1990 m. birželio 7 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas deputatas K.MOTIEKA ir deputatas Z.JUKNEVIČIUS.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, prašom sėstis, pradėsime posėdį. Kadangi to gausumo, kuris reikalingas balsavimui, pas mus nėra, o svarstymas taip pat nebūtų labai dalykiškas, pas mus yra atvykęs Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos pirmininkas gerbiamasis A.Brodavskis. Būtų toks pasiūlymas: ar nevertėtų mums iš pradžių išklausyti jį, kad mes turėtume pilnesnį vaizdą ir išklausyti to organo, kurio nutarimą mes norėtume svarstyti, nuomonę, o po to pasitartume, ką toliau daryti. Gerai?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Dalyvauja 79 deputatai.
PIRMININKAS. Aš taip apsidžiaugiau, kai man pasigirdo 99. Ačiū. Ar gerbiamasis A.Brodavskis sutiktų dabar pakalbėti?
A.BRODAVSKIS. Taip.
PIRMININKAS. Tada prašom.
Vilniaus rajono savivaldybes Tarybos pirmininko A. Brodavskio kalba dėl savivaldybės Tarybos 1990 m. gegužės 24 d. priimtų dokumentų
A.BRODAVSKIS. Gerbiamieji Aukščiausiosios Tarybos deputatai! Aš turiu atsiprašyti dėl pasisakyme galimų klaidų, kadangi apie šiandien svarstomą klausimą sužinojau vakar vakare ir, žinoma, tokiam rimtam pokalbiui tokioje rimtoje vietoje tikrai reikėjo daugiau laiko pasiruošti. Klausimas iš tikrųjų yra pernelyg rimtas ir prieš tai turbūt reikėtų išanalizuoti susidariusią situaciją vietoje, gal aptarti ir su Respublikos vadovais, ir tada paruošti atitinkamą medžiagą svarstyti Aukščiausiojoje Taryboje. Jeigu, žinoma, norime šitą klausimą, šitą problemą išspręsti. Jeigu eisime lengviausiu keliu - iš karto ambicingai atšauksime mūsų sesijos nutarimus, tai, žinoma, juridiškai gal čia ir teisingai būtų, bet mes padarytume turbūt didelę politinę klaidą, kadangi dar senovės graikų filosofas sakė - tai, ką laikome teisinga ir kas iš tikrųjų yra teisinga, ne vienas ir tas pats dalykas.
Ko gero, ir mes šiandien galėtume mūsų brolių pavyzdžiu solidžiai surengti atitinkamą piketą, daugiatūkstantinį mitingą čia, aplink ir su šūkiais eiti. Tai būtų įmanoma padaryti - žmonių yra. Benzino dar užtenka, bet tai ne kelias. Žinoma, efektas gal gražus, bet rezultato jokio. Ir jūs turbūt nė vieno pavyzdžio negalėsite pateikti, kad kada nors lenkų atstovai būtų rengę kažkokius piketus, mitingus, demonstracijas ir taip toliau. Turiu omenyje prie Aukščiausiosios Tarybos.
Šiandien savo kalboje aš norėčiau kalbėti ne prieš Lietuvą, ne prieš lietuvius, bet man atrodo, kad niekada aš sau nesu leidęs įžeisti asmeniškai ką nors. Ar jūs kada nors matėte kokį antilietuvišką straipsnį, nors mano atžvilgiu tokių dalykų daug buvo. Tai liečia ne tik mane asmeniškai, įžeidžiami ir mano daugiau kaip 50 tūkstančių rinkėjų. Šiandien ir šioje salėje kybo ir pakibs ore daug klausimų. Pirmasis klausimas gal ir bus - tai ko tie žmonės tuose rajonuose nori?
Atsakymas būtų gana ilgas, turbūt ne 15 minučių. Bet trumpai pasakyčiau - šie žmonės jau dabar labai aiškiai išreiškia, ko jie nori. Ir vienu sakiniu vienareikšmis sprendimas - nori įsteigti atitinkamą administracinį teritorinį vienetą vietinės kilmės lenkų tautybės gyventojų, kompaktiškai gyvenančių Vilniaus, Šalčininkų ir dalies Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų apylinkėse su savo statusu. Man atrodo, nereikia gal primityviai aiškinti, kad čia siauros grupelės žmonių ambicijos, asmeniniai interesai arba sakyti, kad čia vėl Maskvos ranka, žaidžiama lenkiška korta ir taip toliau. Žinoma, tokie mąstymai žemina tuos žmones. Nejaugi mes šiandien nesuprantame ir Respublikos vadovai, parlamentas, kad čia tikrai jau ne vaikiškas žaidimas, kad čia per daug rimta situacija. Ir jau gal toli nueita. Gal iš tikrųjų pamąstykime. Juk minėtą sprendimą, kurį aš perskaičiau, priėmė: pirma, dauguma šių rajonų apylinkių sesijų, antra, dviejų rajonų sesijos. Pavyzdžiui, mūsų Vilniaus rajono Taryba priėmė beveik vienbalsiai - 94 procentai deputatų balsavo už šį sprendimą ir čia atmosfera buvo rimta. Dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Gerbiamasis L.Sabutis dalyvavo. Ten ne mitinginė atmosfera buvo. Dalykiška, rimta atmosfera. Ir trečia - viso krašto deputatų suvažiavimas. Susirinko vėl ne grupė žmonių. Susirinko 213 deputatų. Tikrai jie buvo išrinkti vietose, dalyvavo visi mūsų 6 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, dalyvavo visų lygių rajono apylinkių deputatai ir vėl priėmė žmonės tą patį sprendimą. Ir vėl priimtas sprendimas vienbalsiai. Užtat paskui keista skaityti, gana primityviai, turiu pasakyti, apie tuos visus mūsų priimtus sprendimus, pavyzdžiui, spaudoje. Kad ir ta pati gerbiamoji N.Baužytė. Nejaugi ji per visą šitą laiką absoliučiai nieko gero nepamatė? Viskas juoda ir viską aprašė juodai. Arba ta pati "Panorama". Nejaugi tik su panieka turėjo kalbėti apie tuos visus veiksmus? Net ir gerbiamasis deputatas R.R.Survila nerado reikalo nė vieno žodžio pasakyti, dalyvaudamas šiame suvažiavime. Už akių paskui kalbėjo turbūt ne tokiu lygiu.
Todėl sekantis klausimas - kodėl šimtai tūkstančių žmonių priima tokius sprendimus? Pamąstykime. Ir gal prieš juos kaltindami, išanalizuokime tokio reiškinio priežastis. Apie priežastis daug kalbėta ir galima būtų kalbėti daug. Tikrai sunku dabar viską išdėstyti, turbūt reikia sėsti prie stalo, labai ramiai, detaliai išanalizuoti. Ir gal ne vieną valandą, ne vieną dieną. Bet aš noriu paliesti tik vieną aspektą. Kodėl tokia atmosfera šiandien šiuose rajonuose? Kodėl yra toks baimės jausmas? Supraskite, aš tikrai nedramatizuoju situacijos, bet kalbu, atsižvelgdamas į žmonių psichologiją. Juk mes dažnai kalbame gražiai apie visą žmoniją, o nepastebime konkretaus žmogaus. Ir gal ne čia, rūmuose, čia atmosfera visai kita, o ten, kaime, kita atmosfera.
Leiskite paklausti - ar galima laukti geros atmosferos, jeigu (atleiskite, gal tikrai nemalonu jums bus girdėti kai kuriuos dalykus) dedasi tokie dalykai. Keletą vaizdelių. Randame tokią knygutę - "Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai". Aš nekreipčiau dėmesio į ją, jeigu ji būtų tik gerbiamojo Martinkėno išleista. Bet ji išleista su grifu "Lietuvos kultūros fondas". Man nepatogu skaityti, kas šioje knygutėje parašyta. Kas domisi, gali pažiūrėti. Tikrai nepatogu. Paimkime dar vieną vaizdelį. Per paskutinę Sąjūdžio konferenciją buvo gražiai pasakyta, kokia puiki ateitis mūsų laukia. Bet kada vėl paimame ir perskaitome to paties Seimo oficialaus atstovo, kuris kalba ne asmeniškai, nuo savęs, bet kalba nuo viso Sąjūdžio Seimo ir dar jeigu tai išspausdinta Lenkijos spaudoje (gerbiamojo A.Medalinsko), vėl man nepatogu jo interviu skaityti, kaip jis kalba apie šiuos žmones. Ir iš viso ar gali kas nors paskaičiuoti, kokią žalą padaro gerbiamųjų Garšvos ir Gaučio publikacijos, kurios, tarp kitko, periodiškai pasirodo spaudoje.
Todėl iš karto vėl klausimas - o kaip, gerbiamieji, jūs reaguotumėte, ir ar šie pavyzdžiai gali gerinti atmosferą? Ir ar čia yra dialogo formos? Tarp kitko, dar vienas vaizdelis. Nespėjo ataušti garsusis 283 Respublikos mokslo bei visuomeninių organizacijų atstovų kreipimasis į Aukščiausiąją Tarybą su plačia Pietryčių Lietuvos integravimo į Respublikos gyvenimą programa, kai vėl pasirodė naujas kreipimasis į Aukščiausiąją Tarybą, bet jau iš mūsų rajono atstovų. Leiskite pacituoti. Jis adresuotas Aukščiausiajai Tarybai. Nepatenkinti kolegos, kad išrinkti ištikimi lenkų nacionalinio rajono šalininkai - Akanovičius, Tomaševičius, Maceikianecas ir Peško, kurie sėdi šioje salėje. Pasirašė šį kreipimąsi Sidaravičienė: pasirašė rajono komiteto vardu, Raila pasirašė rajono Tarybos Sąjūdžio vardu ir Klimas pasirašė grupės rajono deputatų vardu.
Ko jie prašo? Jie prašo Aukščiausiąją Tarybą neatidėliojant numatyti veiksmų programą ir siūlo išanalizuoti Lietuvos lenkų sąjungos aktyvistų provokacinę veiklą ir ją nutraukti; nustatyti tiesioginio Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų valdymo galimybę (tai turbūt prezidentinis valdymas, aš taip suprantu) ir spręsti apie Lietuvos pilietybės nesuteikimą asmenims, sąmoningai veikusiems ir veikiantiems prieš Lietuvos valstybingumą. Gerai būtų dar ir kriterijus perskaityti, kokiais kriterijais bus vertinamas šis klausimas. Tarp kitko, čia trys vadovai pasirašė, kurie, matyt, paskui tikisi žmonių paramos. Po to stebimės - iš kur tos šaknys, ta situacija. Stebimės, kodėl toks spaudimas iš apačios. Tarp kitko, mūsų rajono sesijos, patikėkite manimi, tikrai niekas neorganizavo specialiai, bet prieš sesiją atėjo daugiau kaip 6 tūkstančiai parašų, reikalaujančių pravesti tokią sesiją.
