Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas deputatas V.LANDSBERGIS ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas A.SAKALAS
PIRMININKAS (A.SAKALAS). Šiuo metu salėje yra pakankamas skaičius deputatų, kad galėtume patvirtinti darbotvarkę, taigi posėdį pradedame. Žodis —Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Mieli kolegos, laba diena. Susirinkome po kelių įtempto, nelengvo ir labai vaisingo politinio darbo dienų, kurį dirbome kitur. Žinome gerus, gražius, labai reikšmingus Lietuvos plebiscito rezultatus, apie juos kalbėsime šiandien specialiame posėdyje 17 valandą. O dabar turime iš tikrųjų nedidelę darbotvarkę, kurią, matyt, reikia iš pradžių ir patvirtinti. Aš noriu jus tik visus pakviesti — ir tuos, kurie nori ir galbūt dalyvauja konferencijoje, šiuo metu vykstančioje Vilniaus universitete, kad po pietų 17 valandą mes susirinktume tikrai visi. Ne tik aptarsime plebiscito rezultatus, bet ir priimsime svarbius dokumentus. Dėl jo ir dėl mūsų krašto ateities. Todėl paraginkite ir kolegas, kurie dar nespėjo ateiti arba yra kur nors kitur.
PIRMININKAS. (A.SAKALAS). Gerbiamieji deputatai, darbotvarkės projektas jums išdalintas, ar visi turite? Aš norėčiau tik trumpai painformuoti, kad po Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo Broniaus Kuzmicko pranešimo supažindinus trumpai su antradienio, ketvirtadienio darbotvarkei siūlomais projektais, po to oficialų posėdį baigsime ir bus deputatų pasitarimas, kurį planuojame pradėti 11 valandą 40 minučių: Ten tarsimės ir dėl apklausos rezultatų, taip pat gal panagrinėsime ir kai kuriuos dokumentus. Po to skelbiami frakcijų posėdžiai. 15 valandą kviečiamas frakcijų atstovų pasitarimas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdžių salėje, kur suderinsite visus dokumentus, kuriuos pradėsime pristatinėti ir priiminėti 17 valandą. 17 valandą bus pranešimai ir balsavimai dėl dokumentų. Kadangi vienas iš dokumentų, matyt, bus konstitucinis, tai reikės 91 balso. Prašytume deputatus gausiai dalyvauti. Posėdį numatoma baigti apie 19 valandą 20 minučių, po to numatytas, kaip ir darbotvarkėje parašyta, Aukščiausiosios Tarybos deputatų susitikimas su svečių delegacijomis. Gerbiamieji deputatai, ar jūs turite esminių pastabų? Pastabų nėra. Ar galima laikyti darbotvarkę patvirtinta? Nereikia balsuoti? Ačiū. Tada kviečiame į tribūną Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotoją Bronių Kuzmicką. Pranešėjas prašė 20 minučių laiko.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo B.J.Kuzmicko pasakojimas apie darbą užsienyje
B.J.KUZMICKAS. Gerbiamieji deputatai! Aš labai džiaugiuosi vėl galėdamas būti čia ir šį tą pasakyti apie tai, ką aš patyriau per tą netrumpą laiką, daugiau kaip mėnesį nebūdamas Lietuvoje. Iš pradžių keletą žodžių apie maršrutą, kuriuo man teko pakeliauti. Sausio 6 dieną išvykau į Helsinkį, į konferenciją Baltijos bendradarbiavimo klausimais. Išvykau trims dienoms, nieko negero nenujausdamas. Ten būnant vieną, kitą dieną atėjo žinios apie tai, kad Pabaltijyje dedasi negeri dalykai. Aš susisiekiau su gerbiamuoju Pirmininku ir supratau, kad man teks užsibūti ilgiau, negu aš buvau numatęs.
Dabar keletą žodžių apie konferenciją Helsinkyje. Ji buvo skirta Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimo ir ateities klausimams. Į ją buvo pakviestos Lietuvos, Latvijos, Estijos delegacijos, kiekviena maždaug iki 9 žmonių, žodžiu, penki delegatai ir keturi informacijos darbuotojai, vertėjai, stebėtojai Deja, iš Lietuvos mes buvome tiktai du — aš ir gerbiamasis deputatas J.Minkevičius, o jam išvykus, likau vienas. Noriu pasakyti, kad mes kartais neišnaudojame galimybių dalyvauti tokiuose svarbiuose renginiuose.
