1991 m. sausio 21 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas deputatas V.Landsbergis ir deputatas Z.Juknevičius.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji kolegos deputatai, malonūs svečiai, labą rytą! Pradedam plenarinį posėdį. Prieš pradedant svarstyti darbotvarkę, kuri jums yra išdalyta, prieš suteikdamas žodį (jeigu jis bus suteiktas) Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, aš noriu painformuoti ir pristatyti malonius svečius iš užsienio parlamentų, esančius su mumis. Dabar jų daug pas mus lankosi. Tai yra ponas Alainas Madelinas — Prancūzijos parlamento narys, Respublikonų partijos viceprezidentas (Plojimai) ir grupė Lenkijos seimo deputatų, kurie, kaip jūs jau pastebėjote, vis keičia vieni kitus. Ponia Gražyna Langowska, ponai Lubienieckis, Dziubekas ir Putra. (Plojimai)
Galbūt ponas norėtų pasakyt kokį nors žodį mums, mes mielai išklausytume. Atrodo, vertėja yra.
Prancūzijos parlamento nario A.Madelino žodis
A.MADELINAS. (Vertėjas) Pone laisvos Lietuvos Prezidente, ponai deputatai! Aš atvykau kaip Lietuvos-Prancūzijos asociacijos narys, taip pat kaip visos Prancūzijos žmonių, kurie yra solidūs su jumis, atstovas. Šiuo sunkiu momentu jauną Lietuvos demokratiją palaiko mūsų Prancūzijos demokratija. Visos Europos demokratinės jėgos reiškia kuo didžiausią pagarbą, palankumą ir meilę jaunai Lietuvos demokratijai, visiems Lietuvos žmonėms.
Šiuo metu pasaulio visuomenės dėmesys yra nukrypęs Persijos įlankos Imk, Mes naudojame jėgą, norėdami priversti gerbti teisingumą. Mes tai darome pažadėdami, kad ši jėga bus naudojama tik norint atstatyti teisingumą.
Bet Lietuvos jėga negali būti panaudota prieš teisingumą. Jeigu jėga nugalės teisingumą, tai bus visiška katastrofa. Ši jėga po 50 metų bus pripažinta kaip Stalino-Hitlerio pakto pasekmė.
Ponas Prezidente, kaip šio susitikimo prisiminimą norėčiau jums perduoti Prancūzijos deputatų šalį, baltos, raudonos, mėlynos spalvų, kaip mūsų Prancūzijos vėliava. Aš pasisuku į jūsų vėliavą ir matau raudoną — Lietuvos kankinių spalvą, matau geltoną — klestėjimo tikėjimo spalvą ir ураč žalią — vilties spalvą. Leiskite man baigt šiuo pasižadėjimu. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar mums tektų nutarti, ar svarstysime darbotvarkę, ar suteiksite galimybę pasisakyti man su savo pastabomis apie dabartinę Lietuvos padėtį. Galima? Taip? Vadinasi patvirtinam pirmą darbotvarkės punktą, ir jį įgyvendinam, о paskui svarstom kitus. Ačiū.
PIRMININKAS (Z.JUKNEVIČIUS). Žodis suteikiamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui gerbiamajam Vytautui Landsbergiui.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V.Landsbergio informacija apie padėtį Lietuvoje
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji deputatai. Praėjo vos savaitė po kruvino agresijos akto. Apverkėm ir palaidojom savo aukas, savo didvyrius. Atlaikėme nepaprastą spaudimą, nepaprastą puolimą prieš Lietuvą, koncentruotą visais atžvilgiais: ir karinį, ir propagandinį, ir kiršinamąjį. Esame susitelkę, esame stiprūs. Kad galėtume dirbti čia ir kitur, turime apžvelgti, kaip kas dabar atrodo.
Padėtis Lietuvoje — tai kartu ir Lietuvos padėtis tarp Rytų ir Vakarų. Čia mes matome, kad susilaukėme, kaip niekada anksčiau didelio tarptautinio solidarumo ir dėl to, kad mūsų padėtis sunki, kai mums norima padėti, ir dėl to, kad mūsų siekis ir mūsų pasiryžimas buvo dar kartą patikrinti ir yra visuotinai pripažįstami.
Tarptautinis solidarumas su Lietuva pasireiškia labai konkrečiomis formomis, kurias matome kas dieną. Tai parlamentinės paramos akcija. Atvyksta parlamentarų delegacijos ir pavieniai valstybės asmenys, kaip antai užvakar ir vakar Lietuvoje lankęsis Islandijos užsienio reikalų ministras ponas Hanibalsonas. Ypač svarbu suvokti parlamentinę paramą. Tai yra nuolatinis buvimas čia Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos parlamentarų bandymai atvykti, kurie galbūt jau bus rezultatyvūs, parlamentarų iš Švedijos ir Norvegijos. Jiems iš pradžių nebuvo duota vizų. Taip pat iš mūsų Rytų kaimynų: iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos. Mes juos matėme ir tebematome tarp mūsų.
Та parlamentinė parama ir parlamentarų buvimas čia turi specifinį bendros kovos aspektą. Ir pats buvimas, ir dokumentai, kurie yra patvirtinti, sakysime, Čekoslovakijos federalinio susirinkimo, t.y. Čekijos ir Slovakijos bendro parlamento, pabrėžia paramą teisėtai žmonių išrinktai valdžiai Lietuvoje. Tai yra parlamentinis solidarumas už demokratiją.
Labai gerai pradėta suvokt, о gal net ir giliai suvoktas tas mūsų kovos aspektas, kurį mes ne taip labai pabrėždavome, gal ir patys ne tiek daug galvodavom. Pirmiausia jausdami savyje Tėvynės meilę ir uždavinį apginti ir išgelbėti Lietuvą, mažiau galvodavome apie kitą šios kovos aspektą. Mūsų politinėje, diplomatinėje kovoje mums irgi buvo labai svarbu, kad nebūtų leista supainioti kovos esmės, kad niekur nebūtų interpretuojama arba matoma, neva ši kova yra vykstanti Sovietų Sąjungos viduje. Mus norėjo išstumti į tokį supratimą, neva štai kažkokia valstybės dalis atsiskiria, ir iš to visokie separatistų epitetai, tam tikri negatyvūs atspalviai, kurių buvo norima primesti mūsų kovai.
Dabar turbūt niekam pasaulyje nebelieka jokių abejonių, kad konfliktas yra tarpvalstybinis, senas, paveldėtas iš Stalino laikų. Tai yra Lietuvos — mažos valstybės ir Tarybų Sąjungos — didelės ir po senovei agresyvios valstybės konfrontacija. Bet kartu su tuo įtvirtindami šią poziciją tarptautinėje opinijoje ir mūsų politikoje, patys per daug net nesistengdami, galėjome pastebėti, kaip išryškėja ne mažiau svarbi, о gal dar svarbesnė tos kovos pusė arba aspektas — būtent Lietuvos kova kaip tarptautinės demokratijos ir totalitarizmo konfrontacijos ir kovos dalis, Ir tas labai matoma, ypač kada demokratiškai išrinkti parlamentai patys tą pabrėžia ir akcentuoja, kai tai yra pabrėžiama ir akcentuojama tiek mano minėtuose pareiškimuose, tiek ir keturių šalių pareiškime —bendrame pareiškime, arba vadinamajame Talino susitarime, kurio reikšmė vis labiau matoma ir vertinama tarptautiniu mastu Ten irgi pagrindinis akcentas yra tarpusavio pagalba tokiomis formomis, kokios yra galimos, kai iškyla pavojus teisėtai išrinktai valdžiai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje arba Rusijoje. Ir patys galime matyti, ir tą mato labai daug kur (ir daugybė žmonių Tarybų Sąjungoje), kad Lietuvos kova yra ne tiktai Lietuvos kova. Ji taip pat neatsiejamai susijusi su Rusijos kova dėl demokratijos ir ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos, ir kitų respublikų. Tarptautinis solidarumas reiškiasi tokiomis formomis kaip didžiulės manifestacijos, bangomis nusiritančios per įvairias šalis: Vakarų, Centrinės Europos, Skandinavijos.
Visi matėme ir jau skaitėme, girdėjome apie neregėto masto manifestaciją Maskvoje. Vakar susirinko apie pusę milijono žmonių (kai kas skaičiuoja dar daugiau, iki 700 tūkstančių) su pagrindiniais akcentais — demokratija ir Lietuva. Sunku įsivaizduoti, kad tai būtų nepastebėta, neišgirsta, nepriverstų susimąstyti ir tuos, kurie išdrįso imtis prievartos ir panaudoti ginklą prieš beginklius Lietuvos žmones.
Jums, be abejo, žinomas dokumentas, kurį priėmė šita milžiniška manifestacija. Vis dėlto aš noriu priminti pagrindinius reikalavimus, kurie ten buvo patvirtinti.
„Nedelsiant išvesti iš Pabaltijo respublikų baudžiamuosius karinius dalinius, patraukti į teismą visus bandymo įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kaltininkus, taip pat ii vadinamųjų „nacionalinio gelbėjimo komitetų" lyderius, atsistatydint TSKP CK. generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui ir TSKI CK politbiuro nariui G.Janajevui iš TSRS prezidento ir viceprezidento postų; paleisti TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir TSR Aukščiausiąją Tarybą, kurie sankcionavo smurto panaudojimą prieš teisėtus respublikų nepriklausomybės siekius ir prievartą jų parlamentams bei vyriausybėms spausti."
Ir čia yra neteisėto, nusikalstamo akto akcentas-prievarta prieš parlamentus.
Matomi solidarumo žingsniai ir darbai: steigiami pagalbos fondai, daug kur Lenkijos miestuose, vaivadijose, jungiantis vaivadijoms, steigiami tokie pagalbos fondai Lietuvai. Та pagalba jau teikiama. Stichiškai arba ir kiek organizuotai vežami vaistai iš Rusijos. Žinome, kad Vakarų valstybėse renkami ir piniginiai fondai Lietuvai padėti. Stiprėja mūsų atstovavimas pasaulyje ir artėja veiksmingesnio, visiškai pripažinto diplomatinio atstovavimo klausimas ir jo sprendimas. Tam Vyriausybės ir valdžios pripažinimui su abipusiu diplomatiniu atstovavimu reikia, kad Lietuvoje mes išlaikytume politinį ir ūkinį stabilumą, nepaisydami to, ką daro suaktyvėjusi okupacinė valdžia, kaip trukdomi mūsų ryšiai, susisiekimas ir kas dar gali būti mums šitoje srityje daroma.
