PIRMASIS POSĖDIS
1991 m. rugsėjo 10 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai B.J.KUZMICKAS ir K.MOTIEKA
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji deputatai, sveikinu jus šitoje naujai atrodančioje salėje ir naujai nušvitusioje Lietuvoje. Mes turėsime laiko išmokti, išmokti naudotis šios salės įrengimais ir naujomis Lietuvos galimybėmis realizuoti jos siekius ir jos teises. Man malonu pranešti, kad į IV sesijos pirmąjį plenarinį posėdį yra atvykę 99 deputatai, ir aš galiu paskelbti šį posėdį pradėtą.
Jūs turite darbotvarkę, kurią patvirtino ir siūlo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Galbūt mes galėtume šiandien tokios ypatingos sesijos, ypatingo posėdžio proga nusižengti savo tradicijai ir nediskutuoti valandą arba pusantros dėl darbotvarkės? Jeigu jūs sutiktumėt patvirtint tai, kas yra šiai dienai pasiūlyta, mes galėtume pradėti darbą keisdamiesi mintimis, idėjomis ir pereiti prie pasiūlytų ir pateiktų jums projektų.
Taigi pirmasis pasiūlymas yra toks: rugsėjo 10 d. darbotvarkė. Ar sutinkate laikytis šitos darbotvarkės? Čia gal galėsime nebalsuoti, tiesiog jeigu yra toks jūsų sutikimas, tai pagal ją ir pradėsime dirbti. Gerbiamasis Č.Juršėnas turi pastabų. (Pauzė) Nutarimas dėl konvencijos yra dalijamas.
V.J.ČEPAITIS. Deputatas V.Čepaitis, jeigu galima. Konvencijos tekstas yra išdalytas komisijoms. Taigi komisijos vakar galėjo padauginti...
PIRMININKAS. Dėl šeštojo punkto gerbiamasis A.Taurantas informavo, jog tas projektas yra išdalytas komisijoms ir frakcijoms, šiandien tik pristatomas ir, matyt, su mažomis korektyvomis bus išdalytas svarstyti. Gal gerbiamasis Č.Juršėnas neprotestuotų, kad pristatymui jis dar neturi viso nutarimo projekto savo rankose. Tai, gerbiamieji deputatai, jeigu sutinkate dirbti pagal pasiūlytą darbotvarkę, - man atrodo, kad prieštaravimų nėra, - tada aš jums dėkoju už tokį konstruktyvų požiūrį ir pasitikėjimą. Pradėkime darbą.
PIRMININKAS (B.J.KUZMICKAS). Gerbiamieji deputatai. Šios dienos darbotvarkėje pirmasis klausimas yra Lietuvos politika ir ekonomika. Pranešėjas - Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji deputatai, pastarosiomis savaitėmis ir dienomis daug kas iš tų, kurie mus sveikina, kalba taip, lyg mes dabar būtume atgavę ar išsikovoję nepriklausomybę, ir kartais stebisi, kad mes per mažai džiūgaujame arba kad nematyti Lietuvoje ištisų šventiškų manifestacijų. Mes sakom, kad nepriklausomybės būvis, laisvės jausmas mums nebuvo svetimas ir prieš mėnesį, ir prieš metus, ir prieš dvejus. Mes buvome tam pasiruošę. Dabar mes savo būseną matome kaip saugesnę ir su didesnėmis galimybėmis realizuoti Lietuvos teises bei siekius. Aš norėčiau dabar prisiminti ir priminti tuos mūsų politikos pagrindus, ypač užsienio politikos pagrindus, kuriais rėmėmės bendrame trejų metų kelyje, atgaudami vidinę laisvę ir nepriklausomybę, spręsdami savo reikalus, o dabar ir tarptautiniuose santykiuose, su diplomatinių santykių atstatymu, grįžimu arba įsijungimu į visas tarptautines organizacijas, su nauju valstybiniu pripažinimu iš tų valstybių pusės, kurių dar nebuvo, kai Lietuva jau buvo.
Mūsų politikos pagrindai tai ir buvo nepriklausomybė, suvokiama kaip teisė ir teisėtumas. Kai mes įrašėme šį žodį į mūsų politines programas, kai ėjome į rinkimus su nepriklausomybės vėliava, kai šitoje salėje mes, tie patys, Lietuvos žmonių laisvai išrinktas parlamentas, 1990 m. kovo 11 d. vieningai balsavome už nepriklausomybę, mes ją supratome kaip neatimamą Lietuvos teisę ir kaip teisėtumą, kuris turi būti įgyvendintas, o mes esame pašaukti pradėti jį įgyvendinti šitoje žemėje, atkurti pažeistą, sumintą teisėtumą.
Kai kam atrodė ir net būdavo pasakoma, kad mūsų nepriklausomybė yra tiktai popierius. Aš manau, kad taip galvojo, jeigu iš tikrųjų galvojo, žmonės, kurie buvo nukentėję nuo sovietinės sistemos dešimtmečiais skiepyto požiūrio, kad pati teisė yra tik popieriaus gabalas, kuriame ta teisė parašyta. Tas popierius gali būt suplėšytas, išmestas, ir tada teisės nėra. Mes tikėjome, kad yra kitaip: kad teisė negali būti sunaikinta. Ir tiems, kurie taip manėme, nepriklausomybė nebuvo žodis, parašytas popieriuje. Mūsų uždavinys buvo, kad nepriklausomybė, suvokiama kaip teisė ir kaip atkuriamas teisėtumas, pavirstų į tarptautine realybe - ir teisine realybe, ir kitokia. Mes ėjome tokiais keliais, kuriuose pažymėtinas tarpinis tikslas ir kartu priemonė buvo nusikalstamo sandėrio tarp Hitlerio ir Stalino akcentavimas, Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų priedų iškėlimas, suaktualinimas ir pasmerkimas ne tik mūsų pačių lūpomis, - tai buvo padaryta didžiausiame masiniame Lietuvos žmonių susirinkime Vilniuje, Vingio parke, 1988 m. rugpjūčio 23 d., - bet mes pasiekėme, kad ir mūsų kaimynės valstybės oficialiai pasmerktų šį neteisėtą aktą kaip neteisinį, kuris sugriovė teisingumą mūsų gyvenamoje Europos dalyje, kuris pradėjo Antrąjį pasaulinį karą ir kurio pasmerkimas veda į Antrojo pasaulinio karo užbaigimą taip pat ir rytiniuose Baltijos jūros krantuose.
Mes turėjome šalininkų, rėmėjų ir toje šalyje, kuriai stovėjome kaip opozicija. Štai vakar man paskambino telefonu Aleksandras Jakovlevas ir nuoširdžiai pasveikino Lietuvą su pasiektu tikslu, su nepriklausomybe. Galime prisiminti, kad jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie siekė, kad tie slaptieji dokumentai, kuriuos aš paminėjau, būtų viešai, oficialiai ir tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios pasmerkti, o tai buvo palengvinimas mūsų kelyje. Mes siekėme ir pasiekėme to pirmiausia patys įsisąmonindami, kad Sovietų Sąjunga yra mūsų užsienio politikos sfera. O iš tikrųjų tai dar turime realizuoti iki galo. Anoje šalyje tai jau yra suvokta. Šiandien galų gale mes gavom ir oficialų SSSR Valstybės tarybos nutarimą, rugsėjo 6 d. nutarimą, oficialiai atsiųstą su antspaudu, kurį jūs žinote. Jame yra skelbiamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimas ir tarp kitų dalykų suvokta būtinybė laikytis visuotinai priimtų tarptautinės teisės normų. Mes siekėme to, kad Sovietų Sąjunga jų laikytųsi, ir dabar ji eina ta kryptimi. Mes dar turime daug ką sureguliuot, įvairius konkrečius klausimus, bet aš kalbu apie politiką ir politinius dalykus. Mes dar negavom atsakymo į mūsų pasiūlymą atkurti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, mes dar turime atgauti arba ta šalis turi atiduoti užgrobtus pastatus ne tik Vilniuje, - tai jau padaryta, - bet ir Paryžiuje, Romoje.
Diplomatinių santykių atkūrimas, mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimo pareiškimai iš daugelio pasaulio šalių, kurių skaičius dabar jau viršijo pusę šimto, yra mūsų politinė apsauga. Apie tai irgi teko kalbėti daugiau negu vienerius metus Vakarams, ypač aiškinti, jog tai yra ne šiaip sau gyvenimo patogumas ir bent geresnio bendravimo tarp šalių galimybė, mums tai yra būtina apsauga mūsų nuolatiniame pavojuje. Tas pavojus galų gale pasirodė visu savo brutalumu šių metų sausio mėnesį ir padėjo Vakarų valstybėms daugiau ką suprasti. Ir ne tik Vakarų valstybėms. Sausio mėnesį pirmosios, kurios mus parėmė savo vadovų žygiais ir pareiškimais, buvo viena labai didelė ir viena labai maža - Rusija ir Islandija. Netruko siek tiek evoliucionuoti tas procesas, kurį paskatino Danijos pozicija, ir jau mums priešiškos jėgos neįstengė priversti nei Islandijos, nei Danijos atsisakyti užimtų pozicijų. Rusija, sutvirtinusi savo vidaus politikos pozicijas, pasirašydama sutartį su Lietuva, žengė toliau į Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pripažinimą.
Visus tuos trejus metus, per kuriuos Sąjūdis, išėjęs į politinę areną, sutelkė Lietuvą bendroms pastangoms, mes taip pat ryškinome, kad jeigu Sovietų Sąjunga yra mūsų užsienio politikos sfera, labiausiai suardyta ir sunkiausiai atstatomų santykių sfera, tai sovietų kariuomenė Lietuvoje yra svetima kariuomenė, kurios čia neturi būti. Aš prisimenu mūsų deputatų grupės pokalbį Maskvoje, Lietuvos atstovybėje, su gynybos ministru D.Jazovu ir kitais aukštais generolais. Kaip šokiravo draugą D.Jazovą paprastas paaiškinimas, kad sovietų armija Lietuvoje ir Lietuvai visai nėra jos armija, ,,ne rodnaja”. Dabar tai jau yra suvokta, nelengvai, net ir per kraujo praliejimą suvokta. Labiau negu bet kada. Šiandien, kai ir Sovietų Sąjunga paskelbė nepriklausomybės pripažinimą, tai armijai čia būti nebėra net falsifikuoto sovietinio juridinio pagrindo. Tiesiog nežinia, iš kur ji čia atsiradusi yra ir kokiu pagrindu ir ką toliau veikia. Žinoma, bus pasiūlymų, jų jau yra, sureguliuoti ne tiktai išvedimą, - to mes reikalaujame, - bet ir tam tikrą laiko tarpsnį, per kurį tai bus įgyvendinama, t.y. ir tam tikrą laikiną buvimą, bet mes jį suvoksime kaip neišvengiamą to paties išvedimo procedūrą. Jau dabar yra prasidėję pokalbiai apie etapus, kas turi būti padaryta pirmiausia. Žinoma, po OMON'o gaujos pirmiausia kalbama apie vidaus kariuomenę, kuri šiandien labiau negu bet kada yra ne savo vietoje, ne viduje, o užsienyje, ir jokio pagrindimo jai čia būti nėra. Vieną kitą atliekamą tarnybinę funkciją artimiausiu laiku pradės perdavinėti mūsų pareigūnams. Apie jos išvedimą šiandien yra konkrečiai kalbama, pradedant Sniečkuje dislokuota divizija, desantininkais ir, žinoma, einant į Šiaurės miestelį, kuris laisvos valstybės sostinėje yra visiškai nepriimtinas, nekalbant jau apie pučistų smurtininkų globą, kuri jiems buvo suteikta būtent ten. Čia yra mūsų tarptautinės politikos patys aktualiausi, labiausiai mums rūpintys taškai. Mes siekiame, kad šitą siekį paremtų didžiosios Vakarų valstybės ir tarptautinė šalių bendrija. Tam atsiveria daug naujų galimybių ne tiktai kalbantis su ambasadoriais, su ministrais, kurių vis daugiau atvyksta ir atsiranda Vilniuje, bet ir įeinant, sugrįžtant į tarptautines organizacijas.
Jūs galbūt jau girdėjote ir žinote, kad net šiandien yra svarstomi labai svarbūs dalykai. Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Saugumo Taryba šiandien pradeda oficialiai svarstyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimą į Suvienytąsias Nacijas. Šiandien Maskvoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos šalių užsienio reikalų ministrų susitikime bus sprendžiamas klausimas ir dėl Lietuvos įsijungimo į šią organizaciją ir į procesą oficialiu būdu, nes neoficialiai Europos saugumo ir Helsinkio procesą mes esame gerokai pastūmėję pirmyn. Rugsėjo 17 d. yra planuojamas Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje balsavimas dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos narystės šioje organizacijoje. Sako, kad jau statomi stiebai naujoms vėliavoms, ruošiamos vietos salėje. Pats Generalinis sekretorius vakar pasakęs, kad jis nemato problemų ir bus laimingas išvysti tas šalis savo organizacijoje. Čia jo žodžiai. Taigi galime tikėtis, kad dalykai taip ir klostysis, o ir būdami ten, dalyvaudami ne tik su pageidavimais, bet ir su visa atsakomybe, ir su tam tikromis nemažomis išlaidomis, kurių teks mūsų valstybei padaryti, mes galėsime pasiekti paramos ir tuo aktualiausiu klausimu, kurį aš jums paminėjau kaip svetimos kariuomenės išvedimą iš mūsų žemės.
Europos valstybės, kurios, pradedant Šiaurės šalimis, pirmiausia suteikia mums tą politinę paramą ir apsaugą Europos Bendrijos asmenyje, paskatino diplomatinių santykių atkūrimą bei pripažinimą ir dabar svarsto apie mūsų prisijungimą prie Europos Bendrijos asocijuotų narių teisėmis. Mes jau turime gerus bendradarbiavimo santykius ne tik su šalimis, bet ir su jų organizacijomis, su jų bendrijomis, pirmiausia su Šiaurės šalimis ir su Šiaurės Taryba. Mūsų dviejų regioninių organizacijų - Šiaurės Tarybos ir Baltijos Tarybos - bendravimas jau yra prasidėjęs ir oficialiai. Dar šį mėnesį dalyvausime Šiaurės Tarybos posėdyje, konferencijoje Kopenhagoje, kur bus svarstomas tolesnis kooperavimasis, bendradarbiavimas, galbūt ir tam tikros jungimosi formos.
Mes turėjome taip pat vieną vilčių teikiantį kontaktą su kita maža mažų Europos salių bendrija - su Beneliuksu, kuris kai kuriais atžvilgiais 'gali būti geras pavyzdys ir Baltijos valstybių ateičiai, perspektyvoms net artimiausiuoju metu. Jau prieš dvejus ar daugiau metų mes kalbėjome apie šią perspektyvą Baltijos Asamblėjoje Taline, bendrame Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų suvažiavime. Tada buvo pasirašytas vienas perspektyvus dokumentas, kuris paskui paskatino dar tuometines trijų sovietinių respublikų vyriausybes jau žvelgti naujau, žvelgti į ateitį ir žengti Baltijos kraštų suartėjimo keliu. Nuo tada bręsta ši idėja, kuri gali būti žurnalistų analogijos būdu pavadinta kokiu nors Rytų Beneliuksu, t.y. muitų bendrija, į kurią jau žengta, galima finansų, kreditavimo, kainų.politikos bendrija su savu labai mažai kontroliuojamų sienų režimu. Viename iš šių metų Baltijos Valstybių Tarybos posėdyje aš siūliau' parengti tam tikrus dokumentus, arba kad vyriausybės juos pradėtų rengti, apie dvejopą sienų režimą - Baltijos salių išorinių sienų ir jų vidinių sienų. Žmonės ne tiktai mūsų šalyse, bet ypač pasaulyje mėgsta kokį nors pavadinimą. Jeigu mes žengsime į tokią muitų ir ekonominę bendriją, į galimą bendrąją trijų Baltijos šalių rinką, kaip tai vadinsis? Sudėtingi daugiažodžiai pavadinimai nėra patogūs ir populiarūs. Man atrodo, jeigu mus kas nors norės matyti iš šalies kaip tam tikrą ekonominį junginį, tam tikrų muitų ekonominį vienumą, tai galėtume pasinaudoti jau esamais pavyzdžiais ir pirmaisiais mūsų valstybių vardų skiemenimis: sudėjus Es, La ir Li, išeina labai gražus žodis - Eslalija. Tokia ekonominė Eslalija galėtų pradėti būt matoma pasaulyje, bent jau mūsų prospektuose, mūsų planuose.
Mūsų politinės orientacijos, kurias turime tam tikra prasme ir pasirinkti, yra jau išbandytos. Tai yra orientacija į Šiaurės šalis, į Europos Bendriją, į Europos ir pasaulines organizacijas. Taip pat mums aktualūs klausimai - orientacija į Pietus ir į Rytus. Kokios bus kryptys, kokie pasirinkimai? Man regis, kad mūsų Pietų kaimynas pradeda įveikti tam tikrą atsargumo laikotarpį, gal tam tikrą savo Rytų politikos stagnaciją. Dabar yra rengiama sutartis ir bendra deklaracija su Lenkijos Respublika, su kuria mes norime turėti kuo geresnius bendradarbiavimo santykius. Mąstydami geopolitiškai apie šį didelį išsilaisvinančių, išsilaisvinusių iš buvusio komunistinio totalitarinio režimo Šalių regioną, į jį žvelgiame. Mūsų tarpusavio supratimas su Čekija ir Slovakija, su Vengrija yra labai geras. Šio regiono, nors yra didelių problemų kiekvienos šalies viduje ir galbūt nedaug galimybių padėti viena kitai ekonomiškai, visi ryšiai, susisiekimas ir bendros praeities politinis kapitalas, tarpusavio supratimas taip pat yra labai brangus ir vertingas dalykas, kuris duos savo dividendus visose srityse.
Iš Rytų pusės mes ir girdėjome, ir tebegirdime įvairių variantų ir pasiūlymų išlaikyti, kaip sako, Sąjungą, kurti naują, bet toje pačioje teritorijoje, su tais pačiais nariais. Esame jau gavę ir oficialiai atsiųstą projektą, kuris vadinasi ,,Ekonominės sąjungos sutartis”, esame girdėję pasiūlymų dėl bendros gynybinės karinės erdvės taip pat toje pačioje teritorijoje. Na, mūsų pozicija aiški ir žinoma, jau suvokta, kad kitaip nebus, kad svetima kariuomenė turės iš čia išeiti, tačiau tam tikri susitarimai, balansai, tarptautiškai orientuoti ne vien į Rytus, turės būt pasiekti respektuojant taip pat ir Rytų šalių interesus, ir mūsų buvusius bei norimus išlaikyti lygiaverčius ryšius. Tai ir santykiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis, kurios eina nevienodais ir nelengvais keliais. Su kai kuriomis mes turime jau ir sutartinius, ir abipusio nepriklausomybės pripažinimo santykius, su kai kuriomis dar svarstome sutarčių projektus arba kokias nors deklaracijas. Štai turime pasiūlymą iš Kirgizijos ir Nepriklausomybės pripažinimo aktą, priimtą Kirgizijos parlamente. Turime Gruzijos prezidento asmeniniu aktu pareikštą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ir pageidavimą, kad mūsų Aukščiausioji Taryba priimtų kokį nors atsakomąjį aktą, tai turėsime apsvarstyti komisijose.
Dalykai visur bręsta, kinta ne be problemų. Mūsų tarptautiniai veiksmai jau dabar įgyja svorio kaip tarptautinės bendrijos pilnavertės narės veiksmai, turim suvokti ir visokeriopą atsakomybę - aš kalbėjau apie tai, aptardamas ir mūsų būsimą narystę Suvienytosiose Nacijose. Mes turime išmokti dirbti kitaip. Tarptautinės politikos srityje turime sukurti veiksmingas institucijas. Aišku, mums trūksta žmonių ambasadoms ir jų tarnyboms. Tikriausiai bus debatų šitoje salėje, kiek galime skirti lėšų: ar ne per brangu mums šis ir tas. Dalyvavimas pasaulio tautų bendrijoje ir kainuoja, ir apsimoka, jeigu kalbėsime tokiais terminais avansu, dar prieš pradėdami debatus su galimais protestais, kad skiriama daug lėšų kokioms nors institucijoms užsienyje. Mes tai patirsime, kai pradės veikti tarptautiniai fondai, bankai, rekonstrukcijos ir išvystymo, kai pradės realiai veikti Lietuvoje. Tam irgi reikia sukurti tam tikrus kanalus, abipusiškai suderintas programas. Tų programų Vyriausybė jau turi parengusi, ir mes galime siekti jų realizavimo, kai tarptautinės organizacijos klausia, - o jos jau klausia, - ir šalys klausia, ko jūs norite pirmiausia, kur ir kaip mes jums galėtume padėti.
Tarp tų visų darbų ir tarnybų, kurias reikia sukurti arba reorganizuoti, vienas opiausių klausimų yra informacijos ir reagavimo tarnyba. Mes turėjome progų įsitikinti, kad informacija yra didžiausias ginklas mūsų pavojuose, teisinga informacija, o dezinformacija yra baisiausias ginklas prieš mus. Kova dėl Lietuvos nepriklausomybės tai buvo taip pat informacijos kova su dezinformacija. Gerai, kad mums padėjo tarptautinė laisvos informacijos tradicija ir jos vertės suvokimas, žurnalistų interesas, jų buvimas ir pasiaukojimas ypač sunkiomis pavojaus dienomis. Tai buvo ir mūsų apsauga, ir mūsų ginklas. Žinoma, mes stengėmės taip pat dalyvauti, padėti, kurti savo struktūras, iš pastarosios savaitės įvykių pasaulinėje opinijoje ir tarptautinėje spaudoje matome, kokie galime būti pažeidžiami ir kokios nepakankamos yra mūsų apsaugos, apsigynimo, informacinio apsigynimo prieš dezinformaciją galimybės bei esamos tarnybos, Tarptautinių santykių plotmėje tai yra nepaprastai svarbu. Mes darome, ką galime, mes galime tikėtis, kad galbūt arba tikriausiai atslūgs šita banga, šita kampanija, kuri sutrikdo nemažą skaičių dorų žmonių, dezorientuoja juos, verčia juos patikėti, jog Lietuva atgaunanti nepriklausomybę, o Vakaruose daugelis suvokia, kad štai šis diplomatinių santykių atkūrimo ir pripažinimo srautas ir yra nepriklausomybės atgavimas ir kad štai šiomis dienomis Lietuva savo pirmuoju veiksmu nutaria reabilituoti dešimtis tūkstančių nacistinių karo nusikaltėlių... Štai taip mes esame pateikti ir, deja, yra patikėjusių. O tai ir santykiai tarp valstybių, tai ir klausimas, kad gali būti diskusijų dėl mūsų įsijungimo į tarptautines organizacijas. Mes, sakau, galime tikėtis, kad tai nepakenks tiek daug, nes jau pradedama susivokti, kad tokie kaltinimai, kaip jie formuluojami, kaip juos akumuliuoja ir skatina TASS'o agentūra, savaip perfrazuodama ir vėl mes-dama atgal į pasaulį, tai yra tam tikras absurdo teatras su mikroskopiniu kažkokios realybės ar galimos atsitiktinės klaidos elementu, bet mums ir to reikia išvengti, o ypač informacijos ir reagavimo santykių srityje. Čia turėjo veikti ar turėtų veikti, jeigu mes būtume išsivysčiusi šioje srityje šalis, visi kanalai - tarp organizacijų, tarp asmenų, ne tiktai tarp diplomatinių tarnybų, kurių dar nespėjome kaip reikiant sukurti. Gerai, kad mūsų Užsienio reikalų ministerijos ir šito parlamento Užsienio reikalų komisijos pastangomis įvairiose šalyse jau turime įkurtų informacijos centrų. Tai faktiškai jau veikiančios mūsų ambasados, ir jos galėjo dalyvauti pasipriešinime tokiai dezinformacijos kampanijai, ją neutralizuoti. Bet pamoką turime pasidaryti, suvokti tą gautą pamoką ir matyti savo darbų, savo institucijų ir net savo papročių spragas, nes štai tokie blogi, iš sovietinės sistemos ir jos gyvenimo būdo paveldėti papročiai: neatsakymas, delsimas reaguoti į bet kokią ateinančią informaciją, klausimą, pretenziją ar pasiūlymą mums kainuoja, net jei uždelsiame valandas, nekalbant apie tai, kai uždelsiame savaites. Klausimų šia tema yra buvę. Prisidėjo ir sovietų paštas, kai labai svarbūs dokumentai, išsiųsti iš Jungtinių Valstijų birželio mėnesį su konkrečiais klausimais, kurių negalima ignoruoti, mus pasiekė tik rugpjūčio pabaigoje. Bet galima buvo atsakyti tuoj pat, paaiškinti, kad mes tik dabar gavom, kad ten negalvotų, jog mes nuo birželio mėnesio nereaguojam, ir kad mes duosim savo atsakymus kiek galima greičiau. Mes tokio instinkto, tokio įpročio neturime ir dėl to kenčiame. To reikės išmokti bendraujant su kitu pasauliu negu tas, kuriame iki šiol buvome.