Konferencija iš pat pradžių vyko gan akademiškai, bet po to, kai atėjo neramios žinios iš Baltijos šalių, įvyko gana įdomus ir netikėtas susikirtimas tarp Skandinavijos šalių ir Tarybų Sąjungos atstovų. Paaiškėjo Skandinavijos šalių atstovų gana ryžtinga, pasikeitusi laikysena Baltijos šalių atžvilgiu Ir neturėjo jokio pasisekimo tarybinių atstovų bandymai kalbėti, kad ką jūs čia kalbate tik apie Pabaltijį, reikia svarstyti globalines problemas. Po to mums pasisekė sukviesti Suomijoje esančių užsienio šalių pasiuntinybių pirmuosius asmenis, jų atvyko 13, tarp jų Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų didžiųjų šalių atstovai, ir mes turėjome galimybę išdėstyti savo požiūrį apie įvykius Pabaltijyje. Po to Stokholme, į kurį nuvykau kartu su Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotoju Dainiu Ivansu, sutikau Emanuelį Zingerį. Stokholme kiekvieną pirmadienį vyksta dideli mitingai Baltijai remti. Aš atvykau sausio 14 dieną, mitinge dalyvavo apie 6-7 tūkstančius žmonių. Tai rodo labai didelį Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių dėmesį ir jautrumą mums. Stokholme buvo surengtas specialus parlamento posėdis, skirtas Baltijos įvykiams ir ten mes — Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai skaitėme pranešimus, maždaug dešimties minučių trukmės. Po to įvyko priėmimas Užsienio reikalų ministerijoje, ten keletą valandų kalbėjome apie Baltijos situaciją.
Vėliau dalyvavau Latvijos informacijos centro atidaryme, kuriame dalyvavo ir Švedijos užsienio reikalų ministras, kai kurių užsienio šalių pasiuntimai. Noriu pridurti, kad paskutinėmis buvimo Stokholme dienomis nemažai laiko skyriau organizuojant Lietuvos informacijos centrą, derinant kai kuriuos dalykus, ieškant patalpų, ir toks centras, matyt, artimiausiu laiku bus. Švedijoje taip pat turėjome (kartu su Emanueliu Zingeriu) progos ilgai konsultuotis su Švedijos Moderatų partijos lyderiais, jie mums davė keletą dėmesio vertų patarimų.
Sausio 17-26 dienomis, jau išsiskyręs su E.Zingeriu, buvau Vašingtone, Otavoje ir Toronte. Ten kongreso posėdyje dariau pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Tą pačią dieną buvo susitikimas su JAV valstybės sekretoriumi Beikeriu, su senatoriais, iš kurių galėčiau paminėti mums labai palankius senatorių Brechį, senatorių Baideną su štabu, kongresmeną Hamiltoną, kuris savo laiku pareiškė nuomonę, kad Lietuvai nebūtina finansinė pagalba. Su juo teko aiškintis daugelį dalykų, bet nežinau, ar jis suvokė mūsų problemas. Buvau susitikęs su daugelio laikraščių, tokių kaip ,,Vašington post", ,,Vašington taims" redakcijomis, buvo daug kitokių susitikimų, interviu. Kai kurie kongresmenai, suprasdami Baltijos situaciją ir palaikydami jos šalių nepriklausomybės siekius, siūlė prašyti susitikimo su prezidentu G.Bushu. Buvome jau beketiną tai daryti, bet po to ten įvyko toks įvykis, kuris mus nuo to sulaikė. Apie tą įvykį dabar nepasakosiu, bet jo metu paaiškėjo, kad G.Bushas gana aiškiai atiduoda prioritetą santykiams su Tarybų Sąjunga, su M.Gorbačiovu. Ir kad jis yra pareiškęs tokią mintį: Gorbačiovas daug kam nepatinka, o jeigu atsisės į jo vietą generolas ar kitas specifinės įstaigos atstovas, pažiūrėsime, kas bus tada. Nusprendėme neprašyti susitikimo su JAV prezidentu. Iš viso susitikimų su žymiais politiniais užsienio veikėjais oficialiai prašyti galima tik tada, kada iš anksto yra žinoma, kad prašymas bus patenkintas.
Kanadoje susitikau su užsienio reikalų ministru Džo Klarku ir su labai įdomiu parlamentaru, užsienio reikalų komiteto pirmininku Džonu Basli, kitais parlamentarais. Minėtas parlamentaras yra labai suinteresuotas apklausos Lietuvoje eiga, rezultatais ir tai laiko nepaprastai svarbiu įvykiu, duodančiu galimybę Lietuvos klausimą internacionalizuoti. Iš ten kartu su Emanueliu Zingeriu vykau į Vieną, kurioje vyko Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos vyresniųjų pareigūnų konferencija. Vykome švedų delegacijos sudėtyje kaip delegacijos svečiai, Švedijos ministro pirmininko Ingvaro Karlsono gana įsakmiu patarimu ten važiuoti ir dalyvauti. Estijos atstovai atvyko Danijos delegacijos sudėtyje, o Latvijos atstovai buvo iš latvių išeivijos.
Vienoje visų pasisakiusių delegacijų atstovai vieningai kritikavo arba smerkė tarybinės kariuomenės veiksmus Lietuvoje, Latvijoje ir tarybinio atstovo pusiau demagogišką, pusiau išsisukinėjantį aiškinimąsi sutiko su aiškia ironija, ir, atrodo, niekas jo žodžiais nepatikėjo. Galbūt tai buvo pirma tokia aiški žodinė konfrontacija tarp Vakarų ir Sovietų atstovų.
Toliau vykome į Kopenhagą, ten susitikome su Danijos vadovybe, tai yra su ministru pirmininku ponu Šliuteriu, po to su užsienio reikalų ministru ponu Elemanu-Jensenu, su parlamento prezidentu ponu Klausenu ir keturiais jo pavaduotojais, komisijų pirmininkais. Danijos parlamento vadovybė ryt ar šiandien vakare bus čia, Vilniuje, ir mes rytoj, matyt, turėsime susitikimus su jais. Po to buvo spaudos konferencija, po kurios vėl grįžau į Stokholmą. Ten dar susitikau su Europos Tarybos prezidentu Andres Bjorku. Europos Tarybos delegacija vasario 15 dieną atvyksta į Lietuvą. Europos Taryba yra mums labai palanki, ypač jos prezidentas, kuris, būdamas Stokholme, dalyvauja visuose pirmadienio mitinguose ir visada įdomiai, aštriai, gerai išmanydamas reikalą kalba apie Lietuvos, Latvijos, Estijos pripažinimo reikalingumą.
Dabar aš bandysiu šiek tiek apibendrinti. Koks yra požiūris į Lietuvą? Reikia su pasitenkinimu pastebėti, jog Vakarų politikų ir ypač spaudos ir televizijos požiūris į Lietuvą yra labai išaugęs mums palankia linkme. Aš įžiūriu tiesiog kokybišką pokytį. Niekur neteko girdėti tokių elementarių dalykų, kuriuos uždavinėdavo anksčiau, pavyzdžiui, kad Europa integruojasi, o jūs norite atsiskirti ir panašiai Buvo visai aišku, kad Lietuvos nepriklausomybės reikalas Vakarų politinėje sąmonėje yra priimtas. Kad Lietuva, Latvija ir Estija bus. nepriklausomos, tuo mažai kas abejoja, tik kyla klausimas, kaip ir kada tą pasiseks padaryti, turint omenyje labai neaiškią ir sudėtingą situaciją Rusijoje. Visuose susitikimuose — ir su Beikeriu, ir su Klarku, buvome daug klausinėjami Šeimininkai labai domėjosi bendra situacija Baltijos šalyse ir kartu buvo matyti, kad jie yra gerai informuoti, ypač Beikeris, apie Lietuvą. Jis, matyt, kiekvieną dieną gauna žinias apie įvykius, nes jį domina tik interpretacijos. Niekur neteko girdėti seniau neretai sutinkamo stereotipo, kad kas Pabaltijui gerai, tai Sovietų Sąjungai blogai, todėl, esą, arba vieno, arba kito reikia atsisakyti. Buvo gana aiškiai suprantamas tokio pobūdžio ryšys, kad jeigu Pabaltijys yra nuslopinamas, sužlugdomas, tai tuo pačiu yra labai susilpninama ir demokratinė opozicija Rusijoje, o tai jau vėlgi yra tiesus kelias į karinę diktatūrą.
Buvo išreiškiama ir kitokia įdomi sąsaja. Mūsų kelias į ne-priklausomybę eina per įvykius Tarybų Sąjungoje, nurodant, kad Sovietų Sąjunga yra per didelė tam, kad ji visa galėtų pasukti demokratijos linkme, per didelė, kad joje galėtų būti įvykdytos ekonominės reformos, orientuotos į rinkos ūkį. Todėl vien ekonomiškai žiūrint šitos didžiulės valstybės išlaikymas yra neįmanomas, nereikalingas, ir Lietuvos ėjimas į nepriklausomybę yra visiškai motyvuotas ekonominiu požiūriu. SSSR respublikų panašūs užmojai jau darosi Vakarams suprantami. Bet čia kyla vis dėlto viena labai svarbi — tai M.Gorbačiovo problema. Spaudoje daug kur jau visai aiškiai rašoma, kad Pabaltijo įvykiai buvo M.Gorbačiovo mito galas arba to galo pradžia, kad M.Gorbačiovas yra jau ne pertvarkos lyderis, bet stabdys. Vis dėlto didžiųjų valstybių vadovai nenori arba negali atsisakyti to stereotipo, kad stabilumas pasaulyje laikosi, tvirtai laikantis M.Gorbačiovui Šito stereotipo jie nelabai nori atsisakyti ir laukia, kaip pakryps įvykiai Tarybų Sąjungoje, kas ten liks valdžioje. Kiek pasisekė išsiaiškinti, ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Kanados, ir Vokietijos vyriausybės teikia prioritetą santykiams su Tarybų Sąjunga. Kiekvieną šalį tam skatina savi motyvai. Jungtinės Amerikos Valstijas varžo karas Persijos įlankoje, tai supratau iš susitikimo su Beikeriu, Kanada, nepaisant jos ryžtingos reakcijos atsiliepiant į įvykius Lietuvoje, vis dėlto yra labai tampriai ekonomiškai susijusi su Tarybų Sąjunga. Kada Kanados vyriausybė bando laikytis griežtesnės politikos TSRS atžvilgiu, Kanados kviečių augintojai, ūkininkai pradeda reikšti nepasitenkinimą, kad Sovietų Sąjunga nepirks jų kviečių, kils ekonominė destabilizacija, o tai verčia Kanadą žiūrėti pirmiausia santykių su Tarybų Sąjunga. Vokietija turi gerą argumentą — Vokietijoje yra trys šimtai su viršum tūkstančių tarybinių karių.
