Septynioliktasis (17) iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
2005 m. sausio 13 d.

Kalbėjusieji:

Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas

Seimo narė L.Graužinienė

Seimo narė R.Juknevičienė

Nukentėjusiųjų sausio 13-ąją draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatė Zita Šličytė

Vilniaus miesto „Sietuvos( vidurinės mokyklos 11 klasės moksleivis Justas Plankis

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS

PIRMININKAS. Gerbiamieji! Pradedame Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti.

R.KELIUOTIS (Posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

PIRMININKAS. Dabar sugiedokime Lietuvos himną.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

Gerbiamieji! Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji (Plojimai), įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais; giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.

Į šį posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Jo Ekscelencija Prezidentas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo gynėjai savanoriai ir kiti garbingi svečiai.

Gerbiamieji! Lygiai prieš keturiolika metų visas pasaulis žiūrėjo į Lietuvą. Daug kas žodį „Lietuva“ išgirdo pirmą kartą. Susirado žemėlapiuose, bet tas žodis jau nebuvo vien geografinė sąvoka, žodis „Lietuva“ pasauliui tapo vieningos ir labai tvirtos tautos sinonimu. Ne tik pasaulis – mes patys sužinojome, kas esame, ir mes didžiavomės, kad esame tokie, ir iki šiol didžiuojamės, kad tokie buvome prieš keturiolika metų. Kokie būtume laimingi, jeigu kiekvienas sau ir tiems keturiolikai kritusių šiandien tyliai galėtume pasakyti – toks ir likau. Siūlau pagerbti visus žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė) Ačiū.

Noriu susirinkusiesiems pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Įgaliojame Seimo narius Valentiną Bukauską, Julių Dautartą, Virginijų Domarką, Vytautą Grubliauską, Algirdą Paleckį, Audronę Pitrėnienę, Algirdą Sereiką ir Zitą Žvikienę padėti gėles Medininkų žudynių bei Gintaro Žagunio ir Artūro Sakalausko žuvimo vietose.

Dabar kalbės Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas.

G.GRUŠAS. Pirmiausia noriu kreiptis į Sausio 13-osios žmones – didelę mirusiųjų ir gyvųjų bendruomenę, pasiryžėlių ir jų artimųjų bendruomenę – melsdamas jai Dievo palaimos Amžinajame ir šiame gyvenime.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, Ministre Pirmininke, Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Jūsų Ekscelencijos diplomatinio korpuso nariai, garbieji svečiai! Šiandien, minėdami Sausio 13-ąją, prisimename tuos, kurie taip troško laisvės, kad nepabijojo išeiti į nakties gatves ir budėti Lietuvos sargyboje.

Svarbu stabtelėti ir pažvelgti į aukos vietą dabartiniuose mūsų gyvenimuose. Šiais metais katalikai visame pasaulyje švenčia Popiežiaus paskelbtus Eucharistinius metus. Eucharistija – tai aukščiausiosios Aukos sudabartinimas, jos prisiminimas, padėka už ją ir dalyvavimas joje. Tikinčiam tai – „viso gyvenimo versmė ir viršūnė“. Kristaus auka – nelygstama, tačiau iš jos mes mokomės, kaip turime gyventi, o kartais – kaip atiduoti savo gyvybę. Ir netikintiems verta pamąstyti, ką Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus ir jos atminimas byloja visiems žmonėms apie centrinę aukos vietą pasaulyje.

Mūsų pareiga – puoselėti gyvą aukos atmintį ir dėkoti Aukščiausiajam už tuos, kurie aukojosi iki mūsų ir už mus – kad turėtume laisvę ir pažintume tiesą. Aukos už tėvynę ir žmogaus orumą sudėtos kalėjimuose ir konclageriuose, miško bunkeriuose ir taikiose demonstracijose. Mūsų šiandiena bei ateitis priklauso ir nuo aukų, kurios ne tokios pastebimos, pavyzdžiui, kasdienių tėvų pasiaukojimų dėl savo vaikų.

Ukrainos oranžinės revoliucijos vaizdai daugeliui priminė budėjimus prie barikadomis apsuptų Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Sitkūnuose bei kitur, tuos akimirksnius, kai vieni kitiems negailėjo nei karštos arbatos, nei vietos apsistoti, nei draugiško padrąsinančio žodžio. Ačiū Dievui, kad brolių pergalei neprireikė kruvinos aukos.

Vaisingos ištvermės ir tragedijų skausmo priminimas drauge suteikia progą susimąstyti, kaip sugebėjome pasinaudoti tokia brangia kaina atkovota laisve. Daug nuveikta stiprinant ir apsaugant valstybę, tačiau kur kas mažiau – apsaugant žmogų, stiprinant jo tikėjimą ir pasitikėjimą. Laisvo žmogaus dvasią pradėjo užgniaužti mūsų pačių aplaidumas bei nusivylimas. Entuziazmas išblėso, dažnas ėmė rūpintis tik savimi ir artimaisiais.

