Iškilmingasis
posėdis
1995
m. kovo 11 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.JURŠĖNAS
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas E.BIČKAUSKAS
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Gerbiamieji Seimo nariai, mielosios kolegės ir kolegos! Iškilmingą posėdį Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo dienai paminėti skelbiu pradėtą.
Į posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. Kovo 11-osios Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarai ir kiti Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Jo Ekscelencija Latvijos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Gorbunovas (plojimai), Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkai, teisėjai, užsienio valstybių ambasadoriai, generaliniai konsulai, laikinieji reikalų patikėtiniai Lietuvoje, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, nukentėjusieji Sausio 13-ąją dieną, Seimui atskaitingų institucijų bei miestų ir rajonų savivaldybių vadovai, Lietuvos politinių partijų ir politinių organizacijų atstovai.
Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai!
Praėjo vos penkeri metai nuo tos dienos, kai būtent šioje salėje buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Tačiau iš 124 šio akto signatarų trys: B.Nedzinskienė, Č.Kudaba, V.Šadreika - nesulaukė šios dienos. Šįryt grupė signatarų bei Seimo narių aplankė Č.Kudabos ir V.Šadreikos kapus, padėjo gėles. O po šio posėdžio bus aplankytas ir B.Nedzinskienės kapas. Siūlau B.Nedzinskienės, Č.Kudabos, V.Šadreikos šviesų atminimą pagerbti tylos minute. (Visi atsistoja) Ačiū.
Gerbiamieji Seimo nariai, šiandien Seimo valdybos sušauktame iškilmingame ir kartu neeiliniame posėdyje yra pasiūlyta išklausyti Seimo Pirmininko bei Seimo narių ir 1990 m. Kovo 11-osios Akto signatarų, taip pat svečių pasisakymus. Posėdį numatoma baigti apie 11.50 val. Tokia būtų mūsų darbotvarkė. O iki pranešimo, gerbiamieji, siūlau trumpam sugrįžti į šią visai Lietuvai atmintiną dieną, 1990 m. Kovo 11-ąją dieną, į šią salę. Prašom. (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. posėdžio vaizdo įrašas)
V.LANDSBERGIS. ... perskaitysiu jums vardinio balsavimo rezultatus. Tai yra balsavimas dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto ,,Dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo”... išskyrus vieną atvejį...
Abišalas - už, Akanovičius susilaikė, Aksomaitis - už, Ambrazaitytė - už, Ambrazevičius - už, Andrikienė - už, Andriukaitis - už, Andriukaitienė - už, Antanavičius - už, Apšega - už, Arlauskas - už, Astrauskas - už, Bartkevičius - už, Baldišis - už, Beinortas - už, Beriozovas - už, Bičkauskas - už, Brazauskas - už, Butkevičius - už, Čepaitis - už, Čobotas - už, Degutis - už, Dringelis - už, Endriukaitis - už, Gajauskas - už, Gentvilas - už, Genzelis - už, Gerdaitytė - už, Giniotas - už, Glaveckas - už, Grakauskas - už, Grinius - už, Gudaitis - už, Hofertienė - už, Iešmantas - už, Ilgūnas - už, Jaskelevičius susilaikė, Januška - už, Jarašiūnas - už, Jarmolenka - už, Jasukaitytė - už, Juknevičius - už, Jurgelis - už, Juršėnas - už, Kačinskas - už, Karoblis - už, Karvelis - už, Kašauskas nedalyvavo, Katkus - už, Klumbys - už, Kolesnikovas - už, Kudaba - už, Kumža - už, Kuzmickas - už, Landsbergis - už, Lapinskas - už, Laurinkus - už, Leščinskas - už, Liaučius - už, Lubys - už, Maceikianecas susilaikė, Mačys - už, Malkevičius - už, Medvedevas nedalyvavo, Milčius - už, Minkevičius - už, Miškinis - už, Morkūnas - už, Motieka - už, Nedzinskienė - už, Norvilas - už, Okinčicas - už, Ozolas - už, Oželytė - už, Paleckis - už, Paliūnas - už, Pangonis - už, Patackas - už, Paulauskas - už, Pečeliūnas - už, Peško susilaikė, Petrovas - už, Pikturna - už, Plečkaitis - už, Poškus - už, Povilionis - už, Prapiestis - už, Prunskienė - už, Puplauskas - už, Račas - už, Ramonas - už, Rasimavičius - už, Rastauskienė - už, Razma - už, Ragauskas - už, Rimkus - už, Rudys - už, Rudzys - už, Rupeika - už, Sabutis - už, Saja - už, Sakalas - už, Saudargas - už, Sėjūnas - už, Simutis - už, Suboč susilaikė, Survila - už, Stakvilevičius nedalyvavo, Stankevičius - už, Šadreika - už, Šaltenis - už, Šepetys - už, Šerkšnys - už, A.Šimėnas - už, J.Šimėnas - už, Tamulis - už, Taurantas - už, Terleckas - už, Tomaševičius susilaikė, Tupikas - už, Ulba - už, Uoka - už, Vagnorius - už, Vaišvila - už, Vaitiekūnas - už, Valatka - už, Valionytė - už, Varanauskas - už, Vilkas - už, Zingeris - už, Žalys - už, Žiemelis - už, Kropas - už.
Už šį aktą balsavo 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, susilaikė 6. Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą! (Giedamas Lietuvos Respublikos himnas. Ovacijos, plojimai)
PIRMININKAS. Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai, tęsiame posėdį. Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininko pavaduotojas E.Bičkauskas.
PIRMININKAS (E.BIČKAUSKAS). Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, 1990 m. Kovo 11-osios Akto signatarui ponui Č.Juršėnui.
Č.JURŠĖNAS. Gerbiamieji ponios ir ponai šioje salėje, bičiuliai, gerbiamieji tėvynainiai!
Žila ir garbinga Lietuvos istorija mena daug svarbių, lemtingų datų, kurios tarsi kelio ženklai surikiuoja mūsų tautos pergales ir netektis, džiaugsmus ir vargus, pasididžiavimą ir gėdą, optimizmą ir neviltį.
Trys datos aukštai iškyla virš visų, jos pačios švenčiausios Lietuvai, jas žino ir brangina kiekvienas nuo pirmųjų sąmoningų žingsnių iki paskutiniojo atodūsio. Tai 1253 m. liepos 6-oji - Lietuvos valstybės gimimo, karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, 1918 m. Vasario 16-oji - Lietuvos antrasis gimimas po carinės Rusijos šimtametės priespaudos ir, pagaliau, 1990 m. Kovo 11-oji - Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos atkūrimas po penkių dešimtmečių komunistinio režimo. Visos jos, šios datos, susijusios nenutrūkstančiais tautos būties saitais, logiška seka. Jos yra negęstančios vilties šaltinis ir istorijos faktas. Jos - mūsų brangiausias tautinės savimonės kapitalas. Jos, pagaliau, yra tasai didysis žodis - LIETUVA.
Kovo 11-oji šiandien švenčia penktąsias gimimo metines. Prisiminę žmonijos amžių, netgi daug kuklesnį mūsų valstybės gyvenimą ir palyginę su jais, suvokiame, kad penkmetis - tai tik akimirka. Mūsų Atgimimo kūdikis tebėra gležnas, jis dar įdėmiai tebesidairo aplinkui į atsivėrusį laisvės pasaulį, bando suvokti, kur jo išganymas, kur tyko pavojai, stiprina žingsnius ir renkasi kelią. Šis kūdikis - tai mes patys su šiandienos komplikuota realybe, su pirmųjų laimėjimų džiaugsmais ir dar su labai suniokota ekonomika, su sunkiai sprendžiamomis socialinėmis problemomis, kultūrinės raidos strigimu.
Šiandien, šią džiugią dieną, dabartinės Lietuvos gimimo dieną, sveikinu jus, brangieji tėvynainiai, savo ryžtu, savo meile Tėvynei, savo širdies kaitra istorijon įrašiusius Kovo 11-ąją.
Šiandien dar kartą norėčiau nuoširdžiausiai padėkoti visiems miestų ir kaimų žmonėms, moterims ir vyrams, kurie tą dieną artino, kurie krovė lobius į materialinių ir dvasinių vertybių skrynią sunkiais okupacijų metais, kurie šalo prie šių rūmų, pasiryžę kovoti ir mirti anomis nepriklausomybės įtvirtinimo, jos gynimo dienomis.
Norėčiau išreikšti pagarbą rezistencijos dalyviams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, kurie negandos metais nepalūžo, verčiau pasirinko mirtį, kalėjimus ir lagerius, liko šviesiais žiburiais laisvės kovoj. Jų kančias ir žygius turėtume įamžinti paminklu Vilniuje.
Pagarbą ir padėką šiandien norėčiau pareikšti Lietuvos katalikų bažnyčiai, kuri, visaip ujama ir persekiojama, tvirtai stovėjo Lietuvos, jos piliečių sąžinės laisvės sargyboje, o neįveiktoji ,,Lietuvos bažnyčios kronika,, liko neblėstantis šios kovos liudininkas.
Kaip čia neprisiminti mūsų tautos atgimimo stebuklo - Sąjūdžio, kuris galinga banga pakėlė seną ir jauną ir nesulaikomai nunešė laisvės ir nepriklausomybės link. Lenkiame galvas šiam stebuklui, visiems prie jo lopšio stovėjusiems Lietuvos vyrams ir moterims.
Objektyviai vertindami mūsų žingsnius į nepriklausomybę, mes neturėtume užmiršti ir savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos vaidmens. Jos atsiskyrimas nuo Maskvos, turėjęs platų atgarsį pasaulyje, buvo antrasis svarbus žingsnis atgimimo keliu. Savarankiškosios LKP iniciatyva dar LTSR Aukščiausioji Taryba iki kovo 11-osios paskelbė niekiniu Lietuvos prijungimą prie TSRS 1940 m. Norėčiau nulenkti galvą mūsų tautos sūnums ir dukroms, kurie gyvendami už pavergtosios tėvynės sienų vedė jos laisvės bylą, atstovavo mūsų valstybei, kitų garbingų kultūrų apsuptyje puoselėjo lietuvybę, o ir materialiai daug padėjo ir padeda atgimusiai Lietuvai.
Dėkoju pasaulio bendruomenės narėms - valstybėms, kurios ne tik nebuvo išbraukusios Lietuvos valstybingumo savo diplomatinėse knygose, bet tos nuostatos laikėsi ir santykiuose su buvusia Tarybų Sąjunga. Atskirai norėčiau paminėti drąsiąją Islandijos Respubliką, kuri pirmoji metė iššūkį tada dar galingai Tarybų Sąjungai ir pirmoji pripažino Kovo 11-osios Aktą. Antroji buvo Danijos Karalystė.
Amžiną šlovę ir tautos atminimą nusipelnė mūsų nepriklausomybės aukos, Lietuvos sūnūs ir dukra, žuvę ginant laisvą televizijos žodį, Medininkų pasieny, kituose Tėvynės sargybos postuose. Tesumažina artimųjų skausmą kilni jų žūties prasmė.
Jeigu istorijoje penkmetis išties tik akimirka, tai žmogaus gyvenime, ypač svarbių lūžių laikais, - ilgi išbandymų ir pergyvenimų metai, mėnesiai, savaitės, dienos. Atgimimo romantikos pagauti tikėjomės savo darbais tuojau nustebinti senutę Europą ir iš karto pradėti gyventi kaip Vakarai. Deja, greitai teko priimti labdarą ir gausias elementaraus gyvenimo pamokas.
Nors po kiekvienos revoliucijos ateina sunkių išbandymų metas, nemaža žmonių tai pamiršta, viltį ir kantrybę pakeičia neviltis ir nepasitenkinimas, imama ieškoti kaltųjų, pamirštant objektyvius istorijos dėsningumus. Žinoma, būčiau neteisus sakydamas, kad šiandieninė valdžia nedaro klaidų, kad nebuvo įmanoma padaryti daugiau ir geriau. Tačiau leiskit, mielieji, nepatikėti ir tomis sirenomis, kurios žada idealią ir dosnią valdžią.