Nepaisant to, Baltijos problema vis dėlto yra suvokiama kur kas dalykiškiau ir arčiau mūsų požiūrio, bet ją norima spręsti taip, kad nestiprėtų tarptautinė įtampa. Su tuo galima sutikti. Aš taip pat esu tos nuomonės, kad Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo problemą į tarptautinį lygį reikia kelti taip, kad tai nedidintų įtampos ir neizoliuotų Sovietų Sąjungos nuo Vakarų. Kad neįvyktų Vakarų ir Sovietų Sąjungos konfrontacija ir izoliacija, nes tokiu atveju nutrūktų siūlelis, kuriuo Vakarai gali pa-veikti Sovietų Sąjungą. Dabar vis dėlto Sovietų Sąjunga yra truputį paveikiama Vakarų nuomonės, ir tas aiškiai matėsi šiuo metu. Todėl yra svarbu, kad M.Gorbačiovas išsilaikytų, dėl to, kad būtent jam esant Sovietų Sąjunga yra Vakarų paveikiama. Dabar, kada iš Vakarų pusės yra daromos ekonominės sankcijos, M.Gorbačiovo pozicija labai silpnėja. Vakarai norėtų matyti M.Gorbačiovą kaip autoritarinį centristą, nors tuo pačiu metu aiškiai mato jo krypimą į tą konservatyviųjų, reakcingųjų pusę ir kyla klausimas, ar M.Gorbačiovas yra tik įkaitas, ar jis ir pats yra apsisprendęs. Man tą klausimą uždavinėdavo daug kartų spaudos konferencijose ir aš atsakydavau, kad M.Gorbačiovas turėjo labai nemažai galimybių suartėti su demokratinėmis jėgomis, jas veikti, formuoti, stiprinti, sudaryti bendrą frontą, bet atsitiko taip, kad jis vis tolo nuo demokratinių jėgų ir atpalaidavo kitas jėgas. Dabar daug kas priklauso nuo jų, bet čia yra ir jo paties apsisprendimas. Jį spaudžia, bet jis ir pats, matyt, nusiteikęs ta linkme eiti.
Dabar šiek tiek konkrečiau apie susitikimą su Beikeriu. Beikeris, kaip sakiau, labai gerai informuotas apie Lietuvos padėtį, tai ir matėsi iš pokalbio. Mūsų susitikimuose dalyvavo Latvijos AT Pirmininko pavaduotojas Dainis Ivansas ir estas, netikėtai atsiradęs akademikas Lipma. Beikeris pažymėjo, kad jam ir Amerikos Vyriausybei nekelia abejonių Lietuvos nepriklausomybės atstatymo siekių teisėtumas, bet Amerika norėtų tai palaikyti tokiu būdu, kad neblogėtų jos santykiai su Sovietų Sąjunga. Beikeris pasakė, kad jis stengsis daryti viską, ką galima, kad Tarybų Sąjunga išvestų papildomus dalinius iš Lietuvos ir kad spręstų Lietuvos valstybingumo klausimą teisiniu keliu. Tačiau liko neaišku, kokios teisės pagrindu — ar Lietuvos, ar tarptautinės, ar Sovietų Sąjungos teisės. Beikeris gerai suprato tai, kad Lietuva savo santykius su Tarybų Sąjunga turi spręsti derybų keliu, bet derybos neįmanomos, kol yra dabartinė padėtis. Tokie buvo pagrindiniai Beikerio teiginiai, bet jis buvo labai nuosaikus, santūrus, konkretesnių pažadų vengė, Amerikos pozicija konkretėjo kalbant su senatoriais, kongresmenais, kurie, pasirodo, mato galimybių daug ką padaryti, pirmiausia kaip paveikti Sovietų Sąjungą, kad ji toliau nevartotų karinės jėgos Lietuvoje, ir antra, kelti Lietuvos problemą į tarptautinį lygį.