Net tikintieji, pasiekę laisvę viešai išpažinti savo tikėjimą, dažnai apleidžia atminimo, padėkos ir aukos dvasią. Šiais eucharistiniais metais ypač siektina apmąstyti Kristaus auką kas sekmadienį sąmoningai dalyvaujant šv. Mišių aukoje. Šalyje, kurioje 85 nuošimčiai gyventojų yra pakrikštyti katalikais, tik dalelė ryžtasi atlikti svarbią krikščionio pareigą ir tikrai švęsti sekmadienį. Tik mažuma supranta, kad tai ne tik nusižengimas įsakymui, bet ir neatlyginamas nuostolis visavertei būčiai.

Ir iš sąmoningo piliečio, ir iš sąmoningo tikinčiojo laukiama pasirengimo aukotis. Šiandien mūsų abejingumas ir neryžtingumas, vengimas nors dalelę asmeninio labo ir pastangų skirti bendram gėriui atveria duris naujam, neregimam priešui. Mahtma Ghandis, iš kurio mokėmės taikaus pasipriešinimo prievartai, išvardijo septynis dalykus, kurie gresia mus sunaikinti. Tai: „Turtas (įgytas) be darbo; malonumas be sąžinės; išmanymas be asmenybės; verslas be etikos; mokslas be žmogiškumo; religija be aukos ir politika be principų“. Šias tiesas apie žmogų mums reikia įsidėmėti, nes jos nuodija mūsų orią egzistenciją ir čia, Lietuvoje.

Kiek daug mūsiškių siekia greit ir lengvai pralobti – o kieno gi sąskaita?

Kiek daug leidžiasi į sąžinės neribojamus malonumus, neatsižvelgdami į padarinius, kurie žeidžia šeimas ir visą tautą.

Kiek nukenčia nuo verslininkų, kurie pasižymi etikos stoka ir apsukriai išnarstę įstatymų peripetijas lieka nebaudžiami, nors nusikalsta teisingumui.

Gyvenimas žinių visuomenėje baugina informacijos pertekliumi, bet dar grėsmingiau, jei žmogus ja naudojasi neatsakingai.

Mokslininkai imasi tyrimų aplenkdami žmogiškumą – negerbdami gyvybės ir žmogaus orumo nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties, dažnai tai įtvirtinama įstatymais.

Politikai be principų pažada savo rinkėjams viską žinodami, kad netesės, todėl skatina dar sykį nusivylusiųjų pilietinę apatiją.

Tikintieji nori įgyti religinę atramą tik trumpai užsukę į bažnyčią ar sinagogą, bet nėra pasirengę aukotis dėl savo tikėjimo kasdieniame gyvenime.

Sunkiau sergėti savo ir tėvynės laisvę, kai reikia nuolat budėti, kad nematomas priešas tarp mūsų ir mumyse neįveiktų tos aukos dvasios, kuri atnešė laisvę ir vienintelė gali ją išlaikyti, išplėsti, įkūnyti.

Turime budėti, kad leidžiami įstatymai apsaugotų ne tik valstybės, bet ir žmogaus orumą.

Turime budėti, kad tikėjimo, kuris mums parodo tikrosios aukos pavyzdį ir jo vietą gyvenimo slėpinyje, neužgožtų apatija ir aptingimas.

Turime dalyvauti budėjime ir aukoje tų, kurių kančia ir mirtis Sausio 13-ąją padėjo mūsų laisvo krašto pamatus.

Baigsiu Ateitininkų himno žodžiais, kurie kviečia budėti, kviečia darbuotis savo širdies lauke ir aukotis tėvynės ateičiai:

Ateitį regim tėvynės laimingą,

Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos.

Stokime drąsiai į kovą garbingą,

Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos.

(Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju monsinjorui G.Grušui. Kviečiu Seimo narę L.Graužinienę.

L.GRAUŽINIENĖ. Gerbiamieji Sausio 13-osios laisvės gynėjai, jų artimieji, Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, Vyriausybės nariai, kolegos Seimo nariai, mieli svečiai, šiandien mes susirinkome prisiminti vieną didingiausių Lietuvos istorijos akimirkų, pasidalinti giliai širdyje likusiu skausmu bei išreikšti pagarbą laisvės gynėjams.

Sausio 13-oji Lietuvos valstybei – nuoširdaus gedulo, didelės pagarbos bei didvyrių amžinos atminties diena. Prieš 14 metų vykusi dramatiška tautos kova už savo valstybę pareikalavo nekaltų žmonių kraujo, tačiau ta kova baigėsi visų mūsų pergale. 1991 metų Sausio 13-oji – tai valstybės stiprybės simbolis.

Šiandien mes jaučiame begalinę pagarbą ir dėkingumą 1991 metų sausį aukojusiems savo gyvenimus, savo asmeninę bei šeimos laimę vardan jaunos Lietuvos valstybės laisvės. Dėkojame visiems, kurie tąsyk neliko abejingi svetimos valstybės invazijai ir drąsiai stojo ginti savo tėvynės.

Lietuvos valstybė taip pat yra dėkinga senosioms Vakarų demokratijoms: Prancūzijai, Vokietijai, Didžiajai Britanijai, 1991 metų sausį ryžtingai pasmerkusioms brutalius TSRS veiksmus prieš Lietuvą. Lietuva taip pat dėkinga Islandijai ir Danijai, kurios netrukus po Sausio įvykių pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Norime padėkoti kiekvienam, tas nerimo naktis ir dienas praleidusiam ne su šeima ar draugais, o rizikavusiam savo gyvybe prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ar Televizijos bokšto.

