LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DOKUMENTŲ IR ARCHYVŲ ĮSTATYMO 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2005 01 27 Nr. XP-183
Vilnius
Alternatyvių projektų Teisės departamentas negavo.
Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir juridinės technikos taisyklėms, galima būtų pateikti šias pastabas:
1. Projekto 1 straipsnyje, keičiant 20 straipsnio 3 dalį, siūloma įtvirtinti sąvoka “ypatingajai daliai” neturi teisinio krūvio ir neatitinka Įstatymo 3 straipsniui, kuriame yra nustatyta Nacionalinio dokumentų fondo sistema.
Pagal ją dokumentai neskirstomi į “ypatingąją” ar kitas dalis. Todėl tokios sąvokos įrašymas Įstatyme savaime neišsprendžia klausimo, kokie Nacionaliniame dokumentų fonde esantys dokumentai yra laikytini “ypatingąja” jo dalimi bei koks subjektas ir kokiais kriterijais remdamasis priimtų sprendimą dėl tokios fondo dalies sudarymo.
Šiame projekto straipsnyje taip pat siūloma keisti Nacionalinio dokumentų fondo apimtis ir jį įtraukti “kitų Lietuvoje SSRS veikusių saugumo, žvalgybos ir specialiųjų tarnybų, Lietuvos komunistų partijos, buvusių LTSR institucijų pirmųjų skyrių, o taip pat Lietuvoje veikusio pasipriešinimo okupacijai organizacijų” dokumentus ir nustatyti, kad priėjimas prie šių Nacionalinio dokumento fondo dokumentu yra viešas. Šis duomenų viešumo principas būtų įgyvendinamas projekto 2 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal ją “Nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių dokumentų užtikrinimas leidžiant su jais susipažinti visiems to pageidaujantiems asmenims, taip pat šiuos dokumentus viešai skelbiant Lietuvos archyvų departamento interneto tinklalapyje ir kt.”. Tokia formuluotė teisiniu požiūriu yra nekorektiška, paneigianti žmogaus teises ir, nekvestijonuojant projektu siekiamo tikslo, kelia abejonių dėl jo įgyvendinimo būdo ir pasirinktų priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto siūloma formuluotė leistų ją taikyti ir rezistencijos dalyviams. Be to, šios formuluotės dalis ,,ir kitų Lietuvoje veikusių SSRS saugumo, ” susieta tik su buvusia “SSRS”, susiaurina jos taikymą tik buvusios SSRS požiūriu.
Projekte siūlomas teisinis reguliavimas suponuoja, kad bet kokie dokumentai (informacija), nepriklausomai nuo jų fiksavimo būdo, turinio (laiškai, nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai, ir kt.) ir kuriose gali būti informacijos apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.
Pažymėtina, žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti (o ne jas paneigti) konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Įstatymų leidėjui reguliuojant žmogaus ir valstybės santykius kyla pareiga paisyti visų konstitucinių vertybių pusiausvyros ( pvz. Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę į informaciją.). Todėl, jeigu siekiama nustatyti, kad dokumentų paskelbimas yra galimas, jeigu nedaro žalos asmeniui, taip pat kad informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes reikia atitinkamai suredaguoti tekstą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, kad “visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys bei kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Visuomenės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas. Minėtas interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju skelbiant visuomeninę reikšmę turinčią informaciją apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas. Vadinasi gali be asmens sutikimo informuoti visuomenę apie tokio asmens privatų gyvenimą tokiu mastu, kokiu to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo negali nesitikėti didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis.
Viešiesiems asmenims pirmiausia priskirtini asmenys, kurie dėl einamų pareigų ar savo darbo pobūdžio dalyvauja viešajame gyvenime. Tai - politikai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, visuomeninių organizacijų vadovai. Viešaisiais asmenimis gali būti laikomi ir kiti asmenys, jeigu jų veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra. Įstatymuose įtvirtindamas viešojo asmens institutą įstatymų leidėjas turi apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti viešiesiems asmenims. Pažymėtina, kad asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nėra laikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas kriterijus, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims, turi paisyti Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti informuotam apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką viešiesiems reikalams, pusiausvyros.”
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kuri yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis (ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d., įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją nurodyta nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas) apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą.
2. Projekto 1 straipsnio nuostatos taip pat diskutuotinos pagal jų santykį su šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad “Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.” Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, kurio tikslas ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę ryšium su asmens duomenų tvarkymu, taip pat įtvirtinta asmens teisė nesutikti, kad būtų tvarkomi to asmens duomenys (tvarkymo sąvoka apima duomenų naudojimą ir jų paskelbimą). Pagal šiuos įstatymus tokio pobūdžio informacijos skelbimas nėra apribotas terminais, tačiau įtvirtina reikalavimą dėl asmens sutikimo.
3. Projekto 1 straipsnio papildymo tekstas dėl dokumentų viešumo ir paskelbimo interneto tinklalapyje neatitinka Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies normai, kurioje nustatyta, kad priėjimas prie dokumentų, kuriose yra informacijos apie privatų gyvenimą, ribojamas 50 metų po asmens mirties, o jei šio fakto nustatyti neįmanoma,- 100 metų nuo dokumentų sudarymo.
4. Projekto 2 straipsnio papildymo tekstas “Vyriausybės nustatyta tvarka ribojamas tik tuomet, kai šiuose dokumentuose esanti informacija susijusi su asmenimis, pripažinusiais slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir įrašytais į prisipažinusiųjų asmenų sąrašą, ir priėjimas prie atitinkamų dokumentų negali būti suderintas su duomenų apie minėtus asmenis įslaptinimu bei apsauga” teisiniu požiūriu yra ydingas. Šiuo atveju nesuprantama, ar konstruojama teisinė situacija, kuomet tokių asmenų sutikimas negali būti gautas, ar siekiama apginti, būtent, tų asmenų, kurie prisipažino bendradarbiavę su SSRS specialiosiomis tarnybomis, teises.
5. Kartu reikėtų patobulinti ir suvienodinti Įstatyme ir projekte siūlomas įtvirtinti sąvokas “Lietuvos SSR”, “LTSR”, “interneto tinklalapyje”, “interneto tinkle”.
Teisės departamento vyresnioji patarėja Ona Buišienė
Sutinku:
Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis