Penkiasdešimt
devintasis (neeilinis) posėdis
1995
m. sausio 13 d.
Skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidento M.A.Martinezo kalba
Vilniaus universiteto docento A.Šukio kalba
Prezidento dekretas “Dėl Lietuvos Respublikos piliečių apdovanojimo”
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.JURŠĖNAS
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, garbingieji svečiai! Pradedam Lietuvos Respublikos Seimo neeilinio posėdžio, posėdžio, kuris skirtas Laisvės gynėjų dienai, darbą.
Mielieji kolegos, gerbiamieji! Į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Sausio 13-ajai paminėti, pakviesti ir atvyko prieš ketverius metus tą lemtingąją 1991 m. sausio 13 d. žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės bei artimieji ir tie žmonės, kurie šios agresijos metu smarkiai nukentėjo, tapo invalidais. Taip pat pakviesti pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais Lietuvos pasienyje nužudytųjų bei Seimo prieigose žuvusiojo A.Sakalausko giminės ir artimieji. Į posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, Jo Ekscelencija Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidentas M.A.Martinezas. Posėdyje taip pat dalyvauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo nariai, Užsienio valstybių ambasadoriai, generaliniai konsulai, laikinieji reikalų patikėtiniai Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Seimui atskaitingųjų institucijų ir kai kurių Lietuvos savivaldybių vadovai, aukštųjų mokyklų rektoriai, politinių partijų atstovai, kiti svečiai.
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai! Siūlau pagerbti visus žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė) Ačiū.
Gerbiamieji! Siūlau Lietuvos Respublikos Seimo nariams N.Ambrazaitytei, J.Baranauskui, V.Briedienei, S.Burbienei, J.Karosui ir P.Tupikui Lietuvos Seimo bei mūsų svečių vardu padėti krepšelius su gėlėmis prie memorialų šalia Seimo rūmų, televizijos bokšto, Radijo bei televizijos rūmų ir A.Sakalausko žuvimo vietoje. Prašom.
Noriu taip pat susirinkusiems pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės šiandien gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Po šio posėdžio Seimo Pirmininko pavaduotojai J.Bernatonis ir E.Bičkauskas kartu su Vyriausybės nariais nuvyks ir padės gėlių Medininkų žudynių ir G.Žagunio žuvimo vietose.
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai! Šiandien mūsų posėdyje siūloma išklausyti Jo Ekscelencijos Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidento pono M.A.Martinezo kalbą, Jo Ekscelencijos Respublikos Prezidento A.Brazausko, buvusiojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V.Landsbergio ir Sausio 13-osios įvykių liudytojo, juose nukentėjusiojo Vilniaus universiteto docento A.Šukio pasisakymus. Po to turėtų būti įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai.
Taigi nematau, negirdžiu prieštaravimų. Žodis suteikiamas Jo Ekscelencijai Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidentui M.A.Martinezui. Prašom. (Plojimai)
Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidento M.A.Martinezo kalba (95.01.13)
M.A.MARTINEZAS. Pone Prezidente, pone spikeri, ponios ir ponai, mieli draugai, leiskite man pirmiausia pasakyti, kad jaučiuosi didžiai pagerbtas, nes jūsų parlamentas man suteikia galimybę kreiptis į demokratiškai išrinktus Lietuvos žmonių atstovus ir tapti šio iškilmingo ir ženklaus renginio Seime dalyviu. Kai ruošiau savo pasisakymą prieš kelias dienas, būdamas toli nuo Vilniaus, įtraukiau į jį tokių minčių ir pasisakymų, kurie tikriausiai būtų įdomūs jums. Bet atvykęs čia, pabuvęs su jumis vakar vakare ir pamatęs jūsų moteris ir vyrus, jūsų vaikus, dainuojančius kartu, tylinčius kartu, prisimenančius kartu įvykius prie parlamento ir prie televizijos bokšto, aš supratau, kad tie žodžiai ir tie pamąstymai, kuriuos aš buvau paruošęs, turės palaukti kito karto. Vakar vakare ir šiandien rytą aš pamačiau stiprų visuomenės susitelkimą. Aš pajutau, kad man labai artima, labai artima mano kovai už laisvę, dėl kurios aš kovojau visą gyvenimą. Ir man teliko tiktai prisidėti prie jūsų, būti kartu su jumis ir čia, parlamente, pasakyti savo dėkingumą ir pasiryžimą. Noriu išreikšti pagarbą... Esu labai sujaudintas, nes ši pagarba atminimui tų, kurie žuvo prieš ketverius metus kovodami už tas vertybes, kuriomis mes visi norime džiaugtis gyvenime, vadinas, demokratija, teisės viešpatavimu ir žmogaus teisėmis. Noriu išreikšti savo pagarbą ir tiems lietuviams, kurie žuvo per pastaruosius 50 metų šalyje ar kur nors kitur, žuvo svajodami apie tuos laikus, kai jų šalis bus tokia pat kaip kitos nepriklausomos ir laisvos šalys. Taip pat mano pagarba ir tiems visiems piliečiams, kurie 1991 m. sausio mėn. išėjo į Vilniaus gatves, išėjo tam, kad apgintų parlamentą, kad apgintų savo orumą tarp šių betoninių barikadų, kurios buvo pastatytos aplink parlamentą.
Leiskite man pabrėžti, kad ta pagarba, kurią aš išreiškiu, yra Europos pagarba. Vakar man keletą kartų buvo pakartota, jog jūs labai vertinate tai, kad tais sunkiais laikais Europa buvo kartu su jumis. Bet leiskite man pasakyti, kad kitaip būti ir negalėjo, nes tuo metu jūs buvote svarbiausia Europos dalis. Niekas kitas, o jūs kovojote ir rizikavote už Europą, kurios mes visi trokštame ir kurią norime sukurti.