Kartu norėtume pasakyti, kad šiandieninė Lietuvos valstybė privalo pasirūpinti tais, kurie paaukojo savo sveikatą ar netgi savo artimuosius saugodami savo – mūsų visų – kraštą nuo svetimos valstybės karinių pajėgų invazijos.

Vakar Seimas priėmė Valstybinių pensijų įstatymo pataisas, kuriomis du kartus padidino nukentėjusiųjų Sausio 13-ąją pensijas. Darbo partijos frakcija aktyviai dalyvavo sprendžiant šį klausimą – mes vienareikšmiškai pasisakėme už pensijų didinimą nukentėjusiesiems Sausio 13-ąją. Kartu pareiškiame, kad didėjant valstybės finansinėms galimybėms ir toliau visomis išgalėmis sieksime pagerinti Lietuvos Laisvės gynėjų materialinę padėtį.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė skaičiuoja jau penkioliktus metus. Šiandien Lietuva yra visavertė Europos Sąjungos ir NATO narė. Šiandien, skirtingai nei prieš keturiolika metų, mes galime būti ramesni dėl savo ir savo vaikų ateities. Šiandien mes kaip valstybė esame tiesiog saugesni.

Žinoma, mūsų valstybė susiduria su daugybe problemų: dar ne visi Lietuvos žmonės gali džiaugtis aprūpintu gyvenimu, ne visi yra sąžiningi atlikdami savo pareigas. Tačiau šiandien nesinori kalbėti apie kasdienes problemas ir nepriteklių. Šiandien mūsų mintyse ir lūpose turi skambėti žodžiai: „Laisvė“, „Tėvynė“, „Pasiaukojimas“. Gerbkime ir didžiuokimės narsa, kurią parodė tūkstančiai mūsų žmonių, ne ginklu, o savo kūnu apgynę šalį.

Prisimindami Lietuvos Laisvės gynėjus, pasisemkime stiprybės darbui savo šalies labui, pasimokykime vienybės ir meilės savo kraštui. Prisiminkime negrįžusiuosius. Mes gedime keturiolikos didvyrių: Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Juozo Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus.

Mes negalime pajausti to, ką jaučia žuvusiųjų tėvai, vaikai, artimieji… Tačiau mes jaučiame netektį, mes jaučiame pagarbą, mes sakome nuoširdų ačiū… (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju kolegei L.Graužinienei. Toliau kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatė, Nepriklausomybės Akto signatarė, Seimo narė R.Juknevičienė.

R.JUKNEVIČIENĖ. Gerbiamieji, 1991-ųjų Sausio 13-ąją, persakant lietuvių poetą Joną Aistį, buvo nuplauta Lietuvos garbė. Deja, tam neužteko „vieno kraujo lašo“.

Tiems, kurie žuvo, kurie savo krauju Tėvynės garbę nuplovė, – amžina pagarba ir meilė. Neužpildomas netektis kenčiantiems artimiesiems – atjauta ir supratimas.

J.Aistis, toli nuo tėvynės apmąstydamas siaubingas pasekmes atnešusią sovietinę okupaciją, savo garsųjį eilėraštį skyrė 1940-jų birželiui:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge jo vieno tu pasigedai,

Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –

Liko netesėti mūsų pažadai.

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,

Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,

Liko netesėti mūsų pažadai.

Parašyta 1948-aisiais, sutapimas, bet sausio 13-ąją. Prireikė keturių ilgų dešimtmečių, kad lygiai tą pačią Sausio 13-ąją J.Aisčio rauda virstų Pergalės laužų daina.

Keturioliktąjį kartą minėdami Sausio 13-osios metines, pakėlę galvas nuo kasdieninių rūpesčių ir darbų, nukreipę mintis nuo dalijimosi valdžia link vertybių, kurios lietuvį burtų prie lietuvio, galėtume ir turėtume pagaliau susitarti, kad Pergalės diena po abiejų praėjusio šimtmečio okupacijų Lietuvai ir yra Sausio 13-oji, 1991-ųjų Sausio 13-oji.

Taip, ir po to buvo šūviai pasienyje, žudynės Medininkuose, keršto kulkos į Artūro Sakalausko krūtinę, tačiau tai buvo žiauri pralaimėjusiųjų keršto agonija.

Pergalės diena Lietuvai pavėlavo daugiau kaip 40 metų. O pavėlavo todėl, kad ją 1944 m. okupavo Sovietų Sąjunga. Ištisa epocha skiria Sausio 13-ąją nuo 1940 metų. Tačiau prasidėję svarstymai, ar Lietuvai gegužės 9-oji yra šventė, šias dvi nutolusias datas ir vėl labai suartino. Dar 1992 m., minint pirmąsias Sausio 13-osios metines, Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas čia iš šios tribūnos davė aiškų mūsų istorijos įvertinimą: „Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų blogio jėgos užslopino laisvės liepsną Baltijos valstybėse. Daugiau negu penkiasdešimt metų faktiškai vyko brutalus ir agresyvus Antrasis pasaulinis karas rytinėje Europos dalyje.“

