1990 m. rugsėjo 4 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas deputatas V.LANDSBERGIS ir deputatas A.A.ABIŠALA
Nėra posėdžio pradžios įrašo
PIRMININKAS.(V.LANDSBERGIS). ...kad turim tokių demokratijos ženklų, pliuralizmo.
Vienas prieš. Kas susilaiko?
Ar komisija sutinka, kad dauguma balsavo už?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Komisija sutinka.
PIRMININKAS. Sutinka. Tada šie sekretoriato nariai išrinkti. Prašome užimti vietas. Taip pat siūlome, kad tos sesijos metu sekretoriato nariams talkintų aparato darbuotojai, kurie gražiai talkino per pirmąją sesiją. Tai gerbiamieji Albertas Valys ir Violeta Gureckienė. Taip pat paeiliui galės talkinti nuolatinių komisijų patarėjai ir sekretorės. Ar sutinkate su tokiu pasiūlymu? Niekas neturi prieštaravimų? Tylėjimas - sutikimo ženklas. Prašysime gerbiamąją Violetą ir gerbiamąjį Albertą padėti sekretoriato nariams.
Taip pat norėčiau paprašyti, kad vesti šitą pirmąjį posėdį man padėtų deputatas Aleksandras Abišala, turintis didžiulę patirtį šioje srityje, atlaikęs įvairių sunkumų. Mes, aišku, reglamento tvarka apskritai spręsim pirmininkavimo klausimą, bet jeigu dabar pradėtume svarstyti tą reglamentą, prarastume labai daug laiko. Aš noriu, kad pirmiausia sutiktų pats Aleksandras Abišala ir kad jūs pritartumėt, jog jis padės man vesti šiandien šitą pirmąjį posėdį.
Ar yra kas nors, kas norėtų pasakyti už ar prieš? Kad nebūtų kokių, kad ir mažiausių, procedūrinių pažeidimų, pabalsuokime. Kas pritaria mano pasiūlymui, kad šį posėdį man padėtų Aleksandras Abišala?
Kas nepritaria mano pasiūlymui? Atrodo, gerbiamasis J.Prapiestis, ar ne? Nėra nepritariančių?
Kas susilaiko? Ar A.Abišalai leidžiama susilaikyti? Kokie yra balsavimo rezultatai?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 80 - už.
PIRMININKAS. Labai noriu pakviesti gerbiamąjį Aleksandrą Abišalą ateiti ir padėti man čia pirmininkauti.
Diskusijos dėl plenarinio posėdžio darbotvarkės, bei darbotvarkės tvirtinimas
PIRMININKAS. (A.A.ABIŠALA). Laba diena, gerbiamieji deputatai. Jums išdalytas darbotvarkės projektas, kurį savo nutarimu siūlo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Kaip pastebėjote, darbotvarkėje yra tik tie klausimai, kurie atidėti, nebuvo apsvarstyti neeilinės sesijos metu. Parlamentinio darbo taisyklės reikalautų, kad atidėti darbai būtų dirbami pirmiausia, o paskui svarstomas naujų darbų planas. Kaip ir numatyta šitame darbotvarkės projekte, 5 klausimas - antrosios sesijos darbų projektas. Kiek man žinoma, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius gerbiamasis deputatas L.Sabutis jums pristatys šį projektą, ir šiame posėdyje mes turėtume nuspręsti dėl pačių artimiausių darbų, paskui tą planą apsvarstyti komisijose ir jau turėdami komisijų išvadas susirinkę jį tvirtinti galutinai. Jeigu jūs sutinkate su šio posėdžio darbotvarke...
Ar yra prieštaravimų? Ar deputatas M.Stakvilevičius nori paprieštarauti? Prašom.
M.STAKVILEVIČIUS. Aš neprieštarauju, bet turiu papildomų pasiūlymų darbotvarkei.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, dabar mes turėtume nutarti, ar išklausysime papildomus pasiūlymus ir spręsime, ar būsime tos nuomonės, kad tokios darbotvarkės, kokia pateikta, pakanka, o paskui jau galėsime priiminėti papildomus klausimus.
Gal išklausykim deputato M.Stakvilevičiaus, tada galėsime objektyviau spręsti.
M.STAKVILEVIČIUS. Atsiprašau, užmiršau pasisveikinti. Laba diena. Čia aš turiu kultūros ir švietimo ministro įsakymo Nr. 167 kopiją. Įsakymas pasirašytas rugpjūčio 27 d. Jame yra toks punktas: "Nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. visose Lietuvos ugdymo instancijose nutraukti visų politinių partijų organizacijų padalinių veiklą".
Aš manau, kad čia labai šiurkštus Lietuvos Konstitucijos, Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, pažeidimas, ir prašyčiau šitą klausimą įtraukti į darbotvarkę.
PIRMININKAS. Deputatas V.Čepaitis.
V.ČEPAITIS. Neeilinėje sesijoje mes pradėjome svarstyti klausimą apie ekonominės padėties stabilizavimą. Todėl būtų malonu išgirsti, ką Vyriausybė šiuo klausimu yra padariusi per tas praėjusias dvi savaites. Taip pat, kiek man žinoma, rengiamas nutarimas apie juridines priemones rinkai stabilizuoti. Kadangi šitas klausimas neatidėliotinas ryšium su katastrofiška būkle Lietuvoje, siūlyčiau įtraukti į darbotvarkę kaip ir tokį Vyriausybės paaiškinimą apie priimtas priemones ir taip pat bandyti skubiai priimti šituo klausimu kokį nors teisinį nutarimą.
PIRMININKAS. Prašom deputatą J.Mačį.
J.MAČYS. Aš dėl 4 klausimo - kolūkių ir kitų žemės ūkio kooperatyvų valdymo organų. Šitas klausimas yra svarbus, turi didelę reikšmę kolūkiniam kaimui, bet manau, ne tiek svarbus, kad jį reikėtų svarstyti Aukščiausiojoje Taryboje. Šį klausimą galima išspręsti ir vietoje - kolūkių visuotiniuose susirinkimuose. Todėl siūlyčiau to klausimo į šios dienos darbotvarkę neįtraukti, išbraukti.
PIRMININKAS. Deputatas A.Sakalas.
A.SAKALAS. Kadangi mūsų priimtas įstatymas "Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputatų darbo materialinio ir socialinio aprūpinimo" galioja iki šios dienos, aš norėčiau prašyti įtraukti į darbotvarkę klausimą dėl šio įstatymo pratęsimo iki Reglamento priėmimo.
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatas Č.Juršėnas.
Č.JURŠĖNAS. Aš turiu, gerbiamieji kolegos, du klausimus, apie kuriuos esu jau šnekėjęs anksčiau, t.y. pirmojoje sesijoje ir tose papildomose sesijose, bet tam buvo skirta nepakankamai dėmesio.
Pirmas dalykas. Mano manymu, mes tikrai geriau dirbsim antrojoje sesijoje, jeigu sąžiningai, stropiai išanalizuosim, ką padarėm, ko nepadarėm, ką gerai, o ką ne taip padarėm per pirmąją sesiją. Todėl prieš tvirtindami tą didžiąją darbotvarkę (tai yra paskutinis šios dienos darbotvarkės projekto klausimas), turėtume surengti diskusiją, kurioje įvertintume savo nuveiktus darbus. Pasvertume, pažiūrėtume, kas gerai, kas labai gerai padaryta, o kas ne taip padaryta. Tada, esu įsitikinęs, mūsą darbas antrojoje sesijoje būtų našesnis.
Antras siūlymas tam tikra prasme išplaukia iš pirmojo. Per atostogas analizuodamas mūsų priimtus dokumentus, įstatymus, nutarimus, pareiški-mus ir t.t., tą daugiau negu pusę tūkstančio įvairių Aukščiausiosios Tarybos ir Prezidiumo dokumentų, įsitikinau, kad vienas iš mūsų darbo, vienas iš mūsų valstybės niuansų yra tas, jog mums trūksta vienos labai reikšmingos valstybinės institucijos, t.y. Konstitucinio teismo. Tai ne naujas siūlymas. Primenu, Vyriausybė atitinkamą įstatymo projektą pateikė Aukščiausiajai Tarybai dar birželio pradžioje. Matyt, kai kurie deputatai matė, bet visa Aukščiausioji Taryba šito įstatymo projekto nematė. Todėl aš siūlau Konstitucinio teismo įstatymo projektą įtraukti į darbotvarkę po pirmojo svarstymo, o paskui, kaip reikalauja mūsų tebegaliojantis Reglamentas, atiduoti nagrinėti komisijoms.
PIRMININKAS. Prašom.
V.ŠADREIKA. Gerbiamieji deputatai. Pagal Lietuvos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 77 straipsnio antrąją dalį Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kuris nepateisina rinkiminės apygardos rinkėjų pasitikėjimo, bet kuriuo metu rinkėjų slaptu balsavimu gali būti atšauktas. Remiantis specialiu įstatymu. Prašau pirmajam svarstymui įtraukti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato atšaukimo tvarkos įstatymo projektą. Įstatymo projektą aš pateikiu. Ačiū.
PIRMININKAS. Prašom.
J.BEINORTAS. Man atrodo, kad mes pasielgtume šiek tiek geriau, jeigu šiuo metu patvirtintume tik tris pirmuosius, galima ir visus penkis darbotvarkės punktus. Paskui, kada imsime nagrinėti darbotvarkės 5 punktą, matysim, koks išsamus ir didokas sąrašas įstatymų projektų ir šiaip darbų, kuriuos numatoma padaryti per antrąją sesiją. Mes, matyt, pririnksim antra tiek, kaip gerbiamasis Pirmininkas sakė, jei padiktuos gyvenimas. Matau ir savo kolegų iniciatyvą. Todėl siūlyčiau dabar balsuoti už šito nutarimo patvirtinimą ir grįžti prie visos sesijos darbotvarkės formavimo tada, kai pradėsim nagrinėti 5 klausimą.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų pasiūlymas priimtas balsuoti. Bet du deputatai stovi prie mikrofono, manau, kad jie turėtų pasisakyti. Tik du. Ačiū. Prašom deputatą G.Ilgūną.
S.G.ILGŪNAS. Dėl deputato M.Stakvilevičiaus pasiūlymo apsvarstyti kultūros ir švietimo ministro įsakymą apie partijų veiklą mokyklose. Aš siūlyčiau šią problemą pirmiausia apsvarstyti Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji deputatai, prašyčiau dabar nereplikuoti dėl savo kolegų pasiūlymų, o juos palikti svarstyti. Svarstymo eilę pabandysim jums pasiūlyti. Deputatas P.Varanauskas.
P.VARANAUSKAS. Aš norėjau pasiūlyti, kad būtų įvertinta, ar kad Vyriausybė įvertintų, o galbūt Vyriausybės vardu gali deputatas Č.Juršėnas, kas čia atsitiko Vilniuje dėl šiurkštaus žmogaus teisių pažeidimo. Tuo metu Respublikoje nebuvo nei Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, nei Ministrų Tarybos Pirmininkės. Buvo tampoma grindiniu moteris. Tampė pareigūnas. Gerai neįsižiūrėjau filmuotoje medžiagoje, ar tas pareigūnas buvo su Vyčiu, ar ne. Gal jie buvo nusižengę, bet moteris nebuvo nusižengusi. Vyriškiui, kuris nuėmė lentą, atrodė, kad padarė gerą darbą. Jis taikiai ėjo pasiduoti pats, bet buvo labai smarkiai sumuštas. Tai viena. O antra, aš pritariu deputatui V.Šadreikai, kad reikia svarstyti tą klausimą, nes irgi gaunu daug laiškų. Tuo klausimu aš savo projektą esu pateikęs prieš 10 dienų, tik dabar ta tema nepasisakysiu, matyt, diskusijos bus vėliau.
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatas E.Zingeris.
E.ZINGERIS. Užsienio reikalų komisijos kvietimu į Lietuvą atvyko Islandijos nepriklausomybės partijos lyderis F.Tpaulsonas, t.y. žmogus, daug nuveikęs Lietuvos labui. Prašyčiau leisti jam kelias minutes kreiptis į mus ir pasakyti kalbą.
PIRMININKAS. Ar jis dabar yra salėje?
E.ZINGERIS. Šiuo metu nėra, jis sutinkamas prie miesto sienos.
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatas V.Žiemelis.
V.ŽIEMELIS. Ar galėtų gerbiamasis Pirmininkas padaryti informaciją apie savo keliones į užsienį? Ir norėčiau sužinoti kada.
PIRMININKAS. Man atrodo, kad jūs atsakymą gausite automatiškai, nes vakar, truputį skirtingai nuo šio projekto, Prezidiumo posėdyje buvo numatyta, ir tai turbūt logiška, ir Reglamento projektas numato sesijos įžanginį žodį suteikti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui. Kartu, matyt, bus informuota ir apie tai.
Gerbiamieji deputatai, deputato J.Beinorto pasiūlymo esmė tokia: pateiktus aštuonis pasiūlymus perkelti į penktąjį mūsų darbotvarkės projekto klausimą; palikti juos galiojančius, svarstyti, o kol kas patvirtinti būtent pirmuosius penkis darbotvarkės klausimus, t.y. tuos, kurie buvo pateikti anksčiau. Visus kitus, kurie čia pateikti, įskaitant ir labai trumpą deputato A.Sakalo pasiūlytą klausimą svarstyti būtent tada.
Taigi kas už tai, kad nutarimo projektas būtų patvirtintas įskaitant Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įžanginį žodį ir taip pat tuos aštuonis punktus prijungiant prie penktojo klausimo? Kas už, prašom pakelti mandatus.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už balsavo 76.
PIRMININKAS. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Prieš - 4.
PIRMININKAS. Kas susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Susilaikė 7.
PIRMININKAS. Darbotvarkė patvirtinta.
Gerbiamieji deputatai, dėl deputato J.Mačio pasiūlymo išbraukti ketvirtąjį klausimą. Dėl to išbraukimo mes turėtume dabar diskutuoti. Todėl manau, kad logiška (taip leidžia ir parlamentinio darbo taisyklės), kada ateis eilė ketvirtajam klausimui, ir jis bus pristabdytas, deputatui J.Mačiui atsistoti ir pasakyti: "siūlau šio klausimo nesvarstyti". Aš garantuoju, kad tuoj pat šis pasiūlymas bus pateiktas balsuoti. Man atrodo, taip bus logiškiau.
Gerbiamieji deputatai, norėčiau pradėti darbą pagal darbotvarkę.
BALSAS IŠ SALĖS. Buvo pasiūlymas, reikėjo už jį balsuoti, o jūs čia nusukote į šalį, visiškai kitaip suformulavote šitą klausimą.
PIRMININKAS. Ačiū.
Žodis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui gerbiamajam Vytautui Landsbergiui. Prašom.
LR AT Pirmininko deputato V.Landsbergio politinis pranešimas
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji kolegos! Aš neketinau pradėti mūsų sesijos kelionių įspūdžiais ar kokiomis nors išvadomis, susijusiomis su mano vizitais Danijoje ir Norvegijoje. Galbūt apie tai bus galima pakalbėti atskirai, jeigu jūs rasite tam laiko ir specialiai pageidausite.