Mano mielieji draugai, aš norėčiau pasakyti kitą mintį. Aš noriu pasakyti, kad Europa yra atsivėrusi jums ir reiškia jums solidarumą dėl mūsų bendro reikalo kuriant mūsų bendrą ateitį. Leiskite man priminti, kad šis planas, šis projektas sukurti naują Europą, kurios iniciatorė buvo Europos Taryba, atsirado iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Vienas iš jo šūkių buvo “Niekada daugiau!” Kad niekada daugiau nepasikartotų pažeminimas, ištrėmimai, koncentracijos stovyklos, žmonių niekinimas, kad niekada daugiau nebūtų nepakantumo, rasizmo, antisemitizmo, ksenofobijos, ultranacionalizmo, kad niekada daugiau nebūtų nei totalitarizmo, nei karo, nei karinės okupacijos, nei užsienio šalių dominavimo. Niekada daugiau!
Pone Pirmininke, mielieji draugai! Europa turi būti tokia, kad nebebūtų galima daugiau sugrįžti. Ji turi būti pakeista negrįžtamai. Šiandien mes jaučiamės stipriau siekdami to, nes mes turime dar vieną partnerį - Lietuvą. Tai yra labai stiprus ir patikimas mūsų bendro reikalo partneris.
Žinoma, ateityje mūsų laukia dar labai sunkus kelias. Dar yra tokių jėgų, kurios mano, kad konfliktus galima spręsti bombardavimu, kad galima okupuoti miestus ir nutildyti mirtimi. Jūsų patirtis ir jūsų gyvenimas yra atsakymas toms jėgoms. Ir tai turėtų būti didžiulis paskatinimo šaltinis mums visiems. Jeigu jūs ir toliau darysite pažangą, aš manau, mums bus daug lengviau nugalėti tuos sunkumus.
Ir dėl to su optimizmu ir su pasitikėjimu aš noriu dar kartą pakartoti, koks dėkingas aš esu. Taip pat norėčiau perduoti Europos Tarybos padėką per jus ir Lietuvos žmonėms.
Ir prisimindamas tuos įvykius, kurie vyko prieš ketverius metus, aš vis dėlto su optimizmu sakau, jog pasiryžimas “Niekada daugiau!” tikrai išsipildys. Norėčiau dar prisiminti vieną sakinį. Aš vakar išgirdau dainuojant jaunimą “Mes nugalėsime”. Žinoma, mielieji draugai, mes nugalėsime! Su jumis ir su Lietuva mes tikrai nugalėsime! Ačiū jums! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dar sykį dėkoju, Jūsų Ekscelencija. Dabar kviečiu į tribūną Jo Ekscelenciją Lietuvos Respublikos Prezidentą A.Brazauską. Prašom. (Plojimai)
Lietuvos Respublikos Prezidento A.Brazausko kalba (95.01.13)
A.BRAZAUSKAS. Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai! Šiandien, minėdami Laisvės gynėjų dieną, prisimename didvyrius, paaukojusius savo gyvybes už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Ketveri metai prabėgo, o jų žygdarbis, jau tapęs Lietuvos istorija, atrodo lyg vakar būtų įvykdytas. Pernelyg skaudi artimųjų ir visų Lietuvos žmonių netektis.
Tragiškomis sausio dienomis ir naktimis laisvę saugoti pakilo tauta. Nepabūgę tankų, iki dantų ginkluotos svetimos kariuomenės, tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo į Vilniaus gatves ginti svarbiausios savo teisės - gyventi laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvoje. Tai buvo rūstaus susitelkimo, rūsčios vienybės dienos ir naktys. Tauta savo krūtine užstojo demokratiškai išrinktą valdžią: tūkstančiai žmonių budėjo prie šių - tuometinės Aukščiausiosios Tarybos - rūmų.
Visų mūsų atmintyje išliko TSRS valdžios viršūnių melo ir dezinformacijos skleidimas, siekimas bet kuria kaina pasipiktinusio pasaulio akivaizdoje išvengti atsakomybės už kruvinus įvykius. Prisimename, kokios begėdiškos ir bejėgiškos buvo šios pastangos. Gražus ir žūtbūtinis mūsų tautos ryžtas apginti neseniai atkurtą valstybę, demokratijos idealus bei principus tąsyk plačiai nuskambėjo visame pasaulyje. Aplinkui šiuos rūmus ir juose budėjo ir kitų šalių parlamentarai, visuomenės, kultūros veikėjai, žurnalistai. Budėjo, nes suprato: šiomis valandomis reikia išsaugoti Lietuvos laisvės švyturį ir nevalia leisti jam užgesti! Lietuva - tvirtovė, kuri turi būti apginta!
Tomis tragiškomis dienomis ir naktimis prieš iškilusį pavojų susivienijo beveik visa tauta. Nublanko ir išnyko politiniai nesutarimai dėl nepriklausomybės įtvirtinimo būdų. Visos Lietuvos politinės partijos ir judėjimai praktiškai vieningai pasmerkė imperinių jėgų žiaurumą, jų aklą žmogiškumo ir laisvės idealų nesupratimą. Tik nedidelė, priešiškai Lietuvos nepriklausomybei nusiteikusių žmonių grupė, pasivadinusi neegzistuojančios “Tarybų Lietuvos liaudies interesų reiškėja”, manevravo ir ieškojo pagalbos Maskvoje. Vėliau ji nedrįso prisipažinti, jog dalyvavo susidorojime su beginkliais žmonėmis, agresyviuose veiksmuose, valstybės interesų išdavystėje. Dangstydamiesi primityvios propagandos triukais šios grupės nariai mėgino išvengti atsakomybės už bendradarbiavimą su Maskva ir tuometine valdžia, už tai, kad tapo savo tautos išdavikais. Neabejoju, kad mūsų valstybės piliečiai greitai sulauks dienos, kada teismas išaiškins minėtųjų asmenų, jų bendrininkų tikruosius nusikaltimus, o nuosprendis bus rūstus ir teisingas.
Prisipažinkime: neretai sunkioje, permainingoje kasdienybėje su nostalgija prisimename, kokia didinga buvo mūsų visų vienybė. Tik jos dėka mes laimėjome. Klausiame savęs: nejaugi tik nekaltųjų kraujas, tik žuvusiųjų auka, nejaugi tik tai gali mus suvienyti? Juk šitaip ir buvo prieš ketverius metus. Negi negalime atrasti jėgų tautos konsolidacijai kitų sunkių sąlygų ir tikslų realybėje? Tai vis klausimai mūsų sąžinei, klausimai, į kuriuos privalom atsakyti sau, artimiesiems, visuomenei ir visiems tėvynainiams. Lenkdamiesi laisvės gynėjų aukai, mąstome apie mūsų stiprybės šaknis - vienybę, kurios niekas niekados už mus nesukurs, kurios niekas niekada mums nepadovanos. Tai mūsų istorijos pamoka, kurios neturime pamiršti.
Gyvename neramiame pasaulyje. Europoje seniai siautėja įsiplieskęs Bosnijos karo gaisras, kurį mėgina užgesinti tarptautinė bendrija. Mus jaudina Čečėnijos tragedija - šimtai, tūkstančiai žuvusiųjų, suluošintų, pabėgėlių. Dar kartą įsitikiname, jog spręsti panašius konfliktus ginklu yra antihumaniška. Tokia politika neperspektyvi ir pražūtinga. Mūsų tragiškasis sausis byloja: tauta nenugalima, kai apsisprendžia pati nulemti savo likimą!
Dėkingi Lietuvos žmonės savo širdyse jau pastatė žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklą, nors realus paminklas Antakalnio kapinėse Sausio ir Medininkų didvyriams, kitiems žuvusiems už Lietuvos laisvę turi būti užbaigtas ir, aš tikiuosi, taip ir bus šių metų pabaigoje.
Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimiesiems, visiems nukentėjusiems šioje kovoje privalo būti skiriamas ypatingas mūsų valstybės dėmesys. Ši parama ne tik moralinė. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė per šiuos ketverius metus priėmė daugelį įstatymų ir nutarimų, reglamentuojančių socialinę paramą nukentėjusiems ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimiesiems. Štai ir praėjusių metų pabaigoje mūsų Seimas priėmė Valstybinių pensijų įstatymą. Pagal jį valstybinę pensiją nepriklausomai nuo kitų pensijų bei pajamų gaus asmenys, kurie tapo invalidais dėl 1991 m. sausio 11-13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, taip pat dėl šios agresijos žuvusiųjų asmenų artimieji.
Tačiau šiandien neužmirštame ir tų kovoje už Lietuvos laisvę nusipelniusių žmonių, kurie yra gyvi. Nemažas būrys jau anksčiau buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliu. Tai ir Lietuvos piliečiai, ir užsieniečiai, vienaip ar kitaip palaikę mus kovoje už mūsų tėvynės nepriklausomybę. Nuoširdžiai dėkojame šiems žmonėms.
Su didžiuliu malonumu vakar įteikiau apdovanojimą - Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordiną - mūsų garbingam svečiui, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Prezidentui Migeliui Angelui Martinezui. Dar kartą visos Lietuvos vardu dėkoju ponui Martinezui už suteiktą asmeninę paramą Lietuvos Respublikai atkuriant ir įtvirtinant nepriklausomybę bei integruojantis į Europos organizacijas.
Dėkoju ir jums, mielieji, kuriems šiandien įteiksiu garbingą mūsų valstybės apdovanojimą - Sausio 13-osios medalį. Noriu palinkėti jums sveikatos, stiprybės, laimės jums ir jūsų šeimoms. Ir toliau garbingai darbuokitės mūsų tėvynės labui. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū, Jūsų Ekscelencija. Dabar žodis suteikiamas buvusiajam Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, Seimo nariui V.Landsbergiui. Prašom. (Plojimai)
V.Landsbergio kalba (95.01.13)
V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija, gerbiamieji Seimo nariai, svečiai! Grįžkime šiandien mintimis į tokią dar artimą praeitį, kuri kada nors turės apibendrintą pavadinimą: “Baltijos kelias - išsilaisvinimo kelias”. Juolab kad tas kelias dar nebaigtas.
1989 m. gegužės mėn. Taline įvyko trijų Baltijos šalių, tada dar vadinamų tarybinėmis respublikomis, masinių nepriklausomybinių sąjūdžių Baltijos Asamblėja. Vienas jos priimtų dokumentų buvo Kreipimasis “Dėl valstybės karo prieš savo liaudį grėsmės”. Jį pasiūlė Lietuvos Sąjūdis, o iniciatorius ir dokumento autorius buvo O.Balakauskas, vėliau dirbęs atkurtai nepriklausomai Lietuvos Respublikai kaip jos ambasadorius Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai. Taip Lietuvos Sąjūdis, atsižvelgdamas į baisią ką tik įvykusių Tbilisio žudynių patirtį (tų pačių metų balandžio 9 d.), stengėsi iš anksto užkirsti kelią būsimiems analogiškiems imperijos veiksmams. Tai netrukus ir įvyko Baku, Vilniuje ir kitur.
Štai ir dabar Čečėnijoje, iš aukštų demokratinio pasaulio varpinių palaiminus, jog ten, Čečėnijoje, gyvena tikroji Rusijos liaudis, o nesant atitinkamo draudimo žudyti nei įstatymų lentynose, nei smegenų žievėse, iš Maskvos kariaujamas nusikalstamas karas, kurį net geriausias B.Jelcino draugas Vokietijoje pavadino “tikra beprotybe”.
Tada, 1989 m. Sąjūdžio parengtas Kreipimasis, pavirtęs Sovietų Sąjungos įstatymo projektu ir įteiktas liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje, amžiams atsigulė Gorbačiovo ir Lukjanovo darbotvarkių stalčiuose. O rudenį, po Baltijos kelio, Sovietų Sąjungos vadovams jau buvo įteiktas Lietuvoje rinktų deputatų, kurie dažnai vadino save Lietuvos delegacija, memorandumas, reikalaujantis pradėti derybas dėl nepriklausomybės atkūrimo.
Lietuvos nepriklausomybininkai buvo pasirinkę politinės, parlamentinės, bet kuriuo atveju nesmurtinės ir neginkluotos kovos kelią. Jo laikytasi iki pat 1991 m. sausio ir net ilgiau, nors Aukščiausioji Taryba jau būtų buvus ginama ir šiokiu tokiu ginklu. Toks priešinimasis tą sausio 13-osios ar kurią nors vėlesnę naktį, jeigu Sovietų kariuomenė būtų puolusi Aukščiausiąją Tarybą, turėjo fiksuoti vėlgi pirmiausia politinį faktą - Sovietų Sąjungos karą prieš Lietuvą, 1940 m. agresijos tęsinį.
Būtent politiniais aspektais to taikingo Lietuvos išsivadavimo, kurio kulminacija ir tragiškoji pergalė buvo Sausio 13-oji, aš norėčiau pasidalyti su jumis, taip pat kai kuriais apmąstymais. Bemaž kiekvieną pastabą galėčiau lyginti su dabartine Čečėnijos kova, bet jūs ir patys galite tai padaryti. Pagrindinė fronto linija ir tada ėjo ne kokia nors teritorija, bet žmonių sąmonėje. Ją turime matyti plačiai, tarptautiškai. Ir ką bebūtų sakęs misteris Gorbačiovas, jog tai Sovietų Sąjungos “vidaus reikalas”, Lietuvos išsilaisvinimas nuo pat 1988 m. buvo suvokiamas kaip tarptautinis dalykas, kai kam net nemaža problema.
Tarptautinė viešoji nuomonė buvo pagrindinis šio politinio mūšio laukas. Tik per jį buvo galima pasiekti valstybių vadovų sąmonę, paveikti ar net pakeisti valstybių pozicijas. Sovietų Sąjungos vadovai desperatiškai priešinosi Lietuvos bylos “internacionalizavimui”. Bet jau 1988 m. rudenį Švedijos užsienio reikalų ministro, o 1989 m. sausį Europos Parlamento narių grupės vizitai į Vilnių rodė, kad net jų įkalbinėjimai dar “nesiskirti” nuo Sovietų Sąjungos atspindėjo tarptautinį susirūpinimą, kai kada - interesus. Tikriausiai ir tada daug kam labiau rūpėjo Sovietų Sąjungos likimas negu kokia ten Lietuva. Panašiai dabar vyrauja pergyvenimai dėl Rusijos. O tūkstantis, kitas užmuštų čečėnų iš tolo beveik nematomi. Bet jeigu mes darėme nepriklausomus sprendimus, tai reiškė, kad jau buvome nepriklausomi savyje. Turėjome apginti patikslintą teisinę nuostatą, kad “nesiskiriame” nuo svetimo kūno, nes jis tikrai svetimas. Todėl ir nesame kokie sovietų vadovų apkeikti separatistai ar maištininkai, kaip dabar “maištininkais” neteisingai vadina žmones, kurie nesukilo ir neužpuolė, vien ginasi. Ne, mūsų siekis tada tebuvo sureguliuoti santykius su Sovietų Sąjunga, atkurti gerą kaimynystę su šalimi, kuri ir pati tuo keliu būtų galėjusi tapti geresnė negu praeityje, kai mus okupavo.
Štai čia, kaip dabar matau, ėjo gana gili skiriamoji linija ir Lietuvos žmonių sąmonėje. Svetima valdžia buvo nemiela. Bet kai kas iš okupacijos primesto gyvenimo būdo, išnaikinus daug žmonių ir daug moralės, jau buvo tapę įprasta. Sovietų vadai tikėjosi, kad mankurtizuotoje terpėje galima įveisti ir nepritarimą naujam, kitokiam, nepriklausomam gyvenimui. Tą manymą skatino ir klaidinantys agentų bei kompartiečių pranešimai iš Lietuvos, neva čia žmonės nusivylę Nepriklausomybe, neva jie nekantriai laukią “išvaduotojų” su raudonomis žvaigždėmis. Truputis, be abejo, buvo ir tokių. Buvo ir kitaip, dėl ko kita nepatenkintų, buvo ir supykusių, kad išnyko jų privilegijos. Sutrikusių, sunerimusių ir nepatenkintųjų tarpe sovietų jėgos tikėjosi ugdyti sau palankesnę, o sykiu ir platesnę tariamai politinę opoziciją. Štai ir iš pastarųjų Čečėnijos įvykių analizės noriu išskirti Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininko Jušenkovo išvadą. Cituoju: “Operacija “Opozicija” Čečėnijoje nepavyko”. Ji pavyko Gruzijoje, iš dalies Azerbaidžane, bet pasidairykime, prisiminkime, kodėl nepavyko tada, prieš penkerius ir ketverius metus, Lietuvoje? Operacijai “Opozicija” buvo iš anksto kuriami Sovietų Sąjungos “piliečių komitetai”, “Jedinstvo”, o dar vėliau, prieš sausį, kažkoks “Demokratinių jėgų kongresas” su itin demokratiniais geležiniais strypais ir veržlėmis. Pastūmus vieną kitą būrį į muštynes, jau būtų buvę galima ir tankais atvažiuoti taikos daryti. Tačiau visuomenė Lietuvoje nebuvo tokia primityvi, ji buvo kur kas sudėtingesnė, todėl ryškėjo arba buvo ryškinami ir sudėtingesni procesai.
Gal kas dar prisimena 1990 m. aktyviai platinamą nuostatą, neva inteligentui tiesiog labiau pritinka būti opozicijoje “bet kuriai valdžiai”. Šiandien, beje, tokių apibendrintų teorijų negirdėti. Kita ypač ryški nuostata, kad spaudos prievolė pirmiausia kritikuoti ir peikti “bet kurią valdžią”, nors tada tai buvo konkreti, to meto problemas sprendžianti valdžia, pirmiausia kovojanti su konkrečiu imperiniu priešu. Ją kritikavo, peikė dažniausiai ne todėl, kad silpnai kovoja, o kad per daug kovoja, per mažai nusileidžia.
Savotiška situacija klostėsi prieš aną kruvinąjį Sausį, kažkam taip atkakliai stengiantis supriešinti Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę, kad net Vyriausybė, pirmoji atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, imtų veikti kaip opozicinė jėga, besipriešinanti tariamai netikusiam ir per daug valdžios įsigeidusiam parlamentui - Nepriklausomybės atkūrėjui. Ir vėl turbūt daug kas atsimena, kaip jau 1990 m. vasarą siūlyta paleisti tą Aukščiausiąją Tarybą, kad netrukdytų dirbti Vyriausybei. Ypač tokiu atsakingu laikotarpiu - prasidedant deryboms su Sovietų Sąjunga. Gal čia ir būtų buvęs tas mįslingas “politinis sprendimas”, nuolat minimas ir niekad neatskleistas, kurį kam nors padarius, išnykus arba pasikeitus Aukščiausiajai Tarybai Lietuvos reikalai būtų ėmę gerėti. Galų gale, nesisekant greitai sugriauti iš vidaus, Lietuvos parlamentą buvo nutarta išvaikyti išorine, kitos valstybės jėga. Tai jau buvo sausis. Visų prosovietinių ir neva “opozicinių” jėgų mobilizacija, visokeriopos priemonės, tarp kurių ir garsusis maisto kainų pakėlimas. Net ir šiandien tai nebūtų vadinama stabilizacija, o ką bekalbėti apie aną sausį. Jo išvakarėse buvo skubiai kuriama nauja, neva nepartinė, bet opozicinė įvairių nepatenkintųjų organizacija, paremta vienos represinės užsienio įstaigos, tebeveikiančios pačiame Vilniaus centre. Iš Maskvos girdėjome nutarimus ir grasymus parašiutininkų divizijomis gaudyti mūsų jaunuolius. Žinojome apie įsakus svetimai kariuomenei patruliuoti mūsų miestų gatvėse.
Girdėjome ir mūsų kolegų reikalavimus atsisakyti pasipriešinimo, likti ekonominėje Sovietų Sąjungoje, toliau dirbti kitos valstybės deputatų suvažiavime ir jos parlamente, atsisakyti Sovietų konfiskuoto žmonių turto grąžinimo natūra. Kai kas neoficialiai nulėkdavo į Maskvą, į Minską. Matyt, buvo ūkinių arba partinių reikalų. Gruodžio pabaigoje pasigirdo netgi grasymų nebūtinai įstatyminiais žingsniais išspręsti televizijos klausimą. Ir tai skambėjo, deja, ne iš platforminių penktosios kolonos lūpų. Savo ruožtu platformininkų lūpos per šarvuočių garsiakalbius veidmainingai kalbėjo apie meilę, santarvę ir gerovę.
Tačiau visame tame įnirštančiame, o iš pažiūros net bekrinkančiame, vėjo krypties besidairančiame šurmulyne brendo visai kitokie dalykai. Visuomenė ne skilo, o susivienijo. Kurstymus ir konfrontacijas lyg rankos mostu atidėjo į šalį graži, tvirta žmonių valia, kai valstybei ir laisvei iškilo didžiausias pavojus. Veidmainystė ir nuoširdumas, melas ir tiesa vėl išsiskyrė į aiškias ir skirtingas vietas. Atėjo dienos, apie kurias ir po trejų metų pasakys tuometinis ministras R.Sikorskis: “Kulminacinės dienos ir savo skausmu, ir pergale”.
Šaudė tada. Iš arti, virš galvų. Švaistėsi automatais, o žmonės dainavo. Paskui jau šaudė tiesiai, mušė ir užmušinėjo. Bet niekas nebėgo namo. Priešingai. Atsisveikindami su šeimomis arba ir ištisomis šeimomis bėgo į pavojaus vietą. Žmonės prisimena, kad nebuvo baimės, o tik pasipiktinimas, protestas ir noras padėti greta žūstančiam. Priešas klupo ir atsitraukė prieš jam nepažįstamą žmoniškumo ginklą.
