Antrasis (iškilmingasis) posėdis
1996 m. kovo 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.JURŠĖNAS
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A.SAKALAS

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Gerbiamieji Seimo nariai, brangūs svečiai, iškilmingą posėdį Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo dienai paminėti pradedam.

Į šį iškilmingą Seimo posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, (Plojimai) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų Kovo 11-osios dienos akto “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” signatarai ir kiti Aukščiausiosios Tarybos deputatai, taip pat pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai. (Plojimai) Mūsų posėdyje dalyvauja užsienio valstybių ambasadoriai, generaliniai konsulai, laikinieji reikalų patikėtiniai Lietuvoje. (Plojimai) Dalyvauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai, Konstitucinio, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjai, Lietuvos Bažnyčios hierarchai bei jų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų, apskričių, miestų ir rajonų savivaldybių vadovai, nukentėjusieji sausio 13-ąją dieną, Lietuvos politinių partijų ir politinių organizacijų atstovai, taip pat kiti šio Seimo posėdžio svečiai.

Gerbiamieji Seimo nariai, šio iškilmingo posėdžio svečiai! Prabėgo šešeri metai, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai čia, šioje salėje, priėmė aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Tačiau iš 124 šio akto signatarų šios dienos nebesulaukė B.Nedzinskienė, Č.Kudaba, V.Šadreika. Šiandien grupė Seimo narių ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų aplankė šių signatarų kapus. Siūlau Č.Kudabos, B.Nedzinskienės, V.Šadreikos šviesų atminimą, taip pat visų žuvusiųjų už tai, kad priimtasis Kovo 11-osios aktas taptų realybe, atminimą pagerbti tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, šiandien mūsų iškilmingame arba pagal Seimo valdybos nutarimą neeiliniame posėdyje numatyta išklausyti kelių Seimo narių ir signatarų kalbas, taip pat signatarų ir tik Seimo narių kalbas. Ir tai truktų maždaug pusantros valandos. Prieštaravimų negirdžiu. Dabar toliau kviečiu pirmininkauti Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoją, Kovo 11-osios akto signatarą A.Sakalą. Prašom.

PIRMININKAS (A.SAKALAS). Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, 1990-ųjų metų Kovo 11-osios akto signatarui Č.Juršėnui. Prašom.

Č.JURŠĖNAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Kovo 11-osios akto signatarai, ponai ambasadoriai, kolegos Seimo nariai, gerbiamieji ministrai, ponios ir ponai, bičiuliai!

Pirmasis metų ketvirtis XX amžiaus Lietuvos istorijai padovanojo didžiąją triadą - tris labai brangias datas: Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Nežiūrint pirmosios tragiškojo atspalvio, visos jos mūsų tautai šviečia pergalės ir džiaugsmo žvaigždėmis, nes visos nužymi tautos atgimimą ir valstybingumo įgyvendinimą. Šiandien, iškilmingai paminėdami trečiąją didžiosios triados šventę, visų pirma prisiminkime visus žinomus ir nežinomus Lietuvos sūnus ir dukras, kurie artino Kovo 11-ąją ir ją paskelbė, kurie kūrė dvasinį ir materialųjį pamatą nepriklausomybei, svetimųjų nutrauktam Lietuvos žygiui į ateitį atkurti. Prisiminkime ir padėkokime jiems - laisvės kovų partizanams, politiniams kaliniams, tremtiniams, disidentams, Bažnyčios garbę ir orumą gynusiems dvasiškiams, Sąjūdžio moterims ir vyrams, reformatoriams komunistams, visiems patriotams, kuriems Lietuvos vardas širdy per okupacijų metus buvo šventas. Šiuos žodžius, gerbiamieji, tariau pernai, tariu šiandien, tikiuosi, kad jie bus tariami ir kitais ar vėlesniais metais švenčiant Kovo 11-ąją.

Minėdami šią šventę, minime vėl nepriklausomos Lietuvos jau šeštąsias metines. Tai, žinoma, labai nedaug, bet tai jau daugiau negu ketvirtadalis tarpukario Lietuvos gyvenimo, pasižyminčio tais pačiais laimėjimais, problemomis ir sunkumais. Būdami reiklūs sau, trokšdami greitesnių pragiedrulių, mes kartais nepastebime, kiek daug jau padarėm stiprindami valstybę, jos ryšius su pasaulio bendrija, leisdami įstatymus, reformuodami ūkį socialiai orientuotos rinkos pagrindu, ugdydami laisvą, tautiškai susipratusį Lietuvos pilietį. Už kiekvieno šio darbo, žingsnio pirmyn slypi konkretūs žmonės. Ir čia aš, gerbiamieji, norėčiau tiesiog pakartoti antrojo Lietuvos Seimo Pirmininko J.Staugaičio žodžius, pasakytus Vasario 16-osios šeštųjų metinių proga. Cituoju: “Tai, ko esame pasiekę, yra mūsų tikrųjų tėvynės sūnų pastangų, ištvermės ir pasišventimo vaisiai. Dirbame neturėdami tinkamo darbui pasiruošimo bei įgudimo. Gali būti, kad daug kuo esame suklydę, daug kas yra netobula ir pataisyti reikia. Bet kad esame nudirbę daug, tai neabejotina. Tiems, kurie ligi šiol pasišventę dirbo ir tebedirba valstybės darbą, šiandien, kai džiaugsmingai švenčiam brangias mums sukaktuves, teesie leista man tautos vardu išreikšti aukštą padėką bei gilią pagarbą.” Tai, kaip minėjau, pakilūs vyskupo J.Staugaičio žodžiai, bet prašau juos priimti ir kaip mano žodžius, nes jie simbolizuoja, atspindi mūsų valstybės istorines sąsajas, pasikartojančias problemas, mūsų tautos darbštumą ir pagaliau natūralų, įgimtą dėkingumą. Labai norėtųsi, kad tokius žodžius pasakytų daugiau žinomų Lietuvos politikų. To reikia ne tik mums, Seimo nariams, bet visiems Lietuvos žmonėms, reikia mūsų optimizmui, nusiteikimui geriems darbams.

Šia proga norėčiau pasveikinti ir Lietuvos piliečius - kitų tautų atstovus: lenkus, rusus, latvius, baltarusius, ukrainiečius, žydus, totorius, karaimus, visus kitus ir padėkoti jiems už darbą statant bendrus mūsų namus - Lietuvos valstybę. Lietuva buvo ir bus svetinga kitataučiams, kurie gerbs šalies įstatymus, istoriją ir tradicijas, o iškilusias problemas visada spręs pasaulio ir Europos demokratinių teisinių normų dvasia.

Gerbiamieji, liūdna žmonijos civilizacijos patirtis sako, kad naujos valstybės gimsta ir miršta, nubrėžiamos kitokios jų sienos daugiausia karų, sumaiščių ir revoliucijų metu. Šiam dėsningumui pavaldus ir XX amžius, nors žmogus jau išmoko daug ką savy įveikti ir pakeisti. Prisiminkim, kad po Pirmojo pasaulinio “karštojo” karo ir Rusijos revoliucijos atsikūrė ar susikūrė Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekoslovakijos valstybės, atsiskyrė Austrija ir Vengrija, į Jugoslaviją susijungė Pietų slavų tautos. Vėliau Didžioji Britanija pripažino Airijos nepriklausomybę. Antrasis, taip pat “karštas” pasaulinis karas atnešė visai kitokių pokyčių. Žlugo, kaip žinoma, vienas totalitarinių režimų - fašizmas, bet gerokai sustiprėjo kitas - komunizmas, savo politinėn įtakon paglemžęs pusę Europos ir nemažą dalį Azijos. Pasibaigus karui Europoj negimė nė viena valstybė, užtat iš žemėlapių dingo Baltijos šalys - Estija, Latvija, Lietuva. Jų likimą 1940 metais nulėmė fašistinės Vokietijos bei bolševikinės Tarybų Sąjungos sandėris, kurio pakeisti po karo nesugebėjo Antihitlerinės koalicijos Vakarų sąjungininkai. Nors jie ir nepripažino aneksijos, mūsų nuomone, nepanaudojo visų argumentų ir visų galimybių Baltijos šalių nepriklausomybei atstatyti. O atsiradus demokratijos ir totalitarizmo konfrontacijai, Vakarų šalys visų pirma akylai sekė Tarybų Sąjungos ekspansiją kituose žemynuose ir jai visais būdais trukdė. Trys mažos šalys šioje gigantiškoje kovoje tapo beveik nepastebimos tarsi miško elfai.

Tačiau XX amžius pagimdė naują pasaulinio karo rūšį - “šaltąjį” karą. Pagal politines pasekmes, jis, pasirodo, gali būti toks pat galingas kaip ir “karštasis”, bet kartu lyg ir humaniškesnis jau vien dėl to, kad nereikalauja “patrankų mėsos”. Pasaulinio “šaltojo” karo išdava - pasaulinės komunizmo sistemos ir Tarybų Sąjungos žlugimas. Europoje vėl atsikūrė Baltijos šalys, o po jų vėliau atsikūrė ar net pirmą kartą savo istorinę nepriklausomybę pasiekė Chorvatija, Slovėnija, Makedonija, Bosnija-Hercegovina, Baltarusija, Ukraina, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, nuo Čekijos atsiskyrė Slovakija. Kaip matome, naujokų dabar kur kas daugiau negu po Pirmojo pasaulinio karo. Ir tai turi dvejopų pasekmių. Galima geriau pasimokyti iš pokomunistinių valstybių reformų patirties ar klaidų, bet milžiniška sugriautos ekonomikos teritorija negali sulaukti efektyvios Vakarų paramos. Mes, dejuodami dėl menkų užsienio investicijų, neretai pamirštam, kad turime konkuruoti su daugybe šalių, turinčių kur kas geresnių žaliavų išteklių, didesnę vidaus rinką ir pigesnę darbo jėgą. Kartu turėtume pripažinti, kad mes patys ne visada efektyviai panaudojame gaunamą paramą, o mūsų veiksmai ir elgesys ne visada kelia užsieniečių pasitikėjimą Lietuva. Manyčiau, kad tai bendra pozicijos ir opozicijos problema.

