistų valdžia ir socializmo laimėjimai, o Lietuva įvaryta atgal į narvą. Perversmo politinė bazė reakcingiausios partinių konservatorių ir imperinės mąstysenos militaristų klasės vienijimasis kovai prieš reformą; komunizmo dešiniųjų įsigalėjimą turįs pridengti fasadinis "centras" ir pasiraitę rankoves anoniminiai "gelbėjimo komitetai". Tai rezgama TSRS centre jau nuo pat miglotojo rudens, ir metastazės nutįso Lietuvoje. Perversmo socialinę bazę maitina nacionaliniai konfliktai, o veikiau kurstymai, Lietuvoje nelabai sėkmingi, bet ir ne visai be rezultatų, ypač kai suplakami su ekonominiais sunkumais. Ideologinė bazė primityvus vos ne Stalino laikų, sovietinis dogmatizmas. Šalin privačią nuosavybę ir verslą, iniciatyvą ir išradingumą, tegyvuoja kareivinis socializmas! Jei ne visame pasaulyje, tai tegyvuoja nors kokiam nors Šiaurės miestelyje, arba socialistinėje apylinkėje.
Telkėsi debesys nuo Maskvos iki Baltijos.
Dar buvo mėginta iš Lietuvos gaivinti nutrūkusias derybas, panaikinant protokolines ir moratoriumo sąlygas vienu gruodžio pabaigos nutarimu, siekiant nors kokio vadovų susitikimo. Veltui. Suplanuotas karinis smūgis, gerai sinchronizuotas su kainų pakėlimu ir su Persų įlanka, buvo paleistas. Toliau priminti nebereikia, nebent sužlugusias sovietų propagandos pastangas pavaizduoti nesamus vietinių jėgų susirėmimus ar vargšo specnazo savigyną tankais nuo beginklių civilių.
Dabar to smūgio pertrauka. Kažkas galvoja, kažką planuoja. Galbūt laukia, kol Vakarai pamirš savo protestus ir rezoliucijas, vėl aptils Baltijos byla, atsinaujins kreditai ir lengvatos tai šaliai, kuri dar sykį taip gražiai žada daugiau nežudyti. Gal tiesiog telkia naujas jėgas, naujai vadinamas ir organizuojamas. Žiema, ši žiema dar nepraėjo. Jei bus nutarta smogti, tai ir priekabių ne toliau ieškos kaip 1940 metais.
Antai absurdiškas TSR Sąjungos referendumas, Lietuvos žmonių iš anksto atmestas. Bet mums paaiškina: "Žinokit, jeigu nepavyks, tai jūs būsit kalti, o mes vis tiek tą referendumą kartosim ir kartosim!"
Antai skambėjo klyksmas - provokacija prieš tarybų armiją!
Patikrinus pasirodo, kad žmonės norėjo kryžių pastatyti.
Antai naujas klyksmas - į Vilnių traukiami Sąjūdžio smogikų būriai kad sutrukdytų gražiai medaliuotų praeities gerbėjų referendumą!
Iš tikrųjų matėme vakar Nepriklausomybės aikštę, pilną mokyklinio amžiaus ir dar jaunesnių "smogikų" su popieriniais malūnėliais.
Tai tikras gyvenimas, ateinanti šviesioji rytdiena, o klyksmuose ir meluose vien baisios ir karikatūriškos mankurtų konvulsijos.
Kad tik nepradėtų saviškių žudyti kokiai paskutinei provokacijai su samdinių gauja pačiame Vilniuje ar kitur.
Pabelsdamas dėl to tris kartus į stalą, mėginsiu jau kai ką apibendrinti.
Pirmieji paskelbtos ir atkuriamos Nepriklausomybės metai politiškai išryškino daug svarbių dalykų.
Sveikstantis, atsigaunantis Lietuvos organizmas atmeta svetimkūnius ar tai būtų sovietinės struktūros, ar pavieniai veikėjai, nors ir lietuviškomis pavardėmis vadintųsi. Svetima kariuomenė, nenorėjusi kaip nors susitarti su Lietuvos valdžia darosi vis svetimesnė, ir smurtas prieš civilius gyventojus bei objektus tik pagreitina šį procesą. Atviras plėšikavimas ir atviri pastatų okupacijos veiksmai padidina viešumą, nes paaiškina santykius. Jeigu pasaulis leidžia, kad mus pripažintų žudydami, o Tarybų Sąjunga kitaip nemoka, tai gaunam nors tokį pripažinimą.
Paaiškėjo, kad valstybė, paneigianti teisę, niekad nepriartės prie teisinės valstybės pagrindų, nes jau tolsta negrįžtamai, kad ir kiek priskaldytų teises mindžiojančių "ukazų", kad ir kaip kalbėtų apie bankrutavusią šventąją prievarta ir diktatūra vos dangstančią konstituciją.
Paaiškėjo, kad valstybėje be jokių principų, grindžiamoje tik nauda, yra skirtingai lemiančios pragmatizmo rūšys. Kad žmonėms būtų nors kiek naudos, pavyzdžiui, po penkiasdešimties metų grąžinus taiką ir santarvę Baltijai, tai visai nesvarbu. Ekspansijos tikslai taip jie yra svarbūs, kaip viešai pasakyta: net nuo Baisiausiojo Ivano laikų per Baltiją spausti Europos šiaurę ir dar toliau. Ką gi, tegu pati Europa galvoja, kaip jai geriau.
Mūsų pagrindinė kova vakar, šiandien, rytoj yra darbas. Įstatymų karas baigėsi, nebent mums jį vėl primestų. Eina normalus, kiek sugebame, įstatymų leidimo darbas. Kalbėdamas šiuose rūmuose, jį truputį savanaudiškai išskiriu, bet kartu ir noriu pranešti, kad pernelyg nesiskelbdami žengėme čia vieną itin svarbų žingsnį. Naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų arba koncepcijos parengimo grupė, kuri buvo sudaryta Prezidiumo nutarimu, pateikė savo darbo rezultatus. Prezidiumas nutarė supažindinti deputatus, gautų jų pastabas, ir paveda grupei dar pratęsti darbą, kad, atsižvelgus į deputatų pastabas, galima būtų Konstitucijos koncepciją jau teikti visos Aukščiausiosios Tarybos apsvarstymui.
Mūsų taiki kova, kai priešininkas pakelia ginklą, gali pareikalauti ir kraujo aukos, kančios ir gyvybės. Lietuvą ir pasaulį sukrėtė sausio 11 – 13 dienos ir dar kiek vėliau agresorių žvėriškumas ir Tėvynės gynėjų pasiaukojimas. Žuvusiems prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu po mirties apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, mūsų didi pagarba ir amžinas atminimas. O jų artimiesiems šią iškilmingą dieną įteiksime numatytus apdovanojimus. Daugeliui kitų gynėjų, vienaip ar kitaip sužeistų, parodžiusių drąsą ir ištikimybę Lietuvai, taip pat bus numatomi Valstybės apdovanojimai, tik apgailestaujame ne viską suspėję šiai dienai.
Taikios piliečių kovos arsenaluose - ir paprastas tvirtas ryžtas nebendradarbiauti su okupantais ar jų statytiniais, nedalyvauti jų apgaulingose politinėse akcijose. Garbingai elgiasi mūsų radijo ir televizijos bei spaudos darbuotojai, garbingai pasielgs kiekvienas, boikotavęs ir iš tolo aplenkęs blogio imperijos referendumą. Nereikia remti blogio, net jeigu pasiūlytų cigaretę ar apelsiną. Tegu sumeta savo milijonus biuletenių kiek bus jiems iš anksto pasakyta, o tame spektaklyje vis viena nebus jokio patikrinimo, jokio teisėtumo.
Mes turime keletą pasirinkimų. Bręsti ir augti - kaip mokė Lietuvos kardinolas pirmose pamaldose prie atgautos (prisimename - Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dienomis) Vilniaus arkikatedros, visos Lietuvos šventyklos.
Keltis ir eiti. Tą ir padarė Lietuva, lyg būtų išgirdusi sunkioje ligoje Naujojo Testamento žodžius.
Telktis ir dirbti - Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei arba gerovei. Taip mokė Vincas Kudirka, kaip giedame savo valstybės Himną ir Tautos giesmę.
Turime ir dar vieną pasirinkimą. Raustis ir drumsti. Raustis po dar nesutvirtėjusiais atstatomos valstybės pamatais, drumsti Nepriklausomybės dangų svetimo nuodingo eterio garais ir niekinančio netikėjimo dūmais.
Anuose pasirinkimuose gyvena meilė - teisybės ir doros, artimo ir Tėvynės meilė. Iš to ketvirtojo pasirinkimo kyšo dažnai pagieža, pavydas, neapykanta. Kitąsyk ir godulys ar kokie draugelių grupės interesai. Pasirinkime teisingai - ir kurie čia esame, ir visoje Lietuvoje.
Tiktai tada turėsime nenugalimą ginklą ir telksimės į didelį taikos kareivių, Lietuvos talkintojų būrį.
Mūsų reikės daug, ir iš kiekvieno reikės daug, nes antrieji metai vargu ar bus lengvesni už pirmuosius. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui už pranešimą.
Praėjo vos vieneri atstatytos Lietuvos nepriklausomybės metai. Deja, ne visiems buvo lemta sulaukti šios datos, šios dienos. 14 Lietuvos sūnų ir dukteriai, beginkliams stojusiems Lietuvos laisvės sargybon, sužvėrėję agresoriai atėmė gyvybes. Šiandieną į mūsų posėdį atvyko patys artimiausieji žuvusių šeimos nariai. Leiskite paskelbti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimus "Dėl apdovanojimo Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu" ir įteikti šiuos apdovanojimus. Prašome Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį įteikti ordinus.
Skelbiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimus.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Loretą Asanavičiūtę." Ordinas įteikiamas Loretos mamai Stasei Asanavičienei. Su mama taip pat atvyko Loretos sesuo Rimantė ir brolis Bronius.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Virginijų Druskį." Ordinas įteikiamas Virginijaus žmonai Astai Druskienei.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Darių Gerbutavičių." Ordinas įteikiamas Dariaus tėveliams Vincei ir Antanui Gerbutavičiams.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Rolandą Jankauską." Ordinas įteikiamas Rolando tėveliams Galinai ir Bronislovui Jankauskams.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Rimantą Juknevičių." Ordinas įteikiamas Rimanto tėveliams Vandai ir Rimantui Juknevičiams.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Alvydą Kanapinską." Ordinas įteikiamas Reginai Kanapinskienei.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Algimantą Petrą Kavoliuką." Ordinas įteikiamas jo žmonai Genovaitei Kavoliukienei. Atvykęs yra ir sūnus Gintaras.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Vytautą Kancevičių". Ordinas įteikiamas jo mamai Teklei Kancevičienei.
Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Vidą Maciulevičių". Ordinas įteikiamas jo žmonai Aušrai Maciulevičienei. Dalyvauja ir mama Anelė Maciulevičienė.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Titą Masiulį". Ordinas įteikiamas jo mamai Vitalijai Krivickienei.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Alvydą Matulką". Ordinas įteikiamas Alvydo mamai Marijonai Matulkienei.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Apolinarą Juozą Povilaitį". Ordinas įteikiamas Onai Povilaitienei. Yra atvykęs ir sūnus Robertas.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Igną Šimulionį". Ordinas įteikiamas Igno tėveliams Nijolei ir Rimantui Šimulioniams.
"Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti po mirties Pirmojo Laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu Vytautą Vaitkų". Ordinas įteikiamas jo žmonai Apolonijai Vaitkienei. Yra atvykęs ir sūnus Robertas.
Gerbiamieji deputatai ir svečiai! Žodis suteikiamas deputatui Sauliui Šalteniui.