Apsidairę aplinkui stebuklų nematom ir pas mūsų bendro likimo kaimynus. Štai iki šiol sektinu pavyzdžiu mums buvo dažnai nurodoma kaimynės Estijos valdžia. O įvyko parlamento rinkimai, ir šios šalies rinkėjai pareiškė visai kitokią nuomonę, ko gero, artimą 1992 m. ,,lietuviškajam sindromui,,. Valdžia ir visuomenė nėra vien abstrakčios sąvokos, visuomenė ir valdžia susideda iš žmonių, praėjusių totalitarizmo pragarą, praradusių daug moralinių ir gyvenimiškųjų savybių, tarp jų atsakomybę, pareigos jausmą, sąžiningumą. Atsivėrusios pralobimo galimybės savo viliojančiu blizgesiu nustelbė šimtmečiais puoselėtas tautos dvasines vertybes. Kai kas, pamiršę Atgimimo mitingų idealus, pamynę savo garbę ir sąžinę, savo tėvynainių teises, greitai išklibino trapią moralinę santarą, ir ėmė karaliauti suktumas, vagystės, reketas, kyšininkavimas ir fizinis smurtas. Ir neatsirado jėgos, kuri šiam slibinui, kol jis buvo mažas, būtų nukirtusi galvas. Jeigu vieną rytą Lietuvos visuomenė pabustų atsikračiusi visų nedorybių, mes tikrai per kelerius metus sukurtume rojų prie Nemuno. Gaila, tokio ryto tikėtis negalime ir mums lieka sunkus, juodas darbas - kapoti blogybių mazgus po vieną, kapoti atkakliai ir kantriai. Blogis yra gajus, jis nesilaiko jokių žaidimo taisyklių, bet gyvenimo vyksme gėris vis tiek nugali. Nėra abejonės, kad dorosios mūsų visuomenės jėgos ilgainiui įveiks negandas, kiek tai joms bekainuotų, kiek metų bepraeitų. Čia optimizmui alternatyvos neturėtų būti.
Kita vertus, gerbiamieji, ar mes per tuos penkerius metus taip jau mažai ir padarėm? Tai, kas nuveikta, - ne vien valdžios, kokios nors partijos ar atskirų asmenybių nuopelnas. Tai visos mūsų Tautos, dažno piliečio nuopelnas, nes ką mes politinių diskusijų įkarštyje bekalbėtume, Lietuvoje želia ir stiebiasi aktyvaus pilietiškumo daigas. Vadinasi, gimsta piliečių visuomenė.
Mieli kolegos, gerbiamieji svečiai! Lietuvos atgimimo penkmetis leidžia jau iš laiko perspektyvos apžvelgti mūsų atliktus valstybės atkūrimo, jos saugumo tvirtinimo, jos integracijos į Europos struktūras darbus. Dar, manau, įdomiau būtų šiuos darbus sugretinti su po Vasario 16-osios atgimusios Lietuvos žingsniais. Žinoma, lyginant reikia prisiminti, kad per tą laiką neregėtai pasikeitė pasaulis, išaugo komunikacijos galimybės, labiau integruota Europa, tarptautiniuose santykiuose įsigali demokratija ir moralinės vertybės. Turime taip pat prisiminti, kad 1918 m. mūsų tėvai nepriklausomybę paskelbė, o mes tik atkūrėme tai, ką jie buvo pasiekę.
Štai kai kurios nepriklausomybės ir laisvės penkmečių paralelės.
Vasario 16-osios Lietuva kovojo su bolševikais, želigovskininkais ir bermontininkais. Mūšiuose neteko apie 4500 karių. Dėl kaimyno klastos ir didžiųjų valstybių abejingumo neteko amžinosios sostinės Vilniaus, bet vėliau ginklu atkovota Klaipėda. Kovo 11-osios Lietuva ištisinių frontų ir kariuomenės neturėjo, ją gynė ir apgynė beginkliai žmonės. Netekta per 20 gyvybių. Turime šiandien Lietuvą su Vilniumi ir su Klaipėda.
Vasario 16-osios Lietuvą jos buvęs teisinis suverenas pripažino tik po dvejų su viršum metų, o okupantė TSRS Kovo 11-osios Lietuvą - po pusantrų metų. Tada Lietuvos kelias į Tautų Sąjungą truko trejus su puse metų. Dabar į Jungtinių Tautų Organizaciją - tik pusantrų. Tada pirmoji nuolatinė Konstitucija buvo rengta ketverius su viršum metų, dabar - pustrečių.
Didžiulį kontrastą matome lygindami svetimos kariuomenės iš Lietuvos išvedimą. Vasario 16-osios Lietuvoje ji buvo išvyta tik kruvinais mūšiais, o Vilniaus kraštas, deja, liko ne mūsų iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, dabar Rusijos armija gražiuoju buvo išprašyta 1993 m. rugpjūtį.
Tada net per du nepriklausomybės dešimtmečius į Lietuvą nebuvo atvykęs joks užsienio valstybės vadovas. Dabar per penkerius metus mūsų šalį aplankė keletas monarchų, valstybių prezidentų, premjerų, net Jo Apaštališkoji Didenybė Popiežius, kuris, kaip Dievo vietininkas žemėje, apskritai Lietuvos žemę bučiavo pirmą kartą.
Gerbiamieji kolegos! Ne Seimo Pirmininkui, matyt, derėtų analizuoti šalies ekonominę ir socialinę padėtį, juolab kad tai neseniai šioje tribūnoje buvo padaryta Prezidento metiniame pranešime. Jos ekonominės padėties aktualijos kasdien nagrinėjamos spaudoje, gausiuose mūsų renginiuose. Tačiau konspektyviai būtų galima štai ką pasakyti. Mūsų ekonomikos naudai sėkmingai darbuojasi litas. Baigėsi valstybės turto pirminis privatizavimas. Gerokai nukrito infliacijos lygis. O bendrasis vidinis šalies produktas pradeda rodyti augimo tendencijas. Lietuvoje stiprėja verslas ir kyla verslininkų sluoksnis.
Tačiau vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad, mano supratimu, svarbiausia yra tai, jog rinkos ekonomika gali sėkmingai įsitvirtinti tik demokratinėje valstybėje. Todėl pabandykim pasekti lietuviškosios demokratijos žingsnius. Juk 1990 m. vasarį Lietuvos žmonės pasisakė ne tik už nepriklausomą, bet ir už demokratinę valstybę. Man regis, šis tautos priesakas nuosekliai, žingsnis po žingsnio įgyvendinamas.
Turime referendumu priimtą Konstituciją, laisvų ir demokratiškų rinkimų keliu išrinktą daugiapartinį Seimą ir tautos išrinktą Prezidentą. Pirmą kartą mūsų valstybės istorijoje veikia Konstitucinis Teismas ir ombudsmenų, Seimo kontrolierių, institucija. Netrukus įvyks savivaldybių rinkimai pagal naują formulę. Pradėta teisinės sistemos reforma, sukurta jos įstatyminė bazė, įsteigti keturių pakopų teismai. Šaly garantuojama žodžio ir sąžinės laisvė, įgyvendinamos kitos žmogaus teisės ir laisvės. Galima būtų išvardyti ir daugiau realios demokratijos aspektų. Bet demokratijos kelias niekada nebuvo lengvas. Juk pati sąvoka ,,tautos valdymas,, reikštų, kad tai nuostatų, nuomonių, įsitikinimų derinimas, o senas lietuvių priežodis teigia: kiek galvų, tiek ,,razumų,,.
Demokratija nėra komfortas, ji brangiai kainuoja, ji ne visiems patogi, ypač nepatogi valdžiai. Bet nieko geresnio už demokratinį valstybės valdymą žmonija dar neišrado. Demokratiją kiekvienas įsivaizduoja savaip, bando ištempti arba suspausti iki jam priimtino lygio. Ir tai dar nebūtų didžiausia blogybė. Mano manymu, demokratija baigiasi tada, kai viena partija ar politinė jėga pasiskelbia neklystanti, tik ji viena esanti pašaukta tvarkyti valstybės ir žmonių reikalus, kai klaidinga imama laikyti bet kokia kita nuomonė, kitokios pažiūros. Žinoma, tokia partija ar grupė mano, kad tik ji yra demokratiška ir juo labiau patriotiška. Laimė, nėra ir negali būti demokratijos monopolio. Demokratija gali būti teisi, gali klysti, gali laimėti ar pralaimėti, bet monopolis - tai jau autokratijos, diktatūros kategorija. Lietuvos demokratija kol kas taip pat mokosi, atskirų politikų ambicijos, temperamentas, charakteriai gal ir lėtai, bet pasiduoda demokratinio elgesio taisyklėms, tolerancijai. Demokratijos kultūra augs su bendra Lietuvos žmonių kultūra. Tikiuosi, ateis metas, kai savo valdžios skundimas kitų šalių parlamentams, ,,rezistenciniai,, parlamento posėdžiai ir panašūs į juos žingsniai su šypsena bus vertinami kaip mažo vaikelio negudrios išdaigos.
Politiko, o ir demokratijos priešas - nekantrumas. Jeigu jau šiandien realiai norima pasiekti tai, kas vadovaujantis demokratijos taisyklėmis galima tik po metų kitų ar net penkerių, pradedama karščiuotis, prarasti kultūringą elgseną, kartais net ir padorumą. Besaikis noras žaibiškai pralobti pagimdo kriminalinius nusikaltimus, besaikis troškimas bet kuriomis sąlygomis įgyti valdžią veda prie nedoros politikos ir demokratijos griovimo. Tikėkimės, kad mes Lietuvoje šito išvengsime.
Vakar pradėję šeštąją Seimo sesiją galėjom pasidžiaugti, kad iš esmės baigėme priimti konstitucinius institucinius įstatymus, kuriuos mums padiktavo Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vadinasi, ateityje galėsime dirbti ramiau, galėsime ilgiau derinti nuomones. Tai bus, drįsčiau sakyti, ir naujos demokratijos įtvirtinimo pamokos.
Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Galima įvairiai vertinti penkerius atkurtosios nepriklausomos Lietuvos metus, taip pat ir laikotarpį po 1992 m. rinkimų, po LDDP pergalės. Tačiau, tikiuosi, šiandien visiems aišku, jog anų dienų įrodinėjimai, kad LDDP pasuks iš ekonominių ir socialinių reformų kelio, keis orientaciją užsienio ir nacionalinio saugumo politikoje, nepasitvirtino. Dar daugiau - mūsų nuoseklūs žingsniai užsienio politikoje tik sustiprino pačią valstybę ir tarptautinį Lietuvos Respublikos autoritetą. O pačioje Lietuvoje akivaizdžiai sumažėjo politinė įtampa, skirtingų pažiūrų žmonių priešprieša, padidėjo susikalbėjimo galimybės. Todėl atsiranda vis daugiau šansų objektyviai vertinti ne tik dabartį, bet ir neseną praeitį.
Šiandien, gerbiamieji bičiuliai ir ponai, norėčiau tarti keletą žodžių vienu skaudžiu klausimu, kuris yra svarbus ir kartu nelengvas ne tik man, bet ir mano kolegoms, daugeliui žmonių. Ir aš tikiuosi, kad būsiu suprastas. Daugiau kaip 20 metų aš buvau Lietuvos komunistų partijos narys. Jaučiu moralinę atsakomybę už tuos, kurie partijos vardu darė nusikaltimus tautai ir Lietuvos valstybei. Todėl šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti. Noriu atsiprašyti už tuos buvusius komunistus ir tuos nepartinius, kurie kolaboravo su pavergėjais, persekiojo, trėmė, kalino visai nekaltus žmones. Tokius atsiprašymo žodžius šiandien, tikiuosi, ištartų ir mano bendraminčiai. Tikiuosi, jog man pritartų ir tie buvę komunistai, kurie priklauso ne tik LDDP, bet ir TS(LK), Centro sąjungos, kitoms partijoms. Tik atsiprašę mes užbaigsime atgailą ir galėsime siekti tikros santarvės. Kartu, gerbiamieji, norėčiau prisiminti inauguracinę mūsų Prezidento A.Brazausko kalbą, pasakytą 1993 m. Citata: ,,Kviečiu visas Lietuvos politines partijas ir judėjimus susitarti dėl bendradarbiavimo sprendžiant svarbiausias krašto problemas, pasirašyti santarvės deklaraciją.,,
Tautos santarvės paktą pasirašyti ir politinius prieštaravimus spręsti vakarietiškomis demokratizmo formomis siūlė ne viena politinė jėga. Tarp jų - Tautos pažanga, LDDP, Lietuvos socialdemokratai. Tai padaryti dar kartą kviečiu šiandien. Ispanijos pavyzdys (ten nebuvo net okupacinio režimo) rodo, kad tai padaryti galima ir reikia, net sukuriant įspūdingą krikščionybės vertybėmis paremtą memorialą. Jis įtaigiu meno raktu galėtų pagaliau užrakinti nelemtąją Pandoros skrynią. Toks santarvės memorialas Vilniuje jaunam ir senam pasakotų apie garbingą ir kartu tragišką tautos ir valstybės kelią, jos išsivadavimą iš svetimų ir naminių chimerų.
Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai! Mieli bičiuliai! Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo penkmetis taip pat yra labai gera proga įvertinti savo vietą sudėtingame XX a. pabaigos pasaulyje, kuris yra labai toli pažengęs ekonomikos ir mokslo progreso keliu, tačiau kuriame vis liejasi kraujas, neužgijus senų konfliktų žaizdoms įsiliepsnoja nauji. Šiandien giliai įsitikinęs galiu pasakyti, jog didžiausias mūsų laimėjimas, kurio reikšmę kartais ir primirštame, yra tas, kad nepriklausoma Lietuva kuria naują gyvenimą taikos sąlygomis. Visos grėsmės yra tik numanomos, į kurias, žinoma, būtina atsižvelgti formuojant užsienio politikos liniją. Tačiau jos kol kas netrukdo mums žengti pasirinktuoju keliu.
O per trumpą laiką mūsų valstybė suformavo pagrindinius savo užsienio politikos principus, kurių nuosekliai laikosi, nustatė prioritetinius tikslus, kurių atkakliai siekia. Nepaisant įvairaus Vakarų valstybių rezervuotumo, kuris mus dažnai jaudina, niekas dabar negali pasakyti, išskyrus kai kuriuos mūsų veikėjus, kad Lietuva neturi aiškios savo užsienio politikos, neturi savo užsienio politikos strategijos. Jos pagrindinis tikslas - saugios ir klestinčios Lietuvos valstybės tarptautinis įtvirtinimas. Šio įtvirtinimo siekiame gindami gyvybinius Lietuvos interesus, kartu suprasdami, kad nesame pasaulio galiūnai, kad visų pirma su kaimynais reikia ieškoti sutarimo. Išties laiku buvo suprasta, kad tapti pilnateisiais Europos Sąjungos ir NATO nariais galime tik sureguliavę savo santykius su kaimynais - Lenkija, Baltarusija ir Rusija. Labai glaudžiai turime bendradarbiauti ir bendradarbiaujame su Latvija ir Estija. Ir malonu šiandien šioje salėje pasveikinti dar kartą Latvijos Respublikos Seimo Pirmininką, Jo Ekscelenciją A.Gorbunovą, kuris buvo vienas drąsių kovotojų už savo šalies nepriklausomybę. (Plojimai)
Prie principinių Lietuvos žingsnių norėčiau priskirti ir neseną Lietuvos Prezidento vizitą į Izraelį. Nežiūrint skirtingo visuomenės vertinimo galima teigti, kad jis turės istorinę vertę, padės išsiaiškinti labai skaudžią abiejų tautų santykių Antrojo pasaulinio karo metu temą.
Taigi per šiuos penkerius metus buvo daug padaryta užsienio politikoje ir tai visame pasaulyje, ypač Europoje, buvo tinkamai įvertinta. Žinoma, šitai pasiekti nebuvo lengva, teko ir tenka eiti kompromisų keliu, tenka įveikti negausių, bet triukšmingų vietinių radikalų pasipriešinimą. O sugebėjimas rasti kompromisą nėra lengvas dalykas - tai ir menas, ir, sakyčiau, net ir mokslas. Tuo įsitikinome 1990 m. vasarą skelbdami čia, šitoje salėje, žinomąjį moratoriumą. Nors tas žingsnis susilaukė prieštaringų vertinimų, manau, kad jis tikrai palengvino mūsų nepriklausomybės įtvirtinimo kelią ir buvo gerai apgalvotas ir reikalingas manevras.
Gerbiamieji! Prieš 40 metų Lietuvai daug nusipelnęs tarpukario laikų diplomatas V.Sidzikauskas rašė: ,,Norėdama išlikti laisva ir tęsti savo politinį ir civilizacinį bei kultūrinį vaidmenį, Europa turės susijungti. Europinės valstybės turės savo suverenumo dalį perleisti visaeeropiniam politiniam organui.,, Ir jis skelbė tokią Lietuvos ateities viziją: ,,Ar mes norėsime betarpiškai integruotis į europinę valstybių federaciją, eventualiai į jungtines Europos valstybes, ar mūsų kelias į europinį junginį turėtų vesti per Vidurio ir Rytų Europos federaciją? Ar gal tas kelias eina per gretimų valstybių sąjungas, pavyzdžiui, per Baltijos valstybių, per baltoskandiškąjį valstybių bloką arba per Baltijos valstybių sąjungą su kitomis Šiaurės ir Rytų valstybėmis.,, Citatos pabaiga.
Priminsiu, kad tai buvo rašoma tada, kai pokario Lietuvoje siautėjo žiaurios stalininės represijos, ir tai tikrai galėjo atrodyti kaip vizija.
Šiandien, 1995 m. kovo 11-ąją, tai realybė. Lietuva ieško kelių į Europos Sąjungą per laisvosios prekybos sutartis, per sutartis su Vyšehrado šalimis, per glaudesnį bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis, ir jau šią vasarą ruošiasi tapti asocijuota ES nare.
Visa tai būtina, tačiau tuo pat metu mes puikiai suprantame, kad narystė Europos Sąjungoje ir pasiruošimas jai susijęs su visu kompleksu įsipareigojimų mūsų ekonomikai ir įstatymų leidybai. Tai ne mažiau sudėtingas darbas nei tas, kurį, įstoję į Europos Tarybą, atliekame derindami mūsų įstatymus su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis.
Asocijuota narystė Europos Sąjungoje, jau nekalbant apie tikrąją, apspręs mūsų ekonomikos, gamybos raidą, užsienio prekybos struktūrą ir balansą. Reikės prisiderinti, o tie prisiderinimo etapai, kurie numatyti ir bus numatyti sutartyse su Europos Sąjunga, praeis labai greitai. Tačiau, kaip pasakė neseniai Lietuvoje viešėjęs Europos Sąjungos komisaras Hansas Van den Brukas, Lietuva neturi jausti nepilnavertiškumo komplekso, nes prie Europos Sąjungos reikalavimų ne taip lengvai sekėsi prisitaikyti ir tokioms valstybėms kaip Ispanija bei Portugalija.
Daug, žinoma, priklausys nuo kitais metais rengiamos tarpvyriausybinės konferencijos, kurioje bus aptariama Europos Sąjungos vystymosi ir plėtimosi strategija. Tačiau daug priklausys ir nuo mūsų pačių. Reikėtų siekti, kad pirmąjį nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį 2000-aisiais metais Lietuva pasitiktų būdama tikrąja Europos Sąjungos nare.
Gerbiamieji ponios ir ponai! Jūs žinote, kokias pastangas Lietuva deda, siekdama aktyvinti bendradarbiavimą su NATO. Dalyvavimą programoje ,,Partnerystė vardan taikos,, ji vertina kaip etapą į tikrąją narystę šioje organizacijoje. Per metus su viršum nuo to laiko, kai Lietuva oficialiai pareiškė norinti tapti Šiaurės Atlanto organizacijos nare, padaryta nemažai. Vakaruose niekas, matyt, neabejoja mūsų jaunų ginkluotųjų pajėgų civiline kontrole ir jos vakarietiška orientacija.
Nepaisant to, iš užjūrio ir pačios Europos iš įvairaus rango pareigūnų išgirstame abejonių dėl galimos Baltijos valstybių narystės NATO, jos lyg paliekamos posttarybinėje erdvėje, Rusijos įtakos sferoje. Nesinorėtų tikėti, kad Baltijos valstybės buvo Vakarams strategiškai svarbios tik tiek, kiek padėjo sugriauti tarybinę imperiją ir panaikinti Europoje dviejų blokų priešpriešą. Suprasdami didžiųjų valstybių strateginius interesus, mes negalime ignoruoti savųjų, todėl, išgirdę visokias abejones, kiekvienu atveju pabrėžiame savo principinę poziciją.
NATO, kaip ir Europos Sąjunga, yra tarsi kryžkelėje, ieško savo tolesnio efektyvaus funkcionavimo kelio. Tačiau mes aiškiai, nedviprasmiškai pasisakome už tai, kad tokio kelio Vakarų valstybės ieškotų kartu su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, kad Europoje neatsirastų naujų blokų ir sienų, juo labiau antrarūšių valstybių.
Lietuva yra ne tik Europos, bet ir viso pasaulio valstybė - Jungtinių Tautų narė. Šiais metais, kai mes minime savo nepriklausomybės atkūrimo penkmetį, Jungtinės Tautos pažymės savo 50-metį. Jubiliejus bus iškilmingai pažymimas visame pasaulyje. Jis Lietuvai, palaikančiai diplomatinius santykius su beveik šimtu valstybių, primena, koks įvairus ir prieštaringas yra šių dienų pasaulis, ragina mus plėsti įvairiapusius ryšius su visų žemynų ir regionų valstybėmis. Tik tokiu būdu galėsime prisidėti prie to, kad pasaulis būtų saugesnis, kad būtų sėkmingai sprendžiamos globalinės ir regioninės problemos.
Gerbiamieji, iš atsikūrusios Lietuvos penkmečio aukštumos mes turėtume žvelgti ir į kitą artėjantį jubiliejų. Greitai 50-ąsias Antrojo pasaulinio karo baigties metines Europoje plačiai paminės Antihitlerinės koalicijos šalys. Kaip žinome, dėl šios datos paminėjimo Lietuvoje esama skirtingų nuomonių. Neturėdamas iliuzijų tas nuomones pakeisti, norėčiau pasakyti štai ką. Kiekvienas moksleivis žino, kad karo išvakarėse Europoje buvo įsigalėjusios dvi vienodai baisios, vienodai agresyvios totalitarinės sistemos: bolševizmas ir fašizmas. Atsitiko taip, kad jos susikibo viena su kita. Fašistinė Vokietija pirmoji įsivėlė į karą su Vakarų Europa. Ji tuo metu buvo didžiausias pavojus žmonijai, ir natūralu, kad Tarybų Sąjungai buvo ištiesta pagalbos ranka, o, teisingiau, su ja sudarė koaliciją demokratinės valstybės - Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija.
Nacionalsocializmas žlugo 1945 m. gegužės 8-ąją. Kare žuvo keliasdešimt milijonų žmonių. Tarybinis totalitarizmas, kaip žinia, sugriuvo 1991 m. rugpjūtį. Jis kainavo taip pat milijonus gyvybių ir suluošintų likimų. Manyčiau, kad Lietuvai turėtų būti gerbtinos ir reikšmingos abi datos. Negi tam prieštaraujantiems gaila nacistinės Vokietijos, kuri Lietuvai buvo numačiusi vandens lašo, užtiškusio ant įkaitinto akmens, likimą?
Manau, kad vienodai turėtų būti gerbiami mūsų sūnūs ir dukros, priešinęsi ir kritę kovoje prieš vieną ir prieš kitą okupantą. Tai, kad Lietuvos okupacija dar tęsėsi apie pusšimtį metų, nepaneigia objektyvios nacizmo nugalėjimo reikšmės. Mes pasirodytume esą beširdžiai, nenulenkę galvų to baisaus karo aukoms, taip pat nepagerbę kovotojų, tarp jų ir Lietuviškosios 16-osios divizijos karių, jų kapų.
