1992 m. sausio 12 d.
Islandijos užsienio reikalų ministro J.B.Hannibalssono kalba
Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko A.Gorbunovo kalba
Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus kalba
Sausio 13 – osios atminimo medalių įteikimas
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.LANDSBERGIS, Pirmininko pavaduotojas K.MOTIEKA ir Aukščiausiosios Tarybos seniūnas E.GENTVILAS
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji deputatai, garbingi svečiai! Pradedame iškilmingą neeilinį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Į jį pakviesti ir atvyko žuvusiųjų už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę giminės bei artimieji, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriai ir apdovanotieji Sausio 13-osios atminties medaliu. Taip pat dalyvauja Baltarusijos Respublikos, Islandijos Respublikos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Latvijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Rusijos Federacijos, Švedijos Karalystės parlamentarų delegacijos, Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos, Danijos Karalystės, Estijos Respublikos, Norvegijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Vatikano ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoriai, konsulai bei reikalų patikėtiniai Lietuvoje. Į posėdį atvyko Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupai, kunigai, evangelikų ir liuteronų bažnyčios vyskupo pavaduotojas Jonas Kalvanas jaunesnysis, dalyvauja Vyriausybės nariai bei Aukščiausiosios Tarybos atskaitingų institucijų vadovai, savivaldybių atstovai, Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariai. Šiame posėdyje taip pat dalyvauja Jungtinės Karalystės Algirdo draugijos delegacija, Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Kanados lietuvių bendruomenės, Lietuvos politinių partijų, sąjungų, bendrijų atstovai.
Gerbiamieji deputatai ir svečiai! Siūlau trumpai prisiminti įvykius, kurie buvo praėjusių metų sausio dienomis. Juos matysime televizijos ekranuose. (Rodomas filmas)
Gerbiamieji deputatai ir svečiai! Prisiminėme, kas vyko tada, prisimename ir kitus, kurie kovojo, budėjo, atliko savo pareigą ir padėjo galvas už mūsų Tėvynę. Siūlau pagerbti visų žuvusiųjų už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę atminimą. (Tylos minute) Ačiū. Dabar aš siūlau deputatams Nijolei Ambrazaitytei, Romualdai Hofertienei, Rasai Rastauskienei, Baliui Gajauskui, Pranciškui Tupikui Aukščiausiosios Tarybos bei neeilinio posėdžio svečių vardu padėti gėles prie televizijos bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto, Aukščiausiosios Tarybos prieigų ir Antakalnio kapinėse ant žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę kapų. Noriu jums taip pat pranešti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių atstovai taip pat padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje, taip pat Medininkų žudynių vietoje.
PIRMININKAS (K.MOTIEKA). Gerbiamieji deputatai! Jums yra įteiktas šio posėdžio darbotvarkės projektas. Pranešimą ,,Sausio nakties šviesa" skaitys Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Antra, Lietuvos Respublikos gyvenimo perspektyvos. Pranešėjas Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Trečia, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę nuo 1991 metų sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių" pakeitimo ir papildymo" projektas. Pranešėjas Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Ir ketvirta Valstybės apdovanojimų įteikimas.
Gerbiamieji deputatai, ar yra papildymų ir pasiūlymų dėl darbotvarkės? Jeigu nėra, darbotvarkė priimama ir patvirtinama. Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji! Šiandien ir šiąnakt prisimename ir prisiminsime, kol gyvi būsime. Jų puolimą ir smūgį, mūsų aukas ir žaizdotą pergalę. Nes tokia yra gili senolių išmintis, kuri byloja — ne tas yra stiprus, katras muša, o tas, katras atlaiko. Ir Vincas Kudirka, pratęsdamas šią išmintį, gražiai paaiškino kadaise, kas yra didis, o kas ne. Lyg būtų žvelgęs į dar šimtą metų nesikeičiančios Rytų imperijos ledines akis. Pernai susirėmė šiame pasaulio pakraštyje dvi galybės: skaidri dvasia ir aptemęs kūnas, atgimstanti Lietuva ir agonijoje besidraskanti sovietija, teisė ir neteisė,.laisvė ir prievarta, žmoniškumas ir nežmoniškumas. V.Kudirka pasakytų: beginklių gynėjų didybė ir ginklais žudančių užpuolikų niekšybė ar tiesiog menkystė. Gaila, kad niekas nenufilmavo kitą dieną tų generolų drebančių rankų, kai jie, dar vis plūsdami savo aukas, neramiomis akimis bėgiojo po Maskvos atstovų veidus. Ar neteks vienąsyk atsakyti už darbus? Prezidentas mus išdavė, — šūkavo jie dar po poros savaičių. Ir šitaip teisinosi, tarsi jeigu nebūtų išdavęs, tai žmogžudystė pavirstų žygdarbiu.
Tai, kas įvyko Lietuvoje 1991-ųjų sausio pradžioje, buvo 50 metų trukusio Lietuvos pasipriešinimo kulminacija ir paskutinės SSRS bolševizmo stadijos lūžis. Pasipriešinimas jau buvo radęs naujus politinius nesmurtinės kovos pavidalus. Jis rėmėsi tautos suverenitetu ir atstovaujamąja demokratija, tarptautine teise ir tikėjimu į aukštesnį teisingumą. Bolševizmas rėmėsi smurtu ir melu, jo visur skiepijama baime ir kurstoma neapykanta. Tokioje vertybių konfrontacijoje nei sandėrio, nei kompromiso negalėjo būti, o pati konfrontacija siekė toli į praeitį. Iš palyginti netolimos praeities galime dabar prisiminti, kaip 1990-ųjų metų kovo 11 dieną šitoje salėje Lietuvos parlamentas, reikšdamas suverenią tautos valią, priėmė Aktą apie Nepriklausomos valstybės atkūrimą. O po savaitės nepriklausomybės priešai, sušaukę Vilniuje jų pačių išgąsdintų ir suerzintų žmonių minią, paskelbė atmetą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimus, nevykdysią jų. Taip buvo paskelbtas Lietuvai įstatymų karas, kurį vėliau tęsė įvairiais pavidalais Kremliaus penktoji kolona Rytų Lietuvoje.
Sovietų Sąjungos vadovas ne kartą skundėsi ir grūmojo, kad tai Lietuva pradėjusi įstatymų karą prieš persitvarkančią vis didesnio socializmo šalį. Jeigu ir taip būtų buvę, Lietuvos brėžiamai linijai tiktų išsivaduojamojo, tikrai ne grobiamojo įstatymų karo pavadinimas. Tačiau sovietų lyderiai ir propagandos meistrai nesuvokė kur kas esmingesnių dalykų.
Jau 1988-ųjų metų pavasarį, juolab rudenį Sąjūdis suformulavo savo uždavinį kaip kovą dėl šalies suvereniteto. Milijonas 800 tūkstančių parašų atmetė Sovietų Sąjungos konstitucijos pataisas. Tai ne mūsų konstitucija. Ji Lietuvos neįpareigoja. Ir Maskvoje deputatų suvažiavime atsisakėme rinkti Aukščiausiąją Tarybą. Po to ir nebevažiavome rinkti prezidento. Kitokia pozicija būtų reiškusi pripažinimą, kad Sovietų Sąjunga — mūsų valstybė. Ne, kai Lietuvoje 1990-ųjų metų pradžioje lankėsi būsimasis Sovietų Sąjungos prezidentas, jį jau sutikome kaip kaimyninės šalies vadovą. Siūlėme draugiškai normalizuoti tarpvalstybinius santykius. Pyko jis tada ir keikė tariamą nemandagų juokavimą. Todėl, kad nesuprato, jog čia visa esmė. O gal ir suprato, nes visa sovietų propagandinė kova dėl tarptautinės pasaulinės opinijos buvo nukreipta įrodyti, neva priešprieša kilo vienos valstybės viduje. Aiškinta ir pasakota, kad prie Baltijos rungiasi neva kažkoks federalizmas ir visiems pavojingas separatizmas, valstybės dalies noras atsiskirti.