Kuo toliau, tuo labiau suvokiame Sausio 13-ąją kaip mūsų pergalės dieną. Skaldomoj, kiršinamoj, gąsdinamoj visuomenėj tai buvo dvasios pergalė prieš kūną, žmonių pergalė prieš savo silpnybes ir piliečių tautos pergalė prieš sovietų bedvasę žudymo mašiną. Niekai staiga vėl tapo niekais, vertybės - vertybėmis, niekšybė - niekšybe, o meilė, mirtis ir skausmas apėmė ir nuskaistino tūkstančius, šimtus tūkstančių.
Aš nenoriu tokią dieną niekam konkrečiai priekaištauti, bet norėčiau, kad ne vienas, o gal ir daugelis mane girdinčių tokią dieną susimąstytų. Kad prisimintų savo asmeninėje nakties tyloje ir paklaustų savęs, kaip dabar vertina tuometines mintis ir poelgius. Ir kad atsakytų tik sau, ar taip pat vertina. Galima buvo suklysti ir pasitarnauti blogiui - ką padarysi. Bet negerai būtų šiandien tuo suklydimu didžiuotis, juolab - dar toliau save ir kitus klaidinti. Kur kas geriau -apgailestauti. Kiti pyksta, kai palieti tokią psichologinę, arba sąžinės, temą. Et, sako, moralistai vėl apie atgailas! Niekas juk nieko, todėl viską pamirškime. Bet juk ir čia galima vidinė pergalė prieš save. Tai kodėl žmogus turi bėgti nuo pergalės?
Su tokia naujo aiškumo pergale širdyje, kurią mums primena Sausio 13-oji, kur kas nuoširdžiau nueitume ir prie žuvusiųjų kapų. Ačiū jums už dėmesį. (Plojimai, Lietuvos skautų sąjungos atstovų padėka V.Landsbergiui)
PIRMININKAS. Ačiū, kolega. Kviečiu pasisakyti Sausio 13-osios nukentėjusiųjų vardu Vilniaus universiteto docentą A.Šukį. Prašom. (Plojimai)
Vilniaus universiteto docento A.Šukio kalba (95.01.13)
A.ŠUKYS. Ačiū, gerbiamieji. Šiandien pasakyta daug gražių, gerų ir išmintingų žodžių apie tas kruvinas, baisias ir garbingas dienas. Jos baisios todėl, kad žuvo mūsų sesė, mūsų broliai, kad šiurkšti tankų jėga bandė sutraiškyti tautos dvasią, kad šiurkštus melas bandė aptemdyti žmonių sąmonę. Bet ji buvo garbinga. Garbinga todėl, kad mes, nors fiziškai, atrodo, pralaimėjome, bokštą atidavėme, bet laimėjome moraliai. Laimėjo tiesa, laimėjo mūsų vienybė. Tai pagrindinė išvada. Visus sunkumus gali nugalėti tauta, jeigu ji vieninga. To labiausiai mums reikia, iš to mes turime mokytis. Ir jeigu mes būtume visada tokie, kokie buvome tada, jokie sunkumai mums nebūtų sunkūs. Tuomet aš didžiavausi, kad aš esu lietuvis. Norėčiau didžiuotis visada.
Kodėl reikėtų prisiminti tuos įvykius, kurie buvo? Tai verčia daryti ir šių dienų aktualijos. Juk vėl liejasi kraujas, vėl brutali fizinė jėga bando palaužti kitos tautos - čečėnų tautos dvasią. Vėl šiurkštus melas, vėl tas pats Nevzorovas su savo imperinio mąstymo ir neapykantos apakintais personažais. Istorija kartojasi. Ir atkakliai lenda mintis, negali jos atsiginti - o ar negali ji pasikartoti vėl Lietuvoje? Ar užteks tada mums jėgų, ryžto, vieningumo būti vėl tokiems, kokie mes buvome? Juk kartais mes daug ko dabar neišdrįstame. Nepamirškime to. Nepamirškime, kad bet kokią šiurkščią jėgą gali nugalėti tik teisingumas ir laisvės troškimas.
Antra, kas verčia mane, mano kolegas iš draugijos, iš brolijos prisiminti tas dienas, - tai nerimo jausmas. Nerimo jausmas visų pirma todėl, kad kas mėnesį vis daugiau mūsų bendražygių negrįžtamai išeina Anapilin, nusinešdami savo atsiminimus, savo įspūdžius, savo vertinimus. O juk kiekvienas žmogus nepakartojamas. O juk tie atsiminimai - tai mūsų tautos dvasinis turtas, jos lobis, kuris bus daug labiau reikalingas ne mums dabar, kai mes viską atsimenam, bet mūsų vaikams, mūsų anūkams, ateinančioms Lietuvos kartoms.
Mūsų draugija stengiasi šioje srityje kai ką padaryti: išsaugoti, surinkti tą lobį, bet mūsų jėgos silpnos. O materialiniai ištekliai, kad bent jau knygą papildomą... Yra išleista knygų, bet tai dar ne viskas, toli gražu ne viskas. Lėšų jokių.