Gerbiamieji, mielieji, ponios ir ponai! Baigti šią kalbą norėčiau optimistine gaida. Tai ne duoklė tradicijai, o objektyvi mūsų valstybėje vykstančių procesų išvada. Užversdami atkurtosios nepriklausomybės pirmųjų penkerių metų istorijos puslapius pagrįstai galime teigti, kad kitas penkmetis bus jau atsitiesimo, augimo penkmetis. Žinoma, savaime tie geri pokyčiai neateis. Viską turėsime padaryti savo protu, savo rankomis, ne ignoruodami, bet, priešingai, patraukdami kuo daugiau užsienio investitorių.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, kurdamas sostinę, kvietėsi į ją meistrus iš Vakarų Europos, sudarė jų veiklai palankias sąlygas. Derybos su Europos Sąjunga dėl narystės joje patvirtino, kad šiandien užsienio investitoriams tokių sąlygų, tokių reikiamų sąlygų nesudarome, priešingai, jiems taikomi įvairūs apribojimai. Matyt, kaltas kai kurių mūsų ekonomikos realijų nesuvokimas, tariamasis patriotizmas ir paprasčiausias politinis populizmas.
Seimui teks laikyti rimtą egzaminą bandant keisti Lietuvos Konstitucijos straipsnį, draudžiantį parduoti žemę užsieniečiams ir nuversti dirbtines kliūtis investicijų srityje.
Reikės padaryti dar didelį įstatymų leidybos darbą, kad mūsų ekonomikos mechanizmas sėkmingai pradėtų naudoti efektyviausią ,,kurą,, - laisvosios rinkos principus.
Mums reikia apsispręsti: ar atsisakyti ambicijų ir vėl, kaip po 1918 metų, tapti agrarine ir smulkiojo verslo šalimi, ar, turint tūkstančius aukštos kvalifikacijos elektronikos, radiotechnikos, staklių ir mašinų gamybos specialistų, ryžtis pakovoti dėl konkurencijos tarptautinėje rinkoje. Mėgėjų viską sunaikinti, išparduoti, o pinigus praūžti visada atsiras. Tuo mus liūdnai įtikino avantiūristai iš bankrutavusių bankų ir investicijų kompanijų. Lietuva, be jokių abejonių remdama tradicinę gamybos šaką - žemės ūkį, galėtų ir turėtų plėtotis ir kaip sudėtingų technologijų industrinė valstybė.
Kitą penkmetį turėtų įvykti lūžis pačiuose mumyse, į aktyvią veiklą turėtų įsijungti jauni, jau po Kovo 11-osios subrendę žmonės, o išsilaikiusios tarybinių laikų iliuzijos, kad viskuo, absoliučiai viskuo turi pasirūpinti valstybė ar valdžia, turėtų išnykti. Turėtų išnykti ir gerokai paplitęs kai kurių politinių jėgų pakaitinamas nihilizmas, maždaug pagal principą: kol mes ne valdžioj, tai Lietuvoj nieko gero ir būti negali.
Norėčiau iš šios tribūnos kreiptis į šviesiausią, labiausiai išsilavinusią ir šiandien labai sunkiai gyvenančią mūsų visuomenės dalį - į intelektualus. Nerasdamas daug argumentų, pateisinančių jūsų ekonominį būvį, prašyčiau, ir, manau, tam pritars Lietuvos žmonės, jūsų netausoti savo intelekto, savo kūrybinių galių, širdies geresniems laikams, o dirbti ateities kreditan. Materialinė atgaiva netruks ateiti, o prarastas metas gyvenime niekad nekompensuojamas.
1990 metų kovo 11-ąją atgimusi Lietuva gyvena, rutuliojasi, jos saulė pastebimai kyla virš horizonto, nušviesdama ateities šviesa vis didesnius plotus. Statykime Lietuvą taip pat susitelkę, kaip dar taip neseniai buvom susitelkę gindami nepriklausomybę. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kviečiu pasisakyti Jo Ekscelenciją Latvijos Respublikos Seimo Pirmininką Anatolijų Gorbunovą. (Plojimai)
A.GORBUNOVAS. Gerbiamasis pone Lietuvos Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, ekscelencijos, gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai! Man, kaip Latvijos Respublikos Seimo Pirmininkui, yra didelė garbė kalbėti šiame iškilmingame Seimo posėdyje. Esu dėkingas jūsų Seimo Pirmininkui ponui Česlovui Juršėnui, pakvietusiam atvykti į Lietuvą su oficialiu vizitu. Esu laimingas, kad Lietuvoje svečiuojamės būtent šią dieną, kuri prieš penkerius metus buvo lemtinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Baltijai.
Džiaugiuosi ir tuo, kad šiandien Latvijos Seimui atstovauja šešios frakcijos iš devynių. Tegu tai liudija apie mūsų tautų draugiškus kaimyninius jausmus, suvokiant, kad esame vieninteliai, priklausą baltų tautoms, ir suvokiant mūsų kalbų bei mūsų likimo bendrumą.
Lietuva, būdama nuo savo kaimynų per žingsnį į priekį, nepabūgo užimti priešakinių pozicijų ir patirti pirmuosius smūgius. Galvodamas apie laikotarpį prieš penkerius metus ir įvykius, lemtingus tolesniems, atsimenu pabaltijiečių solidarumą Maskvoje tiek TSRS kongresuose, tiek TSKP plenumuose. Atmintyje giliai išliko Lietuvos nacionalinės vėliavos iškėlimas Gedimino kalne, ką parodė ir Latvijos televizija. Deja, taip pat turime prisiminti ,,Interfronto,, mitingus Rygoje, kur buvo skanduojama: ,,Latvija - ne Lietuva, Latvija liks TSRS sudėtyje,,. Niekada neužmiršime kruvinųjų įvykių Vilniuje ir žuvusių dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Kiek daug per šiuos penkerius metus mūsų tautų gyvenime buvo tokių reikšmingų pokyčių, kada galime teigti ,,mes,,? Čia reikėtų paminėti kad ir demokratinius rinkimus, mūsų valstybinių institucijų susiformavimą, savų pinigų įvedimą, diplomatijos ir užsienio reikalų veiklos pradžią, ginkluotųjų pajėgų, sienų apsaugos bei muitinių formavimąsi, kardinalius ūkio pokyčius. Tą viską lyg ir atlikome atskirai ir vis dėlto petys petin, mokantis vienas iš kito patirties.
Pirmieji nepriklausomybės metai parodė ir tai, kaip pasikeitė ir po truputį įgavo kitokį pobūdį visų trijų Baltijos valstybių bendradarbiavimas. Pirmaisiais metais politinė situacija reikalavo žaibiškos reakcijos į bet kokį situacijos pokytį, ypač santykiuose su TSRS. Šį poreikį atitiko Baltijos Tarybos veikla, kuri tiek pasauliui, tiek visoms trijų valstybių tautoms įrodė vieningos valios jėgą.
Šią tradiciją tęsia mūsų valstybių prezidentai. Taip pat, mano nuomone, Lietuvos ir Latvijos parlamentai bei vyriausybės gali būti patenkintos dėl raidos kelio, kurį parengė Baltijos Asamblėja ir Ministrų Taryba, kurios sudėtyje yra 19 komitetų. Rimtas žingsnis saugumo ir gynybos srityje buvo šių metų vasario pabaigoje Vilniuje pasirašyta sutartis dėl bendradarbiavimo gynybos srityje bei karinių santykių. Praktinis žingsnis link mūsų bendro saugumo yra Baltijos bataliono suformavimas.
Derindami savo bendrą veiklą iki šiol mes rėmėmės Šiaurės valstybių teigiama patirtimi bei konkretaus bendradarbiavimo modeliu. Tikiuosi, kad tai mums taip pat padės sėkmingiau suaktyvinti bendradarbiavimą tarp Šiaurės ir Baltijos valstybių pagal formulę 5 plius 3.
Tuoj po Latvijos prezidentaujančia valstybe Baltijos Ministrų Taryboje taps Lietuva, ir tai jau įvyks š.m. liepos mėnesį. Mes linkime Lietuvai iniciatyvos, turtingų prezidentavimo metų ir dar tikslingesnio darbo įgyvendinant Baltijos bendradarbiavimo idėjas.
Tai buvo labai įtemptas, tačiau drauge ir labai įdomus laikotarpis, todėl jam įvertinti yra vienas kriterijus - kaip per šiuos penkerius metus sugebėjome įtvirtinti savo nepriklausomybę.
Dabar Baltijos valstybės yra pasiekusios naują vystymosi stadiją, kai mes grįžtame į Europos politinį, ekonominį ir saugumo gyvenimą. 1995 m. vasario 10 d. Latvija Europos Taryboje prisijungė prie Lietuvos ir Estijos. Dar kartą noriu padėkoti Lietuvai už jos paramą Latvijai šiame procese. Savo ruožtu Lietuvai linkime sėkmingai baigti derybas su Europos Sąjunga dėl asociacijos sutarties, kad dar 1995 m. pirmąjį pusmetį prezidentaujant Prancūzijai visos trys Baltijos valstybės galėtų pasirašyti šią sutartį. Šios sutarties pasirašymas bus mūsų tolesnis žingsnis įsitraukiant į Europos Sąjungos ir Centrinės Europos valstybių ūkinį bei politinį dialogą.
Mano nuomone, ir Latvijai, ir Lietuvai toliau integruojantis į Europą, vis aktualesni tampa pamąstymai apie mūsų vaidmenį vieningoje Europoje, apie tautinius ypatumus, kultūrinį paveldą, istorines kalbų tradicijas, visa tai, kas rodo mūsų identiškumą. Todėl manau, kad ir čia mums pravers mūsų kaimynų - Šiaurės valstybių - patirtis, kaip sprendžiant visiems mums bendrus tarptautinius klausimus geriausiai išsaugoti savo unikalų paveldą ir tuo praturtinti bendrą Europos kultūros peizažą.
Esminį vaidmenį toliau stiprėjant Latvijai ir Lietuvai turi mūsų abipusiai santykiai. Kaip sėkmingo bendradarbiavimo įrodymą dabar reikia paminėti daugelį pasirašytų tarpvalstybinių sutarčių, tarp jų dėl bendradarbiavimo socialinių garantijų srityje ir dėl sausumos sienos, kuri artimiausiu metu bus ratifikuota Latvijos Seime. Deja, dar iki galo nėra išspręstas jūros sienų klausimas. 1994 m. gruodžio 6 d. Lietuvos ir Latvijos premjerai susitarė dėl įmanomo kompromisinio sprendimo, kuris, tikimasi, bus priimtinas abiem pusėms.
Be abejonės, esminis mūsų valstybių saugumo garantas yra vidaus politikos stabilumas ir geri kaimyniniai santykiai su Rusija.
Praėjus penkeriems metams nuo mūsų priimtos Nepriklausomybės deklaracijos turime klausti, kaip išplėtota mūsų parlamentinė demokratija? Įstoję į Europos Tarybą, esame gavę pripažinimą, kad mūsų įstatymų leidyba atitinka Europos demokratinių valstybių standartus. Tačiau ar didesnė mūsų gyventojų dalis tiki demokratija kaip viena iš optimalių visuomenės egzistavimo formų?
Aš galiu pasakyti tik apie Latviją. Dabartinis susiformavęs Latvijos politinis spektras dar nėra stabilizavęsis, nes dar nėra stabilių kairiųjų, centristinių bei dešiniųjų partijų.
Reformos tuoj pat neduoda rezultato, o greičiau lyg kokia sunki našta slegia didesnę tautos dalį. Nors pajamos ir truputį lenkia kainų kilimą, daugumai žmonių sekasi sunkiai. Vyriausybė bei Seimas susilaukia daug pagrįstos ir nepagrįstos kritikos. Žmonėms iškyla klausimas - jeigu aš anksčiau gyvenau geriau, tad kodėl dabartinę santvarką reikia vertinti kaip tobulesnę?
Mūsų žmonėms dar stinga demokratinės patirties, įstatymų leidybos niuansų supratimo. Jie tai vertina emocionaliai, ar gyvenimas tampa lengvesnis, ar ne, ar problemų valstybėje sumažėja ir ar valstybėje bei visuomenėje geresnė tvarka.
Privalome iškelti vieną svarbiausių kriterijų - ar sugebame demokratiškai ir svariai spręsti šiandienines problemas.
Latvijoje, be ekonominių problemų, susijusių su gamybos plėtra mieste ir kaime, kurios gerai žinomos tiek jums, tiek mums, taip pat egzistuoja sunki politinė problema, susijusi su tuo, kad Latvijoje latvių yra tik 52%, tuo tarpu yra 700 000 kitataučių, neturinčių Latvijos pilietybės.