Aš noriu pakalbėti apskritai apie mūsų padėtį šiandien, nes prieš mus ne tik didelis parlamentinio darbo baras, bet ir labai atsakingas, galbūt net pats atsakingiausias laikotarpis mūsų kelyje į visišką nepriklausomybę. Jau neeilinėje sesijoje rugpjūčio mėnesį mes aptarinėjome ir išryškinome du pagrindinius mūsų gyvenimo klausimus, jie ir dabar turbūt taip pat tebėra pagrindiniai. Abu yra politiniai, tik galbūt keičiasi jų reikšmės, jų svorio supratimas ir dėmesys, kurį jiems skiria mūsų visuomenė ir atitinkamai galbūt Respublikos vadovybė.
Man regis, kad iš tų klausimų pagrindinis kiekvienos dienos kiekvieną žmogų liečiantis ir visus jaudinantis - ekonominės padėties blogėjimas Lietuvoje. Ekonominė padėtis - tai gana plati sąvoka. Tai gamyba, paskirstymas, prekyba, aprūpinimas, ir, žinoma, aktualiausias aspektas yra žmonių aprūpinimas. Galima būtų pasakyti, kad tai yra bendros Rytų Europos, Tarybų Sąjungos ir Baltijos šalių problemos. Tai problemos tų kraštų, kurie šiuo metu yra vadinamojoje postkomunistinėje vystymosi stadijoje. Nors apie Tarybų Sąjungą mes taip negalime pasakyti, ji gal tik pakeliui į tą stadiją, bet jau veržiasi iš buvusių sukaustymų. Pasidairius aplink, ypač į Rytus, galima būtų pasakyti, kad Lietuvoje dar ne pati blogiausia padėtis. Bet tai nedidelė paguoda žmonėms, kurie susiduria su kasdieniniais sunkumais ir kuriuos erzina, užgauna ne tiek patys sunkumai, kiek buvimas tam tikros visuomenės dalies arba asmenų, kurie sugeba pelnytis iš mūsų sunkumų, ir, žinoma, juos dvigubai ir trigubai padidina.
Manau, kad šis klausimas Lietuvoje dabar yra pirmaeilis ir tai yra politinis klausimas. Apie tai mes kalbėjome neeilinėje sesijoje. Atrodo, kad buvo konstruktyvi kalba. Vyriausybė ėmėsi tam tikrų žygių, parodė ryžto, parengė įstatyminį projektą tokių sprendimų, kuriuos turėsime dar svarstyti. Jau vakar svarstėme bendrame Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Ministrų Tarybos posėdyje. Teks mums spręsti dėl priemonių, kurios turėtų būti suprantamos kaip neeilinės. Bet šiandieną mes dar to sprendimo negalime pasiūlyti patys sau, jį reikia subrandinti, suredaguoti, apsvarstyti komisijose. Vis dėlto štai ir dabar, svarstant darbotvarkę, buvo priminta, jog tas klausimas turi būti darbotvarkėje.
Tą ekonominę padėtį, ypač gyventojų aprūpinimo aspektu, visi žinome ir aptarinėjome. Yra juodoji rinka, yra prekių nutekėjimas arba išėmimas iš tų kanalų, kuriais jos turėtų patekti į gyventojus aprūpinančią rinką. Jos eina į juodąją rinką. Tą skatina dvigubų kainų buvimas, lengvo pasipelnymo galimybės. Nelabai daug mes galime turėti vilčių, kad žmonės po dešimtmečių demoralizacijos dabar parodytų visuotinį susipratimą ir atsisakytų lengvo pasipelnymo, jeigu toks matomas.
Šiek tiek romantiškai gali atrodyti faktas, apie kurį teko girdėti Oslo konferencijoje. Kada Kinijos studentai streikavo ir badavo Tienanmeno aikštėje, kada milijonai žmonių ateidavo į demonstracijas jų paremti, ir į tuos studentus buvo žiūrima kaip į visos didžiulės šalies viltį, net Pekino vagys nutarė sustabdyti savo veiklą. Lietuvoje gal nėra vilčių apeliuoti į spekuliantų, korupcininkų ir visuomenės turto vagių sąžinę, nors gal ir apie tai verta kalbėti. Žinoma, taip pat reikia priemonių, kurių ketiname imtis. Bet, tikiuosi, netrukus ateis laikas jas svarstyti.
Dėl viso to turbūt antroje vietoje pagal svarstomų klausimų aktualumą visuomenei liko Lietuvos ir Tarybų Sąjungos derybų problema ir kartu pradėtos Lietuvos bei Rusijos Federacijos derybos, įvairūs kiti tarptautinės politikos aspektai. Žinoma, dar tebėra svarstom, spauda taip pat kelia klausimą, kada prasidės derybos, kodėl jos neprasideda. Gana dažnai galime pastebėti tokį savotiškai keistą reiškinį, lyg tie žmonės, kurie rašo ir kalba, nebūtų informuoti, nežinotų kokia padėtis yra iš tikrųjų, arba apsimestų nesuprantantys, kokioje derybų parengimo stadijoje yra visas klausimas ir kodėl jos oficialiai su įžanginio protokolo pasirašymu dar nėra prasidėjusios. Gal daliai visuomenės, kuri gali būti suklaidinta, reikia paaiškinti net tokį elementarų dalyką, kad derybos - tai nėra vienos pusės veikla; deryboms reikalingi du partneriai, kurie abu būtų realiai pasirengę ir abu norėtų tų derybų ir norėtų jas pradėti. Mes taip pat puikiai galime suprasti, kad derybose labai svarbu pozicijos, kokiose pozicijose yra vienas ar kitas partneris. Mūsų partneris suinteresuotas, kad mes tose derybose būtume silpnesni. Arba kad mes būtume nepasiruošę, arba kad būtume tarpusavyje susipešę, nevieningi. Ta kryptimi buvo dirbama ir dabar dirbama. Bet svarbiausia, ką aš galiu konstatuoti iš visos informacijos, kuri dabar mus pasiekia, pagaliau iš to, kad Tarybų Sąjunga jau tris savaites niekaip neatsako į mūsų įteiktą įžanginio derybų protokolo projektą: nei atmeta, nei komentuoja, nei siūlo savo variantą, nei siūlo kokį nors pokalbį dėl to dokumento, nuo kurio turėtų prasidėti derybos, galima padaryti tik vieną išvadą, jog Tarybų Sąjunga nenori, kad tos derybos prasidėtų šiomis dienomis. Galima nesunkiai numatyti, kodėl nenori, nes mus jau pasiekė (gal dar ne visai oficialiai, bet pasieks tuoj pat ir visai oficialiai) nauja Sąjungos sutartis, projektas, pirmiausia Sąjungos ekonominės sutarties pavidalu. Mes esame ne vieną kartą girdėję iš pokalbių su Michailu Gorbačiovu, kitais aukštais pareigūnais, kad Lietuvos nepriklausomybės derybos yra galimos, bet kaip antraeilis klausimas, nes kaip pirmaeilis mums bus siūloma labai naudingi sąjunginės sutarties variantai. Ir tik tuo atveju, jeigu mes būsime labai užsispyrę ir nenorėsime tų visų naudų bei gėrybių, tada, žinoma, galima kalbėti ir apie nepriklausomybę, kuri mums būsianti labai nenaudinga. Tą mes girdėjome ne vieną kartą kaip tokį antrinį variantą, antrinę nuolaidą. Dabar, matyt, pirmiausia mums oficialiai tuoj pat bus siūloma nauja Sąjungos ekonominė sutartis, o kaip antrinis variantas, kaip alternatyva - sutinkama kalbėti ir dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Na, čia yra dar viena aplinkybė, kurią, be abejo, kita pusė apskaičiuoja. Artėja žiema, ir mūsų Vyriausybės atstovams nuolat sakoma, kad net dėl ketvirtojo ketvirčio tiekimų jokių garantijų Tarybų Sąjunga neduoda. Ar ji įvykdys savo sutartį? Kaip blokados metu buvo oficialiai paskelbta, kad nevykdys, taip dabar galima laukti, kad net ir neskelbiant specialios blokados su kokiomis nors jos priežastimis, tų tiekimų Lietuva gali neturėti. Taigi spaudimas jau dabar vykdomas. Jeigu mes norime turėti tam tikrų užsitikrinimų kitiems metams, yra sakoma: pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas jūs tokie, o tas išsiaiškinimas, matyt, matomas kaip sąjunginės sutarties svarstymas ir apsisprendimas dėl sąjunginės sutarties.
Šitoje padėtyje, be abejo, mums labai svarbu turėti poziciją ir, jeigu įmanoma, bendrą poziciją Lietuvoje, visuomenėje ir visose valdžios struktūrose. Mes neturėtume leistis į kokius nors svarstymus ir svarstymėlius, kokių vis dar pasitaiko mūsų nepriklausomoje spaudoje, net su tokiais naiviais išvedžiojimais, neva dėl blokados buvo kaltas kieno nors elgesys ar koks nors posakis, neva nepriklausomybė - tai tokia dovanėlė, kuri Maskvoje guli, reikia tik ateiti jos pasiimti kaip kokio rūtų vainikėlio gale lovos, o jeigu laiku nenuėjai, tai gal kas kitas greitesnis arba padėtis iš esmės pasikeitė.
Iš tikrųjų apie tai galima būtų ir nekalbėti, apie tokius pasamprotavimus, kurių visada gali būti. Bet aš norėčiau kalbėti apie uždavinį, kuris yra svarbus - bendra, aiški, konceptuali mūsų užsienio politika, bendros užsienio politikos problema. Kad nebūtų skirtingų politikų. O Tarybų Sąjunga mums irgi yra užsienis, esantis čia pat, labai aktualus, labai pavojingas, nuo kurio daug kas priklauso. Ir čia turėtume turėti bendrą poziciją, bendrą politiką.
Galima lengvai suprasti, kad mūsų partneriai suinteresuoti naudoti tą naujos Sąjungos sutarties siūlymą iš pradžių pateikdami kaip jauką ekonominius santykius, paskui numatomos kitos Sąjungos sutarties dalys: politinės, karinės ir t.t., paliekant vadinamajam centrui, žinoma, ir gynybą, ir gynybos pramonę, ir visas komunikacijas, geležinkelius, sienų apsaugą, užsienio politiką. Man nereikia daug aiškinti, kad kalbos apie labai didelį respublikų suverenitetą yra, švelniai tariant, sąlygiškos. Tuo labiau kad norima ignoruoti Lietuvos apsisprendimą ir siūlyti jau dabar svarstyti, ar ji tikrai nenorės toliau būti Tarybų Sąjungoje.
Žinoma, galėtume pasakyti, jog svarstytini bet kokie pasiūlymai (sakėm tą ir anksčiau), bet svarstytini iš labai aiškių pozicijų. Lietuvos valstybė gali apsvarstyti bet kokius pasiūlymus, bet pirmiau turime sutvarkyti savo valstybinius ir tarpvalstybinius reikalus. Na, o ta padėtis, kurią aš jums primenu ir kuri susijusi su tiekimų netikrumu, pradedant jau nuo spalio mėnesio, gana gražiai sinchronizuota. Labai panašu, kad kartu su pasiūlymu Tarybų Sąjungos respublikoms, bet mūsų atžvilgiu, taip pat neatsiliepiant į mūsų derybų pasiūlymus ir pateiktą dokumentą, programuojama tokia dilema visai Lietuvai: ką daryti, kada bus naudojamas ir tas žiemos šantažas, ir galimybės kokių nors kompromisų projektuojant Lietuvos visuomenėje, gal ir vadovybėje kokį nors skilimą.
Ta kryptimi dirbama ir Lietuvoje. Jau ne vienas mėnuo mes to prisižiūrėjome ir prisiskaitėme, ir prisiklausėme. Iš įvairių pusių stengiamasi sudaryti vidinę įtampą. Ir išorinėmis provokacijomis, kaip žmonių grobimas, kaip jėgos demonstravimas, kaip Lietuvos nepriklausomybei priešiškų jėgų atvira parama. Dabar tam pasitarnauja ir dalies mūsų visuomenės nepakankamas politinis ir pilietinis susipratimas, kai žmonės lengvai pasiduoda šūkiams griauti, daužyti ar teršti kokį nors paminklą, kas turi parodyti visą Lietuvos kovą vis dėlto bent kiek neigiamoje šviesoje. Tarp tų jėgų, kurios siekia supriešinti Aukščiausiąją Tarybą ir Ministrų Tarybą, labai aktyviai veikia Lietuvos laisvės lyga su savo lyderiu, stengiasi katalizuoti kiekvieną ir visai normalų nuomonių nesutapimą. Net šiandien yra numatytos kai kurios jų akcijos. Nepadeda aiškinimas, kad demokratinėje struktūroje negali būti absoliučiai supriešintos valdžios grandys, nes Aukščiausioji Taryba pati paskiria, patvirtina ir suteikia įgaliojimus Ministrų Tarybai, tuo būdu yra atsakinga už Ministrų Tarybos veiklą, gerą ar ne visai gerą; gali būti peikiamos arba kritikuojamos abi grandys, bet nepriešinamos. Vis dėlto šitų pastangų neatsisakoma.
Aš galiu pasakyti, kad mums reikia mokėti gyventi šitomis sąlygomis, kurios mums primestos, nors kai kas aiškina, kad mes savo sprendimais jas sukūrėme; prieš metus buvo viskas labai aišku ir gera, dabar pasidarė sudėtingiau. Bet mes žinome, kad tas sąlygas mums sukūrė prieš 50 metų, mes siekiame išsiveržti iš jų, tai yra mūsų teisė ir tikslas, kurio labai atvirai dar niekas neketina atsisakyti.
Galiu pasakyti ir labai trumpą išvadą iš savo politinių kelionių, kurių turėjau šią vasarą, iš to, ką mes žinome apie Ministrės Pirmininkės tarptautinę politinę veiklą, kad Lietuvos tarptautinė padėtis nuosekliai stiprėja. Visiškai aiškiai suprantamas nepakeičiamas Lietuvos pasirinkimas, palaipsnis procesas kontaktų su kitomis pasaulio dalimis ir šalimis, stiprėjančių konstruktyvių tiek ekonominių, tiek politinių ir kultūrinių kontaktų, kuriamos institucijos tiems kontaktams palaikyti, atstovavimo institucijos, kurioms ateis laikas (aš manau, kad jis nebus labai tolimas). Tos ir naujai kuriamos institucijos įgis ir politinio atstovavimo rangą, o paveldėtos mūsų diplomatinės struktūros taip pat atstovaus visiems ne tik politiniams, bet, manau, ir ekonominiams bei kultūriniams Lietuvos interesams. Tam reikės surasti mūsų žmonių, taip pat finansinės paramos iš išeivijos ar iš kitur, iš kur tik bus galima jos gauti. Šita kryptimi taip pat pozityviai dirbama. Mūsų uždavinys - artimiausių sunkumų, išmėginimų akivaizdoje yra tas, kuris buvo ir ankstesniais sunkiais momentais. Uždavinys ištverti, būti, kurti savo gyvenimą kantriu kasdieniniu darbu. Ir tai pasaulyje labai vertinama. Net ir tomis aplinkybėmis, kada kruvinos agresijos kitose pasaulio dalyse nukreipia pagrindinį dėmesį kitur. Vertinama, kad mes esame, kad statome savo valstybę tokiomis unikaliomis sąlygomis ir galime tą daryti.