Pagrindinis politinis klausimas, kuris turi būti akcentuojamas (mes tą ir darome), yra tarptautinio teisingumo ir, jeigu reikės, tarptautinio teismo reikalavimas dėl žudynių Vilniuje ankstyvą sausio 13 dienos priešaušrį..Kas įsakė? Nuo to klausimo neturėtų šį kartą išsisukti tie, kurie išsisuko po Tbilisio ir po Baku žudynių. Turime daryti viską. Tarptautinė opinija taip pat šį kartą akcentuoja, kad Sovietai visada paslėpdavo kaltininkus ir jų vardai anksčiau likdavo nežinomi; daugiau to negali būti.
Suprantama, kad visiškai ant kortos pastatytas buvęs nemažas tarptautinis prezidento Gorbačiovo prestižas. Turbūt jis nebegalės juo rizikuoti ir šį kartą neatsakydamas į pagrindinį klausimą. Jūs žinote, kad Lietuvoje tiriamas visas šitas įvykis, vietiniai ir toliau esantys inspiruotojai turės būti pavadinti savo vardais, turės atsakyti. Iš mūsų, kaip jūs žinote, tuo užsiima generalinis prokuroras, yra sudaryta valstybinė komisija ir tiria taip pat iš Maskvos atsiųsti sąjunginės prokuratūros pareigūnai. Nuo to, kaip šis tyrimas eis į priekį, labai daug priklausys ir grįžimas į politinius problemos sprendimo būdus. Tuo tarpu Sovietų politika mūsų atžvilgiu dėl viso to, kas įvyko ir toliau vyksta Lietuvoje, yra mums žinoma, bet aš priminsiu, bus aiškiau.
Mes matėme tam tikrą programą. Daug anksčiau, ir ypač šitų įvykių metu, bandoma formuoti ir teigti, neva jų priežastis yra Lietuvos visuomenės vidinė konfrontacija, susiskaldymas, kokių nors pilietinių arba tautinių grupių priešiškumas vienų kitoms, t.y. tai, ko anksčiau niekaip nepavykdavo išprovokuoti ir kas galų gale kartojama kaip tam tikra schema ar tam tikras užkeikimas nesugebant nieko kito sugalvoti. Tarsi tankai ir specialios paskirties desantininkai žudytojai būtų kokia nors konfrontuojanti, vidinė Lietuvos politinė jėga. Prie to prisideda ir totalinis Maskvos televizijos pajungimas šitai akcijai prieš Lietuvą, užmirštant „glasnost" ir kitokius gražius žodžius, leidžiantis į primityvias falsifikacijas, kokių netrūksta ištisai skaitant ir vakarykščias pasakėles apie žurnalistus, sumuštus vien už tai, kad jie prisipažino esą rusai. Aš apie tai jau kalbėjau, nebenoriu kartotis. Bet kada žinomas komentatorius televizijos ekrane vaidina tokį purviną vaidmenį, tai mes galim tik stebėtis, iki kokio moralinio nuopuolio žmones priveda jų ilgametė nuolanki tarnyba sistemai.
Deja, tą mes pastebime ir kai kurių atsiųstų į Lietuvą pareigūnų pareiškimuose. Terminologija, formuluotės, kuriomis naudojasi čia buvęs svečias deputatas rašytojas B.Oleinikas, taip pat buvo iš to paties repertuaro, apie tariamas vidines konfrontacijas Lietuvoje.
Turiu pasakyti, kad dabar į Lietuvą atsiųstas prezidento Gorbačiovo įgaliotinis G.Tarazevičius taip nesielgia. Jo noras padėti, kad nevyktų jokių netikėtų provokacinių susidūrimų, yra nuoširdus. Vakar vakare ir naktį aš jam daug kartų skambinau į Minską, ir jis taip pat veikia iš ten telefonais į Maskvą, į Rygą, į Vilnių. Šiandien jis vėl turi atvažiuoti. Tam žmogui mes turime būti dėkingi.
Žinoma, Lietuvos užpuolimui ir mėginimui palaužti mus moraliai ir fiziškai pasitarnauja ir vietinė priedangėlė — leidžiami neva kažkam atstovaujančių žmonių dokumentai- Tie dokumentai pateikiami kaip pagrindas kariuomenės veiksmams prieš beginklius žmones, dokumentai niekieno nepasirašyti, tiktai anoniminio „gelbėjimo komiteto" vardu. Tai yra ne tiktai apgaulė, bet ir labai menka nuomonė apie visus Tarybų Sąjungos žmones, jeigu manoma, kad anoniminiais popiergaliais būtų galima sudaryti kokios nors realios politinės jėgos galimybę. Mes žinome, kad Lietuvoje tebėra tokia jėga, didele dalimi jau visiškai dirbtinė jėga, kaip TSKP padalinys, ir, matyt, prie tos svetimos politinės organizacijos, kurios uždavinys buvo pridengti svetimos kariuomenės veiksmus Lietuvoje, kažkokia apsisaukusi anoniminė perversmo chunta. Та chunta iki šiol nedrįso išeiti į dienos šviesą, kažin ar ir išdrįs, nebent sąjunginė prokuratūra padės mūsų generaliniam prokurorui, atiduos tuos žmones pirmiausia viešosios nuomonės, visuomenės, о paskui, be abejo, ir tikram teismui, kad ir kur jis vyktų, ar Vilniuje, ar Maskvoje.
Tos politinės organizacijos, kuri vadinasi TSKP, socialinė bazė Lietuvoje tirpsta galutinai. Kaip, beje, ne tik Lietuvoje. Bet tai gali sukelti tokių nevilties, desperacijos nuotaikų, ir jeigu didžioji pabaisa prieš savo galą demonstruoja pavojingas ir žiaurias konvulsijas, tai mažoji pabaisėlė čia, Lietuvoje, irgi dar gali griebtis kokių nors provokacijų, ypač jeigu dar kartą būtų pavesta kariuomenei padėti tiems vietiniams avantiūristams. Panašių reiškinių gali būti mes tą matėme ir matome Latvijoje. Bet kalbėdami apie veiksmus, kurių toliau imasi prieš Lietuvą tos jėgos, kartais derinančios, kartais lyg ir atsiribojančios viena nuo kitos (aš turiu omeny svetimą kariuomenę ir svetimą politinę organizaciją, veikiančias Lietuvoje), matome, kad ir tada, kai derinama, tai yra derinami teroro ir provokacijos tikslai atliekant tokius veiksmus kaip naktiniai žmonių grobimai, apiplėšinėjimai, kaip pasitaikę Lietuvos jaunuolių grobimai arba atsekus, kad jie gali būti saukiamojo amžiaus, arba tiesiog pagal išvaizdą, paskui tikrinant. Yra dingusių jaunuolių, kurių ieško tėvai, dingusių jau po sausio 13. Ir yra faktų, kai žmogus buvo grobiamas, primušamas, paskui, patikrinus jo amžių, kad jis yra po karo tarnybos, paleidžiamas.
Kur kas rafinuotesnis ir pavojingesnis yra Sovietų teroras prieš vietinius rusus. Skleidžiami gandai visokiausiom priemonėm čia, vietoje, ir, kaip sakiau, per Maskvos televiziją, neva rusams Lietuvoje gresia koks nors pavojus dėl jų tautybės. Arba kariškiams, arba jų šeimoms gresia pavojus neva dėl to, kad kas nors iš jų tarnauja kariuomenėje. Tai yra nesąmonė, netiesa, kaip ir visokie gandai, kad čia, Aukščiausiojoje Taryboje, daromi ne tie sprendimai, panašiai kaip Nevzorovo vesternai. Tai galėtų būti skirta nebent paaugliams, dešimtmečiams berniukams. Deja, toje šalyje ir net tose ginkluotosiose pajėgose yra nemaža žmonių, kurių politinis mąstymas neviršija paauglių vaizduotės lygio. Patys rusai turėtų protestuoti prieš tą Sovietų propagandinės masinos terorą jų atžvilgiu. Mes galime tik dar kartą garantuoti, kad kuriame teisinę valstybę, ir tas, kas yra kaltas, turės atsakyti teisme po to, kai viskas bus ištirta, tiktai teismo keliu. Kitų žmonių mes nekaltiname. O jeigu jie patys atsiriboja nuo savo organizacijų, kurios gali būti kaltos, nes jų vardu buvo veikiama, tai tik parodo, kad sąžinė yra gyva visur.
Dar dėl Sovietų politikos Vakarų šalyse. Čia galima pastebėti savotišką charakteringą reiškinį. Vėl mėginama grįžti į tradicinį Vakarų valstybių ir jų politinių jėgų mulkinimą, kokį mes matėme nuo praėjusių metų pavasario, kai Sovietų užsienio politikai buvo labai svarbu neutralizuoti politinę paramą Lietuvai. Jie ypač bijojo, kad neprasidėtų diplomatinių santykių užmezgimo ir visiško diplomatinio Lietuvos Vyriausybės pripažinimo procesas. Tada buvo vartojamas labai savotiškas, mūsų požiūriu, argumentas: nepadėkite, nes pakenksite. Nepadėkite Lietuvai, nes pakenksite ir Lietuvai, ir Gorbačiovui. O kokiu būdu tai būtų tariamai pakenkę Lietuvai, aiškindavo: dabar padėtis maždaug stabili, о Lietuvos pripažinimas ją destabilizuotų, ir tada Sovietai būtų paskatinti imtis prievartos.
Logika absurdiška. Nes tai būtų buvęs tiktai Lietuvos diplomatinis tarptautinis apsaugojimas. Bet, matyt, dalis Vakarų politikų gal buvo suklaidinti, о daliai galbūt buvo patogesnis būdas išvengti tam tikros įtampos savo ir Sovietų Sąjungos santykiuose.