Todėl Latvijos valstybės stabilumo interesams svarbu, kad piliečių skaičius kistų lėtai ir palaipsniui, leidžiant nepiliečiams realiai integruotis į Latvijos visuomenę, kad ir pokyčiai nevyktų per daug staigiai, kad būtų garantas, jog latvių kalba nebus užguita, o piliečių gretos pasipildys Latvijai ištikimais, už Latvijos valstybę atsakingais piliečiais. Savo ruožtu kitataučiams nepiliečiams tiek pat svarbu, kad nekiltų grėsmė jų nacionaliniam identiškumui, o galimybės gauti pilietybę būtų aiškios tiek laiko, tiek reikalavimo atžvilgiu.
Natūralizacijos procesas bus laipsniškas ir lėtas. Šį buvusių TSRS piliečių, kurie neturi Latvijos pilietybės, teisinį statusą reguliuos įstatymas, kuris neseniai Seimo patvirtintas po antrojo svarstymo. Jo priėmimas išspręs daugelį problemų, kurios šiems gyventojams kėlė nerimą: jų ekonominės ir socialinės teisės, teisės laisvai išvykti ir grįžti į šalį.
Latvijos demografinė situacija yra sudėtinga, tačiau galbūt būtent todėl tiek latviai, tiek kitataučiai jaučia atsakomybę už savo poelgius, ir būtent demokratinė valstybės raida leis ir ateityje išvengti konfliktų bei išlaikyti pusiausvyrą.
Gerbiamieji Seimo nariai, aš negaliu nekalbėti ir apie tai, kad mūsų vidaus politinė situacija, mūsų valstybės saugumas taip pat priklauso nuo kaimyninių santykių su Rusija.
Manau, būsim vienminčiai sakydami, kad tiek Lietuva, tiek Latvija yra suinteresuotos gyventi kaimynystėje su demokratine, taikia ir ekonomiškai išsivysčiusia Rusija. Savo ruožtu Rusija turėtų būti suinteresuota turėti sienas su vieninga Europa. Plečiantis Europos Sąjungai bei NATO, abi pusės privalo ieškoti su Rusija naujų bendradarbiavimo formų: Rusijos ir NATO sutartis, stabilios konsultacijos ESBO ir kituose forumuose. Mūsų santykiai su Rusija pasitaisė, pagerėjo, ir tai džiugina.
Gerbiamasis pone Pirmininke! Baigdamas savo kalbą norėčiau padėkoti jums už malonų priėmimą ir tikėti, kad galėsime taip pat maloniai jus priimti Latvijoje. Mūsų valstybes ir mūsų tautas sieja glaudus bendradarbiavimas įvairiose srityse. Bet, greta to, yra ir mūsų tautų artumo jausmas, tarpusavio parama. Latvija oriai ir dėkingai priima tą dėmesį, kurį latvių tautai ir valstybei rodo Lietuvos vadovai, bei jų aktyvų vaidmenį, kurį jie prisiėmė gerinant mūsų kontaktus.
Turiu garbės pareikšti, kad Latvija susidomėjusi seka viską, kas padeda Lietuvos plėtrai. Todėl leiskite pasinaudoti šia proga ir kreipiantis į jus, gerbiamieji Seimo nariai, pasveikinti visą Lietuvių tautą, palinkėti geros kloties bei klestėjimo Lietuvos valstybei ir tautai!
Nuoširdžiai dėkoju už dėmesį ir Latvijos Respublikos delegacijos vardu, deputatų vardu dovanoju jums šį paveikslą. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū Jo Ekscelencijai Latvijos Respublikos Seimo Pirmininkui.
Žodis suteikiamas Kovo 11-osios Akto signatarui, buvusiam Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojui B.J.Kuzmickui.
B.J.KUZMICKAS. Gerbiamasis Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji signatarai, svečiai, ponios ir ponai! Prieš penkerius metus Kovo 11-ąją Nepriklausomybės Akto signatarai kalbėjo vieni kitiems: ,,Jeigu bent dešimt dienų išsilaikysime, tada būsime nepriklausomi.,, Išsilaikėme ne tik dešimt dienų, nes ištvėrė ir išsilaikė mūsų tauta miestuose ir kaimuose ir išvien su ja einantys Lietuvos tautinių mažumų atstovai, nes visi turėjome aiškų tikslą ir iniciatyvą. Bet šiandien, penktaisiais nepriklausomybės metais, Lietuva jau yra pasaulyje pripažinta valstybė ir buvusieji pavojai yra arba išnykę, arba bent labai nutolę. Tad dabar svarbiausia yra mūsų šalies vidaus būklė. Bet vertindami ją žmonės vėl su nerimu svarsto, ar Lietuva netampa valstybe, kurioje jaučiasi kaip namuose ne jos piliečių dauguma, bet tik nedaugelis, taip pat valdžios, valstybės valdžios institucijos, o jų stiprybės ramstis yra ne tiek žmonių gerovė ir pasitikėjimas, kiek noras toliau išsilaikyti. Nevertėtų stebėtis, kad šiandien stengiamasi kuo daugiau iš viršaus valdyti net ir tą, ko valdyti iš viso nereikia, ir tuo pačiu metu matome neveiklumą ten, kur labai reikalinga aiški ir ryžtinga valdžios pozicija. Kaip ir anksčiau Lietuvos žmonės pasitiki Vakarų demokratijos galia ir veiksmingumu. Bet tuo pat metu vis labiau suprantame, kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų pačių, tik nuo to, kaip mes vieni kitus suprantame, sugebame daryti tinkamus sprendimus ir juos vykdyti, kaip sugebame darbuotis kartu. Tą sakydamas, aš turiu galvoje ne tik politikus. Kaip besiskirtų kairė, centras ir dešinė, gilioji žmonių nesantaikos linija eina ne čia. Politikų ginčams anksčiau ar vėliau nuosprendį taria rinkėjai. Bet žmones šiandien vienus nuo kitų atskiria gal neperžengiama riba, esanti tarp tiesos ir melo, skurdo ir turto, teisingumo ir korupcijos, tikėjimo ir nevilties. Šie prieštaravimai yra mūsų dabarties realybė, dažnai persipinanti tame pačiame žmoguje, pasiekianti jau ir jauniausiąją kartą. Visa tai kalba apie mūsų tautos dabartinę būklę, kuri yra gana liūdna, nes ir toliau smunka gimstamumas, nemažėja, o gal net didėja savižudybių ir nusikaltimų, didėja skaičius nepilnamečių, kurie nei mokosi, nei dirba. Tad rūpestis ar abejingumas tautos būkle šiandien yra pagrindinis politinių partijų, Vyriausybės instancijų patikimumo rodiklis. Ne viena viešosios nuomonės apklausa rodo, jog žmonės šiandien labiausiai pasitiki Bažnyčia. Daug daugiau negu teismais, policija, įstatymų leidėjais ir jų vykdytojais. Labai ilgai mūsų šalyje neatstatyti pasitikėjimas ir atsakomybė, kas yra stabilumo ir gerovės pagrindų pagrindas. Bet šios vertybės neprikeliamos kokiais nors nurodymais iš viršaus. Jas galime išsiugdyti tik mes patys savo poelgiais, žadinančiais žmonių pasitikėjimą savimi ir vienų kitais. Jeigu visur elgsimės šitai suvokdami, tikrai bent kiek sumažinsime blogį aplink save. Tikiu, jog taip ir bus, jog gerosios Lietuvos žmonių savybės nėra išsemtos. Tad aš esu optimistas. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu pasisakyti Kovo 11-osios Akto signatarę, buvusią pirmąją po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę K.D. Prunskienę. (Plojimai)
K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamasis Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji kolegos signatarai, Seimo nariai, visi šios šventės dalyviai, svečiai! Leiskite man, vienai iš Nepriklausomybės Akto signatarų, pasveikinti jus su švente, su Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo diena.
Penkeri metai valstybės gyvenime nėra daug, tačiau į šį laikotarpį sutelpa reikšminga laisvėjimų ir permainų epocha. Atsigręžiant į pirmuosius nepriklausomybės metus, į 1990-uosius, norėčiau paminėti keletą svarbos nepraradusių tų metų įvykių ir reiškinių. Pirma, tai didelį tuo metu politikų ir tautos solidarumą, ryžtingus ir pakilius apsisprendimus. Taip pat kategorišką tuometinės TSRS valdžios spaudimą, reikalaujant atšaukti Nepriklausomybės Aktą, du su puse mėnesio trukusią ekonominę blokadą, kuriai nepavyko sužlugdyti nei mūsų apsisprendimo, nei ūkio gyvybingumo. Paminėčiau ir tuomet pradėtus pirmuosius tiesioginius ryšius su beveik visomis buvusiomis TSRS valstybėmis, dvišalių ekonominių sutarčių sudarymą, ypač su Rusija. Dėl to Maskva tarsi suskilo net į tris skirtingus subjektus. Maskvą - ir toliau priešišką mums TSRS centrą, kitą Maskvą - su mumis jau besiderančią ir prekiauti ketinančią Rusiją ir pagaliau - dar vieną Maskvą - demokratėjantį miestą su pusmilijoninėmis demonstracijomis mūsų laisvei paremti. Ankstesnioji Maskva netrukus apskritai išnyko, o kitos dvi įgijo mūsų atžvilgiu politinio ir ekonominio partnerio vaidmenį. Nors iki šiol iškyla vienokios ar kitokios kliūtys jam optimaliai realizuoti. 1990 metais buvo parengta ir priimta daug naujų įstatymo projektų reformoms vykdyti. Deja, ilgainiui šio darbo produktyvumą ėmė stabdyti vidinis susipriešinimas, augant tuometinės Aukščiausiosios Tarybos daugumos, taip vadinamam dešiniajam radikalumui ir populizmui, suformavusiam šoko be terapijos situacijoje. To meto situacijai ypač reikšmingas pirmasis savarankiškas dialogas su didžiųjų pasaulio valstybių vadovais, tai Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kanada, Anglija, Prancūzija, Vokietija, o taip pat ir su Skandinavijos valstybių lyderiais. Dėl Vakarų spaudimo ir Michailas Gorbačiovas buvo priverstas sušvelninti intonacijas ir spaudimą, pereiti į derybų poziciją. 1990 m. buvo įkurtos pirmosios užsienio kapitalo įmonės, gausėjo bendrų įmonių su Vakarų valstybėmis, mes stiprinome valstybės tarptautinį autoritetą, buvo pralaužta buvusi politinė izoliacija nuo pasaulio.
Nors tarptautinis didelių valstybių pripažinimas, visiškas sienų kontrolės perėmimas ir diplomatiniai ryšiai atėjo vėliau - po reakcinių jėgų pralaimėjimo Maskvoje 1991 m. rugpjūtyje, tuoj pat po Nepriklausomybės Akto priėmimo, kovo 11 d., man buvo tuomet dar laikinai patikėta eiti Ministrės Pirmininkės pareigas. O po savaitės Aukščiausioji Taryba pradėjo formuoti ir pirmąją Vyriausybę. Pirmosios Vyriausybės laikotarpiu, tegul ir esant didelei įtampai, pavyko išvengti žmonių aukų, apginti mūsų jaunuolius, tuo metu tarnavusius sovietinėje armijoje, kurie, rizikuodami savo gyvybe, saugumu, palikdavo ją, kaip reikalavo jų politinis apsisprendimas ir nauji Lietuvos įstatymai. Siekėme paskelbtą nepriklausomybę įtvirtinti optimalia kaina. O kokių praradimų esti, rodo ir dramatiškas Čečėnijos likimas.
Pirmajai Vyriausybei, atlaikiusiai nemažai sunkių egzaminų tais pirmaisiais metais, nepriklausomybės pavasaryje pasėjusiai pirmuosius daigus demokratinių reformų ir rinkos ekonomikos dirvonuose, jau 1991 m. pradžioje teko pasitraukti dėl nenatūraliai eskaluotų, įtemptų santykių su Aukščiausiosios Tarybos dešiniąja dauguma, dėl jos kišimosi į Vyriausybės kompetenciją ir veiklos blokavimo. Apmaudu, kad tas sąmoningai, o gal ir nesąmoningai vykdytas Vyriausybės destabilizavimas akivaizdžiai sutapo su nepriklausomybės priešininkų interesais, vėliau pamėginusiais sustabdyti istorijos posūkį smurto priemonėmis. Lietuvoje Vyriausybės ir jų aparato sudėtys keitėsi dažniau nei kitose Baltijos valstybėse. Toks pirmavimas anaiptol nepadėjo ūkio struktūrų formavimuisi, ilgam sutriko 1988-1990 m. išugdytas Baltijos valstybių tarpusavio bendradarbiavimas, kurį pastaraisiais metais vėl bandoma atgaivinti.