Daug kas, žinoma, užsieny nežino mūsų vidinių sunkumų, ir nereikia mums jų eksponuoti bei girtis, kad pas mus čia yra kokių nors vidinių rietenų. Taip afišuotis nenaudinga mūsų prestižui, ypač kai afišuojamasi daugiau, negu yra iš tikrųjų. Bet mūsų pats buvimas ir tokia kantri, taikinga savo valstybės statyba tikrai susilaukia labai didelių komplimentų, kurių mums, išvažiuojantiems ir bendraujantiems su užsienio valstybių vadais, vadovais, tenka girdėti nemažai. Artėjantis išbandymas gali būti ir galbūt bus tolygus tikram apsisprendimui, ar Lietuvos visuomenė įstengs suvokti pagrindinę problemą, pagrindinį pavojų ir atsispirti kurstymams, dezinformacijai, klaidinimui, kurių tikslas yra suskaldymas. Mes turime mokėti (nors tai nelengva neturint reikiamų tradicijų) suderinti nuomonių įvairovę su pagrindinės problemos, pagrindinio uždavinio ir ypač pagrindinio pavojaus supratimu. Jeigu mūsų nuomonių skirtumai mums pasidaro svarbesni, labiau matomi, daugiau diskutuojami ir eksponuojami negu bendras pavojus Lietuvai, tai mes galime pasirodyti buvę neverti nepriklausomybės arba neverti jos dabar. Nebent kada nors ateity labiau subręstume.
Aš tikiu, kad Lietuva išlaikys tą egzaminą, bet noriu kviesti visus čia esančius ir visus, kurie mane gali girdėti, suprasti pilietinės atsakomybės svarbą šiandien, šį rudenį ir šią žiemą, kuri tikriausiai bus lemiama mūsų kelyje į laisvę, demokratiją ir nepriklausomybę. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, ar pateiksite klausimų Pirmininkui?
Č.JURŠĖNAS. Būtų gerai.
PIRMININKAS. Prašom pasiruošti. Deputatas B.Rupeika.
B.V.RUPEIKA. Jeigu sutiksite atsakyti, tamsta Pirmininke, paklausiu apie jūsų minėtą korupciją. Jūs tą terminą minėjote neeilinėje sesijoje, šiandien taip pat, gretindamas jį su spekuliacija. Korupcija - tai, mano įsivaizdavimu, yra valdininkų, taip pat ir aukščiausio rango, papirkinėjimas. Ar jūs vartojate šį žodį abstrakčiai, ar yra įrodymų, kad papirkinėjama ir mūsų aukščiausioji valdžia, taip pat ir Aukščiausiosios Tarybos vadovybė, ir Vyriausybės nariai? Tokie abstraktūs pasakymai kartais meta šešėlį visiems.
V.LANDSBERGIS. Aš manau, kad yra įvairių valdžios grandžių, ir nebūtinai čia mes turim pradėti nagrinėti, ar yra, ar nėra, ar mes turim kokių duomenų vienai ar kitai grandžiai ką nors įžiūrėti. Jūs puikiai žinote, jeigu gamybos apimtis nemaža, prekybos apyvarta didesnė negu anksčiau, o prekių parduotuvėse nėra, tai nenormalu. Tokie dalykai turbūt nesidaro šiaip sau, atsitiktinai, be intereso. Toks interesas yra. Jeigu jūs norit vadint papirkinėjimu, kyšininkavimu ar kaip kitaip, galima detalizuoti. Bet nematau reikalo šituo klausimu pradėti nei filologinės, jei juridinės diskusijos. Be to, aš nenorėčiau, kad mano įžanginė kalbelė su galimais atsakymais į klausi-mus pavirstų spaudos konferencija. Būtų gerai, jeigu galėtume kalbėti apie problemas.
PIRMININKAS. Deputatas M.Stakvilevičius. Daugiau nematau norinčių klausti. Prašom.
M.STAKVILEVIČIUS. Aš norėjau paklausti, ar yra koks nors oficialus dokumentas, kuriame būtų tvirtinama, kad iš tikrųjų Tarybų Sąjungos vadovybė laiko derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės antraeiliu klausimu? Klausiu todėl, kad ne vieną kartą iš šitos tribūnos būdavo kalbama užuominomis, kurios paskui nepasitvirtindavo; reikalaujama gana rimtų išvadų, pavyzdžiui, dėl ypatingų įgaliojimų, kalbant, kad čia kažkas kažkam rengiasi, kad yra duomenų ir t.t.
V.LANDSBERGIS. Na, aš nežinau, kaip kvalifikuoti "kažkas, kažką ir kažkaip". Čia turbūt yra tos užuominos, kurių mums nereikėtų. O kad Tarybų Sąjunga pirmiausia kelia klausimą dėl Sąjungos išlaikymo nauju pavidalu, o paskui, jeigu mes atsisakytume, sutinka svarstyti ir Lietuvos nepriklausomybės klausimą, tai neabejoju, kad visi, kuriems teko dalyvauti pokalbiuose su Michailu Gorbačiovu ar su Nikolajum Ryžkovu, tą patvirtins.
PIRMININKAS. Deputatas Č.Juršėnas. Prašom.
Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis Pirmininke, aš norėčiau priminti vieną mūsų birželio 15 d. priimtą reikšmingą dokumentą. Tai Aukščiausiosios Tarybos laiškas Suvienytųjų Nacijų Organizacijos generaliniam sekretoriui, kurio pagrindinė mintis yra siūlymas įtraukti Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių klausimą į Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos artimiausios sesijos darbotvarkę. Ar šitas klausimas yra pajudėjęs, ar turim kokių žinių, ar tik patį tą kreipimąsi?
V.LANDSBERGIS. Aš neturiu žinių apie klausimo pajudėjimą. Aš turiu tik kontekstą visų panašių pastangų Lietuvos ir Baltijos valstybių klausimą kelti tarptautiniuose forumuose. Tuose forumuose, kur atstovaujama valstybėms, paprastai Tarybų Sąjunga tiesioginiu ar netiesioginiu būdu tuos klausimus blokuoja. Ir mes galim tik apgailestauti dėl Vakarų demokratijų nenuoseklumo ir taikstymosi prie Tarybų Sąjungos pozicijos, atidedant šį klausimą, kaip šiuo metu Tarybų Sąjungai nepatogų.
PIRMININKAS. Deputatas N.Rasimavičius. Prašom. Paskutinis klausimas.
L.N.RASIMAVIČIUS. Pritardamas kreipimuisi, kad politinės organizacijos, partijos neeskaluotų tarpusavio vaidų ir neaštrintų padėties, noriu tamstos paklausti, ar jūs manote, kad eskaluoja vien tik Laisvės lyga? Ačiū.
V.LANDSBERGIS. Yra daug jėgų, kurios eskaluoja įtampą. Laisvės lyga yra toks šios dienos veikėjas, kurį mes, ko gero, netrukus matysime. Nežinia, prieš ką čia ateis protestuoti, ar jau prieš mus, ar dar kol kas ne prieš mus.
Tai yra daugiau, sakyčiau, plakatas negu tikra didelė jėga, bet tas plakatas irgi panaudojamas. Ir panaudojamas ne prieš LKP ar prieš Ministrų Tarybą, bet taip pat sėkmingai ir prieš kitas politines jėgas, ir prieš kitas valdžios struktūras.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Pirmininke. Daugiau klausimų depu-tatai nebeturi.
Pereisime prie esminio darbotvarkės klausimo - dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo. Pranešimą pateikia Lietuvos banko valdybos pirmininkas deputatas Vilius Baldišis. Prašom.
V.Baldišio pranešimas dėl Lietuvos banko statuto projekto
V.BALDIŠIS. Laba diena, gerbiamieji kolegos deputatai! Šiandien norėčiau pristatyti ne tik Lietuvos banko statutą ir jo tvirtinamą kapitalą, bet jeigu posėdžio pirmininkas man leis, truputėlį plačiau pakalbėti apie visas bankininkystės problemas. Jų neišsiaiškinus, manyčiau, man būtų gana sunku pristatyti šitą klausimą, pagrįsti, kodėl mes reikalaujame vienaip ar kitaip, juo labiau kad visa tai daroma ne tokiomis paprastomis ekonominėmis ir Lietuvos banko veiklos sąlygomis.
PIRMININKAS. Atsiprašau, ar gerbiamieji deputatai sutinka išklausyti išsamesnį Lietuvos banko ir bankininkystės padėties Lietuvoje komentarą, kad galėtų objektyviau tvirtinti statutą? Sutinkate? Kiek jums reikia laiko? 20 minučių. Iki pertraukos mes, matyt, galėtume baigti. Prašom.
V.BALDIŠIS. Gerbiamieji kolegos, Lietuvos bankas popieriuje jau egzistuoja septintą mėnesį. 7 mėnesiai - labai daug laiko, tačiau padaryta nepaprastai mažai. Daug kas priklauso ir nuo jūsų, gerbiamieji kolegos, paramos. Todėl aš jau neeilinėje sesijoje siūliau svarstyti Lietuvos banko statutą, jo pagrindinį kapitalą, kadangi neperžengęs šito laiptelio Lietuvos bankas negali pradėti toliau realiai veikti.
Iš šitų tribūnų mes dažnai girdim kalbas apie tai, kaip žlunga mūsų rinka, kaip blogėja ekonominė padėtis, trūksta prekių, tuštėja lentynos. Būna daug raginimų imtis priemonių ir pan. Tačiau kai reikia imtis kokių konkrečių žygių, sutrukdo kokie nors stabdžiai. Taip aš pasakyčiau apie Lietuvos banko veiklos realių sąlygų sudarymą. Jeigu mes dabar kalbam apie rinkos žlugimą, apie žlugimą, kuris kelia didelių politinių problemų, tai drįsčiau pasakyti, kad prie šito rinkos žlugimo labai didele dalimi prisideda mūsų bankų sistema, toje sistemoje įsivyravusi anarchija. Jie pirmiausia leidžia milijonus ir milijardus rublių, kurie pavirsta atlyginimais, nusėda į sąskaitas taupomajame banke ir paskui visa jėga užgula mūsų skurdžią, bebaigiančią sugriūti rinką.
Aš norėčiau pradėti kalbėti apie statutą ir apie tą Lietuvos banko įstatymą, kartu bandydamas akcentuoti, kokios yra problemos ir kaip jos turėtų būti sprendžiamos. Jums pateiktas tvirtinti Lietuvos banko statutas yra parengtas remiantis Lietuvos banko įstatymu, kurį priėmė dar ankstesnio šaukimo Aukščiausiosios Tarybos sesija. Aš norėčiau pasakyti gerbiamiesiems kolegoms, kad šitą Lietuvos banko įstatymą rengė nemaža grupė rimčiausių tos srities specialistų, Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros dėstytojų, bankininkų praktikų, visą gyvenimą dirbusių toje srityje. Tas įstatymas tikrai buvo parengtas remiantis naujais principais ir naujais metodais, atitinkančiais mūsų ekonominės reformos koncepciją. Vienas iš rengėjų kaip tik buvau aš. Buvo išstudijuota Lietuvos Respublikos tarpukario praktika ir įstatymai. Mes puikiai žinom, kad Lietuvos Respublikoje tarpukariu buvo sukurta gana nebloga bankų sistema, gerai organizuota pinigų apyvarta, žinom, kokia valiuta buvo litas, koks buvo jo prestižas. Tą ne vienas esam girdėję. Buvo panaudoti daugelio šalių įstatymų projektai. Tai VFR (...) banko įstatymas, Anglijos banko įstatymas (beje, čia vien centrinio banko įstatymas sudaro apie 180 puslapių), Šveicarijos banko įstatymai, Suomijos banko aktai, Austrijos bankų įstatymai, Jungtinių Amerikos Valstijų federalinės rezervų sistemos įstatymai, Kanados nacionalinio banko įstatymai ir pan. Paimta, atrinkta ir panaudota, atsižvelgiant į mūsų situaciją, visa, kas naudojama civilizuotose šalyse, turinčiose normalią rinkos ekonomiką.
Turiu nemažai atsiliepimų ir girdėjau, kad kalbama, jog statute esą numatyta administracinė, komandinė sovietinė sistema. Net turiu čia gavęs (nežinau, ar jūs visi turit) Ekonomikos komisijos pirmininko gerbiamojo profesoriaus K.Antanavičiaus atsiliepimą, kuris lygina Lietuvos banko įstatymą su VFR banko įstatymu. Aš, be abejonės, galėčiau jūsų pageidavimu padaryti tokią analizę, palyginti su visais minėtais kitų šalių bankų įstatymais. Prikišama, kad mes imam kažkokius naujus nežinomus sovietinės centralizuotos komandinės sistemos svertus ir reguliuojam, kontroliuojam ir pan. Noriu jus užtikrinti, kiek leidžia mano kompetencija ir kiek jūs ja pasitikit, kad Lietuvos banko įstatyme nieko nėra paimta iš tos sovietinės sistemos. Visa tai naudojama tokiose šalyse kaip Anglijoje, turinčioje šimtametes bankininkystės ir rinkos ekonomikos tradicijas, kaip Austrijoje ir kitose šalyse. Nieko nėra mūsų sugalvota. Man pačiam teko imtis Lietuvos banko pirmininko funkcijų. Tiek aš, tiek kiti įstatymo rengėjai kada nors anksčiau apie tai negalvojom, taigi juo labiau negalėjome kurti kokios nors išskirtinės padėties. Tačiau vis dėlto norėčiau pabrėžti vieną dalyką, kuris dažnai klaidina mūsų oponentus. Bankas - tai nėra kokia nors paprasta įmonė. Tai nėra paprasta komercine veikla užsiimanti įmonė. Bankas - ypatinga įmonė, prekiaujanti pinigais. Todėl prekyba pinigais negali būti leidžiama kokiomis paprastomis sąlygomis, kada viskas galima, kada prekiauji, subankrutuoji ir vėl panašiai. Čia susipina visos valstybės interesai. Pinigų apyvartos funkcionavimas, pinigų sistemos stabilumas - tai viena iš ekonomikos funkcionavimo stabilumo prielaidų, galima pasakyti, viena iš politinio šalies stabilumo prielaidų, nes pinigai visad susiję su gyventojų interesais, tų interesų pažeidimu, indėlių nuvertinimu ir pan. Todėl čia negali būti kokios nors laisvės, nors mes manom, kad turi būti panašiai kaip ir paprastoje įmonėje. Todėl minėtasis statutas parengtas vadovaujantis, kaip sakiau, Lietuvos banko įstatymu, kuris, mano galva ir rengusio mokslininkų praktikų kolektyvo nuomone, tikrai atitinka reikalavimus, keliamus tokiam įstatymui, tokiai kredito įstaigai.
Norėčiau pasakyti, kad statutas Aukščiausiajai Tarybai pateiktas daugiau kaip prieš 2 mėnesius. Ir tai, kad aš prašiau šitą klausimą svarstyti ir tvirtinti neeilinėje sesijoje, buvo ne kokia nors mano užgaida. Jau 7 mėnesiai egzistuoja Lietuvos bankas. 7 mėnesius jis yra "popierinis" bankas. Mes kalbam apie ekonomikos reformą, apie rimtus dalykus. Nenorėčiau įrodinėti (ekonomistams, manau, tai gerai žinoma), kad kredito, pinigų sistema - tai ekonominės reformos širdis. Jeigu ta širdis neveikia, jokia ekonomikos reforma negali vykti, o ką jau kalbėti apie įsigalinčią anarchiją, ypač komerciniuose, vadinamuosiuose specializuotuose bankuose, kurie tik formaliai pasiskelbė esantys Lietuvos bankai, o faktiškai daugiausia tarnauja Maskvos interesams, nes jų galų gale toks statusas. Kas moka, tas ir muziką užsakinėja.