Atrodytų, seniai viskas aišku, tai kodėl vis dar svarstome? Matyt, todėl, kad istorija linkusi kartotis spirale ir kad vis atkakliau miglotą matymą ant akių visoms trims Baltijos valstybėms bando užtraukti Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija, savo aukštų dabartinių pareigūnų lūpomis iš istorinio sąvartyno lyg vaiduoklius grąžindama Vladimiro Dekanozovo laikų propagandą – neva Lietuva pati savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, neva jokios okupacijos ir deportacijų būti nebuvo, o tremtiniai tik buvo pavėžėti iš vienos tos pačios valstybės teritorijos į kitą.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialiajame interneto puslapyje šiandien spausdinama ištisa serija šią ideologiją neva moksliškai pagrindžiančių tekstų, okupaciją (ten, žinoma, rašomą su kabutėmis) tarptautinės teisės požiūriu paneigiančių traktatų. Stalinas nesivargino savo agresyvios politikos tempti prie tarptautinės teisės normų, tačiau už jį tai XXI amžiuje daro jo sukurtos struktūros uolūs mokiniai – Vladimiro Putino Rusijos ideologai. Oficialiųjų pareigūnų pareiškimai, beje, savo dvasia ir turiniu iš esmės prieštarauja dar 1992 m. įsigaliojusiai Rusijos ir Lietuvos sutarčiai dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kur Lietuvos aneksija buvo pripažinta tarpvalstybinę juridinę galią turinčiame dokumente.

Kodėl Rusija taip elgiasi? Ir ką bendra turi Stalino laikus primenantis dabartinio Kremliaus požiūris į Lietuvos okupaciją su Sausio 13-ąją? Turi keletą labai esminių tarpusavio jungčių.

Pirmoji. Iki šiol Rusija nerodo geranoriško požiūrio, kad žmonių žudynėse dalyvavę asmenys būtų nubausti. Keturiasdešimt du Sausio 13-osios bylai reikalingi žmonės pasislėpė Rusijoje, NVS šalyse, dvidešimt penkių paskelbta paieška, kardomoji priemonė – suėmimas.

Vladislavas Švedas, kuriam paieška paskelbta dėl bendrininkavimo nužudant dėl siekio ginklu nuversti teisėtą valdžią, ramiai darbuojasi Rusijos Valstybės Dūmoje. Prieš keletą metų jį pati su kolegomis mačiau Maskvoje, gudriai besišypsantį į posėdį susirinkusiems NATO Parlamentinės Asamblėjos atstovams. Maskvoje gyvena ir Olegas Šeninas, o Vladimiras Uschopčikas – vis dar svarbus ir įtakingas kaimyninėje Baltarusijoje.

Deja, ir mūsų partneriai kaltinamuosius Sausio 13-osios byloje vertina savotiškais masteliais. Štai vieno žudynių ideologų – Valentino Lazutkos, kaltinamo sąmoningai siekus nuversti teisėtą valdžią, bendradarbiavus nužudant, 2000-aisiais Lietuvai neišdavė Vokietija. Jeigu tai būtų su fašizmu susijęs nusikaltimas, sprendimas, esu tikra, būtų kitoks, įtariamųjų, kaltinamųjų slėpimas visai teisėtai susilauktų galingos tarptautinės reakcijos. Deja, iki pat 1991-ųjų su komunizmo ideologijos vėliava kankinę, žudę, trėmę nėra sulaukę savojo Niurnbergo. Manau, kad tai yra esminė demokratinio pasaulio klaida, galinti turėti liūdnų pasekmių netolimoje ateityje. Šiandien V.Lazutka gyvena Minske, o paskutinis Baltarusijos atsakymas dėl jo mūsų Generalinei prokuratūrai buvo maždaug toks: jis doras, nes vykdė Sovietų Sąjungos įstatymus.

Štai ir Sausio 13-osios ryšys su 1940 metais. Štai ir atsakymas, kodėl Rusijai reikia stalininio mąstymo tarptautinės teisės specialistų, pateisinančių okupaciją. Žmonės prieš 14 metų, kaip ir prieš 6 dešimtmečius, esą buvo nužudyti legaliai. Suprask, pagal tarptautinės teisės normas. Bijau, kad ir gegužės 9-ąją gernoriškai nusiteikę pasaulio valstybių vadovai Raudonojoje aikštėje taps Stalino politikos pagerbimo, jos reabilitavimo dalyviais. Kaip jausimės, lietuviai? Kai kas sako, tylėsim, nes gali neleisti daryti „biznio“, užmirškim, nes tai jau praeitis. Labai nesmagu, bet ir praėjus 14 metų taip svarstantiems tenka priminti, jog ir dėl Sausio 13-osios aukos, ir dėl pokario žmonių kančios šiandien lengvai tampate laisvos Lietuvos Seimo Pirmininko pavaduotojais ar ministrais, varstote Europos Sąjungos institucijų duris.

Kita 1940 m. ir Sausio 13-osios jungtis išplaukia iš pirmosios. Tai, kad komunizmo nusikaltimai, suverenių valstybių okupacijos nesulaukė paties rimčiausio tarptautinio įvertinimo, sudaro prielaidas, jog agresyvi totalitarinė ideologija iš esmės toje pačioje geopolitinėje erdvėje atgimsta naujomis formomis. Kai kas ir Vakarų pasaulyje su vis didėjančiu nerimu stebi Kremliaus veiksmus ne tik pačioje Rusijoje, bet ir aplinkinėse valstybėse.