Mūsų uždavinys buvo parodyti dviejų valstybių kovą: viena jų grobėja, kita — pavergtoji. Ir kad mes net neturime nuo ko atsiskirti, tik norime, kad užsibuvę užkariautojai galų gale išeitų po Kovo 11-osios, tą jau sakėme atkurtos valstybės ir jos vienintelės teisėtos valdžios vardu.
Dar metams praėjus, Lietuvai išsikovojant vis daugiau tarptautinės paramos ir faktinio pripažinimo, sovietai nebeištvėrė ir atskleidė visas kortas. Jie įžūliai skelbėsi turį teisių į Lietuvos piliečius ir grobė juos masiškai prievarta į savo kariuomenę. Jie siuntė desantininkų divizijas ir specialius KGB dalinius, o tuo pat metu mūsų kaimynas SSRS prezidentas atsiuntė ultimatyvų reikalavimą pripažinti jo šalies konstituciją kaip vargšės Lietuvos aukščiausiąjį įstatymą.
Toks turėjo būti atnaujintas Lietuvos suvereniteto kapas. Piltas pačių, kad ir prievartaujamomis rankomis. Iš mūsų to reikalavo, tiesa, per metus jau kelintą sykį. Vien kapituliacijos. Reikalavo pripažinti Stalino laikų ir vėl naują Gorbačiovo aneksiją. Atsakėme dar sykį ,,ne". Ir kitą dieną, sausio 11-ąją, prasidėjo plataus masto kruvinas smurtas, Lietuvos valstybės institucijų karinė okupacija. Užimti Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, Viršuliškių telefono stotis, šaudymai į žmones ir karinės pratybos Vilniaus gatvėse štai sausio 11-oji. Sausio 12-ąją, čia, šitoje salėje, pavadinome tai atvira karine agresija ir pareiškėme, kad ginsimės kaip valstybė nuo kitos valstybės užpuolimo. Anie žinojo, kad, atvirai mus triuškindami ginklais, visiškai pralaimi politinę kovą. Todėl papildomais ir labai senais metodais kūrė keleriopas dūmų uždangas. Didieji, tokie laukiami Persų įlankos dūmai, atrodė nepakankami, reikėjo dar mažesnių, vietinių. Reikėjo inscenizuoti vidaus kovą, kuri pridengtų specnazų ir kitų svetimų kareivių intervenciją Lietuvoje. Jau buvo čia prikurta SSKP dukterinių dirbtinių organizacijų, jau paskelbtas gruodžio vidury tariamas Lietuvos demokratinių jėgų kongresas, apie kurį, beje, nebuvo girdėję nei Lietuvos demokratai, nei krikščionys demokratai, nei socialdemokratai.
Po to pažymėtinas nežinomos ,,visuomeninių demokratinių organizacijų atstovų" grupės vizitas Maskvoje sausio 9 dieną su prašymu įvesti Lietuvoje Michailo Gorbačiovo prezidentinį valdymą. Tų žmonių vizitas turėjo patvirtinti Mykolo Burokevičiaus raštu M.Gorbačiovui išdėstytą tokį pat reikalavimą ir konkretų planą. Cituoju: ,,Visa valdžia perduodama į Lietuvos SSR prezidentinio valstybinio komiteto rankas." Šią idėją Maskva iškart pakoregavo ir sausio 11-ąją ,,demokratiniai atstovai" pareiškė sukūrę Lietuvoje jau kitaip vadinamą ,,Nacionalinio gelbėjimo komitetą". Tuo metu KGB iš Mozambiko jau gabeno Maskvon buvusį sovietinį Lietuvos premjerą Vytautą Sakalauską, gavusį sprendimą sudaryti naują Respublikos vyriausybę. O nebuvo dar atsisakyta ir vilčių inscenizuoti Vilniuje kokį nors liaudies maištą.
Po grėsmingo jedinstveninkų mitingo šalia Aukščiausiosios Tarybos sausio 9-ąją, kurio keiksmus, reikalavimus atsistatydinti ir grūmojimus nustelbė kitų gausiai susirinkusių lietuviška daina, dar kažkas planuota ir sausio 10-ąją. Antai kiek vėlesnėje įvykių kronikoje, kurią Sovietų Sąjungos prokuratūrai pateikė generolas Uschopčikas, apie sausio 10 dieną sakoma: ,,Prie sąjunginio pavaldumo gamyklų renkasi vyrai ir ruošiasi užimti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą." Vienas aršiausių sausio pučistų pulkininkas Šurupovas irgi buvo sakęs apie sausio 10-ąją saviškiams, kad parlamentui belikę dvi dienos.
Kadangi KGB marionečių ,,Nacionalinio gelbėjimo komitetas" sausio 11-ąją pasiskelbė perimąs visą valdžią, jam iš tiesų rodėsi telikę išvaikyti tariamai nevaldantį parlamentą. Matyt, neįvykdžius šios sąlygos, iš Maskvos nežadėta skelbti prezidentinio valdymo. Kita vertus, Lietuvą tvirtai tada valdė parlamentas, solidarumą pareiškusios savivaldybės ir vėl atsigaunanti stabilizuota Vyriausybė su nauju premjeru Albertu Šimėnu vietoj atsistatydinusios Kazimieros Prunskienės. Buvo patikrinta, kad valdžios realumą remia ne apsišaukėlių riksmai, o kieno įstatymai vykdomi, kieno kvietimų ir nurodymų yra klausoma.
Žinoma, į kieno kasą mokesčiai mokami. Kaip tik nuo Naujųjų metų Lietuva buvo nutraukusi bet kokį dalyvavimą ar mokėjimą Sovietų Sąjungos biudžete. Ir imperija siuto kaip kaulo netekęs žvėris. Betgi vilčių, kad V.Ivanovo mušeikos jedinstveninkai ir jų suklaidinti nelietuviai darbininkai ar net ir perrengti parašiutininkai lengvai prasiveržtų į parlamentą, jį nusiaubtų ir išvaikytų, tokių vilčių nebegalėjo būti. Sausio 8-osios proga jau buvo praleista.
Jei tikslas tebūtų buvęs Lietuvos parklupdymas ir susigrąžinimas į sovietiją, protingiau būtų buvę atidėti jį, regzti kitokias pinkles. Bet planai buvo kur kas didesni: ,,nacionalinio gelbėjimo komitetai", mažne visur M.Gorbačiovo aplinkoje suplanuoti jau praėjusį rudenį, kai tik pradėjo ryškėti kylančio Boriso Jelcino žvaigždė ir demokratinės Rusijos galia, politinės ir karinės diktatūros veikėjų susitelkimas Kremliuje apie caro įgaliojimus gaunantį prezidentą, galimybės slėpti vietinį smurtą apsimetus Vakarų valstybių sąjungininku Persų įlankoje. Be abejo, sovietų vadovybei nebepritiko ir turbūt neįmanoma buvo atsisakyti tokių strateginio planavimo įdirbių ir negailestingų užmojų.