Ir dar vienas, jau šių, faktiškai paskutinių dienų aspektas. Mes žinome, kad Respublikoje pradėjo veikti Savivaldybės įstatymas. Girdėjome ir mes, tarp kitko, stebėjomės, kaip palangiškiai gražiai susitvarkė savo reikalus, kaip alytiškiai neatsiliko nuo jų. Girdėjome apie revoliucinius kadrinius skersvėjus, kurie praūžė Ministrų Taryboje, Žemės ūkio ministerijoje, Švietimo ministerijoje ir kitose. Bet pasirodo, kad tai galima ten, o pas mus rajone mūsų savivaldybė iki tokių dalykų nepriaugo.
Keletas pavyzdžių. Aš privalau tai garsiai pasakyti, kadangi labai aukštai šie klausimai šiandien yra diskutuojami. Mes savo pirmojoje sesijoje įsteigėme naują skyrių - Statybos architektūros skyrių. Problemų statyboje pas mus yra labai daug. Paskyrėme skyriaus vadovu, tarp kitko, rajono valdytojo pavaduotoją gerbiamąjį Jurkevičių. Jis pasiūlė keletą naujų žmonių. Ir taip išėjo, kad į šį skyrių nepateko du mūsų architektai - Ručinskas ir Pauliukaitis. Na, ir prasidėjo. Pakėlė visą Aukščiausiąją Tarybą. Visokie kreipimaisi. Ir pas mus apsilankė Aukščiausiosios Tarybos deputatas gerbiamasis V.P.Andriukaitis. Mes sureagavome į šį jau oficialų dokumentą, leiskite jį pacituoti. Šis dokumentas parašytas jums, Aukščiausiajai Tarybai, parašytas Ministrų Tarybai, mums tik nuorašas. Rašė su grifu "Lietuvos architektų sąjunga". Nenoriu skaityti visos preambulės, bet vieną sakinį būtinai turiu pacituoti. Deja, jau įvyko nerimą keliantis nutikimas Vilniaus rajono savivaldybėje. Rajono deputatų Taryba per pirmininką A.Brodavskį pareiškė ketinanti atleisti iš darbo rajono architektą Romą Ručinską. Lietuvos urbanistikos ir statybos ministerija, Lietuvos architektų sąjunga protestuoja prieš niekuo nemotyvuotą savivaldybės sprendimą. Lietuvos urbanistikos ir statybos ministerija ir Lietuvos architektų sąjunga liudija, kad architekto Romo Ručinsko kompetencija užimti Vilniaus rajono architekto pareigas paremta 15 metų patirtimi, yra neabejotina. Šis raštas atėjo su viza. Kategoriška viza gerbiamajam A.Brodavskiui - prašyčiau įvertinti jų nuomonę. Pasirašo A.Brazauskas.
Turbūt kiekvienam aišku, kad galvoti nėra ką, reikia vykdyti. Bet, gerbiamieji deputatai, nei ministrai, nei gerbiamasis A.Brazauskas nepasidomėjo ir mano, Tarybos pirmininko, nuomone. O jeigu jie pasidomėtų, tai sužinotų, kaip gali išaugti penkių aukštų gyvenamasis namas Nemenčinės centre be dokumentacijos, be finansavimo, kaip gali išaugti asmeniniai kotedžai garsiojoje vietoje - Juodšilių Čarnyj Bur, šimtamečiame pušyne, kaip gali pastatyti ištisą Vaidotų gyvenvietę, kvartalą netgi be generalinio plano, o Buivydiškių apylinkės deputatai net reikalauja aptarti jų teritorijoje statybos architektūros darbą rajono sesijoje. Ir šį reikalavimą pasirašė deputatas Mickus, kuris, tarp kitko, yra pirmasis direktoriaus pavaduotojas. Ar gali sostinės rajone, kartoju, sostinės rajone, didžiausiame mūsų rajone vyriausiasis architektas sėkmingai dirbti savo darbą, įkurtame šalia kabineto kooperatyve gaudamas, pavyzdžiui, už 1989 metus dvylika su puse tūkstančio rublių atlyginimą? Kai kuriais mėnesiais - net po du tūkstančius rublių. Tarp kitko, du kartus jau turėjęs reikalų su milicija.
Žinoma, aš prastas rajono Tarybos pirmininkas, kol kas net pavalgyti nesurandu laiko, dirbdamas 12-14 valandų. Labai norėčiau taip pat tokias galimybes turėti. Šį pavyzdį pateikiau jums ne dėl sensacijos, kadangi, pasirodo, čia suveikė eilinis mitas - Vilniaus rajone skriaudžia lietuvius. Tie patys ministrai jau rašo mano adresu, kad šio sprendimo neturėtų nulemti savivaldybės vadovo simpatijos ar antipatijos, tautybė ar partinė priklausomybė. Nežinau, gerbiamieji deputatai, jeigu aš 17 metų iki to vadovavau lenkiškam Vilniaus tarybiniam ūkiui-technikumui, tai turbūt jeigu būčiau norėjęs, per tą laiką tikrai būčiau galėjęs tokią politiką vesti, bet šiandien aš su didele pagarba galiu paminėti ir vyriausiąją mūsų ekonomistę Miškinienę, ir Kazlauską, kuris pradirbo praktiškai 30 metų. Šiandien šiame lenkiškame technikume fizinio lavinimo vadovu dirba puikiausias žmogus Juozas Mikionis. Tarp kitko, čia dirba devynių tautybių žmonės. Tai gal tikrai aš turiu moralinę teisę pasakyti, kad šiuo atveju turbūt man tokio kaltinimo ministrai neturėtų oficialiai skelbti.
Gaila, kad čia ne vienintelis atvejis. Dar ilgesnės istorijos buvo mums su kadrų formavimu Švietimo skyriuje. Atleiskite, gal aš tą žodį panaudosiu, nepatogu, bet kitaip aš negaliu įvertinti šios dienos situaciją. Jeigu šiandien Respublikoje paskelbta ekonominė blokada, tai pas mus prie ekonominės blokados dar paskelbta ir kadrinė blokada. Bet prašau atkreipti, gerbiamieji deputatai, dėmesį į vieną tokį reiškinį, kad ir į patį aukščiausiąjį organą (aš vadinu jus pačiu aukščiausiuoju valdžios organu), ir į mane nesikreipė niekada eilinis žmogus, lietuvis, - traktorininkas, vairuotojas, melžėja, kad skriaudžia lietuvius. Jie dirba sėkmingai kartu su kitų tautybių žmonėmis. O kreipiasi kaip tik viršininkai, valdininkai. Kyla klausimas - tai ką mes giname? Ir dar klausimas, o kaip tada mums reorganizuoti savo valdymo sistemą? Pavyzdžiui, tame pačiame architektų skyriuje dirba vieni lietuviai. Vadinasi, reikia viską palikti po senovei, nieko nekeisti. Aš nenoriu procentais vardinti, bet kadangi gerbiamasis deputatas V.P.Andriukaitis paprašė mūsų tų procentų, aš turiu išvardinti.
Šiandien mūsų rajone gyvena 68 procentai lenkų, bet visų lygių vadovais dirba tik 19 procentų. Lietuvių - 62 procentai. Visų lygių įstaigose lenkų dirba 7 procentai, lietuvių - 76 procentai. Pavyzdžiui, tokiame svarbiame planavimo skyriuje - nė vieno lenko, finansų skyriuje - 20 procentų. Leiskite paklausti, kaip reorganizuoti valdymą? Jeigu vėl skaičiuotume procentus, tada aš norėčiau dar vieną klausimą ir jums pateikti. Ar galite jūs paminėti nors vieną pavardę lenko, pavyzdžiui, dirbančio naujojoje Ministrų Taryboje (žinoma, be valytojų), ministru ar ministro pavaduotoju? Pavyzdžiui, kad ir Žemės ūkio ministerijoje. Mes juk esame žemės ūkio rajonas su 100 tūkstančių gyventojų. Net ir Tautybių komitete, net ir kai gerbiamasis mūsų R.Maceikianecas buvo išrinktas pirmininku, pasirodo, prireikė virš jo išrinkti dar vieną pirmininką. Žinoma, jūs galite man prieštarauti, tai jūsų teisė. Galima kiekvieną formulę apvilkti filosofiniu apvalkalu, bet čia aš kalbu apie kasdieninius dalykus, apie kasdieninį gyvenimą. Čia formuojasi atmosfera, čia yra šaknys. Tai pabūkite mano kailyje, kada spaudimas ir iš apačios, ir, kaip matėte, ne mažesnis spaudimas ir iš viršaus. Gal tada suprasime, ko tie žmonės nori.
O tie žmonės nori nelabai daug. Aš nekalbu ir manau, kad nereikia kalbėti apie materialines gėrybes, nors tai labai aktualus klausimas, apie cukrų, apie muilą, ne statistika, ne skaičiai, kas ką nuskriaudė. Šiandien esmė ne čia. Mūsų rinkėjai (aš turiu moralinę teisę kalbėti kaip deputatas), patikėkite, tikrai ne prieš Lietuvos suverenitetą, ne prieš lietuvius, jų laisvę. Mes - už demokratinę Lietuvą, mes - už laisvą Lietuvą visiems ir, žinoma, už pačių lietuvių vienybę, mes - už teisę lietuvių tautos į laisvą apsisprendimą, bet tokia teisė turi būti suteikta ir lenkų tautybės žmonėms Vilnijos žemėje.
Mes dažnai remiamės 1938 metų Konstitucija. Gal deputatai žino, aš noriu tik priminti, kad net toje Konstitucijoje jau 1938 metais 127 straipsnis skamba taip: atskiriems Lietuvos kraštams gali būti suteikta teisė autonomiškai tvarkyti tam tikrus vietos dalykus, ne kultūrinę autonomiją, o vietos dalykus. Autonomijos teisė suteikiama ir autonomiško vietos dalykų tvarkymo ribos bei sąlygos nustatomos krašto autonomijos statutu, kuris nustatomas įstatymu. Tai juk mes apie tai ir kalbame. Kas čia antikonstitucinio?
Gerbiamieji Respublikos vadovai, gerbiamieji Aukščiausiosios Tarybos deputatai! Neskubėkite išreikšti kategorišką nuomonę šiais klausimais. Jau ir taip daug klaidų padaryta, nepadarykime dar vienos. Žinoma, reikia pasakyti, gal ir tų žmonių ne visi veiksmai yra idealūs. Kiekvienas žino, kad kiekvienas veiksmas sukelia ir atoveiksmį. Supraskite tą Vilniaus krašto situaciją. Juk tikrai beveik 100 metų žmonės gyveno įtampoje, praktiškai penkis kartus per šitą laiką keitėsi situacija, tai kur tų žmonių kaltė? Kada jie gali būti ramūs, ir ar jie gali būti garantuoti, kad jų likimas eilinį kartą nebus sprendžiamas be jų pačių? Gal išklausykime juos ramiai, be monologo ir pamokančio tono. Ačiū.