Kanadoje su Džo Klarku susitikau, lydimas tik Kanados lietuvių. Dainio Ivanso tuo metu Kanadoje nebuvo. Klarkas, suprasdamas Lietuvos nepriklausomybės siekių teisėtumą, žadėjo kelti Baltijos klausimą į tarptautinį lygį, jau Ženevoje žadėjo tą daryti, nors sovietai daug ką vetuos, bet vis dėlto tai reikia daryti. Susitikimuose su Beikeriu, su Klarku aš turėjau visą pluoštą reikalavimų, pasiūlymų, pageidavimų dėl to, ką jie turėtų daryti. Vienas iš tokių pageidavimų buvo mintis, kad ir Amerika, ir Kanada turėtų rodyti daugiau iniciatyvos kelti Lietuvos klausimą į tarptautinį lygį, jį internacionalizuoti. Beikeris į tai žiūrėjo santūriai, o Klarkas tą siūlymą priėmė palankiau, konstruktyviau. Jo manymu, Kanada galėtų pritarti iniciatyvai surengti iš pradžių akademiško pobūdžio konferenciją, kad tarptautinės teisės specialistai pagvildentų Baltijos šalių klausimą ir padarytų praktines iš-vadas ir rekomendacijas. Tokia iniciatyva buvo pažadėta, matyt, to reikėtų nepamiršti. Klarkas taip pat pareiškė, kad Kanada, gerai nesupratau, ar yra davusi,, ar duos Tarybų Sąjungai aiškų signalą, kad ji negalvotų, jog Persijos įlankos krizė gali nustelbti Baltijos salių klausimą. Kartu jis pareiškė, kad yra gana griežtos ribos, iki kurių Kanada gali eiti tautų bendrijoje, bet kad tas ribas Kanados vyriausybė stengsis kiek galima išplėsti. Taip pat pažadėjo steigti Kanadoje Lietuvos informacijos centrą. Aš sakiau, kad būtų neblogai, kad Kanada Lietuvoje įsteigtų savo informacijos centrą arba vienur ir kitur, bet šis pasiūlymas pasisekimo, atrodo, ne-turėjo. Buvo taip pat kalbėta apie tiesioginę pagalbą Lietuvai ne per Maskvą.
Dabar apie Švediją. Švedija šiuo metu iš visų šalių praktiškai mums daugiausia padeda, bet kartu ši šalis yra labai atsargi viešų pareiškimų požiūriu Laikydamiesi neutralumo pozicijos, švedai visada yra greitesni ką nors parengti praktiškai, iki tam tikro laiko nedarant apie tai oficialių pareiškimų. Mūsų atžvilgiu jie elgiasi lygiai taip pat. Iš Švedijos atstovų pasisakymų matyti, kad jų pozicija Lietuvos atžvilgiu dabar yra kur kas aiškesnė, konkretesnė ir drąsesnė negu buvo iki šiol. Ponas Svenas Andersonas, užsienio reikalų ministras, prieš kelias dienas būdamas Ženevoje, padarė pareiškimą, kad reikia sudaryti tarptautinę komisiją ir ištirti Sovietų Sąjungos nusikaltimus, sausio mėnesį įvykdytus Lietuvoje. Tai vienas iš faktų, rodančių, kad Švedijos pozicija mūsų atžvilgiu pasidariusi radikalesnė, o pagal savo politikos tradicijas Švedija nekeičia savo pozicijos, nesitraukia nuo kartą priimtų-sprendimų, nežengia atgal. Tad mums sunku tikėtis, kad Švedijos vyriausybė atšauktų savo seniau padarytą nepalankų Lietuvai sprendimą jos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą metu. Bet ji, matyt, gali gerokai pasikeisti, toliau mums einant į nepriklausomybę. Švedijos ministras pirmininkas su kuriuo buvo susitikęs Emanuelis Zingeris, ir ypač Moderatų partijos lyderis Karlas Bildtas mums labai patarė aktyvinti veiklą Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Pastarojo požiūriu, bet koks pajudėjimas mūsų naudai Vokietijoje, Rytuose turi kur kas didesnį rezonansą negu prancūzų ar kitų šalių atstovų pareiškimai. Čia mums reikia nepražiopsoti.
Danija pasirengusi mums padėti daugelyje sričių,ir jeigu švedų pagalba yra gana racionali, reglamentuota, apibrėžta, tai Danija, man atrodo, šiuo metu yra atviresnė. Mes iš jos girdėjome, kad jeigu teks Lietuvai sudaryti egzininę vyriausybę, tai Danija bus ta vieta, kur tokia vyriausybė galės dirbti. Vis dėlto kalbant su Danijos ministru pirmininku ponu Šliuteriu paaiškėjo, kad jo pozicija suartėja su Švedijos pozicija, kad pirmiausia reikia praktiškai daryti daug ką, bet politinius pareiškimus bei sprendimus daryti jau subrendus, atėjus tam laikui.