Gerbiamieji, Vasario 16-oji šiandien mums visų pirma - brangi istorijos relikvija. Ją švęsdami labiau prisimename tautos ir valstybės praeitį, tarpukario Lietuvą. Kovo 11-oji - tai mūsų šiandiena, mūsų aktualijos ir mūsų ateities viltys. Tų vilčių labai daug. Jas didina tiek šiandien susiklostęs demokratinių pasaulio šalių, visų pirma Europos, tautų bendradarbiavimas, tiek tos materialinės ir dvasinės vertybės, kurias išsaugojome ar sukūrėme okupacijų metais. Netikėkime pykčio, puikybės ar nevilties apimtais žmonėmis, kurie teigia, kad Lietuva esanti vos ne ketvirtojo pasaulio šalis, “bananų respublika” ar panašiai. Išties nežiūrint didžiulių materialinių ir dvasinių praradimų į nepriklausomybę Lietuva grįžo ori, turėdama palyginti gražius miestus ir kaimus, neblogą medžiaginę kultūros bazę, tarptautinio lygio profesionalųjį meną ir tikrai nebulvarinę masinę kultūrą. Gaila, kad daug tų vertybių, ypač materialinių, sumenkinom ar net nusikalstamai sunaikinom, iššvaistėm, o ultrapatriotų pastangomis ir suniekinom. Manau, jog kai kas vis dėlto pataisoma, nes valstybė tam tikra prasme panaši į žmogaus organizmą: sugeba atsistatyti, šiuo atžvilgiu atstatyti teisybę po sunkių anomalijų ar konjunktūros siausmo. Juk teisingai žmonės sako: laikas gydo.

Šiandien Lietuvai į pasaulį grįžti kur kas lengviau negu po Vasario 16-osios. Tada turėjome tik Tautų Sąjungą, kurioje lemiamas balsas priklausė toli gražu ne Lietuvos simpatikams, ir itin nemalonų Pietų kaimyną. Vis dėlto Lietuva išaugo, pražydo gražia gėle. Šį kartą Europa sutiko mus su palankumu, o Šiaurės šalys, drįsčiau pasakyti, net su meile. Ir šiandien Europoje tiek daug mechanizmų, kad, atrodo, užtenka prisikabinti prie kurio nors ir jis mus nuneš į svajonių pasaulį. Saugumo sumetimai mus taip ir orientuoja. Norėtume lėkti į tą Europą kaip plaštakės į šviesą, pavydžiai sekame, ar koks kaimynas mėnesiu ar metais anksčiau neįstos  į tą ar kitą organizaciją. Kartais ir savo galvą pamirštam. Nepritardamas kai kuriems karštuoliams, kad reikia palikti ramybėje Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, draudžiantį užsieniečiams įsigyti žemės, kartu suvokiu balsų, kurie pasigirsta ir iš kairės, ir iš dešinės, susirūpinimą. Iš tikrųjų žengiant į Europą reikia rodyti daugiau orumo, turėti savo poziciją, labiau pasitikėti savais ekspertais, kad neatsitiktų taip, jog buvusiąją priespaudą pakeistume kito pasaulio kosmopolitinėmis, pragmatinėmis nuostatomis, masinės kultūros surogatu. Tokius pavojus mato ne bet kas, o popiežius Jonas Paulius II, įvairių Vakarų šalių intelektualai, ir jų akivaizdoje neturėtume rodyti infantilizmo ir mes.

Ši digresija, šie samprotavimai, suprantama, nereiškia, jog aš siūlau kažkokią kitokią Lietuvos užsienio politiką. Pasirinkimas čia, gerbiamieji, kuklus: arba Europos Sąjunga, arba trempiama šalikelė. Europos Sąjunga ir NATO išlieka mūsų pagrindiniai siekiai. Klausimas tik tas, ar ten pateksime kaip drovūs ir pasyvūs galulaukės berneliai, ar kaip prie sudėtingo miestų eismo pripratę lygiaverčiai partneriai. Be to, turime suprasti, kad niekas mūsų darbų už mus nenudirbs, niekas susikaupusio purvo neiškops. Pagaliau ir mūsų interesus jeigu kas nors gins, tai tik tiek, kiek jie sutaps su bendrais išsivysčiusios Europos interesais.

Ponios ir ponai, gerbiamieji, okupacijų metais Lietuvos žmonės pergyveno skirtingą, dažnai nuo jų pačių valios nepriklausiusią lemtį. Bet dauguma jų įnešė savo indėlį į šiandienos nepriklausomybę. Vieniems teko kančia ir mirtis, kitiems - atstovauti Lietuvos laisvės idėjai pasaulyje, tretiems - sunkus kasdienis, dažnai konformistinis darbas okupuotoje tėvynėje. Visi, kas gyvas, šiandien kuria naująją Lietuvą. Tačiau skirtinga praeitis ir patirtis suformavo ir skirtingus politinius įsitikinimus, kitokį savo įnašo supratimą. Visa tai šiandien atsiliepia mūsų ekonominei, politinei ir socialinei kasdienybei. Štai dalis politinių kalinių ir tremtinių mano, kad jų kančios, netektys nepakankamai vertinamos ir per mažai materialiai kompensuojamos. Suvokdami, kad tų vargų ir kančių niekada nebus įmanoma visiškai atlyginti, turėtume pripažinti, kad Lietuva šiandien dar nepajėgi garantuoti visiems bent padoraus minimumo, kuris pastebimai palengvintų gyvenimą. Tačiau yra galimybių, kurios nieko nekainuoja, iš esmės nieko nekainuoja, o reikalauja paprasto pareigingumo, padorumo ir užuojautos. Tai visų pirma pasakytina apie daugelio mūsų valdininkų darbą, su kuriuo kasdien susiduria, nuo kurio neretai kenčia ir tremtiniai su politiniais kaliniais, ir visi kiti Lietuvos žmonės. Ir čia, matyt, visų pirma atsakomybę turėtume (arba turėtų) pasidalyti LDDP ir konservatoriai su krikdemais, kurie yra įsitvirtinę ar centrinėje, ar vietinėje valdžioje.

Gerbiamieji, neįmanoma sumenkinti mūsų išeivijos, arba, kaip jie norėtų būti vadinami, užsienio lietuvių, vaidmens vedant Lietuvos laisvinimo bylą Vakarų pasaulyje. Be pasirengimo, be turto atsidūrusi karo maišaty mūsų tautos, mūsų kamieno dalis pademonstravo didžiulį vitališkumą, tėvynės meilę. Įsitvirtinusi ekonomiškai, įgijusi vakarietišką išsilavinimą ir sukūrusi išsišakojusią sistemą tautinių organizacijų, išeivija niekada nebuvo praradusi vilties, kad Lietuva vėl atgims ir bus laisva. (Beje, šis vitališkumas, gyvybiškumas lygiai tiek pat būdingas ir Sibiro tremtiniams. Nemaža juk jų tapo žinomais ir gerbiamais mokslų daktarais, profesoriais, nusipelniusiais artistais, visuomenės veikėjais.)

Aš manau, kad kiekvienas susipratęs Lietuvos lietuvis yra be galo dėkingas lietuviui išeiviui už patriotinį darbą, užuojautą ir materialią paramą, kuri, prisipažinkime, ne visada buvo prasmingai ir visuomeniškai panaudota. VLIK’as, Pasaulio lietuvių bendruomenė, ALT’a ir kitos užsienio lietuvių organizacijos ryškiais vardais jau įrašytos į mūsų tautos istoriją.

Lietuvos ir jos išeivijos santykiuose šiandien nemaža problemų. Užsienio lietuvius pradžioje nuvylė pirmasis Lietuvos pilietybės įstatymo variantas, kai saugodamiesi svetimųjų įtakos per dvigubą pilietybę, nuskriaudėme ir įžeidėme savuosius. Laimei, šią klaidą Seimas ėmėsi taisyti. Išeivijos ar jos palikuonių daugumą sudaro žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su prieškario Lietuvos politiniu, ūkiniu ar kultūros elitu. Jie šventai saugojo anos Lietuvos viziją ir svajojo ją atkurti atgavus nepriklausomybę. Tačiau Europa juk nebe ta, kokia buvo prieš karą, o ir Lietuvoje būta tokių pokyčių, kad praeities negalima grąžinti net kelioms valandoms, kaip kad buvome padarę 1990-ųjų kovo mėnesį su 1938-ųjų Lietuvos Konstitucija. Nepasitenkinimą padidino, pripažinkim, ir tai, kad 1992 m. daugumą Lietuvos Seime laimėjo kairiosios pakraipos politinė jėga, kuri dalies dešiniųjų dažnai sąmoningai ir demagogiškai tapatinama su okupacinio režimo kolaborantų LKP.