Štai Vladimiras Socoras, dienraštyje „The Wall Street Journal Europe“ analizuodamas pastaruosius įvykius Ukrainoje, perspėja, ir labai rimtai perspėja: „Kremliaus vadovaujamas demokratijos Ukrainoje puolimas, vykstantis pastaruosius keletą mėnesių, yra naujausias ir akivaizdžiausias posūkis link strategijos, skirtos Europos Sąjungos ir NATO kaimyninėms šalims, ir net imamasi joje numatytų veiksmų kai kurių euroatlantinės bendrijos šalių atžvilgiu. (Čia turima galvoje Lietuva, Latvija, Estija.) Naujo tipo grėsmė tarptautiniam saugumui įgavo aiškų pavidalą ir gresia visai teritorijai nuo Baltijos valstybių iki Gruzijos. Tai naujausio tipo grėsmė, kuriai atpažinti ir kuriai priešintis dabar yra pats tinkamiausias laikas. Tai organizuotas demokratijos puolimas, ir todėl būtina geriau organizuoti ir koordinuoti Vakarų ir vietos strategijas kovai su šia grėsme“.

Lietuvos Respublikos tarnybos, galinčios matyti konkrečiau ir giliau, taip pat siunčia nerimastingus signalus, jog kaimyninės valstybės „amžini interesai“ prie Baltijos jūros, švelniai tariant, nėra mums palankūs. Rusijai gyvybiškai svarbi yra strateginė Baltijos jūros pakrantės kontrolė – šie žodžiai ne iš Petro I ranka rašytų raštų. Tai skelbiama naujausiuose Kremliaus strategų dokumentuose jau po to, kai Lietuva, Latvija ir Estija tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Baltijos jūros pakrantės kontrolė kitų tautų sąskaita esąs Rusijos gyvybinis interesas, nes be jos nebūsią ir didvalstybės. O štai ką visai atvirai sako vienas naujųjų laikų Kremliui artimas politikas: „Rusija ir be tankų turi pakankamai svertų, kad išlaikytų įtaką artimajame užsienyje“. Čia citata. Ir toliau tęsia: „Mes praradome politinio spaudimo svertus, todėl turime naudotis biznio teikiamomis galimybėmis perimti nuosavybę tiesiogiai arba per kitas kompanijas ir siekti, kad gaunamos pajamos tektų politinėms partijoms, kurios siekia gerų santykių su Rusija“. Kas yra tie geri santykiai? Matyt, tokie, kai nematoma, jog viso pasaulio akivaizdoje baigiama sunaikinti visa čečėnų tauta, kai nereikalaujama perduoti teisingumui žudikų, kai savanoriškai atiduodama visa energetikos sistema, kai švęsti gegužės 9-osios pakviečiama grėsmingai priduriant: atvažiuokite, nes kitaip bus blogai. O kokie tie svertai vietoj tankų? Iš esmės jie kaip ant delno turėtų matytis kiekvienam, norinčiam juos pamatyti. Štai esminiai jų – didinti Baltijos šalių priklausomybę nuo Rusijos energetinių žaliavų, pagrindinių energetikos ir transporto infrastruktūros objektų kontrolė, parama prorusiškoms partijoms, judėjimams, žiniasklaidai, rusiškos kultūros energinga sklaida, kad su jaunosios kartos atėjimu nenutrūktų vidinis ryšys, specialiųjų tarnybų galios didinimas, išskirtinai, matyt, dėl interesų Kaliningrade, dėmesį sutelkiant ties Lietuva, įtakos žmonių protams stiprinimas, auginant Kremliaus veikiamos žiniasklaidos Baltijos valstybėse galias, stabdyti rusų tautybės žmonių integraciją į mūsų visuomenę, neigti okupacijos faktą taip palaikant šalies išvaduotojos įvaizdį ir pateisinant reikalavimus suteikti politines teises vadinamiesiems tėvynainiams Latvijoje ir Estijoje. Gaila, kad valdžios svertus turintieji ir didelės dalies Lietuvos žmonių nuomonei galintys daryti įtaką politikai baugiai užsimerkia vos pamatę ar išgirdę Rusijos vardą. Gal todėl svarbūs analitiniai dokumentai, reikalaujantys politikų dėmesio, dūla įtakingų Seimo pareigūnų stalčiuose.