Taigi šitoje srityje ta anarchija pas mus plečiasi tikrai dideliais mastais. Galėčiau jums pateikti nemažai faktų. Vienas iš pirmesnių mano žingsnių atėjus į tą postą buvo remiantis Lietuvos banko įstatymu toks kompleksinis komercinių bankų veiklos naudingumo Lietuvai patikrinimas. Ne kokių nors nusikaltimų ar pan., o jų naudingumo Lietuvos ūkiui patikrinimas. Ir tie rezultatai gana liūdni. Bankai tiesiogine žodžio prasme užsiima spekuliacija, kadangi nėra jokios konkurencijos. Valstybiniai bankai suraišiotom kojom, pažaboti, o aniems paleistos rankos, tai jie ir žiūri tik, kaip pigiau, lengviau išlupti iš įmonės pelną, paimti didesnes palūkanas, duoti kreditą bet kam, kas daugiau moka. Jeigu Aukščiausioji Taryba pageidaus, aš galėčiau pateikti ir platesnių tokio patikrinimo faktų. Deja, yra tokia situacija. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad mes dažnai nepagalvojam, kodėl žlunga rinka, mes dažnai nesugebam to susieti su mūsų anarchija bankininkystės srityje. Tai pagrindinis nepadengtų pinigų išleidimo į apyvartą šaltinis.
Prieš pereidamas konkrečiai prie paties statuto ir prie paties nutarimo norėčiau pateikti kai kurių samprotavimų. Visų pirma noriu pasakyti, kad prieš tą Lietuvos banko įstatymą ir prieš Lietuvos banko statutą suorganizuotas kai kurių specializuotų, vadinamųjų TSRS bankų filialų smarkus puolimas. Aš jums atvirai ir kaip deputatas, ir kaip ekonomistas galiu pasakyti, kodėl taip yra. Kiekvienam tokiam bankui, kuris tos anarchijos metu pasidarė savotiškas karalius, aišku, pirmiausia rūpi savi interesai, kad niekas jo neliestų, niekas jo nereguliuotų, kad jis veiktų, organizuotų savo veiklą, mokėtų savo žmonėms kiek galima daugiau. Jiems bet kokiu atveju Lietuvos interesai nėra pirmaeiliai. Jiems svarbiausia asmeniniai, grupiniai interesai.
Tokių interesų ir tokių veiklos pavyzdžių aš galėčiau pateikti irgi nemažai. Tai faktai. Daug kas yra užfiksuota ir padaryta. Todėl jie surengė puolimą prieš tą Lietuvos banko įstatymą, Lietuvos banko statutą. Atseit operuoja rinkos ekonomika, laisvos ekonomikos principais ir teigia, kad čia esąs toks komandinis administracinis centras, kuris jiems reguliuos, kuris kontroliuos jų veiklą ir pan. O kas nori tokios kontrolės? Kiekvienas nori veikti laisvai, savais interesais. Ekonomikos komisijoje svarstymo metu buvo pateiktos tokių bankų, kurie puola prieš Lietuvos bankų įstatymą ir statutą, pastabos. Aš su jomis esu gerai susipažinęs. Į jas nebuvo atsižvelgta ir neatsižvelgta todėl, jog tie pasiūlymai iš esmės numato, kad Lietuvos banką reikia padaryti tuščia vieta, tai yra kalėdine eglute, kuris nieko negali, nieko nereglamentuoja, nieko netvarko, komerciniai bankai veikia, kaip nori ir ką nori, ir daro, ką nori. Jie turi visas teises, bet Lietuvos bankui nesuteikiama jokių teisių, jam tik uždedamos pareigos: jis atsako už pinigų apyvartos organizavimą, už pinigų perkamosios galios palaikymą ir už visus tuos dalykus, kurių jis be teisių tikrai negali įgyvendinti.
Tai irgi yra tas pagrindinis principas, kurį aš norėčiau pabrėžt. Kadangi daugelyje šalių, kurios jau turi rinkos ekonomiką, funkcionuojančią ne vienerius metus, bankų steigimas, bankų veikla, pinigų apyvarta yra labai griežtai reglamentuoti, aš kviečiu gerbiamuosius deputatus pagalvoti apie tai, kad, matyt, ne šiaip sau tos šalys visa tai daro ir ne šiaip sau mes siūlom tokias priemones. Aš jau nekalbu apie tai, kad mes dabar esam tokioje situacijoje, kokioje nebuvo ir nėra jokia pasaulio šalis, kad mes esam tokiame pereinamajame laikotarpyje, kuriame bet kokiu atveju mes atsisakom komandinių administracinių metodų. Rinkos ekonomikos ir metodų dar nėra. Tai vietoj jų, aš suprantu, yra tik anarchija, visas šitas ūkio irimas ir pan. Ir jeigu mes, eidami rinkos link, atsisakom tų administracinių metodų, vadindami juos sovietiniais, tai pasmerkiam savo rinką ir savo ekonomiką žlugti. Tokia būtų mano nuomonė.
Anksčiau priimtas Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos bankų įstatymas pavedė (galėčiau pacituoti nutarimu) "parengti Lietuvos banko statutą ir pateikti Aukščiausiajai Tarybai iki liepos 1 dienos tvirtinti". Noriu pabrėžti, kad Aukščiausioji Taryba nepriima statuto, tai nėra atskiras įstatymas. Statutas detalizuoja, konkretizuoja Lietuvos banko įstatymą, nenusižengdamas nei jo dvasiai, nei jo raidei. Šitą aš taip pat norėčiau užtikrinti. Todėl Aukščiausioji Taryba statutą turėtų tvirtinti, o ne priiminėti pastraipsniui ar dar kaip nors. Bent mano tokia nuomonė. Kitu klausimu buvo pavesta Ministrų Tarybai išspręsti Lietuvos banko patalpų ir finansavimo klausimus. Patalpų problema pas mus yra labai sudėtinga, praktiškai mūsų žmonės pradeda dirbti 3-4 kabinetėliuose, neturim kur jų pasodinti. Lietuvos bankas padarytas net savotišku pasityčiojimo objektu, kada atskiri bankai ir tas pats Valstybinis bankas, kurio patalpose mes dabar glaudžiamės, traktuoja mus kaip kokius kampininkėlius, šitaip parodydami lyg ir mūsų statusą.
Tai va, remiantis šituo nutarimu ir buvo parengtas Lietuvos banko statu-tas ir siūlomas jums Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas "Dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo". Šitas statutas visiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams buvo padaugintas ir išdalytas dar neeilinės sesijos metu. Prie jo buvo pridėtas Lietuvos banko raštas, kuriame kalbama apie labai neesmines, redakcines pastabas. Kad jums būtų aiškiau, gerbiamieji deputatai, galbūt tas pastabas perskaitysiu. 2 skyriaus 5 straipsnio 2 punkte įrašomi žodžiai "Lietuvos banko centralizuojamų kreditavimo išteklių fondą". Toks nedidelis, grynai redakcinis paaiškinamasis pataisymas.
Toliau - 3 skyriaus 6 straipsnio 5 punkte yra tokia redakcija: "Naudodamasis Lietuvos banko įstatymu ir šio statuto suteiktomis ekonominio reguliavimo teisėmis". Toliau skliausteliuose išbraukiami žodžiai "ekonominiai normatyvai ir palūkanų teikiamos paskolos normos" ir t.t., ir palieka "reguliuoja santykį tarp kreditų paklausos ir pasiūlos" irgi grynai redakcinis, tokio paaiškinamojo pobūdžio pataisymas, kurį kai kurie deputatai siūlė.
Toliau to paties skyriaus 8 straipsnio 4 punkto pataisymas toks: "duoda leidimus kredito įstaigoms vykdyti užsienio valiutos operacijas Lietuvoje ir užsienyje". Atsižvelgiama į Lietuvos interesus ir kredito įstaigos organizacinį pasirengimą, ekonominį tikslingumą, kuris daugelio yra kritikuojamas. Jame kalbama apie tai, kokie yra Lietuvos interesai, sakykim, pereinamuoju, vėlesniais laikotarpiais, kaip mes turėtume vykdyti tas valiutines operacijas ir valiutinį režimą.
Toliau siūlomas pataisymas, su kuriuo mes, kaip autoriai, galime visiškai sutikti. Tai 10 straipsnio 2 pastraipa. Gerbiamasis deputatas G.Vagnorius siūlo kiek korektiškesnę 10 straipsnio 2 pastraipos redakciją: "Lietuvos bankas turi būti iš anksto supažindinamas su numatomais priimti Respublikos kredito ir pinigų sistemos veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių aktų projektais". Be abejonės, kadangi jo kompetencija yra visi tie pinigų, kreditų ir valiutinių operacijų reguliavimo klausimai, tai jis turėtų būti iš anksto supažindintas, pateikti savo nuomonę. Prieš tai galbūt čia buvo ne visai korektiškai suformuluota. 4 skyriaus 12 straipsnyje padarytas irgi toks redakcinis pakeitimas, kadangi čia buvo iš karto užsibrėžiama, siūlomi du Lietuvos banko pirmininko pavaduotojai. Mes, svarstę ir komisijose, ir su atskirais deputatais, ir su Vyriausybe, nusprendėm, kad tokio reglamentavimo, matyt, nereikia. Turi būti Lietuvos banko pirmininkas, jo pavaduotojai. Kiek jų reikės, parodys darbas ir darbo apimtis. Toliau sakoma "ne mažiau kaip trys valdybos nariai". Vietoj dviejų trys valdybos nariai.
Šis klausimas taip pat buvo aptarinėtas daugelio deputatų ir siūlytas Vyriausybės narių.
Siūloma nauja 28 straipsnio redakcija, susijusi su nutarimu, apie kurį norėčiau dabar pakalbėti. Tai dėl Lietuvos banko pagrindinio kapitalo. No-rėčiau perskaityti 28 straipsnio naują redakciją: "Lietuvos banko pagrindinis kapitalas yra 500 milijonų rublių. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų bei tikslinių įnašų". Čia, gerbiamieji kolegos, aš norėčiau iš karto truputėlį pakomentuoti. Pradiniame variante buvo siūloma 100 mln. rublių. Jis buvo parengtas man šitame darbe dar nedalyvaujant. Tie skaičiavimai buvo padaryti apytiksliai, jie neatspindėjo realios situacijos. Užpraeitą savaitgalį dalyvavau Pabaltijo valstybių centrinių bankų pasitarime, kuriame buvo Estijos ir Latvijos bankų prezidentai. Ten mes tą klausimą svarstėm, analizavom ir priėjom tokią bendrą nuomonę, kad Lietuvos bankas negali tvirtinti mažesnio pagrindinio kapitalo kaip 500 mln. rublių. Kodėl? Estijos nacionaliniam bankui jau yra patvirtintas 400 mln. rublių pagrindinis kapitalas, Latvijos centriniam bankui - 500 mln. rublių pagrindinis kapitalas. Lietuva, kaip mes žinom, ir pagal savo nacionalinį produktą, ir pagal ekonominį pajėgumą yra stambiausia Pabaltijo valstybė. Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių yra išeiti į užsienio kredito ir pinigų rinką, atidaryti savo korespondentines sąskaitas, vykdyti operacijas ir pan. Tai jeigu mes tvirtintume 100 mln. rublių pagrindinį kapitalą, išeitų, kad Lietuvos bankas yra kažkoks nepilnavertis, niekam tikęs, palyginti su Estijos ir Latvijos bankais. Todėl aš drįstu siūlyti jums, gerbiamieji deputatai, bent jau minimalų variantą, t.y. 500 mln. rublių pagrindinį kapitalą. Mažesnio, matyt, ir ekonominiais, ir kitais sumetimais patvirtinti negalėtume. Taip pat drįstu siūlyti jums nutarimo projektą, kuriame Vyriausybė įpareigojama per gana ilgą laikotarpį (šitą laikotarpį aš derinau su gerbiamuoju finansų ministru R.Sikorskiu), per šešerius metus suformuoti Lietuvos banko pagrindinį kapitalą. Šiems ir kitiems metams skiriama atitinkamai 40 ir 60 mln. rublių, o 1992-1995 metais, atliekant reprivatizaciją, valstybinio turto išpardavimą, tikrai atsiras galimybių, pajamų iki galo suformuoti Lietuvos banko pagrindinį kapitalą. Juk šis terminas tikrai ilgas, čia atsižvelgta į sunkią mūsų finansinę ir ekonominę padėtį.
Kalbėdamas apie nutarimą taip pat norėčiau pasakyti, kad ir 3 punkto "b" papunkčiu iki 1990 m. rugsėjo 15 d. numatoma, kad Vyriausybė turi pateikti Aukščiausiajai Tarybai pasiūlymus dėl Lietuvos banko pagrindinio kapitalo šaltinių. Prašydamas tų 40 mln. rublių, kuriuos Lietuvos bankui turi skirti Lietuvos Vyriausybė, puikiai suprantu sunkią mūsų valstybės finansinę būklę. Todėl mes ir kalbėjom su gerbiamuoju ministru ir bent mes preliminariai sutarėm, kad 15-20 mln. iš Lietuvos biudžeto bus skiriama pinigais, o likusi dalis bus perduota Lietuvos banko turtu. Galėčiau pateikti jums tokį faktą, kad, sakykim, Lietuvos bankas Kaune yra TSRS valstybinio banko balanse. Mes kartu su latviais ir estais priėmėm bendrą principą, kuris atsispindi jums išdalytame kreipimesi. Mes turim priimti bankų turto, bankų nuosavybės, restitucijos aktą, atstatymo ir perdavimo Lietuvos bankui. Toks mūsų projektas ir pasiūlymas neturėtų žlugdyti Respublikos biudžeto, o kartu suteiktų minimalias sąlygas Lietuvos bankui veikti. Yra pasiūlymas vietoj 4 padaryti naują punktą, o 4 punktą padaryti 5 punktu. Ir deputatų, ir kai kurių ekonomistų pasiūlymas toks: "4. Iki bus visiškai suformuotas Lietuvos banko pagrindinis kapitalas, atleisti jį nuo mokesčių į Lietuvos valstybės biudžetą".
Šitas pasiūlymas kaip tik išplaukia iš tos logikos, kuria remiantis numatytas formuoti Lietuvos banko pagrindinis kapitalas. Jis numatytas formuoti per šešerius metus. Valstybė iš biudžeto ar tiksliniais įnašais skirs lėšas. Todėl, matyt, būtų nelogiška viena ranka skirti tas lėšas pagrindiniam kapitalui, o kita ranka, kol nesuformuotas pagrindinis kapitalas, vėl paimti į biudžetą tam tikrą dalį kapeikinių mokesčių. Juo labiau kad Lietuvos bankas savo kūrimosi ir steigimosi laikotarpiu tikrai neturės kokio nors pelno. Situacija ir dabar labai sudėtinga. Jis turės milžiniškų išlaidų, bet ne kokių nors pajamų, kad galėtų mokėti valstybei.