S.ŠALTENIS. Gerbiamieji! Kiek daug jau kartų mes visi išgyvenom. Vakar už šitų sienų vaikų rankose žvaliai sukosi spalvoti malūnėliai, o maža mergaitė, tikras nesudrumsčiamos ramybės ir tikėjimo įsikūnijimas, rašė paprasčiausią savo tiesą: "Landsbergi, nenusimink, Lietuva bus laisva". Darėsi aišku, kad ne Kovo 11-oji prieš metus bet ir dramatiškos sausio naktys jau tampa istorija. O juk tebeplazda sielvartingos žvakių liepsnelės žudynių vietose, sužeisti tebeguli ligoninėse, sužaloti vis dar neatsigauna, o įžūlūs kaltininkai nesiruošia atgailauti. Niekas taip neslegia žmogaus kaip beprasmybė, beprasmiškas darbas, beprasmės kančios. Gerbiamieji, šįkart Lietuvoje, kurios parduotuvės daugiau negu kuklios, toje pačioje Lietuvoje po sausio 13 d. atsirado tiek daug prasmės. Mūsų nepriklausomybė, pravardžiuota popierine, iš jos tiek tyčiotasi lyg iš naktį išdrožto medinio žmogelio Buratino popierinio švarkelio, dabar įgauna plačią istorinę erdvę. Šiandien apdovanojom mūsų žuvusius Lietuvos valstybės pagarbos, dėkingumo ir meilės ženklais. Vadinam juos didvyriais, nes nors jie ir gyveno tarp mūsų, bet jų, ne mūsų, kaktas Dievas paženklino, juos išskyrė iš mūsų brolių, tėvų ar vaikų. Juk taip, rodos, kasdieniškai su stulbinančia narsa žmonės pasakojo apie dramatiškiausius pergyvenimus. Štai sako, žiūriu maniškį sprogimas pakėlė nuo žemės, o jis tebefotografuoja. Arba tanko pervažiuota moteris negailestingai sau svarsto kur dėsis, jeigu amputuos koją. O mums užgniaužia gerklę ir vysta gėlės. Jų didvyriškumas tylus ir nekrenta į akis, juk ir dabar ne vienas sužeistasis kovoja sunkią kovą su negalia. Nepalikim jų vienų, kada su savimi gali būti sunkiau negu su tankais. Tie žmonės, kurie dar vakar gal ne visados mums atrodė ypač gražūs ar kilnūs, stovėjo sausio 13 d. plikomis rankomis prieš plieno pabaisas, kurie lėkė naktį autobusais ginti savo Nepriklausomybės į Vilnių, kurie meldėsi prie gęstančio televizijos ekrano kaip prie mirštančio ligonio, kurie gulė ir kėlė su nepriklausomai plakančiu Lietuvos radiju laimėjo svarbiausią nuo pokario laikų mūšį - visišką dvasios, tikėjimo pergalę prieš netikėjimą. Kaip milžinas atbudo tautos sąmonė. Lietuva atrado kelias kartas į priekį. Kai jaunas tėvas rodo pakuždom vaikui į televizijos bokštą -žiūrėk ir atsimink - tą girdi ir mato dar negimę ir dar net nepradėti. Tai ne šautuvo, tai mūsų dvasios pergalė, galutinė, neapskundžiama, totalinė. Ji net žiauriausiam priešui įvaro nesveiką pasmerktųjų blizgesį akyse. O vakar Antakalnio kapinėse Kristaus Nugalėtojo kryžiaus papėdėje, žuvusių didvyrių galvūgalyje meilės ir pagarbos vardan vaikiška rankelė įbedė malūnėlį, kuris narsiai plaka popieriniais sparneliais išsklaidydamas virš mūsų gimtinės Lietuvos baimę, juodą klastą ir kruviną smurtą. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkojame deputatui Sauliui Šalteniui. Išklausykime nužudytojo Rolando Jankausko tėvo Bronislovo Jankausko žodžių.
B.JANKAUSKAS. Už dėmesį, už rūpestį noriu padėkoti parlamentui, Pirmininkui, Vyriausybei, visai Lietuvai žuvusiųjų šeimų vardu, ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai ir svečiai! Būtų labai prasminga paprašyti, kad mūsų atstovai nuneštų ir padėtų gėlių Lietuvos tautos vardu, nuo Lietuvos tautos ten, kur palaidoti gynėjai, žuvę už Lietuvos nepriklausomybę. Šiuo metu yra pasirengę gėles nunešti Kauno savivaldybės deputatai į Petrašiūnų kapines, Marijampolės, Kėdainių ir Rokiškio deputatai į kapines, kur ilsisi Lietuvos sūnūs, paaukoję savo gyvybę už mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Jūsų vardu pirmininkaujantis prašo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė ir Aloyzas Sakalas kartu su Vilniaus savivaldybės deputatais Violeta Barauskiene ir Juozu Kontautu nuneštų šias gėles į Antakalnio kapines prie didvyrių kapų.
Gerbiamieji deputatai, gerbiamieji Vyriausybės nariai, aukštieji ir garbingieji svečiai! Žodis suteikiamas svečiui iš Norvegijos Norvegų tautos taikos premijos komiteto atstovui, Oslo universiteto rektoriui ponui I.Lioningui.
I.LIONINGAS. Ponas Pirmininke, Ministre Pirmininke, kabinetų nariai, ponios ir ponai! Kiekviena tauta žemėje turi savo kalendorių, kuriame pažymėtos jos atminty laikomos lemtingos dienos. Mūsų Norvegų tautos atminty tokia lemtinga diena yra balandžio 9-oji. Tą dieną, tiksliau sakant, tą naktį, 1940 metais į Norvegiją įsiveržė gausios vokiečių karinio laivyno pajėgos ir dramatiškomis aplinkybėmis Karalius, kabinetas bei parlamento nariai turėjo palikti Oslą. Tą pačią dieną paskutinį kartą Elverume netoli Švedijos sienos susirinko parlamentas ir nusprendė suteikti kabinetui visas parlamento teises ir pareigas, kurias vykdys užsienyje veikianti vyriausybė, kol parlamentas vėl galės susirinkti ir imtis normalios veiklos. Balandžio 9-osios popietę Vokietijos ambasadorius atvyko į Elverumą ir pareikalavo iš jo Didenybės Karaliaus Hokono VII besąlygiškos visų Norvegijos karinių pajėgų kapituliacijos. Karaliaus atsakymas buvo labai trumpas, labai paprastas ir labai aiškus. Tas atsakymas buvo - ne. Tas atsakymas, ponas Prezidente, vargu ar galėjo būti trumpesnis ir mažiau įsimintinas. Toje vietoje, kur buvo susitikę Vokietijos ambasadorius ir Norvegijos Karalius 1940 m. balandžio 9-ąją, šiandien stovi monumentas didžiulė Norvegijos granito uola su labai trumpu tekstu - "Ne". Jis turi šiandien įsimintiną prasmę Norvegijos žmonėms. Tas vienas trumpas protestą reiškiantis žodis primena ir primins mums tol, kol tęsis Norvegijos istorija, kad laisvė turi būti ginama. Tokia ypatinga ir įsimintina diena Lietuvos žmonių kalendoriuje, ponas Prezidente, yra kovo 11-oji. Jaučiuosi iš tiesų pagerbtas, kad galiu dalyvauti jūsų dabartinio išsivadavimo judėjimo pradžios minėjime.
Kita lemties diena, kuri manau liks visų Lietuvos žmonių atminty tai šių metų sausio 13-oji. Po žiaurių įvykių Vilniuje sausio 13-ąją Norvegijoje kilo spontaniška ir stipri reakcija. Visų pirma mes labai stipriai pajutome, kad neįmanoma, kad negalima net mėginti palaužti mažos tautos siekių karine jėga. Jūs parodėte visam pasauliui - žmonių viltis visada liks gyva, visada liks gyvas laisvės troškimas.
Masinių informacijų priemonių amžiuje mes tampame liudininkais to, kas vyksta bet kurioje žemės vietoje, ir nieko negalima dėl to padaryti. Taigi mes norėjome ieškoti būdų kaip parodyti savo solidarumą. Kai vienas Norvegijos vyskupas daktaras Bergeno Terlioningas pasiūlė suteikti Liaudies taikos premiją Prezidentui V.Landsbergiui, ši idėja tuoj pat buvo spontaniškai ir plačiai paremta. Kūrėsi komitetai ir įvairiai buvo renkamos lėšos šiai taikos premijai. Aš suprantu, žinoma, tą faktą, kad Nobelio taikos premiją skiria komitetas, kurį skiria Norvegijos parlamentas. Aš norėčiau pabrėžti tą faktą, kad mums Liaudies taikos premija - tai ne protesto aktas, tai solidarumo ženklas, rankos paspaudimas Lietuvos žmonėms ir visiems Baltijos tautų žmonėms Norvegijos tautos vardu. Tai prizas, kuris simbolizuoja vienos mažos tautos rankos paspaudimą kitai mažai tautai. Buvo sukurta šios taikos premijos taryba, kurią koordinavo parlamento spikeris ponas Jobenkov. Kiti tarybos nariai atstovavo įvairiems Norvegijos visuomenės sluoksniams. Iš pradžių komitetą sudarė keturios visuomeninės organizacijos: Norvegijos bažnyčios taryba ryšiams su užsieniu, kuri rūpinasi Norvegijos bažnyčios tarptautiniais ir ekonominiais ryšiais, Norvegijos jaunimo taryba, kuri vienija visas Norvegijos jaunimo organizacijas, Norvegijos Helsinkio komitetas, matyt plačiai žinomas ir jums, ir Norvegijos organizacija "Ateitis yra mūsų rankose", kuri aprėpia, vienija alternatyvinius judėjimus Norvegijoje, besirūpinančius gamtos apsauga ir alternatyviniu gyvenimo būdu. Iš išvardintų organizacijų, aš manau, jūs galite spręsti, kad Taikos premiją plačiai rėmė Norvegijos visuomenė. Kaip jau minėjau, nebuvo kada planuoti lėšų rinkimo, imtis platesnės organizacijos. Viskas buvo padaryta spontaniškai. Tuo metu, žinoma, mes turėjome taip pat pasikliauti laikraščių, televizijos, radijo parama visoje Norvegijoje. Visa tai vyko tuo metu, kada pasaulio dėmesį buvo patraukę įvykiai Persijos įlankoje ir kada visus norvegus buvo prislėgusi mūsų karaliaus Ulafo V mirtis. Turėdami galvoje visus šituos įvykius, mes su pasididžiavimu sakome, kad mums pavyko Liaudies taikos premijai surinkti beveik 3 milijonus kronų.
Žinoma, gali kilti klausimas, kodėl mūsų reagavimas į sausio 13-osios žiaurumus buvo toks stiprus. Aš manau, kad visų pirma tai todėl, kad mes turime mažos tautos, kovojančios už savo apsisprendimo teisę, patirtį. Patirtį, kuri visada atsiliepia daugelio norvegų sielose. Ištisus mūsų istorijos šimtmečius mes taip pat turėjome kovoti siekdami išlaikyti savo identitetą, kovoti už laisvę, formuoti savo konstituciją, ir kovoti už teisę išreikšti save laisvai šiame pasaulyje. Ir kai mes matome kitą mažą tautą, kovojančią už tas pačias teises, ir su šia tauta mus sieja stiprūs istoriniai ryšiai, aš manau, kad mūsų reakcija yra visiškai suprantama. Galų gale Baltijos jūra ne tik skiria Šiaurės šalis nuo Baltijos kraštų, bet ta pati Baltijos jūra ir sieja Baltijos kraštus su Šiaurės šalimis. Norvegija turi ilgą jūrų valstybės istoriją. Prekybiniai ryšiai visada siejo mus per Baltijos jūrą. Tokie patys buvo ir kultūriniai ryšiai. Ir nors mes Norvegijoje nepriėmėme tiek daug pabėgėlių kaip kitos Šiaurės šalys, mes taip pat turime nemažai žmonių iš Baltijos kraštų. Todėl nenuostabu, kad mes taip karštai reaguojame į priespaudos aktus, tokius aktus, kurie buvo vykdomi sausio 13-ąją. Mus sieja kartu ne tik istoriniai ryšiai, Šiaurės šalis ir Baltijos tautas sieja bendra būsimoji ateitis. Baltijos respublikos jau turi specialų statusą Šiaurės Taryboje ir neseniai įvykęs posėdis Kopenhagoje patvirtino, kad visos Šiaurės šalys sveikintų tampresnius kontaktus su Baltijos kraštais. Jau yra kontaktų tarp institucijų Šiaurės šalyse ir Baltijos kraštuose, tarp bažnyčių, jaunimo organizacijų, profsąjungų, naujų prekybinių ryšių, taip pat naujų ryšių tarp universitetų. Kadangi esu Oslo universiteto rektorius, esu patenkintas, kad mes galėjome pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu praeitų metų gruodį. Panašų bendradarbiavimo susitarimą su Latvijos universitetu pasirašėme sausį. Kaip Norvegijos universitetų rektorių nacionalinės konferencijos vadovas aš taip pat su malonumu informuoju jus, kad mes sausio mėnesį pasiuntėme solidarumo laišką Vilniaus universiteto rektoriui Povilioniui užtikrindami jį, kad mes suinteresuoti plėsti kontaktus ir bendradarbiavimą su šios tautos akademine bendrija. Iš mūsų pusės, taip pat iš kitų Šiaurės tautos pusės tai solidarumo išraiška. Dar daugiau, tai - išraiška to jausmo, kad mes visi esame Baltijos tautų piliečiai.
Norvegijos liaudies taikos premija yra skirta jums, Pone Prezidente V.Landsbergi. Yra, ji yra skiriama jums Lietuvos žmonių vardu, pripažįstant, kad Lietuvos žmonės buvo dėmesio centre šių metų žiemą. Jūs ištvėrėte smurtą ir kitokius žiaurumus. Per visą tą laiką jūs ir jūsų žmonės išlaikė taikingą poziciją kovodami už savo apsisprendimo teisę. Norvegijos žmonės tuo labai žavisi. Kaip laisvės gynėjai jūs nusipelnėte mūsų giliausios pagarbos. Mes žinome sunkumus,su kuriais susiduria Tarybų Sąjunga kovodama už pertvarką, už naujas permainas šioje šalyje. Mes taip pat žinome, kad būtent kova už pertvarką suteikė Baltijos tautoms istorinę progą iš naujo paskelbti savo apsisprendimo ir nepriklausomybės siekimą. Per plebiscitą Lietuvoje, taip pat per plebiscitus Estijoje ir Latvijoje praeitą savaitę visos Baltijos tautos pareiškė pasauliui labai aiškiai, kokios ateities jos nori. Aš manau, kad visos tautos turi istorinę teisę rinktis savo kelią į ateitį. Tačiau mes norime pabrėžti savo paramą nesmurtiniam, taikiam keliui, kurį jūs pasirinkote savo kovoje už laisvę. Ir šioje taikioje kovoje už laisvę jūs, Pone Prezidente, pasirodėte kaip drąsus ir tvirtas savo tautos vadovas. Balsuodami Baltijos respublikų žmonės išreiškė savo nuomonę, taip pat aiškiai ir paprastai, kaip Norvegijos karalius balandžio 9-ąją tuo vienu žodžiu. Jaučiu didelę garbę galėdamas kalbėti šiandien jums, parlamento nariams, atstovaujantiems Lietuvos žmonėms ir kartu negaliu prisiminti kitos datos, kuri yra jūsų tautos atmintyje. Tai vasario 16-oji. Šiais metais tą dieną turėjau progos dalyvauti Lietuvos Nacionalinės dienos šventėje Osle. Tos dienos minėjimas vyko universiteto auloje. Savo sveikinimo žodyje ta proga aš priminiau auditorijai vieną istorinį įvykį, kuris taip pat įvyko toje pačioje universiteto salėje. 1943 m. visus mūsų universiteto studentus suėmė vokiečių slaptoji policija. Jie buvo surinkti auloje ir ištremti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Vėliau taip pat buvo suimtas universiteto rektorius ir universitetas buvo uždarytas iki 1945 metų gegužės. Įkalinimo metu Saksenhausene rektorius surengė penkiems Norvegų kaliniams imatrikuliacijos ceremoniją, nes tie studentai dar nebuvo priimti oficialiai į universitetą. Kai 1945 metų gegužės mėnesį rektorius grįžo į universitetą, imatrikuliacijos aktą oficialiai patvirtino senatas. Kiek man žinoma, universitetų istorijoje tai unikalus įvykis. Imatrikuliacijos ceremonija koncentracijos stovykloje ir ją vykdo kaliniai, neturintys pagrindinių žmogaus teisių, net nežinodami, kas su jais atsitiks ateityje. Nei vienas iš jų tuo metu nežinojo, ar jie išliks gyvi, ar jiems pavyks sugrįžti į savo šalį ir vėl patekti į universiteto bendriją, kurios nariais jie tapo. Ir vis dėlto nepaisant triuškinančios karinės ir politinės Trečiojo Reicho galios, 6 vyrai kalinio uniformomis, simbolizuodami pažeminimą ir bejėgiškumą, atliko absurdišką imatrikuliacijos ceremoniją, nes jie atstovavo jėgai, kuri yra stipresnė ir efektyvesnė už karo mašinos galią pasaulyje.