Pirmą kartą Sausio 13-ąją minime Lietuvai jau tapus NATO ir Europos Sąjungos nare. Tai sudaro kaip niekada anksčiau lietuvių tautos istorijoje puikias prielaidas saugiam ir pasiturimam žmonių gyvenimui. Svarbiausia abiejų narysčių vertė – esame nebe vieni, todėl amžinieji Kremliaus interesai Lietuvoje, agresyvūs siekiai strategiškai kontroliuoti visą Baltijos jūros pakrantę turėtų būti jau ne tik mūsų vienų rūpestis. Čia turėtume gerai pasikartoti istorijos pamokas ir pasistengti nekartoti klaidų. Neseniai mane nudžiugino pasikalbėti užsukęs moksleivių parlamento narys iš Klaipėdos. Jis ypač atidžiai studijuoja 1940 m. įvykius ir bando atsakyti į tą patį Joną Aistį kankinusį klausimą – kodėl taip atsitiko? Sausio 13-oji kaip tik ir yra ta diena, kai privalome stabtelėti ir ypač atidžiai apsidairyti. Apsidairyti, įvertinti ir nebijoti pasakyti, kad mes ginsimės nuo tokių „amžinų interesų“, kuriuos įgyvendinant būtų siekiama užvaldyti mūsų kraštą. Mes turime susitarti, kad ginsimės vieningai, nepaisydami visų mūsų vidinių pasistumdymų ar skirtingų politinių pažiūrų. Lietuvių pernelyg mažai, kad galėtume sau leisti prabangą sąmoningai tarpininkauti tiems, kurie siekia įgyvendinti tuos „amžinus interesus“ prie Baltijos jūros. Nebūsime mažesni už aguonos grūdą ir NATO bei Europos Sąjungoje, todėl mūsų partneriai turėtų suprasti, kad gyvenančių prie Baltijos jūros jautrumas amžinų Kremliaus interesų atžvilgiu yra ir visos Europos saugumas.

Gerbiamieji, atsakomybės, jautrumo saugiklius turime labai prižiūrėti, o priaugančiai jaunajai kartai rūpestingai juos ugdyti vien todėl, kad jau niekam iš būsimų lietuvių kartų nereikėtų skausmingai atsidusti – „Vienų vienas žodis būt tave apgynęs“. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame R.Juknevičienei. Kviečiu Nukentėjusiųjų sausio 13-ąją draugijos pirmininką Arnoldą Barysą.

A.BARYSAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, ponai, sveikinu visus čia susirinkusius paminėti šią atmintiną Lietuvos istorijai dieną, kai gyvybių ir sveikatos kaina buvo apginta Respublikos Nepriklausomybė. Tą dieną Lietuvos vardas nuskambėjo visame pasaulyje. Šiandieną mes didžiuojamės, kad įstojome į NATO ir Europos Sąjungą. Bet gimusieji laisvėje jautriai išgyvena dėl valstybėje vykstančių negatyvių reiškinių: korupcija, nusikalstamumas, surogatinės kultūros skverbimasis į mūsų gyvenimą, valdininkų abuojumas. Susirūpinimą kelia ir silpnas istorinės atminties akcentavimas bei įamžinimas. Sausio įvykių metu prieš keturiolika metų buvę 5–8 metų vaikai nelabai ką atsimena ir žino apie šiuos įvykius. Iki šiol nepanaudota gausi filmavimo, fotografijos dokumentika, prisiminimų medžiaga. Tikimės, tai bus padaryta.

Naudodamasis proga visų nukentėjusiųjų vardu dėkoju Seimui, Vyriausybei, kad pagaliau porą metų trukusiu įtemptu darbu bei vieno kito Seimo nario „patriotišku“ nusistatymu buvo priimtas įstatymas, numatantis gerokai padidinti pensijas nukentėjusiems. Ačiū.

Dėkoju už dėmesį ir kviečiu tautiečius būti tokiems vieningiems kaip tomis atmintinomis sausio dienomis. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū A.Barysui. Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatė Zita Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, garbingi Lietuvos Respublikos piliečiai!

Ar bokšto gynimas vien dvasios jėga,

Ar žuvusių kraujas, garbė, jų auka

Tikrai tebeaudrina mūsų jausmus?

O šiandien ar bokštas saugus?

Lietuva 1991 m. sausio 13 d. dar kartą visam pasauliui priminė, kad jėga nėra teisė, ji teisės nesukuria. Teisė yra tiesos ir teisingumo menas ir ji buvo galingas mažytės Lietuvos ginklas, kuris 1991 m. nulėmė Lietuvos pergalę prieš Sovietų Sąjungą, Antrojo pasaulinio karo nugalėtoją. Ar teisė, tas ginklas, šiandien neprarado garbės, ar teisingumas tikrai tapo atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindu?

Naujųjų laikų Lietuvos Respublikos Konstitucija – tautos valios išraiška. Jos 1 straipsnio priėmimas 1991 m. vasario 9 d. visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito) būdu buvo galingas atsakomasis smūgis sausio 13-osios nakties budeliams. Net trys ketvirtadaliai visų aktyvią rinkimų teisę turinčių piliečių balsavo už tai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d, referendumu priimto Pagrindinio Įstatymo 7 straipsnis nurodo, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Todėl nekyla abejonių, kad nė vienos minutės Lietuvoje negali teisėtai galioti Konstitucijai priešingas teisės aktas. Tačiau tokie teisės aktai galioja. Ir ne vienerius metus, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja jų atitikties Konstitucijai klausimą, žinoma, jeigu toks klausimas yra išvis iškeltas ir nagrinėjamas. O kokios teisės akto pripažinimo nesutinkančiu su Konstitucija pasekmės? Jis nebegali būti taikomas nuo jo paskelbimo tokiu dienos. Deja, asmenims, kurių konstitucinės teisės pažeistos, padaryta žala neatlyginama. Ryškus pavyzdys yra senatvės pensijos nemokėjimo dirbantiesiems pensininkams reglamentuojančių teisės normų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Neteisėtai nusavintos pinigų sumos pensininkams nesugrąžintos, o tai patvirtina, kad konstitucinės teisės Lietuvoje nėra pakankamai apsaugotos.