Nepaisant visų objektyvių sunkumų ir neišvengtų klaidų, Lietuvos valstybingumas per penkerius metus tapo brandesnis. O demokratinių struktūrų formavimas ir rinkos ekonomikos modelių kūrimas, tikėkimės, jau praėjo sunkiausią kelio tarpsnį. Ypač norėčiau pabrėžti Konstitucijos priėmimą ir Konstitucinio Teismo sukūrimą, lito įvedimą ir jo stabilumą, hiperinfliacijos įveikimą, politinių ir ekonominių ryšių su užsieniu pokyčius, išaugus Europos tarptautinių struktūrų ir apskritai Vakarų valstybių vaidmeniui. O 1994 m., labai ūgtelėjus ir užsienio investicijoms, kas liudija pasitikėjimo mūsų valstybės politiniu ir ekonominiu stabilumu padidėjimą, vidaus rinkos aprūpinimo esminį pagerėjimą, nors juo, deja, gali naudotis tik ne-didelė geriausiai uždirbanti žmonių dalis. Kaip ekonomistė, negaliu nepaminėti, tegul ir šventės dieną, gilaus ekonomikos nuosmukio, socialinės krizės, daugelio žmonių skurdo ir nevilties. Tai nėra ir negali būti tik jų pačių reikalas net rinkos ekonomikos sąlygomis. Šios problemos sprendimo raktas - tai naujų verslų, viso ūkio suaktyvėjimas. Rinka pati padaro savo darbą, apie ką dažnai skelbdavome, tik tada, kai egzistuoja gyvybingi, palankioje terpėje veikiantys verslo subjektai. Deja, valdžios struktūrų veikloje kartais sunkoka atsekti tokia linkme nukreiptas nuoseklias pastangas. Daug energijos ir laiko prarandama neproduktyviems tarpusavio ginčams, dažnoms sprendimų korektyvoms ir ankstesnių klaidų atitaisymams arba antraeiliams klausimams. Lietuvos valstybingumo tolesnio brandinimo procese politinių jėgų darnesnės sąveikos ir valdžios sprendimų dėka turėtų būti surasti racionalūs kompromisai tarp žmogaus teisių, laisvių, demokratijos ir elementarios tvarkos mūsų valstybėje įsitvirtinimo, išaugusio nusikalstamumo sutramdymo, tarp palankių sąlygų verslui ir valstybės socialinės atsakomybės, tarp valstybės biudžeto poreikių, verčiančių Vyriausybę didinti mokesčius, ir ūkio struktūrų gyvybingumo išsaugojimo, tarp Lietuvos nacionalinės kultūros puoselėjimo ir jos atvirumo pasaulio kultūrai, pagarbos kitų tautinių grupių, gyvenančių Lietuvoje, teisėms.
Manau, kad Lietuva, atsikračiusi jai dabar gan būdingo politikos ir valdžios patriarchalumo, šiuos kompromisus tikriausiai galėtų surasti greičiau ir efektyviau. Sovietinis socializmo modelis pralaimėjo, primetęs žmogaus prigimčiai, jo psichologijai svetimą režimą. Negali būti gyvybinga ir natūraliai žmonijos sanklodai neadekvati patriarchalinė politika ir valdžia, nepanaudojanti moters kūrybinio potencialo ir energijos, nesukurianti harmoningesnių tarpusavio santykių visuomenėje. Todėl natūralu, kad į Lietuvos politinį gyvenimą atėjo ne patriarchalinė atsvara. Tai nauja politinė jėga, pasivadinusi Lietuvos moterų partija. Esu išrinkta jos pirmininke. Kaip pirmininkė ir norėčiau palinkėti jums, gerbiamieji, mieli šventės dalyviai, visiems Lietuvos žmonėms įveikti šio laikmečio sunkumus, ieškoti ir surasti naujų veiklos ir saviraiškos galimybių, daugiau veiklumo, aktyvumo, geros valios ir sutarimo, o taip pat laimės. Ačiū jums. (Plojimai)
PIRMININKAS. Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariui ponui V.Petrauskui.
V.PETRAUSKAS. Aukštieji ir garbingieji svečiai, ponios ir ponai! XX amžius įeis į žmonijos ir civilizacijos istoriją kaip didžiausių sukrėtimų, įvykių, karų ir permainų, stulbinančios mokslo bei technikos pažangos, o kartu ir žiauriausių režimų, atsakingų už šimtų milijonų žmonių nužudymą bei tautų genocidą, laikotarpis, tautų ir valstybių pavergimo bei išsivadavimo šimtmetis, demokratijos ir laisvojo pasaulio kovos prieš blogio imperiją dešimtmečiai.
Lietuvių tautai ir valstybei šviesiausios šio amžiaus dienos yra 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11d. Minėdami Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo penkerių metų sukaktį, galime šiandien palyginti su tuo valstybės gyvenimo keliu, kurį praėjo Lietuva nuo 1918 iki 1923 metų. Dabar nelengva įsivaizduoti, kokia sudėtinga Lietuvių tautos padėtis buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Garbinga mūsų istorija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, buvo žinoma tik saujelei Europos ir pasaulio istorikų. O ir tarp jų dominavo lenkų mokslininkų pateikiamos tendencingos faktų bei įvykių interpretacijos. 120 metų išbuvusi carinės Rusijos sudėtyje (beje, šį rudenį sukanka 200 metų nuo trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo, likvidavusio paskutinius mūsų valstybingumo požymius), Pirmojo pasaulinio karo sugriauta Lietuva vis dėlto rado pakankamai jėgų valstybei atstatyti. Lietuvos Taryba, nepaisydama visų savarankiškumui daromų politinių, karinių ir ekonominių kliūčių, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomybės Aktą. Dėl rimtų priežasčių pirmoji Vyriausybė buvo sudaryta tik tų pačių metų lapkritį. Nepaisant šios ir kitų aplinkybių, Lietuvos valstybė per pirmuosius dvejus metus gan sėkmingai apsigynė nuo puolančių bolševikų, lenkų ir bermontininkų.
1990 m. kovą buvo truputį lengviau. Nepriklausomos valstybės atstatymą daugiausiai lėmė visų geros valios Lietuvos žmonių pasiryžimas gyventi nepriklausomai, kuris buvo realizuotas 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose. Šviesus dvasiškai ir materialiai turtėjusios tarpukario Lietuvos pavyzdys apie trisdešimties įtakingiausių Vakarų valstybių vykdytą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos, aneksijos ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo politiką. Vyriausybės sudarymas taip nesikomplikavo kaip 1918 metais, tačiau pirmieji atkurtos valstybės žingsniai nebuvo lengvesni, palyginti su šio amžiaus pradžia. Iškart prasidėjo Sovietų Sąjungos ekonominė blokada, politinis ir moralinis, karinis Lietuvos Respublikos terorizavimas, tolygus naujai agresijai, paleista kupina melo sovietinės propagandos mašina, Lietuvos įstaigų, objektų užėmimas, jaunuolių gaudymas į sovietinę kariuomenę. Kaip nepriklausomybės kovose pirmasis žuvo Lietuvos savanoris Povilas Lukšys, taip atstatytoje valstybėje pirmasis pareigūnas, kritęs savo poste nuo priešo kulkos, buvo a.a. G.Žagūnis.
Šie agresyvūs Sovietų Sąjungos veiksmai viršūnę pasiekė 1991 m. sausio 11-13 dienomis Vilniuje ir 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynėse. Nepavykęs 1991 m. rugpjūčio perversmas Maskvoje buvo dėsninga šių įvykių tąsa. Deja, šiandien oficialūs Rusijos pareigūnų pareiškimai apie karą Čečėnijoje daug kuo panašūs į Lietuvai prieš keletą metų skirtus sovietinės propagandos teiginius.
1990-1991 m. svarbiausias dalykas buvo paskelbtos nepriklausomos valstybės išsaugojimas ir įtvirtinimas tarptautinėje bendrijoje, todėl suprantama, kad vidaus problemoms spręsti, įstatymų bei nutarimų vykdymo kontrolei pristigo ir laiko, ir jėgų. Gyvybiniai to meto užsienio tikslai įgyvendinti be priekaištų. Lietuva pasiekė tarptautinį pripažinimą. Tapo Jungtinių Tautų Organizacijos nare, viskas padaryta narystei Europos Taryboje pasiekti. Žinoma, galėjo būti ir kitokia 1992 m. sausio 13 d. pasirašyta Lietuvos-Lenkijos deklaracija, be reikalo nepasekėme Latvijos ir Estijos pavyzdžiu nustumdami į šoną 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Rusijos taikos sutartį. Tačiau tikrai nesuprantama, kodėl po Seimo ir Prezidento rinkimų, po Rusijos kariuomenės išvedimo valdančioji partija taip ir nesugebėjo deramai užsiimti kiekvieno piliečio ir visos valstybės dvasinės ir materialinės gerovės kėlimu? Kodėl mes per pastaruosius dvejus su trupučiu metų klimpstame vis į didesnę krizę? Kodėl negalima vykdyti nacionalinės, o ne vienos partijos užsienio politikos?
Labai sunku kalbėti apie gerovės stabilizaciją, jei tik dešimtadalis žmonių gyvena pasiturinčiai, o didesnės pusės Lietuvos piliečių pajamos gerokai mažesnės už realų gyvenimo minimumą. Palyginimui pateiksiu keletą pavyzdžių apie 1918-1923 metų Lietuvos tarptautinę ir vidaus padėtį. Mūsų šalis, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, buvo viena iš keletos valstybių, išsivadavusių iš Rusijos imperijos. Trečiajame dešimtmetyje tokios valstybės integracijai į Vakarų struktūras užteko narystės Tautų Sąjungoje ir dvišalių prekybos sutarčių su kitomis valstybėmis produkcijos, prekių eksportui bei importui užtikrinti. Visa kita iš esmės priklausė nuo piliečių ir valstybės sugebėjimų tvarkyti visus krašto reikalus. O tokio sugebėjimo tarpukario Lietuvai galima tik pavydėti.
1922 m. visos valstybės ir savivaldybių pajamos sudarė 77 mln. Lt, o 1923 m. - 182 mln. Lt, 1924 m. - net 236 mln. Lt. Tik pagyrimo verta visapusiškai sutvarkyta finansų, mokesčių, muitų sistema. Valstybės įmonių pajamos nuo 8 mln. Lt 1922 m. išaugo iki 34 mln. 1923 m. 1928 m. Lietuvos skolos užsienio valstybėms sudarė beveik 88 mln. Lt, o 1937 m. - 8 mln. mažiau. Vienam piliečiui jų teko apie 47 Lt. Beveik visos lėšos naudotos kaip kapitaliniai įdėjimai į krašto ūkį, todėl nebuvo ypatingų problemų jas grąžinti. Pirmoji 8 mln. Lt skola Jungtinėms Valstijoms grąžinta 1923 m., praėjus ketveriems metams nuo suteikimo. Dabar po nepilnų 2,5 metų Lietuva jau skolinga 640 mln. JAV dolerių. Kiekvienam mūsų šalies piliečiui tenka beveik po 173 JAV dolerių. Klausimas, kaip ši didžiulė parama panaudota ir naudojama, nėra tuščias politikavimas, kaip kad mano kai kurie valdančiosios partijos atstovai.
Verta dėmesio užsienio prekybos statistika. 1923 m. prekių išvežta iš Lietuvos už 147 mln. Lt, įvežta už 157 mln. Lt. Užsienio prekybos balansas neigiamas, skirtumas 10 mln. Lt. Po metų, 1924 m., iš Lietuvos prekių eksportuota už 267 mln. Lt, įvežta už 207 mln.Lt. Balansas teigiamas. Skirtumas Lietuvos naudai siekia beveik 60 mln. Lt. Sunku palyginti su šiandiena, kai užsienio prekybos deficitas Lietuvos nenaudai siekia šimtus milijonų. Taigi 1923 m., praėjus penkeriems metams po Nepriklausomybės Akto paskelbimo, Lietuvos Respublika stovėjo didelio dvasinio, ekonominio, ūkinio, kultūrinio suklestėjimo priešaušryje. Labai skaudu, kad šito negalima pasakyti apie 1995 m. Lietuvą.