Yra ir dar vienas Lietuvos ir jos išeivijos trinties aspektas. Kai kurie išeivijos politikai ir specialistai tikėjosi, kad atkurtoje Lietuvoje galės dirbti vadovaujantį darbą, galbūt tapti tuo pačiu prieškario elitu. Deja, istorija patvarkė kitaip. Kad ir kiek pastangų Tėvynei išlaisvinti padėjo išeivija, teisūs buvo tie užsienio lietuviai, visų pirma Vasario 16-osios akto signataras M.Biržiška, B.Raila ir kiti, kurie teigė, kad “herojus liko namuose”. Šis teiginys reiškė tautos politinio ir moralinio primato, arba pirmumo, dėsnį - tautos valią, teisėtą valią reikšti savajame krašte - Tėvynėje, mąstymą, kad ne išeivija, bet visų pirma sesės ir broliai Tėvynėje nulems jos ateitį. Ir iš tikrųjų, tiek herojai, tiek paprasti personažai augo, švietėsi, tvarkė, net neblogai, ūkį, ėmėsi drąsios valstybės atkūrimo idėjos ir valstybę atkūrė.

Mes džiaugiamės ir dėkingi, kad nemaža užsienio lietuvių jau darbuojasi Tėvynėje. Vieni nuoširdžiai pasitenkindami tomis sąlygomis, kurias čia randa, kiti reikalauja panašių, kokias turi, sakykime, Amerikoje. Treti kalba mokytojų tonu ir piktinasi, kad Lietuvoje tas ar anas ne taip kaip Amerikoje.

Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir jų vaikai, anūkai turėtų suprasti, kad Lietuvos likimas, Lietuvos ekonomikos, politikos ir kultūros virtuvė yra užkaista čia, prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries, ir su šia virtuve reikia nuoširdžiai, kad ir ne visus patiekalus mėgstant, bendrauti. Beje, dauguma tai supranta, įvertina ir net džiaugiasi. Štai būdinga čikagiškio A.Liepinaičio nuomonė, neseniai paskelbta dienraštyje “Lietuvos rytas”. Cituoju: “Praleidęs Lietuvoje septynias savaites susidariau nuomonę, kad daug praeityje iškentėjusiai Lietuvai paskutinė 50-ies metų okupacija paliko daug žymių, bet lietuvių tautos nepalaužė. Lietuva yra lietuviškesnė, negu buvo anksčiau. Kai kur dar pastebima sovietinė įtaka žmonių charakteriui, bet tai laikui bėgant išnyks.”

Prašyčiau užsienio tautiečių mylėti Lietuvą tokią, kokia šiandien yra. Bendromis jėgomis stiprinkime ją. Kas tam nepasiruošęs ar abejingas,- savikritiškai prisipažinkime.

Drįsčiau teigti, kad pasaulio lietuvių savitarpio supratimas pastaruoju metu gilėja. Visų pirma Lietuvos Respublikos vadovybės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės bendradarbiavimo pagrindu ir gilės. Neturėtų mūsų bauginti pasigirstąs iš vienos ar kitos pusės dinozauro balsas. Maža to, kaip ir kiekvienas retas balsas, jis turėtų būti išklausomas ir bandomas suprasti.

Ir dar. Turime susitaikyti su nuostata, kad Lietuva, kaip demokratinė šalis, išeiviją turės visada. Tikėkimės, kad žmonėms neteks emigruoti dėl politinių motyvų. Bet niekada netruks laimės ir nuotykių ieškotojų, žmonių su nestandartiškai susiklosčiusiais likimais, pažeistų Amūro strėlių ir kita. Jie visada liks mūsų tautos kamieno dalimi, visada turėtų būti mūsų rūpestis.

Ponios ir ponai, bičiuliai! Didžioji tautos dalis okupacijų metais gyveno ir dirbo Lietuvoje. Augino vaikus, švietėsi, kūrė, stengėsi, kad sodybos ir miestai, tarp jų ir sostinė Vilnius, išliktų lietuviški arba taptų lietuviškesni. Teko eiti į kompromisus su sąžine - viena kalbėti, kita galvoti, trečia daryti. Kai kas peržengė kompromisų, padorumo ribą ir teisėtai nusipelnė tautos pasmerkimo. Bet būtent Tėvynėje likusi tautos dalis išlaikė, išsaugojo lietuvišką žemę, miškus ir vandenis, būtent jinai atliko, kaip jau minėjau, tą pilką kasdienį darbą, kurį šiandien ne visi linkę pripažinti, o kai kas ir niekina. Atgavus nepriklausomybę šalia tikrųjų laisvės kovotojų ir kankinių kur buvę, kur nebuvę ėmė rastis gausybė tariamųjų veikėjų, apie kuriuos nebuvo nė girdėti paskutiniaisiais svetimųjų valdžios metais. Maža, kad atsirado. Šie tariamieji arba sugebą greitai persidažyti kovotojai tuoj pradėjo kitus vadinti kolaborantais, ir kuo garsiau kitus kolaborantais vadino, tuo save didesniais disidentais laikė.

Atskira didelė ir skaudi tema - okupacijų metų aukos, žuvusieji už Tėvynės laisvę. Jų atminimą gerbia artimieji, žygio draugai. Nemažai čia prisideda ir valstybė. Nors esame demokratinė šalis, kur valstybė neturėtų įkyriai kištis į visuomeninių organizacijų veiklą, matyt, būtų tikslinga sukurti žuvusiųjų pagerbimo bendrąsias nuostatas, nepriešpriešinant tikrųjų antibolševikinės ir antihitlerinės kovos dalyvių, kad jų atminimas būtų įamžintas ypatingose knygose, memorialinėmis lentomis, paminklais kapinėse ir viešose vietose, tiesa, nepuolant į tarybinių metų kraštutinumą, o gal ir į kai kurių veikėjų puoselėjamą amžinos kančios kultą.

Gerbiamieji, Kovo 11-ąją ketvirtasis Seimas mini paskutinį kartą. Jau galima pradėti inventorizuoti mūsų atliktus darbus, priimtus įstatymus, Seimo skirtų ar patvirtintų pareigūnų veiklos kokybę, vykdomosios valdžios kontrolės rezultatus, tarpparlamentinius ryšius, tautos atstovų bendravimą su savo rinkėjais ir t.t. Manau, kad tų darbų kraitis pasirodys ne toks mažas ir ne tik mums, Lietuvos žmonėms, bet ir iš nuotolio į istoriją žvelgsiantiems istorikams.

Antra vertus, Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas metiniame pranešime čia, Seime, teisingai išvardijo ir Seimo darbo trūkumus. Priimdami įstatymus mes dar neišvengiame tuščio politikavimo, o tai kartais atsiliepia jų kokybei. Įstatymai per dažnai keičiami, papildomi. Dar mažai įstatymų projektų pateikiama susipažinti visuomenei. Teisybė ir tai, kad nemaža Seimo narių nepateisinamai praleidinėja plenarinius ir komitetų posėdžius.

Kuriant nacionalinės teisės sistemą per mažai dėmesio skiriama priimtų įstatymų sisteminimui, kodifikavimui. Ir dar. Iki šiol nepatvirtintas Konstitucijos atitinkamame straipsnyje numatytas konstitucinių įstatymų sąrašas.

Tikrai didelis darbas laukia mūsų ir tų, kurie mus pakeis, derinant Lietuvos teisinius aktus su Europos Sąjungos teisinėmis normomis. Pirmąkart po Konstitucijos įsigaliojimo turėtume papildyti vieną jos straipsnį. Prasidėjusi šio papildymo procedūra nuteikia atsargiam optimizmui.

Ir dar. Šio Seimo garbės reikalas priimti demokratiškus visuomenės informavimo priemonių, nacionalinio radijo ir televizijos įstatymus.

Sunku pasakyti, kas vėlyvą rudenį su tautos mandatu vėl grįš į šią salę. Nors optimistų, kaip visada, su kaupu, nors jie spausdina save drąsinančias diagramas, viską lems didysis arbitras - lietuvių tauta. O tauta mato dabartinės valdžios laimėjimus ir klaidas, kaip mato ir sprendžiamų problemų sudėtingumą. Gali būti ir gana skirtingų vertinimų. Tačiau, manau, didžiulė dauguma sutiks, kad su 1992 m. Seimo rinkimais dingo bekyląs vienokio ar kitokio autoritarizmo pavojus, asmens kultas ir pataikūnų globa. Negalime dar išnaudoti visų demokratijos teikiamų galimybių. Visų pirma tam trukdo ekonominė padėtis, nusikalstamumas, tačiau visi žmonės gali laisvai reikšti savo politinius įsitikinimus, nuomones, kritikuoti valdžią ir panašiai. Nors spauda dėl bendros tvarkos ir pašūkauja, kad valdžia jau ją gniaužia ar ruošiasi tuoj tuoj užgniaužti, drįsčiau pasakyti, kad mes tikrai turime laisvąją spaudą, ir duok Dieve, kad visada taip būtų. Juk laisvoji spauda vienas tvirčiausių garantų prieš dar gają “tvirtos rankos” idėją, arba autoritarizmo nostalgiją.