PIRMININKAS (Z.JUKNEVIČIUS). Ačiū gerbiamajam A.Brodavskiui. Gal deputatai turi klausimų? Prašom deputatą V.P.Plečkaitį.
V.P.PLEČKAITIS. Aš norėčiau paprašyti jus, kaip vadovą, paaiškinti štai tokį dalyką. Žinoma, komplikuoti santykiai Vilnijos krašte tarp lietuvių ir lenkų turi savo istorines šaknis, tačiau kaip jums atrodo, kodėl tame krašte ir lietuviai nepatenkinti, ir lenkai nepatenkinti, o vyksta praktiškai rusifikacijos procesas?
A.BRODAVSKIS. Jeigu mes kalbėsime apie rusifikacijos procesą, tai gal vėl reikėtų pradėti nuo labai tolimų metų. Visiškai teisingai, aš galėčiau jums pateikti šimtą pavyzdžių, kada lenkas, susitikęs su lenku, bijojo kalbėti lenkų kalba. Nes tik neseniai pradėjome girtis, kad pas mus atsirado pirmosios lenkų grupės vaikų darželiuose. Tada ir jums klausimas, o kodėl per tą laiką nebuvo nė vienos lenkiškos grupės? Tą patį galima kalbėti šiandien ir apie mūsų inteligentijos lygį. Gal ir jums nusibodo, ir man nusibodo kartoti, kodėl tūkstančiui gyventojų yra tik 32 su aukštuoju išsilavinimu? Aš galiu jums labai daug tokių klausimų pateikti, o jeigu jūs man šiandien kaip rajono vadovui tokį klausimą pateikėte, aš turiu jums priminti, kad dirbu toje tikrai nepaprastoje situacijoje šiose pareigose tik pusantro mėnesio. Ir, žinoma, jeigu situacija būtų palanki, mes galėtume daug šiuo klausimu padaryti. Padėkite mums tą klausimą išspręsti, o jeigu mes pradėsime dabar kalbėti apie šias nuoskaudas, apie viską, mes labai ilgai su jumis diskutuosime. Prieš einant čia man davė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo darbų paskirstymą. Aš čia radau, kad gerbiamasis K.Motieka yra atsakingas už tuos lenkiškus klausimus. Aš labai norėčiau vadovų lygiu ramiai aptarti tuos reikalus. Ir ne tiek kalbėti apie praeitį, o ką reikia padaryti šiai situacijai pagerinti. Tikiuosi, kad taip ir bus suprasta. Ačiū.
PIRMININKAS. Prašau deputatą J.Liaučių.
J.LIAUČIUS. Gerbiamas deputate, norėčiau paklausti dėl jūsų pateiktų išplatintų parlamentui dviejų dokumentų. Vienas kreipimasis - mums, kitas - TSRS prezidentui M.Gorbačiovui. Noriu paklausti jūsų politinės nuostatos, kadangi tie dokumentai vienas kitam prieštarauja. Ar jūs manote, kad Lietuva atstatė savo valstybę, ar ji neteisėtai išėjo iš Sąjungos? Tai principinis klausimas.
A.BRODAVSKIS. Kas dėl mūsų deputatų balsavimo sesijoje, geriausia paklausti jų pačių, jie čia sėdi ir, man atrodo, ne vieną kartą apie tai kalbėjo. Kas dėl atsakymo M.Gorbačiovui, mes mokyti, per 100 metų (aš dar kartą pakartosiu) mūsų reikalai buvo sprendžiami be mūsų. Mes vis tiek tikimės koks statusas šiandien yra Lietuvos, be derybų su prezidentu M.Gorbačiovu šitą klausimą išspręsti turbūt bus neįmanoma. Todėl mes taip pat kreipėmės, kreipėmės ne prašydami kažkokios malonės prezidento, bet jeigu bus sprendžiamas šitas klausimas, mes labai pageidaujame, kad mūsų interesai nebūtų sprendžiami be mūsų.
PIRMININKAS. Prašau deputatę R.Rastauskienę.
R.RASTAUSKIENĖ. Aš norėjau paklausti tokį klausimą. Iš jūsų pranešimo visiškai neišgirdau jokio susirūpinimo dėl lietuvių padėties šitame krašte, nors akivaizdu, kad jie, būdami mažuma, netenka bet kokių gynybos priemonių, net atstovavimo priemonių, o lenkai Aukščiausiojoje Taryboje atstovaujami praktiškai pagal procentinę tautybių sudėtį Lietuvoje. Vilniaus rajone lietuviai (nors lenkai nesudaro 100 procentų) nei jūsų savivaldybių tarybose, nei galų gale kituose lygiuose, nei čia, Aukščiausiojoje Taryboje, nuo savo rajono neturi jokių išrinktų deputatų. Kaip jūs manote, ar šiuo metu jiems yra kokios nors galimybės, kad jų teisės būtų ginamos? Kitas klausimas - kaip jūs, kaip pirmininkas, pasiruošęs tas teises ginti, nes, sakykim, ir lietuviška mokykla tėra tik viena vidurinė, kiek žinau, rajone. Be to, jūs sakėte, kad tik valdininkai skundžiasi dėl atleidimo. Ar Nemenčinės mokytoja logopedė taip pat yra įvardinama tuo valdininku ir taip pat įrašoma į tų nepatenkintųjų sąrašą?
A.BRODAVSKIS. Iš karto dėl mokytojos. Šito atvejo aš nežinau, todėl ir sakau jums, kad į mane nesikreipė nė vienas eilinis žmogus. Dabar dėl kitų jūsų klausimų. Kada mes svarstėme Tautinių mažumų įstatymą, aš pirmas labai garsiai kalbėjau, kad reikia būtinai šiame įstatyme nurodyti tautinių mažumų interesų gynimo mechanizmą. Mes siūlėme šitą mechanizmą, labai gaila, kad jis buvo atmestas. Nors, nežiūrint į tai, mes šiandien tokį mechanizmą rajone turime. Yra sudaryta tautinių mažumų komisija, į kurią įeina pagrindinių čia gyvenančių tautybių žmonės, kurie kaip tik ir turi pagal savo statusą šituos klausimus spręsti. Tai, pirmas atsakymas. Kas dėl išrinktų deputatų, tai, man atrodo, čia visi esame suaugę ir aš norėčiau paprašyti deputatų, kad tokių aiškių klausimų, į kuriuos jūs ir patys jau turite atsakymą, gal neteiktumėte man. Jūs patys turite pagalvoti, kodėl šiandien tikrai 80 procentų deputatų, demokratiškai, be jokio spaudimo išrinktų, yra lenkai. Jūs patys pagalvokite dėl to. Kas dėl mokyklos Nemenčinėje, teisingai, turime problemą ir ją reikia spręsti. Ir kada iškilo klausimas dėl Nemenčinės mokyklos, mes, išanalizavę, išsprendę visus techninius dalykus, atidarome Nemenčinėje lietuvišką tautinę mokyklą.
R.RASTAUSKIENĖ. Ar mokyklą, ar tik priestato dalį atiduodate?
A.BRODAVSKIS. Atleiskite, mes negalime per vieną dieną pastatyti atskirą mokyklą. Nemenčinėje statoma nauja mokykla. Bet, mano giliu įsitikinimu, Nemenčinėje yra patenkinti visi - ir tėvai, ir mokytojai, ir patys vaikai.
R.RASTAUSKIENĖ. Aš dar kartą atsiprašau, bet manęs nepatenkina tas atsakymas dar ir dėl to, kad yra problemų ir dėl tos mokyklos direktoriaus, kas juo bus, sakykim? Vakar labai aštriai žmonės...
A.BRODAVSKIS. Galiu pasakyti - pasiūlyta ta, kurios nori patys žmonės, o jeigu jus domina tautybė, pasiūlyta lietuvių tautybės direktorė ir jeigu kolektyvas priims, ji bus paskirta.
V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis A.Brodavski, jūs turbūt atsimenate mūsų telefoninį pašnekesį prieš keletą dienų. Aš, kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuo savo rinkėjų, kuriais yra Ručinskas ir Paulikaitė, teiravausi jūsų dėl šitų dviejų žmonių likimo. Jūs tada man atsakėte, kad esate nesusipažinęs su šita situacija. Dabar, klausydamas jūsų, aš matau, kad jūs lyg ir pabandėte susipažinti. Ar jums pakanka kelių dienų laiko su šita problema taip išsamiai susipažinti, juo labiau kad aš vakar kalbėjausi su jūsų gerbiamuoju pavaduotoju Klimašausku dėl to klausimo, jis nėra vis dėlto toks paprastas ir tikrai reikalauja nemenkų diskusijų. Aš, beje, kalbėjau kaip tų rinkėjų deputatas, ne kaip Aukščiausiosios Tarybos atstovas. Šitą jums reikėtų taip pat paminėti ir atrodo, kad kalba vystėsi gana korektiškai. Kaip atsitiko, kad tokios dvi nuomonės - telefoninė viena, o paskui staiga tribūnoje pas jus kita, ir ar jums neatrodo, kad apie šį klausimą garsiai kalbant, iš tikrųjų reikėtų gilesnės analizės?
A.BRODAVSKIS. Man atrodo, kad mes neprieisime prie tokios situacijos, kad reikėtų užrašinėti kiekvieną telefoninį pokalbį. Aš kol kas esu sveiko proto ir labai puikiai atsimenu jūsų pageidavimą. Aš žinau situaciją, aš ją puikiai žinau ir iki jūsų pokalbio, ir dabar niekas nepasikeitė. Man šita situacija puikiai žinoma. Aš 17 metų dirbau vadovu, bet aš jums pasakiau kitką - jūs paprašėte manęs, kad aš iš karto jums išdėstyčiau procentinį sąrašą, todėl aš turėjau jums atsakyti. Aš esu Tarybos pirmininkas, o čia yra mūsų rajono valdytojo kompetencija ir jūsų paprašiau po šito pokalbio, jeigu būsite nepatenkintas ir pastebėsite, kad buvo kažkur įstatymo pažeidimas, tada prašau, aš, kaip Tarybos pirmininkas, šitą klausimą išanalizuosiu. O dėl to, kad aš situacijos nežinojau, tikrai nesakykite, aš ją puikiai žinojau.
V.P.ANDRIUKAITIS. Aš dabar, pasinaudodamas proga, prašau pakviesti mane, kad mes galėtume abu dar kartą išsiaiškinti situaciją.
A.BRODAVSKIS. Labai malonu, tik prašau ne šitoje salėje, o prie stalo.
L.ANDRUKAITIENĖ. Gerbiamasis pirmininke, noriu paklausti, kokia bus jūsų nuostata trikalbių mokyklų atžvilgiu? Ar jūs manote, kad tai yra pakankamai gera aplinka, trys mokyklos viename pastate ir bendravimo kalba rusų ar kita, ar jūs imsitės žygių atskirti kiekvieną mokyklą? Nesakau, kad atskirą mokyklos pastatą sugebėsite greitai pastatyti, bet tame pačiame pastate. Kokia jūsų nuostata?
A.BRODAVSKIS. Kaip vienas iš atsakymų jums - Nemenčinės pavyzdys. Kas labai norite sužinoti, pasidomėkite. Tarp kitko, aš Nemenčinėje labai atvirai pasakiau savo kolegai direktoriui, kad aš asmeniškai nenorėčiau dirbti direktoriumi tokioje mokykloje. Yra labai sunku dirbti, todėl mano nuostata - jeigu yra galimybės, jeigu yra tėvų pageidavimas, jeigu ir vietinė valdžia mano, kad taip reikia, mes viską darysime, kad tai išspręstume, bet čia turi būti ne vieno žmogaus, o tikrai suformuota visuomenės nuomonė. Nuo Nemenčinės pradėjome, dabar analizuojame ir sprendžiame dėl kitų mokyklų.
L.ANDRUKAITIENĖ. Aš dar noriu patikslinti. Jūs sakėte apie vietinės valdžios nuomonę ir tėvų nuomonę. Kuri nuomonė vis dėlto turėtų vyrauti? Valdžios ar tėvų?
A.BRODAVSKIS. Jie turi spręsti kartu, jūs nesupraskite neteisingai, aš turėjau omenyje apylinkių Tarybas. Vietinė valdžia - tai apylinkių Tarybos. Ir apylinkių Tarybos kartu su tėvais ir su visuomene turi šitą reikalą spręsti pirmiausia, o mes priimame galutinį sprendimą.
PIRMININKAS. Prašom deputatą J.Liaučių.
J.LIAUČUS. Gerbiamasis deputate, nors jūs ir neatsakėte tiesiogiai į mano pirmąjį klausimą, tačiau leiskite dar jūsų paklausti - ar jums priimtinas Šveicarijos vidinis teritorinis sutvarkymas kaip principas ir nacionalinių klausimų sprendimas? Jums, kaip lenkui?
A.BRODAVSKIS. Atleiskite, gerbiamasis kolega, bet aš šveicariško varianto tikrai nestudijavau ir nesiruošiu studijuoti. Aš labai gerai žinau situaciją, kuri yra šiandien pas mus, ir aš matau labai aiškiai ir tvirtai, kaip iš jos galima išeiti.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, aš vis dėlto norėčiau jus pakviesti daugiau priartėti prie mūsų nutarimo projekto, nors mes šiandien gal jo ir negalėsime priimti. Atrodo, šitas antrasis punktas ir kviečia ir rajonų Tarybų atstovus, ir deputatus spręsti tas problemas, nors A.Brodavskis ir kalbėjo, kad nereikia skubėti.
A.BRODAVSKIS. Aš, pirmininke, taip pat nenorėčiau, kad parlamente mūsų pokalbis būtų kaip diskusiniame klube. Aš norėčiau labai aiškiai ir konkrečiai.
PIRMININKAS. Prašyčiau deputatus pateikti konkrečius klausimus dėl nutarimo projekto, priežastis, kurios sąlygojo tokį nutarimą, o tos problemos, kurios yra, matyt, bus aptariamos komisijoje. Prašom deputatą S.Malkevičių.
S.MALKEVIČIUS. Gerbiamasis pone A.Brodavski, klausantis jūsų, taip pat logiškai samprotaujant, aišku, kad lietuviai negalėjo būti kalti dėl to rusifikacijos proceso, kuris vyko jūsų rajonuose. Mano nuomone ir giliu įsitikinimu, reikalai pas jus gerokai pagerėjo ir pagerėjo būtent po to, kai atsirado Sąjūdis, kai atsirado demokratiškai išrinkta Lietuvos Vyriausybė. Mano klausimas būtų toks: ar neatrodo jums, kad neteisinga vis dėlto konfrontuoti su Lietuva ir kad tie veiksmai trukdo mūsų nepriklausomybės siekiams, ir ar neatrodo, kad būtent tai ir trukdo išspręsti jūsų visus klausimus, tiksliau, lenkiškuosius klausimus? Ačiū.
A.BRODAVSKIS. Supratau. Gal jau baikime kalbėti apie rusifikaciją. Mes kalbėkime, ką galima šiandien padaryti, kad šitą padėtį ištaisytume. Kas dėl jūsų paskutiniojo sakinio, aš visiškai su jumis sutinku. Mes kalbame šiandien, kad tikrai reikia kalbėti su šitais žmonėmis. Bet per tą laiką, kurį aš dirbu rajone, niekas nei iš Respublikos vadovų, nei atsakingų darbuotojų niekada nesusitiko, nepasikalbėjo su žmonėmis šia tema. Žmonės yra sunerimę, kadangi jie nežino, o jeigu jie įsitikins, kad tikrai yra geri norai, tos konfrontacijos nebus. Ir tų pavyzdžių, kuriuos šiandien aš minėjau, taip pat gal nebus.
PIRMININKAS (K.MOTIEKA). Gerbiamieji deputatai, aš tokį ekskursą į šalį norėčiau. Prie mikrofono šiuo metu yra trys deputatai. Galbūt apsiribokime šitų trijų deputatų klausimais, kadangi aš norėčiau priminti, jog mes išklausėme gerbiamojo A.Brodavskio pranešimą, informaciją ir mūsų nutarimo projekto 2 punkte rašoma, kad tie klausimai bus apsvarstyti po to, kai komisijos ištirs padėtį vietoje. Tada mes galėtume plačiau ir konstruktyviau aptarti tuos klausimus. Aš manyčiau, kad nereikia viso to paversti vieno žmogaus apklausa. Nenukrypkime nuo temos. Ar jūs nieko prieš, kad tie 3 deputatai, kurie yra prie mikrofono, pateiktų klausimus? Ir po to tęsime dienotvarkės nagrinėjimą.
A.BRODAVSKIS. Gerbiamieji deputatai, kai kas sako, kad aš pavargęs. Aš nepavargęs, bet tikrai mano padėtis šiandien nelabai kokia...
PIRMININKAS. Jauskitės kaip savas tarp savųjų, ir bus gerai, ir nebus to nuovargio. Gerbiamieji, sutinkame su tuo, ar yra kitų pasiūlymų? Jeigu nėra kitų pasiūlymų, tai turbūt, gerbiamasis J.Beinortai, dabar jūsų eilė.
J.BEINORTAS. Gerbiamasis vicepirmininke, aš visiškai suprantu, kad mes turėtume kalbėti apie antrąjį nutarimo punktą, tačiau ne taip dažnai gerbiamą svečią mes čia turime savo tribūnoje ir galimas dalykas, kad mes jo greitai neišvysime antrą kartą, o į klausimą liks neatsakyta. Todėl aš norėčiau jo paklausti - ar 62 procentai lietuvių specialistų, esančių vadovaujančiuose rajono postuose, bus pakeisti į kitą kažkokį procentą dėl to, kad lietuviai rajone tesudaro tik 21 procentą? Jeigu taip bus, tai ar gerbiamasis A.Brodavskis nemato nuostolių Vilniaus rajonui, jeigu jie bus pakeisti kitos tautybės specialistais, nors šita tautybė yra intelektualiai, kaip sakoma, neadekvati?
A.BRODAVSKIS. Supratau. Pirmiausia aš norėčiau deputatą pakviesti į rajoną. Mūsų pokalbis būtų kur kas dalykiškesnis, jeigu jūs pabuvotumėte pas mus, susitiktumėte gal ir ūkiuose, organizacijose ir tada nereikėtų mane laikyti keletą valandų tribūnoje, kad išaiškintume visiems tuos visus dalykus. Tai pirma. Antra, ar bus pakeisti tie 62 procentai? Man atrodo, aš savo pranešime aiškiai jums pasakiau - mes šitų procentų neskaičiavome, bet kadangi mus paprašė suskaičiuoti, mes šiandien jums pateikėme, bet dar kartą kartoju - šiandien labai daug sprendžia patys žmonės. Ir leiskime tuos dalykus spręsti jiems. Kieno yra kompetencija, tegul jie renka. Aš jums galiu šimtus pavyzdžių čia pateikti apie mano geriausius kolegas, ūkio vadovus, su kuriais aš turiu puikiausius santykius ir šiandien. Aš galiu daug jų paminėti, bet man nepatogu, jeigu kažko nepaminėsiu, gali įsižeisti. Tai turbūt ne tokia nuostata yra. O yra nuostata, kad nebūtų tokių atvejų, apie kuriuos mums šiandien reikia kalbėti su jumis šitame parlamente.
PIRMININKAS (Z.JUKNEVIČIUS). Prašom deputatą L.Sabutį.
L.SABUTIS. Gerbiamasis pirmininke, jūs, žinoma, vienasmeniškai nesprendžiate visų problemų rajone, bet kaip jums atrodo, ar prieš pagrindinį įstatymą antikonstitucinis savivaldybių sprendimas yra tas būdas, kuris padės išspręsti jūsų ir visos Respublikos problemas? Ir labai norėčiau, kad paminėtumėte bent 3-4 savo sprendimo būdus, kad pajudėtumėte pirmyn, nepažeidžiant nei rajono gyventojų, nei Respublikos interesų, valstybingumo ir panašiai.
A.BRODAVSKIS. Supratau. Galiu pasakyti, kad mes kažkuria prasme sekėme ir šito parlamento patirtimi. Bet jeigu žmonės nori išreikšti savo valią ir savo nuomonę, jie ir išreiškia šitą nuomonę. Jūs pats dalyvavote ir matėte. Jūs sugebėtumėte pakeisti šitą nuomonę? Ne. Aš, pirmininkas, taip pat nesugebu pakeisti jų nuomonės. Jie išreiškia ją šiandien taip ir jie mano, kad taip turi būti. Dabar apie konkrečius pasiūlymus. Aš labai norėčiau, kad baigtųsi antilenkiška propaganda, aš labai norėčiau, kad prasidėtų dalykiškas dialogas, suprantant tuos žmones ir aš giliai įsitikinęs - jeigu šiandien parlamentas panaikins šitą punktą, tai bus politinė klaida.
PIRMININKAS. Prašom deputatą V.P.Andriukaitį.
V.P.ANDRIUKAITIS. Mano klausimą iš dalies pakartojo gerbiamasis L.Sabutis. Aš tik pratęsiu. Jūs, kaip rajono vadovas, kaip galvojate - ar jūsų šie teritoriniai nacionaliniai siekiai iš tikrųjų turi ekonominius, intelektualinius ir kitokius resursus? Ar jūs apmąstote šiuo savo sprendimu galimybes? Mums būtų labai įdomu sužinoti jūsų, kaip vadovo, disponuojančio to rajono statistika ir visais kitais duomenimis, nuomonę. Be to, sakykite, kodėl pas jus rajone ir toliau tęsiasi raštvedyba rusų kalba?
A.BRODAVSKIS. Gal pradėsiu nuo paskutiniojo. Kas dėl raštvedybos. Bus eilinė sesija ir mes prie tų klausimų grįšime. Jūs puikiai suprantate, kad iš karto visų problemų neįmanoma išspręsti. Mes dabar baigėme formuoti (jeigu mums netrukdytų, mes būtume greičiau suformavę) savo valdymo organus. Čia ne tik raštvedybos, yra ir kitų klausimų. Tačiau, prieš darydami kokį nors veiksmą, mes galvojame ir nesvarbu - ar bus geriau, ar bus blogiau, bet mes norime išlaikyti vieną principą. Mes norime visus savo reikalus spręsti patys ir kaip dirbsime, taip ir gyvensime. Ar gerai, ar blogai, mes patys kalti ir būsime.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam A.Brodavskiui už informaciją. Gerbiamieji deputatai, mums reikia pasitarti, kaip toliau dirbsime. Diskusijoms užsirašė šeši deputatai, bet (turint omenyje, kad šiandien negalime dirbti rezultatyviai, priimti bet kokį nutarimą, nes negalime balsuoti) ar nebūtų geriau, kad mes šito klausimo nagrinėjimą perkeltume į kitą dieną, tarkim, į antradienį? Tada žmonės galėtų arba savo pasiūlymus pateikti komisijoms, kad būtų galima patobulinti nutarimo projektą, arba netgi dar būtų galimybė nuvykti į vietą. O šiandien mes galėtume pradėti svarstyti paskutinįjį dienotvarkės klausimą - Universiteto statutą, kadangi yra žmonių iš universiteto. Ar būtų prieštaravimų? Ar pritartumėte tokiai nuomonei? Apsiriboti šiandien gerbiamojo A.Brodavskio informacija, šito klausimo svarstymą perkelti į sekantį plenarinį posėdį, o šiandien pradėti svarstyti kitą klausimą. Prašom gerbiamąją R.Rastauskienę.
R.RASTAUSKIENĖ. Aš pritariu, kad antradieniui galima būtų perkelti tą diskusijos svarstymo tęsinį, tačiau šiandien labai pasigedau ir kviesčiau antradienį vis dėlto išklausyti, sakykim, niekur neatstovaujamo Rytų Lietuvos ar Vilniaus rajono lietuvių poziciją. Šiandien turbūt tai būtų buvę labai naudinga, o antradienį, kai bus daugiau deputatų, tuo labiau. Juo labiau kad yra net keli kreipimaisi ir į mūsų Savivaldybių reikalų komisiją, yra Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojui adresuotas raštas nuo Vilniaus Sąjūdžio Tarybos pirmininko, yra "Vilnijos" draugijos kreipimasis į Prezidiumą dėl padėties, taip pat yra Rytų Lietuvos reikalų tarybos kreipimasis ir, matyt, toks dalykas būtų labai naudingas.
PIRMININKAS. Prieštaravimų nėra jūsų pasiūlymui. Man atrodo, organizacinį darbą galėtų atlikti Savivaldybių reikalų komisija, pakviesti tuos žmones, kurie norėtų atvykti, tik galbūt reikia paprašyti, kad gerbiamasis A.Brodavskis būtų pasiruošęs atvykti ir antradienį, o tikslesnį laiką jam pranešime.
BALSAS IŠ SALĖS. Gerbiamasis pirmininke, ar galiu vieną repliką? Ar pasiūlymą?
PIRMININKAS. Prašau.
TAS PATS BALSAS. Žinau gerbiamosios R.Rastauskienės interesą Šalčininkų rajono atžvilgiu, dabar pastebėjau, kad ji domisi ir Vilniaus rajono problemomis. Bet ar tas pasiūlymas antradienį čia išklausyti ir lenkų, ir lietuvių atstovus nepavirs į kažkokį asmeninių sąskaitų suvedinėjimą, aiškinimąsi? Aš galvočiau, kad tai būtų galima padaryti ir rajone, o čia, sesijoje, reikėtų pakalbėti (jeigu mes dabar kalbame apie Vilniaus rajoną) apie tas problemas, kurios apskritai liečia to rajono gyventojų daugumą. Gal būtų racionaliau. Rajone galime aiškintis tarp lietuvių ir lenkų, kam reikia per visą Lietuvą? Man atrodo, čia būtų nelabai racionalu.
PIRMININKAS. R.Rastauskienė pasiūlė, kad reikėtų išklausyti visas puses, bet nebūtinai Taryboje. Galbūt tai padarys ir komisijos. Ir mes spręsime. Antradienį nutarsime, ar Taryboje, ar komisijoje. Atrodo, šiuo klausimu iš principo sutarėme, jog jis atidedamas, jo nagrinėjimo tąsa perkeliama į sekantį plenarinį posėdį.
BALSAS IŠ SALĖS. Ar galiu porą žodžių?
PIRMININKAS. Prašau.
TAS PATS BALSAS. Aš tiesiog norėčiau atkreipti dėmesį, kad netikslinga čia, Taryboje, organizuoti kažkokią diskusiją ar teismą. Pirma, yra pas mus ir Pietryčių Lietuvos laikina komisija, yra kitos komisijos. Tegul aiškinasi, juo labiau kad mes jau esame priėmę vieną sprendimą dėl Šalčininkų rajono, kur yra atitinkamas pavedimas. Tada ir galėtume grįžti prie fundamentalaus svarstymo, o antradienį kviesti čia į diskusijas, manau, jos nieko gero neduos.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, aš kviesčiau nebesiginčyti šituo klausimu. Antradienį mes spręsime šitą klausimą iš esmės. Savivaldybių reikalų komisija, atsižvelgdama į mūsų principinį pritarimą, pakvies tuos žmones.
Dabar siūlau Tarybai vis dėlto pradėti svarstyti šeštąjį mūsų dienotvarkės klausimą - Vilniaus universiteto statuto tvirtinimą. Klausimą pateikia Švietimo, mokslo ir kultūros komisija. Pranešėjas - deputatas Bronislovas Genzelis. Tačiau pranešėjas prašė deputatų sutikimo, jog iš pradžių mes sutiktume išklausyti gerbiamąjį rektorių Joną Kubilių. Jeigu deputatai sutiktų su tokiu pasiūlymu, prašom tada akademiką.
Vilniaus universiteto rektoriaus J.Kubiliaus kalba dėl Universiteto statuto projekto
J.KUBILIUS. Gerbiamieji deputatai! Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisija nagrinėjo Vilniaus universiteto statuto projektą ir leido man išdėstyti pagrindines jo nuostatas Aukščiausiosios Tarybos posėdyje. Aukštasis mokslas yra kiekvienos išsivysčiusios tautos egzistavimo būtina sąlyga. Neatsitiktinai jau nuo viduramžių universitetai vadinami ypatingu vardu - Alma Mater - maitinančioji motina. Nėra galimybių ir reikalo dėstyti čia Vilniaus universiteto istoriją, kalbėti apie jo reikšmę lietuvių tautai. Noriu tik pabrėžti kelis momentus, kurie čia reikalingi iš jo istorijos.
Jau 1579 metais Vilniaus kolegiją paverčiant universitetu buvo skelbiama, kad "Universitetas turįs būti nepriklausomas nuo pasaulietiškos valdžios, vyskupų, metropolitų ir kitų universitetų". Aš cituoju tekstą. Turint omenyje, kad vienas iš svarbiausių Vilniaus universiteto steigėjų Protasevičius buvo vyskupas, visiškos Universiteto autonomijos deklaravimas rodo, kokia svarba buvo teikiama Universitetui. Autonomiją Vilniaus universitetas turėjo iki Lietuvos prijungimo prie Rusijos. Nepriklausomybės metais Lietuvos aukštosios mokyklos turėjo gana plačią autonomiją, o jų statutai buvo tvirtinami Seime. 1946 metais Universitetas tapo pavaldus TSRS aukštojo mokslo komitetui, kuris vėliau buvo perorganizuotas į ministeriją, ir buvo priverstas gyventi pagal visoms TSRS aukštosioms mokykloms privalomą tvarką. Natūralu, kad statutai, kuriuos siekta pritaikyti ir Vidurinės Azijos, ir Rusijos, ir Pabaltijo aukštosioms mokykloms, negalėjo atitikti visų aukštųjų mokyklų interesų, nekalbant jau apie pačią valdymo sistemą. Suprantama, Vilniaus universitetas buvo pertvarkytas pagal tarybinių universitetų pavyzdį. Pavyko išsaugoti tik nedidelę dalį tradicijų, tačiau visą laiką ruseno viltis turėti savo Vilniaus universiteto statutą. Maždaug prieš ketvertą metų buvo pradėtas ruošti naujas tipinis TSRS aukštųjų mokyklų statutas, tačiau mes, prasidėjus tautiniam atgimimui, patys ėmėme ruošti tokio statuto projektą. Buvo sudaryta komisija, paruoštas pirminis projekto variantas. Jis buvo paskelbtas "Vakarinėse naujienose", Universiteto laikraštyje, plačiai aptariamas Universitete. Keletą kartų svarstytas Universiteto taryboje, galų gale priimtas. Vėliau jis buvo dar šiek tiek tikslinamas. Atsižvelgiant į Universiteto reikšmę Lietuvos kultūrai ir mokslui, grąžinant šimtametes humanistines tradicijas turinčiam Universitetui autonomiją, siūloma patvirtinti jo statutą Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, suteikiant šiam teisiniam aktui įstatymo galią.