Bet šiandien kyla labai paprastas ir aiškus klausimas. Jį kelia žmonės daugelyje šalių, kelia ir čia, spaudos konferencijose, atvykę iš kitur, — ar didesnė Vakarų salių parama Lietuvai būtų padėjusi apsaugoti nuo žudynių, ar ne? Be abejo, taip. Ir kaip nuostabiai sutampa tokie dalykai, kada prezidentas G.Bushas neatsisako susitikimo su prezidentu M.Gorbačiovu, ir tą pačią naktį puolama Latvijos vidaus reikalų ministerija. Vadinasi, galima. Galų gale, manau, bus padarytos išvados (jos ir daromos) ir tose šalyse, kurios anksčiau pasiduodavo panašaus pobūdžio mulkinimui. Pavyzdys galbūt jums matytas spaudoje. Naujasis užsienio reikalų ministras Besmertnychas dėstė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų kongresas ir masinės informacijos priemonės nesuvokia Baltijos įvykių niuansų, ypač Lietuvos. Tie niuansai yra tokie subtilūs, jie apėjo visą pasaulio spaudą ir masinės informacijos priemones fotografijų, filmuotos medžiagos pavidalu. Ir aiškinama, kad niuansai ne visai aiškūs, ne visai suprantami. Ir taip, kaip jie interpretuojami, tai gali sukelti situacijos paaštrėjimą.
Vėl ta pati taktika, ta pati metodika.
Žinoma, tai, ką sako užsienio reikalų ministras, kad Maskva mato savo uždavinį atstatyti dialogą ir derybas, tai mes galėtume pritarti, jeigu būtų sąlygos dialogui ir deryboms atitraukiant naujai įvestą kariuomenę iš pastatų ir iš Lietuvos ir vardais pavadinant kaltininkus. Kad mes žinotume, su kuo deramės. Bet kada Vakarų protestai dėl smurto Lietuvoje Sovietų diplomatijos vadinami nihilistiniu požiūriu, tai dar tokios terminologijos pasaulis turbūt negirdėjo. „Nepadėkite šitam žmogui, nes aš padarysiu jam dar blogiau." Tai yra teroristų metodika, perkelta į tarptautinę politiką.
Žinoma, Sovietų politikos pirmaeilis uždavinys, kuris bus vykdomas (ko gero, jau pradėtas iš naujo vykdyti), tai rasti Lietuvoje arba iškasti iš po žemių kokią nors naują vidinę mūsų pačių tarpusavy konfrontaciją. Nes tai, kas buvo bandoma pavaizduoti kaip konfrontacija su Burokevičiaus, Burdenkos ir panašia kompanija, jai diskredituota, tai neturi jokios vertės. O jeigu pavyktų vaizduot kad štai Lietuvoje, Lietuvos teisėtoje valdžioje yra susiskaldymą tarpusavio kovos, tai būtų, žinoma, Sovietams didelė paslauga
Aš šiek tiek paminėjau situaciją Latvijoje, kuri buvo numatyta kaip antroji auka po Lietuvos. Ir nors Lietuvoje diktatūros puolimas mūsų žmonių pasiaukojimo, visuomenės ir politinių jėgų ko solidacijos dėka užsikirto, antroji iš eilės auka neišvengė smūgio. Ten yra specifinės galimybės, yra niekam nepavaldus speciali paskirties padalinys arba, kaip buvo sakoma, pavaldus tiktai Latvijos kremliškajai komunistų partijai ir jos vadui Rubikui. Nors vakar ir Rubikas jau atsižadėjo šitų „tontonmakutų" su juodomis beretėmis, siautėjančių Rygoje jau ne vieną savaitę. Jūs žinote, kad vakar jie užpuolė Vidaus reikalų ministeriją, buvo užėmę pastatą. Latvijos parlamentas susirinko skubiai posėdžiauti ir gintis. Latvijos Vyriausybė pašaukė ištikimus Latvijos Respublikai milicininkus iš visų rajonų į Rygą, ir padėtis stabilizuota, užpuolikams ir žmogžudžiams buvo leista išeiti. Nežinau detalių, kodėl jiems buvo leista išeiti. Jie buvo paėmę įkaitu vidaus reikalų viceministrą, kuris buvo rūmuose ir vadovavo gynybai. Matyt, apie tai sužinosim daugiau detalių. Bet turime matyti tokių avantiūrų galimybes visur, ne vien Latvijoje. Turime būti patenkinti ir pareikšti (jau esame ne vieną kartą pareiškę), kad mūsų Vidaus reikalų ministerijos pozicija politiškai protinga ir tvirta pozicija — už Lietuvos Respubliką. Čia atskalūnų ir išdavikų pasirodė tik nedidelė grupelė, kuri galbūt nėra tiek pavojinga kiek Latvijoje, bet gali būti, žinoma, panaudota irgi kokiems nors avantiūristiniams puolimams. O įvykiai Rygoje mums gali priminti ir mūsų natūralų, ir kartu jau sutartyje pareikštą solidarumo ir tarpusavio pagalbos įsipareigojimą. Vakar Latvijos Vyriausybė neprašė atsiųsti iš Lietuvos tokios pagalbos, bet tam irgi turime būti pasiruošę. Gali būti atvejų, kada prašys, gali būti atvejų, kad ir mes prašysime. Та ketursalė sutartis egzistuoja, jeigu bus mėginama jėga nuversti teisėtą valdžią kurioje nors iš keturių šalių.
Baigdamas galiu dar pasakyti, kad mes laukiame šiuo metu organizuojamos Jungtinių Amerikos Valstijų senatorių grupės ir delegacijos į Lietuvą, į kurią gali būti įtraukti ir kiti įžymūs ir didžiulį politinį tarptautinį autoritetą turintys asmenys. Kai žinosime konkrečiau, tada aš jus informuosiu, ar ta delegacija jau sudaryta ir ar ji jau vyksta. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Pirmininkui. Norinčių paklausti nematau.
Gerbiamieji deputatai, salėje dar yra svečių, norinčių tarti mums žodį. Tokią galimybę mes, be abejo, jiems suteiksime, tačiau aš manau, kad dabar mes turėtume pasitarti dėl šios dienos ir šios savaitės darbotvarkės. Jūs visi turite savaitės darbotvarkės projektą. Aš tiktai noriu jus supažindinti su pakeitimais, kurie buvo siūlomi komisijų pirmininkų, frakcijų atstovų pasitarime dėl šios dienos. Be projekte numatytų klausimų, dar siūloma išklausyti Respublikos rinkiminės komisijos informaciją apie pasirengimą visuotinei gyventojų apklausai, taip pat pradėti svarstyti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo projektą.
Gerbiamieji deputatai, prašau neišeiti, balsuosime už darbotvarkę. Tai bus supažindinimas su šito įstatymo projektu.
Ar deputatai turi kokių pasiūlymų dėl šios dienos darbotvarkės? Deputatas L.Sabutis.
L.SABUTIS. Kadangi šiandien pasitarime buvo pasiūlyta sužinoti, kokia padėtis yra svarstant Mokslų ir studijų įstatymo projektą, ir iš pirmininko informacijos matyti, kad tai užsitęs, gal mes galėtume padirbėję pusantros valandos padaryti pertrauką, susirinkti po pertraukos į kitą posėdį ir 13 val. baigti šios dienos darbus? Ne 12 val., kaip planuota, bet 13 val.
PIRMININKAS. Siūlote...
L.SABUTIS. ...padaryti vieną šios dienos pertrauką.
PIRMININKAS. Daryti ilgesnę pertrauką.
L.SABUTIS. Kaip normaliai nustatyta, po pusantros valandos daryti pertrauką ir baigti 13 val. Gal pusę valandos. Bet, žodžiu, iki pietų mes norėtume dirbti, paskui frakcijose, о rytoj — į plenarinį posėdį, kaip kad tvirtinome darbotvarkėje.
PIRMININKAS. Suprantamas jūsų pasiūlymas.
Deputatas A.Rudys.
A.RUDYS. Aukščiausiosios Tarybos vadovybė ir Vyriausybė kreipiasi į Aukščiausiąją Tarybą su pasiūlymu šiek tiek pakeisti nutarimą dėl šių metų biudžeto projekto, nes ryšium su žinoma padėtimi Aukščiausioji Taryba turi labai daug papildomų išlaidų. Reikėtų pakoreguoti vieną sprendimo punktą, kad galėtų finansuoti mūsų gynimo reikalus. Nutarimas parengtas, su Vyriausybe suderintas.
PIRMININKAS. Jūs tai siūlote šiandieną?
A.RUDYS. Aš manau, kad jis yra labai nedidelis, jį galima priimti ir iš klausos.
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatas J.Beinortas.
J.BEINORTAS. Aš nemanau, kad tai turėtų būti specialiai posėdyje, bet labai norėčiau savo ir kai kurių savo kolegų vardu prasyti, kad būtų tokia galimybė gerbiamajam Č.Juršėnui padaryti trumpą informacinį pranešimą apie tarptautinę padėtį susijusią su sąjungininkų karu prieš Iraką. Kiek supratau, gerbiamasis Č.Juršėnas neprieštarautų, jeigu tai būtų padaryta kad ir kokiame deputatų susirinkime,
PIRMININKAS. Suprantama. Tačiau, man atrodo, šito klausimo į darbotvarkę rašyti nereikia. Mes turėsim laiko ir prieš pertrauką, ir prieš posėdžio pradžią.
Taigi, gerbiamieji deputatai, ar būtų prieštaravimų dėl pasiūlytos darbotvarkės projekto šiai dienai? Nėra. Dėl deputato A.Rudžio siūlymo? Taip pat pasiūlymų nematau. Prieštaraujančių nėra, tai galima sakyti, kad šios dienos darbotvarkė patvirtinta.
Aš noriu jums pasakyti, jog antradienio, trečiadienio, ketvirtadienio siūlomų darbotvarkių projektuose pakeitimų nėra, tiktai keičiasi pranešėjai. Sausio 23, trečiadienį, po Ministro Pirmininko gerbiamojo G.Vagnoriaus pranešimo dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto privatizavimo įstatymo projekto bus pateiktos visų komisijų išvados. Gerbiamieji komisijų pirmininkai, turėkite omeny, kad tuo metu bus išklausomos visų komisijų išvados dėl šito įstatymo projekto.
Taigi svarstome antrąjį šios dienos darbotvarkės klausimą — dėl ekonomikos, žemės ūkio ir finansų reformos bei savivaldybių darbo. Pranešėjas — Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Kviečiu gerbiamąjį premjerą į tribūną.
Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus pranešimas apie apie žemės ūkio, finansų reformas ir savivaldybių darbą ir atsakymai į deputatų klausimus
G.VAGNORIUS. Gerbiamieji deputatai! Vyriausybė šią savaitę dirba pagal normalų darbo režimą. Praeitą savaitę, kaip minėjau, mes daugiau dėmesio skyrėme operatyviems klausimams, kurie susiję su sudėtinga karine politine padėtimi, о šią savaitę jau dirbam įprastai. Pradėjome svarstyti tuos įstatymus, kuriuos Aukščiausioji Taryba dar turėtų priimti, kurių nespėjome priimti praeitais metais. Šiuo metu dirbama dviem pagrindinėmis kryptimis. Įgyvendinami priimti įstatymai.