Kanados, Švedijos, Danijos vadovai gerai supranta Lietuvos problemos internacionalizavimo reikalą, nors paskutinių metu per laikraščius sužinojau, kad sovietų atstovai jau Vakarus perspėja, kad nebūtų imamasi Baltijos problemos internacionalizuoti, nes tai pablogintų santykius. Buvo atidėtas aukščiausiojo lygio susitikimas. Oficiali versija yra tokia, kad dabar, vykstant karui, Amerikos prezidentui G.Bushui nėra kaip atvažiuot į Maskvą ir kad atidėjimo priežastis yra tik ta. Bet laikraščiai rašo, kad pagrindinė priežastis — tai Baltijos problema. Keliuose laikraščiuose buvo apžvalgos, išnagrinėti argumentai ir rašoma, ,kad Baltijos problema buvo svarbiausia, dėl ko aukščiausiojo lygio susitikimas buvo atidėtas pirmą kartą po 10 metų, kada buvo istorija su Amerikos lėktuvu. Žinoma, tai susilpnino M.Gorbačiovo poziciją, ir jeigu vis dėlto prezidentas G.Bushas, kuris nori palaikyti gerus santykius su M.Gorbačiovu ir jį matyti sėdintį savo poste Maskvoje, atidėjo šį susitikimą, žinodamas, kad tai M.Gorbačiovo pozicijai išeina ne į naudą, matyti, kad Baltijos problema yra labai svarbi: Vakarų spaudoje yra daug kritikos Vakarų politikos atžvilgiu, kad ji nepakankamai ryžtingai reaguoja į Baltijos. įvykius, kad Vakarų politikus patenkina pusinės priemonės. Dažnai apsiribojama žodžiais procesais ir privačiu spaudimu. Nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Europos bendrija nepasiruošusi ryžtingai sureaguoti į įvykius Baltijos šalyse, įvykius, kurie gali būti repeticija, įvadas ir į kur kas didesnius ir tragiškesnius įvykius Sovietų Sąjungoje.
Apibendrindamas aš leidžiu sau padaryti tokią išvadą. Dabar labiau negu bet kada priartėja prie galimybės Lietuvos pripažinimo ir diplomatinių santykių su Vakarų šalimis atkūrimo klausimą internacionalizuoti, kelti į tarptautinius forumus. Tik Vakarų politikai kažkaip svyruoja. Kažkokio postūmio dar jiems reikia. Nors pokalbyje su Džo Klarku leidau sau tokią mintį, galbūt ir nelabai korektišką, kad vieną kartą reikia rizikuoti. Viena valstybė turi rizikuoti, parodyti iniciatyvą, iškelti, padaryti precedentą. Gal pirmą kartą tai neturės pasisekimo, bet pradžia bus padaryta, psichologinis barjeras peržengtas ir bus toliau judama. Tai prie tokios ribos dabar yra daugelio šalių politikai ir svyravimas, matyt, priklauso nuo to, kad neaišku, kas dėsis didžiojoje Rytų šalyje. Ir mums dabar reikia būti aktyvesniems, ir aktyvumas vis dėlto turi derintis su geru dalykiniu pasiruošimu. Aš turėjau keletą kartų gana sunkių momentų, kada buvau klausiamas, kokius konkrečius, detalius pasiūlymus galėčiau pateikti, kaip Vakarų valstybių vyriausybės turėtų kažką daryti, kaip jos signalą Sovietų Sąjungai turėtų duoti. Aš nežinau, kaip jos turi tą signalą duoti, ar per ministeriją, ar rašyti laišką, ar telefonu, ar kitaip. Reikėtų detalesnio pasiruošimo, žodžiu, eiti su labai apgalvotais, konkrečiais pasiūlymais. Iš mano pusės viskas, ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pirmininko pavaduotojau. Gerbiamieji deputatai, į mūsų Aukščiausiąją Tarybą yra atvykę Pelesos klebonas Petras Kęstutis Krikščiukaitis ir Pelesos gyventoja Marija Kruopienė. Žodžio prašo Marija Kruopienė. Ar gerbiamieji deputatai neprieštaraujate? Prašome, gerbiamoji ponia.
Pelesos gyventojos M.Kruopienės žodis
M.KRUOPIENĖ. Sveikinu jus, didžiai gerbiami nepriklausomos Lietuvos deputatai, didžiai gerbiamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininke. Mes atvykome iš Pietų Lietuvos, iš Pelesos. Mes atvykome čia kaip į tvirtovę, į šventovę ir kaip į savo namus. Ir atvykę čia pamatėme daug pažįstamų, šiltų, malonių veidų, su kuriais mes bendravome dvasiškai nuo 1990 metų kovo 11 dienos. Atvykome čia kaip į šventovę, iš kurios sklinda legendinis, dvasinis tvirtumas, čia jau užsigrūdinęs. Užsigrūdinęs ir užgrūdinęs kitus, visą Lietuvą ir jos žmones, kurie taip nuoširdžiai gina tą šventovę. Mes, Baltarusijoje gyvenantys lietuviai, anas sunkias, kruvinas dienas drauge budėjome prie šių Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir esame liudininkai juodųjų berečių smurto ir susidorojimo su mūsų beginkle tauta, ypač sausio 13-osios naktį.
Savo krašto žmonių vardu reiškiu nuoširdžią užuojautą kritusių prie televizijos bokšto žuvusiųjų šeimoms. Kaip ir anomis neramiomis dienomis, mūsų žmonės sekė ir seka įvykius Lietuvoje, neigdami Burokevičiaus dezinformaciją. Vasario 9 dienos apklausoje padėjome savo keliasdešimt parašų už nepriklausomą Lietuvą, sakydami — tai, dar kartą taip.
Štai čia atvežėme su gerbiamuoju klebonu parapijos tikinčiųjų kuklią pinigų sumą nepriklausomos Lietuvos gynybos reikalams. Mūsų bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, pirmininkaujant mūsų gerbiamajam klebonui, aukojamos lėšos ir maldos už gyvuosius ir kritusius, už Lietuvos laisvės gynėjus. Taip kartosis ilgai, iki galutinio laimėjimo.
O jums, didžiai gerbiami deputatai, didžiai gerbiamas Pirmininke, nuo Pelesos žmonių ir visų ten gyvenančių lietuvių linkime kuo geriausios kloties, kad jūsų žodis kaip skambėjo skambėtų po visą pasaulį iki dabar. Jis — jūsų žodis — sakyčiau, daug sąžinių atvertė į teisingą pusę, į nepriklausomą Lietuvą. Ypač tas nekaltas kraujas yra išgryninęs žmonių sąžinę, kuri buvo anksčiau abejinga. Kad tik jis nepasikartotų, kad užtektų tų aukų, o jums — sėkmės ir visokeriopo gero. Tepadeda viešpats Dievas. (Plojimai)
P.K.KRIKŠČIUKAITIS. Brangieji, mes, Pelesa, dvasiškai esame viena Lietuva, mes meldžiamės ir linkime pasiekti laisvę ir nepriklausomybę, ir norime, kad Pelesa ir kitos lietuvių salos prisijungtų prie jūsų. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū Pelesos lietuviams ir jų delegacijai.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Prie tų lietuviškų salų savotiškai jungiasi ir Karaliaučiaus srities lietuviai, kurie iš vienos tokios salelės atsiuntė 63 parašais paliudytą savo valią — tik už laisvą nepriklausomą demokratinę Lietuvą. (Plojimai)
Tolesnio darbo aptarimas
PIRMININKAS. (A.SAKALAS). Gerbiamieji kolegos! Leiskite jums dabar perskaityti siūlomą šios savaitės darbotvarkę. Atsiprašome, kad jūs jos neturite, bet ją rasite pašto dėžutėse po posėdžio, mes tiesiog nespėjome atspausdinti. Šią darbotvarkę siūlo pirmininkai ir frakcijų atstovai, ji buvo aptarta šios dienos ryto pasitarime.
Aš perskaitysiu jums, gerbiamieji deputatai. Antradienį rytiniame posėdyje numatyta: Mokslo ir studijų įstatymas (svarstymas ir balsavimas) ir nemažai nutarimų. Perskaitysiu nutarimus: ,,Dėl antrosios sesijos pratęsimo", ,,Dėl ministro be portfelio paskyrimo", “Dėl Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos komisijos pirmininko paskyrimo", ,,Dėl Ekonomikos komisijos papildymo" ir Pataisos darbų kodekso pakeitimai. Popietiniame posėdyje numatytas Privatizacijos įstatymo svarstymas ir balsavimas, ir reglamento tik balsavimas.
Ketvirtadienio rytiniame posėdyje — Žemės ūkio bendrovių įstatymas (svarstymas ir balsavimas), Privatizacijos įstatymas (balsavimas). Popietiniame posėdyje: Švietimo įstatymas (svarstymas ir balsavimas), reglamentas (balsavimas), priemonės žemės ūkio finansinei būklei pagerinti (svarstymas) ir rezervinis įstatymo projektas — butų pardavimo įstatymas. Tikslią formuluotę rasite.
Penktadienį rytiniame posėdyje numatyta. Lietuvos Respublikos laikinojo valiutos fondo biudžeto ir atskaitymo konvertuojama valiuta įstatymo projektas ir reglamentas. Popietinis posėdis, kuris prasidės 17 valandą, bus iškilmingas Aukščiausiosios Tarybos posėdis, skirtas vasario 16-ajai dienai paminėti. Deputatas A.Rudys.