Kas svarbiausia mūsų pateiktame statuto projekte? Aš nesiruošiu jo dėstyti. Per daug jis ilgas, aš manau, tie deputatai, kurie jį skaitė, susipažino. Aš tik keletą momentų norėčiau pabrėžti. Pirmiausia siūloma įteisinti, kaip jau minėjau, Universiteto autonomiją. Autonomiją mes suprantame kaip teisę Universitetui pačiam spręsti savo veiklos klausimus. Tai - specialistų rengimo, jų kvalifikacijos kėlimo, Universiteto valdymo ir kiti klausimai. Tai motyvuoti būtų galima mūsų liūdna ne tokios senos praeities istorija, kada nelabai kompetentingi žmonės mums komanduodavo arba kada kabinetuose, mums nežinant, už mus priimdavo įvairius, dažnai nelabai protingus sprendimus. Noriu pateikti ir tokį pavyzdį. Kaip jūs tikriausiai žinote, Vilniaus mieste yra skirti sklypai, kuriuose numatyta Universiteto mokomųjų ir kitokios paskirties pastatų statyba. Numatyta įrengti Botanikos sodą. Tai ilgas darbas. Universitetas bus statomas dar turbūt 100 ar 200 metų, kaip visame pasaulyje, Botanikos sodas bus tikru Botanikos sodu turbūt irgi tik po 100 metų, bet jau šiandien ruošiamasi. Tačiau pastaruoju metu kai kurie Vilniaus miesto vykdomojo komiteto funkcionieriai, jausdami savo viešpatavimo galą, ėmė dalinti mūsų sklypus individualių namų statybai Universiteto teritorijoje. Mūsų žiniomis, planuojama toliau tęsti šį parceliavimą. Laukiama tik patogios progos, ar čia rektorius pasikeis, bus gal sukalbamesnis, ar bus atostogos, priims nutarimą vykdomoji valdžia ir ura, kaip jau yra ne sykį praeityje padarę. Mes esame turėję daug kovų, ir garažus į mūsų teritoriją įkišo, jeigu prisimintume senesnę istoriją. Aš jūsų nenoriu ilgai istorijomis varginti, tačiau ne visi turbūt žinote, kad Universitetui nuo 1940 metų visą laiką buvo atiminėjama teritorija. Vingio parkas priklausė Universitetui, teritorija, kur pastatytas "Draugystės" viešbutis, kur dabar daugelis deputatų gyvena ir įsikūręs Televizijos ir radijo komitetas - tai taip pat Universiteto teritorija. Pastačius Televizijos ir radijo komitetą ir jo bokštą, tapo nebeįmanoma statyti tai, kas buvo numatyta statyti, nebuvo galima statyti laboratorijų. Jokia laboratorija šiandien negali būti pastatyta, kai greta yra tokie objektai. Aš nenoriu kalbėti apie istoriją, kada valdžios ponai prie astronomijos observatorijos, kai neužteko jiems sklypo, atitvėrė, nuplėšė tvorą ir norėjo įsibrauti į miesto teritoriją, girdi, jiems per mažas sklypas. O kad ten gyvena keli šimtai, du ar trys tūkstančiai studentų, tai jiems per didelė teritorija. Gal šios istorijos yra praeityje, bet ir šiandien tas mums gresia. Todėl mes ir norime statutu įtvirtinti teisę, kad Universiteto teritoriją galėtų keisti tik tas organas, kuris tvirtino šitą statutą. Tada bus rimtai daroma, o dabar piktai, labai negražiai kalbama apie dabartinį vykdomąjį komitetą, sako, kad ten iš to geras biznis eina. Įrodymų nėra, čia jau turėtų prokuratūra pažiūrėti, kodėl lengva ranka tai daroma, bet, matyt, tos kalbos gal ir turi pagrindo.
Statuto projekte įtvirtinama Universiteto teisė į pedagoginį ir mokslinį darbą, organizuoti jį savarankiškai, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio, kultūros, švietimo ir sveikatos apsaugos poreikius. Statuto projekte siūloma suteikti Universitetui didesnį turtinį ir finansinį savarankiškumą, tuo pabrėžiant, kad turtu, kuris priklauso Universitetui, savarankiškai disponuoja pats Universitetas. Numatoma toliau demokratinti Universiteto valdybą. Tai nereiškia, kad iki šiol Universitete, kaip ir kitose aukštosiose mokyklose, nebuvo demokratijos elementų. Jie buvo, kadangi ir pedagoginis personalas komplektuojamas konkursų tvarka, ir nemažai pareigūnų buvo renkami, dabar tęsiamas šitas demokratizavimas toliau. Tačiau viena aš norėčiau pabrėžti, kad Universitetas, žinoma, neturėtų tapti nei priešmindaugine Lietuva, kurią sudarė atskiros kunigaikštijos, nei anarchiška ponų respublika, Žečpospolita dažnai vadinama. O turi būti šiuolaikinė demokratinė respublika, kaip daugelyje išsivysčiusių šalių.
Kokie numatomi svarbiausi Universiteto valdymo organai? Jų atsiranda truputį daugiau negu buvo iki šiol. Pirmiausia aukščiausiasis Universiteto valdymo organas būtų Universiteto taryba, ji rinktų rektorių, tvirtintų prorektorius ir spręstų svarbiausius Universiteto reikalus. Be rektoriaus dar būtų Senatas spręsti einamiesiems reikalams, kuris būtų operatyvesnis, dažniau galėtų susirinkti. Jis derintų fakultetų darbą, tvirtintų studijų planus, tvirtintų išrinktus dekanus, katedrų vedėjus, spręstų kitus klausimus. Visų lygių tarybos yra renkamos trejiems metams, o rektorius ir fakultetų dekanai - penkeriems.
Atskirai statute aptariami studijų reikalai. Mokymo planai turėtų būti kur kas lankstesni, negu buvo iki šiol. Iki šiol viskas buvo spraudžiama į Prokrusto lovą, sakykim, ekonomistų buvo 54 specialybės, netgi buvo atskirai kinematografijos ekonomistai. O kam? Negi kinematografijoje veikia kiti ekonominiai dėsniai? Buvo biurokratinė sistema, kaip ir visur. Dabar jų reikia mums ruošti gerokai platesnio profilio, mokymo planai turi būti lankstesni. Universitetas jau seniai pradėjo darbą ir, manau, visa tai mums reikia ir įteisinti.
Aš dar norėčiau atkreipti dėmesį ir turiu prašymą Aukščiausiajai Tarybai, kad mes norime keisti laipsnių teikimo tvarką. Iki šiol, kaip žinote, viskas buvo centralizuota, viskas buvo daroma Maskvoje. Mes pristatydavome, Maskva tvirtindavo mokslinių laipsnių gynimo tarybas, profesorius, docentus. Tiesa, pastaruoju metu Universitetui buvo šiek tiek daugiau teisių suteikta, bet ne kitoms aukštosioms mokykloms. Dabar jau baigiasi daugelio tarybų galiojimo laikas, pratęsti ir dabar kreiptis į Maskvą, aš manau, mums jau nedera. Todėl reikia baigti kurti Respublikoje mokslo laipsnių ir vardų teikimo sistemą. Tokį projektą mes esame Aukščiausiajai Tarybai pateikę, jį galima svarstyti. Jeigu dar negalima priimti jo šiuo metu kaip pagrindinį įstatymą, tai priimkime bent kaip laikiną įstatymą, kad jį būtų galima už kurio laiko patikslinti, bet tai reikia padaryti neatidėliojant. Manau, kad Respublikos aukštosioms mokykloms, apskritai mokslui tai yra vienas iš pačių svarbiausių reikalų. Mes ir statute jau kai ką esame numatę, užfiksavę pagal tą naująjį įstatymą ir manytume, kad reikėtų ir patį įstatymą priimti.
Manau, kad pateiksite man klausimų, į tuos klausimus bus galima atsakyti, paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip siūloma. Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisija sudarė specialią ekspertų komisiją statutui peržiūrėti, jai pirmininkavo profesorius P.Kūris. Ji projektui pritarė, padarė nedideles pastabas, į jas bus atsižvelgta. Leiskite man šį trumpą savo pristatymą baigti. Ačiū už dėmesį. (Plojimai )
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam rektoriui. Gal deputatai norėtų paklausti?
BALSAS IŠ SALĖS. Ar galima?
PIRMININKAS. Taip, prašom.
NEPRISISTATĘS DEPUTATAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėčiau paklausti dėl 7 skirsnio "Studijų reikalai". Jūsų nuomone, ar galima būtų jį papildyti tokiais teiginiais. Čia parašyta taip: "Universitete dėstoma lietuvių kalba. Lingvistinių specialybių dalykai"... Aš sakyčiau, kad reikėtų dar papildyti žodžiais "atskiros specialybės bei kursai fakultetų tarybų nutarimu gali būti dėstomi kita kalba". Todėl, kad šiuo metu ir kai kurie kursai dėstomi, ir specialybės ruošiamos ir kita kalba, kad leistų tai daryti Universiteto statutas. Tai vienas mano klausimas, antras...
J.KUBILIUS. Gal į vieną atsakysiu, jeigu sutinkate. Manau, kad tai, apie ką jūs kalbate, Universitete daroma ir kurį laiką dar teks daryti. Sakykim, ir stojant, pavyzdžiui, jau daug metų lenkai, nors nėra lenkiškų grupių, bet laiko egzaminus gimtąja kalba. Jeigu jie vėliau nori laikyti kursinius egzaminus, taip pat lenkų kalba laiko. Tas pats yra ir su kitomis grupėmis. Tačiau ateityje, kadangi lietuvių kalba yra valstybinė kalba, matyt, reikės pereiti prie šios kalbos.
TAS PATS BALSAS. Aš būtent dėl stojamųjų ir norėčiau dar pasakyti.
PIRMININKAS. Gerbiamasis deputate, gal mes laikysimės tos tvarkos pateikiame vieną klausimą, po to vėl į eilutę.
TAS PATS BALSAS. Aš atsiprašau, bet mano buvo vienas klausimas iš dviejų dalių, aš tik pradėjau.
PIRMININKAS. Prašom, prašom.
TAS PATS BALSAS. Todėl ir norėčiau pritarti gerbiamajam pranešėjui, kad tikrai būtų užfiksuota, kad stojamieji egzaminai į Universitetą vyksta ta kalba, kuria stojantieji baigia Lietuvos Respublikos vidurinę mokyklą ir jos programos apimtyje.
J.KUBILIUS. Aš siūlyčiau kitą formuluotę (tai paliktume laikinai), kad Universitetas, atsižvelgdamas į esamą padėtį, kol kas pats Universitetas tai spręstų. Bet nefiksuoti visam laikui, tik kaip laikiną priemonę. Nes, man atrodo, tie lietuviškai nemoką žmonės už kelerių metų pakankamai gerai kalbės lietuviškai. Pagaliau negi jie gali būti pusiau inteligentai: gyventi Lietuvoje ir nemokėti lietuvių kalbos? Tai būtų keista. Man atrodo, jie turi išmokti, o mes turime jiems sudaryti tam visas sąlygas.
PIRMININKAS. Prašom deputatą K.Glavecką.