Kas vis dėlto lėmė tokią skirtingą situaciją? Jokiu būdu nepretenduodamas į absoliučią tiesą drįstu pateikti keletą priežasčių. Penkiasdešimties metų sovietinė okupacija bei aneksija buvo nepalyginamai sunkesnė ir žiauresnė, palyginti su 120 metų trukusiu carinės Rusijos viešpatavimu, kuris neįveikė Lietuvos kaimo dvasios, nesugriovė krikščioniškosios moralės pamatų, nepalaužė tautos gyvasties, palyginti su Sovietinės imperijos valdymo pasekmėm. Tada visais sunkumais dalijosi ir valdininkas, ir ūkininkas, ir Lietuvos savanoris - karys.
Šiandien toli gražu ne visiems vienodai Lietuvoje sunku. 1918 m. valstybę savo darbu ir protu kūrė lietuviai, atvykę iš daugelio pasaulio šalių, tarp jų ir iš Rusijos. Daug mūsų inteligentų mokėsi šioje šalyje ar dirbo carinės Rusijos įstaigose, taip pat tarnavo jos kariuomenėje. Tačiau yra vienas esminis skirtumas. Nė vienas prie krašto nepriklausomybės ir suklestėjimo prisidėjęs lietuvis nebuvo jokios nei carinės, nei bolševikinės Rusijos partijos narys. Esu įsitikinęs, kad po 1991 m. rugpjūčio įvykių turėjome įstatymiškai tam tikram laikui atriboti aukščiausiosios sovietinės ir komunistinės nomenklatūros ešelonus nuo politinės valdžios Čekijos ar naujųjų federalinių Vokietijos žemių pavyzdžiu. Šiandien nereikėtų beviltiškai įrodinėti, kad Sąjūdis, apskritai dešinieji, turėjo daugumą tik Aukščiausiojoje Taryboje, ir tik pirmus pusantrų metų, ir tik daugumą Vyriausybės vadovybės lygiu. Tai tiek tos įnirtingai už būtas ir dar daugiau nebūtas nuodėmes kaltina mus ir kaltintos dešiniųjų valdžios praktiškai ir tebuvo.
Pastaruosius dvejus metus akivaizdu, jog Lietuvos valdžia, švelniai tariant, nepakankamai supranta, kad partinį moralinį nuosmukį, kuris lemia daugelį mūsų gyvenimo blogybių, galima įveikti tik su Bažnyčios pagalba. Šiuo požiūriu mūsų tėvai ir seneliai tikrai buvo išmintingesni.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos valstybė ėmėsi labai ryžtingų priemonių kriminalinių nusikaltėlių atžvilgiu. Nesiūlau visko perkelti į šiandieną, tačiau dabartinis valstybės bejėgiškumas prieš nusikaltėlių pasaulį daugiau negali būti toleruojamas. Valstybės saugumui, stabilumui, reformoms kenkia didėjantis skurdas, nedarbas, grubios privatizacijos klaidos, trukdymas formuotis smulkių ir vidutinių savininkų, verslininkų, gamintojų sluoksniui, didžiulės skolos Lietuvos ūkininkui, nuolatinė įstatymų, nutarimų kaita.
Trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje įvykdyta žemės ūkio reforma - geriausias pavyzdys, kad tik nuoseklūs, ryžtingi ir gerai apgalvoti sprendimai duoda pačių geriausių rezultatų.
Labai norėtųsi tikėti, kad minint dešimtąsias nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo metines, jau kitame tūkstantmetyje, kad tada visi palyginimai bus jau ateities Lietuvos naudai. Mūsų valstybė turės ir NATO, ir Europos Sąjungos narystę, ir tai bus suprasta ne tik kaip saugumo ir stabilumo garantijos Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir kaip saugumas bei stabilumas pačiai Europai. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariui, buvusiam VLIK’o pirmininkui Kaziui Bobeliui.
K.BOBELIS. Jūsų Ekscelencija, gerbiamasis Seimo Pirmininke, premjere, ministrų kabineto nariai, diplomatinio korpuso ir bažnytinės hierarchijos atstovai, Latvijos delegacija, svečiai ir malonūs Lietuvos Respublikos Seimo kolegos! Koks didelis džiaugsmas ir koks galingas dvasinis pakilimas buvo kiekvieno lietuvio širdyje 1990 m. kovo 11 d., kada 50 metų trukęs, slėgęs, jėga primestas bolševikinės Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos ir Maskvos imperialistinis režimas buvo išmestas iš Lietuvos. Kovo 11-osios Aktu buvo padarytas ryžtingas politinis žingsnis formaliai atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos. Kovo 11-oji - tai lyg ta uola, ant kurios paslydo, pargriuvo ir pradėjo merdėti daugelį valstybių skausmingai kankinusi komunistinė melo ir blogio imperija.
Prieš penkerius metus šioje salėje paskelbti dokumentai - tai svarbiausi mūsų valstybės suvereniteto atstatymo pagrindai, didingai išreiškę tikrąją Lietuvos piliečių valią, daugelio metų troškimų, kančių, siekimą laisvais, nepriklausomais būti. Tai atkirtis ir atsakymas visiems tiems, kurie norėjo, kad Lietuvos vardas būtų panaikintas ir ištrintas iš Europos žemėlapio. Tai nepakeičiamas mūsų tautos laimėjimas, atvedęs Lietuvą į laisvą demokratinę Europos valstybių bendruomenę.
Lietuvos atgimimas 1988 m. prasiveržė kaip gaivi, visus uždeganti, visus suvienijanti, visus jungianti politinė jėga - Sąjūdis. ,,Su Sąjūdžiu už Lietuvą,, - tai šūkis, į kurį atsiliepė kiekvienas lietuvis, kiekviena lietuvė, įvairių tautybių Lietuvos piliečiai, jaunas ir senas, stoję į kovą prieš daug galingesnį priešą, kad galėtų užtraukti savąjį himną, iškelti savo trispalvę, sukurti savo pilietinę visuomenę, atkurti savo valstybę. Tas didysis lietuvių tautos laisvės troškimas buvo toks masiškas, toks galingas, kad jo sustabdyti jokia pasaulinė jėga negalėjo, nes visi kaip vienas laikėmės rankomis, visai nežiūrėdami, kas prie ko stovi, kas koks buvo ir yra, nes visi buvome vienodi lietuviai. Ar negalėtume jais būti ir šiandien?
1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas buvo dar kartą pakartotas, patvirtintas kovo 11 d. Tai buvo kulminacija daugelio metų visų lietuvių aukų, kankinių pasišventimo, nepailstamo ir nesustabdomo darbo vaisius, pradedant 1941 m. sukilimu, pokario partizanų kova, pogrindžio spaudos, politinių kalinių, tremtinių, disidentų, Helsinkio grupės, Laisvės lygos pareiškimais, Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimu nuo Maskvos, sudavusio skaudų smūgį pasauliniam komunistiniam internacionalui ir sužeidusiam Maskvos autoritetą. Kai kurių Vakarų valstybių politika nepripažino Lietuvos okupacijos ir aneksijos, pavyzdžiui, JAV, Vatikanas, ir nuolat tai pabrėžė, palaikė užsienio lietuvių veiklą, vadovaujamą VLIK,o, kalbėjusio Lietuvos vardu, kėlusio Lietuvos laisvės bylą visuose tarptautiniuose forumuose. Jau 1967 m. buvo priimta rezoliucija Europos Taryboje, 1983 m. ir daugelį metų po to - Europos parlamente, 1975 m. - Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Helsinkyje, Kopenhagos tribunole, Baltijos jūros taikos ir laisvės žygyje, Madrido, Berno, Vienos ir kitų miestų demonstracijose. VLIK’as kalbėjo tuomet, kai Lietuva buvo surakinta ir pati to atlikti negalėjo.
Gyvenimas taip susidėjo, kad man teko didelė, nors kartais ir skausminga, garbė paskutinius penkiolika metų prieš Lietuvos nepriklausomybės atstatymą vadovauti Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Kaip tokiam teko 1989 m. susitikti Gotlando saloje su tada dar pavergtos Lietuvos veikėjais: ir Sąjūdžio, ir Laisvės lygos, ir Lietuvos komunistų partijos, ir kitais atstovais. Ten buvo ir A.Terleckas, ir J.Paleckis, ir V.Landsbergis, ir Č.Kudaba, ir K.Motieka, ir kiti. Ir visi tada suradome bendrą kalbą, nors mes buvome tokie skirtingi. Tada visi paskelbėme bendrą nuoširdų pareiškimą: dirbti kartu dėl bendro, didžiausio mūsų tikslo - nepriklausomybės atstatymo. Kaip liūdna ir skaudu šiandien, kad toks gražus, idealistiškai patriotiškas pareiškimas, ta mūsų vienybės ir darbo vizija paliko galioti tik šaltoje Gotlando saloje ir per Baltijos jūrą nebuvo atvežtas į Lietuvą.
Šiandien nuo visų šių įvykių prabėgo penkeri sunkūs ir dvasiškai, ir moraliai, ir ekonomiškai, politiškai, socialiai, ir vieni kitiems pagarbos ir susipratimo trūkumo, ir negatyvios kritikos metai. Per šį penkerių metų nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos gyvenime įvyko tikrai labai daug svarbių, ryškių ir negrįžtamų pokyčių. Dirba, nors sunkiai, tautos išrinktas Seimas, valstybės Prezidentas, Vyriausybė, suformuotas Konstitucinis Teismas ir kitos valstybinės institucijos. Konstitucija garantuoja žmogaus ir piliečio teises. Turime nacionalinę, kartais įvairiai kritikuojamą, bet savą ir veikiančią valiutą, nėra svetimos kariuomenės. Pagaliau šiandieną esame lygiateisiai tarptautinių ne tik Europos, bet ir pasaulio organizacijų nariai. Čia norėčiau pabrėžti kolegos prieš tai pasakytus žodžius. 1933 m. pasaulyje buvo tik viena tarptautinė organizacija - Jungtinės Tautos, ir mes jai priklausėme. Šiandien yra dešimt, ir mes priklausome aštuonioms iš dešimties.
Drąsiai nedvejodami vykdome mūsų užsienio politikos laisvosios Lietuvos suvereniteto prioritetus: integraciją į Vakarų demokratines struktūras, plečiame dvišalius diplomatinius santykius, vyksta formavimas pasaulio, Baltijos valstybių ekonominio, socialinio, politinio ir karinio bendradarbiavimo, dalyvaujame regioninėse tarybose. Vieni iš pirmųjų įsijungėme į NATO ,,Partnerystės vardan taikos,, programą pakeliui į Europos struktūrą. Bet į ten turime eiti labai apgalvotai. Stengiamės tapti Europos Sąjungos nare. Čia reikalingas visų mūsų vieningas susiklausymas ir nusistatymas bei supratimas. Ar mes be blaškymosi ir abejonių einame į Vakarus, ką daugelis taip stipriai visur akcentuoja įgyvendinant mūsų užsienio politikos vieną iš svarbiausių uždavinių, ar geriau stovime vietoj kaltindami vienas kitą dėl kokių nors tikrai nepamatuotų motyvų ir gal dėl valdininkų apsileidimo.
Baigiame sureguliuoti santykius su kaimynais. Su Lenkija pasirašyta sutartis. Padėtis pradeda kristalizuotis normalia kryptimi. Su Baltarusija ir Rusija yra dar problemų, bet irgi stumiamės į priekį gindami savo ekonominius, politinius ir tautinius interesus. Bendraujame kaip nepriklausomos suverenios valstybės.
Daug emocijų ir nepatvirtintų gandų yra apie tranzitą. Bet turime prisiminti, kad šis susitarimas buvo padarytas tik po visiškos konsultacijos ir pritarimo Vakarų valstybių, kad tai nėra jokia kliūtis ėjimui į NATO. Sunkiau, čia reikia prisipažinti ir būti objektyviems, mums sekasi krašto vidaus politika. Sužlugdytas žemės ūkis beveik nerodo jokių gyvybės ženklų atsikurti. Manau, kad be valstybinių subsidijų ir lengvatinių kreditų šis klausimas nebus išspręstas. Dauguma Vakarų valstybių tai praktikuoja.