Žinodami apie artėjantį jau sutartą karą Artimuosiuose Rytuose ir apie provokacinę įtampą Latvijoje, mes tik spėliojome, kuriai Baltijos šaliai teks pirmasis smūgis. Jis teko Lietuvai, ir Lietuvos žmonės jį atlaikė. Vieni lauke prie komunikacijos ir valdymo pastatų, kuriuos ėmėsi ginti, kiti parlamente, dar kiti — sukrėstoje Vyriausybėje, kuriai staiga buvo siūloma neteisėta nakties pirmininkė, bet Vyriausybė luktelėjo ryto ir teisėto pirmininko.
Be abejo, atlaikėme ne vieni. Bet jau lemtingąją sausio 12, 13-osios naktį galėjome jaustis ir vieni, tartum parinkti nežinomam likimui ir žinantys, kad nesitrauksime, neatsižadėsime. Todėl, kad neturėjome kur trauktis iš mūsų vienintelės žemės. Ir nebepriimtina, nebepakenčiama buvo atsisakyti tiesos iš baimės. Juolab iš apskaičiavimo. Čia buvo nugalėta sovietija, išdeginti jos virusai Tėvynės gynėjų širdyse.
Užpuolikai, kurių šalies politika 70 metų rėmėsi baime, vidaus ir tarptautiniu teroru, nenumatė, kad beginkliai žmonės nesitrauks prieš žudančią jėgą. Ir nenumatė, kad jų raudonieji scenarijai iš anksto paruošti visokeriopam šaudymo ir mulkinimo karui, maža ką beįtikins tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Tie scenarijai, iš dalies mano jau aptarti, turėjo apimti bolševikų visad klasiškai inscenizuojamos socialinės revoliucijos, taip pat tariamos arba gudriai provokuojamos etninės tautinės nesantaikos ir galų gale prievartinio išgelbėjimo motyvus.
Socialinės revoliucijos motyvą Lietuvoje ketinta paskatinti jau ekonomine blokada 1990-ųjų metų pavasarį. Prisimename, kaip buvome gąsdinami, kad ana bausmė už nepriklausomybę sukelsianti nedarbą ir badą, kad pasipiktinę valstiečiai, darbininkai ir turbūt pažangioji inteligentija nušluosią blogus deputatus, pasiprašysią atgal į sovietijos narvą. Blokadą atlaikėm, tai priešininkai vėl grasė naujais dirbtiniais žiemos sunkumais, taikėsi į kokį neatsargų, neparuoštą kainų pakėlimą. Pulkininkas rygietis Alksnis atvirai pasakė tai sausio pirmosiomis dienomis, jog pučistai imsis jėgos veiksmų, kai prasidės neramumai, susiję su kainų pakėlimu.
Papildomąjį ir paruošiamąjį darbą Vilniuje turėjo atlikti populistinių ir bulvarinių apkalbų propaganda apie naujuosius deputatus, neva ponus, nieko neišmanančius ir gero nenuveikiančius, tik visaip apsirūpinančius ir jų apgautą liaudį išnaudojančius. Jedinstveninkams ir naktinei kompartijai belikdavę šaukti apie prarandamus socializmo iškovojimus, apie atkuriamą buržuazinę, jei ne blogesnę, santvarką. Net Michailas Gorbačiovas pašnekėjo sausio 13-ąją per Maskvos radiją, atseit Lietuvoje ėmę atsirasti savininkų.
Tautinės nesantaikos programuotojai nuo pat 1988-ųjų metų vasaros žadėjo Lietuvai kokį nors Karabachą. Jie grasė sukelsią visus nelietuvius prieš niekaip neatrandamą lietuvių nacionalizmą. Jie gąsdino vienus ir tuo pat metu kurstė kitus lengvatikius kalbomis apie Lietuvos teritorijos dalybas. Be to, tiesiog papirkinėjo gėrybėmis ir pažadais už ištikimybę Sovietų Sąjungai už tokios politikos vykdymą. Labai norėta ir stengtasi išprovokuoti, kad prasidėtų Lietuvoje kokie apsistumdymai tarp skirtingų tautybių žmonių. Kad nepavyko išprovokuoti, tai čia visų mūsų piliečių laimėjimas. Todėl ir ,,Nacionalinio gelbėjimo komitetas" neturėjo iš tikrųjų ką ir nuo ko gelbėti. Nebent partinės nomenklatūros svajones apie buvusius geruosius laikus. Žinoma, propagandinis dūmas kreipė prasčiokų sampratas ir visų gelbėjimą nuo neteisėtos, mat, sovietų konstituciją atmetusios blogųjų sąjūdininkų valdžios. Teisybės ieškančius darbininkus, kitataučius, socializmo ir sovietijos mylėtojus reikėjo gelbėti nuo Sąjūdžio ,,bernų" ir krašto apsaugos ,,baisūnų", kurie laistė savo aukas verdančiu vandeniu, mušė parlamento arba Vyriausybės rūmų rūsiuose ir apskritai buvo paskelbę mirties nuosprendžius vos ne visiems komunistams bei patriotams.
Prisiminkime, kiek viso to pylėsi iš dangaus ir eterio, iš pravdų ir zvezdų, kiek buvo stengiamasi sukelti neapykantos atgimusiai Lietuvai. Jau gruodžio viduryje SSKP (LKP) vadovai nurodė ieškoti nors kokio atvejo, kai būtų užpultas komunistas. O sausio mėnesį mus remia Ukraina, todėl skuba ten draugai Naudžiūnas ir Kuolelis, aiškindami, kad Lietuvoje per radiją ir televiziją ištisą parą skamba, cituoju: ,,Aukščiausiosios Tarybos kvietimai susidoroti su komunistais ir jų šeimomis". Uschopčikas dėsto paprasčiau: ,,Televizija pakvietė eiti į gatves ir išžudyti komunistus". O žurnalistas KGB-istas A.Nevzorovas net filmuką surežisavo, kaip Lietuvoje omonininkai didvyriškai gina socializmą ir naivuoliams vos ne iki šiol tuos niekalus pardavinėja už gryną pinigą.