Žinoma, galima samprotauti, kad nusavintų pensijų sugrąžinimas sukeltų valstybėje ekonominę suirutę, ir aš nedrįsčiau to ryžtingai neigti. Tačiau negalima nepastebėti ir to fakto, kad Konstitucinis Teismas jau pripažino 313 teisės aktų arba normų, prieštaraujančiais Konstitucijai arba įstatymams. Tarp jų nesutinkančiais su Konstitucija pripažinta 230 įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, du Prezidento dekretai ir 81 Vyriausybės aktas.

Tokia statistika kelia nerimą, deja, tiktai eiliniams piliečiams.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente! Kreipiuosi į Jus, prašydama aktyviau pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsniu, nustatančiu, kad tiktai Jūsų ir viso Seimo teikimas Konstituciniam Teismui ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Jūsų dėmesio ir pastangų dėka gali būti realiai užtikrintos konstitucinės teisės nesukeliant nepageidaujamų ekonominių pasekmių. Nes visas Seimas per Konstitucinio Teismo darbo laiką nė karto nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar jo priimti teisės aktai sutinka su Konstitucija, nors net 230 (kaip minėjau) yra pripažinti nesutinkančiais su ja.

Garbingi Lietuvos Respublikos piliečiai! Ar prisimenate Sovietų Sąjungos komunistų šutvę, pasivadinusią skambiu nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu ir kalbančią iš sausio 13-osios naktį užgrobto bokšto? Tautos pavadinta „Kaspervizija“ buvo unikalus Sovietų Sąjungos agresijos įrankis, dezinformacijos, melo ir propagandinio psichologinio karo pavyzdys. Tada mūsų nesuviliojo jų „gulbės giesmė“. Tačiau ar pakankamą imunitetą tokiam blogiui įgijome, jeigu vis dar neatsisakome melo visais lygiais?

Ministras Pirmininkas po rinkimų išdrįso viešai pareikšti, kad visa tai, kas buvo kalbama rinkimų kampanijos metu, yra niekai. Faktiškai rinkimus pralaimėjusi partija suformavo Vyriausybę, o tai rodo, kad Lietuvoje šalia melo tam tikrais pavidalais reiškiasi ir autoritariškumas. Be to, stebėjome paskutinės Vyriausybės sudarymą, tikrą komercinį sandorį, kuriuo partijos pasidalino rinkimų grobį.

Drįstu teigti, kad įsigali labai pavojingas bet kurio lygio valdžios panaudojimas asmeniniams, savanaudiškiems tikslams. Užtenka tiktai paanalizuoti, kieno rankose šiandien atsidūrė žemė, kuri sovietiniais laikais buvo išimtinė valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas tapo eilinio piliečio „golgota“, nes valdininkai ne tiktai nepadėjo daugeliui žmonių realizuoti jų teisę, bet vilkino ir trukdė tai padaryti. Daug kartų apie tai kalbėta, tačiau atsakomybės nepareikalauta.

Keistai skamba šiandien įtikinėjimai, kad sovietinio saugumo rezervo karininkai, GRU (karinės žvalgybos) bendradarbiai nebuvo Sovietų Sąjungos represinių institucijų bendradarbiai. Vienokie ar kitokie ryšiai su Sovietų Sąjungos KGB arba GRU pamažu tampa atsakingas valstybės tarnybos pareigas einančių asmenų geros kokybės ženklu. O ką tokioje situacijoje reiškia įstatymo, praktiškai įslaptinančio KGB archyvus, priėmimas? Ar ne paslauga budeliui, vykdžiusiam lietuvių tautos genocidą, nes šitų nusikaltimų baudžiamosios bylos taip ir neįgavo reikšmingo visuomeninio skambėjimo.

Nepastebėtas liko ir visuomeninis Vilniaus tribunolas, kuris 2000 m. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį komunistiniams režimams už padarytus sunkius nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui. Dar blogiau. Kai kas šiandien netgi išdrįsta viešai kalbėti apie Komunistų partijos atkūrimą Lietuvoje. Gąsdinančios kalbos apie tariamą raganų medžioklę yra, švelniai tariant, iškreiptas teisingumo supratimas. Kartkartėmis tiktai išsakomas tautos nepasitenkinimas tuo, kad iki šiol valstybės lygiu teisiškai neįvertintas kolaboravimas su okupantu.

„Negi jie šaudo į žmones?“ – paklausė Alvydas Matulka sausio 13-osios naktį. Jis susmuko prie bokšto ne nuo kulkos, plyšo jautri trisdešimtmečio širdis.

Kokios stiprios mūsų širdys, jeigu pakenčia tai, kad už pinigus galima įsigyti ne tiktai materialines vertybes, bet ir reikalingą įstatymą, palankų valstybės institucijos sprendimą, netgi garbę, Lietuvos Respublikos pilietybę, Seimo nario mandatą. Paskutiniai Seimo rinkimai labiau priminė mugę, loterijos žaidimus, reklamą, o ne rimtą valstybės reikalų ir jos ateities svarstymą.

