Penkiasdešimtasis posėdis
1995 m. gruodžio 20 d

	Svarstyti klausimai:
1.	Seimo diskusija apie jaunimo politiką
2.	Nutarimo "Dėl valstybinės jaunimo politikos koncepcijos" projektas (pateikimas)
	Seimo narių pareiškimai
	L.Milčius. Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos pareiškimas Vyriausybei "Dėl miestų ir gyvenviečių apšvietimo"
	P.Miškinio pareiškimas
	A.Endriukaičio pareiškimas užsienio reikalų ministrui P.Gyliui ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui K.Bobeliui
	A. Vaižmužis
	G. A. Paviržis

Seimo narių pareiškimai (95.12.20)

7sesija 50 p svarstyti klausimai

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas E.BIČKAUSKAS

PIRMININKAS (E.BIČKAUSKAS). Gerbiamieji kolegos, prašome užimti vietas. Pradedam vakarinį gruodžio 20 d. posėdį.

Kaip buvo minėta rytinio posėdžio pabaigoje, prieš pradedant diskusiją jaunimo politikos klausimais bus padaryti pareiškimai, kadangi rytiniame posėdyje nebuvo spėta jų perskaityti. Taigi kviečiu į tribūną Seimo narį L.Milčių.

L.MILČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Aš labai atsiprašau, kad dėl mūsų, sakyčiau, prasto darbo organizavimo Seime mes priversti skaityti savo pareiškimus jums visiems girdint. Ypač jaunimui, kuriems tie mūsų pareiškimai gali būti ir neįdomūs, kartais gal ir politikams neįdomūs, bet jie, manau, svarbūs eiliniams žmonėms. Šis pareiškimas, kurį norėčiau perskaityti Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos vardu ir adresuoti jį Lietuvos Respublikos Vyriausybei, yra skiriamas labai paprastai, bet svarbiai problemai - miestų ir gyvenviečių apšvietimo problemai.

"Pastaraisiais metais Lietuvoje susidarė sunkiai paaiškinama situacija, kai turėdami vieną iš didžiausių atominių elektrinių Europoje ir patys gana pigiai parduodami elektros energiją kaimyninėms valstybėms, savo gyvenvietes, miestelius ir net kai kurias didžiųjų miestų gatves paliekame neapšviestas visą naktį. Dėl to silpninama valstybės ir piliečių turto bei gyvybės apsauga, atsiranda papildomų paskatų nusikaltėliams siautėti.

Visuomenėje vis labiau įsiviešpatauja baimė, todėl vakarais nutrūksta prekyba miestuose, apmiršta kultūrinis gyvenimas. Net policininkai vengia užsukti į neapšviestas gatves. Ką bekalbėti apie vėliau iš mokyklų grįžtančius mokinius ir studentus, vakarinėse ir naktinėse pamainose dirbančias moteris, apie žmones, dėl įvairių priežasčių vėluojančius grįžti namo. Tiek individualių, tiek daugiabučių namų gyventojai bei personalinių įmonių savininkai bando įsirengti papildomų šviestuvų ir yra priversti iš savo kišenės mokėti už bendro naudojimo teritorijų apšvietimą. Savivaldybės ir seniūnijos skundžiasi, kad pabrangus elektros energijai skiriamų lėšų nepakanka apšvietimo sistemoms eksploatuoti. Daugelis jų kol kas negali naudotis lengvatiniu (naktiniu) tarifu. Be to, savivaldybės, įmonės ir įstaigos turi mokėti dar ir papildomą - pridėtinės vertės mokestį.

1994 m. iš pagamintų 10 mlrd. kwh elektros energijos gatvių apšvietimui Lietuvos miestuose buvo sunaudota tik 90,9 mln. kwh, t.y. mažiau negu 1% visos pagamintos energijos. Pavyzdžiui, Kauno rajono savivaldybei 1995 m. miestelių ir gyvenviečių apšvietimui buvo skirta vos 310 tūkst. Lt, kai mažiausiai tam reikėtų apie 400 tūkst. Lt. Todėl siūlytume, kad Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų, Energetikos bei Finansų ministerijos išanalizuotų, kiek elektros energijos reikia normaliam miestų, miestelių ir gyvenviečių apšvietimui, ir nustatytų, kokios yra galimybės atsisakyti pridėtinės vertės mokesčio ir taikyti vieningą lengvatinį mokėjimo tarifą už visų naktinio apšvietimo sistemų eksploatavimą. Remiantis šiais duomenimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė galėtų skirti realius poreikius atitinkančias lėšas ir priimti kitus nutarimus, kurie leistų išspręsti šią visiems gyventojams svarbią problemą." Pasirašo Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos seniūnas L.Milčius. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu į tribūną Seimo narį poną P.Miškinį.

P.A.MIŠKINIS. Gerbiamieji Seimo nariai!

"Tai, kas vyksta Lietuvos bankų užkulisiuose, manau, rūpi ne tik man, bet ir kiekvienam Lietuvos gyventojui. Tačiau tiek Lietuvos bankas, tiek teisėsaugos institucijos, privalančios atskleisti tą paslaptingą uždangą, tyli.

Jau kurį laiką Lietuvą drebina komercinių bankų bankrotai, pirmiausia labai skaudžiai palietę daug Lietuvos žmonių, verslo įmonių, dabar vis labiau artėdami prie valstybės lėšų. Jeigu tokius skaudžius įvykius lemtų vien tik objektyvios priežastys, padėtis, susiklosčiusi komercinės bankininkystės sferoje, nekeltų tokio susirūpinimo. Tačiau net elementariausia esamos padėties analizė leidžia teigti, jog šiuos procesus lemia subjektyvūs, dažnai nusikalstamų elementų interesai.

Padėtį apsunkino ir neūkiška komercinių bankų politika. Lietuvos komerciniai bankai, užuot vykdę taupią veiklą, be saiko didino darbuotojų ir tarnybų skaičių, neproporcingai pajamoms kėlė vadovaujančių ir kitų darbuotojų atlyginimus, švaistė lėšas prabangioms kontoroms įrengti. Didžiuliai bankų kreditai būdavo išduodami neužtikrinus jų nekilnojamojo turto įkeitimu. Tai, kad nebuvo ipotekos įstaigų, sumenkino turto įkeitimo vaidmenį. Bankų vadovybės dalijo didelius kreditus, veikiamus įvairių neaiškių grupuočių. Daug tokių kreditų dingo negrįžtamai. Čia nepaminėtos priemonės sudarė palankią dirvą komercinių bankų bankrotams. Lietuvos banko vadovybė net nebandė užblokuoti neaiškių, privačių struktūrų siekimo paimti į savo rankas daugelio valstybinių įmonių ir įstaigų lėšas, buvusias valstybinių bankų skyriuose, pertvarkytuose į akcinius bankus. Dabar toms valstybės lėšoms iškilo nemenka grėsmė. Nieko gero nedavė ir komercinių bankų sanavimas, tai gerai patvirtina ir "Aurabanko" pavyzdys."

Gerbiamieji, aš daugiau nekalbėsiu, atkreipiau dėmesį į kai kurias mintis, tuo labiau kad rytdienos posėdyje Lietuvos banko valdybos pirmininkas K.Ratkevičius turės pateikti savo informaciją, taip pat informuos ir vidaus reikalų ministras R.Vaitekūnas. Todėl aš ir prašyčiau šių pareigūnų, kadangi jie turi dar pakankamai laiko, atsakyti į šias mano iškeltas mintis.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu į tribūną A.Endriukaitį.

A.ENDRIUKAITIS. Ponui P.Gyliui - Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui, ponui K.Bobeliui - Lietuvos Respublikos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui. Pareiškimas. "Dėl moralės ir drąsos užsienio politikoje."

"Rinkimų imitavimas ir farsas Čečėnijoje, kur aktyvių karo veiksmų sąlygomis išvykus iš Grozno visiems šešiems Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pagalbos grupės nariams, visų kitų humanitarinių tarptautinių organizacijų atstovams, paskelbus 90-95% rezultatą, yra akivaizdus.

Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. gruodžio 21 d. priėmė rezoliuciją "Dėl Lietuvos Respublikos veiksmų tarptautinėse organizacijose". Rezoliucijoje Užsienio reikalų ministerijai buvo rekomenduota kreiptis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją dėl 1991 m. spalio 3 d. Žmogiškojo matmens dokumento, taip pat, kad Čečėnijos problema būtų svarstoma Jungtinių Tautų Organizacijos institucijose bei Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.

1996 m. sausio mėn. Rusiją rengiamasi priimti į Europos Tarybą. Be tiesioginių Lietuvos turtinių pretenzijų šia proga prasminga ir būtina Rusijos priėmimą lemti ir reikalavimu nutraukti dengiamą Čečėnijos prievartavimą. Primintina, kad 1995 m. gruodžio 8 d. Europos Parlamentas savo pareiškime dėl padėties Čečėnijoje kviečia Rusiją elgtis pagal tarptautines taisykles ir išvesti iš ten savo kariuomenę ir policiją, taip pat Europos Tarybą prašo nepriimti Rusijos į savo gretas, kol Čečėnijoje bus tęsiama agresija.

Prašau ministrą poną P.Gylį raštu pateikti informaciją apie minėtos Seimo rezoliucijos vykdymą, taip pat šią problemą apsvarstyti Užsienio reikalų komitete.

Prašau posėdžio pirmininką, remiantis Seimo statuto 95 straipsniu, šitą pareiškimą pateikti svarstyti Užsienio reikalų komitetui."

PIRMININKAS. Gerai. Aš manau, galim perduoti pareiškimą Užsienio reikalų komitetui.            

Seimo narys A.Vaižmužis.

A.VAIŽMUŽIS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, posėdžio svečiai!

Aš šį pareiškimą skaitau savo rinkėjų, biržiečių ir kupiškėnų, vardu, kartu ir savo.

"Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko valdytojui!

Respublikoje vis didėja atotrūkis tarp mažą atlyginimą gaunančių ir tarp grupelės žmonių, gaunančių labai dideles pinigų sumas. Tai labai neigiamai veikia visuomenę, Lietuvos žmones. Kaip taisyklė, pačius didžiausius atlyginimus (ypač premijas, kitas išmokas) gauna bankų darbuotojai, teisėsaugos pareigūnai ir kiti. Žinoma, daug bankų - komerciniai. Atrodo, lyg ne valia kištis į asmeninius reikalus, bet, mielieji, labai gerai žinome netolimą istoriją apie tai, kaip jie susikūrė, kaip jie vieni kitus rėmė, kokios buvo palūkanos, paėmus kreditus.

Peršasi išvada, kad bankų dirbantieji - tai patys darbščiausi, gabiausi ir panašiai. Deja, genijų ir toje srityje, ko gero, nėra. Mums žinoma, kad bankus remia ir mūsų varganą valstybę visų Lietuvos žmonių sąskaita. Daugelyje bankų yra nemažai ir valstybinio kapitalo. Susidarome nuomonę, lyg Seimas ir Vyriausybė nepajėgi išspręsti tų klausimų ar sąmoningai to nedaro. Tikriausiai sąmoningai, nes tokia situacija daug kam naudinga, nes tai daliai žmonių - ir sponsorystė, ir jiems, jų šeimos nariams kelionės į užsienio šalis, ir panašiai. Žmonės siūlo keisti įstatymus, ir tai reikia kuo skubiau daryti. Pirmiausia remkimės Vakarų šalių patirtimi taikant diferencijuotą ar dar kitokią sistemą, kad būtų atskaityti į biudžetus pinigai, priklausomai nuo gaunamos pinigų sumos. Sakykime, gauna 1000 Lt algą su priedais per mėnesį, atskaitykime į biudžetą 33%, kaip iki šiol. Gauna 10 tūkst. Lt, atskaitykim - 70%, gauna 100 tūkst. Lt - gal 90% ir panašiai. Įsitikinę, finansistai gali parengti tobulesnę, realią šių dienų sąlygomis atskaitymų gradaciją. Tuo reikia tik užsiimti.

Beje, verta prisiminti ir šiek tiek senesnę istoriją. Prezidento A.Smetonos valdymo laikotarpiu valdininkui uždirbant daugiau kaip 1 tūkst. Lt per mėnesį, žmonai ar vyrui buvo draudžiama dirbti.

Rinkėjai reikalauja, kad būtina grįžti ir prie bankrutavusių bankų peripetijų. Juk bankrutavus bankui, praktiškai nukenčia eiliniai indėlininkai, o bankų darbuotojas sugeba pasiimti į bankus padėtas santaupas su didžiulėmis palūkanomis. Slegia, sunkiai nuteikia praeivį, ypač eilinį žmogų, prie bankų stovintys prabangūs, užtamsintais langais automobiliai, o neretai iššaukiančiai elgiasi net tų automašinų vairuotojai, statydami mašinas ant šaligatvių, nepraleisdami pėsčiųjų. Taip pat išsiskiriantys iš kitų namų fasadai ir dar daug kas. Jeigu visa tai būtų iš labdarų, o ne Lietuvos žmonių sąskaita, būtų gerai. Deja, kuklumas puošia žmogų, ir lietuviui tai buvo būdinga, bet visų mūsų nelaimei daug kas to nepaiso, ir pinigas užvaldė ir sąmonę, ir pro-tą. Tai priveda prie smurto, reketo, žmogžudysčių.

Suprantama ir tai, kad visais laikais šios sferos darbuotojai gyveno, gyvena daug geriau. Bet neturėtų ypač išsiskirti šiame dar sunkiame, ekonomiškai nestabiliame laikotarpyje. Manome, viskas eis sena vaga, bet vis dėlto gal kažkas ir susimąstys. Būtų malonu išgirsti, kad toks ir toks bankas, vardan nebūtinos prabangos, padeda mirties patale esantiems vaikams, invalidams ar socialiai remtiniems žmonėms. Viliamės, kad taip ir bus." Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. R.Dagio nematau. Jis netenka žodžio. Kviečiu į tribūną Seimo narį G.Paviržį.

G.A.PAVIRŽIS. Didžiai gerbiamas Prezidente, gerbiamasis posėdžio pirmininke, kolegos!

Atsiprašau kolegų ir savo vardu, kad dėl užtęsto posėdžio mes užtęsiam ir diskusijos pradžią.

Pareiškimas.

"Šiurpių ir nemalonių faktų griūtyje, kuri prislegia mus kasdien atsivertus laikraščius ar įsijungus televizorių, tarsi artėjančių Kalėdų pragiedrulys švystelėjo ir maloni informacija. Gruodžio 14 d. įvyko trijų solidžių organizacijų - Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos Mokslų Akademijos ir Lietuvos Seimo socialdemokratų frakcijos organizuotas disputas "Rinkis prekę lietuvišką".

Šį renginį rėmė Lietuvos žurnalistų sąjunga, tad, ačiū Dievui, gavome išsamią informaciją. Dar kartą apie šį grandiozinį Mokslų Akademijos salėje įvykusi susibūrimą mums maloniai priminė ir kolegos socialdemokratai, kurie išplatino Seime turiningą disputo dalyvių kreipimąsi į tautą, Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, pasirašytą ponų B.Juodkos, B.Lubio ir Seimo Pirmininko pavaduotojo gerbiamojo A.Sakalo.                           

Derinys, kaip išsireiškė pradėdamas diskusiją Mokslų Akademijos Prezidentas, nėra tipiškas, matyt, turėdamas galvoje gal originalią vargstančio mokslo, solidžių pramonininkų ir socialdemokratų simbiozę, o gal po asketiškais Mokslų Akademijos salės skliautais apkrautus degustacijai stalus. Ant jų, pasak spaudos, tiesiog netilpo natūralūs lietuviški pieno, mėsos ir žuvies produktai, duonos ir konditerijos gaminiai, vaisvandeniai, alus ir kur kas stipresni gėrimai.

Aš nesistebiu tokiais deriniais: laisvoje visuomenėje visokie deriniai įmanomi, žinoma, jeigu tik gerai organizuojama ir jeigu tikslai kilnūs. Pavyzdžiui:

"Lietuvos mokytojau, įdiek vaikams pagarbą lietuviškai prekei."

"Mes turime stiprinti savo dvasią ir savo tautos kūną."

"Iš širdies ir savo piniginės paremkime vienas kitą."

Kas nepritars iš širdies (pagal galimybes ir iš piniginės) tokiems šio garbaus sambūrio šūkiams? Tuo labiau kad forumas bus "nuolat veikiantis" ir gimė, kaip pabrėžiama ką tik mano cituotame kreipimesi, toje pačioje salėje, kurioje gimė ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (tik stalų tada gal dar negalėjome taip turtingai serviruoti).

Tiesa, čia jau kreipiuosi į žurnalistus, man, kaip smalsiam socialinių problemų gvildentojui, dar neaiški viena detalė. Prieš šį renginį Pramonininkų konfederacijos išsiuntinėtuose laiškuose šakinių asociacijų prezidentams buvo pateiktas labai taurus pasiūlymas: "Jeigu jūs neprieštarausite, po parodos - degustacijoje nepanaudoti jūsų gaminiai bus atiduoti kaip kalėdinė dovana našlaičių namams."

Vaivorykštiniuose spaudos aprašymuose šis momentas, atrodo, kažkur pasimetė (o gal nemokėjau aš skaityti tarp eilučių). Todėl taip iki šiol ir nežinau, kiek tų kalėdinių krepšių ir kokiems našlaičių namams buvo sudaryta ir pasiųsta iš nepanaudotų parodoje - degustacijos produktų. Gal kas iš kolegų galėtų apie tai informuoti?". Tuo pačiu ir su Šv.Kalėdom! Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. (Balsai salėje) Nepradėkime diskusijos, bet V.Andriukaitis, aš manau, turi teisę atsakyti. Prašau.

V.P.ANDRIUKAITIS. Aš ne diskusijai, aš noriu pasidžiaugti, nes visa tai, ką atvežė gamybininkai, buvo perduota organizacijos "SOS" vaikams atstovei, ir buvo organizuotas tas nuvežimas. Dėkoju.

PIRMININKAS. Ačiū.

Gerbiamieji kolegos, pradėsime dirbti pagal darbotvarkę, pradėsime diskusiją jaunimo politikos klausimais. Aš noriu pranešti ir klausytojams, jog diskusijoje dalyvauja Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas. Taip pat kviesti ir, matau, dalyvauja ministrai, žinybų vadovai, aukštųjų mokyklų rektoriai, švietimo įstaigų vadovai, savivaldybių atstovai, religinių konfesijų atstovai, jaunimo organizacijų atstovai. Norėčiau pasitarti dėl mūsų darbo tvarkos.

Aš turiu norinčių pasisakyti diskusijoje sąrašą. Iš viso yra 25 norintys kalbėti, t.y. pakankamai daug. Matyt, mes šiai diskusijai, kaip ir numatyta, pašvęsime visą vakarinį posėdį, todėl aš siūlyčiau štai kokią darbo tvarką ir reglamentą: kad pagrindiniam pranešimui skirtume 20 minučių, papildomam pranešimui - 15 minučių, o galbūt, jeigu pagrindinis pranešėjas sutaupytų laiko, papildomas pranešimas būtų šiek tiek ilgesnis, o norintiems kalbėti skirti po 5 minutes. Stengsiuos įspėti kalbėtojus, kai ateis 5 minučių riba, ir norėčiau, kad šito reglamento laikytumėmės.

Taip pat aš manau, kad mes galėtume susitarti, jog pertrauką padarytume maždaug po pusantros valandos mūsų darbo. 10-15 minučių pertrauką. Galime pritarti tokiai vedimo eigai? Ačiū. Tada aš kviečiu į tribūną pagrindinį pranešėją A.Augustaitį - valstybės konsultantą jaunimo klausimais, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos pirmininką. Prašom.

Seimo diskusija apie jaunimo politiką (95.12.20)

7sesija 50 p svarstyti klausimai

A.AUGUSTAITIS. Laba diena visiems. Gerbiamasis Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininko pavaduotojau, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji ponai ir ponios! Leiskite pirmiausia padėkoti už galimybę kreiptis į jus iš šios tribūnos su mintimis apie dabartinę jaunimo situaciją bei pateikti Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos parengtus ir daugybėje susitikimų su jaunimo organizacijų ir tarnybų bei valstybinių institucijų atstovais išdiskutuotus pasiūlymus efektyvesnio jaunimo problemų sprendimo klausimais.

Savo pranešimą norėčiau pradėti nuo trumpo šiuo metu susiklosčiusios jaunimo situacijos įvertinimo. Pagal 1994 m. Kultūros ministerijos užsakymu atliktus sociologinius tyrimus ir kitus to meto statistinius duomenis, iš 1994 m. Lietuvoje gyvenusių 782 tūkst. 16-29 metų amžiaus žmonių tik 30% išsilavinimą paminėjo kaip labai svarbų dalyką savo gyvenime, tik 14% jaunuolių kažkaip dalyvavo visuomeninėje veikloje, tuo tarpu kitose išsivysčiusiose Europos šalyse šis skaičius siekia 70%. Net 59% nusikaltimų padaro 14-29 metų amžiaus žmonės, net 26% jaunų žmonių, susiklosčius palankioms aplinkybėms, emigruotų iš savo šalies.

Šie baisoki skaičiai ganėtinai iškalbiai pasako tai, kad šiuo metu jaunimas susiduria su tikrai rimtomis problemomis. Šie skaičiai aiškiai pasako, kad jaunimas, visuotinai pripažįstamas visuomenės, taip pat ir valstybės ateitimi, išgyvena gana sunkų laikotarpį. Visų pripažinta nuostata, kad nuo tų, kurie šiandien yra jauni, daugiausia priklausys visuomenės, taip pat ir valstybės politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė situacija ateityje. Kokia bus Lietuvos ateitis, jeigu mano anksčiau įvardyta situacija nesikeis?

Daugelyje Europos valstybių jaunimas apibrėžiamas kaip visuomenės narių grupė, apimanti asmenybės formavimosi bei perėjimo prie savarankiško gyvenimo visuomenėje laikotarpį išgyvenančius asmenis. Šiuo laikotarpiu žmonėms natūraliai iškyla daug problemų, kurių jie dažnai nesugeba įveikti vien savo jėgomis. Jauno žmogaus ir jį supančių žmonių nesugebėjimas spręsti iškylančias problemas dažnai veda prie tiek atskiriems asmenims, tiek visai visuomenei sunkių pasekmių. Kokia vėlgi bus Lietuvos ateitis, jeigu nebus sutelktos visų valstybinių institucijų, visos visuomenės jėgos tokių skaudžių jaunimo problemų, kaip išsilavinimo visuotinumas ir pritaikomumas, bedarbystė ir benamystė, sprendimui?

Pagal anksčiau mano minėtus 1994 m. sociologinius tyrimus, kas penktas jaunas žmogus mano, kad turės problemų, pritaikydamas savo išsilavinimą, kas antras mano, kad nedarbas jiems gresia, o daugiau nei trečdalis jau tiesiogiai susidūrė su šia problema. Net 60% jaunų žmonių tenka būti tėvų išlaikytiniais, naudojančiais tiek tėvų pinigus, tiek butus.

Manytume, kad visuomenė per valstybines institucijas gali ir turi sėkmingai dalyvauti sprendžiant jaunimo problemas, gali ir turi sėkmingai daryti įtaką jaunos asmenybės formavimosi bei perėjimo prie savarankiško gyvenimo visuomenėje laikotarpiu.

Taip pat visuomenė turėtų remti per savo valstybines institucijas jaunimo pilnavertę integraciją į visuomenės gyvenimą. Sąlygų intelektualios, pilietiškos, demokratiškos asmenybės formavimuisi sudarymas, jaunimo aktyvaus dalyvavimo politiniame, ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime skatinimas, mūsų manymu, būtų svarbiausios valstybinių institucijų veiklos kryptys, garantuojančios stabilų ir sėkmingą visuomenės vystymąsi.

Aktyvus jaunos kartos, galinčios perimti laikmečio reikalavimus atitinkančias vertybes ir efektyvius veikimo būdus, įsijungimas į visuomenės gyvenimą ypač aktualus tampa visuomeninių permainų laikotarpiu, kai keičiasi visuomenės vertybės ir poreikiai, žmonių elgesio normos ir gyvenimo stilius. Manytume, kad mūsų valstybei dabar ypač svarbus jaunų, išsilavinusių, iniciatyvių asmenybių aktyvus dalyvavimas valstybės stiprinimo procese.

Daugelyje valstybių valstybinių institucijų veikla, kuria sprendžiamos jaunimo problemos bei siekiama sudaryti palankias sąlygas jauno žmogaus asmenybės formavimuisi bei integracijai į visuomenės gyvenimą, apibrėžiama kaip valstybinė jaunimo politika. Daug valstybinių institucijų, spręsdamos atskiras visuomenės problemas, susiduria ir su jaunimo, kaip atskiros visuomenės grupės, problemomis. Tačiau efektyviam jaunimo problemų sprendimui neužtenka vien efektyvios atskirų žinybų veiklos. Greta to, dar turi būti vykdomas visų valstybinių institucijų veiklos koordinavimas bei turi būti sudarytos sąlygos valstybinio ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimui.

Valstybinės institucijos turi skatinti jaunimo iniciatyvą, dalyvavimą visuomenės gyvenime ir sprendžiant savo problemas bei atsakomybę už savo veiklą ir savo problemų sprendimą. Jaunimo iniciatyvos skatinimas efektyviausiai gali būti vykdomas per jaunimo organizacijų, kaip savanoriškos ir laisvos narystės pagrindu veikiančių asmenų susivienijimų, tenkinančių jaunimo poreikius bei apskritai sprendžiančių jaunimo problemas, ir jaunimo tarnybų, kaip įmonių, įstaigų ir organizacijų, teikiančių jaunimui informacinę, socialinę, psichologinę, juridinę ir kitokią pagalbą bei organizuojančių jaunimo užimtumą ir laisvalaikį, kūrimosi skatinimo ir iniciatyvų bei veiklos rėmimą.

Tokių jaunimo institucijų egzistavimas ir veikla daugiausia nulemia jaunimo dalyvavimo visuomenės gyvenime lygį. Daugelyje Europos valstybių galima stebėti tiesioginį ryšį tarp jaunimo organizacijų ir tarnybų stiprumo bei aktyvumo ir jaunimo iniciatyvumo apskritai.

Jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos stabilumą ir kokybę nemažai lemia valstybės teikiama parama. Valstybės parama jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklai garantuoja jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos tęstinumą ir sukuria galimybes kitų nebiudžetinių paramos šaltinių paieškai ir panaudojimui.

Manytume, kad valstybinės institucijos turėtų teikti finansinę ir materialinę paramą jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklai. Valstybinės institucijos paramą jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos projektams turėtų teikti viešo konkurso keliu, aiškiai apibrėžiant paramos teikimo kriterijus ir prioritetus, aiškiai nustatant paramos teikėjo ir gavėjo įsipareigojimus ir atsakomybę. Šiuo metu jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos rėmimas vyksta bendrame nevyriausybinių organizacijų veiklos rėmimo kontekste.

1995 metais buvo rasta galimybių Lietuvos valstybės biudžete numatyti 3 mln. Lt visuomeninių organizacijų veiklai remti. Jaunimo iniciatyvų rėmimas buvo pripažintas vienu iš trijų paramos teikimo prioritetų. Kaip mes žinome, Seimo patvirtintame 1996 metų valstybės biudžete vėl numatytos lėšos visuomeninių organizacijų veiklos rėmimui. Kultūros ministerija jau viešai paskelbė apie paraiškų finansinei paramai priėmimą, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba išsiuntinėjo visoms jaunimo organizacijoms ir tarnyboms tipinę paraiškos formą.

Tikimės ir prašome, kad jaunimo iniciatyvų rėmimas išliktų prioritetu ir 1996 m. Taip pat suprasdami, kad mūsų valstybė kol kas negali paremti visiškai visų iniciatyvų, vis dėlto prašome, kad jaunimo iniciatyvos, kaip vienas iš trijų paramos prioritetų, susilauktų maždaug trečdalio visuomeninėms organizacijoms skirtų lėšų.

Nuo 1997 m. siūlytume valstybės biudžeto finansinę paramą jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos projektams teikti iš specialiai jaunimo organizacijų ir tarnybų iniciatyvų rėmimui steigiamo Valstybinio jaunimo fondo, kurio lėšas sudarytų kiekvienais metais Lietuvos Respublikos Seimo nustatomo valstybės biudžeto asignavimų dalis, fizinių ir juridinių asmenų aukojamos lėšos ir materialinės vertybės, užsienio valstybių organizacijų bei piliečių, tarptautinių organizacijų aukojamos lėšos ir materialinės vertybės. Manytume, kad toks paramos jaunimo iniciatyvoms modelis galėtų efektyviausiai kaupti lėšas jaunimo organizacijų ir tarnybos veiklos projektų finansavimui.

Kaip geriausią būdą paremti jaunimo organizacijas ir tarnybas nedidinant biudžeto išlaidų, galima įvardyti sudarymą galimybių lengvatinėmis sąlygomis naudotis valstybės ir savivaldybių institucijų žinioje esančiomis patalpomis, technine įranga, kitomis nevalstybinių organizacijų veiklai reikalingomis materialinėmis vertybėmis. Deja, kaip tik tokios paramos jaunimo visuomeninės organizacijos ir tarnybos dažniausiai nesulaukia. Už visų mokesčių mokėtojų, už visos visuomenės pinigus sukurtas turtas, mokyklų aktų ir sporto salės, kultūros namų, moksleivių namų, kitų valstybės ir savivaldybių kultūros laisvalaikio ir sporto įstaigų patalpos gana dažnai tenkina vien jas valdančių asmenų poreikius. Visiškai suprasdami, kad tai nėra labai lengvas dalykas, vis dėlto manome, kad šios problemos juridinis reglamentavimas ir sprendimas labai padėtų jaunimo veiklos vystymuisi. Ypač apmaudu, kad didžioji dalis gražių jaunimo iniciatyvų bent jau šiuo metu taip ir lieka neįgyvendintos dėl finansinių ir materialinių problemų.

Siūlytume pagrindiniu finansinės ir materialinės paramos prioritetu įvardyti jaunimo lyderių, kaip asmenų, galinčių kvalifikuotai vykdyti ir koordinuoti jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos projektus, ir jaunimo darbuotojų, kaip asmenų, galinčių kvalifikuotai teikti jaunimo informacinę, socialinę, psichologinę, juridinę ir kitokią pagalbą bei organizuoti jaunimo užimtumą ir laisvalaikį, rengimą.

Taip pat labai didele parama jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklai taptų jaunimo darbuotojų rengimas aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose. Kvalifikuotų jaunimo darbo specialistų atsiradimas ne tik leistų vystyti jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklą tiek kiekybine, tiek kokybine prasme, bet ir leistų efektyviau panaudoti įvairius nebiudžetinės paramos šaltinius, sponsorių ir rėmėjų paramą, tarptautinio fondo ir programų lėšas.

Valstybinės institucijos, spręsdamos bendras visuomenės problemas, turi vadovautis visumos požiūrio į jaunimo situaciją ir jaunimo problemas principu. Jaunimo problemų tarpsektorinis pobūdis lemia tai, kad jaunimo problemos turi būti sprendžiamos neapsiribojant tradiciniais valstybinių institucijų veiklos sektorių rėmais. Jaunimo problemos turi būti sprendžiamos vykdant tarpsektorinę, tarpžinybinę valstybinių institucijų veiklą.

Taip pat labai svarbus jaunimo organizacijų ir tarnybų įtraukimas į jaunimo problemų sprendimą. Tai svarbu tiek iniciatyvos skatinimo, tiek efektyvesnio jaunimo problemų sprendimo prasme. Manytume, kad valstybinių institucijų veiklos koordinaciją bei valstybinio ir nevyriausybinio sektorių jėgų konsolidaciją, sprendžiant jaunimo problemas parlamentiniu lygiu, turėtų vykdyti Seimo jaunimo reikalų komisija. Vyriausybiniu lygiu - mišri tarpžinybinė institucija, atstovaujanti tiek valstybiniam ir nevyriausybiniam sektoriui, tiek atskiriems valstybinių institucijų interesams. Ją siūlytume vadinti valstybine jaunimo reikalų taryba.

Manytume, kad valstybinę jaunimo reikalų tarybą turėtų formuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Siūlome valstybinę jaunimo reikalų tarybą sudaryti iš vienodo skaičiaus valstybinių ir nevyriausybinių sektorių atstovų, t.y. iš vienodo skaičiaus ministerijų, Vyriausybės įstaigų, apskričių valdytojų ir savivaldybių vykdomųjų institucijų administracijų padalinių, užsiimančių jaunimo problemų sprendimu, bei visos valstybės teritorijoje atskirų apskričių ir savivaldybių teritorijose veikiančių jaunimo organizacijų ir tarnybų atstovų. Manome, kad valstybinė jaunimo reikalų taryba turėtų tvarkyti valstybinį jaunimo fondą. Valstybinių ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimas galėtų vykti tiek per jaunimo organizacijų ir tarnybų įtraukimą į jaunimo problemų sprendimo programų įgyvendinimą, tiek per jaunimo organizacijų ir tarnybų iniciatyvų skatinimą.

Valstybinių institucijų veiklos koordinavimas galėtų būti vykdomas tiek per pasiūlymų atskiroms žinyboms, Vyriausybei, Seimui teikimą, tiek per tarpžinybinių jaunimo problemų sprendimo programų įgyvendinimą.

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama tarptautinio bendradarbiavimo, sprendžiant jaunimo problemas, vystymui. Intensyvesnis darbas šioje srityje leistų susilaukti svarios paramos sprendžiant vietinio jaunimo problemas. Jaunimo problemų sprendimas negali apsiriboti vien valstybinių nacionalinių institucijų veikla. Manytume, kad savivaldybių tarybos turėtų steigti savivaldybių tarybų jaunimo reikalų komisijas. Apskrities valdytojų ir savivaldybių vykdomųjų institucijų administracijose turėtų būti padaliniai ar pareigūnai, įpareigoti spręsti jaunimo problemas apskrityse ir savivaldybėse. Apskrities valdytojai ir savivaldybių tarybos, atsižvelgdami į apskrities ir savivaldybės poreikius, galėtų steigti apskrities valdytojų ir savivaldybių vykdomųjų institucijų administracijų padalinius, išimtinai užsiimančius jaunimo problemų sprendimu.

Jaunimo organizacijų ir tarnybų iniciatyvų finansinis ir materialinis rėmimas negali apsiriboti vien parama iš nacionalinių valdžios institucijų. Manytume, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į savivaldybės poreikius, savivaldybių biudžeto finansinės paramos teikimą, galėtų steigti savivaldybių jaunimo fondus.

Mano kalboje išsakyti ir kiti pasiūlymai yra raštu išdėstyti jums pateiktame Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos valdybos parengtame ir plačiai išdiskutuotame valstybinės jaunimo politikos koncepcijos projekte. Noriu pasakyti, kad jau šiuo metu yra parengti ir preliminariai aptarti valstybinės jaunimo reikalų tarybos ir finansinės paramos teikimo nuostatai. Artimiausiu metu bus galutinai suformuluoti ir pateikti jaunimo organizacijų ir tarnybų bei kitų suinteresuotų asmenų diskusijai kiti dokumentai, skirti valstybinės jaunimo politikos koncepcijos įgyvendinimui.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos valdyba artimiausiu metu parengs ir apsvarsčiusi pateiks valstybinės jaunimo politikos koncepcijos įgyvendinimo projektą, kuriame bus numatyta Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos veikla įgyvendinant koncepciją.

Baigdamas savo kalbą, norėčiau dar kartą aiškiai ir konkrečiai įvardyti savo pasiūlymus. Seimo prašytume patvirtinti valstybinę jaunimo politikos koncepciją, įsteigti Seimo jaunimo reikalų komisiją.

 Vyriausybės prašytume parengti ir patvirtinti vyriausybinę jaunimo politikos programą, kurioje būtų numatyta konkreti ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veikla, įgyvendinant valstybinę jaunimo politikos koncepciją. Taip pat Vyriausybės prašytume įsteigti valstybinę jaunimo reikalų tarybą tarpžinybinėms jaunimo problemoms spręsti, įsteigti valstybinį jaunimo fondą jaunimo iniciatyvoms remti, nustatyti jaunimo iniciatyvų finansinio ir materialinio rėmimo tvarką.

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba įsipareigoja būti konstruktyviu bendradarbiu jūsų veikloje, sprendžiant jaunimo problemas ir kuriant demokratišką bei visapusiškai išsivysčiusią Lietuvos valstybę.

Labai ačiū jums už dėmesį. Atsiprašau už susijaudinimą. O dabar labai laukčiau jūsų klausimų ir labai norėčiau į juos atsakyti.

PIRMININKAS. Ačiū kol kas ponui A.Augustaičiui. Galbūt išklausysime pranešimą, o tada apsispręsime, kaip toliau elgsimės. (Plojimai) Kviečiu papildomą pranešėją - A.Macijauską - Lietuvos studentų sąjungos atstovą.

A.MACIJAUSKAS. Laba diena, gerbiamasis Prezidente, posėdžio pirmininke, Seimo nariai, kolegos, jaunimo organizacijų ir studentų organizacijų atstovai, rektoriai, visi žmonės, kurie sprendžia jaunimo problemas.

Bijau, kad ir man nebus lengviau negu A.Augustaičiui pirmą kartą kalbėti iš šios tribūnos, todėl manyčiau, kad nebus tokių kritiškų vertinimų, jeigu aš kalbėdamas kai kur gal pasakysiu ne tai, ką aš pasakyčiau, jei tai būtų diskusija ar frakcijoje, ar, tarkim, namuose ar universitete.

Šiaip mes nesame pirmą kartą Seime. Seime mes buvome prieš penkerius metus sausio įvykių metu, kai gynėme šį Seimą, kai medikai tvarstė nukentėjusius, kai fizikai organizavo laidotuvių eisenos koloną, lydėjo ją ir koordinavo Vilniaus gatvėmis. Tuo metu mes buvome pakankamai apsisprendę ir manyčiau, kad tai buvo tikrojo mūsų apsisprendimo metas, ne vien mūsų, bet ir visos Lietuvos visuomenės. Todėl šiandien, manau, jūs būsite kantrūs, ir tai, kad mes po penkerių metų vis dėlto atėjome jūsų prašyti ir patys pateikėme projektą, sakydami, kad mes turime problemų, mes patys nepajėgūs jų išspręsti, atkreipkite dėmesį, nes vis dėlto kantrybė irgi turi ribas.

Savo pranešimo mintis aš galbūt grupuosiu į tokias dvi rimtas dalis. Tai viena, tarkim, dėl ko man "skauda" kaip studentų funkcionieriui, ir aš jas galbūt norėčiau kelti į pirmąją dalį, nes tai susiję ir su mano interesais. Aš manau, kad vis dėlto visų pirma yra tai, kad mes turim rūpintis studentais ir teigiam, kad rūpinamės visi. Jei šiandien aš taip pateikčiau klausimą ir nukreipčiau jį ta prasme, paprašyčiau atsakyti net ir iš čia esančių, kokio gi mes norim mokslo, koks jis pas mus yra šiandien - mokamas ar nemokamas? Bijau, kad vieningos nuomonės net iki plenarinio posėdžio pabaigos mes tikrai neprieitume. Bet jeigu jau Konstitucijoje parašėm (41 straipsnį, manau, galbūt gerai pacituosiu, nes dažnai su juo susiduriu), jei mes laiduojame nemokamą mokslą gerai besimokantiems, tai susitarkim dėl sąvokų. Vienaip traktuoja šią sąvoką Seimo Švietimo komitetas, kitaip suprantam mes, studentai, trečiaip supranta aukštųjų mokyklų senato ir tarybos nariai. Tai vis dėlto nereikėtų remtis nuomone praeivio ar studento, kurie nėra įsigilinę į tą problemą. Vis dėlto, aš sakyčiau, susitarkit ir išspręskit, ir spręskit kuo greičiau, nes jau dalinis mokėjimas yra. Aš nepasakyčiau, kad tas mokslas yra visiškai nemokamas. Mes už jį mokam. Mes mokam, kai mokam už bendrabutį, mes mokam naudodamiesi, tarkim, tomis paslaugomis, kurios pas mus yra mokamos universitetuose. Todėl ši problema irgi niekam nepaslaptis, nes nepakankamas aukštųjų mokyklų finansavimas. Mes (iš dalies čia jūs, ko gero, jau priėmėt sprendimą ir dėl kitų metų) priimam Biudžeto įstatyme vienokius įsipareigojimus, bet gaunasi taip, kad net iki gruodžio mėnesio pabaigos mes jų iki galo neįvykdom, ir tie aukštosios mokyklos įsiskolinimai atsisuka prieš studentus. Ir čia, aišku, gimsta idėja, kad reikia pereiti prie mokamo mokslo, reikia ieškoti kitokio būdo. Tai mes, studentai, vis dėlto ragintume (aišku, klausiant ir mūsų nuomonės), kviečiam diskutuoti, išspręskim iki galo, koks gi mokslas yra pas mus, nes mokėti jau gali tekti daug kam nuo vasario mėnesio.

Kita, labai aktuali problema, kuri tiesiogiai susijusi su mokamo mokslo ar nemokamo mokslo problema, tai yra studijų kreditavimas. Mes galim pareikalauti iš studento, kad jis šiandien mokėtų už viską, bet sudarykim sąlygas jam nevagiant, neplėšikaujant, nesėdint Gariūnuose turėti galimybių mokėti už tą mokslą. Kaip viena iš tokių sąlygų, aš manau, yra studijų kreditai. Bet kokį mes turim nutarimą? Jau ketveri metai, ir ko tik mes, studentai, neišbandėm. Jau nuo 1989 m. vienaip ar kitaip dirbu organizacijoje. Ir piketavom, ir piketavom ne vieną kartą, ir susitikinėjom su gerbiamuoju A.Brazausku, ir susitikinėjom su buvusių vyriausybių atstovais, ir sakėm: kreditą gaudami neturim mes užstatyti to turto, nes daug kas jo ir neturim. Turi būti valstybės garantas. Ir jei mes apsisprendėm, kad valstybines aukštąsias mokyklas finansuojam, tai finansuokim ne tik jas, finansuokim patį studentą, kuris siekia to mokslo, nes jis greit taps ne visiems prieinamas. O dabartinis vėlgi nutarimas keičiasi kasmet. Į mūsų pasiūlymus atsako, kad mes girdėjom, ir aš turiu iš ministerijos atsiųstus raštus, kuriuose sakoma, kad vis dėlto mūsų siūlomi dalykai ateityje bus taikomi. Tai, manau, tos ateities nereikia laukti. Mes persitvarkėm, pasirinkom kitą orientaciją. Taigi manau, kad studijų kredito neturėtų grąžinti labai gerai besimokantys. Taip mes suinteresuosim juos ne bėgti po paskaitų užsidirbinėti, bet siekti kokybiškų žinių.

Kita, tarkim, ne mažiau aktuali problema yra studentų bendrabučiai. Jūs priėmėt labai puikų, gerą nutarimą, kad kiekvienas pilietis turi teisę privatizuoti gyvenamąjį būstą. Ir universiteto, aukštųjų mokyklų dėstytojai šiuo nutarimu pasinaudojo. Ką gi mes turim šiandien? Tie, kurie privatizavo, jau seniai nebedirba. Dirba tik tie profesoriai, kurie dirbs, matyt, ir jie būtų dirbę, jeigu nebūtų buvę to Privatizacijos įstatymo. Jaunų dėstytojų mes nepritrauksim. Kokia yra studijų kokybė? Jie, be mažos algos, nieko pas mus daugiau gauti nebegali. Aišku, dar mokslo laipsnį, kurio jie ir siekia. Tai aš manyčiau, Vyriausybės nutarimu reikėtų kompensuoti tas lėšas už privatizuotus bendrabučius. Reikėtų "dengti" studento mokestį, tarkim, dabar jo stipendija teleidžia susimokėti už bendrabutį. Reikėtų neleisti nugriūti esamiems bendrabučiams. Ir bet kokiu atveju, matyt, galvoti apie naujų statybą. Ne visos aukštosios mokyklos tai gali sau leisti.

Stipendijos. Jei kalbėtume apie stipendijas, vėlgi atrodytų, kad gal geriau, jog jų nebūtų, bet būtų normali kreditavimo sistema. Bet kai mes žinom, kad nėra pakankamas numatytas kreditų fondas, vadinasi, būtinos tos mūsų stipendijos. Bet jos yra juokingai mažos. Ir mes nenorėtume, kad būtų "rišama" prie MGL. Pagalvokime, jei duodam 85% devyniasdešimt septynias šimtąsias MGL-o, tai apie 80 Lt. Ir tai ne visiems. Už tą stipendiją (prisiminkim savo stipendijas, ir aš prisimenu dar savo, kai aš studijavau, tai buvo 40 rb.). Užtekdavo 1-2 rb. per mėnesį sumokėti už bendrabutį, už kitus mes ir pavalgydavom, ir galėjom nuvykti į namus, ir galėjom dar ir "pastudentauti", ir mes žinom, ką tai reiškia. Jau nemanykim, kad tie 80 Lt, kuriuos ne visi mato, leidžia tai daryti šių dienų studentams.

Yra daug įvairių nutarimų, kurie studentus, manyčiau, stato į tokią žeminančią padėtį. Tarkim, netgi 1992 m. nutarimu (kurį kartu priėmė Finansų ministerija, Kultūros ir švietimo ministerija, Socialinės apsaugos ministerija) "Dėl dienpinigių mokėjimo gamybinės praktikos metu" numatyta, kad visai dienai užtenka vieno procento nuo MGL studentui valgyti. Mokam skaičiuoti. Tai yra 80 ct. Ar mums užtenka dieną gamybinės praktikos metu maitintis už 80 ct? Tarp kitko, dėstytojams skiriama 10%. Dar suvokiu - 8 Lt. Tikrai pavalgytume. Bet nenusipirksi nei studentiško kefyro ar batono už 80 ct. Nereikia laikyti studentų alkanų.

Pereikime prie sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo. Kiek kartų mes, susitikdami su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojais, esam kalbėję, kad kažkodėl vienintelė kategorija žmonių, kurios mes neapdraudėm, yra studentija. Galbūt tai yra brangus malonumas, bet tai nereiškia, kad jie visiškai neserga. Panaikinom aukštųjų mokyklų profilaktoriumus. Palikom vieną visoms Vilniaus aukštosioms mokykloms. Ten limituotas skaičius vietų, studentai laukia eilėje, kada jie galės nemokamai dantis susitaisyti ar gauti profilaktinį gydymą. Nebeliko, aišku, sanatorinių kelialapių skyrimo, nebeliko gydymo išlaidų dengimo. Tos socialinės problemos... Mes, studentai, nesam politinė organizacija. Mes, aišku, jose gal ir dalyvaujam, bet kalbam apie bendras problemas. Socialinės problemos mums šiandien yra tikrai labai aktualios.

Transporto išlaidų kompensavimo įstatymas, kuris, manau, vėlgi rodo, kad žmonės, kurie turi šiandien valdžią, galėtų nebūti mums kaip tėvai: norim - duodam, norim - atimam. Mes jau turim praktiką, jog valstybinė transporto išlaidų kompensavimo tvarka yra numatyta tokia: važiavimas tarpmiestiniais autobusais ir traukiniais sėdimose vietose bus kompensuojamas iš bendrųjų asignavimų, skirtų aukštosioms mokykloms tose mokyklose nustatyta tvarka. Aš abejoju, ar ten skirta tų lėšų ir ar numatyta, koks yra poreikis. Kodėl gi atsisakoma jau išbandytos praktikos, kai studentai, pateikę studento pažymėjimą, galėjo naudotis šia 50% lengvata. Aš atsimenu tuos laikus, kai padėjau prodekanui klijuoti senus bilietus, ir didelio malonumo niekas nejautė, kai stovėjo eilėse prie kasų, atsiimdami tą kartą per mėnesį kompensuojamą dalyką. Aš manau, kad mums šito nebereikia kartoti, mes turim pamokų, ir nereikia išradinėti to, kas realiai įrodyta ir dėl ko mes jau ne vieną kartą esam susitarę susitikimuose su aukštųjų mokyklų lyderiais, Prezidentūroje, Vyriausybėje. Ir tokie susitikimai, aišku, reikalingi ir toliau, matyt, reikia, kad mes prieš priimdami įstatymą dar kartą pasitartume su tais, kurie kenčia vienaip ar kitaip nuo jų realizavimo praktikoje.

Studijos užsienyje. Aišku, atsirado nauja galimybė studijuoti užsienyje. Informacijos studentus pasiekia mažokai apie jų galimybę. Turi būti finansuojamos ne vien iš užsienio fondų šios studijos, valstybė irgi turėtų skirti didesnę sumą pinigų. Bet vėlgi kliudo tas pats studijų kreditavimo nutarimas. Kurgi numatyta, kad 100 MGL skiriama metams? Bet mes juo nepasinaudosim, nes reikia užstatyti arba Universiteto stipendijų fondą, arba garantuoti tėvų nekilnojamuoju turtu. Todėl manyčiau, kad studijos užsienyje dar ne visiems mums įkandamos, net ir galintiems pasirinkti. Kita problema yra ta, kad galbūt ne visos aukštosios mokyklos susiorientavo šioje situacijoje. Dažnai studentams nėra įskaitomi tie dalykai, kuriuos jie siunčiami studijuoti. Ir gaunasi paradoksas, kad studentas, grįžęs, studijavęs su aukštosios mokyklos siuntimu, tampa skolininku. Jam įskaitoma skola arba duodama galimybė per mėnesį išlaikyti už visus metus susikaupusius dalykus. Jis, aišku, atitinkamai patenka į kategoriją žmonių, kurie nesugebėjo susitvarkyti su mokslais, yra skolininkai, yra nepažangūs, juos reikia arba šalinti, arba pervesti į vadinamus laisvuosius klausytojus. Taip neturėtų būti. Turėtų būti ieškoma naujų studijavimo formų. Galbūt nereikėtų skirstyti studentų į kursus, gal galėtume laisvai studijuoti tiek, kiek mes norim. Bet svarbu, kad mes baigiam tą aukštąjį mokslą.