Aš jau praeitą kartą minėjau, kad šioje srityje, deja, padėtis nėra labai džiuginanti, ir ten mums reikės pasiraitojus rankoves padirbėti. Mes priėmėm tuos įstatymus, bet jie ten įstrigo ir dar, matyt, ne taip greitai mes juos sugebėsime išjudinti. Bet aš tikiuosi, kad bendrom pastangom su jumis mes ką nors pačiu artimiausiu metu nuveiksime. Kartu aš šiandien prašysiu jūsų, jeigu jums užteks laiko, padaryti Valstybinių įmonių įstatymo pataisas. Tų pataisų projektas jums išdalytas.
Mes prašome, kad būtų atidėta specifinės paskirties įmonių registravimo terminas, taip pat kad Vyriausybei būtų suteikta teisė tvirtinti tų įmonių įstatus ir šių specifinių įmonių sąrašus. Šiuo atveju susidarė įdomi situacija: tie terminai jau baigėsi, tačiau, mano žiniomis, įstatai nėra parengti, bent jau nėra parengti tipiniai pavyzdiniai įstatai, ir reikia pradėti viską iš pradžių. Deja, šiuo atveju tokios didelės atsakomybės negaliu prisiimti. Faktas yra faktas, darbas nebuvo atliktas, ir jį reikia nuveikti. Kad įstatymą gerbtume, reikia tą įstatymą pataisyti taip, jog šiuo metu nebūtų reikalaujama, kad visoms įmonėms, tarp jų ir toms, kurios turėtų dirbti kaip specifinės paskirties įmonės, nebūtų keliami reikalavimai šiuo metu pagal tuos pavyzdinius įstatus, kurie nepatvirtinti, kad joms nereikėtų persiregistruoti. Kitaip tariant, prašome atidėti tokių specifinės paskirties įmonių registravimo terminą iki š.m. balandžio 1 dienos. Nemanom, kad tokių įmonių labai daug, bet jų sudėtingumas pasireiškia tuo, kad ten gali būti gana didelė įvairovė, visų pirma
tose ūkio sakose, kuriose nėra, negali būti ir nebus rinkos. Aš nemanyčiau, kad tie terminai, kai mes priėmėme Valstybinių įmonių įstatymą, buvo labai skuboti. Paprasčiausiai mes tuos įstatymus, jeigu pamenate, priėmėme birželio mėnesį. Ir jeigu, tarkim, ten būtų aktyviai dirbama, tai iki šių metų mes būtume turėję pavyzdinius įstatus. Bet kai taip neįvyko, tai dabar mes prašome to keleto mėnesių tam, kad būtų galima tinkamai pasiruošti, tinkamai pradėti dirbti. Prašom atidėti terminą. Ir įstatus bei įmonių sąrašą taip pat prašome leisti tvirtinti Vyriausybei. Tačiau jeigu Aukščiausioji Taryba manys,. kad tų specifinių įmonių sąrašą reikėtų tvirtinti Aukščiausiojoje Taryboje, tai aš visiškai tam neprieštarauju, būtų galima ir taip.
Kadangi jau aš užsiminiau apie pataisas, kurias siūlom padaryti, tai norėčiau dar kreiptis ir su tokiu prašymu Šiuo metu Vyriausybės aparatas dirba taip, kaip dirbo prieš keletą metų, t.y. Vyriausybės aparatui vadovauja Reikalų valdyba. Tai labai sena, atgyvenusi struktūra. Tarkim, Estijoj, Latvijoj ji pakeista, ten aparatui vadovauja valstybės ministras. Aparatas vadinamas kanceliarija ir pan. Matyt, reikėtų ir mums šitą padaryti. Pirmame Vyriausybės įstatymo projekto variante, kurį mes svarstėme tuoj po Kovo 11 dienos, toks sumanymas buvo. Įstatymo projekte taip ir buvo parašyta. Tačiau kažkaip nutiko, kad vėl buvo grįžta prie senos struktūros. Atsižvelgiant į dabartinę sudėtingą situaciją ir į tai, kad Vyriausybė turi pradėti kiek įmanoma efektyviau dirbti, manyčiau, reikėtų ir ten padaryti permainų, kad Vyriausybė atrodytų taip, kaip ji atrodo kitose valstybėse. Mūsų supratimu, Vyriausybės aparatas apimtų dvi darbuotojų grupes. Pirma grupė — Vyriausybės padėjėjai ir patarėjai, ir antra grupė — Reikalų valdyba. Reikalų valdybą reikėtų padaryti panašią kaip Aukščiausiosios Tarybos Reikalų valdyba, tokio lygio. O virš viso šito būtų ministras be portfelio, arba valstybės ministras, arba galės būti Ministro Pirmininko pavaduotojas. Tai vienas iš tokių variantų, kurį mes, manau, kartu su jumis galėtume ir parinkti.
Jau minėjau, kad priimta didžioji dalis įstatymų. Aš visų pirma turiu omeny ekonominius įstatymus. Tačiau dar keletas jų liko, ir liko iš esmės patys pagrindiniai įstatymai, kurie ir lems Lietuvos ūkio ateitį. Mes baigiame šiuos įstatymus rengti ir pateiksime juos jums svarstyti. Tai visų pirma Privatizavimo įstatymas. Privatizavimo įstatymą mes siūlome svarstyti rytoj, antradienį. Nemanyčiau, kac mes jį rytoj ir priimsim. Jis galėtų būti priimtas po antrojo svarstymo O už kokios savaitės mes jį galėtume priimti.
Kas dar mums liko, kokie svarbiausi įstatymai? К tokių svarbesni įstatymų aš pažymėčiau papildomą įstatymą dėl užsienio investicijų Jeigu pamenate, priimdami Užsienio investicijų įstatymą mes pavedėme Vyriausybei parengti papildomą įstatymą, kuris nustatytų tas ūkinės veiklos sritis, kur užsienio kapitalas yra ribojamas arba jam keliami specialūs reikalavimai. Taip pat svarstytį Tarptautinių sutarčių įstatymą. Užsienio kontraktų įstatymą. Siūlysim svarstyti Komercinių bankų įstatymą, kainų reguliavimo ir kompensacijų gyventojams skyrimo nutarimus. Iš tokių ne taip svarbių, tačiau atskiroms žinyboms reikalingų įstatymų siūlysim svarstyti Transporto ir ryšių įstatymą. Dar liko nepaminėti du įstatymų blokai — tai žemės ūkio ir socialiniai įstatymai. Žemės ūkio įstatymai yra labai svarbūs, dėl jų reikia labai pamąstyti ir greitai priimti. Bet tie įstatymai turėtų būti priimami taip, kad jokiu būdu nesugriautų žemės ūkio. Didžiausia problema šiuo atveju iškyla dėl Žemės ūkio įmonių privatizavimo ir Žemės ūkio reformos įstatymo. Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymas yra svarbus, tačiau jis negali būti priimtas ankščiau, negu priimsim bendrą privatizavimo įstatymą, kadangi ten mes apsibrėšim tuos pagrindinius kriterijus ir būdus, о tie kriterijai turės galioti ir daliniam įstatymui, Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymui. Kartu aš norėčiau atkreipti dėmesį kad žemės ūkyje susiduriame su specifinėmis sąlygomis. Ir nors tas Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymas bus priimtas po to bendro įstatymo, jis turės daug skirtumų. Mano vertinimu, tai bene pati rimčiausia problema, kurią mums teks spręsti. Tai turės įtakos daugeliui žemės ūkio darbuotojų. Tai specifinės sąlygos, kai žemės ūkio darbuotojai, priešingai negu pramonės darbuotojai, yra labiau prisirišę tiek prie žemės, tiek prie savo žemės ūkio įmonių. Taikyti ten tokius klasikinius privatizavimo būdus yra labai sudėtinga. Aš tą puikiai suvokiau padiskutavęs su žemės ūkio specialistais. Dėl to tas procesas bus labai sunkus, ir jį įgyvendinti reikėtų labai labai atsargiai.
Taip pat labai atsargiai reikėtų įgyvendinti žemės reformos pro-gramą. Mane labiausiai jaudina tai, kad žemės ūkio darbuotojai arba tie asmenys, kuriems žemė bus grąžinama... Kad neįvyktų taip, jog kurį laiką dalis žemės bus nedirbama. Dėl to mums visiems kartu reikėtų labai pamąstyti apie tai, kokiu būdu garantuoti, kad ta žemė, kuri bus duodama, parduodama arba grąžinama, būtų suteikiama tik tuo atveju, jeigu bus įsitikinta, kad ją tuoj pat pradės įdirbti. Kad neįvyktų taip: mes pavasarį tą žemę suteikiam, о ji visus metus dirvonuoja ir pradedama įdirbti tiktai kitais metais. Manyčiau, kad žemės grąžinimo procesas neturėtų sustoti. Tačiau jis neturėtų būti iš karto viską apimantis. Kad tas procesas būtų nuoseklus, palaipsnis. Mes galim, tarkim, pažadėti, kad grąžinam visą žemę, tačiau disponuoti ta žeme galėtų tik po tam tikro laikotarpio. Pavyzdžiui, mes įsipareigojam per keletą metų tą žemę grąžinti. Turbūt visi suvoksit, kad mes šį pavasarį nesugebėsim, ir nėra, matyt, tokio būtinumo iš karto pereiti prie individualių, privačių ūkių. Matyt, kurį laiką bus tokios žemės ūkio bendrovės, kurios šiek tiek primins dabartinius kolektyvinius ūkius. Tačiau skirtumas turėtų būti tas, kad ten reikėtų sutvarkyti turtimus santykius. Ir svarbiausia, kad žemės ūkio įmonės pajamos būtų skirstomos panašiu principu, kaip skirstomos privačiose pramonės įmonėse arba akcinėse bendrovėse.
Tiek trumpai apie tuos įstatymus. Dar aš buvau išskyręs socialinių įstatymų bloką. Šiuos įstatymus mes taip pat planuojame pateikti svarstyti pačiu artimiausiu metu. Dar kai kuriuos iš jų šiandien ir ketvirtadienį svarstysime Vyriausybėje. Planuojam pateikti Valstybinio socialinio draudimo, Paramos šeimai, Kolektyvinių sutarčių, Samdos įstatymus. Dauguma jų jau yra pateikti, kai kurie ir svarstyti, tačiau dar reikia prie jų padirbėti, ir mes, apsvarstę Vyriausybėje, pateiksim Aukščiausiajai Tarybai.