Todėl mes kreipiamės į Vyriausybę, kreipiamės į Lietuvos istorikus, žurnalistus, rašytojus, filosofus: paskubėkime, paskubėkime, kol ne vėlu. Juk ketveri metai - tai jau nemažas laiko tarpas, kad būtų galima padaryti istorinių ir filosofinių apibendrinimų, pažvelgti į tai iš istorinės perspektyvos. Juk ne viskas buvo taip paprasta, kaip kartais atrodo. Juk pasirinkimo kelias visada sunkus. Prisiminkime kad ir 1940 m. daugumos Lietuvos valdžios pasirinkimą. Prisiminkime Suomijos kelią, prisiminkime Čečėniją dabar. Tai sunkios problemos, žmonių gyvybių problemos. Ir kaip jas reikia spręsti? Juk ir tada, ir prie bokšto, prie Aukščiausiosios Tarybos, prie televizijos rūmų mūsų buvo daug, bet juk buvom ten mes ne visi. Kas pasirinko teisingesnį kelią? Čia nėra retorinis klausimas. Juk ir dabar mes kartais bandom padėti žmogui, tuo laiku tapusiam invalidu. Jam reikia ir materialinės pagalbos, ir medicinos pagalbos, ir t.t. Bandom minti slenksčius, kad gautume tą pagalbą. Reikia išvažiuoti žmogui į užsienį ir neretai išgirstame balselį: “Ko jūs ten lindote prie tų tankų”? Žinoma, aukštesnius postus užimantys žmonės, kultūringesni žmonės, to taip tiesmukiškai nesako. Bet neretai elgiasi panašiai.
Norėčiau pretenzijėlę mesti ir jums, gerbiamieji Seimo nariai, mūsų išrinktieji žmonės. Jau daugiau kaip metai mes bandome “pramušti” tokią mintį, kad žuvusieji ir invalidai, o jų visai nedaug, jų mažiau kaip šimtas, mažiau negu jūsų, yra verti, kad jiems būtų jūsų sprendimu suteiktas laisvės gynėjo statusas, prilygstantis Nepriklausomybės Akto signataro statusui. Kodėl mes taip manome? Mes manome, kad parašas nuosavu krauju ne mažiau vertas kaip parašas rašalu. O vežimas nė iš vietos. Pasikvietėme ir Seimo narį (pavardžių neminėsiu) ir jis išaiškino: “Jūs nesuprantate skirtumo tarp politiko ir tokio paprasto gynėjo”. Suprantame skirtumą! Ir todėl mes sakome: neteisūs jūs! Neteisūs prieš istoriją. (Plojimai)
Antras pavyzdėlis. Kokių slenksčių mes tik nemynėme, kad žuvusių vilniečių atminčiai įamžinti Vilniuje kai kurioms gatvėms būtų suteikti jų vardai. Juk tas atminimas reikalingas ne tik žuvusiųjų motinoms - jos ir taip visą likusį gyvenimą juos atsimins. Jis daugiau reikalingas mums visiems, mūsų vaikams, ateičiai reikalingas. Na ir kas? Na ir nieko. Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose tai suprato. O Vilniuje? Net ir Vyriausybės nutarimai yra, žodžiai yra - darbų dar nėra. Ačiū Dievui ir Vyriausybei, kad jau bent paminklą Antakalnio kapinėse pradėjo statyti. Ačiū. Ačiū už tai, kad mus dabar jau pradeda prisiminti, mes jau dabar dalyvaujame Seimo posėdžiuose, mūsų žodžių klauso. Atsirado supratimas, atsirado noras išgirsti. Tai jau pažanga, tai labai gerai, bet reikia ta linkme eiti ryžtingiau. Juk visko gali būti dar ir reikia mokėti gerbti tuos, kurie nepagailėjo savo gyvybių už Lietuvą.
Tačiau aš šiandien norėjau kalbėti ne tik apie tai, ne tik apie praeitį, nes ne tai dabar svarbiausia. Svarbiausia dabar tai, kad mes Lietuvoje bendromis jėgomis kurtume gyvenimą, vertą žuvusiųjų atminties, vertą to, už ką verta aukoti gyvybę.
Ar viskas taip vyksta, kaip norėjome, kaip tikėjomės, ko laukėme? Ne, ne viskas. Ne viskas daroma gerai. Žinoma, daug yra objektyvių sunkumų. Mes tai suprantame, suprantame, bet mes sakome, kad objektyvius sunkumus daug lengviau būtų nugalėti, jeigu jais būtų dalijamasi, jeigu apie juos mes visi puikiai žinotume, jeigu bendrai ieškotume sprendimų ir būtume taip pat vieningi, bendromis jėgomis juos įveiktume. Juk, patikėkit manim, du kartus tremtiniu, kaliniu, kad kai žmogus turi tikslą, viską nugali, jeigu jis žino, kad reikia tuos sunkumus pakelti. Dabar aš galiu pasakyti, kad daugelis dalykų, kai bandome ką nors išsiaiškinti... Biurokratizmas ir įslaptinimas, viešumo trūkumas netgi didesnis negu sovietų laikais. Argi tai tinka mūsų nepriklausomai, laisvai valstybei? Sakyčiau, juk paprasta valdymo aksioma tvirtina, kad net geriausias įstatymas, net geriausias sprendimas gali likti tik popieriuje, jeigu jo žmonės nesupranta, jeigu žmonės nedalyvavo jį priimant, jo neapsvarstė, jo nepriėmė. Ir sovietai tai suprato. Ar mes tai darome? Ar mes skelbiame projektus? O todėl jie ir negalioja. Išaugo nusikalstamumo banga, ekonominis nuosmukis. Su tuo reikia kovoti, bet kol mes nenugalėsime vidinių sunkumų, korupcijos, jokio nusikalstamumo mes nenugalėsime, nes kova, nusikaltėlių gaudymas, jų teisimas bus viena iš pelningų verslo šakų. Mes labai susirūpinę tuo, kad Lietuva nugalėtų ir tuos sunkumus. Štai mes ir kreipiamės, ir prašome, ir reikalaujame. Mes manome, kad turime teisę reikalauti bent jau žuvusiųjų ir invalidų vardu. Sujunkime jėgas. Ir aš labai prašyčiau, kad parodytume pavyzdį nuo viršaus.