Na, o didesnių režisierių scenarijus apie tai, kaip dori sovietų darbininkai vidurnaktį neša peticiją į televizijos bokštą (nežinia, kokiai valdžiai) ir kaip juos ten sumuša, todėl tenka jiems kviestis ,,gelbėjimo komiteto" tankus bei KGB žudikų dalinį. Si kvailelių literatūra buvo kartojama ir kartojama, mėginant nusiplauti nekaltą kraują ligi pat aukščiausiųjų Sovietų Sąjungos valdžios ešelonų, dar taip neseniai buvusių žymių vyrų lūpomis. Scenarijai reikalavo bent minimalaus rezultato, kokio nors dūmo apie vietinių, politinių ir visuomeninių jėgų konfrontaciją. Ne veltui M.Burokevičius ir kompanija tuoj pradėjo ir mėnesiais šnekėjo tai apie dvivaldystę, tai apie pilietinį karą. Betgi M.Gorbačiovo patikėtinis Fotejevas jau sausio 14-osios naktį telefonu iš Vilniaus sąžiningai paliudijo savo šefui: ,,Lietuvoje priešpriešiais stovi dvi pagrindinės jėgos teisėta Respublikos vadovybė ir kariškiai." Tą pokalbį girdėjo Vaidotas Antanaitis ir Vytautas Knašys. Taigi valstybė ir valstybė. Vienos politinė ir moralinė, o kitos karinė jėga. ,,Yra jėgos, proto nereikia", sako apie pastarąją niūrus sovietų folkloras. Iš tos sisteminės beprotybės, kuri plačiai atsiskleidė Vilniuje sausio 13-ąją, jie ,,telaimėjo" 14 užmuštų, šimtus sužalotų, dešimtis milijonų nuostolių. Visai nebeturint kuo pasiteisinti, likdavo arba oficiali Kremliaus tyla, arba kraštutinis cinizmas. Toks yra Dmitrijaus Jazovo atsakymas vasario mėnesį Lietuvos generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui. Cituoju: ,,Kai dėl Sovietų armijos padalinių prievartos veiksmų prieš Lietuvos civilius gyventojus, tai apie juos Gynybos ministerija nieko nežino. Pabaltijo karinės apygardos prokuratūra ir Vilniaus garnizono prokuratūra negavo piliečių ir organizacijų pareiškimų ir skundų." Tačiau agresijos planuotojai nenumatė nei tarptautinių pasekmių, nei savo pačių visuomenės reagavimo. Tą pačią naktį Borisas Jelcinas paskambino M.Gorbačiovui:
,,Baikit tą bjaurastį", ,,Prekratite eto bezobrazije". Ir į šį skambutį nebuvo atsakyta, kad prezidentas miega. Iš ryto jau reagavo Islandijos ir Norvegijos vyriausybės. Iš tikrųjų jos veikė ir naktį, gaudamos nuolatinę informaciją iš Vilniaus per Lietuvos atstovą Osle. Islandijos užsienio reikalų ministras, kuris čia yra, tuoj informavo savo premjerą ir ėmėsi žygių kartu su norvegais iškelti klausimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboj. Jau penktą valandą ryto Norvegijos užsienio reikalų ministras buvo susisiekęs su daugeliu pasaulio vyriausybių, informavo ir protestavo, laiške Michailui Gorbačiovui pasmerkė sovietų veiksmus Lietuvoje.
Islandijos ministras pirmininkas irgi išsiuntė gilaus susirūpinimo laišką sovietų prezidentui, kviesdamas nutraukti prievartą ir tuoj pat išvesti kariuomenę. Sausio 13-ąją Maskvoje įvyko demonstracija su šūkiais ,,Rusijos garbė Lietuvos laisvė!", ,,Gorbačiovą į teismą!". Nepaisydamas rimtų įspėjimų ir perspėjimų, Borisas Jelcinas atskrido į Taliną, kur tą pačią sausio 13-ąją buvo pasirašyti keturių valstybių Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos solidarumo ir bendro kreipimosi j Jungtines Tautas dokumentai. Jis įvertino pučistų puolimą Lietuvoje bei Latvijoje kaip didelio sąmokslo prieš demokratiją pradžią ir kreipėsi į Rusijos kareivius bei karininkus nekelti rankos prieš tautas, kovojančias dėl savo teisių.
Dar po kelių dienų į Vilnių atvyko Islandijos užsienio reikalų ministras, prasidėjo tarptautinis Lietuvos diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis atkūrimo procesas. Savo ruožtu Kanada sustabdė pagalbą Sovietų Sąjungai, Europos Parlamentas pavadino sovietų veiksmus Lietuvoje invazija ir agresija. Artimas M.Gorbačiovo patarėjas informavo jį apie griežtą Vakarų reakciją dėl įvykių Lietuvoje, kas gresia visiems M.Gorbačiovo planams. Ir sovietų prezidentas sausio 22 dieną pareiškė per televiziją, nors ir veidmainiškai, kad smerkia sovietų armijos bendradarbiavimą su bet kuriais apsišaukėliais, užsimojusiais prieš teisėtą valdžią.
Tai buvo smūgis M.Burokevičiaus tipo išgamoms ir gal atvėsino dalį suklaidintų, perspėjo kariškius ir sudarė galimybę Lietuvos valstybei vėl ieškoti sunkių kontaktų su Kremlium. Apie šią situaciją ir vertinimus vėl būdingai paliudijo jau minėtas pulkininkas Alksnis, cituoju: ,,Šiomis dienomis kalbėjausi su draugais iš Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto. Jie pasakė: viską, ko Maskva iš mūsų prašė, mes padarėm. Maskva žadėjo, kad antrąją kelio dalį tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimą, ji nueis pati. Tačiau Maskva mus pametė, mus išdavė prezidentas." Ir Alksnis priduria: ,,Aš pakartoju, prezidentas mus išdavė."
Kaip toli išsiskyrė du pasauliai. Vienas pasaulis, kur meilė, tiesos, tėvynės, artimo meilė kviečia į žygį nebojant sveikatos ir net gyvybės aukos. Kitas pasaulis, — kur nusikaltėlį persekioja jo nusikaltimas, kur valdo išdavystė, pagieža ir neapykanta, kur dostojevskiški ir bibliniai kipšai yra kasdienė tikrovė.
Lietuva pasirinko. Mūsų maža šalis ištvėrė žiaurų sausio 13-osios nakties tragizmą ir amžinai laimėjo, ir nešasi kaip šviesią vėliavą tos nakties heroizmą. Tai — meilės ir iškentėto broliško solidarumo lobis, kurio jokiu būdu nevalia prarasti. Tai vilties pasaulis, kuris bus iškilus ir atsparus kivirčų rūdims, kaip gelžbetonio bokštas, tapęs toks brangus Lietuvai ir jau visai kitką reiškiantis. O virš jo švytėjimas, kuris išlieka. Ačiū jums visiems. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, dabar žodis suteikiamas Islandijos užsienio reikalų ministrui Jonui Baldvinui Hannibalssonui. (Plojimai)
Islandijos užsienio reikalų ministro J.B.Hannibalssono kalba
J.B.HANNIBALSSONAS. Ekscelencijos, Prezidente Landsbergi, ministrai, parlamento nariai, garbingi svečiai, Lietuvos žmonės! Man ir mano žmonai iš tikrųjų Šiandien didžiulė garbė ir privilegija būti su jumis kartu. Savo tautos vyriausybės, Altingo ir visos tautos vardu aš noriu perduoti jums širdingus solidarumo ir draugystės žodžius visiems tiems, kurie susirinko kartu čia šiandien paminėti Lietuvos kankinių. Nuo mūsų salos, esančios Šiaurės Atlanto vandenyse, pakrančių iki Baltijos jūros krantų visi mes pastaraisiais metais kūrėme tvirtus draugystės saitus, vedančius mus visus į vilties kupiną ateitį. Daugiau negu prieš pusę šimto metų nedidelė narsuolių grupė pasipriešino galingoms vokiečių pajėgoms ore virš Londono. Jų didvyriškos pastangos išgelbėjo tautą nuo pralaimėjimo ir pažeminimo ir suteikė visoms kitoms tautoms galimybę kovoti prieš totalitarizmą.
Tomis sunkiomis dienomis Vinstonas Čerčilis, vienas iš labai nedaugelio žymių civilizacijos vadovų, pasižyminčių tvirta moraline ir dvasine stiprybe, pasakė šitokius nepamirštamus žodžius apie tą keletą: ,,Niekad niekuomet žmonijos konfliktų istorijoje tokia daugybė žmonių nėra buvusi tiek daug dėkinga šitokiam nedaugeliui, tik keletui. Ir ką mums bežadėtų ateitis, tegul mūsų palikuonys bus pajėgūs pasakyti tai buvo iškiliausia jų valanda." Tai iš tiesų atmintina diena. Daugiau negu prieš penkiasdešimt metų blogio jėgos užslopino laisvės liepsną Baltijos valstybėse. Daugiau negu penkiasdešimt metų faktiškai vyko brutalus ir agresyvus Antrasis pasaulinis karas rytinėje Europos dalyje. Pusę šimtmečio jūs kentėjote karinę invaziją ir okupaciją su visais jų padariniais bausmėmis, deportacijomis, žmogiško orumo slopinimu, visu tuo, kas daro gyvenimą vertingą. Daugeliui jūsų šalies viduje, taip pat ir užsienyje tai atrodė pralaimėta negrąžinamo istorijos posūkio kova.