Bedarbystė ir gyvenamojo būsto problema. Aš manau, apie tai dar kalbės ne vienas čia dalyvaujantis. Bet 50% studentų (yra tokia statistika) nepritaiko įsigyto išsilavinimo pagal specialybę. Tai rodo, kad vis dėlto reikėtų ir aukštųjų mokyklų administracijoms pagalvoti, kiek ir kokių specialistų ruošiam, nedubliuoti tų pačių specialybių, žinoti poreikį. Manau, dabartinė mokesčių sistema neskatina darbdavio sukurti darbo vietą. Jei už paėmimą to nekompetentingo, teorine prasme tik paruošto specialisto į firmą ar į kitą organizaciją būtų vis dėlto taikomos mokesčių lengvatos, manau, kad mus pačius atsirinktų, pakviestų į tą darbą.

Antroji dalis, aš manau, mane papildys, nes tikrai jau ir pasiklydau savo puslapiuose. Su kokiomis problemomis susiduria studentiškos organizacijos? Tai visų pirma, aišku, su tom pačiom, kurias aš minėjau, nes mes esam visuomeninės organizacijos, jungiančios studentus, atstovaujančios jiems ir sprendžiančios jų problemas. Ir tai, ką aš minėjau, mes turim daryti. Bet kaip forma - tai visuomeninės organizacijos forma. Yra reikalaujama dabar savanoriškumo. Tai yra pažangi pozicija. Bet visgi mes norėtume būti atstovaujančioji organizacija. Mes galbūt daugiau esame profsąjunginės orientacijos ir to, kokie mes buvom, nereikėtų slėpti. Gal tai nebuvo bloga forma. Tarkim, kaipgi atsitiko su pačių studentiškų organizacijų atsiradimu? Jos kūrėsi 1989-1990 m. ir organizuojant komjaunimą ir profsąjungas arba visiškai jas likviduojant. Tie, kurie likvidavo, pasielgė, tarkim, kvailiau ir tai galima pasakyti tiesiai šviesiai, nes jie prarado visą tą turtą, kurį turėjo prieš tai buvusios organizacijos. Universitete mes sugebėjom vis dėlto reorganizuotis, paveldėjom patalpas, telefonus, vietas senate. Manau, be jokios abejonės galiu pasakyti, kad Vilniaus universiteto studentų atstovybė, tuo pačiu ir Lietuvos studentų sąjungos būstinė, yra viena iš stipriausių organizacijų. Organizacijų įvairovė yra pakankamai didelė. Manau, kad ne vien yra studentiškos atstovybės ar sąjungos kiekvienoje aukštojoje mokykloje, bet yra ir daug fakultetinių organizacijų: Fizikų asociacija, Medikų asociacija, Ekonomistų korporacijos... Galbūt tai yra kryptis, į kurią mes turėtume orientuotis. Norėtųsi, jog tos organizacijos būtų visų pirma labai remiamos pačiose aukštosiose mokyklose, nes mums reikia prie kažko glaustis.

Visiems yra aktuali patalpų nuomos problema. Ir mes už ją mokėti tikrai neturim iš ko ir rinkdami iš studentų... o mūsų dalyvavimas, manau, siūlant projektus, yra reikalingas. Yra reikalinga mūsų nuomonė. Tai sudarykim sąlygas mums ją pareikšti. Mes negalim samdyti kompetentingų teisininkų, mes darom taip, kaip mokam padaryti. Vienintelis prašymas, kad, jei šiandien mes susirinkom diskutuoti dėl jaunimo politikos koncepcijos, ir komisijoje prie Seimo jaunimo reikalų numatyta jaunimo reikalų taryba prie Vyriausybės, ar gal net ateityje išsivystytų į departamentą, palaikykim, palaikykim tą jaunimo ir studentijos iniciatyvą ir leiskim juos prie valdžios. O manau, kad valdžios daro kol kas didelę klaidą, nes nefinansuojamas aukštasis mokslas atsisuks prieš mus visus. Atsisuks bumerangu, atsisuks prieš mus, pačią Lietuvą, atsisuks ir prieš tuos, kurie dabar priima sprendimus. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, gerbiamieji svečiai, jeigu leisi-te, aš dabar perskaitysiu visų, kurie kalbės, sąrašą, kad bent kiekvienas orientuotųsi, kada jis kalbės. Ir jeigu leisite, kol kas neskaitysiu nei visuomeninių, nei tiesioginių užimamų pareigų, pranešiu apie tai prieš kalbą. Taigi eilės tvarka: Rasa Mastauskaitė, Gintaras Binkauskas, Vladislovas Domarkas, Irena Kalėdienė, Sandra Čivinskaitė, Aleksandras Valentas, Gema Jurkūnaitė, Valdas Petrauskas, Arūnas Kučikas, Vytautas Balčiūnas, Rolandas Zuoza, Juozas Antanavičius, Algimantas Tauras, Vidmantas Kisielis, Artūras Vazbys, Kęstutis Skrebys, Ramūnas Čepaitis, Virginijus Ražukas, Lina Kalibataitė, Jūratė Pričkaitytė, Irena Šiaulienė, Vaidotas Ilgius, Rimantas Dagys.

Taigi pradėsime kalbas, diskusiją. Ir kviečiu į tribūną Rasą Mastauskaitę - Jaunimo informacijos biuras. Prašau. Priminsiu - 5 min. kalbai.             

R.MASTAUSKAITĖ. Laba diena visiems, susirinkusiems čia. Labai džiugu matyti, kad yra taip daug vis dėlto Lietuvoje žmonių, kuriuos vis dar domina jaunimas, jaunimo problemos. Visų pirma norėčiau padėkoti už kvietimą dalyvauti čia, nes tikrai man tai yra labai svarbu, kadangi aš dirbu Jaunimo informacijos biure, ir tas darbas yra naujas darbas, ir reikalinga pagalba. Jaunimo situacija Lietuvoje tikrai nėra gera. Pagalbos ir supratimo gali tikėtis tiktai tie jauni žmonės, kurie yra vienos ar kitos jaunimo organizacijos nariai. Kiti žmonės, ypač jauni žmonės, savo problemas turi spręsti patys. Juk dažnam jaunam žmogui iškyla įvairių problemų - dvasinių, psichologinių, aišku, ir kasdieninių. Kur kreiptis, ką daryti? Jaunas žmogus pasimeta.

1993 m. gruodžio 3 d. Europos jaunimo informacijos ir konsultavimo agentūros generalinė asamblėja priėmė ir paskelbė Europos jaunimo informacijos chartiją. Jos preambulėje sakoma, kad informacija ir konsultavimas atlieka labai svarbų vaidmenį įtraukiant jauną žmogų į visuomenės gyvenimą, sudarant sąlygas jo savirealizacijai ir suteikiant jam visuomenės piliečio teises ir pareigas. Informacija turėtų didinti jaunimo pasirinkimo galimybes, mokyti savarankiškumo ir atsakingumo. Jaunas žmogus turi turėti teisę į informaciją ir jos teikiamas pasirinkimo galimybes. Ši teisė yra patvirtinta Žmogaus teisių deklaracijoje ir kai kuriuose Europos Tarybos priimtuose dokumentuose. Taigi grįžtant prie šios Europos jaunimo informacijos chartijos, aš norėčiau paminėti kelis jos principus. Jaunimo tarnybos turi būti atviros visiems jauniems žmonėms. Informacija turėtų būti visais jaunimą dominančiais klausimais, ji turėtų būti nemokama ir gerbianti žmogaus anonimiškumą ir privatumą. Informacija turėtų būti objektyvi, tiksli, nauja ir praktiška. Tokiam informaciniam darbui turi būti ruošiami profesionalūs darbuotojai, kurių kol kas Lietuvoje dar nėra. Ir informacija turi būti nepriklausoma nuo jokių ideologinių, politinių ar komercinių interesų.

Kaip veikia tokios struktūros Lietuvoje? Jau antrus metus informacijos srityje dirba Jaunimo informacijos biuras. Jame jau yra sukaupta šiek tiek informacinės medžiagos apie Lietuvos jaunimo situaciją. Tad manau, kad apie jaunimo problemas ir jų sprendimo būdus jis galėtų pateikti savo siūlymus. Europoje tokias problemas sprendžia informacijos ir konsultavimo tarnybos. Lietuvoje, aš manau, būtų prasminga organizuoti ką nors panašaus. Sakykim, prie savivaldybių galima organizuoti informacijos skyrius, kur atėjęs jaunas žmogus, norintis steigti jaunimo organizaciją ar gauti vienokią ar kitokią teisinę informaciją, galėtų ją gauti bet kada. Nes, kaip jau buvo kalbėta šiandien Seime, labai daug žmonių atvažiuoja čia ir jie tiesiog nežino, į ką kreiptis. Toks tinklo sudarymas tikrai būtų labai prasmingas. Tokios informacinės tarnybos galėtų spręsti tokius klausimus: darbo galimybės, ekonomiško gyvenimo būdo atradimas, jaunimo teisės, garantijos ir privilegijos, informacija apie visus su jaunimu susijusius įstatymus ir jų pataisas, jaunimo laisvalaikio formų pasirinkimo galimybės, jaunimo savirealizacijos būdai ir galimybės, jaunimo finansavimas, statistinių duomenų rinkimas ir jų išvadų panaudojimas tolesniame tokių tarnybų darbe. Jaunimo informacijos biuro nuomone, šiuo metu būtų tikslinga išleisti "Jauno žmogaus vadovą", kuriame atsispindėtų visa pagrindinė jaunam žmogui reikalinga informacija. Informacija apie aukštąsias mokyklas, apie esančias organizacijas, institucijas, kur ir kada, ir kodėl jis gali kreiptis. Jaunimo informacijos biuras, manau, galėtų tai padaryti, bet jį stabdo finansavimo klausimas.

Europoje panašus vadovas jau yra, t.y. Euro-26 Handbook, kuris yra geriausias jauno žmogaus patarėjas. O kas pataria jaunam žmogui Lietuvoje dabar? Yra keli tokie centrai. Tai jaunimo psichologinės paramos centras, kuris gali padėti žmogui, kai jis turi vienų ar kitų psichologinių problemų, Lietuvos studentų ir jaunimo kelionių biuras padeda jaunam žmogui pigiau keliauti, AIDS profilaktikos centras ir Lietuvos studentų sąjunga, kuri suteikia informaciją apie studijų programas. Minėtas Jaunimo informacijos biuras, kuris tikrai turi surinkęs žinių apie beveik visas Lietuvos jaunimo organizacijas. Šiuo metu baigiamas leisti leidinys apie šias organizacijas ir jis vadinsis "Kas yra kas. Lietuvos jaunimo organizacijos", kuriame atsispindės Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijų darbas, jų tikslai ir ateities perspektyvos. Jame taip pat galėsite rasti informacijos apie jaunimo korteles ir studentų korteles, kurios suteikia jaunimui nuolaidų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau tuo jaunimo informacinis darbas negali apsiriboti. Visa surinkta informacija bus naudinga tik tada, kai ji pasieks kiekvieną Lietuvos jaunuolį. Todėl dar kartą pabrėžiu, jog Lietuvoje turi būti sukurtas Jaunimo informacijos centrų tinklas, kurio pagrindinis tikslas būtų informacija per katalogus, radiją, televiziją, spaudą ir visas kitas įmanomas priemones. Tiek būtų apie informacijos ir konsultavimo darbą Lietuvoje. Ačiū.

PIRMININKAS. Labai jums ačiū. Jūs šiek tiek viršijote laiko limitą. Jeigu būtumėt Seimo narys, būčiau tikrai nutraukęs. (Balsai salėje) O dabar kviečiu pasisakyti G.Binkauską - Jaunųjų tautininkų santalkos pirmininką.

G.BINKAUSKAS. Laba diena, gerbiamieji ponai ir ponios. Labai malonu, kad Lietuvos Respublikos Seimas suteikė galimybę iš tokios garbingos tribūnos pirmą, bet, tikiuosi, ne paskutinį kartą prabilti apie jaunimo reikalus. Mūsų, jaunujų tautininkų, pagrindinė nuostata būtų tokia: nuo tėvų žemės - prie vaikų žemės. Lietuvių tautos išlikimas, jos gerovė ir pažanga priklauso nuo jauno žmogaus. Kaip į jauną žmogų pažiūrės valstybė, taip ir jaunas žmogus vertins valstybę. Manome, kad jaunimo politiką siūlo, formuoja ir įgyvendina politinė partija ar partijų koalicija, laimėjusi rinkimus. Dabar, praėjus trejiems metams po rinkimų, susigriebėte, kad jaunimas paliktas likimo valiai. Manau, tokios politikos nebuvimas privertė LDDP paskutiniais metais ieškoti paramos per kitų politinių partijų ir organizacijų jaunimą. Sukurtas  valstybinės jaunimo reikalų tarybos projektas. Tačiau koks tai kūrinys? Dalis žmonių, Vyriausybės surankioti iš ministerijų ir žinybų, posėdžiaus kartu su Vyriausybės sudarytais ir patvirtintais jaunimo organizacijų atstovais. Labai abejoju, ar su visų: skautų, rokerių ir t.t., atstovais. Geriausiu atveju su jaunalietuviais ar kitais pritariančiais Vyriausybei. Posėdžiaus ir spręs ministerijų lygio užduotis. Stebės ir analizuos situaciją, teiks pasiūlymus, ir kartu analizuos, rengs programas, taip pat vykdys ir kontroliuos tų programų vykdymą, o galop steigs bei tvarkys jaunimo fondą. Ponai, gal tiesiai šviesiai sakykite - norime įkurti Jaunimo reikalų ministeriją. Gal ir nebūtų pats blogiausias siūlymas, kai kitose valstybėse yra tokios ministerijos. Blogiau, kai nėra valstybinio požiūrio į jaunimą.

Dabar dėl valstybinio jaunimo fondo. Ką gi, puiku, kad jam numatoma skirti tam tikrą biudžeto dalį. Tačiau mane šiek tiek jaudina, kad į tą fondą norima perimti aukojamas lėšas bei materialines vertybes. Ar netaps šis fondas vienintelis ir nepakartojamas? Susemiantis visas jaunimui aukojamas lėšas, o tada jau jaunimo fondo tvarkytojas - Vyriausybė - per jos paskirtus, išugdytus ir parengtus jaunimo lyderius skirstys lėšas. Gal saviems, gal lojalesniems, o gal iš viso - kelių tiesimo fondui. Nes šiame projekte nėra teiginio, jog draudžiama valstybinio jaunimo fondo lėšas naudoti ne valstybinės jaunimo politikos tikslų įgyvendinimui. Tai dėl tarybos ir fondo.

Iš esmės pritariant valstybinių institucijų paramai jaunimo organizacijoms, ne visai suprantami 16 ir 17 straipsniai. Pagal 16 straipsnį - valstybinės institucijos jaunimo organizacijoms bei tarnyboms lengvatinėmis sąlygomis leidžia naudotis patalpomis, technika, materialinėmis vertybėmis. Labai viliojantis ir vos ne komunistinis teiginys. Tik įdomu, kaip į tai pažiūrės tos institucijos.

Dabar dėl 17 straipsnio. Kodėl valstybė turi padėti ir rengti jaunimo lyderius, t.y. jaunimo organizacijų vadovus? Jeigu jie yra lyderiai, pripažinti savo bendraamžių, savo partijų, tai labai būtų keista, jeigu jaunųjų konservatorių lyderį rengtų LDDP vyriausybė, o laimėję rinkimus tautininkai siųstų poną Augustaitį tobulintis į Oksfordą.

Dėl jaunimo lavinimosi ir socialinių problemų. Iš esmės pritardami tų problemų aktualumui, norėtume, kad būtų akcentuota valstybės materialinė parama jauniems specialistams, kurie pagal savo darbo pobūdį negali būti orientuoti į rinką. Tai mokytojams, medikams, kariūnams, policininkams. Taip pat manome, kad iš projekto, kuris buvo atspausdintas lapkričio mėnesį "Universita Vilnensis", be reikalo išmesti straipsniai dėl jaunimo kultūros, sporto ir laisvalaikio.

Apibendrindamas pakartosiu mūsų principinę nuostatą. Jaunimo politiką siūlo ir įgyvendina politinės partijos per partijoje esantį jaunimą. Jaunieji tautininkai tai įgyvendins per Lietuvių tautininkų sąjungos programą. O ši koncepcija, pritempta iki Seimo, yra neišbaigta. Įmanoma svarstyti tik turint Valstybinės jaunimo tarybos nuostatus, Valstybinio jaunimo fondo nuostatus. Ačiū, ponai, už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu pasisakyti V.Domarką - Lietuvos Respublikos švietimo ministrą.

V.DOMARKAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji posėdžio dalyviai! Aš norėčiau pacituoti kai kurias Lietuvos jaunimo organizacijų lyderių diskusijoje pasakytas ir spaudoje paskelbtas mintis ir pasakyti savo nuomonę.

Pritariu Lietuvos moterų partijos jaunimo grupės vadovės B.Šimanskos minčiai, kad jaunimo politika turėtų padėti ugdyti atsakingus už savo veiksmus žmones. Tačiau nepritariu tos pačios lyderės teiginiui (cituoju): "nesutinku, kad jaunimas turėtų būti skatinamas laisvalaikiu užsidirbti pinigų". Pritariu Lietuvos liberalaus jaunimo sąjungos pirmininkui M.Norvaišui, kuris sako: "dirbk ir pirk". Ir ypač pritariu to paties lyderio teiginiui - svarbiausia jaunimui - įsigyti profesiją, kad jaunimo politika turi būti orientuota į švietimą, į išsilavinimą. Tai yra, sakyčiau, esminiai dalykai, pasakyti dėl švietimo ir tam tikra prasme ministerijos įsipareigojimai jaunimui. Kartu noriu akcentuoti, kad parengtoje koncepcijoje šitie teiginiai, sakyčiau, atsispindi ne visai. Manyčiau, kad tikrai šiuo požiūriu dar reikėtų koncepciją gerokai patobulinti.

Antra vertus, aš taip pat pritariu prieš mane kalbėjusiam jaunimo lyderiui, kad šią koncepciją dar reikėtų daugeliu punktų paredaguoti. Dar turbūt reikia platesnės diskusijos ir su kitom organizacijom, ne vien atstovaujančiomis Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai. Aš nekartosiu tų minčių, kurios čia buvo pasakytos. Noriu akcentuoti vieną mintį, susietą su švietimu. Aš visą laiką akcentuoju, kad ir koncepcijoje turėtų atsispindėti.

Galiu gerbiamiesiems Seimo nariams pasakyti, kad vis dėlto turime labai gerą švietimo, aukštojo mokslo tendenciją. Pateiksiu keletą skaičių. Per pastaruosius trejus metus po pagrindinės mokyklos nuo 93 iki 98% padidėjo toliau besimokančių skaičius. Žinoma, vidurinis, aukštesnysis profesinis mokslas. Po vidurinio mokslo 1993 m. - 78%. Dabar - 96%. Aukštajame moksle atitinkamai buvo - 40%, šiemet jau 53% jaunuolių, baigusių vidurines, įstojo į aukštąsias mokyklas. Čia yra esmė, kaip mums padaryti, kad jaunimas, siekiantis mokslo, vis dėlto galėtų mokytis. Žinoma, aš buvau pasiryžęs kalbėti apie daug ką, bet po A.Macijausko kalbos vis dėlto aš pasinaudosiu šia garbinga auditorija ir pasakysiu keletą žodžių, tiksliau, pasakysiu ministerijos nuomonę dėl mokamo mokslo aukštosiose mokyklose ir dėl kredito.

Pirmiausia sveikinu gerbiamąjį rektorių R.Pavilionį, išrinktą antrai kadencijai, ir noriu pasakyti, kad yra kai kurių principinių nesutarimų tarp aukštųjų mokyklų ir ministerijos. Pirmiausia, žinoma, gerbiamasis rektorius rinkiminėje kalboje ir kitur pabrėžia, kad ministerija yra tik biurokratai ir stengiasi viską sugadinti, o mes stengiamės sugadinti tuo požiūriu, kad norime įvesti tvarką, apie ką kalbėjo ir gerbiamasis Studentų sąjungos pirmininkas. Mes norime, kad vis dėlto mokestis už mokslą, ar kaip mes jį pavadintume, būtų reglamentuotas. Aš remiuosi Europos Sąjungos ekspertų nuomone. Jie taip pat teigia, kad tai negali būti palikta kiekvienos atskiros aukštosios mokyklos kompetencijai. Tai turi būti atlikta arba Seime, arba kritiniu atveju - Vyriausybėje. Pirmas žingsnis, ką mes darome. Yra parengti nutarimo projektai, Vyriausybės nutarimo projektai, pagal kuriuos būtų galima suteikti teisę imti mokestį iš laisvųjų klausytojų. Bet ir tai, aš dar kartą remiuosi Europos Tarybos ekspertų nuomone, mokesčiai irgi turi būti reglamentuojami. Ne pačios mokyklos, o aukštesnių institucijų. Taigi pirmas žingsnis būtų toks, o po to yra Konstitucijos norma ir čia yra kur kas sudėtingesni dalykai.

Dėl kreditų. Šių metų liepos mėnesį buvo patvirtintas ir pataisytas Vyriausybės nutarimas dėl kreditavimo. Bet, deja, turiu pasakyti, kad kai buvo įrašytas vienas punktas, garantas yra pačios aukštosios mokyklos, aukštosios mokyklos boikotavo šį nutarimą. Dėl to šiais metais pusantro milijono litų studentai negalėjo panaudoti paimdami kreditus. Mes ėjome kompromisų keliu, todėl nutarimas yra pataisytas ir palikta dviguba galimybė - arba aukštosios mokyklos bus garantai, arba patys studentai galės turėti garantus: arba fizinius, arba juridinius asmenis. Ten yra vienas labai geras punktas, kad ir biudžetinės įstaigos galėtų tuos kreditus tiems žmonėms, kurie ateis į jų darbo vietas, tuos kreditus galėtų išmokėti š biudžetinių lėšų. Ačiū. Mano laikas baigėsi.

PIRMININKAS. Deja. Ačiū ministrui. Kviečiu I.Kalėdienę. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

I.KALĖDIENĖ. Gerbiamieji susirinkusieji! Švietimo ir šeimos pareiga ugdyti jaunąją kartą, sugebančią atsakingai dalyvauti valstybės gyvenime. Mokykla jaunimą privalo parengti darbui, profesinei veiklai, šeimos gyvenimui. Jaunimo auklėjimas grindžiamas krikščioniškos doros, humanizmo, tolerancijos, demokratijos principais. Valstybė ir švietimo sistema turi suformuoti paskatas jaunimui siekti mokslo, kurti tautos intelektualųjį potencialą, puoselėti visuomenės kūrybiškumą. Gabūs, bet nepasiturintys jaunuoliai turi būti šelpiami įvairių fondų. Švietimas ir jaunosios kartos ugdymas - vienas svarbiausių valstybės rūpesčių. Kelti jaunimo mokytojo autoritetą, rūpintis mokytojų kvalifikacija. Kiekvienas jaunuolis turi būti parengtas visuotinei pilietinei gynybai agresijos prieš Lietuvos valstybę atveju. Pilietiniai pasiruošimo įgūdžiai ugdomi nuo mokyklos suolo. Tai švietimo privaloma programa. Jaunimo atsparumas žalingoms įtakoms pasiekiamas darbu ir užimtumu. Neturi būti dykinėjančių, mokyklos nelankančių vaikų. Tėvai turi laisvą pasirinkimą auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Dėl to, greta vaikų ir jaunimo organizacinės veiklos, reikia sudaryti sąlygas laisvalaikiui. Atostogas praleisti su tėvais ir seneliais. Sudaryti sąlygas jaunimui mokytis ir gilinti žinias kitų valstybių mokyklose. Gabiems absolventams rengti mokslines disertacijas užsienio mokyklų centruose. Plėsti studentų ryšius su užsienio mokslo centrais. Turizmas šalies viduje yra gera jaunimo laisvalaikio auklėjimo forma. Keliaujantys susipažįsta su Lietuvos gamtos grožiu, kultūros paminklais, tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę istorija. Vaikų priežiūra, auklėjimas, mokymas turi tapti viena iš investicijų į valstybės ateitį. Tvirta dorovinga šeima yra tautos ir valstybės stiprybės garantas. Šeima atsakinga už vaikų auklėjimą. Mokykla ir Bažnyčia yra šeimos pagalbininkas. Sudaryti sąlygas vaikams augti šeimose. Valstybė privalo rūpintis vaikų teise, apsauga, jų ugdymu, pasiruošimu savarankiškam gyvenimui, jaunuolių įdarbinimu ir įkurdinimu. Tėvų ir vaikų pareigos ir teisės bei jų apsauga turi būti reglamentuota įstatymuose. Sudaryti teisę į palankias sąlygas kiekvienai šeimai įsigyti butą. Jaunimo tautinis ir dorovinis auklėjimas turi būti vykdomas valstybės politikos lygmeniu. Politikos tikslas - geriau rengti jaunimą gyvenimui, šeimai, pilietinių pareigų vykdymui. Skatinti veiklą, ugdant jauną asmenybę. Įvesti visose mokyklose tikybos, etikos, higienos, psichologijos ir moralės dalykų dėstymą. Sustiprinti kalbos ir literatūros mokslus. Nuo mokyklos suolo jaunuoliai turi būti mokomi savo valstybės gyvenimo ir elgesio ypatingomis situacijomis būdų. Rengti jaunimo iniciatyvas, padedančias įgyvendinti visuomenei naudingas programas. Skatinti ir remti jaunimo laisvalaikį, saviraiškos klubų veiklą, plėsti jaunimo tarptautinį bendradarbiavimą. Rūpintis, kad baigęs aukštąjį mokslą būtų įdarbintas, o vidurinį - įsigytų normalią specialybę. Jaunuoliai, išeinantys į savarankišką gyvenimą, jų pageidavimu būtų aprūpinti gyvenamuoju būstu. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Kviečiu pasisakyti S.Civinskaitę - Šiaulių pedagoginio instituto studentų sąjunga.

S.CIVINSKAITĖ. Sveikinu čia susirinkusius! Norėčiau pasakyti, kad diskusija jaunimo politikos klausimais čia, Seime, tai pirmas ir labai svarbus žingsnis. Prieš mane kalbėjęs Studentų sąjungos atstovas pasakė tai, ko mes norėtume. Tai buvo ir transporto nuolaidos, ir studijų kreditavimas. Tačiau norėčiau paminėti tai, kad privatizuojant bendrabučius, liko daug dėstytojų, kurie teisės į privatizaciją negalėjo realizuoti dėl teisinių nuostatų. Todėl aukštųjų mokyklų studentų vardu mes prašytume sustabdyti studentų bendrabučių privatizavimą. O Vyriausybės nutarimu - kompensuoti aukštųjų mokyklų prarastą gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į kainų augimą, indeksuoti lėšas, skirtas bendrabučių ir mokomųjų patalpų remonto darbams bei 50% dengti studentų bendrabučių komunalines ir eksploatavimo išlaidas. Galiausiai siekti studentų ir jų organizacijų veiksmingumo, poveikio visiems sprendimams, susijusiems su studentų gyvenimu, buities sąlygų gerinimu. Siekti, kad studentų bendrabučių administravimą ir atsakomybę kartu su valstybine ar iš dalies valstybine ūkio struktūra perimtų studentų sąjungos, o Vyriausybė skirtų lėšų kapitaliniam bendrabučių regeneravimui.

Kalbant apie aukštųjų mokyklų savivaldas, norėčiau pasakyti, kad pakalbėti apie Mokslo ir studijų įstatymą, kuriame dabar nėra numatyta konkrečiai, kokios yra studentų teisės. Ir būtų malonu, kad būtų įtraukta į Mokslo ir studijų įstatymą tai, kad studentų savivaldų atstovai galėtų dalyvauti valdant savo aukštąsias mokyklas ir patys galėtų spręsti, ko jiems reikia ir kas jiems labiau svarbu. Manau, kad... daugiau aš neturėčiau ką pasakyti. Čia prieš mane viską pasakė.

PIRMININKAS. Ačiū Sandrai. (Plojimai) Kviečiu kalbėti Aleksandrą Valentą - Jaunųjų centro demokratų sąjunga.

A.VALENTAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji jaunimo organizacijų atstovai! Nors ir nesu įsitikinęs, kad metų pabaiga, iš esmės ir Seimo kadencijos pabaiga yra pats tinkamiausias laikas pradėti diskusiją apie jaunimo politiką, vis dėlto tai nesumenkina jos rezultatyvumo galimybių. Kitas Seimas galės tuo savo kadenciją pradėti. Valstybinės jaunimo politikos projektas, matyt, reikšmingiausias ir yra tuo, kad jis pagaliau yra. Be abejo, būtina išsamiai detalizuoti sritis, kurioms reikšminga jaunosios kartos įtaka ir kurios reikšmingos jaunajai kartai. Būtina apsispręsti dėl institucijos, pakankamai integruotos į valstybės valdžios struktūras, statuso ir kompetencijos. Ši koncepcija kol kas neturi lygiavertės alternatyvos ir yra pirmasis bandymas susistemintai pateikti valstybės nuostatas jaunimo atžvilgiu. Ir jai galima tik palinkėti sėkmingai skintis kelią į įstatymo lygmenį. Tačiau keltinas klausimas, kodėl tiek laiko reikėjo nuo nepriklausomybės atkūrimo, kad pagaliau būtų prabilta apie jaunimą - valstybės perspektyvą ateityje. Objektyviai, manyčiau, yra todėl, kad nei Aukščiausioji Taryba, nei Seimas, nei jų patvirtintos vyriausybės to ateities modelio neturėjo ir nesukūrė. Deja, mūsų politikos būdingiausias bruožas tapo orientacija į dabartį. Taigi ir valstybės modelis - atskirų, dažnai prieštaringų, fragmentų, įstatymų, aktų, struktūrų, institucijų gana atsitiktinė kintanti kombinacija, kaip dar vienas, tiesa, gal ir ne pats blogiausias, fragmentas į ją įkomponuota ir jaunimo politikos koncepcija. Nors jaunimo politika tam tikra prasme visada egzistavo kaip švietimo, mokslo, politikos objektas, orientuota į šių sistemų funkcijas egzistavo ir socialinė politika, tačiau buvo beveik visiškai ignoruojama savarankiška jaunimo veikla ir jos galimybės, pamirštant, kad būtent per savarankiškas laisvas asociacijas jaunimas eina į tiesioginį sąlytį su savo kraštu, visuomene, valstybe, kad šis investavimas tiesiogiai lems demokratijos įsitvirtinimą, pilietinę visuomenę, progresuojančią ekonomiką. Kitaip, nors ir remsime švietimą ar mokslą, mes rengsime specialistus Vokietijai, Anglijai - kam tik nori, bet ne savo kraštui. Atstovaujantieji visuomenei turėtų vis dėlto sutarti, kokie yra valstybės plėtros prioritetai, kas, kaip ir kiek laiko darys įtaką valstybės gerovei, kokios socialinės, profesinės, amžiaus grupės lemia valstybės gyvensenos visumą. Kaip yra šiandien, matyti, kokia taikiai vadinama socialiai orientuoto biudžeto dalis skirta investicijoms. Gimstamumo mažėjimas perša absurdišką mintį, kad kreditus tikimasi grąžinti ne būsimųjų kartų pastangomis, bet išpardavus žemę užsieniečiams. Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas, kuris kaip tik yra jaunimo įsitvirtinimo visuomenėje galimybė, regis, turėtų visai išnykti, o mokesčius, matyt, numatoma didinti tiek, kad jų nepajėgtų sumokėti niekas, - joks "Lietuvos rytas", kur jau ten "Respublika"... Tada iš tiesų paprasta valdyti pagal sąrašą rotacijos principu siunčiant mokesčių inspektorius. Ar visai nėra galimybių taikyti kreditavimo sistemą remiant ne tik studijas, bet sprendžiant būsto problemas? Juk tie pinigai būtų grąžinami, galų gale, jaunas žmogus ketvirtį amžiaus gyventų, dirbtų, mokėtų mokesčius šioje valstybėje, iš kurių būtų mokamos tos pačios pensijos. Todėl visai pamatuotai keltinas klausimas, ar neatėjo laikas keisti socialinės orientacijos strategiją, nes nėra tokios valstybės, kurioje pensininkai moka pensijas vieni kitiems. Balanso paieška ne tik tarp skirtingų politinių jėgų, bet ir tarp skirtingų kartų turėtų būti priskirtina valstybės, beje, ir partijų interesų ratui. Nors esu centristas ir kaip tik todėl, kad Centro sąjunga turi potencialių galimybių šias problemas spręsti, tačiau nelaikyčiau naujametiniu pokštu Jaunimo partijos atsiradimo ir vertinčiau pozityviai ta prasme, kad jos buvimas darytų įtakos ryžtingesniam visų partijų persiorientavimui jaunimo politikos atžvilgiu. Tokį persiorientavimą suprantu kaip investavimą į tas sritis, kurios turi perspektyvą ir yra aktualios visoms amžiaus grupėms, nepriklausomai nuo jų aktyvumo ir vaidmens. Kad toks persiorientavimas įvyktų, išklausęs jaunimo kalbų šiame Seime, aš šiek tiek abejoju. O kad Jaunimo partija yra galima, tai čia šiandien akivaizdžiai matome. Jei klausimo sprendimas apsiriboja Valstybine jaunimo reikalų taryba, tai būtų kitas kelias - nuoseklaus, laipsniško perėjimo, vadinamoji "žingsnis po žingsnio" politika. Ji taip pat turi savų privalumų, kurie minimi ir koncepcijos projekte. Vienas iš jos privalumų tas, kad jokios rizikos. Vis dėlto tikiuosi, kad tai ne tik senatvės, bet ir brandžios politikos požymis. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Prašau kalbėti G.Jurkūnaitę - Seimo narę.

G.JURKŪNAITĖ. Kolegos Seimo nariai, šios diskusijos dalyviai, svečiai! Kalbėsiu apie studentų reikalus dėl tos priežasties, kad esu daug metų dirbusi Universitete ir man šie dalykai rūpi ir yra artimesni. Kalbėsiu apie du dalykus. Pirma - apie studentų dalyvavimą universitetų savivaldoje. Prisipažinsiu, ilgai maniau, kad demokratijos idėjoms akademiniuose sluoksniuose yra kuo palankiausia dirva ir todėl nelabai gilinausi į aukštųjų mokyklų statutus, kai jie buvo tvirtinami Seime. Neabejojau, jog aukštųjų mokyklų autonomija reiškia autonomiją visam aukštųjų mokyklų kolektyvui. Bet, pasirodo, klydau. Kai į šiemet tvirtinamus jau Seime statutus atidžiau pasižiūrėjau, paaiškėjo, jog aukščiausiosiose aukštųjų mokyklų savivaldos institucijose - senate ar taryboje - studentų, kaip tikrųjų narių, nėra. Kai kurių aukštųjų mokyklų statutuose pasakyta, kad studentų atstovybės narys gali dalyvauti patariamojo balso teise. Sakysim, Kauno medicinos akademijoje taip pasakyta arba, sakysim, Vytauto Didžiojo universiteto senate studentų nėra, o apie Universiteto tarybą pasakyta taip, kad po vieną atstovą iš fakulteto turi patariamojo balso teisę. Čia būtų galima cituoti įvairių aukštųjų mokyklų statutus, kuriuos spėjau peržiūrėti, ir jau čia kalbėjusi studentų atstovė taip pat tą pasakė. Aš manau, kad tokia padėtis nėra gera. Manau, kad studentai turėtų turėti savo atstovus aukščiausiose savo aukštųjų mokyklų institucijose, ir dėl to apgailestauju, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tokiems aukštųjų mokyklų statutams pritarė. Todėl manau, kad dabar reikėtų palaikyti čia ką tik neseniai kalbėjusios Šiaulių pedagoginio instituto studentų atstovės mintį, jog reikėtų daryti Mokslo ir studijų įstatymo pataisą ir būtent joje reglamentuoti tą galimybę studentams turėti savo atstovus. Manau, kad studentų dalyvavimas sprendžiant svarbius aukštosios mokyklos klausimus padėtų išvengti, sakysim, ir tokių dalykų, kai mums nesiseka įveikti to, kad jau einant kelintiems atkurtos nepriklausomos Lietuvos metams kai kurių specialybių žmonių Lietuvoje trūksta, bet, sakykim, studentų priėmimas ir šių specialistų rengimas nedidėja. Pavyzdžiui, visai neseniai, svarstant Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitete Advokatūros įstatymo pataisas, iškilo ta problema, kad vėl, kaip paprastai, mes dažnai Seime kalbam, kad trūksta teisininkų, vadinasi, trūksta ir advokatų, ir paaiškėjo, jog, esant tokiai padėčiai, mūsų Universitete studentų teisininkų skaičius ne didėja, bet mažėja. Aš manau, dar kartą kartoju, kad jeigu patys studentai turėtų balso teisę savo aukštosios mokyklos valdžioje, galbūt ta padėtis šiek tiek pagerėtų.

Kitas dalykas, apie kurį noriu kalbėti, tai ta vadinamoji mokamo ar nemokamo aukštojo mokslo problema. Čia jau prieš mane buvo cituota ta mūsų Konstitucijos nuostata, jog gerai besimokantiems Lietuvos piliečiams garantuojamas nemokamas aukštasis mokslas. Ir kaip čia jau irgi buvo pasakyta, aukštosios mokyklos šį Konstitucijos straipsnį traktuoja labai įvairiai. Manau, kad Mokslo ir studijų įstatyme turėtų būti reglamentuotas šios konstitucinės normos taikymas. Man labai gaila, bet švietimo ir mokslo ministras V.Domarkas neištesėjo šį rudenį duoto pažado. Jis buvo pasakęs, jog iki lapkričio mėnesio ar, tiksliau, lapkričio mėnesį pateiks Seimui pasiūlymą, kaip reikėtų taisyti Mokslo ir studijų įstatymą būtent šiuo požiūriu, - kad būtų išspręsta ta mokamo ar nemokamo mokslo problema. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Prieš skelbiant pertrauką žodžio replikai prašė Seimo narys V.Landsbergis. Prašau. Per šoninį mikrofoną, jeigu galima.

V.LANDSBERGIS. Ačiū, pirmininke. Mano replika bus trumpa. Aš, žinoma, kreipiuosi ir į Seimo narius, bet pirmiausia į čia esančius jaunimo atstovus, į visą Lietuvos jaunimą, ir ne tiktai į studentus, nors studentai yra avangardas, visada buvo ir bus. Aš noriu jums palinkėti pagrindinio dalyko. Jūs esat įvairūs, tai labai gerai. Mes ėjome į nepriklausomybę per demokratiją, palauždami vienos grupės monopolį. Ir jums teks toliau kurti demokratinę nepriklausomą Lietuvą. Jūs jau dabar tą darote ir ruošiatės šiam darbui, ateidami net ir čia, ateityje, kai ateisite mūsų pakeisti. Labai malonu jus matyti ir norisi dažniau matyti jus Lietuvos Seime, kur galim pasimokyti ir gero, ir blogo, kad darytumėt paskui gera, o blogo nekartotumėt. Geros jums sėkmės! Ir ypač, kas man rūpi ir, aš manau, visiems turi rūpėti, - tai jaunimo pasitikėjimas savimi savame krašte. Jaunimas turi padaryti šį kraštą geresnį, o jokiu būdu nebėgti iš jo. O jeigu ir išvyksta pasimokyti, tai turėdamas tikslą grįžti čia, būti čia, ir kad visada būtų mūsų Lietuva. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Nors vargu ar tai galima pavadinti replika. Tai, matyt, kito pobūdžio kalba. Skelbiu pertrauką iki 16.50 val.

Pertrauka

PIRMININKAS. Prašome užimti vietas. Tęsime posėdį. Prieš suteikdamas žodį sekančiam kalbėtojui, kitam kalbėtojui... Ponas A.Endriukaitis teisus... noriu kreiptis į atvykusius iš kitų miestų, kad kas turi komandiruotes ir reikia jas pažymėti, kreiptųsi į mūsų sekretoriatą.

O dabar kviečiu kalbėti V.Petrauską - Seimo narį. Prašom.

V.PETRAUSKAS. Dėkoju. Ponios ir ponai Seimo nariai, mieli jaunimo organizacijų atstovai, svečiai! Jau prieš šią diskusiją mes Seime gavome keletą pakankamai prieštaringų vertinimų, pakankamai prieštaringų nuomonių netgi iš tų pačių jaunimo organizacijų, kaip jos vertina šią diskusiją ir apskritai jaunimo problemas bei jų sprendimą, nes iš tiesų galima tikrai sutikti su tuo, kad neįmanoma kurios nors socialinės grupės, kurios nors amžiaus grupės žmonių problemų išspręsti kitų sąskaita. Tai yra, kiek valstybės gyvenimas keisis į gerąją pusę, kiek vyks reformos, kiek dvasiškai ir materialiai bus turtingesnė valstybė, tiek ir jaunimui, ir vidutinio amžiaus, ir pensininkams, ir invalidams, ir socialiai remtiniems žmonėms bus lengviau ir geriau joje gyventi. Bet vis dėlto yra keletas dalykų, apie kuriuos privalome pakalbėti. Tai pirmiausia mokslo ir studijų problema. Keisčiausia, kad daugelis leidžia sau įvairiai aiškinti Konstituciją, visiškai pamiršdami, kad tai yra Konstitucinio Teismo išimtinė teisė ir prerogatyva. Ir tai, kad šiandien laisvųjų klausytojų priedanga jauni žmonės, studentai yra verčiami mokėti didelius pinigus, kelia pačių didžiausių abejonių, kelia nerimą, nes iš tiesų 10-15% labai turtingų, labai pasiturinčių Lietuvos žmonių mokamo ar nemokamo mokslo problemos nėra, bet didesnei pusei žmonių, kurių pajamos yra mažesnės už pragyvenimo minimumą, tai labai skaudi problema. Ir klausimas: kas ateis į aukštąsias mokyklas, kas sieks prestižinio mokslo - išrinktųjų ir dažnai nešvarų kapitalą susikaupusių vaikai ar tai bus prieinama visiems valstybės piliečiams, visiems gabiems jaunuoliams ir merginoms?

Kita problema, kuri jau buvo minėta, tai iš tiesų studentų atstovybių, studentų teisės aukštosiose mokyklose. Jeigu Baltijos šalyse, kitose Vidurio, Centrinės Europos valstybėse studentų atstovai yra lygiateisiai senatų, tarybų nariai, tai Lietuvos aukštosios mokyklos tuo labai, labai atsilieka. Dar viena problema, iš tiesų labai rimta. Apie kokią jaunimo politiką galima kalbėti, apie kokias jaunimo perspektyvas galime kalbėti, jeigu pamatysime, paskaičiuosime, kokį atlyginimą gauna ką tik aukštąjį mokslą gavęs jaunas inžinierius, gydytojas, mokytojas, kultūros įstaigos ar, pagaliau, aukštosios mokyklos darbuotojas - asistentas, dėstytojas? Kol šitie dalykai bus sprendžiami tokiu lygiu, tai, be abejo, tikėtis, kad jauni žmonės pradės vertinti mokslą, iš esmės pakeis savo požiūrį į mokslą, tikėtis yra sunku.

Valstybės kadrų politika. Be abejo, teko lankytis Tarptautinių santykių institute ir iš tiesų sunku žiūrėti į žmones. Šiandien, kai, pavyzdžiui, valstybės atstovais užsienyje tampa garbingo amžiaus ir ne itin sėkmingai savo darbą dirbę ministrai, be abejo, jaunimui reikės dar ilgai ilgai siekti savo pripažinimo. Keletas konkrečių siūlymų. Vakarų valstybėse egzistuoja konkreti parama jaunai šeimai, gimus jau antrajam vaikui. Galime kalbėti apie lengvatinius kreditus jaunų žmonių verslui remti. Jau čia buvo kalbėta, kokia ydinga studijų kreditų sistema ir kaip ją reikia taisyti. Beje, noriu priminti, kad Vyriausybėje yra parengtas įstatymas jaunoms šeimoms teikti lengvatinius kreditus būstui, tačiau, deja, kol kas Seime mes jo dar nesvarstome. Na, ir baigdamas keletą palinkėjimų norėčiau pasakyti. Mieli bendraamžiai (leiskite taip į jus kreiptis)! Nuoširdžiai prašau ir kviečiu jus siekti mokslo, nes kioskai ir Gariūnai nėra amžini, o verslas jau šiandien Lietuvoje tampa ir ateityje taps tikrai rimtu rimtu mokslu. Ir dar paraginčiau labai aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. 1994 m., t.y. prieš metus su trupučiu, po dvejų metų sunkios aukštųjų mokyklų būklės studentai, jaunimas susirinko prie Seimo rūmų. Ką veikė dvejus metus iki tol? Nors Vakarų pasaulyje, demokratinėse valstybėse jaunimas yra viena aktyviausių visuomenės grupių. Ir baigiant leiskite jums nuoširdžiai palinkėti gerų Kalėdų švenčių, geresnių Naujųjų metų ir sėkmės jūsų moksle, darbuose ir jūsų gyvenime! Dėkoju. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu Arūną Kučiką - jaunimo socialinė organizacija "Actia Catholica Patria".

A.KUČIKAS. Gerbiamieji! Atstovauju visuomeninei jaunimo socialinės veiklos organizacijai "Actia Cotholica Patria" iš Kauno. Jau šešeri metai mes rūpinamės ir dirbame, sakykim, su jaunais žmonėmis, skatindami, remdami jų savanorišką socialinės veiklos iniciatyvą, padedant sau ir kitiems. Tos koncepcijos projektas, apie kurį dabar šnekam, galbūt bendros mintys iš tikrųjų yra gražios, bet jums, kaip praktikams, daug mačiusiems, kyla klausimas iš karto: kas tai įgyvendins? Kas bus tie žmonės, kurie galėtų tai padaryti? 1995 m. mūsų organizacija, bendradarbiaudama su Vokietijos Šlezvigo-Holšteino žemės jaunimo organizacijų taryba, idėjiškai ir finansiškai remiant Kultūros ministerijai, "Atviros Lietuvos" fondui bei tuometinei Vokietijos moterų ir jaunimo ministerijai, vykdė projektą jaunimo veiklai Lietuvoje plėtoti. Projekto metu gauti rezultatai išryškino tai, kas yra svarbu rengiant jaunimo lyderį, vadovą. Pirmas būtų dalykas - teorija, jaunimo politika, jaunimo veikla, emancipacijos, arba laisvėjimo, principas. Jaunimo veiklos sritis būtų apibrėžta arba nusakoma trim kriterijais. Gal galėtume tai mintyse iš karto palyginti su mokyklom, su švietimo sistema. Pirmas - tai yra savanoriškumas. Antras - dalyvavimas, sąmoningas dalyvavimas priimant sprendimus. Ir trečias principas - saviorganizacija, arba savivalda, įgyvendinant savo idėjas. Vadinasi, svarbu jaunuoliams mokytis, prisiimti atsakomybę už save, grupę ir visuomenę.

Antras būtų projektai, praktinis projektų įgyvendinimas. Konkrečiai tai reiškia padėti žmonėms suvokti savo interesus ir imtis juos įgyvendinti, analizuoti visuomenės situaciją, planuoti, vykdyti ir vertinti savo veiklą, daryti išvadas ir vėl veikti. Yra svarbu, kad jauni žmonės veiktų ne tik dirbtinai sudarytoje situacijoje ar aplinkoje, bet realybėje.

Trečia, asmenybės ugdymas. Apie tai daug yra kalbama, bet konkrečiai labai sunku, atrodo, tai įgyvendinti. Projektai įgyvendinami grupėje bendraujant ir bendradarbiaujant su kitais. Konkrečiai tai reikštų įgyti socialinių demokratinių įgūdžių. Aš juos galėčiau vertinti, įvardyti arba išvardyti, bet atrodo, kad visi juos gerai žinom.

Šiame projekte dalyvavę jaunimo lyderiai jau perduoda patyrimą savo organizacijose ar grupėse. Jaunimas moko jaunimą. Ateityje kiekviena didesnė organizacija turėtų rengti savo jaunimo lyderius ir tam būtų reikalinga valstybės parama. Tai tiek apie jaunimo lyderius.

Aiškiai bręsta klausimas dėl profesionalių jaunimo darbuotojų rengimo. Bet tai turbūt dar reikėtų palikti ateičiai. Tie jaunimo veiklos principai tinka tiek organizuotam jaunimui, kuris sudaro nedidelę dalį Lietuvoje, tiek ir neorganizuotam.

Pabaigoje norėčiau pasakyti keletą tezių, išryškėjusių apmąstant būdus ir formas, kaip motyvuoti jaunimą visuomeninei pilietinei veiklai. Ir mums atrodo, kad tos mintys būtų skirtos ne tik jaunimui, bet ir visai visuomenei. Taigi pora tokių slinkčių ar transformacijų.

Pirma. Iš reikalaujančios ir baudžiančios visuomenės - į siūlančią, teikiančią galimybę, kuriančią visuomenę. Kokybiška jaunimo veikla - efektyviausia jaunimo nusikaltimų prevencija. Nors tas teiginys ir daug platesnis.

Antra. Iš "žinių ir mokslo visuomenės" - į visuomenę, teikiančą asmeniui galimybę atsakingai save realizuoti, t.y. skatinti asmenį čia ir dabar išreikšti save, savo idėjas savo paties ir kitų labui. Tokiu būdu žinios ir mokslas tampa ne tikslu ir ne aukščiausia vertybe, o tik priemone kūrybingai gyventi visuomenėje. Žinoma, tai gali skambėti utopiškai, bet mes tai išbandėme ir mes tą galime. Todėl prašytume pasitikėjimo. Ir galvojant apie koncepciją mes manome, kad galime pakeisti Lietuvos gyvenimą arba sąlygoti kokybinį šuolį visuomenėje. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu į tribūną V.Balčiūną - Kultūros ministerijos sekretorių. Prašom.

V.BALČIŪNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji posėdžio dalyviai! Norėčiau trumpai išdėstyti Kultūros ministerijos požiūrį į tai, kas konceptualiame pranešime buvo pasakyta A.Augustaičio, ir kas, manau, ir Seimo, ir visų dalyvių nusipelno paties didžiausio dėmesio.

Buvo prašoma Seimo ir Vyriausybės pritarti šiai koncepcijai ir tiems darbams, kurie joje numatyti iš esmės. Pirmiausia siūlomas, man atrodo, pats demokratiškiausias visuomeninių iniciatyvų, kylančių iš jaunimo organizuotos veiklos, t.y. iš visuomeninių organizacijų suderinimo su valstybinėmis institucijomis būdas, t.y. sukurti tarnybą, pagrįstą visuomeninių organizacijų atstovavimo teise, ir specialistų, įgaliotų valstybės spręsti šiuos klausimus, suderinimo būdu. Jeigu būtų įkurta tokia tarnyba prie Vyriausybės, mes turėtume analogiją Invalidų reikalų tarybai, kuri iš esmės tokiu būdu sprendžia vieną iš sunkiausių, opiausių mūsų visuomenės problemų.

Norėčiau priminti gerbiamiesiems parlamentarams ir posėdžio dalyviams, jog Latvija ir Estija jau senokai yra įkūrusios jaunimo departamentus, baltarusiai ir ukrainiečiai turi taip pat iš esmės jaunimo ministerijas, o europinė praktika neišsiverčia be vykdomosios valdžios struktūrų. Jaunimo siūloma struktūra yra pati demokratiškiausia, nes valstybinis valdymas, kaip priminiau, suderinamas su atstovavimo galimybėmis.

Antra. Koncepcijoje pageidaujamas Seimo jaunimo reikalų komisijos sukūrimas būtų didelė parama akumuliuojant svarbiausias problemas ir idėjas, siekiant sprendimo. Taip pat dėmesio vertas ir bandymas siūlyti, jog savivaldybės irgi turėtų kolegialius svarstomuosius vienetus - jaunimo reikalų tarybas. Vietos savivaldos įstatymas šia prasme nėra numatęs ryškesnių funkcijų savivaldybėms. Tai reikštų, kad turėtų būti pildomas Vietos savivaldos įstatymas.

Koncepcijoje siūloma jaunimo visuomeninių organizacijų rėmimą koncentruoti į atskirą fondą. Tuo tarpu Seimo patvirtintame metiniame biudžete - ir šių metų, ir kitų metų - visuomeninės organizacijos, nepelno organizacijos ir fondai yra remiami per Kultūros ministeriją, kolegialiai svarstant pateiktas paraiškas. Praktiškai toks fondas jau beveik yra ir jis beveik atskirtas, nes kultūros ministras, finansų ministras ir socialinės apsaugos ir darbo ministras tik patvirtina tai, ką Jaunimo ekspertų komisija prie Kultūros ministerijos pasiūlo, atrinkdama pačius geriausius ir kokybiškiausius projektus.

Todėl manyčiau, jog Seimo nutarimu patvirtinta koncepcija, galbūt su daliniais pakeitimais, bet iš esmės - labai kokybiškas ir nuosekliai parengtas dokumentas, beje, ir teisiškai gerai suderintas, būtų didelis ir svarbus žingsnis į priekį.

Šiandien buvo prisiminta Kultūros ministerijos užsakymu parengti jaunimo vertybinių orientacijų sociologiniai tyrimai. Norėčiau dar priminti pačias bendriausias išvadas. Vertybiniu požiūriu sociologai, atlikę šiuos tyrimus, teigia, jog Lietuvos jaunimas du kartus dažniau negu vyresnieji pritaria liberalioms pažiūroms, kurios reiškia, kad jie sutinka patys spręsti savo reikalus savarankiškai, nors nuo to net sumažėtų socialinių garantijų. Tai rodo, kad jaunąja karta galima remtis, siekiant transformuoti postkomunistinę visuomenę. Jaunimas pirmenybę teikia asmenybiniams interesams, o ne socialinei lygybei, ką ypač buvo džiugu perskaityti ir pamatyti šių tyrimų išvadose, ir mano, kad žmogus pats turi rūpintis savo gerove. Ir tik 11% jaunų žmonių mano, kad valstybė juos turėtų viskuo aprūpinti kaip socializmo laikais. Taigi sociologinė analizė ir daugelio pranešimai iš tikrųjų orientuoja ieškoti suderinimo tarp valstybės ir visuomeninių jaunimo iniciatyvų. Koncepcijoje pateikti pasiūlymai ir daugelis čia išdėstytų kalbų iš tikrųjų reikalautų kiek galima greičiau spręsti šiuos pasiūlymus, priimant atitinkamus sprendimus.

Kadangi visą laiką pasigendame kažkokių labai konstruktyvių naujų žingsnių, pozityvių sprendimų, norėčiau atkreipti dėmesį ypač į tą instituciją, kuri dviejų pranešėjų kalbose buvo paminėta, t.y. psichologinės paramos centras, įkurtas Vilniuje ir Kaune. Tai yra labai svarbi ir reali institucija, kuri padeda jauniems žmonėms krizinėse situacijose konsultuodama, tiesiog gelbėdama juos tada, kai žmogus negali remtis nei savo, nei aplinkinių parama. Manyčiau, kad šios institucijos pagrindu mes galėtume, stiprindami ją, turėti sistemą visame krašte, kuri padėtų jauniems žmonėms, esantiems ribinėse situacijose.

Todėl kviesčiau parlamentarus pritarti tiems siūlymams ir prašymams, kuriuos pateikė savo konceptualiame pranešime gerbiamasis A.Augustaitis. Tuo mes galėtume gerokai pasistūmėti į priekį. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Jeigu leisite, aš šiek tiek sukeisdamas anksčiau minėtą eilės tvarką suteiksiu žodį Konservatorių frakcijos vardu Seimo nariui K.Skrebiui.

K.SKREBYS. Aukštasis Seime, man, kaip jauniausiam Seimo nariui, malonu dalyvauti šioje diskusijoje, ir manau, kad būdamas pats jauniausias Seimo narys turiu šiokią tokią teisę kalbėti šiuo klausimu. Tik yra keista, jog ji yra surengta pačioje kadencijos pabaigoje. Matyt, artėjant rinkimams, jausdama savo krachą ir tirpstant jos gretoms, LDDP mano pritraukti jaunimo balsus. Manau, kad nepavyks.

Dar Alberas Kamiu yra pasakęs: "Didžiausias nusikaltimas, kurį galima padaryti šioje žemėje, tai atimti iš vaiko svajonę." Aš drįsčiau perfrazuoti. Didžiausias nusikaltimas, kurį galima padaryti šioje žemėje, tai atimti svajonę iš jaunimo. Ir šį nusikaltimą A.Šleževičiaus ir G.Kirkilo vadovaujama LDDP padarė. Gal ir gerai, kad jų nėra šiuo metu salėje, jiems būtų gėda pažiūrėti mums į akis. Jūs, LDDP, atėmėte iš jaunimo svajonę. Jūs atidavėte prioritetą ne ateičiai, bet praeičiai - senai nomenklatūrai. Jūsų vadovaujamos valdžios įstaigos, perfrazuojant vieną žinomą rašytoją, tapo dramblių kapinėmis. Senoji nomenklatūra rėkė, kad norint ką nors padaryti, reikia pinigų, pigių kreditų ir t.t. Įpratę gauti už keliaklupsčiavimą ir padlaižiavimą pinigus iš Maskvos, jie dabar nori gauti pinigų iš Briuselio tuo pačiu keliu. Nomenklatūra kitaip nemoka. Jai reikia duoti, nes ji moka tik imti. Ji yra parazituojanti visuomenės grupė.

Valstybės vystymuisi pinigai, be abejo, reikalingi. Kas gi jų duos? Aš galėčiau atsakyti. Pinigų duos naujoji karta, aktyvioji karta, tie, kurie liberalizavus ekonomiką metė viską ir skubėjo uždirbti pinigų bei įsitvirtinti visuomenėje, tie, kurie rizikuodami gyvybe išmaišė civilizuotus Vakarus ir laukinius Rytus, kurie pirmąsias prekių partijas nešė ant savo kupros. Jie žino prakaito skonį ir nepratę atsiklaupę maldauti. Matyt, dėl to jie ir nepatinka LDDP. Aš pats toks kaip jie. Nepriklausomybė mums visiems davė svajonę ir šansą. Mes visi pradėjome savo veiklą. Aš - politikoje, jie - versle. Aš nuėjau kelią nuo apačios, nuo mažos bendraminčių grupelės iki pergalės rinkimuose, kai ir beždžionei užkabinus ženkliuką su LDDP lyderio atvaizdu ji būtų išrinkta į Seimą. Jie nuėjo kelią nuo firmos, teturinčios kelias kėdes ir rašomąjį stalą, iki solidžių firmų ir tapo jų vadovais. Tėvynės sąjunga padės jiems - tiems, kuriuos LDDP iškeitė į partinius bonzas. Mes nežlugdysime jų milžiniškais ir nepakeliamais mokesčiais, neatiduosime reketininkų savivalei. Mūsų vadovaujama valstybė juos saugos ir duos galimybę verstis, o jie už tai mokės mokesčius. Jie bus nedideli, bet juos mokės visi, ne taip, kaip yra dabar, kai "grupė draugų" yra nuo jų atleidžiama.

LDDP vadovaujamoje valstybės administracijoje beveik neliko jaunimo. Jį pakeitė grįžusi nomenklatūra. Tai irgi svajonės atėmimas, svajonės apie dorą, sąžiningą karjerą valstybės valdymo tarnyboje. LDDP, bandydama lopyti savo suplyšusią suknelę, bando tai daryti tokiais, sakyčiau, gana keistais žingsniais, kai vienas ar kitas postas valstybės tarnyboje yra suteikiamas politiniams chuliganėliams. Aš manau, kad šiais žingsniais viso jaunimo apgauti nepavyks. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu kalbėti R.Zuozą - Lietuvos socialdemokratinė jaunimo sąjunga.

R.ZUOZA. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Valstybė be jaunimo politikos - valstybė be ateities. Toks būtų socialdemokratų šūkis - ir jaunųjų socialdemokratų, ir Socialdemokratų frakcijos, kuri svarstė šią Seime pateiktą jaunimo koncepciją, ir sveikina tokį dalyką, kad per penkerius metus pirmą kartą bent vienas valstybės konsultantas ar keli, dirbdami darbą, už kurį gauna atlyginimą, parengė kažkokią medžiagą. Ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba tą dalyką įformino, šiandien mes jį bandome svarstyti Seime.

Nereikia išradinėti dviračio, kadangi Europoje, Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse yra aiškūs jaunimo politikos modeliai. Mes jį turėtume pasirinkti, apsvarstyti atitinkamose institucijose, su pakeitimais priimti ir įgyvendinti. Aš noriu informuoti Seimo narius ir kitus jaunimo organizacijų atstovus, jog 13 val. mes buvome susitikę su Seimo vadovybe ir esame sutarę pritarti tam dalykui, kad Seime būtina sukurti tokią komisiją. Matyt, tai, kas šiandien buvo pasakyta, tos problemos ir kaip tą koncepciją būtų galima įgyvendinti, galėtų spręsti ne toks didelis skaičius žmonių, o Seime sudaryta Jaunimo reikalų komisija, kurios sudarymui mes pritariam.

Iš esmės norėčiau pasakyti, kokius pasiūlymus (kitokius, negu yra koncepcijoje) siūlo socialdemokratai. Mes manome, kad norint įgyvendinti valstybės koncepciją, aišku, su pataisymais, pirmiausia reikalinga valstybėje institucija, kuri užsiimtų tuo dalyku. Jokiu būdu ne kokia taryba, galbūt pereinamuoju laikotarpiu. Tai turėtų būti jaunimo reikalų departamentas, o galbūt ir ministerija. Ir kad nekiltų problemos, kur eiti, į kurią ministeriją kreiptis, kuri turėtų priimti tuos sprendimus, kuri ministerija turėtų skirti ar neskirti lėšų, turėtų būti ir jaunimo įstatymas, kuriame turėtų būti numatytos tos problemos, tie skauduliai, apie kuriuos ką tik čia jauni žmonės kalbėjo. Todėl, manau, ta komisija, kuri susirinks Seime, ir mes taip sutarėme, kad per mėnesį ji turėtų būti suformuota, turėtų tuos dalykus išspręsti.

Norėčiau keletą pastabų tarti dėl tų skaudulių, kuriuos minėjo dabar ir studentai, ir kiti. Pirmiausia - studijų kredidai. Labai keista ministro pozicija. Jis sako, kad tie kreditai geri, bet jų niekas neima. Ir, deja, per porą metų nepakeista kreditų suteikimo sistema. Mes manome, kad studijų kreditų garantu turi būti pati valstybė. Nei stipendijų fondai neturėtų būti užstatomi (aukštosios mokyklos to dalyko nevykdo), nei butai. Studentai jų neturi, ir neaišku, kada įsigis tuos butus.

Transporto lengvatos. Jos buvo, ir studentai prieš porą metų buvo susirinkę prie Seimo. Jie dar gali susirinkti, bet argi tai problemos sprendimas - mitingais ir t.t.? Aš manau, kad Vyriausybė turėtų sukurti aiškų kompensavimo mechanizmą, ir transporto lengvatos studentams ir jaunimui turi išlikti, nes to dalyko ribojimas riboja ir studijų pasirinkimo laisvę: žmogus iš rajono, iš kaimo praktiškai nebetenka teisės mokytis.

Taip pat parama būstui įsigyti. Jūs, gerbiamieji Seimo nariai, gerai žinote, kad anksčiau jaunas žmogus, pradėjęs dirbti gamykloje ar įstaigoje, per penketą metų galėdavo įsigyti butą. Dabar įsigyti butą jaunam žmogui neįmanoma dirbant valstybinėse struktūrose ar mokantis. Todėl tai turėtų būti valstybės prioritetinis dalykas.

Taip pat aš noriu pasakyti, kad jaunieji socialdemokratai atstovauja ir dirbančiam jaunimui, apie kurį šiandien praktiškai nebuvo kalbama. Beje, dirbantysis jaunimas kaip tik ir moka mokesčius, iš kurių mokamos stipendijos studentams, iš kurių gauna algas ir biudžetinės organizacijos. Dirbantysis jaunimas, kuris stovi prie staklių, tas jaunimas, kuris nuo ryto iki vakaro dirba, turi problemų taip pat ne ką mažiau negu akademinis jaunimas arba jaunimo organizacijos. Todėl būtina daryti nemažai pataisų Darbo įstatyme, ir tai, manau, ta komisija, kuri susirinks Seime, išspręs.

Baigdamas noriu pasakyti, jog tie patys sociologiniai tyrimai sako, kad 70% Lietuvos jaunimo nežino, už ką balsuos, arba visai neis balsuoti.

Taigi, mielieji politikai, turime visi drauge pagalvoti. Manau, socialdemokratai jau pagalvojo, jie tikrai gins jaunimo teises ir inicijuos tų įstatymų priėmimą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu kalbėti J.Antanavičių - Muzikos akademijos rektorių, konferencijos vardu.

J.ANTANAVIČIUS. Gerbiamieji, šiandien diskusijai pateiktoje koncepcijoje yra kiek patetiška, bet banaloka, nors ir absoliučiai teisinga frazė: jaunimas - visuomenės ateitis. Kas gi iš mūsų drįstų paneigti šį padėvėtą lozungą? Visi esame suaugę, visi suprantame, kad po vieno, antro, trečio dešimtmečio šio forumo dalyviai, jaunimas ir į šios sampratos rėmus nebetelpantys pasikeisime vietomis. Nė vienas iš vyresniųjų nebesukios valstybės vairo, nebesėdės administratoriaus ar profesoriaus kėdėje. O tie, kurių problemas šiandien svarstome, svarstys mūsų - būsimųjų pensininkų - problemas. Būkime dėmesingi ir palankūs jaunimo rūpesčiams.

Šiandien mažiausiai reikia skambių frazių, lozungų ir palaikymo deklaracijų. Beje, toks pavojus bendrų frazių: valstybinė jaunimo politika, jaunimo veiklos iniciatyvos, asmenybės formavimasis ir panašiai slypi ir koncepcijoje, kuri suka ratus nelabai teprisiartindama prie išties realių ir liūdnų jaunimo aktualijų. Bet vienas iš dokumentų, o būtent - sociologinių tyrimų pagrindu paremtas situacijos įvertinimas - pirštu nurodo skaudžiausias žaizdas. Tai kraupi išsilavinimo, mokslo vertės devalvacija jaunimo orientacijų spektre, kai mažiau nei trečdalis jaunimo išsilavinimą, žinias telaiko savo ateities garantu. Tai jaunimo užsivilkti visuomenės kriminalinio lyderio marškinėliai, tai neadekvatus jaunam amžiui ir gyvenimo situacijų poreikiams politinis jaunimo skepticizmas, visuomeninis pasyvumas. Juk dabar nelengva sukviesti studentus ne tik į Vasario 16-osios minėjimą, bet ir į balandžio 1-osios šventę. Toliau, gresianti trečioji emigracijos banga, tik šįkart ne nuo okupanto traukiantis, o nuo savo pačių rankomis sukurtos tikrovės bėgant. Jeigu mėgčiau patetiką ir banalias frazes, šioje vietoje sušukčiau: tad kurgi einame, ponai! Verčiau pridėsiu dar keletą spręstinų konkretybių iš man artimiausios studentiškų bėdų panoramos.

Ketinau nekalbėti apie kreditų dalykus, tačiau apie tai buvo gerbiamojo ministro kalboje, aš taip pat šį tą norėčiau pasakyti dėl aukštųjų mokyklų. Visuomenėje nemenką rezonansą gavo kreditų studentams idėja. Ji, galima sakyti, net nebe idėja, o realija, jau antri metai teoriškai galima jos imtis. Bet kažkaip nesirikiuoja studentų eilės prie banko. Kelis kartus tobulintas Vyriausybės nutarimas lyg ir neblogas, tačiau su keliais "bet". Visų pirma, žinoma, kredito garanto užstato reikalavimas. Dvejų metų praktika rodo, kad turinčių ką užstatyti yra vienetai, o likusių labui atpirkimo ožiu išrinkta aukštoji mokykla, tiksliau, jos stipendijų fondas. Vakarų šalių patirtis rodo, kad iki 50% išduotų kreditų negrįžta. Negrįš ir pas mus, tuo labiau turint omenyje tuos 49% jaunuolių, morališkai jau pakėlusių sparnus atsiradus galimybei išvykti į užsienį. Kas beprisikas prie jų piniginių? Taigi kentės kita studijuojančiųjų karta. Paprasčiausiai jiems nebeliks stipendijų. Juk vienas kredito skolininkas nusineš trijų studentų stipendijas, o paėmęs kreditą studijoms užsienyje ir negrąžinęs pasiglemš 8-9 stipendijas. Sprendimas ne kartą rektorių buvo siūlytas. Garantas - pati Vyriausybė (ir prieš tai taip buvo siūlyta), kreditų išieškojimui galinti pajungti visą savo teisėtvarkos aparatą, o nepavykus bankui kompensuojanti praradimus iš biudžeto. O dabar išeina, kaip liaudies patarlėje: nuo sergančios galvos ant sveikos. Ir antras kreditinės epopėjos "bet". Manau, kad imti kreditus norėtų iki 70% studentų. Taigi užsukti šį procesą net 50 mln. Lt būtų gerokai per maža suma. Pernai tam reikalui buvo skirtas 1 mln., šiemet, rodos, 2 mln., o 1996 m. biudžete kurgi paslėpti tie 50 mln.? Analogiškai skurdus ne tik studento, bet ir jo Alma Mater biudžetas. Nekalbama jau apie šiuolaikinio mokslo ir technikos įrangos, adekvataus lygmens išlaikymą. Kalbama apie tai, kad ant studento galvos nenukristų neremontuojamų lubų tinkas ar kad auditorijoje nereikėtų mūvėti pirštinių. Vienas pavyzdėlis iš Muzikos akademijos biudžeto. Mokyklai su jos fakultetais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nepaprastosioms išlaidoms, statybai ir įrangai įsigyti 1995 m. skirta viso labo 37 tūkst. Lt. Akademijos ir jos padalinių auditorijose yra per 200 vien klavišinių instrumentų, kurie dyla, griūva, nebeatnaujinami jau penkerius metus. Kada mes papildysime tų instrumentų, jeigu vienas vienintelis Vilniuje "Jamahos" firmos su nuolaida mums parduodamas kabinetinis rojalis kainuoja per 50 tūkst. Lt, o pirkus vieną estišką fortepijoną neliktų net tualetiniam popieriui.

Analogiška ir kitų mokyklų padėtis. Todėl ne iš paikumo ar kokios studentofobijos, mokyklų administratorių galvose sklando mokamų studijų nesimpatiška idėja ir Damoklo kardu kybo virš studijuojančiųjų galvų.

Jaunieji diskusijos iniciatoriai, vertėtų, kad siūlytumėte Vyriausybei panaudoti iš užsienio imamus kreditus ne bankams stiprinti, o mokyklų kiauriems stogams lopyti, kreditams jaunų šeimų būstams statydinti. O gal riebesnio mokslo ir studijų finansavimo sprendimo reikia ieškoti visai kitur?! Ir štai finansininkų galvose gimsta brandi mintis, kad Lietuvoje per daug studentų. Sklinda tokios kalbos. Gal ir taip, jeigu žiūrėtume į jauną specialistą kaip į daiktą ar į detalę, kuri pagaminama įmontuoti į tam tikrą mechanizmą, o ne kaip į išsilavinusią, kultūringą asmenybę, pilietį. Tuomet aišku, jeigu prigaminta tų detalių pakankamai, tai toliau ir gaminti nereikia. Tokios ir dar daugelis kitų kraujuojančių stigmų jaunimo delnuose, man regis, gvildentinos panašiuose forumuose kaip šis. Beje, šiurpiai nuteikė vakarykštė televizijos laida "Gimnazistai", kurioje tikri gimnazistai gvildeno jaunimo savižudybės temą. Pasirodo, beveik visi jie turi draugų, kurie ketinę nusižudyti. Kas tai yra, jaunimo ekstravagancija ar neviltis? Teneįsižeidžia šio renginio iniciatoriai ir pateiktos koncepcijos autoriai, bet dokumente dominuoja kiek kiti probleminiai akcentai. Kaip suburti kuo daugiau valstybinių ir visuomeninių jaunimu besirūpinančių tarybų, jaunimo organizacijų ir tarnybų, kaip iš valstybės gauti joms finansavimą? Jūs pageidaujate patalpų, bet ne bendrabučiams, auditorijoms, o studentų organizacijų būstinėms, minit techninės įrangos stoką, bet ne laboratorijoms, praktikos bazėms, o studentiškų tarnybų kanceliarijoms. Šitai, žinoma, reikalinga, bet po to, kai studijų bazė yra išėjusi iš kolapso būsenos. Antraip jūsų minimos taurios sąvokos: jaunimo politika, jaunimo veiklos projektai ir panašiai tampa daiktu savyje, kiek savitikslia intencija. Todėl panašios koncepcijos ir jų svarstymas man primena paskaitos skaitymą skęstančiajam apie tai, kaip svarbu išmokti plaukti, bet daug svarbiau būtų nepravėrus burnos imti jį ir išgelbėti, o po to ir paskaitą paskaityti. Gelbėkime skęstantįjį - studijuojantį jaunimą!

Baigdamas noriu pasidžiaugti šia gražia iniciatyva ir nuoširdžiai pagirti jaunimo organizacijų lyderius, kad jie sugebėjo įsiūlyti Seimui šią diskusiją, kai į šią garbingą salę dėl laiko stokos mėnesius neprasimuša kitų svarbių įstatymų svarstymai. Tai reali viltis, kad jaunimas dar ne visai atvėsęs, kad jaunimo reikalai įgis prioritetą mūsų valstybėje ir žinojimą, kad jaunimas - ne tik ateitis, bet ir dabartis, kuria rūpintis reikia jau dabar. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū jums. (Plojimai) Kviečiu Seimo narį A.Taurą.

A.P.TAURAS. Gerbiamieji, taip jau susiklostė, kad mano visa darbinė veikla glaudžiai susijusi su jaunimu, nes aktyviai dalyvavau rengiant jaunąją darbininkų pamainą. Mokymosi laikotarpiu teko aktyviai dalyvauti profsąjungų, kultūros veikloje, o tai man padėjo išugdyti organizacinius sugebėjimus, vėliau labai reikalingus praktiniame darbe, praktinėje veikloje. Mes, Seimo nariai, šią salę vadiname belange, bet šiandien joje šviesu, jauku ir pakankamai džiugu, matyt, todėl, kad ją jūs, jaunieji, pripildėte. Turbūt pirmą kartą per trejus mūsų darbo Seime metus.

Yra sakoma, kad jaunimas - valstybės ateitis. Todėl kyla klausimas, kokio valstybinio gyvenimo Lietuvoje galima tikėtis ir kokia kryptimi mes, vyresnieji, ir jūs, jaunimas, turime veikti, kad valstybinis gyvenimas būtų tikrai geras. Mano supratimu, negalima šio klausimo palikti savieigai. Čia reikia rimtų mūsų ir jūsų visų pastangų. Po nepriklausomybės atgavimo mes labai sparčiai pereiname iš planinio ūkio į laisvos rinkos ūkį. Visuomeninę nuosavybę keičia privati. Šis procesas visuomenėje sukėlė didžiulę įtampą ir, žinoma, nusikaltimų bangą bei susvetimėjimą. Tačiau šioje situacijoje, kaip jau buvo kalbėta anksčiau, nevalia pasimesti, o juo labiau - nusivilti. Reikia išnaudoti tą laisvą pasirinkimą, kurį šiandien mes su jumis visi turime.

Šiek tiek apie nuosavybės turėjimą. Mes negalime žiūrėti į nuosavybę kaip į nenatūralų reiškinį. Sakoma, kad nuosavybė yra natūralus asmeninių žmogaus galių pratęsimas. Todėl reikia ieškoti naujų visuomeninio gyvenimo formų, paremtų bendražmogiškomis vertybėmis ir gėriu, kad ši nuosavybė tikrai būtų gėris. Dauguma, esantys šioje salėje, studijuoja, mokosi, todėl ugdote savo intelektą, didinate žinių bagažą ir patyrimą, bet to neužtenka. Mano supratimu, labai svarbu išugdyti tvirtą ir gerą charakterį. Jis suteiks jums vidinės palaimos, švies aplinkiniams ir padės kovoti su grėsme, kylančia dėl plūstančios antikultūros į mūsų Lietuvėlę. O ši antikultūra propaguoja smurtą, nesutramdomą seksą, blogio kultą, abejingumą dvasinėms vertybėms. Tai rimta grėsmė tautinei kultūrai, jos sunykimui. Gali nelikti ir lietuvių tautos kaip tokios su savo savimone.

Šiek tiek apie jaunimo ir jaunų šeimų socialinius reikalus. Atsisakius planinio ūkio sistemos, žinoma, dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių labai sumažėjus gamybai, baigę įvairaus lygio mokymo įstaigas absolventai sunkiai susiranda darbo. Todėl jau apie įdarbinimą nėra ir kalbos. Buvo atsisakyta įdarbinimo, nes socialinės būklės daliniam sprendimui buvo numatyta nustatytą laiką mokėti nedarbo pašalpą. Tačiau jau pasigirsta nuomonių, kad šitos nedarbo pašalpos reikia atsisakyti. Aš manau, kad jokiu būdu mes su tuo sutikti negalime.

Kadangi laikas mano baigiasi, noriu palinkėti jums geros sveikatos, jaunatviško polėkio ir Dievo palaimos.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu V.Kisielių - Lietuvos jaunųjų ūkininkų būrelio sąjunga.

V.KISIELIUS. Gerbiamieji, šiandien, kai klesti "aukso veršio" kultas, kai jaunimo ir suaugusiųjų kultūra kartais yra apverktinoje būklėje, byloja tai, jog Lietuvos ateitis yra kuriama ne tikrųjų, o visų pirma netikrų tiesų pagrindu. Taigi nieko nelaukdami mes privalome aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl gyvenimas yra toks ir ką reikia daryti, kad jis taptų toks, koks turėtų būti. Norint tai padaryti mes turime pasirinkti tikrąjį kelią į ateitį. Mes gyvename mokslo amžiuje, be duonos, iš bado mūsų krašte žmonės nemiršta, tačiau dar daug kur siaučia dvasinis badas. Nuo jo nykstama visur ir nuolatos. Lietuvių liaudies išmintis teigia: "kas ars - nepavargs, kas vogs - nepralobs". Taigi mūsų mažos Lietuvėlės Samsono plaukai - žemės ūkis, gimtasis sodžius su vyturio giesme rytais ir jaunimo dainomis vakarais. 1936 - 1940 m. veikusi Lietuvoje Jaunųjų ūkininkų būrelio sąjunga atliko milžinišką darbą kaime puoselėdama jaunose širdelėse meilę gimtajam sodžiui, žemei, Tėvynei. Dar tarpukario Lietuvos jaunųjų ūkininkų būreliuose praėję meilės savo gimtajai žemei pamokas, žmonės atnešė mums iki šių dienų tų laikų ryžtą savo nuoširdžiu darbu išreikšti meilę savam kraštui. Kad pratęstume tai, ką taip nuoširdžiai pradėjo mūsų tėvai ir seneliai, kad perduotume estafetę į patikimas rankas, turime nedelsdami užpildyti susidariusį veiklos vakumą Lietuvos kaime. Surasti alternatyvas šiandien klestinčių berniukų gaujoms, dvasiškai sužlugdytam, nedarbo pritrenktam kaimo jaunimui. Juk vien Švietimo ir mokslo ministerijos vykdoma politika bendrojo lavinimo mokyklose šiandien teikia mažai vilties ir ypač politikams, jog ateityje bus galima paveikti vienokia ar kitokia veikla užsiimantį jaunimą. Šiuo metu kukliomis sąlygomis veikiančių jaunimo organizacijų darbo negalima išplėsti iki minimalių poreikių tenkinimo, tinkamai įgyvendinti organizacijų užsibrėžtų tikslų. Pagrindinės priežastys: kuklios ir primityvios darbo sąlygos, informacijos stoka, nuolatinis lėšų klausimas, jaunimo organizacijų lyderių rengimas. Viena iš nedaugelio su kaimo jaunimu dirbančių organizacijų - Lietuvos jaunųjų ūkininkų būrelio sąjunga patalpų stoka šiandien negali skųstis. Mus priglaudė dar 1991 m. atsikūrusi tokia pat visuomeninė organizacija - Žemės ūkio rūmai. Tačiau informacinių leidinių stoka, apibūdinančių jaunimo organizacijas, jų veiklą, šiandien yra labai akivaizdi ir ypač kaime. Savo jėgomis leidžiamais laikraštukais, mokomąja literatūra patenkinti visą mūsų renginiuose dalyvaujantį jaunimą nebegalime. Ši literatūra išdalijama tik sąjungos nariams, šiuo metu esantiems 27 bendrojo, 24 - žemės ūkio mokyklose ir 2 - vaikų globos namuose. Kitų organizacijų leidžiamų informacinių laikraštukų, brošiūrų gauname vos vieną kitą. Todėl patenkinti bent po vieną savo organizacijos skyrių negalime. O kur dar nieko nežinantys ir tuo visiems ir visada besiteisinantys švietimo darbuotojai rajonuose. Informacijos stoka šiandien yra viena opiausių problemų skatinant jaunimo aktyvumą visuomeninėje veikloje, mažinant nedarbą. Informaciniai biurai, kurių vos vienas kitas bando spręsti minėtas problemas, sugebėjo išsilaikyti sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, vos vienas kitas ir tai tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Informacijos kaupimo, skleidimo vietose funkciją galėtų atlikti apskrityse formuojama daugiau kaip iš 60 darbuotojų administracija. Šiandienos situacijoje būtų puiku rasti lėšų vieno etatinio darbuotojo apskrityje išlaikymui, kuris būtų atsakingas už visuomeninio darbo sektoriaus plėtojimą vietose, informacinių leidinių platinimą, renginių, kursų, projektų jaunimui įgyvendinimą. Šiuo metu Švietimo skyriuose esantys papildomo ugdymo sektorių darbuotojams būtų gera pagalba koordinuojant ir puoselėjant jaunimo savarankiškumą, darbštumą, atsakingumą. Apskričių administratoriai, būdami paklusnūs darbuotojai, nenorą turėti tokį koordinatorių grindžia nurodymų iš viršaus nebuvimu. O juk nuolat mokomam savęs beieškančiam jaunuoliui nereikėtų varstyti ir taip girgždančių valstybinių įstaigų durų ir nusivylusiam pasukti vieninteliu - Gariūnų - keliu. Jau antrus metus galėdami vykdyti Lietuvos jaunųjų ūkininkų būrelio sąjungos veiklos projektus ir pasiekdami kai kurių pastebimų rezultatų, esame dėkingi Lietuvos Respublikos Prezidentui Jo Ekscelencijai A.Brazauskui. Tik jo dėka mūsų vykdomų darbų reikalingumą, reikšmę ir tolesnį likimą 1994 m. kovo 15 d. buvome susirinkę aptarti šiuose rūmuose. Džiugu, kad visgi įrodėme ministerijų vadovams būtinumą atkreipti dėmesį ir į jaunimo organizacijų siūlomus projektus. Juk jie ir yra kuriami ir ginami tam, kad kuo mažiau...

PIRMININKAS. Mielas kolega, jūs viršijate laiko limitą.

V.KISIELIUS. Tad vadovaukimės mūsų tautos himno kūrėjo Vinco Kudirkos prieš 100 metų parašytais žodžiais: "Pameskime skraidyti padangėse ir nusileidę ant žemės pulkime prie darbo, kuriame būtų galima rasti daugiau proto negu tuščio skambėjimo." Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kviečiu Artūrą Vazbį - Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcijos pirmininką. Po to kalbės R.Čepaitis.

A.VAZBYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai ir svečiai! Jaunimo politika - iš esmės naujas, dar beveik nediskutuotas reiškinys mūsų visuomenėje. Todėl prieš pradedant svarstymą tikslinga būtų suformuluoti pačią problemą, suvokti jos svarbą mūsų valstybės šiandienai ir rytojui. Jaunimo, kaip amžiaus pagrindu apibrėžiamos visuomenės grupės, išskyrimas nėra atsitiktinis ar juo labiau dirbtinis dalykas. Šiame amžiaus tarpsnyje žmonės susiduria su specifinėmis ar būtent šiai visuomenės daliai ypač aktualiomis problemomis. Tenka konstatuoti, jog šiuo metu Lietuvoje, deja, nėra užtikrinamos pakankamos sąlygos jaunų žmonių integracijai į visuomenę. Jaunimas susiduria su problemomis, kurias išspręsti vien savo jėgomis nėra pajėgus.

Pabandysiu trumpai apžvelgti jaunųjų krikščionių demokratų nuomonę šiandien aktualiausiais Lietuvos jaunimo klausimais. Tai švietimas, nedarbas, jaunų šeimų padėtis, būsto, tarnybos kariuomenėje problemos, jaunimo nusikalstamumas, amoralus ir asocialus elgesys, laisvalaikio klausimai bei jaunimo organizacijų padėtis. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis opesnė tampa išsilavinimo įgijimo problema. Artėjame, jeigu jau nesame atsidūrę, prie situacijos, kuomet jaunimo galimybes lavintis ir įgyti profesiją lemia ne jo žinios ir sugebėjimai, bet visų pirma šeimos materialinė padėtis. Valstybė turėtų prisiimti atsakomybę ir per atitinkamą studijų kreditavimo sistemą bei kitas lengvatas sudaryti sąlygas įgyti išsilavinimą gabiems jaunuoliams.

Orientuojant švietimo sistemą į rinkos poreikius būtina užtikrinti ir kitos, ne mažiau grėsmingai aštrėjančios nedarbo problemos sprendimą. Šiuo tikslu svarbu kurti efektyvią profesinio orientavimo, kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo sistemą, skatinti jaunimo užsiėmimą savarankiška ūkine-komercine veikla.

Ypatingą dėmesį valstybė turėtų skirti santuokos ir šeimos rėmimui, ypač turint omeny šalyje gilėjančią demografinę krizę. Parama šeimoms turėtų būti teikiama pertvarkant mokesčių ir socialinio draudimo sistemas šeimų, auginančių vaikus, naudai, skiriant pinigines išmokas vaikams auginti bei teikiant lengvatinius kreditus būstui įsigyti. Galimybė įsigyti būstą ne tik palengvintų jaunų šeimų padėtį bei leistų pereiti prie savarankiško gyvenimo, bet ir padėtų pristabdyti beįsibėgėjančią jaunų žmonių emigraciją iš Lietuvos.

Nerimą kelia jaunuolių padėtis šalies ginkluotosiose pajėgose. Amoralus elgesys, prievarta ir nestatutiniai santykiai tikrai neprisideda nei prie kariuomenės prestižo, nei prie dorovingos ir pilietiškos asmenybės ugdymo. Grėsmingą mastą įgijo jaunų žmonių asocialus elgesys ir nusikalstamumas. Tai, kad jaunimas padaro apie 60% visų nusikaltimų, iš dalies ir šiandieninės mūsų valstybės jaunimo politikos rezultatas, o tiksliau, jos nebuvimo pasekmė. Jaunimo alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, didėjantis savižudybių skaičius taip pat akivaizdžiai rodo, jog jo integracija į visuomenę yra labai problemiška.

Todėl šiandien būtinas valstybinis požiūris į jaunimo problemas, valstybinė jaunimo politika, sudaranti galimybes pačiam jaunimui pasirūpinti savimi ir bendraamžiais.

Svarbus žingsnis formuojant valstybinę jaunimo politiką - koncepcijos kūrimas. Koncepcijos, kurioje turėtų atsispindėti visos šiandien jaunimui rūpimos problemos ir numatomos strateginės jų sprendimo gairės. Deja, to negalima pasakyti apie Seimui pateiktą koncepcijos projektą. Manome, jog jaunimo politikos realizavimui nėra tikslinga ypač plėsti jaunimo reikalais užsiimančių valstybinių institucijų tinklą ar kurti atskirą jaunimo įstatymą. Prasmingiau būtų reorganizuoti jau veikiančias valstybines jaunimo reikalų institucijas, kurios šiandien orientuojasi į atskiras jaunimo politikos sritis ar užsiima fragmentiškų pavienių klausimų sprendimu, bet neapima problemų visumos ir neturi aiškios veiklos strategijos. Jaunimo politiką reikėtų įgyvendinti per atskirus įstatymus. Ji turėtų orientuotis ne į specialiųjų institucijų kūrimą, bet siekti kurti sąlygas jau egzistuojančių visuomeninių, religinių bei politinių jaunimo organizacijų veiklai, sudaryti galimybes jaunimui pačiam spręsti savo problemas.

Krikščionių demokratų požiūris į jaunimo politiką visų pirma remiasi... principu, numatančiu valstybės įsikišimą tik tuomet ir tik ten, kur piliečių ar jų bendrijų galimybės neatitinka visuomeninių politinių poreikių. Valstybinės jaunimo politikos formavimas šiandien yra ne vien jaunimo problema, bet visų pirma valstybės reikalas, jos ateities užtikrinimo klausimas. Todėl nors ir negalėdami paremti dabartinio jaunimo politikos koncepcijos projekto, kuris yra iš esmės taisytinas ir tobulintinas, mes reiškiame pritarimą pačiai jaunimo politikos koncepcijos kūrimo ir valstybinės jaunimo politikos formavimo idėjai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū jums. (Plojimai) Ramūnas Čepaitis - jaunųjų leiboristų atstovas.

R.ČEPAITIS. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai, kolegos! Bet kuri žmonių grupė, kurią vienija bendros problemos, turi daug argumentų, įrodančių, kodėl jiems reikalingas valdžios dėmesys ar globa. Į valdžios galią dažniausiai apeliuoja socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių atstovai. Šiandien norėčiau su jumis pasidalyti savo samprotavimais, kodėl valdžios atstovų dėmesys reikalingas ir jaunimui, - rodos, sveikiausiai ir stipriausiai visuomenės piliečių daliai. Tačiau tai nereiškia, kad jaunimas neturi problemų. Analizuojant per pastaruosius penkerius metus ryškėjančią valstybinės politikos prioritetų kaitą, matyti, kad jaunimo problemoms akivaizdžiai trūko reikšmingesnio dėmesio. Susidaro įspūdis, kad šie reikalai buvo tvarkomi tik priešokiais. Paradoksą iš dalies paaiškina egzistuojančių problemų bendrumas. Pavyzdžiui, nedarbas ir socialinis asmens pažeidžiamumas vienodai grėsmingas tiek jaunam, tiek pagyvenusiam. Socialine motinystės instituto sauga suinteresuota bet kurio amžiaus moteris. Išimtį iš šių pavyzdžių sudarytų švietimo ir karo tarnybos institucijos, rodos, tiesiogiai susijusios su jaunimu. Antra vertus, jos orientuotos į konkretaus asmens brandą, pilietiškumo formavimą, dažniau užmirštant jaunų žmonių charakterio ypatumus, pasaulėžiūros komplikuotumą, pagaliau savitą jaunimo svarbą valstybės ateities gyvenime, kuris tiesiogiai priklauso nuo jaunų žmonių pasirengimo, noro, sugebėjimo tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, valstybės interesų gynėjais, nacionalinių vertybių kūrėjais ir puoselėtojais. Norint rytoj iš jaunimo ką nors gauti, šiandien reikia jam taip pat kažką duoti.

Todėl privalome akcentuoti jaunimo fenomeno ypatybes, siekdami pabrėžti, kad Vyriausybės socialinėje politikoje jį privalu išskirti iš kitų socialinių sluoksnių. Lietuva gyvena sunkų savo istorijos laikotarpį. Todėl pas mus retai pasireiškia išsivysčiusiose pasaulio šalyse įprastas tėvų ir vaikų socialinio ir ekonominio santykio aspektas, kai jaunesnioji karta iš vyresniosios paveldi patyrimą, socialinę padėtį, be viso to, materialinį pagrindą ir garantą, leidžiantį savo ruožtu jaunimui toliau stiprinti savo šeimos ir kartu visuomenės gerovę, gerinti socialinį statusą. Tuo tarpu pas mus ekonominių sunkumų akivaizdoje tiek tėvai, tiek vaikai dažnai atsiduria vienodose starto pozicijose.

Tačiau ir čia jaunimas pralaimi. Jaunimo darbo jėga pigesnė, jis neturi reikiamos patirties, jo socialinę ir ekonominę priklausomybę garantuojančios nuosavybės. Pagaliau jauni žmonės teisiškai silpniau apginti nuo darbdavių išnaudojimo, savavališko atleidimo ir pan.

Todėl kalbėdami apie jaunimo politiką mes privalome turėti omenyje socialinę investiciją į šią amžiaus grupę. Pirminių poreikių kompleksą nesunku konkretizuoti. Tai nemokamo mokslo ir studijų garantavimas, elementari tvarka karinės tarnybos vietose, valstybinės investicijos į darbo vietas, skirtas jaunimui, socialinės lengvatos jaunoms šeimoms, ypač būsto programa, kultūros ir laisvalaikio infrastruktūros atkūrimo finansavimas, ypač kaimo vietovėse.

Mano kolegos, be abejo, papildė arba pakoregavo šį sąrašą diskusijos metu. Tačiau akivaizdu, kad visų šių reikalavimų sprendimas priklauso nuo aukščiausios valdžios geros valios ir pasiruošimo.

Būsiu nenuoširdus teigdamas, kad dabartinė valdžia visai neskiria dėmesio jaunimui. Įvyko keli jaunimo organizacijų atstovų susitikimai su aukščiausiais valstybės pareigūnais. Vyriausybė turi keturis valstybės konsultantus jaunimo klausimais. Jiems turime būti dėkingi, kad valstybės jaunimo politika jau dveji metai yra sudėtinė Vyriausybės programos dalis. Tačiau tikiu, kad ši parlamentinė diskusija taps tuo atskaitos tašku, nuo kurio valstybinė jaunimo politika įgis konkretų turinį. Seimo salė - puiki auditorija ramiai, pagarbiai pasikeisti nuomonėmis, priimti abipusius įsipareigojimus. Manau, jauniausio ir, rodos, infantiliausio Seimo nario chamiškumas garbingai diskusijos eigai nelabai pakenkė. Be to, ši diskusija - rimtas išbandymas...

PIRMININKAS. Aš turėčiau jums padaryti šiokią tokią pastabą. Vis dėlto susilaikykit nuo atitinkamų vertinimų. Prašau.

R.ČEPAITIS. Be to, ši diskusija - rimtas išbandymas Vyriausybės pasirinktam socialiai orientuotos politikos kursui. Jei Vyriausybė, jos atstovai nebijo šios diskusijos, joje keliamų reikalavimų, vadinasi, Vyriausybė turi reikiamą potencialą, yra pajėgi siekti užsibrėžtų tikslų, yra ištikima socialinės demokratijos ir socialinio solidarumo principams. Vadinasi, yra vilties, kad Vyriausybės jaunimo politika duos realių rezultatų. Tai ypač svarbu turint omeny dabartinę jaunimo apatiją politikai ar net valstybės reikalams. Palikti vieni akistatoje su ekonomine ir socialine krize jauni žmonės patys kuria savo likimą, likdami neatsakingi suaugusiųjų valstybei. Valstybinė jaunimo politika taptų tuo pasitikėjimo jaunais žmonėmis kreditu, kurio trūko anksčiau ir kuris padėtų rasti abipusį ryšį. Jaunimas privalo gauti tai, vardan ko vertėtų kurti, už ką vertėtų kovoti, ką vertėtų paveldėti ir išsaugoti. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū jums. Kviečiu į tribūną Seimo narį V.Ražuką.

V.RAŽUKAS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamieji svečiai, žmogui, tuo labiau jaunam žmogui yra būdinga vidinė energija, vidinė potencija, kuri esant tinkamoms prielaidoms gali pasireikšti kaip kūrybinė jėga. Kai tokių prielaidų nėra, ji gali aktualizuotis kaip destruktyvi, griaunanti jėga. Todėl manau, kad šios diskusijos tikslas - išsiaiškinti tas sąlygas, kuriomis galima paspartinti tokių prielaidų sukūrimą. Ir šiame kontekste man truputėlį keistai atrodo kai kurių jaunuolių, sakyčiau, truputį isteriškas pasipiktinimas šia diskusija, šiomis iniciatyvomis, kaltinant šios diskusijos dalyvius politikavimu, kažkokia klasta. Matyt, šis faktas liudija viena, kad iš tiesų apie jaunimą negalima kalbėti kaip apie vientisą visuomenės dalį, kad ši visuomenės dalis susideda iš skirtingų dalių. Kalbant apie jaunimo politiką šį faktą reikia turėti omeny.

Galima taikyti įvairius kriterijus išskiriant tam tikras dalis iš šios visuomenės, iš šio socialinio sluoksnio, bet aš norėčiau truputėlį pakalbėti apie kaimo jaunimą, apie šios visuomenės dalies specifiką. Paimkime tokį dalyką kaip išsilavinimas. Aš esu įsitikinęs, kad kaimo jaunimas, siekdamas išsilavinimo, turi kur kas didesnių problemų negu, tarkim, miesto jaunimas. Tokią išvadą galima daryti išanalizavus kai kuriuos skaičius. Tarkim, mokytojų trūkumas kaime. Santykinai jis yra gerokai didesnis negu mieste. Aš jau nekalbu apie mokytojų specialistų trūkumą kaime. Ir visiškai akivaizdu, kad tie dalykai, sakyčiau, yra net objektyvūs. Juk, tarkim, kaimo devynmetėje mokykloje fizikas teturi penkias valandas. Praktiškai jis iš tų valandų negali normaliai uždirbti. Jis priverstas dėstyti kitus dalykus. Vadinasi, jau kaip ne specialistas jis dėstys chemiją, galbūt biologiją, dar ką nors, kas jam pasirodys artimiau. Šia prasme dėstymo lygis nukenčia, taigi nukenčia ir pats išsilavinimas.

Paimkim tokius dalykus kaip sąlygos savišvietai. Vienokios sąlygos yra mieste, kitokios sąlygos yra kaime. Ir aš esu įsitikinęs, kad mieste sąlygos savišvietai yra kur kas geresnės. Jos visąlaik kaime buvo prastesnės, o po tam tikrų reformų tas sąlygų nevienodumas dar ryškesnis.

Paimkim tokį reiškinį kaip bedarbystė. Skaičiai rodo, kad nedarbo lygis kaime yra didesnis. Prie šios problemos galima priskirti ir tokį dalyką, kaip, tarkim, baigia jaunas žmogus Žemės ūkio akademiją. Jis įgyja vadinamąją kaimišką specialybę. Jam susirasti darbo pagal savo išsilavinimą taip pat yra sunkiau. To darbo reikia ieškoti kaime, ne kur nors kitur. Galima būtų dar pateikti daugybę pavyzdžių iliustruojant, kad kaimo jaunimo situacija yra šiek tiek, aš švelninu situaciją, sakau, šiek tiek prastesnė negu miesto jaunimo. Todėl kalbant apie jaunimo politiką apskritai, šituos dalykus reikia turėti omeny. Tuo labiau reikia turėti omeny, kad yra dar vienas toks faktorius, kaip jaunimo organizuotumas. Vėl tie patys skaičiai liudija, kad kaimo jaunimas ypač mažai organizuotas. Jie nėra aktyvūs jungdamiesi į įvairias organizacijas. Tuo tarpu šiame mūsų svarstomame dokumente yra toks punktas, kuriame numatyta valstybės institucijų parama jaunimo organizacijoms ir jų programoms. Vadinasi, galima daryti prielaidą, tokią išvadą, kad kuo mažiau organizuotas jaunimas, kuo mažiau yra organizacijų, kurios rengs programas, atspindinčias tos jaunimo dalies interesus, tuo mažesnė bus ir ta valstybės institucijų parama. (Man jau dega lemputė, aš, matyt, jau turėčiau baigti.)

Aš trumpai pasakysiu, kad turint omeny visa tai, visas tas nelygias miesto jaunimo ir kaimo jaunimo sąlygas, matyt, reikėtų padaryti tam tikras korektyvas, ir ta valstybės institucijų parama kaimo jaunimo atžvilgiu turėtų įgyti tam tikrą multiplikatorių. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Kviečiu pasisakyti Liną Kalibataitę - Kolpingo draugijos Lietuvos jaunimo skyrius.

L.KALIBATAITĖ. Laba diena visiems čia susirinkusiems. Jaunimo laisvalaikis, užimtumas, kodėl jį reikia organizuoti? Dabartinėje visuomenėje susiduriame su visuotiniu apolitiškumu, atsakomybės, iniciatyvos nebuvimu. Ypač stipriai tai jaučiama tarp jaunų žmonių. Sunkiai besiklostančios socialinės ekonominės sąlygos iš daugelio šeimų atima pragyvenimo šaltinį. Dažnai pagrindinis jų klausimas yra, kaip gauti pinigų? Su tuo susijęs išsilavinimo prestižo nukritimas, kadangi jau vaikai bando rasti galimybių užsidirbti. O tai dažniausiai ėjimas į gatves, susidūrimas su nelegaliu verslu, narkomanija, alkoholizmu ir visiškai pamirštama savišvieta. Nelieka laiko, o ir galimybių laisvalaikiui, asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės ugdymui. Jau 10-12 metų amžiaus vaikai žino, kas yra narkomanija, įvairių žolyčių rūšys. Net ir tie, kurie baigė vidurines, galėtų toliau eiti mokytis, pasirenka kitą kelią, bando susirasti pinigų šaltinį savo gerovei susikurti. Jei 18 metų žmogus jau laikomas suaugusiu ir galinčiu savimi pasirūpinti, tai suteikime galimybes jam vystytis dar iki to, kai jis susiduria su įvairaus pobūdžio problemom, galinčiom skaudžiai paliesti jo tolesnį gyvenimą.

Jaunimo laisvalaikio užimtumo centrai, užklasinė veikla mokyklose reikalinga tam, kad suteiktų galimybę nemokamai naudotis patalpomis, kurios dažniausiai (tiek aktų salės, tiek sporto salės) dabar yra išnuomojamos, realizuoti savo idėjas ir prisijungti prie kitų. Padėtų įgyvendinti vietines ir tarptautines programas įtraukiant kuo daugiau vaikų, jaunuolių, galinčių dalyvauti jose. Pavyzdžiui, tokios organizacijos: "Babilonas", Koltingo jaunimo skyrius, "Terasa", "Atgaja" ir kitos. Kad galima būtų palaikyti jau esamą iniciatyvą, padėti kurtis naujoms, reikalingos lengvatos, patalpos, finansavimas, daugiau valstybinių institucijų paramos ir dėmesio, išklausymo. Taip galima pritraukti daugiau jaunų žmonių ir sulaikyti juos nuo nusikalstamumo, skatinti jų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Juk kokią dirvą paruošime šiandien, tokią turėsime ateityje. O kokios norėtume? Sprendimą turime padaryti dabar ir be klaidų. Mūsų manymu, daugelis problemų, susijusių su jaunimu, galėtų būti sprendžiamos valstybinės jaunimo koncepcijos realizavimu, įkuriant tokias institucijas kaip Seimo Jaunimo reikalų komisija ir Valstybinė jaunimo reikalų taryba. Dėkui už dėmesį. Tikimės rezultatų.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Kviečiu kalbėti J.Pričkaitytę - Jaunųjų konservatorių lyga.

J.PRIČKAITYTĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, apžvelgus jaunimo būklę Lietuvoje, ją trumpiau būtų galima apibūdinti taip: jaunimas yra visuomenės dalis, kuri yra mažiausiai integruota į visuomeninį gyvenimą. Sparčiai auga nepilnamečių nusikalstamumas, mažėja jaunimo aktyvumas. Didelę grėsmę kelia pastaraisiais metais padidėjęs "protų nutekėjimas", sumažėjęs gimstamumas. Visų pirmiausia tai rezultatas politikos, kurios valdžia niekaip negali atsisakyti, tai nuosekliai vykdoma švietimo sistemos depolitizacija. Švietimo sistema tampa ne tik depolitizuota, bet ir depilietizuota. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo bendrųjų nuostatų 4 punktui. Ši politika yra niekaip nesuderinama su demokratinės valstybės teisės ir moralės normomis. Mokykla yra vadinama mokinio antraisiais namais, tad kodėl mokinys negali joje jaustis kaip tikrasis jos šeimininkas, kodėl jis negali užsiimti bet kuria veikla, kuri yra nukreipta į jo kaip asmenybės tobulėjimą ir neprieštarauja įstatymams bei moralės normoms? Visose demokratinėse Vakarų valstybėse, į kurias Lietuva lygiuojasi ar bent nori lygiuotis, mokykla ar universitetas yra vieta, kurioje gyvenimas po pamokų verda dar intensyviau. Dar neteko girdėti, kad nors viena jaunimo organizacija, kurios nuostatai ir veikla neprieštarauja įstatymams, būtų išvaryta už mokyklos durų. Lietuvoje, jei tu esi gediminaitis ir organizuoji vakaronę mokykloje - gerai, bet jei tu konservatorius, liberalas, žodžiu, politikas ir organizuoji lygiai tokią pačią vakaronę - tabu. Vienas iš labiausiai nerimą keliančių reiškinių yra beglobių vaikų, našlaičių, vaikų, gyvenančių internatuose, problema. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jais rūpintis ir jų problemas turėtų spręsti valstybė, bet ar taip yra? Sulaukę 18 metų, jie yra paliekami likimo valiai, jiems nesuteikiama galimybė tęsti mokslą, jų nenori įdarbinti nei valstybinės, nei privačios įstaigos, jiems nesuteikiama teisė būti pilnaverčiu žmogumi ir valstybės piliečiu. Jie išeina į gatvę, kur patenka į nusikalstamo pasaulio įtakos sferą. Kitos pačios didžiausios problemos: nesutvarkytas aukštojo mokslo finansavimas ir kreditavimas, būsto problema, valstybė neturi politikos, skatinančios gimstamumo augimą, jaunų šeimų rėmimą, privačios iniciatyvos skatinimą, jaunimo iniciatyvos rėmimą. Bet yra sukurta daugybė institucijų, kurios turėtų rūpintis jaunimo reikalais. Turime Prezidento patarėją jaunimo klausimais, net tris patarėjus jaunimo klausimais prie Vyriausybės ir Jaunimo sektorių prie Kultūros ministerijos. Būtų tikrai įdomu sužinoti, ką jie nuveikė per pastaruosius metus jaunimo labui. Jaunųjų konservatorių lyga siūlo sutvarkyti aukštojo mokslo finansavimą ir kreditavimą, stipendijos turėtų būti mokamos tik labai gerai besimokantiems studentams, jų dydis turėtų viršyti bent jau du kartus dabartinį. Ypač didelės stipendijos turėtų būti mokamos studentams, kurių daugiametis studijų vidurkis būtų 10 balų. Valstybė turėtų surasti galimybę išleisti tokius studentus tobulinti savo žinias Vakarų valstybių aukštosiose mokyklose ir valstybės lėšomis apmokėti jų studijų išlaidas. Siūlome sukurti dviejų rūšių kreditavimo sistemą pažangiems studentams, kuriems mažaprocentinis kreditas būtų teikiamas iš aukštosios mokyklos kreditų fondo, kai už studentą atsako aukštoji mokykla, fiziniai arba juridiniai asmenys. Ir antra rūšis - tai kreditai labai gerai besimokantiems studentams, kuriems beprocentinis kreditas būtų teikiamas iš valstybės lėšų, t.y. būtų sukurtas valstybinis kreditų fondas ir atsakytų už studentą valstybė. Galima numatyti ir kreditų grąžinimo lengvatas. Našlaičiai, studentai iš daugiavaikų šeimų ir pan. privalės grąžinti tik dalį kredito, o ypač gerai besimokantiems kreditą grąžinti nebūtų privaloma. Teikiant paramą privačiai iniciatyvai, būtų puiku, jei valstybė skirstydama kreditus didžiausią dėmesį skirtų vidutiniojo ir smulkiojo verslo rėmimui, prioritetą teikdama jauniems ūkininkams ir verslininkams, pateikusiems perspektyvią verslo plėtojimo ir kredito panaudojimo programą. Taip pat manome, kad būtų naudinga taikyti mokestines lengvatas pradedantiesiems, bent jau pirmus kelerius metus. Siūlome visoms jaunimo organizacijoms suteikti vienodas teises plėtoti veiklą ir valstybės paramai gauti, neatsižvelgiant į organizacijos pobūdį ar nuostatas. Sukurtas Valstybinės jaunimo politikos koncepcijos projektas, tačiau, jaunųjų konservatorių nuomone, galbūt nėra taip svarbu, ar jis bus priimtas, ar bus priimti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, kuriais bus sprendžiamos jaunimo problemos. Svarbiausia, kad problemos būtų realiai sprendžiamos, o ne tai, kad po šio posėdžio kažkas pasižymėtų kryžiuką, girdi, štai rūpinamasi jaunimu, net jaunimo politikos koncepciją priėmėme. Baigdama noriu pasakyti, kad bene svarbiausiu tikslu turėtų būti institucijos, realiai besirūpinančios jaunimo problemų sprendimu, sukūrimas. Manome, kad tokia komisija turėtų būti kuriama visuomeniniu pagrindu prie Vyriausybės, jaunimo organizacijoms deleguojant savo atstovus. Į komisiją galėtų įeiti Prezidento ir Vyriausybės patarėjai jaunimo klausimais. Įkūrus šią komisiją, taupant mokesčių mokėtojų pinigus, siūlome panaikinti Jaunimo sektorių prie Kultūros ministerijos ir sumažinti Vyriausybės patarėjų jaunimo reikalais skaičių. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Seimo narė I.Šiaulienė.

I.ŠIAULIENĖ. Gerbiamieji, aš norėčiau pasidžiaugti šita diskusija ir visų pirma mūsų jaunaisiais kolegomis, kurie labai konceptualiai, labai logiškai, labai supratingai išdėstydami priežastinius ryšius samprotavo apie savo situaciją mūsų valstybėje. Tai, kad mes šiandien galime svarstyti mūsų valstybės jaunimo politiką, rodo, jog mes tampame normalia valstybe, suvokdami esamas problemas ir galėdami pasidalyti šitomis problemomis, paieškoti geresnių sprendimo variantų. Aš nenorėčiau kartoti daugelio tų išsakytų minčių, tik galbūt pasidalyti kai kuriuo savo patyrimu, kadangi irgi dalyvauju nevyriausybinės organizacijos veikloje, tai būtent tos organizacijos, kuri sprendžia moterų klausimus. O moterų problema, kaip ir jaunimo problema - tai irgi labai savitos ir specifinės visuomenės grupės problema. Reikia pasakyti, kad koncepcija yra parengta tikrai neblogai, ir, kai čia buvo keliami klausimai, kas turėtų įgyvendinti šitą koncepciją, tai norėčiau pasakyti, kad visų pirma pačios jaunimo organizacijos. Tenka tikrai apgailestauti ir jau čia buvo prieš tai kalbėjusių kolegų tai akcentuota, kad vis dėlto blogai, jog jaunimas nesidomi savo problematika, kad tik 14 % jaunimo dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje, o iš esmės tos nevyriausybės organizacijos - tai yra aukštąjį išsilavinimą besiekiančio jaunimo organizacijos. Pasigendama kitų jaunimo grupių organizacijų. Man džiugu ir norėčiau palinkėti, kad išliktų Vyriausybėje tie keturi konsultantai jaunimo klausimais, kai mes, moterys, sudarančios Respublikoje 52% gyventojų, teturime vieną konsultantę, kuri neturi jokio aparato. Deja, mūsų veikla yra gyvybingesnė. Aš manau, kad tie keturi konsultantai turėtų sutelkti ne vien tik savo pačių pastangas, bet turėtų suvienyti visas nevyriausybines jaunimo organizacijas, sukviesti jų tarybą. Kai čia kalbama, skundžiamasi dėl studijų kreditų nebuvimo, dėl kitų neįstatyminių dalykų, tiesiog reikia siūlyti konkrečias formuluotes ir toje jaunimo reikalų komisijoje, kuri bus sukurta Seime, pabandyti inicijuoti šitų problemų sprendimą juridiniu požiūriu ir po to rasti išeities taškus, kad problema būtų sprendžiama. Iš kalbėjusiųjų daug priekaištų buvo pasakyta Švietimo ir mokslo ministerijai, tikrai, tai yra pagrindinė ministerija, kurios kontingentas yra jaunimas. Tikrai reikėtų galvoti apie jaunimo visuomeninių organizacijų veiklos plėtojimą mokykloje, ugdyti jų sąmoningumą, ugdyti jų judėjimą. Kitaip sakant, organizuoti jų veiklą, kad jaunuolis būtų užimtas ne tik mokslu, bet jis galėtų pasireikšti visuomeniniais interesais visuomeninėje veikloje. Linkiu, kad visos šitos problemos spręstųsi, ir manau, visų iškeltų problemų sprendimas yra pačių jaunimo organizacijų aktyvumas, suinteresuotumas. Čia buvo kalbėta apie tai, kas turi mokyti plaukti, kas turi skaityti paskaitą, kas turi gelbėti. Ar turėtų tai spręsti valstybė, ar t.t? Be abejo, daugelio problemų galbūt nekiltų, jeigu mūsų valstybė būtų ekonomiškai stipresnė. Šiandien tikrai turime daug problemų ir galbūt jaunimui ne dėl subjektyvių priežasčių, o dėl objektyvių priežasčių negalime skirti tiek dėmesio, kiek jaunimas norėtų ir reikalautų. Kai mes kalbame, kai mes skirstomės vaidmenimis ir t.t., aš norėčiau pasakyti štai ką: valstybė - visų pirma mes patys visi, ir norėdami išspręsti savo problemas, visų pirma mes turime patys norėti jas išspręsti. O kai mes norėsime, tai, man atrodo, ir sugebėsime ieškoti tinkamų sprendimų variantų, surasime juos ir galėsime įgyvendinti. Baigdama noriu pasakyti: telydi mus visus kalėdinė taikos ir geros valios dvasia visus ateinančius metus.

PIRMININKAS. Ačiū. V.Ilgis - Lietuvos jaunimo organizacijų taryba.

V.ILGIS.Gerbiamasis Seimo Pirmininko pavaduotojau, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai, leiskite trumpai jums papasakoti apie jaunimo politikos koncepcijos idėjos atsiradimą bei šio dokumento kūrimą. Dar prieš dvejus metus Kultūros ministerijoje buvo sukurtas Jaunimo sektorius, kurio darbuotojams buvo pateikta užduotis: išanalizuoti jaunimo situaciją, parengti sąlygas jaunimo įstatymui sukurti, atstovauti Vyriausybei tarptautiniuose jaunimo forumuose ir organizacijose. Vykdydamas šias užduotis Jaunimo sektorius užsakė jaunimo vertybinių orientacijų tyrimus, rinko informaciją apie jaunimo poreikius ir problemas, apie šias problemas sprendžiančias valstybines ir nevyriausybines institucijas, taip pat duomenis apie jaunimo organizacijas. Taip pat buvo surinkta informacija apie Europoje - tiek Vakarų, tiek ir Centrinėje bei Rytų - egzistuojančias jaunimo politikos įgyvendinimo struktūras bei modelius, apie jaunimo struktūras. Ypač vertinga patirtis yra sukaupta dirbant Europos Tarybos tarpvyriausybiniame priežiūros komitete, koordinuojančiame darbą jaunimo srityje. Šios sukauptos, apdorotos ir adaptuotos žinios ir tapo jaunimo politikos koncepcijos pamatu, t.y. faktiškai dvejų ar trejų metų darbo rezultatas. Tuo metu Kultūros ministerija bandė įgyvendinti modelį, kuris egzistuoja Latvijoje, Estijoje, Čekijoje. Jo esmė - kad kurioje nors egzistuojančioje žinyboje turėtų būti sukurtas jaunimo padalinys, kuris kuruotų jaunimo politikos įgyvendinimą. Deja, Kultūros ministerija pasirodė negalinti pilnai atsakyti už visų jaunimui rūpimų problemų sprendimą, nes to neleidžia ministerijos nuostatai. Manau, analogiška padėtis yra ir kitose valdymo institucijose. Todėl koncepcijos pagrindu buvo pasirinktas taupiausias ir šiandienos situacijai adekvačiausias modelis. Įvairiose ministerijose, savivaldybių skyriuose ir jai pavaldžiose įstaigose šakiniu principu yra dirbama specifinėse sferose. Tarkim, nusikalstamumo prevencijos klausimu, sveikatos apsaugos ir pan., tuo pačiu tam tikru mastu prisidedant prie jaunimui būdingų klausimų sprendimo. Tačiau to nepakanka. Daugelyje Skandinavijos šalių bei kai kuriose Centrinės ir Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Slovėnijoje, yra bandoma taikyti visuminį požiūrį, kada yra sukuriamas koordinacinis mechanizmas, leidžiantis ant horizontalaus siūlo "susiūti" vertikalius sprendimus, garantuojant harmoningą, suderintą, kompleksinį, o ne epizodinį veikimą jaunimo labui. Tokiu tikslu sukuriama mišri komisija arba taryba, įtraukiant ir nevyriausybinių organizacijų atstovus, kurie analizuoja ir koordinuoja įvairių ministerijų veiklą, teikia joms pasiūlymus, rengia teisės aktus ir pan. Tuo pačiu tai neplečia valdininkų aparato, o sudaro sąlygas specializuotoms žinyboms bei jaunimo darbuotojams-praktikams geriau tenkinti jaunimo poreikius, teikti savo siūlymus, spręsti konkrečius klausimus. Šiais metais Kultūros ministerijos Jaunimo sektoriaus parengtą koncepciją ėmėsi kuruoti Jaunimo organizacijų taryba. Koncepcija buvo kiek pakoreguota, atsižvelgus į Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos tarptautinio darbo patirtį, ir pasiūlyta jaunimo organizacijų svarstymui. LJOT suorganizavo keturis "apskritus stalus" su politinėmis jaunimo organizacijomis, studentų organizacijomis, kultūrinėmis švietimo organizacijomis, jaunimo tarnybų atstovais. Nepaisant įvairių siūlymų, metodologinių ar redakcinių pastabų, visos jaunimo organizacijos, išskyrus visuomet radikaliai principingą Lietuvos liberalų jaunimą, pritarė, kad jaunimo koncepcijos priėmimas būtų svarbus žingsnis, netgi kertinis akmuo, jeigu norite, sukuriant teisinį įrankį įgyvendinant jaunimo politiką - kaip vieningos valstybės veiksmus, nukreiptus į nuolatinį jaunimo situacijos gerinimą. Mūsų supratimu, ir tai vieningai pripažino jaunimo organizacijos, stipriausias koncepcijos elementas - tai garantuota teisė jaunimo atstovams dalyvauti sprendimų svarstyme ir priėmime. Galų gale dar nedaugelis jaunų žmonių yra davę ar gavę kyšį, jaunimui būdingas sąžiningumas ir principingumas, todėl išnaudokime šią konstruktyvią energiją, nes tie patys aktyviausi jauni žmonės po 10 ar 20 metų ateis dirbti į Vyriausybę. Aš manau, kad šiandien buvo pasakyti įvairūs požiūriai iš įvairių politinių organizacijų, tačiau tribūnose šiandien yra susirinkę jaunimo darbuotojai, tie žmonės, kurie dirba realų kasdieninį darbą, ir ši koncepcija yra reikalinga jiems. Tad laukiame jūsų pritarimo. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Paskutinis, norintis kalbėti, Seimo narys R.Dagys.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji svečiai, jaunimo organizacijų atstovai, gerbiamieji Seimo nariai! Čia susirinkę jauni žmonės turbūt laukia iš Seimo narių ne pasakų, kaip jie pritaria jaunimui, bet praktiškai konkrečių žingsnių ir ypač žingsnių, susijusių su pinigais, finansavimu ir kitomis problemomis. To turbūt iš mūsų tikisi. Man džiugu pastebėti, klausant beveik visų jaunų žmonių kalbų, kad jie jau turi savo požiūrį, kiekviena organizacija turi savo požiūrį, savo koncepciją, savo visų problemų sprendimą, kuo anaiptol negali pasigirti čia kalbėjusieji Seimo nariai, kai Darbo partija liaupsina liberalių idėjų tarp jaunimo pergalę, socialistai kalba apie tai, kokia gera šventa privati nuosavybė, konservatoriai apie tai, kaip gerai Gariūnuose ir t.t. Manau, kad šita karta tikrai bus daug konstruktyvesnė negu mes visi kartu. Manau, sprendžiant tas problemas mes turime sau aiškiai pasakyti, kad, kokių mes problemų nespręstume dabar, praktiškai biudžetas yra priimtas, jis nėra orientuotas į jaunimo klausimų sprendimą ir visa tai, ką mes padarysime, spręs kitas Seimas. Aišku, gerai, kad nors tai pradedame daryti, bet jau čia ne šių metų darbas. Mes turime taip pat sau aiškiai pasakyti, kokioje mes esame situacijoje. Dabar dirbantis žmogus pagal mūsų visus rodiklius yra socialiai remtinas. Kai dirbantis žmogus yra socialiai remtinas, tai vargu ar galima kalbėti apie kokią nors politiką, orientuotą į tai, kad aukštąjį mokslą galima palikti be paramos, be finansavimo, be kitų svertų. Taip bus nukreipta politika į 20 % žmonių, praktiškai ji dabar tokia ir yra. Mes turime ieškoti būdų ir ieškoti savo valstybės prioritetų. Į ką geriau investuoti: ar į bankų sistemą, ar vis dėlto į jaunimo organizacijas, į mūsų ateitį? Aš manau, šitoje situacijoje mes turime pasirinkti šią, nors galbūt ir nedėkingą kryptį, nes, aišku, jaunimas yra neaktyvus balsuotojas ir, aišku, nuo jo balsų galbūt mažai priklauso. Todėl mes geriau dažniau rūpinamės būtent pensininkų interesais, negu sprendžiam mūsų jaunimo problemą. Aš apeliuoju į jaunus žmones, kad jie aktyvintų savo visas struktūras, visas savo jaunimo organizacijas ir kad jie priverstų skaitytis su jų svoriu, politiniu svoriu, ir mūsų politikus. Todėl tuo aspektu labai svarbu, kad mes rastume būdų finansiškai paremti visas jaunimo organizacijas, visuomenines jaunimo organizacijas ir kitokius jų darinius. Kuo jų bus daugiau, kuo labiau bus struktūrizuoti, kuo didesnį spektrą mūsų idėjų atspindės, tuo bus geriau turbūt visiems. Tuo integracija bus didesnė. Manau, kad mes turime peržiūrėti profesinio rengimo sistemą, nes mes kalbėjome tik apie aukštąjį mokslą, tas labai svarbu, ir šiuo atveju mes turim sau atsakyti, ar netampa aukštasis mokslas lygiai taip pat būtinas ir privalomas šiame technikos išsivystymo lygyje kaip vidurinis ir pradinis mokslas? Jeigu būtinas, tai kokiu būdu mes tą būtinybę realizuojam ir iš ko mes jį remiam? Mes turėsime atsakyti, kieno sąskaita mes tą darysime, iš ko tuos pinigus paimsime, kam duosime? Katilas yra labai mažas, negalim tų pažadų vėjais mėtyti, vadinasi, mes turim apsispręsti. Šias idėjas turėtų propaguoti nuolat dirbanti komisija ir ieškoti galimų rezervų ir kieno sąskaita tą padaryti. Profesinį mokslą, atskiras kitas jaunimo sritis, jaunimą, kuris nesimoko aukštosiose mokyklose, bet apskritai paliktas likimo valiai... Išėję žmonės, neaišku, ar gaus darbo, kadangi neaišku, ką tos profesinės rengia. Seniai jas reikia atiduoti suinteresuotoms grupėms, darbdavių organizacijoms, kurios pačios nusistatytų sau mokestį, kiek turėtų jos išlaikyti, pačios sau kurtų darbo vietas, integruotų tuos žmones į savo gamyklas. Bet mes iki šiol nepriimam tų įstatymų, kurių trūksta, pramonės, prekybos rūmų ar amatų įstatymų, įstatymų su privaloma naryste, kur galėtų patys rūpintis ir patys spręsti mokesčių naštą, o nebombarduotų Seimo dėl blogų mokesčių įstatymų ar kitos politikos. Šitą mes turime padaryti. Man atrodo, gal palaikys mūsų kolegos, kad mes tą išspręstume.

Būsto problema, be jokios abejonės, iškyla. Bet šiuo atveju mes patys privatizavome tuos bendrabučius melsdamiesi šventai privatinei nuosavybei. Transporto įstatymas. Kiek čia populizmo buvo, kai mes norėjome per radiją pasirodyti, kokie mes geri ir priėmėm tą atsiskaitymo sistemą, kuri yra grynai žinybinė. Jeigu būtų ta komisija, gal spręstume juos kitaip.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad rezoliucijos tekstas, man atrodo, dar nėra pakankamas. Manau, kad reikėtų jį patobulinti numatant komisiją, bet turėtų būti numatyti aiškūs laiko etapai, kada kas turi būti padaryta, kad nebūtų tai tuščia. Sukursim komisiją dėl komisijos. Nurodyti jai, ką jinai turi padaryti, iki kiek turi padaryti ir kada pateikti Seimui su konkrečiais pavedimais, o ne taip, be bendros koordinacijos, bet ir su pavedimais. Nes kitaip tai bus tikrai tuščia kalba.

Aš noriu pasveikinti visus čia susirinkusius ir padėkoti už dėmesį. Socialdemokratų frakcijos vardu linkiu jums visiems sėkmės.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš norėčiau susirinkusiems dar (Seimo nariai, man atrodo, turi, bet kiti galbūt nežino) perskaityti Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos pareiškimą dėl Seimui teikiamo valstybės jaunimo politikos koncepcijos projekto. Kiekvienas, aišku, turi savo nuomonę.

"Lietuvos liberalaus jaunimo valdyba konstatuoja:

1. Jaunimas nėra vienalytė grupė. Jaunimą, kaip ir visą visuomenę, sudaro skirtingą patirtį ir interesus turintys žmonės. Dėl to valstybės jaunimo politikos objektas yra dirbtinis.

2. Nedera reikalauti išskirtinių sąlygų jaunimui, kai Lietuvoje yra asmenų, kurie skirtingai nuo jaunų žmonių patys savimi pasirūpinti negali. Jaunimo, kaip ypatingos grupės, išskyrimas neprisidėtų prie socialinės harmonijos kūrimo.

3. Jauni žmonės yra pakankamai kūrybingi ir iniciatyvūs, kad savo problemas spręstų patys. Manom, kad bet kokia valstybės jaunimo politikos koncepcija apskritai nėra reikalinga. Siūlom Seimo nariams atmesti bet kokius vadinamosios jaunimo politikos projektus. 1995 m. gruodžio 18 d."

Nutarimo "Dėl valstybinės jaunimo politikos koncepcijos" projektas Nr.2005 (pateikimas) (95.12.20)

7sesija 50 p svarstyti klausimai

Taigi nuomonių, kaip matome, yra įvairių. Baigiamąjį žodį aš kviečiu tarti A.Kunčiną, kaip nutarimo projekto autorių.

A.KUNČINAS. Mielieji jaunimo organizacijų atstovai, svečiai, kolegos Seimo nariai!

Aš noriu priminti, kad ši diskusija Seime buvo suorganizuota LDDP frakcijos iniciatyva. Kartu turiu pripažinti, kad šią iniciatyvą sukėlė mūsų jaunimo organizacijos, kurios ir paskatino šią problemą iškelti Seime. Aš manau, kad tai yra pats džiugiausias dalykas, jog jaunimas, jaunimo organizacijos suprato, kad joms pačioms reikia kalbėti apie savo interesus, apie tų interesų sprendimą Seime.

Malonu, kad į diskusiją apie šią koncepciją, apie jaunimo problemas įsijungė labai daug organizacijų, kurios anksčiau nedalyvavo. Tačiau truputį keista ir galbūt nelabai malonu, kad kai kurios jaunimo politinės organizacijos perdėtai supolitizavo šią problemą. Buvo labai malonu bendrauti su jaunimo organizacijomis, kai mes kalbėjome apie jaunimo reikalus be politikavimo, o kalbėjome apie problemas ir kaip jas reikia spręsti. Kai kurių jaunųjų politikų, galbūt politikėlių mintys, sakyčiau, veda į tai, kad praeina noras kalbėti apie jaunimo problemas. Bet ką daryti, jie turi iš ko mokytis. Ir Seime mes dažnai matome, kai nuo politikos nukrypstama į politikavimą. Matyt, čia reikia prisiminti lietuvių liaudies dainą "O jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro". Matyt, tai persikėlė ir į jaunimo organizacijas.

Konkrečiai kalbant apie pateiktą rezoliucijos projektą. Čia yra įtraukti du punktai. Viename siūloma teigiamai įvertinti pateiktą valstybinės jaunimo koncepcijos projektą, kurį parengė Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos valdyba. Aš noriu tik priminti, tai jokiu būdu nereiškia, kad yra patvirtinama. Pritarus projektui, ši koncepcija turės pereiti visas Seimo svarstymo procedūras. Aš noriu tiems savo kolegoms kritikams priminti, kad į Seimą dažnai patenka daug blogiau parengti įstatymų projektai, negu yra ši koncepcija. Malonu, kad jaunimas yra kritiškas, tačiau gal nereikia būti tokiems kategoriškiems. Malonu buvo girdėti ir iš tų žmonių, kurie kritikavo, tačiau pripažįsta, kad tokia koncepcija yra reikalinga.

Aš po tokio teigiamo įvertinimo siūlau šią koncepciją įtraukti į kitų metų Seimo pavasario sesijos programą.

Antrasis punktas, kam dauguma turbūt pritarė, kad tikslinga Seime įkurti jaunimo reikalų komisiją, kuriai būtų pavesta kuruoti jaunimo klausimus. Turbūt reikia sutikti su kolega R.Dagiu, galbūt bus galima tiksliau nurodyti, kokie konkrečiai klausimai pavedami spręsti šiai komisijai. Aš manyčiau, visų pirma tai būtų šios koncepcijos svarstymo eiga ir konsultacija su jaunimo organizacijomis ir įvairiomis institucijomis, kurios yra susijusios su jaunimu ir rengiančios koncepcijos svarstymą Seime. Seimo nariai yra gavę šio nutarimo projektą. Mes kalbėjome su daugelio frakcijų atstovais, jie siūlo sudaryti tokią darbo grupę, kuri parengtų galutinį mūsų pasitarimo nutarimo projektą. Būtų gerai, kad rytoj dar mes priimtume Seime. Siūloma tokia darbo grupė: K.Skrebys, V.Petrauskas, A.Raškinis, V.Andriukaitis, A.Kunčinas, E.Raišuotis, V.Ražukas ir R.Bloškys. Viso labo 8 žmonės. Pagal mūsų Seimo sutartus principus adekvačiai atstovaujantys pozicijai ir opozicijai. Tuomet bus pateiktas sukonkretintas projektas, kaip siūloma, ir Seime mes priimsime galutinį mūsų nutarimą.

PIRMININKAS. Ar galėtume bendru sutarimu pritarti tokios darbo grupės sudarymui ir nutarimo parengimui? Ačiū. Pritarta. Ačiū A.Kunčinui.

Aš irgi šiek tiek replikuosiu. Taip, teisingai, greičiausiai LDDP frakcijos iniciatyva buvo inicijuotas šis mūsų pasitarimas, bet taip pat privalau konstatuoti, kad be jų pritarimo, be LDDP frakcijos, jokios kitos iniciatyvos čia, Seime, "nepraeis". Bet ačiū už šią iniciatyvą.

Dabar vienas Seimo narys ir viena visuomeninės organizacijos atstovė norėjo pasakyti replikas. Kviečiu kalbėti, tik labai trumpai. Lietuvos moterų partijos jaunimo grupės valdybos pirmininkė B.Šimanska. Prašau.

B.ŠIMANSKA. Norėčiau pasakyti, kad Lietuvos moterų partija palaiko valstybinės jaunimo (...) idėją ir dėkoja iniciatoriams už projekto parengimą, bet taip pat mano, kad toli gražu tas projektas dar nėra teikiamo ir galimo lygio. Jaunimo politikos tikslas būtų padėti jaunam žmogui tapti kūrybinga, atsakinga už savo poelgius asmenybe ir ugdyti, realizuoti savo sugebėjimus. Taip pat apsisaugoti nuo neteisingų žingsnių. Jaunimo politika yra lygiai taip pat savarankiška politikos sritis kaip švietimo politika ar sveikatos apsaugos politika. Tačiau tuo pačiu metu ji siejasi su visomis visuomenės gyvenimo sritimis, nes jos tikslas yra ateities garantavimas ateinančioms kartoms. Jaunimo politikos koncepcija nėra būdas išspręsti visus įmanomus klausimus ir poreikius, kurie iškyla jaunimui, bet ji nurodo tuos rėmus ir sukuria sąlygas jauniems žmonėms rasti savo pačių sprendimus. Tai būtų mano atsakymas ir liberalams. Aš manau, kad koncepcija yra nepagrįstai siaurinama. Apsiribojama tik garantijomis gauti išsilavinimą, jį pritaikyti praktiniame gyvenime, o visai neminimos kitos aktualios jaunimui problemos. Siūlome įtraukti straipsnį apie sveikatos apsaugą. Turi būti sukurta sveika aplinka ir ekonomiškai efektyvios ir prieinamos jaunimo sveikatos apsaugos sistemos, orientuotos į medicinos pagalbos kokybės gerinimą. Numatytos jaunimo sveikatos apsaugos strategijos ir programos, pagrįstos ligų profilaktikos principais, organizuotas jaunimo sveikos gyvensenos mokymas ir sveikatos reikšmės propagavimas. Jaunimas turėtų būti skatinamas stiprinti savo sveikatą - didžiausią gyvenimo vertybę, pritraukiamas sprendžiant visuomenės sveikatos problemas įgyvendinant Europos politiką - sveikata visiems.

Tikimės, kad mūsų pasiūlymai, o čia jų yra nemažai, ir pastabos bus naudingos toliau šios koncepcijos projektą tobulinant. Norėdamos prisidėti prie tolesnio šios koncepcijos projekto įgyvendinimo, tikimės ateityje bendradarbiauti su autoriais. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Jūsų pagalba tikrai bus reikalinga.

Ir A.Albertynas.

A.ALBERTYNAS. Nagrinėjant šią koncepciją nuskambėjo tokia nuostata, kad daug dėl tų visų jaunimo problemų ir dėl mokslo yra kalta LDDP. Aš norėčiau priminti istorinius faktus. Kai konservatoriai, tiktai kitu pavadinimu, buvo valdžioje, ką jie padarė dėl mokslo. Kaime uždarė vaikų darželius, kaimo vidurinių mokyklų bendrabučius privatizavo. Toliau. Sumažino aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų bendrabučių skaičių, leido privatizuoti. O tautininkams ir jauniesiems tautininkams norėčiau priminti, kad kalbėdami apie tai, ką padarytų tautininkai, prisiminkite iš istorinių šaltinių, iš statistinių duomenų, kokia mokslo padėtis buvo prieškarinėje Lietuvoje, kas galėjo mokytis, kas mokėjo už mokslą ir palyginkite su kitomis, gretimomis valstybėmis tuo laikotarpiu, koks ten buvo išsimokslinimo lygis ir kas galėjo mokytis. Taigi mėtant akmenis į kitas politines partijas, kad tie akmenys neatsisuktų į jus pačius. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš išdrįsiu pasakyti keletą žodžių. Aš tikrai labai džiaugiuoti mūsų jaunimu, kuris, mano nuomone, kalbėdamas čia pasirodė dažnai daug išmintingesnis negu mes, Seimo nariai. Seimo narys L.Alesionka dar norėjo repliką. (Plojimai)

L.ALESIONKA. Gerbiamieji svečiai ir kolegos, aš labai džiaugiuosi ta kalba, kurią ką tik prie šio mikrofono pasakė jauna, simpatiška diskusijos dalyvė apie sveikatą. Būtų labai gerai, jeigu labai glausta formuluotė atsirastų Seimo dokumente. Aš tai sakau, gerbiamasis Kunčinai, jums, nes jūs vadovausite to dokumento tolesniam darbui. Noriu atkreipti dėmesį ir jaunimo, ir vyresniųjų kolegų, laikas, o ypač jaunimui, jau vartoti terminus, kurie šiandien Lietuvoje yra, ir atsisakyti terminų, kurie buvo vakar. Sveikatos apsauga - tai tarybinės sistemos reliktas ir dokumente turėtų skambėti žodžiai: "sveikatos sistema", "sveikatos priežiūra". Tokia maža mano replika.

Geriausi linkėjimai šios dienos diskusijos dalyviams, ypač tiems, kurie turėjo kantrybės išbūti iki galo. Ačiū jums.

PIRMININKAS. Ačiū. Ir ponas B.Genzelis.

B.GENZELIS. Gerbiamieji, aš manyčiau, kad Seime visada viskas turi būti tikslu. Kiekvieno Seimo nario kalba turi būti tiksli. Dėl bendrabučių privatizavimo, tai gerbiamasis A.Albertynas turbūt pamiršo, kaip buvo. Nors mūsų komitetas vieningai ir kategoriškai priešinosi bendrabučių privatizavimui, sakė, vieningai komitetas priešinasi, bet, deja, Seime buvo nubalsuota kitaip. Už tai balsavo tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos pusės. Todėl šiandien mes negalime primesti kitai pusei, jeigu mes ir patys buvome kalti. Aš dar kartą kartoju, kad Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas kategoriškai buvo prieš bendrabučių privatizavimą. Deja, išėjo kitaip. Man iš tikrųjų malonu buvo girdėti jaunimą, kad vis dėlto jie rūpinasi savo problemomis. Aš manau, kad ateis mums iš tikrųjų gera pamaina.

PIRMININKAS. Ačiū jums. Gerbiamieji kolegos, kad liktų istorijoje, pačius ryžtingiausius, užsiregistruokime. Kompiuteris kažką truputį rodė ne taip, pabandykim dar kartą. Kompiuteris nenori pačių ištvermingiausių registruoti. Taip ir užrašyta: "Negaliu užrašyti registracijos failo". Bet galbūt dėl to nelauksime.

Rytoj Seniūnų sueiga 8.30 val., paskutinė Seniūnų sueiga šiais metais. Posėdis, primenu, kuris prasidės pono K.Ratkevičiaus informacija, lygiai 9 val.

dabar posėdis baigtas. Ačiū visiems.

G.KVIESKIENĖ. (Švietimo ir mokslo ministerijos Papildomojo ugdymo skyriaus vedėjos, nepasakyta kalba.)

Daugumoje Europos kraštų jaunimo politika vykdoma per švietimo institucijas, nes daugelio institucijų prieštaringi interesai susikerta kaip tik mokykloje, o mokytojai žino, kad jų misija yra daug platesnė, negu perteikti žinias ar mokyti bendravimo. Šiandien mokyklos visame pasaulyje įpareigojamos prisiimti naujas socialines funkcijas, be minėtų svarbiausiųjų, suteikti pagrindines žinias, ugdyti mokėjimus bei pilietinę kultūrą. Mokyklai tenka daugiausia kaltinimų visame pasaulyje, kad jai nepavyksta įdiegti vertybių, apsaugančių jaunus žmones nuo įvairiausių socialinių pavojų (piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais, valkatavimas, prostitucija, AIDS plitimas, paauglių nėštumas ir kt.). Tokia tradicija susiklostė dėl tradicinių švietimo sferai priskiriamų svarbiausių užduočių: 1) perduoti kultūrą - perteikti jaunuoliams žinias, kurios reikalingos gyvenant visuomenėje, ir suteikti jiems supratimą apie pagrindines visuomenės vertybes; 2) integruoti imigrantus ir mažumas į visuomenę; 3) padėti parinkti švietimo kelius, kurie geriausiai tiktų moksleivių poreikiams ir suteiktų jiems pasirinkimo galimybes; 4) prisidėti prie moksleivio asmenybės vystymo. Vaiko gynimo teisių konvencijos 31 straipsnis garantuoja vaikų ir jaunimo teisę į poilsį bei laisvalaikį. Tačiau šių funkcijų realizavimui Lietuvos, kaip ir kitų šalių, vyriausybėms nepakanka lėšų.

Lietuvoje mokslo bei švietimo institucijose studijuoja per 200 000 jaunuolių. Vaikui augant ir vis daugiau žmonių bei organizacijų įsijungiant į jo socializaciją, silpnėja šeimos, iškyla bendraamžių įtaka. Ir rami, ir audringa paauglystė susijusi su šeimos, mokyklos ir jaunuolio santykiais. Tiek mokslininkai, tiek praktikai vieningai pripažįsta šiuo laikotarpiu bendravimo pagal interesus reikšmę, grupės reikšmę bręstančiam individui. Norime pasakyti, kad mūsų dėmesys šioms problemoms yra nuolatinis. Mokymo plane nuo 5 iki 7 valandų skiriama papildomam ugdymui. Šių valandų metu pedagogai bei mokyklos vadovai gali organizuoti įvairiausius užsiėmimus pagal interesus, ugdyti vaiko gabumus. Mūsų duomenimis, per 40 procentų rajonų ir per 30 procentų didžiųjų miestų mokyklų vaikų lanko įvairius mokyklų būrelius. Deja, šie vaikai daugiausia yra jaunesniojo amžiaus. Vyresnieji aktyviai dalyvauja įvairiuose pramoginiuose, laisvalaikio interesus atitinkančiuose ar profesinės orientacijos renginiuose bei programose. Pavyzdžiui, respublikinių papildomojo ugdymo centrų (Vaikų ir jaunimo centras, Moksleivių technikos rūmai, Jaunųjų gamtininkų centras, Jaunimo turizmo centras, Moksleivių kūno kultūros centras) veikloje 1995 m. dalyvavo per 100 000 Lietuvos vaikų. Didžioji dalis šių vaikų kaip tik ir priklauso sudėtingiausiai paauglių grupei. Šie vaikai įtraukiami į "Šauniausio moksleivio konkursus", į prasidėjusį populiarųjį "Dainų dainelės" konkursą, orientacinio pobūdžio varžybas ar turistinius žygius. Per 30 000 vaikų dalyvauja rajonų bei miestelių papildomojo ugdymo institucijų veikloje. Vaikų ir jaunuolių socialinė integracija vyksta ir per vaikų dalyvavimą mokyklos savivaldoje. Oficialusis švietimas, kiek mes besistengtume humanizuoti ar demokratizuoti švietimo sistemą, visada yra psichologinė našta. Jei mokytojams nepavyksta atrasti vaiko talentų, jie gali sužlugdyti vaiko gabumų atsiskleidimą ar sumažinti jo savigarbą. Todėl Švietimo ir mokslo ministerija inicijavo jaunimo mokyklų steigimąsi sutrikusios mokymosi motyvacijos vaikams, palaiko suaugusiųjų švietimo centrų iniciatyvas, kartu su Lietuvos visuomeninėmis institucijomis bei Danijos laisvųjų mokyklų asociacijomis derinamas projektas inicijuoti naujų alternatyvių mokyklų steigimąsi papildomojo ugdymo institucijose.

Įvairios lengvatos, ypač jaunimo turizmo, grupių pasikeitimo programose, paprastai suteikiamos pradedant nuo dvylikos metų. Daugelis Europos kraštų ypač vertina šio tipo programas, nes kelionių, bendrų programų metu jaunimas ne tik susipažįsta su kitomis kultūromis, bet ir įgyja vertingos dalykinės patirties.

Yra įvairi valstybinė patirtis inicijuoti jaunimo politiką, ja rūpintis. Dauguma Europos kraštų šiuos uždavinius realizuoja per tikslines programas, pateikiamas skirtingų žinybų, remdama ir skatindama aktualių problemų sprendimą per laikinas komisijas ar komitetus. Rusijoje visus jaunimo politikos bei jaunimo veiklos klausimus kuruoja Jaunimo ministerija, Vokietijoje - Jaunimo ir moterų ministerija, daugumoje kraštų šios problemos yra Švietimo ir mokslo ministerijų kompetencijos ribose dėl to, kad dauguma jaunuolių yra tiesiogiai susiję su švietimo institucijų veikla.

Mūsų Švietimo ir mokslo ministerijoje kovo mėnesį įsteigtas Papildomojo ugdymo skyrius, kurio kompetencijoje yra mokyklos veikla, susijusi su vaiko socializacija bei gebėjimų plėtojimu. Logiška, kad dauguma mūsų inicijuojamų programų pastaruoju metu gana glaudžiai siejasi su Lietuvos jaunų žmonių socializacija, užimtumo, talentų programomis, vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevencija. Mokytojų maži atlyginimai, papildomojo ugdymo institucijos, kurios pastaraisiais metais buvo dažnai uždarinėjamos, vaikų vasaros poilsio bazės, iš kurių veikusių per 100 liko apie 30, ekonomikos šuoliai ir visuomenės vertybių lūžiai, aišku, sudaro sudėtingą kontekstą šį mūsų darbą vertinti teigiamai. Galima tik stebėtis, kad švietimo institucijos ir mokytojai, kuriems užkrauta tiek daug užduočių, neturinčių nieko bendra su mokymu, pasiekia tiek daug.

Europos kraštų statistika rodo, kad organizuoto jaunimo Vakarų Europos kraštuose priskaičiuojama iki 15%. Panaši padėtis, mūsų duomenimis, yra ir Lietuvoje. Taigi gausiausiose organizacijose, kurios susijusios su vaikų ir jaunimo veikla, šiuo metu yra per 20 000 jaunuolių. Tokiose stambiausiose krašto organizacijose kaip ateitininkai (apie 2000 vaikų ir 2000 jaunuolių), skautai (abiejose organizacijose apie 4000 jaunuolių), jaunųjų ūkininkų būreliai (apie 4000), maironiečių, kudirkaičių, sakaliukų organizacijos ir kt. be kitų labai svarbių klausimų sprendžiami itin sudėtingi vaikų ir jaunimo ugdymo, vertybinių orientacijų hierarchijos klausimai. Mūsų ministerija pagal egzistuojančią biudžeto sandarą negali remti visuomeninių organizacijų. Tiesa, jau praeitais metais, nors ir nežymiai, parėmėme šių organizacijų stambiausius renginius ar stovyklas. Iš pereitais metais Vyriausybės skirtų lėšų nevyriausybinėms organizacijoms paremti (trys milijonai skirstyti per Kultūros ministeriją) vaikų organizacijoms paremti lėšų nepakako. Manytume, kad, skirtingai nuo kitų visuomeninių organizacijų, šioms, dirbančioms pedagoginį ugdomąjį darbą, reikėtų skirti lėšų, kurių dydis būtų tiesiogiai priklausomas nuo organizacijoje dalyvaujančių vaikų skaičiaus. Tam tikslui galima būtų dalį nevyriausybinių organizacijų fondo lėšų pervesti į gausiausių vaikų ir jaunimo organizacijų sąskaitas arba sukaupti jas šiam tikslui prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Jaunimas - mobiliausia, dažniausiai keliaujanti visuomenės dalis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Pasaulyje galioja įvairių nuolaidų. Pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų prekybos uostas, Mažeikių naftininkai puikiai tvarko savo bazes, jos kasmet priima poilsiautojus. Susisiekimo ministerija šioms problemoms taip pat skyrė pakankamą dėmesį ir šiandien šiai ministerijai priklausanti tik viena poilsio bazė negali priimti vasarą vaikų. Su dideliu rūpesčiu šias bazes saugojo bei vasaros poilsiui tinkamą dėmesį skyrė žemdirbių bei ryšininkų profsąjungos bei šių profsąjungų konfederacijos pirmininkas p.Kvederavičius. Reikia padėkoti ir Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybėms, kurių dėka šių miestų vaikams poilsiui vasarą buvo rasta papildomų lėšų. Suprasdami, kad šioje srityje susikerta daugelio žinybų interesai, mes esame įsitikinę, kad vaikų ir jaunimo poilsio tvarkos nustatymui nepakanka Vaikų ir jaunimo konvencijos 31 straipsnio ar Vyriausybės patvirtintos (1995 m.) laikinosios tvarkos, todėl inicijavome pirmus dalykinius seminarus bei diskusijas šiais klausimais ir kaupiame pasiūlymus šią veiklą rekomenduojančiam įstatymui parengti.

Matydami vis augantį vaikų ir paauglių nusikalstamumą, kreipėmės į Vyriausybę ir numatėme savo biudžete papildomus 3 mln. litų, kad galėtume pradėti profesionaliai spręsti šias problemas. Šią programą palaikė ir Lietuvos UNESCO komitetas, kuris iš nacionalinių programų išskyrė mūsų pasiūlytą "Vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevencija". Gautas iš valstybės lėšas šiai, kaip ir vasaros poilsio, programai, skirstysime programų konkurso metu. Taigi pretenduoti į paramą gali tiek valstybinės, tiek visuomeninės institucijos. Tačiau jau šiandien norime pasakyti, kad šiai problemai kvalifikuotai išspręsti šių lėšų nepakaks. Sutikdami su visuomeninių organizacijų, kurios po respublikinės konferencijos "Nusikalstamumas ir mokykla" (1995 m. gegužė) kreipėsi į mūsų ministeriją, iniciatyva, sudarėme darbo grupę šioms problemoms išanalizuoti.

Išvardijome tik kelias programas, inicijuotas pastaraisiais mėnesiais, bei institucijas, tiesiogiai turinčias ryšį su Lietuvos jaunimo politika. Sveikiname jaunimo iniciatyvą diskutuoti šiuo klausimu bei bandyti apibendrinti problemas, susijusias su jaunų žmonių socializacija nežinybine prasme. Manome, jog sutiksite, kad svarbiausia jaunimo politikos institucija yra mokykla. Perėjimas nuo šeimos autoriteto vaikystėje prie autoriteto ir bendradarbiavimo, būdingo paauglystei ir ankstyvajai jaunystei, neišvengiamai bus glaudžiai susijęs su ugdymo institucijomis bei jų visokeriopa ugdymo ir kultūros veikla. Seimo nariai, prisiminkite, kad 1997-ieji yra Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus metai, todėl norėčiau prašyti, kad svarstydami švietimo įstaigų biudžetą, pamąstytumėte, kokius uždavinius šiandienos mokyklai keliate ir ko iš jos šiandien reikalaujate.