Tiek trumpai dėl tų įstatymų, kuriuos siūlysim svarstyti Aukščiausiajai Tarybai.
Dabar norėčiau tarti keletą žodžių apie tolesnę ekonomikos reformos eigą. Taip, šiuo metu ekonomikos reformos procesai buvo pristabdyti. Tai įvyko dėl to, kad priėmus pagrindinį įstatymų paketą buvo atsilikta jų įgyvendinimo srityje. Be to, trūko kai kurių įstatymų, kurie neleidžia iki galo baigti priimti visą įstatymų paketą. Visų pirma aš kalbu apie tokias problemas, kaip Lietuvos Respublikos pinigų arba kitokių mokėjimo priemonių, kurios pakeistų pinigus, problema. Perėjus prie rinkos kainų, kol nėra tikrų pinigų, man asmeniškai labai sunku įsivaizduoti tą padėtį, kuri susidarytų rinkoje. Mes neturim jokios įtakos tai piniginei finansinei sistemai, kuri mus supa. Lietuva yra maža dalelė toje piniginėje finansinėje sistemoje, kuri kol kas dar turi Tarybų Sąjungos pavadinimą. Atpalaidavus kainas, jos visuomet pakyla iki pinigų masės. O jeigu ta pinigų masė nereguliuojama arba reguliuojama ne taip, kaip reikia, tai ir kainos formuojasi iškreiptai. Jų lygis svyruoja, ir tokiomis sąlygomis neišvengiamai pasireiškia didelis augimas. O tai susiję su socialiniais dalykais. Šiaip, teoriškai samprotaujant, lyg ir nieko tokio. Kelis kartus išauga kainų lygis. Šiuo atveju tas išaugimas siektų daugiau negu 5 kartus. Atrodo, panašiai gali išaugti ir pajamos. Tačiau yra įdomus dalykas, kad gyvenime procesai nevyksta taip apibendrintai, kaip kartais atrodo teoriniuose samprotavimuose. Jie turi tam tikrą eiliškumą ir tam tikrą atsilikimą. Ir gyvenime, ekonomikoje seniai pastebėta ir įrodyta, kad tie socialiniai procesai, kurie turėtų kompensuoti ekonomikos pokyčius, atsilieka Tarkim, kad ir toks pavyzdys: padidėjus kainoms, atlyginimai arba kompensacijos atsilieka. Tie nuostoliai, kuriuos gyventojai patiria dėl kainų pokyčių, atsilieka ir atsilieka galbūt ne taip proporcingai kainų augimui. Kuo didesnis, kuo staigesnis kainų augimas, tuo daugiau atsilieka tie socialiniai procesai, kurie leidžia gyventojams kompensuoti išlaidas. Tai ir yra didžiausia problema, su kuria susiduria viso pasaulio ekonomika ir su kuria Susiduriam mes. Dėl to ir mūsų ekonomikos reformos programoje turi būti tai įvertinta. Turim imtis visų įmanomų priemonių, kad tas socialinių pokyčių atsilikimas nebūtų labai didelis, palyginti su kainų ir kitų ekonominių procesų pokyčiais.
Aš įsivaizduoju tolesnę reformos eigą taip: ateinančio mėnesio pabaigoje priimam Privatizavimo įstatymą ir vasario mėnesį pradedam privatizuoti visas tas pramonės, prekybos ir kitas įmones, kuriose įmanomi rinkos santykiai, ir neliečiam tų įmonių, kuriose rinkos kaip tokios nėra ir bent jau artimiausiu metu nebus. Šiame etape, kol nėra Lietuvos Respublikos pinigų arba, kitaip tariant, kol Lietuvos Respublikos piniginė sistema nėra atskirta nuo Tarybų Sąjungos piniginės sistemos, privatizavimas neturėtų būti visiškai toks, koks būdingas tiems procesams, kai privatizuojama tik už pinigus.Antra, privatizavimo metu turi būti realizuojama dalis santaupų. Čia įdomus dalykas. Kuo mažiau pinigų privatizavimo metu išleidžiam, tuo daugiau tų pinigų reikės pakeisti į litus įvedus savo pinigų sistemą. Šiuo atveju taip reikėtų ir samprotauti, kad privatizavimo metu pinigai dalyvauja, tačiau tik ribotas kiekis. Tarkim, nustatomos tam tikros kvotos. Jeigu kiekvieno gyventojo santaupų Taupomajame banke šiuo metu yra apie 6 mlrd. rublių, tai mes galim sau leisti, kad privatizuojant tų pinigų sumažėtų kokiais 3-4 mlrd. Tada mums reikėtų keisti į litus mažesnį kiekį rubliu, kuriuos žmonės turi Taupomajame banke. Tačiau aš dar kartą norėčiau atkreipti dėmesį, kad tol, kol nėra Lietuvos Respublikos pinigų, mes negalim leisti, kad būtų privatizuojama už pinigus tiek, kiek kiekvienas nori ar kiek kiekvienas turi pinigu. Vis dėlto pinigus teks normuoti taip, kaip mes esam numatę savo programoje, nustatyti tam tikras kvotas, ir tik tų kvotų ribose galėsim privatizuoti. Šiame etape, matyt, pagrindinį dėmesį reikėtų skirti tiems privatizavimo būdams, kur pagal mūsų programų projektus numatoma skirti nemokamai, lengvatinėmis sąlygomis arba panaudojant valstybės pinigines išmokas, už kurias gyventojai galėtų įsigyti tiek butus, tiek pramonės įmonių akcijų ir pan.
Jeigu būtų normalios sąlygos, privatizavimas turėtų būti vykdomas kartu su kainų 1т pinigu reforma, savų pinigų įvedimu. Tačiau pagrindinis sunkumas ir yra tas, kurį minėjau, kad mes šiuo metu negalim įvesti Lietuvos pinigų, kadangi jų neturim. Tai šita aplinkybė labai apsunkina tolesnę ekonomikos reformos eigą. Kitaip tariant, ši aplinkybė užtęsia ekonomikos reformos procesą. Ir tai nėra labai gerai. Tą suprasdami šiuo metu dedam pastangas, kad Lietuvoje pačiu artimiausiu laiku būtų savi pinigai ar kitokios mokėjimo priemonės, kurios leistų bendrą Lietuvos pinigų sistemą kokiu nors būdu atskirti nuo Tarybų Sąjungos pinigų sistemos.
Jaudina ir tas faktas, kad Tarybų Sąjunga ruošiasi (tai mes žinom) pas save įvykdyti pinigų reformą. Mes galėtume ramiau naktimis miegoti, jeigu žinotume, kad pas mus kažkur yra paruošti piniginiai ženklai ar kas nors panašaus, kuriuos mes kritiniu atveju galėtume panaudoti. Vis dėlto mes negalim sustoti, turim daryti tai, kas įmanoma. Taip pat ir kainų reformos srityje.
Kalbėdamas apie kainų reformą aš norėčiau išskirti tokius jos etapus. Pirmas kainų reformos etapas — tai problemos, su kuriomis mes susidūrėme po to, kai Tarybų Sąjunga pakėlė žaliavų kainas. Tai yra tas faktorius, kuris nepriklauso nuo mūsų. Ir jeigu, tarkim, mes iš užsienio valstybės perkam žaliavas ar kitokias prekes kitokiomis kainomis negu iki Šiol, tai, aišku, ir pardavinėti mes tas žaliavas arba produkciją, pagamintą iš tų žaliavų, turime kitokiomis kainomis. Tačiau svarbiausia akcentuoti, kad kainos didinamos ne Lietuvos Respublikos iniciatyva. Čia, kaip minėjau, tie faktoriai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Mes galim atsisakyti kai kurių produktų, galim atsisakyti, jeigu taip visuomenė manys, aukso dirbinių, atsisakyti kitų ne svarbiausių prekių. Deja, mes nelabai galėsim atsisakyti žaliavų, kurių, kaip minėjau, kainos yra pakilusios, ir tai reikės įvertinti kitais mėnesiais formuojant naujas kainas. Mes manom, kad sausio mėnesį pragyvensim su dabartinėmis kainomis, šelpdami atskiras įmones, kurios tapo nuostolingos dėl žaliavų pabrangimo, bet vėliau mes, matyt, turėsim leisti atskiroms įmonėms pakelti savo produkcijos kainas tiek, kiek pabrango žaliavos. Tas mechanizmas turės būti panašus į vadinamąjį sutartinių kainų mechanizmą. Aišku, ne tikrąja to žodžio prasme „sutartinių", kai viena ir kita pusė derisi ir nustato kainą, dėl jos susitaria. Tai turėtų būti toks tarpinis etapas, kai įmonės, atsižvelgdamos į tai, kiek padidėja išlaidos produkcijai gaminti, turi galimybę pakelti^kainas.
Aišku, pradeda veikti kompensacinis mechanizmas, kuris leidžia gyventojams kompensuoti nuostolius panaudojant jau mūsų priimtus įstatymus. Tačiau šiuo atveju tai nėra toks kainų pakilimas, apie kurį mes sužinojom sausio pirmomis dienomis. Tokiam kainų mastui padidinti, kaip buvo planuojama, kad jos pakils keletą kartų, aišku, pasiūlytas kompensavimo mechanizmas visiškai netinkamas, ir mes juo nesinaudosim.
Aš jau pereinu prie antros problemos, kai mums teks pakelti kai kurių prekių kainas. Tai, matyt, bus ir kai kurios maisto prekės, ir ne maisto prekės. Tačiau šiuo atveju, kai kainų lygis bus keliamas keletą kartų, toks klasikinis kompensavimo mechanizmas, kad kompensuojama tik tiems, kurie gauna mažesnį atlyginimą arba yra socialiai blogai aprūpinti, jau netinkamas. Šiuo atveju, kai keliamas kainų lygis, turi būti kompensuojama nebe standartiniais ir nebe klasikiniais būdais, о tiesiogiai mokant pinigines išmokas, priedus prie atlyginimo tiek, kiek pakyla tos kainos. Ir svarbu tai, kad jeigu pakyla būtiniausių prekių kaina, visų pirma maisto prekių, manyt, kad biudžetas galėtų iš to pasipelnyti... Mes sau tokios prabangos negalim leisti. Visos tos papildomos pajamos, kurias gaus valstybė, turėtų būti ir skiriamos padidinti gyventojų pajamoms. Ir padidinti tiek, kiek pakilo kainos.