Naujo rinkiminio maratono išvakarėse (daug kas mano, jog jis jau prasidėjęs) norėtųsi pasidžiaugti, kad Seime įvyko teigiamų pokyčių pozicijos ir opozicijos santykiuose. O jie, be abejonės, veikia visos visuomenės politinę kultūrą, skiepija tolerancijos daigus, ugdo piliečių valstybę. Praėjo juk metas, kai opozicijos buvimas buvo tapatinamas su antivalstybine veikla ar visokiais šliaužiančiais perversmais. Šiandien visi, ir visų pirma Seimo dauguma, suvokia, kad pozicija-opozicija būtinas demokratinės visuomenės ir valstybės duetas. Deja, dar neįveiktas labai svarbus politikos barjeras - matyti save vienintelius teisingus, būtinai visai tautai atstovaujančius, o kitus tik slaptus kėslus pinančius niekdarius. Matyt, šis prietaras dar laikysis ilgėliau, nes jis yra kai kurių partijų principinė nuostata. Kartais tiesiog keista klausyti tautos vardu kalbančių Seimo narių, nors jų partija rinkimuose vos gavo balsų minimumą arba net negavo. Paprastai nuo tokios puikybės, arogancijos gydo rinkėjai.

Kuo blaiviau ateityje suvoksime savo politinį svorį, savo nuomonių sąlygotumą, užuot suteikę joms absoliučios tiesos pavidalą, tuo greičiau mes surasime tautos interesus vienijančią formulę, o partinius interesus pajungsime valstybės interesams.

Politiniai apžvalgininkai, skelbiami įvairių visuomenės tyrimų rezultatai pranašauja, kad naujojo Seimo sudėtis tikrai gali būti itin marga, tuomet nuomonių derinimas gali atimti daug pastangų ir laiko. Šio svarbaus meno būtina nuolat mokytis. Galbūt ir iki rudens mes galėtume parodyti didesnį tokio sutarimo ar bent pakantumo pavyzdį. Kad ir kaip būtų, Seimas visuomenės akyse turėtų tapti autoritetingiausia valstybės institucija, darbštumo, įžvalgumo, teisingumo ir politinės tolerancijos pavyzdžiu.

Kai kas sako, kad vienybės arba, švelniau, sutarimo ir negali būti. Žiūrint kokį turinį šioje sąvokoje pamatom. Jeigu vienybė sutapatinama su filosofine laisvės sąvoka, tai ją apribotų būtinybės pasirinkimas. Jeigu vienybę suprasime kaip mokėjimą susitarti su žmonėmis, kuriuos skiria auklėjimas, pasaulėžiūra, politinės nuostatos, tai bendrasis vardiklis būtų Tėvynės ir valstybės interesai. Manau, Seime tokios vienybės ne kartą buvome pasiekę, ateityje jos pasieksime dar daugiau.

Neseniai, kaip žinote, Seimas pritarė Prezidento dekretui atstatydinti šeštąją Vyriausybę, pradėjo svarstyti naujosios Vyriausybės programą. Aptariant šiuo aspektu vienybės temą, irgi galima pamatyti, kaip partinė vienybė nusilenkė Lietuvos interesams ir Prezidento autoritetui. Norėtųsi palinkėti, kad ir šiandieninė opozicija, kuri mėgsta kaltinti valdančiąją LDDP gelžbetoniniu monolitiškumu, reikalui esant sugebėtų ryžtis panašiam žingsniui arba savo partijose taip pat toleruotų nuomonių įvairovę. Suprantu, kad ne visi, netgi bendraminčiai, be išlygų sutiks su šiais mano žodžiais, bet, tikėkimės, laikas sudės reikiamus akcentus.

Grįžtu prie Vyriausybės temos. Suprantama, jog Lietuvai iš principo būtų buvę naudinga, kad tiek Seimas, tiek A.Šleževičiaus Vyriausybė būtų dirbę visą kadenciją. Lietuva turi būti pratinama prie stabilumo, o opozicija - prie kantrybės, be desperacijos ir nekonstruktyvių išpuolių šiam stabilumui ardyti. Deja, tokios maksimos įgyvendyti nepavyko. Bet, nors Vyriausybė ir pasikeitė, tikėkimės, kad šis Seimas išbus visą Konstitucijos numatytą laikotarpį ir tars svarų žodį politinio stabilumo labui.

Gerbiamieji, literatūros klasikas A.Vienuolis šeštųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga “Lietuvos” dienraštyje bandė įsivaizduoti mūsų Tėvynę po 100 metų, t.y. 2024 metais. Jis fantazavo, kad tų metų Vasario 16-ąją Vilniuje bus atidarytas devintasis universitetas. Tautos šventei bus ruoštasi visus metus. Ant Panerių kalvų ir Užvingy būsią pastatyta specialiųjų namelių, kuriuose apsigyventų iš viso pasaulio į šventę suplūdę svečiai. Cituoju: “Ypač tais metais daug priskrido į sostinę savo naujais, naujos konstrukcijos monoplanais sodiečių. Jų buvo pilna padangė, pilni Vilniaus priemiesčiai ir apylinkės. Nežiūrint to, kad padangėse ir žemėje tvarkos žiūrėjo kadrai skraidančios ir pėsčios milicijos, vis tik keli monoplanai susikūlė ir buvo aukų. Svetimų valstybių atstovams ir tolimesniems garbės svečiams buvo paliktos net dvi oro linijos Q-24 ir P-11. Be to, laisvai veikė greito susisiekimo ir oro pašto linijos. Ne mažesnis judėjimas buvo ir žemėje. Automobiliai, banai, cūgai, čiūžiai, vėjuviai ir kitos greito susisiekimo priemonės, pridūrusios viena paskui kitą, visais keliais ir keleliais riedėjo, čiaužė į sostinę ir jų mašinų dardėjimas susimaišė padangėse su propelerių parpimu. Nežiūrint to, kad Baltučio termometras rodė 97 laipsnius šalčio, tačiau visas miestas buvo pasipuošęs gyvomis gėlėmis ir tautinėmis spalvomis. Tarp Gedimino bokšto ir Trijų kryžių buvo ištiestas milžiniškas plakatas su istorinio turinio parašais. Vakare ant visų varpinių bokštų iš aukštesniųjų namų rodė gyvuosius paveikslus. Gedimino kalnas skendo elektros ugnių jūroj. Iškilmių programa bevieliu telegrafu buvo pranešta visam pasauliui ir, kaip paprastai, prasidėjo kantata skambant tautos varpui. Bevielis telegrafas buvo taip ištobulintas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis sėdėdamas namie galėjo klausytis bet kokios paskaitos.”

Gerbiamieji, iki A.Vienuolio aprašytų 2024-ųjų dar liko daugiau kaip ketvirtis amžiaus, bet, kaip matote, daug kas iš šios pranašystės jau gyvuoja. Svarbiausia, Vilnius yra Lietuvos sostinė. Jame veikia bene 7 aukštosios mokyklos. Elektronikos ir radijo stebuklų turime kiekviename bute. Automobilių irgi pakanka. Tiesa, mes dar nekabinome plakatų tarp Gedimino bokšto ir Trijų kryžių. Nestatome atskirų miestelių svečiams, o ir sodiečiai dar monoplanais į sostinę neskraido, nes turi labai rimtų žemiškų problemų. Nesame išsiaiškinę, kas yra cūgai, čiūžiai, vėjuviai. Tačiau tikimės, kad iki tų aprašytų metų viską turėsime ir viską, ką garsusis anykštėnas sufantazavo, padarysime, nes jau nemaža padaryta ir per šešerius nepriklausomybės metus.

Nesu įsitikinęs, ar patogus šiandien metas, ar tikslinga plačiau išvardyti tuos laimėjimus, juoba kad šiemet jau turėjome iškilmingų posėdžių ir minėjimų, išklausėme Jo Ekscelencijos Respublikos Prezidento metinį pranešimą. Tačiau vieną kitą mintį ar faktą pakomentuoti būtų ne pro šalį. Galbūt reikėtų pradėti ne nuo rezultatų, o nuo tų pokyčių, kurie lems rezultatus. Visų pirma tai atsivėrusios galimybės bendrauti su pasauliu. Apie jas bene pirmieji garsiai pareiškė mūsų buriuotojai, įveikę Atlantą ir visą Žemės rutulį. Įsigali tarptautinis abipusis atvirumas, pasikeitimas idėjomis. Šimtai ir tūkstančiai įvairių gyvenimo sričių specialistų bendrauja su užsienio kolegom, suranda įdomių partnerių ir gerų draugų. Ne taip seniai Lietuva atkreipdavo į save dėmesį tik politinės įtampos ir pralieto kraujo metu. Šiandien galime pasidžiaugti, kad mūsų Tėvynės vardą propaguoja, įtvirtina didelis būrys profesionalių menininkų, talentingų sportininkų, verslininkų, kariuomenės taikdarių būrys. Ar nemalonu šiandien prisiminti, kaip sėkmingai pasaulio scenose koncertuoja Lietuvos kamerinis ir simfoninis orkestrai, dramos ir operos trupės, o tarptautinių konkursų laurus skina mūsų balerinos, dainininkai, muzikantai, šokėjai. Gražiai Lietuvos vardą Barselonos olimpiadoje ir Europos pirmenybėse garsino krepšininkai, pasaulinio svorio medalius iškovojo dviratininkai, boksininkai, lakūnai, lengvaatlečiai, stipruoliai, kultūristai, šachmatininkai.

Tiesa, daug kas pasakys, kad tai praeity sukaupto kapitalo panaudojimas, kad kultūrai skiriamos menkos lėšos gali šiuos laimėjimus smarkiai sumažinti. Nepasakysi, kad tokiuose žodžiuose nebūtų logikos. Iš tiesų profesionaliame mene pastaraisiais metais nuostolių irgi patyrėme, tačiau pastebimi ir naujų iniciatyvų pradai, atsiranda naujų kultūros organizatorių, naujų talentingų menininkų.