Ponios ir ponai, šioje žemėje žmogaus dvasios galia yra vilties ir tikėjimo galia.
O dabar, pone Prezidente, pagaliau leiskite man perduoti nedidelį bet viltingą, simboliškai reikšmingą rankų paspaudimą kaip Norvegijos liaudies solidarumo ženklą. Šį meno kūrinį sukūrė jaunas norvegų dailininkas ir jame yra įrašyta: "Norvegų tautos taikos premija, Lietuvos žmonėms - 1991 m. kovo 11 d." Tikime, kad ši premija sustiprins jus jūsų kovoje, taip pat sutvirtins Norvegijos ir Lietuvos žmonių ryšius. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji! Jo magnificencija rektorius ponas I.Lioningas labai teisingai pasakė, ką reiškia Lietuvai ta premija. Tai artimos mums dvasiškai, kultūriškai, kilnios šiauriečių tautos parama. Parama pirmiausia dvasinė. Ištiesta ranka per Skandinavijos kalnagūbrius ir per Baltiją. Mes labai branginsime šį ženklą, parodytą Lietuvai sunkiu mūsų kraštui metu. Tai yra taip pat, kaip jūs girdėjote, tam tikra suma. Manęs yra klausę norvegai jau gana seniai, prieš mėnesį, o gal ir anksčiau, ką aš galvoju? Kaip ta suma galėtų būti panaudota? Ir aš jiems sakiau, kad Lietuvoje dar niekas tuo nesidomėjo, niekas manęs neklausė. Bet aš galiu pasakyti, ką esu sakęs norvegams. Pirma mintis, kuri man atėjo į galvą. Aš galvoju, kad dažnai taip būna, kad pirmoji mintis būna teisinga. Aš jos nepakeičiau. Aš norėčiau, kad tos lėšos padėtų patiems nelaimingiausiems žmonėms Lietuvoje - vaikams invalidams, kurie yra ypač jau gimę su ydomis, kuriems reikia ir galima padėti. Kad ir jie galėtų kuo nors džiaugtis gyvenime, nors tiek, kiek prigimtis leido. Kad jų gyvenimas nebūtų tiktai baisus. Jiems galima, jiems reikia padėti, o Lietuvos visuomenė per mažai kreipdavo dėmesio į juos. (Plojimai)
Aš norėčiau, kad tam būtų skirta didžioji dalis tos sumos. Gal tam tikra dalis galės padėti mūsų jauniems menininkams, kurie ims tobulinti savo talentą kur nors pasaulyje ir atstovauti Lietuvos kultūrai. Tokios buvo mano mintys. Aš jums pasakiau. Ačiū dar kartą Norvegijai, ačiū tos minties iniciatoriams ir visiems, kurie jai pritaria.(Plojimai)
PIRMININKAS. Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius.
G.VAGNORIUS. Gerbiamieji deputatai, gerbiamieji susirinkusieji, leiskite ir man tarti porą žodžių šia proga. Norvegų tautos taikos premija svarbus įvykis, be abejo, Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, tačiau tai ir didžios pagarbos ženklas Lietuvai. Ir tai, be abejo, mes vertinam. Norvegų visuomenė teisingai įvertino gerbiamojo V.Landsbergio veiklą, paremtą didžiosios Lietuvos visuomenės interesų atspindėjimu. Teisingai įvertino jo pastangas nukreiptas visų pirma taikos stiprinimui šiame Pabaltijo regione. Leiskite, gerbiamasis Pirmininke, Vyriausybės vardu išreikšti jums mūsų pagarbą, palinkėti jums stiprybės, tvirtumo, kuriuo metu turėjome progos ne kartą įsitikinti.(Plojimai)
PIRMININKAS. Kartu su ponu I.Lioningu taip pat dalyvauja Taikos premijos komiteto atstovas Bjornas Katas Funemarkas. Taip pat yra Norvegijos jaunimo tarybos atstovai. Knutas Josteinas Berglydas, Anė Gryting, Solveiga Barstad. (Plojimai)
K.J.BERGLYDAS. Pone Pirmininke, Pone Ministre Pirmininke, parlamento nariai, kabineto nariai, ponai ir ponios, brangūs lietuviai! Aš kalbu jums kaip mažos šalies atstovas. Atvykimas iš vienos mažos šalies į kitą mažą šalį man suteikia tokio jausmo supratimą, kaip jūs turėtumėt jaustis. Mažą šalį lengva užmiršti. Jeigu jūs atsiduriate sunkioje padėtyje, tai blogiausia, kas gali atsitikti, yra užmarštis. Šiandieną lietuvių tauta, be abejo, yra labai sudėtingoje padėtyje. Tokioje padėtyje, kuri negali būti išspręsta karinėmis priemonėmis. Turi būti surastas politinis sprendimas. Ir dėl to, pone Pirmininke, yra aišku, kad labai svarbus tarptautinis dėmesys.
Aš norėčiau pridėti savo asmeninę pastabą. Lygiai prieš metus aš buvau Gvatemaloje. Ir naujienose buvo pranešta apie nepriklausomybės paskelbimą Lietuvoje. O dar prieš savaitę aš buvau su kai kuriais lietuvių deputatais Budapešte. Ir tada aš visai netikėtai juos pamačiau žiniose kitoje gaublio pusėje. Aš pasijutau labai arti to istorinio momento, kurį jūs išgyvenote tuomet. Ir šiandieną būti su jumis man labai didelė garbė. Ir man labai džiugu, kad Norvegija buvo pirmutinė užsienio šalis, kurią pernai aplankė Lietuvos lyderiai. Ir aš manau, kad tai galėtų būti pirmas toksai politinis prasivežimas tarptautiniu lygmeniu.
Pone Pirmininke, Taikos premija, kurią mes jums įteikėme, turėtų būti suprastas kaip solidarumo aktas tarp dviejų mažų tautų. Aš norėčiau, kad jūs suprastumėte šitą žmonių Taikos premiją kaip tokią jausmų išraišką, kurią norvegų žmonės parodo prieš smurtą ir žudynes Lietuvoje, prieš smurtą, panaudotą prieš jaunus žmones Lietuvoje, ir prieš nusižengimą demokratijai tą baisią dieną Lietuvoje. Jeigu šitą Taikos premiją galime laikyti protestu, tai yra protestas prieš smurtą, tai yra mažos tautos protestas. Mums yra visiškai nepriimtina nepagarba tarptautinei žmogaus ir apsisprendimo teisei. Šitą Taikos premija yra protestas prieš tą smurtą ir tai yra Lietuvos žmonių teisės pripažinimas. Ir šitą kelią, kurį mes pradėjome, mes norime parodyti kaip mūsų protestą. Mes norime, kad šita padaryta pradžia būtų pradžia naujiems kontaktams ir naujam bendradarbiavimui su Lietuva, kad tai būtų bendradarbiavimas įvairiausiais lygiais. Aš čia atstovauju Norvegijos jaunimo tarybai, kuri vienija visas Norvegijos jaunimo organizacijas. Norvegija tiktai 4 milijonų gyventojų šalis, bet įvairiausiose organizacijose yra 12 milijonų narių. Ir viena Jaunimo taryba atstovauja 800 000 narių. Tai 20% Norvegijos gyventojų. Ir mes trokštame užmegzti naujus ryšius, išvystyti naujus ryšius su jaunimu. Bet kuo mes, Norvegijos jaunimas, galėtume prisidėti? Jūs galite tai nuspręsti. Aš manau, kad mes galime padėti Lietuvos jaunimui, šviesdami jaunus lyderius ir mokydami juos demokratijos. Lietuvai reikės jaunų lyderių, kurie statytų, kurtų naują ateitį. Ateitį, kuriamą demokratiniu, pliuralistiniu pagrindu. Įžymus Airių poetas Viljamas Batleris Jeitsas, kuris karštai pasisakė už airių nepriklausomybę. Savo garsiame eilėraštyje jisai pagerbia žuvusius už laisvę. Jisai sako, kad per ilgai užtrukusi auka gali širdį paversti akmeniu. Aš tikiu, kad tos aukos, kurių pareikalavo šita kova, vieną kartą atves į nepriklausomybę, ir Lietuvą pripažins viso pasaulio bendruomenė kaip nepriklausomą ir suvenerią tautą. To Lietuva teisėtai nusipelno. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui K.J.Berglydui. Tribūnoje ponas B.K.Funemarkas.
B.K.FUNEMARKAS. Pone Pirmininke, Parlamento nariai, ponai ir ponios! Aš nebesu jaunuolis, bet aš turiu garbės kalbėti Norvegijos Helsinkio komiteto vardu. Šitas Norvegijos Helsinkio komitetas yra tarptautinės Helsinkio federacijos už žmogaus teises narys. Norvegijos Helsinkio komitetas - pats seniausias narys Vakarų Europoje ir egzistuoja nuo 1977 metų. Tuo laiku Norvegijoj buvo organizuotas Helsinkio komitetas žmogaus teisėms ginti. Tuo tarpu, kai Norvegijos vyriausybė rėmė ir skatino Norvegijos Helsinkio komiteto veiklą, Lietuvos Helsinkio komitetas buvo persekiojamas ir grūdamas į kalėjimus. Ir man atrodo, kad yra tinkama proga pasveikinti tuos, kurie ėjo pertvarkos priekyje. Mes padarėme geriausia, ką galėjome organizuodami įvairias akcijas Viktorui Petkui ir Baliui Gajauskui ginti. Mes Balį Gajauską esame pavadinę Lietuvos Nelsonu Mandela. Tuo metu, aišku, nebuvo tiek paramos Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonėms, negu yra dabar. Bet netgi tada aktyvūs žmogaus teisių gynėjai, politikai ir žurnalistai rėmė Baltijos tautas. Visus norvegus sukrėtė tie žiaurumai, įvykdyti Vilniuje praėjusį sausį. Visoje Šalyje spontaniškai įvyko įvairios solidarumo akcijos. Aiškiausias šito solidarumo pareiškimas - Norvegų tautos taikos premija Vytautui Landsbergiui. Be abejo, galima paminėti ir kitą veiklą tai humanitarinės pagalbos akcija “SOS Balticum”. Šita grupė jau pristatė į Lietuvą 1,5 milijono kronų vertės medicininės įrangos. Kai mes kalbame apie žmogaus teises, mes turime omenyje daugybę įvairių dalykų. Tai yra žmogaus teisių pažeidimas kankinant žmones, uždarant juos į kalėjimą arba neleidžiant jiems pasisakyti. Iš jūsų pusės žiūrint, tai taip pat yra žmogaus teisių pažeidimas, kai tautai neleidžiama apsispręsti. Tautos apsisprendimo teisė - tai paprasčiausiai neatimama tautos teisė pačiai apsispręsti ir pačiai nustatyti savo politinę struktūrą. Šitą reikia pasiekti. Norvegija ir net Sovietų Sąjunga pripažino Lietuvos nepriklausomybę tuoj pat po Pirmojo pasaulinio karo. Lygiai prieš metus Lietuva dar kartą patvirtino savo troškimą būti laisva. Ir šitą sprendimą turi gerbti pasaulio bendruomenė. Ir mums labai didelį įspūdį daro jūsų taiki kova nepanaudojant jėgos. Šita kova visada išlieka tvirta. Helsinkio procesas yra naujas, nedalijamos ir demokratinės Europos formavimas. Po 16 metų pertraukos, mes laukiame, kada Lietuva vėl taps Europos saugumo ir bendradarbiavimo tarybos nare. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui Funemarkui. Prieš paskelbdamas pertrauką, noriu pranešti, kad į rūmus atvyko Panevėžio miesto tremtinių choras, ir per pertrauką jūs galėsite pirmojo aukšto fojė paklausyti jo koncerto. Dabar skelbiama pertrauka iki 14.45 val.