Tačiau per stebėtinai trumpą laiką — trejetą ar ketvertą metų — jūs sugebėjote paimti likimą į savo rankas ir pakeisti šitą liūdną pranašystę. Per ilgą ir apniukusią priespaudos žiemą visuomet buvo keletas narsuolių, niekuomet nepriėmusių pralaimėjimų, niekuomet nepraradusių vilties ir išdrįsusių mirties ir netekties akivaizdoje skelbti tiesą ir palaikyti teisingumo liepsną. Ir tiems nedaugeliui narsuolių, niekuomet nepraradusiems vilties, mes dabar dėkingi už savo bendrą ateitį.
Šiandien, kuomet mes mename 1991 metų sausio 13 dienos žiaurumus Vilniuje, tikruosius netolimos praeities didvyrius, mes minime visus pasipriešinimo didvyrius, visas tironijos aukas ir gerbiame visus tuos, kurie išgyveno, kurie užtikrins, kad šitų kankinių aukos nebuvo veltui.
Ir tais pačiais įsimintinais žodžiais, kuriuos aš čia jau paminėjau iš pradžių, aš noriu pasakyti dar kartą pabaigoje. Išties niekuomet žmonijos konfliktų istorijoje tokia daugybė žmonijos nėra buvusi dėkinga šitokiam nedaugeliui. Ir ką mums bežadėtų ateitis, tegul mūsų palikuonys, iš tiesų mes visi, atsimindami šitą dieną, pasakome su pasididžiavimu tai buvo iškiliausia jų valanda. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar žodis suteikiamas Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Anatolijui Gorbunovui. (Plojimai)
Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko A.Gorbunovo kalba
A.GORBUNOVAS. Didžiai gerbiamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininke pone Landsbergi, gerbiamieji deputatai, svečiai, mūsų seserys ir broliai Lietuvoje! Mes, Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, atvykome į Vilnių, kad kartu su jumis čia, Lietuvos žemėje, prisimintume tuos, kurie prieš metus atidavė savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Juos prisimindami, mes su gilia pagarba nulenkiame savo galvas. Jų auka turėjo lemiamos reikšmės ir Latvijos tolesniam likimui. Tą naktį, prieš metus, Lietuvos žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos ir televizijos bokšto savo gyvybių kaina išgelbėjo ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, ir net Rusiją. Kai žinia, kad desantas puola beginklius žmones, pasiekė Latviją, mes labai gerai supratome, kad lemtingoji valanda atėjo ne tik Lietuvai. Tai buvo visos Baltijos lemtingoji valanda.
Tos nakties įvykiai parodė, ką sugeba padaryti tauta, kuri aukščiau už viską vertina laisvę ir nepriklausomybę. Pernai metų sausio mėnesio sunkiosios dienos ir naktys parodė ir tai, ką pačiai tautai reiškia savo vienybės, drąsos ir savigarbos suvokimas. Nuo praeito sausio daug kas pasikeitė, tačiau mes vis dar esame kelio pradžioje, mums nėra lengva ir nebus lengva. Baltijos likimas dar neperėjo į laimingą žvaigždyną, dar neteisti tie žmonės, kurie okupacinio ir kolonijinio režimo išsaugojimo vardan buvo pasiruošę ne tik šaudyti, bet ir šaudė bei žemino žmones ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Neužmirškime ir to, kad vis dar yra tokių, kurie, pasinaudodami bet kokiomis demagoginėmis priemonėmis, yra pasiryžę juos pateisinti.
Mūsų tautų kartus likimas išmokė mus daug to, ką reikėtų prisiminti visada. Pirma, ko neturėtume užmiršti, yra tai, kad savo kovą už laisvę mes pradėjome Lietuvos, Estijos ir Latvijos vėliavoms plevėsuojant kartu. Tai suteikė mums vienybės, bendrumo ir jėgos jausmą. Ir ne todėl, kad buvome silpni, bet todėl, kad buvome stiprūs dvasiškai.
Antra. Mūsų kelias į nepriklausomybę buvo neprievartinis, tačiau mes ginkluotai jėgai drąsiai priešpastatėme teisybės jėgą ir pasiryžimą paaukoti save. Tai nustebino pasaulį ir mes susilaukėme paramos, už kurią visi esame dėkingi. Ir, trečia, mūsų bendras patyrimas turi tęstis, jis turi įgauti naujos kokybės, vienybė kovoje už nepriklausomybę turi peraugti į vienybę ją saugant bei vystant mūsų nepriklausomas valstybes. Nėra jokių kliūčių ne tik tam, kad mūsų tautos broliškai gyventų, bet ir tam, kad remtume viena kitą. Ir ne tik savo namuose, bet ir pasaulyje. Tai stiprins ir mūsų bendras, ir kiekvienos atskiros valstybės jėgas.
Te per amžius Lietuvos, Estijos ir Latvijos padangėje šviečia laisvės saulė. Ir amžina garbė tiems, kas už tai žuvo. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar skelbiama 30 min. pertrauka. Po pertraukos dirbsime toliau.
Pertrauka
PIRMININKAS (E.GENTVILAS). Gerbiamieji deputatai ir Aukščiausiosios Tarybos svečiai! Tęsiame iškilmingą Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Į tribūną kviečiamas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas deputatas Gediminas Vagnorius.
Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus kalba
G. VAGNORIUS. Gerbiamasis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininke, gerbiamieji deputatai, neeilinės sesijos garbingi svečiai, ponios ir ponai! Praėjusieji metai Lietuvai buvo didžių istorijos permainų metai. Tarptautinis pripažinimas tai tik rezultatas tų sunkių išbandymų, kurie teko Lietuvos žmonėms. Mes lenkiame galvas žuvusiems per sausio ir rugpjūčio susidorojimus, kai žmogišką veidą praradusi sužvėrėjusi sovietinė partokratija puolė taikius beginklius žmones ir pareigūnus. Mes lenkiame galvas taip pat jų artimiesiems, visiems sąžiningiems Lietuvos žmonėms.
Laimėta pergalė, bet ją laimėjo ne Aukščiausioji Taryba, ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ją laimėjo Lietuvos žmonės. Mes esame dėkingi Lietuvos žmonėms, kurių susiklausymo ir sunkios situacijos supratimo dėka pavyko išvengti tiek kartų praeitais metais, ypač pirmąjį pusmetį, bandytų išprovokuoti ginkluotų susidūrimų, kad Lietuvos įvykius Maskvos KGB architektai galėtų pateikti kaip dviejų tarpusavyje kariaujančių jėgų susidūrimą, kad apgautų pasaulį, kuris vėliau pasimetęs nusigręžtų nuo Lietuvos.
Mes esame dėkingi Lietuvos žmonėms, kurių paramos dėka Lietuvos valdžia taikių permainų būdu išsivadavo iš prokomunistinės įtakos. Mes turime didžiuotis Lietuvos žmonėmis, kurie, įveikdami didžiulius gyvenimo sunkumus, ryžosi ekonominiams ir socialiniams pertvarkymams. Demokratija tai ne galimybė pažeidinėti įstatymus, stipresniam diktuoti sąlygas silpnesniam. O rinkos ekonomika — tai ne galimybė pasisavinti kitų triūsą, turėti išskirtines sąlygas privatizacijoje, mokesčiuose, kainodaroje arba mokant darbo užmokestį. Ir džiugu, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių tai tvirtai suprato ir tai remia. Tačiau teisinė valstybė, rinkos ekonomika yra tada, kai visose gyvenimo srityse veikia demokratinės teisinės normos ir jų tvirtai laikomasi.
Mes praktiškai baigėme sukurti civilizuotai valstybei būdingas teisėtvarkos, taip pat ir ekonominių santykių taisykles. Ir šiais metais pagrindinis dėmesys bus skiriamas tam, kad užtikrintume, jog šių ekonominių ir teisinių normų būtų besąlygiškai laikomasi, kad būtų visiškai atkurta teisėtvarka. Aš drįstu drąsiai pasakyti, kad 1991 metai buvo ekonominių, socialinių ir politinių reformų metai. O šie, 1992-ieji metai, bus ekonomikos stabilizavimo metai. Tai bus Lietuvos žmonėms paskutiniųjų išbandymų metai. Jeigu dabar, jau perėję prie rinkos ekonomikos, jos bangavimą sustabdysime, nepalūšime prieš natūralius ar dirbtinius sunkumus, tai Lietuvos vystymosi, Lietuvos stiprėjimo jau niekas nebesustabdys. Jei pakriksime ar persipolitikuosime, prarasime vienintelį apčiuopiamoje perspektyvoje turėtą šansą.
Norėčiau keletą žodžių pasakyti apie mūsų užsienio politiką. Tikriausiai visi sutiksime, kad čia mes savo veiklą turim aktyvint. Lietuva Vakarų ir Rytų valstybių tarptautinių organizacijų akyse gali ir turi likti kaip svarbus Rytų Europos regiono padėties stabilizavimo veiksnys. Čia ji turi žengti koja kojon taip pat su Latvija, Estija ir kitomis savo kaimynėmis. Žengdami organizuotų, teisiškai suformuotų ekonominių, socialinių ir politinių permainų priekyje, turime išlaikyti šias priešakines pozicijas ir šiais metais. Ir tai išlieka mūsų nedidelei valstybei pagrindinis rimtas politinis ramstis.
Mes savo pozicijas turime išsaugoti ir kartu turime tuo pasinaudoti. 1991 metais įstojome į daugybę tarptautinių organizacijų, kitą mėnesį būsime priimti į Europos plėtros ir rekonstrukcijos banką, o pavasarį — į Tarptautinį valiutos fondą ir Pasaulio banką. Pasiekė žinia apie rimtesnes paramas Lietuvai, kurias numato skirti Europos Bendrija, taip pat Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, atskiros valstybės Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija, Danija, Švedija, Islandija, Šveicarija ir kitos.
Tačiau dar kartą turime prisiminti, kad visus darbus turėsime nuveikti mes patys. Jeigu nesitikėsime, jog už mus kažkas padarys, tai parama, be abejo, bus efektyvi. Mūsų negali nejaudinti nestabili padėtis naujosios Sandraugos valstybėse. Iš ten mes jaučiame pinigų sistemos suirutės požymius, maisto, kitų pagrindinių prekių nepriteklių. Tai, be abejo, atsiliepė ir mūsų rinkai. Todėl mes visokeriopai sveikiname visus pažangius Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, kitų Sandraugos valstybių žingsnius reformuojant ekonomiką.
Mes taip pat sveikinam visus Sandraugos valstybių sprendimus, kurie padeda stabilizuoti ir politinę padėtį šitame regione. Nes nestabili padėtis, be abejo, atsiliepia ir mūsų tarptautiniams ekonominiams santykiams, taip pat turi didžiulę įtaką palaikant tradicinius prekybinius ryšius.
Esant sudėtingai padėčiai Rytų rinkose, konservatyvioms jėgoms spaudžiant, sutrikus tiekimams iš kai kurių Sandraugos valstybių, mūsų pagrindinis uždavinys, sakyčiau, gyvybinės svarbos uždavinys yra kuo sparčiau įsilieti į Vakarų ir kitas rinkas, pakelti ten prekybinius barjerus. Ir čia yra ir daug problemų, ir daug galimybių. Aš manau, kad Lietuvai,,taip pat ir kitoms Baltijos valstybėms atsirastų daugiau galimybių ir greičiau įsilieti į Europos ekonomiką per (...) valstybių grupę, taip pat palaikant glaudesnius dvišalius prekybinius, politinius santykius su Europos Bendrija. Čia mes taip pat turim dar daug ką patys nuveikti.
Šiandien mūsų dėmesys taip pat yra nukreiptas į tai, kad pagerintume tiek mūsų verslininkams, tiek verslininkams iš užsienio valstybių sąlygas užmegzti ir palaikyti abipusiai naudingus ryšius. Aš manau, kad mums dar reikės pataisyti kai kurias Užsienio investicijų įstatymo nuostatas, pritaikyti jas prie tarptautinių standartų. Aš manau, kad mums tenka iš esmės dar pertvarkyti bankų sistemą, kad ji būtų priimtina ir efektyvi tarptautiniams atsiskaitymams organizuoti.
Lietuvos Vyriausybė visomis priemonėmis siekia stabilizuoti ekonominius ryšius su Sandraugos valstybėmis. Praktiškai su visomis valstybėmis pasirašėme dvišales sutartis. Mes galime pasirašyti dvišalę prekybos sutartį ir su pačia Sandrauga. Tačiau nemanau, kad Lietuvos žmonės kada nors sutiktų įžengti į pačią Sandraugą, net ir patirdami didžiulius sunkumus. O tokius bandymus mes, deja, dar kartais jaučiame. Vyriausybė turi aiškią ilgalaikių ir trumpalaikių veiksmų programą. Ir mes savo veiksmus derinam ne tik prie vidaus politinių aplinkybių, taip pat derinam ir prie to, kokia padėtis yra kaimyninėse valstybėse. Ir, pavyzdžiui, dėl nestabilios padėties kaimyninėse valstybėse mes kol kas neįvedam savų pinigų, nepriimam kartais ir kitų svarbių sprendimų, kurių laukia Lietuvos žmonės.
Norėčiau dar keletą žodžių tarti dėl mūsų vidaus padėties. Aš galėčiau išskirti kelis svarbiausius veiksnius, kurie nulems Lietuvos dabartį ir ateitį. Manau, kad šiuo metu daugelis iš mūsų siekia visomis priemonėmis išsaugoti stabilią vidaus jėgų politinę padėtį, išvengti pastebimos ir nereikalingos konfrontacijos, kartais pavirstančios į silpnų valstybės pamatų griovimą. Manau, kad ne mažiau mums svarbu yra sėkmingai užbaigti pradėtas ekonomines reformas. Aš net manyčiau, kad iš esmės ekonominės socialinės reformos jau atliktos. Dabar paprasčiausiai mums reikia stabilizuoti rinkos ekonomiką. Visus mus šiuo metu taip pat jaudina kai kur išlikusi netvarka, kurią mes privalėsim artimiausiu metu įveikti.
Taip pat negalėčiau nepaminėti Lietuvos žmonių susirūpinimo dėl buvusios sovietinės kariuomenės greitesnio išvedimo iš Lietuvos. Tačiau mes turime atkreipti dėmesį, kad per tuos metus pasikeitė padėtis ir šioje srityje. Jeigu anksčiau tai buvo sovietinė kariuomenė, šiandien Tarybų Sąjungos nėra. Šiandien dalis buvusios sovietinės kariuomenės perėjo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos žinion. Be abejo, ši kariuomenė negali ir nepereis Lietuvos žinion. Tačiau aš manau, kad Lietuva šiuo metu turi teisę pretenduoti į didelę dalį karinės technikos, kuri turėtų likti Lietuvoje.
Manau, kad ne vienas iš mūsų dažnai pamąstom ir pritariam, kad mes privalom, kad ir kiek tai bekainuotų, sustabdyti tokią politinę kovą dėl valdžios, kai tam panaudojamos valstybę griaunančios jėgos. Visose valstybėse, ypač besikuriančiose, opozicija turi būti kurianti, bet ne griaunanti jėga. Aš manau, kad šimtą kartų geriau pakeisti vyriausybę atvirai, negu sudaryti sąlygas, kai vyriausybė turi atsakyti už pasekmes tų sprendimų, kurių ji nepriima arba kurių ji negali priimti.
Didžiulė atsakomybė šiandien Lietuvoje tenka ir dabartinei Aukščiausiosios Tarybos opozicijai, kuri iš mažumos palaipsniui tampa dauguma. Ji dabar yra atsakinga ir už Aukščiausiosios Tarybos sprendimus, ir už Lietuvos ateitį. Mes galime šiandien pasidžiaugti, kad nežiūrint visų sunkumų — politinių ir ekonominių, reformos Lietuvoje vyksta pagal aiškų reformų planą, praktiškai be didesnių nukrypimų nuo grafiko, kuris apima keletą metų. Mes galime pasidžiaugti, kad nežiūrint įvairių sunkumų vyksta ir privatizavimas, kuris, palyginti su kitomis valstybėmis, yra spartesnis.
Aš manau, kad Lietuvos žmonės yra pasiryžę kitaip gyventi, aš manau, kad ir mūsų kaimynai nori palaikyti su Lietuva kuo geresnius prekybinius ir kitokius geros kaimynystės ryšius. Ir aš manau, kad Lietuva bus pajėgi įtvirtinti tuos pasiekimus, kuriuos mes turim ir pastebim šiuo metu.
Baigdamas norėčiau taip pat pristatyti ir vieną konkretų įstatymo projektą, kuris tiesiogiai yra susijęs su tragiškais sausio 11-13 dienų įvykiais. Noriu pasiūlyti Aukščiausiajai Tarybai padaryti kai kuriuos pakeitimus anksčiau priimtame įstatyme ,,Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę nuo 1991 metų sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių". Šis įstatymo pakeitimo projektas iš esmės papildo tas socialines garantijas, kurios buvo numatytos anksčiau ir kurios numato taip pat šalia maitintojo netekimo pensijos skirti invalidumo pensijas, taip pat išmokėti žuvusiųjų, kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę nuo sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių šeimoms, asmenims, sužalotiems, kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę, ir kitiems asmenims, kuriems yra padaryti kūno sužalojimai. Aš manau, kad Aukščiausioji Taryba galės šitą įstatymo projektą priimti kuo greičiau.
Ačiū už dėmesį.
Įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę nuo 1991 metų sausio 11 - 13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių" pakeitimo ir papildymo” projekto svarstymas
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Ministrui Pirmininkui. Aš turiu informuoti, kad Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas siūlo Aukščiausiajai Tarybai šitą įstatymo projektą, taip pat ir nutarimo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Todėl norėčiau pasiteirauti balsų skaičiavimo grupės narių, kiek dabar salėje yra deputatų. Salėje yra 114 deputatų. Jeigu neprieštarauja nė viena Aukščiausiosios Tarybos frakcija, mes galėtume balsuoti dėl to, kad nutartume svarstyti ypatingos skubos tvarka šito įstatymo projektą. Nė viena frakcija neprieštarauja? Komisijoms tokia teisė yra, nes nėra suteikta priešintis ypatingos skubos svarstymo tvarkai. Tai gali daryti tik frakcija. Tai yra 219 prim Reglamento straipsnis, kuris yra priimtas prieš Naujuosius metus ir yra gana naujas mūsų Reglamente. Todėl aš prašau, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai balsuotų šituo procedūriniu klausimu. Kas už tai, kad Ministro Pirmininko pristatyti įstatymo ir nutarimo projektai būtų svarstomi ypatingos skubos. tvarka? Prašome balsuoti, pakeliant korteles.
Už balsavo 107 deputatai. Nuleiskite korteles. Kas prieš? Prieš vienas deputatas. Kas susilaikė? Susilaikė 5 deputatai. Balsų dauguma nutarta taikyti įstatymo ir nutarimo projektams ypatingos skubos svarstymo tvarką. Aš taip pat primenu, kad pagal Reglamentą, kai yra naudojamos valstybės lėšos vienam ar kitam norminiam aktui įgyvendinti, turi būti pateikta Biudžeto komisijos išvada, taip pat šiuo atveju turi būti pateikta ir Sveikatos bei socialinių reikalų komisijos išvada. Gal pirmiausia gerbiamasis deputatas M.Čobotas gali pateikti komisijos išvadą.
M.ČOBOTAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji ponios ir ponai, svečiai! Šio įstatymo projektą mūsų komisija svarstė kelis kartus. Svarstė su Sausio 13 dienos brolija, su Vilniaus universiteto specialistais, su Vyriausybės atstovais, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ministerijų atstovais ir parengė paskutinį, ketvirtąjį variantą, kuris šiandien jau pateiktas svarstyti ir priimti. Mūsų komisija taip pat gavo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pritarimą, todėl aš komisijos vardu kviečiu jus pritarti ir balsuoti už šio įstatymo priėmimą.
Aš norėčiau pabrėžti, kad nei žmogaus gyvybės, nei sveikatos negali kompensuoti jokie pinigai. Tai yra turtas, kuris nėra įkainojamas. Bet mes privalome šiandien, kai minime tas liūdnas metines, pagerbti tuos žmones, juo labiau kad daug iš jų skursta, turi sunkias materialines sąlygas. Skirdami jiems tas pinigines kompensacijas, ypač šeimoms, kurios neteko maitintojo, mes padarysime, aš manyčiau, labai naudingą, gerą darbą Lietuvai, tuo labiau kad tie žmonės, kurie gynė parlamentą, gynė televiziją, gynė ir visą Lietuvą ir kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės.
PIRMININKAS. Ačiū. Biudžeto komisijos vardu norėjo pasisakyti deputatas komisijos narys Vytautas Puplauskas.
V.PUPLAUSKAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji deputatai! Biudžeto komisija, išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos laisvę nuo 1991 metų sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių" pakeitimo ir papildymo" projektą, iš esmės jam pritaria ir siūlo šiuos pasiūlymus: įstatymo projekto antrojo punkto trečiąją dalį papildyti šiais žodžiais: ,,ir ne vėliau kaip iki 1992 metų kovo 31 dienos". Tada trečiasis papunktis skambėtų taip:
,,Kompensacijos turi būti išmokėtos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo atitinkamų dokumentų pateikimo Krašto apsaugos ministerijai ir ne vėliau kaip iki 1992 metų kovo 31 dienos." Ir antrasis papildymas: ,,Šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos."
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam deputatui V.Puplauskui. Yra iš esmės teigiama ir pritariama Biudžeto komisijos išvada, be kurios įstatymas negalėtų būti priimtas. Noriu paklausti, ar yra daugiau deputatų, norinčių pasisakyti arba komisijos vardu, arba savo vardu? Pageidaujančių nėra.
Ką gi, manau, kad gerbiamasis premjeras, kaip projekto pristatytojas, sutinka, kad būtų papildyta šitais dviem punktais, kuriuos minėjo deputatas V.Puplauskas? Tam pasiūlymui yra pritarta. Taigi aš atkreipsiu dėmesį, kad įstatymo projekte antroji dalis, trečioji jos pastraipa yra papildoma žodžiais ,,ir ne vėliau kaip iki 1992 metų kovo 31 dienos", o įstatymo tekstas baigiamas žodžiais: ,,Šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos." Tai yra jeigu šiandien priimtume, įsigaliotų nuo šios dienos.
Kadangi nėra daugiau norinčių pasisakyti, lieka balsuoti už įstatymą ir už nutarimą atskirai. Dėl balsavimo motyvų kalbėti ar bus norinčių? Pageidaujančių nėra. Tada aš prašau pasiruošti balsų skaičiavimo grupę ir kitus deputatus. Salėje yra 114 deputatų. Kas už tai, kad būtų priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusioms sausio ir vėlesnių įvykių metu, pakeitimo ir papildymo? Balsuojam, pakeldami korteles.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už 110.
PIRMININKAS. Už balsavo 110 deputatų. Nuleiskite korteles. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Nėra.
PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 5.
Įstatymo priėmimas
PIRMININKAS. Susilaikė 5. Prieš nėra, už 110. Įstatymas priimtas. Lieka balsuoti už Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl ką tik priimto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo tvarkos. Kas už šį nutarimą?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už 110.
PIRMININKAS. Už 110. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Nėra.
PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 4.
Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę nuo 1991 metų sausio 11 - 13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių" įsigaliojimo” pakeitimo ir papildymo” priėmimas
PIRMININKAS. Susilaikė 4. Nutarimas priimtas. Ačiū gerbiamiesiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams. Dabar prašome, gerbiamasis Kuzmickai.
B.J.KUZMICKAS. Gerbiamieji deputatai! Leiskite man perskaityti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu išrašą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutaria:
Už solidarumą, drąsą ir pasiaukojimą, ginant laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio-rugsėjo mėnesiais, apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliu šiuos užsienio valstybių vadovus, parlamentarus ir piliečius. Skaitau pavardes tik tų apdovanojamųjų, kurie atvyko į šį posėdį.
Anatolijų Gorbunovą Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką,
Joną Baldviną Hannibalssoną — Islandijos užsienio reikalų ministrą,
Borisą Giunterį Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatą,
Igorį Pyrchą Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatą,
Sergejų Berezinskį — Sankt Peterburgo miesto tarybos deputatą,
Gaiką Zulumianą Maskvos tarybos deputatą,
Valerijų Borščiovą Maskvos tarybos deputatą,
Vladimirą Daineką Maskvos tarybos deputatą,
Leonidą Kolosovą — Maskvos tarybos deputatą,
Genadijų Baryginą Maskvos tarybos deputatą,
Elą Poliakovą Sankt Peterburgo tarybos deputato padėjėją,
Larsą Fredeną Švedijos konsulą Rygoje,
Georgą Albertą Krolą — Jungtinių Amerikos Valstijų konsulą Sankt Peterburge,
Merviną Medaus Kanados ambasados konsulą Maskvoje,
Joną Purnellą Jungtinių Amerikos Valstijų konsulą Sankt Peterburge,
Albertą Sarkanį Latvijos Respublikos laikinąjį reikalų patikėtinį Lietuvoje.
Apdovanojami šiuo medaliu taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai:
Robertas Grigas Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas,
Kastytis Krikščiukaitis Pelesos parapijos klebonas,
Jonas Gečas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Vilnius, 1992 metų sausio 9 diena.
Šiuos apdovanojimus įteikti kviečiu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretorių, Ordinų kanclerį Liudviką Sabutį. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji deputatai ir svečiai! Kad jums neatrodytų kaip nors keistai, aš turiu pasakyti, jog mes daug mūsų Respublikos piliečių šiandien jau apdovanojome. Jie čia dalyvauja, bet čia mes suteiksime apdovanojimus daugiausia svečiams iš kitur.
B.J.KUZMICKAS. Kviečiame apdovanojimui poną Anatolijų Gorbunovą. (Plojimai) Kviečiame poną Joną Baldviną Hannibalssoną. (Plojimai) Kviečiame poną Borisą Giunterį. (Plojimai) Kviečiame poną Igorį Pyrchą. (Plojimai) Prašome Sergejų Berezinskį. (Plojimai) Prašome poną Gaiką Zulumianą. (Plojimai) Prašome poną Valerijų Borščiovą. (Plojimai) Prašome poną Vladimirą Daineką. (Plojimai) Ponas Leonidas Kolosovas. (Plojimai) Ponas Genadijus Baryginas. (Plojimai) Ponia Ela Poliakova. (Plojimai) Ponas Larsas Fredenas. (Plojimai) Ponas Georgas Albertas Krolas. (Plojimai) Ponas Mervinas Medaus. (Plojimai) Ponas Jonas Purnellas. (Plojimai) Kviečiame poną Albertą Sarkanį. (Plojimai) Kviečiame kunigą Robertą Grigą. (Plojimai) Kviečiame kunigą Kastytį Krikščiukaitį. (Plojimai) Kviečiame poną Joną Gečą. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji, pasveikinkime visus tuos, kurie jau gavo apdovanojimus. (Plojimai)
B.J.KUZMICKAS. Leiskite padėkoti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretoriui Liudvikui Sabučiui. Dar pabaigoje keletą žodžių tars Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir po to dar trumpą informaciją padarys Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji, mielieji! Mūsų posėdis eina į pabaigą. Noriu padėkoti visiems, kurie čia apsilankėte ne tik iš pareigos, kaip deputatai, bet ir visiems svečiams, visiems Vyriausybės nariams ir visiems mūsų brangiems kovotojams, kurie šiandien buvo apdovanoti, taip pat tiems, kurie apdovanojimus atsiims vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių. O dabar mes, deputatai, rinksimės antradienį, dirbsime toliau. O visus ir deputatus, ir svečius — šiandien, apžiūrėjus parodą, kurios atidarymas bus 19 val., kviečiu dalyvauti Sporto rūmuose sausio kovų ir aukų paminėjime 21 val. Taip pat jūs žinote ir apie kitą šio minėjimo tolesnę programą. Tikiuosi, kad mes dar ilgai matysimės ir šiandien, ir rytoj. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Labai ačiū. Kazimieras Motieka — trumpą informaciją.
K.MOTIEKA. Gerbiamieji deputatai, aš taip pat kviečiu deputatus, užsienio valstybių atstovus ir svečius Valstybinės komisijos vardu 21 val. į Lietuvos laisvės gynėjų minėjimo vakarą. Deputatams pranešu, kad jų pakvietimai galioja taip pat ir jų šeimų nariams, taip pat ir mūsų užsienio svečiams. Ačiū už dėmesį.
V.LANDSBERGIS. O dabar, užbaigdami šį posėdį, nors tai nėra sesijos užbaigimas, bet ypatinga diena, ypatingas posėdis, sugiedokime mūsų himną. (Giedamas himnas) Posėdis baigtas.