A.RUDYS. Norėčiau paprašyti ketvirtadienį popietiniame posėdyje įrašyti kai kurių mokesčių įstatymo pakeitimo svarstymą ir balsavimą. Vyriausybė yra kreipusis į Aukščiausiąją Tarybą su tam tikrais pasiūlymais, jie Biudžeto komisijoje šiandien ir trečiadienį bus išnagrinėti. Manau, kad tuos pakeitimus bus galima padaryti, jie neturėtų užimti labai daug laiko.
PIRMININKAS. Gerbiamasis deputate A.Rudy, kartu su priemonių žemės ūkio finansinės būklės pagerinimo svarstymu numatytas ir jūsų įstatymas. Deputatas Z.Vaišvila.
Z.VAIŠVILA. Vyriausybės vardu norėčiau paprašyti butų pardavimo įstatymą nukelti kitai savaitei, kadangi priėmus Privatizavimo įstatymą reikia truputį laiko peržiūrėti šį įstatymą, o tai neįmanoma nepriėmus Privatizavimo įstatymo. Mes už tai, kad jo nebeatidėliotume ir siūlome kitai savaitei.
PIRMININKAS. Ačiū, bet čia numatytas kaip rezervinis klausimas, manau, kad deputatai, ketvirtadienį tvirtindami darbotvarkę, tikriausiai atsižvelgs į jūsų pasiūlymą. Dar deputatas A.Taurantas.
A.TAURANTAS. Norėčiau paprieštarauti tai formuluotei, kaip jūs atsakėte į deputato A.Rudžio pasiūlymą. Panašūs klausimai buvo svarstyti pirmininkų pasitarime, bet kol mes neturime projektų, mes negalime numatyti balsavimo iš anksto. Atpraskime nuo tokių dalykų, kai dar net nesusipažinę su įstatymu numatome dėl jų balsuoti. Pristatyti — taip. Bet balsuoti negalima nežinant ir neapsvarsčius, tam reikia laiko. Mes patys kompromituojame savo darbą, kai nepasvarstę, iš karto gavę įstatymus juos priiminėjame. To daryti negalima.
PIRMININKAS. Ačiū. Aš manau, kad deputatai pamatys, kad įstatymas neparuoštas, nebalsuos: Deputatė R. Rastauskienė.
R.RASTAUSKIENĖ. Aš labai norėčiau prašyti neatidėlioti šito klausimo, kurį iškėlė deputatas A.Rudys, todėl kad jo projektas . jau seniai išdalintas deputatams, visi seniai žinome, yra net du variantai, ypač žemės mokesčio įstatymo pakeitimas, Jau dabar prasideda šitie mokėjimai, o žmonės kaime, pensininkai net negali imti 3, 2 ar 1 hektaro dėl to, kad nežino, kiek jiems reikės mokėti ir galbūt galima kaip nors reglamento žinovams šiuo atveju būti bent kiek nuolaidesniems.
PIRMININKAS. Deputatas A.Taurantas.
A.TAURANTAS. Aš sutinku su deputatės R. Rastauskienės formuluote. Jeigu kalbama apie žemės mokesčio įstatymą, tai iš tikrųjų seniai buvo išdalinta, seniai svarstyta, bet deputatas A.Rudys suformulavo kitaip — kai kurių mokesčių įstatymus, vadinasi, dar kažkas, ko mes nesame matę. Jeigu yra konkrečios formuluotės, tai su deputate R.Rastauskiene visiškai sutinku.
PIRMININKAS. Deputatas A.Rudys.
A.RUDYS. Aš atsiprašau, aš sąmoningai tai pateikiu, aš dabar su savimi neturiu to dokumento su 4 pakeitimais, iš kurių vieną mes priėmėme, kuris nekėlė jokių abejonių. Jie yra išdalinti.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, aš manau, kad kiekvienas įstatymas, jeigu jis kels kažkokių didelių diskusijų, negalės būti priimtas. Gal neverta mums dabar dėl to diskutuoti. Deputatas A.Karoblis.
A.KAROBLIS. Rytoj užplanuotas Mokslo ir studijų įstatymo svarstymas, tačiau didelė dalis deputatų, suinteresuotų Mokslo ir studijų įstatymo svarstymu, išvyksta į Kauną, į konferenciją. Būtų gerai į kitą dieną perkelti šio įstatymo svarstymą.
PIRMININKAS. Aš jums perskaičiau tai, ką nutarė komisijų pirmininkai, gerbiamasis deputate. Jeigu Aukščiausioji Taryba rytoj nuspręs kitaip, tai taip ir bus. Gerbiamieji kolegos, daugiau pasiūlymų nėra, taigi laikysime, kad preliminariai su darbotvarke jūs esate supažindinti, o tvirtinsite ją kiekvieną dieną atskirai. Tuo mes savo oficialų posėdį baigiame, tačiau deputatus prašome pasilikti salėje. Dabar bus deputatų pasitarimas be jokio balsavimo, be reglamento. Pasitarimas dėl šios dienos tolesnio darbo. Ačiū.