PIRMININKAS. Kviečiame posėdžio dalyvius sėstis. Tęsiame mūsų posėdį. Dabar išklausysime užsienio svečių kalbų. Pirmajam žodis suteikiamas Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojui A.Krastiniui.
Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo A.Krastinio kalba
A.KRASTINIS. Didžiai gerbiama Pirmininke, gerbiamieji deputatai, lietuvės ir lietuviai! Aš turiu garbės atstovauti Latvijos Aukščiausiajai Tarybai ir kreiptis į jus istoriniu metu ir istorinėje vietoje. Aš nekalbėsiu apie tai, ką reiškia kovo 11-oji Lietuvos Respublikai. Kokia yra Europos šalių reakcija dėl šios dienos, mes šiandien čia matėme. Aš norėčiau porą žodžių pasakyti, ką reiškia šita diena Latvijai. Prieš metus Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri atkūrė savo nepriklausomybę. Tuo metu Latvija tiktai ruošėsi rinkimams. Ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos bei tautos elgesys suteikė mums naujų jėgų laimėti rinkimuose. Ištisus metus mes ėjome kartu kurdami savo vidaus ir užsienio politiką. Sausio mėnesio tragiški įvykiai mus suvienijo. Ir nuo šių sausio įvykių mus vienija ir mūsų kraujo ryšiai. Žuvusieji už Lietuvos laisvę yra ir žuvusieji už Latvijos laisvę. Čia yra toks likimas, istorinis atsitiktinumas, kad žuvusieji Rygoje yra Lietuvos įvykių liudininkai. Jie buvo tuo metu Vilniuje. Mūsų kino operatoriai, kurie visam pasauliui parodė kruvinus įvykius Vilniuje, po savaitės žuvo savo gimtajame mieste Rygoje. Tačiau šios aukos nėra veltui žuvusios. Latvijos tauta dėmesį atkreipė į Lietuvą tokiu būdu, kad pradėjo statyti barikadas ir Rygoje. Ir man atrodo, kad mūsų didžiosios kaimyninės valstybės vyriausybė daro didžiausią klaidą. Jie galvoja, kad galima nugalėti nepriklausomybę. Ta klaida yra tokia, kad nepriklausomybės negalima nugalėti, galima tik ją sunaikinti. Bet mūsų nepriklausomybę galima sunaikinti tiktai sunaikinant mus visus. O šitam mūsų kaimynas neturi ir neturės jėgų.
Šiandien iš ryto aš mačiau, kaip priesaiką davė Lietuvos gynėjai. Jų nebuvo daug, bet mes prisimename iš savo istorijos 1918 metais, kai kovą už laisvę pradėjo viena kuopa. Bet netrukus mūsų Latvijos bei Lietuvos kariuomenės iškovojo savo laisvę. Šiandien kovojame be ginklų. Ir mūsų didžiausias ginklas yra laisvės troškimas, viso pasaulio demokratinių jėgų parama ir pagaliau mūsų požiūrių bendrumas bei mūsų kovos bendrumas. Ir norėčiau pasakyti Latvijos Aukščiausiosios Tarybos, ir, manau, Latvijos tautos vardu mūsų broliams lietuviams labai ačiū už tai, kad lietuviai pirmieji stojo akis į akį prieš priešą. Ir už tai, kad ir dabar Lietuva pirma savo nepriklausomybės kovose. Lietuva jau yra daug pasiekusi tarptautiniame lygmenyje. Matau šiandien šitą salę, užsienio delegacijas ir žiūriu, kur kitais metais šioje salėje bus diplomatinis korpusas. Ir baigdamas aš norėčiau Latvijos Aukščiausiosios Tarybos vardu pasveikinti poną V.Landsbergį, gavusį Norvegijos tautos taikos premiją, ir pareikšti mūsų didžiausią padėką už kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Ir atvežėm šią dieną iš Latvijos saulės simbolį. Kadangi ponas V.Landsbergis tuo metu, kai davė priesaiką savanoriai, sakė, jog virš Lietuvos yra tamsus dangus, - tamsus dangus yra ir virš Latvijos, - tegul šviečia nors šitas saulės simbolis. Ir laisvi mes galime būti tiktai kartu. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui A.Krastiniui. Taip pat čia dalyvauja ir dovaną įteikia deputatai Inis Calitis ir Olegas Batarevskis. Suteikiame žodį Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Joerutui Jakui.
J.JAKAS. Ponas Pirmininke, ponios ir ponai! Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vardu leiskite perduoti nuoširdžiausius linkėjimus šios šventiškos ir svarbios dienos proga visiems jums esantiems čia ir visos Lietuvos žmonėms. Paskutiniai metai buvo sunkūs jums. Bet taip pat tai buvo didingi ir istoriniai metai. Tai buvo pirmieji metai ir jie niekados nebus pamiršti. Po jų eis antrieji, tretieji ir t.t. Laikai pagerės, nauji laikai ateis, ateitis atneš naujų sunkumų, tačiau tai bus laisvos Lietuvos sunkumai, kuriuos mes matysime praeinančio ir ateinančio šimtmečių sandūroje. Pirmieji metai nebesugrįš. Jie giliai įsirėžė mūsų atmintyje, jie teka mūsų kraujyje, jie yra užrašyti istorinėse knygose. Susižavėjęs žemai lenkiuosi jums.
Ką gi jums palinkėti ateičiai? Brangūs lietuviai! Kaip rašytojas ir Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kultūros komisijos pirmininkas norėčiau jums pasakyti tą patį, ką sakiau savo tautiečiams Estijoje. Apimti laisvės troškimo, prasidedant rinkos ekonomikai, kuriant naująją visuomenę, nepamirškime, kad visos šviesuomenės, visos tautos pagrindas yra kultūra.
Tačiau yra dar du dalykai, kurie kiekviena dieną veikia žmogų. Ir jie neturėtų būti pamiršti - tai yra viltis ir oras. Be vilties žmogus yra tuščias. Jo kovos liūdnos ir kančios bergždžios. Be vilties nebus naujo pasaulio. Dėl oro aš norėčiau prisiminti savo gyvenimo epizodą. 1989 m. rugpjūčio 23 d. visi stovėjome gyvoje grandinėje nuo Talino iki Vilniaus. Tai buvo Baltijos grandinė. Aš stovėjau Talino centre. Aš gerai atsimenu, kad kai mes visi pradėjome kartoti šventą žodį "Laisvė", Taline kilo stiprus vėjas ir iki šiol apsiniaukęs dangus akimirkai nusigiedrijo. Lyg mes patys būtume tą pašaukę. Aš niekados to nepamiršiu. Lai šis epizodas tampa mūsų bendro kelio simboliu. Mūsų realių darbų tikėjimo ir vilties. Tegu Dievas ir dangaus vėjai niekados neužmiršta žmonių, kurie myli laisvę! Tegyvuoja LIetuva! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui J.Jakui. Turiu garbės pranešti, jog Prancūzijos Respublikai čia atstovauja Nacionalinės Asamblėjos deputatas Mišelis Pelša ir senatorius Klodas Jurjė. Žodis suteikiamas Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos deputatui ponui Mišeliui Pelša. Jis yra taip pat Baltų rėmimo grupės pirmininkas.
M.PELŠA. Ponas prezidente, ponai ir ponios deputatai, ponai ir ponios aukų šeimų nariai! Aš esu laimingas, didžiuojuosi ir esu patenkintas, kad šiandieną su savo kolegomis Nacionalinės Asamblėjos deputatu Mišeliui Desto ir senatoriumi Prancūzijos ir baltų šalių asociacijos pirmininku ponu Klodu Jurjė galime dalyvauti šitose iškilmėse, skirtose nepriklausomos Lietuvos metinėms, kada Lietuva, kentėjusi 50 metų okupacijos jungą, paskelbė savo nepriklausomybę. Aš čia jums neminėsiu ir nepasakosiu istorijų ir visų tų pastangų, kurias dėjo prancūzų parlamentas tam, kad remtų Lietuvą. Ir Nacionalinė Asamblėja, ir prancūzų senatas remia jus, vienbalsiai pritaria jūsų kovai. Mūsų didžiausias troškimas šiandien pareikšti prieš jus, kad visos Vakarų šalys taip smarkiai remtų Lietuvą, kaip remia Prancūzijos parlamentas. Reikia remti kiek galima daugiau jūsų drąsą, jūsų ištvermę, kad visos Vakarų šalys tai padarytų kovoje su Tarybų Sąjunga, kad remtų jūsų troškimą išeiti iš jos kaip galima greičiau. Šiandien aš negaliu daug šnekėti. Mane yra užvaldęs didelis susijaudinimo jausmas, emocijos ir todėl aš šiandieną savo kalboje daugiau vietos skiriu emocijoms. Noriu pabrėžti du ypač svarbius momentus. Pirmiausia - tai tų aukų, kurios krito sausio 13-ąją pagerbimas, kurių čia giminės atstovauja ir kuriuos aš užjaučiu. Antras momentas, kuris mane labai sujaudino, tai tremtinių choras. Tai taip pat tam tikras komunistinio režimo aukų paminėjimas, tų aukų, kurios buvo atsidūrusios Sibire. Aš iš visos širdies norėčiau, kad ir mes, ir jūs ištrintume iš istorijos šito šimtmečio pabaigoje du bjaurius žodžius, - nacizmas ir komunizmas - ir atverstume naują puslapį. Kad tautos galėtų pačios apsispręsti būti savarankiškos, gyventi ramybėje ir taikoje. Jūsų kovoje mes - visi Prancūzijos parlamentarai - visada šalia jūsų. Ir baigdamas noriu sušukti: Tegyvuoja laisva, demokratiška ir nepriklausoma Lietuva! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui M. Pelša. Lenkijos Respublikai atstovauja du senatoriai J.Kločovskis ir B.Kolodziejus. Žodis suteikiamas ponui senatoriui J.Kločovskiui.
J.KLOČOVSKIS. Gerbiamasis prezidente, ponios ir ponai, gerbiamieji deputatai! Lenkijos Respublikos senato ir seimo vardu turiu garbės šiandien pareikšti jums mūsų labai gilią pagarbą jūsų kovai už nepriklausomybę, mūsų pagarbą žuvusiems ir užuojautą žuvusių šeimoms. Karštai linkime jums ištvermės šitame kelyje. Šie metai buvo labai sunkūs Lietuvai, bet tai buvo metai, kurie įtvirtino Lietuvą. Pasauliui labai aiškiai parodėte, ypač paskutiniu metu, kad milžiniška Lietuvos gyventojų dalis nori pasiekti nepriklausomybės. Šiandien ypač vidurio ir vidurio rytų Europoje visi suprantame, kad mūsų likimas yra bendras. Šioje Europos dalyje esame kartu, turime būti kartu. Europos integracija mūsų reikalo bendrumas yra reikalingas ir labai svarbus šiuo metu. Apie šiuos sunkumus turime atsiminti kasdien. Lietuva Europoje yra daugelį šimtmečių, ir turi daug ką pasakyti Europai. Lietuvai yra būdinga tradicija, kad čia kartu sugyvena įvairios tautos ir įvairios religijos. Ir kai ši Europa ieško savo ištakų, apie kurias primena popiežius kiekvienu savo pasisakymu, tai didelė pliuralizmo tradicija. Tai viena iš Lietuvos tradicijų, būdinga Lietuvai, ir ji legitimuoja Lietuvą. Pasaulyje apie šią vidurio rytų Europos dalį kalbama, kad tai tokia Europos dalis kaip Balkanai, kur visos tautos tarpusavyje gali bet kuriuo momentu pradėti kovoti. Apie tai žinojo kaimyninės šalys ir visada stengėsi naudotis taisykle "Divide et impera". Ir daugelis problemų, kurios iškyla šiandieną prieš Lietuvą, tai yra problemos, kurios (...) laiku. Ir tokių problemų yra visuose šio regiono kraštuose. Ir todėl turime surasti bendrą elementą, būdingą mūsų europietiškai tradicijai. Tradiciją, kuri turi gerbti žmogų ir žmogaus teises. Tradiciją, kai gerbiamas kiekvienas žmogus ir kiekvieno žmogaus tradicija gerbti visas kalbas, visas tautas. Tai yra tai, ko iš mūsų laukia Europa, tai yra mūsų korta. Šiai vizijai, kuri yra neteisinga, mes turime priešpastatyti savo viziją, kad visos tautos gali sugyventi kartu. Lietuvos laisvė kaip tik siejasi su šios problemos sprendimu. Tegul Dievas globoja lietuvių tautą! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui senatoriui J.Kločovskiui. Dabar žodį suteiksime Rusijos Federacijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Konstantinui Nesterovui.
Rusijos Federacijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato K.Nesterovo kalba
K.NESTEROVAS. Labai atsiprašau gerbiamųjų dalyvaujančių posėdyje, bet manau, kad mano rusų kalba nebus sutikta kaip didžiavalstybinė apraiška.