Dar kelis žodžius norėčiau pasakyti ir apie mūsų vidaus gyvenimo, vidaus politikos perspektyvas. Ne vieną kartą atrodė, kad po to, kai didelio pavojaus akivaizdoje vienijasi Lietuvos žmonių grupės, politinės jėgos, kad tai turėtų būti taip pat suvokiama kaip tam tikra pamoka, kaip išvada ateities gyvenimui. Bet ne vieną kartą teko pamatyti, jog nelabai įsimintinos išvados yra padaromos, jeigu jos padaromos. Ir dabar aš jau galiu matyti, kad mūsų vidaus gyvenime nesiliaus tam tikras priešinimasis ar pasisakymai prieš valstybingumo stiprinimo pastangas, jų esame matę nemažai, kai per tam tikras kliūtis kūrėme valstybės valdymo apsaugos ir pasipriešinimo institucijas, kurios labai pravertė pavojaus valandomis. Tačiau joms nebuvo skiriama tiek dėmesio, kiek turėtų skirti valstybė, suvokianti savo pavojus. Mes gerbiame ir pagerbėme kovotojus, žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę. Užvakar buvo viešai įteikti aukšti apdovanojimai Arkikatedros aikštėje. Šiandien jau iš jų tyčiojamasi. Mes matėme anksčiau ir matome toliau tą pačią schemą, kai yra bandoma supriešinti sąvokas ,,valdžia” ir ,,liaudis”. Tokios sąvokos labai ilgai girdėtos, dažniausiai net jų junginys, tais laikais, kai buvo vadinamoji liaudies valdžia, kurios jau prieš keletą mėnesių dar kai kas pageidavo ir ilgėjosi, priešpastatydamas dabartinei ,,blogai” valdžiai. Tai buvo ne KPSS, o tarp mūsų pačių esanti vadinamoji opozicija, įvairaus atspalvio, įvairiai banguojanti, mėginanti jungtis, mėginanti formuluoti savo kokį nors politinį programinį tikslą, nes elementarus tikslas -nustumti dabartines valdžios struktūras ir joje esančius žmones, atsistoti į jų vietą - per daug primityvus, nors jis yra žmogiškas, taip visur pasaulyje būna. Aš norėčiau tikėtis, kad mes mokysimės parlamentinės demokratijos ir tuo keliu, kad turėsime opoziciją su konkrečia programa, o ne vien kažkokį burbuliuojantį ir nevengiantį insinuacijų, šmeižtelių liūną, nepatenkintą liūną. Norėčiau matyti tikrų politinių struktūrų formavimąsi Lietuvos visuomenėje ir šitame parlamente. Matėme tokius pavaizdavimus ir mėginimus įspausti į žmonių sąmonę, kad tai, kas įvyko praėjusių metų kovo 11-ąją ir po to, tebuvęs tik valdžių pasikeitimas: buvo viena valdžia, atėjo kita valdžia, irgi ne kažin kokia, irgi daranti klaidų, gal ją vėl reiks nustumti. Taip buvo užtikrinami, niveliuojami esminiai dalykai ir sėjami į žmonių sielas nusivylimo, depresijos grūdeliai. Manau, kad išaugsime iš to, pasveiksime, atsikratysime tos nebrandumo ligos ir kad mums padės stiprėjanti tarp mūsų visų ir mūsų visuomenėje pilietiškumo samprata, kiekvieno Lietuvos žmogaus, kokių pažiūrų, kokios tautybės jis be-būtų, susivokimas, jog jis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuo jo poelgių, nuo jo sprendimo priklauso šito krašto, šitos valstybės ateitis. Reikia išmokti skirti valdžią ir valstybę, nes tie, kurie norėjo pakenkti arba sunaikinti mūsų atgimstančią valstybę, labai džiaugėsi, kai tos sąvokos būdavo supainiojamos ir kai, užmirštant valstybės buvimą ir jos prasmę, dalykai buvo menkinami iki valdžios intrigų lygio. Taigi tokia pastaba, priminimu ir kartu su kitokios, brandesnės politinės ateities perspektyva aš baigiu savo pasisakymą. Dėkoju už jūsų kantrybę.
PIRMININKAS. Labai ačiū gerbiamajam Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui už pranešimą. Dabar mes, tęsdami tą patį klausimą ,,Lietuvos politika ir ekonomika”, paprašysime Lietuvos Respublikos premjerą gerbiamąjį Gediminą Vagnorių.
G.VAGNORIUS. Laba diena, gerbiamieji deputatai. Naudodamasis proga, iš pradžių norėčiau pasveikinti visus deputatus, ne tik deputatus, bet ir visus Lietuvos žmones būtent šitoje salėje su Lietuvos Respublikos visišku tarptautiniu pripažinimu ir su tomis galimybėmis, kurios šiuo metu visiems mums yra susidariusios. O galimybės iš tikro yra didelės. Deja, ir darbai, ir rūpesčiai taip pat yra dideli. Taip pat aš, naudodamasis proga, norėčiau parodyti savo dėmesį deputatams, ypač tiems, kurie tuo sunkiu tiek sausio įvykių, tiek ir šio pučo metu dirbo ne vien tik deputatų darbą. Aš manau, kad tie žmonės yra verti pagarbos.
Aš manau, kad taip pat ir pasaulio visuomenė tinkamai įvertino mūsų politikos aiškumą, deputatų tvirtą poziciją, taip pat Aukščiausiosios Tarybos tvirtą poziciją. Deja, mums tenka pripažinti, o galbūt tai ir gerai, kad politika, didžioji politika užsimezgė Aukščiausiojoje Taryboje, aplink Aukščiausiąją Tarybą. Tai simbolizuoja tą pradžią sunkaus darbo, kurį mums teko atlikti. Galbūt vėliau mūsų politiniai debatai, bendresni politiniai ginčai persikels į politines partijas, jos, matyt, sustiprės, tačiau dar mums kurį laiką teks čia spręsti ir diskutuoti tuos klausimus, kurie paprastai kitose valstybėse yra kitaip ir kitur sprendžiami. Tai rodo, kad mes kaip tik kuriamės, kad mes tik stiprėjam. Šiandien norėtųsi kalbėti apie malonesnius, džiugesnius dalykus, apie žmonių nuotaikas, kurios yra geros, apie viltis, kurios formuojasi ir kurios sklinda žmonėse, tačiau mes, deja, šiuo metu jau turime galvoti apie ateitį, ir galbūt aš šiandien kalbėsiu taip pat apie tuos darbus, kurie mūsų laukia, ir apie tai, kas mums kelia nerimą.
Pirmiausia norėčiau savo akimis iš Vyriausybės rūmų pažvelgti, kas šiuo metu yra Lietuvoje, kokia dabar mūsų nauja būklė. Iš tikro padėtis pasikeitė. Anksčiau kiekvienu atveju siekėme pabrėžti, kad mes esame nepriklausoma valstybė, kiekviena proga, kartais ir pakenkdami savo ekonominiams, socialiniams interesams, ieškojome formų, kurios akcentuoja mūsų valstybingumą, ir tai buvo suprantama, natūralu, o dabar, aišku, padėtis kokia. Mes esame nepriklausoma valstybė, mes esame pripažinti tokia. Šiuo metu, be abejo, deklaratyvi užsienio politika yra pakeista konstruktyvia užsienio politika, kur kiekvienas žodis turi savo aiškią prasmę. Šiandien užsienio politika kaip tik ir yra orientuota į tai, kaip mes turime toliau gyventi, kad paprasčiausiai ta paskelbta. ir pripažinta valstybė išsilaikytų. Dabar kaip niekad turi būti pamatuotas kiekvienas mūsų žodis. Galbūt aš kiek ir perdėsiu sakydamas, bet man atrodo, kad šiuo metu kaip niekad mes turim daugiau dėmesio skirti ne žodžiams, bet rezultatui ir galbūt rezultatui, pasiekiamam kitais žodžiais tą įvardijant. Čia, aš manau, kaip tik ir prasideda valstybės politika, kai ji turi savo interesus, žino, ko siekia, ir politinėmis priemonėmis bando įgyvendinti savo valstybės atkūrimo programą. Kai kas anksčiau sakė: palaukim valstybės pripažinimo, nereikia nieko, nereikia jokių ekonominių reformų, nereikia socialinių reformų, va pripažins valstybę, tada jau viskas. Tai įsivaizduokime, jeigu mes būtume nieko nedarę, nieko neformavę. Šiandien turime pripažintą valstybę, deja, pamatysime, kad kaip tik dabar tie visi sunkumai. Aš džiaugiuosi, kad Aukščiausioji Taryba, kad Vyriausybė per praeitus metus, per šiuos metus yra sukaupusi didelį įdirbį ir tai yra galimybė mums turėti tam tikrų garantijų, jog ta valstybė bus įtvirtinta. Aš daug kalbu apie tai todėl, kad manau, jog dar, deja, ne visi tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose yra atsisakę minties - o gal vis dėlto ta Lietuva arba kitos Pabaltijo respublikos paklaidžios, pabandys savaip pagyventi ir pamatys, kad be to kaimyno, su kuriuo taip ,,draugiškai” ilgai gyveno, negalės gyventi. Man teko būti Maskvoje, teko susitikti su įvairiais žmonėmis, Be abejo, Rusijos vadovų požiūris yra aiškesnis ir santykiai šiuo metu geri, tačiau manyti, kad tos konservatyviosios jėgos atsisakė savo užmačių ir dabar mums išties ranką, būtų klaidinga. Aš manau, kad bus pakankamai daug jėgų, kurios sieks parodyti, jog Lietuva, taip pat ir kitos Pabaltijo respublikos nepajėgios pačios išgyventi. Tam gali būti, be abejo, panaudojamos ne vien tik įprastinės propagandos priemonės, bet taip pat ir nevisiškai priimtinos ekonominės priemonės. Aš manau, kad Lietuva yra pajėgi ir šiuo metu, nepaisant to, kad ji buvo dirbtinai integruota, išgyventi pati, nelaukdama pagalbos. Mums teks išgyventi patiems. Aišku, būtų nelengva bet kokiai valstybei, kad ir labiausiai išsivysčiusiai, jeigu dirbtinai nutraukiami su ja ryšiai arba uždaromi objektai ar tinklai, kurie yra statomi dešimtmečiais, tol, kol valstybė negali perorientuoti savo ūkio kita linkme. Be abejo, bet kokiai valstybei būtų sunku. Sunku gali būti ir mums.
Šiandien viską spręsime mes visi. Viską spręs visų sričių specialistai. Kartais mums šiandien priekaištauja, kodėl priėmėme į darbą vieną arba kitą, kodėl atseit žmogus dirbantis ne toj įstaigoj ar pan. Aš manyčiau, kad mes esame pasirengę priimti į atsakingas pareigas tiek Vyriausybėj, tiek ir kitoj struktūroj bet kurį žmogų, kuris yra lojalus Respublikos įstatymams, lojalus pačiai Lietuvai, bet su viena sąlyga - jis turi būti ne šiaip lojalus, bet kartu ir galintis jai patarnauti. Aš manyčiau, kad galėtų šiuo metu grįžti tie laikai, kurie buvo prieš keletą metų, kai žmonės savo naudą įrodydavo darbais, prieš reikšdami pretenzijas vienai ar kitai pareigybei, pateikdami savo darbo rezultatus, savo siūlymus ir pan. Aš manau, kad tokią politiką mes turime toliau palaikyti ir visokiais būdais skatinti, kad visur, į visas valdžios struktūras ateitų žmonės, kurie ne tik žodžiais, bet kurie dabar, jeigu anksčiau nebuvo galimybės, nors dabar įrodo savo naudą konkrečiais darbais.
Kita problema, kuri mus labai jaudina sukūrus valstybę, -neišvengiamai reikia kitaip pasižiūrėti į atskirų mūsų žinybų veiklą. Jeigu anksčiau kiekviena mūsų ministerija, kita žinyba galėjo daugiau savarankiškiau funkcionuoti, tai, be abejo, šiuo laikotarpiu reikalingas labai geras veiksmų koordinavimas. Aš drįsčiau pasakyti taip: geriau viena prastesnė politika negu trys labai geros politikos, bet skirtingos. Aš manau, kad mes ypač pradžioj susiduriam ir susidursime, jog ne trys, o gal ir dešimt skirtingų politikų tuo pačiu klausimu kartais yra išsakoma. Nemanau, kad čia yra Lietuvos problema, čia yra visų atsikuriančių valstybių problema, ir kuo greičiau mes susitvarkysime, kuo greičiau suprasime, kad mes turime, kaip ir dera naujai valstybei, aiškiai derinti savo veiksmus ir formuoti bendrą politiką, tuo mes greičiau ir efektyviau galėsime pradėti spręsti kitus klausimus. Aš nematau nieko blogo, kad šiuo metu politinis gyvenimas vyksta labai plačiai ir šiuose rūmuose, ir prie Aukščiausiosios Tarybos įsikuriančiose struktūrose. Aš nematau nieko blogo, kad daugiau nei priklauso funkcijų galėtų prisiimti ir Aukščiausioji Taryba, nes tikrai - darbo, aš manau, yra per akis. Svarbu tik, kad mes dviese, trise ar penkiese to pačio darbo nedirbtume.