K.GLAVECKAS. Gerbiamasis rektoriau, aš norėjau jums tokį klausimą pateikti. Štai 3.2. punkte, kur kalbama apie Universiteto tarybą, sakoma, kad taryba susidės iš 91 asmens, toliau išvardijama, kad 70 procentų pedagoginio personalo, 20 procentų mokslinio personalo ir taip toliau. Čia susidaro tam tikras atotrūkis lyginant su kitų pasaulio kraštų patyrimu. Pavyzdžiui, Valstijose arba Vakarų Europoje, jūs pats puikiai žinote, paprastai Universiteto tarybose apie 70-80 procentų jos narių sudaro profesūra, mokslų daktarai, tai yra aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Nes daug klausimų yra tokie svarbūs, kad reikalinga ir aukšta kvalifikacija. Kokia jūsų nuomonė, ar vertėtų vis dėlto palikti taip, kaip čia yra, ar vertėtų į tarybos sudėtį įtraukti kur kas daugiau profesūros ir daktarų, nes jų kompetencija kaip tik ir turi spręsti Universiteto likimą?
J.KUBILIUS. Man atrodo, Universitetui turi vadovauti kompetentingi žmonės, todėl iš tikrųjų reikėtų didinti profesorių skaičių. Matyt, mes gal nepakankamai atkreipėme į tai dėmesį, todėl pritarčiau tokiam deputato K.Glavecko pasiūlymui. Be abejo, reikia, kad visų kategorijų atstovai būtų, bet pagrindinį sprendžiamą balsą turėtų turėti kvalifikuoti daktarai, profesoriai, docentai. Ačiū už gerą klausimą ir gerą pastabą.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, gal mes turėkime omenyje, kad dar yra antrasis pranešėjas - deputatas B.Genzelis, gal atkris klausimai. Gal leiskime gerbiamajam rektoriui atsisėsti ir išklausykime B.Genzelio pranešimą. Ačiū gerbiamajam rektoriui. Prašom, deputate B.Genzeli.
B.Genzelio pranešimas dėl statuto projekto pataisų
B.GENZELIS. Gerbiamieji deputatai! Mano, kaip pranešėjo, padėtį palengvino rektorius, kadangi jau išdėstė pagrindines mintis, kurias aš norėjau pasakyti. Aš tik norėčiau pridurti tai, kad man jau šį statutą tenka pristatinėti antrą kartą Aukščiausiojoje Taryboje, tai yra teko senajai Aukščiausiajai Tarybai pristatinėti, bet ten jis atsidūrė komisijose, ilgą laiką keliavo iš komisijos į komisiją. Aš negalėčiau pasakyti, kad toks delsimas pablogino statutą. Aš galvočiau, kad greičiau atvirkščiai. Mūsų komisijoje statutas taip pat buvo išsamiai aptartas ir komisija laikosi tokios nuomonės, kad netikslinga detaliai kiekvieną punktą aptarinėti, nes tai galėtų suardyti visą tą struktūrą. Komisija, kiek aš prisimenu, vienbalsiai pritarė, o į pagrindinius klausimus atsakė rektorius.
Dabar aš nežinau, ar paskui diskusijos vystysis, ar ne, nes aš čia turiu nemažai pasiūlymų. Visi gerbiamieji deputatai, kurie domėjotės, turite šito statuto projektą, aš esu gavęs tam tikrus pasiūlymus, alternatyvas. Ar iš karto, ar paskui, po diskusijų?
PIRMININKAS. Tai jeigu jūs kaip pranešėjas nuo komisijos ir jeigu tie pasiūlymai komisijos aptarti ir aprobuoti, prašom dabar.
B.GENZELIS. Atsiprašau, čia truputį kitaip.
PIRMININKAS. O jeigu jūs kaip deputatas...
B.GENZELIS. Ne, komisija aprobavo visiškai, bet po to kai kurie deputatai dar pateikė pasiūlymų, ypač gerbiamasis G.Vagnorius.
PIRMININKAS. Tai prašom tada, vis tiek pateikite.
B.GENZELIS. Čia jau yra ne komisijos, bet po to, kai komisijoje buvo aptartas. Taigi 1 puslapis, 1.2.2. "Pakeisti Universiteto teritorijos ribas, perduoti pastatus Universiteto tarybai sutikus". Siūloma išbraukti "Universiteto tarybai sutikus". Gali tik Respublikos organas. Aš asmeniškai (komisijos pasiūlymas buvo palikti) nenorėčiau pritarti ir štai kodėl. Jeigu be Universiteto sutikimo kas nors gali keisti jo teritoriją, tai praktiškai čia prieštaraujama autonomijos principui ir Universiteto nuosavybės principui. Kadangi komisijai tai nebuvo užkliuvę, vadinasi, mano nuomonė visiškai sutampa su komisijos nuomone. Tai aš nežinau, ar čia iš karto reikia balsuoti, ar kaip?
PIRMININKAS. Ne, šiandien mes negalime balsuoti, bet aš manau, kad Švietimo, mokslo ir kultūros komisija fiksuoja šitas pastabas, be abejo, jos yra ir stenografuojamos.
B.GENZELIS. Taip, paskui kita pastaba. Paragrafas "Turtas", punktas du vienas. Pabaigoje siūloma įrašyti tokį sakinį: "Universitetas privalo išsaugoti turimą valstybės turtą". Komisijoje nebuvo aptarta, aš galvočiau, kad su tuo sutikti galima. Jeigu jis turi valstybės turtą, tai jį ir turi saugoti.
Čia tokia smulki pastabėlė, neesminė: "Atšaukti rektorių gali Taryba dviejų trečdalių Tarybos narių dauguma". Siūloma įterpti žodį "statutinių narių dauguma". Aš galvočiau, kad tai savaime suprantama, ir šis terminas nieko nesako.
Tame pačiame puslapyje 3 skirsnio 5 punkte, kuris skamba taip: "Nustato pagrindinių Universiteto tvarkymo padalinių (finansų, ūkio, vidaus tvarkos ir kt.) skaičių ir funkcijas. Jų direktorius skiria Rektorius, Senatui pritarus". Siūloma išbraukti "Senatui pritarus". Aš asmeniškai nenorėčiau sutikti, ir komisija nebuvo tam pritarusi, nes tokiu atveju pernelyg išplečiamos Rektoriaus teisės. Rektorius tampa visiškai nekontroliuojamas. Aš siūlyčiau nepritarti šitam pasiūlymui.
Štai tokios būtų pastabos po to, kai komisija yra aptarusi.
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatai, kokių klausimų turėtumėte pranešėjui? Prašom deputatą M.Treinį.
M.TREINYS. Norėčiau paklausti tokį klausimą. Dabar stengiamasi atriboti vykdomąją ir sprendžiamąją valdžią. Mes statute matome, kad Universiteto Tarybos pirmininkas bus taip pat ir Rektorius, o fakultetų dekanai bus fakultetų Tarybos pirmininkai. Kaip čia galima pakomentuoti tą atskyrimą?
B.GENZELIS. Aš galvočiau, kad tas atskyrimas turi būti vykdomosios valdžios, tai yra parlamentinės, bet kad šitas principas automatiškai nebūtų taikomas visur. Jeigu mes tą principą taikysime gamykloje, mes sukursime gamyklų tarybą, paskui tos tarybos dar vykdomąją valdžią. Valstybės organuose, aš įsitikinęs, būtina tai padaryti, bet ne mokslo įstaigose, gamyklose.
PIRMININKAS. Prašom deputatą J.Beinortą.
J.BEINORTAS. Aš norėčiau pasitikslinti dėl 2 skyriaus 3 skirsnio paskutiniojo sakinio.
B.GENZELIS. Atsiprašau...
J.BEINORTAS. 2.3., trečioji dalis. Čia parašyta, kad "Nebiudžetinės lėšos negali būti pagrindas Universiteto biudžetiniam finansavimui mažinti". Aš manau, kad šitas sakinys tiesiog nereikalingas, nes jis rodo nepasitikėjimą Respublikos Vyriausybe, nes žinome, kad Respublikos Vyriausybės ir Universiteto biudžeto santykiai apsprendžiami jau pačiuose Universiteto tiksluose. Ar dar reikia tokio apsidraudimo?
B.GENZELIS. Galbūt ir galima su tuo sutikti.
PIRMININKAS. Prašom deputatą Č.Kudabą.
Č. KUDABA. Aš pirmiausia atsiprašau savo rektoriaus, kad neišeitų kritika todėl, kad, būdamas Universiteto Tarybos narys, nepastebėjau vieno svarbaus dalyko ir noriu, kad dėl jo būtų pagalvota. Štai 1 puslapyje 1.3: "Svarbiausi Universiteto tikslai yra šie". Paimkime bet kokį seną Universiteto statutą iš bet kurio amžiaus ir pamatysime, kad pirmiausia Universitete yra fiksuojama tai, kad teikiami laipsniai ir vardai. Toliau, tiesa, yra laipsnių ir vardų skyrius, bet kad ir paskutinis sakinys "skleisti mokslines politines žinias", tai vos ne senasis "Žinijos" pavadinimas, aš jį tikrai išbraukčiau. Be to, ar nereikėtų dar kartą grįžti į komisiją arba palikti teisę paredaguoti, yra vienas kitas netikslumas, pavyzdžiui, gali Universitete būti biblioteka. Ar gali Universitetas būti be bibliotekos? Komisijoje dar galėsime palyginti. O šiaip labai svarbu mūsų Universiteto statutą priimti ir gal dar 1.2.2. reikėtų įrašyti, kad gali tik Lietuvos Respublikos organas, patvirtinęs šitą statutą. Aš įrašyčiau - Aukščiausioji Taryba.
B.GENZELIS. Atsiprašau, gerbiamasis Č.Kudaba, be galo blogai girdžiu.
Č. KUDABA. Aš rašyčiau, kad tvirtina Aukščiausioji Taryba, ne kas nors kitas.
B.GENZELIS. Aš nežinau, kaip rektorius galvoja. Mano supratimu, išbraukus nei pablogina, nei pagerina. Gali būti, gali nebūti. Aš taip pat galvoju, tai neprincipinis dalykas, jį galima išbraukti. Tai neliečia autonomijos.
PIRMININKAS. Prašau deputatą M.Treinį.
M.TREINYS. Vienas klausimas, kuris domina visas aukštąsias mokyklas. Kaip Universitetas galės užtikrinti, realizuoti savo teritorijos neliečiamumo teisę, ypač kada ta teritorija išblaškyta įvairiose vietose? Kaip traktuoti tą klausimą?
B.GENZELIS. Aš galvočiau taip. Kadangi Universitetas yra nekompaktiškas, išsibarstęs, bet jeigu imsime pasaulinę praktiką, tai visi universitetai turi savo teritoriją. Aš net, pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad ateityje, galbūt tai grubiai skambės, bet kad ir policiją Universitetas turėtų, kad prižiūrėtų savo teritoriją.
PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, kiek supratau deputato M.Treinio klausimą, tai jis neabejoja, kad reikia tokios neliečiamybės, bet jis teiravosi, kaip sugebės tai užtikrinti. Ar Universitetas, ar kita aukštoji mokykla, ar studentai?
B.GENZELIS. Čia jau paskui reikės galvoti, kaip užtikrinti.