Gerbiamieji deputatai, gerbiamasis Pirmininke V.Landsbergi! Aš ir mano kolegos, Leningrado tarybos deputatai, nuoširdžiai dėkojame, kad galime dalyvauti šitoje iškilmingoje Lietuvos Nepriklausomybei skirtoje dienoje. Tie kraupūs sausio 12-13 dienų įvykiai, kurių liudininkais mes buvome čia praleisdami visą tą siaubingą naktį. Mes manome, kad tie įvykiai turi didelės reikšmės ne tiktai Lietuvai, bet ir visoms kitoms sąjungos tautoms. Aš manyčiau, kad šiek tiek netiksliai pasakė kai kurie deputatai, - nenoriu, aišku, jų kaltinti, kad yra priešiškos jėgos būtent rytų pusėje. Į rytus nuo Lietuvos yra Rusija. Ji jokiu būdu nėra Lietuvos nepriklausomybės priešininkė. Rusija šiuo metu taip pat kovoja už savo suverenumą ir savarankiškumą. Todėl priešiškas jėgas aš stengčiausi išdėstyti ne geografiniu požiūriu, bet laiko požiūriu. Tos jėgos, kurios priešinasi laisvei, nepriklausomybei, yra praeities jėgos. O tos jėgos, kurios talkina laimei ir nepriklausomybei, yra dabarties ir ateities jėgos. Tie šūviai, kurie nuaidėjo sausio 13-osios naktį, taikyti ne tik į Lietuvos gyventojus. Šie šūviai taip pat buvo nutaikyti ir į Rusijos žmones. Todėl Rusijos Prezidentas B.Jelcinas, atvirkščiai negu TSRS Prezidentas, kaip tik tą naktį nemiegojo, kaip tik stengėsi, kad daugiau kruvinieji įvykiai nepasikartotų. Ir kaip tik todėl jis - Borisas Jelcinas - tapo įvairių priešiškų jėgų taip pat ir masinės informacijos priemonių taikiniu. Todėl Rusija supranta, kad, remdama Lietuvos nepriklausomybę, ji kartu kovoja už savo nepriklausomybę ir už visų kitų Tarybų Sąjungos tautų nepriklausomybę. Ir todėl šitoje paramoje yra kaip tik stipriausia pati didžiausia talkinimo jėga. Mes gerai suprantame, kad kova už nepriklausomybę Lietuvoje yra svarbi visam pasauliui todėl, kad ne vien tiktai žmogaus, pamintų žmogaus teisių grąžinimas yra svarbus kovojant už nepriklausomybę ir laisvę. Ir šiandien Centre tie, kas vadovauja, yra duobkasiai tos pertvarkos, kurios šalininkais dedasi esą. Todėl kokios centralizuotos struktūros buvimas kaip tiktai daro neįmanomą ekonominę reformą, vadinasi, ir mūsų liaudį tai pasmerkia gėdingai skursti. O nuskurdę, elgetaujantys žmonės, tauta ir šalis - tai yra labai pavojinga visam pasauliui. Todėl klaidinga būtų nuomonė, - čia kreipimasis į diplomatinius sluoksnius, - vis dėlto klaidinga mąstyti, kad suverenumas yra nepavojingas įvykiams pasaulyje. Kuo greičiau tai bus suprasta Norvegijoje, Prancūzijoje bei kitose valstybėse, tuo greičiau bus žengtas tikrasis žingsnis, užtikrinant tikrąją laisvę ir nepriklausomybę. Tam, kad būtų galutinai baigta su praeitim, aš pasakysiu tai, ką pasakiau tą baisųjį rytą po baisiosios nakties.Reikia nubausti žudikus. Bet ar galima tikėti, kad nusikaltėliai patys objektyviai ir kruopščiai tirs savo nusikaltimus? Tai neįmanoma. Todėl visus kraupius įvykius tiek Vilniuje, tiek Baku, tiek Tbilisyje turėtų tirti tokia objektyvi komisija, kurioje būtų nariai, atstovaujantys visoms respublikoms, suprantančioms būtinybę būti suvereniomis. Ir komisija turėtų tirti visus įvykius, kurie įvyko nuo 1986 iki šių dienų. Aš manau, kad tai bus įmanoma bendradarbiaujant Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Azerbaidžano ir kitoms teisėtoms vyriausybėms. Ir pabaigoje norėčiau perduoti karščiausius Leningrado demokratinio judėjimo dalyvių sveikinimus. (Svečias įteikia atminimo dovanėles Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V.Landsbergiui, Ministrui Pirmininkui G.Vagnoriui, deputatei K.Prunskienei, deputatui A.M.Brazauskui ir J.Tumeliui.)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui K.Nesterovui. Dabar žodis suteikiamas Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Š.Kočarianui.
Š.KOČARIANAS. Ponios ir ponai! Šią iškilmingą dieną leiskite pasveikinti jus Armėnijos valstybės ir tautos vardu. Mes sužavėti jūsų ištverminga kova. Mes esame istorinio proceso liudininkai. Prabunda tas pasaulio šeštadalis, kuris atrodė visam laikui sukaustytas. Visas pasaulis susirūpinęs ir sunerimęs stebi kas vyksta po šituo sluoksniu. Ir štai į paviršių kalasi liauni daigeliai. Ir štai vienas iš tų daigelių lygiai prieš metus prakalbo. Šis daugelis vadinasi Lietuvos Respublika. Ir pradėjo nuo jo sluoksnis skeldėti per šimtus ir tūkstančius kilometrų. Pradėjo kaltis kiti nepriklausomybės ir demokratijos daigeliai. Kiekvieno mūsų pasiekimai, tai yra indėlis į bendrą mūsų siekį. Mes visi esame kartu todėl... kad kiekvienas kovojame už savo laisvę. Mūsų tautos per tuos kolonijinius dešimtmečius sukaupė labai daug problemų. Kurios turi būti neatidėliojamai sprendžiamos. Bet mes žinome, kad visos šios problemos yra vienos pagrindinės problemos dariniai. Tai yra problemos, kurios veda į mūsų respublikų nepriklausomybę. Tik nepriklausomybė gali padėti išspręsti visus kitus uždavinius. Mus visus bando kaltint separatizmu, kviečia vienytis. Esmė ta, kad Tarybų Sąjunga tolo nuo kultūros ir demokratizavimo. Tolo ir paskui save traukė kitas tautas, taip pat ir rusų tautą. Šiandien mus nori vėlgi traukti tuo pačiu keliu. Nesibodima jokių priemonių. Tai ekonominė blokada, ginklai, tankai, automatai, prievarta. Paskutinis kraupus įvykis tai sausio įvykiai Lietuvoje ir Latvijoje. Antra vertus, tai taip pat bandymai išsaugoti tik naujai pavadintas grandines: sąjunginis referendumas sąjunginė sutartis. Mūsų tautų siekis nepriklausomybės nėra separatizmas. Tai yra natūralus siekis grįžti prie savo ištakų, taip pat susilieti su pasauline civilizacija. Ir kuo daugiau šiame kelyje pasieks kiekvienas ir iš mūsų respublikų, tuo labiau mes suartėsime. Mes būsime suartinti, ne kolonijinių grandinių surišti, o kaip lygūs civilizuotų tautų bendrijos nariai. Tepadeda mums mūsų ryžtas, tepadeda mūsų tautų išmintis ir ištvermė, tepadeda mums Dievas! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui Š.Kočarianui. Žodis suteikiamas Vladimirui Daineko, Maskvos tarybos deputatui.
V.DAINEKO. Gerbiamieji kolegos deputatai, svečiai, Lietuvos žmonės! Aš kalbėsiu rusiškai. Aš pakartosiu tuos žodžius, kuriuos pasakiau Lietuvos mokytojų suvažiavime birželio 4 d. 1989 m. Aš buvau mokytojų suvažiavimo svečias. Su manim rusų kalba į tą salę atėjo ne kaip užkariautojų kalba. Aš čia ne vyresnysis brolis, aš čia bičiulis. Aš dėkoju Aukščiausiajai Tarybai už man ir Genadijui Borodinui mano kolegai, suteiktą galimybę dalyvauti šiandien čia ir pasveikinti jus Lietuvos nepriklausomybės pirmųjų metinių proga. Vieneri metai -tai labai mažai, tai dar pati aušra, atgimimo aušra. Ir aš sakau labas rytas. (Plojimai)
Aš noriu, kad Lietuvos žmonės žinotų, jog visi Rusijos mąstantys žmonės remia jus. Po sausio 13-osios - kruvinojo sekmadienio, prabėgus kelioms dienoms po įvykių Vilniuje keli tūkstančiai sąjungos, Rusijos, Maskvos tarybų ir kitų lygių deputatų surengė protesto akciją prieš smurtą Lietuvoje. Mes žygiavome Maskvoje per Raudonąją aikštę iškėlę virš galvų plakatus su užrašu: "Šalin rankas nuo Lietuvos!" Dar 1990 m. gegužės 1 d., kai Maskvoje įvyko tikroji liaudies demonstracija, mūsų rajono delegacija kartu su kitomis kolonomis skandavo laisvę Lietuvai. Tai vyko tuo metu, kai Lietuva buvo ekonomiškai blokuojama. Sausio 16-ąją laidojant aukas, buvo taip pat ir mūsų užuojautos žodžiai. Maskvos taryba priėmė sprendimą armijos veiksmus Vilniuje traktuoti kaip antikonstitucinius, naudojant karinę jėgą prieš taikius gyventojus. Anaiptol ne visi Maskvos tarybos deputatai pritarė tokiam sprendimui, ką reiškia mūsų ryžtas priimti tokį sprendimą ir būtent taip traktuoti įvykius. Sausio 20 d. mūsų nutarimo tekstas buvo įteiktas ponui Č.V.Stankevičiui čia, Vilniuje. Tačiau Rusijos demokratinių jėgų paramos nepakanka. Būtina ir svari visų demokratinių pasaulio šalių parama. Be to, ši parama turi būti vyriausybinio lygio. Metas liautis apsimesti, kad nieko neįvyko 1939-1940 metais, metas vyriausybių taip pat ir SNO lygiu pasakyti, kad 1940 metais buvo įvykdyta Lietuvos okupacija. Tam visiškai nebūtina ieškoti slaptųjų protokolų originalų. O dabar prašau masinės informacijos priemonių atstovų. Pakanka paskelbti tik tuos žemėlapius, kurie buvo paruošti dar pusė metų prieš įvykdant šitą akciją. Tuose žemėlapiuose jau buvo ir Lietuvos TSR, ir Estijos TSR, ir Latvijos TSR. Beje, 1939 m. gruodyje išleistame žemėlapyje, kurį aš laikiau savo rankose, taip pat yra net ir Suomija (Karelofinskaja SSR). Viso melo viršūnė, kad tuo metu, kai buvo spausdinami tie žemėlapiai, dar nebuvo paruošti herbai. Aš sveikinu Islandijos ir Danijos vyriausybių sprendimą pripažint Lietuvos Respubliką ir kviečiu visas valstybes, kurios laiko save demokratinėmis, pasiekti Islandijos ir Danijos pavyzdžiu. Šiandien istorinis momentas. Lietuvos laisvė neįmanoma be Rusijos laisvės, Rusijos laisvė neįmanoma be Lietuvos laisvės. Aš tikiu, kad svarbiausia tokios laisvės garantija yra kiekvieno piliečio (nesvarbu, kokie jo įsitikinimai ar pilietybė) visiška laisvė. Bet kurio piliečio, kad ir kokios tautybės jis būtų, visiška politinė laisvė ir pilietinė santarvė, yra svarbiausias mūsų taikus ginklas. Žinoma, buvo ir mūsų parlamente, ir Lietuvos parlamente padaryta klaidų. Kas padės jums ir mums siekti laisvės, kas padės mums talkinti jums? Galbūt šiandien jūsų nelietuvių piliečių ramybė yra kur kas svarbiau jums Lietuvoje. Šia linkme daug kas veikiama. Tai byloja taip pat didėjantis jums pritariančių nelietuvių procentas. Tvirtai tikiu, kad ateis metas, kai gyvensime iš tikrųjų demokratinėje ir laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje ir nepriklausomoje demokratinėje Rusijoje. Aš tikiu atgimimu. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui V.Daineko. Žodis suteikiamas Aleksandrui Vinikovui, Leningrado tarybos deputatui.
A.VINIKOVAS. Gerbiamieji deputatai, gerbiamasis Pirmininke! Labai atsiprašau, esu susijaudinęs. Šiuose rūmuose aš esu antrąjį kartą. Pirmąjį kartą buvau šiemet iš sausio 12 d. į 13 d. naktį. Noriu pasakyti, jog simbolišką, kad tragiškąją naktį kartu su gynėjais petys į petį stovėjo Leningrado ir Maskvos tarybų deputatai. Mūsų priešas vienas. Tik sugrįžę mes užsibrėžėme tikslą informuoti leningradiečius, kad apskritai kuo daugiau gyventojų suprastų jūsų siekius ir remtų jus. Jau antradienį neeilinėje sesijoje mes pasiekėme, kad būtų pasmerkta sąjunginė vyriausybė, kuri taip pasielgė. Sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma remia Pabaltijo respublikų siekius. Nekartosiu, ką pasakė mano kolegos, Leningrado ir Maskvos tarybų deputatai. Lietuva Rusijos demokratiniam judėjimui yra pavyzdys ir orientyras. Mūsų kova vyksta iš esmės kitomis sąlygomis negu Lietuvos kova. Šiandien mums lieka tik pavydėti tos konsolidacijos, kurią mes stebime šiuo metu Lietuvoje. Bet aš tvirtai tikiu, kad tikrosios žmogiškosios vertybės yra būtina sąlyga, norint užtikrinti tikrąją Lietuvos nepriklausomybę. Šiandieną aš atvykau čia tą dieną, kai visa Lietuva švenčia. Aš norėčiau kartu su jumis džiaugtis. Aš tai bandau dabar padaryti, tačiau situacija Leningrade ir Rusijoje verčia susirūpinti, ateinantieji antrieji nepriklausomybės metai bus sudėtingi. Ir Leningradui, ir Rusijai šie metai taip pat nebus paprasti. Labai svarbu kad vietoj griūvančios komunistinės imperijos, iškiltų nauja bendrija. Aš sąmoningai nesakau žodžio "sąjungos". Bendrija žmonių, kurioje gerbiama kiekvienos tautos apsisprendimo teisė. Tvirtai tikiu kad būtent šitame kelyje mes būsime kartu. Kaip mes petys į petį stovėjome čia, gindami Aukščiausiąją Tarybą nuo tarybinių tankų, taip mes žengsime į savo tautų klestėjimą kiekvienas savo keliu. Už mūsų ir jūsų laisvę. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui A.Vinikovui. Dabar žodis suteikiamas Algiui Uzdilai, "Sanryšos" tarybos pirmininko pavaduotojas. "Sanryša" vienija Lietuvių bendrijas Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Kazachstane, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Lenkijoje.