Atsiprašau, kad užtęsiau, bet nepaminėjau nė dalelės problemų. Norėčiau jums pasakyti, kad mes, skirdami Lietuvos bankui pagrindinį kapitalą, jokiu būdu neatplėšiam tų pinigų iš Vyriausybės ar iš valstybės ir neskiriam jų kokiems neproduktyviems ir avantiūriniams tikslams. Tas Lietuvos banko kapitalas bus naudojamas Lietuvos ūkiui kredituoti. Bankas veiks ekonominiais principais ir dirbs mūsų Lietuvos ūkui. Tai kaip tik atitinka tą poziciją, kad mes numatom mažinti valstybinį finansavimą, lėšų skyrimą iš valstybės biudžeto. Mes numatom pereiti prie ūkio reguliavimo ekonominiais principais, prie jo kreditavimo ir pan. Tas Lietuvos bankui suteiktas pagrindinis kapitalas dirbs Lietuvos naudai, jis bus suteikiamas Lietuvos ūkiui. Pagaliau Lietuvos bankas, pradėdamas normaliai dirbti, dalį savo pelno, kaip ir valstybinis bankas, mokės Lietuvos valstybės biudžetui. Galbūt tiek.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji deputatai, ar norite paklausti pranešėjo? Aš noriu sužinoti, ar kas nors norės klausti pranešėjo. Bus norinčių? Ačiū. Pertrauka iki 12 val. 7 min.
V.ČEPAITIS. Kovo 11-osios partijos narius ir prijaučiančius prašau į gretimą pastatą, 107 kabinetą.
Pertrauka
PIRMININKAS. Prašome sėsti. Gerbiamieji deputatai, posėdis tęsiamas. Gerbiamasis Banko valdybos pirmininkas vėl kviečiamas į tribūną. Prašome pasiruošti klausti. Gerbiamieji deputatai, posėdis tęsiamas. Ar kas nors nori paklausti gerbiamojo Banko valdybos pirmininko?
Klausimų nėra. Ačiū. Ačiū jums.
Ar sekretoriate yra užsirašiusių kalbėti? Gerbiamieji deputatai, prašome pasiruošti balsuoti.
Atsiprašau, deputatas V.Pikturna. Prašom į tribūną, jeigu jūs norite kalbėti.
V.PIKTURNA. Ne, aš norėjau paaiškinimo, Ekonomikos komisijos išvadų tuo klausimu. Vyriausybės pranešime pažymėta, kad R.Sikorskis taip pat informuos tuo klausimu.
PIRMININKAS. Ačiū. Užtai aš ir klausiu, ar yra norinčių kalbėti, bet šito nebuvo. Dar gerbiamasis ministras R.Sikorskis Vyriausybės vardu padarys... Stenogramai pakartoju, finansų ministras gerbiamasis R.Sikorskis praneša, kad su gerbiamuoju V.Baldišiu visas tekstas suderintas, ir Finansų ministerija Vyriausybės vardu pastabų neturi.
Ar kas nors galėtų pranešti Ekonomikos komisijos nuomonę? Ekonomikos komisijos nuomonės nėra.
Ar gerbiamasis deputatas A.Rudys galėtų pranešti Biudžeto komisijos nuomonę? Prašom.
A.RUDYS. Biudžeto komisija atskirai šito klausimo nesvarstė.
PIRMININKAS. Ar jūs galėtumėte pareikšti savo, kaip komisijos pirmininko, nuomonę?
A.RUDYS. Norėčiau kol kas susilaikyti nuo šitos nuomonės pareiškimo.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, ar dar kas nors nori kalbėti?
S.MALKEVIČIUS. Valstybės atkūrimo komisijoje svarstyta ir pritarta.
PIRMININKAS. Ačiū. Jeigu Savivaldybių komisija taip pat svarstė šį klausimą, prašom deputatą S.Kropą.
S.KROPAS. Labai gaila, kad mes šiandien taip tiksliai pradėjome, nes vieną minutę pavėlavęs neturėjau galimybės pateikti klausimų valdytojui. Tie klausimai buvo susiję su Ekonomikos komisijos atsiliepimais. Gal dar bus galimybė atsakyti, kokios sudėties Ekonomikos komisija svarstė ir kokie specialistai šitai įvertino. Neaiškumą kaip tik ir kelia Ekonomikos komisijos išvada, pasirašyta profesoriaus K.Antanavičiaus. Ten Lietuvos banko statutas lyginamas su Vokietijos banko veiklą reglamentuojančiu įstatymu ir daroma išvada, kad Lietuvos banko statutas yra per daug sovietinio tipo ir kad Lietuvos banko statutas turėtų būti parengtas Vakarų Vokietijos statuto pavyzdžiu. Visiškai negalima sutikti su tokia išvada. Mums reikėtų prisiminti mūsų bankų ir finansų mokslo patriarcho profesoriaus Jurgučio išvadą. Kaip valstybės santvarka, taip ir teisinė pagrindinio arba valstybės banko forma priklauso nuo kiekvieno krašto ekonominių, kultūrinių ir politinių gyvenimo sąlygų. Vienas ir antras banko tipas tam tikrais atvejais gali būti geras, tam tikrais atvejais - blogas. Todėl šioje situacijoje, gerbiamieji depu-tatai, tikrai negalim kopijuoti jokios banko įstaigos, o turim atsižvelgti į esamas sąlygas, į dabartinę situaciją ir remtis savo protu, savo žiniomis, priimdami banko statutą.
Apskritai su šituo banko statutu komisijos nariai susipažino, šiandieną jį aptarėme dalyvaujant visiems komisijos nariams. Statutui pritarėme ir siūlome jį paremti. Tik norėtųsi, kad šitame banko statute būtų šiek tiek labiau detalizuojamas banko įmonių ir įstaigų atleidimas nuo mokesčių, nes numatyta, kad Lietuvos bankas tvirtina įmonių, įstaigų ir organizacijų nuostatus (4 skyriaus 18 punkto 3 papunktis), steigia ir reorganizuoja, likviduoja bankui pavaldžias įstaigas, įmones ir organizacijas. Vėliau, jau 5 skyriuje, numatyta, kad filialai atleidžiami nuo valstybės mokesčio, vietinių mokesčių ir rinkliavų. Tai jeigu nelabai aišku, kokio tipo bus įmonės, ar čia banko filialai, ar komercinės įmonės, kurios gali atsirasti prie banko, turbūt nebūtų pagrindo juos atleisti nuo vietinių mokesčių ir rinkliavų. Banko valdybos pirmininkas, apibendrindamas pasisakymus, gal labiau detalizuos šitą dalyką. Jeigu suprantama, kad tik filialai atleidžiami nuo mokesčių, o įmonės neatleidžiamos, tuomet pastabų dėl to mes neturime. Komisijos išvada tokia: siūlome pritarti šiam statutui ir nutarimo projektui.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji deputatai, deputato S.Kropo pastaba, kad Aukščiausioji Taryba pradėjo po pertraukos darbą punktualiai, turėtų būti įvertinta atvirkščiai, t.y. deputatas S.Kropas turėtų pastabą prisiimti sau (kadangi jis vėlavo), taip pat ir visiems kitiems deputatams.
O dabar jau du deputatai yra užsirašę kalbėti. Deputatas G.Vagnorius ir deputatas V.Terleckas. Prašom deputatą G.Vagnorių į tribūną.
G.VAGNORIUS. Gerbiamieji deputatai, aš taip pat prisidedu prie tų kalbėtojų, kurie remia Valstybinį banką. Jeigu mes iš tikrųjų pasiryžę turėti Valstybinį banką, savus pinigus, tai visų pirma turim jam skirti tinkamo dydžio įstatyminį kapitalą ir suteikti patalpas. Būtent tos dvi sąlygos ir nulemia tai, kad iki šiol vadinamasis Lietuvos Respublikos bankas buvo tik popieriuje. Tą aplinkybę taip pat sieju su buvusio banko valdytojo atsistatydinimu. Jis nepajėgė šito pasiekti. Mūsų naujas valdytojas nusiteikęs, kaip supratau, gana karingai ir ryžtingai. Matyt, jis savo tikslus, o kartu ir mūsų siekius įvykdys.
Norėčiau keletą žodžių pasakyti apie patį statutą. Turim palikimą iš anos Aukščiausiosios Tarybos, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos banko įstatymas. Jeigu jis tada būtų buvęs priimtas konkrečiai, iki galo, tai mums šiandien nereikėtų svarstyti šito statuto Aukščiausiojoje Taryboje, kadangi du įstatyminius aktus dėl vieno ir to paties objekto priimti yra šiek tiek nekorektiška. Bet taip jau įvyko. Kito kelio nelieka, kaip priimti šitą statutą, kuris taip pat įgauna įstatymo galią.
Aš nežinau, ar komisijoje buvo svarstyta. Ten tikriausiai yra profesoriaus K.Antanavičiaus pastabos. Aš asmeniškai taip pat pritariu šiam statutui, visoms pagrindinėms jo nuostatoms ir dvasiai. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias formuluotes, kurios kai kada gali būti traktuojamos dviprasmiškai. Tos formuluotės leidžia, nepriklausomai nuo to, kokios tradicijos susiklostys tame ar kitame banke, padaryti ir taip, kad jos gali iš savo arsenalo pasitelkti ne tik ekonomines, bet ir administracines priemones. Pradėdami kurti naują sistemą, įtvirtindami Valstybinį banką, pagrindinį banką, turime vengti to, kad jis disponuotų administracinėmis priemonėmis, būtent kad tokiomis priemonėmis jis tiesiogiai galėtų kištis į kitų bankų reikalus arba į kitų įmonių reikalus, nesvarbu, kokiais gerais ketinimais jis besivadovautų. Šiandien valdytojas gali būti vienas, rytoj - kitas. Įstatymas bus priimtas ir jį pataisyti bus labai sudėtinga. Todėl aš siūlyčiau į tai atkreipti dėmesį, kai svarstysim šitą statutą. Matyt, nuosekliai, pagal straipsnius reikės atsižvelgti į kai kurias redakcines pastabas, pataisymus, kurios padarytų statutą korektiškesnį. Aš norėčiau taip pat atkreipti dėmesį ir į tai, kad tos pačios formuluotės, kurios įrašytos šitame statute, iš principo gali būti tinkamos, visiškai tinkamos. Galbūt yra analogijų su užsienio bankais. Tačiau kai kam kyla ir tokia abejonė ir baimė dėl to, kad mes neturim jokių tradicijų. Tarkim, Vokietijos ar Anglijos valstybinis bankas taip pat duoda tam tikrus leidimus įsteigti kredito įstaigai, ir ten galbūt nėra parašyta tų atvejų, kada jis neturi teisės duoti. Tačiau pas mus visiškai kitos tradicijos. Tarkim, Anglijos ar Vokietijos bankas net neturi tokios minties, kad gali kažkam neduoti leidimo įsteigti kreditinę įstaigą, išskyrus tuos atvejus, kai aiškiai pažeidžiami įstatymai arba tas bankas yra aiškiai fiktyvus, netikras, nepajėgus ir t.t. Bet pas mus tokių tradicijų nėra, ir dėl to nereikėtų supykti, jeigu pateiksim kai kurių pasiūlymų ir dėl konkrečių formuluočių.
Gerbiamasis banko valdytojas teisingai pasakė, kad pas mus nėra rinkos, mes kuriam tą rinką. Tačiau reikia suprasti ir kitką. Kad rinkos ir nebus tol, kol nebus rinkai tinkamų ekonominių teisinių sąlygų, kol nebus tikros komercinės įmonės, tikro komercinio banko ir kitokių būtiniausių sąlygų. Jeigu yra būtinumas pereinamuoju periodu kai ką reglamentuoti griežčiau, siūlyčiau, kad tokie abejotini dalykai nebadytų visiems akių (tiek mūsų, tiek užsienio bankams), kai kuriuos tokius abejotinus arba griežtesnius punktus perkelti į nutarimą dėl šio statuto įgyvendinimo.
Matyt, mes pritarsime, kad toks bankas turi atlikti visas Valstybiniam bankui būdingas funkcijas, taip pat valiutinių operacijų kontrolę, valiutos keitimo į kitas valiutas kontrolę. Tačiau norėčiau paprašyti mūsų bankininkų, visų pirma banko valdytojo, kad tos priemonės, kuriomis tai užtikrinama, jokiu būdu neturėtų jokios neigiamos įtakos mūsų užsienio prekybos operacijų dydžiui. Tarkim, mes galime rezultatą pasiekti keliais būdais. Konkretus pavyzdys - valiutos keitimas pereinamajame periode į užsienio konvertuojamą valiutą. Galimi du būdai. Vienas, tarkim, administracinis, mums žinomas būdas, kai tiesiogiai nustatysim keitimo santykį. Ir kitas būdas, kai mes nustatysim ne keitimo santykius, o tik privalomą mokesčių dalį, kuri turi būti atskaičiuota į Valstybinį banką arba į valstybės biudžetą. Abiem atvejais gaunamas tas pats rezultatas. Nustatydami keitimo santykius, mes nustatom "šakutę", ir skirtumas atitenka biudžetui. Bet tai administracinė priemonė ir tokia priemonė, kuri baido bet kokį užsienio bankininką. O jeigu pereinamuoju laikotarpiu Valstybinis bankas nustatys mokesčio dydį į biudžetą arba į savo banko sąskaitas perves tam tikrą dalį privaloma tvarka, jeigu nustatysim komisijų patarnavimų mokesčių dydį, tai gausim tą patį rezultatą, tik kiek kitokios, šiuolaikiškesnės formos. Valiutinių lėšų ištekėjimą iš Lietuvos taip pat galim reguliuoti administracinėmis priemonėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Jeigu mes šituose nuostatuose paliksim šiek tiek neaiškias formuluotes, ir užsienio firma, steigdama pas mus savo įmonę ir banko filialą, jas ras, jie paprasčiausiai nesisteigs, mes juos atbaidysim.
Baigdamas dar kartą noriu pasakyti, kad pritariu šitam statutui, tik prašau, priimant atskirus straipsnius, atkreipti dėmesį į tuos redakcinius dalykus. Tai leistų mums drąsiai pateikti šį statutą bet kokiai komercinei įmonei, komerciniam bankui, niekas nematytų jame teisių apribojimų. Ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamasis deputate, prašom truputį pasilikti tribūnoje, aš noriu patikslinti jūsų pasiūlymą. Jūs galite tas savo minėtas redakcines pastabas pateikti arba Aukščiausiajai Tarybai, arba galbūt geriau Banko valdybos pirmininkui, kad būtų galima patogiau ir geriau pasirengti priimti.
G.VAGNORIUS. Mes turim šiokios tokios praktikos. Galim ir vienu, ir kitu būdu. Tačiau galimas ir toks būdas, kai jūs paskelbėt pirmą ir antrą straipsnį ir mes pateikėm vieną kitą redakcinę pastabėlę.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji deputatai, dabar kalbės deputatas Kęstutis Glaveckas. Paskui dar deputatas E.Vilkas ir deputatas V.Terleckas. Ar dar bus norinčių kalbėti diskusijoje?
Atsiprašau deputato K.Glavecko. Manau, kad mes turime paprašyti kalbėtojų pateikti savo pasiūlymus dėl priėmimo tvarkos. Mano įsivaizdavimu, galimi du variantai, kaip siūlė deputatas G.Vagnorius. Vienas - svarstyti pagal straipsnius ir galbūt kitas galimas variantas - pasakyti savo esmines pastabas, konkrečias tų pastabų redakcijas įteikti deputatui V.Baldišiui, galbūt sudaryti nedidelę redakcinę grupę, kuri tada galėtų pranešti, galbūt po pietų pertraukos, Aukščiausiajai Tarybai savo išvadas; jeigu liktų ginčytinų klausimų, tada balsuoti tik dėl jų ir paskui priimti visą statutą iš karto. Todėl manau, kad pasisakydami deputatai galėtų pareikšti savo nuomonę, kaip geriau būtų svarstyti.
Prašom, gerbiamasis Glaveckai.