Kiek kitoks mechanizmas galėtų būti, kai pakils kai kurių ne maisto prekių kainos. Ten galima ir kitaip organizuoti.
Ir trečias kainų reformos etapas, kai palaipsniui pradėsim pereiti prie rinkos kainodaros, prie laisvų rinkos kainų. Tačiau šiuo atveju, mano įsitikinimu (galbūt aš klystu), nevaldant pinigų sistemos, neturint galimybių kontroliuoti pinigų masės pereiti prie rinkos kainodaros labai pavojinga ir net sunku prognozuoti pasekmes, kurios gali susidaryti dėl to, kad pinigus reguliuoja kažkokia kitokia sistema, kuri yra atsieta nuo Lietuvos, ir neaišku, kas ten darosi. Bet kurią dieną ten gali įvykti tokių pokyčių, kai mes, neturėdami galimybių valdyti, į juos negalėtume reaguoti, ir tada kainos imtų šokinėti, arba su jomis darytųsi tas, kas visiškai nepriklauso nuo mūsų. Tai tikrai labai sudėtinga situacija, ir aš nenorėčiau, kad mes į ją pakliūtume. Dėl to tas trečiasis rinkos kainų etapas turėtų būti susijęs su atskirta nuo Tarybų Sąjungos pinigine finansine sistema. Mums teks galvoti apie kokias nors mokėjimo priemones. Kokios jos bus, kokiu būdu mes tai organizuosime, aš manau, informuosim Aukščiausiąją Tarybą kitą kartą, specialiai tam skirdami savo pranešimą, kai bus tam pasirengta. O dabar konstatuojam, kad prie rinkos kainų mes galėsim pradėti iš esmės pereiti tik po to, kai turėsim nuo Tarybų Sąjungos piniginės finansinės sistemos atribotą piniginę sistemą. Žinoma, gali būti įvairių netikėtumų.
Gali būti taip, kad Tarybų Sąjunga kažką padarys su tais pinigais. Galbūt jie paleis rinkos kainas. Tada, žinoma, mums taip pat reikės koreguoti savo planus, Aš puikiai įsivaizduoju, jeigu Tarybų Sąjungoje įvyktų toks lūžis, kad pačiu artimiausiu metu būtų pradėta reguliuoti pinigų masė ir pereinama prie rinkos kainų. Jeigu Tarybų Sąjungoje rinkos kainos bus anksčiau, negu esam numatę pagal savo planą, tai teks mums savo planus pakoreguoti ir tą padaryti anksčiau. Dėl to būtų labai nelogiška, jeigu Tarybų Sąjungoje būtų rinkos kainos, о pas mus būtų centralizuotai ribojamos kainos. Tada mes, aišku, padarysim savo projektuose pataisas. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį į.tai, kad net ir tuo atveju, kai etapais pereisim prie rinkos kainų, pats valstybės ribojamų kainų ir rinkos reguliuojamų kainų lygis turėtų būti panašus. Mes darysim viską, kad neįvyktų taip, kaip šiandien, kad leidžiam nustatyti rinkos kainas atskiriems gamintojams arba atskiroms prekėms, Keina toks kuriozas kaip su sultimis. .
Aš pateikiu pavyzdį, kuris visiems gerai žinomas, kai tos pačios sultys siekia 10 ar 16 rublių, о kitu atveju tekainuoja 1 ar 2 rublius. Taip įvyko dėl to, jog mes manėm, kad prie rinkos kainodaros galim pereiti, leisdami daliai prekių arba daliai gamintojų pradėti taikyti rinkos kainas. Tos rinkos kainos pakyla kelis kartus, о su valstybinėmis kainomis nieko nedarom. Tai šitas atvejis mums netinkamas, ir jeigu mes pradėsim pereiti prie rinkos kainų, net ir valstybės reguliuojamoms kainoms pradėsim taikyti koeficientus, kad bendras kairių lygis būtų vienodas, nepriklausomai nuo to, kas tas kainas reguliuoja,-valstybė ar rinka.
Kartu su Respublikos ūkio reorganizavimu mes vienu metu, pasitardami su žemės ūkio specialistais, su Žemės ūkio ministerija, su Agrarine komisija, darysim ir žemės ūkio reformą. Bet dar kartą noriu atkreipti dėmesį, kad ypač žemės ūkyje tie procesai turėtų būti labai atsparūs, pamatuoti, kad bet kuriuo atveju žemės ūkio produkcijos apimtis šiais metais nemažėtų.
Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ar deputatai turėtų klausimų gerbiamajam premjerui?
Aš noriu atsiprašyti gerbiamųjų deputatų. Visi matom, kad atėjo pertraukos laikas, bet kadangi gerbiamasis premjeras turi neatidėliotinų darbų, galbūt panaudokim dabar tą pertrauką klausimams.
Deputatas A.Sakalas. Prašom.
A.SAKALAS. Gerbiamasis premjere, norėčiau jūsų paklausti. Jūs siūlėte grįžti prie pirmojo Vyriausybės įstatymo projekto įvesdamas ministro be portfelio etatą. Tam galėtume pritarti, aš manau, prieštaravimų nebus. Bent aš tam pritariu. Bet ar tame projekte numatyta ir dvipakopis valdymo mechanizmas? Ar siūlysite grįžti ir prie dvipakopio valdymo mechanizmo, ar pasiliksite, kaip ir dabar, trijų pakopų valdymo mechanizmą? Jūs turbūt suprantat, apie ką kalbu?
G.VAGNORIUS. Gal galit patiksinti?
A.SAKALAS. Taip, galiu patikslinti. Dvipakopis — tai būtų premjeras ir ministrai, о trijų pakopų — tai premjeras, vicepremjerai ir ministrai.
G.VAGNORIUS. Aš nenorėčiau, kad mes grįžtume prie trijų pakopų. Mano supratimu, kiekvienas ministras yra savo srities vicepremjeras, ir aš tų pozicijų, kol galėsiu, laikysiuosi. Jūs atkreipėt dėmesį į galimus viceministrus. Tai jie kaip tik bus tose srityse, kuriose nėra ministerijų arba nėra tokių, kokių reikėtų. Pavyzdžiui, vicepremjeras ekonominei reformai. Matyt, gali būti. Arba, pavyzdžiui, privatizavimui, arba teisiniams reikalams. K.ai reikia koordinuoti visų ministerijų normalius aktus. O šiaip aš už tai, kad išliktų tos dvi pakopos ir mes...
A.SAKALAS (Negirdėti)
G.VAGNORIUS. Aš manyčiau, kad vicepirmininkai. Tai čia paprasčiausiai tradicijos dalykas. Jeigu vicepirmininkai buvo pasirenkami tokiu būdu ir funkcijos jiems skiriamos tokiu būdu, kad jie dubliuotų ministerijų veiklą, tai išeidavo trys pakopos. O jeigu mes tiems vicepirmininkams nustatysim tokias funkcijas, kad jie nedubliuotų ministerijų veiklos, manau, turėsim dvi valdymo pakopas. O vyriausybės aparato vadovas — tai čia atskiras dalykas, jis su tom problemom visai nėra susijęs. Paprasčiausiai norėtųsi, kad Vyriausybės aparatui vadovautų ne reikalų valdytojas, о Vyriausybės narys, nes tai pakankamai atsakingos pareigos, ir jis turėtų būti tam tikro lygio.
PIRMININKAS. Deputatas J.Pangonis.
J.PANGONIS. Gerbiamasis premjere, tiesiog sveikintinas dabar jūsų požiūris į žemės ūkį, nes jūs, matyt, jau supratot, kad į žemės ūkį reikia žiūrėti kur kas blaiviau negu į kitas sakas, ir negalima daryti staigių permainų. Malonu, jog jūs sakote, kad negalima sumažinti žemės ūkio gamybos. Tačiau ar jūs konkrečiai numatėte, kaip tai padaryti? Nes šiuo metu visi nustatyti ekonominiai svertai yra žlugdantys žemės ūkį. Ar jūs numatote ką nors konkrečiai, kaip pakeisti tuos mokesčius ir visą sistemą?
G.VAGNORIUS. Taip, numatome peržiūrėti tą ekonominių svertų sistemą, peržiūrėti ta linkme, kad dalis ūkių, kurie dabar atsidūrė kiek blogesnėse sąlygose, negu buvo anksčiau, turėtų tikrai neblogesnes sąlygas. Ir Žemės ūkio ministerija yra pažadėjusi per savaitę pateikti programą, kaip mes turėtume taisyti padėtį. Šiaip tai nėra tokia katastrofiška padėtis, kad, tarkim, visuose ūkiuose sumažėjo realiosios pajamos. Yra tiktai dalis ūkių, kur dėl žemės mokesčio įvyko tokių.- nevisiškai tinkamai priimti sprendimai, ir juos reikia pataisyti.
PIRMININKAS. Deputatas E.Grakauskas.
E.GRAKAUSKAS Gerbiamasis Ministre Pirmininke, prašom pasakyti, ar Vyriausybė nesiruošia... Ką jūs manot apie sutartinius santykius superkant žemės ūkio produkciją, kad būtų galima garantuoti bent minimalią jų gamybą? Iki šiol buvo <...> sutarčių pagrindu iš Sąjungos. Kaip bus sudaromos sutartys supirkti produkciją ir kaip jos bus realiai garantuotos? Ir dar vienas klausimas. Dar spalio mėnesį buvo parengtas valstybinės ūkininkų rėmimo programos projektas. Jis ilgokai gulėjo anoje Vyriausybėje. Ar nebus priimta tokia programa dabartinės Vyriausybės ūkininkams paremti?
G.VAGNORIUS Kiek tai priklausys nuo manęs, aš temsiu valstiečių ūkio programą. Atvirai pasakius, aš jos nemačiau, bet esu įsitikinęs, kad tos priemonės, kurios buvo daromos anksčiau, yra nepakankamos. Tarkim, kooperatyvams kreditai buvo skiriami kelis kartus didesni negu valstiečių ūkiams. Tai tokia politika yra nepriimtina.
Dabar dėl sutarčių su žemės ūkio įmonėmis. Tai yra ta pati bendra problema kaip ir su pramonės įmonėmis. Jeigu mes ką nors per prievartą imam iš įmonių, taip pat ir iš žemės ūkio įmonių, tai turim savo ruožtu ką nors įsipareigoti. Aš tą puikiai suprantu. Kitas dalykas, kiek mes galėsim tai realiai įgyvendinti, kokiu lygiu. Tai čia atskiras klausimas. Tai priklausys, matyt, ir nuo kaimyninių valstybių. Bet tokios nuostatos reikia laikytis.