A.UZDILA. Garbusis prezidente, kilnieji tautos pasiuntiniai, už laisvę kritusių kovotojų vėlės, Lietuvos žmonės, tautos nariai! Dėkoju, kad iš šios aukštos tribūnos man leista tarti sveikinimo žodį Lietuvai, vidurio Europos ir TSRS lietuvių "Sanryšos" vardu. Daug sunkių dienų, daug skaudžių įvykių išgyveno Lietuva per metus, praėjusius nuo 1990 metų kovo 11-osios. Jūs čia, Lietuvoje, kas rytą atsidūsėję, su nauja viltimi kibdavote stumti į priekį naujos Lietuvos tapsmą. O mes, jūsų kraujo broliai ir sesės už Lietuvos respublikos ribų, su nerimu gaudavome kiekvieną žinelę iš Lietuvos ir lyg maldą, lyg užkeikimą kartojome mylimo poeto žodžius: "Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?"
Šiandien sukanka metai, kai čia, šioje salėje, buvo paskelbtas aktas, rodantis Lietuvą dar gyvą esant. Ką reiškia mums nepriklausomybė? Ką reiškia valstybingumas? Tai sąlygos tautai gyvuoti, laisvai skleistis, ugdyti savo kultūrą, savo dvasinę asmenybę. Tai pilnavertiškumo jausmas, menkystės kompleksų atsikratymas, tinkamų sąlygų sukūrimas ekonomikai veikti, buičiai kelti. Nepriklausomybė - tai pilnakraujis gyvenimas. Tauta be valstybės - tai tauta be namų, be vardo lyg lagerio kalinė, kuriai tik numerio pakanka. Metai nepriklausomybės - tai gurkšnis oro dūstančiai gyvybei, tai jos atsikapstymas iš merdėjimo, tai gyvybės syvų trykšnis į mūsų gyslas, tai gražiausias tautinės dvasios metūgis, tai pirmas derlius širdies aruoduose. Šitų vertybių jau jokia jėga iš mūsų neišplėš. O jei dar pridėsime, kad Lietuvos vardas suskambo Europoje ir pasaulyje, pasakysime, kad šiandien mes jau ne tie, kurie buvome prieš metus.
Iš šalies neabejingomis akimis jūsų padėtį stebinčių žmonių vardu norėčiau kelis žodžius tarti dar ir tiems, kas abejoja Lietuvos ateitimi, kas nedrąsiai savo likimą su Lietuva sieja. Prieš metus ar dvejus gal gražiau vaizdavomės naują savo ateitį, ypač ekonominę būklę. Praktika mus gal skaudžiai apvylė, tačiau atsiminkime: lietuvių tauta nėra gausi ir jai sunku apsidrausti nuo kaimynuose kylančių negandų, nes ir pats Lietuvos kraštas šitoje pretenzingoje TSRS Valduvoje yra ta sodyba, kurioje nėra nei tvorų, nei vartų, nei durų, nes visą išlaužė ir ištrypė svetimi beglobiai arkliai. Kad ir kaip irklininkai varo Lietuvos valtį į priekį, ją kur kas galingesnės upės tėkmė neša atgalios. Ir nesigriebkime dėl to kaltinti vieni kitų. Geriau prisiminkime Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystę. Iš ten semkimės atspirties dvasiai. Suvokime: kai prasidės Rytų Europos regione ūkinės padėties stabilizacija, maža Lietuvos visuomenė, būdama kompaktiška ir labiau drausminga, bus pajėgi kur kas greičiau susiorganizuoti ir progresuoti, negu eidama su visu kultūriškai nevienalypiu masyvu. Supraskime ir kitą argumentą: Rytų vadovai neturi jokių demokratinio mąstymo tradicijų, be kurių neisime į Europą. Užtat sukaupė jie begales demagoginės patirties. Baigdamas noriu jau savo jausmu sušukti. Lietuva, man skauda tave! Man skauda tavo kiekvieną gyvą žaizdą, atvertą sausio 13-osios ankstų rytą! Išgirski šitą maudulį, Lietuva! (plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui A.Uzdilai. Dabar kalbės deputatas Emanuelis Zingeris.
E.ZINGERIS. Gerbiamieji, praėjus keleriems metams nuo didžiųjų Sąjūdžio mitingų, nuo pirmųjų laisvės pajautų, po 50 metų pragaro, mes, kitų tautų Lietuvos visuomenės veikėjai, parėmę Lietuvos tautos valią atstatyti mūsų gimtinės valstybingumą, galime tvirtai pareikšti visam pasauliui, kad buvome teisūs, apgynę lietuvių vaiko teisę į nesumeluotas tiesas, atvėrėme kelią ir mūsų vaikams. Buvome teisūs, nes Lietuvių kova prieš cinizmą ir melą dar vadinamą komunizmu, kova už savo tėvų atmintį yra visų mūsų kova už pirmapradę žodžių reikšmę kur taika - yra taika, o ne kitų tautų pavergimas. Tiesa - tai tiesa, tai nuoširdumas. Buvome teisūs, neleidę sužaisti mūsų rankomis pragariško tautų kiršinimo žaidimo. Mūsų laisvės priešininkų slaptųjų tarnybų vartojamą "divide et impera". Jiems nepavyko Baltijos tautų grįžimą į Europą pateikti kaip siaurų nacionalinių aspiracijų reikalą. Buvome teisūs, suvokę, kad jei bus laisvas Lietuvos dangus lietuviams, jis bus laisvas vietos rusams, lenkams, žydams, baltarusiams, ukrainiečiams. Visiems. Sausio 13-osios naktį iš šių rūmų atsisakė išeiti daugelio tautų deputatai. Jie nebuvo tikri, kad liks gyvi. Aš tikiu, kad tą naktį mus regėjo ir Itos Kazakevič, lenkų lyderės, deputatės, drąsiai kovojusios už Latvijos nepriklausomybę, siela. Atminkime ją, o kartu ir visų tautų žmones, pasiryžusius eiti su mumis iki didžiosios laisvės aušros, atsistojimu. Dėkui.
PIRMININKAS. Dėkojame deputatui E.Zingeriui. Dabar kalbės deputatas Česlovas Okinčicas.
Č.OKINČICAS. Gerbiamasis pone pirmininke, brangūs svečiai, ponios ir ponai! Kai prieš metus susirinkome šioje salėje svarstyti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo akto projekto, daugelis stebėtojų su nerimu laukė, kaip šitokioje situacijoje pasielgs lenkai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Ginčai ir konfliktai tarp lenkų ir lietuvių buvo tokie, kad mūsų bičiuliai su baime, o mūsų priešai su viltimi laukė, kad lenkai pasakys "ne" Lietuvos nepriklausomybei. Nepasakė. Nė vieno lenkiško balso nebuvo prieš. Mūsų parlamento Pirmininkas įvertino tą dieną šį faktą. Visam pasauliui galėjome pasakyti, kad nė vienas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas nebalsavo prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymą. Mūsų bendros problemos tuo metu nebuvo lengvos. Daug kas pasikeitė. Po kruvinų sausio įvykių tą patvirtino oficiali Lenkų frakcijos Lietuvos parlamente, taip pat kitų visuomeninių organizacijų pozicija, remianti mūsų Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Svarbūs buvo parlamento nutarimai, kuriais buvo išplėstos tautinių mažumų teisės. Paskutiniai metų įvykiai Lietuvoje parodė, kaip tvirtai esame remiami Lenkijoje. Šiuo metu taip pat yra problemų. Ginčai tarp lietuvių ir lenkų turi ilgą istoriją, ir kelių mėnesių laikotarpiu labai sunku ištrinti ją iš žmonių atminties. Bet vienas dalykas yra aiškus - klysta tie, kurie mano, kad lenkų rankomis bus sužlugdyta Lietuvos nepriklausomybė. Ne veltui mūsų protėviai su pagarba ant savo vėliavos turėjo užrašytą šūkį "Už jūsų ir mūsų laisvę". Tas laisvės troškimas yra tarsi genetiškai užkoduotas visų lenkų sielose, todėl tikiu, kad sunkiu išbandymų metu nė vienas save gerbiantis lenkas neatsisakys paremti Lietuvos valstybės laisvės ir nepriklausomybės, ir nepadarys nieko, kas galėtų pakenkti Lietuvos Respublikai. Nedalyvaus ir svetimos valstybės referendume. Bendras lietuvių ir lenkų laisvės troškimas - puikus pagrindas mūsų ateičiai. Lietuva nori grįžti į Europą, kurią matome kaip laisvų valstybių bendriją, klestinčią ir laisvę nešančią. Tačiau šiame kelyje mūsų laukia daug sunkumų. Šiame kelyje tik Lietuvos Respublikos piliečių stipri valia ir apsisprendimas yra sėkmės garantija. Aš esu šventai įsitikinęs, kad šioje salėje susirinkę kitais metais galėsime tvirtai pasakyti, jog demokratiška ir nepriklausoma Lietuvos valstybė jau yra europietiškų šalių šeimoje. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame deputatui Č.Okinčicui. Dabar kalbės Vyriausybės tautybių departamento generalinė direktorė Halina Kobeckaitė.
Tautybių departamento generalinės direktorės H.Kobeckaitės kalba
H.KOBECKAITĖ. Gerbiamasis pone Pirmininke, gerbiamieji ponai deputatai, gerbiamieji svečiai! Po to, kai iš tos tribūnos kalbėjo gerbiamasis ponas Algis Uzdila, ponas Emanuelis Zingeris ir ponas Česlavas Okinčicas, mano uždavinys tampa žymiai paprastesnis. Kovo 9 d. įvykusios Lietuvos kultūros fondo tautinių bendrijų konferencijos dalyvių aš esu įgaliota šiandien atstovauti tiems Lietuvoje gyvenantiems įvairių tautybių žmonėms, kurie rūpinasi savu tautinės savasties išsaugojimu ir atgaivinimu bei suvokdami, kad galimybę puoselėti nacionalinę dvasią, savimonę bei kultūrą gali suteikti tiktai demokratinė, teisinė, nepriklausoma Lietuva ir yra susibūrę į tautinės kultūros bendrijas. Autentiškas tautinių kultūrų pulsavimas, vienos tautybės žmonių būrimasis krūvon buvo ir yra natūralus prigimtinio poreikio skatinamas reiškinys, natūralus jo egzistavimo būdas. Jis netrukdo tos ar kitos tautybės žmonėms dalyvauti valstybės socialiniame, politiniame ar kultūriniame gyvenime. Netrukdo nei valstybės normaliai gyvenimo tėkmei bei jos pagrindinėms funkcijoms. Turime vilties, kad tautinių bendrijų ir valstybės santykiai šitaip klostysis ir toliau. Čia mūsų tėvynė, ir jos likimas yra mūsų likimas. Mes džiaugėmės kartu su visais Lietuvos žmonėmis pernai kovo 11-ąją, kartu kentėme blokados sunkumus, aiškinome Respublikos siekius ir tikslus Maskvos, Leningrado, Kijevo, Lvovo, Kišiniovo, Minsko ir kitų miestų gyventojams, dirbome kasdienišką darbą, buvome kartu sunkią, kritišką ir tragišką sausio 13-osios naktį, kada visiems mums grėsė tas pats pavojus, kai kulkos ir tankų vikšrai nesirinko žmonių pagal tautybę. Kartu esame šiandien pasiryžę drauge kurti demokratinę ir laisvą Lietuvą. Pirmųjų Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo metinių proga sveikiname Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, Vyriausybę ir visus Lietuvos žmones. Mes tikime jumis ir Lietuva! Tegul ryžtas ir pasiaukojimas niekada neapleidžia mūsų visų! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame poniai H.Kobeckaitei ir jos paminėtoms bendrijoms. Dabar žodis suteikiamas deputatui Kazimierui Sajai.
K.SAJA. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji deputatai ir svečiai! Seniau žmonės sakydavo, kad vargas būna skersas ir išilgas. Šiandien mes paminėjome herojus, didvyriškai įveikusius skersąjį vargą, kuris paprastai nebūna ilgalaikis. Visa tauta puikiai išlaikė krikščioniškosios moralės egzaminą - į smurtą neatsakė smurtu. Tačiau mūsų galbūt laukia ir tas išilgas vargas, tarsi koks griovys, lydintis vieškelį, kuriuo mes einame į laisvę. Tame griovyje gali tūnoti įvairūs monstrai, užpuolikai, kurie mus gąsdins ir ragins grįžti iš pusiaukelės. Prašydamas moralinės pagalbos nelengvu tiesos keliu einančiai Lietuvai, Romoje kreipiausi į Popiežių Joną Povilą II, kuris, būdamas labai dėmesingas Lietuvai, surado laiko privačiai audiencijai ir paprašė kovo 11-osios proga Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, visam parlamentui ir Lietuvos žmonėms jo pasveikinimą ir apaštališką palaiminimą. Mes jau žinom, kad Šventasis Tėvas vakar, užtardamas Lietuvą, kalbėjo savo sekmadieniniam pamoksle. Tikėkimės, kad ir ateity, išilgam mūsų varge jis dar ne kartą mus prisimins ir užtars.
O dabar aš norėčiau perskaityti Kauno arkivyskupo kardinolo V.Sladkevičiaus pasveikinimą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui. "Meilė savo kraštui pažadino mus siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Mes džiaugiamės ir didžiuojamės jumis, kad jūs taip ryžtingai jį pradėjote praėjusių metų kovo 11 dienos Aktu. Gerai žinome, su kokiais dideliais sunkumais jums tenka susitikti šiame nepriklausomybės atkūrimo kelyje. Lietuvos Katalikų Bažnyčios episkopatas vienijasi su jums dvasioje, remia jus ir meldžiasi už jus. Viešpats, kuris maloningai įgalino jus ryžtingai šį nepriklausomybės atkūrimą pradėti, tesuteikia malonės sėkmingai jį užbaigti."
Atsiuntė pasveikinimą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Tiktai ištrauką paskaitysiu. Iš Briuselio, taip. "Lietuva yra nepriklausoma. Tai ne praeitis ar laukiama ateitis. Tai - mūsų visų dabartis, kurią pasaulis mato ir suvokia. Lietuva yra demokratinė. Tai įrodė Lietuvos žmonės, kraujo aukom apgynę savo išrinktą parlamentą. Sąžiningi pasaulio politikai, kalbėdami apie demokratiją, prisiminę Lietuvą, nuleidžia akis. Lietuvos parlamentas tapo demokratijos simboliu pasaulyje. Lietuva yra valstybė. Jau vienerius metus ji dirba, kuria, kovoja. Lietuvos vardas tariamas su pagarba."
Čia yra įvairių telegramų. Pirmiausia norėčiau paminėti Lietuvos vaikų surašytą ilgą, ilgą, ilgą 72 metrų ilgio laišką, pilną gražiausių linkėjimų. Tai tarsi ankstyvo pavasario vieversiai, pirmą savo giesmelę paskyrę Lietuvai. Aš manau, kad mes dar pamatysime tą laišką... O jis jau, atrodo, yra čia. Matote, jis yra suvyniotas į tokį didelį ritinį. (Plojimai) Taip pat ir čia turiu vaikų laiškus ir piešinius, kuriuos surinko 5 vaikų tėvas Antanas Sakalauskas. Kojos sulaužytos tanko, čia parašyta. Ponia Sakalauskienė - piešimo mokytoja. Jos vaikai ir mokiniai piešė jums. Čia paliksiu. Yra atėję sveikinimai iš Gruzijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Z.Gamsachurdijos, Moldovos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko A.Mosanu. Taip pat iš Čikagos, mus sveikina Gražvydas Lazauskas (Amerikos Lietuvių tarybos pirmininkas), Vengrijoje šiuo metu esantis daktaras Vytautas Grinius, Hansas Fridrikas Fišeris iš Leipcigo, Larisa Zavjalova iš Leningrado, Radionas Ščedrinas ir Maja Pliseckaja iš Augsburgo. Yra daug kitų telegramų, kurias aš perduosiu Sekretoriatui. Baigdamas noriu įteikti nedidelę dovanėlę iš ukmergiškių rinkėjų. Prašymas perduoti mūsų Pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Čia yra išaustas ne tik Lietuvos himnas. Čia yra įausti patys geriausi ukmergiškių žodžiai. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame deputatui K.Sajai, paskelbusiam ir pacitavusiam gautus sveikinimus. Dėkojame visiems, pasveikinusiems Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, visus Lietuvos žmones. Dabar žodį suteiksime mūsų tautiečiui, buvusiam Bogotos universiteto ir Niujorko meno akademijos profesoriui Kazimierui Žeromskiui.
K.ŽEROMSKIS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji deputatai! Aš jokio ypatingo žodžio neturiu, bet metinių proga man atėjo mintis pirmąjį paveikslą su Sąjūdžio mitingu padovanoti šitam parlamentui. Jis stovi aukštai, bet labai blogoj situacijoje ir jo nesimato. Tikiuosi, kad kada nors kabės geresnėj situacijoj. Šita idėja kilo man tada, kada buvo Sąjūdžio suvažiavimas ir buvo grąžinta Katedra (po pono A.M.Brazausko žodžių) buvo iškelta vėliava Gedimino kalne, vakare buvo Katedros aikštėje didžiulis mitingas. Buvo leidžiamos raketos, tos visos sąlygos man sukūrė pirmą vaizdą šitų paveikslų. Aš galvoju, kad galbūt kitos sąlygos sukurs kitus vaizdus ir išeis kokių trijų paveikslų ciklas. Sakysim, sausio 13-oji man sukūrė naują paveikslą, bet aš jo dar nedrįstu pradėt. Galbūt dėl to, kad kambaryje tokius paveikslus daryti yra beveik neįmanoma. Ir šitas taip pat yra nebaigtas: jam dar trūksta paskutinių potėpių ir įvairių įvykių. Aš manau, kad nauji įvykiai man duos galimybę šitą idėją pratęsti iki trijų ar keturių paveikslų, kuriuos visus padovanosiu Lietuvos parlamentui. (Plojimai)
PIRMININKAS. Visų deputatų vardu dėkojame gerbiamajam profesoriui už Lietuvos parlamentui įteiktą brangią dovaną. Dabar pranešimą "Lietuvos Respublikos ekonominė ir socialinė politika" perskaitys Ministras Pirmininkas Vagnorius. Po pranešimo mes spręsime dėl mūsų darbo pabaigos, nes kalbėjusiųjų buvo daug ir mes užėmėme daugiau laiko negu planavome. Galbūt dokumento priėmimą mes nukelsime į rytojaus dienos posėdį.
Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus pranešimas “Lietuvos Respublikos ekonominė ir socialinė politika”
G.VAGNORIUS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji deputatai, brangūs šių iškilmių svečiai! "Lengviau skelbti įstatymus ir įsakymus negu jų laikytis, užtai pasaulyje tiek daug pamokslaujančių ir tiek mažai pagal tuos pamokslus gyvenančių, tiek daug aukas imančių ir tiek mažai aukojančių, tiek daug besimeldžiančių ir tiek mažai tikinčių. "Gal prieš dešimtmetį tai pastebėjo Justinas Marcinkevičius, pabrėždamas, kad gyvenimo prasmė yra ten, kur yra žmogiškumas. Ir tai, be abejo, tiesa. Žmogaus, jo žmogiškumo paieškos ir tapo priežastimi, paskatinusia mūsų žmones 1990 m. kovo 11 d. susiburti į didelį susirinkimą ir ištarti švenčiausiąjį žodį "Lietuva". Šie metai įtikinamai patvirtino mūsų apsisprendimą, lemtingojo posūkio neišvengiamumą ir būtinumą. Arba dabar, arba niekad. Ir kas, jeigu ne mes? Pareikšdami nepriklausomybės atstatymą, kartu pareiškėme: žmogaus vardan valstybė, Lietuva. Šie metai prabėgo, kuriant naująjį ekonominės ir teisinės sistemos pamatą, kurį dar prieš karą jau esame turėję ir kurį negailestingai išgriovė slogūs sovietinimo dešimtmečiai. Kurdami teisinę ekonominę sistemą bei įstatymus, rengėmės pereiti į rinką ir kartu stengėmės nesugriauti seno, kol nesukurta nauja, užtikrinti perimamumą. Tas etapas buvo ypač sudėtingas ir grėsmingas. Spręsdami pagrindinį būties klausimą, ar išgyvensime, nuolat jautėme didžiojo kaimyno įkyrų rūpestį. Taip, mes esame ekonomiškai priklausomi nuo Tarybų Sąjungos, tačiau metus jau išgyvenome. Taip, mūsų ekonomiką veikia krizė, tačiau ji Sovietų Sąjungoje žymiai gilesnė. Mus, mažą valstybę, didysis kaimynas yra apglėbęs itin kietai. Tarybų Sąjungos kariuomenės buvimas ir veiksmai, provokacijos, o kartais ir atviras plėšikavimas, politinė įtampa varžo mūsų ekonominius sprendimus, tačiau sovietiniams, bandymas diktuoti ar net modeliuoti Respublikos politinę ir ekonominę situaciją verčia mus nedelsti. Valstybės teisinį ekonominį namą kurti nuo pamatų pradėjome skubiai rengdami ekonominius įstatymus. Pirmąsyk Įmonių įstatymas buvo pristatytas parlamente balandžio 9 d., t.y. net mėnesiui nepraėjus. Rytoj kovo 12 d. Tikriausiai bus priimtas nutarimas "Dėl valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos". Tai vienas kertinių ekonomikos įstatymų. Nuo teisinio modelio, t.y. nuo ūkininkavimo taisyklių kūrimo, jau sukame link praktinių dalykų, link žmogaus, kuris turi įsisavinti naują tvarką, nes tiktai ugdydami žmogų, jo talentus, puoselėdami jo interesus, jam pačiam suteikę pirmenybę prieš visuomenę, galėsime įlieti gyvo kraujo, atgaivinsime pačią visuomenę. Kito kelio pasaulis nežino. Ėmęsi šio darbo, pirmiausiai susidūrėme su žmogaus problema, savotišku bolševizmo fenomenu. Nebemokame naudingai dirbti. O dažnai būna ir taip, kad užuot tvarkęsi, verkšlename, jog sunku pakeisti kainas, įvesti vienodus mokesčius, reorganizuoti tiekimą, įsibrauti į rinką, didžiuliai atskaitymai ar per mažos kompensacijos ir panašiai. Tačiau dūsavimais ir skundimusi netvarkos neatsikratysime. Reikia ryžtingų veiksmų. Situaciją susirūpinę komentuoja ir užsienio lietuviai. Jie pastebi, kad kai kurie mūsų piliečiai mano, jog, įgyvendinus demokratiją, nereikės rimtai dirbti. Toks atsipalaidavimas dabar jaučiamas ir kai kuriose Rytų Europos šalyse bei Tarybų Sąjungoje. Šito čia neturi būti. Todėl reikia tokių aplinkybių, kurios priverstų pasikeisti, priverstų našiai ir naudingai dirbti. Dabar žmonės lyg pasimetę, nes tenka eiti nežinomu keliu ir daryti nežinomus darbus. Tą gali pajust ir čia, parlamente, ir kiekviename kolektyve. Teks peržengti psichologinį slenkstį, mes negalime vėl eksperimentuoti su niekieno iki šiol neišbandytais ekonomikos modeliais, grindžiamais vien gerais norais ar įvairių principų kombinacija, kurių suderinamumo dar niekas nepatvirtino. Rinkos ekonomiką turėsime priimti tokią, kokia ji yra, su visais Lietuvai būdingais pliusais ir minusais, kito kelio tiesiog nėra. Vyriausybės veikla, rekonstruojant ekonomiką, nėra ir negali būti stichiška.
Aukščiausiojoje Taryboje rengdami įstatymus, kurių dauguma jau funkcionuoja, dirbome kruopščiai derindami ir planuodami įvairias persipinančias nuostatas, vadovaudamiesi detaliomis programomis. Pasirengimo programą suformuoti naujos ekonomikos sistemą jau baigiame įvykdyti priimdami ir įgyvendindami paskutinius svarbiausius įstatymus. Šiuo metu ruošiame kitą reformos etapą - rinkos sureguliavimo Vyriausybės programą, kuri bus pateikta parlamentui ir visuomenei. Joje norime konkretizuoti kaip žmonės ir įmonės naujoviškai dirbs bei tvarkysis, kaip bus reguliuojami ekonominiais svertais pagal įstatymus, o ne pagal kažkieno diktatą ar užgaidas, kokia bus mūsų kainų, finansų socialinė ir kitų ekonomikos sričių politika. Norint pradėti kitaip tvarkytis ir gyventi, mūsų manymu, prireiks maždaug 12 mėnesių. Tai pareiškiame šiandien kalbėdami prieš Aukščiausiąją Tarybą ir visą Lietuvą. Ir kokie gi tie pagrindiniai darbai mūsų laukia? Pabandykime pasvarstyti. Darbo užmokestis per pastaruosius metus išaugo. Vidurkis siekė apie 300 rublių. Deja, tai tik pinigai, kurių Tarybų Sąjunga negailėjo siekdama pademonstruoti darbo užmokesčio augimą. Tokie atlyginimai - tai apgaulė, nes jie nėra padengti prekėmis. Pinigų buvo išspausdinama daugiau negu pagaminama prekių. Rekonstruodami ekonomiką, įvesdami savo ekonominę sistemą, turime sulygint kainų ir prekių masę. Tai, kad dėl pinigų pertekliaus dabar didėja kainos, savaime nereiškia realių pajamų mažėjimo. tai skausmingo bet būtino ir neišvengiamo kainų bei pinigų laipsniško balansavimo rezultatas, kai didelė dalis tuščių pinigų padengiama tam tikru kainų prieaugiu. Bet ne LIetuva yra kalta dėl tokio kainų augimo rinkoje, glaudžiai susietoje su Tarybų Sąjungos ekonomine ir finansų sistema. Ne Lietuva sukėlė pinigų emisiją, didino vidaus skolą. Ne Lietuva nuo metų pradžios 2-3 kartus pakėlė perkamų iš Tarybų Sąjungos žaliavų ir kitų išteklių kainas. Kylant kainoms Tarybų Sąjungoje, jos iki šiol augo ir pas mus. Tačiau mes siekėme ir sieksime maksimaliai kompensuoti gyventojams susidarančius nuostolius, ypač dėl pirmojo būtinumo prekių pabrangimo. Šių metų biudžeto projekte vien dotacijoms ir kompensacijoms išmokėti numatoma skirti apie 3,5 mlrd. rublių. Tai sudarys apie pusę visų biudžeto lėšų. Priminsime, kad sausio mėnesį biudžeto projekte kompensacijoms buvo numatoma 1,5 mlrd. rublių mažiau. Formuojantis rinkos kainoms, kai pasiūla ima viršyti prekių paklausą, pradeda veikti bankroto procesai, kuriuos reikia stabdyti. Kai kurie įmonių vadovai, taip pat kaip ir kai kurie ekonomistai rinkos kainų reikalauja jau šiandien. Jeigu mes taip deklaratyviai paskelbtume laisvas kainas, tai prasidėtų visiška suirutė ne tik prekių rinkoje, bet ir gamybos grandyje. Didelė dalis įmonių, kurios dar nesuspėjo pasiruošti rinkos kainoms, konkurencijai, paprasčiausiai bankrutuotų. Atsirastų daug bedarbių, dar paaštrėtų socialinė būklė. Dėl šių ir kitų priežasčių Vyriausybė siekia, kad kainų reforma būtų įgyvendinta pakankamai greitai, bet kartu jai visiems deramai pasiruošus, nuosekliai, keliais etapais. Planuojame, kad tikrąją rinkos kainodarą pradėsime įdiegti dar iki vasaros. Dabar vyksta pirminis parengiamasis kainų reformos etapas, kai palaipsniui atsisakoma dotuoti gamybą, išlyginamas gamybos rentabilumas kapitalo atžvilgiu, kainų ir darbo užmokesčių lygiai įvairiose ūkio srityse. Įšaldę mėnesiui kitam naująjį kainų lygį, per tą laiką suderinę gyventojams skirto socialinio kompensavimo mechanizmus, visų pirma naujus darbo užmokesčius, pensijas ir pašalpas, galėsime žengti kitą reformos žingsnį atpalaiduoti kainas. Rinkos kainas, naują kainų mastą turime įvesti ne kai kuriose ūkio šakose ar įmonėse, bet organizuotai visose srityse. Ir tokiu būdu, kad darbuotojų atlyginimai daugmaž būtų panašūs ir tose įmonėse, kur yra laisvos rinkos kainos, ir kitose, kurių gaminamos produkcijos kainas valstybė reguliuoja.