Tą patį galėtume pasakyti ir apie Lietuvos mokslą. Visos buvusios, o dažnai tarptautinio lygio pasiekusios mokyklos išliko. Šalies mokslininkai, nepaisant menko finansavimo, aktyviai dalyvauja tarptautinėse konferencijose, tobulinimosi programose. Lietuvos mokslų akademija palaiko ryšius su 24 kitų šalių akademijom. Keičiasi mokslo informacija. Pernai vien iš Vilniaus universiteto apie 100 žmonių buvo išvykę pasisemti žinių užsienio mokslo ir mokymo įstaigose. Atsivėrė galimybės gauti modernios mokslo tyrimo įrangos, paramą teikia užsienio fondai. Tikėkimės, kad Lietuva išlaikys savo aukštą mokslo potencialą.

Bet, deja, sunkiausia buvo ir yra mūsų gamintojams. Sugriuvo senoji rinka, išseko garantuoti žaliavų šaltiniai, konkuruoti su išsivysčiusių Vakarų gaminiais labai sunku. Bet ir čia atsiranda pragiedrulių. Pirmiausia ėmė atsigauti tekstilės ir siuvimo pramonė. Šiandien eksporto ar apskritai sėkmės stoka jau nebesiskundžia Vilniaus “Audėjas” ir “Lelija”, Jonavos “Achema”, Kėdainių chemijos kombinatas, Alytaus “Snaigės” šaldytuvų, Panevėžio “Ekrano”, Kauno “Fredos” baldų ir kitos įmonės. Neblogai dirba “Jūrų transportas”, kai kurios žemės ūkio bendrovės.

Skaudžiai mums kainavo bankų sistemoje vešėjęs chaosas ir prasikaltimai. Nors ir materialiniai, ir moraliniai nuostoliai dar nesuskaičiuoti (galbūt sunku tai ir padaryti), viena aišku - jie labai dideli. Paguodai galėtume bent pastebėti, kad gal tai bus persilaužimas, į šalies bankininkystę ateis griežtos kontrolės ir sąžiningumo metas.

Gerbiamieji, aštrialiežuviai prieš keletą metų juokavo, kad Lietuva negalėjo išsivaduoti iš komunizmo, kol mūsų alpinistai keletą kartų nenugalėjo “Komunizmo” viršukalnės Pamirę aukščiausios buvusioje Tarybų Sąjungoje. Jie tai padarė. Lietuva laisva. Jau kelinti metai mes bandom kopti į kuklius laisvosios rinkos kalnus ar net kalvas. Ir nors atotrūkis tarp drąsuolio V.Vitkausko, pagaliau iškėlusio Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausiuose taškuose, ir verslo vyrų dar milžiniškas, tikėsimės, kad metai po metų jis mažės. Mūsų visų uždavinys - sudaryti tam sąlygas, užtikrinti Lietuvos žmonių gerovės kilimą.

Gerbiamieji, mielieji, kolegos! Sakoma, kad du kartus gimęs nė velnio nebijo. Du kartus šį šimtmetį atgimusi Lietuva taip pat įveiks visas kliūtis ir gyvens, kol gyvens žmonija. Leiskite šia itin giedra gaida šią giedrą pavasarišką, nors ir su gausiu sniegu, dieną pranešimą ir baigti.

Ačiū ir geriausios jums kloties! (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės 1990 m. Kovo 11-osios akto signataras, Lietuvos Respublikos ketvirtasis Ministras Pirmininkas A.Abišala.

A.ABIŠALA. Jūsų Ekscelencija Prezidente, aukštasis Seime, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, kolegos signatarai, svečiai! Sakoma, kad istorikui nedera vertinti savo liudytų įvykių. Juo labiau nedera tų įvykių vertinti jų įgyvendintojams. Aš specialiai parinkau žodį “įgyvendintojai”, kurį gal kritikuotų stilistai. Aš norėjau pabrėžti, kad mūsų, signatarų, balsavimas čia 1990 m. kovo 11-ąją buvo įgyvendinimas vilčių ir valios Lietuvos piliečių, kurie tokiais save laikė ir tokie buvo, nors to niekas nenorėjo pripažinti nei Vakaruose, nei, juo labiau, Rytuose. Taigi noriu kalbėti ne kaip signataras, ne kaip valios įgyvendintojas, o kaip pilietis. Juo labiau kad Kovo 11-oji tebuvo vienas, tegul ir labai svarbus, labai reikšmingas įvykis iš visos grandinės įvykių procese, kurį galima vadinti valstybės atkūrimu, procese, kuris prasidėjo gerokai anksčiau negu Kovo 11-oji, galbūt iš karto po okupacijos, kiti gal vertins, jog 1988 metais, procese, kuris tęsiasi, nėra pasibaigęs iki šiol. Lietuvos Respublikos piliečiai buvo šio proceso užsakovai ir vykdytojai. Iki Kovo 11-osios, galbūt iki valstybės tarptautinio pripažinimo, buvo aiškus ir daugumos vienodai suprantamas kovos tikslas - nepriklausoma valstybė.

Nieko antgamtiško, kad, pasiekus šį didį tikslą, atstačius valstybę ir gavus tarptautinį pripažinimą, valstybės tolesnio vystymosi kelias, jos misija yra nebe taip vienodai suprantama ir nebe taip vieningai remiama. Manau, kad viena iš nevienodo supratimo priežasčių yra per menkas dialogas tarp valstybės atstovaujamosios valdžios, deleguotos piliečių, ir pačių piliečių. Nepretenduoju ir nenoriu kalbėti visų ir netgi kurios nors grupės piliečių vardu, noriu pasakyti, ko aš norėčiau iš valstybės, tiksliau sakant, iš jos valdžios, kuriai atiduodu Konstitucijos pagrindu galią įgyvendinti mano norus ir mano valią.

Pirmiausia aš noriu, kad valstybė gerbtų, pripažintų ir vertintų mano privačią iniciatyvą. Aš dabar nekalbu apie verslą (dažniausiai taip suprantama privati iniciatyva), aš kalbu apie mano, kaip piliečio, privačią iniciatyvą veikti visuomeniškai, burtis į organizacijas, nagrinėti valstybės kelią, valstybės vystymąsi, nagrinėti valdžios veiklą, teikti savo siūlymus ir savo kritiką. Noriu, kad tai būtų nebūtinai remiama finansiškai, bet remiama moraliai, imama tolesnėms diskusijoms, galiausiai galbūt imama vykdymui. Aš noriu, kad mano valstybėje valdžia gerbtų verslininką. Aš noriu, kad valdžia nelaikytų jo avansu vagimi ir nusikaltėliu, geriausiu atveju - šaltiniu paimti pinigams, o laikytų aktyviausiąja visuomenės dalimi, aprūpinančia materialinėmis gėrybėmis visus, taip pat ir valstybę. Aš noriu, kad valstybė suprastų, jog nėra geriausias būdas nulupti mokesčiais devynis kailius ir leisti verslui numirti, kad galbūt geresnis būdas yra susilaikyti nuo perdėtų išlaidų, leisti verslui sustiprėti, kartu sustiprėti ir valstybei, ir paskui pretenduoti į didesnę, absoliučią jo uždarbio dalį, bet, gink Dieve, ne į didesnę dalį negu normaliai. Aš noriu, kad valstybė rūpintųsi socialinėmis problemomis, bet nesiimtų visos atsakomybės už jų sprendimą. Aš noriu, kad nemaža dalis socialinių problemų sprendimų būtų atiduota tai pačiai privačiai iniciatyvai, nelaikant avansu, kad privatūs pensijų fondai bus steigiami vagių, kurių vienintelis tikslas - surinkti kuo daugiau pinigų ir pabėgti į užsienį. Aš, kaip pilietis ir galbūt kaip tokių fondų steigėjas, sutinku, kad mane valstybė kontroliuotų pagal nustatytas ir visuotinai priimtas taisykles, bet nenoriu, kad valstybė manytų, kad ji vienintelė gali viską daryti. Aš nenoriu, kad valstybė sakytų, kad ji apmoka visas gydymosi išlaidas, visą medicinos apsaugą. Aš kaip tik norėčiau už daug ką apsimokėti pats. Kaip pilietis, aš norėčiau, kad valstybė neišgalintiems garantuotų minimumą, bet leistų ir man gauti tokią paslaugą, kokią gauti aš esu pajėgus. Kaip pilietis, aš taip pat labai norėčiau, kad valdininkas geriausiu atveju jaustųsi mano lygiavertis partneris, o geriau - vykdytojas mano užsakymų. Aš nebenoriu, kad valdininkas būtų padėties šeimininkas santykiuose su manimi, valstybės piliečiu. Aš taip pat nebenoriu, kad valdininkas jaustųsi valdąs valstybę. Man, piliečiui, būtų geriau, jeigu jis žinotų savo konkrečią funkciją, konkrečią atsakomybę tiek prieš mane, jo klientą, tiek prieš valstybę, savo tiesioginį darbdavį ir įpareigojimų, įgaliojimų davėją. Galų gale aš, kaip Lietuvos pilietis, noriu, kad mano valstybės valdžia man nemeluotų. Tegul ir labai gražiai, tegul ir labai apie gražius dalykus, bet geriau, kad valdžia pasakytų man teisybę. Skaudžią, bet atvirą, nurodydama būdus, kuriais ji, valdžia, ruošiasi eiti, bandydama palengvinti visos valstybės buvimą ir sukurti tokią valstybę, kokios aš, pilietis, norėčiau. Man svarbu, kad nemeluotų ne tik valdžia, bet ir tos partijos, kurios į ją ruošiasi ateiti. To ir noriu palinkėti dalyvausiantiems ateinančiuose rinkimuose, kuriuose, tikėkimės, be kita ko, išryškės ir mūsų valstybės modelio apybraižos. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Seimo narį, 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarą L.Milčių.