Na, ir ką mums šiuo metu dar svarbu padaryti - tai privalu nedelsiant susiformuoti griežtą discipliną valstybinėse bei vietos valdžios įstaigose, užtikrinti besąlygišką įstatymų arba Vyriausybės nutarimų vykdymą. Jeigu šito nebus, tai pereinamuoju į rinką laikotarpiu, be abejo, susidarys sąlygos atsirasti suirutės reiškiniams. Aš manau, kad mes turėjome galimybę šiomis dienomis ir galbūt kiek anksčiau, ir manau, turėsime toliau galimybę pasitikrinti, kiek mūsų valstybinėse struktūrose disciplinos. Aš manau, kiekvienam iš mūsų tenka susitikti su įvairiomis delegacijomis, su įvairiomis kitų valstybių valdžios struktūromis. Mes matome, kaip dirba ,,komandos”, kaip dirba ministerijos, matom, kad Finansų ministerijos žodis bet kuriuo finansiniu klausimu yra nerašytas įstatymas kitoms žinyboms, Užsienio reikalų ministerijos pasakyta nuostata vienu ar kitu užsienio politikos klausimu taip pat yra nerašytas įstatymas kitoms ministerijoms, Ekonomikos ministerijos nustatytas prioritetas kapitalo investicijoms taip pat yra įstatymas kitoms žinyboms. Mums šitai reiks pasiekt. Šiandien mes, be abejo, koordinuojame, formuojame bendrą politiką, bet kartais ta politika būna formuojama nutarimais, potvarkiais, įstatymais. Deja, visko nutarimais, potvarkiais, įstatymais neišeina aprėpti. Aš manau, kad daug ką mes turėsime tvarkytis būtent politinėmis priemonėmis, o tam reikalingos ir tam tikros tradicijos, geros tradicijos, kurias turi valstybės, ir aš manau, mes taip pat turėsime. Čia yra svarbu atskirti diktatūrą nuo reikalavimų laikytis nustatytos tvarkos. Aš taip pat ne kartą girdėjau, kad jeigu griežčiau yra pareikalaujama, tai, vadinasi, įvedama diktatūra. Bet demokratija, deja, yra ne vien tik tai, kad ką noriu, tą darau. Aš nenorėčiau kartoti įvairių tezių, kurias kartojo nuo 1985 m. Tarybų Sąjungos vadovai, tarp jų ir tie, kurie šiuo metu jau nebėra vadovai arba net kitose įstaigose dabar yra. Deja, įstatymų ir demokratinėje valstybėje reikia laikytis ir, matyt, kaltinti diktatu, diktatūra tuo atveju, kai reikalaujama besąlygiškai vykdyti priimtą nutarimą arba laikytis nustatytos tvarkos, aš manau, nebūtų pakankamai objektyvu. Iki šiol mes kai kada ir toleravom reiškinius, kurie nebuvo mums patys parankiausi ekonominei reformai, organizuotai įgyvendinti, pereiti prie kitos ekonominės socialinės sistemos, mes matėm, kad buvo įmonių, kurios pažeisdavo ir mokesčių įstatymus, buvo neįsiregistravusių įmonių. Na, kai kada sakydavom, kad tokia politinė situacija, kad kai ką globoja Tarybų Sąjunga, Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos. Be abejo, visko buvo, bet aš manau, kad šiuo metu mes, deja, jau nebeturim galimybės toleruoti tokių reiškinių. Aš nežinau, patiks ar nepatiks kam, bet jei man teks toliau dirbti, aš vis dėlto esu numatęs, kad Vyriausybė turės imtis pačių griežčiausių priemonių, prireikus ir pačių kraštutinių priemonių elementariai tvarkai užtikrinti kur bebūtų: ar prekyboj, ar finansų sistemoj, mokesčių sistemoj, ar kitose srityse. Aš manau, kad turi būti skatinama gera veikla, skatinami specialistai. Jų mes turime labai daug, tačiau yra ir daug abejingų savo veiklai. Kai kas mano, kad demokratijos sąlygomis arba atkūrus valstybę galbūt nebereikia dirbti. Aš manau, kad tokiems valstybinėse tarnybose neturėtų būti vietos.
Norėčiau keletą žodžių tarti apie Vyriausybės ir savivaldybių santykius. Aš manyčiau, kad Vyriausybė, - nesvarbu, kas jai vadovautų, - kuriai yra keliama daug reikalavimų ir tenka spręsti klausimus, nebūdingus Vyriausybei, skirstyt pastatus ar dar pan. (kartais tenka mums skirti laiko ir tokioms smulkmenoms), manyčiau, kad Vyriausybė turėtų turėti ne vien tiktai daugybę pareigų, bet ir tam tikrų teisių. Šiuo metu, kai Vyriausybė neturi pakankamai teisių operatyviai ir tiksliai įgyvendinti įstatymus arba savo sprendimus, Vyriausybės nutarimus reformų srity, mes buvome ir esame priversti dalį šių funkcijų perduoti savivaldybėms. Tą mes ir darėm. Tą darom nuosekliai, perduodami įvairias sritis savivaldybėms, pirmiausia, be abejo, tas sritis, už kurias pagal dabar galiojančius įstatymus atsakomybė yra priskiriama vietinio ūkio sistemai, vietos savivaldai. Bet tikra savivalda, deja, yra tik rinkos sąlygomis, kai ūkį reguliuoja pinigai. Šiuo metu vietinė savivalda taip pat yra atsidūrusi tokioj būklėj: pareigų, kaip minėjau, - daugybė, užkrautos Vyriausybei, teisės - vietos ūkiui, o vietos ūkis, kuris dabar išsiplėtė ir sudaro, matyt, didesnę dalį viso ūkio, yra savivaldybės, deja, praktinių svertų savivaldybė neturi, ir susidaro toks užburtas ratas. Kažkas daro, kažkas turi atsakyti, o tos sistemos, kuri visus tuos tris elementus sujungtų į vieną, nėra. Be abejo, dabar yra tokia situacija, kad kartais mes perduodam savivaldybei įmones arba atskiras ūkio šakas, o savivaldybė jų kratosi. O mes jų negalim valdyti, kadangi neturim tokių teisių, arba galim valdyti tiktai tam tikromis politinėmis priemonėmis. Kartais mūsų klausia, ar mes galim paveikti savivaldybės pareigūną. Be abejo, mes galim paveikti savivaldybės pareigūną, bet paveikti tokiu būdu, pavyzdžiui: pagrasinam, kad tam rajonui bus sumažinti prekių fondai arba nutrauktas koks nors tiekimas, t.y. pagąsdinam, kad žmonės, kurie gyvena šitame rajone, gaus kažko mažiau, jeigu, tarkim, savivaldybės pareigūnai laiku neatliks tokių ir tokių darbų, neatliks privatizacijos, ne taip paskirstys talonus ir pan. Be abejo, toks būdas nėra pats geriausias ir bet kuriuo atveju, jeigu mes tokius principus naudotume, tai pirmiausia nukentėtų žmonės. Jokia ekonominė reforma nebus iki galo efektyvi, jeigu ji nebus įgyvendinama griežtai koordinuojant visų veiksmus, jeigu visos mūsų , permainos nebus organizuotos. Reforma tai ir yra procesas, kuris turi tam tikrų prievartos elementų, jis pakeičia seną sistemą nauja sistema. Ir sakyti, kad tu gera valia pereiki prie kitos tvarkos, kai, pavyzdžiui, vienam ar kitam subjektui tai yra neparanku, - be abejo, tokio įtikinėjimo rezultatai ne visuomet būna teigiami. Aš manyčiau, dėl to Vyriausybė turėtų turėti galimybių nors reformos klausimais turėti didesnę įtaką visoms valdžios struktūroms.
Keletą žodžių norėčiau tarti apie užsienio politiką, kuri šiuo metu mus, kaip Vyriausybę, pagal mūsų kompetenciją jaudina. Aš jau minėjau, kad anksčiau mūsų politika buvo bendresnė: mes važiuodavom ir prašydavom paramos, apskritai paramos. Mums atsakydavo, kad tokios paramos, be abejo, jie duoti negali, kadangi mes esam nepripažinti ir pan. Tai būdavo kiek paprasčiau. Dabar, deja, situacija pasikeitė, ir pagrindinis užsienio politikos svoris, be abejo, didesnė dalis užsienio politikos klausimų yra tiesiogiai susieti su mūsų ekonomika, tarptautiniais ekonominiais santykiais, su mūsų ekonomine politika. Aš čia išskirčiau du etapus. Pirmas etapas - tai vieneri dveji metai, kol valstybė, kaip tokia, galės įsitvirtinti ekonomiškai. Šiuo metu mūsų ekonominė sistema buvo orientuota į Rytus, bet nebuvo orientuota rinkos pagrindu, o buvo orientuota administraciniais svertais. Suprantama, kad, tarkim, jeigu gamykla yra orientuota gaminti tik tokią produkciją pagal buvusį technologinį procesą, tai tam, kad ji galėtų persiorientuoti ir gaminti produkciją, kurią diktuoja rinkos sąlygos, be abejo, reikia laiko. Aš manau, kad tai supranta ir Rusijos Vyriausybė, ir man susitikus, kalbantis apie tuos dalykus lyg ir buvo prieita prie bendros nuomonės, kad mes turim, tiek jie, tiek mes turim siekti, kad tie kooperaciniai ryšiai, kurie yra užsimezgę, aišku, ne visi, bet kad jie būtų nors kurį laiką išsaugoti tam, kad tiek jų įmonės, tiek mūsų įmonės galėtų persiorientuoti taip, kaip reikalauja rinkos sąlygos. Tai, aišku, neturėtų reikšti, kad mes turim sumažinti, pavyzdžiui, prekybos apimtis, tai reiškia paprasčiausiai, kad per tą laikotarpį turi būti prisitaikyta prie rinkos sąlygų: jeigu yra galimybė tą produkciją gauti iš artimesnių kaimynų, kad ji būtų gaunama iš artimesnių kaimynų, o iš kitur vežama kita produkcija, labiau apsimokanti. Tie vieneri ar dveji metai bus labai svarbūs, ir tai mes turėtume atsiminti. Lietuvoj šiuo metu yra apie 40% įmonių, kurios vienaip ar kitaip tiesiogiai susietos su Rytų kaimynų ekonomika. Jos ne tik iš ten įsiveža žaliavas, problema didesnė, nes jos ir gamina produkciją toms rinkoms. Šiaip normalios rinkos ekonomikos sąlygomis tai labai gerai, tai skatintina, tačiau šiuo metu, kol yra nestabili padėtis Rytų rinkose ir kol dar sprendimus diktuoja ne vien tik rinkos sąlygos, o kartais ir įvairių vadovų, pabrėžiu, įvairių vadovų sprendimai, be abejo, ta padėtis yra sudėtinga.
Noriu pabrėžti dar vieną labai svarbų bruožą, kuris apibūdina pereinamojo laikotarpio specifiką. Mums dažnai grasina, kad štai pareikalausim iš Lietuvos pirkti žaliavas už dolerius, už konvertuojamą valiutą. Aišku, mes jiems atsakom, kad ir mes pareikalausim pirkt mūsų elektros energiją už dolerius arba kitas prekes. Na, tai dažnai yra naudojama kaip politinio spaudimo įrankis. Aš nemanau, kad tokiais būdais galim pakeist valstybės politiką iš esmės, bet pridaryti bėdos galim, ypač tuo metu, kai ta valstybė kuriasi, ir pridaryti bėdos ne tik Lietuvai, bet prisidaryt bėdos ir sau, pirmiausia Rusijai, kitoms respublikoms. Tokia politika buvo pabandyta įgyvendinti su Čekoslovakija, Vengrija, Lenkija. Kas laimėjo? Pasirodo, laimėtojų nebuvo. Tiek Vengrija, tiek Čekoslovakija, tiek pati Tarybų Sąjunga, įvedusi tam tikrus reikalavimus atsiskaityti konvertuojama valiuta, pasiekė žinomą rezultatą: prekybos apimtys, abipusės prekybos apimtys tiek vienoj pusėj, tiek kitoj sumažėjo apie 10 kartų - praktiškai nutrūko prekyba. Aišku, galbūt laimėjo politika, bet konservatyvi politika. Mes, kaip valstybė, be abejo, turime galvoti, kad taip nebus, kad šiuo metu santykiai su Tarybų Sąjunga, Rusija bus kitokie, bet kartu neužmiršti, jog vis dėlto mes turim pasirengti, kad esant tokiai situacijai mes galėtume toliau atkurti savo ekonomiką. Čia yra viena sąlyga - mes turim visomis išgalėmis daryti viską, kad didėtų apyvarta, prekių apyvarta konvertuojama valiuta. Po to, kai prekių apyvarta konvertuojama valiuta padidės du ar tris kartus, - o tai yra visiškai įmanoma, - aš manau, Lietuvai nebebus labai pavojinga, jeigu jai reikės atsiskaityti už žaliavas ar kitą produkciją konvertuojama valiuta. Tai, be abejo, kaip aš minėjau, gali reikšti, jeigu taip įvyktų, gali reikšti, kad sumažės prekybos apimtys su vienu ar kitu kaimynu, bet tai reiškia, kad galės būt tas sumažėjimas kompensuojamas su kitomis valstybėmis. Dėl to aš ir apibrėžiau tą laikotarpį - vienerius dvejus metus, per kurį mums reikia kaip tik išspręst tuos du klausimus: perorientuoti mūsų ekonomiką, mūsų gamybines struktūras į rinkos sąlygas ir, antra, bet kokiomis priemonėmis siekti, kad kuo sparčiau butų padidinta apyvarta konvertuojama valiuta. To visiškai nebūtina sieti su valstybės biudžetu. Tegul į valstybės biudžetą nei kapeika, nei vienu centu daugiau neįplaukia, bet kad Respublikoje konvertuojama valiuta būtų prekiaujama kuo plačiau. Tada nesunku bus ir naftą, ir visa kita pirkti už dolerius ar kitą valiutą.
Dabar dažnai yra kalbama apie savus pinigus. Kokia šiuo metu situacija? Aš manyčiau, kad nepaisant to, jog mes šiuo metu esam pasirengę įvesti savus pinigus, šiuo metu iš karto įvesti savus pinigus yra netikslinga. Kodėl? Yra viena paprasčiausia priežastis, nors galiu pasakyti, kad tuos klausimus aptarinėjau ir su Rusijos ministru pirmininku I.Silajevu, jis už tai, kad mes įsivestume savus pinigus. Tačiau situacija yra sudėtinga dėl to, kad pas mūsų kaimynus, su kuriais mes šiuo metu, šiais metais esam sudarę sutartis, susitarę dėl kainų, dėl tiekimo apimčių, be abejo, padėtis nėra stabili; ir, įvedus pinigus, neišvengiamai keisis atsiskaitymai, keisis tiekimo apimtys ir kainos gali keistis. Kai tie mūsų kaimynai dar kol kas nėra pasirengę spręsti ekonominių klausimų, o daugiau dėmesio skiria politinėms struktūroms kurti, be abejo, būtų šiek tiek pavojinga. Aš manau, bet kuriuo atveju apie savus pinigus reikia kalbėti tik po to, kai bus pasirašytos atitinkamos sutartys ir padėtis šiek tiek stabilizuosis. Aš manau, kad apie savus pinigus mums reikėtų kalbėt, apie įvedimą nuo ateinančių metų.
Kokia yra mūsų bendra padėtis, ekonominė padėtis, su kuo mes turėtume prekiauti toliau? Aš manau, kad, be abejo, ir toliau išlieka viena kryptis - pasirašyti dvišales ekonomines sutartis tiek su Vakarų valstybėmis, tiek su Rytų valstybėmis. Tačiau šiuo metu šito maža. Šiuo metu Europa, ne tik Europa, bet praktiškai didžioji pasaulio dalis yra pasidalijusi į tam tikras ekonomines sistemas. Be abejo, kol buvo Tarybų Sąjunga (ji dar šiuo metu tebeegzistuoja), matyt, tos ekonominės bendrijos buvo tam tikra prasme politizuotos. Tačiau aš ne-manau, kad Lietuvai šiuo metu pavyks iš karto tapti Europos Bendrijos nare. Atsižvelgdamas į mūsų geopolitinę padėtį, aš manyčiau, kad mes kaip tik esame toje vietoje, tame trikampyje tarp Vakarų, Šiaurės ir Rytų, ir aš matau galimybę Lietuvai, taip pat ir kitoms Pabaltijo respublikoms tą padėtį maksimaliai išnaudoti ir siekti pasirašyti pirmiausia asocijuotą sutartį su Europos Bendrija, pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su EFTA sąjunga, o palaukę, kol kažkas atsiras vietoj Tarybų Sąjungos, galėtume pasirašinėti dvišales sutartis, pabrėžiu, dvišales sutartis, jeigu ten bus kokia nors kita ekonominė bendrija. Kitaip tariant, mes turėtume pabandyti ir tapti tuo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, t.y. tapti atvira ekonomika, atvira erdve, kuri galėtų prekiauti ir su Vakarais, ir su Rytais. Aišku, tai mūsų interesai, šito mes sieksime, bet nereikėtų manyti, kad kitos valstybės, tiek rytinės mūsų kaimyninės respublikos, tiek Vakarų valstybės bus taip suinteresuotos, kad mums sudarys kuo palankesnes sąlygas prekiauti. Aš manau, kad tai, kaip mums pavyks užmegzti prekybinius santykius, priklausys nuo to, kaip mes aktyviai ir kaip pasirengę sieksime šio tikslo. Šiuo metu Europos Bendrija mums siūlo pasirašyti su ja laisvosios prekybos sutartį. Galbūt tai neblogai, bet, mano manymu, per maža. Žiūrint vien iš ekonominių pozicijų, be abejo, laisvosios prekybos sutartis su Europos Ekonomine Bendrija gali būti tiek plačiai ir išsamiai išgvildenta ir tinkamai parengta, kad ji gali niekuo nenusileist asocijuotos sutarties variantui, tačiau politiniu požiūriu, be abejo, tam tikro saugumo, ekonominio saugumo atžvilgiu mums, Lietuvai, būtų palankiau, kad Lietuva galėtų pačiu artimiausiu metu pasirašyti asociacijos arba kooperacijos sutartį su Europos Bendrija. Tačiau dar aš manau, kad mums teks kartu visiems, kartu su jumis gana rimtai padirbėti, kol mes įtikinsime Europos Bendriją, jog ten yra mūsų vieta. Kartais tie procesai ir Vakarų valstybėse nėra taip greitai plėtojami, kaip mums reikėtų arba kaip mes norėtume.
Ko dar mes sieksime? Aš manau, kad mes sieksime - tai jau yra įmanoma ir tai jau yra praktiškai aptarta - įstoti j Europos išvystymo ir rekonstrukcijos banką, tapti to banko dalininkais, įnešti į tą banką keletą milijonų dolerių ir, be abejo, tikėtis, kad bent jau ne mažiau to kapitalo galės būti investuota į Lietuvą. Mes sieksime įstoti į Tarptautinį banką, be abejo, ne iš karto, tačiau pirmieji mūsų kontaktai su Tarptautiniu banku, su Pasaulio banku, su Tarptautiniu valiutos fondu yra neblogi, šiuo metu vedamos derybos dėl to, kad iš pradžių mus priimtų stebėtojais. Tos institucijos yra labai svarbios ir dėl to, kad įstojus į šias tarptautines ekonomines organizacijas susidaro palankesnės sąlygos įvesti savo finansų sistemą. Jos paprastai teikia paramą, techninę paramą, taip pat ir finansinę paramą, padeda sukurti stabilizacijos fondą. Apie tai jau mes turėjom galimybės kalbėti. Lietuva taip pat ketina kartu su kitomis Pabaltijo respublikomis įsteigti Baltijos investicijų banką ir kartu turėt kiekvienoje respublikoje atskirą investicijų banką. Tai taip pat .būdas pritraukti užsienio investicijas, kurios, kaip minėjau, šiuo metu mums labai svarbios. Tokie tarptautiniai ekonominiai forumai kaip tik ir sudaro palankesnes sąlygas. Čia mes galim tikėtis ne vieno šimto milijonų investicijų, be abejo, su tam tikromis garantijomis, su tam tikromis lengvatomis. To mes galim tikėtis, jeigu mes dar kartą, kai bus šiek tiek laiko, bet nereikėtų atidėlioti, galėsim grįžti prie Užsienio investicijų įstatymo, jį šiek tiek dar papildyti, dar suteikti tų papildomų garantijų, kurių, kaip investitoriai mano, jiems trūksta. Aš manau, kad mes turėtume būti pasirengę suteikti ir daugiau lengvatų. Viena iš tokių lengvatų - aš manyčiau, kad Lietuva pajėgi ir suinteresuota ir jai būtų naudinga, - patikslinti tą įstatymą taip, kad 5 metams būtų atleidžiamas nuo pelno mokesčio bet koks užsienio kapitalas, kuris naujai yra steigiamas. Tada, aš pamenu, mes diskutavom, be abejo, mums tada buvo visokių planų, tačiau reikia suprasti, kad pagrindinės valstybės pajamos yra gaunamos ne iš plano, o iš kitų šaltinių. Įmonei, kuri sprendžia, kur jai geriau steigtis - Lenkijoj, Rusijoj, Lietuvoj ar Baltarusijoj, yra patogiau, be abejo, kai ten mokesčiai yra mažesni. Jeigu iš karto mes ketinam būti tuo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, aš manau, kad čia lengvatos turėtų būti ženklios, bent jau ženkliai skirtis nuo kitų valstybių, ženkliai turėtų skirtis mokesčiai nuo kitų valstybių. Jie - pavyzdžiui, tiesioginiai mokesčiai, pelno mokesčiai - ir dabar yra žymiai mažesni. Aš manau, kad juos galima dar sumažinti, galima sumažinti galbūt ir pajamų mokesčius tam, kad bet kokiomis priemonėmis pritrauktume kuo daugiau kapitalo, nebijodami, kad jis pažeis Lietuvos interesus. Kol tas kapitalas bus toks, kad jis jau kokiu nors būdu galės pradėti pažeisti Lietuvos interesus, be abejo, dar praeis ne vienas penkmetis.
Kokie šiuo metu dar artimiausi Vyriausybės planai. Pirmas, iki metų pabaigos mes turim pereiti prie rinkos ekonomikos. Galbūt tai bus ir per greitas tempas, bet, deja, tiek Vakarų valstybių, Vakarų investitorių akimis žiūrint, tiek Vakarų politikų akimis žiūrint, be abejo, Lietuva gali būti įdomi ir ją gali paremti tik tuo atveju, jeigu iš tikro čia yra iki galo įgyvendinama rinkos ekonomika. Be abejo, mes esam smarkiai pralenkę Tarybų Sąjungą. Tarybų Sąjungoje šiuo metu yra kuriamos ekonominės reformos programos. Lietuvoje tos ekonominės reformos programos buvo sukurtos prieš pusantrų ar dvejus metus. Lietuvoje jau yra sukurti įstatymai ir jie jau pradėti įgyvendinti, Lietuvoje yra pradėta įgyvendinti praktiškai ekonomikos reforma, tačiau, be abejo, visi laukia tų paskutinių žingsnių. Šiuo metu praktiškai mes, nepaisant to, kad galbūt is išorės tai nepastebima, reformas vykdom organizuotai, t.y. prieš tai priimdami atitinkamus įstatymus ir tik pagal įstatymus reorganizuodami ūkį. Praktiškai absoliučią, didžiąją dalį darbų, susijusių su pasirengimu pereiti prie rinkos santykių, su rinkos įstatymų priėmimu, mes jau esame atlikę. Svarbiausi, pagrindiniai įstatymai priimti, ir mes priartėjom prie paskutinių fazių. Liko atpalaiduoti rinkos kainas ir toliau sparčiu tempu plėtoti privatizaciją. Kiek gi dar tų nelaisvų kainų yra? Iš tikro jų, dabar nelaisvų, arba valstybės reguliuojamų, kainų, šiuo metu yra mažiau negu pusė, bet tos kainos kol kas valstybės ribojamos kaip tik prekių, kurias perka mūsų gyventojai, t.y. valstybė dar reguliuoja, per rentabilumą riboja dalies deficitinių vartojamų prekių kainas. Nors ir likusių atpalaiduoti kainų yra ne tiek jau daug, mažiau negu, kaip minėjau, pusė, tačiau dalis kainų, aišku, ir toliau išliks valstybės reguliuojamos. Tai visuomeninių produktų, elektros energijos, visuomeninio transporto, kitų panašių paslaugų kainos, tačiau kol mes neatpalaiduosim kitų tokių populiarių prekių, paslaugų kainų, be abejo, nebus impulso plėtotis ekonomikai.
Aš manau, kad terminas kaip tik spalio-lapkričio mėnesiais turėtų būti tinkamas. Kokiu būdu mes tai ketinam atlikti? Mes manom, kad tam taip pat galės pasitarnaut šiuo metu įvesti talonai. Talonai iš tikro, be abejo, nėra tokie talonai, kurie anksčiau būdavo naudojami socialistiniame ūkyje. Iš esmės šitų talonų sumanymas buvo padaryti juos kaip priedėlį prie rublio, kad rublis be talonų negaliotų, tokia jų pagrindinė paskirtis. Tokiu būdu yra ribojamas tas perteklinių pinigų kiekis. Atpalaidavus tų prekių, kurios šiuo metu parduodamos už talonus, tai yra padidintos paklausos prekės, kainas, jos negali labai ženkliai pašokti, kadangi jų kainas slopins pinigai kartu su talonais. Kaip minėjau, talonai tik apriboja pinigų, kurie pretenduoja į tas prekes, kiekį. Kitos prekės yra pardavinėjamos be talonų. Taigi atpalaidavus vienu metu tas vartojimo prekių kainas, nepaklausių prekių kainos neturėtų labai padidėt, aišku, padidės, bet iki tam tikros ribos, o deficitinių prekių, be abejo, jeigu jos būtų vien tik už rublius, labai padidėtų, bet kadangi prie rublių dedami talonai, šiek tiek tie talonai turėtų prispausti. Taigi aš manau, kad galbūt vis dėlto užteks mums visiems ryžto, drąsos, o žmonėms kantrybės pagaliau žengti tą paskutinį žingsnį ir pradėti gyvent kitaip. Taip nebus, kad iš karto visko atsiras, kad iš karto padidės našumas, bet nežengę šito žingsnio, be abejo, mes nepadarysim ir kitų žingsnių, be kurių ekonomikos pagyvėjimas yra neįmanomas. Dar mes manom daryti viską, kad kartu su tuo sprendimu, su tuo žingsniu būtų taip pat daromi žingsniai, susieti su atitinkamu darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių garantijų padidinimu. Šiuo atveju biudžetui iš visų šitų sprendimų, tiek susietų su kainų peržiūrėjimu, padidinimu, sureguliavimu ir pan., nereikia nė vieno papildomo rublio. Biudžetas yra pakankamai subalansuotas, yra net šioks toks atsargos fondas, ir tas lėšas dar mes kaip tik ketinam panaudoti socialinėms garantijoms padidinti. Taigi tos kalbos, kad neva Vyriausybė siekia padidinti kainas tam, kad gautų pajamų į biudžetą, yra visiškai nepagrįstos. Tiek, kiek padidės kainos, ne mažiau padidės atlyginimai, aišku, jeigu neįvyks kokių nors nenumatytų aplinkybių, kurios nuo Lietuvos nepriklauso.
Kitas blokas problemų, kurias mums reikia, kaip minėjau, iki metų pabaigos paspartinti, tai privatizacijos procesai. Šiuo metu yra privatizuojami trečiojo ketvirčio programos objektai. Tai daugiausia buvo objektai pabandymui, jų vertė siekia tik kelis šimtus milijonų rublių, tačiau ketvirtajame ketvirtyje numatytų privatizuoti objektų bendra vertė jau sudarys apie keturis milijardus rublių. Tai jau yra ženkli suma. Aš manau, kad po šitų įvykių, kai žmonės suprato, kad tie procesai - tiek politiniai, tiek valstybės atkūrimo, tiek ir ekonominių reformų - yra nebegrįžtami, jie šiuo metu rodo žymiai didesnį susidomėjimą, aktyvumą, ir nereikėtų labai išsigąsti, jeigu spaudoje mes perskaitom, kad kažkas kuria steigėjų grupes, bando kurti kokias nors finansines kompanijas, kurios aktyviau galėtų dalyvauti privatizavime. Tai yra visiškai natūralu, prie šito reikia priprasti ir net, aš manyčiau, reikėtų reklamuoti tokius dalykus. Be abejo, nereklamuoti tokių procesų, kurie yra įstatymų draudžiami, su perpardavinėjimu, tiesioginiu perpardavimu, perdavimu ir pan. Yra ir tokių pavyzdžių, kur sudaromos neteisėtos sutartys. Bet aš pastebėjau, kad kartais ir deputatai, pamatę įprastines vertybinių popierių panaudojimo galimybes, kurios atsiveria ir kurios turi būti, mano, jog tai yra koks nors procesas, kuris kenkia valstybės interesams. Tikrai jis nekenkia.
Baigdamas dar norėčiau paminėti, kad jeigu Aukščiausioji Taryba pritars, jei mes tą reformų programą galėsim tęsti toliau ir galėsim įgyvendinti laisvos, atviros ekonomikos politiką, turėtų būti taip pat atsisakoma ir minties įvesti muitus prekėms, kurios įvežamos arba išvežamos iš Lietuvos. Šiuo metu Lietuvoje muitai imami tik iš tų, kurie perpardavinėja, iš tų, kurie nuperka pigesne kaina parduotuvėse ir perparduoda tas dotuojamas prekes, tas prekes, kurios yra parduodamos valstybinėse parduotuvėse pigesne negu išlaidos kaina ir yra išvežamos, perparduodamos kitur. Visais kitais atvejais įmonėms šiuo metu muitai nei įvežti, nei išvežti nėra nustatyti. Aš manau, kai pereisim prie rinkos kainų, atpuls būtinumas ieškoti tų perpardavinėtojų ypač ten, kur jų nebebus jau. Aš manau, kad mes ii” toliau turėtumėm laikytis tokios politikos, kad muitinės turi būti, jeigu reikia ką nors riboti; mes tą darysim per licencijas, darysim apskaitą, bus ir vienas kitas muitas, bet šiaip Lietuvos Respublika, kurios šiuo metu tokia padėtis, tokia geopolitinė padėtis, be abejo, turėtų įgyvendinti toliau atvirą režimą, toliau reikėtų atsisakyti bandymų nustatyti tokius ekonominius apribojimus, dirbtinius apribojimus, kokiais paprastai būna įvairūs muitų apribojimai.
Baigdamas norėčiau tik keletą žodžių dėl mūsų Vyriausybės kai kurių struktūrų reorganizavimo. Vyriausybė pradėjo reformuoti savo struktūras metų pradžioje, bet tai ne taip paprasta padaryti. Tačiau šiuo metu, pereinant prie rinkos sąlygų, aš manau, kad tuos darbus reikia jau palaipsniui pradėt užbaigti, mūsų valdžios struktūras pritaikyti dabartinėms sąlygoms, tiems poreikiams, kuriuos diktuoja rinkos ekonomika, taip pat pasikeitusi užsienio politika. Aš manyčiau, kad reikėtų atlikti kai kuriuos sujungimus, taip pat kai kurias institucijas, įstaigas panaikinti, kai kurias įsteigti iš naujo. Mes manom, kad šiuo metu Lietuvoje nereikalingos dvi prekybos ministerijos, t.y. Prekybos ministerija ir Materialinių išteklių ministerija. Iš esmės nei viena, nei kita šiuo metu neatlieka prekybos funkcijų, ir viena, ir kita yra skirstymo ministerijos, tik viena skirsto vartojimo prekes, o kita skirsto gamybinės techninės paskirties prekes. Kadangi tų skirstomų prekių jau mažėja, pačiu artimiausiu metu jų sumažės, aš manau, kad užtektų mums ir vienos ministerijos. Na, pavadinimą galbūt mes oficialiai pateiksim, kaip tos ministerijos pavadinimas galėtų skambėt, bet aš manyčiau, kad mes galim panaikinti Prekybos ministeriją, o kai kurias funkcijas perduoti, tas, kurios yra reikalingos, perduoti Materialinių išteklių ministerijai, o Materialinių išteklių ministerijos pavadinimą pakeisti, vadinti Prekybos ir materialinių išteklių ministerija ar kaip nors panašiai. Vėliau ta ministerija pamažu galėtų reorganizuotis, persikvalifikuoti kaip tik į prekybinių išteklių formavimą, racionaliau formuoti prekybos išteklius, formuoti įvairias tos srities valstybines programas, taip pat galbūt ir kai kurias pramonės programas. Tai viena.
Antra, manyčiau, kad galim šiuo metu ir turim reorganizuoti Ryšių ministeriją, informacijos sistemą. Mums, matyt, teks turėti ir tam tikrą įstaigą, kuri šefuos, kuruos mokslo ir pažangos reikalus. Aš nemanau, kad Lietuvai čia reikėtų skirtingų ministerijų. Aš manyčiau, kad galima būtų visas tas išvardytas funkcijas perduoti vykdyti vienai ministerijai ir įsteigti Mokslo, informatikos ir ryšių ministeriją. Na, informatika mums dabar labai svarbu ir aktualu, mes atkuriam visus ryšius, be jų, matyt, valstybės negali normaliai funkcionuoti. Tokie ryšiai, informatikos ryšiai, yra aiškiai nepakankami, taip pat nepakankamai valstybė skatina, remia, o kai kada ir koordinuoja mokslą. O turint omeny, kad informatika tiesiogiai susieta su ryšių sistemomis, aš manau, kad kaip tik mes galim reorganizuoti Ryšių ministeriją, įsteigdami vietoj jos Mokslo, informatikos ir ryšių ministeriją.
Dar viena ministerija, kuri, manau, šiuo metu turėtų būti suformuota panaikinus Krašto apsaugos departamentą ir vietoj jo įsteigus Gynybos ministeriją... Aš nemanau, kad Lietuvai reikėtų kurti kokias nors ypatingas ginkluotąsias pajėgas, bet tam tikra minimali gynyba turi būti, kad, tarkim, žmonės nebūtų gąsdinami, jog viena ar kita dešimtis žmonių kažkur bastosi ir dar turi šaunamųjų ginklų, ir galbūt ne realiai, bet psichologiškai kelia tam tikrą įtampą. Tos mūsų minimalios pajėgos galėtų vykdyti sienų apsaugos funkcijas, užtikrinti kitą būtiną valstybės apsaugą. Aš manau, kad tokia Gynybos ministerija kaip tik tas funkcijas galėtų vykdyti. Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį, kad visi tie pasiūlymai neturėtų padidinti valdymo aparato. Jeigu šiuo metu mes ir steigiam kokias nors naujas struktūras, tai jos turėtų būti steigiamos nedidinant bendro darbuotojų, dirbančių tose ministerijose, skaičiaus, reorganizuojama viena, vietoj jos steigiama kita. Tokia nauja ministerija, kuri galėtų būti įsteigta vietoj Prekybos ministerijos, galėtų būti Tarptautinių ekonominių santykių arba Tarptautinės prekybos ministerija. Ypač šiuo metu mums teko susidurti ir mes matome, kad kartais esam nebepajėgūs koordinuoti užsienio ekonominės politikos, kuri gimsta įvairiose ministerijose ir žinybose. Šiuo metu iš tos padėties išeinam, verčiamės taip: kuriam vyriausybines komisijas, į kurių veiklą įtraukiam visų ministerijų ministrų pavaduotojus arba atsakingus už tą sritį. Man neteko pastebėti ir pasidomėti kitų valstybių patirtim, vis dėlto valstybė, kurios užsienio prekybos apimtys paprastai yra ženklesnės, turi ne vien tik užsienio reikalų ministeriją, bet turi ir tarptautinės prekybos, užsienio prekybos, tarptautinių ekonominių santykių ar panašias ministerijas. Taip yra Kanadoje ir Prancūzijoje, kitose valstybėse. O Lietuva šiuo metu, - deja, nežinau, ar gerai, ar blogai, vėliau, aš manau, kad tai bus gerai, - apie pusę produkcijos vienaip ar kitaip eksportuoja ir panašiai tiek pat importuoja. Taigi tokia ministerija, be abejo, turėtų užsiimti ne tik tarptautiniais ekonominiais santykiais su Vakarais, bet taip pat ir su Rytais, galbūt iš pradžių daugiau su Rytais. Tai nereiškia, kad tų tarptautinių ekonominių funkcijų, ekonominių ryšių su užsieniu funkcijų visiškai nebeturėtų vykdyti ministerijos. Mes manom, kad, pavyzdžiui, Ekonomikos ministerija ir toliau turėtų dirbti tą patį darbą, .kuris susijęs su tam tikrų kvotų paskirstymu, licencijomis, su leidimais ir pan., kurie bus, jeigu. išliks, su konkrečiomis investicijomis, leidimais investuoti ir pan., t.y. tai, ką ji dabar daro, o ta naujoji ministerija turėtų vykdyt tas funkcijas, kurios šiuo metu dėl to, kad ar neperorientuotos mūsų valdžios struktūros, yra nepakankamos. Tai bendresnė ekonominė politika, taip pat pagalba kiekvienai ministerijai tą politiką įgyvendinti. Ji neturėtų užsiimti konkrečiais klausimais. Konkretūs klausimai, įskaitant ir užsienio ekonominių ryšių klausimus, ir toliau priklausytų atskirai ministerijai, Ekonomikos - jos sritis, Materialinių išteklių - savo, Miškų ūkio ministerijai - savo ir pan. Tačiau tokio organo, kuris šiek tiek padėtų kiekvienai ministerijai pasirengti pereiti prie normalių prekybinių santykių, aš manau, mums reikėtų.
Aš, be abejo, savo kalboje neturiu galimybių plačiai apibūdinti arba detalizuoti Vyriausybės programą, kuri yra priimta, kuri praktiškai nukrypstant, galbūt tikrai atsiliekant kokiais dviem mėnesiais yra įgyvendinama. Nėra šiuo metu man tokių galimybių detalizuoti būtent tolesnį programos etapą, kuris kaip tik susijęs su ta ekonomine reforma, kuri jau pradeda funkcionuoti atpalaidavus rinkos kainas ir iš esmės pradėjus privatizuoti valstybės turtą. Aš manau, galbūt mes kada nors padarysim tuo klausimu.atskirus pranešimus ir galbūt, jeigu jūs sutiksit, padarysim taip, kad atskirai dar būtų išklausomos Užsienio reikalų ministerijos, Ekonomikos ministerijos programos, t.y. bus pateikiama konkretesnė mūsų politika, tolesnė mūsų politika. Šiandien norėčiau apsiriboti tik tuo.
Baigdamas norėčiau palinkėti, kad mums užtektų ryžto, valios ir geranoriškumo dar bent metus. Taip, aš suprantu, kad mes nugyvenom sudėtingą laikotarpį, mes įveikėm sausio įvykius, pergyvenom rugpjūčio įvykius. Na, kartais atrodo, kad jau pats sunkiausias etapas praėjo, kad mes nesusipešėm čia, kad mes nebuvom priešingi vienas kitam. Deja, aš manau, kad tas antrasis etapas gali būti dar sunkesnis. Anksčiau mus jungė valstybės atkūrimo bendra pozicija, o šiandien kai kas sako jau taip: valstybę mes jau atkūrėm, dabar mūsų politikos gali skirtis. Iš tikro mes dar tos valstybės iki galo neįtvirtinom, ir ta įtvirtinimo politika turėtų būti viena, o sunkumai, kurie lauks kitų metų pradžioje, deja, gali būti ne ką lengvesni, negu buvo iki šiol. Aš norėčiau deputatams palinkėt ne tik ištvermės, tačiau bet kuriuo atveju išlikti žmonėmis, po to teisininkais, po to ekonomistais, o tik po to politikais. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Ačiū gerbiamajam premjerui. Dabar, gerbiamieji deputatai, kadangi artėjam prie pertraukos, bet gyvenam tokį gerų žinių laikotarpį, tai leiskite man dvi geras žinias pasakyti. Iš jų viena ta, - pasitikime, kad TASS'as šį kartą nemeluoja, - jog Maskvoje pasiektas konsensas dėl Baltijos valstybių, kaip dalyvaujančių valstybių, prisijungimo prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo. Užsienio reikalų ministrai vieningai tam pritarė. (Plojimai) Kita maloni žinia, kad tarp mūsų, svečių vietose, yra Suomijos parlamento delegacija, kuriai vadovauja spikerio pirmoji pavaduotoja ponia Sara Marija Pakinen. (Plojimai) Mes tikimės, kad ponia S.M.Pakinen tars mums keletą žodžių, po to skelbsime pertrauką.
Suomijos parlamento delegacijos vadovės S.M.Pakinen kalba
S.M.PAKINEN. Ponas Pirmininke, gerbiamieji parlamento nariai, brangūs draugai. Man, kaip Suomijos parlamento vadovei, iš tikrųjų yra labai malonu kreiptis į šitą asamblėją. Man iš tiesų yra labai malonu pasveikinti jus Suomijos Prezidento Mauno Koivisto vardu šiuo istoriniu jūsų šaliai momentu. Prie šitų sveikinimų, be abejo, prisideda ir visi Suomijos žmonės. Pirmiausia aš noriu pasveikint jus, mielieji kolegos, ir visus Lietuvos žmones su nepriklausomybės atkūrimu. Per pastaruosius metus mes visada sielojomės dėl savo kaimynų kitapus Baltijos ir šiandieną, kai jūsų svajonė išsipildė, mes kartu su jumis džiaugiamės. Dabar prieš jus iškilęs labai svarbus reformų uždavinys. Savo trumpo vizito Vilniuje metu mes pamatėme, kaip jūs daug dirbate, stengdamiesi išspręsti ekonominės reformos, naujos konstitucijos sukūrimo, aplinkos apsaugos problemas. Dabar, būdami nepriklausoma tauta, jūs šitas problemas turėsit išspręsti patys, bet žinokite, kad ir Suomijoje, ir kitose valstybėse jūs turite daug draugų, kurie jums padės ir parems. Mes, Šiaurės šalys, sveikiname Lietuvą, įsiliejančią į pasaulio bendriją kaip suverenią valstybę, kaip nepriklausomą tautą, ir dirbdami kartu, mes, be abejo, turėsime spręsti bendras problemas. Viena iš bendrųjų problemų, kurią mes turime, tai yra Baltijos jūros, prie kurios mes visi gyvename, apsaugos klausimai.
Brangūs kolegos, aš noriu jums padėkoti už pakvietimą atvykti į jūsų salį, taip pat už tą nuoširdų priėmimą, kurio mes susilaukėme buvimo Lietuvoje metu. Man labai malonu pakviesti jus aplankyti Suomiją mūsų parlamento spikerio Ilkkos Suomineno vardu. Pakvietimas rastu yra įteiktas jūsų Pirmininkui. Jūsų vizitas suteiks mums galimybę pratęsti mūsų pokalbius ir kaip galima daugiau pasimokyt vieniems iš kitų. Brangūs kolegos, brangūs draugai, galų gale aš noriu jums pasakyti, kad mūsų širdys yra su jumis. Tegyvuoja Lietuva! (Plojimai)
PIRMININKAS. Mielieji kolegos, buvom numatę pertrauką, bet žodžio prašo gerbiamasis deputatas E.Tomaševičius. Ar išklausysim dabar.
E.TOMAŠEVIČIUS. Aš labai trumpai. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji deputatai, aš, kaip Vilniaus krašto atstovas, džiaugiuosi, kad Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. Vilnijos kraštas labai tiki, kad kartu su nepriklausomybe ateis pas mus ir europietiška demokratija. Jūs jau turbūt girdėjote, pagal Vyriausybės nutarimą vakar atleisti iš pareigų mūsų Vilniaus rajono valdytojas ir jo pavaduotojas,nors Aukščiausioji Taryba iki šiol nepriėmė tiesioginio valdymo. Šiuo metu prie Aukščiausiosios Tarybos atvyko Vilniaus rajono deputatai, rinkėjai ir daugiau žmonių, todėl aš prašyčiau, kad kiti deputatai lietuviai kartu su mumis išeitų pas tuos žmones ir truputį mes ten aptartumėm keletą klausimų, dėl kurių jie čia atėjo. Labai turiu didelį tokį prašymą.
PIRMININKAS. Ačiū. Aš manau, kad deputatai atsilieps į tą prašymą ir įvyks pokalbis, kuris padės tiems žmonėms išaiškinti ir suprasti iškilusias mums jų problemas ir kai kurias parlamento darbo problemas. O dabar skelbiu pertrauką iki 13 val.
Pertrauka
PIRMININKAS (K.MOTIEKA). Tęsiu priešpietinį posėdį. Aš paprašyčiau, kad balsų skaičiavimo komisija suskaičiuotų... (Negirdėti) Na, aš sakau, kad nedirba. (Triukšmas) Aš galiu garsiau kalbėti, bet tai jau per mikrofoną. Aš norėjau, kad balsų skaičiavimo komisija patikrintų, kiek yra deputatų, nes čia turime vieną nutarimo projektą, kurį mums reikėtų apsvarstyti ir balsuoti. Jis jums yra išdalytas. Va dabar jaučiu, kad pradėjo dirbti.
L.ŠEPETYS. Paprašykit visus į vietas susėsti.
PIRMININKAS. Prašau sėsti visus į vietas. Gerai, į savo vietas. Aš taip vizualiai žiūriu, kad lyg ir yra. Ne žiūriu, o matau. Va dar 2 deputatai atvyko, prašau pridėti. Dar 3. 5.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 69.
PIRMININKAS. Pridėjot? Va dar 1. 71. Taip, tai nutarimui priimti reikalingas deputatų skaičius yra tinkamas. Galima tęsti posėdį toliau. Žodis suteikiamas deputatui V.Čepaičiui.
V.J.ČEPAITIS. Aukštoji Taryba, š.m. kovo 12 d. pradėjome įsijungti... Taip, ar girdisi kas nors gerai. Š.m. kovo 12 d. pradėjome įsijungti į pasaulio bendriją, savo teisiniais aktais patvirtindami tarptautinių konvencijų galiojimą mūsų valstybėje. Mes prisijungėme prie tarptautinių žmogaus teisių dokumentų, tarp jų - prie Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir jo fakultatyvinio protokolo, ir įsipareigojome laikytis 1984 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Po to, š.m. rugsėjo 4 d., priėmėme įsipareigojimus, kylančius iš 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos. Šiandien ateina vienas iš tų įsipareigojimų vykdymo etapų. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją sudaro 30 straipsnių. Dauguma straipsnių po to yra atskirų konvencijų arba paktų išplėsti. Šitos konvencijos perveda j teisės normas tų straipsnių turinį. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnis skelbia: ,,Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas.” Po to truputį platesnis šio straipsnio variantas įdėtas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnyje.
Taigi šiandien mes siūlome jums prisijungti prie Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą. Ši Konvencija yra priimta 1984 m. gruodžio 10 d., jos tekstas yra išdalytas komisijoms. Ši Konvencija ypatinga tuo, kad prie jos gali prisijungti ir ją pasirašyti visos valstybės, nebūtinai Suvienytųjų Nacijų Organizacijos narės. Mes anksčiau planavome, kaip tik būtent ją pirmąją priimti, pabandyti priimti mūsų Aukščiausiojoje Taryboje, tačiau paskui buvo nutarta iš karto prie bendriausiojo dokumento prisijungti. Taigi aš norėčiau trumpai atkreipti jūsų dėmesį į šios Konvencijos 1 straipsnį, kuriame apibrėžiama kankinimo sąvoka.
„1 straipsnis. Šioje Konvencijoje sąvoka ,,kankinimas” reiškia kiekvieną veiksmą, kuriuo kokiam nors asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar dvasinis skausmas arba kančia norint iš jo ar iš trečiojo asmens gauti informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veiksmą, kurį jis ar trečiasis asmuo įvykdė arba įtariamas jį įvykdęs, taip pat įbauginti ar priversti jį ar trečiąjį asmenį, arba dėl kokios nors diskriminacija pagrįstos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia valstybės pareigūnas ar kitas oficialus asmuo, arba tai daroma jiems kurstant ar žinant arba tyliai sutinkant.”
Kaip matote, gana platus straipsnis, plačiai šita kankinimo sąvoka yra apibūdinama, tačiau manau, kad mes turėtume šiandien prisijungti prie šios Konvencijos. Prisijungti prie bet kokios konvencijos reiškia paversti ją mūsų šalies įstatymu. Prisijungę prie šios ir kitų konvencijų, mes jau nebegalėsim atidėlioti savo teisėtvarkos sistemos pertvarkymo, nes iš tikrųjų jis yra labai reikalingas, labai reikalingas įvairiose srityse. Taip pat reikalinga, pavyzdžiui, kuo skubesnė kalėjimų sistemos pertvarka. Tai jau, pavyzdžiui, šiek tiek šita linkme padirbėta Estijoje, kur jau projektuojami mažesni kalėjimai, ne tokie kaip didieji lageriai, beveik galima sakyti. Taip pat šitoje srityje mums pagalbą mielai nori teikti pasaulio valstybės. Šiuo metu - po savaitės, po dešimties dienų, Kopenhagoje vyks seminaras kalėjimų pertvarkymo klausimais, kuri danai rengia latviams, latvių žmonėms. Taip čia pavyko susitarti, kad jie iškvies ir vieną mūsų atstovą dalyvauti stebėtoju tokiame seminare. Aš manau, kad panašus seminaras bus surengtas taip pat ir mūsų Lietuvos atstovams. Yra ir daugiau konvencijų, kitokių dokumentų, susijusių su žmogaus ir piliečių teisėmis, kuriuos būtina mums apsvarstyti ir pritarti laikui bėgant. Mes turėsime galbūt sudaryti tam tikrą kaip ir sąrašą, eilės tvarką šitam reikalui. Pavyzdžiui, yra tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės, yra teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksas, kuriuos rekomenduoja Suvienytųjų Nacijų Organizacija. Jeigu mes kuriame valstybę, veikiančią Europos demokratijos erdvėje, visus šituos dokumentus mums reikia priimti.
Taigi aš norėčiau jums perskaityti mūsų Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, kurį siūlyčiau šiandien priimti. Jame, tame tekste, kuris jums yra išdalytas, padedant deputatui K.Sajai yra padaryta tam tikrų redakcinių pastabų.
Taigi: ,,Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą.”
Pripažindama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatas, kad nė vieno žmogaus negalima kankinti, negalima žiauriai, nežmoniškai su juo elgtis, bausti ar žeminti jo orumą, patvirtindama savo įsipareigojimą apsaugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurios išreikštos 1991 m. kovo 12 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų”, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria:
1. Prisijungti prie 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą.
2. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kreiptis į Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinį Sekretorių ir informuoti jį apie šį prisijungimo aktą bei Lietuvos Respublikos norą deponuoti jo dokumentus.”
Tiek norėjau jums paskaityti.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji kolegos, kokių bus pastabų ar minčių dėl šito pasiūlymo, dėl to nutarimo projekto?
V.J.ČEPAITIS. Galima?
PIRMININKAS. Prašom, gerbiamasis A.Sakalai.
V.J.ČEPAITIS. Kol nepriėmė Konvencijos dėl vaikų teisių...
A.SAKALAS. Galima?
PIRMININKAS. Prašom, gerbiamasis A.Sakalai, jūs gavot žodį.
A.SAKALAS. Aš, pritardamas tam nutarimui ir norui prisijungti prie Konvencijos, tik norėčiau pasiūlyti nutarimo 2 punkto truputį kitokią redakciją. Aš ją norėčiau pasiūlyt, nes neaiški prasmė - ką reiškia ,,Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui kreiptis”. Ar ne geriau būtų įpareigoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką informuoti Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinį Sekretorių apie šį prisijungimo aktą bei Lietuvos... Taip toliau - kaip tekste, nes ką reiškia kreiptis ir nieko nepasakyti. Ačiū.
PIRMININKAS. Pavesti. Taip. Prašom, gerbiamasis deputate R.Rudzy.
R.RUDZYS. Ačiū. Ar čia klaida įsivėlusi, ar man neaišku? Kadangi du kartus perskaičiau ir pavadinimą, ir štai jūsų siūlomą nutarimo 1 punktą, kurio reikalingumas jokių abejonių nekelia. Tačiau -,,nežmonišką ar žeminantį elgesį”. Aš žemintas, buvau žeminamas, kitų per smarkiai nesu žeminęs. Čia gali kilti kažkokių nesuprantamų dalykų - kas yra žeminantis elgesys. Štai darbotvarkėj randu atsakymą - nežmonišką ar orumą žeminantį elgesį. Galbūt čia verta iš darbotvarkės tą žodį ,,orumą” atkelti? Tada bus aišku, ką mes tame žmoguje žeminam. Sutinkat? Ar ne?
V.J.ČEPAITIS. Matote aš čia... čia šitas pavadinimas yra toks, kuris šiuo metu yra oficialiai išverstas ir įdėtas knygoje, kurioje surinkti visi Suvienytųjų Nacijų Organizacijos dokumentai apie žmogaus teises. Rodos, signalinis egzempliorius išėjęs, o visas - ne. Tai aš tiesiog pakartojau tą oficialų pavadinimą. Mes galėtume, žinoma, jį pakoreguoti galbūt dar.
R.RUDZYS. Na, kadangi jūs irgi teigiate, jog čia suprantamas orumas, tai galėtų taip ir likti, kaip išversta. Ačiū.
PIRMININKAS. Prašom, gerbiamasis P.Varanauskai.
P.VARANAUSKAS. Aš pritariu nutarimui, bet noriu, kad, kaip sakoma, žodis taptų kūnu. Galbūt protokoliškai įsipareigoti mums priimti įstatymą, kuris yra šiuo klausimu parengtas ir išdalytas deputatams. Kiekvienam buvo įdėtas laikraštis ,,Tremtinys”, o jame -įstatymo dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos gyventojams projektas. Praktiškai mes čia apžvelgėm ir siejam su tuo, kaip buvo taikomi TSRS įstatymai. Kartais nuskamba, kad kažkas reabilituojama, atvirkščiai noriu pasakyti: praktiškai reikėtų dabar visus žmones paleisti, o po to pagal savo įstatymus juos nubausti, pripažinti kaltais, nes pagal okupacinės kariuomenės įstatymus jie nubausti. Tačiau nepaisant ir šito, nė vienas žmogus nėra atleistas nuo atsakomybės. Dabar aš esu toj komisijoj, kuri tiria, kas dalyvavo žudant taikius gyventojus. Tai ar negalėtume mes bent protokoliškai įsipareigoti šį Lietuvos Respublikos įstatymą dėl nusikaltimų Lietuvos gyventojams kokį rugsėjo spalio mėnesį svarstyti ir priimti? Atsiliepimai yra, jis net paskelbtas spaudoje, ir visi deputatai apie tai žino.
PIRMININKAS (K.MOTIEKA). Gerbiamieji deputatai, aš kviesčiau nenukrypti nuo pagrindinės mūsų temos. Čia yra visiškai kitas klausimas, o dabar svarstome klausimą apie prisijungimą prie tarptautinės konvencijos, ne apie naujų kokių nors įstatymų, aktų ar nutarimų priėmimą. Tas tekstas, kuris yra jums pateiktas, turi būti apsvarstytas, jo formuluotės yra iš tarptautinės konvencijos ir, man atrodo, jų keisti - nei braukti, nei papildyti - mums nederėtų, nes mes jau tada prisijungtume prie tokios konvencijos, kurios pavadinimo nėra. Aš kviesčiau truputį konstruktyviau ir dalykiškiau spręsti šitą pateiktą klausimą.
P.VARANAUSKAS. Aš galėčiau tada klausimą.
PIRMININKAS. Aš dar nebaigiau. Aš labai dėkingas gerbiamajam P.Varanauskui už pasakytą mintį, tiktai norėtųsi, kad jinai kitu laiku būtų pasakyta. Taip, darbų programa bus svarstoma, tada - kitas klausimas. Bet kodėl čia reikia tą klausimą būtinai iškelti, kai mes svarstome kitą klausimą.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Mūsų tokia šio darbo praktika, kad labai asociacijų keliu nukrypstama...
PIRMININKAS (K.MOTIEKA), Na, taip, taip.
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Bet iš tikrųjų mes tuoj svarstysime šios sesijos darbų programą, ir jūs, gerbiamasis P.Varanauskai, jau priminėt avansu ir dar kartą galėsit priminti.
P.VARANAUSKAS. Gerai, bet aš noriu atsakyti į klausimą, kurį...
PIRMININKAS (K.MOTIEKA). Aš neuždaviau klausimo. Aš neuždaviau klausimo, aš tiktai pakviečiau taip elgtis. Ir aš visiškai ne-laikau, kad uždaviau klausimą.
P.VARANAUSKAS. Tada pasakau, kad aš su jumis nesutinku.
PIRMININKAS. Na, gerai...
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Tą galima įvairiais būdais padaryti. Prašom, gerbiamasis Č.Juršėnai.
Č.JURŠĖNAS. Aš sutinku su gerbiamuoju pranešėju, kad šis dalykas mums yra reikalingas ir, man atrodo, per daug negaišim laiko ir priimsim atitinkamą nutarimą. Bet pranešėjas pasakė labai svarbią mintį, kurią mes ne tiktai turime įsisąmoninti, bet ir realizuoti: tai yra mūsų vidaus įstatymų suderinimas su vis gausiau mūsų priimamais tarptautiniais įsipareigojimais. Prisimenat, mes jau anksčiau prisijungėm prie atitinkamų žmogaus teisių paktų, prie kai kurių kitų dalykų, tuo tarpu, nors seniai tas prisijungimas padarytas, mes nepasidarėm išvadų. Aš leidžiu čia sau priminti, kad buvo atitinkamas mūsų protokolinis nutarimas prieš kelis mėnesius pasižiūrėti, kas gi mūsų galiojančiuose įstatymuose neatitinka tarptautinių normų, kurias mes dabar įsipareigojam vykdyti. Tai jeigu mes dar vieną dokumentą prisiimam, po to dar prisiimsim, tai vis dėlto pagaliau pradėkim daryti tą kitą, tikrai neišvengiamą ir būtiną darbą, nes anksčiau ar vėliau mes įeisim į koliziją su visokiais tarptautiniais stebėtojais ir šitų mūsų prisiimtų konvencijų vykdymo prižiūrėtojais. Taigi šia prasme gal gerbiamasis P.Varanauskas ir ne į tą pusę pasakė, bet, pagal mane, gal vis dėlto atskiras protokolinis sprendimas galėtų būti - su tam tikrais pavedimais suderinti mūsų įstatymus ar pritaikyti juos prie tarptautinių reikalavimų, kuriuos mes prisiimam, ar inventorizuoti, ar kaip...
V.J.ČEPAITIS. Ir dar pridėčiau - prie tų reikalavimų, kuriuos mes prisiimsim.
Č.JURŠĖNAS. Visiškai teisingai.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Juršėnai. Aš manau, kad tai savaime aiški mūsų Teisinės sistemos komisijos pareiga žiūrėti į tą pusę ir atkreipti dėmesį ar siūlyti įstatymų patobulinimus. Ar?.. Taip, mes juos kritikuosim, jeigu jie to nedarys. Daugiau pasisakančių nematau, tai, matyt, paprašysime suskaičiuoti esančius salėje deputatus. (Pauzė) Tikriausiai dar nerizikuosim naudotis nauja technika, reikės ją pamėginti per pertrauką. Senieji būdai yra labai patikimi.
M.STAKVILEVIČIUS. Ar galima dėl vedimo?
PIRMININKAS. Prašom, gerbiamasis deputate Stakvilevičiau.
M.STAKVILEVIČIUS. Man atrodo, kad reikėtų dabar dubliuoti, pažiūrėtume, ar efektyviai veikia.
PIRMININKAS. Yra prašymas pamėginti po pertraukos. (Juokiasi) Pertraukos metu, matyt, technikai pamėgins. Tik šią naktį pabaigė montuoti ir neturėjo net kada patys pamėginti. Mes turim padėkoti tiems žmonėms, kurie dirbo per trumpą laiką pertvarkydami mūsų posėdžių salę. Dar kai ką joje reikia padaryti, bet iš tikrųjų tai, kad mes čia šiandien galėjome susirinkti ir posėdžiauti, yra labai malonu. Ir visiems tiems, kurie tai darė, didelis ačiū.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 84 salėje yra.
PIRMININKAS. Taip, mes galime balsuoti. Priėmimui pakanka 67 balsų, tas klausimas numatytas, jis Prezidiumo įtrauktas į darbotvarkę. Prašome pasiruošti ir balsuotojus, ir skaičiuotojus. Kas už Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl prisijungimo prie .Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 68 - už.
PIRMININKAS. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Nėra.
PIRMININKAS. Prieš nėra. Susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Irgi nėra. Tai, matyt, suskaičiavom gal...
PIRMININKAS. Na, ką gi, yra truputį įtartina, kad dėl tokio nutarimo, pavyzdžiui, 16 deputatų būtų nebalsavę.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Tai gal leiskit dar kartą mums perskaičiuoti, patyrimo stoka.
PIRMININKAS. Žinoma, balsų skaičiaus pakanka, net jeigu komisija ir apsiriko. Aš manau, gerbiamieji deputatai, tikrai visi esame už, ir jeigu įvyko apsirikimas, nepriskaičiuoti kai kurie balsai, tai jų vis tiek pakanka ir nutarimas yra priimtas. Prašau smogti į gongą. (Gongas)
Aš labai džiaugiuosi, kad mes IV sesijos darbą pradedame tokiu kilniu nutarimu ir pasiryžimu gerbti žmogaus teises, ypač kai ir darbą pradėjome, ir nutarimą priėmėme pačią Tarptautinių žmogaus teisių dieną. Kaip tik šiandien yra ta diena, ją pažymi demokratinis pasaulis, ir mes savaip savo darbu prisidedam ir pažymim. Dabar mažą pranešimą nori pasakyti gerbiamasis A.Abišala, po to skelbsim pietų pertrauką. Ar tebėra tas noras, gerbiamasis deputate?
A.A.ABIŠALA. Gerbiamieji deputatai, leiskite pasveikinti jus nuo savęs su sesijos pradžia ir priminti, kad Vyriausybė praėjusios sesijos pabaigoje yra įsipareigojusi pakviesti Aukščiausiosios Tarybos deputatus į bendrą vakarienę. Dabar mes tą įsipareigojimą norėtume įvykdyti - 20 val. su šeimos nariais prašom šiandien ,,Draugystės” viešbutyje susirinkti bendros vakarienės. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Be abejo, mes dėkingi Vyriausybei už malonų dėmesį, pasistengsim, kaip kas galėsim. O dabar, mielieji kolegos, pertrauka iki 15 val.