Dabar ko mums labiausiai trūksta? Dabar mums labiausiai trūksta pilietiškumo. To pilietiškumo, kuris mus tada atvedė ir prie bokšto, visus sujungė, nepaisant pasaulėžiūros, religinių, politinių ir kitų įsitikinimų. Mes buvom vieningi, nes mus vienijo viena didelė idėja. Pakilkime virš rietenų, kurias mes dažnai girdime ir matome, virš politinių ambicijų, virš grupinių interesų. Prisiminkime, kad mes visi Lietuvos piliečiai, už kurios nepriklausomybę paaukotos gyvybės. Mes neturime teisės būti žemesnio lygio. Parodykime visiems pavyzdį. Pradėkime įsiklausyti vienas į kitą. Juk yra ir iš vienos, ir iš kitos, ir iš trečios, ir iš ketvirtos pusės gerų patarimų. Aš manau, kad visi čia susirinkę norime tik gero Lietuvai, bet kartais mes dėl kai kurių kitų žemesnio lygio tikslų pamirštame pačius svarbiausius tikslus. Parodykime pavyzdį. Ir kreipkitės į mus, į visus, į visą Lietuvą, į visus žmones, į inteligentiją, kad padėtume, bendromis jėgomis išspręstume. Tada mes žuvusiems pastatysime patį geriausią paminklą.
Tepadeda mums Dievas šitame darbe! Ačiū už tai, kad išklausėte mus. Tikiuosi, kad tas balsas bus išgirstas. (Plojimai)
PIRMININKAS. Nuoširdžiai ačiū visų vardu. Patikinu, kad jūsų balsas ir kitų balsas tikrai bus išgirstas.
Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos piliečių apdovanojimo (95.01.13)
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai! Dabar bus įteikti valstybiniai apdovanojimai. Kviečiu Lietuvos Respublikos ordinų kanclerį - gerbiamąjį A.Meškauską perskaityti Prezidento dekretą dėl apdovanojimų. Apdovanojimus įteiks Jo Ekscelencija Prezidentas A.Brazauskas.
A.MEŠKAUSKAS. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas. Tragiškųjų Sausio įvykių ketvirtųjų metinių proga apdovanoju Sausio 13-osios atminimo medaliu šiuos Lietuvos Respublikos piliečius, 1991 m. sausio-rugsėjo mėnesiais aktyviai gynusius Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę bei prisidėjusius prie Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo:
A.Birštoną - Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo valdybos komisarą inspektorių (Plojimai); K.Brazauską - Lietuvos šaulių sąjungos Zarasų kuopos “Vytis” šaulį (Plojimai); D.Gogešvili-Juodišienę - pensininkę (Plojimai); S.Kamarauską - Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdybos komisarą inspektorių (Plojimai); Š.Kasmauską - vyresnįjį leitenantą, Karinių jūrų pajėgų flotilės Medicinos tarnybos viršininką (Plojimai); J.Kybartą - Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato štabo Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų tarnybos vyresnįjį inspektorių (Plojimai); L.E.Konstantinavičių - akcinės bendrovės “Linas” darbuotoją (Plojimai); V.Kukenienę - Lietuvos ir Italijos bendros įmonės “Soveta-Baltica” vyresniąją specialistę (Plojimai); E.Kurklietytę - pensininkę, buvusią Rusijos valstybinės Ostankino teleradijo kompanijos korespondentę Lietuvoje (Plojimai); M.Lapteiką - firmos “Servimpex” menedžerį (Plojimai); J.V.Mackevičių - Lietuvos šaulių sąjungos Zarasų kuopos “Vytis” šaulį (Plojimai); V.Navicką - Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo rinktinės šaulį (Plojimai); V.Ovčarenko - Lietuvos ir Italijos bendros įmonės “Soveta-Baltica” kontrolierę (Plojimai); J.Pankivą - akcinės bendrovės “Kuro aparatūra” skyriaus viršininką (Plojimai); G.Ruzgį - Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus Karaliaus Mindaugo rinktinės šaulį (Plojimai); K.Skrinską - dimisijos majorą, buvusį Krašto apsaugos puskarininkių mokyklos vyresnįjį dėstytoją (Plojimai); J.K.Stankevičių - Lietuvos šaulių sąjungos Marijampolės rinktinės štabo viršininką (Plojimai); R.Tučą - uždarosios akcinės bendrovės “Karolinos turas” darbuotoją (Plojimai); L.J.Vasiliauską, buvusį Vidaus reikalų ministerijos Profilaktinės tarnybos valdybos viršininką (Plojimai); O.Vasilčenką - uždarosios akcinės bendrovės “Alisa” menedžerį (Plojimai); J.Volyckį - valstybinės įmonės “Azotas” meistrą. (Plojimai)
Dekretą pasirašė Respublikos Prezidentas A.Brazauskas. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, garbingieji svečiai, jūs visi esate gavę kvietimus į kitus Sausio 13-osios minėjimo renginius. Dabar tik noriu ir jums, ir radijo klausytojams priminti, kad 12 val. prasidės bėgimas gyvybės ir mirties keliu nuo Antakalnio kapinių iki televizijos bokšto. O 12.30 val. - šv. Mišios Arkikatedroje. Po to jūsų ir kitų prie Katedros aikštės lauks autobusai, kurie galės nuvežti į Antakalnio kapines. Taip pat 14 val. į kapines bus galima nuvykti nuo Seimo II rūmų. O pats ceremonialas - kapinėse 14.30 val. Maloniai visus čia esančius ir mane girdinčius kviečiu dalyvauti.
Lietuvos Respublikos Seimo posėdį skelbiu baigtą. Primenu Seimo nariams, kad eilinis Seimo posėdis antradienį 10 val.