Mūsų Konstitucijos nuostatos vykdymas, kad privati nuosavybė turi būti grąžinta teisėtiems savininkams ar jų paveldėtojams, yra kažkur įstrigusi biurokratinių grandžių maišatyje. Kai kurių miestų, rajonų vadovybės nesiskaito su Vyriausybės nutarimais. Valstybinių objektų privatizacija dažnai vyksta grasinimų ir nešvarios veiklos fone. Nepajėgumas kontroliuoti ekonominių, kriminalinių nusikaltimų, vykdomų kieno nors valdomų keturkampių vyrukų ir nesąžiningų valstybės pareigūnų, neprisideda prie geresnio krašto ekonominio, socialinio piliečių saugumo.
Lankydamasis pas rinkėjus be skundų ir nusivylimų beveik nieko daugiau negirdi. Čia būtinai reikalinga greita ir griežta vykdomosios valdžios ranka. Kuo greičiau, kuo stipriau Vyriausybė užims šią poziciją, tuo greičiau piliečių santaika, sugyvenimas ir krašto ekonomika pradės riedėti normalia vaga. Vyriausybė viena to iki galo atlikti negali. Čia reikalinga mūsų visų valstybės pareigūnų, piliečių pagalba, kiekvieno lietuvio, kiekvienos lietuvės įsijungimas į pozityvią kritiką ir paramą. Mes turime suprasti, kad įvairių reformų rezultatai yra matomi tik po kelerių ar net keliolikos metų. Apskritai per penkerius nepriklausomybės metus nepaprastai yra daug padaryta, daug pasiekta, bet dar yra likę ir daug ką atlikti. Nesvarbu, kas ką sakytų, tauta kyla su visais įmanomais ir kartais neįtikėtinais mūsų pačių sukurtais sunkumais, bet kyla ir eina pirmyn, nors kelias nuklotas erškėčiais.
Vakarų valstybės teigiamai vertina Lietuvos demokratinį atsikūrimą. Žiūrėdamas į ateitį aš esu optimistas ir giliai tikiu ir nė kiek neabejoju, kad visi Lietuvos piliečiai tik ir laukia ir yra pasiruošę dirbti dėl geresnės Lietuvos ir ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų ateities. Tik reikia jiems visiems suteikti galimybę prie šio švento tautos darbo prisidėti. Nė vienas neturi būti atstumtas. Mums reikalinga kiekviena ranka, kiekvienas protas, kiekviena jėga, norinti dirbti Lietuvai. Mūsų tauta yra per maža, kad mes galėtume turėti sūnų ir posūnių, dukrų ir podukrų. Visi esame tos pačios motinos - Lietuvos - vaikai. Tad visi vieningai kurkime, dirbkime vardan tos Lietuvos, ir vėl visi būkime vienodi lietuviai. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariui ponui G.Kirkilui.
G.KIRKILAS. Gerbiamasis Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji ambasadoriai, gerbiamieji svečiai, gerbiamieji kolegos!
Dinamiškas reformų metas, kasdienybės problemų rutina, mūsų emocingos diskusijos ne visada leidžia suvokti įvykių raidą, tinkamai juos įvertinti. Todėl ir visų jubiliejinių datų minėjime, kaip ir šiuo atveju - penkeri atkurtos nepriklausomybės metai - įžvelgiu savotišką prasmę. Atsiranda tegul ir proginė galimybė apmąstyti kartu nueitą kelią. Būtų gerai, kad mes, įvairios politinės jėgos, padarytume žingsnį į priekį ir mėgintume tokiomis progomis kelti ne tik savo, bet ir kitų nuopelnus. Gal tada atsirastų daugiau savitarpio supratimo, susitarimo, bendrų sprendimų, tikros politikos. Ir pradėti reikėtų nuo to paprasto fakto, kad nepriklausomybę atkūrė visa Lietuva, net nepriklausomai nuo to, ką atskiras žmogus galvojo, kaip elgėsi, o gal iš atsargumo abejojo. Tačiau šiandien su dėkingumu prisimename mūsų išeiviją, įvairių jos organizacijų, taip pat VLIK’o, daktaro K.Bobelio, disidentų V.Petkaus, A.Terlecko, V.Skuodžio, daugelio kitų, taip pat mūsų dvasininkijos, žurnalistų indėlį į nepriklausomybės bylą. Tautos sąmonę ir jėgas pažadino, kaip ir šio šimtmečio pradžioje - 1918 m. Vasario 16-osios Aktui, mūsų šviesuoliai, inteligentija, stojusi Sąjūdžio priekyje ir paskatinus reformuotis LKP, atsiskirti nuo Maskvos 1989 m. pabaigoje, o 1990 m. vasario 7 d. panaikinti pseudoįstojimo į TSRS sudėtį aktą. Kovo 11 d. tautos išrinkti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai realizavo Lietuvos žmonių valią, paskelbdami atkurtą mūsų valstybės nepriklausomybę. Ta proga kreipiuosi ir dar kartą sveikinu čia susirinkusius Kovo 11-osios Akto signatarus, garbingai atlikusius savo pareigą absoliučia tuometinio parlamento balsų dauguma.
Po to, kaip ir visos Lietuvos, dar laukė daugybė išmėginimų: ekonominė blokada, tragiškasis 1991 m. sausis, grėsmingas tų pačių metų rugpjūčio pučas Maskvoje ir dar daugelis kitų svarbių mūsų nesenos istorijos darbų bei įvykių. Nevalia mums, šiandieniniams politikams, pamiršti, kad tęsiame žymių Sąjūdžio pirmeivių: A.Juozaičio, J.Marcinkevičiaus, M.Martinaičio, M.Lukšienės, šviesios atminties Č.Kudabos, kitų padėtus demokratiškos ir tolerantiškos politikos pagrindus. Didžiai vertindamas tuometinio mūsų atkurtos valstybės parlamento vadovo V.Landsbergio, tuomet labai populiaraus ir daug padariusio Lietuvos laisvėjimo politikai vicepremjero A.Brazausko, vicepremjero R.Ozolo, pirmosios Ministrės Pirmininkės K.Prunskienės, užsienio reikalų ministro A.Saudargo, krašto apsaugos ministro A.Butkevičiaus, ambasadoriaus Maskvoje E.Bičkausko, Saugumo departamento vadovo M.Laurinkaus, daugelio kitų mūsų žymių žmonių nuopelnus nesistebiu, kad valstybės atkūrimo darbas vyko esant aštrių diskusijų, emocijų fonui. Tai sąlygojo bendra beišsilaisvinančios tautos euforija, dažnai neatsargiai ir kategoriškai vertinama praeitis, mūsų istorija, didele dalimi bendra Lietuvos geopolitinė padėtis. Kiek vėliau - drąsiai, nors ir su klaidomis pradėtos reformos, dinamiška visuomenės politinė, o dar vėliau - ir socialinė diferenciacija. Tuomet, gal ir dabar padarytos ir daromos klaidos, tikiu, ne iš blogos valios, o dėl žinių įvairių resursų, taip pat laiko stokos, dėl nekantraus noro greitai ir gerai gyventi laisvoje valstybėje.
Net iš penkerių metų distancijos žvelgiant užima kvapą problemos, kurias privalėjome spręsti iš karto: demokratijos atkūrimas ir tarptautinis pripažinimas, teisinė bei ekonominė reforma, savos teritorijos kontrolė ir gynimasis nuo išorės priešų, taip pat dėl duonos, kasdieniniai rūpesčiai. Jau beveik sekančią dieną po Kovo 11-osios, mūsų pareigūnai: ministrai, parlamentarai, žurnalistai - privalėjo išmokti bendrauti su patyrusiais Vakarų ir, beje, Rytų politikais, diplomatais, žurnalistais, suvokti demokratinio pasaulio tradicijas, vertybių sistemą, įpročius, jų kalbą.
Manau, kad šiandien, praėjus penkeriems metams, mes galime su pasitenkinimu konstatuoti, kad jie šį egzaminą išlaikė. Taip pat kaip ir daugelio Rytų bei Vidurio Europos šalių, kurių, beje, ir padėtis (tai ne priekaištas jiems) buvo šiek tiek geresnė.
Gerbiamieji! LDDP taip pat mato savo kuklų įnašą į bendras visų mūsų pastangas. Dalis jos narių: Č.Juršėnas, J.Minkevičius, B.Genzelis, V.Beriozovas, B.Rupeika, šviesios atminties V.Šadreika, kai kurie kiti, tuometinis lyderis, dabar Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas - yra garbingi Kovo 11-osios Akto signatarai. Kartu su visa tauta mes gynėme ir 1991 m. sausio dienomis. Jau 1991 m. vasario mėn. paskelbtose valstybingumo atkūrimo tezėse, taip pat savo programoje mes išdėstėme savo požiūrį į valstybę. Tų pačių metų balandžio mėn. paskelbėme savo Konstitucijos projektą, be abejonės paskatinusį Lietuvos konstitucingumo raidą. Nors ir nedidelė tuomet LDDP frakcija dalyvavo ir teikė pasiūlymus įvairiais teisės, ekonomikos, socialinės reformos klausimais, oponavo, mūsų nuomone, neracionaliems tuometinės valdžios veiksmams.
Manau, kad konceptuali tuometinių reformų klaida (ir šiandien nederėtų to pamiršti) buvo ta, kad vis dėlto ekonomikos reformą mes pradėjome ne tik nesustiprinę teisėtvarkos, o priešingai - didele dalimi ją susilpninę. Kaip ten be-būtų, mes, LDDP, vieni pirmųjų ryžomės pradėti atkurtos Lietuvos parlamente opozicijos tradiciją, kurią šiandien tęsia kitos Lietuvos politinės partijos.
1992 m. Seimo rinkimai atnešė mūsų partijai sėkmę ir drauge atsakomybę dėl valdžios, kuria mes dėl įvairių priežasčių, taip pat, manau, dėl bendro politinės kultūros stygiaus, nesėkmingai mėginame pasidalyti su opozicinėmis partijomis. Tačiau mes tęsiame pradėtas reformas, giliname tarptautinį Lietuvos įdirbį, stengiamės pagal savo galimybes Lietuvos politiką papildyti racionaliu ir pragmatišku pradu.
Dar 1978 m. (aš manau, kad tai aktualu ir dabar visoms postkomunistinėms šalims) disidentas V.Havelas rašė, kad ,,svarbu reabilituoti tokias vertybes, kaip pasitikėjimas, atvirumas, atsakomybė, solidarumas, meilė,,.
Mes, kaip ir kitos politinės jėgos, neišvengėme klaidų, tačiau mūsų viduje nuolat dega diskusinė mintis, kuri, galvoju, leis padaryti mums kartu su kitais teisingus ir naudingus Lietuvai politinius sprendimus. Šiuo metu dirba bendra visų Seimo frakcijų grupė, rengianti Nacionalinio saugumo koncepciją. Tikiu, kad ir dėl Konstitucijos pataisų, kurios būtinos integruojantis į Europos Sąjungą, mes surasime konsensą su opozicinėmis partijomis.
Penkeri nepriklausomybės metai tarsi kviečia visas politines jėgas pereiti į naują politinės konkurencijos ir bendradarbiavimo lygį, paremtą bendru Lietuvos vardikliu - tolerancija ir sugebėjimu rasti susitarimus. Nes vis dėlto, kaip rašo savo knygoje ,,Politinių aistrų sūkuryje,, L.Dambrauskas, ,,pradinė nepriklausomybės išsaugojimo sąlyga yra mūsų pačių santarvė,,. Tarp politikų ir ne politikų, tarp atskirų valdžios ir piliečių, visuomenės struktūrų, įvairių socialinių sluoksnių, nepaisant skirtingų interesų, patriotizmo laipsnio ir pasišventimo savo kraštui. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji kolegos, svečiai! Kviečiu visus į iškilmingą valstybinės vėliavos pakėlimo procedūrą, kurį įvyks lygiai po 10 minučių Nepriklausomybės aikštėje. O dabar - ačiū visiems. Posėdis baigtas.