PIRMININKAS. Deputatas J.Beinortas.
J.BEINORTAS. Gerbiamasis profesoriau, mano šeimoje auga dvi potencialios Universiteto studentės ir aš nežinau, kaip aš pasiaiškinsiu, kad tame statute toks mažas studentų dalyvavimas, atstovavimas valdymo organe? Ar taip visur yra, ar čia jau taip suspausta?
B.GENZELIS. Sunku pasakyti, ar visur, ar ne. Kiekviena šalis turi savo tradicijas. Rusijoje po Spalio revoliucijos studentai sudarė absoliučią daugumą, dėstytojų buvo labai mažai ir viską spręsdavo studentai. Bet daugelyje šalių studentai į mokslo procesą nesikiša ir galvočiau, kad mes turime perimti tradicijas iš civilizuotų Vakarų Europos šalių.
V.LANDSBERGIS. Aš norėčiau dar truputį dėl to neliečiamumo. Man susidarė įspūdis, kad yra skirtingai suprantama ši sąvoka. Matyt, gerbiamasis rektorius J.Kubilius tai supranta kaip išsaugojimą tos teritorijos, kad jos niekas negrobtų. O daug kam atrodo, kad tai yra tokia tradicinė gal Viduramžius net siekianti teisė, kad tikrai jokia svetima policija nelįstų, taip kaip į bažnyčią, vienuolyną ar į Universitetą. Čia reikėtų turbūt aiškiau apibrėžti tą teritorijos ir pastatų neliečiamumą. Paskui matau dar vieną tokį momentą, kuris man truputį neaiškus. 3 skyriaus 3.2. Universiteto taryba. Ką daro Universiteto taryba, kaip ji renka rektorių? Čia įrašyta, kad slaptu balsavimu, paprasta balsų dauguma iš profesorių ir toliau, atsižvelgiant į jų organizacinio darbo patirtį. Tai gali būti interpretuojama kaip tam tikra sąlyga. Aš žinau, kad su tuo susiduriama. Gal kartais, sakysim, gali būti labai norima išrinkti ką nors rektoriumi, bet atsakys, kad jis anksčiau nevadovavęs, nerektoriavęs ar neprorektoriavęs ir tokia sąlyga tada kliudo. Ar jūs manote, kad reikalingas šitas intarpas, kuris gali būti taip aiškinamas?
B.GENZELIS. Kas dėl neliečiamumo teisės, iš tikrųjų potekstę aš taip ir suprantu. Neliečiamumo teisę mes taip suprantame, kad Universiteto teritorijoje iš tikrųjų policija kaip tokia negalėtų savivaliauti, kad čia galiotų tam tikras neliečiamumas. Tokia yra potekstė. Aš bent taip suprantu, nežinau, rektorius turbūt taip pat supranta.
Antra, mūsų komisijoje buvo labai diskutuojama dėl šito. Paskui, kiek aš prisimenu, mes palikome, atsižvelgdami į jų organizacinio darbo patirtį. Čia turima omenyje, kad nebūtinai kiekvienas, bet tai turbūt neprincipinis dalykas. Jeigu gerbiamieji deputatai yra kitokios nuomonės, galima išbraukti. Nes faktiškai jeigu jau jis yra profesorius, jis tam tikra prasme yra ir studentų kolektyvo vadovas ir turi tokią patirtį. Mano supratimu, galima tai išbraukti.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, atėjo pertraukos metas, bet, matydami jūsų tokį geranorišką norą tęsti šio klausimo svarstymą iki tam tikro sprendimo, neskelbiame pertraukos. Gal deputatas A.Kumža labai trumpą klausimą?
B.GENZELIS. Aš galvočiau, kad klausimus turbūt tikslinga dabar visus pateikti, kad paskui prie jų negrįžtume.
A.KUMŽA. Gerbiamasis profesoriau, aš vis dėlto norėčiau pasikartoti ir vėl sugrįžti prie studentų. Jūs pamenate, kad prieš porą trejetą metų studentai tarybose, Universiteto valdyme turėjo nemažai vietų. Tiesa, jie, žinau, retai lankydavosi ten, kvorumo kartais nebūdavo. Bet dabar Taryboje jiems nenumatyta nė vienos vietos, jeigu aš gerai supratau?
B.GENZELIS. Atsiprašau, Universiteto valdyme yra ir studentų, tik mažiau, galima deleguoti po vieną studentą.
A.KUMŽA. Tai mano toks klausimas ir buvo - kaip reaguoja į tai studentai, ar nebus įtampos?
B.GENZELIS. Jie nenori dalyvauti.
PIRMININKAS. Deputate Jarašiūnai, aš manau, kad paskutinis klausimas.
E.JARAŠIŪNAS. Norėčiau paklausti dėl 4.1., kuriame yra kalbama apie fakulteto tarybas. Peržiūrėjau fakulteto tarybos kompetenciją ir niekaip nesuprantu, ką veiks šitoje taryboje ne mažiau kaip 10 procentų studentų, kai taryba iš esmės sprendžia studijų programų, specializacijų studijų planus, nustato prodekanų funkcijas ir panašiai. Ką gali žmogus, kuris dar tik mokosi, spręsti apie mokymo problemas, kokia logika privertė į tą vadovavimą įtraukti ir studentus?
B.GENZELIS. Grubiai tariant, duoklė buvusiai konjunktūrai.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Šiuo klausimu jau yra deputatų, pareiškusių norą dalyvauti diskusijose, tačiau šiandien mes jų nepradėsime. Mūsų svarstymas parodė, kad komisija dar turi ką tobulinti, atsižvelgdama į pareikštas pastabas. Aš tik norėčiau gerbiamojo rektoriaus pasiūlymą taip pat pateikti deputatams ir komisijai. Galbūt mums kartu su statuto tvirtinimu reikia neatidėliojant tą pačią dieną ir priimti, ir svarstyti mokslini pedagoginių vardų suteikimo nuostatus? Tai būts kartu ir bendras klausimas, tereikėtų Švietimo, mokslo ir kultūros komisijai pateikti jį Aukščiausiajai Tarybai. Dabar klausimas tik vienas - ar iki sekančio plenarinio posėdžio, tai yra iki antradienio, galima suspėti tai padaryti?
(Blogas įrašas, negirdėti.)
B.GENZELIS. Jeigu mes atidėliosime iki begalybės, tai ateis naujieji mokslo metai ir universitetas neturės statuto.
PIRMININKAS. Vis dėlto yra daugiau remiančių tą mintį, kad mums reikia svarstyti kitą savaitę, jei ne antradienį, tai trečiadienį. Nors komisija yra kitos nuomonės, bet man atrodo, kiekviena komisija organizuos savo svarstymą, pati už save atsakys ir gal tai mus paskatins nedelsti.
NEPRISISTATĘS DEPUTATAS. Aš norėčiau tik mažą repliką. Iš tikrųjų tas statuto tvirtinimas neturėtų būti toks smulkmeniškas. Mes daugiau dėmesio turėtume skirti mokslo įstatymui, tai padėtų mokslinei visuomenei, juk jiems tai labai aktualu. Man atrodo, kad čia kažkokių principinių skirtumų tikrai nėra.
PIRMININKAS. Gal vis dėlto pasiaiškinkime. Jeigu dauguma už tai, kad trečiadienį ir prieštaraujančių nesimato, tai gal taip ir nuspręskime, kad šito statuto svarstymą nukeliame į trečiadienį ir trečiadienį baigiame. Prieštaravimų nėra? Prašom.
A.KAROBLIS. Kadangi rektorius trečiadienį išvyksta į kelionę, būtų geriau, kad statutas būtų svarstomas antradienį.
PIRMININKAS (K.MOTIEKA). Paprašykime komisijos, kad pasistengtų antradienį po pietų ir atkreipkime dėmesį į tai, kad tas statutas yra labai reikalingas, atkreipkime dėmesį į konkrečias aplinkybes, kad ir rektoriaus nebus. Be to, tas statutas yra parengtas paties Universiteto, jis juo vadovausis, nereikia mums taip jau labai skrupulingai įsigilinti, kadangi pats Universitetas yra suinteresuotas priimti tokį statutą, kokį yra pasiūlęs. Kaip atsimenu, gerbiamasis rektorius iš karto sutiko su mūsų pastabomis, man atrodo, kad ir tai jau didelis mūsų indėlis, o straipsniais nebūtina jį gvildenti. Todėl antradienį, man atrodo, labai norint galėtume vis dėlto po pietų grįžti prie šito klausimo svarstymo, apsvarstyti ir patvirtinti. Norint viską galima padaryti. Ar yra kokių nors kitokių siūlymų? Labai ačiū jums už pritarimą ir tada gerbiamąjį rektorių galima pakviesti antradienį po pietų.
PIRMININKAS (Z.JUKNEVIČIUS). Gerbiamieji deputatai, dar truputėlį kantrybės, mums būtina vis dėlto preliminariai pasitarti dėl sekančio plenarinio posėdžio darbotvarkės. Ar jūs patikėsite tai Prezidiumui ir komisijų pirmininkų susirinkimui? Prašom gerbiamąjį Sabutį.
L.SABUTIS. Kad mes galėtume orientuotis, kaip galėsime dirbti kitą savaitę, reikia nepamiršti, kad ketvirtadienis - birželio 14-oji - yra paskelbta nedarbo diena. Siūlytume vis dėlto paposėdžiauti, šiandien nebalsavom, jau persikeltų nemažai klausimų į antradienį ir trečiadienį. Padirbėti, jeigu įmanoma, rytoj su rinkėjais, komisijose, kas gali. Šeštadienį yra paskelbta darbo diena. Jeigu iškiltų kokių abejonių, mes galėtume padaryti ir pertraukėlę, vėl komisijose pasitarti, bet posėdžiauti tas dvi dienas, kad ketvirtadienis mums būtų skirtas būtent tai priemonei. Birželio 15-ąją taip pat siūloma susirinkti mums čia. Apie tai mes kalbėsime rytoj Prezidiumo posėdyje, kokią programą pateikti jums antradienį, kaip pažymėti birželio 14 ir 15 dienas. Kažkokių naujų klausimų nesiūlome svarstyti sekančią savaitę, o išspręsti tuos, apie kuriuos kalbėjome, kuriuos esame apsvarstę ir taip pat norėtųsi, kad mes pradėtume svarstyti ir balsuoti parengtą Reglamento įstatymo projektą. Jeigu tai mums pasisektų, tai mes sakytume, kad sėkmingai iki birželio 15-osios užbaigėme tam tikro darbo etapą.
PIRMININKAS. Jeigu daugiau klausimų nėra, tai šios dienos posėdis baigiamas. Ačiū gerbiamajam rektoriui. Sekantis plenarinis posėdis antradienį 10 valandą.