Nauja kainų sistema reikalinga ir žemės ūkio produktų, maisto prekių gamintojams. Anksčiau ar vėliau ir čia įsigalės rinkos kainų lygiai. Iki pastarųjų metų sovietinė žemės ūkio politikos esmė buvo tokia: palaikyti labai žemas maisto produktų kainas žemdirbių sąskaita. Kuo tai baigėsi matome pasidairę po ištuštėjusius kaimus. Žemdirbys tapo prašytoju. Tačiau ne taip paprasta pakeisti padėtį. Tam reikia milžiniškų lėšų. Vyriausybė dabar daugiau skiria dėmesio žemės ūkiui. Siekiame gerinti žemės ūkio įmonių finansinę padėtį. Dabar nustatėme mokesčių ir atskaitymų lengvatas. Netrukus numatome nuosekliai dar kartą didinti taip pat ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas. Jau artimiausiu metu patvirtinsime žymiai didesnes grūdų, cukrinių runkelių ir kito būsimojo derliaus kainas. Kiek vėliau bus padidintos mėsos, pieno ir kitų produktų supirkimo kainos. Kartu didinti ir vartojimo prekių kainas, ir supirkimo kainas, pagal kurias skaičiuojamos kompensacijos gyventojams, būtų neįmanoma. Tačiau stengsimės, kad, padidinus pirmojo būtinumo prekių kainas, per keletą mėnesių kompensacijos būtų mokamos ir žemdirbiams.
Žinoma, žemės ūkį prislėgė ne vien tik medžiagų ir kitų išteklių didesnės kainos ar tiekimų nesklandumai. Matome, kad praeitų metų žemės ūkio gamybos sumažėjimas yra susietas ir su neūkiškumo atvejų pagausėjimu. Savotiškai atsipalaiduota, silpnesnė drausmė. Galbūt tam tikros įtakos turėjo pasklidę gandai, kad bus griaunami kolektyviniai ūkiai. Atseit gal nebeverta ir stengtis. Tačiau Vyriausybė pasiryžusi ne griauti, bet reorganizuoti dabartinius kolūkius ir tarybinius ūkius į normalias žemės ūkio akcines-kooperatines bendroves. Jose kiekvienas žemdirbys žinos savo turto dalį, pagal ją atitinkamai gaus pelną, bus suinteresuotas bendrovės ūkine-finansine veikla. Žinoma, remsime ir privačius ūkininkus, fermerius. Dar kartą norime pabrėžti ir užtikrinti visus kaimo gyventojus, kad susiklosčiusių gamybinių struktūrų prievarta negausime, žemdirbiai patys turi pasirinkti ūkininkavimo formą. Kolektyviniai ūkiai gyvuos, kol bus efektyvūs. Tačiau ir valstybinė akcinė pramonės įmonė, ir kolektyvinė žemės ūkio įmonė, jeigu darbas bus blogai organizuojamas ir dėl to taps nuostolinga, bus likviduojama arba reorganizuojama. Vyriausybė imsis visų įmanomų priemonių neleistinam atsipalaidavimui, neūkiškumui bei grobstymams išgyvendinti tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje, tiek kitur. Vyriausybė taip pat sieks sulyginti ūkininkavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas valstybiniame ir privačiame sektoriuose, gamybinėse ir negamybinėse veiklos srityse. Čia jau padaryta gana gera pradžia. Priimti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai valstybinėms ir valstybinėms-akcinėms įmonėms, nustatė tokią pat laisvą darbo apmokėjimo ir gautų pajamų panaudojimo tvarką, kaip ir privačioms įmonėms. Tačiau dar ne visos įmonės suvokia joms suteiktą ūkinį savarankiškumą. O kai kas paprasčiausiai nemoka tuo ir pasinaudoti. Tai rodo, kad ne visi ūkio subjektai spėja suvokti priimtuosius įstatymus, o jų naujų iš tiesų daug priimta. Tai verčia susimąstyti ir jumis, deputatai, pasitarti. Ar nereikėtų sumažinti numatomų priimti ne pačių svarbiausių įstatymų skaičių. Gal visiškai įgyvendinkime jau galiojančius įstatymus.
Lietuvos ūkiui labai svarbu plėtoti ekonominius ryšius su gretimomis bei tolimesnėmis rinkomis. Todėl siekiame palaipsniui keisti savo gamybines struktūras, kad taptume mažiau priklausomi nuo Tarybų Sąjungos žaliavų monopolio. Ieškome ir alternatyvių žaliavų šaltinių. Tačiau tai nereiškia, kad nutraukiame ekonominius ryšius su Tarybų Sąjunga. Vienas iš svarbesnių Vyriausybės politikos aspektų palaikyti gerus ekonominius prekybinius santykius su kaimyninėmis respublikomis, taip pat su centrinėmis ekonominėmis žinybomis. Tokie ekonominiai ryšiai, jeigu jie yra nepažeidžiami tik politinių ambicijų, yra ir turėtų būti abipusiškai naudingi. Kartu plečiamas ekonominis bendradarbiavimas su Vakarų ir Šiaurės Europos bei kitomis užsienio valstybėmis. Čia galioja tokie dėsningumai: darbo imli produkcija turi būti orientuota į Vakarų rinką. O gamyba, kuri paremta platesniu technikos panaudojimu į Rytų rinką. Užsienio prekybiniai ryšiai Lietuvos žmonėms taps žymiai naudingesni, priėmus valiutos mokesčių ir atskaitymų įstatymą, kurį numatoma svarstyti Aukščiausiojoje Taryboje jau rytoj.
Visos šios ir kitos ekonominės politikos priemonės skirtos vienam pagrindiniam tikslui - tenkinti žmogaus socialinius poreikius. Gausinti jo realias pajamas. Perėjimo į rinką laikotarpiu Vyriausybė vykdys aktyvią darbo jėgos užimtumo palaikymo politiką, finansiškai rems naujų darbo vietų steigimą, prireikus panaudos ir administracines priemones, kurios leistų išsaugoti esamas darbo vietas. Šiuo laikotarpiu, reguliuojant ekonomines proporcijas, sprendžiant užimtumo problemas, sėkmingai gali pasitarnauti ir valstybinis kapitalas. Jau 1991-1992 metais turėtų išlikti apie 40% viso turimo gamybinio turto. Būtų nedovanotina klaida šiuo laikotarpiu per daug sumažinti valstybinio turto dalį. Privatizavimo metu prioritetiniais turime laikyti atkuriamos valstybės interesus, jos išlikimo klausimus. Šiuo metu dauguma Lietuvos gyventojų, kurių darbu sukurtas valstybinis visuomeninis butų ūkio fondas, neturi santaupų savo butams nusipirkti. Dėl tos priežasties atsisakyti pradėti pardavinėti valstybinius ir žinybinius butus tol, kol nebus priimtas ir pradėtas įgyvendinti bendras privatizavimo įstatymas. Jūs žinote, kad pagal jį visiems gyventojams numatoma skirti vienkartines pinigines išmokas, kurios visuomenėje populistiškai vadinamos investiciniais čekiais. Už šias gautas pinigines lėšas ir bus įsigyjami butai, gamybinis turtas ar akcijos. Siekdami išsaugoti gyventojų realias santaupas, padengti valstybės vidaus skolą, kurios yra apie 7 mlrd. rublių, kartu turime parduoti dalį valstybinio turto ir už grynus pinigus. Pavojų kelia ne šiaip rubliai, bet kai jų yra labai daug. Nuo to ir turime apsaugoti savo rinką. Šias ir daug kitų problemų mes sprendžiame ir turime išspręsti, esame pajėgūs įgyvendinti esmines ekonominės sistemos permainas.
Tačiau visam tam darbui reikia bent vienerių metų. Vieneri metai - tai 12 mėnesių, per kuriuos privalėsime įrodyti, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas ir išgyvenimas priklauso ne nuo tautybės ar partijos, o nuo naujų technologijų, darbo ir atsakomybės. Žinome, kad Lietuvos žmonės pritaria šiam tikslui, jie neremia ir nerems Lietuvos vidaus jėgų skaldytojų, neleistinom priemonėm siekiančių ambicingų, o kartais ir tuščių egoistinių tikslų. Mes kreipiamės į visas politines visuomenės jėgas šiuo lemiamu Lietuvai metu, kai sprendžiamas jos išlikimo klausimas, kviesdami susilaikyti nuo nereikalingos politinės kovos, o ypač akcentuojant ekonominius sunkumus, nuo kovos, silpninančios mūsų Respublikos pozicijas, taip pat suteikti Vyriausybei galimybę tuos 12 mėnesių be papildomų politinių rūpesčių, kurių ir šiaip jau per daug, ramiai ir našiai padirbėti pertvarkant ekonomiką.
Jeigu išgyvensime šį sunkų laikotarpį, laimėsime visi ir visos demokratinės partijos ir jėgos. Jeigu neišgyvensime, pralaimėsime visi ir prarasime Lietuvą. turime jums pareikšti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pasiryžusi, mes galime ir žinome, kaip trumpiausiu laiku pakeisti ekonomiką ir visuomenės gyvenimą. Vyriausybė turi aiškų veiksmų planą. Jeigu jūs paremsite Vyriausybę, sudarydami kiek įmanoma palankesnes darbo, visuomenines ir politines sąlygas, mes pajėgūs išbristi iš skurdo liūno. Tai pagrindinis Vyriausybės rūpestis ir tikslas, kurio sieksime, nepaisydami jokios politinės konjunktūros. Prisiminkime Donelaitį. "Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai ir žemes bjaurias išplėšdamas teškina šmotais". Bet sukasi ir suksis. K.Donelaitis, kaip ir visi Lietuvoje, tvirtai tikėjo pavasariu, gyvastimi. Pavasaris atėjo. Atgimimo pavasaris, pakrikštytas kovo 11-osios nemigo naktimi. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui už pranešimą. Gerbiamieji deputatai, pirmininkaujančiam reikia su jumis pasitarti dėl išdalintų dokumentų, kuriuos buvome numatę šiandieną svarstyti ir, jeigu galima, priimti. Tai yra kreipimasis į SNO Generalinį Sekretorių ir į valstybes, Tarptautinių piliečių ir politinių teisių pakto dalyves, taip pat dokumentas dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinių žmogaus teisių chartijos dokumento. Laikas, kurį mes planavome šiandieną posėdžiauti, jau pasibaigė. Čia yra dvi galimybės. Arba pratęsime posėdį, arba perkelsime šių dokumentų priėmimą į rytojaus dienos posėdį. Kokia jūsų nuomonė? Galbūt mes tuos dokumentus galėtume priimti svarstydami pirmuoju klausimu rytoj. Tuo labiau kad šiandien yra dar kitų renginių, kuriuose jūs taip pat turite dalyvauti. Prieš baigdamas posėdį, aš noriu pranešti visiems posėdžio dalyviams, kad dabar, posėdžiui pasibaigus, gretimuose Profsąjungų rūmuose bus demonstruojama dokumentinė kino juosta "Lietuva iš praeities ir ateities". Kviečiame visus posėdžio dalyvius, taip pat ir Aukščiausiosios Tarybos darbuotojus pasižiūrėti šį kino filmą. Taip pat jūs jau žinote, kad vakare Operos ir baleto teatre įvyks labdaringas koncertas šios dienos proga. Gerbiamieji deputatai, gerbiamieji svečiai, iškilmingas posėdis baigtas.