Penkiasdešimt
septintasis (neeilinis) posėdis
1996
m. sausio 12 d
Neeilinis posėdis, skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
Lietuvos Respublikos Seimo Č.Juršėno kalba
Islandijos Respublikos Altingo Pirmininko Olafuro Einarssono kalba
Lenkijos Respublikos Seimo Maršalkos Juzefo Zycho kalba
Seimo nario V.Landsbergio kalba
Vilniaus pedagoginio universiteto docento, istorijos mokslų daktaro L.Truskos kalba
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.JURŠĖNAS
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas E.BIČKAUSKAS
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Gerbiamieji Seimo nariai ir posėdžio svečiai, pradedame Lietuvos Respublikos Seimo neeilinį posėdį, kuris skiriamas Laisvės gynėjų dienai paminėti.
Gerbiamieji, šiandieną į Lietuvos Respublikos Seimo neeilinį posėdį pakviesti ir atvyko prieš penkerius, jau prieš penkerius metus, nors, atrodo, tai įvyko tik vakar, prieš penkerius metus tą kraupią lemtingą Lietuvai naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji. Dalyvauja žmonės, kurie buvo to kruvinojo sekmadienio įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėjo, tapo invalidais. Čia matome gimines ir artimuosius tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasieny arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų. Tarp svečių ir grupė šių rūmų gynėjų.
Į posėdį pakviestas ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas A.Brazauskas. Dalyvauja Lietuvoje viešinčios su darbo vizitais užsienio parlamentų delegacijos. Delegacija iš šalies, kuri pirmoji pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, - tai Islandijos Respublikos Altingo Pirmininkas, Jo Ekscelencija ponas O.G.Einarssonas ir jo vadovaujama parlamentarų delegacija. (Plojimai)
Atvyko Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka, Jo Ekscelencija ponas J.Zychas ir jo vadovaujama šio parlamento rūmų delegacija. (Plojimai)
Posėdyje taip pat dalyvauja Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Norvegijos Karalystės parlamentarai. (Plojimai)
Į posėdį pakviesti ir atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, užsienio valstybių ambasadoriai, generaliniai konsulai, laikinieji reikalų patikėtiniai Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos valstybės Vyriausybės nariai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų ir kai kurių Lietuvos savivaldybių bei apskričių vadovai, aukštųjų mokyklų rektoriai ir kiti svečiai.
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai! Šiandien mūsų posėdyje numatyta išklausyti Seimo narių, užsienio šalių parlamentų vadovų bei Sausio 13-osios įvykių liudytojų kalbas.
Dabar kviečiu Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoją E.Bičkauską toliau pirmininkauti Seimo posėdžiui.
PIRMININKAS (E.BIČKAUSKAS). Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai! Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarui ponui Č.Juršėnui.
Č.JURŠĖNAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, ponai ambasadoriai, gerbiamieji Seimo nariai, Sausio 13-osios istorinių įvykių dalyviai, žuvusiųjų didvyrių artimieji ir giminės, gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai, bičiuliai!
Nepriklausoma Lietuva mini savo pirmąsias sukaktis. Štai jau penktąjį kartą susirenkame pažymėti, prisiminti vieną garbingiausių, vieną reikšmingiausių ir tragiškiausių valstybės naujausiosios istorijos datų - 1991 m. sausio 13-ąją. Tą šaltoką žiemos naktį iš šeštadienio į sekmadienį prie Vilniaus televizijos bokšto sprendėsi Lietuvos valstybės likimas. Susigrūmė dvi nesutaikomos jėgos: nepriklausomybę ir laisvę giną Lietuvos žmonės ir totalitarinės imperinės okupacinės sistemos prievartos struktūrų daliniai. Lietuvos žmonių ginklai šiame mūšyje buvo Tėvynės meilė, patriotizmas, pasiaukojimas, išpuoselėjusių valstybę protėvių įkvepiantis pavyzdys ir 1940-ųjų metų nesipriešinimo Tarybų Sąjungos agresijai pamokos. Imperinių jėgų pusėje buvo tankai, iki dantų ginkluoti Pskovo desantininkai ir kitokie smogikai.
Gerbiamieji, žiloje senovėje, 480 metų prieš mūsų erą, Termopilų tarpeklyje 300 Spartos karių didvyriškai žuvo kovoje su tūkstantine persų armija, tačiau išgelbėjo Atėnus nuo netikėto antpuolio. Gal Termopilų mūšį su mūsų Sausio 13-ąja pagal formalius kriterijus gretinti ir sunkoka, tačiau esmė ta pati. Ir vienu, ir kitu atveju Tėvynės meilė, narsa ir pasiaukojimas įveikė nepalyginamai gausesnį ir galingesnį priešą. Sausio 13-osios naktį žuvo 14 Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos šiandien vadiname didvyriais: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Šia proga mes prisimename ir kitas laisvės bei nepriklausomybės aukas - Lietuvos pasieny, Medininkuose, prie Seimo rūmų. Prisimename ir tūkstančius žinomų bei neįvardytų Lietuvos laisvės kovotojų, kritusių nelygioje kovoje prieš stalininę-bolševikinę ir hitlerinę-fašistinę okupacijas. Amžina šlovė jiems, nemarus jų atminimas!
Kviečiu jus visus tylos minute pagerbti Lietuvos karžygių atminimą. (Tylos minutė) Ačiū.
Gerbiamieji, šį šimtmetį Lietuva nepriklausomybę atkūrė jau du kartus ir abu kartus po Rusijos, tiesa, antrą kartą kamufliuotos Tarybų Sąjungos pavadinimu, okupacijos. Pirmą kartą ji nelaisvę iškentėjo daugiau kaip 120, antrąjį - bemaž 50 metų.
1918 m. Lietuva nepriklausomybę paskelbė būdama karo fronto atskirta nuo savo pavergėjos. Laikinasis okupantas - Vokietija buvo suinteresuota Lietuvą atplėšti nuo bolševikinės Rusijos, todėl toleravo Lietuvos Tarybos veiklą, leido steigti kariuomenę. Lietuvos žmonės savo nepriklausomybę tada apgynė karo lauke savanorių ir reguliariosios kariuomenės jėgomis. Prieš Raudonąją armiją, Lenkijos karines pajėgas, Bermonto - Avalovo gaujas lietuviai kariavo ištisais frontais, išsilaisvinimo karuose žuvo, dingo be žinios ar buvo sužeista per 4000 tėvynės sūnų.
Devyniasdešimtaisiais metais Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta šaly tebesant okupanto represinėms struktūroms - armijai, KGB. Tiesa, Lietuvos vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos, prokuratūra iš karto tapo nepriklausomybės gynėjomis. Apie savo kariuomenės kūrimą pradžioje buvo labai sunku kalbėti. Tuo metu Lietuvos kariai buvo kiekvienas doras, susipratęs jos pilietis. Visam pasauliui deklaruoti Tarybų Sąjungos “perestroikos” principai ir plačiai demaskuotas Molotovo-Ribentropo suokalbis, pagal kurį Baltijos valstybės Tarybų Sąjungos buvo aneksuotos, šias šalis kartu su Moldavija teisiškai ir moraliai atskyrė nuo kitų tarybinių respublikų, kurios bent formaliai 1922 m. įkūrė Tarybų Sąjungą.
Demokratiniu būdu išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Kovo 11-osios aktą bei kitus žingsnius grindė teisiškai nepriekaištinga strategija, pasirinko taikias politines priemones, tai užsienis vėliau pavadino “dainuojančiąja revoliucija”. Ši aplinkybė sąlygojo, kad kuriam laikui nusistovėjo palyginti taikus imperinės Tarybų Sąjungos ir nepriklausomybę de jure atkūrusiosios Lietuvos sambūvis.
Kita vertus, Tarybų Sąjunga jau 1990 m. pavasarį paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Buvo telkiamos ir instruktuojamos nepriklausomybei ir demokratijai priešingos jėgos, visų pirma TSKP Lietuvos padalinys ir vadinamasis “Jedinstvos” visuomeninis judėjimas. Šių organizacijų aiškią daugumą sudarė okupacijos metais į Lietuvą atkelti ar atsikėlę tarybiniai piliečiai. Lemiamą žodį jų tarpe turėjo partinė ir biurokratinė nomenklatūra, kariškiai. Tiesa, 1989-ųjų gruodį didelį smūgį Lietuvoje patyrė TSKP. Patriotiškai nusiteikę dori partijos nariai, beje, ne vien lietuviai, vadovaujami A.Brazausko, nutraukė saitus su TSKP ir įkūrė savarankišką Lietuvos komunistų partiją, pasirinkusią nacionalinių interesų ir šalies nepriklausomybės atkūrimo kelią. Nemaža jos narių aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Norėdamas išsaugoti reformatoriaus veidą prieš pasaulį, tuometinis Tarybų Sąjungos prezidentas M.Gorbačiovas viešai manipuliavo tik Tarybų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimo dokumentais ir savo dekretais. Siūlė sudėtingą ir klastingą išstojimo iš TSRS procedūrą. Jos sąlygos buvo panašios į tas, kurias lietuvių pasakos Žilvinas pasiūlė Eglei, kai ši pasiprašė leidimo nuvykti pas tėvus, pas gimines.
Tarybų Sąjungos prezidentas skelbė, kad Kovo 11-osios aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas yra neteisėti ir negalioja.
Sausio įvykių išvakarėse M.Gorbačiovas vėl pareikalavo atstatyti tarybinės konstitucijos galias Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausioji Taryba konstatavo, kad (cituoju): “Iš Lietuvos Respublikos parlamento ultimatyviai reikalaujama nutarimo, reiškiančio juridinį įstojimą į Tarybų Sąjungą arba 1940 metų įvykdytos agresijos įteisinimą.” Ir Aukščiausioji Taryba pareiškė, kad ji (vėl cituoju): “neturi nei teisės, nei rinkėjų mandato atsisakyti Lietuvos Respublikos suvereniteto”.
Gerbiamieji, šiandieną ir be specialaus tyrinėjimo aišku, kad jau 1988-1990 m. Tarybų Sąjungoje dėl požiūrio į “perestroiką” išsiskyrė dvi tarpusavyje oponuojančios jėgos. Vienoje pusėje buvo reformų šalininkai, nauji demokratiniai visuomeniniai nacionaliniai judėjimai, demokratinė inteligentija, kitoje - armijos, saugumo, Vidaus reikalų ministerijos struktūros, partinė nomenklatūra. Pastarosios jėgos inspiravo kruvinus susidorojimus Sumgaite, Baku, Tbilisyje, Dušanbė. Jos negalėjo pakęsti ir susidariusios padėties Baltijos šalyse, kur atgimimo procesai iškėlė galingus masinius nacionalinius ir demokratinius judėjimus. Tarybines jėgos struktūras tramdė ir moraliai nuginkluodavo tik tai, kad Baltijos šalių atgimimo sąjūdžiai, liaudies frontai veikė labai apdairiai, nesileido įtraukiami į įvairias provokacijas. Be to, šios šalys Europoje buvo tarsi pakyla, rodanti visų tarybinių politinių procesų tikrąjį veidą.