K.GLAVECKAS. Gerbiamieji deputatai, leiskite tarti man keletą žodžių apie siūlomą Lietuvos banko statutą. Ekonominė reforma, kuri numatoma ir kurią vienaip ar kitaip mes stengiamės pradėti Lietuvoje, be bankų sistemos, centrinės bankų sistemos ir be savo autonominės finansų, pinigų sistemos, aišku, neįmanoma. Tai pagrindinis klausimas, nuo kurio iš tikro prasideda ekonominė reforma. Politiniu ir ekonominiu požiūriu, kol visa finansų, pinigų ir bankų sistema nebus Lietuvoje automatiška, negalime pradėti privatizacijos, išleisti savo pinigų, pradėti visų kitų ekonomikos rekonstrukcijų, be kurių Lietuvos ekonomika negali pradėti eiti tuo keliu, kurį ji pasirinko, ir siekti efektyvios gamybos.
Tiek makroekonominiu, tiek ir mikroekonominiu požiūriu banko sistema yra, be abejo, vienas iš svarbiausių elementų. Iš esmės visos Vakarų šiuolaikinės teorijos - ekonomikos reguliavimo, tvarkymo ir bendroji rinkos teorija yra tiesiogiai susijusios su bankų politika, su bankų sistema, pagaliau su finansų politika ir pinigų politika. Tai patys svarbiausi elementai. Šiuo aspektu žiūrint į Lietuvos banko statutą, galima suprasti ir pritarti tam siekiui, kad stengiamasi sukurti stiprų centrinį Lietuvos banką, kuris vienaip ar kitaip įvaldytų tą situaciją pereinamuoju laikotarpiu, užsiimtų ir realizuotų Lietuvos bankų sistemos autonomiją nuo Sovietų Sąjungos bankų, taip pat finansų sistemos ir pagaliau atliktų svarbiausią procedūrą, kuri ekonomikoje būtina - išleistų savo pinigus. Niekas nekelia tokių abejonių. Tuo pačiu metu šiame statute atsiranda, kaip kolega G.Vagnorius minėjo, kai kurių taisytinų dalykų. Jie gal ir tinka, bet tik pereinamajam laikotarpiui, o ne bendrai strateginei politikai.
Visų pirma - tai šio centrinio banko ir komercinių bankų santykiai. Pa-saulinė praktika rodo, kad stiprus bankas, centrinis bankas, funkcionuoja, ir jo stiprumas palaikomas stiprių bankų sistemos pagrindu. Vienas su kitu jie tiesiogiai susiję. Kuo stipresni komerciniai bankai, tuo stipresnis centrinis bankas. Šiuo metu rinkos tiesiog nėra, nebuvo kam suirti. Logiškas siekis ir norai sustiprinti centrinę bankų sistemą. Realu yra reguliuoti tuos procesus. Tai natūralus bankų politikos siekis. Įstatymas rengiamas ne pereinamajam laikotarpiui, o kiek ilgesniam laikotarpiui, todėl jame turėtų atsispindėti bendri dalykai, kurie tiks ne tik šiai dienai, bet ir rytdienai.
Konkrečiai kalbant apie Lietuvos banko statutą, iškilo daug klausimų, į kuriuos stengėsi atsakyti ir iš esmės atsakė gerbiamasis banko valdytojas. Bet tie klausimai vis tiek lieka aktualūs. Visų pirma Lietuvos centrinio banko santykiai su komerciniais bankais ir ta būsimoji politika. Apskritai įstatymas formuojamas remiantis leidimų logika ta prasme, kad Lietuvos bankas leidžia kurtis komerciniams bankams ir t.t. Yra ir kitas variantas. Yra registravimo logika. Kitose pasaulio šalyse centrinis bankas tikrai registruoja tuos dalykus. Pačioje leidimo logikoje slypi pavojus, kad ta centrinė bankų sistema (priklauso nuo valdytojo politikos, nuo banko politikos) įgalins vienokius ar kitokius nukrypimus. Pavyzdžiui pats banko proceso registravimas. Dokumente numatoma, kad komercinius bankus registruoti bus leidžiama turint minimalų pagrindinį kapitalą - 30 mln. rublių. Nekreipiant dėmesio į dabartinę infliaciją ir apskritai į šituos didžiulius finansinius sutrikimus, tas 30 mln. nėra visiškai pagrįstas. Aš nesiūlau Sovietų Sąjungos bankų įstatymo, kur leidžiama 5 mln.
Kodėl būtent 30 mln.? Pavyzdžiui, Pramonės bankas turi 10 mln. pagrindinio kapitalo, kiti turi 20 mln. Gali būti taip, kad pagrindinį kapitalą apribojant 30 mln. bus labai sunku sukurti tuos bankus arba sukurti tik kelis bankus ir kartu išlaikyti monopolizmą. Monopolizmą komercinių bankų srityje, kuris dabar iš tikro yra mūsų rekonstrukcijos objektas, galima panai-kinti bendroje ekonominėje situacijoje. Jis nyksta per konkurenciją ekonomine prasme, ir pagal antimonopolinį įstatymą, kuris turi būti taikomas ir komercinių bankų srityje.
Kalbant konkrečiau, kyla klausimai, kuriuos vienaip ar kitaip reikėtų parlamentui išspręsti. Tai anksčiau priimto Lietuvos banko įstatymo ir šio statuto galimybė, numatoma 3 skyriaus 5 punkte: "naudojimasis Lietuvos banko įstatymo ir šio statuto suteiktomis teisėmis (ekonominiai normatyvai, palūkanos, paskolų normos, akcijų, obligacijų ir kitų valstybinių popierių pirkimas, pardavimas ir t.t.) reguliuoja santykį tarp kredito paklausos ir pasiūlos". Čia iš esmės ir kyla principinė problema, ar centrinis bankas iš tikro reguliuos tą palūkanų normą, o jeigu reguliuos, tai ar reguliuos siedamas su infliacija, ar nesiedamas su infliacija. Infliacija, pavyzdžiui, sudarys 20%, o mes ribą palūkanoms nustatysime 7%. Natūralu, kad tai sumažins interesus ir apskritai pradės griauti visą sistemą. Taip pat šiame straipsnyje, mano galva, lyg išeitų, kad Lietuvos bankas kišasi ir į akcijų leidimą, kitaip sakant, jų funkcionavimą, fondų biržą. Tai iš karto nėra suderinta su ekonomine reforma, nes fondų birža turi funkcionuoti nepriklausomai nuo Lietuvos banko. Bent iš konteksto galima padaryti tokią išvadą.
8 straipsnio 4 pastraipsnis duoda leidimą steigtis užsienio valiutoms, steigti kredito įstaigas ir t.t. Mano supratimu, čia reikėtų iš esmės apsispręsti, kiek ta centrinė banko sistema yra stipri ir kokiais metodais tas banko stiprumas bus realizuotas, kaip jis funkcionuos. Mano supratimu, centrinis bankas turėtų derinti ekonominę laisvę ir komercinio banko funkcionavimą. Aišku, turint omeny visus atsirandančius pavojus ir kitas prielaidas.
Štai tokias pastabas aš norėjau išsakyti; pagal bendrą logiką, 3 skyriaus pagrindiniai straipsniai daugiau susiję su pereinamuoju laikotarpiu, su būtinumu stiprinti centrinę valdžią. Jie yra tam tikra prasme logiški, tačiau toliau formuojant rinką jie tampa prieštaringi, kadangi centrinio banko valdžios neapriboja, o atvirkščiai, ją išplečia. Toks išplėtimas riboja komercinių bankų interesus ir funkcionavimą. o tai susiję su visa struktūrine ekonomikos politika ir su kitais finansiniais piniginiais procesais. Siūlyčiau gerbiamajam parlamentui ir ponui banko pirmininkui V.Baldišiui pateikti siūlymus dėl mano išsakytų pastabų ir tada jau svarstyti tuos diskutuotinus straipsnius atskirai.
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatas Kęstutis Glaveckas sugaišo savo pasisakymui tik 9 minutes. Dėkojame už tai.
Gerbiamasis deputatas E.Vilkas.
E.VILKAS. Gerbiamieji pirmininkai, gerbiamieji deputatai! Aš pirmiausia norėčiau truputį apgailestauti, kad pristatydamas įstatymo projektą banko pirmininkas daugiau dėmesio skyrė įvairioms politinėms legendoms negu pačios banko sistemos analizei. Bet šitą dar galima pataisyti.
Banko statute rašoma, kad vienas iš jo pagrindinių uždavinių yra valdyti Lietuvos pinigų ir kredito sistemą ir centralizuoti kreditavimo išteklių fondą. Dėl fondo tai gerai, tačiau valdyti pinigų ir kreditų sistemos, mano supratimu, bankas neturėtų. Tam yra įstatymai, kurie turi ją valdyti. Ir rinkos sąlygomis mes negalim turėti šitokios įstaigos, kuri tą sistemą valdys.
Aš nesu banko srities specialistas ir ne tiek daug tų sistemų žinau, tačiau būtų verta priminti Amerikos rezervinio banko sistemos idėją. Idėja yra ta, kad rezervinis bankas iš tikrųjų reguliuoja kreditinių išteklių pasiūlą ir paklausą ir užtikrina visos kreditinės finansų sistemos stabilumą.
Be abejo, vienas iš banko uždavinių turi būti tai, kad jis turi garantuoti indėlininkų teises, garantuoti, kad indėlininkas, padėjęs pinigus kokiame nors komerciniame banke, neprarastų tų pinigų. Tam bankas nustato dydį tų rezervų, kuriuos komerciniai bankai turi laikyti. Apie šitą čia nekalbama. Tai vienas dalykas, kaip jis gali kištis į komercinius bankus.
Antras dalykas yra tai, kad jis nustato savo kreditų palūkanas, bet nenustato komercinių bankų kreditų palūkanų. Tai yra tam, ką jis skolina, nustato palūkanas. Kadangi kreditiniai bankai iš dalies taip pat naudojasi Valstybinio banko paskolomis, tai automatiškai ir veikia kreditinių bankų palūkanos.
Trečias dalykas, ką rezervinis bankas daro, tai parduoda arba superka vyriausybines obligacijas ir taip irgi didina ar mažina pasiūlų kreditų rinkoje. Tuo tarpu čia, šitam statute, mes tokios idėjos nerandam.
Mane labiausiai stebina tai, kad bankas imasi valdyti Lietuvos pinigų ir kreditų sistemą. 10 straipsnis: "Lietuvos bankas leidžia visoms Respublikos kredito įstaigoms privalomus norminius aktus, reguliuojančius bankininkystės santykius". Vėlgi bankininkystės santykiai turi būti reguliuojami įstatymais, o ne banko norminiais aktais. Tai yra nuolatinis kišimasis į komercinių bankų veiklą.
Yra TSRS valstybinio banko projektas, kuriame pasakyta, ką jis gali daryti komerciniams bankams. Ten tokia sistema nukopijuota nuo Amerikos federalinio banko. Valstybinis bankas nustato savo palūkanas ir rezervus komerciniams bankams. Daugiau jis neturi teisės kištis į komercinių bankų veiklą. O čia ir revizijas daro, ir leidžia norminius aktus. Vienas iš pavyzdžių - jau banko valdytojo išleistas įsakymas, kuris iš esmės apriboja visų komercinių bankų dabartinę veiklą. Aš manyčiau, kad, ypač pradiniame etape, bet koks tos veiklos ribojimas yra antireforminė veikla. Faktiškai tas 10 straipsnis reiškia, kad Aukščiausioji Taryba perduoda Lietuvos bankui savo įgaliojimus bankininkystės srityje. Šito, matyt, irgi neturėtų būti.
Pritarčiau kolegų pasisakymams, kad bankas turi pradėti veikti. Aš, tiesą pasakius, nelabai įsivaizduoju, kaip jie gali pradėti veikti, kol mes neturim susitarimų su TSRS dėl bankų sistemos atidalijimo, bet kažką daryti reikia. Ir dėl to tą statutą būtina priimti, delsti nereikėtų. Tiesiog per kelias dienas galima būtų sudaryti ekspertų komisiją, kad ji įvertintų pateiktas pastabas ir pateiktų galutinę redakciją. Ačiū.
PIRMININKAS. Deputatas V.Terleckas, paskutinis kalbėtojas. Paskui žodis pranešėjui - Lietuvos banko valdybos pirmininkui deputatui V.Baldišiui.
V.TERLECKAS. Gerbiamieji pirmininkai, tamstos deputatai! Šitas klausimas galėjo būti apsvarstytas ir išspręstas neeilinėje sesijoje. Deja, iš naujo banko pirmininko buvo atimtos dvi savaitės laiko, ir jis buvo pasmerktas neveiklumui. Tai bent šiandien nepadarykime tokios klaidos ir nenutęskime šio klausimo išsprendimo.
Iš Aukščiausiosios Tarybos nutarimo projekto matyti, kad iš esmės yra du dideli klausimai. Vienas - tvirtinti statutą ir antras - nustatyti pagrindinio kapitalo dydį ir jį sudaryti. Dėl statuto tvirtinimo. Man regis, kad čia tokios mokslinės problemos iš esmės nėra. Nors tuo nenoriu pasakyti, kad statutas parengtas idealiai. Mes gal neturim ir kompetencijos idealiai parengti. Jis parengtas pagal minėtos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos vasario sesijos priimtąjį Lietuvos banko įstatymą. Tai jeigu mes statuto nepriimam, tada turime keisti Lietuvos banko įstatymą. Tiesa, čia turėčiau pasakyti, kad tas įstatymas truputį buvo sudarkytas: leista Ministrų Tarybai, o ne bankui nustatyti palūkanų normas. Matyt, ateityje šį iškraipymą reikėtų ištaisyti. Beje, Lietuvos banko įstatymą žiūrėjo, susipažino, atliko ekspertizę jums žinomas JAV profesorius Samersas. Jis turėjo dvi pastabas. Viena, jam visiškai nesuprantama, kaip Ministrų Taryba nustato bankams palūkanų normas. Tai yra, be abejo, Lietuvos banko kompetencija. Tai ateičiai. O čia iš dalies kyla diskusija dėl Lietuvos banko statuto tvirtinimo, gal daugiau dėl tam tikrų žinomų interesų.
Čia didelės paslapties nėra, kad veikiantys specializuoti bankai suinteresuoti ir dabartiniu metu turėti laisvę pūsti infliacijos burbulą. Jie tai sėkmingai darė. Nors akademikas E.Vilkas sako, kad banko pirmininkas daugiau sekė tik politines legendas. Aš manau, pirmininkas į tai atsakys. Faktų yra pakankamai. Galiu įrodyti, kad tai visiškai ne legenda, kada kai kurie bankai, jų pirmininkai nevykdė tam tikrų nurodymų (tegu ir TSRS valstybinio banko, Lietuvos respublikinio banko) dėl atsiskaitymų tarp įmonių. Tai galėjo sukelti labai pragaištingų padarinių: darbo užmokesčio neišmokėjimą, ekonominės blokados išprovokavimą. Jūs pamenate, kad sesijoje turėjome įsikišti į tą reikalą. Analogiškų pavyzdžių galima būtų pateikti ir daugiau. Būtent interesai yra tokie.
Deja, kai kas, ne tik specializuotų bankų pirmininkai, bet ir iš deputatų mokslininkų, gal kartais ir nevisiškai susiorientuoja. Aš noriu atkreipti dėmesį, kad čia yra gerbiamojo Ekonomikos komisijos pirmininko K.Antanavičiaus raštas. Turbūt jį matėte. Čia priekaištaujama, kad Lietuvos banko įstatymas ir juo labiau banko statutas yra per daug sovietiški, kad numatoma visuotinė centralizacija ir kontrolė. Vadovaujantis šita logika, šituo teiginiu, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Prancūzijoje, apskritai visose išsivysčiusiose šalyse yra tikrai sovietinė sistema, nes tie bankai (tokio pobūdžio kaip Lietuvos bankas) anksčiau pagal pagrindinę funkciją, būtent pinigų išleidimo, buvo vadinami emisijos bankais, o dabar vadinami centriniais bankais. Kodėl jie centriniai? Čia nėra atsitiktinis dalykas, nėra ieškojimas kokios nors įvairovės, o todėl, kad pasikeitė funkcijos, kad jie yra dirigentai.
Čia buvo minėta, kad tą kontroliuoja, tą reguliuoja centriniai bankai. Ir palūkanų normas reguliuoja, ir kišasi į vertybinių popierių realizavimą, ir nustatinėja privalomus rezervus. Net turi teisę (o čia galima diskutuoti) išdavinėti leidimus bankams steigti. Pasaulinė praktika yra tokia: vienur leidimus bankams steigti išduoda centrinis bankas arba kitos institucijos, o kitur yra registravimo sistema.
Mūsų situacijoje, be abejo, aš pasisakyčiau tik už leidimų sistemą, kad komerciniams ir kitiems bankams steigti Lietuvos bankas duotų leidimus. Pagal tikslingumą ir t.t. Tai visiškai nėra nukreipta prieš ekonominę reformą. Jeigu Anglija, tokia senų tradicijų šalis, buvęs ir tebeesantis pasaulinis bankininkas, suteikia Anglijos bankui teisę kelti klausimą dėl kitų bankų vadovų tikimo pareigoms, tai ar mes galime lygintis ir ar galime leisti čia saviveiklą?
Dėl statuto, tai pasakyčiau, kad jis yra tvirtintinas. Be abejo, ten gali būti kokių nors redakcinių pastabų. Aš, pavyzdžiui, nepritarčiau tam, kad ten numatyti skatinamieji fondai. Tai tikrai, sakyčiau, iš tarybinės praktikos perkeltas reikalas, tokio dalyko nereikėtų daryti.
Dar vienas momentas dėl kapitalo dydžio. Kai kurie iš mūsų, gal anksčiau dirbę prie šitų reikalų, suprasdami, kokia sunki Respublikos finansinė, ekonominė padėtis, buvom tos nuomonės, kad Lietuvos bankui užtenka nustatyti 100 mln. rublių pagrindinį kapitalą, nors, be abejo, žinojom, kad Estijos bankui patvirtintas 400 mln. rublių kapitalas, Latvijos - 500 mln. Nežinau, ar tie šimtai milijonų taip labai lemia emisijos banko veiklos sėkmę. Bet tai jau įvykę faktai. Jeigu šitoje situacijoje nustatysime pagrindinį Lietuvos banko kapitalą mažesnį negu Latvijos ir Estijos, ekonomiškai turbūt bus nepagrįsta ir sunkiai suprantama.
Baigdamas kviesčiau palaikyti ir tvirtinti šį statutą. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji deputatai! Prašom ruoštis balsuoti. Tuos, kurie išėję iš salės, kviečiu susirinkti, kol baigiamąjį žodį pasakys deputatas V.Baldišis. Prašom. Kviečiu visus rinktis į salę ir ruoštis balsuoti.
V.Baldišio pranešimas dėl Lietuvos banko statuto projekto pataisų
V.BALDIŠIS. Garbioji Taryba! Aš įdėmiai išklausiau visus kalbėtojus. Noriu padėkoti jiems už pastabas, pasiūlymus ir, jeigu leisit, keletą minučių pagal savo galimybes pabandysiu atsakyti į kai kurias pareikštas pastabas.
Pirmiausia kalbėjo deputatas S.Kropas, Savivaldybių komisijos pirmininkas. Jis iškėlė Lietuvos banko įmonių atleidimo nuo vietinių mokesčių klausimą. Norėčiau pasakyti, kad čia turima galvoje kaip tik tai, ką gerbiamasis kolega minėjo, kad Lietuvos banko įstaigos, jo filialai ir pan., kurie nebus savarankiški, kurie bus susiję su Lietuvos banku, mokės ne vietinius mokesčius, bet Lietuvos bankas mokės mokesčius nuo savo pelno į valstybės biudžetą. Kokių nors komercinių įmonių vietose nebus, kai kuriuose didesniuose miestuose bus tik Lietuvos banko filialai ar skyriai. Taip mes numatome ateityje.
Gerbiamasis deputatas G.Vagnorius čia pateikė irgi įvairių pasiūlymų, minčių. Aš norėčiau pasakyti, kad į kai kuriuos jo pasiūlymus atsižvelgiau, padarytos kai kurios redakcinės pastabos.
Dabar dėl kai kurių formuluočių. Yra, sakykim, valiutinių operacijų kontrolė. Lietuvos banko statute numatoma, kad ją atliks Lietuvos bankas. Bet kaip aš šitą dalyką suprantu, dabar ruošiamasi ir numatyta gana greit pateikti Valiutinių operacijų kontrolės įstatymą. Aukščiausioji Taryba jį priims, ir ne Lietuvos bankas kaip nors savarankiškai nustatys tą tvarką, bet nustatys Valiutinių operacijų kontrolės įstatymas.
Dėl priėmimo atskirais straipsniais. Aš jau bandžiau pasakyti savo nuomonę. Aišku, aš stengiausi tobulinti statuto redakciją pagal atskiras deputatų pastabas. Statutas pateiktas Aukščiausiajai Tarybai tvirtinti. Teisininkai galėtų daugiau pasakyti, ar jis atitinka Lietuvos banko įstatymą, ar jam prieštarauja, ar remiasi jo priimtais principais. Gerbiamasis kolega V.Terleckas minėjo, kad Lietuvos banko įstatyme yra pora tokių ankstesnės Tarybos padarytų, ekonomiška prasme absurdiškų dalykų. Tai šitą, aš manau, ateityje kartu su jumis, gerbiamieji deputatai, mes bandysim keisti ir taisyti. Tačiau šiame statute tie dalykai tikrai neatsispindi.
Gerbiamasis deputatas K.Glaveckas ir gerbiamasis E.Vilkas užsiminė apie mano išleistą Lietuvos banko pirmąjį įsakymą dėl Lietuvos bankų veiklos, dėl komercinių bankų reguliavimo. Ten kai kam kliūva tas, kad Lietuvos bankas nustatė minimalų komercinių bankų kapitalo dydį - 30 mln. rublių. Kokiu pagrindu jis tą nustatė? Jis tą nustatė remdamasis Lietuvos banko įstatymu, kurio vienas iš punktų kaip tik skelbia, kad nustato minimalią pagrindinio kapitalo sumą. Ir antrą dalyką jis nustatė kaip tik remdamasis tuo, jog mums nereikia kokių nors smulkių bankelių - ubagų, mums reikia normalių bankų. 30 mln. - tai tikrai nedidelė suma, kurią įmonės norėdamos gali sumesti. Kiek tyrėm, analizavom situaciją, tai yra toks dydis, kuris jau leidžia vadintis banku, o ne kokia nors spekuliacine kontora ir pan., sumetus vieną antrą milijoną rublių. Skaičiuodami tą 30 mln. kapitalą, mes irgi padarėm tam tikrus skaičiavimus, atsižvelgdami į tai, sakysim, kiek tarpukario Lietuvos Respublikoje buvo susikūrusių iš apačios... Mes griežtai vadovavomės tuo, kad komerciniai bankai turi kurtis iš apačios, pagal ūkio poreikius. Kiek jų susikurs, tai nulems mūsų ūkis. Mes darėm tokius skaičiavimus remdamiesi anos Lietuvos patirtimi ir priėjom išvadą, kad tas 30 mln. rublių yra gana nedidelė suma, kad būtų normalus bankas, kad jis galėtų atlikti normalias operacijas, o ne taip, kaip dabar: įsikuria bankas, pora milijonų, jokių operacijų neatlieka, o tik tą grietinėlę nugriebia, ką nors parduoda, (...) gauna pajamas, ir viskas. Vien iš to gyvena, tikrąja žodžio prasme - iš kreditinės spekuliacijos. Apie tai aš tikrai galėčiau pateikti daug faktų, bet tam nėra pakankamai laiko.
Dėl centrinio banko santykių su komerciniais bankais. Šitie santykiai nėra mūsų išgalvoti. Tie leidimai, kurie čia irgi buvo minėti apibendrintai kalbant, nereiškia, kad ateina kokio komercinio banko steigėjai ar kas, ir Lietuvos bankas sprendžia: tu man patinki, mes leidžiam, tu man nepatinki, mes neleidžiam. Lietuvos banko įstatyme numatyta, ko reikia, ką pateikia, kokiais atvejais galima neleisti ir pan. Jeigu viskas gerai, tai leidžiama, registruojama. Ir tas leidimas, manyčiau, nėra subjektyvus. Tame pačiame Lietuvos banko įstatyme ir apibrėžta, kokius dokumentus pateikti, kas turi būti nustatyta, kokia minimali kapitalo suma. Taigi tas leidimas nėra koks grynai administracinis ar savivalės požymis.
Ekonomikos komisijos pirmininko gerbiamojo K.Antanavičiaus pažymoje pasakyta, kad aš viršijau savo kompetenciją, kad buvo išleistas įsakymas, jog tie specializuoti bankai, Maskvos filialai, neturi teisės reorganizuotis į komercinius bankus ir neturi teisės vesti derybų su Maskva be Lietuvos banko žinios. Tai aš gerbiamiesiems deputatams vis dėlto norėčiau paaiškinti plačiau, kodėl šitoks įstatymas buvo priimtas ir kad čia viskas buvo padaryta atsižvelgiant į mūsų politinius interesus. Dabar Maskvoje tarp tų bankų, kaip čia minėjo gerbiamasis Pirmininkas, vyksta tie patys procesai, kada mums politinėje srityje siūloma nauja suverenių valstybių sutartis, o ekonominėje srityje siūlomas meduoliukas, kad susigundytume ir įeitume į naujas ekonomines asociacijas. Tas pat siūloma ir šitiems specializuotiems bankams: stokit savanoriškai į Maskvoje kuriamus centralizuotus šakinius, komercinius, akcinius, pajinius, visokius susivienijimus, jūs toliau būsit reguliuojami iš Maskvos, jūs toliau liksit Maskvos įrankiais ir nė derybų metu negalėsit pasakyti, kad čia Lietuvos bankai. Jie neva savanoriškai stojo į naują ekonominę santvarką. Tai čia ne tik ekonominis dalykas. Čia daugiau politinė kilpa, kurią mums norima užmegzti. Kaip tik Lietuvos bankas ir ėmėsi priemonių išvengti šitokio dalyko, kuris turi ne tik ekonominę, bet ir politinę prasmę.
Dėl tų šakinių valstybinių bankų vertimo komerciniais aš irgi galėčiau trumpai pasakyti. Tai yra mūsų Respublikos bankai, kurie sukurti mūsų Respublikos darbu ir turtu, valstybiniai bankai. Jie dabar nori pasidaryti komerciniais, kai Lietuvos bankas neturi nei patalpų, nei kapitalo - nieko. O jie nori paimti visą tą šakinę struktūrą, paimti turtą ir pasidaryti neva komerciniais. Tai kokie jie komerciniai bankai iš viršaus? Čia yra tos monopolijos įteisinimas, o ne kokie nors antimonopoliniai veiksmai. Mūsų pozicija paprasta. Mes nesam prieš komercinius bankus. Rinkoje atsiranda poreikiai. Tie bankai turi kurtis iš apačios, kaip visame pasaulyje. Įmonės sudeda savo lėšas, sakysim, pajais, akcijom, kuriasi komercinis bankas. Jis vėliau gali savanoriškai jungtis į kokias nors asociacijas, bet tik iš apačios į viršų, o ne kaip dabar - iš viršaus užtvirtinant tą sovietinę centralizuotą šakinę monopoliją ir bankų struktūrą. Prieš tai Lietuvos bankas kategoriškai pasisako, ir aš manau, kad tam tikrai yra pakankamai pagrindo.
Čia paminėtas Ekonomikos komisijos, gerbiamojo deputato K.Antanavičiaus raštas. Kiek suprantu, čia jo asmeninis ar dar poros žmonių raštas. Aš ir pats esu Ekonomikos komisijos narys, bet nežinau, kad būtų susirinkęs kvorumas ir balsavęs už tokį dalyką. To tikrai nebuvo. Dėl to, ar aš viršiju savo įgaliojimus, išleisdamas tokius Lietuvos banko įsakymus, paprašiau pasakyti Teisinės sistemos komisiją. Gal aš tikrai nesuprantu to, ką dariau.
Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip, sakysim, gerbiamas akademikas E.Vilkas minėjo, kad Lietuvos bankas neturi valdyti pinigų ir kredito sistemos ir pan. Tai kas tada turi valdyti? Galų gale žodis "valdyti" galbūt nelabai patinka. Galim padaryti "reguliuoti". Bet kas turi valdyti pinigų ar kredito sistemą?
Gerbiamieji kolegos, jau kaip bankininkas, kaip kredito specialistas, aš noriu paklausti, kaip mes įsivaizduojam pinigų reguliavimą? Kiti sako: gerai, pinigus reguliuokit, o kredito nereguliuokit. Taigi yra elementari abėcėlė, kad kredito operacijų pagrindu emituojami pinigai, reguliuojama jų apyvarta. Jeigu mes nereguliuojam kredito apyvartos, kreditų pasiūlos ir paklausos, tai mes nereguliuojam ir negalim reguliuoti jokios pinigų apyvartos. Norėčiau dar kartą akcentuoti, kad čia nėra sukurti kokie nors nauji mūsų šedevrai. Tai padaryta remiantis pasaulio pinigų bei kredito mokslu ir praktika, jos analize.
Lietuvos bankas turi užtikrinti pinigų perkamosios galios pastovumą. Tai jeigu jis nereguliuos tų pinigų kredito apyvartos, jis negalės reguliuoti ir pinigų perkamosios galios. Jeigu jis negalės leisti norminių atsiskaitymų tvarkos, kad ji būtų vienoda, tai ką, kiekvienas bankas, kaip norės, taip atsiskaitys, kaip norės, taip ves sąskaitą? Kaip mes galėsim reguliuoti tą visą pinigų ir kredito apyvartą? Tai irgi nėra nei mūsų, nei kieno nors kito atradimas, tai yra ta praktika, kuri susiklosčiusi ir veikia visame pasaulyje.
Gerbiamasis deputatas V.Terleckas minėjo tų skatinimo fondų sudarymą. Aš galėčiau visiškai sutikti su ta pastaba, galim išbraukti tuos fondus. Čia jau yra dalykai iš tos sovietinės sistemos. O dėl pagrindinio kapitalo, tai aš jau pradžioj bandžiau akcentuoti, suprasdamas mūsų Respublikos finansinę situaciją. Nenoriu kažko reikalauti. Mes dabar tarėmės, derinom bankininkystės reikalus su lietuvių, estų nacionalinių bankų pirmininkais. Mes norim kuo greičiau išeiti į tarptautinę rinką, atidaryti užsieny korespondentines sąskaitas. Vis dėlto didžiausios Baltijos valstybės bankas negali būti kaip koks posūnis, palyginti su Latvijos, Estijos bankais. Tikrai mes esam pastatyti prieš faktą ir, matyt, su juo reikia skaitytis, nors turim galvoje ir infliaciją, ir nemažą periodą, kurį duodam tam Lietuvos banko kapitalui suformuoti. Tai tikrai yra minimalūs reikalavimai.