L.MILČIUS. Pone Respublikos Prezidente, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, Kovo 11-osios akto signatarai, garbingieji svečiai, mielieji Lietuvos žmonės, tautiečiai! Daug džiugių ir istorinių momentų buvo išgyventa šiuose rūmuose, šioje salėje, bet niekados, manau, nebus galima pakartoti tų akimirkų jaudulio, ryžto ir prasmės, kurią, kaip pačią didžiausią Dievo ir likimo dovaną, teko patirti čia prieš šešerius metus. Vieno žmogaus gyvenime ir tokios vienos dienos turėtų užtekti. Tada, priėmus įstatymą dėl valstybės pavadinimo ir herbo, o šilkinei trispalvei uždengus senąjį herbą, politinė kalinė J.Bieliauskienė įteikė per okupacijos dešimtmečius išsaugotą senąjį herbą - Vytį. Atrodė, kad tuomet buvo užbrėžta nesunaikinama riba tarp okupacinės praeities su jos smurtu bei kančiomis ir ateities - visų lauktos, dar nepažintos, bet brangios kaip gyvybė. Į Kovo 11-ąją mes atėjome suburti Sąjūdžio, aukštai iškėlę laisvės vėliavą. Ir nebuvo tada svarbesnio kito simbolio, išreiškusio valstybės pavasarį, tautos gyvastį ir stiprybę. Tik ar išsaugojome tų dienų vėliavų grožį ir prasmę? Ar nepadarėme valstybės vėliavos tik vienu iš atributų oficialioms įstaigoms, šventėms, nes vėliava - tai tautos idealai, jų supratimas ir vertinimas.

Praėjo šešeri nepriklausomybės metai. Ar stiprėjo valstybingumas, ar didėjo valstybės ir tautos idealai? Turime valstybinius ordinus, vardus, laipsnius, pasiuntinybes, savo kariuomenę, svarbiausias valstybės institucijas, įtvirtinome valstybingumo požymius, pasiekėme pripažinimą. Bet ar tai pastovu ir tikra, jei tautos idealai, pasitikėjimas dabartimi ir ateitimi, patriotizmas, žmonių socialinis saugumas, pasitikėjimas savo valiuta, finansine sistema, teisėtvarka, spauda, švietimu krenta? Nyksta valstybės ir tautos idealai. Tad ir valstybingumas yra trapus, netvirtas. Kas kaltas? Kaltas mūsų egoizmas, nenoras susikalbėti, politikų, valdininkų atitolimas nuo žmonių, jų gyvenimo. Kiekviena ryškesnė asmenybė mato tik save, įsivyrauja grupiniai, partiniai, profesiniai interesai. Kokie idealai gali būti ir ką gali simbolizuoti trispalvės prie gamyklų, akcinių bendrovių, kuriose darbininkai, dirbdami po keletą mėnesių šaltuose cechuose, negauna atlyginimų? Su kokiomis mintimis kels vėliavas (ir apskritai ar kels) subankrutavusios žemės ūkio bendrovės narys? Ar nenuleistos ir verkiančios mūsų vėliavos, elgetaujantys ir mokyklų nelankantys vaikai, likimo valiai palikti seneliai? Ar nesudraskytos trispalvės, tūkstančiai sulaužytų likimų Lukiškių, Pravieniškių, Marijampolės, Panevėžio ir kituose kalėjimuose?

Visi šiandien Lietuvoje susirūpino dėl galimo pavasarinio potvynio. Jis grėsmingas ir gali padaryti daug žalos. Bet valstybei daug pavojingesnės žmonių gobšumo, valdžios abejingumo, nesiskaitymo, skriaudos ir neteisybės perpildytų užtvankų griūtys. Dėl jų, o ne tik dėl pavasarinių potvynių turėtų sunerimti politikai, visi valdžios žmonės. Deja, Vyriausybės keičiasi, o skriaudos ir skurdas lieka. O gal kaltų nėra? Sakoma, kad pas kaimynus dar blogiau. Štai nueisime į Europą, ir bus gerai. Deja, euforinės ūkio reformos, duoklė laisvajai rinkai sunkia našta užgulė miestų ir kaimų žmones, supriešino, suskaldė ir susilpnino tautą, jos ekonomines ir dvasines galias. Kiekviena tauta turi savo kelią ir versti ją eiti kitu keliu yra tas pat, kaip versti upę plaukti aukštyn.

Jau šešeri nepriklausomybės metai, bet vis dar einame apgraibomis, gėdindamiesi patys savęs, savo balso, savo nuomonės, vis nesurandame valstybės kūrimo, jos ateities idėjos. Vieni Lietuvą suvokia kaip iš Rytų į Vakarus ir iš Šiaurės į Pietus lekiančių kelių kryžkelę, kiti - kaip laisvosios zonos priedėlį, treti - kaip agroturizmo ir mėgėjiškos žemdirbystės kraštą. Visada norisi būti optimistu, norisi matyti perspektyvą, gamybos augimą, šalies prekių gausą ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoje. Deja, šiandieninė monetarinė politika, mokesčių ir muitų sistemos negina savo gamintojo, neskatina eksporto, o kuria pašalpinę gyvenseną, pseudoekonomiką. Ar tai mūsų neišmanymo, ar piktavališkų svetimų “patarėjų” nuopelnas?

Dažnai mums, tautininkams, priekaištaujama, kad dabartinėse moderniose valstybėse jų ekonominio suartėjimo laikmečio tautiniai aspektai yra balastas, neracionalūs sentimentai, netgi nestabilumo ir konfliktų šaltiniai. Tačiau nė viena valstybė, kuri ignoruoja tautų apsisprendimą, tautų teisę į valstybingumą, patį tautiškumą, nesukelia nei pagarbos, nei pasitikėjimo, nežiūrint į tai, kokioje pasaulio dalyje ji būtų ar kokia jos galia, kokia jos svarba. Tautiškumas - tai ne rudimentinė sąvoka, o amžina vertybė, pagrindas formuotis, vystytis ir išsilaikyti valstybėms, kaip ir žemė. Lietuvos žemė - tai ne krūmynai, kuriuos galima bet kam atiduoti, parduoti ar įkeisti. Kiekvienas krūmynas gali būti verčiamas kviečių lauku, ir kiekvienas kviečių laukas gali virsti krūmynu, jei žmonės žeme nesirūpins, jos nemylės, apleis. Lietuvos žemė yra lietuvių tautos žemė. Žemė ir tauta yra neatskiriamos. Aš nerandu tikslesnių žodžių, kurie išreikštų tautos ir žemės jungtį, be tų, kuriuos pasakė mūsų kolega profesorius M.Treinys. Cituoju: “Tik tautos žemėje realiai gali būti įgyvendinamas jos tikslas - sukurti savo valstybę. Tik čia jos nariams galima efektyviai dirbti, gintis, tik savosios žemės sutelktoje tautoje nuosekliai ir nenutrūkstamai gali būti ugdoma tautos kultūra, įgyvendinami tautos siekiai.” Tauta, tautiškumas, tautos žemė, patriotiškumas - tai tos žmogaus atramos, kai jis, išsiblaivęs po “laifų” pseudokultūrinių festivalių, beraščių šou šėlsmo, pragariškų televizijos filmų kvaitulio, vėl ims ieškoti savo vietos, namų, stengsis prisiminti tikrąjį vardą. Galima atsibusti Paryžiaus, Briuselio ar Maskvos priemiesčiuose, bet ten Lietuvos nebus. Ji, kaip ir nuo amžių, bus tik čia, prie Baltijos ir Nemuno, ir tikrasis mūsų kelias tik vienas - lietuvių tautos kelias. Tautos kelias - kūrimo, gamybos, pasitikėjimo savo protu, savo talentais, savo kultūra kelias. Tai ne provincialumas ar uždarumas, bet savo vertės lygiateisiškumo suvokimas. Ne prašyti, bet dalytis ir bendradarbiauti. Ne laukti, bet patiems dirbti. Puoselėti ir ginti savąją kalbą, kultūrą, savimonę. Paėmus į rankas mėlyną žvaigždėtąją vėliavą nevalia numesti ir pamiršti savosios, nes tikresnės ir brangesnės nebus.

Graži šiandien Kovo 11-osios akto šventė, ir švęsti ją - kilni pareiga. Laikas būtų kovo 11-ąją dieną paskelbti valstybine švente. Kaip prieš šešerius metus tvirti ir apsisprendę skelbėme ir tvirtinome savo laisvę, buvome pasiruošę ją ginti, taip ir šiandien kartu aukštai pakelkime mus vienijančią vėliavą, kurioje įkūnyti visi tautos ir valstybės idealai. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kviečiu į tribūną Lietuvos Respublikos Seimo narę I.Šiaulienę.

I.ŠIAULIENĖ. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Kovo 11-osios akto signatarai, kolegos Seimo nariai, gerbiamoji Vyriausybe, gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai!

Šiandien šeštą kartą pažymime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Istorikai paprastai akcentuoja Mindaugo laikų valstybės priešaušrį ar 1918 metų vasario 16-ąją, tačiau mes mėgstame pasikliauti išgyvento, patirto įvykio savąja pajauta. Kovo 11-oji - mūsų laiko ženklas, todėl ir teikiame jai prioritetą, o valstybės atstatymo aktas sujungia praeitį ir dabartį. Kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybe, laikrodžiai rodė kovo 11 d. 22.44 val.

Ar kitą rytą prabudusi Lietuva pradėjo naują gyvenimą? Žmonės kaip ir kasdien ėjo į darbą, tvarkė savo reikalus ir, žinoma, diskutavo, politikavo. Vieni džiūgavo, nes įvyko tai, kas buvo seniai puoselėta ir apsispręsta, kiti būgštavo ir nerimavo. Ko norėti, nes prieš šešerius metus kovo 11-ąją ir Nepriklausomybės akto signatarai (cituoju gerbiamąjį kovo 11-osios akto signatarą B.Kuzmicką) kalbėjo vieni kitiems: “Jei bent dešimt dienų išsilaikysime, tada būsime nepriklausomi.” Tie būgštavimai, abejonės buvo ne mažiau teisėtos ir vertingos už ryžtingųjų mintis ir jausmus, nes kilo iš rūpesčio Lietuva ir jos žmonių ateitimi. Šitai suvokti yra labai svarbu, nes Lietuvos nepriklausomybė privalėjo kilti ir gyvuoti iš nuoširdaus solidarumo tų žmonių, kurie tikėjo ir abejojo. Kiekvienas nuoširdus žmogus yra tikintis ir abejojantis.

Naujoji nepriklausomybė kovo 11-ąją buvo paskelbta ir gyvuoja šiandien dėl nuoširdaus ryžtingųjų ir abejojančiųjų solidarumo, nes tik iš nuoširdumo šiame pasaulyje įmanoma ką nors sukurti. Tačiau vis dėlto dažnai iš to kyla monolitinės srovės žmonių, kurių viena tiktai tiki, kita tiktai abejoja, kai tuo tarpu kiekvienai valstybei ar visuomenei būtinas įvairiai galvojančiųjų solidarumas esminiais tautai ir valstybei svarbiausiais klausimais. Juk taip vyko ir 1918 m. pradžioje, kai Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Nepriklausomybės aktą, nors iki tol Taryba buvo ištikta ne vienos krizės, bet Tarybos narių solidarumas vasario 16-ąją buvo pasiektas.

Kokie ateiname į Kovo 11-ąją šiemet? Ar minime ją kaip tautos ir valstybės solidarumo dieną? Kovo 11-oji - mūsų tikėjimo ir abejonės, t.y. laisvės diena. Reikia sutikti su velioniu V.Dauniu, jog “suvokti, kad laisvė yra taip tikra, kaip tikėjimas ir abejonė yra solidarūs joje, nepalyginamai tai yra sunkiau.” Tačiau turime vilties, kad į naujas Kovo 11-osios šventes ateisime labiau subrendę bei suvokę, kad pigios politikos galimybės išsemtos ir reikia dirbti Lietuvai. Reikia matyti visus spalvinius niuansus, nes ir mūsų vėliava trispalvė.

Praėję nepriklausomybės metai kviečia pereiti į naują politinės konkurencijos ir bendradarbiavimo lygmenį, pagrįstą tolerancija ir sugebėjimu susitarti, nes kitaip vargu ar bus įmanoma grakščiai, nesuklumpant peržengti Europos slenkstį. Šiandien akivaizdu, kad net labiausiai išsivysčiusios šalys kiekviena atskirai nesugeba, tiesiog nepajėgia įveikti daugelio mūsų amžiaus problemų kaip aplinkos apsauga, nedarbas, dėl to kylanti nelegali migracija, nepripažįstančios sienų ligos ir epidemijos, tarptautinis nusikalstamumas, atskirų regionų netolygus vystymasis ir... trintis dėl pirmenybės peržengiant Europos slenkstį. Ir dėl Europos turime tikinčių ir abejojančių. Bet manau, kad Seime pradėję svarstyti Konstitucijos straipsnį dėl žemės pardavimo kitų valstybių piliečiams, ir kitais klausimais būsime solidarūs. Abejoju, ar lengviau buvo kunigaikščiui Gediminui, kai jis rašė laiškus į Europą, nors jis ir buvo skelbiamas vieninteliu Lietuvos žemės savininku ir galėjo ją dalyti kam tinkamas. Visi turime rūpestį eidami į Europą išlikti savimi, puoselėjant kas gyva, laisva, kūrybinga, nes tai jau reiškia, jog šiandien mes europietiški. Net ir sveikas drovumas šiandien Europoje taip pat vertybė.

Šis Seimas ketvirtą kartą pažymi Kovo 11-ąją. Išeiname į rinkimų tiesiąją. Visus jaudina, kokia bus naujoji balsavimo dėžės valdžia. Matyt, mes visi siekiame išlaikyti politinį stabilumą kaip ir per kiekvienus naujus rinkimus. Bet jis visiškai ir nesikristalizuos, nes tai reikštų izoliuotis nuo visuomenės, kuriai atstovaujama ir kuri yra valdoma. Rinkimai parodys, ar valdančiojo politinio elito formulė nepaseno, ar visuomenė priima jai siūlomų vertybių ir ideologijos sistemas.

Gerbiamieji, savo kalbą noriu baigti Aukščiausiosios Tarybos kreipimosi, priimto 1990-ųjų metų kovo 12 d., žodžiais, jog “nepriklausomybė - mūsų istorinio susitaikymo, mūsų garbės, meilės ir atgimimo nenutrūkstantis kelias”. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1990 metų Kovo 11-osios akto signataras E.Jarašiūnas.

E.JARAŠIŪNAS. Garbingieji svečiai, gerbiamasis Seime! Kovo 11-oji žymi posūkį tautos gyvenime, kokybiškai naują būseną, laisvo ir savarankiško gyvenimo savo valstybėje pradžią. Į tą dieną iš tikrųjų telpa daug kas ir iš praeities, ir pirmasis atgimimas, ir pasipriešinimas okupacijoms, ir 1918-ieji metai, ir dar daugelis kitų svarbių tautai įvykių. Na, ir tuo pačiu ta diena lemia ir ateitį ne tik metams, ne tik dešimtmečiams, tikėkim, kad ilgiau - šimtmečiams. Ir tokia diena tautos gyvenime yra vertybė. Vertybė pati savaime, vertybė kaip matas, kuriuo galim matuoti valstybinio gyvenimo prasmingumą žmogui, bendruomenei, tautai.

Kovo 11-osios esmė - tai tautos valią išreiškiantis aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Tai yra demokratiškai išrinktų ir įgaliotų tautos atstovų teisinis veiksmas, tam tikras aktas, simbolis, žymįs atkurtą valstybę, padėjęs šalies konstitucingumo pamatus, dokumentas, kuriame aiškiai matome Lietuvos valstybinio gyvenimo modelį. Tai dokumentas, vertas pagarbios analizės. Ji dar nepadaryta, bet aš tikiu, kad tokia analizė bus padaryta. Bet ir dabar visiškai aišku, jog to Akto principai - valstybės tęstinumo principas, Lietuva ne nauja valstybė, bet atkurta 1940 metais prievarta panaikinta valstybė, tautos valios svarbos pabrėžimas, apskritai valdžios prasmingumo klausimas. Valdžia prasminga tiek, kiek tarnauja žmonėms - principas, vėliau įkūnytas Konstitucijoje. Tame Akte ir pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms - esmių esmei. Vadovavimasis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais, santykiai tarp valstybių. Teksto nedaug, prasmės, turinio - daug.

Kovo 11-oji, kaip minėjau, tam tikras mūsų veiksmų prasmingumo matas, pamoka, kad matytume ne tiktai šios dienos politinį bangavimą, potvynį ar atoslūgį, bet kiek daugiau. Kas svarbiausia, ką turim padaryti dabar, kad to paties, tik gerokai sunkesnėmis sąlygomis, gerokai didesnėmis sąnaudomis nereikėtų daryti vėliau. Tai suvokimas, kad laiku padarytas sprendimas “taip” - nulems vieną, o sprendimas “ne” arba sprendimas “dar ne laikas, dar anksti” - visiškai kitą ateitį. Ir ne tik tiems, kurie daro tą sprendimą, ne tik gyvajai kartai, bet ir kitoms.

Kovo 11-oji kartu žymi ir Lietuvos sugrįžimą į savo gyvybingąją terpę, į Europos Tautų bendriją - į ten, iš kur ji buvo jėga išplėšta. Pažiūrėkim, Lietuvos valstybė nuo krikščionybės priėmimo visą laiką buvo Europos integracinėse struktūrose - tokiose, kokios jos buvo tuo istoriniu metu. Nesvarbu, ar tai būtų krikščioniškosios Romos Bažnyčios erdvė, ar tai būtų Europos universitetinė erdvė, ar tai būtų Europos kultūrinė erdvė su savo gotika, baroku, ar tai būtų netgi tarpvalstybinių santykių erdvė, renkant valdovus Valua, Vazas, saksus. Tai yra tam tikras bendrumas, kuriame būdamas esi pats savimi. Pagaliau ir pirmoji Lietuvos Respublika visą laiką aiškiai suvokė save kaip integralią Europos valstybių bendrijos narę. Ir todėl sugrįžimas - natūralus, aiškiai nuoseklus žingsnis. Sugrįžimas iš nebūties, sugrįžimas tam, kad būtum, siekiant integracijos į europines ir transatlantines struktūras, Europos Sąjungą, NATO. Tai yra tai, kas yra XX amžiaus pabaigoje, kas užtikrina buvimą savimi. Tai sugrįžimas, kuriam alternatyvas gali tik išgalvoti. Manau, kad vėlavimas ir atsilikimas suprantami poezijoje, bet politikoje mažų mažiausiai tai būtų nepataisoma klaida.

Būtini konkretūs teisiniai žingsniai, sprendimai, ar tai būtų sutarties su Europos Sąjunga ratifikavimas, ar mūsų teisės pataisos tam, kad mes galėtume tai padaryti. Jeigu mes kalbam apie modernią Lietuvą, tai kalbam apie esmę, kuri apimtų tiek pilietinę visuomenę, tiek demokratines nuostatas, bendraeuropietiškas moralines vertybes, iniciatyvą ūkyje, šiuolaikinės valstybės funkcijas, atvirą išsaugantį savitumą, tautos kultūrą. Žodžiu, mes kalbėtume apie visuomenę, kuri gali įveikti iškylančias problemas. Ir mes turėtume kalbėti ne apie tai, koks Lietuvos santykis su Europos struktūromis, bet apie tai, kad Lietuva, jeigu nori būti savimi, galima tiktai tose struktūrose, tiktai Europos erdvėje. Kartais mes pasišaipom iš savęs radę čia, netoli Vilniaus, Europos geografinį centrą. Nors skaičiuojant įvairiais geografiniais skaičiavimais, pasirodo, tokie centrai randami ir prie Prahos, ir už Vienos. Ir neseniai viename turistiniame buklete aptikau, kad ir Prancūzijoje, centrinio masyvo kalnų miestelyje, stovi žymeklis, kuris žymi Europos centrą. Ir natūralu, pagalvoji, kad šis požymis kažkuria prasme atspindi Europos bendruomenių savybę - jos visos yra centras. Vieno centro nėra. Europa gyva savo policentriškumu. Ir manau, kad tai ir yra pagrindas, kodėl mes galim į Europą būtent eiti tokie, kokie esam, stengdamiesi būti geresni, eiti ten, kur rodoma pagarba asmenybei, bendruomenei, tautai.

Kovo 11-oji - tautos sprendimas, padarytas savo laiku, pavyzdys, kad prireikus turime būti ryžtingi, kad žiūrėtume esmės, ne akimirkos konjunktūros. Su Kovo 11-ąja mes, žvelgdami į ateitį, einam į priekį. Dėkoju už dėmesį. Visiems linkiu geriausios kloties. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kviečiu į tribūną Lietuvos Respublikos Seimo narį V.J.Bubnį.

V.J.BUBNYS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, ponios ir ponai! Net ir nepriklausomybės atkūrimo dieną, kai jau šešeri metai laisvės, ne vienas klausia: ar tikrai mes esame laisvi? Šiandien vieni prisimena laisvės kainą, kiti mąsto apie laisvę dvasingai gyventi, o treti džiaugiasi laisve vogti ir plėšti, apgauti savo artimą, nuskriausti bejėgį. Įvairiai suprantama laisvė. Todėl mes Seime esame pašaukti nubrėžti laisvės krantus, kad ji būtų panaši į galingai tekantį Nemuną, tačiau mūsų pareiga ir pažaboti jo stichiją, kai jis išeina iš savo vagos, nusinešdamas gyvybes, darbus ir pastoges.

Žmonės mums patikėjo patį svarbiausią - apginti jų pilietines teises, įstatymais sutramdyti tuos, kurie laisvę panaudoja piktam. Šventadieniais mūsų tėvai ir protėviai apeidavo savo laukus, apžiūrėdavo ne tiktai banguojantį vasarojų, bet ir pastebėdavo jame besikerojančias piktžoles. Tad ir aš linkęs su širdgėla žvelgti į tą netramdomą laisvę, kuri trukdo normaliai gyventi didžiajai daugumai žmonių, sėja baimę ir beviltiškumą. Leiskite pacituoti: “Šis pavasaris lietuviui ypatingai nelinksmas. Ne dėl to, kad jis vėlyvas ir šaltas. Užsienyje Lietuva tiek nustojo pagarbos, kad su ja niekas nesiskaito. Ne geriau ir šalyje. Kas, kad litas pastovus, kai jo niekas neturi, o duona, sviestas ir sūris miestuose brangesni kaip prieš karą. Ūkininkai už savo produktus gauna mažiau negu prie rusų. Dėl blogų valdžios įstatymų apmirė prekyba ir pramonė. Darbininkai liko be darbo. Klesti tik spekuliantai ir “šmukleriai”. Štai koks mūsų nukamuotos šalies vaizdas.”

Manau, gal ne vienas spėliojame, iš kurio šiandienos laikraščio šie žodžiai. Šis skausmo žodis tai straipsnio pavadinimas, parašytas 1923 m., ir jo autorius A.Smetona. Panašios priežastys ir šiandien daugelį nuteikia pesimistiškai, nes dėl blogų valdžios įstatymų, norisi pabrėžti - dėl blogų - gana niūrus ir nūdienės Lietuvos vaizdas. O juk dabar ne 1923 m., kai po karo nuniokota Lietuva tik kėlėsi ir kūrėsi. Ir ne rusai šiandien sugriovė, sakysime, vieno didžiausių Europoje Vilniaus šiltnamių kombinatą, nusiaubė ne vieną gamyklą, kaime suniokojo milijardus kainuojančias fermas, ištuštino mechanizacijos kiemus. Vis tai padarėme mes patys. Ir pirmiausia tie, kurie sėdėjo, ir tie, kurie šiandien sėdi šioje salėje. Nes davė tam ir tebeduoda laisvę, nepastatė užkardos privatizacijos rykliams, bankų ir įvairių kompanijų sukčiams, aferistams, reketuotojams, žudikams.

Dažnai savęs klausiu: kodėl taip atsitiko? Šešeri metai - nemenkas laiko tarpas. Prieš šešerius metus gimęs vaikas dabar ne tik vaikšto, bet kalba, skiria spalvas, skaito. Ir tikriausiai tarp mūsų mažųjų labai reta žvairakių. Sėdžiu salės vidury ir nežvelgdamas pro jokius partinius ar frakcijų akinius labai ryškiai matau, kaip kairė žvairakiuoja į dešinę, o dešinė - į kairę. O žvairakio, kaip žinia, neretai iškreiptas realybės suvokimas. Partijos kaip riejosi, taip ir riejasi. Ir tai ne tik politinė kova, bet ir neapykantos, griovimo pamokos visuomenei. Todėl drįstu teigti - nukamuotos šalies vaizdą lėmė jėgos, valdžiusios per šiuos šešerius metus. Ar viską jos padarė, kad nusikaltėliai nesityčiotų iš mūsų laisvės, iš mūsų priimtų įstatymų? Kodėl šimtus milijonų žmonių santaupų susigrobusieji vaikšto laisvi? Kodėl aukšti postai paliekami besišypsant, tiesiog triumfuojant? Iš anksto žinoma - atsakyti neteks.

Norėčiau išskirti, mano manymu, du svarbesnius, tik du dalykus, kurie mūsų laisvę padarytų labiau apsaugotą, pilnesnę.

Pirma. Būtina Seimo rinkimų įstatymo pataisa, kad ir partijų sąrašuose žmogus galėtų pasirinkti, už kuriuos kandidatus balsuoti. Mūsų laisvės giesmėje rėksmingi partijų aktyvistai, deja, ne visada duoda patį teisingiausią toną, nors manosi turį idealią klausą.

Antra. Tikros demokratijos dvasia suprantamos laisvės mes neturėsime ir be beviltiškai įstrigusios teisinės reformos. Rekordiškai išaugęs nusivylimas teismais - paskutinė mūsų visuomenės tikėjimo riba, už kurios ne tik visiška savivalė, bet ir žmonių apatija, inertiškumas, depresija, pasibaisėtinai didėjantis savižudybių skaičius, neišbrendama girtuoklystė, sumažėjęs gimstamumas. Kodėl mūsų šalyje klesti nebaudžiamų teisėjų kasta? Kodėl be jokio kaltės įrodymo ištisus metus kalėjime gali būti laikomas širdies liga sergantis mokyklos direktorius ar bejėgis senas žmogus, kaltinami žmogžudyste, apie kurią liudija vien degradavę girtuokliai? Šiuos šiurpius vaizdus matėme “Kranto” laidoje. Bet ar panašūs faktai vieninteliai? Tai kur ta laisvė? - neretai pasibaisi nuskriaustas žmogus. Kur rasti teisybę? - klausia mūsų rinkėjai. Atsakykime jiems. Tai mūsų, Seimo, ir dar šios kadencijos, pareiga. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, brangūs iškilmingo posėdžio svečiai! Noriu priminti 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarams, kad 17.30 val. Seimo II rūmuose, spaudos konferencijų salėje įvyks signatarų klubo ataskaitinis susirinkimas. Taip pat noriu visus pakviesti apsilankyti Vilniaus fotografijos galerijoje, Stiklių 4, kur atidaryta fotografijos paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui paminėti. O šiandien 19 val. Nacionalinės filharmonijos salėje įvyks nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų kūrybos vakaras, kuriame kviečiame visus taip pat dalyvauti.

Gerbiamieji Seimo nariai, posėdžio svečiai, iškilmingą posėdį Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skelbiu baigtą.