Kita vertus, netrukus po to, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, be viešų, tariamai konstitucinių tramdymo priemonių, kaip jau minėjau, tarybinė vadovybė kruopščiai rengė karinio perversmo Lietuvoje planą. Jo tikslas buvo, suradus Lietuvoje kolaboruojančių jėgų ir jomis prisidengus, nušalinti žmonių demokratiškai, teisėtai išrinktą valdžią ir restauruoti okupacinį komunistinį režimą. To sąmokslo paslapties šydą, beje, pernai sausio mėnesį per Laisvės radiją praskleidė ne kas kitas, o buvęs Tarybų Sąjungos gynybos ministro pavaduotojas, oro desantinės kariuomenės vadas, generolas pulkininkas V.Ačialovas, kuris ir vadovavo, kaip žinoma, sausio mėnesio smurtui Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Šio generolo liudijimu, kai tik Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, aukščiausioji tarybinė vadovybė nusprendė Baltijos šalyse įvesti nepaprastąją padėtį. Ruoštasi jau nuo 1990 m. balandžio mėnesio, kai, kaip prisimename, Lietuvoje prasidėjo pirmoji tarybinės karinės demonstracijos banga.
Gegužės mėnesį ketinimus buvo galima jau ir realizuoti. Buvo pasitelktos karinės pajėgos ir priemonės, Vidaus reikalų ministerijos ir KGB pulkai bei padaliniai. Šis planas buvęs ypač slaptas, jį žinojo tik keli aukščiausieji valstybės asmenys, taip pat ir M.Gorbačiovas. Pagrindinė užduotis buvusi užgrobti aukščiausiosios valdžios rūmus, valstybės ir politinio valdymo objektus, šalies gyvybingumą užtikrinančias struktūras, pradedant telefono stotimis, degalinėmis, baigiant požeminiais civilinės gynybos valdymo punktais įmonėse ir gamyklose. Visa operacija turėjo būti realizuota per pustrečios - tris valandas. Bet smogikų nusivylimui, perversmo planai buvo vis atidėliojami remiantis įvairiais pretekstais, kurių esmė buvo viena - išlaikyti “perestroikos” reputaciją pasaulio akyse. Galimas dalykas, kad iš pradžių reikšmės turėjo ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtas moratoriumas Kovo 11-osios aktui, kol vyks tarpvalstybinės Lietuvos ir Tarybų Sąjungos derybos. Tarybinės vadovybės neryžtingumą, o galbūt ir nesutarimus tarp prezidento M.Gorbačiovo ir jėgos struktūrų, griebiantis agresijos Baltijos šalyse, liudija ir tai, kad ne kartą buvo skelbiamos tikslios akcijos pradžios valandos, bet likus keliasdešimčiai minučių buvo atšaukiamos.
1991 m. sausio pradžioje, kaip nustatyta ir įrodyta, sąmokslui Vilniuje buvo galutinai pasiruošta. Čia buvo permestas iš Pskovo parašiutininkų desanto pulkas, KGB “Alfos” grupė, Vidaus reikalų ministerijos OMON’o daliniai. Šiaurės miestelyje pasirengęs stovėjo Vilniaus 107-osios divizijos tankų pulkas. Kad perversmas turėtų tariamą teisinę priedangą, o šioje srityje okupantai buvo nepralenkiami meistrai, buvo surikiuotos visos imperijos šalininkų jėgos - TSKP Lietuvos padalinys, susikūręs iš pabirų, nenorėjusių pereiti į Lietuvos savarankiškąją komunistų partiją, “Jedinstvos” organizacija, dar keletas panašių grupelių. Visos jos gruodžio mėnesį buvo pavadintos pretenzingu Lietuvos demokratinių jėgų kongreso vardu.
TSKP (LKP) vadovybė, pasirodo, tomis dienomis iš Kėdainių karinio aerodromo bent du kartus buvo nuskraidinta į Maskvą, kur buvo paskirstyti vaidmenys ir konkrečiai aptarti režisūros principai. Sausio 9 d. į Maskvą buvo nuvykusi niekam nežinoma ir niekam neatstovaujanti visuomeninių demokratinių organizacijų atstovų grupė, kuri maldavo Lietuvoje įvesti tiesioginį TSRS prezidento valdymą. Maskvai tai pasirodė neparanku. Todėl sausio 11 d. Vilniuje pasiskelbė nebuvėlis Nacionalinio gelbėjimo komitetas ir paskelbė atseit imąs į savo rankas valdžią Lietuvoje.
Tą pačią dieną prasidėjo tarybinių represinių struktūrų veiksmai, buvo užgrobti Krašto apsaugos tarnybos pastatai Vilniuje, Alytuje, kitur, sostinės automatinė telefono stotis, Spaudos rūmai. Čia pirmą kartą pasigirdo tankų ir automatų šūviai, buvo pralietas pirmasis gynėjų kraujas. Šią ir kitą dieną okupacinė kariauna užpuldinėjo Lietuvos muitinės postus, grobė bei niokojo valstybinius objektus ir teisėsaugos įstaigas, blokavo kelius, gaudė rekrutus į tarybinę armiją. Prasidėjo “Jedinstvos” organizuotas sabotažas geležinkelyje ir Vilniaus aerouoste. Pagaliau atėjo ir lemtingoji sausio 13-osios naktis.
Gerbiamieji, ponios ir ponai, bičiuliai! Dar kartą turiu pakartoti, kad nepriklausomybės kovą sausio 13-ąją atlaikė beginkliai Lietuvos žmonės. Tai jie pralieto kraujo kaina privertė moraliai sužlugdytus, pasaulio pasmerktus agresorius pasitraukti, žinoma, skleidžiant melą ir įvairius prasimanymus apie Lietuvą ir lietuviškuosius nacionalistus.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, į posėdį atvyko ir didelė dalis užsienio valstybių ambasadorių, kurie, deja, dėl objektyvių priežasčių į posėdį šiek tiek pavėlavo. (Plojimai)
Č.JURŠĖNAS. Taip pat dar būtina papildomai pabrėžti, kad sausio įvykių išvakarėse ir jų metu, nežiūrint komplikacijos, kai buvo priversta atsistatydinti K.Prunskienės Vyriausybė, Lietuvos vadovybė kontroliavo padėtį šalyje. Nepriklausomybę rėmė valstybės valdžios ir savivaldos institucijos. Bene didžiausia parama buvo Vidaus reikalų ministerijos sistemos lojalumas, kuris neutralizavo KGB, tebeklausiusio Maskvos, veiksmus. Į imperinių jėgų pusę persimetė tik nedidelė Makutinovičiaus vadovaujama omonininkų grupė, vėliau labai išgarsinta tarybinių dezinformatorių. Labai daug buvo padaryta kuriant savanorišką krašto apsaugos tarnybą, Krašto apsaugos departamento struktūras, nepriklausomybės gynimo aktyvistų būrius ir kitas pusiau sukarintas jėgas. Jos ryžtingai veikė organizuodamos parlamento, Vyriausybės rūmų, Televizijos bokšto gynybą, fiziškai priešinosi desantininkų smurtui Spaudos rūmuose, Televizijos bokšto aukštuose, radijo ir televizijos pastatuose. Nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas lietuvis tada buvo karys, o organizuotas gynėjas atliko karininko vaidmenį. Pamatę tokį žmonių ryžtą, organizuotumą, pasiaukojimą vardan Tėvynės laisvės, agresoriai nebedrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Pati Aukščiausioji Taryba tada (mes visi buvome ir prisimename) veikė dieną naktį, vadovavo tautos kovai, ryžtingai organizavo tarptautinį solidarumą. Tą pat būtų galima pasakyti ir apie Vyriausybę, jos padalinius. Nebus užmiršti ir asmeniniai tuometinio Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V.Landsbergio nuopelnai šiomis Lietuvai sunkiomis dienomis. Atvejui, jeigu Aukščiausioji Taryba būtų negalėjusi dirbti, buvo priimtas įstatymas ir atitinkamas Vyriausybės sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje. Numatytas tos Vyriausybės užsienyje sukūrimo mechanizmas, ten išsiųsti mūsų žmonės.
1995 metų gruodžio pabaigoje Respublikos Prezidentas A.Brazauskas įteikė Gedimino III laipsnio ordiną Krikščionių demokratų internacionalo garbės viceprezidentui ponui Andre Louis už nuopelnus Lietuvos valstybei. Garbingasis svečias sugrąžino Lietuvai istoriniais tapusius dokumentus, kuriuos tomis tragiškomis dienomis jam įteikė saugoti Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Saudargas.
Šiandien su pasididžiavimu galim pasakyti, kad okupantui tuomet nepavyko išprovokuoti jokios nacionalinio supriešinimo ar pilietinio karo kibirkšties. Išskyrus keletą išdavikų, lietuvių tauta mūru stojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, ir gaila, kad nėra būdo padėkoti kiekvienam atskirai skirtingais žodžiais - darbininkams ir žemdirbiams, savanoriams ir policijos darbuotojams, medikams ir žurnalistams, politikams ir Bažnyčios atstovams, mažiems ir seniems, jauniems ir amžiaus brandą pasiekusiems. Niekas tada negalvojo apie savo partinę priklausomybę, kaimyno įsitikinimus, poziciją ar opoziciją, nes mirties pavojuje buvo Tėvynė Lietuva.
Ačiū taip pat tiems rusams, lenkams, ukrainiečiams, baltarusiams, žydams, totoriams, karaimams ir kitų tautybių Lietuvos gyventojams, kurie suvokė lietuvių tautos siekius, juos rėmė ar bent jau netrukdė.
Valstybė pagal galimybes stengėsi pagerbti ir įamžinti Sausio 13-osios aukų ir kitų, kritusių už mūsų nepriklausomybę, atminimą. Nemaža padarė jau Aukščiausioji Taryba. Jos darbą pratęsė Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė. Atidengti memorialai Antakalnio kapinėse Vilniuje, Medininkuose, Vilniaus miesto valdyba pagaliau nutarė įamžinti žuvusiųjų atminimą memorialinėmis lentomis ant namų, kuriuose gyveno, numatyta pavadinti jų vardais atitinkamų sostinės rajonų gatves. Apie tą rūsčiąją naktį išleista įvairių leidinių. Tačiau bene tvirčiausias atminimas turi būti suformuotas mūsų ir mūsų vaikų sąmonėje, todėl dideli uždaviniai laukia mokyklų, turi būti rengiami pilietiškumą ir patriotizmą ugdantys renginiai. Neturime užmiršti ir gyvųjų tų dienų dalyvių. Jiems įteikti įvairūs apdovanojimai yra tik formalioji garbingoji pusė. Visuomenė turėtų ugdyti savyje dėkingumą jiems ir kasdien lygiuotis į juos.
Atskirai norėčiau kreiptis į šioje salėje esančius ar šio iškilmingo posėdžio klausančius žuvusiųjų už nepriklausomybę artimuosius, gimines. Liūdime kartu su jumis dėl jūsų netekties, užjaučiame jūsų skausmą. Teguodžia jus ta aplinkybė, kad jūsų vaikai, vyrai ar artimieji žuvo ne dėl savo asmeninių interesų, o vardan mūsų visų laisvės, vardan Lietuvos. Todėl kiekvienam garbingam užsienio svečiui mes šiandien su nacionalinio pasididžiavimo jausmu galim pasakyti, kad Lietuva niekada - nei viduramžiais, nei dabar - karžygių nestokojo ir nestokos, jeigu to pareikalaus Tėvynė.
Skaudžią artimųjų netektį valstybė stengiasi sušvelninti ir materialinės paramos priemonėmis, nors nelengvu mūsų metu, suprantama, jos nėra pakankamos. Tikėkimės, kad tai nėra užverstas puslapis, kad padėtis gerės, o žuvusiųjų vaikams bus padėta pasiekti norimą išsilavinimą, geidžiamų tikslų. Matyt, toliau taisytina ir laisvės kovų veteranų, nepriklausomybės gynėjų rėmimo teisinė bazė. Beje, šiomis dienomis mūsų Vyriausybė priėmė nutarimą dėl pusės milijono litų vienkartinių išmokų asmenų, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, šeimoms ir asmenims, nukentėjusiems 1991 metų sausio 11-13 dienų agresijos metu bei vėliau.
Gerbiamieji, šiandien, deja, visuomenė dar nesulaukė Sausio 13-osios tragedijos organizatorių ir vykdytojų teismo. Jį apsunkina Rusijos ir Baltarusijos teisėtvarkos institucijų atsisakymas bendradarbiauti, išduoti nusikaltėlius. Kaip žinote, parengtinis tardymas baigtas. Jau seniai baigtas. Kaltinamieji pagal Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas susipažįsta su bylos medžiaga. Tai jie daro jau metus. Toks kaltinamųjų, turinčių net profesorių ar daktarų vardus, neraštingumas negali nekelti žmonių pasipiktinimo. Tiesa, kaip patikino Generalinė prokuratūra, teisminis nagrinėjimas turėtų prasidėti netrukus.
Gerbiamieji ponios ir ponai, bičiuliai! Grįžkime vėl prie Sausio 13-osios, gal labiau žvelgdami iš šalies, tarptautiniu aspektu. Matyt, nesuklysiu pasakęs, kad sausio įvykių dienomis Tarybų Sąjungoje jau formavosi savotiška dvivaldystė. Šalia oficialiosios valdžios beveik savarankiškai, netgi teikdamos M.Gorbačiovui klaidingas žinias, veikė jėgos struktūros. Prisiminkime, kaip jos terorizavo mūsų pasieniečius ir muitininkus. Vilniaus agresijos metu vadinamiesiems “platformininkams” - TSKP Lietuvos padaliniui vadovavo jau nebe TSKP CK, o Šiaurės miestelyje įsikūrę kariškiai ir KGB. Po beginklių žmonių nužudymo prie televizijos centro jie M.Gorbačiovą informavo, kad įvykius Vilniuje išprovokavę patys lietuvių nacionalistai, persekiodami taikias darbininkų parlamentarų delegacijas ir pan. Žodžiu, buvo kuriamas vaizdas, kad tarybinės jėgos struktūros pačios buvo užpultos ir gynėsi. Neteisindami tarybinio prezidento veiksmų Vilniaus įvykių metu, priešingai, tvirtindami, kad jis atsakingas už pralietą kraują, kartu galime daryti išvadą, kad tuo metu jis padėtį valstybėje sunkiai kontroliavo. Jo nurodymų imperinės jėgos nelabai paisė. Kariškiams Vilniuje visiškai susikompromitavus, vėliau buvo viešai skelbiama, kad prezidentas juos išdavęs. Galima būtų padaryti ir kitą prielaidą. Po Vilniaus įvykių kariškiai, KGB M.Gorbačiovą “nurašė į nuostolius” ir planingai pradėjo ruoštis pakartoti vilniškę operaciją, bet jau Maskvoje. Kaip žinome, tai bandyta realizuoti 1991 m. rugpjūčio mėn. Ši akcija, mūsų visų laimei ir pasaulio laimei, taip pat nepasisekė ir netgi baigė griauti tarybinę imperiją. Taigi, gerbiamieji, Vilniuje įvyko vienas paskutiniųjų mūšių, sukirtęs stiprų smūgį imperijos gyvavimui ir apnuoginęs jos žvėrišką veidą pasaulio akyse. Matyt, čia ir būtų proga dar kartą padėkoti pasaulio demokratinėms jėgoms, daugelio Vakarų ir Rytų valstybių vadovams, atskiriems asmenims, šauniesiems užsienio žurnalistams, kurie tada buvo su Lietuva, ją užjautė, padėjo jai sugrįžti į pasaulio tautų bendriją.
Nepaisant Lietuvos žmonių didvyriškumo tomis atmintinomis sausio dienomis, mūsų pergalė kažin ar būtų pasiekta, jei nebūtume sulaukę ryžtingos ir solidarios tarptautinės paramos ir jei pasaulyje nebūtų kilusi galinga pasipiktinimo banga šia kruvina agresija. Mes gerai prisimename, kad iki tragiškojo sausio viešo paramos balso, realizuojančio teisėtą mūsų nepriklausomybės siekį, iš esmės sulaukėme tik iš Šiaurės valstybių ir kaimyninės Lenkijos. Didžiosios Vakarų valstybės, nors visą laiką ir nepripažindamos Baltijos valstybių inkorporacijos, tokią paramą po Kovo 11-osios akto reiškė gana santūriai. Naujosios Europos kontūrai tada tik ryškėjo. Jiems įsitvirtinti neleido pokario realijos. Be to, reikia prisiminti, kad tarptautinės bendrijos dėmesys tomis dienomis visų pirma buvo nukreiptas į karą Persijos įlankoje, kaip 1940 m. birželio 15 d. į Prancūzijos žlugimą, fašistinės Vokietijos kariuomenės įžygiavimą į Paryžių. Tarybinė vadovybė, planuodama agresiją prieš Lietuvą, tai, matyt, taip pat buvo numačiusi. Ir vis dėlto Vilniaus kruvinosios akcijos rengėjams pasaulio tautų bendruomenė tarė ryžtingą “ne”.
Labiausiai atmintinas ir brangus mums yra draugiškas Islandijos žingsnis, kuri, praėjus tik porai savaičių po sausio 13-osios, pirmoji pasaulyje nutarė pripažinti nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą. Man ypač malonu, kad šiame posėdyje dalyvauja garbinga Islandijos Altingo delegacija, vadovaujama jo spikerio Ola-furo Einarssono, o kartu su mumis yra buvęs šios šalies užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas, politikas, kuris tada labai daug padarė, kad šis drąsus žingsnis būtų žengtas. (Plojimai)
Šiandien taip pat negaliu nepaminėti solidarių ir draugiškų Norvegijos ir Danijos vyriausybių veiksmų, kurios padėjo mums tomis sunkiomis dienomis informuoti pasaulį apie įvykius Vilniuje. Jautėme ir didžiulę Švedijos, Suomijos paramą. Kaimyninės Lenkijos Seimas, Senatas ir Vyriausybė taip pat ryžtingai parėmė Lietuvos laisvės bylą. Man taip pat malonu, kad į šį posėdį atvyko Lenkijos Seimo maršalka Juzefas Zychas su delegacija. (Plojimai)
1991 m. sausio 11 d. Lenkijos Respublikos Seimas priėmė specialų pareiškimą dėl įvykių Lietuvoje, kuriame oficialiai pareiškė apie Lietuvos suverenias teises nuo 1940 m. Į Lietuvą netrukus atvyko šios šalies Seimo delegacija. Seimo deputatas, žinomas žmogaus teisių gynėjas Jacekas Kuronis tomis dienomis iš šios tribūnos kalbėjo: “Broliai, mes taip pat esame nedidelė ir silpna šalis ir negalime sudaryti grėsmės didelei valstybei, kuri jums grasina. Bet galime būti čia su jumis. Čia plaka Lietuvos širdis. Ponai, jeigu jūsų čia nebūtų, visą šitą reikalą būtų galima sutvarkyti kaip Tarybų Sąjungos vidaus reikalą. Bet jūs pasakėte, kad “visų pirma reikės mus sunaikinti”, ir dėl to yra viso pasaulio reikalas. Už tai mes pasakėme, kad būsime su jumis, dėl to jau visa savaitė čia yra Lenkijos senatoriai, Lenkijos Seimo nariai. Jie čia ir dieną, ir naktį. Jei reikės žūti, tai mes žūsime kartu su jumis. Būsime čia taip ilgai, kol jums to reikės.” Taip kalbėjo iš šitos tribūnos J.Kuronis. (Plojimai)
Ryžtingos paramos sulaukėme iš anksčiau tarybinę agresiją patyrusių Vengrijos ir Čekoslovakijos valstybių. Lietuvos žmonių širdis ypač sušildė Popiežiaus Jono Pauliaus II solidarumo telegrama. Tarybinės vadovybės veiksmus pasmerkė Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, Jungtinės Karalystės premjeras Džonas Meidžoras. Prancūzija ir Vokietija paskelbė bendrą pareiškimą. Kai kurių valstybių sostinėse vyko masinės protesto demonstracijos. Solidarumą vyriausybiniu ir parlamentiniu lygiu lietuvių tautai išreiškė beveik visos Europos valstybės, Europos Parlamentas, ESBP, netgi labai tolimos - Australija ir Naujoji Zelandija.
Mes būtume nedėkingi, jeigu neprisimintume tuometinio Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, dabartinio Rusijos prezidento B.Jelcino drąsaus ir kilnaus poelgio. Atvykęs į Taliną, jis griežtai pasmerkė agresiją Vilniuje ir pasirašė Estijos, Latvijos, Lietuvos bei Rusijos solidarumo ir bendro kreipimosi į Jungtines Tautas dokumentus. Rusija tada išlaikė rimtą demokratijos egzaminą, kuris įkvėpė visus dorus šios šalies žmones pergalei 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis. Kremlius, nelaukęs tokios reakcijos, susvyravo, ėmė teisintis. Taigi mūsų pačių ir viso pasaulio demokratinių jėgų dėka agresiją pavyko sustabdyti ir šiandien aš dar kartą norėčiau padėkoti visiems šioje salėje esantiems ambasadoriams, jų valstybių vadovams ir eiliniams žmonėms. Ačiū, dar kartą jums ačiū!
Ponios ir ponai, bičiuliai, kolegos! Palydint į amžinybę Sausio tragedijos aukas, poetas J.Marcinkevičius pasakė: “Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato - pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė! Nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę. Jų akys buvo pakeltos į savo dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami LIE - TU - VA. Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.”
Šiais gražiais žodžiais pranešimą galėčiau ir baigti, tačiau penkeri nuo tragiškų dienų prabėgę metai reikalauja bent minimalios projekcijos į dabartį, kuri žuvusiems didvyriams taip ir liko nesulaukta ateitimi. Kaip visi prisimename, kitas mūsų poetas yra pasakęs: “Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo.”
Ar būtų patenkinti herojai savo Tėvyne, jeigu bent kuriam laikui jiems būtų leista grįžti į gyvenimą? Matyt, vienareikšmio atsakymo nerastume. Taip, Lietuva toli pažengė į priekį save įtvirtindama Europoje, sureguliuodama savo santykius su kaimynais, formuodama teisinę valstybę ir piliečių visuomenę, reformuodama ekonomiką. Vyko būtini, nelengvi vidinio gyvenimo, valstybės kūrimo procesai. Suvokiame, kad savo laisvę ir nepriklausomybę turime ginti ne taip, kaip 1940 metais, o taip, kaip 1991 m. sausį. Suvokiame, kad turime ugdyti savyje patriotizmą, tautinę savimonę, humanistines vertybes. Deja, už daug ką prieš Sausio didvyrius mes turime jausti savo kaltę. Mes, visa valdžia.
Per tuos penkerius metus daug Lietuvos vaikų žuvo ne už tėvynę, jos ateitį, bet kaip nusikalstamumo aukos. Mūsų visuomenę tebekankina godulio, nesąžiningumo, korupcijos vėžys. Daugeliui pareigūnų trūksta ne tik naujo šeimininkavimo patirties, bet ir atsakingumo visuomenei, Tėvynei. Nelengvai juda mūsų ūkinių reformų vežimas, prieš pat Naujuosius metus įklimpęs į bankų krizę. Ji gerokai aptemdė ir taurią šios dienos nuotaiką. Nepasakyčiau, kad labai toli pažengėme ir derindami skirtingas nuomones, gerbdami kitų nuostatas, o vis žiūrime, kiek iš eilinio įvykio, nesėkmės visų pirma galime susikrauti tariamojo, netikro politinio kapitalo. Vadinasi, tam, kad šias antivertybes išguitume, penkerių metų buvo per mažai. Būtų gera, kad tokių dalykų nebeprisimintume bent per Sausio 13-osios dešimtmetį.
Šiandien, nepilniems metams likus iki naujų Seimo rinkimų, vėl kylant politinėms aistroms, valdžios kritikos tonui, pratrūkstant nepakantumui, teisiniam nihilizmui, suabejojus lietuvių dvasinėmis vertybėmis, Sausio 13-oji primena, kad mes turime tik vieną Lietuvą, vieną valstybę, vieną nepriklausomybę. Nebūkime kurti šiam priminimui ir, kas bebūtume valdžioje, kas - opozicijoje, žinokime, kad Lietuva buvo, yra ir bus viena visiems. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar kalbės Islandijos Respublikos Altingo Pirmininkas Jo Ekscelencija ponas Olafuras Einarssonas. (Plojimai)
O.G.EINARSSONAS. Pone Seimo Pirmininke, gerbiamasis Respublikos Prezidente, Seimo nariai, gerbiamieji svečiai, ponai ir ponios!
Man tenka nepaprastai didelė garbė stovėti čia ir būti pirmuoju Altingo prezidentu, kuriam suteikta galimybė kreiptis į Seimą senajame ir istoriniame Vilniaus mieste. Man tikrai nepaprastai didelė garbė, kad esu pakviestas kreiptis į Seimą šios nepaprastos Seimo sesijos metu, skirtos paminėti Laisvės gynėjų dieną. Dieną, kai 1991 m. sausio mėn. Lietuvai teko patirti sovietų karinę agresiją, prieš kurią jai pavyko atsilaikyti. Mums, Islandijos parlamentarams, tikrai suteikta didelė garbė būti pakviestiems čia ir dalyvauti šioje ypatingoje Seimo sesijoje.
Lietuvai, Vidurio Europos šaliai, dėl savo padėties esančiai Europos kelių kryžkelėje, amžiams bėgant teko kentėti dėl užsienio šalių noro kištis į jos reikalus ir dominuoti šioje šalyje. Iš tikrųjų nepaprastas dalykas yra tai, kad lietuviams pavyko išgyventi kaip tautai. Būdami maža tauta jūs galite didžiuotis tuo, kad išsaugojote senąją savo protėvių kalbą, jų melodingas dainas, liaudies pasakas ir papročius bei unikalų liaudies meną. Iš tiesų turtingas, neįkainojamas tautos meno palikimas leidžia jums didžiuotis, kad išsaugojote jį. Nestebina ir tai, jog būtent liaudies menas ir folkloras buvo vieni iš pagrindinių istorinių veiksnių puoselėjant tautos dvasinę kultūrą. Kadangi mums, islandams, taip pat teko patirti užsienio šalių dominavimą ir taip pat iškęsti įvairius kitus išbandymus, mes jaučiamės esą ypač artimi Lietuvos žmonėms. Aš manau, kad ir jūsų, ir mūsų atveju būtent giliai įsišaknijusi mūsų šalių dvasinė kultūra padėjo mums išsaugoti kiekvienai savo išskirtinį nacionalinį identitetą.
Pone Pirmininke, norėčiau pažymėti įdomų faktą, t.y. kad Lietuva ir Islandija atgavo savo suverenitetą tais pačiais - 1918 metais, o po kelerių metų abi šalys užmezgė diplomatinius santykius. Islandija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos, kurią įvykdė Tarybų Sąjunga 1940 metais. Ji nuosekliai pripažino Lietuvos suverenitetą. Aš manau, jog tai, kad islandai kaip ir lietuviai turėjo kovoti už savo nepriklausomybę, taip pat tai, kad mūsų abi šalys tarptautiniu mastu yra nedidelės, ir tai, jog Islandija ir Lietuva tapo nepriklausomomis valstybėmis tais pačiais metais, padėjo islandams geriau ir jautriau suvokti, ko Lietuvos žmonės siekia, kovodami už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje lietuviai atnaujino savo kovą dėl nepriklausomybės, islandai nedvejodami visa širdimi išreiškė jiems savo paramą. Kai Lietuvos parlamentas 1990 m. kovo 11 d. paskelbė, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, Lietuva tapo pirmoji iš buvusių tarybinių respublikų, kuri paskelbė tokią Nepriklausomybės deklaraciją. Ir padarydami tai lietuviai parodė didelę drąsą. Islandus sužavėjo išskirtinė jūsų drąsa, kurią parodėte ir kitą dieną - kovo 12-ąją, ir Altingas vieningai priėmė nutarimą, kuriuo sveikino Lietuvos žmones su Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimu.
Ši Altingo priimta rezoliucija buvo viena iš kelių, po to priimtų kitose šalyse, išreiškiančių Lietuvos ir Baltijos šalių rėmimą. Islandijos parlamentarai taip pat kalbėjo Lietuvos klausimu ir Baltijos šalių klausimu įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose, kuriuose dalyvaudavo parlamentarai. Aš paminėjau šiuos pavyzdžius tik norėdamas pabrėžti, kad Islandijos parlamentarai buvo įsijungę į jūsų šalies kovą dėl nepriklausomybės. Be to, mūsų Vyriausybė tuo pat metu labai aktyviai kėlė Lietuvos klausimą. Norėčiau pasinaudoti šia proga ir išreikšti ypatingą pagarbą ponui Jonui Baldvinui Hannibalssonui, mūsų buvusiam užsienio reikalų ministrui, kuris šiandien yra čia, už jo nenuilstamas pastangas siekiant tarptautinio Lietuvos suvereniteto ir nepriklausomybės pripažinimo. (Plojimai) Mes visada labai didžiavomės tuo, kad Islandija buvo pirmoji šalis, kuri pripažino atgautą Lietuvos nepriklausomybę.
Pone Pirmininke, nors Lietuvai pavyko išsaugoti atgautą nepriklausomybę, tačiau negalima pamiršti, kad maža šalis niekada negali būti visiškai rami dėl savo suvereniteto. Dėl to Lietuvai kaip ir kitoms Baltijos valstybėms vis dar reikia politinės kitų demokratinių šalių paramos. Aš galiu užtikrinti jus, jog nors šiandien pasaulio informacinėse priemonėse Lietuvai skiriama mažiau dėmesio negu tomis dienomis, kai kovojote dėl nepriklausomybės, tačiau kitos demokratinės šalys jūsų neužmiršo ir yra pasiruošusios jums suteikti visišką politinę paramą.
Dėl to man labai džiugu pažymėti, kad Lietuva nenuilstamai integruojasi į demokratinių tautų bendriją. Lietuvos narystė Europos Taryboje ryškiausiai parodo, kaip greitai jums pavyko sukurti demokratinę politinę santvarką. Tarybos keliami reikalavimai norintiems įstoti į ją yra gerbiami visame pasaulyje ir laikomi tam tikru kokybės ženklu. Lietuvos asocijuota narystė Europos Sąjungoje, asocijuota partnerystė Vakarų Europos Sąjungoje bei jos dalyvavimas partnerystėje vardan taikos nutiesė šaliai visiškai tiesų kelią narystei Europos Sąjungoje, NATO ir Vakarų Europos Sąjungoje, jeigu tik jūs norite žengti šiuos žingsnius bėgant laikui. Man ypač malonu pažymėti, kad Lietuvos pajėgos, vadovaujamos NATO, dalyvauja taikos palaikymo operacijose Bosnijoje.
Pone Pirmininke, nors Islandija ir toli nuo Baltijos jūros regiono, tačiau islandai žmones, gyvenančius Baltijos valstybėse, laiko savo draugais ir kaimynais. Atstumas nėra kliūtis draugystei. Apie tai mes galime sužinoti iš senųjų vikingų raštų, iš Havamalo. Aš norėčiau jums pacituoti štai kokį posakį iš Havamalo, aprašantį draugystės prigimtį. “Blogas draugas yra toli, nors jo namai visai arti. Pramintas kelias veda pas tikrą draugą, nors jo namai ir toli.”
Man labai džiugu pažymėti, kad nepaisant geografinio atstumo, skiriančio mūsų šalis, santykiai tarp Lietuvos ir Islandijos nuosekliai plėtėsi nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1991 m. Aš manau, jog šiuo atžvilgiu neseniai pasirašyta laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Islandijos bei kitų Europos laisvosios prekybos sutarties šalių yra labai svarbi. Nors dvišaliai prekybiniai mūsų dviejų valstybių santykiai dar nepasiekė didelių mastų, aš esu įsitikinęs, jog šis bendradarbiavimas plėsis kaip anksčiau minėtos pasirašytos sutarties rezultatas.
Be to, man labai malonu pažymėti, kad mums pavyko prisidėti prie Lietuvos ekonomikos atgaivinimo savo investicijomis, iš kurių svarbiausia yra neseniai įsteigta farmacijos gamykla Vilniuje. Man džiugu pabrėžti ir tai, kad mūsų kultūriniai ryšiai taip pat plečiasi. Norėčiau pasinaudoti šia proga ir islandų žmonių vardu išreikšti mūsų padėką už nuoširdų priėmimą, kurio islandai visada sulaukia Lietuvoje. Draugystė su jumis labai vertinama. Šalia mūsų dvišalių santykių, manau, jog mūsų bendra narystė Baltijos jūros šalių taryboje, taip pat bendradarbiavimas įvairiose programose, vykdomose tarp Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių, suteikia mums vertingų galimybių toliau vystyti mūsų artimus ir draugiškus santykius.
Pone Pirmininke, nors iki šiol savo kalboje lietuvius minėjau kaip vienalytį vienetą, tačiau aš žinau, jog Lietuvoje gyvena ir tautinės mažumos. Nors kai kuriose Europos šalyse tautinių mažumų statuso klausimas yra neramumų priežastis, man labai malonu pažymėti, kad Lietuvos žmonėms ir Lietuvos Vyriausybei pavyko labai sėkmingai išspręsti tautinių mažumų klausimą. Ir tai, jog didžioji dauguma tautinių mažumų atstovų turėjo galimybę įgyti Lietuvos pilietybę, aiškiai parodo, kad Lietuva taikiu būdu tapo demokratinių tautų bendrija. Pone Pirmininke, prieš užbaigdamas Islandijos parlamento vardu norėčiau palinkėti jums kuo geresnės sėkmės jūsų ateities darbuose. Islandijos delegacijos vardu noriu išreikšti mūsų padėką už tai, kad suteikėte galimybę apsilankyti Lietuvoje ir pabūti čia šiandien su jumis. Mes suprantame, kad Lietuvai iškyla didžiuliai uždaviniai dabar, praėjus 50 metų po tarybinės okupacijos, tarp kurių gana svarbus yra ekonomikos atkūrimas. Aš linkiu jums ir jūsų Vyriausybei kuo didesnės sėkmės siekiant šių tikslų. Pone Pirmininke, baigdamas savo kalbą norėčiau palinkėti jums visiems Dievo palaimos jūsų darbuose. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Jo Ekscelencija ponas Juzefas Zychas. (Plojimai)
J.ZYCHAS. Pone Lietuvos Respublikos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, aukštieji rūmai, ponios ir ponai!
Mano vizitas Lietuvoje patvirtina, kad mūsų šalis ir tautas jau sieja solidūs draugiški ir geri kaimyniniai ryšiai. Šie nauji santykiai - tai ilgamečių lenkų ir lietuvių lūkesčių išsipildymas, nes tai mūsų bendras interesas kurti santaiką, draugystę ir vystyti susietų tokia artima kaimynyste mūsų valstybių ir tautų bendradarbiavimą. Man tikras džiaugsmas ir malonumas, kad Lenkijos Respublikos Seimo maršalkai suteikta garbė viešėti Lietuvoje Laisvės gynėjų dieną - tokią svarbią Lietuvos istorijai. Būtent tą dieną, kai lietuvių tauta priminė apie savo laisvę ir nepriklausomybę. Lenkijos Respublikos Seimo vardu kartu su jumis gerbiu čia, Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prieš penkerius metus žuvusių aukų atminimą. Lenkijos Respublikos Seimas ir Senatas tomis svarbiomis ir Lietuvos nepriklausomybei lemtingomis dienomis išreiškė savo solidarumą ir paramą. Galime didžiuotis, kad ir lenkai pagerbti Lietuvos apdovanojimais už Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynimą. Priminsiu, kad tuometiniam Lietuvos užsienio reikalų ministrui ponui A.Saudargui tuo metu Varšuvoje buvo suteikta galimybė suformuoti Vyriausybę emigracijoje. Lenkija ir tuomet, ir šiandien buvo ir yra suinteresuota nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumu ir laisvu vystymusi. Lenkai ir lietuviai vis dažniau lanko vieni kitus, organizuoja bendrus renginius ir susipažįsta su savo kultūromis. Tai patvirtinimas, kad mūsų vyriausybių ir parlamentų pastangos, siekiant sustiprinti abiem valstybėms ir tautoms naudingą bendradarbiavimą, yra tikslingos. Lenkijos valdžia skiria didelį dėmesį mūsų abiejų šalių ekonominiam bendradarbiavimui plėtoti. Tam turi padėti šiemet numatyta pasirašyti laisvos prekybos sutartis. Lenkijos ir Lietuvos verslininkų manymu, šios sutarties pasirašymas palengvins tolesnį prekybinių mainų lygio augimą. Man malonu, kad 1995 m. rugsėjį mūsų valstybės pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo per sieną. Į šį naują etapą ir tarpusavio santykių klimatą įsiterpia ir mano vizitas. Šiandieniniai geri Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos kaimyniniai santykiai lemiami ne tik bendro istorinio ir kultūrinio palikimo. Su pasitenkinimu pabrėžiu, kad šio paveldo suvokimas gali būti vis plačiau pateikiamas abiem mūsų tautoms. Dabartinės epochos šūkiai, mūsų regiono padėtis ir įvykių raidos Europos žemyne logika apibrėžia mūsų bendrus planus. Svarbios taip pat yra ir geopolitikos realijos bei viltys, susijusios su pastarųjų metų permainomis. Naujoji tvarka Europoje, naujų valstybių susikūrimas kelia mums, Lenkijai ir Lietuvai, užduotis stiprinti tautinio identiteto procesą ir transformuoti santvarką, visuomenę ir ekonomiką. Lenkija šiame kelyje yra pasiekusi reikšmingų laimėjimų. Svarbius vidaus uždavinius siejame su demokratijos, teisinės valstybės ir privačios nuosavybės pagrindais besiremiančios naujos Europos kūrimu. Besivienijančioje Europoje matome galimybę nuodugniau įgyvendinti politinių, visuomeninių ir ekonominių reformų programą. Prioritetinis reikalas yra taip pat užtikrinti valstybei ir jos piliečiams tikro saugumo jausmą. Strateginis Lenkijos Respublikos tikslas yra pilnateisė narystė jau įsitvirtinusiose Vakarų struktūrose: Europos Sąjungoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir NATO. Mūsų pasirinkimas dalyvauti Europos Sąjungoje ir NATO kyla iš nacionalinių interesų ir saugumo reikalavimų. Jis nėra prieš ką nors nukreiptas. Praktiškai įrodome, kad santykius su kaimynais sugebame reguliuoti draugiško bendradarbiavimo pagrindais. Manome, kad mūsų NATO narystės siekimas atitinka taip pat ir Lietuvos interesus. Suvereni ir nepriklausoma Lietuva yra integralioji dalis tos Europos, kuriai NATO yra esminis stabilumo veiksnys. Manome, kad naudinga stiprinti bendrus Europos ryšius saugumo srityje, taip pat jų ir ESBO procesą. Lenkija ir Lietuva vaisingai bendradarbiauja Baltijos jūros valstybių taryboje. Abi mūsų šalys teikia didelę reikšmę įvairių Baltijos jūros baseino valstybių kontaktų intensyvinimui. Ypač reikia pabrėžti, kad mūsų valstybių santykiai intensyviai plėtojami nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo momento. Svarbus žingsnis dvišaliuose mūsų santykiuose buvo draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta 1994 m. Ji sudarė solidų teisinį pagrindą ir įrodė, kad demokratiškai valdomos tautos sugeba pasirinkti realų tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo kelią. Šiuo metu su pasitenkinimu konstatuojame, kad mūsų valstybių santykiai pasiekė aukščiausią lygį istorijoje. Labai gerai klostosi regionų ir miestų bendradarbiavimas. Iš abiejų pusių reikėtų laukti impulsų, kylančių iš sutarties nutarimų, nes mūsų valstybių pasirašyta sutartis nukreipta į ateitį, į besivienijančią Europą. Daug kas liudija, kad Lenkijos ir Lietuvos susitarimas ir bendradarbiavimas turi stabilizuojančios įtakos Vidurio ir Rytų Europai. Tai kartu sudaro esminį bendros Europos saugumo ir bendradarbiavimo sistemos elementą. Tikiu, kad besivystant demokratijai ir vietos savivaldai abiejose mūsų šalyse mažės problemų, iškylančių dėl tautinių reikalų. Istorija ne vieną kartą parodė, kad į mūsų tarpusavio santykius kišosi svetimos imperijos, norėdamos sutvarkyti savo privačius, mums svetimus interesus. Lenkijos Respublika ir Lietuva turi bendrų problemų. Jos taip pat suvokia, kad, nepaisant sunkios praeities, bendradarbiavimas ne tik būtinas, bet ir abiejų šalių pageidaujamas. Dvišaliuose santykiuose nedalyvaujant jokiai trečiajai šaliai, turime kartu spręsti savo problemas, veikti taikos ir regiono stabilizacijos labui. Laukiame, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai, būdami pilnateisiai jūsų valstybės piliečiai, prisidės prie jos visuomeninio ir politinio gyvenimo savo aktyvia pozicija ir lenkų kultūros vertybėmis. To paties laukiame iš Lenkijoje gyvenančių lietuvių ir tam stengiamės sudaryti jiems atitinkamas sąlygas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad suteiktas galimybes šios bendruomenės panaudos mūsų šalių visuomeniniam gyvenimui praturtinti.
Lenkijos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme atsižvelgta į tautinių mažumų, taip pat ir į lietuvių mažumos poreikius, teikiant mažumoms lengvatas turėti savo atstovus parlamente.
Pone Pirmininke, aukštieji rūmai! Susitinkame šiandien Vilniuje, nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos sostinėje, su kuria norime palaikyti draugiškus kaimyninius santykius. Didelį vaidmenį gali ir turi vaidinti parlamentiniai santykiai plečiant tarpusavio partneriškus ryšius, stiprinant demokratines vidaus ir Europos institucijas. Mūsų parlamentų bendradarbiavimas prasidėjo jau 1989 m. ir pralenkia oficialų diplomatinių santykių atnaujinimą, kuris įvyko 1991 m. rugpjūtį.
Šis bendradarbiavimas yra efektyvus, nes Lenkijos Respublikos Seimas turi nemažą patirtį, įgytą Lenkijai bendradarbiaujant su Europos institucijomis, taip pat realizuojant įstatymų leidybos pakeitimų procesą ir pritaikant juos prie Europos normų. Šia patirtimi norime dalytis su Lietuva. Noriu išreikšti pasitenkinimą ir pasididžiavimą faktu, kad labai aktyvios yra mūsų parlamentų dvišalės Lenkijos ir Lietuvos parlamentinės grupės. Lenkijos ir Lietuvos parlamentinė grupė yra viena aktyviausiai veikiančių Lenkijos Respublikos Seime. Esu įsitikinęs, kad abiejų grupių veikla tikrai labai daug prisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo. Lenkijos Respublikos Seimas visiškai remia šių grupių idėją - nuolat susitikti. Norėčiau pacituoti Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pono Č.Juršėno žodžius, pasakytus Varšuvoje 1993 m. gruodžio 17 d. Seimo tribūnoje. Jis pasakė: “Kiekviena tauta turi savo istorinę atmintį. Bet šiandien bendram labui mes, politikai, pirmiausia turime žiūrėti į ateitį, stiprinti tai, kas mus jungia, ir nedramatizuoti to, kas skiria, ką mes skirtingai vertiname. Tai vienintelė perspektyvi politika.” Šie žodžiai ir toliau aktualūs, ir aš visiškai jiems pritariu. Lenkijos Respublikos Seimas skiria daug dėmesio užsienio veiklai, parlamentinei diplomatijai, taip pat stengiasi praturtinti asmeninius parlamentarų kontaktus.
Aš karštai trokštu, kad toliau vystytųsi parlamentinis bendradarbiavimas, skinantis kelią ir inicijuojantis bendradarbiavimą visose srityse. Tuo suinteresuotos mūsų abi šalys ir suinteresuotas, spręsdamas savo sudėtingas problemas, pasaulis, kuriame gyvename.
Pone Pirmininke, aukštieji rūmai! Dėkoju už pakvietimą į Lietuvą šiuo jums svarbiu momentu. Kaip ir visi kiti dabartinis susitikimas yra mano didelis asmeninis išgyvenimas. Esu išauklėtas lenkų literatūros, kurios atstovai taip puikiai aprašė Lietuvos ir jos gamtos grožį. Jie taip pat rašė apie šaunius lietuvius. Šiandien turiu progą įsitikinti tuo asmeniškai - realizuoti svajonę aplankyti Lietuvą. Šį puikų vizitą nuolat prisiminsiu kaip vieną svarbiausių mano gyvenimo momentų. Labai ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar kalbės Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, Seimo narys V.Landsbergis. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija pone Prezidente, gerbiamieji žuvusių laisvės kovotojų artimieji, gerbiamieji svečiai ir Seimo kolegos, ponios ir ponai!
Sausio 13-oji yra ir išliks mūsų istorijoje, kol turėsime istorinę sąmonę, kaip tragiškoji ir pergalingoji Lietuvos laisvės kovų kulminacija. Visada nešime dėkingumo gėles ir vainikus, be abejo, ir su tamsiais kaspinais, ant didvyrių kapų. Bet ilgainiui nebekelsime tą dieną savo valstybėje gedulo vėliavų, kaip neiškeliame jų Žalgirio, Kirchholmo, Radviliškio arba Giedraičių mūšių paminėjimo dienomis, kai tiktų iškilmingos vėliavos, primenančios laimėjimą.
Tą dieną Lietuva patikrino save, apgynė laisvę, laimėjo garbę. Savo ruožtu tai buvo posūkio taškas, krauju ir gyvybėmis atpirkta praeitis, istorinio vyksmo lūžis į gera. Sausio 13-ąją ciniška ir nužmogėjusi sovietų karo mašina atsitrenkė į neginkluotų Lietuvos piliečių ryžtą, solidarumą, pasipiktinimą ir pasipriešinimą, ir karo mašina užspringo, pasitraukė. Labiau negu dešimtmečiais prieš tai išryškėjo tos kariuomenės neteisėtas buvimas Lietuvoje, pats buvimas kaip agresijos faktas ir kaip tarptautinis smurtas. Ir po aštuonių mėnesių prasidėjo jos išvedimas, pirmiausia iškraustant iš Lietuvos teroristinį sovietų vidaus kariuomenės dalinį - OMON’ą. Vos metams praėjus po atmintino Sausio, 1992 m. sausio 17 d. Maskvoje pasirašėme su Rusijos prezidentu B.Jelcinu dokumentą, kuriame visa dar tebesanti Lietuvoje Rusijos kariuomenė buvo apibūdinta tiksliai ir vienareikšmiškai - tai išvedama kariuomenė. Jokio įteisinimo, jokių bazių, jokių atramos taškų nenumatyta palikti, ir tai vėl lėmė 1991 m. sausis. Referendumo dėl kariuomenės išvedimo ir žalos atlyginimo didysis psichologinis argumentas taip pat buvo sausis. Dvejų su puse metų tereikėjo po Sausio 13-osios, ir tos išvedamos kariuomenės Lietuvoje nebeliko.
Dar 1990 m., rodos, vasarą, patyriau ypatingą dalyką - politinę paramą tartum iš kažkokios pasakos. Čia, šituose rūmuose, prie priėmimo kambario, sustabdė mane nedidelis žilas valstietis, kalbantis gražia dzūkų tarme. Sako: “Atvažiavau iš Varėnos rajono jums kai ko pasakyti. Kodėl jie vis kalba ir kalba, kad Lietuva nori išeiti, bet jie neleis mums išeiti. Mes niekur neturime išeiti. Tai jie turi išeiti! Kaip atėjo, taip tegul ir išeina!” Ne vienam Lietuvos politikui ir tada, ir vėliau būtų pravertęs toks aiškumas. Prisimename pragmatikų siūlymus nereikalauti neįmanomų dalykų, neerzinti didesnio, imti vien tai, ką šeimininkas duoda. Tebeskambėjo ir net gausėjo balsų, ypač prieš kruvinąją Sausio 13-ąją, vis įsakmiau raginančių daryti “politinį sprendimą” - pasilikti Sovietų Sąjungos valdžios struktūrose, vėl būti kokiais nors deputatais Maskvoje, neišeiti iš “ekonominės sąjungos” ir pan. Suprantama, negrįžome. Kremliaus ultimatumai buvo atmetami kai kada lanksčiau, kai kada griežčiau, o abejojantiems Vakaruose ir Lietuvoje aiškindavome. Ir vis dėlto netgi po to, kai jau buvome visur pripažinti, Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų nariai, iš esmės normalizavę (jei ne ta užsilikusi kariuomenė) santykius su Rusija, taip pat su Lenkija, nebelikus nei sovietų režimo, nei imperijos, kai kurie Tarptautinio valiutos fondo ekspertai vis dar patarinėjo mums neišeiti iš rublio zonos. Ir tų mandagiai nepaklausėme, 1992 m. vasarą išėjome iš beviltiškai smunkančio, infliacijos ėdamo rublio zonos. Čia jau tikrai turėjome “išeiti”. Rublis pats neišėjo, nebent stumtelėtas, Lietuvoje nebenaudotinas.
Esminiai mūsų būties ir visokeriopos ateities dalykai kryžiavosi prieš pat Sausio 13-ąją. Skelbiant ir paskelbus Nepriklausomybę, įgyvendinant visą suverenitetą, reikėjo dar visiškai “išeiti” iš sovietinio pavaldumo. Ką tai reiškė? Ir iš sovietų tiekimo bei pasiėmimo sistemos, kurią siūlėme pakeisti tarptautine prekyba, ir iš jų Gosplano, Gosbanko. Ėjome gyventi savarankiškai, nebemokėdami SSRS daugiau jokių mokesčių, spausdindamiesi Vakaruose savus pašto ženklus, pasus ir pinigus.
Žinoma, tuos procesus KGB žvalgybininkai visaip trukdė, o draugai Ryžkovas ir Masliukovas grūmojo sutriuškinsią Lietuvą ekonomiškai jau 1990-1991 metų žiemą. Grūmojo ir kariniais pasirengimais. Todėl pačioje gruodžio pabaigoje atšaukėme ir tą tuščią arba nepaprastai sąlygotą “moratoriumo” pasiūlymą, kad mūsų nelikus su kokiomis nors marionetėmis šio žaidimo vis dėlto nesužaistų.
JAV prezidentas, kai su juo kalbėjausi gruodžio 10 d., nelabai suprato, kodėl mes nenorime referendumo, kurį siūlęs Gorbačiovas. Negalėjome, būdami suvereni valstybė, griežti iš svetimų Gorbačiovo ir Lukjanovo natų. Teko rašyti savas, ryškinant ir tai, kad turime savo Konstituciją ir kad rengiame naują. Prieš pat Naujuosius metus pradėjome svarstyti tokio savarankiško referendumo galimybę, o po Sausio 13-osios jį organizavome. Iš pradžių kiek pridengdami “apklausos” pavadinimu, tik paskutinėmis dienomis atidengę visą esmę - plebiscitą, kuriuo patvirtinamas pirmas būsimos naujosios Konstitucijos straipsnis: Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Balsavo nepaprasta dauguma, o virš jos pleveno Sausio 13-ąją žuvusiųjų vėlės.
Toks buvo mūsų politinis taikus atsakomasis smūgis M.Gorbačiovui ir jo pasiųstiems žudikams. Sykiu tai buvo ir prevencinė priemonė Kremliuje suprojektuotam sąjunginiam referendumui - klastotei, kuria norėta net ir nedalyvaujančiai “respublikai” primesti kokių nors Kamčiatkoje balsavusių visai ne Lietuvos piliečių valią.
Kremlius 1990 m. pabaigoje vis garsiau ragino baigti rengti ir pasirašyti naują Sąjungos sutartį. Mūsų kaimynas Rubikas, nuvažiavęs į Maskvą, skelbė, kad Latvijos komunistų partija ir jos sąjungininkai esą už sąjunginę sutartį, bet pati Latvija pasidalijusi į dvi šiuo klausimu konfrontuojančias stovyklas. Burokevičius taip pat liudijo SSKP, kad “konstruktyvioji Lietuvos gyventojų dalis” esanti už sąjunginę sutartį, tačiau vadovai mat norį atkurti “buržuazijos valdžią”. Anot jo informacijos Maskvai, Lietuvoje “veikia profašistinės organizacijos, kviečiančios į “šventąjį karą” prieš komunistus, rusus ir sovietų armiją”. Todėl tas asmuo nuolat prašė skelbdamasis esąs įgaliotas ginti “SSRS vientisumą”, kad Lietuvoje būtų įvesta tiesioginė Kremliaus diktatūra.
Rubiko ir Burokevičiaus šūksniai visai ignoravo ne kokių nors “vadovų”, bet trijų Baltijos valstybių parlamentų bendrame posėdyje Vilniuje, šioje salėje, gruodžio 1 d. pareikštą bendrą valią - Lietuva, Latvija, Estija nesirašys jokios SSRS sutarties. Savaime darėsi suprantama, jog nepasirašiusios šalys liks už SSRS teisinių ribų, niekuo neįsipareigojusios, tartum geruoju paleistos iš narvo. Imperininkai negalėjo leisti, kad taip atsitiktų, todėl norėjo Baltijos šalyse sodinti į valdžią marionetes arba fanatiškus bolševikus, kurie pasirašytų bet ką. Todėl griebėsi smurto sausio mėnesį ir paskui organizavo perversmą Maskvoje rugpjūčio mėnesį, kaip tik sutarties pasirašymo išvakarėse.
1990 m. gruodžio 17 d. M.Gorbačiovas kalbėjo SSRS IV liaudies deputatų suvažiavime. Avansu paskelbęs apie tragiškus įvykius “Pabaltijo regione” ir papeikęs save už per didelį pakantumą separatistų bei nacionalistų griaunamiesiems veiksmams, jis paprašė suvažiavimo pritarti jo būsimiems žygiams, kad SSRS konstitucija būtų besąlygiškai vykdoma. Iš čia ir sausio 10 d. ultimatumas Lietuvai, ir piktinimasis, kad norima atkurti buržuazinę santvarką, kad Lietuvoje net ėmė “atsirasti savininkų”.
Tokiam M.Burokevičiaus ir M.Gorbačiovo fundamentalizmui atliepė ir atsinaujinusios LDDP požiūriai į nuosavybę, o konkrečiai - į sovietų valdžios neteisėtai atimtą piliečių turtą.
Gruodžio 28 d. “Tiesa” paskelbė LDDP prezidiumo rezoliuciją, kuri išreiškė partijos nuostatą “atsisakyti turto grąžinimo natūra”, o kitaip kompensuoti savininkams tuo atveju, jeigu būtų galimybių. “Ypač pavojingas pilietinei santarvei būtų žemės grąžinimas buvusiems savininkams”, - rašoma toje rezoliucijoje.
Tokios apraiškos, deja, galėjo sudaryti paskatinantį įspūdį perversmininkams, jog jie, ko gero, susilauks platesnės paramos. Tačiau Sausio 13-ąją Lietuva apgynė ir savo žmonių teisę į žemę, apsaugojo nuo feodalinės perspektyvos, kuri tebelaiko naguose Rusijos ir Baltarusijos valstiečius.
Nesunku įsivaizduoti ir Lietuvos sudraskymą, kuriuo jau nuo 1988 m. grasino M.Gorbačiovas. 1990 m. gegužės mėn. M.Burokevičius Rygoje skundėsi iš Maskvos atvykusiam vyriausiajam sovietų armijos politrukui: “Mes paskelbėm Šalčininkų rajoną nepriklausomu nuo Vilniaus, ir kas toliau? Iš centro - jokios paramos...”
Sausio mėnesį galų gale atėjo net ginkluota parama ir M.Burokevičiaus sudarytam “Nacionalinio gelbėjimo komitetui”, taigi būsimai marionečių valdžiai, ir SSKP-KGB inspiruotam Rytų Lietuvos autonomizmui. Žmonės, kurie prie televizijos pastatų bei parlamento apgynė Lietuvos valstybingumą, apgynė ir jos vientisumą, be kurio pati Nepriklausomybė būtų nuolat šantažuojama, griaunama kaip Gruzijoje arba Moldovoje. Lietuvos rusams ir lenkams, nuoširdžiai pasipiktinus Kremliaus pasirinkta smurto politika, buvo žengtas tolesnis svarbus žingsnis į skirtingos tautybės žmonių solidarumą ir pilietinės visuomenės formavimąsi Lietuvoje.
Nepriklausomybės gynėjų dieną verta suvokti, kad jie gynė ir daugiau ką, ir dar platesnius bei principingesnius dalykus negu čia mano paminėtieji. Atmesdami sovietinę, smurtinę bjaurastį, jie gynė žmogaus teisę būti kitokiam.
Žmogaus teisės nūnai iškeltos į visuotinai pripažįstamus, nors nebūtinai tikrovėje palaikomus principus. Ir tai dažniausiai manoma apie žmogaus teisę laisvai reikštis bei pasirinkti. Bet yra ir kitokių teisių, kurias buvo paneigusi Sovietija ir už kurias mirė Sausio 13-osios gynėjai. Tai žmogaus teisė turėti Tėvynę. Tai žmogaus teisė turėti nuosavybę. Tai žmogaus teisė turėti savo asmens ir tautos orumą, atsakomybę ir gyvenimo prasmę, teisė kurti ir džiaugtis, galų gale teisė atiduoti gyvybę už kitus. Kai kuriomis šių teisių geriausieji Lietuvos žmonės pasinaudojo prieš penkerius metus kaip ir prieš 50 - neklausdami leidimų, o paklusę nušvitusiai pareigai. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kviečiu tarti žodį Vilniaus pedagoginio universiteto docentą, istorijos mokslų daktarą, Sausio 13-osios draugijos narį L.Truską.
L.TRUSKA. Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, svečiai, 1991 m. sausio įvykių dalyviai, žuvusiųjų šeimų nariai! Turbūt neapsiriksiu pasakęs, jog po 1918 m. vasario 16 d. svarbiausios naujųjų laikų Lietuvos istorijos datos yra 1990 m. kovo 11-oji ir 1991 m. sausio 13-oji.
1990 m. paskelbdama Nepriklausomybę Lietuva sviedė iššūkį sovietų imperijai, o kitų metų sausį ji visam pasauliui įrodė, jog pasiryžusi krauju mokėti už savo laisvę.
Viskas prasidėjo su Sąjūdžiu. Didingi jo renginiai 1988-1989 metais, savarankiškos Lietuvos komunistų partijos susikūrimas 1989 m. pabaigoje, Nepriklausomybės paskelbimas 1990 m. pavasarį, kiti tų metų įvykiai nulėmė avangardinį mūsų Tėvynės - Lietuvos - vaidmenį griaunant blogio imperiją. “Jūs net nežinote, ką jūs padarėte”, - sakydavo mums tada užsieniečiai. Tais metais Lietuva buvo įkvepiantis ir sektinas pavyzdys ne tik ukrainiečiams, moldavams, kitų sovietinių respublikų tautoms, bet ir Maskvos, Leningrado demokratams.
Sunerimusi “Pravda” rašė apie lietuviškąjį sindromą. Tik prisiminkime suverenitetų paradą 1990 pavasarį sovietinėse sąjunginėse ir net autonominėse respublikose. Juk tai buvo akivaizdūs mūsų Kovo 11-osios akto paskelbimo atgarsiai. Beje, tai, kas darėsi Lietuvoje, spartino išsivadavimo procesus visoje Rytų bei Vidurio Europoje. Rytų vokietis 1990 m. mano kolegai kalbėjo: “Kai mes išgirdome, jog net mažytė Lietuva sukilo prieš Sovietiją, mums pasidarė gėda.”
Štai kodėl imperinės jėgos 1991 m. pradžioje pasirinko smūgį į mūsų šalį, tikėdamosi Lietuvoje sustabdyti imperijos griūtį. Situacija tam buvo lyg ir palanki. Kiekvieną dieną buvo laukiama karo Kuveite. Lietuvoje jautėsi žmonių nuovargis, ekonominiai sunkumai. Tačiau didžiausias viltis priešas dėjo į nesantaiką mūsų eilėse. Vyksta nuožmi visuomenės poliarizacija, gal net šaltas pilietinis karas.
1990 m. V.Kubilius konstatavo: Lietuva buvo susiskaldžiusi į landsbergininkus ir brazauskininkus. Viešosios nuomonės apklausos duomenimis, 1990 m. gruodį 31% Respublikos gyventojų pasitikėjo Aukščiausiąja Taryba, o 46% buvo ja nusivylę. Tačiau Kremliaus ir jo penktosios kolonos burokevičių ir jermalavičių viltys nepasitvirtino. Dar 1989 m. pabaigoje atvykusi į Vilnių rusų demokratė Novodvorskaja kalbėjo: “Kai tik jūsų tauta paskelbs siekį - nepriklausomybę, tankai jus traiškys, jus žudys. Ir tik tada, kai pamatys, kad jūs vis tiek stovite, kad nebėgate, kad jūsų ryžtas stipresnis už tankus, jie sustos. Kito būdo kovoti su raudonojo teroro imperija nėra.” Mirtinos grėsmės akivaizdoje tauta susivienijo, sustiprėjo savo dvasia, ryžosi aukotis už Lietuvą. Sovietų prokuratūros darbuotojai, tyrę Sausio 13-osios įvykius, negalėjo suprasti jaunimo, kuris tą naktį šoko ir dainavo prie Televizijos bokšto. “Jie buvo apsvaigę nuo narkotikų”, - padarė išvadą sovietiniai pareigūnai.
1991 m. sausio lietuviai buvo mįslė daug kam. Norvegų žurnalistas, pabuvojęs Vietname ir Beirute, rašė: “Aš negaliu suprasti, kodėl jūsų žmonės tokie drąsūs. Juk juos ką tik traiškė tankai. O dabar, kai riaumojantys geležies kalnai artėja prie parlamento, žmonės bėga jiems priešais. Aš niekada ir niekur šito nemačiau.”
1940 m. birželį Prezidentas A.Smetona, nepasakęs žmonėms nė “Sudieu”, išvyko į užsienį, o jo ministrai, klaidindami tautą bei pasaulį, skelbė, jog Raudonoji armija atėjo kaip draugiška sąjunginė kariuomenė tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo.
1991 m. sausį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis, Vyriausybės nariai, parlamentarai pasiliko kartu su tauta ir organizavo gynybą. 1940 metai nepasikartojo.
Šiandien nedera užmiršti tų Lietuvos kitataučių, kurie anomis grėsmingomis dienomis buvo kartu su mumis. Vilniaus rusų kultūros centras kvietė savo tautiečius atsiriboti nuo nusikaltėlių, atsikratyti bjaurasties, kuri dangstosi mūsų, t.y. rusų, vardu, mūsų kalba, ir remti lietuvių laisvės siekį. Visur - raminant prie Aukščiausiosios Tarybos įsisiautėjusią minią, laidojant Sausio 13-osios aukas - per radiją ir televiziją girdėjosi arkivyskupo Chrizostomo balsas.
Sausio 12 d. Aukščiausiosios Tarybos lenkų frakcija paskelbė pareiškimą, palaikantį Lietuvos kursą į nepriklausomybę. Virš Aukščiausiąją Tarybą juosiančių barikadų plaikstėsi ir lenkų vėliavos. Lietuvos žydai, totoriai, karaimai, latviai, vokiečiai tvirtai ir nuosekliai rėmė mus jau nuo pirmųjų atgimimo dienų.
Esminis mūsų pergalės 1991 m. sausyje veiksnys buvo demokratinių Rusijos, Ukrainos bei kitų sovietinių respublikų jėgų parama. Sociologų apklausų duomenimis, 55% Rusijos gyventojų ir net 75% maskviečių nepritarė karinės jėgos Lietuvoje naudojimui. Svariai Baltijos tautų laisvės siekį parėmė Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas B.Jelcinas. Protesto mitingai su šūkiu “Šalin rankas nuo Lietuvos!” vyko ne tik Maskvoje, Leningrade, Rygoje, Taline, Kijeve, Kišiniove, bet ir daugelyje Sibiro miestų, Užkaukazėje, net Vidurinėje Azijoje. Tomis išbandymo dienomis ir savaitėmis Lietuva juto viso pasaulio paramą. Laidojant Lietuvos didvyrius, solidarumo varpai skambėjo Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Šventos Mišios už Lietuvą buvo aukojamos Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, kitose pasaulio bažnyčiose. Daugelyje Europos miestų vyko protesto mitingai. Agresiją Lietuvoje pasmerkė Skandinavijos šalių, Lenkijos, Čekoslovakijos, Europos Bendrijos valstybių vadovai, kitų šalių politikai. Sveika tauta nebijo lieti kraujo dėl šventų dalykų. Baisus yra tiktai beprasmis kraujo liejimas.
1991 m. sausio didvyriai, taip pat tų metų vasarą žuvę muitinės, pasienio apsaugos darbuotojai prarado gyvybes ne veltui. Jų vardai, jų pavardės istorijoje bus įrašytos greta Prano Eimučio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšo pavardžių. Jų gyvybės auka padėjo, kad ir neilgam, susivienyti ir dvasiškai apsivalyti mums patiems, privertė krūptelėti viskam abejingą pasaulį. Sausio įvykiai buvo galingas katalizatorius, paspartinęs vykusius procesus tiek pačioje Lietuvoje, tiek už jos ribų. Jeigu anksčiau skelbti Lietuvoje referendumą kai kam atrodė rizikinga, tai 1991 m. žiemą jo rezultatai jau niekam nekėlė abejonių. Sausio įvykiai įkvėpė kitas sovietines tautas kovoti už savo laisvę, demokratiją ir drauge paspartino sovietų imperijos griūtį. Štai kodėl tada Rusijos, kitų respublikų demokratai mūsų prašė: “ Tik jūs atsilaikykite.”
Gal Lietuva būtų gavusi nepriklausomybę ir nieko neveikdama, kaip Baltarusija, bet jos įvaizdis pasaulyje, jos istorija būtų nebe ta.
Baigsiu T.Venclovos žodžiais, pasakytais 1990 m. pavasarį, bet dar labiau tinkančiais 1991 m. sausiui (cituoju): “Tai, kas vyksta Lietuvoje, moraliniu ir politiniu mastu prilygsta tam, kas vyko 1916 m. Airijoje, 1821-1834 m. Graikijoje, 1773-1776 m. Amerikoje. Lietuviai šiandien rodo pavyzdį visiems kitiems nelaimės draugams ir, svarbiausia, - pačiai rusų tautai, kuri irgi yra nelaimės draugė. Kiekvienam iš mūsų Lietuva buvo ir tebėra pasaulio ašis. Tačiau pastaraisiais mėnesiais ji virto pasaulio ašimi ir kitiems. Niekada savo istorijoje Lietuva tiek daug nereiškė žmonijai kaip šiandien. Ji yra centrinė pasaulio spaudos ir televizijos tema. Žinoma, taip nebus per amžius. Bet Lietuvos jau niekada nebus galima ignoruoti ir nepastebėti. Lietuva virto vienu iš esminių laisvės simbolių visiems laikams.” (Plojimai)
PIRMININKAS. Žodis suteikiamas Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Artūro Sakalausko, žuvusio prie parlamento prieigų, mamai - Genovaitei Sakalauskienei. (Plojimai)
G.SAKALAUSKIENĖ. Gerbiamosios ponios, gerbiamieji ponai! Štai jau penkeri metai mūsų širdyse skamba:
“Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios Tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.”
Viena liepaitė ir 24 ąžuolai - tai mūsų vaikai šiandieną. Likimas pasirinko juos. Jie labai mylėjo laisvę, gyvenimą ir savo Tėvynę Lietuvą, tvirtai tikėjo jos Nepriklausomybe ir šventai atliko savo pareigą - apgynė savo Tėvynę nuo priešų. Begalinė meilė ir tikėjimas išsivedė juos Anapilin. Ji išėjo, net nepasimatavusi nuotakos rūbų. Jie išėjo, nesulaukę savo aštuonioliktojo gimtadienio šventės. Jie išėjo, nors beprotiškai troško gyventi. Jie išėjo net nepaskyrę savo pirmojo pasimatymo. Jie išėjo kupini jėgų ir meilės. Jie išėjo tiesdami mums rankas. Jie išėjo tardami mums pirmą kartą ištartą žodį “mama”. Jie išėjo uždegdami mums laisvės aukurą.
“Laisvės aukuras”.
O, brangi Lietuva, amžių amžiais buvai tu laisva, visad aukure degė šventoji ugnis, kurstė ją vaidilutės, žynys. Bet atėjo tau baisūs laikai ir iš laisvės ugnies liko vien pelenai. Tave migdė komunos vaikai, vis į Rytus dundėjo traukiniai ir į Sibirą trėmė lietuvį už tai, kad viena ir brangi jam buvai. O, motule Tėvyne mana, pasakyk, kiek kryželių išniekinta buvo tada, kiek sugriauta bažnyčių, išdraskyta šeimų, kiek priguldė tada miško brolių jaunų? Tu tyli, nes vergė šitiek metų buvai, kaip nurodė Maskva, taip tada gyvenai. Tu atrodei jau mirus, bet širdyje gyva dar ruseno ugnelė, pelenuos paslėpta. Jei ugnelė užgęsta, jau gyvybės nėra, kad ji skaisčiai liepsnotų, reikalinga auka.
Skaisčiai sužibo fakelu R.Kalanta, bet dar, matyt, tada nebuvo lemta uždegti šaltą, sudaužytą aukurą. Užgeso fakelas. Susigūžė ir vėl užsnūdo Lietuva, “vyresnio brolio” glėby suspausta. Kad būt ramesnė, tankais apsupta. Ir vėl ramu. Aplink gūdi naktis. Nebedega šventoji laisvės aukuro ugnis. Tik štai nerimstančių širdžių karta sujungė Baltijos kely rankas, laisva daina skambėjo, tik aukuras dar buvo šaltas. Ugnis dar neplazdėjo.
Tą kraupią Sausio 13-ąją laisvės aukurą uždegė trylika. Uždegė savo gyvybe, savo širdžių liepsna trapi dukrelė Loreta, visų taip mėgiamas Virginijus, vos aštuonioliktus užkliudęs vienturėlis Darius, veik metais jaunėlesnis Ignas. Kuklus ir nuoširdus Alvydas, gražus kaip karalaitis Titas. Geri tėvai - Algimantas, Apolinaras, Vytautas. Tvirti Tėvynės ąžuolai - Rolandas, Vidas, Rimantas, Alvydas.
Tai tiek didvyrių, tiek anos nakties aukų. O kiek suluošintų, kiek sunkiai sužeistų! Ne vienas jų vadavos mirtimi, bet, ačiū Dievui, liko jie tada gyvi. Bet Vytauto gyvybė sparčiai blėso, jis labai skubėjo pakurstyt aukurą nesugniuždyta tremtinio širdim. Netrukus Jonas ir Stanislovas išėjo į pasimatymą su mirtim.
Kaitriai liepsnojo aukuro liepsna, mums skausmą, o ir laisvės viltį nešdama. Pro ašaras dainavo Lietuva: “Aš dar gyva, aš dar gyva”, vergovės pančius nuo krūtinės plėšdama, tvirtai tikėdama, kad bus laisva. Tačiau raudonos jėgos nebesnaudė, jos ruošė Lietuvai golgotą naują.
Gegužė žemėn paberia žiedus, deja, kartu mirtis ateina. Sukniubo Gintaras poste, klastingam šūviui nuaidėjus. Raudojo, alpo motina, žmona, suklupę klausė Viešpatį: kodėl, už ką? Juk jam dar taip gyvent reikėjo. Deja, ir žmonės, ir dangus tylėjo. Tik aukure ugnis skaisčiai plazdėjo.
Vidurvasarį, ankstų liepos rytą, aušra pašiurpo, nes nepatikėjo, ką Medininkų poste ji regėjo: aštuoni vyrai ten labai keistai gulėjo. Aušra pabalo ir suprato, kad čia mirtis praėjo. Liepsnojo aukuras, gedėjo Lietuva, į paskutiniąją kelionę ruošdama Algirdą, Juozą, Mindaugą, Stanislovą, Antaną, Ričardą, Algimantą. O aštuntajam Viešpats ištiesė pagalbos ranką ir prisakė: “Tomai, tu turi gyventi.”
Rugpjūtį žvaigždės dega, krenta ir užgęsta. Ir tu, Artūrai, žvaigždele degei tą naktį. Nurimus pučui, aikštėj jau daina skambėjo. Iš džiaugsmo žmonės juokės, verkė, glamonėjos. Visi kartojo žodį “Laisvė”. Tik tu, sūnau, užstojęs krūtine kitus, jau merdėjai. O lūpos tarsi man vienai šnabždėjo: “Neverk, mamyt, žiūrėk, kaip dega aukuras, neverk, mamyte, Lietuva laisva.”
Taip, Lietuva laisva, bet pasvarstykim, kokia kaina. Doram lietuviui - tai pati aukščiausia kaina. Nūnai kai kam ši kaina ir skatiko neverta ir garsiai ištaria tokie: “Nereikalinga ši auka.”
Gerbiamasis Seimo Pirmininke, norėčiau įteikti nuo tėvų prašymą. (Plojimai)
PIRMININKAS. Labai ačiū. Mūsų posėdis artėja į pabaigą. Deja, negalėjome į jį pakviesti tų šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių, kuriuos privalėjome pakviesti. Lietuvoje nesurastume tokios salės, kuri sutalpintų visus tuos, kurie visomis išgalėmis, nebodami pavojų, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kurie yra tikri nepriklausomybės gynėjai. Deja, tokios salės, tokios galimybės nėra. Juolab kad didelė dalis tų dienų didvyrių, kaip dažnai, deja, būna istorijoje, taip ir liks neįvardyti.
Gerbiamieji Seimo nariai, brangūs svečiai. Jūs visi esate gavę kvietimus į renginius, skirtus Laisvės gynėjų dienai paminėti. Dabar tik noriu jums, taip pat ir tiems, kurie mus mato bei girdi, priminti, kad šiandien 19 valandą įvyks memorialo prie Seimo rūmų pagerbimas, tradicinis laužų uždegimas Nepriklausomybės aikštėje, prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos memorialo. 23 valandą Šventų Jonų bažnyčioje - tradicinis koncertas “In memoriam”. Rytoj, t.y. sausio 13 d., 12 valandą, Nepriklausomybės aikštėje bus pakelta valstybinė vėliava su gedulo juosta. 12 val. 30 min. Šventos Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. 14 val. 30 min. padėsime gėlių prie memorialo Lietuvos laisvės gynėjams Antakalnio kapinėse. Turintiems kvietimus taip pat primenu, jog 18 val. Operos ir baleto teatre įvyks atminties vakaras “Stabat Mater”. Maloniai visus, čia esančius ir girdinčius, kviečiame dalyvauti.
Aukščiausiosios Tarybos deputatus kviečiu užeiti į Signatarų klubą, kuris yra antrųjų rūmų 207a kabinete. Taip pat tuos, kurie šiandien bus apdovanoti Sausio 13-osios dienos medaliu, po posėdžio kviečiu į trečiąjį Seimo rūmų aukštą.
O dabar Lietuvos Respublikos Seimo neeilinį posėdį skelbiu baigtą.