PIRMININKAS. Deputatas R.Survila.
R.R.SURVILA. Gerbiamasis premjere, mes, ruošdamiesi gyventojų apklausai, rašom pagrindinį Konstitucijos teiginį — „Lietuva — nepriklausoma demokratinė valstybė", Mano supratimų, šį mėnesį visi mūsų Aukščiausiosios Tarybos veiksmai įstatymų leidimo srityje, Vyriausybės veiksmai turėtų kasdien parodyti, ką reiškia šitas sakinys, ką kiekvienam žmogui tai reiškia. Todėl aš pritariu tiems įstatymams, kuriuos jūs pasiūlėt priimti, nes jie reikalingi. Aš noriu tik štai ko paklausti. Ar Vyriausybė numato imtis tokių greitų, populiarių veiksmų, kurie pagerintų žmonių padėtį? Aš turiu galvoje tai, kad kai kurie sandėliai prikrauti prekių. Galbūt atsargos reikalingos, bet daugeliu atvejų tai yra niekam nesuprantami dalykai. Aš tą žinau iš savo apygardos ir iš kitur. Ar nenumato Vyriausybė žengti tokių konkrečių žingsnių artimiausią mėnesį?
G.VAGNORIUS. Taip, numato. Šiandien 14 val. vyks Vyriausybės posėdis, ir vienas iš darbotvarkės klausimų bus prekybos gerinimo klausimas. Ten bus svarstomos reguliavimo priemonės, kurios, aišku, nėra tokios efektyvios, bet kurios, matyt, šiuo laikotarpiu taip pat būtinos. Be to, peržiūrėsim ir valstybės prekybos politiką perkant prekes iš užsienio. Tą mes esam pasiryžę daryti. Kartu kviečiu jus prisidėti prie šio proceso, jeigu matot, kad padėtį galima pagerinti, ir suprantant, kad Vyriausybei dar sunku dirbti efektyviai, kaip norėtume. Taigi prašau įsitraukti visus. Mes, kiek tai nuo mūsų priklauso, tikrai remsim tokias iniciatyvas.
PIRMININKAS. Deputatas V.Pikturna suteikia pirmenybę deputatei B.Nedzinskienei. Prašau.
B.NEDZINSKIENĖ. Aš norėčiau premjero paklausti. Jūs pats pasiūlėte vadinamuosius prekėmis dengtus čekius, universalius talonus. Ar jie bus įvesti? Ir dar antras klausimas. Nesuprantama, kur Lietuvoje pradingo sviestas? Kaune, pavyzdžiui, vienam žmogui — 200 gramų: Nors ir karinė padėtis...
G.VAGNORIUS. Taip, aš šiandien pabandysiu išsiaiškinti dėl to jūsų antro klausimo. Aš turiu minty. Dabar dėl tų talonų. Matyt, juos reikėtų vadinti kiek kitaip, mokėjimo priemonėmis. Dabar mums vieniems kitų nereikia apgaudinėti. Tas darbas pradėtas ir užduotys duotos. Tai susiję su tam tikrais materialiniais sunkumais, bet tą mes darom.
B.NEDZINSKIENĖ. Ar tas principas bus taikomas pramoninėms prekėms, ar ir maisto? Kaip ten?
G.VAGNORIUS. Atsiprašau, nelabai išgirdau.
R.NEDZINSKIENĖ Ar tas principas bus taikomas pramoninėms prekėms, ar ir maisto prekėms? Truputį konkrečiau paaiškinkit.
G.VAGNORIUS. Aš manau, kad mokėjimo priemonė turės būti bendra. O kai kurioms prekėms, aišku, gali būti taikomos ir papildomos priemonės. Bet aš nenorėčiau detaliai aptarti tų dalykų. Ne dėl to, kad visiškai nežinau, ką reikėtų daryti, bet paprasčiausiai manau, kad svarbu yra padaryti, о kai bus padaryta, informuoti.
PIRMININKAS. Deputatas V.Pikturna.
V.PIKTURNA. Aš gal dar pateiksiu papildomą informaciją, atsiliepdamas į gerbiamosios deputatės B.Nedzinskienės klausimą premjerui. Pavyzdžiui, Kretingoje vienam žmogui pagal taloną galima nusipirkti tiktai pusę kilogramo mėsos, о Palangoje — 4 kg. Tai čia tokia papildoma informacija, kokie yra skirtumai.
0 mano klausimas toks: ką Vyriausybė ir premjeras mano apie statybinių organizacijų likimą? Šeštadienį susitikime kaip tik kreipėsi K.retingos statybininkai, sakydami, kad jų organizacija bankrutuos jau mėnesio pabaigoje, nes kainos už medžiagas dabar tris kartus didesnės, negu buvo sudarytos sąmatos. Panaši situacija yra ir kitose organizacijose.
G.VAGNORIUS. Čia aš galiu visai tiesiai atsakyti, kad statybos produktai brangs. Kito kelio nėra. Jeigu mes naudosime atvežtines medžiagas, о jas mes naudojam, ir tos atvežtinės medžiagos brangs, tai, matyt, ir kito kelio nėra, brangs ir statybos produkcija.
PIRMININKAS. Deputatas M.Treinys.
M.TREINYS. Mano klausimas taip pat susijęs su anksčiau minėtais. Dėl pirkimo pagal korteles normų atskiruose miestuose ir rajonuose. Konkrečiai Kauno mieste, Kauno rajone ir kai kur kitur, Labai dideli skirtumai. Jie išplaukia iš to, kad praeityje buvo remiamasi senaisiais fondais, о žmonės galėjo apsipirkti miestuose. Dabar,kada negalima apsipirkti, būtinai reikia peržiūrėti šitą tvarką. Labai prašyčiau tai padaryti.
G.VAGNORIUS. Supratau jūsų pastabą. Kviečiu ir jus kartu pagelbėti. Jeigu jūs žinote faktų, kur toks diferencijavimas labai žymus ir nelogiškas, norėčiau paprašyti, kad pateiktumėt man tokią informaciją raštiškai. Jūs tikriausiai suprantat, kad ta statistinė apskaitomybė yra nevykusi, kad niekas, matyt, realiai ir nežino, kiek koks rajonas iš tikro gauna prekių. Mes popieriuje fiksuojam viena, tačiau realybė visai kita. Turint omeny, kad tie balansai nėra tikslūs ir nėra aiškiai, tiksliai kontroliuojami, gali būti įvairių dalykų. Manyčiau, kad šiuo atveju mes bendrom pastangom turėtume kontroliuoti tuos procesus, Kiek nuo mūsų priklausys, mes bandysim šiandien tą išsiaiškinti ir peržiūrėti. Yra parengtas toks nutarimas, kad reikia peržiūrėti apskaitos ir paskirstymo tvarką, tą mes šiandien ir svarstysim.
PIRMININKAS. Deputatas E.Petrovas.
E.PETROVAS. Man sukėlė nerimą jūsų pranešimas apie visų prekybos ir pramonės įmonių, kurios galėtų dirbti rinkos sąlygomis, privatizavimą. Jūs pasakėt, kad socialinis sąmoningumas ir suvokimas viso to, kas vyksta, vėluoja. Štai jau čia nurodomas vasario mėnuo. Labai prašyčiau tuo klausimu neatidėliojant skelbti uždarąjį posėdį ir detaliau išaiškint visus tuos dalykus.
G.VAGNORIUS. Manau, kad mes šitą galėsim padaryt, kliūčių nėra. Aš tik norėčiau, kad jūs teisingai suprastumėt mano žodžius. Aš pasakiau, kad privatizuosim tas įmones, kurios gali dirbti rinkos principais. Tą reikia suprasti kaip apribojimą, kad šiandien, šiuo metu, nebus privatizuojamos visuomeninius produktus tiekiančios įmonės, pavyzdžiui, geležinkelio transportas, energetikos objektai. Ten mes turim privatizuoti paskutiniu metu, galbūt tik po keleto metų, ir tas procesas užtruks ilgai Paminėjau tas prioritetines kryptis ir tą nuoseklumą.
0 dabar dėl vasario. Aš taip ir nesupratau, ar tai per greitas tempas, ar per lėtas. Aš paminėjau tą, kas realiai įmanoma. Kokią būklę mes perėmėm, tą fiksuojam, о toliau skaičiuojam, kiek dienų reikia, kad būtų galima pradėti privatizavimą ir visus kitus dalykus. Bet jeigu jūs pageidausit detaliau pakalbėti apie tuos dalykus, manau, mes galėsim tai pasakyti mažesniame būrelyje.
PIRMININKAS. Ir paskutinis klausimas. Deputatas B.Rupeika.
B.V.RUPEIKA. Gal jau galima kalbėti apie dviejų prekybos formų Lietuvoje suliejimą arba rajkoopsąjungos sistemos suvalstybinimą, kadangi apie tai mes jau kalbame metus, apie naudą — taip pat Dabartinėje situacijoje savivaldybės neturi jokios administracinės įtakos rajkoopsąjungų veiklai netgi esant rimtiems pažeidimams. Rajkoopsąjungos arba Lietkoopsąjungos suvalstybinimas.
G.VAGNORIUS. Aš nepasakyčiau, kad neturi jokios įtakos. Man atrodo, pagal tą sričių pasidalijimą dar vietos savivaldybės turi įtaką tuose rajonuose, kuriuose veikia Lietkoopsąjungos prekybos įmonės.
Dabar dėl paties suvalstybinimo. Aš pasižymiu ir šiandien dar pabandysiu su prekybininkais tuos klausimus pasiaiškint detaliau. Tačiau aš norėčiau, kad mes sutartume taip, jog Lietkoopsąjunga šiandien yra kaip Prekybos ministerija, atskira prekybos valstybinio reguliavimo žinyba. Kitaip tariant, mes šiuo metu turim dvi ministerijas:
Prekybos ministeriją ir Lietkoopsąjungą kaip Prekybos ministeriją, tik ji turi didesnį svorį atskiruose rajonuose. Mes esam kartu, man atrodo, priėmę tokią nuostatą, kad bus viena Prekybos ministerija, kaip valstybinio reguliavimo žinyba. Tačiau ji nebus valstybinė žinyba. Tai ministerija, ir tiek. O toliau prekybos įmonės, įstaigos... Išsispręs tas klausimas, kai tik mes pradėsim privatizavimą. Ir tada žinosim, kad dalis prekybos įmonių lieka valstybinės, о tokių parduotuvių nebus daug. Visos kitos bus privačios arba pusiau privačios. Ir šiuo atveju tas įmonių mechanizmas nebeskiria, kokiai žinybai kas priklauso. Tai bus savarankiška valstybinė arba pusiau valstybinė įmonė, dar siek tiek priklausoma ministerijai, šiuo atveju vienai ministerijai. O kitos bus privačios, ir tiek.
B.V.RUPEIKA. Ačiū už atsakymą. Kokį laiką prognozuojate tai veiklai įgyvendinti?
G.VAGNORIUS. Aš tą sieju betarpiškai su privatizavimu. Pirmu etapu. Iki vasaros mes tą pirmą privatizavimo etapą turim įvykdyti.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam premjerui.
Gerbiamieji deputatai, po pertraukos mums teks svarstyti Vyriausybės pateiktus pasiūlymus dėl įstatymų pakeitimų. Kaip jau sakiau, salėje yra švedas iš Belgijos, Europos parlamento Žaliųjų frakcijos narys ponas Paulas Staisas (?). Jis norėjo tarti keletą žodžių. Jeigu jūs neprieštaraujate, tai aš paprašysiu jį į tribūną. Deputatai, prašau sėsti dar minutę. (Plojimai)
Europarlamento Žaliųjų frakcijos nario P.Staiso žodis
P.STAISAS(?). (Vertimas) Gerbiamasis Prezidente ir kiti parlamento nariai! Pasaulyje negali būti taikos ir vystymosi, kai žmonės negali laisvai pasirinkti kovos už savo ateitį ir laisva valia bendradarbiauti taip, kaip jiems norisi tai daryti. Ir šitą atstovai patys turi nuspręsti, о tai Lietuvoje buvo padaryta prieš daug metų.
Aš esu giliai įsitikinęs, kad nieko negalima spręsti jėga. Nei Persijos įlankoje, nei Rygoj, nei Vilniuje.
Mes, Europos žaliųjų partija, smerkiame žmones, kurie kalti dėl aukų už laisvę. Mes smerkiame bet kokį žmogų, bet kokią valdžią, bet kokią tautą, kaltą dėl neturtingų žmonių, dėl žuvusių, sužeistų teisėtoje kovoje už taiką ir nepriklausomybę. Ne kariškiai ir ne armijos turėtų spręsti, ką reikia daryti. Jos privalo ginti žmones, о ne pulti juos.
Rusų Revoliucija pradėjo žmonių išvadavimo iš despotizmo ir antidemokratinių jėgų erą. O dabar mes matėme, kad Baltijos respublikose rusų armija kovojo prieš. Tai reiškia, kad šitoj šaly atsitiko kažkas labai svarbaus ir negero. 14 žuvusių Vilniuje, 4 žuvę Rygoje yra dar tebeesantis gyvas įrodymas, kad „perestroika" ir „glasnost" Baltijos valstybėse neveikia ir kad fundamentalūs demokratiniai pertvarkymai yra būtini ir neatidėliotini.
Aš kviečiu misterį Gorbačiovą sustabdyti šitą beprotybę ir pasmerkti savo armijos veiksmus. Pasaulis yra sutvertas meilei, о ne agresijai. Meilei visoms tautoms, daugumoms ir mažumoms. Mes turime išspręsti problemas demokratiniu būdu, tardamiesi ir susitardami, о ne naudodami armiją ir ne šaudydami. Tai didžiulė gėda žmonijos kultūrai, kai armija puola parlamentą. Tai galima pavadinti tiktai kariniu perversmu. Aš noriu pasakyti, kad taip ir atsitiko Rygoje. Jie ir vėl kalba, kad valdžia nieko nežinojo apie puolimą ir kad jie nedavė įsakymo to daryti. Šalį, kurioje armija daro ką nori, kur užpuldinėjami civiliai žmonės be valdžios žinios, galima vadinti valdoma karinės diktatūros.
Prezidentą Gorbačiovą išrinko parlamentas. Jis dabar turi pasirinkti arba karinę jėgą, bet tai reiškia, kad jis uždaro duris demokratijai, parlamentiniam darbui, „perestroikai", arba demokratijos jėgas, о tai reiškia, kad jis uždaro duris karinei jėgai ir prievartai, pasmerkia puolimą, išvaduoja parlamentus Vilniuje, Rygoje ir Taline.
Mes, žalieji, visada pasisakydavome už referendumą kaip tiesioginę demokratijos formą. Referendume balsai gali būti suteikiami žmonėms, kurie yra tiesiogiai susiję su tais klausimais, ir jokiu būdu balsai negali būti duodami kam nors kitam. Balsavimas yra aukščiausias demokratijos pasireiškimas. Demokratinei žmonių grupei labai svarbu, dėl ko yra balsuojama. Toje demokratinėje grupėje jūs negalite suteikti balsų visiškai pasalimam, Negalima suteikti balso tam, kuris nedalyvauja demokratiniame procese.
Mes, žalieji, visame pasaulyje kovojame už aplinką, už taiką ir žmonių teises, socialinį vystymąsi, už žmonių teisę spręsti patiems bet kur, bet kurioje pasaulio dalyje. Ir mes tikime, kad laisvi rinkimai, laisvi parlamentai, laisva demokratija ir laisvi žmonės yra vienintelis būdas pasiekti šitą kilnų tikslą. Ir apskritai tai yra vienintelis būdas šiai planetai išlikti. Ir šitaip įsitikinę mes norimi išreikšti savo solidarumą su jūsų kova ir jūsų žmonėmis.
Šiandien popiet, po 17 valandos, Europos parlamentas Strasbūre Prancūzijoje, balsuos už rezoliuciją dėl Baltijos valstybių. Aš pateikiau tekstą. Šitą tekstą turiu su savimi. Mes pažiūrėsime, už ką balsuos parlamentas.
Aš pakomentuosiu tris praktinius šitos rezoliucijos punktus. Prašome Europos komisijos imtis politinių ekonominių sankcijų prieš tarybinę valdžią, jeigu visos šitos žiaurios priemonės, kurias vykdo Tarybų Sąjunga, tebesitęs, Ir tai buvo parašyta prieš įvykius Rygoje. Mes paprašysime, kad šitos akcijos būtinai dabar būtų priimtos. Mes taip pat prašytume, kad būtų pritarta humanitarinei ir medicinos pagalbai Lietuvai. Mes prašome tarybinės vyriausybės neatidėliojant išlaisvinti žmones, kurie buvo suimti per manifestacijas.
Aš tikiu, kad dauguma Europos parlamento narių balsuos už šitą tekstą ir kad jis pagelbės jums šiomis dramatiškomis dienomis. Linkiu jums geriausios sėkmės. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, dar trumpai informuoti nori deputatas G.Šerkšnys.
G.ŠERKŠNYS. Gerbiamieji deputatai, mes visi prisimename, kaip Kaune, prie VI forto, kur stovėjo tankas, buvo pastatytas kryžius. Piktos jėgos nugriovė šitą kryžių, jį išniekino, išvežė. Paskui tas kryžius buvo atstatytas. Leiskite man perskaityti kryžiaus atstatymo iniciatyvinės grupės pareiškimą.
„Gerbiamieji Lietuvos žmonės! Kalėdų švenčių metu lankydamiesi Kauno VI forto Kryžiaus betliejuje, jūs, vedami Dievo ir Tėvynės meilės, paaukojote savo santaupas. Nepriklausomybės Kryžiaus sodelio įrengimo iniciatyvinė grupė buvo numačiusi suaukotus pinigus panaudoti Nepriklausomybės Kryžiaus koplyčios statybai. Tai yra šventas reikalas. Tačiau nėra nieko šventesnio už Tėvynės gynimą. Todėl iniciatyvinė grupė tikisi, kad jūs visa širdimi pritarsite mūsų sprendimui suaukotas lėšas — 10 tūkstančių rublių — pervesti į Lietuvos Respublikos gynybos fondą.
Iniciatyvinės grupės vardu — Jonas Bakšys (?), Antanas Tamulis ir Petras Rolafas (?). (Plojimai)
A.V.PATACKAS. Gavau moters siuntinį su brangenybėmis. Tai yra indiški karoliai ir auksinis žiedas. Ji rašo: „Savo papuošalus aukojo ir Indijos moterys kovų dėl nepriklausomybės metais. Indija laimėjo. Laimėsime ir mes".
Moteris prašė savo pavardės neskelbti, tačiau aš pasakysiu, kad tai yra dailininkė Živilė iš Žaliakalnio. Ačiū jai. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū mūsų žmonėms. Salėje yra Lietuvos banko valdytojas gerbiamasis V.Baldišis. Jis turėtų pasirūpinti aukomis.
Gerbiamieji deputatai, man atrodo, mums reikia pasitarti dėl pertraukos. Mūsų darbotvarkė truputį pasikeitė. Ar dabar darysime normalią pertrauką — pusę valandos ir paskui tęsime, ar darysime ilgesnę, pietų pertrauką? Siūloma iki 14 val., Vyriausybė pateikė keletą pasiūlymų, mūsų darbotvarkė dar, matyt, padidės. Taip. Dėl pasiūlymo daryti pertrauką iki 14 val. ir 14 val. tęsti posėdį. Prieštaravimų nėra. Sakykim, kad taip ir sutarėme. Bet dar prieš pertrauką — deputate R-Rastauskienė. Prašau.
R.RASTAUSKIENĖ. Matyt, visi deputatai turime ką pasakyti, sugrįžę iš savo žmonių. Aš galbūt ir nebūčiau ėjusi į tribūną, tačiau privalau kreiptis į gynėjus, kurie yra mūsų rūmuose, ir perduoti jiems tokius žodžius:
„Mielieji Lietuvos ir parlamento gynėjai! Šventų Kalėdų šventei gavau pašalpą — 100 rublių — iš Invalidų draugijos vaistams nusipirkti, nuskausminimui. Nieko, mažai judėsiu, viską iškentėsiu. Širdies skausmą nuskausminti galite tik jūs savo drąsa ir atsidavimu Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei. Todėl tą 100 rublių aukoju jums. Mes su jumis!
Marcinauskienė Stasė, 1 grupės invalidė iš Pasvalio". (Plojimai)
PIRMININKAS. Taigi, gerbiamieji deputatai, pertrauka iki 14 val. 14 valandą prašau visus susirinkti į salę, nes turėsime balsuoti. Pertrauka