Esu įsitikinęs, kad be šito statuto dabar negalime žengti toliau. Buvo pasakyta, kad praleisti 7 mėnesiai, jog mes dar dvi savaites stovėjom ir laukėm, kad galėtume eiti toliau. Tas statutas turėtų būti tvirtinamas. Jeigu ten yra viena kita redakcinio pobūdžio pastaba, galima pataisyti. Bent aš manyčiau, kad ten kokio Lietuvos banko piktavališkumo nėra.
Tai tiek norėjau pasakyti.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji deputatai! Deputatas E.Vilkas pavėlavo į posėdžio pradžią, ir kada buvo pateikiami klausimai pranešėjui, to negalėjo padaryti. Ar jūs norit klausti?
E.VILKAS. Aš noriu replikuoti.
PIRMININKAS. Replikuoti? Be jokios abejonės. Tada prašom truputėlį lukterėti, aš pabandysiu suformuluoti pasiūlymus.
Ko norėtų deputatas Z.Juknevičius?
Z.JUKNEVIČIUS. (Negirdėti)
PIRMININKAS. Ne, klausimai jau baigėsi.
Z.JUKNEVIČIUS. Buvom susitarę, kad gerbiamasis V.Baldišis atsakys į klausimus.
PIRMININKAS. Mes buvom sutarę, kad gerbiamasis V.Baldišis atsakys į klausimus. Gerbiamasis V.Baldišis, kaip buvo sutarta, dvi minutes stovėjo tribūnoje. Klausimų nebuvo, ir manau, kad šitas laikas praleistas.
Z.JUKNEVIČIUS. Dviejų minučių jis nestovėjo, bet kada jis stovėjo, buvo beveik tuščia salė.
PIRMININKAS. Gerbiamasis deputate Juknevičiau, salėje buvo apie 30 deputatų, nė vienas iš tų deputatų klausti nenorėjo. Todėl aš prašau Aukščiausiosios Tarybos nuspręsti, ar dabar pateiksim deputatui V.Baldišiui klausimus, ar ne.
Prašau pakelti mandatus, kas už tai, kad būtų pateikiami klausimai? Prašom suskaičiuoti.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už balsavo 28.
PIRMININKAS. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 49.
PIRMININKAS. Kas susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 14.
PIRMININKAS. Pasiūlymas pateikti klausimų daugumos negavo.
Gerbiamieji deputatai, pranešėjas siūlė (aš dabar norėčiau pasitikslinti pranešėjo nuomonę, ar teisingai ją formuluosiu) tvirtinti pristatytą statutą, visiškai nieko ten nekeičiant. Tą, ką jūs dabar pateikėt su redakciniais pasiūlymais. Kitas pasiūlymas buvo atidėti priėmimo procedūrą, pateikti pastabas ir paskui priimti pagal straipsnius. Iš principo būtų galima tuos du pasiūlymus ir jungti, priimti pagal straipsnius dabar, neatidedant. Todėl pirmas balsavimas turėtų būti toks: tvirtinti statutą su jau priimtom redakcinėm pataisom arba statutą priiminėti pagal straipsnius.
Ką reiškia, gerbiamieji deputatai, iš esmės? Tai reiškia, kad paskui mes jį vis dėlto priimsim pagal straipsnius, patvirtinę iš esmės. Matau tik du parlamentinio veikimo būdus: arba patvirtinti tokį, koks yra dabar, arba priimti jį pagal straipsnius. Todėl dabar už tai ir prašau balsuoti. Ar kas nori motyvuoti balsavimą?
Deputatas E.Vilkas norėjo replikuoti.
E.VILKAS. Buvo pasiūlyta sudaryti kažkokią ekspertinę grupę ir atsižvelgti į tas pastabas. Kad reikia atsižvelgti, tai matyti ir iš to, kaip gerbiamasis deputatas V.Baldišis ginčijosi su manim, lyg aš sakęs, kad bankas neturi reguliuoti. Aš sakiau, kad bankas neturi valdyti tos sistemos. O jis įrodinėja, kad reikia reguliuoti. Tai tą ir aš įrodinėjau. Taigi iš to vieno pavyzdžio matyti, kad ten yra taisytinų dalykų, ir aš nemanau, kad šitą mums reikia redaguoti plenariniame posėdyje.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis deputate Vilkai. Pirmas balsavimas tvirtinti visą ar tvirtinti pagal straipsnius? Jeigu nebus priimtas pirmas pa-siūlymas, be jokios abejonės, tada galima spręsti, kokiu būdu: sudaryti ekspertų grupę, sudaryti deputatų grupę ir t.t. Jeigu jūs sutinkate, tada už jūsų pasiūlymą siūloma balsuoti ir tai priklausys nuo pirmojo balsavimo rezultatų. Prašom deputatą V.Baldišį.
V.BALDIŠIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke! Galima sudaryti tą komisiją, padaryti kokias nors redakcines pataisas, sakysim, per valandą. Jeigu jau yra toks reikalavimas, aš nieko prieš.
Redakcinės komisijos nutarimo “Dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo” projektui parengti sudarymas
PIRMININKAS. Ačiū. Deputatas, pristatęs klausimą, atsiima savo pasiūlymą, todėl lieka tik vienas pasiūlymas - suredaguoti ir atidėti klausimo priėmimą. Tik iki kada? Dabar yra du pasiūlymai: šiandien arba atidėti vėlesniam laikui. Tai būtų deputato E.Vilko pasiūlymas, kartu sudarant ir ekspertų grupę.
Ar sutinkat su tokia formuluote? Kas už tai, kad būtų atidedama iki šios dienos popietinio posėdžio?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už - 82.
PIRMININKAS. Kas už tai, kad atidėtume vėlesniam laikui ir pavestume statuto projektą ištirti ekspertų grupei? Prašom pakelti mandatus.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. 9 balsai.
PIRMININKAS. Kas susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Susilaikė 4.
PIRMININKAS. Balsų dauguma nutarta priimti šiandien.
Gerbiamieji deputatai! Ar jūs sutiktumėt su pasiūlymu, kad redakcinę grupę sudarytų kalbėjusieji deputatai, t.y. deputatas V.Baldišis, taip pat deputatas K.Glaveckas, E.Vilkas, V.Terleckas ir G.Vagnorius, atsiprašau, ir S.Kropas. Taip.
Niekas neprieštarauja? Priimta susitarimu.
Gerbiamieji deputatai! Noriu suteikti žodį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkui deputatui E.Zingeriui. Prašom pristatyti mūsų svečius iš Norvegijos. Atsiprašau, iš Islandijos.
E.ZINGERIS. Turime, kaip aš jau minėjau, šiandien gerbiamąjį E.Tpaulsoną - Nepriklausomybės partijos pirmininką, Islandijos parlamento narį ir buvusį (iki 1988 metų) Islandijos premjerą. Taip pat turime šios partijos generalinį sekretorių G.Čerpeną (?). Aš manau, daugelis iš mūsų, sekdami spaudą, žino, kad tai yra mažytė šalis, ko gero, viena iš pačių palankiausių mums ir mūsų nepriklausomybei.
Prašome gerbiamąjį mūsų svečią į tribūną.
PIRMININKAS. Gerbiamasis deputate Zingeri, prašau atleisti, bet neperimkite posėdžio pirmininko pareigų.
E.ZINGERIS. Aš perduodu tai gerbiamajam A.Abišalai, labai atsiprašau.
PIRMININKAS. Gerbiamieji deputatai, aš tikiuosi, kad jūs neprieštaraujate, jeigu mūsų svečiui bus suteiktas žodis tribūnoje. Prašom. (Plojimai)
(Svečias skaito angliškai pareiškimą. Plojimai)
E.ZINGERIS. Šis pareiškimas po pietų bus išplatintas visiems deputatams.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji deputatai, iki pietų pertraukos liko 7 minutės. Ar valstybės kontrolieriui užteks šito laiko padaryti pranešimą?
Prašom valstybės kontrolierių deputatą Kazimierą Uoką.
Balsavimas dėl Lietuvos banko statuto ir nutarimo dėl jo - 15 valandą. Prašom, gerbiamasis Uoka.
K.UOKA. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji deputatai! Atsikuria valstybės kontrolės institucija. Nuveikta nemažai darbų, tačiau neturime finansavimo, ir tolesni mūsų darbai dėl to stringa. Todėl labai prašyčiau patvirtinti mūsų sąmatą, kaip yra numatyta Valstybės kontrolės departamento įstatyme.
Svarstydami institucijos dydį, darbuotojų skaičių, mes orientavomės į prieškarinį šios institucijos lygį. 1932 metais valstybės kontrolės srityje dirbo 176 žmonės. Dabartinis mūsų siūlomas skaičius - 200 revizorių kontrolierių ir 60 aptarnaujančio personalo - faktiškai yra to paties prieškarinio lygio, įskaitant teritorijos padidėjimą, gyventojų skaičiaus pagausėjimą ir ypač valstybinės kontrolės objektų skaičiaus padidėjimą. Sąmatą šiems metams mes parengėm iki Naujųjų metų ir prašėme 500 tūkst. rb atlyginimams. Atlyginimų dydį yra svarsčiusi Biudžeto komisija. Valstybės kontrolieriams siūlomi atlyginimai nuo 350 iki 500 rb, pagal kvalifikaciją. Pritarė visi Biudžeto komisijos nariai. Šį skaičių pateikiam ir jums. Dar yra tokių būtinųjų išlaidų, susijusių su mūsų institucijos įsikūrimu pastate, Petro Cvirkos g. 3l. 7% išskaičiuojami į socialinio draudimo fondą. Tai suprantama. Raštinės ir ūkio išlaidos - 90 tūkst. rb. Paaiškinsiu, kas tai per tūkstančiai. Buvęs Liaudies kontrolės komitetas savo patalpas nuomojo iš dabartinių vietos savivaldybių, ir šitie 90 tūkst. yra mokestis už patalpas, už kanalizaciją, už vandentiekį ir transportą, nes transporto vietose mes taip pat kol kas nenormuosim. Komandiruotės - 20 tūkst. rb. Komandiruočių mūsų institucijos darbe bus labai daug, todėl prašom preliminariai tokio skaičiaus. Inventoriaus įsigijimas - 40 tūkst. rb. Mes planuojam įsigyti videokamerą ir prašom šios sumos, nes savo darbe norėsim turėti videooperatorių. Tokį etatą esam numatę. Ir nedidelė suma - 7 tūkst. rb. - pastato remontui baigti. Ten remontas padarytas, liko tik remontuoti laiptinę. Numatom tokią minimalią sumą, nes ten būtų galima sugalvoti ir daugiau remonto. Tačiau minimalų remontą norėtume baigti.
Tai tiek apie pinigus. Prašyčiau patvirtinti šią sumą. Prezidiumas savo posėdyje atlyginimų dydžius yra patvirtinęs, o dabar jūsų dėmesiui šita suma.
Norėčiau pakalbėti dar keletą minučių.
Valstybės turto apsauga mūsų postkomunistinėje visuomenėje yra tikrai problemiškas dalykas, nes dešimtmečiais nei paprasti darbininkai, nei valstybinių įstaigų vadovai neskyrė ir neskiria ribų, kur baigiasi valstybės turtas, kur prasideda neaišku kieno turtas ir kur prasideda savas turtas. Su šiuo fenomenu mes susiduriam nuolat, kasdien, nes skundai plaukia iš įvairių vietų. Teks jums priimti keletą aktų, kurie stimuliuotų šitas ribas atskirti. Jau dabar Lietuvoje yra keletas tokių institucijų, bendrovių, kurios neaišku kokios. Jūs turbūt puikiai žinot, kad kolūkių statusas nėra aiškus: ar tai valstybinė, ar kooperatinė įstaiga, dar reikia pasiginčyti. Todėl prašyčiau padiskutuoti šia tema. Yra įsikūrusios naujos akcinės bendrovės, sakykim, "Lietuvos statyba", buitinės organizacijos. Neaišku, kas tai per organizacijos. Ypač didelė galimybė valstybės lėšoms nutekėti į privatų sektorių per kooperatyvus, kurie įsikūrė prie valstybinių įmonių. Šitą dalyką reikėtų sutvarkyti, nes normali įmonė, ar tai būtų valstybinė, ar privati įmonė, vargu ar toleruotų kooperatyvą, įsisteigusį prie savęs. Manyčiau, kad Aukščiausioji Taryba turėtų parengti ir priimti tam tikrą aktą apie šiuos kooperatyvus. Kuo greičiau reikia išspręsti jų statusą ir santykius su tomis valstybinėmis įmonėmis, prie kurių jie įsikūrę. Dabar mes atsidūrėme tokioje visų skundų kryžkelėje. Iš visos Lietuvos plaukia skundai pas mus. Yra didžiausia galimybė nutekėti valstybės lėšoms ir tarpti įvairiems nesąžiningiems žmonėms, tiek valstybinių įmonių vadovams, tiek prie vadovų besisukiojantiems asmenims. Dažnai tų kooperatyvų veikla konfliktuoja su pačių kolektyvų veikla. Kolektyvai rengia susirinkimus, priiminėja rezoliucijas, prašo panaikinti šituos kooperatyvus, o kooperatyvai kaip tarpsta, taip tarpsta. Matyt, kad tašką šioje byloje turės padėti Aukščiausioji Taryba. Labai raginčiau tą padaryti.
Jau, matau, mirksi lemputė. Aš turiu baigti, bet dar turėjau keletą pastabų. Galbūt po biudžeto svarstymo, po mūsų sąmatos svarstymo gerbiamasis posėdžio pirmininkas man dar suteiks žodį, ir aš tada pasakysiu, ką dar norėjau pasakyti.
PIRMININKAS. Jūs dar turite vieną minutę, aš tik perspėjau, kad liko viena minutė.
Gerbiamieji deputatai, tada vėl pabandykim pasielgti panašiai kaip su Lietuvos banko statutu. Ar gerbiamieji deputatai norės klausti valstybės kontrolieriaus? Ar gerbiamieji deputatai norės dalyvauti diskusijoje dėl valstybės kontrolės sąmatos? Prašom pakelti rankas, kas norės dalyvauti diskusijoje dėl valstybės kontrolės sąmatos. Ar nenoras klausti ir dalyvauti diskusijoje reikštų, kad klausimą būtų galima siūlyti balsuoti?
Tik jūs vienas?
Gerbiamieji deputatai, prašom pasakyti, ar bus norinčių klausti? Prašom pakelti rankas, kas klaus. Tik du deputatai. Trys.
Pertrauka iki 15 valandos.
V.BALDIŠIS. Atsiprašau. Gerbiamieji komisijos nariai, paskirti redakcijai, gal mes dabar susirinktume ir pabandytume aptarti pastabas, kadangi 15 valandą bus balsuojama, taip?
PIRMININKAS. Prašom gerbiamuosius Kęstutį Glavecką, Eduardą Vilką, Vladą Terlecką, Stasį Kropą, Gediminą Vagnorių susirinkti. Kazimiero Uokos taip pat gal ten reikės. Prašom minėtus deputatus pasilikti salėje prie deputato V.Baldišio ir pateikti jam savo pasiūlymus.