Ačiū Konstituciniam Teismui už išaiškinimą, kad priesaiką Lietuvos valstybei galima sulaužyti tiktai vieną kartą, nes pernai atsidūrėme ties riba, už kurios – laisvas žodis be atsakomybės, valstybės vyrai be garbės, o televizijos laidos politikos temomis atgaivino pasibaisėtinus „Kaspervizijos“ laidų prisiminimus: diskusijų dalyviai darkyta valstybine lietuvių kalba įtikinėjo mus, kad jie nori ir gali sukurti rojų žemėje ne tiktai sau, bet ir konteinerių alkoholikams.

Sausio 13-oji – ypatinga diena. Paradiškumas nereikalingas. Būtent šiandien turime paklausti savęs, ar pamažu neprarandame tautos vertybinės orientacijos, ar Lietuvos valstybė, žmonių teisės ir laisvės, tiesa ir teisingumas tebėra mums tokie svarbūs, kad dėl jų susikibę rankomis galėtume sustabdyti koloną tankų?

Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju Zitai Šličytei. Kviečiu kalbėti Vilniaus miesto „Sietuvos“ vidurinės mokyklos 11 klasės moksleivį Justą Plankį.

J.PLANKIS. Gerbiamieji Sausio 13-osios aukų tėvai, vaikai, artimieji, Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, premjere, Seimo nariai, garbieji ambasadoriai ir gerbiamieji svečiai!

Tą juodo skausmo naktį mano bendraamžiams buvo tik ketveri metai. Šiandien man tiek metų, kiek buvo jauniausiam didvyriui Ignui Šimulioniui. Du gyvenimo taškai, du skirtingi požiūriai. Tada man viskas buvo labai įdomu ir svarbu – šalia manęs prie laužų besimeldžiantys, giedantys ir labai labai geranoriški žmonės, kurie vaišino mane ir kalbino. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl tą naktį žmonės manęs klausinėjo: „Na, vyruti, ar nebijai?“, o tėvą ragino grįžti atgal. Tačiau aš tempiau tėvo ranką ir norėjau vis arčiau – juk taip įdomu! Juk tokia romantika!

Šiandien bandau suprasti, ką galvojo tą naktį tragiškai žuvęs mano bendraamžis 43-iosios vidurinės mokyklos dvyliktokas. Tikrai žinau, kokia maksimalistinė jėga ir mintis gyvena septyniolikmečio širdy. Jis tą naktį širdyje turėjo ateitį – savo ir Lietuvos. Deja, savąją jis amžiams nusinešė ir atidavė Viešpačiui, o Lietuvos ateitį jis atidavė mums.

Ar esame verti, kad už mus buvo sumokėta gyvenimo kaina? Sunku nešti tokią didžiulę atsakomybės naštą mums, jauniems ir klystantiems, tačiau visų Lietuvos Respublikos moksleivių vardu drįstu ištarti šiuos žodžius: „Būk rami, Lietuva. Netikėk, kad mes tik linksmintis temokame. Mylime tave, Tėvyne, ir būsime su tavimi.“

Daugelis moksleivių, paklausus jų, ar lietuvių patriotizmas nusilpo, atsako teigiamai. Tačiau jauni žmonės taip pat teigia, kad susiklosčius panašioms ekstremalioms situacijoms, kaip kad buvo prieš 14 metų, Lietuvos piliečių tautiškumas ir patriotizmas pabustų ir žmonės vėl eitų kovoti už laisvę.

Šiandien mokyklose pasakojama apie tai, kas buvo ir ko negalima pamiršti. Vyresniųjų klasių mokiniams Sausio 13-oji yra labai svarbi diena – kasmet moksleiviai padėkoja Tėvynės gynėjams už galimybę gyventi laisvoje šalyje. Jie suvokia nepriklausomybės svarbą ir reikšmę. Dauguma dabartinių mokinių neprisimena Sausio 13 dienos įvykių, nes jie tada dar buvo labai maži vaikai. Kaip tik todėl jie suvokia tą dieną ne kaip kupiną nerimo, skausmo ir baimės dieną, o kaip įvykį, kuris atvėrė galimybes Lietuvai būti pripažintai nepriklausoma valstybe, kaip garbingą įvykį, kuris įėjo į Lietuvos istoriją kaip lietuvių tautiškumo išraiška.

Per nepriklausomybės metus Lietuva labai pasikeitė. Įvykdyta ir vykdoma daugybė reformų, tačiau dar daug reikia nuveikti ir tobulinti, atsikratyti seno mąstymo reliktų. Netrukus į visas valstybės gyvenimo sritis nesustabdomai pradės veržtis nauji, jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugę žmonės. Iš Vakarų universitetų sugrįš būsimieji ministrai ir universitetų dėstytojai. Reikia tikėtis, kad daugeliui iš jų pavyks įvertinti padarytas klaidas ir jų išvengti ateityje. Tai jie turės galimybę įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę.

Nenuvertinkime savo laisvės. Turėjome drąsos ją apginti, turėkim ryžto saugoti ir puoselėti tai, kas palikta išlikti, kas apginta, bet dar nepaženklinta kaip priminimas ateities kartoms. Juk ties tokiais darbais atsiranda ir kūrybos versmė, ir pilietinio pasididžiavimo vertė, ir istorinio paveldo prasmė. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju Justui Plankiui, ir ta ateities gaida baigiame mūsų iškilmingą minėjimą.

Skelbiu iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigtą.